Tarpukario nepriklausomos Lietuvos konspektas (1918-1940)Tarpukario Lietuvos konspekte (1918-1940) rasi išsamią informaciją apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, nepriklausomybės kovas, Steigiamojo Seimo veiklą, Lietuvos parlamentarizmą, A. Smetonos perversmą ir autoritarinį valdymą, pirmosios sovietų okupacijos priežastis.

Lietuva tarpukario metais (1918 02 16– 1940.06.15) Nepriklausomybės kovų laikotarpis (1918 – 1920) Parlamentinis valdymas (1920 – 1926) Autoritarinis A. Smetonos valdymas (1926 – 1940)

1. Susipažinkite su esminiais Tarpukario Lietuvos faktais.

Tarpukario Lietuva

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais.

XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje susidarė iš valstiečių kilusios inteligentijos sluoksnis, kuris ir puoselėjo nepriklausomos Lietuvos įdėją. Baigiantis I pasauliniam karui, susidarė palanki tarptautinė padėtis įgyvendinti šią idėją. Griuvo Vokietijos ir Rusijos imperijos, V. Vilsonas iškėlė laisvą tautų apsisprendimo principą, kurį pripažino Rusija ir iš dalies Vokietija. Tuo metu Vokietijai priklausė lietuvių etnoso žemės ir beveik visa buvusios LDK teritorija.

1917 metų rugsėjį, Vokiečiams leidus, buvo sudarytas patariamasis organas – Lietuvos Taryba. 1917 metų gruodžio 11dieną, Lietuvos Taryba priėmė

nutarimą, kuriuo pritariama nepriklausomai Lietuvos valstybei, su glaudžiais ekonominiais ir politiniais ryšiais kartu su Vokietija. Po šio akto Lietuvos Taryboje kilo krizė – 4 nariai net pasitraukė iš Tarybos. Bet krizė buvo įveikta, ir 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą (kuriuo paskelbė visišką Lietuvos Nepriklausomybę, su sostine Vilniumi) nors iki tikros nepriklausomybės dar buvo toli. Vokiečiams pasipriešinus, Taryba išsisukinėjo ir paaiškino, kad aktu skelbiama nepriklausomybę pagal gruodžio 11 nutarimą, todėl 1918 kovo 23 d. Vokietija tokią nepriklausomybę pripažino. Kilus gėsmei, kad Lietuva gali būti prijungta prie Rytų Prūsijos, Lietuvos Taryba pesivadinusi į Lietuvos Valstybės Tarybą išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Taip buvo norima išlaikyti Lietuvą, kaip atskirą, politiškai nedalomą vienetą. Vokietija to nepripažino, bet apėmus vidaus krizei dėl pralaimimo karo, leido sudaryti Lietuvos laikinąją vyriausybę. 

1918 m. lapkričio 2 d. Vokietijai pralaimėjus Vakaruose, Lietuvos Valstybės Taryba atšaukė Mindaugo II išrinkimą ir priėmė I-ąją laikinąją Lietuvos konstituciją. 1918 m. lapkričio 11 d. A. Voldemaras sudarė pirmąją vyriausybę ir Taryba ją patvirtino. Valstybės kūrimo sunkumai:

krašte stovėjo Vokiečių kariuomenė, reikėjo ją išlydėti ir perimti krašto valdymą iš okupacinės valdžios;

trūko patyrusių žmonių valdyti kraštą; partijos, nors ir siekė Lietuvos Nepriklausomybės, ne visada veikė sutartinai; Lietuvos niekas nepripažino, todėl reikėjo užmegzti diplomatinius ryšius su

užsienio valstybėmis; valstybės kūrimui labai trūko pinigų;

Pradėtos kurti valstybės institucijos. 1919 m. balandžio 4 d. pakeista I laikinoji konstitucija ir įvesta Prezidento pareigybė, pirmuoju prezidentu tapo A. Smetona, tol kol bus sušauktas Steigiamasis seimas.

Lietuvos valstybė 1918 – 1920 metais.

