Administracinė byla Nr

23

Administracinė byla Nr.A-686-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06606-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos 30.1; 52.1.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

Sekretoriaujant Julijai Krinickienei,

dalyvaujant pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ atstovui advokatui Ryčiui Paukštei,

pareiškėjų akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ ir akcinės bendrovės „Lifosa“ atstovui advokatui Gyčiui Kaminskui,

atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Rimgailei Baliūnaitei, Giedrei Devetinaitei Puzarienei, Povilui Šalaševičiui,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovams advokatui Raimundui Moisejevui, Justinai Ratkevičiūtei, Linui Žongolavičiūtei, Ramunei Mikalauskienei,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Baltpool“ atstovui Andriui Smaliukui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Achema“, akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ ir akcinės bendrovės „Lifosa“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Achema“, akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ ir akcinės bendrovės „Lifosa“ skundus atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir uždaroji akcinė bendrovė „Baltpool“, dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Achema“, AB „Orlen Lietuva“ ir AB „Lifosa“ (toliau – ir pareiškėjai) skundais, kuriuos patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetiko kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) 2013 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. O3-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“ (su pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir Nutarimas) 1.2–1.4, 1.7, 2 ir 3 punktus.

2. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija bei tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija) ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltpool“ atsiliepimuose nesutiko su pareiškėjų patikslintais skundais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimo pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

III.

4. Pareiškėjai AB „Achema“, AB „Lifosa“ ir AB „Orlen Lietuva“ (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinius skundus, kuriais prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – jų pirmosios instancijos teismui teiktus skundus tenkinti bei priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija bei tretieji suinteresuoti asmenys Energetikos ministerija ir UAB „Baltpool“ atsiliepimuose į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pateikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

6. Šioje byloje kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl yra reikalinga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d.).

7. Pagal pareiškėjų apeliacinius skundus byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.

Dėl ginčo esmės ir nacionalinio teismo kompetencijos

8. Pareiškėjai yra Lietuvos Respublikoje registruotos ir veikiančios bendrovės, be kita ko, eksploatuojančios termofikacines elektrines, kuriose pagamintą elektros energiją sunaudoja savo pačių ūkiniams poreikiams tenkinti ar ją tiekia jų teritorijose veikiantiems juridiniams asmenims. Trūkstamą elektros energiją jie, kaip laisvieji vartotojai, perka iš nepriklausomų šios energijos tiekėjų.

9. Pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus pareiškėjai privalo mokėti už viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančias paslaugas (toliau – ir VIAP); mokėtinos sumos skaičiuojamos nuo jų pačių pasigamintos ar iš (nepriklausomų) tiekėjų įsigytos ir savo ūkiniams poreikiams tenkinti suvartotos elektros energijos kiekio. Šių paslaugų (VIAP) kainą kalendoriniams metams nustato VKEKK, įvertinusi VIAP teikimui reikalingų lėšų poreikį atitinkamu laikotarpiu.

10. Pareiškėjų skundžiamu Nutarimu (toliau tekste remiamasi VKEKK 2013 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. O3-704 redakcija) VKEKK nustatė VIAP lėšas 2014 metams elektros energetikos įmonėms, teikiančioms VIAP (VIAP tiekėjams) (1 p.), bei VIAP kainą Lietuvos elektros energijos (galutiniams) vartotojams, įskaitant pareiškėjus (2 ir 3 p.).

11. Pareiškėjai ginčijamo Nutarimo (jo dalies) neteisėtumą, be kita ko, sieja su aplinkybe, jog šis aktas yra dalis teisiniu reglamentavimu dėl VIAP teikimo ir jų apmokėjimo (finansavimo) sukurtos valstybės pagalbos priemonių sistemos, kuri buvo įgyvendinta nepranešus Europos Komisijai nustatyta tvarka, t. y. buvo pažeisti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 108 straipsnio 3 dalies reikalavimai.

12. Ši SESV nuostata įtvirtina, kad „apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą [Europos] Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei [Europos] Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 107 straipsnį yra nesuderinami su vidaus rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas“.

13. Kaip teisingai pastebi trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija, Teisingumo Teismas iš tiesų yra pripažinęs, jog nacionaliniai teismai nekompetentingi priimti sprendimą dėl valstybės pagalbos suderinamumo su bendra rinka. (žr. Teisingumo Teismo 2007 m. liepos 18 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lucchini, C-119/05, 51 p.). Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos taip pat aišku, kad pagalbos priemonės ar pagalbos sistemos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priklauso išimtinei Europos Komisijos, veikiančios kontroliuojant Europos Sąjungos teisminių institucijų, kompetencijai (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2008 m. vasario 12 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje CELF, C-199/06, 38 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Tačiau kol bus priimtas galutinis šios Europos Sąjungos institucijos (Europos Komisijos) sprendimas, nacionaliniai teismai užtikrina teisės subjektų teisių apsaugą valstybei (jos institucijoms, pareigūnams) galbūt pažeidus SESV 108 straipsnio 3 dalyje (jos paskutiniame sakinyje) nustatytą draudimą (žr. Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo byloje Deutsche Lufthansa, C-284/12, 28 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

14. Iš tiesų pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniam sakiniui pripažintas tiesioginis veikimas reiškia, kad šiame straipsnyje numatytas draudimas įgyvendinti nedelsiant taikomas bet kokiai apie tai nepranešus pradėtai įgyvendinti pagalbai (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 21 d. sprendimo byloje FNCE, C-354/90, 11 p.). Todėl atvejais, kai nepranešama apie valstybės pagalbą apskritai arba kai valdžios institucija ją (valstybės pagalbą) įgyvendino prieš Europos Komisijai suteikiant leidimą, nacionaliniai teismai turi užtikrinti privačių asmenų, kurie nukentėjo dėl neteisėtos pagalbos įgyvendinimo, teisių apsaugą pagal nacionalines proceso taisykles (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo byloje Transalpine Ölleitung in Österreich, C-368/04, 38, 44 ir 45 p.). Taigi, nacionalinių teismų kompetencijai yra priskirti klausimai, susiję su valstybės narės sustabdymo pareigos, numatytos SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje, nevykdymu, bei dėl asmenų teisių ir teisėtų interesų, kurie galimai buvo pažeisti dėl galbūt neteisėtos valstybės pagalbos (jų priemonių) įgyvendinimo, gynybos (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 13 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Traghetti del Mediterraneo, C-173/03, 41 p.).

15. Svarbu akcentuoti ir tai, kad nacionaliniai teismai yra įgalioti aiškinti valstybės pagalbos sąvoką (žr. Teisingumo Teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo byloje Transalpine Ölleitung in Österreich, C-368/04, 39 p.; 2015 m. kovo 19 d. sprendimo byloje OTP Bank, C-672/13, 37 p.), t. y. vertinti, ar atitinkama individuali pagalba ar pagalbos schema laikytina valstybės pagalba SESV taikymo prasme, ypač kad nustatytų, ar nesilaikant SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytos išankstinio patikrinimo procedūros patvirtintai valstybės priemonei reikia šią procedūrą taikyt (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo byloje Klausner Holz, C-505/14, 22 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

16. Taigi, nagrinėjamoje administracinėje byloje yra aktuali nacionaliniu reguliavimu, įskaitant ginčijamą Nutarimą, nustatyta VIAP teikimo ir jų finansavimo (kompensavimo) priemonių sistema (toliau – ir VIAP schema), kuri buvo taikoma (galiojo) ginčo laikotarpiu, t. y. 2014 metais.

17. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad ginčo laikotarpiu (2014 m.) VIAP schema buvo įgyvendinta nepranešus Europos Komisijai apie ją SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Byloje nėra ginčo, kad Lietuvos valstybės institucijos nėra pranešusios Europos Komisijai apie VIAP schemą (šios schemos priemones); šią aplinkybę patvirtino ir kompetentingos institucijos Energetikos ministerijos atstovai teismo posėdžio metu. Be to, tokiu pranešimu nėra ir negali būti laikomas pareiškėjų Europos Komisijai pateiktas skundas (pranešimas) apie VIAP schemą (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimo sujungtose bylose Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją, C-442/03 P ir C-471/03 P, 103 ir 104 p.).

