Tam, kad gerai praleistumėte laiką ir pamatytumėte išskirtinius gamtos objektus, visai nebūtina vykti į svečias

šalis. Įspūdingi vaizdai atsiveria čia, Lietuvoje, o pusdienio ar dienos išvyka gali atnešti ne ką mažiau įspūdžių

negu savaitės atostogos užsienyje. Sužinokite, kokius pažintinius takus ir lankytinas vietas rekomenduoja

juose apsilankę keliaujantys „General Financing“ darbuotojai.

3

5

7

9

11

13

15

17

19

22

24

26

28

31

34

36

38

40

43

45

47

49

Jei turite nedaug laiko, siūlome rinktis iš „Trumpo pasivaikščiojimo“ takų, kurių ilgis – iki 2 km.

◊◊◊

Tako ilgis – 0,3 km.

Medžių lajų takas Anykščiuose – tapo tikra 2015 metų vasaros garsenybe. Mes, per vasarą jau tapę patyrusiais

Lietuvos pažintinių takų lankytojais, privalėjome jį apžiūrėti. Taip plačiai žiniasklaidos priemonių

iškomunikuotas, tiek ilgai lauktas, mūsų lankytinų vietų sąraše jis buvo jau kurį laiką.

Jei turite navigacinę įrangą suveskite koordinates 55° 29′ 6.34″, 25° 3′ 37.31″ (WGS) ir sėkmingai pasieksite

Medžių lajų taką. Keliaujantieji be navigacijos ieškokite Puntuko akmens, prie kurio Lajų takas yra įkurtas.

Patarimas ketinantiems lankyti Medžių lajų taką savaitgaliais ir šventinėmis dienomis: jeigu tik galite,

keliaukite į jį iš pat ryto. Mums lankantis take, jo darbo

laikas buvo nuo 10 val. ryto. Atvykę šiek tiek po 10 val.,

vietos dar radome pagrindinėje automobilių aikštelėje

visai šalia apžvalginio bokšto.

Nors Medžių lajų tako apžvalginis bokštas yra visai šalia

pagrindinės automobilių aikštelės, pats takas prasideda

ne ten. Pradžios reikia ieškoti praėjus garsųjį didįjį

Puntuko akmenį, už jo ir radome pirmąją rodyklę lajų

tako link.

300 metrų ilgio konstrukcija keliavome Anykščių šilelio,

kuriame įkurtas Medžių lajų takas, viršūnėmis. Nors

kelionė buvo tikrai trumpa, grožėjomės taką

apgaubiančiomis eglėmis, į dangų šaunančiomis pušimis

bei įvairiais lapuočiais medžiais. Pakeliui gaudėme per

šakas bandančius mus pasiekti saulės spindulius. Pats

lajų takas yra iškeltas į 21 metro aukštį. Kadangi tako

konstrukcija turi auštus apsauginius turėklus, keliaudami

jautėmės visiškai saugūs.

Medžių lajų tako kulminacija – jo pabaigoje esantis apžvalginis bokštas, kuriuo galima pasikelti į 35 metrų

aukštį. Be jokių dvejonių kopėme į bokštą, iš viršaus mums atsivėrė kvapą gniaužiantis ir begalybę į tolį

besidriekiantis vaizdas. Iš viršaus apžiūrėjome Anykščių šilelį bei Šventosios upės vingius. Beje, paskaičiau

interneto platybėse, kad, pasirodo, apžvalgos bokšto architektūros motyvu pasirinkta aukštaitiška tautinė

juosta, tad fasaduose dominuoja juostos motyvas. O kad Anykščių regioniniame parke iškiltų toks unikalus

statinys, statybininkai sunaudojo 395 tonų metalo ir 1,5 tūkstančio kubinių metrų betono. Rimti skaičiai.

Medžių lajų taką Anykščiuose tikrai verta pamatyti. Visgi keista man buvo, kad toks objektas lankytojams yra

nemokamas. Netgi tualetai šalia įkurtame informacijos centre buvo nemokami. Aš tikrai neprieštaraučiau,

jeigu už šio tako lankymą reikėtų sumokėti. Juk bet kokiu atveju visą tako infrastruktūrą reikia ir reikės

prižiūrėti tam, kad žmonėms dar ilgus metus būtų smagu čia lankytis. Įstrigo viename muziejuje bilietus

pardavinėjusios moters pasakymas, kad šiais laikais žmonėms negaila krūvos pinigų išleisti kavinėse, tuo tarpu

keli eurai už lankymąsi muziejuje tampa didžiuliais pinigais, su kuriais be galo sunku atsisveikinti (teksto

autorei rašant šias eilutes Medžių lajų tako lankymas buvo nemokamas, tačiau nuo šiol už jį reikia susimokėti

simbolinį 1 Eur mokestį, - red. past.).

Atgal į turinį

Įspūdžius pasakojo Diana.

Tako ilgis – 1,3 km.

Žmonės kalba, kad netoli Kauno esantis Kadagių slėnio pažintinis takas gražus ir įdomus, tad ėmė ir vieną

gražų vasaros šeštadienį suviliojo mūsų kolegę Dianą jį aplankyti. Štai ji ir pasakoja apie pažintį su juo.

Trumpai apie Kadagių slėnio pažintinį taką:

atstumas nuo Vilniaus – šiek tiek daugiau nei 100 km.

Tako ilgis – apie 1,3 km.

Pačiame take užtrukome daugiau nei valandą.

Kadagių slėnio taką, padedami navigacijos, radome labai lengvai. Nurodykite navigacijoje kelionės tikslą

Arlaviškių kaimą Kauno rajone. Įvažiavus į gyvenvietę mus iš karto pasitiko aiškios ir gerai matomos nuorodos

į pažintinį taką. Tereikia jomis sekti. Slėnis, kuriame įsikūręs pažintinis takas, yra Arlaviškių botaninio

draustinio dalis.

Pagal automobilių kiekį stovintį aikštelėje tako pradžioje, veikiantį kilnojamą kavos kioskelį ir netgi nuošaliau

stūksantį biotualetą, supratome, kad Kadagių slėnio takas šiose apylinkėse yra gerai žinomas, populiarus ir

gausiai lankomas.

Kadagių slėnio pažintinis takas pavadinimą savo gavo iš kadagių slėnio, esančio stačiame Nemuno kilpos

šlaite, nes jo viršutinėje dalyje, ant skardžio, jis yra įkurtas. Prieš kelionę internete buvom paskaitę, kad seniau

kadagynas užėmė apie 9 hektarus ploto, tačiau užtvenkus Nemuną, pusė jo atsidūrė po vandeniu. O pats

pažintinis takas buvo įkurtas 2010 metais.

Kaip minėjau, Kadagių slėnio pažintinio tako ilgis – apie 1,3 km. Pirmoji pusės kilometro ilgio jo dalis yra

pakylėta, lentinė, patogi keliauti ir su vežimėliais. Kadagių slėnio skardžio viršūnėje mums prieš akis atsivėrė

nuostabus vandenų vaizdas su matomomis salomis bei pusiasaliais. Persisvėrę per turėklus stebėjome būriais

vandenyje plaukiojančius bei virš vandens skraidančius paukščius, akimis sekėme iš žymiai didesnių aukštumų

juos akylai stebintį vanagą. Pats šlaitas apaugęs daugybe, matosi, jau tikrai ne vieną dešimtį metų menančių

paprastųjų kadagių. O ar jūs žinote, kad

kadagys yra vienintelis augalas Lietuvoje,

išskiriantis daugiausiai dezinfekuojančių ir

gydančių medžiagų?

Pasibaigus lentinei patogiajai tako daliai teko

keliauti jau paprastu miško takeliu. Šlaituose

buvo įrengti statūs ir dėl to labai mums

smagūs laiptai, kuriais leidomės žemyn, o

kitais po to vėl kilome. Nusileidę taku žemyn

iškrypome iš kelio ir pasukę į priešingą nei

rodė rodyklė pusę atsidūrėme prie pat

vandens su gražiu krantu. Nepraleidome

progos sumerkti į vandenį kojas ir pasigrožėti jame gausiai želiančia augmenija, mūsų besigąsdinančiomis

žuvytėmis bei nieko nebijančiomis sraigėmis. Vėliau tik sužinojome, kad, pasirodo, tai buvo vienintelė vieta

slėnio pažintiniame take, kur galima visiškai priartėti prie marių pakrantės su būdingomis įsigraužusiomis

Nemuno griovomis.

Antroji, ne lentinė Kadagių slėnio dalis nebuvo tokia įdomi ir kažkuo ypatinga. Žygiuodami tiesiog mišku

einančiu taku svarstėme, kur jis mus nuves. Miško takelis, užsisukęs kilpa, gražino mums į vidurį lentinės tako

dalies, kuria, vėl grožėdamiesi vaizdais į upę ir slėnį, grįžome prie savo automobilio.

Kadagių slėnio pažintinį taką šeimyniškai vienbalsiai vertiname labai teigiamai. Verta atkeliauti čia pasigrožėti

puikiais vaizdais. Tuo tarpu norintieji ilgesnio pasivaikščiojimo, turėtų ieškoti kitų, ilgesnių takų. Arba pabuvę

čia, patraukti į visai šalia esantį Žiegždrių geologinį taką. Taip verta užsukti į netoliese esantį Birštoną, kuriame

išties yra ką veikti.

Atgal į turinį

Pasakojimu dalinosi Diana.

Tako ilgis – 1,5 km.

Šavašos pažintinis takas – puiki proga pamatyti kalnų upę Lietuvoje.

Beveik visomis kalnų upės savybėmis pasižyminti Šavaša teka Gražutės regioninio parko teritorijoje. Jį rasite

šalia Antalieptės miestelio (Zarasų raj).

Šavašos pažintinį taką pirmą kartą aplankiau dar mokyklos laikais prieš gerą dešimtmetį. Šis takas buvo

įrengtas dar 2003 m., taigi, jam jau net 12 metų! 2015 m. portalas delfi.lt Šavašos pažintinį taką įtraukė į

dešimties pačių gražiausių pažintinių takų Lietuvoje sąrašą. Su šiuo vertinimu pilnai sutinku ir leiskite

papasakoti, kodėl.

Šavašos pažintinis takas yra pirmasis geologinis takas

Lietuvoje, o pati upė Šavaša yra laikoma kalnų upe.

Nors tikrų kalnų Lietuvoje neturime, tačiau šios upės

šlaitai labai aukšti ir vanduo krenta net po 11 metrų

kas kilometrą. Tako ilgis – 1,5 km, todėl aukščio

skirtumą tikrai pajusite. Be to, lipti aukštyn ir žemyn

teks ne vieną kartą, daugelyje tako vietų yra įrengti

laiptai (ar bent turėklai), todėl nusiteikite neblogai

pasportuoti.

Privažiuoti prie tako, kuris yra Gražutės regioninio

parko teritorijoje, geriausia nuo Antalieptės miestelio pusės. Takas yra įrengtas palei upę, todėl kitaip nei

įprasta daugeliui kitų takų, jis nesibaigs ten, kur prasidėjo. Mano patarimas būtų mašiną palikti tako viduryje

esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir pėsčiomis nueiti iki tako pradžios. Užtruksite tik porą minučių,

o grįžtant nereikės pėdinti į pačią tako pradžią.

Tako restauracija buvo atlikta 2013 m., kuomet buvo įrengti nauji laiptai, stendai, suoleliai. Tačiau

infrastuktūra jau spėjo nusidėvėti, todėl patogūs batai yra būtinybė. Be to, patarčiau į taką nevažiuoti po

lietaus, nes aukštyn kylančius pažliugusius takelius įveikti nebus paprasta. Jei nebijote iššūkių, rekomenduoju

taką aplankyti pavasarį, kai upėje padaugėja vandens ir ji šniokščia kaip tikra kalnų upė. Tuomet tikrai

pasijausite, kad esate ne Lietuvoje.

Take yra įrengta septynios stotelės. Pirmoji jų – Bebrynė. Per tuos keturis kartus, kuomet lankiausi Šavašos

pažintiniame take, dar nė karto neteko pamatyti bebro, tik apžiūrėjau jų namus ir kitus plika akimi matomus

jų buvimo pėdsakus: nugraužtus medžius, sukurtas užtvankas. Galbūt jums labiau pasiseks ir savo akimis

pamatysite išdidžiuosius upės gyventojus:)

Toliau seka vadinamoji Kertinė miško buveinė. Tai vieta, kurioje telkiasi daug konkrečiame kraštovaizdyje

aptinkamų biologinės įvairovės elementų. Čia randama retų ar nykstančių rūšių. Iš principo tai biologiškai

vertinga teritorija, skirta nykstančioms rūšims išsaugoti. Šavašos take ši kertinė miško buveinė yra upės

šlaitas, nespecialisto akimi daug biologinės įvairovės gal ir nepastebėsi, tačiau gražus kraštovaizdis tikrai

matyti.

Toliau keliauju per Lūžų mišką, čia galima pamatyti daug įvairių medžių rūšių – eglės, drebulės, uosiai, beržai,

ąžuolai, liepos, pušys. Gražus mišrus miškas.

Ketvirtoji take – petrografinė stotelė. Petrografija – mokslas, tiriantis uolienų sudėtį, susidarymą ir paplitimą.

Šioje stotelėje galite apžiūrėti milijardo (!) metų senumo riedulius, kuriuos ledynai atgabeno iš Skandinavijos.

Riedulio paviršiuje galima įžiūrėti skirtingas uolienas, kurių susidarymas paaiškintas šalia esančiame

informaciniame stende.

Šalia šios stotelės pūpso Lūžų mitologinis akmuo su

dubeniu. Kadaise čia buvo senovės lietuvių šventykla.

Manoma, kad granitinis akmuo likęs nuo XVI a.

Einant taku toliau rasite geomorfologinę stotelę.

Geomorfologija – mokslas, tiriantis Žemės paviršiaus

formas. Na, naujų žodžių take tikrai galima išmokti:) o

kalbant apie Žemės paviršių, tai čia upės šlaite

pamatysite išgraužą su slenksčiais, o šlaito apačioje –

nuo šlaito tekančio vandens suneštų išnašų kūgį.

Išgraužos viršuje yra morena, kurioje galima pamatyti

tūkstančius metų besiformavusius žemės sluoksnius.

Šeštoji stotelė puikuojasi dar gražesniu vardu –

fliuvialinė stotelė. Fliuvialinis – susijęs su erozine

(graužiamąja) ir akumuliacine (kaupiamąja) upių veikla,

upinis. O prie stotelės esantis stendas informuoja, kad

per 5 km atkarpą, kurią upė įveikia Gražutės regioninio

parko teritorija, Šavaša žemėja net 41 metrą! Kaip tikra

kalnų upė:)

Paskutinės stotelės tema – akmenys, o pakeliui dar

praeisite pro „Meilės salelę“, kurioje smagu pailsinti kojas ir ramiai pasigrožėti upės vaga.

Man šiame take įspūdingiausia visgi pati gamta. Net ir praleidžiant visas stoteles bei neskaitant jose esančių

informacinių stendų, būsite sužavėti išskirtiniu upės kraštovaizdžiu, įnirtingos jos versmės, galėsite užvertę

galvas grožėtis medžių viršūnėmis arba stovėdami ant skardžio krašto žvelgti į apačioje smagiai čiurlenantį

vandenį. Jeigu take apsilankysite vasarą, Šavaša atrodys rami lietuviška upė, o jeigu tą padarysite pavasarį,

vos išplaukus ledams, tikrai pasijusite tarsi būtumėte Alpių kalnuose!

Zarasų apylinkėse yra ir daugiau įdomių objektų: Salako pažintinis takas, Degučių pažintinis takas, dviračių

trasa „Tarp Zalvio ir Zalvės“.

