Antikinė ekonominė mintis.

Viduramžių ekonominė mintis

Senovės Graikijos ekonominė mintis (1)

• Ekonominės minties pradininkai:

– Likurgas, Solonas, Periklis

– Ksenofontas

– Platonas

– Aristotelis

– Demokritas

Senovės Graikijos ekonominė mintis:

ekonominė – politinė situacija • Graikų ekonominės idėjos plėtojosi ir evoliucionavo kartu su ūkio raida.

Senovės Graikijoje ūkio pagrindas buvo žemdirbystė, kur šeimininkas

dirbo pats su savo šeima. Be to, palanki senovės graikų geografinė

padėtis paskatino prekybos atsiradimą

• atsirado būtinybė naudoti pinigus, kalti monetas bei jas padirbinėti,

klastoti

• Mainų ūkio prekybinės dvasios įsigalėjimas lėmė stambesnių įmonių

atsiradimą bei laisvo darbo išstūmimą ir jo pakeitimą vergų darbu.

• graikai, palyginti su kitais mokslais (politika bei etika), į ekonomiką

kreipė mažiau dėmesio

Likurgas, Solonas, Periklis

• išdėstė liberalius egalitarizmo ir individualizmo

principus

Demokritas

• valstybės sukūrimą laikė „didžiu pasiekimu“

• ginė privačią nuosavybę,

• pasisakė prieš stambiosios žemėvaldos augimą

• Pasisakė prieš neribotą pinigų kaupimą, kadangi

„godumas pinigams neturi ribų“

Protagoras

• pirmąkart žmonijos istorijoje sukūrė teorinį

atstovaujamosios demokratijos pagrindą;

• teigė, kad žmonės (kad ir nelygiai) yra teisingumo

dalininkai).

Sokratas

• visą ekonominę veiklą siejo su moralinėmis

dorybėmis;

• smerkė siekį praturtėti;

• idealizavo spartietišką tvarką;

• fizinį darbą laisvam piliečiui nelaikė gėdingu.

Ksenofontas (1)

• ekonomika – tai mokslas apie savo ūkio turtėjimą. Ji turi mokyti

vergvaldį tvarkyti ūkio reikalus taip, kad būtų pagaminama daugiau

gėrybių;

• ekonominio gyvenimo idealas – autarkinis žemės ūkis. Žemdirbystė

pagal svarbą buvo prilyginama menui ir įvardijama „visų profesijų

motina bei maitintoja“;

• prekyba kaip profesija laikyta graiko nevertu užsiėmimu. Jis kritikavo

stambiąją prekybą, pritardamas tik žemvaldžių aristokratijos prekybai

duona;

• nagrinėjo darbo našumo problemą,

Ksenofontas(2)

• pirmasis iš senovės graikų autorių nagrinėjo darbo

pasidalijimo problemą

• teigė, kad darbo skirstymas į protinį ir fizinį, o žmonių – į

laisvuosius ir vergus yra natūralios (gamtinės) kilmės;

• nagrinėjo pinigų problemą;

• atkreipė dėmesį į vertės

• pateikė pirmuosius kainodaros proceso analizės elementus

(kainų svyravimas buvo siejamas su prekių (vario, geležies,

maisto produktų) pasiūlos kitimu).

Platonas (1)

• Platonas savo ekonomines mintis plačiausiai

išdėstė dviejuose veikaluose “Valstybė” ir

“Įstatymai”.

Platonas (2)

• Platono idealas – tai nedidelis ūkis esant mažai pinigų ir turto, menkus

mainus, smulkią gamybą, vyraujant žemės ūkiui.

• Darbo pasidalijimą laikė visuomenės susiskirstymo į luomus pagrindu ir

pagrindiniu valstybės santvarkos principu

• Nagrinėjo pinigų problemą, pinigų funkcijas suvesdamas į vertės matą

ir apyvartos priemonę

• Nagrinėjo vertės problemą. Užuominomis išsakė mintį, kad mainant

būtina sulyginti nesulyginamas, skirtingas prekes.