18. Paminėtina ir tai, kad pagal SESV 109 straipsnį Taryba gali nustatyti pagalbos kategorijas, kurioms šis reikalavimas pranešti netaikomas. Pagal SESV 108 straipsnio 4 dalį Europos Komisija gali priimti reglamentus, susijusius su tų kategorijų valstybės pagalba. Tačiau 2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 800/2008, skelbiantis tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su bendrąja rinka taikant [SESV 107 ir 108] straipsnius (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas), tikrinamai VIAP schemai netaikomas, nes ginčo teisiniams santykiams aktualiuose nacionaliniuose teisės aktuose nėra pateikiama nuoroda į šį reglamentą, kaip to reikalauja šio Europos Sąjungos teisės akto 3 straipsnio 1 dalis (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimo byloje Dilly’s Wellnesshotel, C-493/14, 52 p.).

Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisėsir nacionalinio reguliavimo vertinimo

19. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau tekste remiamasi 2012 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XI-1919 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 2 straipsnio 51 dalis įtvirtina, kad „viešieji interesai elektros energetikos sektoriuje – veikla ar neveikimas elektros energetikos sektoriuje, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su valstybės energetiniu ir (ar) visuomenės saugumu, elektros energetikos sistemos darbo saugumu ir patikimumu, elektros energetikos sektoriaus neigiamo poveikio aplinkai mažinimu, energijos išteklių diversifikavimu ir kitais šiame įstatyme numatytais darnios elektros energetikos sektoriaus plėtros tikslais“. To paties straipsnio 52 dalis nustato, kad „viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – įmonių teikiamos paslaugos, kurių sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, vadovaudamosi šio įstatymo 74 straipsnyje nustatytais bendraisiais reikalavimais ir viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje“.

20. Cituotoje nuostatoje minimo 74 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, kokia veikla ar neveikimas gali būti priskiriamos VIAP, o 2 dalimi pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) patvirtinti VIAP sąrašą ir nustatyti šių paslaugų teikimo tvarką.

21. Dėl elektros energetikos sektoriaus dalyvių (įmonių) pareigos teikti VIAP paminėtina, kad, remiantis Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 4 dalimi, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, vadovaudamasi viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje ir įvertinusi rinkos dalyvių vykdomą veiklą, jos pobūdį, mastą ir poveikį bendrai valstybės elektros energetikos sistemai, gali įpareigoti rinkos dalyvius teikti VIAP, nediskriminuodama šių rinkos dalyvių jų teisių ar įsipareigojimų požiūriu. Tvirtinant VIAP sąrašą ir nustatant įpareigojimus teikti VIAP, turi būti vadovaujamasi ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijais (Elektros energetikos įstatymo 74 str. 5 d.).

22. VIAP teikimo tvarka detalizuota Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 (toliau – ir Tvarkos aprašas; tekste remiamasi Tvarkos aprašo, su paskutiniais pakeitimais, padarytais Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1216, redakcija).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Elektros energetikos įstatyme numatytos (apžvelgtose nuostatose nurodytos) VIAP pagal bendrą reguliavimą iš esmės yra (gali būti vertinamos kaip) bendros (visuotinės) ekonominės svarbos viešosios paslaugos (toliau – ir VESP), be kita ko, minimos 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (toliau – ir Direktyva 2009/72), 3 straipsnio 2 dalyje. Ši direktyvos nuostata įtvirtina, kad „visiškai atsižvelgdamos į atitinkamas [SESV] nuostatas, visų pirma į [SESV 106] straipsnį, valstybės narės elektros energijos sektoriuje veikiančioms įmonėms gali nustatyti įpareigojimus teikti bendros ekonominės svarbos viešąsias paslaugas, kurie gali būti susiję su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, reguliarumą, kokybę ir kainą, bei su aplinkos apsauga, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą, energiją iš atsinaujinančių išteklių ir klimato apsaugą <...>“.

VIAP lėšos ir jų surinkimas

24. Pagal nacionalinėje teisėje nustatytą teisinį reguliavimą VIAP paslaugų teikėjams yra apmokama iš VIAP lėšų, kurios yra surenkamos iš (galutinių) elektros energijos vartotojų ir tam tikrų gamintojų, įskaitant pareiškėjus, už jų faktiškai įsigytą ar pasigamintą ir jų poreikiams tenkinti sunaudotą elektros energiją (Tvarkos aprašo 19 p. (Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1536 redakcija). Kitaip tariant, už VIAP sumoka galutiniai elektros energijos vartotojai.

25. Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. spalio 29 d. nutarime pripažino, kad Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 48 dalyje, 46 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo pareiga mokėti lėšas už VIAP yra nustatyta visiems vartotojams, vertintinas kaip reiškiantis, kad pagal jį pareiga atlyginti už VIAP kiekvienam elektros energijos vartotojui – asmeniui, kurio įrenginiai yra prijungti prie atitinkamų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris dėl to turi galimybę nupirkti jo poreikiams patenkinti būtiną elektros energijos kiekį, – tenka atsižvelgus į jo suvartojamą elektros energijos kiekį, nepaisant to, kuri dalis jo suvartojamos elektros energijos yra perkama, o kuri pasigaminama.

26. Vyriausybė skiria iš minėtų elektros energijos vartotojų ir gamintojų surenkamų VIAP lėšų administratorių (Elektros energetikos įstatymo 74 str. 3 d.), t. y. subjektą, atsakingą už VIAP lėšų surinkimą ir jų paskirstymą VIAP teikėjams. Šiuo administratoriumi Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1338 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administratoriaus paskyrimo“ neterminuotai buvo paskirta UAB „Baltpool“, t. y. Lietuvos valstybės kontroliuojama įmonė (Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 (toliau – ir Lėšų administravimo aprašas) 4 ir 5 p.). Remiantis Lėšų administravimo aprašo 27 punktu (Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1537 redakcija), šis administratorius kiekvieną mėnesį iš surinktų VIAP lėšų dengia lėšų administravimo sąnaudas, tačiau ne daugiau kaip 1/12 VKEKK einamiesiems kalendoriniams metams patvirtintos lėšų administravimo sumos. Administratoriaus sąnaudos per kalendorinius metus nustatomos ne didesnės nei 0,5 mln. Lt (145 tūkst. Eur); 2014 m. šiai veiklai tokia suma ir buvo skirta (Nutarimo 1.4 p.).

27. Už VIAP elektros energijos vartotojai, vadovaudamiesi sudarytomis elektros energijos persiuntimo paslaugos ar kita sutartimi, sumoka tinklų operatoriui, prie kurio tinklų jų įrenginiai yra prijungti (Lėšų administravimo aprašo 16 p. (Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1537 ir 2013 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 171 redakcijos). Šie operatoriai nustatytais terminais informuoja VIAP lėšų administratorių apie faktiškai suvartotus elektros energijos suminius kiekius. Atitinkamai šis administratorius išrašo sąskaitas tinklų operatoriams už suteiktas VIAP, kurias šie operatoriai apmoka nustatytais terminais (Lėšų administravimo aprašo 8 ir 9 p. (Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1537 redakcija).

28. Vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 7 punktu, VKEKK tvirtina VIAP kainų skaičiavimo metodiką, nustato VIAP kainas. Vykdydama šį įstatymų leidėjo pavedimą, VKEKK 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-279 patvirtino Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainos nustatymo metodiką (toliau – ir Metodika), kuria remiantis buvo patvirtinta ir pareiškėjų ginčijamos VIAP kainos.

29. VIAP kaina atitinkamiems kalendoriniams metams iš esmės nustatoma atsižvelgiant į šiuo laikotarpiu prognozuojamą VIAP lėšų poreikį (t. y. lėšas, kurių reikės kompensuoti tiekėjams už jų teikiamas VIAP) ir šiuo laikotarpiu prognozuojamą suvartoti elektros energijos kiekį (Metodikos 9 (VKEKK 2012 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. O3-418 redakcija) ir 10 p.).

30. Atsižvelgusi į ginčo laikotarpiu (2014 m.) planuojamą VIAP lėšų poreikį bei įvertinusi šiuo laikotarpiu prognozuojamą suvartoti elektros energijos kiekį, Nutarimo 2 ir 3 punktais Komisija nustatė 3,268 ct/kWh (be PVM, t. y. 0,01 Eur) VIAP kainą už termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pasigamintą ir suvartotą elektros energiją (taip pat ir už asmenų, gaunančių elektros energiją tiesioginėmis linijomis, suvartotą elektros energiją) ir 7,141 ct/kWh (be PVM; t. y. 0,02 Eur) VIAP kainą visiems kitiems elektros energijos vartotojams.

31. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, matyti, kad VIAP lėšos yra surenkamos iš elektros energijos vartotojų, jas iš šių vartotojų renka tinklų operatoriai, kurie, atitinkamai, surinktas lėšas perveda VIAP lėšų administratoriui (UAB „Baltpool“). Administratorius surinktas lėšas teisės aktų nustatyta tvarka išmoka atitinkamiems VIAP teikėjams už toliau nurodytas VIAP. Atsižvelgiant į kilusio ginčo ribas, nagrinėjamu atveju aktualios tik tos 2014 metų VIAP, kurių tiekimas buvo kompensuotas (tiekimas apmokėtinas) iš Nutarimu nustatytų VIAP lėšų.

Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius

32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Tvarkos aprašo 7.1 punktu, VIAP apima elektros energijos gamybą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius.

32.1. Ši elektros energijos gamyba skatinama (už teikiamas VIAP kompensuojama, apmokama) sumokant gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo Vyriausybės nustatyta tvarka parduotos elektros energijos kainos, kuri turi būti ne mažesnė kaip praėjusio mėnesio vidutinė rinkos kaina, apskaičiuojama VKEKK nustatyta tvarka, skirtumą (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 2 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Teisėjų kolegija atskirai atkreipia dėmesį į tai, kad aptariama tvarka (VIAP lėšomis) neremiami tie gamintojai, kurie įrenginiams įsigyti pasinaudojo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 41 straipsnyje nurodytais paramos šaltiniais – valstybės biudžeto lėšomis, Europos Sąjungos finansine parama ir kitai finansavimo šaltiniais (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 7 d. (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII-351 redakcija).

32.2. Konkrečiai fiksuoti tarifai nustatomi ir Vyriausybės nustatytos skatinimo kvotos didesnės kaip 10 kW įrengtosios galios elektrinėms paskirstomos aukciono būdu. Aukcionuose turi teisę dalyvauti visi gamintojai, pasirašę ketinimų protokolą ir pateikę gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą. Fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį kas ketvirtį nustato VKEKK. Aukciono laimėtoju pripažįstamas dalyvis, nurodęs mažiausią pageidaujamą fiksuotą tarifą įvertinus tai, kad vienoje aukciono zonoje didžiausia elektrinių parko įrengtoji galia negali sudaryti daugiau kaip 40 procentų maksimalios leidžiamos prijungti generuojančių šaltinių galios regione. Jeigu dviejų ar daugiau aukciono dalyvių pateikti pasiūlymai dėl pageidaujamo fiksuoto tarifo dydžio sutampa, laimėtoju pripažįstamas dalyvis, pasiūlęs statyti didesnės galios elektrinių parką. Jeigu sutampa pasiūlymai ir dėl elektrinių parko galios, skatinimo kvota atitinkamame prijungimo taške tokiems aukciono dalyviams paskirstoma proporcingai jų pateiktos galios pasiūlymams (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 3 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija).

32.3. Paminėtina, kad VKEKK ne dažniau kaip kas ketvirtį, inter alia įvertinusi elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Svarbu akcentuoti ir tai, kad minėtos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 7 d. (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII-351 redakcija)

32.4. Ne didesnės kaip 10 kW įrengtosios galios elektrinėms, taip pat kitoms elektrinėms, nurodytoms Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 (toliau – ir Skatinimo aprašas), 8 punkte (Vyriausybės 2013 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 922 redakcija), taikomas fiksuotas VKEKK nustatytas supirkimo tarifas. Skatinimo laikotarpis taip pat yra ne trumpesnis, kaip 12 metų (Skatinimo aprašo 12 p. (Vyriausybės 2013 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 922 redakcija).

32.5. Aptariamų VIAP tiekėjų pagamintą elektros energiją superka Energetikos ministerijos paskirta įmonė, o iš tam tikrų gamintojų, jų pasirinkimu – visuomeninis elektros energijos tiekėjas (Skatinimo aprašo 14 p.). Visi šie gamintojai, nepasibaigus skatinimo terminui, turi teisę pagamintą elektros energiją parduoti ir kitais būdais (Skatinimo aprašo 15 p.).

32.6. Pastebėtina, kad minėtų ne didesnės kaip 10 kW įrengtosios galios elektrinėse pagaminta perteklinė elektros energija privalomai superkama už nustatytą fiksuotą tarifą. Perteklinė energija – pagaminta ir į elektros tinklus patiekta elektros energija, likusi nuo savoms ir (ar) ūkio reikmėms suvartotos elektros energijos (Skatinimo aprašo 18 p.). Pertekline elektros energija pripažįstama ne daugiau kaip 50 procentų vartotojo elektros tinkle įrengtose elektrinėse, kuriose elektros energijai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, pagamintos elektros energijos per kalendorinius metus. Perteklinė elektros energija superkama VKEKK fiksuotais tarifais, kurie galiojo perteklinės elektros energijos patiekimo į elektros tinklus dieną. Perteklinė elektros energija superkama ne ilgiau kaip 12 metų nuo to momento, kai perteklinės elektros energijos gamintojas pasirašė prijungimo prie tinklų sutartį su tinklų operatoriumi. (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 12 d. (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII351 redakcija).

32.7. Perteklinę elektros energiją gali supirkti nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklą vykdantis asmuo sutarties su vartotoju pagrindu. Vartotojui nesusitarus su nepriklausomu elektros energijos tiekėju dėl elektros energijos supirkimo arba vartotojo pageidavimu, elektros energiją privalomai superka visuomeninis tiekėjas, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra prijungti vartotojo elektros įrenginiai, sutarties su vartotoju pagrindu (Supirkimo aprašo 21 p. (Vyriausybės 2013 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 922 redakcija).

32.8. Pareiškėjų ginčijamo Nutarimo elektros energijos gamintojams už jų pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius numatyta 201,724 mln. Lt (58,423 mln. Eur) VIAP lėšų (1.1 p.).

32.9. Elektros energijos gamintojams, teikiantiems aptariamas VIAP, lėšas kartu su lėšomis už nupirktą elektros energiją pagal sutartį, sudarytą su gamintoju (VIAP tiekėju), išmoka superkančioji įmonė (Lėšų administravimo aprašo 22 p. (Vyriausybės 2013 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 171 redakcija). Superkanti įmonė pateikia VIAP lėšų administratoriui duomenis apie per praėjusį ataskaitinį mėnesį patirtas sąnaudas ar uždirbtas pajamas prekiaujant elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių (Lėšų administravimo aprašo 12 p.). VIAP lėšų administratorius superkančiajai įmonei iš VIAP lėšų kompensuoja patirtus prekybos elektros energija, supirkta iš aptariamas VIAP teikiančių gamintojų, nuostolius. Kompensacijos suma apskaičiuojama pagamintos ir į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekį padauginus iš skirtumo tarp VKEKK paskelbtos praėjusio mėnesio vidutinės elektros energijos rinkos kainos ir superkančiosios įmonės parduotos elektros energijos kainos svertinio vidurkio ir prie šios sumos pridėjus superkančiosios įmonės per ataskaitinį laikotarpį patirtas sąnaudas, susijusias su supirktos elektros energijos pardavimu, kurios negali būti didesnės kaip 90 tūkst. Lt (26,07 tūkst. Eur) per metus. Jeigu superkančioji įmonė šią elektros energiją parduoda didesne nei VKEKK paskelbta praėjusio mėnesio vidutinė elektros energijos rinkos kaina, šių papildomų pajamų, gautų dėl didesnės nei VKEKK paskelbta praėjusio mėnesio vidutinė elektros energijos rinkos kaina pardavimo kainos, suma mažinama kompensacija superkančiajai įmonei (Lėšų administravimo aprašo 221.3 ir 221.4 p. (Vyriausybės 2013 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 171 redakcija).

32.10. Tuo atveju, kai aptariamų VIAP tiekėjas pats pagal nustatytas prekybos taisykles parduoda elektros energiją (t. y. ją parduoda ne superkančiai įmonei) jiems lėšas išmoka VIAP lėšų administratorius tiesiogiai. Jei parduoda už didesnę nei praėjusio mėnesio vidutinę rinkos kainą, tokiems gamintojams mokėtina už parduotą elektros energiją lėšų suma lygi pagamintam ir į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp VKEKK atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ar elektros energijos supirkimo kainos ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio. Jei parduodama už mažesnę nei praėjusio mėnesio vidutinę rinkos kainą, tokiems gamintojams mokėtina už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją lėšų suma lygi į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp VKEKK atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ar elektros energijos supirkimo kainos ir praėjusio mėnesio vidutinės rinkos kainos ar einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos elektros energijos rinkos kainos (Lėšų administravimo aprašo 23.3 ir 23.4 p. (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1215 redakcija).

