cmyk

1

cmyk

„Respublikos“ leidinys Nr. 50 (991) 2013 m. gruodžio 14 d.

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

4

„Norisi išvalyti mintis, namus, organizmą - tam ir yra adventas“, - sako dainininkė Rasa Kaušiūtė, gražinanti savo aplinką. Gruodžio mėnuo jai apsivalymo laikas. Žinoma, ir darbymetis, kai ruošiamasi šventiniam laikotarpiui: planuojami koncertai, derinamas laikas, aparatūra, scenarijus... „Gruodis man yra didžiulis susikaupimo laikas - tyla prieš audrą...“ - prisipažįsta atlikėja.

Rasa

Kau

šiūt

ė:gy

venu

kai

p sa

nato

rijo

jeSUKAKTISStaSyS ŽlibinaS vienoS dainoS dar neSukūrė

Dainoms žodžius kuriantis Stasys Žlibinas per 50 kūrybos metų gailisi tik dėl vieno dalyko: „Apie Elektrėnus parašiau, o apie gimtą-jį Rietavą, parašius daugiau nei tūkstantį dainų, mano dainos nėra...“

3

PRISIPAŽINIMAIeglė Mikulionytė - aktorė, kuri šoko breiką

6

POMĖGIAIindrėS bradauSkaitėS lėlėS turi širdį

16

2

cmykcmyk2

Prisilietimas prie bažnytinio grožioTrupmenosj/b laikasMintys

ŠIlumAPo miestus, namų kerteles, ma-

no paties vidų išsikerojus drėgme ir tamsa ataustai advento žvarbai, it alkanasis duonos, kur tik beeičiau, nenuilsdamas vis ieškau šilumos. Nors, regis, šildymo sezonas jau se-nokai prasidėjo - pernelyg šalta man atrodo ir darbo vietoje, ir namuose... Gal tai todėl, kad valdiška, komuna-linių paslaugų sąskaitas pašėlusiu tempu auginanti šiluma tarsi kokia pirkta meilė nešildo?..

Žinoma, padeda nuoširdus šyps-nys žmonos lūpose, bičiulio rankos paspaudimas, vaikyste dvelkianti čiobrelių ar liepžiedžių arbata, va-karinė vonia, skirta ne tiek higienai, kiek karštame vandenyje pasilepin-ti... Tačiau tik labai neilgam jų tei-kiamų šilumos injekcijų užtenka. Juk ir vėl miesto gatvėse pasitinka tas pats likti ar tirpti neapsisprendžian-tis sniegas, nuolatinė, bet kokią švie-są praryjanti prieblanda, patalpų viduje erzina nuolat besivaidenan-tys skersvėjai, dievaižin nuo ko vis stingstantys rankų ir kojų pirštai...

O štai neseniai pašto paketu do-vanų gavau neišsenkantį šilumos šaltinį - šeštadieninių mano skilčių skaitytojos Jadvygos iš Prienų nu-megztą minkštutėlį, jaukutėlį šaliką su dar jaukesniu, motiniška šiluma ir rūpesčiu dvelkiančiu palinkėjimu: „Rimvydai, nenušalk ausyčių...“

Šiandien, speigui išties gana skaudžiai kandžiojantis, pažeme sliuogiant aštrių ledo kruopelyčių sū-kuriams, įsimūturiavau į dovanotąjį šaliką ir štai iriuosi į prasidedančią dieną klampodamas per pusnis, šli-tinėdamas apledėjusiomis šaligatvio plytelėmis...

Net ir nuo džiaugsmu švytinčių mano akių, net ir nuo ištįsusios it neoninė lempa šypsenos šiuo metu turėtų būti įmanoma apsišilti - manosios ausys uždengtos nuo vė-jo, kažkuo labai pažįstamu, labai artimu, tačiau iki galo neįvardija-mu kvepia šnerves kiek kutenanti vilna, o iš mano vidaus tarytum iš verdančio arbatinuko garais plūsta šiluma.

Šiltas tas mezginys. Tačiau dar šiltesni dovaną atlydėję žodžiai. Ne-tikėtai drąsūs, šaltu mandagumu neužbalinti, nepelnytai bičiuliški, sakyčiau, net giminiški... Žodžiai, nu-skambėję iš beveik nepažįstamos, toli nuo sostinės gyvenančios moters lūpų...

Šiais laikais įprasta nepažįsta-mą žmogų drauge laikyti ir svetimu, tačiau argi gautoji dovana nėra ne-paneigiamas įrodymas, kad šitaip manantys nedovanotinai klysta? Argi nuo draugiško požiūrio, nuo pa-sirinkto giminiško santykio vienam su kitu, nuo neprivalomų žodžių, it artimam giminaičiui ištartų nepažįs-tamajam, netaptų ilgam ir visiems šilčiau?..

„Nenušalk ausyčių“, - nei iš šio, nei iš to štai sakau šalia manęs ža-lios šviesoforo šviesos belaukiančiai, pirmą (o greičiausiai - ir paskutinį) kartą matomai panelei su dviem auskarais lūpoje... Ji lyg ir nustemba, šypteli, pažada nenušalti...

Dabar stebiu ją tolstančią, nu-skubančią tolyn į savąjį gyvenimą, įsiliejančią į nejaukią ir žvarbią gruo-džio amalgamą...

Net ir pro tirštas ūkanas matau - tebesišypso.

Rimvydas StankevičiuS

Bažnytinio paveldo muziejuje jau veikia išskirtinė senosios liturginės tekstilės paroda „Šilkas ir auksas“, kurioje pateikiami vertingiausi Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių liturginiai drabužiai. Kad šie ekspozicijose būtų saugūs ir gražiai pateikti, pasirūpino liturginių drabužių restauratorė Indraja Kubilytė.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

„Visada Dievo prašiau įdomaus darbo, - prisipažįsta ne visus me-tus Bažnytinio paveldo muziejaus restauratore dirbanti tekstilininkė I.Kubilytė. - Nepasakyčiau, kad ma-ne konkrečiai domino būtent litur-giniai drabužiai, tačiau senovės kva-pas ir vaizdas mane visada traukė. Kadangi buvau tekstilininkė, mano profesija susijungė su pomėgiu se-niems daiktams ir tapau tekstilės restauratore. Tiesiog menas yra menas, o čia daugiau amatas. Ir labai įdomus, nes prisiliečiu prie šitokio grožio, kuris, galima saky-ti, sukurtas tekstilės meno. Dabar esu labai laiminga - tai labai įdomu, įsiprasmina daug dalykų“.

35-erių I.Kubilytė Bažnytinio paveldo muziejuje kol kas vienin-telė liturginių drabužių restaura-torė. Kokia jos užduotis rengiantis pa-rodai? „Mano, kaip restaura-torės, darbas buvo suteikti litur-giniams drabužiams formą, kiek įmanoma juos apsaugoti, kad jie saugiai gulėtų ekspozicijoje. Pa-vyzdžiui, trijų keturių šimtų metų senumo daiktas negali kabėti, jis turi turėti atramą, kad netįsotų, todėl yra sukuriamos specialios atramos. Šioje parodoje nėra ma-no restauruotų daiktų, kaip įsi-vaizduojama, kad buvo visiška griuvena ir tapo grožiu. Bet res-tauratorius turi ir kitokių darbų, kurie nėra taip ryškiai matomi, -

reikia eksponatą gražiai pateikti, kad ekspozicijoje nekyšotų koks siūlelis ir visokių kitokių smul-kmenų taisymas“, - su restaurato-riaus darbo ypatumais supažindina I.Kubilytė.

Liturginio drabužio restauraci-ja gali trukti mėnesį, gali užsitęsti iki pusmečio ar metų. „Niekas ta-vęs nepalieka vieno su tokiomis brangenybėmis, nes tai yra labai vertingi, brangūs daiktai. Turiu mokytojus, kurie mane veda ir

sako, ką turiu daryti. Yra daug tekstilės restauravimo taisyklių, kurias privalu žinoti - turi išmokti ir jų laikytis. Liturginių drabužių restauratorius - nedažna profesi-ja, tiesiog tokiems žmonėms nė-ra kur smarkiai realizuotis. Kai atsiranda tokių žmonių poreikis, tai atsiranda ir tokie žmonės“, - šypsosi I.Kubilytė, restauravimo žinių sėmusis Vokietijoje. Taip pat moteris stažavosi ir Vilniaus Pra-no Gudyno restauravimo centre.

Kas įdomiausia šitame nenusa-komai daug kruopštumo reikalau-jančiame darbe? „Man labai patinka tempas, kad čia negali skubėti, - šia-me darbe niekaip neišeina skubėti, - patinka, kad ramu ir gali dirbti vienas. Ir daiktai yra nepaprastai gražūs. Kadangi dirbu Bažnytinio paveldo muziejuje, tai ir restauruo-ju tiktai bažnytinius daiktus. Ir jų pakanka, nes jie turbūt vieni gra-žiausių dalykų, kas išlikę, nes buvo daugiau mažiau saugomi bažnyčio-se - ir juos vertino, jie buvo praban-gūs“, - atsako restauratorė.

Kaip buvo akcentuojama per parodos atidarymą, šventoms ap-eigoms skirtų liturginių drabužių istorija, ikonografija ir ornamen-tų simbolika atspindi katalikiš-kos liturgijos specifiką, Dangaus karalystės viziją, todėl liturginiai drabužiai buvo siuvami iš itin prabangių medžiagų: šilko, auk-so ir sidabro siūlų audinių, jiems naudoti aksomas, altembasas ir brokatas, austi ir siuvinėti auk-saspalviai ornamentai.

Parodą „Šilkas ir auksas. Vil-niaus arkivyskupijos XV-XVIII a. liturginė tekstilė“ numatoma eks-ponuoti metus, bet kai kurie eks-ponatai per tą laiką dar bus kei-čiami. Pirmoji parodos dalis apima XV-XVII a. ir pristato seniausius išlikusius Vilniaus katedros liturgi-nius drabužius. Antroji skirta žais-mingajam rokokui ir prancūziškam šilko istorijos laikotarpiui, kurio šviesūs gėlėti audiniai XVIII a. gausiai pripildė Lietuvos bažny-čias. Trečia parodos dalis pasakoja apie išskirtinius XVIII a. antrosios pusės vietinės tekstilės dirbinius - kontušines juostas, buvusias bajo-riško kontušinio kostiumo dalimi. Didžioji dalis juostų kaip padėkos ženklas buvo aukojamos bažny-čioms ir panaudojamos liturgi-niams drabužiams siūti.

Iš viso Bažnytinio paveldo mu-ziejuje veikiančioje parodoje pri-statoma daugiau nei penkiasdešimt liturginių drabužių iš Vilniaus ir kitų arkivyskupijos bažnyčių. Didžiausia dalis, trisdešimt parodos eksponatų,

Kas Kuo debiutavo

Remigijus SABULIS

Iš aktoriaus veiklos senokai pasitrau-kęs žinomas aktorius, prieš keliolika metų suvaidinęs Stepono Dariaus vaidmenį režisieriaus R.Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“, pats sukūrė do-kumentinį filmą. Prieš kelias dienas negausiam žinovų būriui jis pristatė pilnametražį filmą „lituanicos pa-slaptis“. Filmo kūrėjas sakė, kad seniai gyveno su šia mintimi. „Turime gerbti istoriją ir ją pažinti, o ne gyventi tikė-dami mistifikuotomis legendomis, - kalbėjo kūrėjas. - Kai kuriuos šis fil-mas nustebins netikėtais faktais. Tai - mano ieškojimų kelias“. Kurdamas filmą režisierius kalbino šios trage-dijos tyrėjus, ekspertus.

Parengė Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Kas Ką siūlo

Dovilė TOMKUTĖ

Sostinės „Arkos“ galerijos vadovė Do-vilė Tomkutė kviečia per advento su-sikaupimo metą nesėdėti namie, o aplankyti tiek daug pastaruoju metu atidarytų įvairių meno parodų. Tarp jų - dvi naujas įdomias ekspozicijas „Arkoje“. Tačiau dailininkė susirūpinu-si tuo, kad per tą ikišventinį šurmu-lį dažnai pamirštame vargstančius žmones ir gyvūnus. „Žmonėms mes dar galime padėti, vyksta daug lab-daros ir paramos akcijų, bet aš siūlau pagalvoti apie mažesnius už mus. manau, padarysite gerą darbą, jeigu kažkam Kalėdoms padovanosite iš globos namų išlaisvintą šunelį ar ka-tinėlį“, - tikina ji.

Kas Kuo džiaugiasi

Virgilijus NOReIKA

lietuvių operos grandas Virgilijus Noreika nesiskiria su scena. „O kam skirtis, jeigu balsas dar skamba, para-ko užtenka, o mano dainų dar reikia publikai“, - džiaugiasi maestro ir ren-giasi gruodžio 17 dieną Šv.Kotrynos bažnyčioje vyksiančiam kalėdiniam koncertui. Jis atliks savo ir publikos pamėgtas operų arijas ir dainas. Kartu su garsiausiu šalies tenoru dainuos ir lietuvos nacionalinės premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė. Tad programoje nuskambės ir kele-tas duetų. Taip pat dalyvaus Palan-gos miesto pučiamųjų instrumentų orkestras, o gerą publikos nuotaiką palaikys Viktoras Gerulaitis.

Kas Kam rengiasi

Loreta SUNGAILIeNĖ

Nepailstanti etnomuzikologė popu-liarios televizijos laidos „Duokim garo“ vedėja ir trijų vaikučių mama loreta Sungailienė spėja visur. motinystė jos namuose nesulaiko, nes turi rū-pestingą vyrą ir mamą, kuri padeda prižiūrėti atžalas. loreta dar veda ir valstybinio dainų ir šokių ansamblio „lietuva“ naujametinius koncertus. Pati ir dainuoja bei pažeria publikai įvairių staigmenų. „O kaipgi be jų, juk artėja šventės, Naujieji metai“, - sako l.Sungailienė, kurią pamatysime gruo-džio 31 d. koncertuose lietuvos vaikų ir jaunimo centre.

n Liturginių drabužių restauratorė indraja kubilytė pasirūpino, kad parodoje visi eksponatai būtų pateikti gražiai ir, kiek įmanoma, saugiai

Sauliaus Venckaus nuotr.

cmyk

3

cmyk / 3

sukakTisj/b žmonės

Staiga ir užtikrintai „Elektrėnų žiburiais“ išgarsėjusio poeto Stasio Žlibino (77) parašytos dainos iki sielos gelmių pažįstamos Lietuvos klausytojams ir kartais pristatomos kaip lietuvių liaudies dainos. Dėl to kūrybinio kelio 50-metį sutinkantis dainų žodžių autorius nepyksta, priešingai - širdyje pasidaro nepaprastai gera. Jis džiaugiasi antruoju kūrybos kvėpavimu, kai stabtelėti neturi laiko, nes dainų kūryba tęsiasi...

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Didžiausi dainų teisėjai

Dainų žodžių autorius S.Žlibinas dažniau būna savo sodyboje, kiek toliau nei 20 km už Vilniaus, nei savo bute S.Konarskio gatvėje. Ką jam reiškia kūrybos 50-metis? „Jis man labai brangus, nes apžvelgi lyg ant kalnelio, lyg ant Medvėgalio pasilypėjęs, kas tavo yra padaryta, - sako dainų tekstų autorius. - Labai miela, kad yra kūrinių, kurie jau išlaikė metų patikrinimą. Kas yra didžiausi dainos teisėjai? Tai laikas ir klausytojas. Jų niekaip nepapirk-si, neapgausi, kaip vaiko neapgausi blogu vaikišku eilėraščiu - iš karto suklus ir reikės eilėraštį taisyti. Yra keliolika dainų, kaip su Teisu-čiu Makačinu parašytos „Kur tas kelelis“, „Berniukai“, su Vytautu Juozapaičiu - „Gromatėlę parašiau“, „Ridig do“... Aš jau nebepykstu, kai apie mano dainą pasako: „O dabar ansamblis atliks lietuvių liaudies dainą „Kur tas kelelis“... Sėdžiu ir taip gera širdy. Žinoma, jeigu penkiasdešimt kūrybos metų šiaip prašvilpaučiau... nors tinginys esu nemažas - rašau tik tada, kai reikia jau atsisėsti ir užrašyti. Kūrinį rei-kia išnešioti lygiai taip pat, kaip ir moteriai kūdikį, nes daina yra gyvas organizmas“.

Pastaruoju metu dainų tekstų kūrėjas aktyviai dirba su Algimantu Raudonikiu ir Vytautu Šiškausku, - su pastaruoju greitai išleis atskirą kompaktinę plokštelę. Per tiek metų poeto kūrybiniai įpročiai nė kiek ne-pasikeitę: jis kuria gerokai po pietų, dažniausiai vakare, kai namiškiai jau sumigę, kartais užtrukdamas iki pa-ryčių. Teksto jis niekada nerašys į languotą sąsiuvinį...

„Languotas sąsiuvinis man yra kryžius. Neseniai paskambino iš Pa-nevėžio rimtos audito organizacijos ir norėjo užsakyti dainą. Apie hono-rarą, sako, nekalbėkite - mes su-mokėsime tiek, kiek reikės. „Mie-losios mano, sakau, tikrai negaliu

rašyti apie buhalterinius dalykus, kur maišosi skaičiai ir, neduok Die-ve, dar languotas sąsiuvinis. Todėl kad mokykloje man labai nesisekė matematika, taip aš jos nemėgau, - praleisdavau daug pamokų ir pas-kui nebepasivydavau. Džiaugiuo-si, kad matematikai nėra pavaldūs sapnai, svajonės ir kūryba. Tačiau jai vis tiek pavaldūs sekundė, cen-tas, žingsnis ir kiekvienas širdies tvinksnis“, - surimuoja kūrėjas.

Dar ilgai Dievas mus baus

„Pirmą kartą į dainos lauką iš-ėjau su „Elektrėnų žiburiais“. Aš manau, kad būtent nuo šios datos prasidėjo mano tikra dainos kūry-ba“, - sako S.Žlibinas, prisiminda-mas kūrybinio kelio pradžią.

O buvo taip, kad draugo papra-šytas jis sukūrė eilėraštį „Elektrė-nų žiburiai“. Jis buvo išspausdintas statybininkų laikraštyje. Kompozi-torius Eduardas Balsys, perskai-tęs nežinomo poeto eilėraštį, pa-siūlė parašyti muziką. Premjera įvyko Elektrėnuose, susirinkus daugybei žmonių: grojo Radijo ir televizijos orkes-tras, dainavo Jonas Mašanauskas. „Kul-tūros namų direktorė mane pristato: sako, da-bar bus dainos premjera: Eduardo Balsio muzika, eilės jauno Elektrėnų sta-tytojo Stasio Žlibino. Aš sėdžiu, nežinau, ką dary-ti, - prisimena įspūdžius. - Paskui prašiau žodžio - bijau šnekėti, kojos dreba, rankos dar labiau: atsiprašau, aš čia nieko nestačiau, bet jeigu no-rite, tegul daina bus viena plyta į jūsų statybą. Paskui salėje atsistojo vienas gerai įkaušęs klausytojas: „Aš noriu paklausti, ar jūs žinote, kad elektrą reikia taupyti? Tai va, jūs rašote: šviečia naktį, šviečia dieną... Negalima šitaip - reikia dieną išjungti“. (Šypsosi.)

Ar S.Žlibinui netenka patekti į kuriozines situacijas, kai paklau-siama, gal jis kartais gyvenantis Elektrėnuose, jeigu šiam miestui parašęs dainą, ar bent turintis ten giminių? „Niekas šito neklausė - turbūt savaime galvoja, gal aš ir ki-lęs iš Elektrėnų. (Šypsosi.) Kartais pagalvoju apie vieną įdomų dalyką: apie Elektrėnus parašiau, o apie gimtąjį Rietavą, parašius daugiau nei tūkstantį dainų, mano dainos nėra. Sakau, kad esu tinginys...“ - šypsosi ir priduria, kad Elektrėnuo-se lankėsi prieš dešimtmetį.

Ko reikia, kad daina pasiektų populiarumo viršūnę, S.Žlibinas atsakymo nežino. „Yra kažkokios paprastos tiesos, paprasti dėsniai, koks turi būti dainos tekstas, - apibendrinantis, paprastas, bet ne prastas, kad turėtų kokią nors iš-plėtotą temą. Mane pykina, kai

dabar žmogus pats ir muziką rašo, ir tekstą, ir pats dainuoja, ir pats plokštelę parduoda. Prasmės nebe-lieka - nupiginamas, nuvertinamas lietuviškas žodis. Pasižiūrėkime į kitų tautų atstovus, į prancūzus ar rusus, ten nėra tokios chaltūros kaip pas mus. Užtat mus Dievas baudžia - nesiseka mums nei „Eu-rovizijoje“, niekur. Man skaudžiau-sia, kada nekreipiama dėmesio į lietuvišką žodį. Kitąkart galvoju, - atrodo, ir balsas mūsų atlikėjo ge-ras, ir visa kita, bet dainų kraštui

konkursuose užimti priešpas-kutines vietas - neišpasakytai blogai“, - savo požiūrį dėsto vyras.

