augalų ir jų produktų, būdingų konkrečiai vietovei ar etnografiniam

Augalų ir jų produktų būdingų konkrečiai vietovei ar etnografiniam regionui specifikacijų

nustatymas pagal papildytą tradicinių amatų klasifikacijos dalį ,,Žolininkystė“

LIETUVOS AGRARINĖS EKONOMIKOS INSTITUTAS

TVIRTINU: ………………………..............

Direktorė

Dr. Rasa Melnikienė

2014 m. lapkričio mėn. 10 d.

MOKSLINIŲ TYRIMŲ IR TAIKOMOSIOS VEIKLOS PROGRAMOS PAVADINIMAS

KAIMO PLĖTRA, TAUTINIS PAVELDAS

AUGALŲ IR JŲ PRODUKTŲ BŪDINGŲ KONKREČIAI VIETOVEI AR

ETNOGRAFINIAM REGIONUI SPECIFIKACIJŲ NUSTATYMAS PAGAL PAPILDYTĄ

TRADICINIŲ AMATŲ KLASIFIKACIJOS DALĮ ,,ŽOLININKYSTĖ“

GALUTINĖ ATASKAITA

Tyrimo vadovas

Erika Ribašauskienė

Vilnius

2014

2

TURINYS

ĮVADAS...........................................................................................................................................................3

1. TRADICINIŲ AMATŲ KLASIFIKACIJOS DALIS „ŽOLININKYSTĖ“.............................................................4

2. TRADICINIŲ AUGALŲ IR JŲ PRODUKTŲ RINKIMAS, GAMINIMAS IR PANAUDOJIMAS

PRIEŠ 50 metų LIETUVOJE……………………………………………………………………………………………..6

2.1. Augalų vartojimo tradicijos Lietuvoje iki XX a. .............................................................................................6

2.2. XX a. pradžios ir vidurio žolinės vaistininkystės tradicija.......................................................................10

2.3. Vaistinės žolininkystės krizė ................................................................................................................................13

2.4. Augalinės žaliavos naudojimas...........................................................................................................................15

3. AUGALINĖ ŽALIAVA, JOS RINKIMO LAIKAS, RUOŠIMAS ........................................................22

3.1. Augalinės žaliavos antžeminės dalies rinkimo laikas, ruošimas..........................................................24

3.2. Augalinės žaliavos požeminės dalies rinkimo laikas, ruošimas............................................................27

4. AUGALINĖS ŽALIAVOS DŽIOVINIMAS IR LAIKYMO SĄLYGOS................................................27

5. AUGALINĖS ŽALIAVOS PARUOŠIMO VARTOJIMUI BŪDAI......................................................31

LITERATŪRA.............................................................................................................................................34

PRIEDAI.......................................................................................................................................................35

1. Specifikacijos maistiniams augalams 2. Specifikacijos medžių ir krūmų produktams, naudojamiems arbatoms ir nuovirams 3. Specifikacijos žolėms, naudojamoms arbatoms ir nuovirams

3

ĮVADAS

Žolės Lietuvoje naudojamos liaudies medicinoje, veterinarijoje, mityboje, kaip dažiklis,

buityje kaip puošybos, apsaugos, higienos ir kt. priemonės. Literatūroje žolininkystė

dažniausiai pristatoma kaip tradicinės liaudies medicinos atšaka, taikanti gydymą

vaistingaisiais augalais.

Žolininkystei priklauso ne tik gydymas, bet ir vaistingųjų augalų rinkimas, laikymas,

paruošimas, kartais ir auginimas. Vieni augalai, renkami vaistams ar šiaip arbatai, yra

Lietuvos savaiminiai augalai, kiti – svetimžemiai. Vieni augalai, kaip debesylas, melisa,

brienė, ežiuolė yra auginami tik namuose, kiti auga laukuose, miškuose arba yra naminiai

sulaukėję ir ,,išėję į laukus“. Dažnai vieną kitą augalą iš laukų pasisodindavo ir namuose, kad

turėtų po ranka, reikalui esant. Dar buvo tokių lauko augalų, kurie buvo būtini kaip vaistas,

o toje vietovėje neaugo, pavyzdžiui, pelynas. Tokius augalus taip pat pasisodindavo namuose.

Tyrimo tikslas – nustatyti pagal papildytą Tradicinių amatų klasifikacijos dalį ,,Žolininkystė“

augalų ir jų produktų, būdingų konkrečiai vietovei ar etnografiniam regionui, specifikacijas.

Tyrimo uždaviniai: .

Išanalizuoti ir apibendrinti duomenis apie tradicinius augalus ir jų produktų (žolininkystės)

rinkimą, gaminimą ir panaudojimą prieš 50 metų Lietuvoje (2013 m.);

Parengti tradicinių augalų ir jų produktų identifikavimo specifikacijas, išryškinant

etnografinių regionų skirtumus pagal papildytą Tradicinių amatų klasifikacijos dalį

„Žolininkystė“ (2014 m.).

Tyrimo objektas – tradicinis žolininkystės amatas.

Tyrimo dalykas – augalų ir jų produktų, būdingų konkrečiai vietovei ar etnografiniam

regionui, specifikacijų nustatymas.

Tyrimo laikotarpis – I etapas 2013 m. 07-10 mėn., II etapas 2014 m. 02-10 mėn.

Tyrimo metodai – sisteminė literatūros ir dokumentų analizė bei sintezė, ekspertinis

vertinimas.

Tyrimo vykdytojai – E. Ribašauskienė (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas), N.

Marcinkevičienė (Lietuvos liaudies kultūros centras), G. Žumbakienė (Lietuvos liaudies

buities muziejus).

1. TRADICINIŲ AMATŲ KLASIFIKACIJOS DALIS „ŽOLININKYSTĖ“

http://lt.wikipedia.org/wiki/Liaudies_medicina

http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaistiniai_augalai

4

2009 metai Lietuvoje priėmus tautinio paveldo įstatymą Žolininkystės amatas įtrauktas į

Lietuvos tradicinių amatų klasifikaciją. Pagal tradicinių amatų klasifikacijos aprašą ir

tradicinių amatų klasifikaciją žolininkystei priskiriamas:

maistinių augalų rinkimas, paruošimas ir panaudojimas maistui

Maistiniai augalai:

Rūgštynės Apyniai Sukatžolės Gervuogės Notrelės Vingiorykštės

Garšvos Erškėčiai Stumbražolės Raudonieji

dobilai

Plautės Viržiai

Balandos Gudobelės Trūkažolės Kmynai Asiūkliai Aitrieji šilokai

Dilgėlės Jonažolės Valerijonai Gysločiai Burnočiai Vaistinės taukės

Barščiai Paprastieji

kiečiai

Varnalėšos Čiužutės Gailiai Dirvinės

buožainės

Čiobreliai Kraujažolės Kiaulpienės Raktažolės Varpučiai Lipikai

Raudonėliai Lazdynai Rasakilos Takažolės Liepos Vaistinės

melisos

Mėtos Pušys Žemuogės Ugniažolės Kaštonai

Kartieji kiečiai Ramunės Avietės Nakvišos Šalpusniai

medžių ir krūmų produktų rinkimas, paruošimas ir panaudojimas arbatoms

ir nuovirams

Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams:

Raugerškiai Klevai

Amalai Miškinės obelys

Baltalksniai Šeivamedžiai

Beržai Šunobelės

Blindės Tuopos

Drebulės Krūminės perilės

Eglės

žolės rinkimas, paruošimas ir panaudojimas arbatoms ir nuovirams

5

Žolės arbatoms ir nuovirams:

Ajerai Dvinamės katpėdės Rugiagėlės Geltonžiedžiai barkūnai

Akišvietės Kanapiniai kemerai Rūgčiai Nariuotieji bervidžiai Gubojos Kiškiakopūsčiai Saliavai Juodosios

kiauliauogės Kvapiosios aniužės Kiškio ašarėlės Sidabražolės Kartieji šventadagiai Kalninės austėjos Vaistinės kraujalakės Šliaužiančiosios šilingės Geltonosios

žiognagės Paprastosios bitkrėslės

Šlakinės kregždūnės Skėtinės širdažolės Dedešvos

Geltonieji bobramuniai

Kriaušlapės Smėlyniniai šlamučiai Juodosios drignės

Builiai Saldžialapės kulkšnės

Raudonžiedžiai snapučiai

Melsvieji gencijonai

Vaistinės česnakūnės Lakišiai Pelkiniai sūdrai Dirviniai raguoliai Dagiai Lelijos Vaistinės šunlielės Baltosios brienės Paprastieji dalgučiai Paprastosios

linažolės Krūminės šunmėtės Kalninės arnikos

Debesylai Geltonžiedės liucernos

Vaistinės šventagaršvės Citrinvyčiai

Dirvuolės Pašariniai motiejukai Šliaužiančiosios tramažolės

Ežiuolės

Dirviniai dobilai Paprastosios naktižiedės

Tūbės Vaistiniai isopai

Šilkažiedės gaisrenos Dirvinės našlaitės Vienašalės užginos Vaistinės ožragės Kvapiosios gardūnytės Vaistinės noteros Vienagraižės vanagės Palemonai Siauralapiai gauromečiai

Mažoji ožiažolė Vaistinės veronikos Pankoliai

Pūslėtieji guveiniai Paprastosios pakalnutės

Dirviniai vijokliai Paprastosios šantros

Paprastosios juodgalvės

Europinės pipirlapės Geltonieji vilkdalgiai Švendrai

Juodžolės Pelkiniai pūkeliai Daržinės žliugės Žiomenės Karklavijai Trilapiai puplaiškiai Trikertės žvaginės Vaistinės

žvirbliarūtės Dirvinės karpažolės Vaistiniai putokliai Gegužinės žvynašaknės Pieviniai katilėliai Dirvinės raugės Plačialapiai begaliai

Žolininkystės amato tradicinių tautinio paveldo produktų atitikties Lietuvos etninei kultūrai

vertinimo rodikliai: rinkimo būdas, priemonės, metų laikas (mėnesiais).

6

2. TRADICINIŲ AUGALŲ IR JŲ PRODUKTŲ RINKIMAS, GAMINIMAS IR

PANAUDOJIMAS PRIEŠ 50 metų LIETUVOJE

Žolės Lietuvoje naudojamos liaudies medicinoje, veterinarijoje, mityboje, kaip dažiklis, buityje

kaip puošybos, apsaugos, higienos ir kt. priemonės.

Literatūroje žolininkystė dažniausiai pristatoma kaip tradicinės liaudies medicinos atšaka,

taikanti gydymą vaistingaisiais augalais. Žolininkystei priklauso ne tik gydymas, bet ir

vaistingųjų augalų rinkimas, laikymas, paruošimas, kartais ir auginimas. Todėl žolininkystės

apžvalgą pradėsime nuo liaudies medicinos, kuri traktuojama kaip liaudies kultūros sritis,

apimanti įvairias medicinos žinias, tikėjimus ir gydymo būdus, gyvavusius tradicinėje kaimo

bendruomenėje.

2.1. Augalų vartojimo tradicijos Lietuvoje iki XX a.

Lietuvoje augalų vartojimo tradicijos labai senos ir tai atsispindi XVI a. rašytiniuose

šaltiniuose. Jonas Bretkūnas, laisvos prūsės ir vokiečio sūnus, klebonavęs Karaliaučiaus

priemiesčio lietuviškoje parapijoje, viename iš savo veikalų „Postilėje“ (baigė rašyti 1589 m.)

aprašo lietuvių ligas, jų priežastis ir gydymą. Autorius pastebi, kad Prūsijoje yra daug

gydomąsias žoles ir šaknis vartoti mokančių, sergančius išgydančių žolininkų.

Vaistiniai augalai rimčiau Lietuvoje pradėti tyrinėti XVIII a., įsteigus Vilniaus universiteto

Botanikos sodą. Botanikas Povilas Matulionis 1906 metais išleistame „Taislo“ II- osios

knygelės prakalboje (p.3) rašo: „Arte 100 metų musų tautiečiai rupinasi sutaisyti Lietuvos

botaniką. Pradėtas kun. Ambr. Pabriežos augalų žodynas buvo toliau varomas nors tarp savęs

nesusižinojusių, bet daugybės rimtų vyrų. Neskaitant kun. Pabriežos, darbavosi garsus

Ivinskis, d-ras J. Staugaitis, amž. at. d-ras Petras Matulaitis, Pov. Višinskis, d-ras Basanavičius,

D. Silvestravičius, Lalis, kun. Kosarevskis, d-ras Grinius ir kiti; svetimtaučiai: Hagen‘, Jakobi ir

daug kitų...“ Jau vien šių garsių vardų paminėjimas žolininkystei teikė tam tikrą svarbą. Toliau

savo ,,Prakalboje“ autorius teisinasi: „Žodyne tilpsta arti 3000 lietuviškų vardų. Tuos 3000

išėmiau mažiausiai iš 5000 žodžių skaitytų ir girdėtų: kiti atsimete kaipo eiškiai klaidus, nes

rinkikai žodžių tankiai botanikos arba žmonių kalbos nežinojo, ir užrašinėjo nesuprasdami

arba klaidindami sakytojų žodžius; sakytojai gi, kaip visuomet, norėdami parodyti platumą

savo žinios nuolaidui rinkikui, sake kaip pakliuvo, kas galvon atėjo, tankiai pirmą kart žolę

išvydę. Teip daugybė randasi rutelių, kopustelių, kanapelių, aglelių, godų ir k., užmetamų

http://lt.wikipedia.org/wiki/Liaudies_medicina

http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaistiniai_augalai

7

visokiems augalams. Taipogi labai daug žolių gide tą pačią ligą, daleiskim gumbą,

„gumbažolių“ yra kone tiek kiek ir ,,rutelių“. – Nėra ko stebėties, nes liga „gumbas“ lygi-šiolai

mūsų daktarų yra suvis neištirta: daug moteriškų ligų ir bene visi vidurių skausmai, vadinasi

ar gumbu, ar trukiu. Per tai svietas mėgino visokius vaistus, nekiek nesteisindams prieš

ypatingo mokslininkų dėmesio susilaukė botanikos tiesų“ (p.4).

XIX-XX a. sandūroje. Jono Basanavičiaus iniciatyvos dėka, pasitelkus kitus šviesuolius, buvo

pradėtas labai reikšmingas liaudies medicinos žinių kaupimo metas. Vienas pirmųjų tokių

darbų ir buvo 1898 metais išleista J. Basanavičiaus knyga „Medega musu tautiszkai

vaistinykystei“. 1906 metais „Vilniaus žiniose“ pasirodė A. Vileišio medžiaga „Ligonių

gydymas senovėje“. Nemažai medžiagos liaudies medicinos tema paskelbė Gabrielė

Petkevičaitė-Bitė. Jos darbas „Medžiaga lietuvių liaudies medicinai“, išleista 1911 m. leidinyje

„Živaja starina“ lietuvių ir rusų kalbomis. Tarpukaryje etnografinė liaudies medicinos

medžiaga dažniausiai buvo skelbiama periodiniame leidinyje „Gimtasai kraštas“. Tai Marytės

Čilvinaitės „Bobų liekarstvos“ (1934 m. Nr. ir 1939 m. Nr.2-3), Vlado Trinkos „Liaudies

medicinos medžiaga“ (1934 m. Nr.2), Juozo Gobio „Liaudies medicina Klovainių parapijoj“

(1941 m. Nr. 1-2) ir kt. Sovietmečiu etnografinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga liaudies

medicinos tema buvo publikuojama lokaliose monografijose be platesnio konteksto. Ir iki šių

dienų publikuojami kraštotyriniai straipsniai (daugiausia „Versmės“ leidyklos) monografijose,

etninės pakraipos straipsniuose.

Iš publikuotų šaltinių ir etnografinių ekspedicijų aprašų galima spręsti, kad dar XX a.

pirmojoje pusėje buvo praktikuojami du liaudiškojo gydymo būdai, t. y. gydomasi maginių

veiksmų, daiktų pagalba ir vaistažolėmis.

Apie gydymą vaistiniais augalais nusimanė beveik kiekviena kaimo moteris ir šis žinojimas

buvo perduodamas iš kartos į kartą. Bet dažnoje bendruomenėje visada buvo žmonių, kurie

turėjo daugiau žinių apie žolių vaistines savybes, tikslingai užsiėmė jų rinkimu ir ligonių

gydymu. Tokie žmonės buvo vadinami žolininkais, o ši liaudiškojo gydymosi sritis vadinama

racionaliąja medicina, nes žolių poveikis sveikatai buvo akivaizdus. Žolių rinkimu, gydymu

žolėmis dažniausiai užsiėmė moterys. Žolininkai kokių nors specialių nerašytų reikalavimų ar

taisyklių neturėjo. Žinias jie įgydavo dėl to, kad tuo domėjosi, lavino kasdieninę patirtį. Jų

sukauptos žinios (priešingai nei žiniuonių/ žadėtojų) nebuvo laikomos paslaptimi, ir jas

perimdavo tas, kas labiau tuo domėjosi, turėjo potraukį žolėms. Genovaitė Terlikovska iš

Kretuonių k., (Švenčionių r.) gerai pažįstanti vaistažoles, vaizdžiai papasakojo, kaip ji

žoliavimo tradiciją perėmė iš savo bobutės: „Prisimenu bobutė sako, jau po Jonui – žolynai

8

dabar geriausi. Eisme telėdnykan, ti diedukas ryti šienavo, tai kmynų tu iš pradalgių pritųsysi.

Pasėmė lopetų ir išejam. Prie pirties po beržais, bobutė paklojo maišų, pasodino Onutį ir sako,

dabok aš prie šieželkelės prisirinksiu ošnagių, cia yra ir valerijonų – šaknų prisikasiu, ė tu

paskui iš pradalgių – vėjapūtinių, kmynų pririnksi... Paskui mes ėjom tokiau už pirties –

ažudaržėn ir rinkom čiobrelius, kanapelkas, citvara, o pakrūmėse palei Kolkos balų šepetelkas

rovėm... Visus žolynus bobutė padžiovė an pirkios, tik valerijonus pirkioj aukštai, kad katinai

nepasiektų... Ir man vaikui šitas mūsų žygis liko visam gyvenimui ir aš žinau tas žoles, kurias

žinojo bobutė, ir renku kaip ir ji rinko, bet vis tiek ji buvo kaip kokia žiniuonė, o ša paprasta

rinkėja“. Arba: „Buvo sena moteris, ji gyveno toli nuo kelio, krūmuose... Ją mažai kas matė, bet

jei reikia žolių nuo kokios ligos, tai tik pas ją ieškojo. Ji vengė žmonių, jos niekas nematė

kaime, bet ji buvo labai reikalinga. Kai brolis susirgo akių zapalenija, tai mama nusiuntė, kad

parneščiau vaistų iš tos bobutės. Kamaroj nusivedė ir ilgai ieškojo tarp visokių terbelių kol

surado. Nepamenu kaip tos žolės vadinosi, bet aš pamenu, kad man buvo labai nedrąsu, ėjau

pagrioviu, o ten nei kelio, nei tako... Nieko ji man nepasakė, bet ją įsiminiau visam gyvenimui.

Ją visi pažinojo, ji buvo kitokia, nei šeimos neturėjo, nei kaimynų...„ (Elžbieta Bartulytė, g. 1913

m. Drulėnų k. Kupiškio r.). „Anoj kožnų žolalį pažino, i tep viskam gabi buva, anų žmonės labiau

pripažino kap mokytojų iš anos ūlyčios... E tokia aukšta, kūda, i ana nevalgė mėsas, e ti kap

rodės cik žolėm, daržu gyva... Razniausių žolalių pas jų atrasi, kiba nag šimto ligų (Reškutėnų k.

Švenčionių r.).

Būtina akcentuoti, kad ir terminas žolininkė ar žolininkas, naudotas nusakant ypatingą žolių

žinovą. Jam suteikiamas aukštesnis lygmuo liaudiškos vaistininkystės tradicijoje ir kartais

keliamos tam tikros sąlygos: kad būtų pagyvenusi – „Tokia kur po moteriškų ligų, kad viskas

būtų pasbaigį su jos mėnesinėm„ Yra vienas kitas užrašymas, kad veiksmingai žolėmis gali

gydyti mergaitė „...iki sirgimo an ryzų“ (Valkininkų k. Varėnos r.). Apie Labanorą dar XX a.

pradžioje tikėta, kad išgąsčio ir nervų ligas gydyti parūkant žolynais gali tik moteris ar

mergaitė, kuri šeimoje yra pirmagimė arba gimusi paskiausia. Ji negalėjo atsisakyti padėti ir

gydymas laikytas efektyviu jei ligonis pasmilkinamas atitinkamomis žolėmis prieš pat

saulėtekį arba prieš saulėlydį.

Taigi nors žolių kasdieniniam užpilui/arbatai, ligos profilaktikai ar labiausiai paplitusioms

ligoms, peršalimui gydyti prisirinkdavo dažna moteris, bet tikrosios žolių žinovės buvo

laikomos išskirtinėmis/ kitokiomis, kartais net prilyginamos žiniuonėms.

Nors XX a. pradžioje įvairių ligų gydymas vaistiniais augalais buvo plačiausiai paplitęs, tačiau

žolėmis vis dar gydytasi iracionaliuoju ir racionaliuoju būdu. Prie iracionaliojo gydymo būdo

9

priskiriama gydymas apotropėjinę (apsauginę) galią turinčiais augalais. Tokias galias jiems

suteikia jų fizinės, o ne vaistinės savybės, t.y. dygliuotumas, kartumas, spalva ir pan. Manyta,

kad tokių augalų liga bijo ir jų pagalba ją galima „išvaryti“. Pavyzdžiui, esant namuose

sunkiam ligoniui, vienas iš namiškių eidavo ieškoti ant ežios augančio dagio. Jį raudavo su

visomis šaknimis ir pakišdavo po ligonio lova ar čiužiniu, „kad ligų užbadzytų“. Arba ligonį

pamušdavo dilgėlėmis, parūkydavo kiečio, trilapio puplaiškio ar pelyno dūmais, tikint, kad jų

ypatingas kartumas išvarys iš ligonio kūno ligą. Gydymui panaudojama ir fizinės augalo

savybės panašios į žmogaus ar gyvulio ligą. Pavyzdžiui, kraujuojant gydomasi raudonosiomis

kraujažolėmis, kraujui sustabdyti naudojamas gyslotis, t. y. augalas susijęs su krauju, nes turi

„gyslas“, inkstų ligas gydė asiūkliu, t. y. žole, kuria šveičia stalus, indus gavėnios išvakarėse,

prieš didžiąsias šventes, todėl tikėta, kad šio augalo nuoviras „išveis inkstus nuo akmenų“.

Sergant gelta gydėsi morkomis, o susirgus kaltūnu – kaltūnžolėmis (geltonoji šilingė) medžių

kerpėmis ir pan. Šlapimo pūslės uždegimas gydomas pūslukėm (ausytąja naktižiede), nes šio

augalo taurelės vamzdelis pūslės formos ir t. t. Kartais žolė tapdavo vieno ar kito organo

vaistu tik dėl tam tikrų asociacijų. Pavyzdžiui, rūtos, kaip mergystės, vedybų simbolio savybės

buvo pritaikytos širdies ligų gydymui: „Rūtos su meile rišas, meilė, tai širdį ir skaudina, ir

gydo, tai gal dėl to jas ir laikė nuo širdies skausmo...“ (Utena). Įdomiausia, kad

farmacininkai/žolininkai pastebėję, kad toks liaudiškasis iracionalusis vaistažolių gydomųjų

savybių supratimas, atsitiktinumo ar išskirtinės įžvalgos dėka, kartais sutampa su specialistų

nustatytomis gydomosiomis augalo savybėmis. Pvz., ir prieš pusšimtį metų kaimuose gyvavo

pasakymas: „Valgyk raudonas žemines uogas ir pats būsi drūtas, raudonas, kap šitoj uoga“

(Marcinkonys). Specialistai sako, tą patį tik kitais žodžiais: „Žemuogių biologiškai aktyvios

medžiagos veikia raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, todėl tinka valgyti sergant mažakraujyste

ir pan.“(Juozas Vasiliauskas. Augalų paslaptys ir sveikata. V. 1991. P. 26).

Liaudies medicinoje kartais persipina iracionalusis ir racionalusis gydymo būdai. Pavyzdžiui,

jei žmogus serga priepuoliu nuo išgąsčio jį girdydavo jovaro, durnadagio, margadagio ar

šaltekšnio arbata, bet šiuos augalus reikėjo parnešti tik saulei nusileidus (Vytautas Galvėnas.

Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse / Kraštotyra. V. 1971 p. 246). Arba: „Jei labai nusmušei

kojos pirštų, navet gali nuvaryc nagų, tai raikia susieškoc du vienodo dzydzo šviesius

(kanečna baltus, o ne tamsius!) akmenaicus ir tarpu tų akmenų sutrync gysločio lapelius ir dėc

an ronos – nenusmuks nagas (Stasė Bingelienė, g. 1917 m. Zervynų k. Varėnos r.). Pasitaiko, kad

žmonės, užsiimantys gydymu ligą užkalbant, gydė ir žolėmis, gerai žinojo jų gydomąsias

savybes.

10

2.2. XX a. pradžios ir vidurio žolinės vaistininkystės tradicija

XX a. trečiame dešimtmetyje Lietuvos kaimuose ir miesteliuose labiausiai praktikuotas

racionalus, paremtas ilgų šimtmečių patyrimu, gydymo būdas – vaistažolėmis. Žolininkystės

patyrimas ir toliau natūraliai perduodamas iš kartos į kartą. Bet atsiranda galimybių labiau

paprususiems, raštingiems ūkininkams pasisemti žinių iš spausdintinės literatūros. 1923

metais įkurtas Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodas, kuriame nuo 1924 metų

pradėtos kaupti vaistinių ir prieskoninių augalų kolekcijos, kurios pasižymėjo labai didele

rūšių, genčių įvairove, galimybe patikimiems augalų tyrinėjimams, publikacijoms. Ne tik tarp

šviesuomenės, bet ir tarp eilinių kaimiečių, miestelio gyventojų ima plisti spausdintinė,

tyrimais paremta medžiaga apie augaliją, jos vaistines ir kitokias žmogui naudingas savybes.

Be tarpukaryje populiarių L. Ivinskio kalendorių, „Sveikatos patarėjų“, kuriuose buvo

patarimų žolininkams ir paprastiems gyventojams kaip kada rinkti, džiovinti, gydytis

vaistažolėmis, į kaimiečių rankas patekdavo ir Lietuvos universiteto Botanikos Sodo, Vaistinių

augalų skyriaus leidžiami mažos apimties leidinėliai nuodugniai aprašantys populiarius

vaistinius žolynus. Kaime netoli Kazlų Rūdos sutikta moteris vieną tokį leidinėlį saugo kaip

didžiausią relikviją. Jos autorius Kazys Grybauskas, Botanikos katedros laborantas (vėliau

garsus profesorius, parašęs ir išleidęs daug knygelių apie vaistinguosius mūsų krašto augalus

N.M.). Knygelės pavadinimas – „Paletrūnas oželinis (Valeriana officinalis Linn.)“, išleista 1926

metais. Leidinys patraukliai agituoja pažinti šią vaistažolę (valerijoną), auginti ją

sukultūrintoje dirvoje ir jo pagalba užsidirbti nemažus pinigus: „Šaknų kaina. Hektaro derliaus

kiekį apskaičiavus pinigais po 7 iki 22 litų už kilogramą, gausime nemažą sumą pinigų“ Be kita

ko knygelėje rašoma: „Vartojimas. Nuo įvairių nervų ligų, kaip geras vaistas nusiraminti, o taip

pat – širdies veiklumui padidinti, tankiausia nuo nuomaro. Liaudies medicinoje peletrūno

šaknys ir jos produktai dar plačiau vartojami nuo įvairių įvairiausių kitų negalių. Peletrūnas –

namų vaistas. Peletrūnas yra ištikimas ir naudingas namų vaistas, kurį matom vienodai

figūruojant vargšų ir turtuolių žmonių šeimose“ (p.11).

Kaip ir kitos šios serijos knygelės, taip ir leidinys apie peletrūną (valerijoną), užbaigiamas

vaizdžiai: „Peletrūnas kaip darželio augalas. Neturintiems žemės ne daržų peletrūnas galima

sodinti darželiuose po langais, palei gonką ir t. t., nes jis ir čia augdamas duos savininkui jo

namams reikalingą kiekį gerų vaistams šaknų ir be to bus jam net kaip dekoratyvinis augalas.

Iš tiesų peletrūno šviesiai žalia ir patvari spalva, galingai išskleidėję skaldyti lapeliai, aukšti,

tiesūs stiebai, viršūnėje, kurių patalpinti žiedynai nors ir iš smulkių žiedelių, bet savo ypatingu

sutaisymu viliote vilioja bičių pulkus, traukia prie savęs ir žmogaus akį. Ypatingai malonu

11

pažiūrėti į peletrūną anksti pavasarį, kada aplinkui dar augmenija tik pradeda reaguoti

nutirpusiam sniegui, o jis skubiai ir nekantriai jau stumia iš po žemių į spindinčią saulės

šviesą dar susivyniojusius pirmuosius savo lapelius...“ (p.12). Tokia raštiška praktiška odė

vaistiniams augalams skatino ūkininkus (merginas ar moteris) susigundyti rekomenduojamų

vaistinių augalų auginimu. Valerijoną, šį drėgnų ir užleistų vietų žolyną, puoselėti darže ir

gėlių darželyje paskatino ir Akmenės rajone Krykolių kaime gimusią Lidą Lunkevičienę.

Moteris pasakojo, kad knygelė „Peletrūnas oželinis“ jei atsitiktinai patekusi į rankas ir ji, ir jos

draugė pasinaudoję autoriaus patarimais. Pateikėja išvardijo net keletą ligų, kurias gydė

valerijono šaknimis. Bet labiausiai moteris įtikėjusi valerijono savybe gydyti nervų ligas: „Kai

mums buvo dar vaikystė tai tiatis numirė. Labai vargiai augom kol priaugom... Mama buvo

išprotėjusi dešimt metų tik šits žolynas pagelbėjo, kad mama vėl atėjo į protą“. Raštiško,

specialistų žodžio paakinti, kai kurie ūkininkai tarpukaryje savo sklypuose ėmėsi auginti

vaistinguosius augalus, t. y. užsiimti žolininkyste. Tai tik sustiprino liaudiškosios

vaistininkystės pozicijas. Liaudiškajai vaistininkystei pasitarnavo ir vokiečių kunigo Sebastino

Kneippo išleista knygelė „Gydymas vandenimi ir augalais“ išversta į lietuvių kalbą. Knyga

paskatino tautiškai nusiteikusius lietuvius dar plačiau susidomėti liaudiškąja mūsų krašto

medicina, ypatingai žolininkyste. Stulgių klebonas Antanas Skinderis – Kaributas tarpukariu

parengė daugybę brošiūrų sveikatos klausimais. Didžiausio susidomėjimo sulaukė jo knygelė

„Vaistų žolynas“ (Kaunas. 1932 m.). Jau pirmajame leidinio puslapyje autorius eiliuota forma

kreipiasi į skaitytoją, ragindamas atsisakyti vis dar gajos neracionaliosios medicinos ir

perprasti vaistines žolių galias:

„Lietuvi, pažvelk!

Tarp daugelio gerų knygelių

Teikiu tau ir „vaistų žolyną“,

Kurs iš visų ligų-vargelių

Tave išgydys ir kaimyną.