• Sukūrė idealios valstybės modelį, kuris buvo grindžiamas universaliais

proto principais ir jame buvo numatytas visuomenės padalinimas į

luomus.

Platonas (3)

• Neigė fizinį darbą. Vergovė pagal Platoną – tai natūrali ir

amžina tvarka, o vergas – tai kalbantis įrankis.

• Nagrinėjo privačios nuosavybės problemą.

• Reiškė mintis apie nuosavybės bendrumą idealioje

valstybėje

• Idealioje valstybėje draudė paskolas, prekių pirkimą

kreditan, reikalavo apriboti pirklių pelnus normuojant

kainas.

• Teigė, kad vyrams, ir moterims – turi būti suteikta galimybė

parodyti savo tinkamumą tapti valstybę valdančiais nariais

Aristotelis (1)

• Savo ekonomines mintis plačiausiai išdėstė

dviejuose traktatuose:

– “Nikomacho etika”

– “Politika”

• aiškiai suprato, kad „skurdas yra revoliucijos ir

nusikaltimų tėvas“ bei teigė, jog „kiekvienas,

pamąstęs apie žmonijos valdymo meną, įsitikins,

kad imperijų likimą lemia jaunimo išsilavinimas

Aristotelis (2)

• Pagrindinės Aristotelio ekonominės mintys

dėstomos žemiau.

• Pirmasis išaiškino kai kurias ekonomikos

kategorijas ir tam tikru mastu atskleidė jų ryšį.

• Aiškino ekonomikos sampratą. Pagal jį ekonomika

yra politikos dalis.

• Aristotelio idealas buvo nedidelis žemdirbio ūkis,

kuriame, suprantama, dirbo vergai.

• Kūrė idealios valstybės modelį.

Aristotelis (3)

• vergijoje matė sąmoningo, atitinkančio gamtą tikslo įsikūnijimą;

• plačiai nagrinėjo prekinius-piniginius ryšius;

• priartėjo prie skirtumo tarp natūralaus ūkio ir prekinės gamybos

supratimo;

• pirmasis ekonomikos mokslo istorijoje mėgino analizuoti kapitalą;

• pirmasis nustatė du prekės aspektus – naudingumą (vartojamąją vertę)

ir mainomąją vertę, o taip pat skirtumus tarp jų.

• pirmasis analizavo reiškinius, kuriuos mes dabar vadiname prekės

kaina – samprata, apie kurią sukasi visa šiuolaikinė mikroekonomika

Aristotelis (4)

• Aristotelio samprotavimus būtų galima apibendrinti taip:

– mainai įvyksta, jei tuos, kurie dalyvauja mainuose, sieja abipusis

poreikis;

– mainų bendras matas yra poreikis, kurį praktikoje pakeičia pinigai

(moneta),

– pinigai – tai sąlyginis matas, jis nustatomas ne natūraliai, o žmonių

sutarimu;

– mainai teisingi, jei abiejų pusių santykį atspindi jų darbų santykis;

– -vykdydami tarpusavio mainus, žmonės dalyvauja bendrame

(bendruomeniniame) gyvenime, kuris be teisingų mainų yra

neįmanomas

Senovės Romos ekonominė mintis

• Romėnai savo veikalus rašė daug vėliau už

graikus ir todėl daugeliu atvejų jie yra graikų

mokiniai ir bendraminčiai, nedaug ką naujo suteikę

ekonominių minčių istorijoje. Senovės Romos ūkis

plėtojosi panašiai kaip ir graikų.

Senovės Romos ekonominė mintis:

istorinė situacija

• Pradėjo įsigalėti piniginiai mainai ir tolima prekyba

su helenistiniais Rytais bei Kartagina.

• ėmė lėstis stambių ūkių – latifundijų žemės ūkis,

išstumdamas smulkų žemės ūkį,

• Romos patricijams (senatoriams) 220 m. buvo

uždrausta verstis piniginėmis operacijomis ir jiems

gaunamą turtą teko investuoti į žemę

Catonas Vyresnysis

• žemdirbystę laikė garbingiausiu užsiėmimu laisvam piliečiui

• buvo natūrinio ūkio šalininkas, nors ir rekomendavo „viską, kas yra

perteklinis, parduoti“,

• priešinosi samdomo darbo naudojimui

• siekė užtikrinti pajamas vergų sąskaita.