1918 lapkritį Sovietų Rusija anuliavo Brest–Litovsko taikos sutartį ir ėmė pulti Vokietiją (tuo pačiu ir Lietuvą). Lietuvai iškilo didžiulė grėsmė. A. Voldemaras su delegacija išvyko prašyti finansinės Vokietijos paramos (bei vyko į Paryžiaus taikos konferenciją) ir kritišku metu paliko Lietuvą be valdžios. Tada Mykolas Sleževičius, nepaprastai sunkiomis sąlygomis ėmė formuoti koalicinę Lietuvos vyriausybę ir organizuoti krašto gynimą: lapkričio 23 priimtas įsakymas dėl kariuomenės organizavimo. Prieš bolševikams užimant Vilnių, vyriausybė „pabėgo“ iš Vilniaus į Kauną ir iš ten vadovavo pasipriešinimui. 1919 m. pradžioje Vincas Kapsukas–Mickevičius atvyko į bolševikų užimtą Vilnių ir kūrė bolševikinę valdžią. Sovietų Rusija pripažino Lietuvą kaip Lietuvos Tarybų Respubliką ir sujungė ją kartu su Baltarusijos Tarybų Respublika į Litbelą. Tačiau tolesnis bolševikų veržimasis į Lietuvą, padedant Vokiečiams, buvo sustabdytas. Tada bolševikus ėmė „vyti“ lenkai. 1919 m. balandžio 15 d. lenkai užima Vilnių. Iš Šiaurės Vakarų Lietuvai ėmė grėsti dar vienas pavojus – bermontininkai. 1919 vasarą jie užima beveik visą žemaitiją, bei didelę dalį

šiaurinės Lietuvos. Bet 1919 m. lapkričio 21-22 d. lietuviai Antantės remiamiems bermontininkams sudavė triuškinantį smūgį ir juos išvijo. Tada Sovietų Rusija, pasitelkusi dideles karines pajėgas užima Vilnių iš lenkų. 1920 m. liepos 12 d. tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos pasirašoma taikos sutartis pagal kurią:

Sovietų Rusija pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę ir atsisako pretenzijų į ją;

Vilnius pripažįstamas Lietuvai; Lietuva gauna 3 mln. aukso rublių, 100 tūkst. ha. miško statyboms

(neįvykdė);Sovietų Rusijai reikėjo tarptautinio pripažinimo, todėl toks sandėris buvo jai naudingas. Be to Sovietų Rusija pati pirmoji (neskaitant pralaimėjusios Vokietijos) pripažino Lietuvą, kaip visiškai nepriklausomą valstybę. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašoma taikos sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos, kuria Vilnius atiduodamas Lietuvai. Bet po dviejų dienų Želigovskio kariuommenė, prisidengdama tariamu maištu, užima Vilnių ir ima skverbtis gilyn į Lietuvą. Tačiau lapkričio 21-22 d. Lietuvos kariuomenės daliniai prie Širvintų ir Giedraičių sumušė lenkus. Buvo galvojama žygiuoti į Vilnių, bet čia įsikišo Antantė ir įsakė pasirašyti paliaubų sutartį, o be to ir sunkiai tikėtina, kad nedidelė Lietuvos kariumenė galėjo užimti gerai įtvirtintą Vilnių su didesne Želigovskio kariuomene. O Antantės Lietuva turėjo klausyti, nes ši rėmė Lenkiją ir buvo suinteresuota, kad Lietuva taptų Lenkijos provincija.

Steigiamasis seimas (1920 – 1922 m.)

1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinko Steigiamasis seimas. Daugiausiai balsų gavo krikščionių demokatų partija, todėl pirmininku tapo A. Stulginskis, kartu ėjęs ir Prezidento pareigas. Tačiau vyriausybę sudaryti gavo teisę gavo liaudininkai ir valstiečiai, siekiant išlaikyti jėgų pusiausvyrą valdžioje. Ministru pirmininku tapo K. Grinius. 1922 m. vasarį buvo priimtas itin svarbus žemės reformos įstatymas (žemė virš 80 ha nusavinama, Lietuvos pilietis turi teisę gauti nuo 8 iki 20 ha, už kuriuos išsimoka per 36 metus, savanoriams kareiviams išsimokėti nereikėjo), o 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos konstitucija:

1. Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika;2. Suvereni valstybės valdžia priklauso liaudžiai;3. Valstybinė kalba – lietuvių, vėliava – dabartinė trispalvė, valstybės ženklas –

baltas vytis raudoname fone;4. Valdžią vykdo: Seimas, vyriausybė, teismas;5. Prezidentą renka Seimas 3 metams, slaptu balsavimų absoliučia dauguma

(2/3 balsų galėjo nušalinti prezidentą). Prezidentas – vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, jis siūlo ministrą pirmininką ir tvirtina jo sudarytą kabinetą;

6. Privalomas tikybos mokymas mokyklose;7. Monopolinė Bažnyčios teisė registruoti gimimo santuokos ir mirties aktus,

religinės organizacijos galėjo laisvai steigti mokyklas, įsigyti įvairaus turto;

Konstitucija išreiškė krikščionių demokratų pozicijas. Nors nebuvo tobula, konstitucija paspartino teisinės valstybės kūrimą Lietuvoje. Spalio 1 d. buvo įvesta nauja valiuta – auksu padengtas litas. Kadangi trečdalis lito buvo padengta auksu, ši valiuta buvo viena stabiliausių pasaulyje net kriziu metu. 1918-1922 m. Lietuvoje buvo sukurtos pagrindinės valdžios institucijos ir įstaigos. Lietuva buvo pripažinta tarp užsienio valstybių, o 1921 m. rugsėjo 22 d. buvo priimta į Tautų Sąjungą.

Parlamentarizmo laikotarpis (1922 – 1926 gruodžio 17 d.)

1922 m. spalio 10-11 d. buvo išrinktas I Seimas. Jame daugiausią vietų (38/78) gavo krikščionys demokratai ir prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį (vyko diskusijos dėl išrinkimo nes už jį balsavo dauguma tuo metu posėdyje buvusių parlamentarų, bet ne visų). Pusė metų nepavyko sudaryti vyriausybės, todėl 1923 kovo 12 d. I Seimas buvo paleistas.1922 m. gruodžio 22 d. Klaipėdoje sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris reikalavo Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos ir rengė sukilimą. 1923 m. sausio 9 d. Klaipėdos krašte prasidėjo sukilimas. Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos autonomijos teisėmis.1923 m. gegužės 12-13 d. buvo išrinktas II Seimas, kuriame daugumą (40 iš 78) surinko krikščionys demokratai. Tai vienintelis Seimas išbuvęs visą kadensiją – 3 metus. Jam reikėjo:

vykdyti žemės reformą, statyti mokyklas, tvarkyti finansus, tiesti kelius ir t.t.;

normalizuoti santykius su SSRS, Lenkija ir Vokietija; vesti derybas su Vatikanu dėl konkordato; išspręsti Klaipėdos krašto problemą;

1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovai pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. Problema kilo 1925, kai Vatikanas po konkordato su Lenkija paskyrė Vilniaus vyskupystę Lenkijos bažnytinei administracijai. Lietuva tai palaikė Vilniaus pripažinimu Lenkijai, todėl Vatikano ir Lietuvos santykiai ėmė blogėti.1926 m. gegužės 8-10 d. išrinktas III Seimas, kuriame pirmą kartą dalyvavo Klaipėdos krašto gyventojai. Daugumą sudarė liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovų koalicija. Krikščionys demokratai pirmą kartą atsidūrė opozicijoje. 1926 birželio 7 d. Prezidentu išrinktas liaudininkų partijos atstovas Kazys Grinius. Jo valdymo laikotarpiu panaikinta karo padėtis, paleisti politiniai kaliniai, paskelbtos demokratinės laisvės, imta mažinti armija, darytos nuolaidos lenkų tautinei mažumai, ypač suaktyvėjo komunistai. Tačiau K. Grinio valdymo metai – pats demokratiškiausias Lietuvos valstybės istorinis laikotarpis.

K. Griniaus prezidentavimas ypač kėlė nerimą dešiniosioms politinėms jėgoms. 1926 m. politinė įtampa augo.

1926 rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta sutartis su SSRS, pagal kurią Lietuva pasižadėjo nedalyvauti jokioje sąjungoje prieš SSRS. Tai dar labiau atidėjo ir taip menkaverčius Baltijos valstybių sąjungos planus.