Jis pažabos kiekvieną bobą,

Kuri tik žmones apgaulioja,

Lankydama sodiečio trobą

Ir pinigus veltui vilioja.

Jis duos tau patirtį protingą,

Kas sergant gyvuliams daryti,

Kaip tur lietuvė išmintinga

12

Audimą verpalus dažyti“.

Savo knygelės „Prakalboje“ Skinderis rašo: „Kiek yra žinoma, pirmieji gydymo augalais

pastebėtojai buvo piemens. Jie matydavo, kad avys, pradėjusios nerimauti, ieškojo kažkokių

žolių, godžiai jas ėda, paėdusios nurimsta. Iš tokių atsitikimų piemens dasiprotėjo, kad avys

gydos, ir kad yra kažkokia augalų įtaka kūnui. Jie ėmę bandyti ir tokiu būdu prasidėjo augalų

įtakos kūnui tyrinėjimai...“ Šios knygelės autorius, pagarbindamas gydymą augalais ir

užtvirtindamas, kad „šimtai yra atsitikimų, kur galima naudingai ir be pavojaus taikinti

gydymą augalais“, išmintingai pataria: „Nepažįstantiems gerai gydymo būdo augalais

nelinkėčiau pavojingesnių ir staigių ligų gydyti, kad neapsunkintų sąžinės. Sveikata ir gyvybė

yra brangiausias žmogaus turtas, todėl gydant reikia būti atsargiam ir gerai pažinti savo darbo

sritį“ (p.4). Tokie autoritetingų žmonių patarimai buvo labai reikalingi. Nors žmonės gerai

žinojo gydomąsias ir nuodingąsias augalų savybes nuošaliuose kaimuose vis dar

pasitaikydavo dramatiškų nutikimų. Pvz.: „Kap buvo mažas mūs brolis Bronius, tai jei pamato

pievon varlį – užnegyvėja. Baisi liga buvo. Tadu užrodė durnadagio užšucyc. Buvo ca ir

durnaropių ale ca ne tas pats. Durnaropė mažesnė, jos lapai minkštesni ir mažesni ir uogos

kitokios. Mamai prirodė durnadagio prišucyc ir duoc vaiku gerc. Sako, raikia saugoc, kad kap

virsi, pilsi, gydzysi, kad nenuvarvėt jokis lašelis. Jei nuvarvės – nemačis. Išvirė, jau pila

puodelin ir žūro – tas obolaicis durnadagio maišos. Tai brolis Juozas sako, paspausk tų

obolaicį, kad išait daugiau macnumo. Paspaudė. Nu ir kap tų vaikų pagyrdė, tai jis iki

pusiaunakco ramiausiai miegojo, o po pusiaunakco kap šoko iš lovos ir sienom aj. Daužės su

kūlokais rėkė... Dzievuliau neduok!Tėvas sako – jūs aptrūcinot vaikų, jus policija suraštuos.

Sako, cik niekam neprasižokit. Užajo dėdė, tai tas Bronius daužės, davės, rėkė... Dėdė

nusgando – susdurnavojo vaikas. Tėvas sako, nesusdurnavojo ale šici nutrūcino...“(Marytė

Korkutienė, g. 1923 m. Pavarėnio k. Varėnos r.). „Merga paslakiojo. Tėvai ajo pas žolinykį ir

nešė žolas su atrūtom, vilkauogėm gyrdė...Ana pagimdė gyvų berniokų, ale be razumo,

invalidų“ (Rokiškio r.).

Nenumenkinant vis populiarėjančio rašytinio išsilavinusių žmonių žodžio apie gydomąsias

augalų savybes, jų teigiamos įtakos liaudiškojo gydymo procesui, XX a. pirmojoje pusėje,

viduryje nemaža dalis kaimų ir miestelių gyventojų apie specialistų patarimus nebuvo girdėję,

ir gydėsi taip kaip tą darė jų tėvai ir seneliai, t. y. tęsiant archajiškąją gydymosi tradiciją. Antra

vertus rašytinis autoritetingas specialistų žodis liaudiškojo gydymosi tradicijoje įnešęs

pažangos, teisingų, tyrimais pagrįstų žinių, pamažu stūmė liaudiškoje žolininkystėje glūdėjusį

magiškumo, paslaptingumo momentą. Po visą Lietuvą plintantys kalendoriai, kita populiarioji

13

literatūra su patarimais kokios žolės tinkamiausios gydymui, kaip jas naudoti pamažu trynė

liaudies medicinos regioniškumo ribas, niveliavo su žolėmis susijusius papročius, tikėjimus.

Apibendrinat galima sakyti, kad nepaisant etnologiniu ir praktiniu požiūriu atsiradusių tam

tikrų pakitimų, liaudiškoje medicinoje Nepriklausomoje Lietuvoje vaistingosios žolės

renkamos, geriamos jų arbatos, jos naudojamos organizmo stiprinimui, stengiantis išvengti

ligos, susirgus peršalimo ligomis, „sunegalavus viduriams“ ir gydant sunkiai išgydomas ligas –

„anos nepasduoda daktaram“. Ligos (nors daug rečiau nei amžiaus pradžioje) tebegydomos

panašumo magijos principais pagrįstais, kasdieniniais ir neįprastais daiktais, veiksmais,

užkalbėjimais, maldelėmis ir pan. Štai vienas iš žolių ir skaičiaus, spalvos sąveikos nulemto

vaisto pavyzdys: „Tris kartus po devynis pririnkti vienos spalvos žiedų. Pririnkti baltos,

melsvos ir ružavos spalvos žiedų – kiekvienos spalvos tris kartus po devynis. Surinktas žoles

išdžiovinti ir užpilti degtine. Prieš užpilant degtine, geriausia būtų įleisti į butelį gyvatę. Šis

vaistas gerai gydo apendicitą (susukus gumbui) arba kai užeina blogumas po krūtine“ (Uršulė

Jakšienė, g. 1920 m. Šilų k. Anykščių r. Ramūnas Trimakas. Liaudies medicinos tradicijos

Anykščių ir Kupiškio rajonuose bei Dzūkijos Nacionaliniame parke/Etnologiniai ir folkloristiniai

tyrinėjimai. V. 1997. P.35).

2.3. Vaistinės žolininkystės krizė

XX a. viduryje ėmė irti šimtmečius klostęsis gyvenimo būdas. Dėl trėmimų, kėlimosi į kolūkių

gyvenvietes ar miestus iro senosios bendruomenės, nutrūko ryšys su senelių ir tėvų

gyventomis vietomis, ėmė nykti senieji papročiai, tikėjimai ir t. t. Vykstant papročių krizei,

naujosios santvarkos veikėjams aktyviai propaguojant „tarybinės medicinos pasiekimus“,

atsirado sumaištis ir liaudiškosios medicinos srityje – naminis gydymasis žolėmis ir kitomis

liaudiškomis priemonėmis sumenko, jis tapo „neprestižiniu“. Nors žolėmis ir toliau dalis

gyventojų tyliai gydė peršalimo, išgąsčio, nervų ir nepagydomomis laikytas (džiova, vėžys ir

kt.), ligas, bet liaudies medicina vis labiau niekinama pamažu atsitraukia. Žolininkės-žiniuonės

nustumiamos į bendruomenės užribį, senieji gydymo būdai laikomi tamsuoliškais,

nepatikimais.

Natūralioji žolininkystės tradicija, kad ir „sutriko“, bet visiškai nenutrūko. XX a. šeštame-

septintame dešimtmetyje maždaug 60 procentų kaimo moterų tebelaikė vaistinių žolelių

atsargas. Įdomu, kad kai kurios moterys žolelių per visus metus taip ir nepanaudoję (ar mažai

panaudoję), atėjus pavasariui vėl jas kaupė, t. y. tradicija apsirūpinti „savais vaistais“, ilgą laiką

gyvavusi inertiškai, neišnyko. Netradicinę mediciną „savo autoritetu palaikė“ net kai kurie

14

kunigai, gydytojai ir kiti kaimo autoritetai. Pvz., „Mano visos rankos nuvejo karpom. Nu jau

pasdarė kap tarka – man jas sarmata ir iškišč... Mūs moma labai pripažino daktarus, jei rodės,

kad nei žolės mačino, nei šeptūnai... Tai dar ji sako, važuojam pas Barzdų. Barzdu vadė

daktarų Nasvytį. Jis buvo labai geras daktaras. Jis pažiūrėjo in tas mano rankas ir sako, aš tau

jų neišgydzysiu, aik pas kokių bobutį, ji tau savo vaistais pamačis. Parvažavau nelaimyngas, o

mano švogrus, tokis pijokėlis Vaclas, sako, nenulaisk dzubo, o nuvok nog motkos pusė litro

samagono, atnešk ir aš tau išgydzysiu karpas... Tep ir padariau. Jis surišo ciek mazgelių an

lininio siūlo kiek pas mani karpų ir pakasė po stogu kur laša... Sako, kap siūlas supus ir tavo

karpos dings. Tep ir buvo. Vėl kap susirgau „roži“ ir nuvažavom pas Barzdų, tas sako, ieškok

bobutės, aš nesimu gydzyc... Nu ir užkalbėjo Dvarecko Rožė an ruginių myltų. Tais myltais

barstė močiakalapio (šaltpusnio) lapus ir dėjo ant to veido... Išgijau. Kitas tokis bernas

kariuomenėn plaucus buvo jau beveik prateriojis, tai vėl Barzda, sako, tau raikėtų žolinykės...

Žinau, kad jo motka vis skynė pavasarį pušalaitių ūglius, virino juos ir gyrdė... Va tau ir

daktaras Barzda – pats gydė ir kiciem davė užsidyrbc“ (Jonas Puočiauskas, g. 1946 m. Puvočių

k. Varėnos r.). „Mūsų kunigas gydės visokiausiom žolytėm. Jis pasakojo, kad jo bobutė labai tuo

užsiėmė. Kai mano krikšto duktė sirgo, tai jis pasakė jos motinai kokių žolyčių paupy reikia

prisiraut pridžiovint ir ją gydyt. Ji gėrė, geria ir sveika. Rodos, jis širdlapiu tą žolyte vadino...“

(Ona Šidagienė, g. 1914 m. Gibaičių k. Šiaulių r.). Tikėjimą žolių, medžių, krūmų išskirtinėmis

galiomis padėjo išlaikyti ir bažnytinė augalų šventinimo tradicija. Pvz.: „Sekminių berželiai

bažnyčion, šventoriun stovi iki Devintinių. Juos šventina. Jų niekada nebuvo nustoję šventinti.

Po mišių juos moterys kap ožkos apskabinėja ir parsineša namo. Inriša vanton ir pamuša

šitais beržiukais kap prausias pirtin. Tai sako, rasivaro nervus. I dabar tep daro“(Monika

Jurkuvėnienė, g. 1923 m. Vidutinės k. Švenčionių r.). „Devincinėm mergaitės būdamos ciek

žolynų prisnešam, kad galėtųm nupync devynis vainikėlius. Kožnas vainikėlis vis kitokių

laukinių žolynų. Darželinių nedėjo. Dar mergaitės bažnyčion neina, tai moterys nešas ne

vainikėlius, o devynių žolių buketėlius. Tai šermukšnis, liepa, beržas, lazda, baltas kiecis...

Rugiagėlių pinam, kad jos padeda nuo kosulio, plaučių uždegimo... Šermulės, nastravai, ankslio

lapai – nog visokių užkrėtimų, mėtos nog pilvo. Dar pynėm Devincinėm vainikėlį iš kiškio

ašarėlių, pucino, kaniušinos kožnas vis nuo kitos ligos... Nešės moteros švencyc ir kerucį (tokia

kobi žolė, patvoriais auga). Šitų žolį laikė nuo akių pabojimo. Vainikai buvo tokio dydžio kapa

n galvos užsimauc, o gal ir dar dzidesni, Buvo, kad nuspina tokius kap brasletus, užsimauna an

rankos ir aina bažnyčion... Visi jiej labai pamačlyvi, visi žolynai ir tep gydo, o ca dar bažnyčion

išlaiko nedėlių, pašvencina... va ir turim vaistų visus metus“ (Paulina Laučinskienė, g. 1934 m.

15

Mištūnų k. Šalčininkų r). Įdomų žoliavimo paprotį, kurio fragmentus dar aptikau 1993 m.

Gindvilių kaime, Kupiškio r., aprašė Albinas Kriauza. „Iš vakaro prieš Devintinių (Dievo kūno)

šventę moterys, ypač senesnės, nueina su krepšeliais, pintinėlėm (reteliukais, prijuostėm

(kvartukais) į laukus. Ten iš devynių rėžių (šniūrų) – nuskina po devynias visų devynių rūšių

žoles, kurias suriša siūlais į ryšelius – vinzlalius. Kaip siūlus, rišimui naudoja kokio nors

audeklo galus. Paskui jas sudeda reteliukan arba suriša skarelėn ir per naktį palieka lauke.

Devintinių rytą su tuo ryšulėliu eina bažnyčion, kur padeda ant motinos švenčiausios

altoriaus. Ten tokių ryšulėlių tiek prikraudavo, kad atėjusioms vėliau jau ir vietos nebėr; po

sumos, kai apeina aplinkui bažnyčią, ateina kunigas ir tuos ryšulėlius pašventina (pašvenčia).

Namie juos padeda ir laiko vaistams. Verda vaikams sergant priemėčiu, šiaip ko išsigandus,

nuo trūkio, nuo irnėdės, nuo vidurių sopės ir kitokių ligų. Verda iš jų arbatą, tik būtinai

išverda visą ryšelį su devyniom žolelėm (Žolių ir uogų rinkimas/Gimtasai kraštas. 1944 (1996).

Nr. 32. p. 68.). Burbiškių kaime (Anykščių r.). Žolinėms nešiojamas bažnyčios kryžius

apipinamas įvairiausiomis žolėmis, javų varpomis. Kunigas tą kryžių pašventina. Po mišių

parapijos moterys tuos žolynus nuo kryžiaus nusiima ir nešasi į namus. Išdžiovinę laiko, kad

saugotų jų namus nuo piktų dvasių, geria jų nuovirą nuo nervų.

2.4. Augalinės žaliavos naudojimas

Augalinės žaliavos, naudotos liaudies medicinoje XX amžiaus viduryje, išskirtinumą liudija ir

liaudiškų pavadinimų gausa, paminėjimai tikėjimuose, tautosakoje. Tradicinėje kultūroje

augalas žmogų lydi nuo pat gimimo iki mirties. Augalinės žaliavos vartojimas buvo

dozuojamas, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus organizmo būklę, ligos pobūdį, vaistinio augalo

savybes. Arbatos, nuovirai buvo gaminami dažniausia nedidelės koncentracijos.

Gimdymui palengvinti buvo geriama diemedžio, rugiagėlių, skalsių arbata. Po gimdymo

moterį girdydavo lakišiaus, ramunėlių arbata, duodavo valgyti kiaušinienės pabarstytos

smulkintomis rūtomis, sidabražolėmis.

Pirmą kartą maudant naujagimį, motina į geldelę su vandeniu įmesdavo kadagio šakelę –

kūdikis nesirgs priemėčiu (nuomaru, epilepsija). Prausė vaikus ramunėlių nuoviru, kad

nesirgtų ir odelė švari būtų. Kupiškėnai į naujagimio geldelę mesdavo šermukšnio uogų kekę.

Jei maudydavo mergaitę, tai dar pildavo ir šlakelį pieno, kad mergaitė užaugusi būtų „baltai

raudona“. Žemaičiai į naujagimio prausimo geldelę dėjo kiečio ir balto karklo šakelių.

Jei vaiko odelę išberia (skrofulozė, pieninė), tai virdavo silpną laukinių našlaičių nuovirą ir

prausdavo, girdydavo juo vaikelį. Arba stipresniame šio žolyno koncentrate suvilgydavo

16

minkštą drobinį vystyklą ir dėdavo ant išberto kūnelio. Tokius kompresus keisdavo keletą

kartų per valandą. Išbertus vaikus maudydavo ir nestipriame baltųjų kiečių, aniužių (šantai),

lakišių nuovire. Ypatingai vyresnės moterys vertindavo lakišių. Šis augalas turi daugybę

pavadinimų. Tai – arkliažolė, dvidantis, kibelė, kabukas, šuniukai, tiršė, ubago utelė, ubagžolė,

vilkas. Visi pavadinimai labai taiklūs, o asociacijos su gyvūnais, gyviais rodo, jos paplitimą,

buvimą „ant akių“, gebėjimą savo kibių sėklų pagalba toli nukeliauti. Valkininkų apylinkėse

(Varėnos r.) Devintinėms pindavo atskirą lakišių vainikėlį, kad „prikabintų bernaicus prie

namų“, bet metų bėgyje ir ši žolė sunaudojama nuovirams, prausiant vaikų veidelius, kad

„gražūs būtų“.

Paraudę, iššutę naujagimių kirkšnys, pažastys buvo barstomos pataiso, šarkakojo sporomis,

iždžiovintais ir į miltus sutrintais meškauogių lapeliais. Meškauogę garsioji žolininkė E.

Šimkūnaitė vadino senovinę lietuvių rūta. Žmones šis smėlėtų miškų augalas traukia ne tik

žiemą vasarą blizgiai žaliuojančių lapelių (dzūkai šį augalą ir vadina lapeliais) grožiu, bet ir

naudingumu. Sakoma, kad jis gydo 13 ligų. Panašiai šis augalas turi ir vardų: pelenė,

ankšlaputė, arkliauogė, kiauliauogė, kiauliabruknė, kiškiabruknė, kruvina ašara, lokė, meškos

ausys, meškos bruknia. Šio augalo vardo siejimas su totemine meška rodo ir jo retumą ir

garbingumą.

Nuo pilvo pūtimo vaiką girdydavo kmynų arbatėle. Nuo jos, kaip ir nuo krapų sėklų arbatos,

motinoms pieno daugėja. Jei vaikui labai skauda pilvas, nuo įkyraus žagsėjimo duodavo silpno

širdažolių nuoviro. Pastarąjį žolyną verta paminėti ir dėl jo gražumo. Ypatingai akiai malonu

kai šie augalai tankiai auga, vešliais žiedais pražysta. Puikūs jos vardai – šimtažiedė, širdies

žolė, drugžolė, gumbažolė, klynažolė, skiauturė, šimtamalė, cinturija. Joninių tikėjimuose ši žolė

dar ir raganų žole pavadinama. Sakoma, kad jei iš šios žolės išvirsi košelę ir pasitepsi pažastis

galėsi pakilti ir nuskristi į Šatrijos kalną. Tai retokas žolynas, bet jei Joninių naktį jis pakliūva į

apeiginę mergaitės puokštę, tai išpranašauja jai didelę meilę.

Visai mažus vaikus nuo viduriavimo girdydavo tik ramunėlių ir gysločių žiedų arbatėle.

Labai svarbu, kad vaikas ramiai miegotų. Yra daug žolių, kaip tikėta, veikiančių raminamai. Tai

barkūnas, apynys, sukatžolė, žiemė. Ramina jų nuovirai, bet moterys padžiovintus žolynus

dėjo į vaiko pagalvėlę. Pietinėje Lietuvoje labiausiai raminančiomis žolėmis laikytos – pievinė

miegalė ir smiltyninis šlamutis. Įdomu, kad miegalė vadinama ir nerymniku. Pvz.: „Šituos

nerymnikus rinkom ir suvirinį prausėm mažus vaikus, kad miegotų. Ir padzovinį dėjom po

paduškaiti. (Izabelė Bingelienė, g. 1919 m. Margionių k. Varėnos r.). Smiltyninis šlamutis dėl

savo išskirtinės išvaizdos įgijęs daugybę vardų: žibutė, kačiapėdė, nemirutė, sausukė, snaudalė,

17

snaudė, pieskutė, šiaudinė šlamukas, vilkapėdė. Šlamučio ne tik dėdavo į lopšį, bet ir juo

parūkydavo neramius vaikus, duodavo pagerti snaudės žiedelių nuoviro. Dėl maloniai gelsvų

sausų žiedelių visus metus neprarandančių šilto geltonumo, tik džiūstat atsirandančiu kvapo,

pilkšvų stieblapių, šlamutis mielai renkamas ne tik moterų, bet ir merginų. Snaudales retai kas

slepdavo tamsiose palėpėse, bet užkišdavo už sijų, už šventųjų paveikslų, kabindavo lovos

galugaly, kad dieną neštų namams ramybę, o naktį saldų miegą.

Nuo išgąsčio piene šutindavo dagilio (dygliuotas dagys), naktinyčių (vienagumbis

medauninkas), jonažolių, čiobrelių šaknis. Šlakinė kregždūnė dėl savo tankių plonų

šakniastiebių panašių į plaukus, vadinama kasote, buvo laikoma gydančia sunkiausias

nervines ligas, net paralyžių. Šaknis kasdavo rudenį, džiovindavo tamsioje vietoje ir

prausdavo jų nuovire vaikus. Buvo sakoma, kad reikia prausti iki devynių kartų.

Kad vaiko dantys būtų stiprūs juos patrindavo laukinių našlaičių šaknelėmis.

Vaikus (ir suaugusius) nuo peršalimo gelbėdavo kalniniai dobiliukai, čiobreliai, puplaiškiai,

šalpusniai, žemuogių lapai, gailiosios dilgėlės (notrelės), liepos, putinų, bulvių žiedai.

Karščiuojančias vaikų akis gydydavo gerai nukoštu daržinės žliūgės, ramunėlių nuoviru,

raudonųjų lauko aguonų kompresais.

Nuo ausų skausmo į drobinį lopinėlį vyniodavo paparčio sėklų ir įdėdavo į ausytę.

Kirmėlėms išvaryti tinkamiausiu buvo laikoma bitkrėslė (bitkrėtė, sagutės, čižma, ežė,

auksažiedė, bičkurinė). Iš lapų ir žiedų virdavo arbatą ir girdydavo po pusę stiklinės per dieną.

Iš gerai išdžiovinto žiedyno trindavo miltelius ir duodavo vaikams kartą į dieną praryti

maždaug trečdalį šaukštelio (ant galo peilio), užsigeriant šiltu vandeniu.

Jei vaikas ilgai šlapinasi į lovą, tikdavo kelis kartus dienoj gerti jonažolių ir kraujažolių

mišinio, meškauogių nuoviro, vandens kuriame virė gilės.

Užauginus sveikus vaikus, svarbu būdavo pasirūpinti ir jų grožiu. Ypatingai žolių stebuklinės

galios praversdavo mergaitėms, o joms labai svarbu turėti tankius ilgus plaukus. Kad plaukai

būtų švarūs, blizgėtų, neslinktų išplautą galvą perplaudavo takažolių arba ramunėlių nuoviru.

Kad menki plaukai pasitaisytų daug kartų juos perskalaudavo varinčiaus (vaistinis pataisas),

takažolių, dilgėlių, varnalėšos šaknų, ajero šakniastiebio, apynio spurgų mišinio nuoviru.

Riebiems plaukams perskalauti tinkamiausiu buvo laikomas toks nuoviras: mėlynojai,

jonažolės žolė, varnalėšų ir ajerų šaknys. Plaukams grožio teikdavo beržo sula ar beržo

svyruoklio (moteriška giminė) šakelių, lapų nuoviras. Beržo „pagalba plaukams“ tikėta visoje

Lietuvoje. Įdomu, kad Vilniaus apylinkėse iki šių dienų tikima, kad per Velykas ar Sekmines,

pastovėjus po svyruokliu beržu geriau augs kasos. Šių apylinkių kaimuose berželiai Sekminių

18

proga tebestatomi abipus durų, o išdžiūvusiomis jų šakelėmis ir lapais perskalauja plaukus,

kad jie geriau augtų. Sekminės – augalijos vešėjimo metas. Vienas iš šios šventės simbolių –

beržas, kurio vislumas, augumas, šakotumas žmonių vaizduotėje buvo siejamas su plaukais.

Manyta, kad panašumo perdavimo magijos dėka nematomi beržo impulsai, teigiamai veikia

plaukus, todėl šventasis Sekminių laikas, jo atributai labai tinkami asociatyviniams

veiksmams, nulemiantiems gerąsias plaukų savybes. Ir vis dėlto plaukų priežiūrai dažniausiai

buvo vartojama dilgėlė. Jei plaukai greit riebaluojasi, slenka, oda pleiskanoja labiausiai buvo

naudojamas dilgėlių šaknų nuoviras. Kad nebūtų utėlių plaukų plovimui naudotas kietmedžio

(sausmedžio) nuoviras.

J. Birzinas knygelėje „Gydantieji augalai“, išleistoje 1935 m. rašė: „Panelės klausykitės. Jums

kaip gražiajai lyčiai, labiausiai rūpi grožio priežiūra. Krautuvininkai iš jūsų gauna gero pelno

už kvepalus, pudras ir įvairiausias tepalus. Vartojančios pudrą ir tepalus panelės po kurio

laiko pasidaro negražios. Todėl šalin tokius dalykus, grįžkit atgal prie gamtos. Natūralus

sveikas gyvenimas ir gamtos priemonės yra būtina sąlyga veido priežiūrai. Iš liepų žiedų

gaminamas maloniai kvepiantis ekstraktas, kuris pašalina veido šlakus, raukšles, suteikia odai

švarią ir švelnią išvaizdą. Gaminama taip: į du litrus vandens įdėti 1 kg liepos žiedų ir parą

mirkyti šiltoje vietoje. Išmirkytus žiedus tame pačiame vandenyje uždengus virti pusantros

valandos. Žiedus išspaudus, į skystimą įdėti 400 g medaus ir pusę valandos virti. Šiuo sirupu

kasdien įtrinti odą“ (p.17). Ir šis receptas visą tarpukarį (ir dar ilgiau) buvo labai populiarus.

Be liepžiedžių veido gražinimui naudotasi ir kitų augalų pagalba. Įgimtos raudonos dėmės

buvo trinamos džiovintais ir gerai išmirkytais meškauogės lapeliais. Kad veidas būtų baltas jį

trindavo vijoklinio perstapo (baltoji driekana) žaliomis uogomis. Kad veidas vasarą nedegtų

saulėje parėję iš pirties jį patrindavo krieno šaknimi. Jei ant veido yra rusvų dėmių (šlakų) jos

buvo šalinamos sutarkuotomis šviežio ajero, sidabražolės šaknimis, sprigės, žemuogių

sultimis.

Žinota, kad augalas baltašaknė nuodinga, bet vardan veido grožio kasė jos šaknis, spaudė

sultis ir tepė strazdanotą veidą. Odą balindavo ir kraujažolės žiedų nuoviru.

Spuoguotą veidą prausdavo asiūklio, medetkos, našlaičių, šalavijo ištraukomis, lakišiaus

nuoviru. Kompresas pūlingiems spuogams arba paraudusiai odai gydyti buvo daromas iš

miškinės dedešvos, iš ramunėlių, kraujažolių, viržio žiedų, dirvinio asiūklio žolės nuovirų.

Vienu atveju veidas balinamas, kitu ieškoma būdų kaip jį parausvinti. Autentiškas

pasakojimas: „Merkin an akmenų auga tokios žolukės, tokios drabnos kap samanukė. Jas

vadzino badžiagos. Mergos šitom badžiagom pastrina veidus kap aina in kokius atlaidus.

19

Veidus toj žolė graužia ir jiej parausta. Raudoni veidai skaitės gražu... Bingelio Gosparis maišė

badžiagas su nesūdzytu sviestu ir tepė veidų. Jo veidas buvo tokis nelygus, duobėtas nuo

inkščirų. Išsigydė“ (Izabelė Bingelienė, g. 1919 m. Margionių k. Varėnos r.).

Karpos buvo gydomos ugniažolės, pienės sultimi.

Slogą gydydavo aviečių, liepžiedžių, čiobrelių arbatos, šv. Petro raktelių (raktažolės) nuoviras.

Iš ramunėlių žiedų buvo trinami milteliai, kuriuos keliolika kartų į dieną reikėdavo įtraukti į

nosį.

Nuo kosulio ir gerklės skausmo buvo verdamos baltųjų dobilų, šalpusnio žiedų arbatos, putino

žiedų ir uogų, bezdo (paprastoji alyva) nuoviras. Užėjus stipriam kosuliui buvo geriamas

pupalaiškių šaknų nuoviras. Kosuliui įsisenėjus buvo gydomasi vynu, kuriame virė dilgėlių

lapai. Buvo remiama du kartus į dieną po stiklinę. Buvo naudojami ir meduje virti piktųjų

dilgėlių lapai ir žiedai.

Sergant plaučių uždegimu buvo geriamas baltojo bezdo, ievų, laukinių našlaičių, vingiorykštės

ir pavasarį skintų pušų antpilas.

Dantys balinami su aštriaisiais ožkabarzdėliais (asiūkliai). Keli ožkabarzdėliai buvo sudedami

krūvon ir, paėmus į rankas kaip dantų šepetuką trinami dantys. Dantims valyti, dantenoms

stiprinti naudoti ir smulkinti balinio ajero šakniastiebiai. Blogas burnos kvapas buvo

šalinamas, skalaujant ją kraujažolės, kadagio, šaltmėtės, raugekšnio, viržių nuovirais.

Suskaudus dančiui buvo gidomasi pievinės kartenės nuoviru ir kompresais. Šalčininkų

apylinkėse ši žolė vadinama dantiste.

Žolės naudotos ir traumoms, žaizdoms gydyti. Pavasariniai topolio pumpurai buvo užpilami

degtine ar spiritu ir naudojami žaizdoms dezinfekuoti. Kraujas stabdomas šviežiai nuskinta ir

sutrinta kraujažole, gysločio lapais. Ant mažų žaizdelių buvo dedami jauni alksnių lapai.

Žaizdos buvo plaunamos ramunėlių, šermukšnių žievės nuoviru. Laibai susimušus į pievinės

bajorės nuovirą buvo vilgomas audeklas ir dedamas ant sumuštos vietos. Šis nuoviras

praskiestas virintu vandeniu buvo geriamas tris kartus dienoj. Taukžole (kaštavolu) buvo

gydomi lūžę kaulai.

Nuo žaizdų ir sauso sopulio padėdavo ir žolių karalienė – jonažolė. Liaudiškieji jos vardai labai

garbingi. Ji vadinama ne tik švento Jono vardu, bet ir Jėzaus žaizdų žole, marijažole, Marijos

žoliuke, Marijos lineliais, panažole, šventžole, joniuku ir šaidžiu, brandažole, kiaurine, kiaure,

laurinžole, raudonuke, strudeniu. Sakoma, kad ji gydo 99-100 ligų. Atskirose vietovėse tiek

nepriskaičiuojama, bet visos Lietuvos mastu tikrai susidarytų įspūdingas jos gydomų

negalavimų skaičius. Gervėčių apylinkėje jonažolė buvo renkama dėl dvylikos ligų: žaizdų,

20

kepenų, skrandžio, pūslės, tulžies, inkstų, gumbo, geltos, viso kūno sunkumo ir kt. Visoje

Lietuvoje jonažolė pirmiausia buvo vartojama nuo kepenų ir tulžies ligų. Ilgą laiką būdavo

geriamas nestiprus šio žolyno nuoviras (stiklinei arbatos-viena žolyno viršūnėlė). Sutrikus

nervams šios arbatos būdavo geriama 1-2 stiklines (kas valandą po gurkšnį). Rūpestingos

šeimininkės iš jonažolės žiedų gamindavo tepalą: mediniu grūstuvėliu žiedai būdavo

sugrūdami iki drėgnumo, užpilami alyvuogių arba virtu saulėgrąžų aliejumi. Indas sandariai

uždaromas, išlaikomas 10 dienų saulėkaitoje. Seni žiedai išimami, dedami švieži ir dar 10

dienų palaikoma. Taip kartojama kol aliejus tampa tamsiai raudonos spalvos. Tokiu tepaliuku

gydė daugelį negalavimų: sutinimą, uždegimą, nudegimą, kaulų rožę, sąnarius.