• daug dėmesio skyrė vergų darbo organizavimui, reikalavo iki galo

išnaudoti ir griežtai reglamentuoti vergų darbo dieną.

• rekomendavo skatinti tarp jų ginčus, nuvarginti juos sunkiu darbu ir

pastatyti į sąlygas, kurios būtų blogesnės už darbinių gyvulių

• susirgusį vergą rekomendavo parduoti kaip „pasenusį vežimą“. Be

vergų jis numatė ir samdomų už pinigus ar dalį derliaus darbuotojų

panaudojimą šienavimui, vynuogių rinkimui, samdant juos vienai dienai.

Brolių Tiberijai

• , siejamos svarbios žemės reformos, siekusios

apriboti stambiąją žemėvaldą

• galiausiai kovoje su stambiaisiais žemvaldžiais

suerzintų senovės gynėjų buvo nužudyti,

Varonas

• siekė sustiprinti latifundijas;

• užsibrėžė tikslą pagrįsti pastovių derlių gavimą

šalyje;

• įrodinėjo, kad būtina „didžioji sąjunga“ tarp

žemdirbystės ir gyvulininkystės.

Columelas

• kritikavusio griežtą elgesį su vergais bei

pasisakiusio už protingai tvirtą egesį su jais –

norint priversti vergus dirbti jis siūlė su vergais

kalbėtis ir kartais net pajuokauti

Salustijus

• pabrėžė neigiamą turto reikšmę romėnų tautos

dvasiai.

Lukrecijus

• kuris piktinosi savo amžininkais dėl to, kad jie

„renka ir didina turtą, piliečių krauju apipiltą, godūs

lavonų krūvas ant krūvų be atodairos krauna

Vergilijus

• keturios knygos skirtos atitinkamai žemdirbystei,

sodininkystei ir vynuogininkystei, gyvulininkystei

bei bitininkystei

Gajaus Plinijaus Sekundo

• tiesiogiai smerkė vergvaldiškus santykius

Epikuras

• individo gyvenimo tikslu laikė savąją gerovę ir

laimę, bei kaip bendrumo atsiradimo priežastį

įvardijo vien tik naudos siekimu

Ciceronas • svarbiausi veikalai yra Apie valstybę ir Apie pareigas.

Šiuose originaliuose traktatuose keliamos tokios

pagrindinės ekonominės mintys:

– jis rėmė vergovinę tvarką, privatinę nuosavybę, stambiąją

žemvaldystę, kurią laikė kilmingiausiu užsiėmimu, o žemdirbystę –

vertingiausia tarp pragyvenimo šaltinių,

– pasisakė už stambiosios prekybos plėtojimą

– stengėsi apibūdinti idealų valstybės pilietį nepriklausomai nuo

luomo

– ekonominiu požiūriu svarbiausiu siekiu laikė teisingumą – labdarą,

– prigimtinės nuosavybių teisės nėra (nuosavybė įgyjama karų metu,

žemių okupavimu).

– Roma mąstytojui buvo idealus pasaulio modelis su pačiu

teisingiausiu gyvenimo būdu

Seneka

• reiškė ir ekonomines mintis, skirtos vergovės

problemoms spręsti.