Ar bus atsiminimų knyga?

Solidų kūrybos jubiliejų sutin-kantis S.Žlibinas neatmeta galimy-bės visus atsiminimus išguldyti knygoje: per tuos kūrybos metus yra ką prisiminti, yra ką papasa-koti, kad ir pasidalyti nutikimais su kompozitoriais. Į knygą gal su-gultų atsiminimai apie iškilią Vinco Mykolaičio-Putino asmenybę, su kuriuo buvo pažįstamas, netgi tu-rėjo leidimą naudotis profesoriaus biblioteka. „Būtų buvę gerai, kad aš būčiau artimiau bendravęs su V.Mykolaičiu-Putinu: aš bijojau... Savo eilėraščių jam nesu rodęs -

mane, atvažiavusį iš Žemaitijos miesteliuko, tokia asmenybė pri-trenkė. Štai pro tave praeina pats V.Mykolaitis-Putinas“, - prisime-na jis.

Dainų tekstų kūrėjo gyvenimas vertas rašytojo plunksnos: vos ketu-riolikos vieno po kito neteko tėvų, maža to, turėjo pasirūpinti jaunes-ne seserimi ir aštuoniasdešimtmetį perkopusia senele. Bet skaudūs liki-mo smūgiai jam nesutrukdė atrasti gyvenimo pašaukimą: „Aš niekuo kitu nebegalėjau tapti - turėjau tris pomėgius: rašiau eiles, griežiau smuiku ir tapiau, - didžiąją svajo-nę tapyti atėmė prastas regėjimas, todėl pasirinko lituanistikos studi-jas. - Tėvų nebuvo, nebuvo jokios paramos - tik mokytojai kiek man sudėdavo. Ir Rietave buvo tokia daugiavaikė šeima, turėjusi dešimt vaikų, - mane vadindavo vienuolik-tu vaiku. Jie man labai padėdavo. Ir šiandien jie man brangesni už bet kokią giminę. Aišku, būdavo graudu... Studijuodamas kartais nugvelbdavau iš draugų vieną kitą laišką paskaityti, kaip mama ar tėvas rašo sūnui, kokiu žodžiu kreipiasi, - iš to spėdavau, kaip gera būtų gauti mamos laišką...“

Užtat dainų žodžių autorius su žmona Valerija gali pasidžiaugti gra-žia savo šeima: sūnus Žilvinas dirba taksistu, smuikininkė dukra Eglė yra Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos muzikos skyriaus vadovė (direktoriaus pavaduotoja), vienas iš anūkų, Tadas Čobotas, groja violončele Lietuvos nacionali-nio operos ir baleto teatro orkestre. „Man prieš mirtį tėvas buvo dova-nojęs smuiką. Pats išmokau groti tuo smuikeliu, paskui tuo smuiku grodama dukra baigė akademiją, o paskui ir anūkas - jis tapo violonče-lininku. Anūkėliai yra penki, aš juk vedžiau jaunas - man buvo tik 20 metų“, - šypsosi dainoms žodžius rašantis S.Žlibinas.

Stasys Žlibinas kūrybinių metų neprašvilpavo

Saul

iaus

Ven

ckau

s, St

asio

Žlib

ino

asm

enin

io a

lbum

o nu

otr.

Keli štrichai• Stasys Žlibinas (gim. 1936 m. liepos 2 d. Rietave, Telšių

apskrityje) - poetas, žurnalistas, dainų žodžių autorius.

• Baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą.

• Dirbo įvairiuose periodiniuose leidiniuose: 1970-2000 m. savaitraštyje „Kalba Vilnius“.

• Sukūręs daugiau nei tūkstantį dainų - nuo vaikiškų iki chorinių, įvairiems ansambliams, - beveik visos - Na-cionalinio radijo ir televizijos fonduose. Yra kūręs su daugiau nei 40 kompozitorių.

• Apdovanotas septyniomis Stasio Šimkaus premijo-mis, respublikiniuose konkursuose laimėta daugiau nei 40 įvairių premijų.

• 2004 m. už nuopelnus Lietuvai įvertintas LDK Gedimi-no ordino karininko kryžiumi.

• 2013 m. suteiktas Rietavo garbės piliečio vardas. n Prie gimtojo namelio Rietave

n Su dukra egle čobotiene

Apie Elektrėnus parašiau, o apie gimtąjį Rietavą, parašius daugiau nei tūkstantį dainų, mano dainos nėra

4

cmykcmyk4

pasirinkimasj/b žmonės

Gal ir keistai skamba toks teiginys, bet vilniečiai Eugenijus ir Eglė bei jų dukra Ieva be molio, galima sakyti, nepraleidžia nė vienos dienos. „Molio laumė“ - taip vadinasi nedidukė sostinės galerija-dirbtuvė, kurioje dirba ir savo unikalius juodosios keramikos dirbinius eksponuoja ši juodosios keramikos garbintojų ir senųjų tradicijų tęsėjų šeima. Beje, jau vieną kitą puodelį ar vazelę nužiedžia ir jų anūkėlė.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Tiesa, kartu visą šeimynėlę galerijoje užtiksi nedažnai, nes jaunimas turi ir kitų darbų bei rū-pesčių. Ir kita dukra Augustė, ku-ri taip pat keramikė, pastaruoju metu nedirba, nes augina vaikelį. O štai Ieva Paukštytė, kuri dirba Lietuvos nacionaliniame muziejuje keramikos restauratore, atėjo, nes jai magėjo parodyti savo kitokius, moderniškesnius negu tėvų, kera-mikos dirbinius. Tai dar sykį įrodo, kad molio žiedimas ir lipdymas - ne vien tik praktiškas amatas, bet ir gana modernus menas, kuris jai yra vienas iš jos savasties raiškos būdų. „Man juodoji keramika aso-cijuojasi su grafika, linijų, formų ieškojimu ir žaisme. Tai savotiška meditacija“, - kalba Ieva, kuri jau yra dalyvavusi grupinėse keramikų parodose, o pavasarį ketina sureng-ti ir personalinę.

Ugnies pagimdytas stebuklas

Mūsų ainiai dar priešistoriniais laikais žinojo juodosios keramikos gamybos paslaptis. Tai rodo archeo-logų radiniai. Vėlesniuose amžiuose jie savo išdegtus juodosios kera-mikos puodus, vazas ir urnas ve-lionių pelenams mėgdavo puošti įvairiais ornamentais, ženklais. Bet tam reikia specialių degimo kros-nių, kurios paprastai įrengiamos atokiau nuo gyvenamųjų patalpų, lauke. „Aukštoje temperatūroje ypatingu būdu molyje būdavo re-dukuojama geležis, kai sandariai uždarytoje krosnyje atsiradusios

smalkės, dūmai persmelkia kera-miką ir ją padengia plonu vandeniui bei drėgmei nepralaidžiu sluoksniu ir suteikia jai tam tikrą metalo ats-palvį. Tad juodoji keramika iš tiesų nėra visiškai juoda. Čia ir visas jos žavesys, kuris vertinamas pasau-lyje“, - teigia juodosios keramikos tradicijų saugotojas ir gaivintojas E.Paukštė, kurio iniciatyva ir atsi-rado tas šeimos verslas.

Puodžius per atsitiktinumą

Eugenijus juokaudamas save vadina „puodžiumi per atsitikti-numą“ ir akcentuoja, kad juo tapo anaiptol ne iš karto. Gimęs ir augęs Vilniuje, baigęs Antano Vienuolio vidurinę mokyklą ir pasirinkęs studijas Gedimino technikos uni-versitete gavo inžinieriaus staty-bininko diplomą. Vyras kurį laiką dirbo restauracijos srityje, sostinės Dailės kombinate ir rengėsi iš tos tarnybos išeiti į kitą darbą. Tačiau kombinate dirbęs žiedėjas Petras Pretkelis paprašė padėti jam ke-ramiką nusivežti į jo sodybą prie Merkinės, nes ten buvo įrengta degimo krosnis. Štai ten Eugenijus ir turėjo progos stebėti, kaip vyks-ta keramikos grūdinimo procesas. „Ta ugnis, tas sėdėjimas per naktį ir savotiškas laisvės pojūtis mane užkrėtė. Pagalvojau, kaip smagu

laisvai gamtoje gyventi, krosnyje ugnį kurti ir matyti, kaip atsiranda tikras grožis iš molio. Tada ir už-kišau tą savo statybos ekonomikos specialybės inžinieriaus diplomą už krosnies ir manyje prabudo seniai tūnojęs menininko genas“, - šyp-sosi E.Paukštė.

Tautos istorija - įdomiausias šeimos detektyvas

Eglė ir Eugenijus susipažino dar studijų metais, kai ji studijavo lietuvių filologiją, o jis rengėsi būti statybų inžinieriumi. Ji, aktorių Pe-tro Zulono ir Adolfinos Budrikaitės dukra, ir jis, nieko bendra su menu neturinčių tėvų vaikas, rado ben-drumų, nes abiem patiko tokia pati muzika, abu mielai lankė ir dabar lanko teatro spektaklius. Vaikys-tėje Eglė labai mėgdavo piešti or-namentus, panašius į mandalas. O baigusi studijas dirbo pakankamai įdomų darbą Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tačiau vyro paakinta, su dižiausiu malonumu ėmėsi ke-ramikos. Moteris juokauja, kad jai smagiausia yra lipdyti paukštukus, nes pati yra Paukštienė. O jeigu rimtai, tai jos „arkliukas“ išpaišyti ornamentukus ant molio dirbinio. „Tie ornamentai yra ir mano fanta-zijos vaisius, o dažniausiai pagrįsti

mūsų liaudies kūryba, pagoniškais, baltų ženklų motyvais, - kalba tau-todailininkė. - Labai domiuosi mū-sų krašto praeitimi. Jeigu rašyčiau istorinį romaną, tai pasirinkčiau laikotarpį apie XIII-XIV a. Lietuvą. Man labai įdomu, kokia ji buvo iki krikščionybės, kaip atrodė Vilnius, kaip rengdavosi ir puošdavosi mo-terys. Visa tai bandau įsivaizduoti“. Tais istoriniais faktais ir naujais atradimais domisi ir Eugenijus. „Naujų žinių apie mažai tyrinėtą laikotarpį, o gal kadaise užslėptas ar sunaikintas juodosios keramikos vertybes, mes ieškome internete ar naujose knygose ir ta medžiaga mums yra tarsi koks įdomiausias detektyvas“, - tikina Eugenijus ir priduria, kad juodoji keramika, regis, atsiradusi kaimuose, vidu-ramžiais tapo grynai miesto amatu. „Viena istorikė savo knygoje teigia, kad LDK miestuose geriausios dirbtuvės gamino įmantriai puoštus indus, vazas, kuriuos galima buvo rasti ne tik eilinių miestelėnų, bet ir didikų namuose. Spalvotos gla-zūros atsirado tik XIX a. viduryje ir pavergė miestų gyventojus, o juodoji keramika vėl grįžo į kaimus. Tad tik kaimiečių dėka juodoji ke-ramika išliko ir atgimė“, - pasakoja jau daugiau kaip dvidešimt metų keramikai pašventęs menininko statusą turintis tautodailininkas.

Eglė ir Eugenijus akcentuoja, kad juodoji keramika - mūsų nacio-nalinis turtas, bet tokią keramiką labai gerbia baltarusiai, ukrainie-čiai, Smolensko srityje, tai yra ten, kur kadaise buvo Lietuvos Didžio-sios Kunigaikštystės teritorija. „Juodoji keramika - tarsi ženklas, kad baltų tautų palikimas yra labai labai svarbus. Jeigu giliau panagri-nėtume pirmuosius mūsų eros am-žius iki atsirandant krikščionybei, tai atrastume apie juodąją kerami-ką labai įdomių dalykų, atspindin-čių pasaulio tautų istoriją“, - sako moteris, o Eugenijus priduria, kad atrandama žinių, jog juodosios ke-ramikos skulptūros buvo lipdomos dar senovės Romos laikais.

Moko lipdyti kitus

Lietuvoje gal tik septyniose vietovėse yra juodosios kerami-kos meistrų, nors susidomėjimas ja šiuo metu atgimsta. Anot Eu-genijaus, tie žmonės, kurie ieško mugėse ar galerijose juodosios keramikos dirbinių, žino, ko nori, ir vertina ją. Tai dažniausiai buvę ar esami istorikai, inteligentai. O dėl šios molinukų meno ateities Paukščių šeima atrodo rami. Jiedu priklauso Vilniaus dailiųjų amatų asociacijai, dalyvauja įvairiuose projektuose. Menininkų šeima savo dirbtuvėje yra įsteigusi juodosios keramikos mokyklėlę, į kurią kvie-čia šio senovinio amato mokytis visus norinčius. Kartais atsitinka taip, kad nedidelėje patalpoje tampa ankšta. „Yra tokių aistruolių, kurie mūsų pamokėles lanko jau kokius septynerius metus. Įdomu tai, kad dažniausiai minkyti ir lipdyti molį yra linkusios moterys, kurios, au-gindamos vaikus, yra praradusios savo darbo vietas, turi psicholo-ginių problemų, o juk kūryba ir daiktas, kurį jos pačios padaro savo rankomis, yra geriausia psichotera-pija, - įsitikinusi E.Paukštienė. - Tai ir šiokia tokia paspirtis moterims, kurios įgunda, prilipdo įdomių fi-gūrėlių ar indų, o juos mielai perka žmonės mugėse. Kiekvienas rankų darbas yra tarsi kalba, palinkėjimas kitam žmogui, kuris jį nupirks ar gaus dovanų“.

Nenustebkite kokioje nors ka-lėdinėje mugėje pamatę ir Paukščių šeimyną, nes mugės - ne tik pre-kybos, bet ir susitikimų su bendra-minčiais vieta, smagus pasižmonė-jimas, suteikiantis gerų emocijų ir pirkėjams, ir prekeiviams.

n Juodosios keramikos puoselėtojai eugenijus, eglė ir ieva Paukščiai

Eugenijaus ir Eglės Paukščių šeimą sutvirtino molis

n ievos vazos

Saul

iaus

Ven

ckau

s nuo

tr.

n eugenijaus madonos n eglės dirbiniai

cmyk

5

cmyk / 5

susiTikimaij/b žmonės

„Prieš šventes reikia išsivalyti, susitvarkyti mintis ir tik tada įsileisti kažką naujo“, - sako 36-erių dainininkė Rasa Kaušiūtė, dabartinį gyvenimo laikotarpį apibūdinanti keliais žodžiais: tyla prieš audrą. Adventas šlagerių karalienei R.Kaušiūtei - ypatingas laikas, kai išsikuopia namus, kartu išvalydama ir mintis, apsvarstydama, ką per metus nuveikė gero, ko nepadarė, kur suklydo... Tad šiuo metu atlikėja gyvena ramioje, jaukioje aplinkoje it sanatorijoje.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Adventas - apmąstymo laikas

„Kaip tik vyksta pasiruošimas šventi-niam laikotarpiui: planuojame koncertus, deriname aplinkybes, aparatūrą, laiką, sce-narijų. Gruodis man yra didžiulis susikaupi-mo laikas - tyla prieš audrą, nes jau nuo šio savaitgalio prasideda intensyvus šventinis maratonas“, - sako dažniau su grupe „Hot Mamazz“ koncertuojanti R.Kaušiūtė. Ji pri-sipažįsta, kad pastaruoju metu, kai mažiau rodėsi televizijoje ar žurnaluose, sulauk-davo nuolatinių klausimų, kur dingusi. Gal išvis nebedainuoja? Tokie klausimai Rasai kelia šypseną: „Pas mus tokios taisyklės: jeigu tavęs nėra televizijoje ar laikraščiuose, vadinasi, tu nieko neveiki - gal išvis perėjai į kokią žemdirbystę. Bet man atrodo, kad ramesniu gyvenimo periodu aš daugiau nu-veikiu prasmingesnių darbų - tiek kūrybo-je, tiek savęs ieškojimo kelyje. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką persikrausčiau į labai ramų rajoną Antakalnyje, visai šalia miškelio, to-dėl galima sakyti, kad jaučiuosi kaip sanato-rijoje. Žmogaus mąstymas keičiasi, atrodo, nuo tokių nematomų, nepastebimų dalykų, nes, persikrausčius į naują būstą, tuštybių man nebesinori“.

Pastarieji metai šlagerių karalienei R.Kaušiūtei buvo labai prasmingi ir akty-vūs - ji buvo pakviesta į projektą „Negaišk laiko patyčioms! Tu gali kurti“, todėl labai intensyviai keliavo su kūrybiniais projek-tais po Lietuvos miestus, miestelius. „Net jeigu ir būna nekūrybingų laikotarpių, kai mažiau ir koncertų, aš vis tiek turiu labai turtingą vidinį gyvenimą, todėl susikuriu įvykių, problemų ir gyvenu nepaprastai in-tensyviai“, - atskleidžia R.Kaušiūtė, pasta-ruoju metu mažiau besirodanti viešajame gyvenime.

Taip jau yra, kad gruodžio mėnuo jai visada esti apmąstymų laikotarpis, kai svarsto, ką blogai padariusi, pripažįsta sa-vo klaidas ir pasižada pasitaisyti. „Manau, pasiruošimas šventėms prasideda nuo ap-sivalymo visomis prasmėmis. Pirmiausia tai namų tvarkymas, nes gruodį ateina poreikis idealiai susitvarkyti namus, viską išsišveisti, išmesti, kas nereikalinga. Tvar-kant gyvenamąją aplinką, kartu tvarkosi ir mintys, nes labai daug ką permąstai. Norisi išvalyti mintis, namus, organizmą - tam ir yra adventas: susitvarkyti ir tik tada įsileisti kažką naujo“, - švenčių ritualais dalijasi dai-nininkė. O koks laikas širdyje? Ar ji įsimylė-jusi? „Na, taip... (Šypsosi.) Tik labai norėjau išvengti to klausimo. Moters laimė - jaustis mylimai, jausti mylimo žmogaus palaikymą - kaip ir viskas, ko man reikia“, - prisipažįsta žavi kvatoklė R.Kaušiūtė.

Šviesus darbas su vaikais

„Kadangi turiu mokinių, nors ir nedaug, su jais ruošiuosi įvairiems konkursams, kon-certams, kalėdiniam renginiui. Jau pasiekiau tokį momentą, kai auga susidomėjimas ma-no mokiniais - juos kviečia į renginius, siū-lo dalyvauti konkursuose. Manau, jie visai neblogai yra paruošti. Tai rodo mano darbo vaisius. Kartu labai smagu, kad išėjo mano nauja daina „Tai tik lietus“. Turbūt tai bus pirmoji mano daina, kuri iškart sulaukė tiek populiarumo. Jos stilius netyčia atitiko dau-gumos skonį, nors buvo kurta labai nuošir-džiai, po įvykusio barnio su mylimu žmogu-mi. Dabar galvoju realizuoti savo naują dainą apie sniegą, sukurtą dar vasario mėnesį“, - artimiausiais planais dalijasi atlikėja.

Pedagoginė veikla Lietuvos vaikų ir jauni-mo centre dirbančiai R.Kaušiūtei užima labai svarbią gyvenimo dalį, nors buvo laikas, kai tik pradėjus dirbti su mokiniais jai norėjosi viską mesti, nes buvo įsitiki-nusi,

kad toks darbas jai netinka. „Dabar viskas taip pasikeitė, kad pedagoginis darbas atrodo nepaprastai prasmingas. Galbūt keistai nu-skambės, bet kai kiti žmonės eina į bažnyčią, man apsivalymas yra darbas su mokiniais, nes patiriu daug šviesos, daug gėrio. Tai vi-siškai skirtingas darbas negu koncertai. Gal mokydama vaikus dainuoti realizuoju ir savo motinystės jausmą? Žinau ir savo mokinių problemas, prisimenu ir dainas, kurias jie dainuoja, matau visus kelius, kuriais gali eiti mano mokinys“, - sako su kiekvienu mokiniu individualiai dirbanti R.Kaušiūtė, sukaupusi nemažą pedagoginio darbo patirtį.

Ar Rasai pavyktų išgyventi vien tiktai iš muzikos? „Tai ir išgyvenu! Pedagogika - dau-giau idėjinis darbas. Nors, kaip minėjau, turiu labai nedaug mokinių, algelės iš pedagoginės veiklos užtektų tiktai kavai. Vis tiek pagrin-dinis pragyvenimas yra iš koncertų. Tai visko būna: susiplanuoji savo biudžetą, bet vėluoja sumokėti. Būna, nelabai turi pinigų, bet, pa-sirinkęs tokį gyvenimo kelią, privalai su tuo susitaikyti, kad vieną dieną galbūt jais švaisty-siesi, o kitą šaldytuvas bus tuščias. Bet jeigu aš jaučiu, kad tai yra mano gyvenimo kelias, tai niekas negali manęs sustabdyti. Užtat ger-biu tuos žmones, ypač savo mokinius, kurie žino, ko jie nori, ir siekia savo tikslo. Visada iškyla sunkumų, jeigu tikėsiesi, kad viskas eisis kaip sviestu patepta, kad tau viską atneš ir paduos į rankas, tikrai taip nebus. Turi kiek ir susikruvinti, ir sunkumų patir-ti, tik tada gali pasiekti užsibrėžtų tikslų“, - įsitikinusi didelę sceninę patirtį sukaupusi dainininkė.