Kai nesveikos kepenys ar tulžies takai, sergant gelta buvo naudojamas takažolių, ugniažolių,

žibuoklių, nasturtų nuoviras. Nuo kepenų negalavimo padėdavo džiovintų šermukšnių

kramtymas, kiaulpienių šaknų arbata, kiaulpienių sultys.

Nuo inkstų ir tulžies ligų gelbėdavo iš ajero šaknų sutrinti milteliai. Taip pat padėdavo

asiūklio, takažolės, šermukšnio žiedų ir uogų nuoviras. Inkstų akmenligei gydyti dažnai buvo

vartojama beržo lapų arbata. Sauja džiovintų lapų užpilama stikline verdančio vandens,

palaikoma porą valandų, kad gerai pritrauktų ir geriama tris kartus į dieną keletą mėnesių.

Šlapimo pūslės uždegimas buvo gydomas arkliarūgščių, smėlinio šlamučio, meškauogės,

bruknienojų, kadagių arbata. Kai nelaiko šlapimo arba sunku šlapintis, buvo geriama kiškio

ašarėlių, rugiagėlių, meškauogių arbatėlė. Buvo daromos žolyninės karštų garų vonelės.

Skausmą „viduriuose“ mažindavo širdažolės, mėtų, liepžiedų, beržo pumpurų, ąžuolo žievės

arbatomis, jonažolės ir juodo ridiko sultimis. Apie Kernavę buvo tikima, kad nuo vidurių

skaudėjimo geriausiai padeda valerijono, traukžolių ir geležinių šaknų (taukžolės) degtines

antpilas arba trejos devynerios, t.y. dar pridedant bobauninkų, pelynų, ramunių,

griausmažolių (aitrusis šilokas), životnikų (paprastoji raudoklė), vanžavnykų (pievinė rūgtis)

ir kt. Vilniaus krašto žolininkai sako, kad pilvo skausmus gydo puplaiškiais, piene išvirta mėtų

arbata, o kai „duobutėj skauda“ – gydoma rūtų, širdažolių, arnikų nuoviru. Skrandžio

skausmai malšinami šaltekšnio uogomis su medumi, jonažolių, puplaiškių, bitkrėslių,

taukžolių, širdažolių nuoviru, šermukšnių ir spanguolių uogų antpilais. Sutrikus skrandžio

veiklai, buvo patariama kas rytą išgerti stiklinę šaltmėčių arbatos.

Apetitą praradusiems padėdavo pupalaiškiai, kartieji rūgščiai.

Vidurius liuosindavo šaltekšnių žievelės, kiaulpienės žiedų, šermukšnio uogos. O nuo

viduriavimo padėdavo pūkuotų mėtų, ąžuolo žievės, varnalėšų šaknų arbata. Ant ąžuolo ir

drebulės augančių samanų ar karčiojo kiečio nuoviras. Šis patvorių, apleistų vietų augalas

21

daugelį vardų įgijęs dėl neįprastos spalvos ir ypatingo kartumo. Tai ir pelynas, pelūnė, pelenė,

mėtelė, metylas, karteklė, ganyklinis, činčibiras. Jis dar vadinamas blusiniu ir kandiniu, nes

manyta, kad jis atbaido šiuos įkyrius vabzdžius. Ypatingo kartumo pelynas vienas iš seniausiai

vartojamų vaistams augalų. Vertingiausias jis kai pražysta, o jo viršūnėlėse kaupiasi

daugiausia veikliųjų medžiagų. Jo nuoviras gerina apetitą. Vaikams suskaudus pilvui „nuo

kirmėlių“ duodavo nuryti gelsvą šio augalo aukso spalvos žiedelį, o suaugę nujausdami, kad iš

jų burnos sklinda ne visada malonus kvapas, pakramtydavo pelyno vieną kitą lapelį.

Nuo hemarojaus sukeltų bėdų gelbėjo kraujažolės, šermukšnio žiedų ir uogų, šaltpusnio,

pienių, dilgėlių, žliugių, žemuogių lapų, karčiojo rūgščio nuovirų šiltos vonios, ąžuolo žievės

kompresai.

Manyta, kad kraujo spaudimą mažina krapų sėklų arbata. Tam tikslui stiklinė susmulkintų

krapų sėklų būdavo užpilama vienu litru vandens ir verdama. Toks nuoviras geriamas tris

kartus per dieną po vieną šaukštą. Tuo pačiu tikslu buvo geriamos ir čiobrelių, takažolių,

raskilų žiedų bei lapų arbatos.

Nemažai augalų geba numalšinti įkyrų galvos skausmą. Reikia gerti jonažolių, čiobrelių,

valerijono šaknų arbatą, valgyti spanguolių, putinų, juodųjų serbentų uogas. Patariama ant

galvos dėti plunksninių paparčių kompresus, miegoti ant paparčių prikimšto čiužinio ar bent

jau ant pagalvės.

Valerijono, ajero šaknų, ožkabarzdžio (dirvinis asiūklis) nuoviras, serdečkiko (paprastasis

saulenis) arbata buvo vartojama širdies negalavimams lengvinti. Nuo „širdies suriebėjimo“

gelbėja dilgėlių lapų, rugiagėlių paparčių arbata, bet bene labiausiai pripažintas vaistas –

paprastoji pakalnutė (angelo skambučiai, baltieji kankolėliai, gegutės gobtūrėlis, konvalija,

skambutėliai). Vaistams renkami lapai ir žiedai. Buvo manoma, kad širdį stiprina raudonosios

gudobelės žiedai ir vaisiai, kaip ir žemuogių lapų bei valerijono šaknų ištrauka: „Sudžiovintas

šaknis sudėti butelaitin, užpilti šaltu vandeniu, užkimšti, įdėti kepalaitin duonos kai kepama, ir

įkišti pečiun. Kol iškepa pritęsia ir galima vartoti“ (Kernavė).

Taip pat buvo manoma, kad geriausiai širdį ramina, nerimą mažina valerijono šaknų arbata,

nuoviras arba antpilas. Nervams raminti buvo naudojama ir barkūno, baltosios driekanos,

rūtų, šaltpusnio, jonažolių, čiobrelių arbatos; diemedžio, baltagalvės antpilas.

Vėžiui (seniau ši liga dažnai buvo vadinama gumbu) gydyti žmonės taip pat atradę pagalbą

augalų pasaulyje. Žolininkai būtinai primindavo, kad žolėmis vėžį galima išsigydyti tik pačioje

ligos pradžioje. Dažniausiai buvo naudojama kukli pakrūmių, nederlingų dirvų žolė – miškinė

sidabražolė (kondrotėliai, kundrotas, dagai, degimas, degsnys, gumbučiai, trakžolė). Vaistams

22

buvo naudojami rudenį arba anksti pavasarį iškasti šakniastiebiai. Geriama stiprios

koncentracijos nuoviras arba spiritinis antpilas. Petras Zalanskas aprašė kitokį šio vaisto

gamybos būdą ir juo Dzūkijoje naudotasi dar ir XX a. pabaigoje. Jis rašo: „Kai vėžys būna

mažas, tik pradeda vystytis, yra tokia žolė – derevenkos, auksažolės, kondrotėliai, toj paci žolė,

kiekvienam krašte kitap vadinama. Derevenkų labai kietos šaknys. Jas kirviu sukapoja ir

kirvapente sugrūda. Tada reikia tas šaknis kepti: pusę šaukšto sviesto, pusę šaukšto medaus,

tada sudėti susmulkintas šaknis ir įmušti kiaušinį. Iškepama kietai ir valgoma. Apie kitą

plačiai Lietuvoje žinomą vaistą nuo vėžio P. Zalanskas sako: „Ant beržo užauga gumpas po

žieve. Tame gumbe būna čyras. Jį reikia virti ir gerti“ (Čiulba ulba sakalas. V. 2008 m. p. 312).

Buvo manoma, kad vėžį gydo ir naktinyčios (paprastoji juodgalvė), takažolės ištraukos ar

antpilai.

3. AUGALINĖ ŽALIAVA, JOS RINKIMO LAIKAS, RUOŠIMAS

Kad augalai žmogui padėtų reikėjo žinoti kaip ir kada juos teisingai surinkti, džiovinti,

saugoti, paruošti ir panaudoti.

XX a. viduryje gydomosios augalo dalys buvo renkamos labai panašiai kaip ir siūlo ir mūsų

laikų šios srities specialistai. Žolininkai įsitikinę, kad žolynus netinka rinkti po lietaus, rasotus,

nes surinkus drėgnus augalus jie džiūdami juoduoja, ilgiau džiūsta. Žolynus geriausia rinkti

giedrą dieną iki pusiaudienio. Gervėčių apylinkėse sakoma: „Žolytes rinkti reikia lig dvylikei,

kad jos gyvos nemiega, o po dvylikei nemačija, nes žėdna žolelė popiet pradeda miegot, visa

eina žemyn“. Būta ir kitokių apribojimų ir draudimų: rinkti tik kas dešimtą augalą, devynis

paliekant. Nerauti augalo su šaknimis, jei vaistams reikia tik viršutinės augalo dalies. Neimti

sutryptų, apgraužtų, dėmėtų augalų. Aukštaitės pradėjusios žoliauti sako maldelę: „Macios

macnybė, nulenk piktybę“. Manyta, kad piktosios augalo savybės pasitraukia, o gerosios

sutvirtėja.

Laikyta, kad stiebelius kartu su lapais geriausia rinkti augalui tik pradėjus žydėti, bet moterys

būtinai užsimena girdėjusios, kad žydinčius žolynus būtina surinkti iki Joninių (birželio 24 d.)

pusiaunakčio, nes tuoj po jo augalai nustoja savo galių. Šį reiškinį aiškina įvairiai: „trumpa

naktis – ilgas žolės vaistas, Joninių žolynai daugiausia turi vaisto“, „saulė nusineša su savim ir

jų naudą“, „raganos jodinėja ant šluotos ir atima žolių galią“, „rupūžės apspjaudo žolynus ir jie

ne tik, kad negydo, bet dar ir kenkia“ ir kt.

23

Augalų veikliosios medžiagos kaupiasi visame augale arba tik atskirose jo dalyse. Kitose

dalyse tų medžiagų labai mažai arba visai nėra. Dėl to buvo renkamo tik tos augalų dalys,

kurios sukaupia daugiausiai veikliųjų medžiagų. Be to, augalinė žaliava buvo renkama tuo

metu, kada joje biologiškai veikliųjų medžiagų būna gausiausia.

Renkama į:

atviras pintines,

dėžes,

viengubus medžiaginius maišelius.

Surinkta žaliava buvo nesuspaudžiama, kad nekaistų ir joje išliktų visos veikliosios medžiagos.

Surenkama tiek žaliavos, kiek vienu metu galima džiovinti. Žaliava buvo ruošiama atidžiai, kad

nepatektų kitų augalų priemaišų. Atsižvelgiama į dienos laiką ir oro sąlygas. Augalai renkami

esant sausam orui. Rasoti augalai nerenkami, ne sunkiau džiūsta.

Atskirų augalų augalinės žaliavos rinkimas turėjo skirtingą tinkamiausią laiką (lentelė).

Lentelė. Tinkamiausias augalinės žaliavos rinkimo laikas atskiriems augalams

Rinkimo laikas Augalas ir renkama jo dalis

Ištisi metai Ąžuolo žievė.

Pavasaris Arnyko šaknys, beržo pumpurai, ajero šaknys, degsnio šaknys, pienažolės šaknys, kiaulpienės šaknys ir lapai (prieš žydėjimą).

Balandžio, gegužės mėn. Šalpusnio žiedai, žibuoklės lapai ir žiedai (žydint).

Gegužės, birželio mėn. Beržo lapai, šalavijas (prieš žydėjimą), žemuogių lapai.

Nuo gegužės iki liepos mėn.

Šalpusnies lapai, šilingė.

Nuo birželio iki rugpjūčio mėn.

Arnyko žiedai.

Nuo birželio iki rugsėjo mėn.

Melisa, dilgelių jauni lapai ir šaknys, paparčio lapai ir šaknys, sidabražolė.

Liepos ir rugpjūčio mėn. Jonažolė, našlaitė, kmynų sėklos, ramunėlės, liepų žiedai, mėlynės ir jų lapai, šaltmėtė.

Rugsėjo mėn. Bruknių lapai ir uogos.

Rugsėjo ir spalio mėn. Valerijono šaknys (po žydėjimo), beržo žievė.

Rudenį Kadagio ūgliai ir uogos, ajero šaknys, pienažolės šaknys, krienai.

Šaltinis: Birzinas, J. (1935).

Augalinę žaliavą sudarė augalų antžeminės ir požeminės dalys (pav.).

24

Pav. Augalinės žaliavos sudedamosios dalys

Šaltinis: Vaistinių augalų enciklopedija, 2005.

3.1. Augalinės žaliavos antžeminės dalies rinkimo laikas, ruošimas

Pumpurai renkami anksti pavasarį (kovo-balandžio mėn.), jiems pradėjus brinkti, bet dar

neišsiskleidus. Beržų, tuopų pumpurai nupjaunami su šakutėmis, surišami į šluoteles ir

džiovinami vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Po to nukuliami ir išvalomi. Tuopų pumpurus

rinkdavo, kai nutysta jų žirginiai. Kartais pumpurų parinkdavo ir vėlyvą rudenį ar net žiemą.

Žiemą rinktus pumpurus supildavo į krūveles, vis jas pamažu sklaidant, kad pumpurai džiūtų

pamažu.

Žaliavai buvo renkami tik lapiniai pumpurai, iš kurių išsprogsta lapai. Pušų pumpurai

pjaunami aštriu peiliu su stiebo viršūne, kur jų būna 5-6.

Apynių spurgai buvo renkami jų techninės brandos metu, t. y., kai būna normalaus dydžio ir

formos, malonaus, svaiginančio kvapo. Lupulino liaukelės būna citrininės spalvos, o patys

Antžeminės dalys

pumpurai

žievė

lapai

žolė

žiedynai

sėklos

vaisiai

Požeminės dalys

šakniastiebiai

gumbai

gumbasvogūniai

svogūnai

šakniavaisiai

šaknys

25

spurgai – dar žalios. Laukinių apynių spurgai rinkimui būna subrendę rugsėjo mėnesio

pirmoje ir antroje dekadoje. Raškant buvo stengiamasi spurgų nesutrinti. Apynių spurgai

nedideliais kiekiais buvo džiovinami pastogėse. Išdžiūvę spurgai būna gelsvai žalios spalvos,

nesubyrėję, turi specifinį kvapą.

Žievė lupama nuo 3-5 metų sveikų, lygių ir švarių šakų arba atžalų anksti pavasarį (balandžio-

gegužės mėn.), sulčių tekėjimo laikotarpiu, kai pradeda brinkti pumpurai ir žievė gerai

atsiskiria nuo medienos. Esant reikalui žievę lupa ir antroje vasaros pusėje, po lietaus. Jei

žievę tekdavo rinkti žiemos metu, tai nupjautas šakas sudėdavo į didelę švarią pusnį

aukštesnėje vietoje ir apžerdavo sniegu. Sniegui lėtai tirpstant, žievė atbrinkdavo. Lengvai

luposi šiltoje švarioje pirtyje nakčiai paliktos šakos, gerai jas pagarinus.

Kamieno žievė įpjaunama skersai kas 20-30 cm. Po to daromi 2-3 išilginiai pjūviai ir žievė

lupama juostomis. Nuo kamieno žievė atidalijama peiliu.

Džiovinama pavėsyje, perpučiamose pastogėse, vienu sluoksniu paskleidus lentynose bei ant

švarių grindų. Kartais džiovinamos žievės būdavo surišamos į nedideles grįžtes ir sudedamos

ant rėčių. Žaliava džiūdama susisuka į vamzdelius. Gerai išdžiūvusios žievės paviršius lygus, iš

viršaus natūralios, viduje dažniausiai rudos, kavos spalvos, nesupelijęs. Gerai išdžiūvusi

žiemė lenkiama traška, o jei dar neišdžiūvusi linksta.

Lapai buvo skinami susiformavę su koteliu, be kotelio, su kotelio dalimi. Smulkūs lapai

skinami su šakutėmis ir tik kartais su visa antžemine dalimi. Pageltę, ligų ir kenkėjų pažeisti

lapai nerenkami. Manyta, kad augalų lapus, stiebus geriausia rinkti žydėjimo metu, tada jie

turi daugiausia gydomųjų savybių. Kai kurie žolininkai laikėsi M. Žukaičio rašytų patarimų:

„Žolių laikas geriausias dėl rinkimo, kada jos būna pačiame žydėjime, bet nereikia jų rinkti

prieš žydėjimą, kada dar jos jaunos ir pilnos savyje vandenio ir neturi jokio traukimo, arba

pavasarį prieš pat augimą (M. Žukaitis. Daktaras namuose).

Dideli lapai dažniausiai buvo skinami po vieną. Bruknės ir meškauogės lapai raškomi su

šakutėmis, išdžiovinami ir nukuliami. Džiovinami švariose, gerai vėdinamose patalpose. Storą

viršutinį sluoksnį turintys, standūs bruknės ir meškauogės lapai džiovinami lėtai, vėsesnėse

patalpose. Išdžiūvusiais jie buvo laikomi tada, kai lapkočiai lengvai lūžta. Lapų spalva

turėdavo išlikti natūrali.

Žolė renkama žydėjimo metu, kartais – butonizacijos arba vaisių brendimo tarpsniais. Ją

sudarė stiebai su lapais ir žiedais, iš dalies – su butonais ir nesubrendusiais vaisiais. Vienų

augalų buvo renkamos tik viršūnės, kitų – visa antžeminė dalis (nedaugelio augalų) arba

antžeminė dalis kartu su šaknimis (Išraunami tik kai kurie vienmečiai augalai: žvaginė,

26

pelkinis pūkelis. Išrautų augalų šaknys buvo nupjaunamos.). Nuo daugiamečių augalų buvo

pjaunamos žydinčios šakotos viršūnės. Žolė buvo pjaunama, kai pradeda skleistis žiediniai

pumpurai, t.y. kai augalas pradeda žydėti. Nerenkami peržydėję augalai.

Žiedai arba žiedynai (jų dalys) renkami žydėjimo pradžioje, kartais - butonizacijos tarpsniu.

Renkami giedros dienos popietę. Jų rinkimo būdas ir laikas labai priklausė nuo augalo rūšies.

Pavyzdžiui liepų žiedai, sukrauti į skydiškus žiedynus, raškomi, kai prasiskleidžia pirmieji

skydelio žiedeliai. Ramunės graiželiai renkami, kai graiželyje prasiskleidęs vienas trečdalis

vamzdelinių žiedelių, o liežuviški (pakraštiniai, balti) žiedeliai yra horizontalioje padėtyje.

Anksčiausia nuskinami pirmieji žiedynai. Stengtasi rinkti nuo stiebelio kas antrą žiedą, o kitą

dieną nurinkti likusius.

Tinkamai nuskinti ir sudžiovinti graiželiai nesubyra. Peržydėjusieji žiedai arba graižai nebuvo

renkami, nes bedžiūdami pajuoduodavo ir turėdavo mažiau veikliųjų medžiagų. Kadangi

žiedai yra pačios švelniausios augalo dalys, tai jie nebuvo maigomi, spaudžiami, o nuraškyti

laisvai sudedami į pintinėles ir tuojau pat džiovinami, nes ilgiau kaip 1-2 valandas palaikyti

nepadžiauti žiedai pradėdavo kaisti, ruduoti, susilpnėdavo jų gerosios savybės. Žiedai, plonai

paskleisti, buvo džiovinami pastogėse.

Vaisiai ir sėklos renkami visiškai subrendę (pavyzdžiui šeivamedžio vaisiai juodos spalvos,

gudobelių – raudonos, erškėtrožių – raudonos su oranžiniu atspalviu ir t.t.). Vaisiams nebuvo

leidžiama pernokti, nes tada jie patamsėdavo, minkštimas praskysdavo, raškant pirštuose

supliūkšdavo, o kai kurių rūšių – gretai nukrisdavo nuo augalo. Be to, pernokę vaisiai

džiovinant ,,iškepdavo“, iš jų paruošta žaliava būdavo prastos kokybės. Vaisiai, kurie auga po

kelis ir daugiau, buvo renkami su visomis kekėmis, o išdžiovinti nukuliami nuo kotelių ir

persijojami.

Kadangi, kmynų, krapų, kalendrų sėklos greitai išbyra, todėl augalų antžeminė dalis buvo

nuskinama vaisių nokimo pradžioje, ryte. Augalai rišami į šluoteles ir džiovinami, o vėliau

kuliami ir valomi, išsijojami ir laikomi drobiniuose maišeliuose, sausoje vietoje.

3.2. Augalinės žaliavos požeminės dalies rinkimo laikas, ruošimas

Buvo naudojamos džiovintos, rečiau šviežios, požeminės daugiamečių augalų dalys, paruoštos

rudenį arba pavasarį, nuvalytos arba nuplautos, pašalinus nunykusias dalis, stiebų ir lapų

liekanas. Stambios požeminės dalys prieš džiovinant buvo pjaustomos į mažesnes dalis.

27

Taigi, ši žaliava buvo kasama vėlai rudenį arba ankstį pavasarį, kai augalai esti ramybės

būsenoje. Šiuo laikotarpiu juose būna daugiausiai veikliųjų medžiagų. Kai kurių augalų,

pavyzdžiui kiaulpienės, šaknys kasamos ir pavasarį su jaunų lapų skrotele, kol dar nematyti

žiedinio stiebo. Ajero šakniastiebiai ruošiami vasarą arba rudenį, kai nusenka vandens

telkiniai. Visgi vertingiausiomis laikomos rudenį kastos šaknys, kai stiebas „jau apsmukis“.

Iškastos šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu, pašalinami lapų likučiai, plonos šaknelės bei

kitos sugedusios dalys ir paskleidžiamos, kad apvystų. Storos šaknys ir šakniastiebiai

perskeliami išilgai į kelias dalis.

4. AUGALINĖS ŽALIAVOS DŽIOVINIMAS IR LAIKYMO SĄLYGOS

Džiovinimas – paprasčiausias ir seniausias augalinės žaliavos konservavimo būdas. Žalioje

žaliavoje būna 70-90 proc. vandens. Kol augalas gyvas, šis vandens kiekis reikalingas

gyvybiniams procesams. Tačiau konservuojamai augalinei žaliavai vanduo nereikalingas.

Šlapia, drėgna žaliava ima gesti. Augaluose esančių fermentų, bakterijų ir įvairių grybelių

veikiama žaliava pradeda kaisti, vėliau pelyti ir pūti. Apgedusioje augalinėje žaliavoje nėra

biologiškai aktyvių medžiagų dėl kurių ji ir renkama.

Surinkta ir į džiovinimo vietą atgabenta augalinė žaliava prieš džiovinant perrenkama,

atskiriamos įvairios priemaišos: kitų augalų dalys, pageltę bei dėmėti lapai, sumedėję stiebai

ir kt.

Augalinė žaliava džiovinama natūraliai – prieš saulę arba pavėsyje. Stengiamasi per kuo

trumpesnį laiką žaliavą išdžiovinti, t. y. vandenį išgarinti iki 12-13 proc. Turėdama tiek

vandens, augalinė žaliava negenda.

Džiovinama taip, kad žaliavoje liktų kuo daugiau augalo sukauptų veikliųjų medžiagų. Gerai

išdžiovintos augalo dalys lenkiant lūžta, o ne linksta ar sutrupa. Išdžiovinti vaisiai, suspausti

saujoje, nesulimpa. Be to, išdžiovinta kiekvienos rūšies augalinė žaliava turi natūralią spalvą:

lapai - žali, žiedų graižai – beveik kaip žydintys žiedai; specifinį kvapą bei skonį. Pumpurus

džiovindavo pavėsyje, bet jie turėjo ypatingai gerai išdžiūti, nes kitaip jie pelydavo ir buvo

netinkami naudoti. Gerai išdžiūvę pumpurai turi šnarėti kaip grūdas.

Džiovinimas priklauso nuo oro temperatūros, vėdinimo, paskleistos žaliavos sluoksnio storio,

todėl džiovinama būdavo nuo tiesioginių saulės spindulių ir lietaus apsaugotose, gerai

28

vėdinamose, švariose patalpose: pastogėse, palėpėse, kluonuose ir kituose negyvenamuose

pastatuose. Įrengiamos lentynos, įvairūs žaiginėliai ir kt. ant jų dedama džiovinamoji žaliava.

Žolynus dažniausiai džiovindavo surištus į ryšeliais. Tam tiko palėpės, klėtys, malkinės ir pan.,

kad tik patalpa gerai vėdintųsi. Kartais ryšelius pakabindavo ir lauke, bet taip, kad jie negautų

tiesioginių saulės spindulių.

Pav. Augalinės žaliavos džiovinimas

Šaltinis: https://www.google.lt/search?q=vaistazoles&tbm=isch&tbo=u&source=univ&sa=X&ei=mg5-

UquJAoeO4ATX3AE&sqi=2&ved=0CD0QsAQ&biw=1391&bih=661

Augalinė žaliava gerai džiūsta, kai viename kvadratiniame metre lentynos paskleidžiama 1-2

kg. Giedriu, šilti oru gerai vartoma augalinė žaliava išdžiūsta per 6-7 paras.

Žiedai buvo džiovinami labai plonu sluoksniu, pavėsyje palėpėje, klėtyje ir pan. Geltonos ar

baltos (ramunėlių, liepos) žiedus džiovindavo šviesioje pirkioje, svarbu, kad būtų pavėsis, ant

švarių grindų ar ištiesto popieriaus sausoje šiltoje vietoje. Kiek apdžiūvusius žiedus atsargiai

apversdavo. Taip išdžiovinti žiedai neprarasdavo spalvos. Buvo tikima, kad blogai džiovinti ir

žydėjimo laikui baigiantis rinkti augalai blunka.

Nuskinti sodriausi uogienojų lapai buvo smulkiai supjaustomi, sudedami į medines dėžutes ir

uždengus palaikomi dvi-tris dienas. Apvytę lapai plonu sluoksniu buvo paskleidžiami šiltoje

vietoje.

Kartais augalinės žaliavos džiovinimą užbaigdavo ir ant krosnies. Kai kurios žolininkės gerai

išdžiūvusias žoles sutrindavo rankomis ir išsijodavo, kad atsiskirtų stambūs lapkočiai.

http://www.google.lt/imgres?sa=X&biw=1391&bih=661&tbm=isch&tbnid=AZJuS1OkY8tetM:&imgrefurl=http://blog.alio.lt/grozis-sveikata-kuno-prieziura/vaistazoliu-augintoju-patarimai.html&docid=sht8iMO8VA5YIM&imgurl=http://static.alio.lt/img/custom/blog/2010/02/Vaistazoles-300x300.jpg&w=300&h=248&ei=cgp-UqCqA8ishQeH9oDACA&zoom=1&ved=1t:3588,r:62,s:0,i:284&iact=rc&page=4&tbnh=188&tbnw=234&start=55&ndsp=23&tx=165.73916625976562&ty=114.73916625976562

29

Paliktas laikymui visas augalas laikytas ne tokiu vertingu, nes greičiau sutraukia drėgmę iš

aplinkos, glemba.

Šaknys, šakniastiebiai ir žievės, kuriuose nesikaupia alkaloidai, skėtinių šeimos augalų vaisiai

ir kt., buvo džiovinamos lauke prieš saulę. Džiovinimui naudojamos ir duonkepes krosnys.

Šaknys dar buvo džiovinamos, paskleidus plonu sluoksniu, pastogėse, dažnai vartant. Buvo

stebima, kad gerai išdžiūtų šaknų vidus. Gerai išdžiovintos šaknys ir šakniastiebiai lengvai

lūžta, jų vidus būna sausas. Šaknys dažniausiai džiovindavo pavėsyje, kartais suvertas ant

virvelės. Džiovindavo ir duonkepėje krosnyje, paliekant ją pravertą, kad išeitų drėgmė. Buvo

laikoma, kad šaknys kokybiškesnės, jei apdžiovinamos lauke, o baigiama džiovinti šiltai

(pakrosnyje, ant krosnis ir pan.).

Išdžiovinta augalų žaliava, kad ji neparastų veikliųjų medžiagų ir nesugestų (nepradėtų pelyti,

nebūtų užteršta priemaišomis ir kt.) buvo tinkamai supakuojama. Iš išdžiovintos augalinės

žaliavos buvo atrenkamos mažavertės dalys ir ji laikoma gerai uždaromose skardos, stiklo ar

medžio induose, supilama į popierinius arba natūralaus pluošto audeklo pasiūtus maišelius.

Supakuota išdžiovinta augalinė medžiaga laikoma gerai vėdinamoje, sausoje, nuo tiesioginių

saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Paruoštas naudojimui vaistažoles dažniausiai laikydavo

drobiniuose maišeliuose, uždarose pintinėse. Išdžiūvę lapai buvo sudedami į molines

puodynes, uždengiami mediniu dangteliu ar aprišami sviestiniu popieriumi, kad neišeitų

aromatas ir dedami sausoje vietoje. Kartais vaistažolių ryšeliai buvo tiesiog sukabinami

pastogėje ar sausoje kamarėlėje, virtuvėje virš krosnies ar užkrosnyje. Vienas iš pagrindinių

vaistažolių podėlių –palėpė.

Kokybiškai išdžiovinta ir supakuota, palankiomis sąlygomis laikoma augalinė žaliava tinkama

naudoti išlieka maždaug dvejus metus, tik kai kurių augalų – vienerius ar pusantrų metų.

Ilgiausiai veikliosios medžiagos išsilaiko žievėje ir požeminėse augalų dalyse. Tokia žaliava

laikoma 3-5 metus. Taigi, tinkamai laikoma džiovinta augalinė žaliava buvo vartojama:

žolė, žiedai ir vaisiai - 2 metus;

žievė, šaknys, šakniastiebiai - 3-5 metus.

Buvo manoma, kad po metų mažėja augalinės medžiagos gydomosios savybės. Todėl,

dažniausiai po metų nesunaudotus vaistinius augalus sudegindavo arba atiduodavo karvėms,

avims ar arkliams.

