Original published by Rubaltic.ru http://www.rubaltic.ru/articles/11072017-barselona-kaunas-doneckas/

Barselona — Kaunas — Doneckas: kodėlispanas iš Lietuvos išvažiavo į Doneckoliaudies respubliką?

Analitinis portalas RuBaltic.Ru atnaujina specialųjį projektą apie „nuostabių emigrantų“gyvenimą nauju pavadinimu „Lagaminas“. Tikrai neeilinę istoriją mums papasakojoMigelis Puertas — kilęs iš Barselonos, Europos Sąjungos pilietis, blogeris, gyvenęsLietuvoje apie 10 metų.

Migracija antraip

Dauguma Pabaltijo šalių gyventojų emigruoja į Vakarų Europą. Mano migracija —priešinga kryptimi. Aš gimiau netoli Barselonos, ten mano šaknys, šeima.Būdamas 28 metų (2006 m.) išvykau iš Ispanijos į Lietuvą, kur gyvenau 10 metų,

o dabar gyvenu DLR ir dirbu dėstytoju Donecko aukštojoje mokykloje. Tekogyventi ir kitose šalyse: Italijoj, Latvijoj, Estijoj ir t.t.

Migelis dėsto Donecko aukštojoje mokykloje

Pirmieji gyvenimo metai Lietuvoje

Dėstyti aukštojoje mokykloje pradėjau dar gyvendamas Ispanijoje. Darbassuteikė galimybę daug keliauti po Europą. Vieno projekto Estijoje metususipažinau su mergina iš Lietuvos, įsimylėjau — ir po kiek laiko persikėliaugyventi į Kauną.

Tai atsitiko 2006 metų gegužę. Draugai ir artimieji sakė: „Kur tu

susiruošei? Ką tu darai? Lietuvoje daug nusikaltėlių. Tai pavojinga

šalis. Tave ten apvogs ir užmuš!“

Bet man nieko nenutiko, nors iš pradžių nežinojau, kuo Lietuvoje užsiimsiu.Įsidarbinau po 5-6 mėnesių. Tačiau dviejų metų eigoje negalėjau suprasti šalies

ir jaučiausi joje turistu, kol neišmokau lietuvių kalbos (užsieniečiui ši kalba ganasunki). Tik baigiantis savo gyvenimo Lietuvoje laikotarpiui pradėjau dėstytilietuviškai.

Migelis Lietuvoje

Kodėl per 10 metų aš neišmokau rusų kalbos? Kaune, lyginant su kitais Lietuvosmiestais, gyventojai beveik nekalba rusiškai. Jaunimas šios kalbos visai nežinoir nesupranta. Nors mokytis rusų kalbos praktiškiau, man nebuvo reikalo josmokėti.

Pirmieji metai Lietuvoje buvo nuostabūs. Aš buvau jaunas, turėjau pinigų, ašjaučiausi lyg super žvaigždė: užsienietis lietuviškame Kaune (tuo metuužsieniečiai daugiausia vyko į Vilnių). Aš pamilau šią šalį.

Maidano šmėkla Lietuvoje

Iki ukrainiečių Maidano buvo gera gyventi Lietuvoje, tačiau paskui atsiradokažkas panašaus į diktatūrą.

2013 metais, gyvendamas Lietuvoje, aš pradėjau rašyti blogą apie konfliktąUkrainoje. Tuo metu aš jau mokėjau lietuvių kalbą ir galėjau žiūrėti lietuviškastelevizijos laidas, supratau, kas dedasi šalyje.

Lietuvos vyriausybė parėmė Maidana: siuntė ir iki šiol siunčia į

Ukrainą ginklus ir pinigus.

Net mano universitete buvo renkamos lėšos tikslu remti Maidanoprotestuotojus, o paskui — dešiniuosius radikaliuosius batalionus. Aš, buvęskatalonietis, stebėjausi: Lietuvos vyriausybė remia Ukrainos nacionalistus.