Vis tik savo ateitį R.Kaušiūtė ma-

tanti Lietuvoje, nesusiviliodama geresniu uždarbiu svetur ir užsieniečių pasiūlymais tekėti. „Aš visą laiką galvojau, kad noriu gyventi užsienyje, kad negyvensiu Lietu-voje, bet šiais metais kažkodėl supratau, kad vis dėlto esu patriotė, kad man patinka Lietuva su visu lietingu ir atšiauriu klima-tu. Ir lietuviai bent jau man yra patikimi, geri žmonės, tik jie labai save grūzina - kritikuoja“, - savo požiūrį dėsto dainininkė.

Geriausia mokyklos rašytoja

Ar R.Kaušiūtė kada susimąsčiusi, ką veiktų, jeigu nebūtų dainininkė? „Būčiau rašytoja. Mokykloje man labai sekėsi rašyti rašinėlius, kartais sukurdavau tokių išgalvo-tų istorijų, kad mokytoja būdavo įsitikinusi, jog šios yra tikros, ir visa klasė verkdavo. Atsimenu, rašant rašinėlius mano sakinys dažnai susidėdavo iš kokių septynių eilu-čių. Po devynių klasių tėvas (bitininkas!) mane išsiuntė mokytis į konservatoriją, nes pamatė, kad žlunga mano muzikiniai gabumai. Atsimenu, išlydėdamas mokyklos direktorius man pasakė: „Geriausia moky-klos rašytoja, tai gal dar pasiliksi?“ Dar labai skaitydavau knygas, bet taip įsijausdavau ir tapau nepaprastai uždara. Net pati išsigan-dau, kad nebemokėsiu bendrauti su aplin-kiniais. Paskui, nuo keturiolikos, įstojusi į konservatoriją, sąmoningai nustojau skaityti knygas, kad pramokčiau bendrauti, ir knygų neskaičiau iki trisdešimties“, - prisimena laisvai bendraujanti atlikėja, kurią sunku įsivaizduoti kaip stipriai savyje užsisklen-dusią asmenybę.

Pomėgio rašyti R.Kaušiūtė neapleidusi: iki šiol pildo dienoraštį, nesibaimindama, kad slapčiausi josios išgyvenimai gali pakliū-ti į svetimas rankas. „Dienoraštis daugiau simbolinis: jeigu kam pakliūtų, nežinau, ar jis labai suprastų, apie ką ten yra parašyta. (Juokiasi.) Mano išgyvenimai, jausmai yra tikri, neišgalvoti, o veikėjai daugiau užšif-ruoti, - paaiškina dainininkė, pridurdama, kad brandina sumanymą kada nors sugrįžti prie rašymo. - Turiu slaptą mintį kada rim-čiau pažiūrėti į rašymą, jeigu iš visos širdies norėsiu tuo užsiimti. Galbūt vėliau, kai jau nebedainuosiu, ir atskleisiu šį savo talentą. O šiaip aš rašau - pati savo dainoms žodžius arba verčiuosi hitus iš anglų kalbos - man patinka dėlioti žodžių galūnes, skiemenis...“ - sako dainininkė, dargi lankanti ir modernaus šokio užsiėmimus, nes, jos nuomone, geras dainininkas turi būti įvairialypis.

R.Kaušiūtė dar nepasirašė pasižadėjimų artėjantiems 2014 metams, bet labai norėtų sutikti žmogų, kuris padėtų plėtoti kūrybinę liniją. Tiesiog kai neturi prodiuserio, pati ban-do konstruoti kūrybinę liniją, kuria linkme nori eiti ir formuoti savo įvaizdį. Ar atlikėja tikinti būrimais ir visokiomis pranašystėmis? „Vieną kartą mane išbūrė Taro kortomis ir buvo apėmęs labai negeras jausmas, tarsi būčiau prisijungusi prie labai negeros ener-gijos. Tad geriau nereikia būrimų. Aš tikiu minties galia, telepatija, tikiu, kad žmonės gali bendrauti be minčių, - tau gali nieko nesakyti, bet tu vis tiek jauti, kas vyksta. Tikiu, kad būna ir stebuklų...“

Rasa Kaušiūtė gyvena kaip sanatorijojeIrmanto Sidarevičiaus nuotr.

Turi kiek ir susikruvinti, ir sunkumų patirti, tik tada gali pasiekti užsibrėžtų tikslų

n Rasa vaikystėje

6

cmykcmyk

Kažin ar aktorę Eglę Mikulionytę, kuri įvairiuose Vilniaus ir Kauno teatruose yra sukūrusi daugiau kaip 20 įsimintinų vaidmenų, ne kartą pelniusi aukštą teatro apdovanojimą, atpažįsta gatvėje. Gal todėl, kad be grimo ji visai paprasta, atrodytų, niekuo neišsiskirianti iš praeivių. Ir dar tikriausiai todėl, kad ji - iš tų aktorių, kurios nešmėžuoja begaliniuose televizijų serialuose. Šiandien ji švenčia savo 49-ąjį gimtadienį.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Tačiau kai Eglę pamatai scenoje, atlie-kančią tragišką ar komišką vaidmenį, suvo-ki, kad tokių brandžių ir talentingų artisčių Lietuvoje labai nedaug. Su Egle kalbėjomės Kauno nacionalinio dramos teatro grimo kambaryje, prieš pat spektaklį „Balta dro-bulė“, kurį režisavo Jonas Jurašas, o scenai pagal žinomą Antano Škėmos kūrinį pritaikė Aušra Marija Jurašienė. Ji, kaip ir paprastai prieš spektaklį, atėjo į teatrą prieš kelias valandas, kad susikauptų, dar kartą „prisi-pratintų“ vaidmenį. O dar ji spėja ir su kir-pėja ar grimuotoja išgerti puodelį kavos. Šis teatras, kuriame rodomi brandžiausi J.Jurašo spektakliai, o pagrindinius moterų vaidmenis atlieka E.Mikulionytė, pritraukia pilnutėles žiūrovų sales. Eglė dažnai važinėja į sostinę, čia vaidina keliuose spektakliuose. Aktorė juokiasi ir sako: „Aš esu nuolat kelyje tarp Kauno ir Vilniaus, ir tai man patinka“.

- Kauno nacionalinis dramos teatras jums tikriausiai jau tapo savas ir pa-grindinis, nes čia pastaraisiais metais ir esate sukūrusi įsimintiniausius vaidme-nis spektakliuose „Dvejonė“, „Antigonė Sibire“, „Apsivalymas“, „Balta drobulė“. Ir visi jie statyti režisieriaus Jono Jura-šo. Tas jūsų bendradarbiavimas - ryškus teatro istorijos puslapis.

- Savo teatrinę egzistenciją šiaip jau esu linkusi vertinti ne scenos buvimo vieta, o darbais. Pastaruosius kelerius metus mane tarsi užgriuvo puikių darbų lietus. Mano an-trasis atgimimas po tam tikros pertraukos prasidėjo ne šioje Kauno scenoje, o Lietu-vos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame būtent J.Jurašas, jeigu kas pamena,

buvo pastatęs operą „Orfėjas ir Euridikė“. Man teko šokti (ne dainuoti) pagrindinės herojės antrininkę. Tuomet, beje, nesveika-vau, skaudėjo sąnarius - tikriausiai aktyvaus sportavimo padarinys, kai šokau breiką ir net buvau tapusi čempione. Buvau pašėlusi. (Juokiasi.) Bet kai man pasiūlė šokti baletą, kelias savaites vaikščiojau pas gerus gydy-tojus, ir mane pastatė ant kojų. Opera re-pertuare išsilaikė neilgai, man suteikė daug malonių akimirkų ir džiaugsmo pabūti toje didelėje scenoje su puikiais solistais. Tai

buvo sielos atgaiva, kurios nepamiršiu. Tada ir prasidėjo darbai, darbai... Taip ir važinėju Vilnius-Kaunas, Kaunas-Vilnius.

- Tikriausiai jums smagu, kad reikš-mingiausi ir aktualiausi darbai vis dėlto yra jūsų gimtojo Kauno scenoje?

- Taip, Kaunas man labai mielas, nes ja-me gimiau, o vaikystėje buvau teatro vaikas. Tiesa, ne šio - dramos, o Kauno muzikinio teatro, nes ten dirbo mano abu tėvai: tėtis - žinomas dirigentas ir kompozitorius Juozas

Indra, o mama - smuikininkė Aldona Baltrū-nienė. Vaidinau ir Kauno pantomimoje, kuriai vadovavo Kęstutis Adomaitis. O štai šiame teatre sukūriau labai įdomių vaidmenų: „Si-biro Antigonėje“, kurioje buvo akivaizdžios ir skaudžios antikos herojų sąsajos su Sibiru. Paskui buvo jaudinantis ir tragiškas vaidmuo estų rašytojos Sofi Oksanen pjesėje „Apsi-valymas“ apie pokario metą, kai žmogus, norėdamas išlikti, parduodavo savo artimą, o vėliau bandydavo tai užmiršti. Bet sąžinės juk negali nuplauti šalto vandens pliūpsniu iš kibiro, kaip kad daro mano herojė. Labai laiku scenoje įkūnyta ir A.Škėmos „Balta dro-bulė“, nes tautą vėl krečia skaudi pažeistos dvasios žmonių emigracijos tema.

- Dar neseniai tapote ir Kauno Vy-tauto Didžiojo universiteto Menų fakul-teto dėstytoja. Padedate rengti dramos teatrams pamainą. Kokia ji?

- Aš būsimiesiems aktoriams stengiuosi įdiegti judesio ir baleto įgūdžių, nes scenoje būtina tobulai valdyti kūną. Tai praverčia ir man pačiai, nes prisimenu kvėpavimo pra-timus, tai, ką man davė baleto pamokos. Juk gimiau muzikalioje šeimoje. Tėvelis labai norėjo, kad būčiau balerina, o mama - kad tapčiau pianiste ar smuikininke. Todėl pirmiausia buvo muzika, mokiausi Juozo Naujalio muzikos mokykloje. O jaunimas šiandien gabus, sumanus, tačiau ne visada ir ne viskam jautrus.

- Ką jums duoda, o gal atima jūsų vaidinami personažai?

- Teatras tuo ir įdomus, kad atiduodamas save vaidmeniui iš jo taip pat daug gauni. Man labai pasisekė, kad esu iš tų, sakykim, brandesnio amžiaus aktorių, kurios turi gerų vaidmenų. Moterims teatre žymiai sunkiau negu vyrams, nes jiems vaidmenų pakanka ir perkopus vidurvasarį. Suvokti daug dalykų, susikaupti, prisitaikyti prie scenos partnerių ir pačiai apsivalyti man padeda ne tik vaidme-nys, bet ir budizmas, joga, meditacija.

- Kaip jums pavyksta atsikratyti tik ką suvaidinto psichologiškai sudėtingo vaidmens?

- Po spektaklio dažniausiai norisi pabūti vienai. Tad sėdu į savo mašinytę ir važiuoju, važiuoju. Važiuodama dar kartą pereinu vi-sas praėjusio spektaklio grandis, permąstau, kokios buvo spragos, kad ta ar kita scena nelabai pavyko. Tarsi persuku savyje kino juostą, kad kitą sykį galėčiau kažką pataisyti. O vairavimas ramina, kartais pasitaiko, kad nusuku visai kitur, negu reikia. Jeigu tai bū-na Kaune, tai mama, kuri manęs laukia savo namuose Šančiuose, priekaištauja: „Eglute, kur tu taip ilgai važinėjai?“ Bet ji mane labai gerai supranta.

Kuo dar nustebins EglėMikulionytė?

prisipažinimaij/b žmonės

Vikt

oro

Purio

nuo

tr.

cmyk

7

cmykcmyk

�

cmyk

INTERNETE - www.REspublIka.lT 2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis RaŠYkITE MuMs: sportas@respublika.net

dienraščio „respublika“ priedas

Leidinys Nr. 90

asmenybė �

s.Štombergas: „Mokytis reikia visada“Europos čempionas ir Eurolygos laimėtojas, Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Saulius Štombergas šiandien švenčia savo 40-ąjį gimtadienį. Pokalbyje su „Sporto gyvenimu“ buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės kapitonas papasakojo apie karjeros pradžią, naudingas pamokas ir naujus iššūkius.

Arūnas ABROMAITIS„Respublikos“ žurnalistas

Klaipėdoje gimusio krepšininko karjera buvo ilga ir įspūdinga. Su „Žalgiriu“ S.Štombergas 1998 m. laimėjo Saportos taurę, o 1999 m. - Eurolygą. Su rinktine jis 1996 ir 2000 m. iškovojo olimpinę bronzą, 2003 m. tapo Europos čempionu, o 1995 m. - vicečempionu. Prieš ke-letą metų prasidėjo naujas gyveni-mo etapas. Padirbėjęs „Žalgirio“ dublerių ekipoje, užpernai S.Štom-bergas tapo pagrindinės komandos stratego asistentu, o šių metų spa-lio pabaigoje buvo paskirtas vyriau-siuoju treneriu.

Padėka pirmajam treneriui

- Nedaugelis trenerių pasitin-ka 40-metį vadovaudami tokiam garsiam klubui kaip „Žalgiris“. Galima sakyti, kad kol kas tre-nerio karjera klostosi puikiai? - paklausėme S.Štombergo.

- Nebuvo taip, kad po žaidėjo karjeros iš karto užimčiau svarbias pareigas. Viskas vyko po truputį. Gavau pasiūlymą perduoti savo pa-tirtį jaunimui ir pradėjau dirbti „Žal-girio“ dubleriuose. Trenerio karjera prasidėjo maždaug prieš ketverius metus. Ne vienus metus teko pabū-ti asistentu pagrindinėje komandoje, padirbėti su ne vienu treneriu. Da-bar teko užimti pagrindinio trenerio vietą. Viskas yra nauja, reikia mo-kytis ir žengti tolyn.

- Vieni krepšininkai trene-riais tampa po ilgos žaidėjo kar-jeros. Kiti anksti baigia žaidėjo karjerą ir turi galimybę pagilin-ti teorines žinias, pabaigti studi-jas. Kuriuo atveju lengviau tap-ti geru treneriu?

- Sunku pasakyti. Aišku, tie, ku-rie gavo teorines žinias, yra daug ką išklausę, važinėję į seminarus, bend-ravę su daug trenerių. Jie yra matę daug vaizdo medžiagos. Tačiau buvę žaidėjai patys žino, kaip viską reikia atlikti, kaip turi stovėti krepšinin-kas. Juk pats esi ne kartą taip daręs. Sunku diskutuoti, nes nėra vieno standarto. Turbūt dar nėra parašytas toks mokslinis darbas ar disertacija, kuris atsakytų į šį klausimą.

- Jums pačiam netrūko teo-rinių žinių, kai pradėjote dirbti asistentu „Žalgiryje“?

- Aš studijavau Lietuvos sporto universitete, kuris tada, kai aš įsto-jau, dar vadinosi Kūno kultūros aka-

demija. Pradėjau studijuoti, bet tada nebuvo laiko pabaigti, nes visur va-žinėdavau. Kol mokiausi, pasisė-miau ir teorinių žinių, nes norint kažką pasiekti visko reikia. Vis būna kažkas naujo, net ir krepšinio taisyk-lės keičiasi. Visada reikia mokytis ir tobulėti.

- Kurį trenerį galite pavadin-ti savo geriausiu mokytoju?

- Visi treneriai įneša savo indėlį. Turbūt didžiausią įtaką padaro pir-mas treneris. Jis tave išmoko dary-ti pirmus žingsnius, įsimylėti krep-šinį. Dėl pirmojo trenerio įskiepyto noro žaisti ir esi krepšinyje. Mano didžiausia padėka yra Algimantui Sercofui. Visiems kitiems trene-riams taip pat esu dėkingas. Visi jie yra skirtingi žmonės, turintys skir-tingų idėjų, jie skirtingai mato krep-šinį. Iš kiekvieno trenerio kažką pa-siimi ir bandai tai pateikti savaip.

Legendų pamokos

- Prisiminkime žaidėjo kar-jeros pradžią. Jaunystėje buvote žalgirietis, bet garsiu krepšinin-ku tapote kitoje Kauno koman-doje - „Atlete“. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte šioje ekipoje?

- Bet kurio krepšininko karjero-je sunku numatyti, kur tave nublokš likimas. Buvau „Žalgirio“ dubleris dvejus ar trejus metus, bet koman-doje buvo visokių krizių. Pinigų tai buvo, tai nebuvo, vieniems trene-riams buvau reikalingas, kitiems - ne. Tuo metu kūrėsi Lietuvos krep-šinio lyga. Atėjo pasiūlymas žaisti „Atlete“ ir jaunam žaidėjui tai buvo puiki proga. Buvo pasiūlytos geros finansinės sąlygos ir žinojau, kad gausiu žaisti. „Žalgiryje“ tokios ga-rantijos nebuvo. Žaidimas „Atlete“

buvo labai naudingas. Daug laiko praleisdavau aikštelėje, buvo su-rinkta gera komanda, patekdavome į finalą. Tokie dalykai suteikia daug patirties. Taip žaidėjai ir auga.

- Iš „Atleto“ patekote į Lietu-vos rinktinę, kur spėjote pažaisti su Arvydu Saboniu, Šarūnu Mar-čiulioniu ir Rimu Kurtinaičiu. Ar labai slėgė jų autoritetas?

- Visus jaunus žaidėjus tai sle-gia. Matai aikštelėje savo idealus, kuriuos nuo mažens stebėjai ir gal-būt niekada negalvojai, kad žaisi kartu. Tačiau šie žaidėjai buvo di-džiausi mokytojai. Tada nebuvo to-kių sąlygų kaip dabar. Yra daugiau informacijos, kompiuteriai. Tais lai-kais visko mokydavaisi aikštelėje. Žiūrint, kaip viską aikštelėje atlieka tokie žaidėjai, galima greičiau tobu-lėti. Kartu praleidęs vasarą ženg-davai didelį žingsnį į priekį.

- Turbūt daugelis sirgalių prisimena epizodą iš 1995 m. Europos čempionato finalo rungtynių su serbais. Labai svarbiu momentu pelnėte taš-kus, bet teisėjas jų neįskaitė ir skyrė jums pražangą. Tai buvo arbitro klaida?

- Su teisėjais nepasiginčysi. Jie tuo metu buvo surinkti iš įvairių že-mynų ir turbūt įvairiai traktavo tai-sykles. Vienam pasirodė, kad buvo pražanga, kiti gal būtų ir nešvilpę. Po švilpuko jau nieko nepakeisi. Mums atrodė, kad tai buvo didžiau-sia klaida, o varžovams atrodė, kad pats geriausias švilpukas. Aišku, kontaktas buvo. Jį traktuoti buvo ga-lima įvairiai.

- Tolimiausia jūsų karjeros stotelė buvo Kinija. Ką jums da-

vė ten praleistas sezonas, ar tai nebuvo prarasti metai?

- Tas sezonas davė tikrai daug naudos. Žaidžiau kaip legionierius, buvo visai kita atsakomybė, iš ma-nęs daug reikalavo. Teko daug žais-ti ir būti vienu iš lyderių, pavyzdžių. Dirbdavome labai daug, niekur ki-tur nesu tiek dirbęs. Jaunam žaidė-jui tai buvo gera pasirengimo bazė. Grįžus į Lietuvą viskas atrodė labai paprasta.

Namie lengviau

- Žaidėte dviejose čempioniš-kose komandose. 1999 m. su „Žalgiriu“ laimėjote Eurolygą, o 2003 m. su Lietuvos rinktine - Europos čempionatą. Ar šios ko-mandos buvo kažkuo panašios?

- Tarp klubinių komandų ir rink-tinių visada yra esminių skirtumų. Klube žaidi visą sezoną, gali būti ir

pakilimų, ir nuopuolių. Svarbiausia būti geros formos sezono pabaigo-je. Rinktinėje viskas vyksta labai greitai. Dar vienas skirtumas - rinktinėje žaidi už Lietuvos garbę. Ir žmonių susidomėjimas yra visai kitoks. Klubų krepšinyje žmonės yra pasiskirstę, už ką sirgti, žaidžia legionieriai. Atmosfera yra kitokia. Žinoma, visos pergalės yra saldžios. Jei pasieki galutinį rezultatą, visi būna patenkinti. Nors būna ir gerų, ir blogų dienų, po pergalės viskas atrodo nuostabu.

- Po 2004 m. olimpinių žaidy-nių pasitraukėte iš rinktinės. Vė-liau nė karto nesigailėjote šio sprendimo?

- Tokie sprendimai nepriimami šiaip sau. Jauti savo kūną bei gali-mybes ir tai, kas stovi tau už nuga-

ros. Mačiau, kad ateina jauni, pers-pektyvūs žaidėjai ir išeidamas aš nepadarysiu nieko blogo. Reikia ži-noti, kada išeiti. Dar norisi keletą metų pažaisti klubuose, yra šeima, vaikai. Sunku dirbti 11 metų iš eilės be jokių laisvadienių, nematyti au-gančių vaikų, neatostogauti kartu.