Augalinės žaliavos rinkimo, džiovinimo ir laikymo regioniniai ypatumai

30

„Mano mama ir baba džiovino ant trobos: pakaišo po gegnėmis. Išdžiūvusioms turėjo linines terbeles, kabino ant aukšto“ (Akmenės r.); ,,Džiovino ant aukšto tamsioj vietoj. Išdžiovinę deda į terbelę. Pakabina ant aukšto, ar į kokią skrynelę“ (Kaišiadorių r.); „Nuo saulės pametei kur, kad saulės negaut. Išdžiovintas laikė ant aukšto dėžėj, popieriniuos pakiukuos“ (Luokė); „Džiovino ant aukšto ar kluone ant grendymo. Sausas dėjo į maišiukus ir ant aukšto ant šatrų pakaria. Taip tai dulkėtų troboj“ (Elena Tomkevičienė, g.1900 m., Perloja); „Džiovina kur tamsioj vietoj. Išdžiovintas tarbon kur sudeda ir pakaria kur pirkion. Ant pirkios vilgaties gali gauti. Tarbos – daugiausia iš drobės. Šniūrą nuveja iš linų, iš kanapių - ir pakabina“ (Antanina Rumskienė, g.1917 m., Varėna); Visokius žolynus iki 12 val. ryto reik rinkt. Po 12 jau ne taip mačina. Geriausia gegužio žolynai, svarbiausia. Kaip bičių medus geriausia pamačina liepos mėnesio. Kašelėn blogon ant pirkios sudeda išdžiūvusius. Į popierių ar tarbon nedėjo. Taip ant pirkios ant lentos, ar ant kašelės padeda. Jei kašelio neturi – ant lentos. Reikia žiemą – nuėjai, atsinešei“ (Marė Galvanauskienė, g. 1921 m., Varėna); „Žolynai reikia skint, kai žydi. Stengėsi rinkt prieš Jonines, pavz. trilapį puplaiškį ir kt. Ant aukšto paskleidžia ant popieriaus ar paklodėlę patiesia. Išdžiūvusias suvynioja, sudeda terbelėsna ir kabina kur už pečiaus pirkioj ar ant aukšto“ (Ona Pivorienė, g. 1907 m., Molėtai); „Džiovino, kad saulės nebūtų. Po to popieriun suvynioja ir spinton deda“ (Elena Astikienė, g.1907 m., Širvintos); „Mama mūsų visada eidavo rinkt prieš Joną. Prieš Jonines geresnės, labjau pamačlyvos. Džiovino ant aukšto, išdžiūvusius dėjo į kašikus, kabančius ant aukšto, uždengė drobe, kad nedulkėtų. Visos vaistažolės ant aukšto, nueini ir renki kašike kokio nori“ (Elena Junevičienė, g. 1917 m., Molėtai); Mama sakydavo: „Prieš šv. Joną arbatžolės renkamos vaistams, o po Šv. Jono jau ne vaistai. Džiovino kur nėra saulės, kad iš lengvo išdžiūtų“ (Elžbieta Žalpienė, g. 1903 m., Kelmė); „Džiovino kad saulė ant jų neužeidinėtų, kad būtų pavėsis. Saulė ištraukia tą viską. Sudžiovina kožną vieną daiktą, į tarbukę ir pakabini kur sausai, palei pečiuką. Ant aukšto drėgna. Virtuvėj kur, arba ant pečiaus uždedi kur nekaršta“ (Jadvyga Krilavičienė, g. 1909 m., Žasliai); „Džiovino ant klėties, tada į maišelį“ (Pakruojis); „Ryšiuką suriša iš blogos skarytės ir pakabina kur sausoj vietoj“ (Pakruojis);

31

„Ant aukšto gyv. namo už gegnių ir klėty už gegnių. Sudžiūna, į maišelius iš medžiagos. Deda į karzinką didelę ir laiko ant aukšto“ (Pakruojis); „Ant aukšto, pakloji popierių ar ką, reikia kad vėjas perpūstų ir saulė nedegintų. Sukišdavo į popierinius maišelius. Ir laiko kur sausai spintelėj, nedrėgnai, kad nepelytų“ (Rokiškis); „Pakloja kur ant aukšto, išdžiuvusias suriša susuka kiekvieną kur skudurėlin ir sudeda vienon terbon ir kur prie pečiaus arčiau pakabina ant sienos. Drobinė terba. Ant aukšto nenešė“ (Rokiškis); „Džiovint kad tik ne ant saulės, kad tik patamsesnėj vietoj. Sudėjo į terbelę medžiaginę. Patirta gyvenime: stikliniame slojuke ar plastmasėj – negerai. Perkeliuko ar kokiam. Kad pašula – nekenkia. Ant aukšto. Terbeles maišan – ir pakabina ant aukšto, kad neprieit pelės“ (Ona Juodelienė, g. 1907 m., Rokiškis).

5. AUGALINĖS ŽALIAVOS PARUOŠIMO VARTOJIMUI BŪDAI

Augalinė žaliava vartojimui buvo paruošiama priklausomai nuo to kokia jos paskirtis.

Buvo naudojami tokie augalinės žaliavos paruošimo būdai:

Pav. Augalinės žaliavos paruošimo būdai

Sultys. Šviežias augalas susmulkinamas, sugrūdamas piestelėje ir per tankų audinį

išspaudžiamos sultys, kurios tuoj pat suvartojamos.

Arbatos. Ant augalinės žaliavos užpilama verdančiu (kartais tik šiltu virintu) vandeniu ir

leidžiama nusistovėti. Arbatos dažniausiai daromos silpnos koncentracijos.

A • SULTYS

B • ARBATOS

C • NUOVIRAI

D • IŠTRAUKOS

E • ANTPILAI

F • MILTELIAI

G • TEPALAI

H • PLEISTRAI

I • KOMPRESAI

J • VONIOS

K • GARINIMAS

L • VANTOS

M • UŽKEPIMAS

N • PARŪKYMAS

32

Nuovirai. Jie paruošiami verdant augalinę žaliavą. Priklausomai nuo paskirties augalinės

žaliavos virimo laikas siekė nuo kelių minučių iki 2 valandų. Augalinė žaliava užpilama šaltu

vandeniu ir verdama. Nukošiama.

Ištraukos. Reikiamos augalų dalys užpilamos šaltu virintu vandeniu ir uždengus

palaikomos apie valandą. Kartais vandeninės ištraukos kaitinamos ir tik tada nukošiamos.

Antpilai. Spiritu ar degtine užpilamos augalo dalys ir laikoma vėsioje vietoje nuo kelių

dienų iki kelių savaičių. Nusunkiama, sandariai uždaroma ir laikoma vėsioje vietoje.

Milteliai. Gerai išdžiūvę augalai susmulkinami, išsijojami per tankų sietą ir sugrūdami

grūstuvėje ar sumalami kavos malūnėliu. Miltukai laikomi sandariame inde, sausoje vietoje ir

neilgiau kaip mėnesį. Miltukai beriami į maistą, laižomi, ar tiesiog praryjami, užsigeriant

vandeniu. Smulkieji milteliai naudojami gaminant tepalus, stambiau sumalti tinka nuovirams.

Tepalai. Augalinės ar gyvulinės kilmės riebalai ištirpinami mažoje temperatūroje,

palaipsniui beriama augalinių miltelių ir pastoviai maišoma. Jei tepalas gaunasi per skystas jis

praskiedžiamas sėmenų, kanapių ar aguonų aliejumi. Skystesni tepalai gaminami ir su

augalinėmis sultimis. Norint tepalą sutirštinti dedama vaško. Laikoma sandariuose induose.

Pleistrai. Tos augalo dalys, kurios lieka nukošus antpilus sumaišomos su pašildytu vašku.

Gauta masė plonu sluoksniu tepama ant švarios plonos drobės.

Kompresai. Virintų augalų tirščiai sudedami į medžiaginius maišelius ir dedama ant

skaudamos, karščiuojančios ar kitos vietos. Kompresas gali būti ir nuovire (ar antpile)

suvilgytas audeklo gabalas.

Vonios. Į šiltą vandenį supilamas augalinės žaliavos nuoviras ar įmetami džiovinti augalai ar

jų dalys, surišti į drobinę ar marlinę skarelę. Tame vandenyje gulima arba jame pamirkoma,

apiplaunama atskira kūno dalis.

Garinimas. Dažniausiai šiltoje pirtyje, ant įkaitytų akmenų (plytų) uždedama džiovintų žolių

ir pilamas vanduo. Apsisiautus galvą, pasilenkus arčiau akmenų kvėpuojama augalo

skleidžiamais dūmais. Kartais buvo imamas špižinis puodas su žarijomis ant jų dedamos

džiovintos žolės ir užsisiautus audeklu ar tiesiog pasilenkus giliai įkvepiami augalų

skleidžiami dūmai. Kartais į medinį kubilą pripilama žolių nuoviro, tuomet priklaupiama,

palenkiama galva, užsiklojama drobe ir kvėpuojama iš indo sklindančiais garais.

Vantos. Atitinkamų augalų (lapų ir stiebų) šluotelės, kuriomis šiltoje pirtyje pamušama

reikiam kūno vieta. Arba gerai karštame vandenyje pamirkyta vanta prispaudžiama ir

palaikoma prie reikiamos kūno vietos.

33

Užkepimas. Gerai žinomas augalinės žaliavos paruošimo būdas – žolelių užpilas „iškepamas“

kartu su duona. Tam tikslui buvo gaminamas keramikinis indelis – lekelis. Indelis kartais

būdavo glazūruotas, todėl jis buvo vadinamas dar ir alvuke. Kepama ir stikliniame buteliuke. Į

buteliuką dedamos smulkintos žolės, užpilama degtine, sandariai užkemšama kamščiu,

apvyniojama drobe ir dedama į formuojamą duonos kepalą. Indelis aklinai aplipdomas tešla.

Kol kepa duona, kepa ir žolės. Kartais į indą su žolėmis įdedama medaus, riebalų. Tokiu būdu

gaminamos ir „trejonkės“, „devyniorkės“, tai kai degtine užpilamas atitinkamas žolių rūšių

skaičius.

Parūkymas. Džiovinti (dažniausiai bažnyčioje pašventinti) augalai dėdami ant žarijų, kurios

laikomos metaliniame indelyje. Kartais sausi augalų kambliai tiesiog uždegami.

34

LITERATŪRA

Balvočiūte, J., Gudanavičius, S. (1983). Jaunajam vaistažolių rinkėjui. – Kaunas: Šviesa.

Birzinas, J. (1935). Gydantieji augalai.- Kaunas: Uola.

Galvėnas, V. (1971). Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse / Kraštotyra. – Vilnius.

Grybauskas, K. (1935). Vaistingieji Lietuvos augalai. – Kaunas.

Gudžinskas, Z., Balvočiūte, J. (2007). Lietuvos vaistiniai augalai. Kaunas: Šviesa.

Ragažinskienė, O., Rimkienė, S., Sasnauskas, V. (2005). Vaistinių augalų enciklopedija. –

Kaunas: LUTUTĖ.

Skinderis-Kaributas, A. (1932). Vaistų žolynas. – Kaunas.

Vasiliauskas, J. (1991). Augalų paslaptys ir sveikata. – Vilnius.

Lietuvos kaimo vaistininkystės tradicijos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje/ Liaudies

kultūra. 2001, Nr. 3.

Liaudies medicinos tradicijos Anykščių ir Kupiškio rajonuose bei Dzūkijos Nacionaliniame

parke/Etnologiniai ir folkloristiniai tyrinėjimai. (1997). – Vilnius.

LR Žemės ūkio ministro 2008 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 3D-481 Dėl tradicinių amatų

klasifikacijos aprašo ir tradicinių amatų klasifikacijos patvirtinimo 2013 m. kovo 6 d. aktuali

redakcija (Žin., 2013, Nr. 27-1282).

LR Žemės ūkio ministro 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. 3D-498 Dėl tautinio paveldo produktų atitikties tradicijai kriterijų aprašo ir tautinio paveldo produktų atitikties Lietuvos etninei kultūrai vertinimo rodiklių patvirtinimo (Žin., 2008, Nr. 107-4110). http://lt.wikipedia.org/wiki/

SUDERINTA: ………………………

...............................tyrimų priežiūros komisijos

pirmininkas

2013 m. ……………………mėn. …..d.

Augalų ir jų produktų būdingų konkrečiai vietovei ar etnografiniam regionui specifikacijų nustatymas pagal papildytą tradicinių amatų

klasifikacijos dalį ,,Žolininkystė“

1 priedas

TAUTINIO PAVELDO PRODUKTŲ, BŪDINGŲ KONKREČIAI VIETOVEI AR ETNOGRAFINIAM REGIONUI, ATITIKTIES

SPECIFIKACIJOS

36

II GRUPĖ – TRADICINIŲ VEISLIŲ AUGALAI, GYVŪNAI IR JŲ PRODUKTAI

BŪDINGI BRUOŽAI

055. ŽOLININKYSTĖ

Kodas 055AG23.01.01

Rūgštynės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Rauktalapė rūgštynė – lot. Rumex crispus L. Smulkioji rūgštynė – lot. Rumex acetosella L. Valgomoji rūgštynė – lot. Rumex acetosa L. Šeima:

Rūgtiniai – lot. Polygonaceae. Daugiamečiai, rečiau vienamečiai arba dvimečiai žoliniai augalai, dažniausiai su vagotais stiebais ir sveikais, lygiakraščiais lapais. Žiedai smulkūs,

susibūrę į šluotelės pavidalo žiedynus. Žiedai rausvos spalvos. Vaisius – tribriaunis, tamsiai rudas, blizgantis riešutėlis. Žydi gegužės – rugpjūčio mėn. Rinkimo būdas

Renkama lapai, vaisiai.

Priemonės

Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 30-35 laipsnių C

temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.

Metų laikas (mėnesiais)

Lapai renkami anksti pavasarį, vaisiai - rugsėjo mėn.

Kodas 055AG23.01.02

Garšvos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji garšva – lot. Aegopodium podagraria L. Šeima: Salieriniai – lot. Apiaceae. Užauga iki 50-120 cm aukščio, turi šakniastiebius ir jais dauginasi vegetatyviškai. Stiebas tuščiaviduris, su briaunuotomis vagelėmis. Žiedynas gana

didelis, turintis apie 15-20 maždaug vienodo ilgio stipinų. Žydi gegužės – rugsėjo mėn.

Rinkimo būdas

Renkami lapai.

Priemonės

Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje, dažnai pavartant, arba džiovykloje

30-35 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0akniastiebis

http://lt.wikipedia.org/wiki/Stiebas

http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDiedynas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Gegu%C5%BE%C4%97

http://lt.wikipedia.org/wiki/Rugs%C4%97jis

37

Lapai renkami nuo pat pavasario iki rudens kol jie dar žali.

Kodas 055AG23.01.03

Balandos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Baltoji balanda – lot. Chenopodium album L. Šimtagrūdė balanda – lot. Chenopodium botrys L. Šeima: Balandiniai – lot. Chenopodiaceae. Vienametis, 10-150 cm aukščio, su miltišku apnašu augalas. Stiebas stačias, briaunotas, dažniausiai šakotas. Lapai kiaušiniški, kiaušiniškai rombiški

arba pailgi, viršutiniai siauresni, lancetiški, pakraštyje nelygiai dantyti, kartais skiautėti, rečiau lygiakraščiai. Žiedų kamuolėliai sudaro varpas,

susibūrusias į gausiai šakotą, lapuotą šluotelę. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisiai subręsta rugpjūčio – spalio mėn. Sėklos juodos, 1 – 1,3 mm pločio.

Vienas augalas gali duoti apie 100000 sėklų. Rinkimo būdas

Renkami lapai.

Priemonės




Iškart po žydėjimo pjaunamos šviežios arba sudžiūvusios balandos viršūnėlės.

Kodas 055AG23.01.04

Dilgėlės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Didžioji dilgėlė – lot. Urtica dioica L. Gailioji dilgėlė – lot. Urtica urens L. Šeima: Dilgėliniai – lot. Urticaceae. Didžioji dilgėlė daugiametis žolinis augalas su ilgu šliaužiančiu šakniastiebiu. Stiebas stačias, keturbriaunis, apaugęs, kaip ir visas augalas, paprastais

ir dilginamaisiais plaukeliais, 60-125 cm aukščio. Lapai priešiniai, pailgi, pjūkliškais kraštais. Žiedai žali, lapų pažastyse susitelkę į šluoteles. Žydi

liepos – spalio mėn. Vaisius –riešutėlis.

Rinkimo būdas

Renkama žiedai, lapai, šaknys, sėklos.

Priemonės

Pjaunamos 30-50 cm žydinčių dilgėlių viršūnės. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių

apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 45-50 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė turi būti tamsiai žalios spalvos, specifinio kvapo. Pakuojama į

medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Žolė pjaunama birželio – rugpjūčio mėn. Šaknys kasamos vėlai rudenį arba anksti pavasarį. Sėklos renkamos liepos – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.01.05

Barščiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Sibirinis barštis – lot. Heracleum sibiricum L. Šeima: Salieriniai – lot. Apiaceae.

38

Dvimetis, kartais daugiametis, 40-120 cm aukščio augalas. Stiebas tuščiaviduris, briaunotas, vagotas, plaukuotas. Lapai plunksniški , turi 2-4 poras

elipsiškų lapelių nelygiai dantytų, apaugusių šiurkščiais plaukeliais. Žiedai geltonai žalsvi, skėtukuose. Skėčiuose po 10-20 skėtukų. Žydi nuo birželio

mėn. pabaigos iki rugsėjo mėn. Vaisius iš 2 pilkai rusvų vaisiukų.

Rinkimo būdas

Renkama žolė, sėklos, šaknys.

Priemonės




Žolė pjaunama, kai sunoksta sėklos.

Kodas 055AG23.01.06

Čiobreliai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Keturbriaunis čiobrelis – lot. Thymus pulegioides L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae.

Daugiametis, 10-30 cm aukščio puskrūmis. Stiebas plonas, kylantis, su keturiomis plaukuotomis briaunomis, ties pamatu įsišaknijęs, sumedėjęs. Lapai

smulkūs, priešiniai, standūs, pilkai žali. Juose daug liaukučių, kuriuose kaupiamas eterinis aliejus. Todėl augalas stipriai maloniai kvepia. Žiedai maži,

rausvai violetiniai, susitelkę į galvutes. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Vaisius iš keturių riešutėlių.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės




Žolė pjaunama žydėjimo metu (birželio – liepos mėn.).

Kodas 055AG23.01.07

Raudonėliai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastasis raudonėlis – lot. Origanum vulgare L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae.

Daugiametis, 30-60 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, keturbriaunis, šakotas. Lapai priešiniai, pailgai kiaušiniški, kotuoti. Žiedai maži,

rožiniai, susitelkę stiebų viršūnėse į skėtiškas šluoteles. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Vaisius – geltonai rudas arba pilkas taškuotas riešutėlis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

39

Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje nei

40 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė yra natūralios spalvos, labai kvapi. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje

vėdinamoje patalpoje.


Žolė pjaunama žydėjimo metu (liepos – rugpjūčio mėn.).

Kodas 055AG23.01.08

Mėtos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Miškinė mėta – lot. Mentha longifolia L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae.

Daugiametis, žolinis, stipriai kvepiantis, 30-100 cm aukščio, labai plaukuotas, pilkas augalas. Stiebas status, viršutinė dalis šakota. Lapai bekočiai,

pailgai kiaušiniški, pailgi arba pailgai lancetiški. Jų kraštas stambiai dantytas arba pjūkliškas. Viršutinė pusė pilkai žalia, apaugusi prigludusiais

plaukeliais. Apatinė pusė balsva, ištisai padengta veltiniu. Žiedynai stiebo ir šakų viršūnėje, tankūs, cilindriškos, viršūnėje nusmailėjusios varpos

pavidalo. Vainikėlis – rausvai violetinis. Žydi liepos – rugsėjo mėn. Vaisiai – kiaušiniški ar plačiai elipsiški, taškuoti, rudi riešutėliai.

Šaltmėtė – lot. Mentha spicata L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae.

Daugiametis, žolinis, stipriai kvepiantis, 30-90 cm aukščio, plikas arba beveik plikas augalas. Stiebas status, paprastas arba šakotas, su ilgais

tarpubambliais, apatinė dalis neretai rausva. Lapai pailgai kiaušiniški, lancetiški, bekočiai arba žemutiniai su trumpais kotais, pjūkliški arba dantyti.

Žiedynas ilgas, plonas, varpos pavidalo. Vainikėlis – rausvas arba šviesiai rausvai violetinis. Žydi liepos – rugsėjo mėn. Vaisiai – kiaušiniški, smulkiai

taškuoti riešutėliai.

Rinkimo būdas

Renkami lapai.

Priemonės




Lapai renkami žydėjimo metu (liepos – rugsėjo mėn.).

Kodas 055AG23.01.09

Kartieji kiečiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Kartusis kietis – lot. Artemisia absinthium L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae. Daugiametis žolinis augalas. Jo šakniastiebiai turi daug pumpurų, iš kurių pirmaisiais metais išauga trumpi stiebai su lapų skrotele, antraisiais –

medėjantieji vienmečiai stiebai. Augalo aukštis 60 – 120 cm. Apatiniai lapai du ar triskart suskaldyti, kotuoti, iš viršaus baltai pūkuoti, apatinė lapų

pusė žalsva. Viršutiniai lapai triskilčiai arba sveiki, lancetiški, pavirtę priežiedžiais, kurių pažastyse išauga smulkūs, rutuliški, nedideli graižai. Žiedai

gelsvi, vamzdeliniai. Vaisius smulkus, lygus, rusvas. Karčiojo kiečio žolė aštraus aromatingo kvapo ir labai karti.

Rinkimo būdas

40

Renkama žolė.

Priemonės


temperatūroje. Išdžiūvusi žolė stipraus, malonaus kvapo, kartoko skonio. Pakuojama į tankaus audinio maišus arba medines dėžes.


Žolė pjaunama prieš žydėjimą arba žydėjimo metu.

Kodas 055AG23.01.10

Apyniai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastasis apynys – lot. Humulus lupulus L. Šeima: Kanapiniai – lot. Cannabaceae. Daugiametis, žolinis vijoklinis augalas. Stiebas 5 m ir daugiau aukščio, vyniojasi į dešinę, briaunotas, šiurkštus. Lapai priešiniai, 8-15 cm ilgio ir

beveik tokio pat pločio, 3-5-skiaučiai, širdiškais pamatais, į viršų smailėjantys, dantyti, su prielapiais. Vyriškųjų augalų žiedai pažastiniuose arba

viršūniniuose šluotelių pavidalo žiedynuose, smulkūs, dažniausiai gelsvai žali. Žydi birželio-rugpjūčio mėn. Vyriškieji žiedai jokios praktinės

reikšmės neturi. Moteriškieji žiedai susitelkę kankorėžio pavidalo trumpakotėse varpose. Vaisiams bręstant, išauga pažiedės ir moteriškieji žiedynai

virsta spurgais. Vaisius – vienasėklis riešutėlis.

Rinkimo būdas

Renkami spurgai.

Priemonės


temperatūroje. Išdžiūvę spurgai žalsvai gelsvi, nesubyrėję, specifinio apyniams būdingo kvapo, kartūs. Pakuojama į specialius maišus ir laikoma

tamsioje, vėsioje, gerai vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Apynių spurgai skinami (rugpjūčio mėn. pab. – rugsėjo mėn.).

Kodas 055AG23.01.11

Erškėčiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Miškinis erškėtis – lot. Rosa majalis L. Raukšlėtalapis erškėtis – lot. Rosa rugosa Thunb. Paprastasis erškėtis – lot. Rosa canina L. Šeima: Erškėtiniai

– lot. Rosaceae. Miškinis, raukšlėtalapis ir paprastasis erškėčiai – daugiamečiai krūmai dygliuotomis šakelėmis, pražanginiais, neporomis plunksniškais lapais. Jaunos

šakelės tankiau dygliuotos, o senų ūglių dygliai stambesni, retesni. Žiedai dideli, dažniausiai rožiniai. Vaisiai – netikros uogos, oranžiniai raudonos,

blizgančios, sultingu apdangalu, kurio vidinė pusė apaugusi ilgais plaukeliais. Vaisiaus viduje daug mažų riešutėlių – sėklų. Žydi birželio – liepos

mėn. Vaisiai prinoksta rugpjūčio – rugsėjo mėn.

Rinkimo būdas

Renkami vaisiai.

41

Priemonės

Džiovinami džiovykloje 80-90 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Renkami sunokę vaisiai (rugpjūčio – rugsėjo mėn.).

Kodas 055AG23.01.12

Gudobelės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Švelnioji gudobelė – lot. Crataegus mollis Scheele. Vienapiestė gudobelė – lot. Crataegus monogyna Jacq. Miškinė gudobelė – lot. Crataegus

kyrtostyla Fingerh. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae.

Medžiai arba krūmai 3-12 cm aukščio. Žiedai dažniausiai sukrauti skydiškuose arba skėtiškuose gausiažiedžiuose žiedynuose. Vainiklapiai balti,

rečiau rožiniai. Žydi gegužės – birželio mėn. Vaisiai – smulkūs obuolėliai.

Rinkimo būdas

Renkama žiedai, lapai ir vaisiai.

Priemonės

Žiedai ir lapai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 35-40

laipsnių C temperatūroje. Žaliava laikoma gerai uždarytuose dėžėse arba stikliniuose induose. Vaisiai džiovinami saulėtoje vietoje arba džiovykloje

40-45 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvę išlieka apvalūs, raukšlėti, tamsiai raudoni. Laikomi sandariuose stikliniuose induose arba tankaus audinio

maišuose.


Žiedai ir lapai skinami žydėjimo pradžioje, vaisiai – visiškai subrendę (rugpjūčio mėn. pab. – rugsėjo mėn.).

Kodas 055AG23.01.13

Jonažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji jonažolė – lot. Hypericum perforatum L. Šeima: Jonažoliniai – lot. Hypericaceae. Daugiametis, žolinis, iki 100 cm aukščio augalas. Stiebas stačias, viršūnėje šakotas. Lapai priešiniai, ovaliniai, lygiakraščiai. Prieš šviesą juose lengvai

matomos taškelių formos šviesios liaukutės. Žiedai geltoni, vainiklapių kraštuose su tamsiais taškeliais, susitelkę į plačią šluotelę. Žydi beveik visą

vasarą (birželio – rugsėjo mėn.). Vaisius – dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Stiebų viršūnėlės su žiedais ir lapais pjaunamos žydėjimo metu (birželio – rugsėjo mėn.).

42

Kodas 055AG23.01.14

Paprastieji kiečiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastasis kietis – lot. Artemisia vulgaris L. Šeima: Astriniai– lot. Asteraceae.

Daugiametis, 50-150 cm aukščio žolinis augalas. Dažniausiai būna keli stiebai. Jie statūs, briaunoti, viršutinė dalis šakota. Lapai pražanginiai, 1-2

kartus plunksniškai suskaldyti, viršutinė jų pusė tamsiai žalia, plika arba nedaug voratinkliškai plaukuota, apatinė – pilka, gausiai plaukuota. Žiedai

rausvi, smulkūs, susitelkę po 20-40 į graižus. Graižai skėtiškose kekėse, kurios sudaro šluoteles arba varpas. Žydi rugpjūčio – rugsėjo mėn. Vaisius –

plačiai verpstiškas, be skristuko lukštavaisis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė ir šaknys.

Priemonės

Pjaunamos 25-30 cm ilgio pradedančios žydėti nesumedėjusios viršūnės. Žolė džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo

tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 35-40 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius

ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.

Iškąstos šaknys nuvalomos, bet nenuplaunamos. Džiovinamos pavėsyje, paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje ne

aukštesnėje kaip 40 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusios šaknys laikomos sandariai uždaromuose induose.


Žolė pjaunama birželio – rugpjūčio mėn. Šaknys kasamos rudenį.

Kodas 055AG23.01.15

Kraujažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji kraujažolė – lot. Achillea millefoluim L. Šeima: Astriniai– lot. Asteraceae.

Daugiametis, iki 70 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, briaunotas, viršunėje šakotas, plaukuotas. Lapai pražanginiai, lancetiški, 2-3 kartus

plunksniškai suskaldyti. Žiedai balti, kartais rausvi, susitelkę į mažus graižus, kurie sudaro skėtiškas kekes. Žydi visą vasarą. Vaisius – plokščias,

sidabriškai pilkas lukštavaisis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė ir žiedai.

Priemonės

Žiedynai (graižai) pjaunami peiliu arba nubraukiami rankomis. Žolė ir žiedynai paskleidžiami plonu sluoksniu ir džiovinami pavėsyje, gerai

vėdinamoje patalpoje arba specialioje džiovykloje 35-40 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma

vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Žolė – 15 cm ilgio žydinčios augalų viršūnės kartu su lapais pjaunamos žydėjimo metu.

43

Kodas 055AG23.01.16

Lazdynai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastasis lazdynas – lot. Corylus avellana L. Šeima: Beržiniai – lot. Betulaceae. 2 – 6 m aukščio krūmas. Stiebo žievė rausvai pilka. Lapai pražanginiai, gana stambūs, ovalūs, dvigubai dantytais kraštais, plaukuoti, viršus tamsiai

žalias, apačia šviesesnė. Žiedai vienalyčiai. Kuokeliniai žiedai susitelkę į daugiažiedžius žiedynus – žirginėlius. Piesteliniai žiedai sukrauti po du

pumpuro formos žiedyne. Žydi kovo – balandžio mėn. Vaisius – riešutas, apgaubtas gožele.

Rinkimo būdas

Renkama lapai, stiebų žievė ir branduoliai.

Priemonės


temperatūroje. Žievė džiovinama pavėsyje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Riešutai renkami subrendę. Žievė lupama anksti pavasarį. Lapai skinami žydėjimo pradžioje (kovo mėn.).

Kodas 055AG23.01.17

Pušys (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji pušis – lot. Pinus sylvestris L. Šeima: Pušiniai – lot. Pinaceae. 20-40 (48) m aukščio ir iki 100 cm skersmens, tiesiu, išbėginiu liemeniu visžalis medis. Jaunų medžių laja kūgiška, vėliau ovalinė arba rutuliška.

Seniems medžiams būdinga skėtinė, ažūrinė laja. Jauni ūgliai žalsvi, rudenį – gelsvai pilki. Senų medžių žievė stora, ruda, giliai sueižėjusi. Pumpurai

sakuoti. Spygliai po du, melsvai žali. Moteriškieji žiedynai po 1-3 jaunųjų ūglių viršūnėlėse. Vyriškieji – gelsvi, susitelkę jaunųjų ūglių pamate. Žydi

gegužės – birželio mėn. Kankorėžiai prinoksta antrų metų spalio mėn. Sėklos juosvos su rusvais sparneliais.

Rinkimo būdas

Renkami pumpurai.

Priemonės

Renkami nuo medžių ne jaunesnių kaip 10 metų. Pjaunama su ne ilgesne kaip 3 mm stiebo dalimi, kad būtų sulipę po 5-6 pumpurus drauge.

Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Galima džiovinti ir saulėje. Išdžiūvę pumpurai turi būti sukibę po 5-6, rudos, rudai žalios arba tamsiai rudos

spalvos, dervų kvapo. Pakuojami į popieriumi išklotas fanerines dėžes ar į stiklainius. Laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje.


Pumpurai renkami vasario – kovo mėn. dar neišsiskleidę, brinkimo fazėje.

Kodas 055AG23.01.18

Ramunės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Vaistinė ramunė – lot. Matricaria recutita L. Bevainikė ramunė - Matricaria discoidea DC. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae. Vaistinė ramunė – vienametis, 20-40 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, šakotas, plikas, tuščiaviduris. Lapai pražanginiai, 2-3 kartus

44

plunksniškai suskaldyti. Stiebai ir jo šakutės baigiasi graižais. Kraštiniai graižo žiedai liežuviški, balti, o viduriniai – vamzdiški, geltoni. Žydi gegužės

– rugpjūčio mėn. Vaisius- pailgas, rusvai žalias lukštavaisis. Bevainikės ramunės graižai be baltų liežuviškų žiedų, tik su gelsvai žaliais vamzdiškais

žiedais.

Rinkimo būdas

Renkami žiedai.

Priemonės


temperatūroje. Išdžiūvę žiedai žalsvai geltoni, aromatingi. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje

patalpoje.