Atgal į turinį

Apie taką pasakojo Milda.

Tako ilgis – 1,6 km.

Žiegždrių geologinis pėsčiųjų takas prasideda Žiegždrių gyvenvietėje, esančioje Kauno rajone, šalia Kauno

marių. Kadangi į šį taką važiavome pasivaikščioję po Kadagių slėnio pėsčiųjų taką, kelionė mūsų truko labai

neilgai, nes abu šie takai yra netoli vienas kito.

Navigacinė įranga padėjo mums rasti Žiegždrių gyvenvietę. Tačiau

aiškių nuorodų į taką labai pasigedome. Dėl to į jį įsiliejome ne nuo

pradžios, o nuo tos vietos, kur augo garsi Žiegždrių liepa. Tiesiog

pamatėme nuorodą link jos ir nusprendėme, kad kelionę galime

pradėti ir čia.

Žiegždrių liepa – storiausias medis kairėje Kauno marių pakrantėje. Jos

apimtis 4,3 m., aukštis 25 m., amžius per 100 metų.

Apžiūrėję senąją liepą patraukėme tolyn medine tako dalimi. Iš karto

norėčiau įspėti – kadangi

Žiegždrių geologinis takas nutiestas skardingame Kauno marių krante,

teks ne vieną kartą keliauti tai žemyn, tai aukštyn dažnai gana stačiais

laiptais. Reikėtų turėti tai omenyje, nes mažesniems vaikams,

vyresnio amžiaus žmonėms kelionė gali būti sunkoka, tikrai sudėtinga

šiuo taku būtų keliauti ir su vežimėliais.

Pakeliui turėjome rasti šaltinėlį, tačiau jis, pasirodo, buvo išdžiūvęs.

Tačiau patikėjom, kad jis ten, ne sausros metu, tikrai būna. Vedęs

skardžio viršumi, takas pagaliau pradėjo leistis žemyn arčiau Kauno

marių kranto. Ir tada mūsų akims atsivėrė konglomeratų atodanga.

Informaciniame stende perskaitėme, kad, pasirodo, konglomeratų

atodanga yra

Žiegždrių geologinio tako didžiausia vertybė ir įdomybė,

kuri žavi meniškai susisluoksniavusiomis uolienų

tekstūromis ir žiojėjančiomis olomis. Atodangos ilgis –

beveik 400 metrų. Įdomiausia dalis – konglomeratų

dariniai – atsidengia tik pačiame šlaito viršuje.

Konglomeratai yra natūraliai susicementavusio smėlio,

žvirgždo, gargždo, riedulių dariniai. Vietovės, kur

susidaro konglomeratai yra užakusių prieledyninių upių

slėniai.

Neįprastai akmenuota buvo ir Kauno marių pakrantė.

Nors takas ir neturėjo nusileidimo prie pačių marių,

radome, kaip nulipti prie pat vandens. Noras iš arčiau pačiupinėti keistuosius akmenis ir šiaip pasidairyti

aplinkui padarė savo.

Žiegždrių geologinis takas buvo ne tik įdomus, bet ir pilnas gražių vaizdų į Kauno marias.

Pažintiniame take, be visų gamtos grožybių, radome ir

papildomų atrakcijų – poilsio stotelėse šalia suoliukų – galima

sakyti interaktyvius galvosūkius, dėl kurių vaikai kiekvieną kartą

sustodavo ir juos sudėliodavo. Linksmai nuteikė ir šmaikštūs

informaciniai, įspėjamieji stendai. Tako prižiūrėtojai tikrai turi

gerą humoro jausmą.

Dar vienas pastebėjimas – Žiegždrių pažintinis takas nėra

kilpinis. Pasiekus jo pabaigą atgal teks grįžti tuo pačiu keliu.

Kadangi pats takas gražus, o kopinėjimas laiptais mums jauniems – niekų darbas, tai nesudarė mums

sunkumų. Rekomenduojame aplankyti šį taką, ypač jei norisi bent šiek tiek daugiau susipažinti su lietuviškąją

geologija. O vėliau galite traukti į Birštoną, kuriame laukia dar daugiau įdomių ir lankytinų vietų.

Atgal į turinį

Įspūdžiais dalinosi Diana.

Pasirinkę, kokiu greičiu eisite ir kiek sustojimų darysite, šiuose takuose galite praleisti net ir iki 3 val. Ilgiausias

takas šioje kategorijoje – 5 km ilgio.

◊◊◊

Tako ilgis – 2 km.

Degučių pažintinis takas puikiai tiks norintiems lengvo pasivaikščiojimo mišku. Zarasų rajone, šalia Antalieptės

marių esantis takas vilioja grynu pušyno oru, smagiais miško

keliukais ir tikrai labai neišvargins – jo ilgis tik 2 km.

Žinote, kiek Lietuvoje yra gyvenviečių, pavadinimu Degučiai? Bent

devyniolika! O vienas tokio vardo kaimelis yra įsikūręs Zarasų

rajone, visai šalia Antalieptės marių. Čia rasite dar vieną jūsų laiko

vertą objektą – Degučių pažintinį taką. Iš karto įspėju, kad šis takas

– labai paprastas, trumpas ir skirtas lengvam pasivaikščiojimui.

Todėl nusiteikite ramiam žingsniavimui šimtamečiu pušynu ir, jei

turite mažų vaikų, drąsiai imkite juos su savimi.

Tako ilgis – 2 km. Jis vingiuoja aštuoniuke, todėl galite

rinktis, ar įveikti visą trasą, ar pasirinkti mažąjį – 1 km ilgio

– žiedą.

Paprasčiausia į taką patekti pasukus iš kelio Zarasai-Utena. Jei važiuojate nuo Utenos pusės, tuomet

sukite į dešinę Salako kryptimi, pavažiuokite į poilsiavietės ženklo ir tuomet vėl į dešinę, į mišką.

Mašiną galėsite pasistatyti nedidukėje stovėjimo aikštelėje. Visai šalia ir ežeras, jei norėsis

išsimaudyti.

Šiame take buvau porą kartų, o po paskutinio apsilankymo turėjau priekaištą tako prižiūrėtojams –

kelią žymintys ženklai vietomis neaiškūs ir gana lengva pamesti teisingą kryptį. Todėl patariu

nusifotografuoti arba į telefoną atsisiųsti tako schemą ir kartas nuo karto užmesti į ją akį.

Take rasite 14 stotelių. Už jų pavadinimus autoriams skiriu dešimt balų:) Pirmoji stotelė vadinasi „Kur gyvena

Lututė?“ ir čia galima pamatyti medį, su kažkada genio iškalta landa, kurioje dabar įsitaisė pelėda lututė.

Žinoma, dieną pelėdos nepamatysite, bet savo akimis išvysti jos namus galėsite! Pasirodo, pelėdos lututės

mėgsta didelius ir tankius eglynus, todėl Gražutės regioniniame parke jie yra specialiai saugomi, nekertami ir

todėl čia gyvena apie 15 porų lutučių.

Kita stotelė – „Pataisų šeimynėlė“. Pataisai yra augalai, kurių gyvenimo ciklas labai primena žmogaus. Kad iš

pataiso sporos išaugtų nedidelis keras reikia net 20 metų! O kai pagalvoji, kad jį sutrypti ar nuskinti tiek

nedaug tereikia… Kartų kaita pataisų kolonijose vyksta panašiai kaip ir žmonių šeimose, todėl šioje stotelėje

rasite pataisą-tėtį, pataisą-senelį ir pataisą-anūką.

Smagiai pražingsniavę pro trečiąją stotelę – „Kerpių kalnelį“ – pasieksite Aukštapelkę. Nors tarp medžių ir

sunkiai įžiūrimas, bet čia tyvuliuoja mažas ežeriukas, baigiantis iš visų pusių užsitraukti. Toks gamtos darinys

dar vadinamas akivaru.

Penktojoje stotelėje jūs išgirsite klausimą „Ko verkia eglė?“. Informacinis stendas čia pat pateikia atsakymą

bei sako, kad medžiai, kaip ir žmonės, negaluoja. Pamatysite eglę, kurios kamienas buvo smarkiai

nubrozdintas kertant mišką, taip pat matyti kinivarpų palikti urveliai.

„Kur briedis gaurus pametė?“ vėl klausia mūsų tako stendas ir siūlo atkreipti dėmesį į pievutę dengiančią

žolę, primenančią briedžio kailį. Pasirodo, ši žolė netgi ir pavadinimą turi – vadinasi briedgaure.

Toliau laukia dar vieną pelkė, tik šį kartą tai – žemapelkė. Link pelkės centro veda medinis takelis, būtinai juo

pasivaikščiokite.

„Nei paukštis, nei žvėris. Kas?“ – dar vieną klausimą tako lankytojams užduoda jo sumanytojai. Šioje stotelėje

galima pamatyti specialiai jiems sukaltuose inkiluose gyvenančius šikšnosparnius. Pradėjus vėsti orams,

šikšnosparniai iškeliauja į pietines šalis. Tiesa, yra ir ne tokių šalčiui jautrių rūšių, kurios pasilieka čia, Lietuvoje.

Toliau žingsniuojant taku pamatysite „Ledyno guolį“ – besitraukiančio ledyno suformuotą banguotą reljefą –

bei galėsite pasigrožėti pušynu. Stotelėje „Pušyno pavėsyje“ esantis stendas skelbia, kad šie miškai sudaro

ketvirtadalį visų Lietuvos miškų.

Vėliau pasieksite pilkapyną. Pilkapiuose senovėje laidodavo žmones. Virš kapo duobės būdavo supilamas

žemės ir akmenų sampilas. Šiame pilkapyne tokių yra net penkiolika. Dalis jų praeityje buvo iškasinėti lobių

ieškotojų (neįtikėtina, bet ir tokių Lietuvoje esti!), todėl praradę savo formą.

Netoliese esantis Degučių piliakalnis, manoma, buvo apgyvendintas I-II tūkstantmetyje. Užlipę į viršų

atsidursite apskritoje, maždaug 25 m skersmens aikštelėje. Matyt čia kažkada stovėjo gyvenamieji namai.

Sukdami nuo piliakalnio ypač atidžiai sekite taką, nes šioje vietoje labai paprasta pamesti kelią ir atsidurti

Antalieptės marių pakrantėje. Jei visgi taip nutiktų, neišsigąskite ir pasukite atgal. Papildomai nupėdinsite tik

kelis šimtus metrų, o pasivaikščiojimas gryname ore dar niekam nepakenkė.

Toliau eidami taku pasieksite „Gaisravietę“, kurioje pamatysite 2002 m. kilusio miško gaisro pėdsakus. O dar

toliau laukia paskutinė stotelė „Ūkininkavimas miške“. Čia tiesiog pamatysite miško liniją, kuri skiria du miško

kvartalus.

Nuo čia belieka įveikti paskutiniuose metrus iki automobilio ir tuomet apsispręsti, kurioje iš daugelio

maudymviečių norėtumėte išsimaudyti. Ežerų čia tikrai apstu! Pasikartosiu, kad šio tako žavesys slypi ne jo

stotelėse ar ypač retuose gamtos paminkluose, bet tame, kad praleisite laiką gryname ore, vaikščiosite po

šimtametėmis pušimis, klausysitės gamtos garsų ir tikrai pamiršite visus rūpesčius.

Būdami Degučiuose užsukite ir visai netoliese esantį Salako pažintinį taką. Jeigu vėliau nuspręsti traukti

šiauriau, aplankykite kalnų upę Šavašą arba dviračių trasą „Tarp Zalvio ir Zalvės“. O važiuojant Ignalinos

kryptimi rekomenduojame aplankyti Palūšės botanikos taką.

Atgal į turinį

Taką lankė ir įspūdžius aprašė Milda.

Tako ilgis – 2,6 km.

Ar jūs žinote, kad Kernavėje, be žymiųjų piliakalnių slėnyje, yra dar vienas nepelnytai pamirštas kalnas

vadinamas Baltuoju? Nuo jo atsiveria nuostabus vaizdas į Neries kilpą, o nuo kalno prasideda nelabai ilgas,

lengvas ir gražus pėsčiųjų takas?

Atstumas nuo Vilniaus – apie 35 km.

Tako ilgis – apie 2,6 km.

Take užtrukome apie pusantros valandos.

Keliaukite į Kernavės centrą. Traidenio gatve pravažiuosite kapines, sankryžoje pasuksite į kairę į Pajautos g.

Tada važiuokite visą laiką tiesiai iki pat Pajautos gatvės pabaigos (vienoje vietoje ji darys dideli lankstą į

dešinę). Pasibaigus asfaltui, iš kairės pamatysite mažutę nuorodą „Baltas kalnas“, kuri rodys kelią tiesiai

žvyrkeliu. Šiuo žvyrkeliu drąsiai ir keliaukite tol, kol privažiuosite trikampės palapinės formos pavėsinę,

automobilių stovėjimo aikštelę su informaciniu stendu dešinėje bei apžvalgos aikštele tolėliau kairėje. Čia ir

bus kelionės pradžios taškas.,

Palikę automobilį tekini pasileidome link gražiai įrengtos ir puikų vaizdą mums žadančios apžvalgos aikštelės.

Neapsirikome. Vaizdas į Neries kilpą – iš tų, kai norisi tiesiog stovėti ir praradus laiko nuovoką grožėtis.

Apžvalgos aikštelė įrengta ant paties aukšto Balto kalno skardžio krašto, tad nuo jos erdvės žvilgsniui buvo

tikrai daug. Vanduo maloniai čiurleno, tolumoje skraidė pulkelis baltų gulbių.

Šalia apžvalgos aikštelės radom nuorodą su rodykle – pažintinis takas, 2,6 km. Tad pasisotinę vaizdu į upę,

patraukėme jo patyrinėti.

Ir štai ką pakeliui pastebėjome ir radome:

Pėsčiųjų takas visą laiką vingiuoja pušynu, dėl to juo buvo gera ir lengva eiti – aukšti medžiai neužstoja

saulės, liauni pušų kamienai ir netanki augmenija tarp jų kuria erdvią aplinką ir lengvai įžiūrimas

tolumas. Dėl savo erdvumo ir šviesos, pušynas yra vienas iš mano pačių mėgstamiausių miškų rūšių.

Žinoma, tuo metu, kai keliavome, Lietuvoje buvo sausra, tad miškas visas tiesiog traškėjo nuo

sausumo, nuo lapuočių biro per anksti pradėję gelsti lapai. Tuo tarpu nuolat veidus mums kutenusios

ir bučiavusios voratinklių gijos sakė, kad greitai jau bus ruduo.

Takas – kilpinis, kad labai patogu. Apėję ratą, vėl atsidūrėme automobilių stovėjimo aikštelėje, kur

palikome savo plieninį kelionių žirgą.

Takas, nors ir matosi, kad jau senokai įrengtas, nes kai kurie mediniai jame rasti statiniai vietomis

buvo pagriuvę, visgi labai patogus: suoliukai, rodės,

kad kas kelis šimtus metrų sustatyti. Mums net kilo

klausimas, o kam jų tiek daug? Pakeliui radome ne

vieną poilsio aikštelę su stalais ir suolais bei vietomis

laužui. Laužavietėse matėsi nesenų pelenų likučių,

vadinasi, žmonės žino šį taką ir atkeliauja čia

paiškylauti.

Takas pilnas įvairių medinių skulptūrų, kurias vis

netikėtai pakeliui atrasdavome ir dėl to buvo tik

smagiau keliauti.

Kelionę mums paįvairino ir informaciniai stendai su

lietuvių autorių eilėraščiais, taip pat radome ir mįslių

stendą, kuris privertė ilgėliau sustoti.