- O dabar šeima nepriekaiš-tauja? Juk laiko asmeniniam gy-venimui tapus vyriausiuoju tre-neriu turbūt vėl sumažėjo?

- Kai esi Lietuvoje, yra lengviau. Jei kas pasikeistų ir tektų išvažiuo-ti, sąlygos būtų sunkesnės. Čia, Lie-tuvoje, vis tiek esi šalia, nors dirb-damas treneriu nelabai suplanuosi laisvas dienas. Vasaros užimtos su rinktinėmis. Sezono metu nėra nei šeštadienių, nei sekmadienių, vis žaidžiame, lekiame. Veikti yra ką.

„Žalgirio“ bangavimas

- „Žalgiris“ yra labai įdomi komanda. Yra būrys jaunų žai-dėjų, bet yra ir keli labai patyrę krepšininkai. Treneriui sunku suderinti tokias priešingybes?

- Pirmuosius žingsnius didžia-jame krepšinyje žengiantiems žai-dėjams galimybė žaisti su tokiais krepšininkais yra nepamainoma pa-tirtis. Niekur kitur negausi tokios mokyklos kaip čia. Dėl to tobulėji-mas yra žymiai greitesnis. Tas jau-nimas ateityje turėtų vesti „Žalgirį“ į pergales. Kuo greičiau jie įsižais, tuo bus geriau.

- Po to, kai Eurolygoje įvei-kėte Milano „Emporio Armani“, Lietuvos čempionate dideliu skirtumu pralaimėjote Prienuo-se. Ar tokį svyravimą galima pa-aiškinti tik skirtingu komandos nusiteikimu?

- Ne tik tuo. Mūsų komanda labai pasikeitė, atėjo daug naujų žaidėjų. Branduolys taip greitai ne-susiformuoja. Kai žaidėjai nejaučia vienas kito, tada provokuoja vai-kiškas klaidas, atsiranda neužti-krintumas. Be to, prisideda žaidė-jų amžiaus skirtumas, jie yra ne-vienodo lygio. Todėl žaidimas yra permainingas ir jį sunku suvaldyti. Manau, laiko klausimas, kada vis-kas nusistovės ir bus galima žais-ti stabiliau.

- Beveik kiekvienas lietuvis, treniruojantis vieną iš didžiųjų klubų, anksčiau ar vėliau pra-dedamas minėti tarp pretenden-tų į rinktinės vyriausiojo trene-rio postą. Jūs apie tai dar negal-vojate?

- Negalvoju. Jei gerai atliksi darbą, ateityje viskas ateis. „Žalgi-ryje“ dabar yra pakankamai dideli uždaviniai, darbas yra sunkus. Ko-manda šiuo metu nėra pati geriau-sia, todėl tikrai bus ką veikti. Esu susikoncentravęs į dabartinę vei-klą, o kas bus ateityje - dėl to ma-žiausiai kvaršinu galvą.

Elto

s nuo

tr.

Jei gerai atliksi darbą, ateityje viskas ateis. „Žalgiryje“ dabar yra pakankamai dideli uždaviniai, darbas yra sunkus

�

8

cmykcmyk

�

cmyk

�

cmyk

Po ketverių įvairiose užsienio krepšinio lygose praleistų metų į Lietuvą sugrįžęs Mindaugas Lukauskis įrodinėja, kad dar turi užtektinai parako. Prieš mėnesį prie Prienų „TonyBet“ klubo prisijungęs 34-erių M.Lukauskis iš karto tapo vienu iš svarbiausių naujosios komandos krepšininkų.

Buvęs ilgametis Vilniaus „Lie-tuvos ryto“ komandos narys legio-nieriaus karjerą pradėjo 2009 m. va-sarą. Paskutinį sezoną su „Lietuvos rytu“ iškovojęs visus įmanomus tro-fėjus (Europos ir Lietuvos krepšinio federacijos taures, Baltijos krepšinio lygos ir Lietuvos krepšinio lygos čempiono titulus), M.Lukauskis su-darė sutartį su Vilerbano ASVEL ekipa. 2010 m. krepšininkas iš Pran-cūzijos persikėlė į Vokietiją ir žaidė Oldenburgo „EWE Baskets“ ekipo-je, vėliau rungtyniavo Italijoje, Ispa-nijoje ir Turkijoje. Į Prienus M.Lu-kauskis atvyko iš Ispanijos, kur mė-nesį žaidė Bilbao „Basket“ ekipoje. „TonyBet“ komandoje jis pakeitė į Kijevo „Budivelnik“ komandą išvy-kusį Dainių Šalengą.

34 metų krepšininkas yra vyriau-sias „TonyBet“ ekipos žaidėjas, ta-čiau aikštėje ne tik praleidžia dau-giausiai laiko, bet ir yra vienas iš re-zultatyviausių bei naudingiausių krepšininkų. Šį sezoną Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) M.Lukauskis spėjo sužaisti 5 rungtynes ir viduti-niškai pelno po 14,8 taško, atkovoja po 4,4 ir perima po 3 kamuolius bei atlieka po 3 rezultatyvius perdavi-mus. Baltijos krepšinio lygoje krep-šininko statistiniai rodikliai dar ge-resni - sužaidęs 2 rungtynes jis vi-dutiniškai pelnydavo po 21,5 taško. Bene geriausiai šį sezoną M.Lukaus-kiui sekėsi žaisti rungtynėse su Kau-no „Žalgirio“ ekipa. Gruodžio pra-džioje vykusioje dvikovoje Prienų „TonyBet“ 101:83 nugalėjo „Žalgirį“, o M.Lukauskis į Lietuvos čempionų krepšį įmetė 23 taškus ir buvo re-zultatyviausias susitikimo žaidėjas.

„Sporto gyvenimas“ pateikia „SportoTV.lt“ parengtą pokalbį apie treniruočių intensyvumą Va-lensijoje, Prienų ekipos vyriausio-jo trenerio Virginijaus Šeškaus temperamentą, žaidimą Prienuose bei karjeros pabaigą.

- Mindaugai, kas nulėmė jūsų sprendimą pasirašyti sutartį su Prienų „TonyBet“ komanda?

- Kai atvykau į Bilbao ekipą, bu-

vo aišku, kad ten praleisiu tik vieną mėnesį. Ten buvo pilna sudėtis, tie-siog keli krepšininkai iškrito dėl traumų ir aš juos laikinai pakeičiau. Panaši situacija buvo ir pernai Va-lensijoje. Tiesa, ten buvo labai sun-ku - sudėtingos, sekinančios treni-ruotės atėmė daug sveikatos. Tad pernai grįžęs norėjau pailsėti. O šie-met viskas buvo kitaip - grįžau į Lie-tuvą kupinas jėgų, norėjau žaisti, o Prienų komandos vadovai kaip tik ieškojo žaidėjo, galinčio sustiprinti ekipą, tad mūsų norai sutapo.

- Kaip jaučiatės sugrįžęs į Lietuvą?

- Iš tiesų džiugu sugrįžti į Lie-tuvą, nors truputį keista, nes pats didesnę laiko dalį praleidžiu Prie-nuose, o šeima gyvena Vilniuje. Kai žaisdavau užsienyje, tai šeima gy-vendavo su manimi. Kita vertus, atstumai Lietuvoje nėra dideli, kai tik turiu laisvą dieną, sėdu į auto-mobilį ir lekiu namo, pas šeimyną.

- Prienų komandos strate-gas V.Šeškus garsėja kaip labai emocingas treneris, per rung-tynes nenustygstantis savo vie-toje? Kokį įspūdį jums daro šis krepšinio specialistas?

- Kiekvienas treneris turi savų

pliusų ir minusų, savo viziją ir žaidi-mo supratimą. Apie Virginijų galima būtų pasakyti, kad jis yra daugiau draugas nei treneris. Manau, kad vi-si puikiai mato, kas vyksta rungtynių metu, kokios būna trenerio emoci-jos. Iš šalies žiūrint tai tikrai neatro-do draugiškai, bet aš manau, kad tai yra normalu. Kas kaip moka, tas taip ir reaguoja. Manau, kad Virginijus su savo temperamentu nenublanktų ir Italijoje ar Turkijoje. Ir net toje pa-čioje Ispanijoje - pagal jo karštą būdą, emocijas per rungtynes - jis ten bū-tų savo vietoje.

- Ar trenerio emocijos pade-da krepšininkams aikštėje?

- Negaliu atsakyti už visus. Man trenerio rėkimas nei padeda, nei trukdo. Aš priimu tai kaip normalų dalyką. Galbūt, jei treneris ramiai sėdėtų savo vietoje ir visai nerea-guotų į įvykius krepšinio aikštėje, būtų dar blogiau. Pagalvotum, kad jam visiškai tas pats, kaip žaidžia krepšininkai, kas vyksta ir pan. Pa-galiau, tai kiekvieno žmogaus, kiek-vieno trenerio asmeninis reikalas. Man tos emocijos nemaišo.

- Į LKL grįžote po 4 metų pertraukos. Ar pastebėjote ko-kius nors pokyčius?

- Permainų tikrai yra. Jei anks-čiau „Žalgiriui“ ir „Lietuvos rytui“ „įkąsti“ taikydavosi tik kelios ko-mandos - „Šiauliai“ arba Klaipėdos „Neptūnas“, tai dabar kovoti reikia su visomis komandomis. Šiai die-nai lyderiams iššūkį gali mesti ir ne tik „Šiauliai“ ar „Neptūnas“, bet ir Kėdainių „Nevėžis“, Prienų „To-nyBet“, Pasvalio „Pieno žvaigž-dės“, Utenos „Juventus“, net ir Panevėžio „Lietkabelis“. Žodžiu, beveik su visomis komandomis tu-ri žaisti labai rimtai. Dabar Lietu-voje susidarė tokia pat situacija kaip Vokietijoje ar Italijoje. Tų šalių čempionatuose atvykęs į svečius net ir pas pirmenybių autsaiderius nebūdavai tikras, kad iškovosi per-galę. Kiekvienas rungtynes reikia žaisti visu 100 procentų, kovoti dėl pergalės, o tai ir daro čempionatą įdomų, kartu kyla ir bendras krep-šinio lygis šalyje.

- Ar galima sakyti, kad šiuo metu LKL pagal intrigą bei ko-mandų pajėgumą prilygsta Vo-kietijos čempionatui?

- Apie pajėgumą kalbėti sunku. Intrigos tikrai netrūksta, bet tos pa-čios Vokietijos krepšinio pirmeny-bės vertinant bendrą komandų pa-jėgumą yra stipresnės. Jei atmestu-

me „Žalgirį“ ir „Lietuvos rytą“, vis dėlto kitų komandų pajėgumas ski-riasi. Aišku, daugelis LKL ekipų ga-lėtų žaisti kad ir Vokietijoje ir ne-būtų paskutinės, bet lyginant Lie-tuvos ir Vokietijos čempionatus tenka pripažinti, kad bendras lygis ten yra aukštesnis.

- Jums jau 34-eri, bet Prienų komandoje žaidžiate beveik be kei-timų. Ar nejaučiate nuovargio?

- Žinote, į pasą aš nežiūriu. Mano agentas kartais sako, kad vienos ar kitos komandos treneris nenori ma-tyti manęs savo komandoje, nes man jau 34-eri. Bet juk tai tik skaičius, nes aš tikrai nesijaučiu senas. Ener-gijos ir jėgų man pakanka, juo labiau kad vasarą nesėdžiu sudėjęs rankų, turiu asmeninį trenerį, su kuriuo nuolatos sportuoju. Kita vertus, štai jau šešeri metai, kai nesu turėjęs jo-kios rimtesnės traumos. Tikiuosi, kad ir neturėsiu. O šiaip, jei nebūtų energijos, noro žaisti krepšinį, tada be didesnių dvejonių dėčiau tašką, kabinčiau batelius ant vinies ir baig-čiau krepšininko karjerą.

- Ar būna taip, kad pats pa-siprašote keitimo?

- Retai. Būdavo tokių atvejų Va-lensijoje. Nes ten tikrai buvo labai sunku, ypač per treniruotes. Nors šiaip žaisti teko gana nedaug, bet treniruotės buvo labai intensyvios, krūviai - nežmoniški. Nenuostabu, kad nuolat kas nors būdavo trau-muotas, rikiuotėje likdavo tik de-šimt sveikų krepšininkų. O per rungtynes treneris reikalaudavo žaisti kuo greičiau, intensyviau, dirbti ne tik puolime, bet ir gyny-boje. Atrodydavo, kad jautiesi ge-rai, bet 5-6 min. iš visų jėgų padir-bėjęs žiūrėdavai į atsarginių žaidė-jų suolelį ir prašydavai atokvėpio.

- Kiek dar planuojate žaisti krepšinį?

- Kol kas apie karjeros pabaigą dar negalvoju. Aišku, kai girdžiu žmones nuolat kalbant apie mano amžių, nėra labai smagu, tarsi ir pats suprantu, kad dar metai kiti ir viskas baigsis. Bet jei traumos ne-kamuoja, jei yra noro ir jėgų - tai kodėl dar nepažaidus? Nesakau, kad štai dar sezonas ir viskas. O gal po sezono bus dar vienas, o gal du, trys sezonai? O gal šeši? Kodėl gi ne? Jeigu noras yra, reikia žaisti.

Parengė Romualdas MATAITIS

Mindaugas LukauskisGiMė: 1979 m. gegužės 19 d.Karjera:1996-1997 m. Panevėžio „Lietkabelis“1997-1999 m. Panevėžio „Kalnapilis“1999-2000 m. Panevėžio „Sema“2000-2001 m. „Panevėžys“2001-2002 m. Vilniaus „Sakalai“2002-2003 m. Alytaus „Alita“2003-2009 m. Vilniaus „Lietuvos rytas“2009-2010 m. Vilerbano ASVEL (Prancūzija)2010-2011 m. Oldenburgo „EWE Baskets“ (Vokietija)2011-2012 m. Barčelonos „Sigma“ (Italija, 2-a lyga)2012-2013 m. Valensijos „Basket“ (Ispanija), Bursos „Tofaš“ (Turkija)2013-2014 m. Bilbao „Basket“ (Ispanija), Prienų „TonyBet“

Biografija

Sporto gyvenimas 2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis2 Sporto gyvenimas2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis 3

SavaitėS gimtadieniai �

Alvydas KirKliausKas (1954 m. gruodžio 16 d.).

Galiūnas, sunkiosios atletikos treneris. 1��2 m. lietuvos galiūnų čempionato nugalėtojas. lietuvos nusipelnęs treneris.

Sergejus Jovaiša (1954 m. gruodžio 17 d.)

Buvęs krepšininkas. 1��0 ir 1��2 m. olimpinių bronzos medalių lai-mėtojas, 1��2 m. pasaulio, 1��1 ir 1��5 m. Europos čempionas.

Arvydas saBonis (1964 m. gruodžio 19 d.)

lietuvos krepšinio federacijos prezidentas. olimpinis čempionas, dviejų bronzos medalių laimėtojas. Pasaulio ir Europos čempionas.

Virginijus JanKausKas (1959 m. gruodžio 20 d.)

Buvęs Kauno „Žalgirio“ krepši-ninkas. 1��6 m. Tarpžemyninės tau-rės laimėtojas. 1��5, 1��6 ir 1��7 m. Tsrs čempionas.

Zinaida sEndriūTė (1984 m. gruodžio 20 d.)

lengvaatletė, disko metikė. 200� ir 2012 m. olimpinių žaidynių dalyvė. 2012 m. olimpiadoje užėmė aštuntąją vietą.

aSmenyBė �futBolaS �

Futbolas pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengė 1919-1921 metais. 1922 m. įvyko pirmasis šalies čempionatas, buvo žaidžiamos ir tarptautinės rungtynės. O prieš 90 metų tarptautinėje arenoje debiutavo ir Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė. 1923 m. žiemą po sukilimo Klaipėdoje Didžioji Lietuva susijungė su Mažąja. Šis istorinis įvykis suteikė papildomą impulsą ir visos Lietuvos futbolo raidai. Futbolininkų gretas papildė didesnę patirtį turintys ir aukštesnio meistriškumo žaidėjai iš Klaipėdos krašto. Tai subrandino prielaidas ir pirmosioms tarpvalstybinėms rungtynėms.

Algirdas KliMKEviČius

Pirmieji žingsniai

Žvelgiant į Lietuvos naciona-linės vyrų futbolo rinktinės nuei-tą kelią galima išskirti tris istori-nius laikotarpius: pirmasis - Ne-priklausomybės metai (1923 - 1940 m.), antrasis - okupacijos laikas (1940 - 1990 m.) ir trečiasis - atkurtos Nepriklausomybės me-tai (nuo 1990-ųjų). Šiame straips-nyje noriu supažindinti būtent su sunkiais pirmaisiais mūsų šalies reprezentacinės komandos žings-niais tarptautinėje arenoje.

Lietuvos futbolo pirmapraei-viai, nors ir neturėdami sportinio darbo patirties, buvo tikri idealis-tai, užsispyrėliai, atkakliai vedę futbolo rinktinę į būsimas perga-les. O patys pirmieji žingsniai bu-vo labai sunkūs. Lietuvos futbolo rinktinės istorijos pradžia buvo paženklinta skaudžiomis nesė-kmėmis, gal net „juodžiausia“ at-karpa per visą devynis dešimtme-čius trunkančią istoriją. Pirmas trejas tarptautines rungtynes mū-sų šalies futbolo rinktinė pralai-mėjo „sausai“.

Rungtynėse su estais, šveica-rais ir egiptiečiais lietuviai nepel-nė nė vieno įvarčio, o varžovams leido pasižymėti net 24 kartus. Manau, kad geriausiai to meto nuotaikas ir šalies sporto (taip pat ir futbolo) padėtį atspindi 1923 m. laikraščio „Lietuva“ 81-ajame numeryje išspausdintas straipsnis „Sporto kultūra Lietu-voje“. „Savo fiziniu išsilavinimu lietuviai yra tiek atsilikę nuo kitų tautų ir valstybių, kad ir manyti netenka, pavyzdžiui, apie dalyva-vimą kokiose tarptautinėse rung-tynėse, kur Lietuvos sportininkai, be abejo, skaudžiai praloštų... Lie-tuvos sportas visais atvejais yra beturtis kaip „bažnyčios žiurkė“, trūkumo žymu visur. Nėra lėšų, nėra stadionų...“

Tačiau Lietuvos futbolo entuziastai šiuo klausimu turėjo savo nuomonę. 1923 m. kovo 11 d. Lietuvos sporto lygos (LSL) Futbolo komitetas kreipėsi į LSL Centro komitetą su prašymu, kad „pirmose balandžio dienose priva-lo prasidėti Lietuvos futbolo pir-menybės, be to, yra sudaromos tarpvalstybinės futbolo rungty-nės.“ Buvo planuojama, kad Kau-

ne susirungs Lietuvos ir Estijos futbolininkai. Ta proga buvo pra-šoma padėti įrengti rungtynių vie-tą: pastatyti futbolo vartus, išly-ginti aikštę, įsigyti reikalingų reik-menų. Iš viso buvo prašoma iš-skirti 2400 litų. Futbolininkų pra-šymas buvo išgirstas tik pagrasi-nus, kad dėl lėšų stygiaus Lietu-vos ir Estijos susitikimas neįvyks, o tai gali virsti tarpvalstybinio ly-gio skandalu. Tik atsižvelgus į šį galimą nemalonumą buvo skirtos deramos lėšos, įrengta aikštė ir pradėtas pasirengimas pirmajai tarptautinei futbolo akistatai.

Skaudžios pamokos

Lietuvos futbolo rinktinės de-biutas įvyko 1923 m. birželio 24 d. Mūsų šalies rinktinėje pirmą ko-vos krikštą gavo Kauno LFLS ko-mandos nariai Steponas Darius, Stasys Razma, Vincas Bartuška, Leonas Juozapaitis, Steponas Gar-bačiauskas bei Klaipėdos MTV

(„Manner Turn Verein“ - „Vyrų gimnastikos sąjunga“) komandos nariai - Gustavas Gvildys, Ernes-tas Deringas, Otonas Kunelis, Val-teris Krigas, Vilhelmas Baueris ir Jonas Varšukas. Rungtynes stebė-jo net 5 tūkst. žiūrovų, taip pat ir aukšti Lietuvos valdininkai, užsie-nio svečiai. Pamatytas vaizdas nie-ko nenudžiugino, bet ir nenuste-bino. Lietuviai jau pirmą rungtynių minutę praleido įvartį ir pralaimė-jo rezultatu 0:5 (0:2). Pripažinti Baltijos šalių futbolo pradininkai estai tarptautinių kovų krikštą ga-vo 1920 m., žaidė su Suomijos ir Švedijos rinktinėmis, tad lietuvius pranoko ir patirtimi, ir meistrišku-mu. Tuo metu iš dviejų komandų žaidėjų sudaryta mūsų šalies rink-tinė į kovą stojo be jokių kontroli-nių išbandymų ir apskritai kartu turėjo vos vieną treniruotę.