Žiedai skinami žydėjimo pradžioje.

Kodas 055AG23.01.19

Sukatžolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji sukatžolė – lot. Leonurus cardiaca L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae.

Daugiametis, 50-150 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, keturbriaunis, tuščiaviduris, šakotas, plaukuotas. Lapai priešiniai, tamsiai žali,

kotuoti, plaštakiškai skiautėti. Žiedynas ilgas, žiedai smulkūs, susitelkę lapų pažastyse į tankius gausiažiedžius menturius. Vainikėlis rožinis arba

baltas. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisiai – aštriai tribriauniai tiesutėliai.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


temperatūroje. Išdžiūvusi žolė žalios spalvos, silpno kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje

patalpoje.


Pjaunamos žydinčios, iki 40 cm ilgio stiebų ir šoninių šakelių viršūnės (birželio mėn. pab. – rugpjūčio mėn.).

Kodas 055AG23.01.20

Stumbražolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Kvapioji stumbražolė – lot. Hierochloe odorata (L.) P. Beauv. Šeima: Migliniai – lot. Poaceae.

Daugiametis, 30-70 cm aukščio žolinis retakeris augalas. Stiebas status, liaunas. Vegetuojančių ūglių lapai ilgi, 30-40 cm ilgio ir maždaug 8 mm

pločio. Derančių ūglių lapai trumpi, dažniausiai vos 2-3 cm ilgio. Žiedai susitelkę nedidelėmis piramidiškomis arba vienašalėmis šluotelėmis.

Varputės rudos, auksinio atspalvio. Žydėjimo metu šluotelės šakos būna išsiskėtusios, o bręstant grūdams – susiglaudusios. Žydi gegužės - birželio

mėn. Grūdas tamsiai rudas, blizga. Patrintas arba išdžiūvęs augalas malonia kvepia kumarinu.

45

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės




Pirmoji žolė pjaunama liepos mėn. prad., antroji – rugsėjo mėn.

Kodas 055AG23.01.21

Trūkažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji trūkažolė – lot. Cichorium intybus L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae. Daugiametis, iki 70 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, šakotas, briaunotas. Apatiniai lapai plunksniškai skiltėti, o viršutiniai lancetiški,

dantyti, apkabinantys stiebą. Graižai dideli, daugiausiai pavieniai, prisitvirtinę viršutinėje stiebo dalyje ar lapų pažastyse, melsvi. Žydi liepos –

rugpjūčio mėn. Vaisius – pleištiškas lukštavaisis su skristuku.

Rinkimo būdas

Renkama šaknys ir žiedai.

Priemonės

Iškastos šaknys gerai nuplaunamos ir supjaustomos gabaliukais. Džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 50-55 laipsnių C

temperatūroje. Geria išdžiūvusios šaknys būna rudai pilkos, raukšlėtos, viduje balsvos, bekvapės. Žiedai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai

vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 25-30 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar

popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Šaknys kasamos rudenį (rugsėjo – spalio mėn.). Žiedai skinami žydėjimo pradžioje (liepos mėn.).

Kodas 055AG23.01.22

Valerijonai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Vaistinis valerijonas – lot. Valeriana officinalis L. Šeima: Valerijoniniai – lot. Valerianaceae. Daugiametis žolinis augalas, iki 2 m aukščio. Stiebas stačias, tuščiaviduris, viršutinė dalis šakota. Lapai plunksniški, skroteliniai, ilgakočiai, viršutiniai

– bekočiai. Žiedai smulkūs, kvapūs, balti arba rausvi, netikruose skėčiuose – šluoteliniuose žiedynuose. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisiai –

lukštavaisiai su skristuku.

Rinkimo būdas

Renkami šakniastiebiai su šaknimis.

Priemonės

Iškąstos šaknys nuplaunamos ir 1-2 dienas apvytinamos ore pavėsyje. Po to džiovinama šiltoje patalpoje: pastogėje, krosnyje arba džiovykloje ne

46

aukštesnėje kaip 35-40 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusių šaknų paviršius šviesiai rudas arba rudas, vidus baltas arba balsvas. Pakuojama į

medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Šaknys kasamos rudenį – spalio mėn. ir pavasarį – kovo-balandžio mėn.

Kodas 055AG23.01.23

Varnalėšos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Didžioji varnalėša – lot. Arctium lappa L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae. 60-150 cm aukščio dvimetis žolinis augalas. Stiebas storas, stačias, išilgai vagotas, gausiai šakotas, dažnai rausvas. Šakos – palūkotos. Šaknis

liemeninė, mėsinga, rusva, jos vidus balkšvas. Lapai stambūs, širdiškai kiaušiniški, viršutinė pusė žalia, apatinė apaugusi veltiniškai pilkšvais

plaukeliais. Graižai rutuliški stiebo ir šakų viršūnėse skėtiškose kekėse. Vainikėlis – purpurinis. Žydi liepos - rugpjūčio mėn. Vaisius – pilkšvai rusvas

lukštavaisis.

Rinkimo būdas

Renkamos šaknys.

Priemonės

Iškastos šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu, supjaustomos į 10-15 cm gabaliukus ir džiovinamos gerai vedinamose pastogėse arba džiovyklose 45-55

laipsnių C temperatūroje. Išdžiuvusios šaknys turi būti pilkai rusvos, vidus pilkas, silpno būdingo kvapo, salstelėjusio skonio. Laikomos sandariuose

stikliniuose induose arba medinėse dėžėse sausoje vėdinamoje patalpoje.


Šaknys kasamos pirmaisiais augimo metais rugsėjo mėn. pab. – spalio mėn. arba ankstyvą antrųjų metų pavasarį (balandžio mėn.) vos pradėjus

augalui vegetuoti.

Kodas 055AG23.01.24

Kiaulpienės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji kiaulpienė – lot. Taraxacum officinale F. H. Wigg. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae. Daugiametis žolinis augalas. Šaknis liemeninė, stora, įsiskverbia į žemę net iki 50 cm gylio. Lapai lancetiški, dantyti, stiebo pamatinėje dalyje sudaro

skrotelę. Žiedynkotis 5-30

Cm aukščio, tuščiaviduris, viršutinėje dalyje voratinkliškai plaukuotas. Graižas didelis, geltonas. Žydi balandžio – gegužės mėn. Vaisius – pilkai

rudas lukštavaisis su skristuku. Visose augalo dalyse yra karčių pieniškų sulčių.

Rinkimo būdas

Renkama šaknys, lapai ir žiedynai.

Priemonės

Iškąstos šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu ir paliekamos apvysti. Džiovinamos gerai perpučiamoje vietoje arba džiovykloje 40-60 laipsnių C

temperatūroje. Šaknys tinka vartoti, kai sulenkus lūžinėja. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje

47

patalpoje.

Lapai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu pavėsyje. Išdžiūvę lapai žalios spalvos. Žiedynai džiovinami džiovykloje 40-50 laipsnių C

temperatūroje. Lapai kaip ir žiedynai laikomi sandariuose stikliniuose induose.


Šaknys kasamos rudenį (rugsėjo mėn. pab. – spalio mėn.), kai jau vysta lapai. Galima kasti ir anksti pavasarį, kol dar nežydi. Lapai renkami tik jauni

(nuo birželio iki rugpjūčio mėn.). Žiedynai renkami prieš masinį žydėjimą (balandžio – gegužės mėn.).

Kodas 055AG23.01.25

Rasakilos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji rasakila – lot. Alchemilla vulgaris L. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae. Daugiametis, 5-30 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, kylantis arba gulsčias, šakotas, plaukuotas. Lapai apskriti, pražanginiai, plaštakiškai

skiautėti, su 7-13 plačių, beveik apskritų skiaučių, klostyti, neretai sudaro lyg ir piltuvėlį, kuriame ilgai išsilaiko nakties rasa. Pamatiniai lapai

ilgakočiai, viršutiniai trumpakočiais arba visai bekočiai. Žiedai maži, gelsvai žali, be vainiklapių, skėtiškose šluotelėse. Žydi gegužės – spalio mėn.

Vaisius – žalsvai geltonas riešutėlis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


temperatūroje. Išdžiūvusi žolė šviesiai žalios spalvos. Laikoma sandariose medinėse dėžėse arba stikliniuose induose, tamsioje, vėsioje, sausoje

vietoje.


Žolė pjaunama žydėjimo metu (gegužės – spalio mėn.).

Kodas 055AG23.01.26

Žemuogės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji žemuogė – lot. Fragaria vesca L. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae. Daugiametis, 5-20 cm aukščio žolinis augalas. Stiebai dviejų tipų: vieni šliaužiantys, ploni, įsišaknijantys, kiti – statūs, žydintys. Lapai tridaliai,

ilgakočiai, stambiai dantyti, auga prie pamato skrotele. Stiebai ir lapai apaugę plaukeliais. Žiedai balti, po keletą susitelkę į skėtiškus žiedynus. Žydi

gegužės – birželio mėn. Tikrieji vaisiai (sėklytės) išsidėstę uogos paviršiuje esančiose duobutėse. Žiedsostis išauga į netikrą vaisių – uogą. Prinokusios

uogos yra tamsiai raudonos, beveik rutuliškos, kvapios.

Rinkimo būdas

Renkama lapai, uogos.

Priemonės

Lapai džiovinami pastogėje, vėdinamoje patalpoje arba pavėsyje. Išdžiūvę lapai turi būti žalios spalvos, silpno kvapo. Uogos džiovinamos džiovykloje

48

45-55 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusios uogos turi išlikti tamsiai raudonos, saldžiarūgščio skonio. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius

maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Lapai skinami augalams žydint gegužės – birželio mėn. Uogos renkamos visiškai prisirpusios.

Kodas 055AG23.01.27

Avietės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji avietė – lot. Rubus idaeus L. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae. Daugiametis krūmas iki 1,5 (2) m aukščio. Stiebas status, kiek palinkusia viršūne. Viršūniniai ir žydinčių šakučių lapai trilapiai, žemutiniai

plunksniški, sudaryti iš 5(7) lapelių. Lapeliai kiaušiniški, nusmailėję, viršutinėje pusėje apaugę retais plaukeliais arba pliki, o apatinėje – baltais,

veltiniška. Žiedai susitelkę trumpose viršūninėse arba pažastinėse negausiažiedėse kekėse. Vainiklapiai balti. Žydi gegužės-birželio mėn. Vaisiai

(uoga) pusrutuliški arba ištęstai pusrutuliški, raudoni (avietiniai) arba geltoni, saldūs, kvapūs, sudaryti iš smulkių, sultingų kaulavaisių.

Rinkimo būdas

Renkama lapai, vaisiai.

Priemonės

Surinktus vaisius galima šiek tiek (3-4 val.) pavytinti saulėje arba iš karto džiovinti krosnyje, džiovykloje 45-50 laipsnių C temperatūroje.

Išdžiūvusios uogos nesulimpa, nenudažo pirštų, yra malonaus kvapo ir saldžiai rūgštoko skonio. Lapai džiovinami pastogėse arba džiovykloje 40-45

laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Lapai renkami birželio – rugsėjo mėn., vaisiai liepos – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.01.28

Gervuogės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji gervuogė – lot. Rubus caesius L. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae. Daugiametis krūmas. Stiebai dvimečiai, statūs arba šliaužiantys, iki 3 m ilgio, tankiai dygliuoti. Lapai sudėtiniai, su 3-5 lapeliais, raukšlėti, abi pusės

žalios, plaukuotos. Žiedai balti, kartais rausvi, kekėse. Žydi gegužės – birželio mėn. Vaisius – beveik juoda, melsvu apnašu, sultinga, saldžiai rūgšti

uoga.

Rinkimo būdas

Renkama lapai, uogos.

Priemonės

Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje. Išdžiūvę lapai dedami medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikomi vėdinamoje, sausoje

patalpoje. Surinktos uogos paskleidžiamos plonu sluoksniu ir apvytinamos atvirame ore, saulėje arba iš karto džiovinamos krosnyje, džiovykloje 50-

60 laipsnių C temperatūroje. Gerai išdžiūvusios uogos nesulimpa, nesudaro pirštų, yra malonaus kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius


49


Lapai skinami vasaros pradžioje, krūmui žydint. Uogos renkamos, kai prisirpsta (liepos – rugpjūčio mėn.).

Kodas 055AG23.01.29

Erškėčiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

KLAIDA KLASIFIKATORIUJE!

Rinkimo būdas

Priemonės


Kodas 055AG23.01.30

Raudonieji dobilai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Raudonasis dobilas – lot. Trifolium pratense L. Šeima: Pupiniai – lot. Fabaceae. Daugiametis, 15-70 cm aukščio žolinis augalas su 3-10 stiebų. Stiebai žali, kartais rausvi, dažniausiai kylantys arba pagulę, rečiau statūs, vagoti,

nelabai šakoti, viršutinė dalis plaukuota. Lapai trilapiai, retai su 4-5 lapeliais. Žiedai įstriži, susitelkę apvaliose ar plačiai kiaušiniškose galvutėse.

Vainikėlis šviesiai ar tamsiai raudonas. Žydi birželio – rugsėjo mėn. vaisius – kiaušiniška, vienasėklė ankštis. Sėklos kiaušiniškos ar trikampiškos,

suplotos, geltonos, violetinės, rusvos.

Rinkimo būdas

Renkama žolė ir žiedynai.

Priemonės




Žolė pjaunama žydint.

Kodas 055AG23.01.31

Kmynai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastasis kmynas – lot. Cavum carvi L. Šeima: Salieriniai – lot. Apiaceae. Dvimetis, žolinis augalas. Stiebas 30-80 cm aukščio, status, šakotas. Lapai pražanginiai, 2-3 kartus smulkiai plunksniškai suskaldyti,prie pagrindo

sudaro lapamakštį, apatiniai kotuoti, viršutiniai bekočiai. Žiedynas – sudėtinis skėtis. Žiedai balti arba kiek rausvi, mažyčiai. Žydi gegužės – birželio

mėn. Vaisius – pailgos formos skeltavaisis. Vaisiai subręsta liepos – rugpjūčio mėn.

Rinkimo būdas

50

Renkami vaisiai.

Priemonės

Nupjauti kmynai rišami į pėdelius ir kabinami gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje. Džiovinami ne aukštesnėje kaip 30-35 laipsnių C

temperatūroje, prieš tai ant žemės patiesus patiesalą, kad išbyrėjusias sėklas galima būtų surinkti. Išdžiūvę kmynai nukuliami, sėklos išvalomos ir

džiovinamos paskleistos plonu sluoksniu vėdinamoje patalpoje, kartais pamaišant. Išdžiovintos sėklos yra rusvos, aštraus skonio, stipraus specifinio

kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Derlius imamas, pradėjus ruduoti vaisiams ( birželio – liepos mėn.), kol dar ne visiškai subrendę.

Kodas 055AG23.01.32

Gysločiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Plačialapis gyslotis – lot. Plantago major L. Siauralapis gyslotis – lot. Plantago lanceolata L. Šeima: Gyslotiniai – lot. Plantaginaceae. Plačialapis gyslotis – daugiametis augalas. Lapai dideli, lygiakraščiai, elipsiški, ilgakočiai, sudaro pamatinę skrotelę. Žiedynkotis 10-50 cm aukščio,

belapis, vagotas. Žiedynas – tanki, cilindriška varpa, susidedanti iš mažų gelsvai žalių žiedų. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisius – dėžutė.

Siauralapis gyslotis – daugiametis, 5-50 cm aukščio augalas. Skrotelę sudaro siauri, lancetiniai lygiakraščiai, trumpakočiai lapai. Žiedai rusvi,

susitelkę į trumpas, tankias varputes atn ilgų žiedynkočių. Žydi gegužės – rugsėjo mėn. vaisius – elipsiška dėžutė, dvisėklė.

Rinkimo būdas

Renkami lapai.

Priemonės


temperatūroje. Pakuojama į medines dėžes ar laikoma uždarytuose stikliniuose induose.


Lapai pradedami rinkti žydėjimo pradžioje ir renkami visą vasarą.

Kodas 055AG23.01.33

Čiužutės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Dirvinė čiužutė – lot. Thlaspi arvense L. Šeima: Bastutiniai – lot. Brassicaceae. Vienmetis, 15-50 cm aukščio, gelsvai žalias augalas. Stiebas stačias, briaunotas, šakotas. Lapai pailgi, dantyti. Apatiniai palaipsniui susiaurėję į

lapkotį, viršutiniai bekočiai. Smulkūs žiedai susitelkę paprastoje kekėje. Vainiklapiai balti, dulkinės geltonos. Žydi nuo balandžio mėn. pabaigos iki

rudens. Vaisiai – plokščios, beveik apskritos formos, plačiai sparnuotos ankštarėlės su siaura pertvara.

Rinkimo būdas

Renkama žolė, sėklos.

Priemonės

Surinktas čiužutes galima surišti ir pakabinti gerai vėdinamoje vietoje džiūti. Kad neišbyrėtų dalis sėklų, kuokštus derėtų aprišti marle. Išdžiūvusios

51

čiužutės kuliamos, sėklos išvalomos, išdžiovinamos ir supilamos į sandarų indą.


Žolė skinama augalams žydint. Sėklos renkamos tada, kai ankštaros pagelsta, o sėklos būna šviesiai rudos.

Kodas 055AG23.01.34

Raktažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Pavasarinė raktažolė – lot. Primula veris L. Šeima: Raktažoliniai – lot. Primulaceae. Daugiametis, 15-30 cm aukščio žolinis augalas. Stiebo nėra. Lapai skroteliniai, šviesiai žali, raukšlėti. Iš lapų skrotelės išauga vienas arba keli

žiedynstiebiai. Žiedynas vienašalio skėčio pavidalo, su 15-20 žiedų, kuris panašus į raktų ryšulėlį. Vainikėlis geltonas. Vaisius – ruda kiaušiniška

dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama lapai, žiedai, šaknys.

Priemonės

Žiedai džiovinamai ant popieriaus pavėsyje. Lapai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių

apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 40-50 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvę lapai žali, medaus kvapo. Šakniastiebiai kartu su šaknimis

nuplaunami ir džiovinami 40-50 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusios šaknys rusvos spalvos, silpno kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius



Lapai skinami žydėjimo metu (gegužės – birželio mėn.). Žiedų tik geltonas vainikėlis renkamas žydėjimo pradžioje. Šaknys kasamos rudenį (rugsėjo –

spalio mėn.) arba pavasarį (balandžio mėn. pr.).

Kodas 055AG23.01.35

Takažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastoji takažolė – lot. Polygonum aviculare L. Šeima: Rūgtiniai – lot. Polygonaceae. Vienametis, iki 40 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas silpnas, gulsčias, bambliuotas, plikas, labai šakotas. Lapai lancetiški, trumpakočiai. Žiedai

žalsvai balti arba rausvi, smulkūs, po 1-5 lapų pažastyse. Žydi birželio – spalio mėn. Vaisius – tribriaunis, juodas riešutėlis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


temperatūroje. Išdžiūvusi žolė yra gražiai žalios spalvos, lapeliai nesubyrėję ir natūralaus kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir

laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Pjaunama žydinti žolė liepos pradžioje.

52

Kodas 055AG23.01.36

Ugniažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Didžioji ugniažolė – lot. Chelidonuim majus L. Šeima: Aguoniniai – lot. Papaveraceae. Daugiametis, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, šakotas, plaukuotas, kartais plikas. Lapai giliai, plunksniškai suskaldyti į 5-7 apvalias

arba kiaušiniškas skiltis. Apatiniai lapai su kotais, viršutiniai – beveik bekočiai. Lapų viršutinė pusė žalia, o apatinė – pilkai žalsva. Žiedynas

skėtiškas. Vainiklapiai – ryškiai geltoni. Žydi gegužės – rugsėjo mėn. Vaisius - į ankštarą panaši dviskyrė dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės




Žolė pjaunama žydėjimo pradžioje ir per patį žydėjimą (gegužės- rugpjūčio mėn.).

Kodas 055AG23.01.37

Nakvišos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Dvimetė nakviša – lot. Oenothera biennis L. Šeima: Nakvišiniai – lot. Onagraceae. Dvimetis, iki 100 cm aukščio žolinis augalas su stora sultinga pagrindine šaknimi. Stiebas stačias paprastas arba viršutinėje dalyje šakotas, briaunotas,

apaugęs plaukeliais. Lapai pailgi, vingiuotai dantytais kraštais, pamatiniai su kotais. Stiebo lapai bekočiai. Pirmaisiais metais užauga lapų skrotelė,

antraisiais – stiebas su žiedais. Žiedai stambūs, kvapnūs, pavieniai, viršūninių lapų pažastyse sudaro ilgas kekes. Vainiklapiai šviesiai geltoni. Žydi

birželio – rugpjūčio mėn. Vaisius – ilga, plaukuota dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkamos sėklos.

Priemonės

Nakvišų vaisiai nukuliami. Išvalytos sėklos džiovinamos kambario temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma



Sėklos renkamos nuo rugpjūčio mėn. pab. iki spalio mėn. pr.

Kodas 055AG23.01.38

Notrelės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Baltažiedė notrelė – lot. Lamium album L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae. Daugiametis 30-60 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačiais arba kylantis, keturbriaunis, kartais šakotas, apaugęs retais plaukeliais. Lapai

priešiniai, kiaušiniški arba širdiški, nežymiai raukšlėti, pjūkliškai dantytais kraštais. Žiedai balti arba gelsvi, beveik bekočiai, po 8-9 susitelkę

53

viršutinių lapų pažastyse. Žydi nuo gegužės mėn. iki vėlyvo rudens. Vaisius susideda iš 4 riešutėlių.

Rinkimo būdas

Renkami žiedai.

Priemonės


temperatūroje. Išdžiovinti žiedai balti, standūs, silpno kvapo, saldoki. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje,

sausoje patalpoje.


Vainiklapiai nutraukiami nuo taurelės birželio – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.01.39

Plautės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Tamsioji plautė – lot. Pulmonaria obscura Dumort. Šeima: Agurkliniai– lot. Boraginaceae. Daugiametis, 25-30 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas vienas arba keli, viršutinėje dalyje plaukuotas. Žemutiniai lapai plačiai kiaušiniški, širdišku

pamatu susiaurėję į ilgą lapkotį. Viršutiniai – pailgai kiaušiniški, pleištišku pamatu, bekočiai. Žiedai susispietę stiebo ir šakų viršūnėse suktukais.

Vainikėlis žydėjimo pradžioje rožinis, vėliau raudonai violetinis. Žydi balandžio – gegužės mėn. Vaisius – skeltavaisis, subyrantis į 4 riešutėlius.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Nupjauta žolė paskleidžiama pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje. Geriau džiovinti džiovykloje iki 45 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė tamsiai

žalios spalvos. Laikoma medinėse dėžutėse tamsioje, vėsioje patalpoje.


Žolė pjaunama prieš pat prasiskleidžiant žiedams (balandžio – gegužės mėn.).

Kodas 055AG23.01.40

Asiūkliai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Šiukštusis asiūklis – lot. Equisetum hyemale L. Dirvinis asiūklis – lot. Equisetum arvense L. Šeima: Asiūkliniai – lot. Equisetaceae. Daugiametis sporinis žolinis augalas. Šakniastiebis ilgas, šliaužiantis, įsiskverbia į žemę net iki 1 m gylio. Iš šakniastiebio kiekvienais metais išauga

dviejų rūšių stiebai. Anksti pavasarį išaugantys sporifikuojantys stiebai sultingi, šviesiai rudi arba rausvi 15-25 aukščio. Jų viršūnėse yra po vieną

apskritą varputę su daugybe geltonų sporų, kuriomis asiūklis dauginasi. Pavasariniai stiebai greitai miršta ir išauga vasariniai. Jie žali, nariuoti,

tuščiaviduriai, šiurkštūs. Iš kiekvieno narelio kyšo aplink išsidėsčiusios šakutės.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

54


temperatūroje. Išdžiūvusi žolė pilkšvai žalios spalvos, silpno kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje,

sausoje patalpoje.


Žolė pjaunama birželio – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.01.41

Burnočiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Raibasis burnotis – lot. Amaranthus cruentus L. Šeima: Burnotiniai– lot. Amaranthaceae. Vienmetis, 20-120 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, paprastas arba šakotas, raudonas, rečiau žalias, mėsingas. Lapai ilgakočiai, plaukuoti,

pailgai elipsiški arba rombiškai kiaušiniški, viršus rausvai žalias, apačia šviesiai žalia. Žiedynas šluotelinis, purpuriškai raudonas, su smailiomis

varpiškomis šakomis. Žydi liepos – rugsėjo mėn. Vaisius – dėžutė, atsidaranti dangteliu.

Rinkimo būdas

Renkama lapai, sėklos.

Priemonės




Lapai skinami žydėjimo metu.

Kodas 055AG23.01.42

Gailiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Pelkinis gailis – lot. Ledum palustre L. Šeima: Erikiniai – lot. Ericaceae. Daugiametis, 50-100 cm aukščio, visžalis, stipraus svaiginančio kvapo krūmas. Stiebai medėjantys, gulintys. Nuo jų gausiai kyla rudos, plaukuotos

šakutės. Jauni ūgliai žali, tankiai plaukuoti. Lapai lancetiški, odiški, blizgantys. Žiedai balti, rečiau rausvi, susitelkę į tankius skėčius. Žydi gegužės -

birželio mėn. Vaisius – daugiasėklė dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


temperatūroje. Pakuojama į pergamentiniu popieriumi išklotas medines dėžes ir laikoma šaltoje, gerai vėdinamoje patalpoje.


Lapai ir jaunos šakutės pjaunamos žydėjimo metu birželio – liepos mėn.

Kodas 055AG23.01.43

55

Varpučiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastasis varputis – lot. Agropyron repens (L.) Hull. Šeima: Migliniai – lot. Poaceae. Daugiametis, iki 120 cm aukščio žolinis augalas. Jo šakniastiebis plonas, nariuotas, ilgas, šliaužiantis. Stiebai statūs ar šiek tiek pakilę, tuščiaviduriai.

Lapai – ilgi, plokšti, žali arba melsvai žali. Žiedynas – sudėtinė varpa, siaura, tanki, stati. Varputės lancetiškos, šviesiai žalios ar violetinės. Žydi

birželio - liepos mėn. Vaisius - lancetiškas žvynagrūdis su liekančiais žiedažvyniais.

Rinkimo būdas

Renkami šakniastiebiai.

Priemonės

Iškasti šakniastiebiai išplaunami šaltame vandenyje ir džiovinami paskleidus plonu sluoksniu ant grindų, lentų, popieriaus, kasdien pavartant. Išdžiūvę

turi būti šviesiai gelsvi, be kvapo, saldoko skonio. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Šakniastiebiai kasami anksti pavasarį arba vėlai rudenį (kol dar nesužėlę).

Kodas 055AG23.01.44

Liepos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Mažalapė liepa – lot. Tilia cordata Mill. Šeima: Liepiniai – lot. Tiliaceae. Iki 25 m aukščio medis. Lapai anksti nukrintančiais prielapiais, pražanginiai, ilgakočiai, 2-8 cm ilgio ir maždaug tokio pat pločio, tamsiai žalia apatine

puse, kiek blizgantys, beveik apskriti. Žiedynai su 3-10 žiedų, pusiau skėtiniai, kvapūs. Prie kiekvieno žiedyno yra geltonai žalsvas, pailgai

lancetiškas, plonas pažiedlapis. Vainikėlis gelsvai balsvas. Žydi birželio – liepos mėn. Vaisius – kiaušiniškai rutuliškas riešutėlis, padengtas minkštu

apvalkalu.

Rinkimo būdas

Renkami žiedai.

Priemonės


temperatūroje. Išdžiūvę žiedai sveiki, neparudavę, žalsvai geltoni, malonaus kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma



Žiedai kartu su pažiedlapiais nuskinami rankomis žydėjimo pradžioje

Kodas 055AG23.01.45

Kaštonai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Paprastasis kaštonas – lot. Aesculus hippocastanum L. Šeima: Kaštoniniai – lot. Tiliaceae. Tankia, rutuliška arba plačiai kiaušiniška laja, iki 30 m aukščio medis. Žievė pilkai ruda, sueižėjusi, paviršiniai žievės sluoksniai nukrinta ir ant žievės

matyti medienos suktumas. Ūgliai stori, rausvai arba gelsvai rudi. Pumpurai priešiniai, lipūs, ypač pavasarį. Lapai priešiniai, sudėtiniai, sudaryti iš 5-7

56

(8) plaštakiškai išsidėsčiusių lapelių. Žiedai netaisyklingi, susitelkę stačiose piramidiškose šluotelėse. Vainiklapiai balti su geltonomis arba

raudonomis dėmėmis. Žydi gegužės – birželio mėn. Vaisius – žalia, rutuliška, su stambiais dygliais dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žievė, sėklos ir žiedai.

Priemonės


temperatūroje. Žievė džiovinama pavėsyje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Lygi, nesueižėjusi žievė pavasarį lupama nuo lygių nestorų šakų. Vaisiai renkami su žaliais kevalais prieš jiems susprogstant. Žiedynai nupjaunami,

kai apatiniai žiedai visai pražydę, o viršutiniai dar neprasiskleidę.

Kodas 055AG23.01.46

Šalpusniai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Ankstyvasis šalpusnis – lot. Tussilago farfara L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae. Daugiametis žolinis augalas. Anksti pavasarį išauga vienas ar keli nešakoti stiebai, apaugę baltais pūkeliais ir žvyniškai, rusvais, bekočiais, smailiomis

viršūnėmis, spirališkai prisegtais lapais. Stiebų viršūnėse pražysta pavieniai, stambūs, geltoni graižai. Augalui peržydėjus, išauga dideli, ilgakočiai,

apskritai širdiški, tamsiai žalia viršutine ir baltais pūkais padengta apatine puse lapai. Žydi kovo – balandžio mėn. Vaisius – pailga sėklelė su baltu

skristuku.

Rinkimo būdas

Renkama lapai, žiedai.

Priemonės


temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava natūralios spalvos, be kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje

patalpoje.


Žiedai skinami žydėjimo pradžioje kovo – balandžio mėn. Lapai skinami vasaros pradžioje, kol jie dar neperaugę.

Kodas 055AG23.01.47

Vingiorykštės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Pelkinė vingiorykštė – lot. Filipendula ulmaria (L.) Maxim. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae. Daugiametis, iki 150 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, briaunuotas, viršutinė dalis – šakota, gausiai lapuotas. Lapai plunksniški

(pertrauktai), dideli. Žiedynas – tanki viršūninė šluotelė. Žiedai maži, balti arba neryškiai rožiniai, kvapūs. Žydi birželio – liepos mėn. Vaisius –

sudėtinis lukštavaisis.

Rinkimo būdas

57

Renkama žiedynai ir žolė.

Priemonės


temperatūroje. Pakuojama į sandarias medines dėžes arba stiklinius indus ir laikoma sausoje, tamsioje, vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusi žaliava yra

savotiško kvapo, saldžiai sutraukiančio skonio.


Žiedynai ir žolė pjaunama žydėjimo metu.

Kodas 055AG23.01.48

Viržiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Šilinis viržis – lot. Calluna vulgaris (L.) Hull. Šeima: Erikiniai – lot. Ericaceae. Daugiametis, visada žaliuojantis, iki 70 cm aukščio įsišaknijančiais ūgliais puskrūmis. Stiebai šakoti. Lapai maži, prigludę, linijiški arba linijiškai

lancetiški, bekočiai. Žiedai rožiniai, smulkūs, silpno medaus kvapo, susitelkę daugiažiedėje, beveik vienpusėje kekėje. Žydi liepos – rugsėjo mėn.

vaisius – plaukuota dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žiedai ir lapai.