32.11. Minėtus maksimalius bei fiksuotus elektros energijos supirkimo tarifus nustato VKEKK, vadovaudamasi Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika, patvirtinta VKEKK 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 (toliau – ir Tarifų nustatymo metodika; tekste remiamasi Metodikos, su paskutiniais pakeitimais, padarytais VKEKK 2013 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. O3-167, redakcija), kurios tikslas – nustatyti skaidrius, objektyvius ir nediskriminuojančius principus perteklinės elektros energijos supirkimo tarifams ir Maksimaliems tarifams nustatyti (Metodikos 2 p.).

32.12. Aptariami tarifai nustatomi pagal Metodikos 8 punkte įtvirtintus kriterijus, t. y.: investuotino kapitalo apimtį elektros energijos jėgainei įsteigti (be kita ko, atsižvelgiama į vidutinius santykinius Lietuvos rinkoje steigiamų projektų investicinius poreikius elektros energijos jėgainių įrengimui ir jų prijungimui prie elektros tinklų per paskutinius 12 mėnesių (Metodikos 13 p.); elektros energijos jėgainės naudingo eksploatavimo laikotarpį; (3) elektros energijos jėgainės skatinimo laikotarpį; laukiamą elektros energijos jėgainės pagamintos ir patiektos vidutinės metinės elektros energijos kiekį; laukiamą elektros energijos jėgainės operacinių sąnaudų apimtį, laukiamą elektros energijos jėgainės sąnaudų, prilygintinų žaliavos (kuro) įsigijimo sąnaudoms, apimtį; laukiamą elektros ir šilumos galių santykį kietąjį biokurą ir biodujas naudojančioms elektrinėms; diskonto normą; gamintojo kapitalo struktūrą bei nuosavo ir skolinto kapitalo kainą (grąžą).

Elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos išteklių, balansavimas

33. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Tvarkos aprašo 7.1 punktu VIAP priskiriama ne tik elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, bet ir šios energijos balansavimas. Už šį balansavimą perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių sąnaudos kompensuojamos kas mėnesį, įvertinus faktines ataskaitinio mėnesio balansavimo sąnaudas (Tvarkos aprašo 14 p.).

33.1. Elektros energijos gamintojas, kuris, nepasibaigus skatinimo laikotarpiui, pradeda prekiauti elektros energija kitais būdais, tiesiogiai atsako už elektros energijos gamybos balansavimą ir balansavimo elektros energija prekiauja su perdavimo sistemos operatoriumi nustatyta tvarka. Tokiu atveju elektros energijos gamintojo patirtos pagamintos elektros energijos balansavimo sąnaudos apskaičiuojamos taikant balansavimo paslaugos priedą prie elektros energijos gamintojui taikomo fiksuoto tarifo ir skatinimo laikotarpiu kompensuojamos elektros energijos gamintojui iš VIAP lėšų (Skatinimo aprašo 40 p.).

33.2. Kitais atvejais elektros energijos gamintojai, naudojantys atsinaujinančius energijos išteklius, atleidžiami nuo atsakomybės už pagamintos elektros energijos balansavimą; ši pareiga tenka perdavimo sistemos ir elektros tinklų operatoriams (Skatinimo aprašo 39 p.). Atitinkamai Nutarimo 1.2 punktu perdavimo sistemos bei skirstomųjų tinklų operatoriams už atsinaujinančių energijos išteklių gamybos balansavimą perdavimo ir skirstomajame tinkluose numatyta 19,282 mln. Lt (5,584 mln. Eur) VIAP lėšų.

33.3. Vadovaujantis Lėšų administravimo aprašo 11 punktu, elektros tinklų operatoriai ne vėliau kaip iki kiekvieno mėnesio, einančio po ataskaitinio mėnesio, 8 kalendorinės dienos pateikia VIAP lėšų administratoriui duomenis apie patirtas per praėjusį ataskaitinį mėnesį elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių balansavimo sąnaudas ar uždirbtas pajamas ir sąskaitą lėšoms pervesti.

Elektros energijos gamyba termofikacinėse elektrinėse

34. VIAP priskiriama ir elektros energijos gamybą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse (toliau – ir šilumos elektrinės), kai šios elektrinės tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas ir sutaupomas toks kiekis pirminės energijos, kad bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą galima laikyti efektyvia (Tvarkos aprašo 7.2 p.).

34.1. Šiems VIAP priskiriama elektros energijos gamyba šilumos elektrinėse, kai tenkinamos šios dvi kumuliacinės sąlygos: (1) šios elektrinės tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas ir (2) bendra šilumos ir elektros energijos gamyba laikytina efektyvia. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, nustatant, ar ši gamyba laikytina efektyvia, atsižvelgiama į kilmės pažymėjimus, išduotus vadovaujantis Elektros energijos, pagamintos didelio efektyvumo kogeneracijos proceso metu, kilmės garantijų pažymėjimų išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis energetikos ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1-216. Šių taisyklių 4 punktas ir 2 priedas „Kogeneracijos proceso efektyvumo nustatymo metodika“ didelio efektyvumo kogeneraciją apibrėžia kaip kogeneracijos procesą, kai pasiekiamas ne mažesnis kaip 10 proc. kuro (pirminės energijos) sutaupymas, palyginti su atskira palyginamąja šilumos ir elektros energijos gamyba, arba pasiekiamas ne mažesnis kaip 0 proc. kuro sutaupymas mažesnės nei 1 MW elektrinės galios kogeneracijos blokui.

34.2. Šie kriterijai (požymiai) iš esmės atitinka „didelio naudingumo termofikacijos“ sąvoką, vartojamą 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 92/42/EEB.

34.3. Ginčui aktualiu laikotarpiu superkant elektros energiją, pagamintą šilumos elektrinėse, naudojančiose ne atsinaujinančiuosius energijos išteklius, be kita ko, buvo taikomos Elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro (toliau – ir energetikos ministras) 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-219 (toliau – ir Supirkimo taisyklės). Šių taisyklių 2 punktas nustatė, kad superkama tik ta elektros energija, šilumos elektrinėje termofikaciniu režimu pagaminta šiluma tiekiama į aprūpinimo šiluma sistemas, o elektrinės nominalių elektros ir šilumos galių santykis – ne mažesnis kaip 0,45 ir bendras energijos gamybos efektyvumas (termofikaciniu režimu pagamintos energijos ir jos gamybai sunaudoto kuro santykis) – ne mažesnis kaip 75 procentai. Šios sąlygos dėl nominalių elektros ir šilumos galių santykio bei energijos gamybos efektyvumo netaikomos, kai leidimas elektros energijos gamybos pajėgumams plėtoti išduotas iki 2003 m. liepos 17 d. (Supirkimo taisyklių 3 p.).

34.4. Asmenys (įmonės), valdantys minėtus reikalavimus atitinkančios šilumos elektrines ir norintys teikti VIAP, nustatytais terminais pateikia paraiškas Energetikos ministerijai (Supirkimo taisyklių 5 ir 6 p.). Energetikos ministras nustato aptariamose elektrinėse pagamintos elektros energijos supirkimo mastą, pagal kurį nustato atitinkamiems (paraiškas pateikusiems) gamintojams iš jų superkamos elektros energijos apimtį (Supirkimo taisyklių 7–9 p. (energetikos ministro 2012 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 1-129 redakcija). Atitinkamai, iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. Vyriausybė Energetikos ministerijos teikimu patvirtina aptariamas VIAP teikiančius asmenis bei remtinos elektros energijos gamybos apimtį ateinantiems kalendoriniams metams (Tvarkos aprašo 11 p. (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1216 redakcija).

34.5. Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tiekėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metais nustatymo“ (toliau – ir 2014 m. tiekimo apimtis) 1 punktu patvirtino konkrečias (aštuonias) Lietuvos įmones, kurios teikė aptariamas VIAP 2014 metais. Šio Vyriausybės norminio akto 3 punktu buvo patvirtinta maksimali remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtis 2014 metams – 700 GWh ir ši kvota paskirstyta konkrečioms elektrinėms (įmonėms). Atitinkamai Nutarimo 1.5 punktu bendriems šilumos ir elektros energijos gamintojams numatyta 97,16 mln. Lt (28,139 mln. Eur) lėšų.