Pakeliui teko įveikti ir vieną kitą medinių laiptų pakopą.

Radome gražią miško aikštelę su tvenkiu bei tolėliau –

tiltelį per upelį. Tik paties upelio po juo nebuvo visiškai.

Išdžiūvęs buvo, likusi tik sausa vaga žymėjo jo buvimo

vietą.

Balto kalno pažintinį taką vertiname labai teigiamai ir rekomenduojame. Tai vienas iš takų, kurį lankant ir

lengvai, nepervargstant pasivaikščioti gali, ir gražių vaizdų akims ir fotoaparatų kameroms yra. Su vaikais

keliaujant jų tyrinėjimų poreikį patenkins įvairūs mediniai objektai bei informaciniai stendai. Tad, kai būsit

Kernavėje, prisiminkite ir Baltąjį kalną.

Netoli Kernavės jūs taip pat galite aplankyti Dūkštos pažintinį pėsčiųjų taką arba Karmazinų pažintinį pėsčiųjų

taką.

Atgal į turinį

Įspūdžiais dalinosi Diana.

Tako ilgis – 3,5 km.

Aukštaitijos nacionaliniame parke lankytinų vietų ir pramogų galima rasti su kaupu. Čia verta važiuoti tiek su

šeima, tiek su draugų grupe, tiek per… mergvakarį!

Žinoma, per vieną dieną visko nepamatysi ir neaplankysi, todėl tokiai mergaitiškai progai išsirinkome Palūšę.

Už kelių kilometrų nuo Ignalinos esantis miestelis garsus medine bažnyčia (buvo pavaizduota ant 1 lito

nominalo banknoto), puikiu kraštovaizdžiu ir kartais yra vadinamas vandens turizmo Meka. Tačiau merginų

iškylai pasirinkome ne tokią ekstremalią pramogą – 3,5 km ilgio Palūšės botanikos taką, kurį įveiksime

pėstute.

Informacija apie taką internete nebuvo gausi. Žadama,

kad čia bus galima pažinti įvairiarūšę augaliją,

pakvėpuoti ramiu šilo oru, atrasti mažus ežerėlius ir

nedideles natūralias pieveles. Taip pat turėtume

pamatyti įvairius augalus ir žolynus, taigi, pasirūpiname

patogiais batais, automobilius paliekame tako pradžioje

esančioje stovėjimo aikštelėje ir pirmyn.

Aukštaitija ne veltui tokiu vardu pavadinta – pirmieji

tako metrai vedė stačia kalva aukštyn. Jos viršuje –

nuostabus pušynas su smilgų pieva. Tik imk ir braidyk.

Siauru takeliu leidžiamės žemyn. Kalvos papėdėje

tamsiau, tankiau ir vėsiau, tačiau tai tik prideda nuotykių

dvasios ir drąsiai braunamės tolyn. Visgi jei planuosite

vaikščioti taku stumdami vaikišką vežimėlį arba jei kartu

keliautų garbaus amžiaus artimieji, ši tako vieta būtų

nemenkas iššūkis.

Netrukus pasiekiame mažą, iš visų pusių pelkėjantį ežeriuką. Link jo centro veda aplūžęs lieptas, ant kurio

didesnei žmonių grupei nebuvo labai jauku, tačiau atsikvėpti ir pasimėgauti miško ramuma vis tiek

sugebėjome. Čia pirmą kartą pamatėme kiek daugiau augalijos: vandens lelijos, glindės ir kitokios pelkinės

gėlės.

Keliaujame toliau medinėmis lentomis klotu takeliu per žaviai siūbuojančią paežerės pievą. Išlindus iš miško

čia maloniai kaitina saulė, o aplinkui ratus suka įvairūs mašaliukai ir vabzdžiukai. Takas tęsiasi šviesiu ir retu

mišku, kairėje pusėje – dar vienas ežeriukas. Žemėlapis sako, kad tai – Taramano ežeras. Mes apeiname

beveik pilną ratą aplink jį. Takas čia platesnis ir eiti visai lengva. Sutinkame vietinių grybautojų su šuniu:)

Vėl kylame į kalvą ir einame per gražų ir žydintį mišką. Informacinis tako lankstinukas siūlo atkreipti dėmesį į

miško grybus ir kerpes, bet pamatome ir mėlynių krūmelius bei kitokių uogų. Paskui leidžiamės žemyn ir

pakeliui netgi sutinkame mišku važiuojantį motociklininką (!). Galiausia išlendame į Lūšių ežero pakrantę ir

įveikiame paskutinius metrus link Palūšės bei prie automobilių.

Tako sudėtingumas – yra keletas statesnių

vietų, bet jos nesunkiai įveikiamos.

Infrastruktūra – gera. Patogus

privažiavimas, yra, kur palikti mašiną, pats

takas ryškiai išmintas, eiti nesunku. Tačiau

tako žymėjimas – vidutinis. Visa trasa

sužymėta ant medžių užpieštais baltais

kvadratais su žalia įstrižaine, tačiau

vietomis nebuvo aišku, į kurią pusę sukti.

Tako pradžioje yra stendas su jo schema,

patartina ją nusifotografuoti arba bent

atsisiųsti lankstinuką.

Botanika – nors rašoma, kad take galima

pamatyti apie 150 augalų rūšių, iš kurių 11 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, tačiau jei nesidomite

augalais, kažin, ar atskirsite, ką matote, tačiau tai atperka miško jaukumas, ežerėlių mėlynumas ir

gamtos grožis.

Taigi, bendras įvertinimas – gerai.

Atgal į turinį

Take lankėsi Milda.

Tako ilgis – 4 km.

Varnikų pažintinis takas puikiai tiks ir keliaujantiems dviračiu, ir pėstute. Didžiąją tako dalį dengiantis medinis

takelis keliautojus veda per pelkes, pievą su mažais ežeriukais ir natūraliai susiformavusį mišrų mišką.

Kadangi kelionės dieną pasivaikščiojimams gamtoje turėjome

nedaug laiko (po pietų reikėjo būti Vilniuje), išvykai pasirinkome

Varnikų pėsčiųjų pažintinį taką. Šalia Trakų įkurtas takas mums,

vilniečiams, buvo kaip tik tai, ko reikia – lengvai ir greitai

pasiekiamas, sąlyginai neilgas.

Atstumas nuo Vilniaus ~20 km

Tako ilgis ~ 4 km

Take užtrukome ~ 2 val.

Taką rasti lengva: važiuojant nuo Vilniaus automobiliu – prieš Trakus

posūkis į dešinę Senųjų Trakų bei Vytauto didžiojo gimtinės kryptimi,

tada vėl posūkis į dešinę Lentvario kryptimi. Pavažiavus keletą šimtų

metrų – dešinėje kelio pusėje bus ruda nuoroda su užrašu,

kreipiančiu į Varnikų pėsčiųjų taką. Posūkis į kairę. Ir toliau belieka

sekti nuorodomis. Šalia tako yra patogi miško parkavimo aikštelė.

Tako pradžioje – paskutiniojo ledynmečio metu susiformavusių kalvų grandinė. Pirmoje stotelėje aptikome

ledyno suformuotą 15 metrų gylio daubą. Tačiau ji mums didelio įspūdžio nepaliko:) Anksčiau matyta Strėvos

įgriuva buvo įspūdingesnė.

Galiuką paėjėjus mus pasitiko tiltelis, o už jo – medinis takas per pelkę. Maždaug pusė Varnikų tako eina per

Ilgelio pelkę, kurios plotas net 207 hektarai. Kai praėjusiais metais dalyvavau ekstremaliame bėgime per

pelkę, tai toji pelkė labai žavinga nepasirodė – buvo klampi, pilna purvo ir dvokė. Šliauždama pilvu per purvą

mačiau tik jį bei liaunų medelių kamienus ir šaknis,

kurių akys ieškojo, kad galėčiau rankomis įsikibti. Tuo

tarpu keliaudama besidriekiančia per pelkę Varnikų

pažintinio tako dalimi turėjau galimybę ją išvysti

kitokią. Tikrai žavią ir gražią pažiūrėti. Ant per pelkę

nutiesto maždaug 1,3 km ilgio medinio tako buvo

sausa, patogu eiti ir saugu. Aplinkui ošė liauni beržai,

mėlynavo mėlynės ir sirpstančios bruknės rodė savo

vos vos nuraudusius žandus, minkštas samanų ir kitų

pelkinių augalų paklotas traukė akį savo žaluma.

Medinis takas per pelkę atvedė mus į plačią

vandeningą pievą su joje tyvuliuojančiais keliais mažais ežeriukais. Pasirodo, Ilgelio pelkėje telkšo keturi

ežerėliai: Baluošas, Piliškių, Bevardis ir Ilgelis. Nežinau, kuriuos iš jų mes matėme, tačiau vėliau perskaičiau,

kad šie ežerai yra buvusio vieno ežero liekanos.

Pasibaigus pelkei ir takui per ją, toliau keliavome mišriu mišku. Pasirodo, apie 450 hektarų jo sudaro 100-130

m. amžiaus, natūraliai susiformavęs mišrus miškas, kuriame auga 130-150 metų ąžuolų. Štai dėl ko pakeliui

pastebėjome daug senų, įspūdingai apsamanojusių medžių.

Žygiuodama ne medine Varnikų tako dalimi

pastebėjau, kad takas tikrai labai platus, o jo gruntas

– stipriai suplūktas. Vadinasi, nemažai keliautojų šiuo

taku yra praėję ir eina gan dažnai:) Beje, Varnikų tako

trasa pakankamai patogi ir keliaujantiems dviračiais.

Bežygiuodami taku mes sutikome net dvi dviratininkų

grupes.

Suoliukų poilsiui kelyje yra tik keletas. Tačiau

kadangi takas sąlyginai neilgas, tų kelių suoliukų bent

mūsų šeimynai pakako.

Varnikų pažintinį taką visa šeima vertinam labai teigiamai – lengvai įveikiamas, gražus pasižiūrėti, malonus

pasivaikščioti.

Jei tęsite kelionę Birštono link, rekomenduojame užsukti į Žaliąjį pažintinį pėsčiųjų taką.

Atgal į turinį

Įspūdžiais iš pažintinio tako dalinosi Diana.

Tako ilgis – 5 km.

Salako pažintinis takas – gražus, pusiau gamtinis, pusiau istorinis 5 km maršrutas. Įdomūs gamtos objektai čia

pinasi su istoriniu miestelio palikimu, o pavargę keliautojai gali atsigaivinti vienam iš daugelio Zarasų rajono

ežerų.

Zarasų rajone esantį Salako miestelį daugelis žino dėl dviejų

dalykų: įspūdingos akmeninės bažnyčios ir dėl fakto, kad

skaitant miestelio pavadinimą atbulai susidėlioja žodis

„sakalas“:) Nuo 2015 m. pavasario lankytojus traukia naujai

įrengtas 5 km pažintinis takas. Jį rasti labai paprasta: įvažiavę

į Salako miestelį važiuokite link bažnyčios, o iš karto už jos –

siaura gatvelė į dešinę. Pavažiavus kelis šimtus metrų ežero

pakrantėje pamatysite stovėjimo aikštelę ir tako pradžios

stendą.

Tingią rugpjūčio popietę šį taką nusprendėme įveikti su

šeima. Gražutės regioninio parko svetainėje rašoma, kad take

užtruksime apie 2,5 val., tačiau mes sugaišome žymiai

mažiau, nes žingsniavome gana sparčiai.

Takas šiuolaikiškai įrengtas, todėl jį lengvai įveiks ir žmonės

su judėjimo negalia, ir tėvai su vėžimėliais. Per mišką veda platus medinių lentų takas, o miestelyje jis tęsiasi

asfaltuotomis gatvelėmis ir keliukais. Tiesa, paskutiniajame punkte (Salako ozas) takas pavirsta į plačius ilgus

laiptus, todėl čia gali prireikti stiprių rankų ir pagalbos.

Takas prasideda Luodžio ežero pakrantėje. Atvažiavus iki tako

pradžios čia verta užsibūti ir ilgiau, nes pakrantė puikiai

sutvarkyta, čia yra žaidimų, krepšinio aikštelės, geras krantas

maudynėms ir vieta laužui. Pažintinio tako pradžią rasite miško

pakraštyje, dešinėje.

Visame take jo lankytojus lydi rodyklės su nuorodomis, kiek liko

metrų iki vieno ar kito tako objekto. Ir nors tako pradžioje kaip

visuomet pasidariau tako schemos nuotrauką, tačiau šį kartą

jos visai neprireikė. Viskas paprasta ir aišku.

Pirmieji tako metrai veda mišku palei ežerą. Turiu pasakyti, kad

į tokį mišką kojos nelabai norisi kelti: jis labai tankus, drėgnas,

tamsus, apaugęs įvairiausiais augalais, tikros džiunglės.

Pasirodo, esame aliuviniame miške. Aliuvinis miškas – tai toks

miškas, kuris yra periodiškai užliejamas pavasario potvynių,

jame vyrauja perteklinę drėgmę ištveriantys medžiai (uosiai, juodalksniai, baltalksniai) ir krūmai (ievos,

karklai). Dėl to, kad kiekvienais metais miškas užliejamas, čia auga specifiniai augalai, toks miško tipas šiuo

metu yra saugomas, nes daugelis jų iškirsti ir nusausinti.

Nenuostabu, kad visas takas yra pakeltas nuo žemės. Rugpjūčio

mėnesį miškas gana sausas, bet būtų įdomu taku pasivaikščioti

pavasarį, vos atslūgus potvyniams.

Tako stotelėse esančiuose stenduose rasite QR kodus, kuriuos

nuskaitę pateksite į interneto svetainę, kurioje galėsite

paklausyti aliuvinio miško paukščių čiulbėjimo (jei lankysitės

pavasarį, juos galėsite išgirsti ir gyvai!), išgirsti Luodžio ežero

paukščius ir rasti kitokios įdomios informacijos, susijusios su

tako objektais.

Ežero pakrantėje stūkso nedidelis apžvalgos bokštas. Kai

lankėme taką, jį, deja, buvo okupavęs vestuvininkų būrys:)

Dar šiek tiek paėję taku pasieksite dvi prieplaukas. Viena jų

slepiasi tarp meldų, o vandens linija prasideda už keliasdešimt

metrų, nes ežeras rugpjūčio mėnesį gerokai nusekęs. Kitoje prieplaukoje, kaip priklauso, randame ir valčių.

Netrukus miško takas baigiasi ir prasideda atkarpa Salako miesteliu totorių kapinių link. Yra kažkokio žavesio

eiti tuščiomis mažo miestelio gatvėmis į akis spiginant skaičiai vasaros pabaigos saulei. Abiejuose kelio pusėse

– sutvarkytos sodybos, kai kur – seni namai uždarytomis langinėmis, vienas kitas šuo, vištų pulkelis… Laikas

čia išties atrodo sulėtėjęs, o gyventojams net ir šaligatviai nereikalingi.

Pasiekiame totorių kapines. Šalia – senosios Salako kapinės, uždarytos 1980 m. Totoriai į Lietuvą atkeliavo

Vytauto Didžiojo kvietimu, šiuo metu jų likę apie tris tūkstančius, o Salako miestelyje praėjusio šimtmečio

pradžioje gyveno apie 10 totorių šeimų. Įdomu tai, kad ant

totoriškų antkapių užrašai iškalami kitoje jų pusėje. Kapinėse

pamatome net ir vieną kitą naujai supiltą kapą.

Nuo kapinių sukame link bažnyčios. Pro šalį dviračiu

pralenkiantis vaikas mandagiai pasisveikina su kiekvienu iš

mūsų kaip kad šimtmečius darė mūsų senoliai – juk

mažesniame miestelyje ar kaime visi su visais būtiniausiai

sveikindavosi.