Priemonės

Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Greitai išdžiūsta. Išdžiūvusi žaliava kvapi, violetinė, saldžiai karstelėjusio skonio. Pakuojama į

medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Žiedai ir lapai skinami žydėjimo metu rugpjūčio – rugsėjo mėn.

Kodas 055AG23.01.49

Aitrieji šilokai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Aitrusis šilokas – lot. Sedum acre L. Šeima: Storalapiniai – lot. Crassulaceae. Daugiametis, 4-15 cm aukščio nuolat žaliuojantis žolinis augalas. Stiebas kylantis arba gulsčias, pamate įsišaknijantis. Lapai trikampiškai kiaušiniški,

mėsingi, pliki, išgaubtomis nugarėlėmis. Žiedai geltoni, susitelkę po 3-5 į skėtiškas kekes. Žydi birželio – liepos mėn. Vaisius – lancetiškas

daugiasėklis lapavaisis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Prieš džiovinant žolę patartina 0,5 min. Panardinti į verdantį vandenį ir džiovinti 35-40 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar

popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


58

Žolė renkama žydėjimo metu birželio – liepos mėn.

Kodas 055AG23.01.50

Vaistinės taukės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Vaistinė taukė – lot. Symphytum officinale L. Šeima: Agurkliniai – lot. Boraginaceae. Daugiametis, iki 100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, storas, tuščiaviduris, plaukuotas, į viršūnę šakotas. Lapai dideli, pražanginiai,

plaukuoti. Žiedai stiebų viršūnėse susitelkę į šluoteles, nusvirę, nešvariai purpuriniai arba violetiniai, kartais balsvi. Žydi gegužės – rugsėjo mėn.

Vaisius – skeltinis, subrendęs suskyla į 4 riešutėlius.

Rinkimo būdas

Renkamos šaknys.

Priemonės

Iškastos šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu, supjaustomos gabalais, o stambesnės dar suskaldomos išilgai į 2 - 4 dalis ir suveriamos ant virvučių.

Džiovinamos pastogėje arba specialioje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 50 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusių šaknų paviršius turi išlikti juodas, o

vidus – balsvas. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje, sausoje patalpoje.


Šaknys kasamos vėlai rudenį spalio – lapkričio mėn. arba anksti pavasarį kovo mėn. pab. – balandžio mėn.

Kodas 055AG23.01.51

Dirvinės buožainės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Dirvinė buožainė – lot. Knautia arvensis L. Šeima: Karšuliniai – lot. Dipsacaceae. Daugiametis, 20-80 cm aukščio augalas. Stiebas status, dažnai šakotas, neretai apaugęs plaukeliais. Skroteliniai lapai lancetiški, trumpakočiai,

plunksniški, lygiakraščiai arba dantyti. Stiebo lapai giliai plunksniškai iškarpyti, viršutiniai – paprastai ištisiniai. Žiedai melsvai violetiniai, rečiau

rausvi, plokščiose galvutėse, kraštiniai didesni už vidinius. Žydi nuo birželio iki rugsėjo mėn. Vaisius – lukštavaisis su danteliais viršūnėje.

Rinkimo būdas

Renkama žiedynai ir žolė.

Priemonės




Žiedynai renkami, žolė pjaunama žydėjimo pradžioje.

Kodas 055AG23.01.52

Lipikai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Tikrasis lipikas – lot. Galium verum L. Šeima: Raudiniai – lot. Rubiaceae. Daugiametis, 30-60 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas apvalus, kylantis arba stačias. Lapai siauri, smulkūs, po 6-12 susibūrę menturiais. Žiedai

59

smulkūs, geltoni, kvapūs, stiebo viršūnėje susitelkę šluotelės pavidalo žiedynais. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio mėn. Vaisiai pliki, sudaryti iš dviejų

rutuliškų dalių, kurių kiekvienoje yra po vieną sėklą.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Žolė džiovinama gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje patalpoje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma vėdinamoje,

sausoje patalpoje.


Žolė pjaunama žydėjimo pradžioje.

Kodas 055AG23.01.53

Vaistinės melisos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Maistiniai augalai).

Vaistinė melisa – lot. Melissa officinalis L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae. Daugiametis, 30-100 cm aukščio žolinis malonaus citrinos kvapo augalas. Stiebas status, keturbriaunis, šakotas, apaugęs plaukeliais. Lapai priešiniai,

kotuoti, karbuoti, plaukuoti. Žiedai balti arba rožiniai, po 3-12 susitelkę į vienašalius netikrus menturius viršutinių lapų pažastyse. Žydi liepos –

rugpjūčio mėn. Vaisiai – tamsiai rudi riešutėliai.

Rinkimo būdas

Renkama žolė ir lapai.

Priemonės

Džiovinama pavėsyje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 laipsnių C temperatūroje. Laikoma sandariai uždaryta sausoje vietoje.


Žolė (ūglių viršūnės) pjaunama prieš žydėjimą.

60

2 priedas

TAUTINIO PAVELDO PRODUKTŲ, BŪDINGŲ KONKREČIAI VIETOVEI AR ETNOGRAFINIAM REGIONUI, ATITIKTIES

SPECIFIKACIJOS

61


BŪDINGI BRUOŽAI

055. ŽOLININKYSTĖ

Kodas 055AG23.02.01

Raugerškiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Paprastasis raugerškis – lot. Berberis vulgaris L. Šeima: Raugerškiniai – lot. Berberidaceae. Tankus, 1,5-2,5 m aukščio krūmas. Šakutės stačios, svyrančiomis viršūnėmis. Jauni ūgliai gelsvi arba gelsvai rudi, briaunuoti, senesni –

rusvai pilki. Lapai atvirkščiai kiaušiniški, elipsiški, smulkiai ir aštriai pjūkliški. Šakelių dygliai trišakiai. Žiedai geltoni, nusvirusiose kekėse.

Žydi gegužės – birželio mėn. Vaisiai – tamsiai raudonos, rūgščios, elipsiškos uogos.

Rinkimo būdas

Renkama lapai, vaisiai, stiebų žievė ir šaknys.

Priemonės

Lapai džiovinami pavėsyje arba pastogėse. Išdžiūvę lapai labai lengvi, savotiško kvapo ir rūgštoko skonio. Iškąstos šaknys greitai plaunamos

šaltame vandenyje. Supjaustomos ne storesniais kaip 6 cm storio gabalėliais ir džiovinamos paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo

tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 40-50 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusios šaknys pilkai rudos, pjūvyje

gelsvos, silpno kvapo. Pakuojamos į medines dėžes.

Vaisiai 1 val. džiovinami 90 laipsnių C temperatūroje, po to 35-40 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius

maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Lapai skinami po žydėjimo liepos mėn. vaisiai renkami pribrendę rugpjūčio – rugsėjo mėn. Žievė lupama anksti pavasarį, kai būna atsiknojusi

nuo medienos. Šaknys kasamos anksti pavasarį, kai ima sprogti lapai, bet dar nesusidarę žiedpumpuriai, arba rudenį, kai subręsta vaisiai.

Kodas 055AG23.02.02

Amalai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Paprastasis amalas – lot. Viscum album L. Šeima: Amaliniai – lot. Viscaceae. Daugiametis, visada žaliuojantis, ant lapuočių ir spygliuočių medžių parazituojantis krūmas, nuo medžio maitintojo šakos į viršų pakilęs,

kartais kabantis. Parazituoja dažniausiai ant tuopų ir beržų, rečiau ant klevų, gluosnių, naminių kriaušių, obelų, liepų, ievų. Forma dažniausiai

rutuliška, 30-75 cm skersmens. Stiebas plikas, apskritas, gelsvai žalias, labai trapus, gausiai dvišakai šakotas. Lapai 3-6 cm ilgio, buki, gelsvai

žali. Žiedai dvinamiai, bekočiai, gelsvai žali. Žydi kovo – balandžio mėn. Vaisius – netikra uoga, balta, lipni, 9-10 mm diametro. Prinoksta

žiemą.

Rinkimo būdas

Renkama šakutės su lapais.

62

Priemonės

Nupjautos šakelės džiovinamos paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba

džiovykloje 45-50 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusios yra nemalonaus kvapo ir kartoko skonio. Laikoma tamsioje, sausoje patalpoje

tankaus audinio maišuose arba stikliniuose induose.


Renkama nuo vėlyvo rudens (lapkričio – gruodžio mėn.) per žiemą iki kovo – balandžio mėn.

Kodas 055AG23.02.03

Baltalksniai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Baltalksnis – lot. Alnus incana (L.) Mnch. Meth. Šeima: Beržiniai – lot. Betulaceae. Medis iki 20 m aukščio, lygia, plona, šviesiai pilka žieve. Lapai plačiai elipsiški, 4-10 cm ilgio, nusmailėjusiomis viršūnėlėmis, pilkai

plaukuota apatine puse. Žiedai žirginėliuose. Žydi kovo – balandžio mėn. Vaisiai – riešutėliai, susispietę į kankorėžiais vadinamus vaisynus.

Vaisiai subręsta spalio mėn.

Rinkimo būdas

Renkama žievė, lapai, pumpurai ir kankorėžėliai.

Priemonės

Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje. Išdžiūvę

vaisiai turi būti tamsiai rusvi arba rudi, juodi, silpno kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje

patalpoje.


Vaisiai skinami rudenį ir žiemą, kai jie patamsėja. Žievė nuo numatytų kirsti medžių lupama anksti pavasarį, prieš žydėjimą. Lapai skinami

jauni ir sveiki.

Kodas 055AG23.02.04

Beržai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Karpotasis beržas – lot. Betula pendula Roth. Plaukuotasis beržas – lot. Betula pubescens Ehrh. Šeima: Beržiniai – lot. Betulaceae. Iki 30 m aukščio medis. Laja reta, svyruoklinė. Jaunų medelių žievė rausvai ruda, vėliau bąla ir apie dešimtuosius gyvenimo metus pasidaro

balta, lygi. Lapai kotuoti, trikampiški arba rombiški. Žiedai vienalyčiai, susitelkę žirginiuose. Žydi balandžio arba gegužės mėn. Vaisius –

gelsvai rudas riešutėlis. Plaukuotąjį beržą nesunku atskirti nuo karpotojo iš nesvyrančios lajos ir plaukuotų jaunų ūglių.

Rinkimo būdas

Renkama pumpurai, lapai.

Priemonės

Pumpurai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje

63

25-30 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvę pumpurai rudi, balzamo kvapo. Lapai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo

tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje

patalpoje.


Lapai skinami gegužės mėn., pumpurai – vasario – kovo mėn.

Kodas 055AG23.02.05

Blindės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Blindė – lot. Salix caprea L. Šeima: Gluosniniai – lot. Salicaceae. Aukštas krūmas arba medis 6-10 (20) m aukščio ir 0,75 m skersmens. Laja plati. Šakų žievė iš pradžių lygi, pilkai žalsva, vėliau suaižėja

įvairiomis kryptimis sekliais plyšiais. Pumpurai stambūs, pliki, kaušiniški, pridengti vieno žvynelio. Lapai elipsiški, nusmailėję, lygiais arba

dantytais kraštais, postoriai, pilkai žalai viršutine ir balsva plaukuota apatine puse. Žiedai susitelkę į stačius, stambius žirginius (,,kačiukus“),

iš pradžių apaugę švelniais baltais palukėliais, vėliau gelsvi, kvapūs. Žydi balandžio mėn. Vaisius – dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žievė.

Priemonės

Džiovinama pavėsyje. Išdžiūvusi žievė lenkiant traškiai lūžta.


Žievė lupama pavasarį.

Kodas 055AG23.02.06

Drebulės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Drebulė – lot. Populus tremula L. Šeima: Gluosniniai – lot. Salicaceae. Medis iki 35 m aukščio, retoka laja, išbėginiu liemeniu. Žievė pilka arba pilkai žalia, vėliau suaižėja ir patamsėja. Lapai beveik apvalūs,

stambiai bukai dantyti. Lapkočiai ilgi, susiploję, dėl to lapai lengvai vėjo judinami. Viršutinė lapų pusė gelsvai žalia, apatinė pilkai žalia.

Žiedai susitelkę į svyrančius žirginėlius. Žydi balandžio mėn. Vaisius – žaliai ruda dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama pumpurai, lapai, žievė.

Priemonės

Pumpurai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje

25-30 laipsnių C temperatūroje. Lapai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje

patalpoje. Žievė džiovinama pavėsyje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Drebulių pumpurai (žiediniai pumpurai žaliavai netinkami) renkami anksti pavasarį – kovo-balandžio mėn., prieš pradedant sprogti.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Pavasaris

http://lt.wikipedia.org/wiki/Kovas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Balandis

64

Kodas 055AG23.02.07

Eglės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Paprastoji eglė – lot. Picea abies (L.) Karsten. Šeima: Pušiniai – lot. Pinaceae. Iki 30-50 m aukščio visžalis medis. Liemuo tiesus, cilindriškas, link viršūnės kūgiškas. Žievė pirmaisiais dešimtmečiais būna lygi, švelniai

ruda. Daugelio medžių, sulaukusių 60-80 metų, liemenų paviršiuje ryškiai išsiskiria plokštelės arba gūbriai. Ūgliai rudi, pliki arba apaugę

retais plaukeliais. Spygliai tamsiai žali, žvilgantys, keturbriauniai, šonuose truputį suploti. Žydi gegužės mėn. Vyriškieji kankorėžiai 20-25

mm ilgio, cilindriški, geltoni. Moteriškieji kankorėžiai 10-16 cm ilgio, 3-4 cm skersmens. Sėklos kiaušiniškos, kavos spalvos, su rausvai

gelsvu žvilgančiu sparneliu.

Rinkimo būdas

Renkama žievė ir spygliai.

Kodas 055AG23.02.08

Klevai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Paprastasis klevas – lot. Acer platanoides L. Šeima: Kleviniai – lot. Aceraceae. Medis iki 30 m aukščio, tankia, plačiai ovališka arba rutuliška laja 8-15 (20) m skersmens. Stiebas iki 1 m skersmens. Lapai su 5-7, kartais 3

smailia viršūnėmis skiautėmis. Lapų viršutinė pusė tamsiai žalia. Rudenį lapai būna labai įvairių spalvų: geltoni, oranžiniai, tamsiai raudoni.

Žiedai gelsvai žali, kvapūs, stačiuose skėtiškuose žiedynuose. Žydi gegužės mėn. pradžioje, rečiau balandžio mėn. pabaigoje. Vaisius – ilgas

(4-6 cm), gelsvai rudas dvisėklis sparnavaisis.

Rinkimo būdas


Priemonės

Žiedai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 25-

30 laipsnių C temperatūroje. Lapai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje

patalpoje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Lapai renkami birželio – liepos mėn. Žiedai gegužės mėn.

Kodas 055AG23.02.09

Miškinės obelys (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Miškinė obelis – lot. Malus sylvestris Mill. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae. Iki 15 m aukščio medis. Kamieno žievė pilka. Laja plati, ūgliai žalsvai rudi, pliki, kartais tik jauni nežymiai plaukuoti. Lapai plačiai

kiaušiniški ar elipsiški arba beveik apvalūs, dantyti. Žiedai po kelis skėtiškuose žiedynuose, susitelkę trumpuosiuose ūgliuose. Vainiklapiai,

žiedams skleidžiantis, rožiniai, išsiskleidę – balti. Žydi gegužės – birželio mėn. vaisiai – rutuliški arba kiaušiniški, gelsvai žali, labai rūgštūs

obuoliai.

65

Rinkimo būdas

Renkama vaisiai ir lapai.

Priemonės

Lapai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 25-30

laipsnių C temperatūroje. Kai lapkočiai lenkiant lūžta, žaliava pakuojama į geria uždaromą tarą (stiklinius indus, medines dėžes) ir laikoma

sausoje, vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Vaisiai džiovinami džiovykloje 45-65 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar

popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Lapai renkami birželio – liepos mėn. Vaisiai renkami rugsėjo mėn.

Kodas 055AG23.02.10

Šeivamedžiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Juodauogis šeivamedis – lot. Sambucus nigra L. Šeima: Šeivamediniai – lot. Sambucaceae.

Dideli (4 m aukščio) krūmai arba iki 10 m aukščio medeliai. Šakutės pilkai žalios, plikos arba nežymiai plaukuotos, nusėtos didelėmis,

juodomis karpelėmis. Senesnių šakų žievė pilkai ruda, sueižėjusi. Lapai priešiniai, nenoromis plunksniški, sudaryti iš 5-7 trumpakočių

lapelių, nemalonaus kvapo. Žiedai gelsvai balti arba balti, kvepiantys, sutelkti skėtiškuose tankiuose žiedynuose. Žydi birželio – liepos mėn.

Vaisiai – juodi, žvilgantys kaulavaisiai su raudonai violetiniu, mėsingu minkštimu.

Rinkimo būdas

Renkama žiedai ir vaisiai.

Priemonės

Žiedynai džiovinami gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Išdžiūvę žiedynai turi būti gelsvai baltos

spalvos, silpno specifinio aromato. Vaisiai iš pradžių apvytinami, po to baigiami džiovinti 70-80 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvę vaisiai

turi būti pailgi, apvalūs, raukšlėti, mažai kvapūs, lipnūs. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje

patalpoje.


Žiedynai skinami gegužės mėn. pabaigoje – birželio mėn. pradžioje. Vaisiai renkami rugpjūčio – rugsėjo mėn.

Kodas 055AG23.02.11

Šunobelės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Dygioji šunobelė – lot. Rhamnus catharticus L. Šeima: Šunobeliniai – lot. Rhamnaceae. Šakotas krūmas arba nedidelis iki 8 m aukščio medis. Šakelės dygliuotos, tankiai apaugusios ovaliais lapais. Lapai priešiniai, kotuoti,

nusmailėjusiomis viršūnėmis, smulkiai dantytais kraštais. Žiedai smulkūs, gelsvai žali, susitelkę po 10-15 lapų pažastyse. Žydi gegužės –

birželio mėn. Vaisiai – sultingi, juodi, apvalūs, blizgantys kaulavaisiai. Vaisiai prinoksta rugpjūčio – rugsėjo mėn.

Rinkimo būdas

66

Renkami vaisiai.

Priemonės

Džiovinama krosnyje arba šiltoje patalpoje. Išdžiūvę vaisiai turi išlikti blizgantys, tamsiai violetiniai, susiraukšlėję, be kvapo, salstelėjančio

kartaus skonio.


Vaisiai renkami visiškai prinokę rugsėjo – spalio mėn., be vaiskočių.

Kodas 055AG23.02.12

Tuopos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Kvapioji tuopa – lot. Populus suaveolens Fisch. Šeima: Gluosniniai – lot. Salicaceae. Tankia laja, įstrižai į viršų nukreiptomis šakomis iki 25 m aukščio medis. Žievė pilkai žalia liemens viršutinėje dalyje ir pilka, sueižėjusi

apačioje. Ūgliai gelsvai rudi. Pumpurai maži, labai lipūs ir kvapūs. Lapai standūs, kaišiniški, kiaušiniškai lancetiški, pliki. Viršutinė pusė

tamsiai žalia, žvilganti, apatinė balkšva. Žiedai smulkūs, vienalyčiai, susitelkę į žirginius. Žydi balandžio mėn. Vaisius – dėžutė.

Balzaminė tuopa – lot. Populus balsamifera L. Šeima: Gluosniniai – lot. Salicaceae. Iki 25 m. aukščio medis. Laja reta, platesni nei kvapiosios tuopos lapai, kurių apatinės pusės pilkesnės. Ūgliai tamsiai rausvai rudi. Žydi

balandžio mėn. prieš sulapojant.

Rinkimo būdas

Renkami pumpurai. Arčiau šakų viršūnių pumpurai paliekami, kad iš jų galėtų išaugti lapai ir nauji ūgliai.

Priemonės

Pumpurus galima džiovinti saulėje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 35 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusių pumpurų paviršiuje būna

čerpiškai išsidėstę žalsvi arba rusvai geltoni sakingi žvyneliai. Išdžiūvę pumpurai turi išlikti lipnūs, kvapūs.


Pumpurai renkami anksti pavasarį kovo – balandžio mėn. (prieš lapų sprogimą).

Kodas 055AG23.02.13

Krūminės perilės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Medžių ir krūmų produktai arbatoms ir nuovirams).

Krūminė perilė – lot. Perilla frutescens (L.) Britton. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae. Vienmetis, 50-100 cm aukščio, malonaus kvapo žolinis augalas. Stiebas tiesus, tamsiai purpurinis, šakotas. Lapai priešiniai, kiaušiniški,

stambiai dantytais kraštais. Žiedai smulkūs, susitelkę į šluoteles stiebo viršūnėse ir lapų pažastyse. Vainikėlis baltas arba violetinis. Žydi

gegužės – rugsėjo mėn. Vaisius – rudas riešutėlis.

Rinkimo būdas

Renkama lapai ir vaisiai.

Priemonės

Lapai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 25-30

67

laipsnių C temperatūroje. Vaisiai džiovinami pavėsyje arba džiovykloje 25 laipsnių C temperatūroje. Paruošta žaliava pakuojama į

popierinius maišus arba sandarias talpas išlaikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje.


Lapai skinami žydėjimo metu (rugpjūčio mėn.). Vaisiai renkami rugsėjo mėn. pab. – spalio mėn. prad.

68

3 priedas

TAUTINIO PAVELDO PRODUKTŲ, BŪDINGŲ KONKREČIAI VIETOVEI AR ETNOGRAFINIAM REGIONUI,

ATITIKTIES SPECIFIKACIJOS

69


BŪDINGI BRUOŽAI

055. ŽOLININKYSTĖ

Kodas 055AG23.03.01

Ajerai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Balinis ajeras – lot. Acorus calamus L. Šeima: Aroniniai – lot. Araceae. Daugiametis 60-100 cm aukščio žolinis šlapių pelkėtų vietų augalas. Šakniastiebiai žaliai rausvi, stori, 1,5-3,0 cm diametro,

šliaužiantys, nariuoti, šakoti. Lapai ilgi, kardiški, bekočiai. Žiedai gelsvai žali, smulkūs, dvilyčiai, susitelkę į burbuolės pavidalo

žiedyną. Burbuolė cilindriška. Žydi birželio-liepos mėn. Dauginasi šakniastiebiais. Visas augalas turi būdingą aromatingą kvapą. Rinkimo būdas


Priemonės

Iškąsti šakniastiebiai plaunami, apvytinami, pjaustomi skersai 5-30 cm ilgio gabalais. Stori perpjaunami išilgai pusiau. Džiovinama

šiltoje, gerai vėdinamoje patalpoje arba šildomoje džiovykloje 30-35 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvę šakniastiebiai baltos, gelsvos,

rausvos ar žalsvos spalvos, būdingo ajerų kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje

patalpoje.


Šakniastiebiai kasami rudenį arba ankstyvą pavasarį.

Kodas 055AG23.03.02

Akišveitės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Akišveitė – lot. Euphrasia L. Šeima: Bervidiniai – lot. Scrophulariaceae. Vienmetis žolinis augalas, pusiau parazitinis su trumpa šaknimi. Stiebas šakotas, stačias arba kylantis, vidutiniškai 10-30 cm aukščio,

apaugęs plaukeliais. Lapai priešiniai arba beveik priešiniai, dantyti ar įkarpyti. Žiedai susitelkę į galines varpas bei kekes, smulkūs,

balti arba rausvi su violetinėmis gyslomis ir geltona dėme. Žydi visą vasarą. Vaisius – pailga dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 30-

35 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Žolė pjaunama žydėjimo metu (birželio – rugsėjo mėn.).

70

Kodas 055AG23.03.04

Kvapiosios aniužės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Kvapioji aniužė – lot. Elsholtzia ciliata (Thumb.) Hyl. Šeima: Lūpažiedžiai – lot. Labiatae. Vienmetis, 20-60 cm aukščio, stipriai kvepiantis augalas. Stiebas šakotas, negausiai plaukuotas. Lapai kotuoti, pailgai kiaušiniški,

elipsiški arba pailgi, karbuotai pjūkliški arba tik pjūkliški. Žiedai susitelkę į tankius, 2-5 cm ilgio, vienašalius, varpos pavidalo

žiedynus stiebo ir šakų viršūnėje. Prie kiekvienos beveik apskritos blakstienotu pakraščiu pažiedės yra 2-3 žiedai. Vainikėlis šviesiai

mėlynas, violetinis arba rausvai violetinis. Žydi liepos – rugpjūčio mėn. Vaisiai kiaušiniški, 1-1,5 mm ilgio, tamsiai rudi, lygūs.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje ne

aukštesnėje kaip 35 laipsniai C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje

patalpoje.


Žolė pjaunama per patį žydėjimą.

Kodas 055AG23.03.05

Kalninės austėjos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Kalninė austėja – lot. Jasione montana L. Šeima: Katilėliniai – lot. Campanulaceae. Dvimetis, 30-50 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, apatinė dalis lapuota ir plaukuota, viršutinė – belapė ir plika. Lapai beveik

lygiais banguotais kraštais, pailgi, link stiebo viršūnės smulkėja. Žiedynas – tanki, rutuliška galvutė, kurioje susitelkę trumpakočiai

žiedai. Vainikėlis mėlynas, rečiau balsvas. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisius – dvilizdė briaunota dėžutė, atsidaranti viršuje dviem

sąvaromis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.


Žolė pjaunama per patį žydėjimą.

Kodas 055AG23.03.06

Paprastosios bitkrėslės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

71

Paprastoji bitkrėslė – lot. Tanacetum vulgare L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae.

Daugiametis, 30-150 cm aukščio žolinis augalas. Visas augalas skleidžia gana malonų, kiek aitrų kvapą, ypač karštomis dienomis.

Stiebas (vienas arba daug) status, prie pagrindo rausvai dryžuotas, jo viršūnė šakota. Lapai pražanginiai, 1-2 kartus plunksniškai

suskaldyti. Žiedai ryškiai geltoni, graižuose, šie – tankiose skėtiškose šluotelėse stiebo viršūnėje. Žydi liepos – rugsėjo mėn. Vaisius –

lukštavaisis.

Rinkimo būdas


Priemonės

Žiedai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba

džiovykloje 35-40 laipsnių C temperatūroje. Lapai džiovinami pastogėje ir greitai išdžiūsta. Išdžiūvusi žaliava yra būdingo aromato,

karti. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Žiedai ir lapai renkami liepos – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.03.07

Geltonieji bobramuniai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Geltonasis bobramunis – lot. Anthemis tinetoria L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae.

Daugiametis, kartais dvimetis, žolinis augalas. Stiebas 20-60 (80) cm aukščio, tvirtas, rausvas, stačias arba kylantis, šakotas, apaugęs

plaukeliais. Lapai plunksniškai suskaldyti, pailgi, pilkšvai žali, apatinė pusė visada šviesesnė, apaugusi plaukeliais. Lapų skiltys

pailgos, giliai dantytos. Graižai ilgakočiai, stamboki, skaisčiai geltoni. Žydi liepos – spalio mėn. Vaisiai – keturbriauniai rudi

lukštavaisiai.

Rinkimo būdas

Renkami žiedai.

Priemonės


aukštesnėje 35-40 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje

patalpoje.


Žiedai renkami birželio mėn. antroje pusėje – liepos mėn. viduryje.

Kodas 055AG23.03.08

Builiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Krūminis builis – lot. Anthriscus sylvestris Hoffm. Daržinis builis – lot. Anthriscus cerefolium Hoffm. Šeima: Salieriniai – lot.

Apiaceae.

72

Dvimetis ar daugiametis, 40-140 cm aukščio, nemalonaus kvapo augalas. Stiebas apvalus, giliai vagotas, tuščiaviduris, apatinė dalis

apaugusi šiukščiais plaukeliais, viršutinė – plika, šakota. Lapai trikampiški, 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti. Žiedai balti, smulkūs,

susitelkę į skėtukus, o šie susitelkę į skėčius su 7-16 plikų stipinų. Žydi nuo birželio mėn. pradžios ir rugpjūčio mėn. Vaisius pailgas,

laipsniškai siaurėjantis į viršūnę, blizgančiu paviršiumi.

Daržinis builis skiriasi nuo krūminio maloniu anyžių kvapu, mažesniu ūgiu, plaukuotais stiebo bambliais, nedideliais skėčiais iš 2-5

skėtukų.

Rinkimo būdas

Renkami žiedai.

Priemonės


aukštesnėje 35-40 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje

patalpoje.


Žiedai renkami birželio mėn. antroje pusėje – liepos mėn. viduryje.

Kodas 055AG23.03.09

Vaistinės česnakūnės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Vaistinė česnakūnė – lot. Alliaria officinalis Andrz. Šeima: Bastutiniai – lot. Brassicaceae.

Dvimečiai ir daugiamečiai žoliniai augalai, patrinti kvepia česnaku. Stiebas 20-100 cm aukščio, stačias, tvirtas, briaunotas, apatinėje

dalyje apaugęs paprastais, baltais, ilgais, atsilošusiais arba žemyn nulinkusiais plaukeliais. Lapai žali, pliki, ploni; pamatiniai –

ilgakočiai, inkstiški, karbuoti; stiebiniai – trumpakočiai, širdišku pamatu, trikampiškai kiaušiniški, nelygiai dantyti, nusmailėjusia

viršūne. Žiedai smulkūs, balti, stiebo viršūnėje. Žydi nuo balandžio iki birželio mėn., kartais iki liepos mėn. Vaisiai – ankštaros 35-60

mm ilgio, 2 mm pločio. Sėklos pailgos, iki 3 mm ilgio, juosvai rudos, raukšlėtos.

Rinkimo būdas

Renkami lapai.

Priemonės




Lapai renkami žydėjimo pradžioje.

Kodas 055AG23.03.10

Dagiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Dygliuotasis dagys – lot. Carduus acanthoides L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae.

73

Dvimetis ir daugiametis, 35-90 cm aukščio, labai dygus, šviesiai žalias augalas. Stiebas stačias, viršutinė dalis šakota, iki viršūnės su

šiaurias garbanotais sparnais, dygliuotas. Lapai pailgi, giliai plunksniškai skaldyti, standžiai dygliuoti. Apatiniai lapai greit

nuvystantys. Graižai vidutinio dydžio, pavieniai arba po kelis susitelkę į retus skėtiškus žiedynus. Vainikėlis purpurinis ar balkšvas.

Žydi nuo liepos pradžios iki rugsėjo mėn.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.


Žolė pjaunama žydėjimo metu.

Kodas 055AG23.03.11

Paprastieji dalgučiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Paprastasis dalgutis – lot. Erodium cicutarium L. Šeima: Snaputiniai – lot. Geraniaceae.

Vienmetis, kartais dvimetis, žolinis 6-40 cm aukščio augalas, apaugęs plokščiais plaukeliais, kartais ir liaukiniais. Stiebas gulsčias

arba kylantis, rečiau stačias, vagotas. Lapai pailgi, plunksniški, plaukuoti su plunksniškai suskaldytais arba skiautėtais lapeliais.

Žiedynai iš 3-8 žiedų. Vainiklapiai purpuriškai raudoni. Žydi nuo gegužės iki spalio mėn. Sėklos šviesiai rudos, lygiu paviršiumi.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.12

Debesylai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Didysis debesylas – lot. Inula helenium L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae.