34.6. Visuomeninis tiekėjas, atsižvelgdamas į vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, prognozuojamą elektros energijos poreikį ateinančiais kalendoriniais metais ir atitinkamam gamintojui nustatytą remtinos elektros energijos gamybos apimtį, ne vėliau kaip iki einamųjų metų lapkričio 15 d. elektros energijos gamintojams, teikiantiems aptariamą VIAP, pasiūlo ateinančių kalendorinių metų remtinos elektros energijos supirkimo mėnesinius kiekius kiekvienam šildymo sezono mėnesiui, kuriuos šie elektros energijos gamintojai ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo jų gavimo suderina su visuomeniniu tiekėju, įvertindami numatomą šilumos poreikį ateinančiais kalendoriniais metais ir reikalavimą elektros energijos gamybą termofikaciniu režimu išlaikyti efektyvią. Remtinos elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartys tarp elektros energijos gamintojų ir visuomeninio tiekėjo, kuriose nustatomi numatomi pirkti remtinos elektros energijos kiekiai kiekvienam šildymo sezono mėnesiui, turi būti sudarytos ne vėliau kaip iki einamųjų metų gruodžio 31 dienos (Tvarkos aprašo 111.1 p. (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1216 redakcija). Jei visuomeninis tiekėjas, sudarydamas remtinos elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, numato supirkti ne visą konkrečiam elektros energijos gamintojui Vyriausybės nustatytą elektros energijos gamybos apimties kiekį, tai šis elektros energijos gamintojas nenumatomą supirkti remtinos elektros energijos dalį gali parduoti savo nuožiūra (Tvarkos aprašo 121.2 p. (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1216 redakcija).

34.7. Šiems VIAP tiekėjams pagal sudarytas remtinos energijos pirkimo–pardavimo sutartis (Tvarkos aprašo 111 p.) kompensuojama už jų pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją (Tvarkos aprašo 13 p.), neviršijant minėtos apimties. Atitinkamo laikotarpio energijos supirkimo kainas, inter alia vadovaudamasi Elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, supirkimo kainos nustatymo metodika, patvirtinta VKEKK 2011 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. O3-123, nustato VKEKK kiekvienam aptariamos elektros energijos gamintojui konkrečiai.

34.8. Aptariamas VIAP teikiantiems elektros energijos gamintojams lėšas išmoka VIAP lėšų administratorius tiesiogiai. Jiems lėšos išmokamos už faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį (tačiau neviršijant konkrečiam gamintojui einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos remtinos elektros energijos gamybos apimties). Jei parduoda už didesnę nei einamiesiems kalendoriniams metams nustatytą elektros energijos rinkos kainą, tokiems gamintojams mokėtina už parduotą elektros energiją lėšų suma lygi pagamintam ir į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp VKEKK atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ar elektros energijos supirkimo kainos ir šio gamintojo pagamintos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio. Jei už mažesnę – tokiems gamintojams mokėtina už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją lėšų suma lygi į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp VKEKK atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ar elektros energijos supirkimo kainos ir einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos elektros energijos rinkos kainos. (Lėšų administravimo aprašo 23.2–23.4 p. (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1215 redakcija).

34.9. Paminėtina ir tai, kad jeigu aptariami gamintojai (VIAP teikėjai) remtiną elektros energiją parduoda elektros biržoje, šiems gamintojams už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą remtiną elektros energiją, parduotą elektros biržoje, mokėtina lėšų suma lygi į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui padaugintam iš skirtumo tarp VKEKK atitinkamam gamintojui nustatytos elektros energijos supirkimo kainos ir atitinkamo gamintojo elektros biržoje parduotos remtinos elektros energijos pardavimo kainų svertinio vidurkio reikšmės. (Lėšų administravimo aprašo 23.5 p. (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1215 redakcija).

34.10. Be to, VIAP lėšų administratorius kas mėnesį aptariamas VIAP teikiantiems gamintojams sumoka 1/12 lėšų sumos, nustatytos dėl to, kad VKEKK praėjusiais kalendoriniais metais prognozuotos sąnaudos neatitinka gamintojo faktiškai patirtų sąnaudų (Lėšų administravimo aprašo 23.6 p. (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1215 redakcija).

Elektros energijos tiekimo saugumo užtikrinimas

35. Tvarkos aprašo 7.3 punktu VIAP priskirta elektros energijos gamybą nustatytose elektrinėse, kuriose elektros energiją gaminti būtina elektros energijos tiekimo saugumui užtikrinti.

35.1. Minėtos 2014 m. tiekimo apimties 1.2 punktu šių VIAP tiekėju ginčo laikotarpiui buvo paskirtas akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ padalinys Lietuvos elektrinė. Šiuo norminiu aktu (4 p.) Vyriausybė taip pat patvirtino remtinos elektros energijos gamybos, būtinos elektros energijos tiekimo saugumui užtikrinti, apimtį 2014 metams – ne daugiau kaip 900 GWh.

35.2. VKEKK 2013 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. O3-703 „Dėl Lietuvos energijos gamyba, AB Lietuvos elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo kainos 2014 metams nustatymo“ nustatė Lietuvos elektrinei, kuri užtikrina elektros energijos tiekimo saugumą, elektros energijos supirkimo kainą 2014 metams – 50,84 ct/kWh be PVM (0,1472 Eur), kurioje kintamųjų sąnaudų dedamoji – 34,50 ct/kWh be PVM (0,0992 Eur) ir pastoviųjų sąnaudų dedamoji – 16,34 ct/kWh be PVM (0,0473 Eur).

35.3. Atitinkamai ginčijamo Nutarimo 1.6 punktu aptariamoms VIAP kompensuoti buvo numatyta 295,772 mln. Lt (85,661 mln. Eur) VIAP lėšų, iš jų: (1) 167,4 mln. Lt (48,482 mln. Eur) remtinai elektros energijos apimčiai supirkti, dengiant kintamąsias elektros energijos gamybos sąnaudas; (2) 128,372 mln. Lt (37,179 mln. Eur) pastoviosioms elektros energijos gamybos sąnaudoms, įskaitant investicijų grąžą, padengti bei neatitikimams tarp gamintojui praėjusiais kalendoriniais metais VKEKK nustatytų ir faktiškai patirtų sąnaudų padengti.

35.4. VIAP teikėjams VIAP lėšos išmokamos Lėšų administravimo aprašo 23 punkte. (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1215 redakcija) nustatyta tvarka, t. y. tokia pačia, kaip ir minėtiems bendros šilumos ir elektros energijos gamintojams nustatyta tvarka, aptarta šios nutarties 34.8–34.10 punktuose. Be to, šiems VIAP teikėjams (gamintojams) VIAP lėšų administratorius sumoka 1/12 lėšų sumos Komisijos nustatytoms pastoviosioms sąnaudoms, atsižvelgiant į investicijų grąžą, einamaisiais metais padengti (Lėšų administravimo aprašo 23.6 p. (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1215 redakcija).

Strateginių elektros energetikos sektoriaus projektų įgyvendinimas – „NordBalt“ projektas

36. Strateginių elektros energetikos sektoriaus projektų, susijusių su energetinio saugumo didinimu įrengiant jungiamąsias linijas su kitų valstybių elektros energetikos sistemomis ir (ar) sujungiant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemas su kitų valstybių narių elektros energetikos sistemomis, įgyvendinimas taip pat priskiriamas VIAP (Tvarkos aprašo 7.6 p.).

36.1. Ginčo laikotarpiu šias VIAP sudarė projektas „Tarpsisteminė jungtis Lietuva-Švedija“ (toliau – ir „NordBalt“), o jų tiekėju buvo paskirta akcinė bendrovė LITGRID (2014 m. tiekimo apimties 1.4 p., 2.21 p.). Šios jungties strateginiam projektui įgyvendinti VKEKK ginčijamo nutarimo 1.3 punktu 2014 metams numatė 80 mln. Lt (23,17 mln. Eur) VIAP lėšų.

36.2. Paminėtina, kad „NordBalt“ projektas yra vienas iš Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos visavertės integracijos į Europos elektros energetikos sistemas svarbiausių etapų, numatytas Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos integracijos į Europos elektros energetikos sistemas įstatymo 3 straipsnio 3 punkte. Pagal to paties įstatymo 6 straipsnio 3 dalį šio projekto įgyvendinimas finansuojamas VIAP lėšomis, taip pat šios integracijos įgyvendinimui iš dalies finansuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti naudojamos Europos Sąjungos finansinės paramos lėšos, įskaitant 2014–2020 metų Europos Sąjungos finansinėje perspektyvoje energetikos projektams skiriamą paramą, ir (ar) kitos teisėtai gautos lėšos.

36.3. Europos Komisija 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. SG-Greffe(2010) D/ 12065 nustatė, kad šio projekto įgyvendinimui skiriama 131 mln. Eur iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, iš jų Lietuvai tenkanti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų dalis sudarė 65,5 mln. Eur. Kita dalis projekto įgyvendinimo sąnaudų (2010–2016 m.) iš esmės finansuota VIAP lėšomis.