Būtina žinoti, kad beveik visas žiniasklaidos priemones Lietuvoje kontroliuojavalstybė. Ir žmonės tikrai tiki, kad „Aidaro“ ir „Azovo“ batalionai kovoja užUkrainos laisvę. Savo bloge aš stengiausi demaskuoti šį melą. Kartą vienasmano studentas man parašė: „Migeli, tu kovoji prieš sistemą.“

Persekiojimų pradžia

Kai blogas tapo pakankamai populiarus, aš buvau žiniasklaidos pavaizduotaskaip Putino agentas, o mano studentams buvo pasakyta, kad aš — labaipavojingas žmogus. Jie patyrė šoką. Po to aš pradėjau gauti įžeidžiančiuspranešimus.

Po to Lietuvos saugumo tarnyba apie tai informavo rektorių Vytauto DidžiojoUniversiteto, kuriame aš dirbau. Rektorius išsikvietė mane į savo kabinetą irpasakė — arba aš uždarau savo blogą Facebook‘e, arba būsiu atleistas.

Normalioje šalyje būtų galima apginti savo teises teisme, tačiau Lietuvoje teisinėsistema priklausoma, korumpuota, ją kontroliuoja valstybė. Aš teberašiau apiekrizę Ukrainoje — ir už tai buvau atleistas. Aš kreipiausi į universiteto rektoriųlaišku (laiško tekstas anglų / lietuvių kalba), kuriame rašiau apie man taikytusrepresinius metodus. Jokio atsako negavau.

Aš išvykau iš Lietuvos dėl politinės situacijos šalyje

Po to, kai buvau atleistas, likau Lietuvoje. Turėjau pinigų, kitą darbą. Ašneatsisakiau savo blogo, ir jaučiau pastovų spaudimą. Pavyzdžiui, kartą kavinėjesutikau draugą.

Draugas dirbo miesto administracijoje. Po dviejų dienų jis buvo iškviestassaugumo organų, jam buvo pasakyta: „Kodėl tu susitikinėji su Lietuvos priešu?Jeigu ir ateityje su juo bendrausi, vadinasi, tu rusų propagandos pagalbininkas irtavo karjera politikoje užsibaigs.“

Panaši istorija nutiko ir su mano buvusia mergina, su kuria aš tebepalaikiaudraugiškus santykius. Mano merginos motina dirbo vieno mažo Lietuvosmiestelio administracijoje. Lietuvos specialiosios tarnybos perspėjo, kad ji busatleista, jei jos dukra tebesusitikinės su „Lietuvos priešu“. Tokiu būdu aš pamažupraradau savo draugus. Juos nugąsdino specialiosios tarnybos, ir jie nenorėjopatekti į „juodą sąrašą“. Lietuvoje tai reiškia prarasti darbą.

Po kiek laiko aš praradau vieną, o paskui ir kitą darbą. Daug žmonių buvo atleistapolitiniais sumetimais, net profesorių, ką jau kalbėti apie mane. Pavyzdžiui,Algirdas Degutis 30 metų dirbo filosofijos profesorium, tarybiniais laikais buvopolitinis kalinys, ir jis taip pat buvo atleistas.

Prie mano namo net budėjo du agentai civiliai rūbais. Buvo atvejų, kai tokieagentai lindo į lietuvių namus, kurie smerkė Maidaną, NATO ir kritikavoGrybauskaitės vyriausybę. Iš piliečių buvo atiminėjami kompiuteriai ir kitoselektroninės priemonės, o paskui jie susilaukė kaltinimą esą Putino agentai.Lietuvos piliečiai — Putino agentai? Sutikite, tai juokinga!

Aš nelaikau savęs Lietuvos priešu. Aš mylėjau šią šalį. Ten turėjau mylimąmerginą, draugų, darbą. Tačiau buvau priverstas išvykti. Ankstyvą 2016 metųbirželio 3 dienos rytą (pamenu, tada lijo) aš atidaviau raktus savo nuomuotojui,pasiėmiau daiktus bei dokumentus ir išvykau net neatsisveikinęs su savomergina.tiesiog nepajėgiau jai pasakyti: „Žinai, aš rytoj išvažiuoju“. Tai buvo labaisunku.

Aš norėjau pasakoti tiesą

Aš išvykau į DLR tikslu iš ten pasakoti žmonėms, na, ir savo studentamsLietuvoje, kas iš tikrųjų dedasi Donbase, demaskuoti tą propagandą, kuriąskleidžia televizija.