Daugiametis žolinis augalas. Šakniastiebis labai storas, gumbuotas, rudas, mėsingas, su keliomis storomis šaknimis. Stiebai tiesūs,

briaunuoti, plaukuoti, 90-150 cm aukščio. Lapai dideli, priešiniai, nelygiai dantyti, širdiškais, stiebą apgaubiančiais pamatais. Apatinė

jų pusė rečiau, viršutinė – tankiau plaukuota. Viršutiniai lapai mažesni. 10-30 cm ilgio, pailgai kiaušiniški, bekočiai. Žiedynai 6-7 cm

74

skersmens, pavieniai geltoni graižai išsidėstę stiebo ir šakų viršūnėse.

Rinkimo būdas

Renkama šakniastiebiai su šaknimis.

Priemonės

Iškąsta žaliava nuvaloma, nuplaunama, supjaustoma 15-20 cm gabalais. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje,

nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje 30-40 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į



Šakniastiebiai su šaknimis kasami spalio mėn. arba anksti pavasarį (balandžio mėn. pirmoje pusėje).

Kodas 055AG23.03.13

Dirvuolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Vaistinė dirvuolė – lot. Agrimonia eupatoria L. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae.

Daugiametis, 30-120 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, nešakotas, apaugęs plaukeliais. Lapai pražanginiai, sudėtiniai,

pertrauktai neporomis plunksniški, link žiedyno mažėjantys, prie pamato sudarantys skrotelę. Viršutinė lapų pusė tamsiai žalia, apatinė

balkšva, gausiai apaugusi plaukeliais. Žiedai geltoni, susitelkę į varpišką kekę. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Vaisius – riešutėlis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Nupjautos 25-30 cm dirvuolių viršūnės džiovinamos paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių

apsaugotoje patalpoje. Išdžiūvusi žaliava turi būti malonaus silpno kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir

laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Žolė pjaunama žydėjimo metu (liepos mėn.).

Kodas 055AG23.03.14

Dirviniai dobilai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Dirvinis dobilas – lot. Trifolium arvense L. Šeima: Pupiniai – lot. Fabaceae.

Vienmetis, 5-30(50) cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, apvalus, dažniausiai rausvas, nuo pat pamato išsišakojęs, padengtas

tankiais pasišiaušusiais plaukeliais, retai beveik plikas. Lapai trilapiai, lapeliai pilkai žali, linijiški. Balsvai rausvi žiedeliai susitelkę

pailgose galvutėse. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Ankštys vienasėklės. Sėklos apskritai kiaušiniškos, šiek tiek suplotos, gelsvai

žalios.

Rinkimo būdas

Renkama žolė ir žiedynai.

75

Priemonės




Žolė ir žiedynai pjaunami žydėjimo pradžioje.

Kodas 055AG23.03.15

Šilkažiedės gaisrenos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Šilkažiedė gaisrena – lot. Coronaria flos-cuculi L. Šeima: Gvazdikiniai – lot. Caryophyllaceae.

Daugiametis, vienastiebis, 30-80 cm aukščio žolinis augalas su žiediniais ir bežiedžiais stiebais. Žiedinis stiebas stačias, briaunotas,

paprastas, tiktai viršutinėje dalyje kartais šakotas, apaugęs trumpais, žemyn palinkusiais plaukeliais. Lapai 2,5-9 cm ilgio, 3-12 mm

pločio; pamatiniai pailgai atvirkščiai kiaušiniški arba pailgai kastuviški, apybukiai; stiebiniai lancetiški. Žiedai sukrauti retose

šluotelėse. Žali taurėlapiai susiglaudę vamzdeliu. Vainiklapiai rožiniai, balti, giliai suskaldyti į 4 linijiškas dalis. Vainiklapių lakšteliai

su 2 pailgomis, smailiomis ataugėlėmis pamatuose. Žydi gegužės – liepos mėn. Vaisius – pailga dėžutė. Sėklos smulkios, tamsai

rudos.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.16

Kvapiosios gardūnytės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Kvapioji gardūnytė – lot. Anthoxanthum odoratum L. Šeima: Migliniai – lot. Poaceae.

Daugiametis, retakeris, daug stiebų išauginantis 10-50 cm aukščio žolinis augalas, kvapnus (ypač jaučiama jį patrynus). Stiebas plikas,

lygus, kiek aukščiau nešakotas. Lapai linijiški, neilgi, pliki arba pakraštyje apaugę retais plaukeliais. Žiedynas – siaura šluotelė, panaši

į varpą. Varputės blizgančios, gelsvai žalios, vėliau paruduoja. Žydi gegužės- rugpjūčio mėn. Vaisius – kiaušiniškas grūdas.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


76


patalpoje.



Kodas 055AG23.03.17

Siauralapiai gauromečiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Siauralapis gaurometis – lot. Chamaenerion angustifolium Scop. Šeima: Nakvišiniai – lot. Onagraceae.

Daugiametis, 60-150 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status arba kylantis. Lapai pražanginiai, lancetiški, beveik lygiakraščiai. Jų

viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė – melsvai žalia. Žiedai tamsiai purpuriniai, netaisyklingi, susitelkę į gana ilgas (10-45 cm ilgio)

viršūnines kekes. Žydi liepos – rugsėjo mėn. Vaisius – daugiasėklė plaukuota dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama lapai ir žolė.

Priemonės

Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu geria vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Pakuojama į




Kodas 055AG23.03.18

Pūslėtieji guveiniai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Pūslėtasis guveinis – lot. Fucus vesiculosus L. Šeima: Guveininiai – lot. Fucaceae.

Jūrų augalas. Jo gniužulas – plokščias, tamsiai rudas su oro pūslelėmis. Jo lapo formos plokščioji dalis susideda iš susipynusių

bespalvių siūlų, kurie paviršiuje sutankėja ir sudaro daugiasluoksnę žievę. Apatinė gniužulo dalis susiaurėjusi ir baigiasi trumpu

koteliu, kuriuo augalas prisitvirtina prie povandeninių uolienų.

Rinkimo būdas

Renkamas gniužulas.

Priemonės

Surinktas guveinis švariai nuplaunamas gėlu vandeniu, nusausinamas ir džiovinamas, paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje,

nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Išdžiūvęs guveinis turi būti tamsiai rudas. Laikomas sandariai uždaromuose

stikliniuose induose.


Renkamas pajūryje po audrų.

Kodas 055AG23.03.19

77

Paprastosios juodgalvės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Paprastoji juodgalvė – lot. Prunella vulgaris L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae Lindl.

Daugiametis, 10-45 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias arba pagrinde truputį išsilenkęs, keturbriaunis, dažniausiai rausvas.

Lapai kiaušiniški arba pailgai lancetiški, dažniausiai lygiakraščiai. Žiedynas tankus, cilindriškas, varpos ar galvelės pavidalo vainikėlis

violetinis, kartais baltas. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisiai – kiaušiniški tribriauniai blizgantys riešutėliai.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Nupjauta žydinti žolė paskleidžiama gerai vėdinamoje stoginėje plonu (5-7 cm) sluoksniu, kasdien pavartant arba džiovinama

džiovykloje 40-45 laipsnių C temperatūroje. Žolė neturi pajuosti. Laikoma tankaus audinio maišuose ant lentynų sausoje, vėdinamoje,

užtemdytoje patalpoje.


Žolė pjaunama žydėjimo metu (birželio – liepos mėn.).

Kodas 055AG23.03.20

Juodžolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Varpotoji juodžolė – lot. Actaea spicata L. Šeima: Vėdryniniai – lot. Ranunculaceae.

Daugiametis, žolinis, nuodingas augalas. Stiebas užauga iki 80 cm aukščio, šakotas. Lapai dideli, 2-3 kartus plunksniškai skiautėti.

Žydi gegužės – birželio mėn. Žiedai smulkūs, varpiškuose žiedynuose, baltos spalvos. Vaisius – juodos spalvos uoga. Šakniastiebiai

gana stambūs, tamsiai rudi.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.21

Karklavijai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Karklavijas – lot. Solanum dulcamara L. Šeima: Bulviniai – lot. Solanaceae.

Daugiametis, 30-250 cm aukščio puskrūmis. Stiebai laipiojantys, šakoti, prie pagrindo medėjantys. Lapai pražanginiai, kotuoti,

lygiakraščiai, nusmailėjusiomis viršūnėmis. Žiedai taisyklingi, violetiniai, ant ilgų žiedkočių nusvirusiuose žiedynuose. Žydi birželio-

78

rugpjūčio mėn. Vaisiai – kiaušiniškos, ryškiai raudonos uogos.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Surinkta žaliava smulkinama 3-4 cm gabaliukais ir džiovinama paskleidus pavėsyje, pastogėje ar vėdinamoje patalpoje. Pakuojama į



1-3 metų amžiaus stiebai su lapais renkami birželio – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.03.22

Dirvinės karpažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Dirvinė karpažolė – lot. Euphorbia helioscopia L. Šeima: Karpažoliniai – lot. Euphorbiaceae.

Vienmetis žolinis augalas, 5-40 cm aukščio, plikas arba nežymiai plaukuotas. Stiebas storas, tuščiaviduris, negausiai šakotas arba

nešakotas. Lapai pražanginiai, pailgi, plačia, buka, dantyta viršūne. Žiedai pakitę ir visai nepanašūs į daugelio augalų žiedus –

vienalyčiai, dažnai ir be apyžiedžio. Tarp žalsvai gelsvų skraistės skiaučių dar išauga trumpos, plačios, geltonos nektarinės. Tokie su

koteliais žiedynai viršūninių stiebo lapų pažastyse sudaro skėčius. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Triskiltis vaisius beveik rutuliškas.

Rinkimo būdas

Renkami lapai.

Priemonės



patalpoje.


Lapai renkami žydėjimo pradžioje.

Kodas 055AG23.03.24

Dvinamės katpėdės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Dvinamė katpėdė – lot. Antennaria dioica Gaertn. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae. Daugiametis, 30 cm aukščio žolinis augalas.

Stiebų vienas arba keli, statūs, nešakoti. Pamatiniai lapai kastuviški, susitelkę į skrotelę, stiebiniai linijiški arba lancetiški,

pražanginiai. Stiebai ir apatinės lapų pusės apaugę baltais pūkais. Graižai balti ir rožiniai, susitelkę stiebo viršūnėje į skėtiškas

šluoteles arba kekes. Žydi gegužės – liepos mėn. Vaisius pailgas su skristuku.

Rinkimo būdas

Renkama žolė, žiedynai.

Priemonės

79

Žiedai ir žolė džiovinami gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Pakuojama į medžiaginius ar



Žiedynai skinami dar ne visai išsiskleidus žiedams. Žolė (antžeminė dalis) pjaunama augalui žydint.

Kodas 055AG23.03.26

Kiškiakopūsčiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Paprastasis kiškiakopūstis – lot. Oxalis acetosella L. Šeima: Kiškiakopūstiniai – lot. Oxalidaceae. Daugiametis, 5-12 cm aukščio žolinis augalas su horizontaliai šliaužiančiu, plonu apvaliu šakniastiebiu. Lapai trilapiai, jų lakšteliai

atvirkščiai širdiški, trumpakočiai, lygiakraščiai, apaugę retais, ilgais, baltais, prigulusiais plaukeliais. Žiedai pavieniai ant ilgų

žiedkočių. Vainiklapiai balti, su violetinėmis arba rožinėmis gyslomis. Žydi gegužės – birželio mėn. Vaisius – penkiakampė,

penkializdė, šviesiai ruda dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.28

Vaistinės kraujalakės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Vaistinė kraujalakė – lot. Sanquisorba officinallis L. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae.

Daugiametis, iki 1 m aukščio žolinis augalas. Stiebas status, briaunotas, viršutinėje dalyje šakotas. Pamatiniai lapai ilgakočiai,

neporomis plunksniški, dantyti. Stiebo lapai bekočiai. Žiedai maži, tamsiai raudoni, be vainikėlio, susitelkę į kiaušiniškas varpas. Žydi

birželio – rugpjūčio mėn. Vaisius – vienasėklis riešutėlis.

Rinkimo būdas

Renkamos šaknys.

Priemonės

Iškąstos šaknys nuplaunamos šaltame vandenyje, supjaustomos ne didesniais kaip 15 cm gabalėliais, džiovinamos saulėtoje vietoje

arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusių šaknų arba šakniastiebių viršus turi būti tamsiai rudas,

vidus – geltonas, skonis stipriai sutraukiantis. Paruoštos šaknys pakuojamos į popierinius maišelius ir laikomos sausoje, gerai


80


Šaknys kasamos rudenį.

Kodas 055AG23.03.29

Šlakinės kregždūnės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Šlakinė kregždūnė – lot. Vincetoxicum hirundinaria Med. Šeima: Klemaliniai – lot. Asclepiadaceae. Daugiametis, 30-100 cm aukščio, su šliaužiančiu šakniastiebiu žolinis augalas. Stiebas stačias, dviem eilėmis plaukuotas. Lapai

priešiniai arba po 3-4 menturiuose, pailgai kiaušiniški arba stiebo viršutinėje dalyje lancetiški, pamatas širdiškas. Žiedai gelsvai balti,

po keletą susitelkę į skėtukus lapų pažastyse. Žydi birželio – liepos mėn. Sėklos tamsiai rudos, pailgai kiaušiniškos, suplotos.

Rinkimo būdas

Renkama žolė, šaknys.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.30

Kriaušlapės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Apskritalapė kriaušlapė – lot. Pyrola rotundifolia L. Mažoji kriaušlapė – lot. Pyrola minor L. Žaliažiedė kriaušlapė – lot. Pyrola

Chlorantha L. Šeima: Kriaušlapiniai – lot. Pyrolaceae. Daugiamečiai žoliniai augalai su šliaužiančiu, šakotu, trapiu šakniastiebiu. Stiebas 10-30 cm aukščio, kylantis, apatinė dalis kartais

išsišakojusi, su pailgais žvyniškais lapeliais. Lapai paprastai žiemojantys, susitelkę stiebo pamate, apskriti ar plačiai kiaušiniški,

lygiakraščiai ar nežymiai karbuoti. Žiedai rausvi, balti ar žalsvai balti, susitelkę į purią daugiašalę, viršūninę kekę. Žydi birželio –

liepos mėn. Vaisius – suplota, rutuliška dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



81

Kodas 055AG23.03.31

Saldžialapės kulkšnės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Saldžialapė kulkšnė – lot. Astragalus glycyphyllos L. Šeima: Ankštiniai – lot. Fabaceae. Daugiametis, 40-100 (120) cm aukščio žolinis augalas su stora, šakota, anksti apmirštančia šaknimi ir daugeliu stiebų. Stiebai stori,

kylantys arba gulsti, vagoti, išsišakoję, ties bambliais raudonai dėmėti, pliki arba apaugę retais plaukeliais. Lapai beveik bekočiai,

neporomis plunksniški, sudėti iš 9-13 (15) lapelių. Lapeliai pailgai kiaušiniški arba elipsiški, apskrita ar nežymiai įlenkta viršūne,

kartais su labai mažu dygleliu, jų viršutinė pusė plika, žalia, apatinė – šviesesnė, padengta vos matomais prigulusiais plaukeliais.

Žiedai įstriži, gulsti, kartais nulinkę, susitelkę daugiažiedėse, kiaušiniškose ar pailgai kiaušiniškose kekėse. Vainikėlis žalsvai

geltonas, vėliau rudas. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Ankštys tribriaunės, pjautuviškai lenktos, viršūnėje su gana ilgu snapeliu,

dažniausiai su 14-20 sėklų.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės




Žolė pjaunama žydėjimo metu (birželio mėn.).

Kodas 055AG23.03.32

Lakišiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Triskiautis lakišius – lot. Bidens tripartita L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae.

Vienmetis, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, šakotas, žalias arba rusvas, su ryškiais bambliais. Lapai tamsiai žali,

priešiniai, triskiaučiai, dantytais kraštais. Žiedai maži, pilkai gelsvi, susitelkę stiebo ir šakų viršūnėse į pavienius graižus. Žydi birželio

– spalio mėn. Vaisius – kibus lukštavaisis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


45 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė turi būti tamsiai žalia, savito kvapo (ypač patrynus), truputį deginančio, sutraukiančio

skonio. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Pjaunamos jaunos lakišiaus viršūnės su žiedais arba žiedpumpuriais ir ne ilgesniu kaip 15 cm žiedkočiu prieš pat žydėjimą (birželio

mėn.).

82

Kodas 055AG23.03.33

Lelijos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Miškinė lelija – lot. Lilium margaton L. Šeima: Lelijiniai – lot. Liliaceae. Daugiametis žolinis augalas. Svogūnas pailgai kiaušiniškas, geltonas. Stiebas stačias, apvalus, šviesiai žalais, apatinėje dalyje

plaukuotas, 25-80 cm aukščio. Lapai pailgi, elipsiški, trumpakočiai, smailiaviršūniai. Žiedai nusvirę, sukrauti kekėse. Apyžiedžio

lapeliai pailgi, užsiraitę į lauko pusę, nešvariai šviesiai purpuriniai, rausvai raudonai dėmėti. Žydi birželio ir liepos mėn. Vaisius –

dėžutė atvirkščiai kiaušiniška.

Rinkimo būdas

Renkama žolė, svogūnai.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.34

Paprastosios linažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Paprastoji linažolė – lot. Linaria vulgaris L. Šeima: Bervidiniai – lot. Scrophulariaceae. Daugiametis žolinis augalas su gilia šaknimi, 20-60 cm aukščio. Stiebas status, kartais šakotas, arčiau viršūnės lipnus, tankiai apaugęs

lapais. Lapai pailgi, lygiakraščiai. Žiedai stambūs, tankiose, pailgose viršūninėse kekėse. Vainikėlis geltonas, su pentinu. Žydi per visą

vasarą. Vaisius – pailgai kiaušiniška dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Džiovinama pavėsyje, paskleidus plonu sluoksniu ant audinio, popierinio patiesalo, atsargiai vartant. Išdžiūvusios žolės stiebai lengvai

lūžta. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Žolė pjaunama žydėjimo metu (birželio – liepos mėn.)

Kodas 055AG23.03.35

Geltonžiedės liucernos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Geltonžiedė liucerna – lot. Medicago falcata L. Šeima: Pupiniai – lot. Fabaceae. Daugiametis, 20-60 (100) cm aukščio žolinis augalas su ilgomis, labai išsišakojusiomis, atžalas išauginančiomis šaknimis ir daugeliu

83

stiebų. Stiebai standūs, kylantys, statūs ar gulsti, išsišakoję, pliki arba apaugę retais trumpais plaukeliais. Lapai kotuoti, trilapiai,

vidurinysis lapelis ant ilgesnio kotelio negu šoniniai. Žiedai kvapūs, susitelkę gana retose galvutės pavidalo kekėse. Vainikėlis

geltonas, retai balsvas. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisiai – kotuotos ankštys, tiesios arba pjautuviškai ar pusmėnuliškai lenktos su 2-

9 sėklomis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.36

Pašariniai motiejukai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Pašarinis motiejukas – lot. Phleum pratense L. Šeima: Migliniai – lot. Poaceae. Daugiametis, retakeris, 20-100 cm aukščio žolinis augalas. Lapai šiurkštūs, viršūnėje laipsniškai nusmailėję. Žiedynas – tanki

cilindriška varpašluotė. Varputėse po vieną žiedą. Varpažvyniai suaugę, jų viršūnėlės dygliškos, dėl to ir visas žiedynas šiurkštus.

Žydi birželio mėn. Vaisius – grūdas.

Rinkimo būdas

Renkami žiedai.

Priemonės



patalpoje.


Žiedai renkami prieš žydėjimą.

Kodas 055AG23.03.37

Paprastosios naktižiedės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Paprastoji naktižiedė – lot. Silene vulgaris (Moench) Garcke. Šeima: Gvazdikiniai – lot. Caryophyllaceae. Daugiametis, vienastiebis, plikas, melsvai žalais, 30-50 cm aukščio žolinis augalas. Lapai priešiniai, lancetiški arba pailgai kiaušiniški,

3-10 cm ilgio ir 1-3 cm pločio, smailūs, šiukščiais kraštais. Žiedai nemalonaus kvapo, sukrauti viršūniniuose skydeliuose. Taurelė

kiaušiniška, išsipūtusi, 12-18 mm ilgio, pilksvo arba raudono atspalvio. Vainiklapiai balti, kartais rožiniai. Žydi birželio – rugsėjo

84

mėn. Vaisius – dėžutė apskritai kiaušiniška.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.38

Dirvinės našlaitės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Dirvinė našlaitė – lot. Viola arvensis Murr. Šeima: Našlaitiniai – lot. Violaceae. Vienametis arba dvimetis, 8-40 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status arba kylantis, paprastas arba dažniau šakotas, briaunotas,

negausiai apaugęs trumpais plaukeliais arba kartais plikas. Lapai kotuoti, stambiai karbuoti, prielapiai dideli, siekia iki pusės lapo

ilgio. Žiedai nedideli, pavieniai, netaisyklingai ilgų žiedkočių. Vainikėlis geltonas arba baltas, su tamsiais ruoželiais apatiniame

vainiklapyje. Žydi nuo gegužės mėn. iki rudens. Vaisius – pailga, plika dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Žolė džiovinama pastogėse. Jeigu orai lietingi – džiovykloje 30-35 laipsnių C temperatūroje, kad ilgai džiovinama žolė nepagelstų.

Išdžiūvusi žolė silpno, salstelėjusio kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje

patalpoje.



Kodas 055AG23.03.39

Vaistinės noteros (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Vaistinė notera – lot. Betonica officinalis L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae. Daugiametis, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status arba prie pagrindo kylantis, tamsiai raudonas arba juodai rudas,

dažniausiai plaukuotas. Lapai priešiniai, stambiai karbuoti, iš abiejų pusių apaugę retais plaukeliais. Pamatiniai lapai ilgakočiai,

ilgesni, stiebiniai – mažesni, trumpakočiai, o viršutiniai – bekočiai. Žiedai tankiuose menturiuose, viršūninių lapų pažastyse, tamsiai

rožiniai, susitelkę į varpos pavidalo žiedyną. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisius – tamsiai rudas riešutėlis.

Rinkimo būdas

85

Renkama lapai, žolė.

Priemonės

Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusi žolė aitriai karti, nemalonaus kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius



Lapai, žolė rankama birželio – liepos mėn.

Kodas 055AG23.03.40

Mažosios ožiažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Mažoji ožiažolė – lot. Pimpinella saxifraga L. Šeima: Salieriniai – lot. Apiaceae. Daugiametis, 30-70 cm aukščio šiek tiek kvepiantis žolinis augalas. Stiebas apvalus, status, smulkiai vagotas ir briaunotas, plikas arba

apaugęs trumpais plaukeliais. Lapų nedaug, beveik visi susitelkę apatinėje stiebo dalyje, aukščiau jie labai reti ir smulkūs. Sudėtiniai,

neporomis plunksniški, ilgakočiai lapai su kiaušiniškais, stambiai dantytais lapeliais, savotiškos formos. Žiedai balti, skėčiuose po 6-

12 skėtukų. Nei skraistės, nei skraistelės žiedynai neturi. Žydi nuo birželio iki rugsėjo mėn. Vaisius – skeltavaisis iš 2 kiaušiniškų rudų

ar gelsvų vaisiukų.

Rinkimo būdas


Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.41

Paprastosios pakalnutės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Paprastoji pakalnutė – lot. Convallaria majalis L. Šeima: Pakalnutiniai – lot. Convallariaceae.

Daugiametis, 20-25 cm aukščio, žolinis augalas. Lapai elipsiški arba elipsiškai lancetiški. Žiedai varpeliški, balti, retai rožiniai, kartais

pilnaviduriai, susitelkę į vienašonį kekės pavidalo žiedyną, maloniai kvepiantys. Žydi gegužės mėn.

Rinkimo būdas

Renkama žiedai, žolė ir lapai.

Priemonės

Žiedynai pjaunami 3 cm žemiau apatinio žiedo, žolė – apatinio lapo prisegimo vietoje. Lapai skinami be lapkočių. Džiovinama

paskleidus plonu sluoksniu gerai ėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 50-55 laipsnių C

86

temperatūroje. Išdžiūvę žiedai būna šviesiai gelsvi, silpno kvapo. Pakuojama į medines, kartonines dėžes. Laikoma sausoje, gerai



Žiedai ir žolė ruošiami žydėjimo pradžioje (gegužės mėn.). Lapai skinami prieš ir po žydėjimo, kol žali (iki liepos mėn. antrosios

pusės).

Kodas 055AG23.03.42

Europinės pipirlapės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Europinė pipirlapė – lot. Asarum europaeum L. Šeima: Kartuoliniai – lot. Aristolochiaceae.

Daugiametis, 4-10 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis šliaužiantis, šakotas, su trumpomis plonomis šaknimis, nariuotas, su 3

rudai žaliais žvyneliais. Stiebai trumpi, nežymiai kylantieji. Lapai po 2, rečiau po 3 prisegti, žiemojantys, ilgakočiai inkstiški arba

apskriti, lygiakraščiai, odiški, tamsiai žalia blizgančia viršutine puse ir šviesesne, dažnai violetinio atspalvio, apatine puse. Žiedai iš

išorės rudi plaukuoti, iš vidaus tamsiai raudoni ar rausvai rudi pavieniai, susitelkę metūglių viršūnėse, lapų pažastyse. Žydi balandžio

– gegužės mėn. vaisius – šešializdė dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė ir šakniastiebiai su šaknimis.

Priemonės

Žolė džiovinama užpavėsintoje pastogėje arba gerai vėdinamoje patalpoje paskleidus ant popieriaus ar audinio. Iškasti šakniastiebiai

su šaknimis nupurtomi ir džiovinama taip kaip ir lapai arba džiovykloje 45-50 laipsnių C temperatūroje. Žaliava turi būti natūralios

spalvos. Laikoma sandariuose medinėse dėžėse arba stikliniuose induose.


Žolė pjaunama augalams žydint (balandžio mėn. pab. – gegužės mėn.). Šaknys kasamos rudenį (rugsėjo mėn.) arba anksti pavasarį

(kovo mėn.)

Kodas 055AG23.03.43

Pelkiniai pūkeliai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Pelkinis pūkelis – lot. Gnaphalium uliginosum L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae.

Vienmetis, iki 20 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas gulsčias arba kylantis, nuo pat pagrindo plačiai šakotas. Lapai paprasti,

lancetiški, buki, pūkuoti, kartais beveik plika viršutine puse. Žiedai smulkūs, gelsvai balti, susitelkę į tankias krūveles, po 2-4 graižus

lapų pažastyse. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Vaisiai – lukštavaisis su skirstuku.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


87

40 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava yra pilkos spalvos, savotiško kvapo. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius



Žolė renkama žydėjimo pradžioje ( birželio – liepos mėn.)

Kodas 055AG23.03.44

Trilapiai puplaiškiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Trilapis puplaiškis – lot. Menyanthes trioliata L. Šeima: Puplaiškiniai – lot. Menyanthaceae.

Daugiametis, 15-30 cm žolinis augalas su ilgais, šliaužiančiais nariuotais šakniastiebiais. Iš jo viršūnės išauga stambūs, ant ilgų

lapkočių trilapiai lapai. Žiedynstiebis belapis, žiedai sukrauti kekėse. Vainikėlis baltas arba rausvas. Žydi gegužės mėn. antroje pusėje

ir birželio mėn. pradžioje. Vaisius – dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkami lapai.

Priemonės


40 laipsnių C temperatūroje. Geria išdžiūvę lapai esti žali, bekvapiai. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma

sausoje vėdinamoje patalpoje.


Lapai skinami prieš pat augalui pradedant žydėti ir žydint.

Kodas 055AG23.03.45

Vaistiniai putokliai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Vaistinis putoklis – lot. Saponaria officinalis L. Šeima: Gvazdikiniai – lot. Caryophyllaceae.

Daugiametis, 30-90 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, tvirtas, viršutinė dalis šakota. Lapai priešiniai, trigysliai, lancetiški,

trumpakočiai, šiukštokais kraštais. Žiedai balti arba rausvi trumpakočiai, skėtiškose šluotelėse stiebo ir šakų viršūnėse, maloniai

kvepia. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisius – pailga, daugiasėklė dėžutė.

Rinkimo būdas


Priemonės

Iškąsta žaliava plaunama, pašalinamos plonos šakelės, džiovinama giedrą dieną lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusi

žaliava yra rausvai ruda, be kvapo, saldoko, vėliau deginančio skonio. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma



Kasama rudenį - rugsėjo mėn. arba pavasarį - balandžio mėn.

88

Kodas 055AG23.03.46

Dirvinės raugės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Dirvinė raugė – lot. Agrostemma githago L. Šeima: Gvazdikiniai – lot. Caryophyllaceae.

Vienmetis augalas. Šaknis liemeninė, stiebas stačias, paprastas arba šakotas, 50-100 cm aukščio, plaukuotas. Lapai priešiniai,

bekočiai, linijiški arba linijiškai lancetiški, smailūs, 2,5-12 cm ilgio ir 2-8 mm pločio. Žiedai dideli, pavieniui išsidėstę. Taurelė ryškiai

gyslota, gausiai plaukuota. Vainiklapiai rausvi arba raudoni, sveiki, trumpesni kaip taurelė. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio mėn.

Vaisius – cilindriška daugiasėklė dėžutė. Sėklos juodos, 2,5-3 mm ilgio, smulkiai dygliuotos.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.47

Rugiagėlės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Rugiagelė – lot. Centaurea cyanus L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae.

Vienmetis arba dvimetis žolinis augalas. Stiebas status, šakotas, plaukuotas. Lapai siauri, lancetiški, žalsvai pilkšvi, apaugę

plaukeliais. Žiedai mėlyni, viename graiže, ant šakelių viršūnių. Žydi nuo gegužės mėn. iki rugsėjo mėn. Vaisius – pailga sėklelė su

skristuku.

Rinkimo būdas

Renkami žiedai.

Priemonės

Renkami tik kraštiniai mėlyni graižo žiedai ir labai greitai džiovinami šiltoje, užtemdytoje, gerai vėdinamoje patalpoje arba

džiovykloje 40-50 laipsnių C temperatūroje. Žiedai vartomi kasdien, kad išliktų jų natūrali mėlyna spalva. Pakuojama į medžiaginius

ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Žiedai renkami liepos – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.03.48

Rūgčiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Karčiarūgštis rūgtis – lot. Polygonum hydropiper L. Šeima: Rūgtiniai – lot. Polygonaceae.

89

Vienmetis, 30-60 cm aukščio žolinis augalas. Stiebai šakoti, rausvi, bambliuoti, statūs arba kylantys. Lapai pražanginiai, trumpakočiai,

lancetiški. Žiedai smulkūs, plonose varpiškose kekėse stiebo ir šakų viršūnėse arba lapų pažastyse, žaliai rožiniai. Žydi liepos –

rugsėjo mėn. Vaisius – juodas arba tamsiai rudas riešutėlis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


40 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė turi išlikti žalia, stiebai rausvi. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir

laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Žolė pjaunama žydėjimo pradžioje liepos – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.03.49

Saliavai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Šilinis saliavas – lot. Peucedanum oreoselinum L. Stambialapis saliavas – lot. Peucedanum ostruthium Koch. Šeima: Salieriniai – lot.

Apiaceae.