Po pirmųjų rungtynių Lietuvos visuomenė pasidalijo į dvi stovy-klas. Pesimistai teigė, kad „nerei-kia juokinti svieto“, o optimistai konstatavo, kad „tereikia daug dirbti ir tikėtis, kad netolimoje ateityje ir mes galėsime būti nu-galėtojais, o lošdami su geromis komandomis galime ir patys iš-mokti gerai ir vikriai lošti“.

Antrųjų tarptautinių rungtynių teko laukti beveik metus ir jos įvyko ne Lietuvoje, o Prancūzijo-je. 1924 m. gegužės 25 d. Pary-žiaus olimpinėse žaidynėse debiu-tavusi Lietuvos futbolo rinktinė net 0:9 (0:4) nusileido Šveicarijos komandai. Tiesa, šis istorinis su-sitikimas galėjo apskritai neįvyk-ti, nes aukštieji šalies sporto val-dininkai „pamiršo“, kad Paryžiaus olimpinėse žaidynėse turi žaisti ir mūsų šalies futbolininkai. Tik li-kus kelioms dienoms iki rungty-nių su Šveicarija buvo pradėta ieš-koti futbolininkų, galinčių keliauti į Paryžių.

Kelionė traukiniu iš Kauno į Paryžių truko 40 val., futbolininkai vyko III klasės vagone ir neišven-gė nemalonių nuotykių, nes netu-rėjo tranzitinių Belgijos vizų. Į olimpinį kaimelį atvykusi apie 3 val. nakties, jau po pietų Lietuvos rinktinė turėjo žaisti su Šveicarija. Tad nenuostabu, kad rimčiau pa-sipriešinti varžovams lietuviai ne-sugebėjo. O šveicarų pajėgumą geriausiai atspindi faktas, kad jie tik finale 0:3 nusileido olimpine čempione tapusiai Urugvajaus rinktinei.

Ten pat, Paryžiuje po kelių dienų įvyko ir trečioji Lietuvos rinktinės tarptautinė dvikova. Tiesa, futbolo istorijos ir statisti-kos specialistai nesutaria, ar rei-kėtų rungtynes su Egiptu įtrauk-ti į oficialų sąrašą. Pačių futboli-ninkų liudijimu, egiptiečiai tie-

siog pasiūlė sužaisti treniruočių pobūdžio rungtynes. Lietuviai su-tiko - ir pralaimėjo 0:10. Sugrįžus iš Paryžiaus futbolininkus užgriu-vo kritikos lavina. Futbolo prie-šininkai rinktinės pasirodymą va-dino skandalingu, iš žaidėjų buvo atvirai šaipomasi. Tačiau olimpi-nės žaidynės lietuviams tapo ge-ra pamoka. Be to, vien dalyvavi-mas olimpinėse žaidynėse tapo neeilinės svarbos įvykiu, visam pasauliui pristatęs mūsų šalį ir jos sportą.

Tarptautinių kovų kraitis

Nors pradžia buvo sunki, bet vėliau būta ir šviesesnių dienų. Tais pačiais 1924 m. Lietuvos rinktinė iškovojo ir pirmą pergalę. Rugpjūčio 24 d. Taline vykusiose draugiškose rungtynėse lietuviai 2:1 nugalėjo estus. Vis dėlto pra-laimėjimų būta gerokai daugiau nei pergalių. 1925-1929 m. Lietu-vos rinktinė sužaidė 11 rungty-

nių, patyrė 9 nesėkmes ir 2 kar-tus sužaidė lygiosiomis. Nenuos-tabu, kad 1927 m. skelbtoje Eu-ropos futbolo šalių rikiuotėje Lie-tuvai buvo skirta paskutinė - 28-oji vieta. Tačiau bėgant metams šalies futbolas tobulėjo ir pirmojo etapo pabaigoje - 1938 m. Lietu-vos rinktinei Europoje jau buvo skirta 17-a vieta. Viena pozicija aukščiau buvo Latvija, o viena že-miau - Estija.

Būtent šių Baltijos šalių fut-bolininkai ir buvo pagrindiniai lie-tuvių varžovai tarptautinėje are-noje. Bent jau iki 1931 m. Lietu-vos futbolo rinktinė dažniausiai rungtyniavo tik su kaimynais, vė-liau tarptautinių kovų geografija išsiplėtė - buvo žaidžiama su Ru-munijos, Švedijos, Suomijos rink-tinėmis. Geriausi Lietuvos futbo-lininkai tarptautinių varžybų pa-

tirties sėmėsi ne tik gindami „valstybinės“ rinktinės garbę, bet ir atstovaudami futbolo lygos klubų, „kombinuotų“ komandų rinktinėms. Rungtyniaujant su kaimynių šalių - Latvijos ir Esti-jos komandomis, futbolo kovos vykdavo kelias dienas. Pirmąją dieną rungtyniaudavo pagrindi-nės šalių komandos, o antrąją, prijungus kelis atsarginius futbo-lininkus, būdavo žaidžiama prisi-dengus miestų - Kauno arba Klai-pėdos - vardais.

Be tarpvalstybinių rungtynių populiarūs ir labai naudingi buvo pirmosios ar antrosios rinktinių susitikimai su profesionaliais Va-karų Europos šalių futbolo klu-bais. Į tokias rungtynes žiūrovų neretai suplaukdavo daugiau nei į rungtynes su Latvijos ar Estijos rinktinėmis. Ruošdamasi tarptau-tinėms rungtynėms, oficiali Lie-tuvos rinktinė išmėgindavo jėgas ir su šalies futbolo klubais, kariuo-menės rinktine ir pan. Pasitaiky-davo, kad tokiose repeticijose var-žovų deramai neįvertinusi pagrin-dinė Lietuvos komanda patirdavo nesėkmę.

Nors pirmajame Lietuvos fut-bolo rinktinės gyvavimo etape dažniausiai buvo žaidžiamos drau-giškos rungtynės, futbolininkai pirmieji įrašė Lietuvos vardą ir oficialių varžybų metraščiuose. 1924 m. Lietuvos futbolo rinktinė dalyvavo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, taip pat startavo atran-kos į 1934 ir 1938 m. pasaulio fut-bolo čempionatus varžybose. O bene didžiausias aistras kėlė Bal-tijos šalių taurės varžybos. Nuo 1928 iki 1938 m. buvo surengta dešimt turnyrų, kuriuose dėl per-galių kovėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinktinės. Penkis kartus taurę iškovojo latviai, tris - estai, du kartus (1930 ir 1935 m.) nuga-lėtojais tapo lietuviai.

Iš viso 1923-1939 m. Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužai-dė 67 rungtynes - iš jų 64-ias ga-lima prisikirti „aukščiausio lygio“ rungtynėms, tai yra, kai buvo žai-džiama su oficialiomis kitų šalių rinktinėmis. Bendrame Lietuvos futbolo rinktinės balanse pirmuo-ju laikotarpiu buvo 13 pergalių, 11 lygiųjų ir 43 pralaimėjimai. Prie ryškiausių laimėjimų galima pri-skirti 1934 m. iškovotą pergalę (1:0) rungtynėse su Suomija, tais pačiais metais buvo nugalėta La-tvija (3:1), o 1930 m. net 4:0 su-triuškinta Estija. Tiesa, skaudžių pralaimėjimų buvo gerokai dau-giau. Tarpukariu Lietuvos nacio-nalinės futbolo rinktinės garbę gynė 130 įvairių klubų futbolinin-kų. Nepralenkiamas šiuo aspektu buvo ilgametis komandos kapito-nas ir treneris Romualdas Mar-cinkus (41 rungt. ir 2 įvarčiai). O rezultatyviausias buvo 13 įvarčių pelnęs Antanas Lingis (34 rungt.).

Pirmąjį savo gyvavimo etapą Lietuvos rinktinė užbaigė rungty-nėmis su Estija. 1939 m. rugpjūčio 27 d. Taline, stebint 6 tūkst. žiū-rovų auditorijai, lietuviai 1:0 nu-galėjo šeimininkus ir tokiu būdu, bent jau simboliškai, atsirevanša-vo už pirmąją nesėkmę 1923 m.

Skausmingas Lietuvos vyrų futbolo rinktinės gimimas

Pirmieji. 1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse debiutavusi Lietuvos futbolo rinktinė susidūrė su dideliais sunkumais

�

Redakcijos archyvo nuotr.

M.Lukauskis: „Tikrai nesijaučiu senas“

jaunatviŠKaS. Į Lietuvą sugrįžęs 34-erių Mindaugas Lukauskis tikisi krepšinį žaisti dar ne vienus metus

�

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

cmyk

9

cmyk

�

cmyk

�

cmyk

Po ketverių įvairiose užsienio krepšinio lygose praleistų metų į Lietuvą sugrįžęs Mindaugas Lukauskis įrodinėja, kad dar turi užtektinai parako. Prieš mėnesį prie Prienų „TonyBet“ klubo prisijungęs 34-erių M.Lukauskis iš karto tapo vienu iš svarbiausių naujosios komandos krepšininkų.

Buvęs ilgametis Vilniaus „Lie-tuvos ryto“ komandos narys legio-nieriaus karjerą pradėjo 2009 m. va-sarą. Paskutinį sezoną su „Lietuvos rytu“ iškovojęs visus įmanomus tro-fėjus (Europos ir Lietuvos krepšinio federacijos taures, Baltijos krepšinio lygos ir Lietuvos krepšinio lygos čempiono titulus), M.Lukauskis su-darė sutartį su Vilerbano ASVEL ekipa. 2010 m. krepšininkas iš Pran-cūzijos persikėlė į Vokietiją ir žaidė Oldenburgo „EWE Baskets“ ekipo-je, vėliau rungtyniavo Italijoje, Ispa-nijoje ir Turkijoje. Į Prienus M.Lu-kauskis atvyko iš Ispanijos, kur mė-nesį žaidė Bilbao „Basket“ ekipoje. „TonyBet“ komandoje jis pakeitė į Kijevo „Budivelnik“ komandą išvy-kusį Dainių Šalengą.

34 metų krepšininkas yra vyriau-sias „TonyBet“ ekipos žaidėjas, ta-čiau aikštėje ne tik praleidžia dau-giausiai laiko, bet ir yra vienas iš re-zultatyviausių bei naudingiausių krepšininkų. Šį sezoną Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) M.Lukauskis spėjo sužaisti 5 rungtynes ir viduti-niškai pelno po 14,8 taško, atkovoja po 4,4 ir perima po 3 kamuolius bei atlieka po 3 rezultatyvius perdavi-mus. Baltijos krepšinio lygoje krep-šininko statistiniai rodikliai dar ge-resni - sužaidęs 2 rungtynes jis vi-dutiniškai pelnydavo po 21,5 taško. Bene geriausiai šį sezoną M.Lukaus-kiui sekėsi žaisti rungtynėse su Kau-no „Žalgirio“ ekipa. Gruodžio pra-džioje vykusioje dvikovoje Prienų „TonyBet“ 101:83 nugalėjo „Žalgirį“, o M.Lukauskis į Lietuvos čempionų krepšį įmetė 23 taškus ir buvo re-zultatyviausias susitikimo žaidėjas.

„Sporto gyvenimas“ pateikia „SportoTV.lt“ parengtą pokalbį apie treniruočių intensyvumą Va-lensijoje, Prienų ekipos vyriausio-jo trenerio Virginijaus Šeškaus temperamentą, žaidimą Prienuose bei karjeros pabaigą.

- Mindaugai, kas nulėmė jūsų sprendimą pasirašyti sutartį su Prienų „TonyBet“ komanda?

- Kai atvykau į Bilbao ekipą, bu-

vo aišku, kad ten praleisiu tik vieną mėnesį. Ten buvo pilna sudėtis, tie-siog keli krepšininkai iškrito dėl traumų ir aš juos laikinai pakeičiau. Panaši situacija buvo ir pernai Va-lensijoje. Tiesa, ten buvo labai sun-ku - sudėtingos, sekinančios treni-ruotės atėmė daug sveikatos. Tad pernai grįžęs norėjau pailsėti. O šie-met viskas buvo kitaip - grįžau į Lie-tuvą kupinas jėgų, norėjau žaisti, o Prienų komandos vadovai kaip tik ieškojo žaidėjo, galinčio sustiprinti ekipą, tad mūsų norai sutapo.

- Kaip jaučiatės sugrįžęs į Lietuvą?

- Iš tiesų džiugu sugrįžti į Lie-tuvą, nors truputį keista, nes pats didesnę laiko dalį praleidžiu Prie-nuose, o šeima gyvena Vilniuje. Kai žaisdavau užsienyje, tai šeima gy-vendavo su manimi. Kita vertus, atstumai Lietuvoje nėra dideli, kai tik turiu laisvą dieną, sėdu į auto-mobilį ir lekiu namo, pas šeimyną.

- Prienų komandos strate-gas V.Šeškus garsėja kaip labai emocingas treneris, per rung-tynes nenustygstantis savo vie-toje? Kokį įspūdį jums daro šis krepšinio specialistas?

- Kiekvienas treneris turi savų

pliusų ir minusų, savo viziją ir žaidi-mo supratimą. Apie Virginijų galima būtų pasakyti, kad jis yra daugiau draugas nei treneris. Manau, kad vi-si puikiai mato, kas vyksta rungtynių metu, kokios būna trenerio emoci-jos. Iš šalies žiūrint tai tikrai neatro-do draugiškai, bet aš manau, kad tai yra normalu. Kas kaip moka, tas taip ir reaguoja. Manau, kad Virginijus su savo temperamentu nenublanktų ir Italijoje ar Turkijoje. Ir net toje pa-čioje Ispanijoje - pagal jo karštą būdą, emocijas per rungtynes - jis ten bū-tų savo vietoje.

- Ar trenerio emocijos pade-da krepšininkams aikštėje?

- Negaliu atsakyti už visus. Man trenerio rėkimas nei padeda, nei trukdo. Aš priimu tai kaip normalų dalyką. Galbūt, jei treneris ramiai sėdėtų savo vietoje ir visai nerea-guotų į įvykius krepšinio aikštėje, būtų dar blogiau. Pagalvotum, kad jam visiškai tas pats, kaip žaidžia krepšininkai, kas vyksta ir pan. Pa-galiau, tai kiekvieno žmogaus, kiek-vieno trenerio asmeninis reikalas. Man tos emocijos nemaišo.

- Į LKL grįžote po 4 metų pertraukos. Ar pastebėjote ko-kius nors pokyčius?

- Permainų tikrai yra. Jei anks-čiau „Žalgiriui“ ir „Lietuvos rytui“ „įkąsti“ taikydavosi tik kelios ko-mandos - „Šiauliai“ arba Klaipėdos „Neptūnas“, tai dabar kovoti reikia su visomis komandomis. Šiai die-nai lyderiams iššūkį gali mesti ir ne tik „Šiauliai“ ar „Neptūnas“, bet ir Kėdainių „Nevėžis“, Prienų „To-nyBet“, Pasvalio „Pieno žvaigž-dės“, Utenos „Juventus“, net ir Panevėžio „Lietkabelis“. Žodžiu, beveik su visomis komandomis tu-ri žaisti labai rimtai. Dabar Lietu-voje susidarė tokia pat situacija kaip Vokietijoje ar Italijoje. Tų šalių čempionatuose atvykęs į svečius net ir pas pirmenybių autsaiderius nebūdavai tikras, kad iškovosi per-galę. Kiekvienas rungtynes reikia žaisti visu 100 procentų, kovoti dėl pergalės, o tai ir daro čempionatą įdomų, kartu kyla ir bendras krep-šinio lygis šalyje.

- Ar galima sakyti, kad šiuo metu LKL pagal intrigą bei ko-mandų pajėgumą prilygsta Vo-kietijos čempionatui?

- Apie pajėgumą kalbėti sunku. Intrigos tikrai netrūksta, bet tos pa-čios Vokietijos krepšinio pirmeny-bės vertinant bendrą komandų pa-jėgumą yra stipresnės. Jei atmestu-

me „Žalgirį“ ir „Lietuvos rytą“, vis dėlto kitų komandų pajėgumas ski-riasi. Aišku, daugelis LKL ekipų ga-lėtų žaisti kad ir Vokietijoje ir ne-būtų paskutinės, bet lyginant Lie-tuvos ir Vokietijos čempionatus tenka pripažinti, kad bendras lygis ten yra aukštesnis.

- Jums jau 34-eri, bet Prienų komandoje žaidžiate beveik be kei-timų. Ar nejaučiate nuovargio?

- Žinote, į pasą aš nežiūriu. Mano agentas kartais sako, kad vienos ar kitos komandos treneris nenori ma-tyti manęs savo komandoje, nes man jau 34-eri. Bet juk tai tik skaičius, nes aš tikrai nesijaučiu senas. Ener-gijos ir jėgų man pakanka, juo labiau kad vasarą nesėdžiu sudėjęs rankų, turiu asmeninį trenerį, su kuriuo nuolatos sportuoju. Kita vertus, štai jau šešeri metai, kai nesu turėjęs jo-kios rimtesnės traumos. Tikiuosi, kad ir neturėsiu. O šiaip, jei nebūtų energijos, noro žaisti krepšinį, tada be didesnių dvejonių dėčiau tašką, kabinčiau batelius ant vinies ir baig-čiau krepšininko karjerą.

- Ar būna taip, kad pats pa-siprašote keitimo?

- Retai. Būdavo tokių atvejų Va-lensijoje. Nes ten tikrai buvo labai sunku, ypač per treniruotes. Nors šiaip žaisti teko gana nedaug, bet treniruotės buvo labai intensyvios, krūviai - nežmoniški. Nenuostabu, kad nuolat kas nors būdavo trau-muotas, rikiuotėje likdavo tik de-šimt sveikų krepšininkų. O per rungtynes treneris reikalaudavo žaisti kuo greičiau, intensyviau, dirbti ne tik puolime, bet ir gyny-boje. Atrodydavo, kad jautiesi ge-rai, bet 5-6 min. iš visų jėgų padir-bėjęs žiūrėdavai į atsarginių žaidė-jų suolelį ir prašydavai atokvėpio.

- Kiek dar planuojate žaisti krepšinį?

- Kol kas apie karjeros pabaigą dar negalvoju. Aišku, kai girdžiu žmones nuolat kalbant apie mano amžių, nėra labai smagu, tarsi ir pats suprantu, kad dar metai kiti ir viskas baigsis. Bet jei traumos ne-kamuoja, jei yra noro ir jėgų - tai kodėl dar nepažaidus? Nesakau, kad štai dar sezonas ir viskas. O gal po sezono bus dar vienas, o gal du, trys sezonai? O gal šeši? Kodėl gi ne? Jeigu noras yra, reikia žaisti.

Parengė Romualdas MATAITIS

Mindaugas LukauskisGiMė: 1979 m. gegužės 19 d.Karjera:1996-1997 m. Panevėžio „Lietkabelis“1997-1999 m. Panevėžio „Kalnapilis“1999-2000 m. Panevėžio „Sema“2000-2001 m. „Panevėžys“2001-2002 m. Vilniaus „Sakalai“2002-2003 m. Alytaus „Alita“2003-2009 m. Vilniaus „Lietuvos rytas“2009-2010 m. Vilerbano ASVEL (Prancūzija)2010-2011 m. Oldenburgo „EWE Baskets“ (Vokietija)2011-2012 m. Barčelonos „Sigma“ (Italija, 2-a lyga)2012-2013 m. Valensijos „Basket“ (Ispanija), Bursos „Tofaš“ (Turkija)2013-2014 m. Bilbao „Basket“ (Ispanija), Prienų „TonyBet“

Biografija

Sporto gyvenimas 2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis2 Sporto gyvenimas2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis 3

SavaitėS gimtadieniai �

Alvydas KirKliausKas (1954 m. gruodžio 16 d.).

Galiūnas, sunkiosios atletikos treneris. 1��2 m. lietuvos galiūnų čempionato nugalėtojas. lietuvos nusipelnęs treneris.

Sergejus Jovaiša (1954 m. gruodžio 17 d.)

Buvęs krepšininkas. 1��0 ir 1��2 m. olimpinių bronzos medalių lai-mėtojas, 1��2 m. pasaulio, 1��1 ir 1��5 m. Europos čempionas.

Arvydas saBonis (1964 m. gruodžio 19 d.)

lietuvos krepšinio federacijos prezidentas. olimpinis čempionas, dviejų bronzos medalių laimėtojas. Pasaulio ir Europos čempionas.

Virginijus JanKausKas (1959 m. gruodžio 20 d.)

Buvęs Kauno „Žalgirio“ krepši-ninkas. 1��6 m. Tarpžemyninės tau-rės laimėtojas. 1��5, 1��6 ir 1��7 m. Tsrs čempionas.