Pasiekiame Salako centrą. Čia – pora parduotuvėlių, Gražutės

lankytojų centras (jo viduje – Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“,

kurį šį kartą aplenkiame), centrinė aikštė, fontanas. Visai čia pat

ir mūrinė Salako bažnyčia. Ji yra aukščiausia Lietuvos mūrinė

bažnyčia.

Už bažnyčios takas veda Salako ozo link. Kas tas Ozas? Tai

kilometro ilgio vingiuotas pylimas, apaugęs eglėmis ir pušimis.

Ozas yra natūralus darinys, susiformavęs slenkant ledynui, kai į

ledo plyšius sugulė žvyringas smėlis ir suformavo gūbrio formos

nuogulos.

Salako ozas nors ir nedidelis, bet labai smagus: plačiu taku arba laiptais žingsniuojame aukštyn ir žemyn,

aplinkui – tankiai suaugę spygliuočiai, virš galvų kalena genys, o pro medžių tarpus matyti Salako apylinkių

miškai.

Išlindus iš Ozo takas baigiasi prie Luodžio ežero. Ten, kur ir palikome automobilį. Jei yra noro, galite lįsti į

vandenį arba pratęsti pramogas kur nors šalia Antalieptės marių. Taką vertinu labai gerai, nes jame visko

daug: tiek įdomios, dar niekur nematytos gamtos, tiek kultūrinių objektų. Rekomenduoju aplankyti! Geriausia

vasarą arba pavasarį.

Jei dar turėsite jėgų antram pasivaikščiojimui, rekomenduojame aplankyti Degučių pažintinį taką.

Atgal į turinį

Po taką vaikščiojo Milda.

Tako ilgis – 5 km.

Ši vasaros kelionė prasidėjo sugriuvus vieno šeštadienio planams. Vieni planai sugriūna, jų vietoje atsiranda

kiti. Pakeliauti su šeima gamtoje gryname ore – mums visada puikus planas.

Dūkštos pažintinį pėsčiųjų taką pasirinkome, nes jis – šalia Vilniaus (šį kartą nugalėjo noras važiuoti kur nors

netoli), o iš aprašymo internete žadėjo būti įdomus.

Atstumas nuo Vilniaus ~25 km (iš Vilniaus takas pasiekiamas važiuojant pro Sudervę ir Dūkštas

keliaujant link Kernavės)

Tako ilgis ~ 5,00 km

Take užtrukome ~ 2,5 val.

Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas prasideda visai šalia jau populiariu tapusio ir gerai žinomo Dūkštų ąžuolyno

pažintinio tako. Šalia pastarojo esančioje gan erdvioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir palikome savo

automobilį, perėjome per kelią ir patraukėme gilyn į Neries regioninį parką. Paėję gerą pusę kilometro

radome ir paties Dūkšto tako pradžią bei šalia jo esančią dar vieną, nors mažesnę, automobilių stovėjimo

aikštelę (tad norintieji šiek tiek trumpiau vaikščioti gali automobilį palikti ir čia). Pažintinis takas prasidėjo

kryžkele, kurioje stovintis nuorodų stulpelis rodė, kad jei suksime į vieną pusę, pateksime į pažintinio tako

pradžią, jei suksime į kitą pusę – prieisime Bradeliškių piliakalnį. Kur pasukome? Aišku, kad link piliakalnio.

Piliakalnis juk įdomiau.:) Ir nuo tada visą laiką ėjome prieš eismą, visos pėsčiųjų tako rodyklės mums vis bandė

įrodyti, kad einame ne į tą pusę:)

Ką mes radome Dūkštos pažintiniame pėsčiųjų

take:

Bradeliškių, Buivydų bei Karmazinų

piliakalnius.

Daugybę senų ąžuolų ir vieną ypač seną

(300 metų senumo, 28 metrų aukščio

ąžuolas, kurio kamieno apimtis – 4,95

metro, o laja siekia 20 metrų plotį).

Smagų sraunų Dūkštos upeliuką, pilną

didesnių ir mažesnių riedulių bei daugybę

jame riogsančių krituolių.

Dūkštų ir Karmazinų atodangas.

Per upelį permestą tvirtą, metalinį, už

Europos sąjungos lėšas įrengtą tiltelį.

Tiesiog būtent tokio būtent ten mes jo

nesitikėjome:)

Beje, noriu įspėti, Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas

labai sportiškas. Bekeliaudama juo pamečiau

skaičių kalnų ir pakalnių, kurias įveikėme kopdami

takeliais ar specialiai įrengtais laiptais. Tad išsiruošę

apsukti ratuką būtinai apsiaukite patogia avalyne.

O vienintelis ne visai patogus dalykas, kuris užkliuvo keliaujant taku – suoliukų trūkumas. Jų radome vos

keliose vietose. Keliaujant su vaikais turėkite tai omenyje. Nors kartais galbūt visai smagu pailsėti ir įsitaisant

tiesiog pievoje, ant į upelį išvirtusio medžio ar per upelį nutiesto tiltelio:)

Dūkštos pažintinį pėsčiųjų taką vertinam puikiai už jo įdomumą, sportiškumą ir gerai jame praleistą laiką. O

jei norėsite ir toliau miklinti kojas, siūlome užsukti į Karmazinų pažintį taką ir į Balto kalno taką.

Dūkštų pažintiniame take teko pabuvoti porą kartų, o sykį take

lankiausi vėlyvą rugpjūčio vakarą. Tomis dienomis kaitino 30

laipsnių karštis, todėl Dūkštų pažintiniame take buvo labai gera

atsipūsti nuo kaitros, įkvėpti miško kvapo. Tai – labai graži vieta,

einant vis randi kokią nors medinę skulptūrą, kurios tamsoje

atrodo tik dar gražiau. Kai kurios netgi šiek tiek šiurpino savo

tikrumu. Žinau, kad dar ne kartą grįšiu į šį taką, nes tikrai ne viską

pamačiau. Beje, šioje vietoje vyko vienos draugės vestuvių

fotosesija – nuotraukos išėjo tikrai labai gražios!

Norintiems aktyviai pasivaikščioti, pasigrožėti gamta ir apmąstyti

savo protėvių būtį šis piliakalnių trio tiks idealiai. Pievos, takeliai,

ąžuolai tikrai padės bent trumpam atitrūkti nuo Vilniaus šurmulio. Patarčiau lankytis saulėtą ir sausesnę

dieną, tada įspūdžiai bus kur kas įsimintinesni.

Atgal į turinį

Įspūdžius pasakojo Diana.

Išsiruošus į šiuos takus nepamirškite įsidėti vandens ir maisto. Maršrutai čia driekiasi net po 6 ar net 13 km,

todėl nusiteikite pusdienio ar net visos dienos išvykai ir grožėkitės nuostabiais Lietuvos vaizdais!

◊◊◊

Tako ilgis – 6 km.

Pavilnių regioniniame parke esantis Ribiškių pėsčiųjų takas buvo atidarytas 2015 metų rugsėjo mėnesį. Šį taką

rekomenduoja tiems, kurie trokšta ilgiau pabūti gryname

ore, bet nenori keliauti toli. Ribiškių pėsčiųjų takas yra

pačiame Vilniuje!

Naują naujutėlį, šviežut šviežutėlį, tik rugsėjo mėnesį

atidarytą Ribiškių pėsčiųjų taką bent jau vilniečiams atrasti

labai paprasta. Jis įkurtas Pavilnių regioniniame parke,

greta viešbučio IBIS STYLES VILNIUS, (Minsko pl. 14).

Tako ilgis – 6 km.

Take užtrukome – apie 2 val.

Šis pėsčiųjų takas ypatingas tuo, kad veda ir pažindina su

ypatingai kalvotu Vilniaus apylinkiu kraštovaizdžiu.

Keliaujant juo aukštyn žemyn teko lipti, oi ne vieną ir ne du

kartus. Mankšta tikrai puiki gavosi. O nuo kiekvienos

įveiktos kalvos viršūnės mus džiugino puikūs vaizdai.

Vėliau pasidomėjau ir sužinojau, kad, pasirodo, tokio reljefo, kuriuo driekiasi Ribiškių pėsčiųjų takas, analogo

Lietuvoje, o greičiausiai ir visoje Europoje, nėra. Šis reljefo fenomenas galėjo susidaryti tik ypatingomis

sąlygomis ištisai peršalusioje moreninių nuogulų storymėje. Kadaise vakarinėje Vilniaus dalyje driekėsi ledyno

pakraštys, o rytinėje – plytėjo peršalusių moreninių nuogulų dykuma. Ledyno tirpsmo vanduo galingais

srautais verždamasis tekėjo dabartine miesto teritorija. Vanduo, tekėdami į vakarus neįprasta vaga, sukūrė

neįprastas žemės paviršiaus formas, klaidžius slėnių labirintus. Šiltesnis už ledą vanduo tirpino gruntą,

šliaužiančio purvo srautai sparčiai gilino užsimezgusias griovas.

Kelionės viduryje mus pradžiugino ir dalį kelio lydėjo mažutis, dailus, skaidraus vandens ir šviesaus smėlio

dugno, be galo vingiuotas Kaukysos upelis.

Žygiuodami Ribiškių pėsčiųjų taku patyrėme ir tako naujumo ypatumus. Kadangi juo buvo praėję dar nedaug

žmonių, net išminto takelio čia neradome nė ženklo, tik šviežias platus nupjautos žolės dryžis vedė mus per

mišką bei kalvas:) Žinoma, pasiklysti neleido dažais sužymėtos nuorodos, kurios buvo lengvai pastebimos ir

tankiai sudėtos.

Labai rekomenduoju šį pėsčiųjų taką. Jis ypač patogus vilniečiams, nes norint juo pasivaikščioti nereikia net

už miesto išvažiuoti. Savo ilgiu jis patiks mėgstantiems ilgiau pabūti gryname ore. Na, ir jį labai rekomenduoju

tiems, kurie nori pasivaikščioti po mišką, tačiau nemėgsta landžioti po krūmus bei turi baimę pasiklysti –

Ribiškių take krūmai iškirsti ir pasiklysti tiesiog neįmanoma:)

Jei nuspręsite tęsti kelionę Baltarusijos link, užsukite į Medininkų pilį ir aplankykite Aukštojo ir Juozapinės

kalvas.

Atgal į turinį

Take lankėsi ir įspūdžius pasakojo Diana.

Tako ilgis – 6 km.

Praėjusią vasarą paskyrę intensyviam Lietuvos dvarų tyrinėjimui, šiais metais šiltojo sezono iškylas

nusprendėme paįvairinti pasivaikščiojimais pėsčiųjų pažintiniais takais.

Girdėjau, kad pažintinių takų pas mus yra daug ir gražių, tad kodėl gi nepakeliavus po juos. Tuo labiau, kad

aktyviai leisti laiką gamtoje su šeima – vienas malonumas:) Kadangi šeimos būstinė įsikūrusi Vilniuje, pirmu

bandymui nusprendėme rinktis pėsčiųjų taką, kurį greitai pasiektume automobiliu, tačiau norėjome, kad jis

būtų pakankamai ilgas keliauti.

Vingiuoja netoli Dūkštų, Neries regioniniame parke, Velniakampio kraštovaizdžio draustinyje. Neries

regioninio parko interneto svetainėje rašoma, kad šis takas skirtas susipažinti su miškingu slėniu tekančia

Nerimi, medynų įvairove, mitologine–istorine upės reikšme. Na, patikrinsime, ar tikrai taip:)

Atstumas nuo Vilniaus ~22 km

Tako ilgis ~ 6,00 km

Take užtrukome ~ 2,5 val.

Kadangi esam ankstyvi paukščiai, pažintinio tako pradžioje atsidūrėme galvose dar neturėdami minčių apie

suplanuotus po pasivaikščiojimo pietus. Tako pradžioje mus pasitiko nors ir nedidukė, bet automobilių

stovėjimo aikštelė – valio, vadinasi jokių sunkumų su automobilio pastatymu nebus. Prieš atvykdama čia,

buvau susidariusi įspūdį, kad jeigu jau pažintinis takas, tai bus lentomis išklotas kelias, kuriuo reikės eiti.

Tačiau Karmazinų takas – ne toks, rasta pirmoji krypties rodyklė rodė į žemėje išvažinėtą, pramintą platų taką,

vedantį kažkur į miško gilumą. Argi mes ko bijom? Ne! Tad patraukėm ten, kur rodyklė rodė, kad reikia eiti:)

Karmazinų pažintinio pėsčiųjų tako pirmoji dalis nuteikė labai smagiai. Visų pirma – miškas, kuriuo jis

vingiuoja, yra žavus. Didžiuliai, tikrai ne vieną šimtmetį skaičiuojantys ąžuolai, išlaisvinančią erdvę sukuriantys

tuntai pušų, baltais kamienais besipuikuojantys

beržai mus, žvaliai besidairančius, gan greitai

atvedė iki Neries upės. O čia takas tapo dar

įdomesnis, atvėrė plačius ir gražius upės

krantus. Kadangi taką lankėme medžiams dar

pilnai nesulapojus, o upės krantams neapžėlus

tankiomis ir aukštomis žolėmis, pasibuvimas

visai šalia vandens, medžių lapų neužstotos

erdvės, atsivėrusios užkopus į gan aukštą ir statų

kalną, tikrai džiugino širdį ir nešė mintis kažkur

toli toli.

Keliaudami taku radome daugybę informacinių

stendų, kurie paįvairino mūsų kelionę

suteikdami įdomios ir dažnu atveju netikėtos informacijos. Ar žinojote, kad yra manančiųjų, jog Neries

(tiksliau, buvusio upės pavadinimo Vilija) pavadinimas kilęs nuo žodžio „vėlė“? Spėjama, kad šalia gyvenę

mūsų protėviai galėjo mirusiuosius laidoti paleidžiant kūnus žemyn upe. Dėl to Neris seniesiems Lietuvos

gyventojams buvo ne šiaip tiesiog upė, o riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Šalia miške išlikusio pilkapyno

stovintis informacinis stendas supažindino su senovės lietuvių laidojimo papročiai. O vaikus labiausiai

pralinksmino stendas apie gamtos inžinierių – bebrą. Šeimyna tik apgailestavo, kad gyvo inžinieriaus pakeliui

sutikti visgi nepavyko.

Beje, didelis dėkui Dūkštų girininkijos ir Neries

regioninio parko darbuotojams už gerą darbą.

Vaikščiojant taku nematėme nei vienos šiukšlės,

visas takas, taip pat ir Neries pakrantės buvo

išvalytos, sutvarkytos. Be to, nepritrūko ir

suoliukų, kuriais mielai naudojomės norėdami

ilgiau pasigrožėti vaizdu ar šiaip kojas pailsinti.

Įspūdžiai po pasivaikščiojimo Karmazinų

pažintinio pėsčiųjų tako liko tik patys geriausi.

Puikus oras, įveiktas vienas kitas kilometras,

daugybė gražių vaizdų, grynas oras – ko daugiau norėti saulėtą savaitgalio dieną. Penkios žąsys iš penkių! Oi,

atsiprašau, čia gi ne restoranas:) Nepaisant to, šis pėsčiųjų takas nusipelnė vieno iš aukščiausių vertinimo

balų:)

Šalia Karmazinų yra dar vienas jūsų dėmesio vertas takas – Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas.

Atgal į turinį

Įspūdžiais dalinosi Diana.

Tako ilgis – 7,5 km.