„Aš išvykau į DLR tikslu iš ten pasakoti žmonėms, tame tarpe studentams Lietuvoje, kas iš tiesųdedasi Donbase“

Lietuvos televizija blogesnė už amerikiečių. Dėka televizijos ir vadovėlių Lietuvosvyriausybė užaugino kartą, kuri nekenčia Rusiją. Aš neabejoju — vyriausybė ruošiašalį karui.

Kaip reagavo draugai ir giminės, kad aš išvykau į DLR? Panašiai,

kaip ir 2006-aisiais, kai aš įsikūriau Lietuvoje. Esą „ten karas“, „tu

visai išprotėjai“ ir pan.

Bet aš žinojau, kur važiuoju. Kai aš dar gyvenau Lietuvoje, viena Doneckoaukštoji mokykla pasiūlė man darbą.

Donbasas ir Lietuva. Kas bendro?

Kai atvykau į DLR, supratau, kad tarp Donbaso ir Lietuvos gyventojų nėra didelioskirtumo. Pavyzdžiui, panašios virtuvės: abiejose šalyse žmonės mėgstačeburekus, šašlykus, koldūnus, geria kefyrą. Tiesa, man atrodo, jog Donbasemaistas skanesnis.

Taigi DLP ir Lietuva — dvi potarybinės šalys, čia jau nėra ko ginčytis.

Žmonės jose mentaliai panašūs: vienodai neapkenčia alternatyvios nuomonės.Nors DLR gyventojai lankstesni, laisvai reiškia savo emocijas ir mėgsta kalbėti.

Donbasas ir Lietuva: skirtumai

Tačiau tarp Lietuvos ir DLR daug skirtumų: jie skirtingai interpretuoja istoriniusfaktus. Lietuviai save laiko Rusijos aukomis (nors tai netiesa) ir remia Ukrainosnacionalistus. DLR gyventojams nacionalistai ir Stepanas Bandera ne didvyriai, onusikaltėliai. O dar Donbase išties mylima Rusija.

Donecke ir kituose Donbaso miestuose nesergama „amerikietiška

svajone“, su ja kovojama. O lietuviai — man koktu, laižo JAV

pasturgalį: „Kas tik amerikietiška, puiku“.

Migelis Donecke

Donbase įvykęs sukilimas buvo nukreiptas prieš regiono integraciją įeuroatlantinę ašį. DLR žmonės pasižymi savo vertybėmis, mąstymo būdais,tradicijomis. Gal jie ir žiūri amerikietiškus filmus, tačiau amerikietiško pasaulio

kratosi. Jie jaučia komfortą būdami su Rusija ir nenori su ja kovoti, nesneįmanoma kovoti patiem su savimi. Donbasas pasižymi identiškumu, ko nėraLietuvoje. Lietuvių identiškumas — būti rusofobu. Ir tai man nesuprantama!

Donbaso ir Lietuvos problemos

Lietuvoje vyrauja dvi pagrindinės problemos: nacionalistinė vyriausybė ir ekonomiškai prasta apdėtis. Šios dvi priežastys masiškai veja lietuvius iš šalies. Aš mačiau, kaip dešimties metų eigoje Lietuva keitėsi, ir ne gerąja prasme: žodžio laisvės nebuvimas, kainų augimas, blogas pensininkų socialinis aprūpinimas, emigracija iš šalies, lietuviškos kultūros išstūmimas Vakarų kultūros pastangoms.

O tuo metu valstybė rūpinasi ginklavimusi ir perka senus JAV tankus, palaiko antirusišką paranoją ir ruošia žmones karui. Lietuvoje gatvėse galima pamatyti daugiau jaunimo kariškomis uniformomis, nei Donbase. Tai mane stebina.

Patys lietuviai sako, kad greitu laiku šalis gali išnykti. Lietuva —

labiausiai gerianti pasaulio šalis. Lietuviai geria ir todėl nežino, kas

jie yra iš tikrųjų.

Man atrodo, jog pati rimčiausia Donbaso problema šiandien — karas. Tačiau turiu pasakyti, kad aš vis dar neįsiintegravau į visuomenę, nes nemoku rusų kalbos. Todėl įvykius stebiu lyg ir iš šono. Tikriausiai čia dar yra nemažai problemų.