Zinaida sEndriūTė (1984 m. gruodžio 20 d.)

lengvaatletė, disko metikė. 200� ir 2012 m. olimpinių žaidynių dalyvė. 2012 m. olimpiadoje užėmė aštuntąją vietą.

aSmenyBė �futBolaS �

Futbolas pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengė 1919-1921 metais. 1922 m. įvyko pirmasis šalies čempionatas, buvo žaidžiamos ir tarptautinės rungtynės. O prieš 90 metų tarptautinėje arenoje debiutavo ir Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė. 1923 m. žiemą po sukilimo Klaipėdoje Didžioji Lietuva susijungė su Mažąja. Šis istorinis įvykis suteikė papildomą impulsą ir visos Lietuvos futbolo raidai. Futbolininkų gretas papildė didesnę patirtį turintys ir aukštesnio meistriškumo žaidėjai iš Klaipėdos krašto. Tai subrandino prielaidas ir pirmosioms tarpvalstybinėms rungtynėms.

Algirdas KliMKEviČius

Pirmieji žingsniai

Žvelgiant į Lietuvos naciona-linės vyrų futbolo rinktinės nuei-tą kelią galima išskirti tris istori-nius laikotarpius: pirmasis - Ne-priklausomybės metai (1923 - 1940 m.), antrasis - okupacijos laikas (1940 - 1990 m.) ir trečiasis - atkurtos Nepriklausomybės me-tai (nuo 1990-ųjų). Šiame straips-nyje noriu supažindinti būtent su sunkiais pirmaisiais mūsų šalies reprezentacinės komandos žings-niais tarptautinėje arenoje.

Lietuvos futbolo pirmapraei-viai, nors ir neturėdami sportinio darbo patirties, buvo tikri idealis-tai, užsispyrėliai, atkakliai vedę futbolo rinktinę į būsimas perga-les. O patys pirmieji žingsniai bu-vo labai sunkūs. Lietuvos futbolo rinktinės istorijos pradžia buvo paženklinta skaudžiomis nesė-kmėmis, gal net „juodžiausia“ at-karpa per visą devynis dešimtme-čius trunkančią istoriją. Pirmas trejas tarptautines rungtynes mū-sų šalies futbolo rinktinė pralai-mėjo „sausai“.

Rungtynėse su estais, šveica-rais ir egiptiečiais lietuviai nepel-nė nė vieno įvarčio, o varžovams leido pasižymėti net 24 kartus. Manau, kad geriausiai to meto nuotaikas ir šalies sporto (taip pat ir futbolo) padėtį atspindi 1923 m. laikraščio „Lietuva“ 81-ajame numeryje išspausdintas straipsnis „Sporto kultūra Lietu-voje“. „Savo fiziniu išsilavinimu lietuviai yra tiek atsilikę nuo kitų tautų ir valstybių, kad ir manyti netenka, pavyzdžiui, apie dalyva-vimą kokiose tarptautinėse rung-tynėse, kur Lietuvos sportininkai, be abejo, skaudžiai praloštų... Lie-tuvos sportas visais atvejais yra beturtis kaip „bažnyčios žiurkė“, trūkumo žymu visur. Nėra lėšų, nėra stadionų...“

Tačiau Lietuvos futbolo entuziastai šiuo klausimu turėjo savo nuomonę. 1923 m. kovo 11 d. Lietuvos sporto lygos (LSL) Futbolo komitetas kreipėsi į LSL Centro komitetą su prašymu, kad „pirmose balandžio dienose priva-lo prasidėti Lietuvos futbolo pir-menybės, be to, yra sudaromos tarpvalstybinės futbolo rungty-nės.“ Buvo planuojama, kad Kau-

ne susirungs Lietuvos ir Estijos futbolininkai. Ta proga buvo pra-šoma padėti įrengti rungtynių vie-tą: pastatyti futbolo vartus, išly-ginti aikštę, įsigyti reikalingų reik-menų. Iš viso buvo prašoma iš-skirti 2400 litų. Futbolininkų pra-šymas buvo išgirstas tik pagrasi-nus, kad dėl lėšų stygiaus Lietu-vos ir Estijos susitikimas neįvyks, o tai gali virsti tarpvalstybinio ly-gio skandalu. Tik atsižvelgus į šį galimą nemalonumą buvo skirtos deramos lėšos, įrengta aikštė ir pradėtas pasirengimas pirmajai tarptautinei futbolo akistatai.

Skaudžios pamokos

Lietuvos futbolo rinktinės de-biutas įvyko 1923 m. birželio 24 d. Mūsų šalies rinktinėje pirmą ko-vos krikštą gavo Kauno LFLS ko-mandos nariai Steponas Darius, Stasys Razma, Vincas Bartuška, Leonas Juozapaitis, Steponas Gar-bačiauskas bei Klaipėdos MTV

(„Manner Turn Verein“ - „Vyrų gimnastikos sąjunga“) komandos nariai - Gustavas Gvildys, Ernes-tas Deringas, Otonas Kunelis, Val-teris Krigas, Vilhelmas Baueris ir Jonas Varšukas. Rungtynes stebė-jo net 5 tūkst. žiūrovų, taip pat ir aukšti Lietuvos valdininkai, užsie-nio svečiai. Pamatytas vaizdas nie-ko nenudžiugino, bet ir nenuste-bino. Lietuviai jau pirmą rungtynių minutę praleido įvartį ir pralaimė-jo rezultatu 0:5 (0:2). Pripažinti Baltijos šalių futbolo pradininkai estai tarptautinių kovų krikštą ga-vo 1920 m., žaidė su Suomijos ir Švedijos rinktinėmis, tad lietuvius pranoko ir patirtimi, ir meistrišku-mu. Tuo metu iš dviejų komandų žaidėjų sudaryta mūsų šalies rink-tinė į kovą stojo be jokių kontroli-nių išbandymų ir apskritai kartu turėjo vos vieną treniruotę.

Po pirmųjų rungtynių Lietuvos visuomenė pasidalijo į dvi stovy-klas. Pesimistai teigė, kad „nerei-kia juokinti svieto“, o optimistai konstatavo, kad „tereikia daug dirbti ir tikėtis, kad netolimoje ateityje ir mes galėsime būti nu-galėtojais, o lošdami su geromis komandomis galime ir patys iš-mokti gerai ir vikriai lošti“.

Antrųjų tarptautinių rungtynių teko laukti beveik metus ir jos įvyko ne Lietuvoje, o Prancūzijo-je. 1924 m. gegužės 25 d. Pary-žiaus olimpinėse žaidynėse debiu-tavusi Lietuvos futbolo rinktinė net 0:9 (0:4) nusileido Šveicarijos komandai. Tiesa, šis istorinis su-sitikimas galėjo apskritai neįvyk-ti, nes aukštieji šalies sporto val-dininkai „pamiršo“, kad Paryžiaus olimpinėse žaidynėse turi žaisti ir mūsų šalies futbolininkai. Tik li-kus kelioms dienoms iki rungty-nių su Šveicarija buvo pradėta ieš-koti futbolininkų, galinčių keliauti į Paryžių.

Kelionė traukiniu iš Kauno į Paryžių truko 40 val., futbolininkai vyko III klasės vagone ir neišven-gė nemalonių nuotykių, nes netu-rėjo tranzitinių Belgijos vizų. Į olimpinį kaimelį atvykusi apie 3 val. nakties, jau po pietų Lietuvos rinktinė turėjo žaisti su Šveicarija. Tad nenuostabu, kad rimčiau pa-sipriešinti varžovams lietuviai ne-sugebėjo. O šveicarų pajėgumą geriausiai atspindi faktas, kad jie tik finale 0:3 nusileido olimpine čempione tapusiai Urugvajaus rinktinei.

Ten pat, Paryžiuje po kelių dienų įvyko ir trečioji Lietuvos rinktinės tarptautinė dvikova. Tiesa, futbolo istorijos ir statisti-kos specialistai nesutaria, ar rei-kėtų rungtynes su Egiptu įtrauk-ti į oficialų sąrašą. Pačių futboli-ninkų liudijimu, egiptiečiai tie-

siog pasiūlė sužaisti treniruočių pobūdžio rungtynes. Lietuviai su-tiko - ir pralaimėjo 0:10. Sugrįžus iš Paryžiaus futbolininkus užgriu-vo kritikos lavina. Futbolo prie-šininkai rinktinės pasirodymą va-dino skandalingu, iš žaidėjų buvo atvirai šaipomasi. Tačiau olimpi-nės žaidynės lietuviams tapo ge-ra pamoka. Be to, vien dalyvavi-mas olimpinėse žaidynėse tapo neeilinės svarbos įvykiu, visam pasauliui pristatęs mūsų šalį ir jos sportą.

Tarptautinių kovų kraitis

Nors pradžia buvo sunki, bet vėliau būta ir šviesesnių dienų. Tais pačiais 1924 m. Lietuvos rinktinė iškovojo ir pirmą pergalę. Rugpjūčio 24 d. Taline vykusiose draugiškose rungtynėse lietuviai 2:1 nugalėjo estus. Vis dėlto pra-laimėjimų būta gerokai daugiau nei pergalių. 1925-1929 m. Lietu-vos rinktinė sužaidė 11 rungty-

nių, patyrė 9 nesėkmes ir 2 kar-tus sužaidė lygiosiomis. Nenuos-tabu, kad 1927 m. skelbtoje Eu-ropos futbolo šalių rikiuotėje Lie-tuvai buvo skirta paskutinė - 28-oji vieta. Tačiau bėgant metams šalies futbolas tobulėjo ir pirmojo etapo pabaigoje - 1938 m. Lietu-vos rinktinei Europoje jau buvo skirta 17-a vieta. Viena pozicija aukščiau buvo Latvija, o viena že-miau - Estija.

Būtent šių Baltijos šalių fut-bolininkai ir buvo pagrindiniai lie-tuvių varžovai tarptautinėje are-noje. Bent jau iki 1931 m. Lietu-vos futbolo rinktinė dažniausiai rungtyniavo tik su kaimynais, vė-liau tarptautinių kovų geografija išsiplėtė - buvo žaidžiama su Ru-munijos, Švedijos, Suomijos rink-tinėmis. Geriausi Lietuvos futbo-lininkai tarptautinių varžybų pa-

tirties sėmėsi ne tik gindami „valstybinės“ rinktinės garbę, bet ir atstovaudami futbolo lygos klubų, „kombinuotų“ komandų rinktinėms. Rungtyniaujant su kaimynių šalių - Latvijos ir Esti-jos komandomis, futbolo kovos vykdavo kelias dienas. Pirmąją dieną rungtyniaudavo pagrindi-nės šalių komandos, o antrąją, prijungus kelis atsarginius futbo-lininkus, būdavo žaidžiama prisi-dengus miestų - Kauno arba Klai-pėdos - vardais.

Be tarpvalstybinių rungtynių populiarūs ir labai naudingi buvo pirmosios ar antrosios rinktinių susitikimai su profesionaliais Va-karų Europos šalių futbolo klu-bais. Į tokias rungtynes žiūrovų neretai suplaukdavo daugiau nei į rungtynes su Latvijos ar Estijos rinktinėmis. Ruošdamasi tarptau-tinėms rungtynėms, oficiali Lie-tuvos rinktinė išmėgindavo jėgas ir su šalies futbolo klubais, kariuo-menės rinktine ir pan. Pasitaiky-davo, kad tokiose repeticijose var-žovų deramai neįvertinusi pagrin-dinė Lietuvos komanda patirdavo nesėkmę.

Nors pirmajame Lietuvos fut-bolo rinktinės gyvavimo etape dažniausiai buvo žaidžiamos drau-giškos rungtynės, futbolininkai pirmieji įrašė Lietuvos vardą ir oficialių varžybų metraščiuose. 1924 m. Lietuvos futbolo rinktinė dalyvavo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, taip pat startavo atran-kos į 1934 ir 1938 m. pasaulio fut-bolo čempionatus varžybose. O bene didžiausias aistras kėlė Bal-tijos šalių taurės varžybos. Nuo 1928 iki 1938 m. buvo surengta dešimt turnyrų, kuriuose dėl per-galių kovėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinktinės. Penkis kartus taurę iškovojo latviai, tris - estai, du kartus (1930 ir 1935 m.) nuga-lėtojais tapo lietuviai.

Iš viso 1923-1939 m. Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužai-dė 67 rungtynes - iš jų 64-ias ga-lima prisikirti „aukščiausio lygio“ rungtynėms, tai yra, kai buvo žai-džiama su oficialiomis kitų šalių rinktinėmis. Bendrame Lietuvos futbolo rinktinės balanse pirmuo-ju laikotarpiu buvo 13 pergalių, 11 lygiųjų ir 43 pralaimėjimai. Prie ryškiausių laimėjimų galima pri-skirti 1934 m. iškovotą pergalę (1:0) rungtynėse su Suomija, tais pačiais metais buvo nugalėta La-tvija (3:1), o 1930 m. net 4:0 su-triuškinta Estija. Tiesa, skaudžių pralaimėjimų buvo gerokai dau-giau. Tarpukariu Lietuvos nacio-nalinės futbolo rinktinės garbę gynė 130 įvairių klubų futbolinin-kų. Nepralenkiamas šiuo aspektu buvo ilgametis komandos kapito-nas ir treneris Romualdas Mar-cinkus (41 rungt. ir 2 įvarčiai). O rezultatyviausias buvo 13 įvarčių pelnęs Antanas Lingis (34 rungt.).

Pirmąjį savo gyvavimo etapą Lietuvos rinktinė užbaigė rungty-nėmis su Estija. 1939 m. rugpjūčio 27 d. Taline, stebint 6 tūkst. žiū-rovų auditorijai, lietuviai 1:0 nu-galėjo šeimininkus ir tokiu būdu, bent jau simboliškai, atsirevanša-vo už pirmąją nesėkmę 1923 m.

Skausmingas Lietuvos vyrų futbolo rinktinės gimimas

Pirmieji. 1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse debiutavusi Lietuvos futbolo rinktinė susidūrė su dideliais sunkumais

�

Redakcijos archyvo nuotr.

M.Lukauskis: „Tikrai nesijaučiu senas“

jaunatviŠKaS. Į Lietuvą sugrįžęs 34-erių Mindaugas Lukauskis tikisi krepšinį žaisti dar ne vienus metus

�

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

10

cmykcmyk10

keistos būtybėsj/b tyrimai

Vykstant evoliucijai homo sapiens prarado tiek naudingų gebėjimų, kad tapo gamtos pažeidžiamas. Tik pastaraisiais metais viso pasaulio mokslininkai pradėjo rimtai abejoti protingiausio Žemės gyventojo visagalybe.

Žmogus - gamtos valdovasPrieš virusus gali pasirodyti bejėgiai visi pasaulio mokslo centrai. Be to, žmogus su savo išsivysčiusiomis smegenimis ir „giliu“ visatos sandaros supratimu iki šiol dažnai tampa tiesiog skiedrele gamtos stichijų rankose

Nematomi konkurentai

Kad ir akimi nematomas viru-sas - keista būtybė, kurią sudaro vienintelė nukleorūgštis baltymo apvalkale. Ir ši „kruopelytė“ gra-sina išžudyti visus 7 milijardus planetos gyventojų! Maro, chole-ros, šiltinės ir net gripo epidemijos kadaise pasiglemždavo milijonus gyvybių.

Ir dabar, nepaisant visagalių antibiotikų, naujos rykštės kaip netipinė pneumonija, paukščių ar kiaulių gripas toliau žudo žmones. Neišnyko AIDS grėsmė. Prieš vi-rusus gali pasirodyti bejėgiai visi pasaulio mokslo centrai. Be to, žmogus su savo išsivysčiusiomis smegenimis ir „giliu“ visatos san-daros supratimu iki šiol dažnai tampa tiesiog skiedrele gamtos stichijų rankose.

Ugnikalnių išsiveržimai, uraganai, cunamiai per kelias minutes sunaiki-na įrenginius, kuriuos kuria dešimtys tūkstančių profesionalų. Tai koks gi „gamtos valdovas“ yra žmogus?

Žinoma, galima paprieštarauti: vienas dalykas - gamtos stichija arba mikrobai ir visai kas kita - mūsų mažesnieji broliai. Jau tarp jų žmogui lygių nėra!

Tačiau galima pateikti šimtus argumentų nepaprastomis savybė-mis pasižyminčių kitų Dievo kūri-nių naudai - žmogus šias savybes prarado vykstant evoliucijai.

nes milžiniškoje vandens masėje ištirpę mikroskopiniai išskyrų kie-kiai pasiekia jūros milžinų uoslės organus.

• Žuvų galvose - tik „smegenų pūslės“. Tačiau būriai lašišų nepa-klysta, keliaudami tūkstančius ki-lometrų į neršto vietas. O žmogus ar geba nepasiklysti bent jau šimtą kartų mažesnėje teritorijoje?

• Driežas, kuriam buvo nutrauk-ta uodega, visiškai ją atsiaugina per trumpiausią laiką. Žmogus analo-giškoje situacijoje geriausiu atveju tvarsčiu sustabdys kraujavimą.

• Tokia savybė kaip intuicija, tai yra gebėjimas nesuprantama kaip nuspėti būsimus įvykius, yra būdinga tik ypač jautrios pri-gimties žmonėms. O žiurkės iš nuskęsti pasmerkto laivo pabėga likus gerokai laiko iki katastrofos. Prieš žemės drebėjimą naminiai gyvūnai palieka namus. Žmo-nės taip ir neišmoko nujausti pavojaus.

• Jei kalbėsime apie ekstrema-lias situacijas, žmogus apskritai prie nieko neprisitaiko. O, pavyzdžiui, australiška dvikvėpė žuvis (neo-ceratodas) gali išgyventi vandens telkinio išdžiūvimą, ilgus mėnesius kvėpuodama atmosferos deguo-nimi. Žmogus vandenyje neišgy-vens nė savaitės, net turėdamas suslėgto oro atsargų.

• mes beveik neskiriame kvapų, nors to nepasakytum apie šunis, gebančius daug ką rasti pagal „kve-piančius“ pėdsakus. O banginiai pajunta netoliese esančius gentai-nius pagal „pėdsakus vandenyje“,

• Net treniruoto lakūno arba akrobato koordinacijos negalima lyginti su paukščių. Neįmanoma net įsivaizduoti, kad žmogus galėtų kontroliuoti judesius po daugybės piruetų ir „mirties kilpų“, kuriuos de-monstruoja čiurliai arba kregždės, gaudydami vabzdžius.

• Bet kuris plėšrusis paukštis, pavyzdžiui, vanagas arba sakalas, lauko pelę įžiūri iš kelių dešimčių metrų aukščio. O albatrosas ir žuvė-dra mato žuvį tamsiuose jūros van-denyse. O mes kartais nematome, kas yra po mūsų kojomis.

• Panaši padėtis su slėgio svy-ravimais. mikroorganizmai, aptik-ti gręžinyje Kolos pusiasalyje, be jokių „sveikatos problemų“ atlai-ko šimtų atmosferų slėgį. Jūros dugne gyvenančius gyvūnus sle-gia kelių kilometrų aukščio sū-raus vandens masė. Rajos, delfinai, banginiai visiškai lengvai gali būti tokiame gylyje. O akvalangininko plaučiai nuo tokios baisios perkro-vos sprogtų.

homo sapiens

Ko neturi

Kai kurie mokslininkai mano, kad jau per artimiausius šimtą me-tų žmogaus išvaizda labai stipriai pasikeis. Atsiras homo futurus - ateities žmogus, kuris nebeturės visų dabarties žmonių ligų ir trū-kumų.

viršutinę liemens dalį, kad suma-žėtų stuburo apkrova. Tai yra žmo-gus turi vaikščioti pasilenkęs. Bet kad veidas žiūrėtų į priekį, kaklą tektų išlenkti aukštyn. O dar, tei-gia gerontologai, reikia pakeisti kelio sąnario sandarą, pašalinti kelio girnelę, kad kelis lenktųsi ne tik į priekį, bet ir atgal. Pastorinus kremzlinį sluoksnį, sąnarys dėvė-sis lėčiau ir dings artritas. O norint išsaugoti silpnėjančią klausą, reikia padidinti ausies kriauklę ir padary-ti ją paslankią, kad suktųsi į garso šaltinį, kaip gyvūnų. Amerikiečiai gerontologai tvirtina, kad jau po 50-100 metų bus visiškai paprasta taip pakeisti žmogaus sandarą.

2 versija. virsime varlėmisNeaukštas, „metras su kepure“,

su didele apvalia galva, trumpu liemeniu, plonais rankų kaulais, tri-

piršte plaštaka - būtent taip, maskvos 1-ojo medicinos instituto specialis-tų anatomų nuomone, gali atrodyti ateities žmogus. Jų stebėjimais, dabar vyksta „brachicefalizacijos“ procesas, tai yra gausėja žmonių su apvaliomis galvomis, o pailgų galvų mažėja. An-tra, mokslininkų nuomone, greitai ne-beturėsime protinių dantų ir viršutinių ilčių. O paskui, atsisakę kietesnio maisto, neteksime ir visų dantų. Ir, trečia, dėl stuburo mažėjimo dubuo bus taip arti kaukolės, kad mentės beveik atsidurs ties klubo sąnariu. Taigi žmogaus figūra primins milžinišką varlę.