1926 gruodžio 17 valstybės perversmo priežastys: naujų lenkiškų mokyklų kūrimas; Bažnytinės provincijos nepripažinimas; nepakankama kova su komunistais; susidorojimas su dešiniųjų studentų demonstracijomis; karininkų nepasitenkinimas armijos mažinimu; dvasininkų nepasitenkinimas atlyginimų atėmimu;

Pagrindine perversmo jėga tapo tautininkai ir krikdemai. 1926 rudenį penki karininkai sudarė komitetą perversmui rengti, kuriam vadovavo kapitonas Mačiuika. Perversmui buvo pasirinktas Griniaus gimtadienis, nes ta proga į Kauną buvo sukviesti visi kariuomenės divizijų ir pulkų vadai. Nors daug kas žinojo apie rengiamą perversmą, priemonių imtasi nebuvo. Gruodžio 17 d. 2 val. nakties 2 pėstininkų pulkas, vadovaujamas J. Petručio, užėmė svarbiausius Kauno objektus, tarp jų ir prezidentūrą. Kauno miesto komendantu buvo paskirtas V. Grigaliunas-Glovackis(paleistas iš kaleimo), o majoras P. Plechavičius tapo laikinuoju visos Lietuvos diktatoriumi. 3 val. 15 min. buvo apsuptas Seimas, ir karininkai įsakė jam išsiskirstyti. Grinius buvo priverstas atiduoti valdžią Smetonai. Gruodžio 19 d. buvo sušauktas nepaprastasis Seimo posėdis, kurį kairieji boikotavo ir tuo padėjo įteisinti autoritarinį rėžimą, nes opozicija pati nebūtų surinkusi daugumos. Vyriausybę sudarė Voldemaras.

Tarpukario Lietuvos laimėjimai

Lietuvoje buvo ypač išvystyta maisto pramonė. Kitos šakos plėtojosi silpnai.Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas švietimui: 1927-1930 įsigalėjo visuotinis privalomas pradinis mokslas. 1933 m. atsiranda aukštesniųjų mokyklų. Pirmasis Lietuvos universitetas įsteigtas 1922 m. Kaune (vietoj nuo 1919 veikusių Aukštųjų kursų). Plėtojosi mokslas: zoologija, medicina, chemija, pedagogika.Ypač ženklių laimėjimų pasiekė literatūra. 1932 Kaune įkurta Lietuvos rašytojų draugija. Žymiausi rašytojai: Maironis, Žemaitė, Vaižgantas, Vydūnas, V. Krėvė, A. Vienuolis, V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, K. Binkis, J. Aistis, B. Brazdžionis, S. Nėris, P. Mašiotas ir kt. Tarpukario Lietuvoje išleista per 17 000 knygų.1919 m. susikūrė pirmasis Lietuvos teatras, kūrė žymus kompozitoriai: Čiurlionis, Dvarionas, Naujalis ir kt. Jų iniciatyva 1924, 1928 ir 1930 m. buvo surengtos pirmosios dainų šventės. 1920 m. gegužės 1 d. įvyko pirmoji nepriklausomos Lietuvos dailės paroda, kurią organizavo Zmuidzinavičius.Sporte Lietuva irgi turėjo šiokių tokių pasiekimų: 1932 m. liepos 15-16 d. S. Darius ir S. Girėnas perskrido Atlantą, bet Lenkijoje (Soldino miške) žuvo. 1937 ir 1939 Lietuvių krepšininkai tapo Europos čempionais, o moterys 1938 – vicečempionėmis.

Nors ekonomikoje ir politikoje Lietuva turėjo tik nežymių laimėjimų, tarpukario Lietuvos kultūra yra nenuginčijamai didelis Lietuvos pasiekimas. Be to ir pati Lietuvos nepriklausomybė yra nepaprastas laimėjimas.