Žaliąjį pažintinį pėsčiųjų taką rasite Aukštadvario regioniniame parke. Gana ilgas – 7,5 km – takas lankytojus

traukia nepaprastai skaidriu Spindžiaus ežero vandeniu, Strėvos įgriuvos dugne prasmegusia karčiama,

galimybe pasivaikščioti po senovinį mišką (sengirę) ir kitomis gamtos grožybėmis.

Šeštosios kelionės tikslu pasirinkome Žaliąjį pažintinį pėsčiųjų taką (trumpiau vadinamą tiesiog Žaliuoju taku),

įkurtą 2012 m. Aukštadvario regioniniame parke. Nors nusimatė ilgas kelias, tačiau iš negausių Žaliojo tako

aprašymų internete susidarė įspūdis, jog tikrai bus įdomu. Internetas teigė, kad žiedinis maršrutas

supažindina su Spindžiaus kraštovaizdžio draustiniu, kuris įžymus savo pušynais su ąžuolo traku (trakas –

miško kelias). Pažintinis takas žadėjo mums Strėvos upės vagą, Spindžiaus ežero ištakas, Spindžiaus ir

Spindžiuko ežerų protaką, Strėvos protaką, Drabužininkų pilkapius, Strėvos įgriuvą. Daug visko!

Atstumas nuo Vilniaus – apie 50 km.

Tako ilgis – apie 7,5 km.

Take užtrukome – apie 4 valandas.

Žaliąjį taką radome lengvai – važiuojant iš Vilniaus, už Trakų pasukus A16 plentu, vedančiu link Auštadvario ir

pavažiavus galiuką, po dešine stovi nuoroda „Strėvos įgriuva“. Vadovaujantis ja – posūkis į kairę ir atsiduriame

automobilių stovėjimo aikštelėje su šalia stovinčiais pirmaisiais informaciniai stendais. Čia ir pradėjome savo

kelionę pėsčiomis. Kelis šimtus metrų keliuku įkopę į kalną radome nuorodą „Žaliasis takas“. Einant žvyrkelis

virto žole apaugusiomis automobilių vėžėmis, o visai netrukus – ir tiesiog vis siaurėjančiu paprastu miško

takeliu. Šis „laukinis“ takelis vedė mus Spindžiaus mišku.

Rašoma, kad tai vienas gražiausių ir vertingiausių parko miškų, apjuostas Strėvos upės ir ežerų. Miškas tikrai

gražus – visas žalias, daug pušų su jų papėdėje didžiuliais mėlynių krūmų plotais – kaip žalias kilimas su mėlynų

taškelių raštu. Pakeliui matėme daug medžių išvartų – išvirtusių medžių styrančios šaknys rodės lyg

paslaptingo girios menininko sukurti ir čia grožėjimuisi palikti meno kūriniai. Pasirodo, kad šis miškas ne šiaip

sau miškas, o daugelyje vietų – sengirė. Sengirei yra būdingi didelį amžių pasiekę medžiai (tokių keliaujant

taku matėme tikrai daug), jose ošia net keturių kartų įvairiarūšiai įvairiaamžiai medžiai. Anot mokslininkų

sengirių Lietuvoje likę labai mažai, tad

keliaudami Žaliuoju taku stipriai dairykitės,

stebėkite ir grožėkitės senaisiais medžiais, nes,

pasirodo, ne tiek jau daug jų Lietuvoje

beturime:)

Kurį laiką taip ir keliavome, vis sustodami

pasigrožėti lygiagrečiai mūsų tako tekančia

Strėvos upe.

Iš upės pakrantėje rasto informacinio stendo

sužinojome, kad Strėvos upės pavadinimas

kildinamas iš sanskrito kalbos žodžio sravati –

tekėti, plūsti. Tautosakoje ypač pabrėžiamas upės sakralumas, nes ji išteka „prieš tekančią saulę“.

Plukdydama vandenis rytų link ši upė, pasirodo, sujungia net 20 parko ežerų.

Pelkinga, laibais medeliais, meldais bei kita pelkių augalija apaugusi Strėva atvedė mus prie Spindžiaus ežero.

Likome sužavėti. Tai yra didžiausias Spindžiaus kraštovaizdžio draustinio ežeras, jo plotas – 106,7 ha.

Stebėjomės ir ilgai grožėjomės šio ežero žalios spalvos vandeniu. Pasirodo, Spindžius – tai vienas iš žaliųjų

Lietuvos ežerų, dėl jame gyvenančių

dumblių saulės šviesoje vanduo įgauna

ryškiai žalią atspalvį, nors kartais būna

visiškai skaidrus. Giliausia ežero vieta – 24,5

m. Ežere matėme salą.

Didelė dalis ežero kranto buvo statūs,

smėlingi, išraizgyti galingų medžių šaknų,

kurios mums pasitarnavo kaip laiptai,

padedantys nusileisti prie pat be galo

švaraus ir skaidraus ežero vandens.

Papildomo smagumo mums, keliautojams,

suteikė vingiuota kranto linija. Įveikę

nemažą atstumą ežero pakrante,

pastebėjome, kad artinamės prie asfaltuoto

kelio. Iki šiol keliavome visiškai vieni,

nesutikome nei gyvos dvasios. Artėjant asfaltui pakeliui pradėjo rastis žmonės – iš pradžių vieniši žvejai

valtelėse pakrantėje, o vėliau – ištisos piknikaujančios bei gamtoje prie ežero stovyklaujančios šeimos, miško

tylą drumsčiančios iš mašinų sklindančia rusiška muzika.

Pagaliau Žaliasis takas išvedė mus į unikalią vietą, kurioje

Strėvos upė sujungia du ežerus, o per upelį nutiestas

tiltas. Išėję į asfaltuotą kelią darėme posūkį dešinėn, kelis

šimtus metrų pakeliavę asfaltu radome nuorodas

nukreipusias mus Drabužininkų pilkapių link.

Prie pilkapių ilgai neužtrukome – tarp medžių stūksantys

kalneliai atrodė paslaptingai ir kėlė klausimų, tačiau

įkaitus orui aplink ausis pradėjo įkyriai zyzti įvairaus

plauko nedraugiški vabzdžiai privertę mus judėti toliau.

Ir čia prasidėjo pati neįdomiausia Žaliojo tako dalis – apie

2,5 km teko pėdinti paprasčiausiu per mišką vingiuojančiu

žvyrkeliu, kuriuo nuolat zujo ir dulkes kėlė savo reikalais

keliaujantys automobiliai. Taip, abipus šio kelio vis dar

driekėsi senovinis miškas, tačiau artėjant kelionės

pabaigai ir į kojas metantis nuovargiui miškas jau nebe

taip labai žavėjo:) Džiugino tik nuolat randamos

prisirpusios saldžios avietės. Beaviečiaudami pagaliau

pasiekėme paskutinę mūsų tako įdomybę ir lankytiną

objektą – Strėvos įgriuvą.

Tai 20 metrų gylio dubens formos duobė, dažnai vadinama Velnio duobės seserimi:) Pasirodo, ši įgriuva

apipinta legendomis, kurių viena pasakoja, kad čia stovėjo prakeikta ir prasmegusi karčiama, kur uliodavo

velniai. Vieną pasninko dieną velniai kėlė vestuves. Vos tik gaidys pragydo, karčiama su visais velniais

prasmego. Vietiniai gyventojai sako, kad kartais ir dabar girdisi paslaptingi garsai. Pasakos:) Iš tiesų maždaug

prieš 18 tūkst. metų, vykstant sudėtingiems apledėjimų ir ledų atsitraukimų reiškiniams, sąnašos ir nuosėdos

palaidojo atskilusį ledo luitą. Jam ištirpus ir susidarė ši stačiašlaitė dauba.

Ištyrinėję įgriuvos dugną ir šlaitus bei įveikę paskutiniuosius šimtus metrų iki aikštelėje mūsų laukiančio

automobilio, sėkmingai baigėme savo kelionę.

Pabaigai paskutiniai pastebėjimai iš kelionės Žaliuoju taku:

Šis takas labai „laukinis“, suoliukus poilsiui rasite tik tako pradžioje ir jo pačioje pabaigoje prie Strėvos

įgriuvos. Tad tiesiog būkite nusiteikę, kad poilsiauti teks pievelėse ant žolės, pakrantėse ant šaknų ar

miškelyje ant kelmų, išvirtusių medžių kamienų ar akmenų:)

Takas sužymėtas ne medinėmis rodyklėmis, kaip dažniausiai įprasta kituose pėsčiųjų takuose, o

dviem dažų burbuliukais ar nupieštomis rodyklėmis ant medžių kamienų, tad reikia būti atidiems, nes

ne visada tuos piešinius ant medžių galima iš karto pastebėti.

Kelionė Žaliuoju pėsčiųjų taku paliko įspūdį. Buvo įdomu, gražu ir įvairu. Ir nors takas ne toks jau ir trumpas,

tikrai įveikiamas pėsčiomis. Žinoma, labai norint, įmanoma būtų juo keliauti ir dviračiais, tik reikėtų tvirtesnių

šių transporto priemonių, kažin, ar miestinukai ir plentinukai lengvai atlaikytų didelių šaknų išvagotą taką bei

stačius ežero šlaitus.

Jei nuspręsite tęsti kelionę Vakarų kryptimi, aplankykite Birštoną, o jei dar turėsite jėgų antram

pasivaikščiojimui, rekomenduojame Varnikų pažintinį taką.

Nors tako ilgis iš pradžių kiek gąsdino, tačiau jo vaizdai tikrai verti dėmesio! Labai smagu stabtelėti prie ežero

ir sukramsnoti įsidėtą maistą, jei diena šilta – išsimaudyti, pakvėpuoti grynu miško oru ir, einant link Strėvos

įgriuvos, nuklysti šiek tiek gilyn į mišką pauogauti. Tiesa, apėjus ežerą Spindžių takas atsiremia į asfaltuotą

kelią, todėl taką pradėti galima ir nuo čia.

Atgal į turinį

Take lankėsi ir įspūdžius aprašė Diana.

Tako ilgis – 13 km.

Dviračių trasa „Tarp Zalvio ir Zalvės“ vingiuoja vaizdingomis Sartų regioninio parko apylinkėmis. Čia ne tik

galėsite pasigrožėti gamta, bet ir aplankyti keletą istorinių objektų.

Sartuose vykstančios žirgų lenktynės ant ledo – sena ir populiari lietuviška tradicija. Tačiau užsukti į Sartų

apylinkes verta ir vasarą. Ypač rekomenduoju dviračių trasą „Tarp Zalvio ir Zalvės“, kuri driekiasi Sartų

regioninio parko teritorijoje.

Turiu prisipažinti, kad ši dviračių trasa buvo pati sunkiausia mano kada nors įveikta trasa. Tačiau miško

keliukais optimistiškai myniau paprastu miesto

dviračiu su krepšeliu, todėl jei turite kalnų ar

hibridinį dviratį, viskas bus gerai. Jei galėjau aš, galite

ir jūs:)

Trasą geriausia pradėti Antazavės miestelyje,

esančiame 24 km nuo Zarasų ir 37 km nuo Rokiškio.

Siūlyčiau pirmiausia atvažiuoti arba į Zarasus

(dviračius galima atsivežti traukiniu iki Turmanto ir

atminti 18 km iki Zarasų), arba tiesiai į Antazavę ir

čia palikti automobilius. Jei minsite nuo Zarasų

pusės, pusiaukelėje sustokite Imbrado kaimelyje ir

aplankykite čia stovinčią bažnyčią.

Trasos ilgis – 13 km. Didžioji jos dalis driekiasi mišku, todėl nusiteikite aktyviam sportui.

Zalvys ir Zalvė – ežerų pavadinimai. Šie ir kiti daug „z“ raidės turintys vietovardžiai (Antazavė, Zarasai) yra

sėliškos kilmės. Prieš susiformuojant pirmajai Lietuvos valstybei būtent šiose apylinkėse gyveno ši nedidelė

baltų tauta.

Trasa yra aštuoniukės formos, todėl pasirinkite

maršrutą, kuris labiausiai tinka jums. Galite važiuoti

pusę trasos arba aplenkti miške esančius objektus.

Tačiau pasistengti ir aplankyti viską – verta! O aš

būsiu nekukli ir pasiūlysiu variantą, pačios su

draugais išbandytą prieš porą metų.

Suplanuotos kelionės mes neatšaukėme net ir

užklupus prastam orui: visą dieną merkė lietus ir

pūtė vėjas. Tačiau tai mūsų ryžto tai nesumažino ir

ankstyvą rytą sėdę ant dviračių pajudėjome iš

Zarasų. Pakeliui aplankėme apžvalgos ratą, esantį

Zaraso ežero pakrantėje, o pirmą ilgesnį sustojimą

padarėme Imbrade. Nuo čia nesustodami mynėme

iki Antazavės.

Tako pradžia – Antazavės miestelyje. Apžiūrėkite architektūros paminklu laikomus Dievo apvaizdos bažnyčios

varpinę ir vartų kompleksą. Jei tuo metu vyks pamaldos, galėsite užeiti į bažnyčios vidų. Tuomet šiek tiek

išsukite iš trasos ir minkite link Antazavės dvaro.

Dvaras, pastatytas XVII a., yra apleistas, tačiau vis tiek gražus. Yra išlikę ne tik Pliaterių šeimai priklausę dvaro

rūmai, bet ir svirnas. Šalia – didelis parkas ir šlaito apačioje tyvuliuojantis Zalvio ežeras.

Tikrieji iššūkiai prasideda išsukus iš asfaltuoto kelio ir patraukus Šilo mūšio vietos link. Žvyruotas keliukas

greitai virsta žolėmis apaugusiu miško takeliu ir kartais tenka net nuo dviračio nulipti. Įveikti kalveles

važiuojant darosi sudėtinga. Čia miškas tankus, gražus, žalias ir ramus. Šiek tiek išgąsdina taką kirtusi šernienė

su šerniukais, bet, laimei, jai mes nerūpime.

Šilo mūšis prasidėjo 1944 m. Kalėdų rytą ir tęsėsi iki

antros Kalėdų dienos vakaro. Pasakojama, kad mūšio

metu žuvo daug sovietinių kareivių, o iš partizanų žuvęs

tik vienas. Būryje tuo metu buvo 18-20 partizanų. Aukų

padėjo išvengti vienas miškininkas, sugebėjęs slapta

išvesti partizanus iš apsupties žiedo.

Miške šiuo metu galima apžiūrėti išlikusius partizanų

apkasus, yra pilnai atstatyta viena žieminė. Lįsti į vidų

kiek nejauku ir baugu, tačiau išdrįstame ir trumpai

susimąstome apie tuos drąsius vyrus, kovojusius šiose

apylinkėse.

Toliau miname link Pakačinės arba Dembų piliakalnio.

Dviračius paliekame jo apačioje ir ropščiamės stačiais

laiptais į viršų. Skaičiuojama, kad piliakalnio amžius –

apie du tūkstančius metų. Dabar jis apaugęs medžiais

ramiai sau stūkso miško viduryje.

Nusileidę nuo piliakalnio gražiu mišku ir smagiomis pievomis miname dar apie 2 km link kelio į Bradesius.

Išvažiavus į plentą, palaimą teikia asfalto danga, tačiau kojoms daug pailsėti neleidžia tipiškos Aukštaitijos

kalvos ir kalvelės. Velikuškių II-ąjį piliakalnį pamatysite iš tolo, čia yra patogi aikštelė dviračiams (ir

automobiliams) palikti, o į viršų veda mediniai laiptai. Nuo čia atsiveria graži panorama.

Nusileidę nuo piliakalnio asfaltuotu keliu miname toliau, pasukame į dešinę ir randame įspūdingą gamtos

paminklą – Bradesių ąžuolą. Jis laikomas Stelmužės ąžuolo broliu, galinčiu pasigirti 500 metų amžiumi ir

beveik 2 m skersmeniu. Jei važiuojate didesne grupele, būtinai pamėginkite jį apkabinti. Mums pavyko!