3 versija. išmirsime kaip dino-zaurai

Evoliucijoje yra daugybė pavyz-džių, kai gyvūnai ir augalai išnykdavo, nors ir atrodė esantys biologiškai to-buli. Kiekvienai egzistuojančiai rūšiai tenka šimtai išnykusiųjų. Gamta vis išmesdavo į šiukšliadėžę nevykusius projektus, daugybę kartų kartodama vykusias kopijas. O kad išmirtume kaip dinozaurai, jau šiandien yra vi-sos prielaidos: klimato pasikeitimas ir patogeninių mikrobų mutacija. Iki šiol nesame apsaugoti ir nuo gali-mo susidūrimo su milžinišku dan-gaus kūnu.

Kaip mes pasikeisime

„Teigiamos ir neigiamos mūsų rūšies mutacijos seniai baigėsi, - neseniai tvirtino Londono uni-versiteto profesorius Stivas Džon-sas (Steve Jones), kalbėdamas Edinburgo karališkojoje mokslo draugijoje. - Evoliucijos proceso pagrindas yra genų savybė sukel-ti gyvo organizmo pakitimus, kad šis prisitaikytų prie aplinkos. O šiuolaikinis žmogus ne tik nebe-priklauso nuo gamtos, bet ir pats ją keičia, apsupdamas save kuo dides-niais patogumais. Todėl mes ne tik praradome daug naudingų įgūdžių, bet ir nustojome vystytis“.

Evoliucija kartą jau žengė žingsnį į priekį

1913 m. Afrikoje, netoli Boskopo miestelio, buvo rasta keista kauko-lė - neproporcingai didelė. Vėliau aprašydamas radinį Frederikas Fic-saimonsas (Frederick FitzSimons) pranešė: tai žmonių, gyvenusių prieš 30 tūkst. metų, palaikai.

Jų smegenų tūris siekė 1900 kubinių centimetrų. Tai 30 proc. daugiau negu šiuolaikinio žmo-gaus. „Didžiagalviai“ buvo pava-dinti boskopais. Neseniai išleis-toje knygoje „Didelės smegenys: žmogaus intelekto kilmė ir ateitis („Big Brain: The Origins and Futu-re of Human Intelligence“) garsūs amerikiečių neurofiziologai Garis Linčas (Gary Lynch) ir Ričardas Greindžeris (Richard Granger) ra-šė, kad boskopai, turėdami tokias dideles smegenis, pasižymėjo ir nepaprastais protiniais gebėjimais. Jie buvo protingesni už mus tiek, kiek mes protingesni už beždžio-nes, tvirtina specialistai. Ypač buvo išsivysčiusios jų smegenų kaktos skiltys - pagal apimtį jos pusantro karto pranoko atitinkamas mūsų smegenų skiltis.

Kaip tik jos ir yra susijusios su intelektu. Kaip mano G.Linčas ir R.Greindžeris, boskopai gebėjo apdoroti lygiagrečiai kelis informa-cijos srautus, analizuoti sudėtin-gas situacijas su daugybe galimų išeičių. Galėjo mąstyti apie kokią nors problemą ir kartu kalbėtis. Boskopai pasižymėjo daug geres-ne atmintimi negu žmonės - prisi-mindavo viską iki ankstyviausios vaikystės.

Be viso kito, boskopų veidai buvo tarsi vaikų - su mažais sma-krais, mažytėmis nosimis ir di-džiulėmis akimis. Kitaip tariant, jų išvaizda visai atitinka antropologų įsivaizduojamą ateities žmogų. Iš kur atsirado boskopai ir kur dingo maždaug prieš 20 tūkst. metų - iki šiol yra mįslė.

Parengė Milda kunSkaitĖ

EPA-Eltos nuotr.

1 versija. tapsime nykštukais su didelėmis ausimis

Amerikiečiai gerontologai iš Tarptautinio žmogaus tyrinėjimų centro nagrinėjo, kaip reikėtų pa-keisti žmogaus organizmo kons-trukciją, kad jis atsikratytų kai ku-rių ligų. Daugelis mūsų problemų kyla dėl to, kad vaikštome dviem kojomis, teigia autoriai. O kūno sandara nepakankamai pasikeitė, palyginti su tolimais protėviais, vaikščiojusiais keturiomis. Stubu-rui tenka per didelis krūvis. Ploni kremzliniai diskai tarp slankstelių deformuojasi, spaudžia nervus ir nugaros smegenis, dėl to išsivysto osteochondrozė, radikulitas. Todėl reikia pastorinti diskus ir palenkti

n vokietijos parodoje eksponuojamas neandertaliečio biustas

cmyk

11

cmyk / 11

Keitė Mos (Kate Moss, 39) - ne šiaip populiarus topmodelis. Jos vardas kelia asociacijas su visa mados verslo epocha, kai paklausiausios buvo jaunutės merginos, beveik paauglės. Keitės gyvenime buvo visko - pakilimų, nuopuolių, beprotiškų poelgių, keli gražūs romanai.

Kelias į žvaigždes

Kaip dažnai būna, modeliu Kei-tė Mos tapo visiškai atsitiktinai. Ji augo ne pačioje laimingiausioje šeimoje nedideliame miestelyje netoli Londono. Tėvas metė Keitės mamą ir dvi dukras, kai būsimoji pakylų žvaigždė buvo visai ma-ža. Kad išmaitintų vaikus, mama dirbo padavėja, tačiau labai grei-tai šeimos maitintoja tapo jaunutė dukra. Kartą Keitės mama nutarė sutaupyti pinigų ir nuvežti vaikus pailsėti į Bahamus. Atgal jos grįžo per Niujorko oro uostą, kur jų laukė reisas į gimtąją Angliją. Būtent čia Keitę pastebėjo Sara Dukas (Sarah Doukas), modelių agentūros dar-buotoja, mergaitėje iškart įžvelgusi tikrą briliantą.

Tada, 9-ojo deš. pabaigoje, do-minavo aukšti, deivių išvaizdos top-modeliai, tokie kaip Naomi Kembel (Naomi Campbell), Sindi Krouford (Cindi Crawford) ir Klaudija Šifer (Claudia Schiffer). Keitė buvo nė nepanaši į tas idealias moteris: 14-metė buvo labai liesa, išraiškingo veido mergaitė, visiškai neatitin-kanti įprastų grožio standartų. Sara Dukas davė jai savo vizitinę kortelę ir liepė paskambinti. Taip Keitė Mos susitarė dėl savo pirmosios fotose-sijos - šios nuotraukos dabar parda-vinėjamos „Bloomsbury“ aukcione. „Klasėje nebuvau gražiausia mer-gaitė. Krūtinės nėra, kojos trumpos, dantys negražūs. Nelaikiau savęs modelių verslo „žaliava“, tikrai“, - daug vėliau prisipažino K.Mos. Jau per pirmąją fotosesiją Keitė pade-monstravo savo garsųjį išraiškingą žvilgsnį, bet iki šlovės buvo dar toli. Pradedantysis modelis persikėlė į Londoną, susipažino su tokiomis pačiomis kaip ji simpatiškomis pro-vincialėmis, bandančiomis įsitvirtin-ti mados versle, ir prasidėjo... Keitė Mos gyveno su garsiu fotografu Marijumi Sorenčiu (Mario Sorren-ti), jos gyvenimą sudarė alkoholis, narkotikai ir vakarėliai, o karjera klostėsi ne pernelyg gerai.

Pagrindinę gyvenimo sutartį mergina sudarė 1990 m., kai su ja panoro dirbti prekės ženklas „Cal-vin Klein“. Rezultatas buvo tiesiog stulbinamas - K.Mos vienu sykiu uždirbo 4 milijonus dolerių ir ga-vo daugybę pasiūlymų iš įvairių agentūrų ir firmų. Per keletą metų Keitė, taip ir neatsisakiusi žalingų

įpročių, virto tikra žvaigžde. Su šia nestandartinės išvaizdos mergi-na norėjo bendradarbiauti visi - ir garsiausi mados namai, ir kosme-tikos firmos.

Džonis

Tuo metu K.Mos susipažino su savo svajonių vyru - jaunu aktoriu-

mi Džoniu Depu (Johnny Depp), kuris tuo metu buvo laisvas ir be galo patrauklus. Šiuo gyvenimo laikotarpiu Keitė nuolatos šypso-josi - ji beprotiškai įsimylėjo! Po fotosesijų ir madų demonstravimo modelis skubėdavo greičiau susi-tikti su mylimuoju. Beje, Dž.Depas tuomet, kaip ir ji, žavėjosi triukš-mingais pasilinksminimais, taigi

fotografai turėjo daugybę galimy-bių nufotografuoti ne visai blaivią žvaigždžių porelę. Visa tai tęsėsi ketverius metus ir įsimylėjėliai išsiskyrė santykiams pasiekus kul-minaciją, kai emocijos tapo tiesiog nepakeliamos. Yra ir kitokia versija - būtent tuomet Dž.Depas sutiko bū-simąją savo vaikų motiną Vanesą Pa-radi (Vanessa Paradis) ir apie tai, kad išeina, Keitei pranešė telefonu.

Jų išsiskyrimo istorija buvo la-bai dramatiška, apie tai buvo gali-ma parašyti knygą. Sužinojusi, kad Džonis ją paliko, K.Mos nugrimzdo į tokią gilią depresiją, kad jai teko atsigulti į psichiatrijos kliniką. Tada Dž.Depas, kaip tikras vyras, nutarė padaryti platų mostą ir buvusiai my-limajai paruošė prašmatnią dovaną - automobilį, kurį atvarė tiesiog po jos ligoninės langais. Tik beveik po 10 metų K.Mos papasakojo, ką jautė tuo laiku: „Naktį man sapnuodavo-si košmarai. O kiek ašarų išliejau: po tos istorijos verkiau kelerius metus“. Modelis taip pat prisipa-žino: „Tikėjau kiek vienu jo žodžiu, tikėjau tuo, ką jis man kalbėjo. Kai klausdavau Džonį, kaip man pasi-elgti, jis man patardavo, o aš visada klausiau jo patarimų“.

Seksas, narkotikai ir Pitas Dohertis

Išsiskyrusi su Dž.Depu, K.Mos tarsi nutrūko nuo grandinės - jos gyvenime buvo visa virtinė nevy-kusių romanų, kurie baigdavosi taip pat greitai, kaip ir prasidėdavo. Tuo laiku ji nuo leidėjo Džeferso-no Heko (Jefferson Hack) pagimdė dukterį, bet iki pavyzdingos mamos Keitei tuomet buvo labai labai toli. Modeliui prireikė kelerių metų, kad užgydytų sielos žaizdas ir visiškai grįžtų į darbą.

Kol K.Mos buvo karjeros vir-šūnėje, ji buvo fotografuojama „Harpaer’s Bazaar“ ir „Vogue“ viršeliams, jai buvo siūloma tapti kosmetikos „Dior“ veidu, ji buvo kviečiama dalyvauti daugelio gar-siausių firmų šou, o laisvu laiku ji toliau pramogavo. Pergyvenusi išsiskyrimą su Dž.Depu, Keitė susirado sau naują „galvos skaus-mą“ - britą muzikantą Pitą Dohertį (Pete Doherty), žavų chuliganą ir narkomaną. Roko žvaigždės drau-gės vaidmuo K.Mos patiko - drauge su Pitu jie atrodė labai harmonin-gai. Keitė nepraleisdavo koncer-tų ir festivalių, atrodė laiminga ir linksma... Perkūnas nugriaudėjo 2005 m., kai manekenės priklau-somybė nuo narkotikų, apie kurią visi ir taip nujautė, tapo akivaizdžiu faktu - paparacai įamžino ją uos-tant kokainą. Tada žiaurus mados pasaulis žvaigždei atsuko nugarą - daugelis firmų, baimindamosi dėl savo reputacijos, iškart nutraukė sutartis su K.Mos. Merginai ne-liko nieko kita, kaip gultis į rea-bilitacijos kliniką ir pradėti ilgą ir sunkią kovą su priklausomybe nuo

narkotikų. Kartu K.Mos nuspren-dė atsisveikinti ir su P.Doherčiu, kuriam mylimosios netektis buvo labai nemaloni naujiena. Viename interviu jis atvirai pareiškė: „Myliu ją visa širdimi. Man patinka, kaip ji vaikšto ir kalba. Myliu jos kūno dalis. Myliu jos protą!“

Bet Keitė, neilgai dvejojusi, vis dėlto nusprendė baigti šį be-protišką romaną. Po gydymo nuo priklausomybės kurso žvaigždė pabandė grįžti į modelių vers-lą, nusisukusį nuo jos sunkiausią gyvenimo valandą. Tada K.Mos palaikė jos draugė dizainerė Ste-la Makartni (Stella McCartney), nemetė ir Džonas Galianas (John Galliano), visada vertinęs ją kaip modelį ir bičiulę. Po kelerių metų dėkinga K.Mos mylimam dizaine-riui atsilygins tuo pačiu - 2011 m. Dž.Galianas pateks į visuomenės nemalonę, nuo jo nusisuks visi, ir tik Keitė žengs prie altoriaus su jo kurta suknia.

Užsispyrėlės sutramdymas

Reabilitavusis po narkotikų skandalo, darbo pasiūlymų K.Mos netrūko - ji tapo savotišku epochos simboliu. Be to, Keitė niekada „ne-suko nosies“ nuo nebrangių prekės ženklų, su malonumu reklamuoda-vo ir „Mango“ drabužius, ir nebran-gią „Rimmel“ kosmetiką. Lygiagre-čiai bendradarbiavo su „Dior“, tapo aromato „Chanel“ veidu. Apskritai lengviau prisiminti firmas, kurios nesvajojo, kad šis modelis būtų jų veidas, negu išvardinti visus tuos prekės ženklus, su kuriais K.Mos teko dirbti.

K.Mos buvo pripažinta ir mene: 2006 m. anglų skulptorius Markas Kvynas (Marc Queen) sukūrė bron-zinę skulptūrą „Sfinksas“, vaizduo-jančią manekenę keista jogos poza. Vėliau gražuolę išliejo iš aukso. Ar tai ne absoliuti sėkmė?

O po metų įvyko dar vienas svarbus įvykis - K.Mos susipažino su roko muzikantu Džeimsu Hinsu (James Hince). Jai visada patiko ro-keriai, bet Dž.Hinsas, priešingai nei P.Dohertis, Keitei nesiūlė narkotikų - pasiūlė jai ranką ir širdį. Gražios vestuvės įvyko 2011 m. Londone. Maištininkė K.Mos virto pavyzdine žmona. Po vestuvių modelis, taip dažnai džiugindavusi bulvarinius leidinius dingstimis apie ją parašyti, pastebimai „aprimo“. Šiandien 39 metų K.Mos vis dar gali didžiuotis paauglės figūra, „firminiu“ išraiškin-gu žvilgsniu, ji beveik apsinuoginusi fotografuojasi „Versace“ ir po ilgos pertraukos džiugina nuotraukomis žurnalų vyrams skaitytojus. Modelis išmėgina save ir dizainerės profe-sijoje - ji jau spėjo sukurti rankinių kolekciją, juvelyrinių dirbinių liniją, o neseniai dar ir įdėklų išmanie-siems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams kolekciją.

Parengė Milda kunSkaitĖ

likimo vingiaij/b modelis

Keitė Mos - epochos simbolis

Klasėje nebuvau gražiausia mergaitė. Krūtinės nėra, kojos trumpos, dantys negražūs. Nelaikiau savęs modelių verslo „žaliava“

EPA-

Elto

s nuo

tr.

SUTA

UPY

KITe NAuJAS PARTNERIS – mASAŽAI, SPA RITuAlAI,

AROmATERAPIJA „PROVANSO KVAPAI“Su „SEB laisvalaikio“ kortele – 12% nuolaida prekėms ir paslaugoms. l.Stuokos Gucevičiaus g. 1, Vilnius. Naujojo sodo g. 1, Klaipėda. Tel. (8 679) 25 055, www.provansokvapai.lt

12% NuOlAIDA

12

cmykcmyk

SuTA

uP

YK

ITE 20%

NuOlAIDA

NAuJAS PARTNERIS – VIEŠBuTIS IR RESTORANAS „mOON GARDEN HOTEl“Su „SEB laisvalaikio“ kortele – 20% nuolaida apgyvendinimui ir 15% nuolaida sąskaitai.Bazilijonų g. 10, Vilnius. Tel. (8 5) 219 99 49, www.moongardenhotel.com

LAISVALAIKIO nuolaidų programa. Tel. (8 5) 212 33 44.Daugiau nei 450 vietų, kur taikomos nuolaidos. Visą nuolaidų sąrašą rasite www.laisvalaikis.lt.

cmyk

13

cmyk / 13

Jau kelintus metus iš eilės prieš Kalėdas mūsų krašte susiklosto keistoka meteorologinė situacija: ruduo niekaip nepajėgia garbingai pasitraukti, o žiema nesugeba užtikrintai perimti iš jo estafetę. Porą naktų šąla, o paskui šaltukas pereina į šlapdribą, kol galiausiai nutirpsta paskutiniai sniego lopiniai. Meškeriotojus tokie orų kaprizai erzina, nes negali prognozuoti, ką savaitgalį veikti: leistis prie upės su meškere ar galąsti peikeną ir laukti pirmojo ledo?

viktoras aRMaLiS

Tradicijos nesikeičia

Vyresnės kartos meškeriotojai puikiai prisimena, kad prieš dvide-šimt metų tokio tarpsezonio nepa-sitaikydavo: dažniausiai ledukas im-davo kaustyti tvenkinukus ir seklius ežeriukus dar lapkričio pabaigoje, o iki Kalėdų nustodavo banguoti ir didieji ežerai. Tad, likus kelioms dienoms iki Kūčių, prie kokio ežero bepasuksi, visur sutiksi eketes išsi-gręžusių meškeriotojų ir laukiančių kuojų kibimo, tykančių pirmledžiu aktyvių karšių ir plakių arba vilio-jančių ešerius. Pagal seną tradiciją ežeringuose mūsų krašto rajonuo-se, taip pat panemunės kaimuose ir miesteliuose bei pamaryje pa-skutinėmis prieškalėdžio dienomis sugautas laimikis būtinai turėdavo

papildyti Kūčių valgių sąrašą. Meš-keriotojai eidavo ant ledo žuvele vilioti lydekų, o gyvenantys prie upių - gaudyti vėgėlių, nes iš šių žuvų būdavo ruošiami ypač gardūs kepsniai, užpiltinės, vyniotiniai su įdaru. Jei nepavykdavo sumeškerioti stambių žuvų, šeimininkės sugebė-davo išsisukti ir pataisyti gardžių tešla apkeptų kuojų gabaliukų, or-kaitėje iššutindavo karšių, išvirdavo žuvienės, kurios kvapas prie stalo sukviesdavo šeimynykščius.

Kiekviena proga gera

Žuvų patiekalai visada buvo vie-nas svarbiausių prieškalėdžio gar-dumynų, todėl tokiu metų laiku būdavo meškeriojama visame mūsų krašte ir visada laukiama ledmečio. Bet pastaraisiais metais jis nuolat vėluoja - ir šios žiemos pradžia ne išimtis. Tačiau meškeriotojai nebūtų meškeriotojai, jeigu neieškotų progų Kūčių stalui sugauti šviežių žuvų. Paprasčiausia tai padaryti prie upių

ir pamario regione gyvenantiems meškeriotojams. Štai Vilniuje, kai tik per atlydį tėkmė nustoja nešti poros šaltų naktų suformuotą ižą, Antakalnio Neries pakrantėje išsiri-kiuoja dešimtys plūdinių meškerių. Čia gali tikėtis įvairiausio laimikio: kuojų, šapalų, meknių, karšių susi-buriančių žiemoti į duburius, gali užkibti prieš srovę dabar traukian-tys žiobriai, o jei nusišypsos laimė, vakarėjant, kai sambrėškos jau ima gaubti pakrantes, stambų slieką gali pastverti į savo medžioklės plotus iš-plaukusi vėgėlė. Žodžiu, jei orai rodo kaprizus, reikia sugebėti naudotis kiekviena proga. Ypač jomis geba pasinaudoti uostamiesčio meške-riotojai, kuriems blogo ar netinkamo meškerioti oro, regis, niekada nebū-na. Prie Danės žiočių, ant jos kran-tinių miesto centre visada pamatysi meškeriotojus, tačiau ypač pamėgta tokiu metų laiku žūklavietė - Smel-tės upės žiotys, mat čia susiburia nuo darganų užuovėjos ieškančių kuojų, plakių, karšių tuntai.