• pasisakė prieš dvasinę vergovę ir kvietė elgtis su

vergais humaniškai patardamas

• teigė, kad pirmieji žmonės nekaltai sekė gamta

Apibendrinimas: graikai ir romėnai

• Lyginant graikus ir romėnus galima būtų padaryti

tokias išvadas:

– graikai formulavo valstybės idėją su visa apimančiomis

funkcijomis, taip pat aprėpiančiomis ir žmogaus

gyvenimą bei veiklą; romėnai daugiau formulavo

privatinės nuosavybės individualistinę idėją, kaip

žmogaus ekonominio gyvenimo pagrindą;

– graikai rėmėsi valstybe, vedančia kolektyvizmo link, o

romėnai rėmėsi individu, vedančiu individualizmo bei

liberalizmo link ir jiems

– Ir vienų, ir antrų veikalai, gynę vergvaldišką gamybos

būdą,

Viduramžių ekonominė mintis

• Ūkinės struktūros ir ekonominių idėjų požiūriu

viduramžiai dalijami į du laikotarpius:

– ankstyvieji viduramžiai (daugelyje Rytų šalių prasidėjo

III–VIII a., o Europos šalyse V–XI a. ir tęsėsi iki XIII a.);

– vėlyvieji viduramžiai (tęsėsi nuo XIII a. iki XVI a.

pradžios).

Ankstyvieji viduramžiai: istorinė situacija

• sunykus ekonominiams miestų pagrindams, buvo būdinga

neišplėtotas uždaras, izoliuotas natūrinis ūkis,

• baudžiava, kai beveik vienintelis užsiėmimas buvo

žemdirbystė, keliaujantys amatininkai ir prekybininkai.

• Nebuvo ryškaus visuomenės išsisluoksniavimo.

• Vakarų Europa apie 486 m. kaip pinigą pasirinko dinarą,

kuris buvo labai menkos vertės, ir tai gerai parodo

ekonominį tų laikų Europos skurdą.

Ankstyvieji viduramžiai: požiūris (1)

• Ekonominiai Biblijos svarstymai ankstyvųjų viduramžių

ekonominei minčiai reikšmę turėjo samprotavimai

– įgimta žmonių lygybė – juk visi žmonės yra Dievo vaikai,

kilę iš protėvių Adomo ir Ievos;

– vergijos smerkimas – net ir mažiausiai radikaliuose

veikaluose buvo skelbiama, kad tikinčiojo vergas,

priėmęs krikštą, tampa laisvas;

– prigimtinė turto bendrumo idėja – buvo manoma, kad

privatinė nuosavybė bendrą turtą pakeitė

Ankstyvieji viduramžiai: požiūris (2)

• Patį Šventojo Rašto teiginiais paremtą krikščionišką požiūrį

į turtą bei nuosavybės sampratą galima apibendrinti taip:

– Nuolat pabrėžiama, kad turto bei nuosavybės tyko pavojai; turtas ir

nuosavybė ne savaime blogi, bet kietina žmogaus širdį, didina

godumą ir egoizmą, trukdo atsigręžti į Dievą, ar net visai Jį užstoja.

– Turtas neretai siejamas su kitų žmonių išnaudojimu ir engimu.

– Krikščioniškos artimos meilės įsakymas laikomas įpareigojimu

pasidalyti savo turtu, ypač su neturtingaisiais ir vargšais.

– Jėzaus Kristaus sekėjams ypač svarbus turto atsisakymas ir

savanoriškas neturtas

Atstovai

• Ekonominės idėjos buvo visiškai priklausomos nuo

bažnyčios.

• Ekonominę mintį ankstyvaisiais viduramžiais

plėtojo

– Klemensas Laktancijus,

– Kiprijonas,

– Grigorijus iš Nysos,

– Jonas Krizostomas,

– Šv. Augustinas

Jonas Krizostomas

• tikėjo, kad pirkliai vargu ar gali gyventi be

nuodėmės

• įrodinėjo, kad Dievo valia ne viskas gali augti ir būti

gaminama bet kuriame pasaulio kampelyje:

Šv. Augustinas

• laikėsis manicheistinio dualizmo koncepcijos, vėliau perėjo prie

neoplatonizmo;

• apie darbo pasidalijimą: jis teigė, kad protinis ir fizinis darbas yra

lygiaverčiai ir neturi daryti poveikio žmogaus padėčiai visuomenėje

• samprotaudamas apie turtą manė, kad turtą kaip medžiagines gėrybes,

taip pat auksą ir sidabrą sukuria žmonių darbas

• Teig4, kad mainai vyksta pagal proporcingumo principą ir yra žmonių

laisvos valios išreiškimo aktas.