Toliau trasa yra gana lengva ir smagi. Nemažą dalį švilpiame asfaltuotu keliu ir galiausiai pasukame į dešinę.

Kiek giliau miške mūsų laukia paskutinis trasos punktas – Marimontas. Čia, ant upelio kranto, stovi vandens

malūno liekanos. Tiesa, važiuojant šia kryptimi, jūsų laukia labai stati nuokalnė, grįsta akmenimis.

Priklausomai nuo jūsų meilės adrenalinui ja galite arba važiuoti lėtai, arba lėkti greitai. Aš rinkausi saugesnį

variantą lėtai bildėti akmenimis:)

Prie vandens malūno liekanų yra vieta prisėsti, kaip tik puiki proga pailsėti, užkąsti ir prisiminti įveiktą

maršrutą. Nes nuo čia – jau namų link. Mes pasirenkame grįžti ne miško keliuku, bet užsitempiame dviračius

aukštyn grįsta įkalne ir iki Antazavės miname asfaltuotu keliu.

Nuvargus po sudėtingo maršruto grįžti į Zarasus atrodo tikra kančia. Todėl rekomenduočiau dviračius atsivežti

iki Antazavės, nes taip sutaupysite jėgų. Kita vertus, mes, įveikę tiek kilometrų mišku ir kalvomis, vėliau

jautėmės įveikę ir patys save. Nors trasą laikau viena sunkiausių, kokia teko važiuoti, tačiau kartu ji ir viena

gražiausių, įdomiausių ir įsimintiniausių. Rekomenduoju!

Zarasų apylinkėse yra ir daugiau dėmesio vertų objektų: Šavašos pažintinis takas, Degučių pažintinis takas ir

Salako pažintinis takas.

Atgal į turinį

Dviračių trasą įveikė ir pasakojimu dalinosi Milda.

Jei vaikščiojimas pažintinėmis trasomis nežavi, aplankykite išskirtinius objektus ir lankytinas vietas. Nuo

apžvalgos bokštų iki Zoologijos sodo – rekomendacijos ir patarimai iš pirmų lūpų!

◊◊◊

2015 m. rudenį duris atvėręs restauruotas Jašiūnų dvaras – pirmasis ir tikriausiai vienintelis dvaras, kurį mes

šių metų kelionių po Lietuvą sezonu būsime aplankę. Veną gražią rudens dieną šis dvaras mums nutiko dėl

dviejų priežasčių:

jis visiškai naujai atidarytas ir buvo

įdomu užmesti į jį akį (matyt, iš

nostalgijos praėjusių metų vasaros

epopėjai po Lietuvos dvarus);

jis yra netoli Vilniaus ir vizitą į jį mes

puikiai suderinome su pasivaikščiojimu

Ribiškių pėsčiųjų taku, nes, tiesą

pasakius, vien dvaro aplankymas –

mažoka iškyla gaunasi:)

Taigi, Jašiūnų dvaras pastatytas Jašiūnuose,

miestelyje Šalčininkų rajono savivaldybės

teritorijoje, prie kelio A15 Vilnius–Lyda , 18 km į pietus nuo Vilniaus. Patį dvarą miestelyje rasti nesudėtinga:

įvažiavus į miestelį ir kelionę tęsiant pagrindiniu keliu, ties posūkiu į dešinę pastatyta nuoroda kreipianti link

dvaro. Pasukus tereikia visą laiką važiuoti tiesiai, kol priekyje pamatysite dvaro rūmus.

Beveik du šimtus metų menantis Jašiūnų dvaras

gražiai atrestauruotas, sutvarkytas aplink jį esantis

nedidukas parkas. Rūmai yra vėlyvojo klasicizmo

stiliaus su romantizmo bruožais. Jis yra

respublikinės reikšmės architektūros paminklas.

Prieš kelionę buvau paskaičiusi, kad dvaro

rūmuose yra įdomi ekspozicija. Kadangi mes dvarą

lankėme sekmadienį, spėkite, ar ekspozicija dirbo.

Deja, ne. O be reikalo, nes ne vieni mes

vaikštinėjome tą dieną aplink dvarą ir norėjome

patekti vidun. Vat jums ir požiūris į potencialius

klientus:)

Aplink dvarą pastebėjome stūksančius kelis

ūkinius pastatus, kurie dar laukė savo eilės būti

sutvarkyti. Apžiūrinėdami dvarą ir jo aplinką užtrukome gal kokį pusvalandį, tuo metu ten nebuvo ką ilgiau

veikti.

Jei norėsite aplankyti daugiau įdomių objektų šioje Lietuvos dalyje, rekomenduojame Medininkų pilį ir

Juozapinės bei Aukštojo kalvas.

Dvaras neseniai atrestauruotas, sutvarkyta visa aplinka – takeliai, gėlynai, suoliukai. Lankantis savaitgalį

nebuvo galima patekti į vidų (šiuo metu pagal internete skelbiamą informaciją dvaras dirba ir savaitgaliais,

apsilankymas 2 Eur). Nesant galimybės užeiti į vidų apsilankymas neužtruko, dvaro teritorija nėra didelė,

sutvarkytas pagrindinis dvaro pastatas ir teritorija prieš jį. Važiuoti ta kryptimi vien dėl dvaro neverta, tačiau

važiuojant pakeliui – tikrai verta sustoti apžiūrėti. Galbūt kitą kartą pavyks apžiūrėti ir dvaro vidų.

Atgal į turinį

Dvarą lankė ir įspūdžius pasakojo Diana.

Labanoro apžvalgos bokštas yra aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje. Atidarytas 2015 m. rudenį jis jau

traukia lankytojus ir tuos, kurie nebijo įkopti net į 36 metrų aukštį! Sužinokite, kaip nuvažiuoti iki bokšto ir ką

dar smagaus galima šalia jo aplankyti!

Nors oras lauke nepaliaujamai vėsta, mes vis dar keliaujame.

Nes manome, kad nėra blogo oro, yra tik blogas

apsirengimas. Tad šį kartą, ištaikę pusdienį tarp įvairių

rudeninių reikalų, filmų, kuriuos norisi pamatyti ir žmonių,

kuriuos norisi sutikti, nukeliavome į Labanoro girią.

Norėjome patirti, kas tai yra žvalgytis po apylinkes iš 36

metrų aukščio.

Aplankėme Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštą. Jį

rasti labai lengva – iš Vilniaus keliaujame link Molėtų, nuo

Molėtų sukame keliu Ignalinos kryptimi. Privažiavus

Mindūnus rasite aiškias nuorodas, kreipiančias link apžvalgos

bokšto. Tik įspėju iš karto – iki bokšto teks apie 2 kilometrus

keliauti siauru neasfaltuotu keliuku. Važiavimas tuo keliuku

nekėlė man, vairuojančiai, daug džiaugsmo dėl savo

siaurumo ir labai ribotų galimybių prasilenkti su priešais

atvažiuojančiais automobiliais (žinoma, tuo atveju, jeigu

vairuojate padidinto pravažumo auto, kelio siaurumas bei

aukšti jo kraštai neturėtų kelti sunkumų).

Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštas yra 36 metrų aukščio, kas yra tikrai jėga. Aš aukščio nebijau, o

kuo aukščiau, tuo toliau viskas matosi:)

Nuo bokšto viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės atsivėrė tikrai nuostabus vaizdas – matėme Siesarčio

hidrografinį draustinį (Siesarčio ežerą su salomis ir pusiasaliais, jo apyežerį) ir vaizdingiausią Aukštaitijoje

Lakajų kraštovaizdžio draustinį, kuris driekiasi miškingų kalvų apsuptais Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų

duburiais. Tikrai gražu. Gaila tik, kad tą dieną, kai keliavome, buvo apsiniaukę, tad nuotraukos gavosi šiek tiek

tamsokos.

Tiesa, bokšto laiptai yra sraigtiniai ir siauri. Prasilenkti su kitais žmonėmis tokiais laiptais – sudėtinga, ypač jei

lipi ar leidiesi siaurąja laiptų pakopų dalimi (o prasilenkiant tai bet kokiu atveju kažkas turi daryti). Kadangi

bokštą lankėme dar iki pietų, žmonių buvo nedaug, tad ir užlipti, ir nulipti pavyko greitai ir sklandžiai.

Apžvalgos bokštas pastatytas šalia labai gražaus Siesarčio ežero. Pasivaikščiojome jo pakrante. Net ir būdamas

apgaubtas 50-ties pilkų atspalvių, ežeras pakerėjo. Didžiulė tyvuliuojanti platuma su jaukiais liepteliais

pakrantėje.

Šios kelionės metu turėjome ir kitą tikslą – pasivaikščioti Labanoro girios pažintiniu taku, tačiau tos dienos

vėjai nunešė mus į kitą vietą – apleidę apžvalgos bokštą ir pavažiavę Labanoro miestelio kryptimi, išsukome į

miško bekelę nuvedusią mus prie Alnio ežero. Labai graži vieta pasivaikščiojimui, nes ežero pakrante eina

takeliai, keliukai, kuriais gali apsukti visą ratą aplink ežerą. Alnį iš visų pusių juosia pušynai, jo krantai aukšti,

sausi ir smėlėti. Rekomenduojam!

Būdami Labanoro apylinkėse, užsukite ir į Etnokosmologijos muziejų. Jis tikrai vertas jūsų dėmesio!

Įlipus į 36 metrų aukščio Labanoro girios apžvalgos bokštą, galima būtų ištarti vienintelę frazę: „Arčiau tik

dangus“. Įveikus išbandymą aukščiu, užlipus serpantininiais laiptais į aukščiausią bokštą Lietuvoje, kvapą

užgniauš ir nuo bokšto atsiveriantys vaizdai. Kaip ant delno atsiskleidžia Siesarties hidraforinis bei Lakajų

kraštovaizdžio draustiniai. Įveikti aukščio baimę verta!

Iki pačio bokšto gana sunku privažiuoti, nes yra siauras neasfaltuotas keliukas. Važiuojant tuo keliu sunku

prasilenkti su priešais atvažiuojančiais automobiliais. Todėl yra siūloma automobilius palikti toliau ir paėjėti

kelis šimtus metrų iki bokšto. Regioniniuose parkuose žmonės kviečiami keliauti pėsčiomis, lėtai apsidairant

aplinkui, stebint gamtą.

Atgal į turinį

Nuo bokšto žvalgėsi ir įspūdžiais dalinosi Diana.

Klaipėdos zoologijos sodas yra įsikūręs Klaipėdos rajone, Jonušų km. Iki 2014 m. jis vadinosi „Mini Zoo“, o

šiuo metu yra gavęs zoologijos sodo statusą.

Viskas prasidėjo 2001 m. nuo vieno mėgėjo, kuris ėmė auginti visokių rūšių paukščius, paskui – vieną kitą

žvėriuką, jų apžiūrėti pradėjo važiuoti darželiai, mokyklos, buvo pradėtas rinkti mokestį už įėjimą, teritorija

ėmė plėstis ir dabar čia veikia normalus zoologijos sodas.

Norint patekti į Klaipėdos zoologijos sodą patogiausia tą padaryti važiuojant iš Klaipėdos Kauno kryptimi.

Tuomet tereikia iš autostrados pasukti į dešinę. Nuorodas, kur tiksliai rasti zoologijos sodą, rasite čia:

http://zoosodas.com.

Šis zoologijos sodas yra tikrai neeilinis. Šiuo metu

čia gyvena daugiau nei 150 įvairiausių rūšių

gyvūnų. Tarp jų ir didžiausią įspūdį lankytojams

paliekantys egzotiškieji augintiniai – kupranugariai,

juodoji meška, tigrai, liūtai, kengūros, sidabriniai

arba auksiniai fazanai. Gyvūnai čia sveiki ir

prižiūrėti, į juos žiūrit nesidaro graudu ir neima

gailestis, kaip tai nutinka lankantis Kauno

Zoologijos sode. Daugelį pralinksmina ir pakelia

nuotaiką išdaigininkės beždžionėlės. Plėšrieji gyvūnai gyvena narvuose, o danielius galima sutikti

besiganančius pievose ir, jei jie leidžiasi, – netgi paglostyti ar nusifotografuoti. Gyvūnus čia galima maitinti, o

tai teikia didelį džiaugsmą ne tik mažiesiems lankytojams, bet ir suaugusiems. Maistu gyvūnams maitinti

nebūtina rūpintis iš anksto, jo galima nusipirkti atvažiavus į zoologijos sodą.

Į zoologijos sodą rekomenduočiau atvažiuoti ryte, kai gyvūnai dar nėra primaitinti. Taip pat galima atsivežti

savo salonų ar kokį Pekino kopūstą. Ypač pavasarį gyvūnai yra labai išsiilgę žalumynų ir mielai juos ėda.

Anksčiau ryte rekomenduotina atvažiuoti ir vasarą, nes kol dar nekaršta, gyvūnai yra aktyvesni, nesislepia nuo

karščio ir galima geriau juos apžiūrėti.

Daugiausia laiko paprastai praleidžiu prie liūtų narvo. Taip pat įstrigo vienas kartais, kai buvome gana anksti

ir vaikščiojome šalia vilkų narvo. Ten buvę

vilkai netikėtinai ėmė taip kaukti, kad net

šiurpai per kūną ėjo. Matėme, kad net kai

kurie gyvūnai išsigando. O vilkai šiek tiek

pakaukė ir tiesiog nustojo.

Pati šiame zoologijos sode apsilankau kelis

kartus per metus ir kaskart randu vis ką nors

naujo, todėl ir jums rekomenduoju. Čia išties

jauku, smagu, gyvūnai prieina arti, leidžiasi

fotografuojami. Labai smagu lankytis su

vaikais.

Zoologijos sode užtruksite apie valandą. Tiek laiko jums prireiks, jei norėsi sustoti prie kiekvieno narvo ir viską

gerai apžiūrėti. Vasaros metu zoologijos sodas dirba kiekvieną dieną, nuo 10 iki 20 val. Vaikai iki 3 m. įleidžiami

nemokamai, o moksleiviams taikomos nuolaidos. Tiesa, banko kortelių zoologijos sodas nepriima, todėl

reikiamą sumą turėkite su savimi.

Šiame zoologijos sode man paliko įspūdį, kad čia stirnaitės, lamos vaikšto laisvai, jas netgi galima pamaitinti

šieneliu. Visi gyvūnai čia nuostabūs, o kai dar gali pats paglostyti švelnų, laisvai bėgiojančios lamos kailiuką,

arba pamaitinti kupranugarį, džiaugiesi kaip vaikas.

Šiame Zoo labai smagu vien dėl to, kad kai kurie gyvūnai vaikšto visiškai laisvi ir gali prie jų prieiti. Arba jie

patys prieina. Didžiausia atrakcija čia turbūt vaikams, nors ir man pačiai buvo labai smagu. Gyvūnai laikomi

tikrai gana geromis sąlygomis, narvai didelį, erdvūs, o pačių gyvūnų įvairovė – gausi. Pasibuvimui šiame

Zoologijos sode paskirkite bent keletą valandų.

Atgal į turinį

Įspūdžiais dalinosi Sigita.

Šios kelionės tikslu tapo Birštonas. Kodėl jis? O todėl, kad ten niekada nesame buvę, todėl, kad jeigu kurortas,

tai kažkodėl visada Druskininkai, o juk norisi kažko naujo. Ir dar todėl, kad Birštone ir apylinkėse pilna

pažintinių takų:)

Panaršius internete sugulė toks Birštono ir apylinkių lankymo planelis:

Kelionė laiveliu po Nemuną.