Miniatiūriniai montažai

Atidus meškeriotojas, pirmą kar-tą apsilankęs Smeltės krantinėje, iškart susivoks, kad vien užmesti masalą į vandenį, norint sumeške-rioti, kuojų ar karšį, nepakaks. Jei plūdinės sąranga nebus tinkamai paruošta, paprasčiausiai nepavyks pastebėti kibimo. Todėl jei esate naujokas, pirmiausia įsižiūrėkite, kaip meškerioja senbuviai, kurie savo meistriškumą šlifavo ne vieną sezoną, o pradėti reikia būtent nuo įrankių sąrangos. Pirmiausia jums į akis turėtų kristi tai, kad patyrę meškeriotojai, išmanantys šaltojo sezono ypatumus, nenaudoja stam-bių kabliukų. Tinkamiausi 16-14 numerio kabliukai, tačiau svarbi ir jų forma bei geluonies konstrukcija. Viena geriausių meškeriojimo plūdi-ne žiemą kabliukų versija - „Cobra Crystal“, nes šių kabliukų geluonis gana ilgas ir aštrus kaip skustuvas: ant jo lengva užverti nesužalotus to-kius trapius masalus kaip uodo trūk-lio lervos. Be to, šių kabliukų forma ypač tinkama meškerioti nedideliais masalais ir užtikrina veiksmingą pakirtimą. Kabliukus patyrę vieti-niai dažniausiai riša prie specialaus valo, tokio kaip „Salmo Fluocarbon“ pavadėlių, nes jie beveik nematomai vandenyje. Tačiau tai daroma ne tik todėl, kad šaltuoju metu žuvys įta-resnės ir baikštesnės, bet ir todėl, kad meškeriojama nuo krantinės, nuo kurios viršaus iki vandens - pora metrų. Tad pakelti laimikį plo-nyčiu kaip plaukas 0,10-0,12 mm skersmens tradicinio vienagyslio valo pavadėliu nėra jokių šansų, o „nematomą“ pavadėlį galima nau-doti ir 0,14-18 mm skersmens, ta-da šansai suvaldyti stambų laimikį keleriopai padidėja. Trečia, nenau-dojami masyvūs svareliai. Žinoma, tenka gana ilgai laukti, kol 0,4-0,7 g šratelis, naudojamas gramzdinti ma-salui į kelių metrų gelmę, atsiduria priedugnėje, tačiau geriau turėti kantrybės, o paskui - galimybę pa-stebėti atsargų kibimą, nes žuvys masalus ragauja labai atsargiai. Kiek masyvesnis svarelis sukuria papil-domą pasipriešinimą, kurį tykiame vandenyje žuvis iškart pajunta ir įtaria. Kuoja ar karšis masalą tuojau pat išspjauna. Tuo labiau kad maisto nestinga, nes greta plūduriuoja kito meškeriotojo užmestas masalas. Ka-

dangi svareliai naudojami lengvučiai, tai ir plūdės beveik besvorės. Jei su-derinsite savo meškerę pagal šiuos vietos standartus, jau galite tikėtis sėkmės.

Smulkučiai masalai

Nors šaltuoju metų laiku augali-nės kilmės masalai mažai naudojami, nes žuvys žiemą pereina prie kitokio raciono, ant Smeltės krantinės išvy-site ne vieną meškeriotoją, kuris ant kabliuko veria miniatiūrinius tešlos rutuliukus. Ir - tai įdomiausia, sėk-mingai vilioja ne tik kuojas, bet ir plakius. Pasitaiko, kad tokiu masalė-liu susigundo net karšis. Tai atrodo kiek neįtikėtina, tačiau jei žinosite, kad masalinė tešla pagardinama žuvų taukais arba žuvų kvapą skleidžiančiu aliejumi, suprasite, kad nieko stebė-tino čia nėra. Masalas skleidžia gyvū-ninės kilmės aromatą, kuris puikiai vilioja žuvis. Kai kurie meškeriotojai inovatyvesni: gardina tešlą krevečių, stintų, skumbrių, musių ar uodo trūk-lio lervų aromatiniais aliejais. Tačiau naudodami gyvūninės kilmės masalą, pro šalį niekada neprašausite, todėl vienas populiariausių masalų dabar - musės lerva. Jas ragauja visos žuvys, be to, šį masalą galima gauti kiekvie-noje meškeriojimo reikmenų par-duotuvėje. Vis dėlto pačiu geriausiu masalu laikomos uodo trūklio lervos. Šios rubino spalvos keliolikos mili-metrų ilgio kirmėlaitės vilioja Smel-tėje ir jos žiotyse besibūriuojančias žuvis net ir paties prasčiausio kibimo dienomis. Beje, šį masalą labiausiai vertina ir Neries meškeriotojai, deja, kol ledas neužklojo vandens telki-nių, kuriuose veisiasi uodo trūklio lervos, jos prieinamos tik kaimo meškeriotojams. Jie šių kirmėlaičių pasikasa iš kūdrų dumblo. Masalas masalu, o svarbiausia - kantrybė. Be jos meškeriotojas, išsirengęs sugauti žuvų Kūčių stalui, gali likti be laimikio.

sezonasj/b žūklė

ŽūKlės prognozė50 proc. teisybėsgeriausias laikas žūkleipagal kibimo kalendorių š.m.

gruodŽio 15 d.10-12.30, 15-17.30 val.

gruodŽio 21 d.9-11.30, 15-16.30 val.

Tarpsezonio kaprizai ir malonumai

Vikt

oro

Arm

alio

nuo

tr.

n Prieš kūčias neries pakrantėse sutiksi dešimtis meškeriotojų, kurie nori šventinį stalą pagardinti žuvų patiekalu

14

cmykcmyk14

galvosūkiaij/b žaidimai

KryŽiaŽodis

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

šachMatai

Nr.1 Ed.Laskeris-F.Englundas, 1913 m.Baltųjų ėjimas.

Nr.2 A.Galickis, 1902 m.Matas 3 ėjimais.

Nr.3 F.Petersenas, 1972 m.Matas 4 ėjimais.

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsaKyMai

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

3

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

2

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

1

1 padėtis 1.Žf6 Kh1 2.Žg4 Rh2 3.Žf2x2 padėtis1.Be3 Kg5 (1...Kf4 2.Vf6x) 2.Be5x3 padėtis 1.Žf6 1:0(1...Vd4 2.Bf8x;1... Ve7 2.Bf8 Vf8 3.Žh5)

Šachmatų mėgėjams proto mankštą rengia tarptautinis meistras, Lietuvos šachmatų čempionas Algirdas BANDZA.

PRAėJuSIOS SAVAITėSatsaKyMai

Vertikaliai: kampainis. Pasakojimai. akino. retos. alga. Svari. rama. amatas. ik. Pala. Volas. kepinys. eina. Šėkas. Oranas. ko. Na. kūjis. Pjūvis. ir. Dokas. kainas. Mei. antakis. Pirmas. Moka. ižas. kirkas. Bok. Valkos. tvartas. Batas. antis. teremas. litis. „Panorama“. kas. Galinis. ii. katinas. at. kubinis. ka. autobusas. Veik. Martinas. alasas. telma.

HOrizONtaliai: Velnias. Spinta. Savana. Pakala. tik. kira. Dažo. Boni. kokas. Jo. Šūkis. Vėjas. rokis. Vaikinas. aralas. kantai. kiemas. Pirtis. ta. tas. kirtis. kol. Parkas. kuba. Pasakojimas. Gabus. Merūnas. Patisa. apavas. talinas. Nertinis. Beninis. anas. Baronas. Stasys. Moteris. Ve. Mokamas. el. Gi. kiek. SaM. akim. traktoriai. Santaka.

PažyMėtuOSe laNGeliuOSe: trimitininkas.

2 kvietimus į olego gazmanovo su grupe „eskadron“ koncertą vilniuje laimėjo:• Čironienė Tamara

(Vilnius)Dėl prizo skambinti

tel.: 238-70-31, 238-70-32 Vilniuje iki gruodžio 18 d. 16 val.

PRAėJuSIOS SAVAITėS prizo laiMėtoJaKryžiažodžio atsakymą siųskite žinute numeriu

iki gruodžio 18 d. 19 val. Žinutės kaina - 1 Lt.1390SMS

PaVyzDyS: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

SpręSkite kryŽiaŽodį ir laiMėkite:

Vienas skaitytojas, teisingai išsprendęs kryžiažodį, gaus dovanų kvietimą 2 asmenims į Martyno levickio koncertą, kuris vyks sausio 4 d. Vilniuje.

cmyk

15

cmyk / 15

KaKuro

galvosūkiaij/b žaidimai

išbrauK sudoKu

(GRuODŽIO 16-22 D.)horosKopas

avinai kitą savaitę turėtų imtis tik tų dar-bų, kurių rezultatus

jūs realiai įsivaizduojate, nes ato-trūkis nuo tikrovės ir pernelyg gera nuomonė apie save gali tapti didelių darbo klaidų prie-žastimi. Nesileiskite į jokias avan-tiūras, žadančias aukso kalnus.

jaUČiai kitą sa-vaitę lengvai tvarkys visus savo reikalus,

sugaišdami labai mažai laiko. Tie, kurie daugiausia dėmesio skiria komercinei veiklai, gali drąsiai imtis seniai planuoto projekto kartu su partneriais už-sieniečiais.

dvyniai teisingai pasielgs, jeigu atei-nančią savaitę spręs

iškilusias finansines problemas. Nėra reikalo laukti kieno nors pagalbos, nes dabar patys galite rasti išeitį iš keblios materialinės situacijos. Kita savaitė palanki tiems, kurie nori tuoktis arba galvoja apie šeimos padidėjimą.

vėžiai turi veikti aktyviai ir ryžtingai, jeigu nori įgyvendin-

ti visus numatytus planus. Jums taip pat vertėtų išplėsti savo pa-žinčių ratą, susijusį su darbu - ir oficialūs kontaktai, ir neforma-lūs susitikimai bus naudingi jū-sų profesinei veiklai.

liūtŲ laukia dau-geliu požiūrių gera savaitė. Vyresnybė

arba verslo partneriai teigiamai atsilieps apie jūsų aktyvumą ir dalykiškumą. Galimi teigiami pokyčiai profesinėje veikloje ar verslo srityje, yra šansų išspręsti svarbius finansinius klausimus, atgauti paskolintus pinigus.

mergelės kitą savaitę ras veiklos sfe-rą, kur galės panaudo-

ti savo intelektą ir kapitalą. Jums seksis tvarkyti visus reikalus. Pra-vers nauji kontaktai su partne-riais, padėsiantys gauti pelno. Jū-sų dalykinės ir profesinės savybės bus deramai įvertintos.

svarstyklėms tikriausiai bus sunku bendrauti su vyres-

nybe ir verslo partneriais. Kad išvengtumėte tokių problemų, astrologas jums pataria kontro-liuoti savo emocijas ir būti įžval-giems. Taip pat reikėtų elgtis ir su mylimu žmogumi.

skorpionai ateinančią savaitę galės aktyviai dar-

buotis įvairiose srityse. Versli-ninkams prasideda tinkamas metas anksčiau parengtiems projektams įgyvendinti. Tie, ku-rie dirba valstybei, galės pakelti savo profesinį lygį.

Šauliai kitą savai-tę galės sutvarkyti ei-namuosius reikalus,

išanalizuoti nueitą kelią. Sėkmę žada moksliniai tyrimai, nebus problemų dėl ataskaitų, egzami-nų ir viešų pranešimų. Nusiteikite bendrauti su artimu žmogumi.

ožiaragiai ki-tą savaitę pasieks tei-giamų rezultatų,

tvarkydami profesinius ir finan-sinius reikalus. Jūsų aktyvumą deramai įvertins vyresnybė arba partneriai. Asmeniniame gyve-nime prasideda ilgai lauktas sta-bilumo laikotarpis.

vandeniams astrologas primygti-nai pataria kitą savai-

tę nesiimti jokių naujų darbų, verčiau tvarkykite tik įprastus kasdienius reikalus. Mat žvaigž-dės neparems jokių jūsų inicia-tyvų. Su vyresnybe stenkitės bendrauti kuo santūriau, kad iš-vengtumėte rimto konflikto.

žUvys ateinančią savaitę galės užsitik-rinti finansinį stabilu-

mą, jeigu parodys iniciatyvą ir pasitelks patikimus partnerius savo planams įgyvendinti. Ne-priimkite neapgalvotų sprendi-mų, kitaip jums teks šalinti nesu-tarimus su partneriais.

Eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite pateiktus žodžius. Atsakymas - žodis iš neišbrauktų raidžių.

Pateiktų skaičių kombinacijos išbraukiamos įvairiomis kryptimis ( ), o atsakymas - likusių neišbrauktų skaitmenų suma.

šaulyS

n Džiazo muzikantasLeonidas ŠINKARENKA(1957 m. gruodžio 14 d.)

n BalerinaBeata MOLYTĖ(1978 m. gruodžio 16 d.)

n KompozitoriusOsvaldas BALAKAUSKAS(1937 m. gruodžio 19 d.)

pagalbinės SKAIČIų Sumų REIKŠmėS3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsaKyMai

4 5 7 25 7 8

7 8 25 4 1 8

2 4 93

4 9 8 25 1 8 7

1 3 5 6 24 1 9 6 8

6 5 4 2 75 4 7 8 1

7 4 6 5 2 37

1 6 4 91 2 6

8 6 1 4 5 7

Parengė : „Galvosūkių klubas”

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsaKyMai

8 4 3 5 1 6 9 7 26 5 1 9 2 7 8 4 32 7 9 8 4 3 5 1 64 9 2 3 8 1 6 5 75 3 6 7 9 4 1 2 81 8 7 2 6 5 3 9 49 6 8 4 5 2 7 3 17 1 4 6 3 9 2 8 53 2 5 1 7 8 4 6 9

2 8 4 7 1 3 9 5 67 9 3 5 6 2 1 4 86 1 5 9 4 8 2 3 75 2 9 3 7 6 8 1 48 4 6 1 2 5 3 7 93 7 1 4 8 9 6 2 51 6 7 2 9 4 5 8 34 3 8 6 5 1 7 9 29 5 2 8 3 7 4 6 1

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsaKyMai

28 e P O P Ė J A

16

cmykcmyk16

pomėgiaij/b laisvalaikis

23 metų vilnietės Indrės Bradauskaitės namuose, o tiksliau - vieno senamiesčio namo palėpėje, kurioje ji nuomojasi butą, gyvena nemažai lėlių. Mergina nėra profesionali dailininkė ar tautodailininkė, bet tarsi iš fantastiškų pasakų nužengusių lėlių kūrimas, jų apranga Gedimino technikos universitete baigusiai magistro studijas ir jau metus dirbančiai buhaltere vienoje firmoje merginai yra pats maloniausias laisvalaikio užsiėmimas.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Pirmiausia kūrė papuošalus

„Man patinka iš modilino, folijos, kuri tarnauja lėlių karkasui, bei kitų daikčiukų kurti mano fantazijoje gimusias lėles. Jos tarsi atėjusios iš baroko ar renesanso, pra-bangiais drabužiais, su papuošalais, įman-triomis tuo metu madingomis šukuoseno-mis. O pastaruoju metu esu susižavėjusi cirku, jo magija, tad ir tokių ekscentriškų artisčių esu sukūrusi“, - pasakoja buvusi klaipėdietė, kurios potraukis lipdyti atsira-do dar tada, kai lankė „Žiezdrės“ kerami-kos studiją. „Tėvai mane nuvedė gal todėl, kad mėgau piešti, fantazuoti, o gal bijojo, kad nepakliūčiau į kokią negerą paauglių kompaniją, - juokiasi mergina. - Man labai patikdavo lipdyti. Sėdėdavau mokyklėlėje minkydama molį ir modiliną iki nakties, kol atėjęs sargas išvarydavo namo“.

Kai Indrė išvažiavo studijuoti į Vilnių, jai labai trūko tos „Žiezdrės“ aplinkos, o rankos dažnai pasiilgdavo minkymo. Gal tai buvo savotiškas įprotis, tačiau mergi-na tikina, kad minkyti kažką tokio, kad ir tešlą, ir išgauti formas, daiktus yra tikra meditacija. Tad ji pirmiausia ėmėsi daryti papuošalus iš modilino, juos dažyti, puošti įvairiais karoliukais. Taip atsirado origina-lūs karoliai, auskarai, segės, apyrankės. „Iš pradžių tuos papuošalus dariau savo malonumui, bet pamatė draugės ir ėmė agituoti, kad padaryčiau ir joms, o vėliau draugių taryba nutarė, kad galėčiau nešti į suvenyrų salonus. Taip kartą ir padariau. Maniau, nepriims, pasakys, kad negražu ar neskoninga, bet priėmė ir dar paprašė atnešti. O kai atsibodo kurti papuošalus, ėmiausi žymiai įdomesnio rankų darbo - kurti lėles“.

Įkvėpė Barbora Radvilaitė

O su lėlėmis buvo taip... Indrė pamatė vienos už ją jaunesnės mergaitės sukurtas lėles iš gipso galerijoje, ir jai labai patiko. Pagalvojo, o kodėl gi nepabandžius pačiai. Gal lėlės ir bus tai, apie ką ji pasąmonėje svajojo, bet nedrįso imtis. Tiesa, dar vai-kystėje mergaitė kartą buvo pasiuvusi tokią pusės metro dydžio skudurinį angelą, kurio kūnelis buvo kimštas, bet jai pačiai nepati-ko. „Išėjo kažkoks negražus. Jis tūno tėvų namuose Klaipėdoje, nes ranka nekyla jo išmesti. Juk vis dėlto tai mano rankomis sukurtas angelas. Na, o lėles pradėjau kurti prieš ketverius metus. Kaip jos po truputį įgauna žmogišką pavidalą, labai smagu ma-tyti ir jausti. Pirmiausia tai, kokia bus mano nauja lėlė, susikuriu viziją galvoje, paskui nusipiešiu ant popieriaus, bet neretai ji

gimsta kitokia, negu nupiešiau. Čia ir yra visas kūrybos žavesys, kad pradedi viena, o dirbant kartais išeina kas kita. Nesakau, kad nukrypstu nuo savo vizijos, bet deta-lės, kažką pamačius internete ar parodoje, keičiasi“, - prisipažįsta lėlininkė. Štai lėlę „Barbora“ ji sukūrė, kai apsilankė Valdovų

rūmų ekspozicijoje ir ten pamatė, kokiais drabužiais vilkėjo karaliaus Žygimanto Au-gusto mylimoji Barbora Radvilaitė. Beje, mergina prisipažino, kad jai smagiausia yra aprengti lėlę, išsiuvinėti jos drabužė-lius karoliukais, sugalvoti kokį originalų galvos apdangalą.

Svarbiausia kūrybos laisvė

Paklausta, ar tarp jos lėlių tik moteriškos būtybės, Indrė nusikvatojo: „Vyrų nedrįstu lipdyti, nes jie man yra paslaptingi ir ne tokie gražūs kaip puošniai apsirengusios moterys“. Tiesa, mergina prisipažino, kad kartą jaunave-džiai jos paprašė nulipdyti autentišką jų porą, bet ji atsisakė. „Na, sukūriau aš tą lėlių porą, tačiau jie nebuvo iš tiesų panašūs, - prisipaži-no I.Bradauskaitė. - Tik plaukų spalvas - juodą ir geltoną - pritaikiau tokias pat. Nemėgstu aš tokių užsakymų, nes man svarbiausia yra kūrybos laisvė. Antra vertus, esu įsitikinusi, kad negalima žmogaus atvaizdo paversti lėle, nes juk lėlė negyva, ją gali kas nors panaudoti blogiems tikslams, pavyzdžiui, subadyti, nu-sukti galvą ar kitaip nuskriausti. Tai, žinoma, mistika, bet aš ja tikiu“.

Lėlės turi širdį

Indrė akcentuoja, kad jos sukurtos lėlės jokiu būdu netinka mažoms mergaitėms žais-ti, nes tai - ne pabodusios Barbės ar kokios kitokios gražuolės, kurių galima įsigyti dėvė-tų daiktų parduotuvėse, nors jai neretai kokia idėja savai lėlei ateina į galvą būtent ten. Tai retro stilių ar netikėto sprendimo interjerą susikūrusio žmogaus namams skirta gyven-toja. „Mano lėlės, o veikiau būtybės, gali kam nors pasirodyti ir negražios, bet jos visos sa-vitos, skirtingos, jos tarsi kokios mano sugal-votos, bet neparašytos pasakos personažai. Svarbiausia - turi širdį, nes aš jas sušildau ne tik rankomis“, - teigia pašnekovė.

Profesijos neketina keisti

Kiek lėlių Indrė yra išleidusi į pasaulį iš savo namų, ji nebeskaičiuoja. Tik sako, kad pirmiausia kelis mėnesius lėlės pagy-vena jos palėpėje, o paskui tenka skirtis, nes atsiranda naujų. O kai sumano sukurti naujokę, mergina imasi darbo kiekvieną lais-vesnę minutę, net naktim, o ką jau kalbėti apie atostogas. Tačiau savo įgytos profesi-jos neketina keisti, nes lėles sako kurianti, kokias nori ir kada nori.

Šiuo metu Vilniaus centrinėje universa-linėje parduotuvėje veikiančioje kalėdinėje lėlių parodoje Indrė demonstruoja penkias savo lėles, kurių vardai ganėtinai įmantrūs. Kaip juos parenka? Neretai lėlės vardą mer-gina žino prieš ją kurdama, o kartais sugalvoja paskiausiai. Štai dabar jos kolekcijoje yra Kor-nelija, Matilda, Florentina, Drugelių gaudytoja, Maja, Barbora, Cirko balerina ir kt.

Lėlės prieš šventes palieka Indrės namusSauliaus Venckaus nuotr.

n indrė lėles Barborą ir Matildą aprengė prabangiais drabužiais

n Sniego karalienė ■ Drugelių gaudytoja ■ Odeta ■ Cirko artistė