36.4. Remiantis Lėšų administravimo aprašo 24 punktu (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1215 redakcija), VIAP lėšų administratorius 1/12 VKEKK einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos lėšų sumos kiekvieną mėnesį išmoka asmenims, teikiantiems aptariamas VIAP. Lėšos išmokamos ir pervedamos VIAP lėšų administratoriaus su asmenimis, teikiančiais VIAP, sudarytose sutartyse nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Kompensacijos saulės šviesos energijos elektrinių plėtotojams

37. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi ir Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 (toliau – ir Kompensavimo tvarkos aprašas), 22 punktu (Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 875 redakcija), VIAP išlaidomis pripažintos išlaidos, susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės (toliau – ir saulės elektrinės) projekto plėtojimu.

37.1. Šiuo klausimu paminėtina, kad, atsižvelgdami į galiojusias valstybės taikytas elektros energijos gamybos saulės elektrinėse skatinimo priemones, daug asmenų teisės aktų nustatyta tvarka iki 2013 m. vasario 1 d. buvo išsiėmę leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant šias elektrines. Nuo 2013 m. vasario 1 d. nacionalinis reguliavimas pasikeitė. Be kita ko, buvo priimtas Įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 1 dalimi, išskyrus numatytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nėra aktualios, įstatymų leidėjas nustatė, kad aptariami leidimai galioja (turi būti įgyvendinti) iki 2013 m. liepos 1 d.

37.2. Remiantis Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, asmenys, kurių leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės elektrines nebuvo įgyvendinti iki minėtos datos ar nustatyta tvarka nebuvo pratęsti, ir kurie iki 2013 m. vasario 1 d. patyrė tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Vyriausybės sudarytą komisiją (toliau – ir Kompensavimo komisiją) dėl tokių išlaidų kompensavimo.

37.3. Analizuojant Kompensavimo tvarkos aprašo 4–8 punktų bei 2 priedo nuostatas yra aiškiai matyti, kad kompensuojamos ne bet kokios, bet būtinos ir ekonomiškai pagrįstos faktinės išlaidos (jų dalis). Minėta ir tai, jog šios išlaidos kompensuojamos iš VIAP lėšų; ginčijamo Nutarimo 1.7 punktu asmenims, už su saulės elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą buvo numatyta 3,469 mln. Lt (1,005 mln. Eur) VIAP lėšų. Šis lėšų poreikis atitinkamai buvo įtrauktas į ginčo laikotarpio VIAP kainą.

37.4. VIAP lėšų administratorius perveda Kompensavimo komisijos nustatytą išlaidų kompensavimo sumą į išlaidas patyrusio asmens ir, esant tiesioginiams nuostoliams dėl sudarytos gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutarties nutraukimo, atitinkamą šių išlaidų dalį – į elektros tinklų operatoriaus sąskaitą ne vėliau kaip per vienus metus nuo Komisijos sprendimo priėmimo (Kompensavimo tvarkos aprašo 24 p.).

Dėl valstybės pagalbos sąvokos (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

38. Minėta, jog pagal bendrą taisyklę SESV 108 straipsnio 3 dalis įpareigoja valstybes nares pranešti Komisijai apie planuojamas taikyti priemones, kurios laikytinos valstybės pagalba SESV 107 straipsnio prasme. Direktyvos 2009/72 49 konstatuojamoje dalyje taip pat eksplicitiškai nustatyta, kad „tiek, kiek priemonės, kurių imasi valstybės narės, vykdydamos viešųjų paslaugų įpareigojimus, sudaro valstybės pagalbą pagal [SESV 107] straipsnio 1 dalį, pagal [SESV 108] straipsnio 3 dalį apie jas reikia pranešti [Europos] Komisijai“. Atitinkamai, sprendžiant dėl šių nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar nacionaliniu reguliavimu, įskaitant ginčijamą Nutarimą, nustatyta VIAP schema yra laikytina valstybės pagalba, numatyta SESV.

39. SESV 107 straipsnio 1 dalis nustato, kad „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

40. Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog tam, kad nacionalinė priemonė galėtų būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, pirma, jog tai būtų valstybės arba iš valstybės išteklių suteikta pagalba, antra, ši pagalba turi daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, trečia, priemonė turi suteikti atrankinį pranašumą jos gavėjui ir, ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba sukelti tokio iškraipymo pavojų (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo byloje Deutsche Post prieš Komisiją, C-399/08 P, 39 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Kadangi šios sąlygos yra kumuliacinės, valstybės priemonė negali būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, jei bent viena iš jų neįvykdyta (Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimo byloje Viasat prieš Komisiją, C-660/15 P, 23 p.).

41. Dėl vertinimo apimties, siekiant nustatyti ar ginčo VIAP schema yra valstybės pagalba SESV 107 straipsnio 1 dalies prasme, primintina, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, pagalbos schemos atveju galima nagrinėti tik bendrus tam tikros schemos požymius ir neprivalu nagrinėti kiekvieno konkretaus atvejo, kad nustatytų, ar schema turi pagalbos požymių (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. didžiosios kolegijos sprendimo sujungtose bylose Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C-106/09 P ir C-107/09 P, 122 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Todėl, skirtingai nei teigia tretieji suinteresuoti asmenys Energetikos ministerija ir UAB „Baltpool“, ginčo atveju nėra poreikio atskirai vertinti kiekvieno individualaus (konkretaus) VIAP teikėjo (VIAP lėšų gavėjo) atvejo.

Dėl VIAP lėšų, kaip valstybės išteklių

42. SESV 107 straipsnio 1 dalyje pirmiausia kalbama apie „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteiktą pagalbą“. Primintina, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje esantis skirstymas į „valstybės suteiktą pagalbą“ ir „iš valstybinių išteklių“ suteiktą pagalbą nereiškia, kad bet kokia valstybės suteikta nauda, nepaisant to, ar ji finansuojama iš valstybės išteklių, ar ne, yra laikoma pagalba; tuo tik siekiama į šią sąvoką įtraukti tiek tiesiogiai valstybės, tiek per tos valstybės paskirtą ar įsteigtą viešąją ar privačią įstaigą suteikiamą naudą (žr. Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo byloje Komisija / Nyderlandai, C-279/08 P, 105 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Todėl tam, kad suteikta nauda galėtų būti kvalifikuojama kaip „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių ir, antra, priskirta valstybei (žr. Teisingumo Teismo 2002 m. gegužės 16 d. sprendimo byloje Prancūzija / Komisija, C-482/99, 24 p.; 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Association Vent De Colère! ir kt., C-262/12, 16 p.).

43. Kadangi vertinimas, ar priemonė gali būti priskirta valstybei priklauso nuo aplinkybės, kad valstybės institucijos dalyvavo priimant šią priemonę (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2002 m. gegužės 16 d. sprendimo byloje Prancūzija / Komisija, C-482/99, 52 p.; 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Association Vent De Colère! ir kt., C-262/12, 17 p.), nagrinėjamu atveju pakanka priminti, kad ginčo VIAP schema yra išimtinai reglamentuota nacionaliniais teisės aktais, jos įgyvendinimas organizuojamas bei kontroliuojamas valstybinės valdžios institucijų ir valstybės kontroliuojamų ūkio subjektų. Todėl neabejotina, kad VIAP schema priskirtina Lietuvos valstybei.

44. VIAP tiekėjams už jų teikiamas VIAP iš esmės kompensuojama (teikiamos VIAP apmokamos) iš (surinktų) VIAP lėšų, t. y. teikiamos tiesioginės išmokos. Tačiau kyla abejonių dėl to, ar, vertinant bendrą VIAP schemos reglamentavimą nacionalinėje teisėje, šios lėšos iš tiesų laikytinos valstybės lėšomis SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

45. Iš tiesų, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, tik tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių suteiktas pranašumas arba pranašumas, dėl kurio valstybė prisiima papildomų įsipareigojimų, laikytini pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Iš pačios šios nuostatos formuluotės ir SESV 108 straipsniu įtvirtintų procedūros taisyklių matyti, kad kitokiomis nei valstybės ištekliai priemonėmis suteikti pranašumai nepatenka į nagrinėjamų nuostatų taikymo sritį (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 1993 m. kovo 17 d. sprendimo sujungtose bylose Sloman Neptun, C-72/91 ir C-73/91, 19 p.; 1998 m. gruodžio 1 d. sprendimo byloje Ecotrade, C-200/97, 35 p.; 2001 m. kovo 13 d. sprendimo byloje PreussenElektra, C-379/98, 58 p.).