Birštono piliakalnis

Birštono miestelis

Škėvonių pažintinis takas

Velniabliūdžio pažintinis takas

15 km ilgio Žvėrinčiaus pažintinis dviračių takas (Birštone nėra sunkumų išsinuomoti dviračius, o

kartais pataupyti kojas visai verta:)).

Sukritom į automobilį ir pirmyn į Birštoną. Atstumas nuo Vilniaus – virš 90 km. Birštone užtrukome visą dieną.

Kelias iki Birštono visiškai neprailgo, nes nuolat džiugino gražiais apylinkių vaizdais. Trakų ežerai, Aukštadvario

linksmieji kalneliai, pakeliui vis išnyrantys piliakalniai neleido ekipažui atsitraukti nuo langų, o vairuotoją

nuolat viliojo sukti akis nuo kelio priešais:)

Atvykę į Birštoną, automobilį priglaudėme automobilių aikštelėje šalia miestelio turistų informacijos centro.

Dar gerokai prieš pietus čia buvo pilna laisvų vietų. Informacijos centre pasitikslinę, kur Birštono krantinė,

patraukėme į ją gaudyti laivelio pasiplaukiojimui po Nemuną.

Kadangi Birštonas – nedidelis kurortinis miestelis, visos lankytinos vietos čia, kaip sakoma, ranka pasiekiamos.

Perskrodę miestelio centrą, pasukome link Nemuno ir krantinėje greitai bei lengvai radome po upę

plaukiojančius laivelius. Galimybių čia net keletas, galima plaukioti valandą, galima pusantros. Laivelį gali

rinktis vienaukštį, gali dviejų aukštų. Tąkart pasirinkome tą, kuris planavo netrukus išplaukti. Užtrukti

turėjome pusantros valandos, pasiplaukiojimas vyko ne tik Nemunu, tačiau ir į Nemuną įtekančia Verknės

upe. Dviaukščiame laivelyje visi keleiviai kaip susitarę draugiškai susigrūdo antrame aukšte, tuo tarpu mes

nusprendėme elgtis ne taip, kaip visi, ir likome vieni karaliauti pirmame aukšte. Palaikėme kapitonui

kompaniją:) Nemunas pasitiko mus visas nuostabiai gražus – plačiais, saulės spindulių blyksniais padabintais

vandenimis, skardingais, žaliu mišku

apaugusiais krantais, smėlėtomis

atodangomis, viena kita tykiai pakrantėje

rymančia sodyba ar poilsio namais.

Pusantros valandos grožėjimosi visiškai

neprailgo.

Beplaukdama laiveliu pastebėjau įdomų

dalyką – didžiulį kiekį danguje romiai

pikiruojančių sklandytuvų. Vienu kartu

danguje suskaičiavau jų gal šešis. Laivelio

kapitonas papasakojo, kad, pasirodo,

netoli Birštono (tik kitame Nemuno

krante) yra nedidukas oro uostas. Iš ten ir kildinami sklandytuvai. Įsidėmėjau tai. Reikės kada užsukti ir

pasklandyti, nes vaizdas iš viršaus į Nemuno kilpas tikrai turėtų būti vertas dėmesio.

Po smagaus pasiplaukiojimo ir ramaus dairymosi po Nemuno krantus norėjosi pramankštinti raumenis. Tad

kopimas į Birštono piliakalnį visai šeimai atrodė

labai „į temą“:)

Pakeliui link piliakalnio visagalis „Google“

mums papasakojo, kad tai yra vienas

aukščiausių (šlaitų aukštis siekia iki 40 m) ir

žinomiausių piliakalnių Lietuvoje. XIV a.

pabaigoje ant piliakalnio stovėjo medinė

Birštono pilis, kuri buvo Trakų kunigaikštystės

gynybinės sistemos dalis ir vienas iš Vytauto

medžioklės dvarų. Gaila, kad pilies ant

piliakalnio jau seniai nebėra, tačiau nuo

piliakalnio atsiveria labai gražus vaizdas į tarp

medžių pasislėpusį Birštoną (iš tiesų praktiškai

matosi tik Birštono bažnyčios bokšto viršus:)),

plačiojo Nemuno mėlynieji vandenys bei jo posūkio kilpa. Tikrai verta buvo pasimankštinti ir užkopti į

piliakalnį. Prie antrojo sąrašo punkto dedame pliusą.

Iki šiol Birštone nebuvau buvusi. Visiškai neįsivaizdavau, koks jis, neturėjau jokių išankstinių nusistatymų. Tad

Birštonas maloniai nustebino. Tai nedidukas, labai gražiai sutvarkytas miestelis su Nemuno pakrante

besidriekiančia ilga, gražia pėsčiųjų alėja, miesto viduryje esančiu

gan dideliu parku su skulptūromis, pėsčiųjų ir dviratininkų takais,

Kurhauzu, Birštono bažnyčia, nuolat atrandamomis mineralinio

vandens biuvetėmis (biuvetė – tai statinys ant mineralinio šaltinio, iš

kurio imamas trykštantis mineralinis vanduo). Ir kas dar (bent jau

man) buvo labai netikėta – tai puikiai sutvarkytos senosios Birštono

gydyklos. Bent jau tos, kurias matėme. O tokių buvo nemažai, juk

Birštonas – kurortinis miestas, nuo seno žmonėms siūlantis ne tik

poilsį, tačiau ir įvairias gydomąsias, reabilitacijos paslaugas. Buvo

Birštone ir kitų nustebinusių dalykų –pavyzdžiui, kavinių trūkumas.

Miesto centre radome tik dvi – vieną centrinėje aikštėje, kita –

Kurhauze. Ir jos buvo pilnos žmonių. Taip ir likome nesupratę, kodėl

Birštonas nori, kad jo svečiai po miestelį vaikščiotų alkani:)

Reziumuojant – visiems mums Birštonas patiko. Kadangi

plaukiojimas laiveliu, kopinėjimas po piliakalnį ir grožėjimasis

vaizdais nuo jo, paties miestelio tyrinėjimas kainavo mums gerą kiekį

valandų bei rimtą porciją jėgų, pažintinių takų lankymą atidėjome

kitam kartui. Tai ir puiku, nes su mielu noru dar kartą grįšime į žaliąjį,

jaukųjį Birštoną.

Birštonas žymus ne dėl turistinių objektų, o dėl sanatorinio gydymo ir poilsio. Praleidus keletą savaitgalių

Birštone šis įspūdis tik sustiprėjo – mieste daug sveikatinimo paslaugas teikiančių įstaigų, dauguma lankytojų

į miestą, parką ar Nemuno krantinę išeina lėtiems pasivaikščiojimams. Centrinė miesto dalis tvarkoma arba

naujai sutvarkyta, čia daug takų pasivaikščiojimui. Patiko važinėti dviračiu Nemuno krantine, miesto parke,

dviračių takas taip pat veda iki Prienų, tačiau jo neteko išbandyti. Įdomesni aplankyti objektai mieste –

vandens garinimo bokštas-paviljonas „Druskupis“, kuriame mineralinis vanduo teka ir garuoja daugybe

supintų šakelių, biuvetė, kuriame galima paragauti mineralinio vandens, Kneipo sodas, kuriame einant

basomis įvairiais paviršiais masažuojamos kojos. Už Birštono miesto ribos yra Nemuno kilpų apžvalgos

aikštelė, iš kurios galima apžvelgti ties Birštonu vingį darantį Nemuną, tačiau iki ten nueiti iš Birštono nepavyks

– reikia važiuoti automobiliu arba dviračiu.

Birštone patiko praleisti kelis savaitgalius beveik tokia pat dienotvarke – poilsis SPA centre, pirtyse ar baseine,

pasivaikščiojimas ar pasivažinėjimas dviračiu, vakarienė ir poilsis nuo 22 ar 23 valandos, kadangi Birštone

vakarinių pramogų nedaug, iki vidurnakčio užsidaro beveik visos kavinės ir restoranai, net ir savaitgalį jaučiasi

ramybė.

Birštone privalu įkopti į Vytauto piliakalnį. Jei vienu kartu nepavyksta, pusiaukelėje galima pailsėti įrengtose

stotelėse. Rudenį nuo viršaus atsiveria toks įspūdingas vaizdas, kad spalvos tikrai gali apsukti galvą ne mažiau

nei pačios Nemuno kilpos su savo tėkme. Nusileidus žemyn, biuvetėje būtina atsigerti Vytauto mineralinio

vandens. Nedaug. Pusę stikinės. Nes daugiau gali ir nepavykti. Šiltesniu oru basomis rekomenduoju įveikti

specialų taką, kuris itin išmasažuos pavargusias keliautojo pėdas.

Atgal į turinį

Apie Birštoną pasakojo Diana.

Merkinė – miestelis, kuriame apsilankyti tiesiog būtina. Vaizdas nuo Merkinės piliakalnio – gniaužia kvapą.

Nemuno vingiai, kalvos, kalvelės, miško paunksmės džiugina akį. Liškiava – nedidelis miestelis, saugantis

nepaprasto grožio bažnyčią, vadinamą baroko perlu.

Ketvirtoji vasaros kelionė nulakdino mus daugiau nei gerą šimtą

kilometrų nuo Vilniaus ir paliko Merkinėje bei Liškiavoje. Aš pati

Merkinėje jau buvau buvusi, tačiau labai norėjau savo šeimynai

parodyti tą ilgam įsimenantį vaizdą, atsiveriantį nuo Merkinės

piliakalnio. Tuo tarpu apie Liškiavą buvau girdėjusi daug gerų

atsiliepimų, tad tuo pačiu užsukome ir ten.

Merkinė yra miestelis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje,

Nemuno dešiniajame krante, Merkio ir Stangės santakoje. Rasti šį

miestelį važiuojant iš Vilniaus Druskininkų kryptimi labai paprasta.

Keliavome į Merkinę pamatyti Merkinės piliakalnio, tačiau atvykę

radome ir dar vieną įdomų objektą – Merkinės apžvalgos bokštą,

kuris, pasirodo, yra visai neseniai pastatytas.

Visų pirma nusprendėme kopti į Merkinės piliakalnį, labai jau norėjosi kuo greičiau pamatyti nuo jo

atsiveriančius upių vaizdus. Piliakalnio šlaitai tikrai statūs, tačiau mums, nuolatiniams keliautojams, visai

nebaisūs – net nepajutome, kaip įveikėme ilguosius piliakalnio laiptus. Priminsiu, kad Merkinės piliakalnis yra

šalia Merkio santakos su Nemunu, abiejų upių dešiniuosiuose krantuose, Stangės upelio kairiajame krante,

tad vaizdas, kuris atsivėrė nuo gan aukštai esančios piliakalnio aikštelės, buvo vertas visų kopimo į jį pastangų!

Pasidairę po upės vingius, pasižvalgę po Nemuno krantus piliakalnio papėdėje, nukeliavome žvilgtelėti ir į

Merkinės apžvalgos bokštą. Beje, jį mums labai primygtinai siūlė ir rekomendavo pažiūrėti Merkinės

piliakalnio papėdėje laiką leidęs vietinis senolis. Sakė, nepasigailėsite.

Pasirodo, Merkinės apžvalgos bokštas baigtas statyti buvo tik 2014 metų spalį, tad tai yra labai šviežia

lankytina vieta Merkinės miestelyje. Kaip teigiama interneto platybėse, tai yra vienas aukščiausių Lietuvoje

apžvalgos bokštų, kurio viršutinė apžvalgos aikštelė įrengta 25 metrų aukštyje (būnant viršuje jautėsi, kaip

bokštas švelniai siūbuoja nuo vaikščiojančiųjų po jį žingsnių). Panašų vaizdą būtų galima pamatyti maždaug iš

devynių aukštų namo. Iš bokšto mūsų žvilgsniui atsivėrė Nemuno kraštovaizdžio draustinis su Nemunu,

kuriame stūkso Pastraujo sala. Už upės tolyn į horizontą vilnija miškai, sakoma, kad čia stūksojo Merkinės

didžiagirė, kurioje medžiojo karaliai ir jų svečiai. Nuo bokšto gerai matyti ne tik dalis Merkinės senamiesčio,

bet ir tiltas per Nemuną, kuris 2014 metais atšventė savo 100 metų jubiliejų.

Iki soties prisigrožėję Merkinės apylinkėmis iškeliavome Liškiavos link. Nuo Merkinės iki jos tik apie 20

kilometrų. Mano kolegė ne vieną kartą buvo minėjusi, kad tai labai graži vieta ir ji su šeima kiekvienais metais

ten užsuka pasibūti. Atvykus apėmė jausmas, kad esame kažkur kaip angliškai sakoma „in the middle of

nowhere“. :) Mažas gan liūdnas miestelis, man panašesnis į gyvenvietę, neatrodė, kad žadėtų kažką labai

ypatingo.

Prieš važiuojant buvau pasiskaičiusi internete, kad Liškiava garsi ant aukšto kalno kairiajame Nemuno krante

pastatytu barokiniu ansambliu: Liškiavos Švč. Trejybės vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia, buvusiu dominikonų

vienuolynu, statytu 1704-1720 m., varpine ir koplytstulpiu, kurie yra architektūros paminklai. O bažnyčios

sienos yra tapytos XVIII a. italų menininkų. Štai šių regimybių ir atkeliavome apžiūrėti.

Iki Liškiavos bažnyčios vedantys pagriuvę ir žolynais apžėlę laiptai taip pat neatrodė, kad veda į kažin

kažkokius ypatingus grožius. Liškiavos Bažnyčia, pasirodė, visai žavi, gražiai sutvarkytas kiemas. Visgi man

asmeniškai pats didžiausias grožis slypėjo už bažnyčios… Buvusio dominikonų vienuolyno teritorija –

atstatyta, gražiai sutvarkyta pradedant vienuolyno pastatu, unikalia šeimyntrobe, baigiant grindiniu, fontanu

ir suoliukais, ir net klombomis su medeliais. Žiūrėdama į tą naujumą ir tvarką akimirką pasijutau lyg keliaučiau

ne Lietuvoje, o kažkur užsienyje. Akys rijo aplinkos grožį, buvo taip gera pasėdėti ir pailsėti šioje mažoje,

tvarkingoje ramybės oazėje, kaip atrodė, „in the middle of nowhere“. :) Tikrai rekomenduoju užsukti ir

savomis akimis pamatyti šį baroko perlu vadinamą architektūros ansamblį.

Tiesa, Liškiavoje atradome ir to paties pavadinimo piliakalnį, nuo kurio atsivėrė puikus vaizdas į Nemuną, bei

pačią Liškiavą ir jos bažnyčią. Ant šio piliakalnio senais laikais stovėjo Merkinės pilis. Tuo tarpu nuo Liškiavos

kelias mus nuvedė į Druskininkus. Tačiau apie Druskininkus čia nepasakosiu, juk visi jūs ir taip apie juos daug

žinote. :)

Pačiame Merkinės miestelyje galima sustoti prie cerkvės ir bažnyčios, daugiau įdomesnių objektų nepavyko

aptikti. Tikrai verta ilgiau sustoti ant Merkinės piliakalnio, nuo kurio atsiveria tikrai gražus vaizdas į Nemuno

ir Merkio santaką. Liškiavos miestelis smagiai nustebino, nes nors turėjo būti trumpu sustojimu tarp Vilniaus

į Druskininkus, apsilankymas čia užtruko ilgiau nei valandą. Apžiūrėjome bažnyčią bei visiškai naujai

suremontuotą vienuolyną. Šiek tiek keistą jausmą suteikė tik tai, kad per beveik valandą niekur nepamatėme

nei vieno žmogaus. Gražūs pastatai, aikštė, suoleliai tačiau – nei gyvos dvasios:) Taip pat verta užkopti ant

kalvų, esančių šalia Liškiavos, nuo kurių matosi apačioje tekantis Nemunas. Ji man, visą vaikystę įpratusiam

matyti Nemuną tekantį tame pačiame lygyje, kuriame esi, atrodo visada neįprastai.