Tarpukario Lietuvos asmenybės, datos bei sąvokos

AsmenybėsChronologijaSąvokosLiucijus Želigovskis (1841-1929) – Lenkijos karo veikėjas, generolas, po Suvalkų taikos sutarties 1920 m. spalio 9 d. jo vadovaujama lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą.Petras Vileišis (1851-1926) – inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas, 1922-1923 Lietuvos susisiekimo ministras. 1904 m. pastatė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti ir lietuviškų knygų knygyną.Vilhelmas fon Urachas (1864-1928) – Uracho hercogas, Viurtembergo grafas. Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. paskelbtas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Į Lietuvą niekada neatvyko ir karūnuotas nebuvo. Daliai Lietuvos Tarybos narių protestuojant prieš tokį sprendimą ir dėl sprendimo nepopuliarumo visuomenėje lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba savo sprendimą atšaukė. Dėl neilgos „karaliavimo“ trukmės Vilhelmas fon Uranchas kartais vadinamas „šimto dienų karaliumi“.Kazys Grinius (1866-1950) – Lietuvos politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, I, II ir III Seimų narys, Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukariu.Juzefas Pilsudskis (1867-1935) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius. 920 m. inscenizavo L. Želigovskio sukilimą ir užgrobė Vilniaus kraštą, kurį 1922 m. prijungė prie Lenkijos.Antanas Smetona (1874-1944) – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, pirmasis Lietuvos prezidentas (1919 m. balandžio 4 d), 1926-1940 Lietuvos diktatorius, į valdžią atėjęs po 1926 gruodžio 17 perversmo.Steponas Kairys (1879-1964) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, 1943-1945 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880-1935) – Lietuvos ir tarptautinis politinis veikėjas, revoliucionierius, vienas iš Lietuvos komunistų partijos vadovų ir organizatorių. 1918 vadovavo bolševikinei Lietuvos vyriausybei, 1918 12 16 paskelbusiai Sovietų Lietuvos įkūrimo manifestą. Siekė Lietuvos prijungimo prie Rusijos.Mykolas Sleževičius (1882-1939) – Lietuvos teisininkas, advokatas, politinis, valstybės ir visuomenės veikėjas. Vienas iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos įkūrėjų. 1918-1919 m. – Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministras Pirmininkas. 1926 m. – Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras. Atsistatydino per 1926 m. valstybės perversmą.Juozas Tūbelis (1882-1939)- politikos ir visuomenės veikėjas, 1919-1920 žemės ūkio, švietimo ministras. A. Smetonos režimo metais buvo finansų ministras ir ministras pirmininkas (1929-1938). 1938 m. Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, J. Tūbelis buvo atstatydintas ir paskirtas Žemės ūkio ministru, vėliau – Lietuvos banko vadovu. Ilgiausiai išbuvęs Ministru pirmininku tarpukario Lietuvoje.Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. „Žentas“, „Skirgaila“, „Raganius“, apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ autorius. Po SSRS ultimatumo 1940 06 17 Liaudies vyriausybėje buvo

Ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras.Augustinas Voldemaras (1883-1942) – tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, pirmosios Vyriausybės vadovas. Jo šalininkai save vadino voldemarininkais. 1918 11-12 buvo Lietuvos ministrų kabineto pirmininkas, 1918 11-1920 06 – užsienio reikalų ministras. Prisidėjo organizuojant 1926 gruodžio 17 valstybės perversmą. 1926-1929 buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras ir Ministras Pirmininkas, 1928-1929 – krašto apsaugos ministrasMartynas Yčas (1885-1941) – žymus teisininkas ir politikas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas, redaktorius, leidėjas, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto garbės daktaras.Aleksandras Stulginskis (1885-1969) – Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas, antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas.Stasys Girėnas (1893-1933) – Lietuvos ir JAV aviatorius, 1933 m. kartu su Steponu Dariumi lėktuvu „Lituanica“ perskridęs Atlantą.Steponas Darius (1896-1933) – legendinis lietuvių lakūnas, kovų už nepriklausomybę dalyvis, sportininkas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas ir garbės narys. 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ vieni pirmųjų pasaulyje perskrido Atlanto vandenyną.Juozas Urbšys (1896-1991) – nepriklausomos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras (1938-1940), LR diplomatas (1922-1940), karininkas, vertėjas.Justas Paleckis (1899-1980) – žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo. 1940 vadovavo Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.