46. Analizuojant bendrą ginčo teisiniams santykiams aktualų nacionalinį reguliavimą išskirtini šie pagrindiniai aptariamos VIAP schemos finansavimo aspektai:

(1) VIAP laikomos paslaugomis, kurios teikiamos visiems (galutiniams) Lietuvos elektros energijos vartotojams; šie vartotojai iš esmės yra galutiniai VIAP teikiamos naudos (tiesioginės ir netiesioginės) gavėjai, šios paslaugos iš esmės teikiamos jų interesams užtikrinti;

(2) kiekvienais metais teisės aktų nustatyta tvarka vykdomosios valdžios institucijos ir (ar) jų įgalioti subjektai nustato (parenka) VIAP tiekėjus, apibrėžia VIAP apimtį, nustato (suderina, numato) kompensacijų (apmokėjimo) už jų tiekiamas VIAP sąlygas ir dydžius;

(3) elektros energijos vartotojai moka VKEKK nustatyto dydžio mokėjimus (VIAP kainą) už šias VIAP; mokama kaina skaičiuojamą nuo jų faktiškai savo poreikiams sunaudotos elektros energijos kiekio; mokėjimas už VIAP yra įtrauktas į perkamos elektros energijos kainą (reguliuojamą kainą) arba sumokamas atskirai tinklų operatoriams už kiekvieną faktiškai suvartotą elektros energijos kWh; taigi už VIAP apmoka elektros energijos vartotojai;

(4) paminėtina, kad, vadovaujantis oficialia nacionaline konstitucine doktrina (inter alia žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą ir jame nurodytą teismo praktiką), galutinių elektros energijos vartotojų mokama VIAP kaina nelaikomi mokesčiais ar privalomaisiais mokėjimais pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją;

(5) šiuos elektros energijos vartotojų mokėjimus surenka Lietuvos elektros tinklų operatoriai, kurie surinktas lėšas perveda VIAP lėšų administratoriui (UAB „Baltpool“ – valstybės kontroliuojamam privačiam juridiniam asmeniui); UAB „Baltpool“ nėra (ir negali būti) finansuojamas iš valstybės biudžeto ar kitų viešojo sektoriaus piniginių fondų; VIAP lėšų administratoriaus veiklos sąnaudos, susijusios su šių lėšų administravimu, yra padengiamos iš tų pačių VIAP lėšų; valstybės biudžetas ar viešojo sektoriaus piniginiai fondai (pagal bendrą teisinį reguliavimą) jokia forma nedalyvauja VIAP schemoje; VIAP lėšos negali būti naudojamos kitoms reikmėms nei apmokėti už VIAP, jos nėra ir negali būti valstybės biudžeto dalimi;

(6) elektros energijos vartotojams, kurie nesumoka VIAP, nėra taikoma viešosios teisės normomis numatyta atsakomybė (baudos, administracinės nuobaudos ar pan.); nesumokėtos sumos išieškomos bendra privatinės (civilinės) teisės nustatyta tvarka;

(7) VIAP lėšų administratorius, teisės aktų nustatyta tvarka, iš turimų lėšų apmoka VIAP tiekėjams už jų suteiktas paslaugas (kompensuoja už VIAP teikimą).

47. Taigi nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad net ir pripažinus, jog VIAP teikėjams yra suteikiama nauda, ši nauda neapsunkina valstybės biudžeto, nėra (galimai) pakankamo tiesioginio ryšio tarp, pirma, VIAP teikėjui suteikiamos naudos ir, antra, sumažėjusio valstybės biudžeto. Akcentuotina ir tai, kad iš esmės visa (finansinė ir ekonominė) našta už VIAP tenka (galutiniams) elektros energijos vartotojams, kurie ir gauna šiomis paslaugomis teikiamą naudą. Pastaruoju aspektu atkreiptinas dėmesys į Teisingumo Teismo 2004 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Pearle ir kt. (C-345/02), kurio 36 punkte ši Europos Sąjungos teisminė institucija vertino, kad, „kadangi viešojo subjekto išlaidos, susijusios su [paslauga], buvo visiškai kompensuotos jos gavėjų įmonių mokesčiais, HBA priemonėmis nesiekiama suteikti naudos, susijusios su papildoma našta valstybei arba šiai asociacijai [(HBA)]“. Tai lyg ir leidžia manyti, kad tais atvejais, kai paslaugų teikimą visiškai kompensuoja galutiniai paslaugų vartotojai (šia paslauga teikiamos naudos gavėjai), šių paslaugų teikėjams sumokėtos sumos (galimai) nelaikytinos valstybės ištekliais pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atskirai pabrėžia, jog akivaizdu, kad, pavyzdžiui, VIAP schemos dalis, susijusi su elektros energijos saugumo užtikrinimu, neabejotinai ir tiesiogiai yra skirta galutinių elektros energijos vartotojų ekonominiams interesams tenkinti. Žinoma, VIAP schemos dalis, susijusi su elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių, šilumos ir elektros energijos kogeneracija termofikacinėse elektrinėse, strateginių projektų įgyvendinimu, galimai yra ir priemonė, skirta valstybės nustatytai politikai įgyvendinti. Tačiau ir šios priemonės iš esmės yra (gali būti vertinamos kaip) susijusios su visų galutinių elektros energijos vartotojų (ekonominių) interesų užtikrinimu, pradedant siekiu taupyti energijos išteklius, riboti klimato kaitą, diversifikuoti elektros energijos gamybą, užtikrinti energetinį saugumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į Teisingumo Teismo 2001 m. kovo 13 d. sprendimą byloje PreussenElektra (C-379/98), iš kuriame pateikto šios Europos Sąjungos teisminės institucijos vertinimo galima manyti, kad privačiam asmeniui (nagrinėjamu atveju – galutiniam elektros energijos vartotojui) nustatyta pareiga apmokėti už VIAP nesukelia jokio tiesioginio ar netiesioginio valstybinių išteklių perdavimo VIAP teikėjams.

48. Primintina, kad kalbant apie iš valstybės išteklių teikiamos naudos sąlygą, tai susiję ne tik su pagalba, kuri teikiama tiesiogiai iš valstybės išteklių, bet taip pat pagalba, kuri teikiama per valstybinius arba privačius subjektus, valstybės įsteigtus arba paskirtus tai pagalbai administruoti (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo byloje ENEA, C-329/15, 23 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Net jei sumos, susijusios su atitinkama priemone, ne visuomet priklauso valstybės iždui, tai, kad jos yra nuolatos valstybės kontroliuojamos, taigi priklauso kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų dispozicijai, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybiniais ištekliais (žr. Teisingumo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo byloje Doux Élevag, C-677/11, 35 p., 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Association Vent De Colère!Fédération nationale, C-262/12, 21 p. ir juose nurodytą šio teismo praktiką). SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas gali iš esmės apimti ir valstybės įsteigtos arba paskirtos pagalbai valdyti viešosios arba privačios įstaigos suteiktą pagalbą (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo byloje Doux Élevag, C-677/11, 26 p.).

49. Šiuo aspektu, kaip minėta, VIAP lėšas administruoja Vyriausybės paskirta valstybės kontroliuojama įmonė, t. y. UAB „Baltpool“: kuri pagal nacionalinę teisę yra privatus juridinis asmuo (įmonė); valstybė šios įmonės kontrolę įgyvendina per akcininkus; ši įmonė nėra finansuojama iš biudžeto ar kitų viešojo sektoriaus piniginių fondų (už VIAP lėšų administravimą (administravimo būtinosioms sąnaudoms padengti) jai tenka (nustatyta) dalis surinktų VIAP lėšų); įmonė nėra administracinė valdžios įstaiga; jai nėra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai inter alia santykiuose su (galutiniais) elektros energijos vartotojais, kurie sumoka VIAP lėšas, reikalingas VIAP tiekėjams kompensuoti (apmokėti) už jų teikiamas paslaugas. Pažymėtina ir tai, kad pagal bendrą teisinį reguliavimą VIAP lėšų administratorius, vadovaujantis Lėšų administravimo aprašu, iš esmės atlieka tik funkcijas, tiesiogiai susijusias su VIAP lėšų surinkimu ir jų perdavimu (išmokėjimu) atitinkamiems gavėjams (VIAP teikėjams), ir nesprendžia dėl pačių VIAP tiekėjų (jų paskyrimo), VIAP lėšų paskirstymo, kompensacijų (apmokėjimo) dydžio ir pan. Pastaruosius klausimus yra aiškiai sureglamentavę nacionaliniai norminiai aktai, o VIAP ir šių paslaugų tiekėjus, apimtį, iš VIAP lėšų skiriamų mokėjimų dydžius nustato pagal kompetenciją Vyriausybė, Energetikos ministerija, VKEKK bei kitos institucijos, įstaigos ar subjektai. VIAP lėšų administratorius iš esmės tėra tik priemonė surinkti ir paskirstyti VIAP lėšas. Todėl teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl to, ar vien tai, kad VIAP lėšų administratoriumi paskirta valstybės, kaip akcininko, kontroliuojama įmonė, esant tokiam, kaip ginčo, teisiniam reguliavimui, savaime gali lemti vertinimą, kad VIAP lėšos laikytinos valstybės ištekliais SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

50. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai kyla abejonė dėl to, ar ginčo VIAP schema atitinka SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytą vieną iš valstybės pagalbos sąvokos kriterijų – „iš valstybinių išteklių bet kokia forma suteiktą pagalba“.