Be žymiausiojo Merkinės atributo – piliakalnio, miestelyje taip pat galima rasti kryžių kalnelį, kuriame

saugomas Lietuvos partizanų atminimas. Taip pat verta pasigrožėti Merkinės bažnyčia, kuri yra seniausia

šiame krašte. O pačiame miestelio centre – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno aikštėje – stovi Merkinės

muziejus, kuriame 1648 m. mirė garsusis Vladislovas Vaza. Išvažiuojant iš Merkinės patyrusiems keliautojams

siūlau paieškoti Magdeburgo teisių miesto ribas žyminčių stulpų. Aš juos radau du. O kelionių pabaigoje jėgas

atgauti galima netoli Merkinės esančioje piramidėje, apgaubtoje stikliniu rutulio formos kupolu.

Atgal į turinį

Pasakojo Diana.

Medininkų pilis – plotu didžiausia LDK mūrinė pilis, įsikūrusi vaizdingoje lygumoje vos už 30 km nuo Vilniaus.

Visai netoli Medininkų pilies rasite du aukščiausius Lietuvos taškus – Aukštojo ir Juozapinės kalvas.

Penktosios mūsų šeimynos vasaros kelionės tikslu tapo

Medininkų pilis. Seniai buvau girdėjusi, kad tokia yra, tad kodėl

neapžiūrėjus. Prieš nepilnus trejetą metų rekonstruota pilis

lengvai ir greitai pasiekiama iš Vilniaus keliaujant į Baltarusijos

pasienyje esantį Medininkų kaimelį. Jo teritorijoje pilis stūkso jau

daugelį šimtmečių.

Man labai patinka lankyti pilis. Ir vienas iš smagesnių momentų

man yra ieškomą pilį aptikti. Seki seki nuorodas, ieškai akimis, kur

gi čia tas lankytinas objektas, ir staiga – op – atsiveria aukštos

pilies sienos ir bokštai. Visuomet vienareikšmiškai didingas

vaizdas būna:) Gaila, kad Lietuvoje pilių turime tiek nedaug.

Medininkų pilį radome labai lengvai – įvažiavus į Medininkų

kaimelį jos bokštas jau iš tolo matėsi. Pastatyta ji lygumoje ir

stūkso viduryje laukų didelė ir vieniša.

Medininkų pilis yra plotu didžiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos mūrinė gardinė pilis pastatyta XIV

amžiuje. Tik užėjusi į jos kiemą supratau, kad ji man primena vieną lietuvišką – Krėvos – pilį, kurią gan senokai

lankiau Baltarusijoje. Panaršius internete paaiškėjo, kad Krėvos ir Medininkų pilys yra giminingos savo

struktūra, tik Medininkų pilis yra beveik dvigubai didesnė. Pasirodo, Medininkų pilis per visą savo amžių buvo

mažiausiai perstatinėta. Turėjo 4 bokštus ir 4 vartus. Šiuo metu atstatytas yra tik vienas bokštas.

Medininkų pilis užima apie 2 ha plotą (su apsauginiais grioviais ir pylimais – 6,5 ha). Pilies forma –

netaisyklingas keturkampis. Pilis pastatyta lygumos pakraštyje. Šiaurėje ir vakaruose ją saugo pelkė. Aplink

pilį buvo dvigubas griovys, o tarp griovių – medinė siena.

Šiuo metu pilis yra sutvarkyta, joje galima apžiūrėti mokamą ekspoziciją.

Kad jau buvome atkeliavę į Medininkus,

pasinaudojome proga pasivaikščioti ir visai

netoli esančiose aukščiausiose Lietuvos kalvose

– Juozapinėje bei Aukštojo kalne. 293,6 m virš

jūros lygio Juozapinės kalva ilgai buvo laikoma

aukščiausiu Lietuvos tašku. Bet 2004 m. Vilniaus

Gedimino technikos universiteto specialistai

nustatė, kad aukščiausias Lietuvos taškas yra

netoliese esantis Aukštojas (293,84 m).

Palikę automobilį šalia Juozapinės kalvos

įrengtoje nedidukėje automobilių stovėjimo

aikštelėje toliau nukeliavome pėstute, nes abu kalnai yra labai netoli vienas kito, neverta automobiliu net

važiuoti. Aplankę abi kalvas sukorėme tik apie 3 kilometrus:) Beje, noriu atkreipti dėmesį, kad nors minėtos

dvi kalvos yra aukščiausios Lietuvos vietos, tai nėra vidury laukų pūpsantys aukšti kalnai, a la piliakalniai, į

kuriuos reikia sunkiai ir ilgai lipti. Šiose vietovėse landšaftas aukštėja nuosekliai ir po truputį, realiai beveik

net nesijaučia, kad vat dabar tai jau tu kopi į aukščiausią vietą šalyje:)

Ant Aukštojo Kalno yra įrengtas ir nedidukas medinis apžvalgos bokštas, į kurį užlipę galėjome pasigrožėti

žydinčiomis Lietuvos pievomis, stebėti ganykloje besiganančias avis bei laukuose dirbančius ūkininkus. Be to,

čia yra ir žymios skulptorės Dalios Matulaitės sukurtas paminklas, pastatytas ant kalvos, aukščiausio Lietuvos

taško pažymėjimui.

Taigi, maršrutą Medininkų pilis – Juozapinė – Aukštojas labai rekomenduoju. Ypač vilniečiams. Lengvai ir

greitai pasiekiamas, jo įveikimui nereikia labai daug laiko ir jėgų, o grynas oras, gražios apylinkės ir smagus

pasibuvimas gamtoje – garantuotas:)

Lankydami Medininkų pilį nepagailėjome poros eurų ir užėjome apžiūrėti ekspozicijos. Ji gana nedidelė, tačiau

pilies bokštas, kuriame įrengtas muziejus, ne taip seniai buvo suremontuotas, todėl buvo smagu kopti siaurais

laiptais ir žvalgytis pro mažyčius langus. Pilis įsikūrusi laukymėje, todėl matyti toli aplinkui. Pabuvus pilyje

tiesiog būtina nuvažiuoti ir iki aukščiausių Lietuvos taškų – Juozapinės bei Aukštojo kalvų. Kadangi šioje

Lietuvos dalyje aukštingumas kyla laipsniškai, įspūdingų, tarsi iš paukščio skrydžio vaizdų čia nepamatysite,

tačiau akį glostys itin tautiškai atrodantys ir kalvelėmis banguojantys laukai. Be to, varnelę „buvau“ taip pat

sau pasižymėsite.

Atgal į turinį

Įspūdžiais dalinosi Diana.

Įdomių, gražių ir netikėtų vietų Lietuvoje apstu, tereikia skirti laiko ir jas atrasti. Siūlome suplanuoti išvyką į

Šiaurės Lietuvą ir aplankyti Krekenavos ir Kirkilų apžvalgos bokštus, Pojūčių taką bei Pašilių stumbryną.

Lankytojų centrą ir bokštą rasite Panevėžio rajone, šalia

Krekenavos esančiame Dobrovolės kaime. Ieškokite

Krekenavos regioninio parko lankytojų centro, nes šalia jo

stūkso plieninis apžvalgos bokštas, įrengtas 2014 m. Jo aukštis

– net 30 metrų. Bokšto apžvalgos aikštelė įrengta 25 metrų

aukštyje, todėl būdama ten galėjau grožėtis Nevėžio slėniu ir

apžvelgti aplinkines teritorijas. Tolumoje matyti Krekenavos

miestelis, bažnyčios bokštai. Pakilti į viršų tikrai verta!

O šalia bokšto esančiame lankytojų centre galite apžiūrėti

ekspoziciją, kurioje vaizdžiai atskleidžiamas regioninio parko

išskirtinumas. Čia susipažinau su parko augalija bei gyvūnija,

o labiausiai mane sužavėjo tai, jog ekspozicijoje panaudoti

būdingi gamtos garsai. Visoje patalpoje ant grindų ir lubų

priklijuoti gyvūnų pėdsakai, vedantys į ekspoziciją.

Šalia Krekenavos apžvalgos bokšto yra įrengtas Pojūčių takas.

Eidami šiuo taku galėsite basomis išmėginti skirtingus žemės

paviršius, sukurti savo muzikinę melodiją, pajusti medžio energiją medinėje lovoje, klausytis gamtos garsų

klausyklėje, išmėginti natūralų medžio masažą ir vėjo stiprumą, palaipioti laipynėje bei atsipūsti

poilsiavietėje. Take išbandžiau smagią atrakciją ir nusifotografavau pasinaudodama specialiai įrengtu rėmu

su natūraliu slėnio vaizdu. Pojūčių take kiekvienas jo lankytojas tikrai ras sau patinkančią veiklą.

Vykstant nuo Krekenavos link Ramygalos galima

aplankyti Pašilių stumbryną. Pašilių miškas – tai

vieta, kurioje lengviausia pamatyti tikrus

stumbrus. Pašilių stumbryną rasite Panevėžio

rajone, Pašilių miške, Girelės viensėdyje, 3 km į

šiaurę nuo kelio Ramygala-Krekenava.

Šiame stumbryne laikomi stambiausi laukiniai

gyvūnai – Europos stumbrai, įrašyti ne tik į

Lietuvos, bet ir į tarptautinę Raudonąją knygą.

Man patiko, jog lankytojų patogumui čia yra

įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios galima

stebėti stumbrų gyvenimą, kaip jie maitinasi, braižo savo didžiules nugaras į medžių kamienus, ilsisi saulės

atokaitoje. Čia taip pat yra įrengtas neilgas pažintinis takas, kuriame yra stendai su aprašytais miško gyvūnais,

gyvenančiais Pašilių miške.

Važiuojant toliau į Šiaurę, Biržų regioninio parko teritorijoje, prie Kirkilų karstinių ežerėlių rasite įspūdingą

apžvalgos bokštą. Bokšto aukštis beveik 32 metrai, o jo apžvalgos aikštelė įrengta 30 metrų aukštyje. Šio

apžvalgos bokšto tikslas – supažindinti lankytojus su vienomis iš pagrindinių Biržų regioninio parko vertybių

– karstinių įgriuvų reljefu. Kirkilų draustinio ežerėliai – tai vandens pilnos smegduobės, kurios karštą vasarą

nusidažo raudona spalva. Be to, pats bokštas yra netradicinės formos – jis primena kanoją. Rekomenduoju

visiems pasigrožėti tiek šiuo išskirtiniu architektūros objektu, tiek natūraliais gamtos kūriniais!

Atgal į turinį

Pasakojo Neringa.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus yra pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio muziejus pasaulyje. Ką išskirtinio

galite pamatyti šiame išskirtiniame objekte?

Etnokosmologijos muziejus yra įsikūręs apie 70 km

į šiaurę nuo Vilniaus, Molėtų rajone, netoli

Kulionių kaimo, prie Želvos ežero. Nuorodos, kaip

atvykti, rasite čia.

Jau pats muziejaus pastatas yra išskirtinis –

skraidančios lėkštės formos. Tikrai buvo įdomu

pamatyti tokį keistos formos statinį. Smagu tai, kad Lietuvos etnokosmologijos muziejus yra pirmas ir

vienintelis tokio pobūdžio muziejus pasaulyje!

Pagrindinis šio muziejaus uždavinys yra rinkti, kaupti, sisteminti, moksliškai tyrinėti ir teikti lankytojams

informaciją apie žmogaus santykį su kosminiu pasauliu. Muziejuje yra įrengta požeminė galerija su penkiomis

salėmis. Ekspozicijoje pamačiau, koks ryšis sieja žmogų su kosminiu pasauliu (senieji etniniai ryšiai,

kalendoriai, astronomija, nežemiškos gyvybės paieškos ir t.t.). Taip pat žiūrėjau video projekcijas su

įvairiausiais visatos vaizdais bei galaktikomis.

Iš salės pakilkite į apžvalgos aikštelę, kuri yra įrengta net 30 metrų aukštyje. Mane ypatingai sužavėjo vaizdas,

kuris atsiveria nuo aikštelės: matyti šeši ežerai, Labanoro girios panorama. Įspūdinga! 360 laipsnių panoramą

galite pamatyti čia. O norintys pasižiūrėti į žvaigždes muziejuje gali užsisakyti naktinę programą.

Po ekskursijos muziejaus viduje galite pasivaikščioti lauko ekspozicijoje, pasigrožėti gėlynais, aplankyti

kalendorinį akmenų ratą. Čia smagu tiek žiemą, tiek vasarą. Manau, kad daugelis mūsų norėtų susipažinti su

kosminiu pasauliu, pasinerti į užburiančius visatos vaizdus, tad kviečiu visus apsilankyti muziejuje ir susipažinti

su nežemišku pasauliu!

Be to, vykstant iš muziejaus galima aplankyti Labanoro apžvalgos bokštą, jei pasuksite Ignalinos kryptimi, visai

netoli rasite Palūšės botanikos taką, o jei nuspręsite važiuoti link Anykščių, būtinai aplankykite Medžių lajų

taką.

Atgal į turinį

Įspūdžiais iš muziejaus dalinosi Neringa.

Sveiki! Esu Diana. Laisvalaikiu su šeima mėgstame aktyviai ir įdomiai leisti laiką, taip

pat ir keliaujant tyrinėti Lietuvą. Graži ta mūsų šalis, daug joje yra vietų, kurias verta

aplankyti. Dėl to nusprendžiau dalintis įspūdžiais apie tai, kur buvom, ką matėm, ką

rekomenduojam, kad ir kiti sužinotų, jog turiningai leisti laiką galima ne tik kelionėse

užsienyje, tačiau ir čia, savam krašte. Tikiuosi, kad mano įspūdžiai paskatins

skaitytojus žymiai daugiau laiko skirti aktyviam poilsiui ir Lietuvos patyrinėjimui, nes

tai įdomu, tai smagu ir netgi naudinga:)

Labas, esu Milda. Kai turiu galimybę, su malonumu leidžiuosi į žygius pėsčiomis,

dviračiu, lankausi įvairiuose įdomiuose Lietuvos kampeliuose ir stengiuosi juos

parodyti draugams. Knygoje dalinsiuosi įspūdžiais bei patarimais, ką, mano nuomone,

verta pamatyti ir aplankyti gimtajame krašte.

Sveiki, aš esu Sigita. Save priskiriu prie gamtą mėgstančių žmonių. Nors tikroje

gamtoje – miškuose, pievose, prie ežerų t.t. praleidžiu tikrai nedaug laiko, bet pro

mano akis nepraslysta artimoje namų ar darbo aplinkoje vykstantys biologiniai

procesai. Kartais užsiimu minimaliais eksperimentais (šiuo metu auginam morkas

biure ant palangės ir laukiam sudygstant datulių) ir, žinoma, apie tai pasakoju

kolegoms.

Sveiki, esu Neringa. Laisvalaikį mėgstu leisti aktyviai, todėl dažnai keliauju po

Lietuvą. Dažnai sau užduodame klausimą, kodėl verta keliauti? Visų pirma – keliauti

yra sveika. Ypač jeigu tai pažintinė kelionė. Juk kas gali būti geriau už gryną orą bei

pasivaikščiojimą po gražiausius gamtinius ir architektūrinius paminklus? Tokios

kelionės padeda išlikti sveikiems ir kupiniems jėgų. Tikiuosi, kad mano įspūdžiai

padės atrasti kažką naujo ir dar nematyto.