• manė, kad prekės vertingumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į

darbines ir medžiagines sąnaudas jos gaminimo procese,

• Pinigus laikė dirbtiniu žmonių išradimu, būtinu palengvinti ir paspartinti

mainų operacijas rinkoje dėl monetos „vidinio vertingumo“

Vėlyvieji viduramžiai: istorinė situacija

• pamažu įsigalėjo mainai,

• atsirado naujas ekonominių žmonių santykių ryšys –

mokėjimas pinigais,

• tobulėjo žemdirbystės metodai,

• prekyba, kūrusi įvairius miestų amatus ir smulkiąją namų

pramonę, miestai tapo jūros prekybos centrais,

• palaikomi ryšiai su kitomis šalimis, padidėjo tauriųjų metalų

gavyba,

• atsirado stambių pirklių ir jų profesinių draugijų

Atstovai

• Minėtini tokie mąstytojai: Rytuose ekonominės

minties atstovas, didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs

Egipte, Ibn-Chaldunas,

• Europoje – teologai ir scholastai: Albertas Didysis

Šv. Tomas Akvinietis, Šv. Bonaventura, Francesko

Petrarka, Philippe’as Dubois’as, Jean’as

Buridan’as

• Nicholas de Oresme’us

Ibn-Chaldunas (1)

• pamėgino sustiprinti tikėjimą visuomenės luominės diferenciacijos

amžinumu;

• pareikalavo tirti bendruosius visuomenės raidos reiškinių dėsningumus

ir iškėlė „socialinės fizikos“ koncepciją;

• skyrė dėmesį turtui prekės forma ir iškėlė gilią tezę, kad produktuose

slypi „darbas, pasireiškiantis kaip vertė“

• skyrė rinkos kainą ir vertę, jei rinkoje trūksta prabangos dalykų, tai

kaina bus „aukštesnė už jų darbo vertę“.

• pabrėžė, kad rinka lemia visuomenės darbo pasidalijimą, apspręsdama

jo kooperaciją, produkcijos mainus.

• Turtas, jo nuomone, yra prekių, turinčių vertę, visuma

• pinigus laikė svarbiausiu ūkinio gyvenimo elementu

Ibn-Chaldunas (2) • Išskyrė žmonijos socialinio – ekonominio

vystymosi periodizacijos etapus:

– laukiniškumą;

– gyvenimą kaimo bendruomenėje;

– gyvenimą, prasidedantį miestų plėtra ir amatų

vystymuisi.

• apibūdino „darbo vertę”, teigė, kad „darbo vertės“

dydis priklauso:

– nuo „žmogaus darbo kiekio“

– nuo „jo vietos tarp kitų darbų“;

– nuo „žmonių poreikio jam“

Ibn-Chaldunas (3)

• Priėjo tokių išvadų:

– augant miestams auga „būtino“ ir „praradusio būtinumą“

pakankamumas,

– mažas miesto gyventojų skaičius yra visų gyventojams

reikalingų medžiaginių gėrybių trūkumo ir brangumo

priežastis;

– miesto (kaip ir visos visuomenės) klestėjimas yra realus

mokesčių, tarp jų muitų ir valdžios rinkliavų miestų

rinkose, dydžio mažėjimo sąlygomis.

Šv. Tomas Akvinietis (1)

• Pasisakė už privatinę nuosavybę ir jos gynimą.

• Nagrinėjo specifinius prekinės gamybos klausimus,

pirmiausia pagal luominį teisingumo supratimą, teisingos

kainos problemą.

• Plėtojo mainų pagrindo problemą, juo laikydamas mainomų

daiktų naudos lygybę.

• Nagrinėjo pinigų problemą. Jis pripažino dvi pinigų

funkcijas: pinigai yra gėrybės matas ir mainų priemonė.

• kritikavo pinigų skolinimą. Jis teigė, kad pinigai negali

gaminti pinigų.

AČIŪ UŽ DĖMESĮ!