Daugiamečiai, gana aukšti žoliniai augalai. Stiebas stačias, apvalus, dryžuotas, pilnaviduris, plikas arba tik apatinėje dalyje su

trumpais plaukeliais. Lapai 1-3 kartus trilapiai arba plunksniški, jų viršutinė pusė blizganti, tamsiai žalia. Žiedai balti, susitelkę į

išgaubtus skėčius, su 12-25 stipinais. Žydi liepos – rugpjūčio mėn. Vaisius apskritas arba plačiai elipsiškas.

Rinkimo būdas


Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.50

Sidabražolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Miškinė sidabražolė – lot. Potentilla erecta L. Žąsinė sidabražolė – lot. Potentilla anserina L. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae.

Miškinė sidabražolė – daugiametė žolė su 1-3 cm storio netaisyklingai gumbišku, tamsiai rudu, viduje raudonu šakniastiebiu. Stiebas

20-40 cm aukščio, laibas, šakotas, status ar pasidriekęs. Lapai bekočiai, triskiaučiai su 2 prielapiais. Pamatiniai lapai ilgakočiai,

trilapiai, greit nuvysta. Žiedai nedideli, ilgakočiai, geltoni, keturnariai. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Vaisius – sutelktinis, susideda iš

90

keleto raukšlėtų riešutėlių.

Žąsinė sidabražolė – daugiametis žolinis augalas su mėsingomis, dažnai gumbiškai sustorėjusiomis šaknimis. Žiedus išauginantieji

stiebai ploni, 15-80 cm ilgio, šliaužiantys, ties bambliais įsišaknijantys. Lapai plunksniški, susidedantys iš daugelio lapelių. Apatinė jų

pusė apaugusi tankiais pilksvais plaukeliais, paprastai blizgančiais šilkaplaukiais. Žiedai pavieniai (retai po 2), ilgakočiai, išaugę ties

bambliais, stambūs. Vainiklapiai geltoni. Žydi gegužės – rugpjūčio mėn. Vaisius – kiaušiniški arba rutuliški riešutėliai, su vagele

nugarėlėje.

Rinkimo būdas

Miškinė sidabražolė – renkama žolė ir šakniastiebiai. Žąsinė sidabražolė – renkama žolė.

Priemonės

Iškąsti šakniastiebiai nuplaunami tekančiame vandenyje, pavytinama ir džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo

tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 40-45 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvę šakniastiebiai būna

tamsiai rudos, lūžyje – rusvai rudos arba gelsvos spalvos. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje



Šakniastiebiai kasami rudenį (rugsėjo – spalio mėn.) arba pavasarį (balandžio – gegužės mėn.).

Kodas 055AG23.03.51

Šliaužiančiosios šilingės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Šliaužiančioji šilingė – lot. Lysimachia nummularia L. Šeima: Raktažoliniai – lot. Primulaceae. Daugiametis žolinis plikas augalas su šliaužiančiais ir įsišaknijančiais iki 50 cm ilgio stiebais. Lapai priešiniai, trumpakočiai, apskriti,

lygiakraščiai, su geltonomis ir tamsiomis liaukutėmis. Žiedai po 1-2 lapų pažastyse, gana stambūs, geltoni. Žydi nuo birželio iki

rugsėjo mėn. Vaisius – apskrita dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.52

Skėtinės širdažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Skėtinė širdažolė – lot. Centaurium erythraea Rafn. Šeima: Gencijoniniai – lot. Gentianaceae.

91

Vienmetis arba dvimetis, iki 30 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, keturbriaunis, viršutinė dalis šakota. Pamatiniai lapai

sudaro skrotelę. Stiebo lapai priešiniai, bekočiai, lancetiški. Žiedynas – skėtiška šluotelė. Žiedai ryškiai rožiniai. Žydi liepos – rugsėjo

mėn. Vaisius – cilindriška dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje ar džiovykloje 40-45

laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė yra natūralios spalvos, be kvapo ir labai karti. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius



Žolė pjaunama žydėjimo metu birželio – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.03.53

Smėlyniniai šlamučiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Smėlyninis šlamutis– lot. Helichrysum arenarium (L.) Moench. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae.

Daugiametis žolinis 15-30 cm aukščio augalas. Stiebas stačias, nešakotas arba viršutinė dalis kiek šakota, apaugęs baltais pūkeliais.

Lapai pražanginiai, pūkuoti, lancetiški, apatiniai kiaušiniški. Graiželiai maži, rutuliški, sukrauti skėtiškose šluotelėse, geltoni arba

oranžiniai. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisius – pailgas lukštavaisis su skristuku.

Rinkimo būdas

Renkami žiedai.

Priemonės

Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje ar džiovykloje 30-35

laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvę graižai yra geltoni, blizgantys, silpnai kvepiantys, kartaus skonio. Pakuojama į medžiaginius ar



Žiedai renkami liepos – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.03.54

Raudonžiedžiai snapučiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Raudonžiedis snaputis – lot. Geranium sanquineum L. Šeima: Snaputiniai – lot. Geraniaceae.

Daugiametis, 15-50 cm aukščio žolinis augalas su gumbuotais ir šakotais šakniastiebiais. Stiebas stačias, plaukuotas. Jo pamatas ir

pamatiniai lapai kartais, ypač rudenį, parausta. Lapai tamsiai žali, priešiniai, giliai iki pamato suskaldyti į 5-7 skiltis. Žiedai pavieniai,

stambūs, purpuriškai raudoni. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Vaisius panašus į paukščio snapą.

Rinkimo būdas

92


Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.57

Krūminės šunmėtės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Krūminė šunmėtė – lot. Clinopodium vulgare L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae.

Daugiametis žolinis, 30-60 cm aukščio, šliaužiančiu šakniastiebiu augalas. Stiebas status, dažniausiai nešakotas, apaugęs trumpais

plaukeliais. Lapai priešiniai, kiaušiniški, jų apatinė pusė šviesesnė negu viršutinė, kraštai smulkiai karbuotai dantyti. Žiedai susitelkę į

gausiažiedžius menturius, atokiai išsidėsčiusių viršutinių lapų pažastyse bei stiebo viršūnėje. Vainikėlis purpurinis, retkarčiais balsvas.

Žydi liepos – rugsėjo mėn. Vaisius – skeltavaisis iš 4 rudų riešutėlių.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.58

Vaistinės šventagaršvės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Vaistinė šventagaršvė – lot. Angelica archangelica L. Šeima: Salieriniai – lot. Apiaceae.

Dvimetis arba daugiametis 100-250 cm aukščio kvapus žolinis augalas. Stiebas storas, tuščiaviduris, viršutinėje dalyje šakotas, plikas,

su melsvu apnašu. Lapai pražanginiai, su stambiomis, išsipūtusiomis lapamakštėmis, stambūs, pliki, 2-3 kartus plunksniški. Žiedynas

– stambus, beveik rutuliškas sudėtinis skėtis su 20-40 spindulių. Žiedai maži, neryškūs, su balsvais arba gelsvais vainiklapiais. Žydi

birželio – rugpjūčio mėn. Vaisius – suplotas, elipsiškas, žalsvas skeltavaisis.

Rinkimo būdas


Priemonės

93

Iškasti šakniastiebiai su šaknimis nuplaunami šaltu vandeniu ir džiovinami lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje. Šildomoje

džiovykloje džiovinama 35-45 laipsnių C temperatūroje. Išdžiuvusios šaknys yra rausvai rudos, kvapios, aitroko skonio, lenkiamos

lengvai lūžta. Laikoma sandariuose induose sausoje, vėdinamoje patalpoje.


Šakniastiebiai su šaknimis kasami pirmųjų augimo metų rudenį arba antraisiais metais anksti pavasarį.

Kodas 055AG23.03.59

Šliaužiančiosios tramažolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Šliaužiančioji tramažolė – lot. Glechoma hederacea L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae. Daugiametis žolinis augalas, stiebas gulsčias, šliaužiantis, plikas arba ties briaunomis plaukuotas. Lapai priešiniai, ilgakočiai, karbuoti.

Žiedai lelijiniai (melsvi), rečiau raudoni, trumpakočiai, po 2-4 susitelkę lapų pažastyse. Žydi balandžio – birželio mėn., kai kada ir

vėliau. Vaisius susideda iš 3 rusvų riešutėlių.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės




Žolė pjaunama žydėjimo metu gegužės – liepos mėn.

Kodas 055AG23.03.60

Tūbės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Smulkiažiedė tūbė – lot. Verbascum thapsus L. Juodoji tūbė – lot. Verbascum nigrum L. Šeima: Bervidiniai – lot. Scrophulariaceae. Smulkiažiedė tūbė – dvimetis, 30-100 (200)cm aukščio žolinis augalas, visas padengtas pilksvu arba gelsvai rusvu veltiniu. Stiebas

stačias, paprastai storas, lapuotas, dažniausiai nešakotas, užsibaigiantis varpos pavidalo žiedynu. Pamatiniai lapai pailgi, karbuoti arba

lygiakraščiai, beveik bekočiai; žemutiniai stiebo lapai beveik bekočiai, siaurais sparneliais nusileidžiantys stiebu. Viršutiniai –

karbuoti arba lygiakraščiai, pamate su pleištiškais sparneliais, nusileidžiančiais iki žemiau esančio lapo. Žiedų kamuolėliai tankūs,

apatiniai susideda iš 4-7, viršutiniai – iš 1-4 žiedų. Vainikėlis geltonas, retai baltas, gelsvo atspalvio. Žydi birželio – rugpjūčio mėn.

Vaisius – plačiai elipsiška arba kūgiška dėžutė.

Juodoji tūbė – daugiametis, retai dvimetis, paprastai daugiastiebis augalas, 50-100 (120) cm aukščio. Stiebai statūs, prie pamato

beveik apvalūs, aukščiau – briaunotai juostuoti, paprastai juosvai raudoni, negausiai apaugę šakotais plaukeliais, viršūnė užsibaigianti

ilgu, beveik varpišku žiedynu. Žiedynas nuo apačios ligi viršaus nusagstytas kuokštais žiedų. Kuokštuose po 5-10 žiedų. Vainikėlis

geltonas. Pradeda žydėti birželio mėn. viduryje, žydi iki rugpjūčio mėn. Lapai pailgi, viršutinė pusė žalia, apatinė šviesesnė, labai

plaukuota. Pamatiniai lapai stambūs, karbuoti, ilgais lapkočiais, sudaro skrotelę. Link viršūnės jie smulkėja, kotai trumpėja, viršūnė

94

smailėja. Vaisius – plati dėžutė, apaugusi žvaigždiškais plaukeliais.

Rinkimo būdas

Smulkiažiedė tūbė – renkama žolė, žiedai, žiedlapiai. Juodoji tūbė – renkama žolė, žiedai.

Priemonės


40 laipsnių C temperatūroje. Laikoma sandariuose stikliniuose induose.


Žiedlapiai su kuokeliais renkami liepos – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.03.61

Vienašalės užginos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Vienašalė užgina – lot. Orthilia secunda L. Šeima: Kriaušlapiniai – lot. Pyrolaceae. Smulkus plikas krūmokšnis su įstrižu, plonu, iki 1 m ilgio, labai išsišakojusiu šakniastiebiu. Žiedynstiebis kylantis, 10-15 cm aukščio,

prie pamato dažniausiai išsišakojęs, apaugęs kiaušiniškais, nusmailėjusiais, žvyniškais lapeliais. Lapai visžaliai, susitelkę pamate,

kaišiniški, pailgai ovalūs, standūs, odiški. Žiedai – tankioje, gausiažiedėje, galinėje kekėje. Žydi birželio – liepos mėn. Vaisius –

rutuliška dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.


Žolė renkama žydėjimo metu.

Kodas 055AG23.03.63

Vaistinės veronikos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Vaistinė veronika – lot. Veronica officinalis L. Šeima: Bervidiniai – lot. Scrophulariaceae. Daugiametis žolinis augalas su šliaužiančiu šakniastiebiu ir gulsčiais, įsišaknijančiais iki 30 cm ilgio kylančia viršūne

šiurkščiaplaukiais stiebais. Lapai priešiniai, trumpakočiai, dantytais kraštais, plaukuoti. Žiedai melsvi, kartais balti, susitelkę lapų

pažastyse į stačias kekes. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Vaisius – dvilizdė dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

95




Žolė pjaunama žydėjimo metu birželio – rugpjūčio mėn.

Kodas 055AG23.03.64

Dirviniai vijokliai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Dirvinis vijoklis – lot. Convolulus arvensis L. Šeima: Vijokliniai – lot. Convolvulaceae. Daugiametis žolinis augalas su baltomis virvelinėmis, šakotomis, giliai į dirvą įsmingančiomis šaknimis. Stiebai keli, 20-100 (170) cm

ilgio, vijokliniai. Lapai pražanginiai, ilgakočiai, kiaušiniškai elipsiški, trikampiški, jų viršūnė nusmailėjusi. Žiedai kvapūs, panašūs į

piltuvėlį, po vieną ar po 2-3 lapų pažastyse. Vainikėlis baltas arba rožinis, pumpurui skleidžiantis, tarsi išsisuka, darganoje ir

prietemoje susiglaudžia. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisius – dėžutė su keliomis rudomis ar juosvomis sėklomis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.65

Geltonieji vilkdalgiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Geltonasis vilkdalgis – lot. Iris pseudacorus L. Šeima: Vilkdalginiai – lot. Iridaceae. Daugiametis 50-150 cm aukščio žolinis augalas. Stiebai šiek tiek suploti, pilnaviduriai, viršutinėje dalyje šakoti. Lapai žali, kalavijiški.

Žiedai nekvapūs, gana stambūs, po 3-8 žiedynuose, su ilgais žiedkočiais. Žydi birželio – liepos mėn. Vaisius – tribriaunė dėžutė.

Rinkimo būdas


Priemonės

Iškasti šakniastiebiai nuplaunami šaltame vandenyje, nulupama žievė, supjaustomi ir paskleidžiami ant sietų gerai vėdinamoje, nuo

tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje.


Šakniastiebiai kasami antrųjų augimo metų rugpjūčio mėn., kartais – trečiųjų metų balandžio mėn. pradžioje.

Kodas 055AG23.03.67

96

Trikertės žvaginės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Trikertė žvaginė – lot. Capsella bursa – pastorus (L.) Medik. Šeima: Bastutiniai – lot. Brassicaceae.

Vienmetis, 20-50 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, paprastas arba šakotas, ryškiai vagotas. Skrotelės lapai kotuoti,

plunksniškai suskaldyti, lancetiški. Stiebo lapai pražanginiai, nedideli, bekočiai. Žiedai smulkūs, balti, ant ilgų žiedkočių. Žydi

balandžio – rugsėjo mėn. Vaisius – ankštarėlė, kurioje daug rusvų sėklų.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


45 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė dedama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje, vėdinamoje patalpoje.

Išdžiovinta žolė yra tamsiai žalia, silpno kvapo, kartoko skonio.


Žolė pjaunama žydėjimo metu birželio – liepos mėn.

Kodas 055AG23.03.68

Gegužinės žvynašaknės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Gegužinė žvynašaknė – lot. Lathraca squamaria L. Šeima: Bervidiniai – lot. Scrophulariaceae. Daugiametis parazitinis augalas su sultingu, mėsingu, žvynuotu, ilgu, šakotu, apie 1 cm storio šakniastiebiu. Stiebas stačias, 10-30 cm

aukščio, storas, sultingas, lapuotas, jo antžeminė dalis rausva, rečiau balta, apaugusi retais laukiniais palukėliais. Lapai žvyniški,

pražanginiai, balsvi. Žiedai susitelkę į vienašalę kekę, iš pradžių tankią, nulinkusią, vėliau, žiedynui išaugus, praretėjančią ir

išsitiesiančią. Žiedai ant trumpų žiedkočių. Taurelė – rausvai violetinė, vainikėlis – raudonas. Žydi gegužės mėn. Vaisius – dėžutė,

kurioje sunoksta daug smulkių, su mėsinga ataugėle sėklų. Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės



patalpoje.



Kodas 055AG23.03.69

Plačialapiai begaliai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Plačialapis begalis – lot. Laserpitium latifolium L. Šeima: Salieriniai – lot. Apiaceae.

97

Daugiametis, 60-150 cm aukščio pilkai žalias augalas. Stiebas apvalus, smulkiai briaunotas, ruožuotas, minkšta šerdimi, viršutinė

dalis šiek tiek šakota. Lapkočiai ilgi, iki 40-50 cm ilgio, pamatas paplatėjęs į išsipūtusią makštį. Apatiniai lapai kartais net 3 kartus

plunksniški, standūs; viršutinių lapų lapeliai lancetiški, lygiakraščiai, prie pamato susiaurėję į kotelį. Visų lapų apatinė pusė šviesesnė,

gyslos apaugusios šereliais. Žiedynas su 20-54 nelygaus ilgio šiukščiabriauniais stipinais, vainiklapiai balti. Žydi liepos – rugpjūčio

mėn. Vaisius plikas, gelsvai rudas.

Rinkimo būdas

Renkama lapai, šaknys.

Kodas 055AG23.03.70

Geltonžiedžiai barkūnai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Geltonžiedis barkūnas – lot. Melilotus officinalis Lam. Šeima: Pupiniai – lot. Fabaceae. Dvimetis, rečiau vienmetis, 30-140 cm aukščio žolinis augalas su keliais stiebais. Stiebai statūs arba kylantys, prie pamato dažnai

rausvi. Lapai pražanginiai, trilapiai, kotuoti. Žiedai geltoni, susitelkę kekėmis lapų pažastyse. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Vaisius –

plokščia, raukšlėta ankštis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės

Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje

kaip 35-40 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė stipriai kvepia. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma



Žolė pjaunama žydėjimo metu birželio – liepos mėn.

Kodas 055AG23.03.71

Nariuotieji bervidžiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Nariuotasis bervidis – lot. Scrophularia nodosa L. Šeima: Bervidiniai – lot. Scrophulariaceae. Daugiametis, žolinis, nemaloniai kvepiantis, nuodingas augalas. Augalo stiebai ir šakniastiebiai pasižymi sulčių gausumu. Stiebas iki

100 cm aukščio, keturbriaunis, status. Lapai pailgai kiaušiniški, širdiškais pamatais, smailūs, dvigubai dantyti. Žiedai sukrauti

kekiškose šluotelėse. Vainiklapiai raudonai rudi arba žalsvai geltoni. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. vaisius – daugiasėklė dėžutė.

Sėklos elipsiškos, tamsiai rudos. Šakniagumbiai balti, gumbuoti.

Rinkimo būdas

Renkami šakniagumbiai.

Kodas 055AG23.03.73

Kartieji šventadagiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

98

Kartusis šventadagis – lot. Cnicus benedictus L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae. Vienmetis, pūkuotai gauruotas žolinis augalas. Stiebas stačias, 30-50 cm aukščio. Lapai plunksniškai suskaldyti arba įlenktai skiautėti

dantytomis skiautėmis, danteliai dygliuotomis viršūnėmis. Graižai apsupti ne vien tiktai skraistlapiais, bet ir dideliais viršūniniais

lapais. Vainikėliai balsvai geltoni. Vaisius – lukštavaisis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės




Žolė pjaunama jai pradėjus žydėti. (liepos mėn.).

Kodas 055AG23.03.74

Geltonosios žiognagės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Geltonoji žiognagė – lot. Geum urbanum L. Šeima: Erškėtiniai – lot. Rosaceae.

Daugiametis, 30-70 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, laibas, apaugęs baltais plaukeliais. Pamatiniai lapai ilgakočiai, su 1-3

poromis šoninių skiaučių. Stiebo lapai bekočiai arba trumpakočiai, trilapiai arba triskiaučiai. Žiedai taisyklingi, pavieniai, šviesiai

geltoni, ant plonų ilgų kotelių. Žydi gegužės – rugsėjo mėn. Vaisius – riešutėlis.

Rinkimo būdas


Priemonės

Iškąsti šakniastiebiai nuvalomi, nuplaunami šaltu vandeniu. Džiovinami ore arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 60 laipsnių C

temperatūroje. Išdžiūvę šakniastiebiai turi išlikti geltoni, gvazdikų kvapo. Džiovinant net ir gerai vėdinamoje patalpoje būna didesni

eterinio aliejaus nuostoliai ir žaliava praranda jai būdingą gvazdikų kvapą. Laikoma uždarytuose stikliniuose induose sausoje,



Šakniastiebiai kasami rudenį (rugsėjo mėn. pab. – spalio mėn.) arba pavasarį.

Kodas 055AG23.03.75

Dedešvos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Miškinė dedešva – lot. Malva sylvestris L. Šeima: Dedešviniai – lot. Malvaceae.

Dvimetis, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, šakotas, plaukuotas. Lapai pražanginiai, skiautėti. Žiedai dideli, rožiniai,

po 2-5 susitelkę lapų pažastyse. Žydi birželio – spalio mėn. Vaisius plokščias skeltavaisis.

Rinkimo būdas

99


Priemonės

Žiedai skinami kartu su taurelėmis, be žiedynkočių, visiškai neišsiskleidę. Surinkta žaliava tuoj pat džiovinama pavėsyje ar

džiovykloje 40 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Žiedai skinami žydėjimo metu (birželio - rugpjūčio mėn.) kas kelios dienos. Lapai skinami prieš augalų žydėjimą (birželio mėn.) arba

žydėjimo metu.

Kodas 055AG23.03.76

Juodosios drignės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Juodoji drignė – lot. Hyoscyamus niger L. Šeima: Bulviniai – lot. Solanaceae. Labai nuodingas, vienmetis, 20-100 cm aukščio, nemalonaus kvapo žolinis augalas. Stiebas stačias, storas, dažniausiai šakotas. Lapai

pailgi, stambiai dantyti ar skiautėti, kotuoti tik apatinieji. Stiebas ir lapai apaugę lipniais laukiniais plaukeliais. Iš lapų pažastų ir stiebo

viršūnėje išauga nešvariai gelsvos spalvos žiedai, išraizgyti tamsiai violetinėmis gyslelėmis. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Vaisius –

dvilizdė dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkama lapai, sėklos.

Priemonės


40 laipsnių C temperatūroje. Laikoma sandariuose induose sausoje, užtemdytoje ir atskiroje patalpoje.


Lapai renkami žydėjimo pradžioje (birželio mėn.).

Kodas 055AG23.03.77

Melsvieji gencijonai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Geltonasis gencijonas – lot. Gentiana lutra L. Šeima: Gencijoniniai – lot. Gentianaceae.

Daugiametis, 40-120 (140) cm aukščio žolinis augalas. Stiebai (2-10) nešakoti, tiesūs, pliki, viršutinėje dalyje vagoti. Lapai priešiniai,

pliki, lygiakraščiai, giliai lanksčiai gysloti, melsvai pilki. Žiedai stambūs, susitelkę stiebų viršūnėse ir viršūninių lapų pažastyse po 3-

10 daugianariuose menturiuose. Vainikėlis geltonas. Žydi liepos – rugpjūčio mėn. Vaisius – pailgai lancetiška dėžutė.

Rinkimo būdas

Renkamos šaknys.

Priemonės

Iškąstos šaknys nuplaunamos, pašalinamos smulkios šaknys, stambios supjaustomos 5-10 cm ilgio gabaliukais, storesnės perskeliamos

ir džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje

100

50-60 laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Šaknys kasamos rudenį (rugsėjo mėn.).

Kodas 055AG23.03.79

Baltosios brienės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Baltoji brienė – lot. Bryonia alba L. Šeima: Moliūginiai – lot. Cucurbitaceae.

Daugiametis, žolinis, vijoklinis, nuodingas augalas. Stiebas vienmetis, užauga iki 4 m ilgio, plaukuotas, laipiojantis. Lapai širdiški,

penkiaskiaučiai. Vainikėlis gelsvai baltas. Vaisius – uoga, nunokusi juodos spalvos. Šakniastiebis storas, mėsingas, šakotas (2-3 metų

amžiaus šakniastiebis sveria 3-5 kg).

Rinkimo būdas

Renkamos visos augalo dalys.

Kodas 055AG23.03.80

Kalninės arnikos (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Kalninė arnika – lot. Arnica montana L. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae.

Daugiametis, specifinio kvapo žolinis augalas su lapų skrotele ties stiebo pamatu. Stiebas status, 30-70 cm aukščio, apaugęs

plaukeliais, kartais šakotas. Stiebo lapų 2-3 poros, kiti lapai susitelkę į skrotelę prie pamato. Šie stambesni už stiebinius, lygiakraščiai,

pailgi su ryškiomis gyslomis, pasidriekę žemės paviršiuje. Graižai stambūs, pavieniai stiebo ir šoninių šakų viršūnėje. Kraštiniai

liežuviški ir vidiniai vamzdiški žiedai oranžiškai geltoni. Žydi birželio – liepos mėn. Vaisius – pailgas, plaukuotas lukštavaisis su

skirtuku.

Rinkimo būdas

Renkami žiedai.

Priemonės




Žiedai renkami žydėjimo metu (birželio mėn. pab. – liepos mėn. pr.).

Kodas 055AG23.03.81

Citrinvyčiai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Kininis citrinvytis – lot. Schisandra chinensis (Turcz.) Baill. Šeima: Citrinvytiniai – lot. Schisandraceae.

Daugiametis, 8-15 cm ilgio vijoklinis augalas. Šakniastiebiai išsišakoję dirvos paviršiuje. Stiebas sumedėjęs, elastingas, 1-1,5 cm

skersmens, vyniojasi apie kitus augalus. Lapai pražanginiai, elipsiški, kotuoti, smailūs, ryškiai žali, nežymiai dantyti. Žiedai ant ilgų

žiedkočių, po m2-4 susitelkę trumpų ūglių pažastyse, kvapūs, balti, į žydėjimo pabaigą karatis parausta. Žydi gegužės – birželio mėn.

101

vaisiai – sukrautos į kekę, iki 8 cm ilgio, sultingos, rūgštokos, raudonos uogos.

Rinkimo būdas

Renkamos uogos.

Priemonės

Džiovinamos lauke arba džiovykloje 35-40 laipsnių C temperatūroje. Laikomos popieriniuose maišeliuose sausoje, gerai vėdinamoje

patalpoje.


Uogos renkamos rugpjūčio mėn. pab., bet dažniausiai rugsėjo mėn., kai uogos suręsta, būna Mikštos ir skaidrios.

Kodas 055AG23.03.82

Ežiuolės (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Rausvažiedė ežiuolė – lot. Echinacea purpurea (L.) Moench. Šeima: Astriniai – lot. Asteraceae.

Daugiametis, 60-100 cm žolinis augalas. Stiebas status, standus, apaugęs smulkiais, trumpais plaukeliais, apatinėje dalyje apvalus,

viršutiniame trečdalyje – šakotas, tuščiaviduris, šiek tiek briaunotas. Lapai pražanginiai, raukšlėtu paviršiumi, šiurkštūs, paprasti,

kiaušiniški, viršutinė pusė ryškiai žalia. Pavieniai graižai apsupti rausvai purpuriško raudonumo liežuviškų žiedų. Žydi liepos –

rugsėjo mėn. Vaisius – pilkai rudos spalvos lukštavaisis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė ir šaknys.

Priemonės

Žolė džiovinama gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 40-45 laipsnių C

temperatūroje. Iškąstos šaknys plaunamos po tekančiu vandeniu, paskleidžiama, kad apdžiūtų. Džiovinama džiovykloje 45-50

laipsnių C temperatūroje. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Žolė (25-35 cm žydinčios viršūnės) pjaunama masinio žydėjimo pradžioje (liepos mėn. vid. – rugpjūčio mėn. pr.).

Šaknys kasamos antrųjų – trečiųjų auginimo metu rudenį (spalio mėn.) arba ankstyvą pavasarį (balandžio mėn. pr.) prieš prasidedant

vegetacijai.

Kodas 055AG23.03.85

Palemonai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Mėlynasis palemonas – lot. Polemonium coeruleum L. Šeima: Palemoniniai – lot. Polemoniaceae.

Daugiametis, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas vienas ar keli, statūs, nešakoti arba viršutinėje dalyje šakoti, pliki, tik žiedyno

srityje apaugę liaukiniais plaukeliais. Lapai pražanginiai, sudėtiniai, nenoromis plunksniškai suskaldyti, skroteliniai ilgakočiai,

stiebiniai trumpakočiai, viršūniniai bekočiai. Žiedai kvapūs, susitelkę šluotelės pavidalo žiedynuose, vainikėlis ryškiai mėlynas,

žydras, tamsiai violetinis arba baltas. Žydi gegužės – liepos mėn. Vaisius - daugiasėklė dėžutė.

102

Rinkimo būdas

Renkamos šaknys.

Priemonės

Iškąstos šaknys perplaunamos šaltu vandeniu, perpjaunamos išilgai į 2-4 dalis ir džiovinamos ore, gerai vėdinamoje patalpoje arba

džiovykloje 50-60 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvusios šaknys turi lūžti, bet nelinkti. Paviršius turi išlikti pilkai rusvas, vidus baltas,

silpno kvapo, kartokas. Pakuojama į medžiaginius ar popierinius maišelius ir laikoma sausoje vėdinamoje patalpoje.


Šaknys kasamos rugpjūčio – rugsėjo mėn.

Kodas 055AG23.03.86

Pankoliai (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Paprastasis pankolis – lot. Foeniculum vulgare Mill. Šeima: Salieriniai – lot. Apiaceae.

Dvimetis arba daugiametis 80-150 cm aukščio augalas. Stiebas status, apvalus, plikas, šakotas. Lapai plunksniškai suskaldyti, apatiniai

kotuoti, viršutiniai bekočiai, su plačiomis makštimis. Žiedynai skėčiai iš 11-27 stipinų, kiekviename po 10-25 žiedus. Vainiklapiai

geltoni. Žydi liepos – rugpjūčio mėn. Vaisius – pailgai kiaušiniškas skeltavaisis.

Rinkimo būdas

Renkami vaisiai.

Priemonės

Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 25-30 laipsnių C temperatūroje. Išdžiūvę vaisiai yra pailgi, lengvai skyla į 2

dalis, aromatingi, saldžiai aitraus skonio. Vaisiai pakuojami į sandaria\s talpas.


Skėčiai su vaisiais pjaunami rugsėjo – spalio mėn.

Kodas 055AG23.03.87

Paprastosios šantros (Sritis – Gamtos gėrybės. Rūšis – Žolės arbatoms ir nuovirams).

Paprastoji šantra – lot. Marrubium vulgare L. Šeima: Notreliniai – lot. Lamiaceae.

Daugiametis, 20-90 cm aukščio, kvapus žolinis augalas. Stiebas status, nešakotas arba šakotas, plaukuotas. Lapai apskritai kiaušiniški,

karbuoti, šiek tiek raukšlėti. Viršutinė jų pusė tamsiai žalai, su retais plaukeliais, apatinė – ištisai apaugusi balsvais plaukeliais ir

šereliais. Žiedynų menturiai gausiažiedžiai. Žiedai trumpakočiai, apgaubti dygliškų atsiknojusių pažiedlapių. Vainikėlis baltas. Žydi

liepos – rugsėjo mėn. Vaisius – tribriaunis, rudas, su balta dėmele riešutėlis.

Rinkimo būdas

Renkama žolė.

Priemonės


103

35 laipsnių C temperatūroje. Išdžiuvusi žolė yra silpno aromato, kartaus skonio. Laikoma sandariuose stikliniuose induose.


Žolė renkama žydėjimo metu (antroje birželio mėn. pusėje – liepos mėn.)

augalų ir jų produktų, būdingų konkrečiai vietovei ar etnografiniam

Documents