Dėl naudos gavėjo VIAP lėšas pripažinus „valstybės ištekliais“

51. Teisingumo Teismui patvirtinus, kad VIAP lėšos laikytinos „valstybės ištekliais“ SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, kyla klausimas, koks subjektas yra laikytinas iš VIAP lėšų teikiamos pagalbos gavėju atveju, kai pagal atitinkamas VIAP schemos priemones yra numatyta elektros tinklų operatorių pareiga iš VIAP tiekėjų, taikant nustatytą kainą (fiksuotą tarifą) supirkti bei balansuoti jų pagamintą elektros energiją.

52. Konkrečiai kalbant, pagal VIAP schemą reglamentuojančius teisės aktus, tinklų operatoriai yra įpareigoti savo sąskaita tam tikrais atvejais supirkti iš elektros energijos gamintojų jų pagamintą elektros energiją už paprastai didesnę nei vidutinę rinkos kainą ir (ar) padengti tokios energijos balansavimo išlaidas. Tokiu atveju VIAP tiekėjams pinigai išmokami iš tinklų operatorių nuosavų lėšų, o ne tiesiogiai iš VIAP lėšų.

53. Šiuo aspektu primintina, kad Teisingumo Teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo byloje ENEA (C-329/15) rezoliucinėje dalyje pripažino, kad SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinė priemonė, kuria tiek privačioms, tiek valstybinėms įmonėms nustatoma pareiga pirkti kogeneracijos būdu gaminamą elektros energiją nėra šios valstybės įsikišimas arba iš šios valstybės narės išteklių teikiama nauda. Atitinkamai manytina, kad tokiu atveju pagal VIAP schemą minėtiems elektros energijos gamintojams nėra teikiama valstybės pagalba SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

54. Tačiau VIAP lėšomis yra kompensuojamos tinklų operatorių realiai patirtos sąnaudos (nuostoliai), susijusios su minėtos elektros energijos supirkimu bei jos balansavimu. Atitinkamai, galima manyti, jog tokiais atvejais vertinant VIAP schemą valstybės pagalbos sąvokos aspektu, valstybės ištekliai (VIAP lėšos) nėra skiriami minėtiems elektros energijos gamintojams, bet būtent tinklų operatoriaus. Tai galimai lemia, kad sprendžiant klausimą dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo, aptariama VIAP schemos dalis turi būti vertinama taip, kad naudos, suteikiamos naudojant valstybės išteklius (VIAP lėšas), gavėjai yra minėti tinklų operatoriai.

55. Apibendrinant, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas, ar SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad iš valstybės išteklių elektros energijos gamintojams teikiama pagalba nelaikytinas atvejis, kai tinklų operatoriams (įmonėms) nustatoma pareiga pirkti elektros energiją iš šių gamintojų už fiksuotą kainą (tarifą) ir (ar) ją balansuoti, o tinklų operatorių dėl šio įpareigojimo patiriami nuostoliai kompensuojami iš valstybės ištekliams galimai priskiriamų lėšų.

Dėl VIAP schemos poveikio vidaus prekybai

56. Minėta, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį draudžiama teikti pagalbą, kuri daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

57. Šiuo aspektu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad, siekiant kvalifikuoti nacionalinę priemonę kaip valstybės pagalbą, nereikia įrodyti, kad pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad ji iš tikrųjų iškreipė konkurenciją; reikia tik išnagrinėti, ar ši pagalba gali daryti poveikį tokiai prekybai ir iškreipti konkurenciją (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Unicredito Italiano, C-148/04, 54 p.). Be to, pagalbos, apie kurios projektą nebuvo pranešta Europos Komisijai, atveju, neprivalu įrodinėti realių jau suteiktos pagalbos padarinių. Priešingu atveju šis reikalavimas būtų naudingas valstybėms narėms, kurios pagalbą teikia pažeisdamos pareigą apie ją pranešti, numatytą SESV 107 straipsnio 3 dalyje, kitų valstybių narių, pranešančių apie planuojamą suteikti pagalbą, nenaudai (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimas sujungtose bylose Giuseppe Atzeni ir kt., C-346/03 ir C-529/03, 74 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina tam tikrų įmonių padėtį, palyginti su valstybių narių tarpusavio prekyboje kitų konkuruojančių įmonių padėtimi, tokia pagalba laikytina turėjusia įtakos šiai prekybai. Nebūtina, kad pagalbą gaunančios įmonės pačios dalyvautų valstybių narių tarpusavio prekyboje. Kai valstybė narė įmonei suteikia pagalbą, veiklos mastai valstybės viduje gali būti išlaikyti arba išaugti, ir dėl to kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybė patekti į šios valstybės narės rinką gali sumažėti (žr. Teisingumo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Vervloet ir kt., C-76/15, 104 p.).

58. Šių teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal daugumą VIAP schemos priemonių finansuojama (remiama) elektros energijos gamyba (Lietuvoje veikiantys elektros energijos gamintojai). Elektros energijos gamintojai konkuruoja su kitų valstybių narių elektros energijos gamintojais. Be to, atsižvelgiant į elektros energijos rinkos liberalizavimą ir su tuo susijusią intensyvią konkurenciją, to pakanka nustatyti, kad pagalba gali padaryti įtaką prekybai (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Essent Netwerk, C-206/06, 77 p.). Atitinkamai, kadangi ginčo laikotarpiu Lietuvos elektros energijos tinklai buvo sujungti su tinklais kitų Europos Sąjungos valstybių narių (Lietuvos, Estijos), kurių elektros energijos gamintojai galėjo tiekti elektros energiją Lietuvos vartotojams, nekyla abejonių, kad VIAP schema, išskyrus toliau nurodytus atvejus, galėjo daryti poveikį vidaus prekybai.

59. Tačiau taip pat primintina, kad poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai negali būti vien hipotetinis arba prezumpcinis. Remiantis numatomu priemonės poveikiu, turi būti nustatyta, kodėl priemonė iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją ir gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (Pirmosios instancijos teismo 1995 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose AITEC ir kiti prieš Komisiją, T-447/93, T-448/93 ir T-449/93, 130 ir 141 p.).

60. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atskirai pastebi, kad VIAP schema, be kita ko, apėmė (1) elektros energijos tiekimo saugumui užtikrinimą, (2) „NordBalt“ projektą bei (3) kompensacijas saulės elektrinių plėtotojams. Be to, atsižvelgiant į šios nutarties 51–54 punktus, VIAP schema apėmė ir paramą Lietuvos elektros tinklų operatoriams.

60.1. Dėl elektros energijos tiekimo saugumo užtikrinimo priemonės pažymėtina, kad šis VIAP iš esmės yra susijęs su poreikiu užtikrinti elektros energijos tiekimo stabilumą ir saugumą, iš esmės kai nėra galimybės šios energijos (pakankamai) gauti iš kitų šaltinių, įskaitant ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių elektros energijos gamintojų (tiekėjų). Todėl manytina, kad tokia priemonės paskirtis savaime paneigia prielaidą dėl šios VIAP schemos dalies (galimo) poveikio vidaus prekybai.

60.2. Teisėjų kolegijai taip pat kyla abejonių dėl to, ar projekto „NordBalt“ įgyvendinimas (jo finansavimas VIAP lėšomis) gali daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Kaip minėta, lėšos skiriamos šio projekto vykdytojui, kuris valdo Lietuvos perdavimo tinklus (šiais tinklais visi elektros energijos gamintojai ir vartotojai naudojasi lygiomis sąlygomis). „NordBalt“ projektu siekiama sujungti Lietuvos elektros tinklus su Švedijos, taip, be kita ko, skatinant konkurenciją elektros energetikos sektoriuje (šiuo projektu sudaroma galimybę Lietuvos elektros energijos rinkoje dalyvauti ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių elektros energijos gamintojams).

60.3. Kompensacijos saulės elektrinių plėtotojams yra skirtos išimtinai realioms ir faktiškai patirtoms jų išlaidoms plėtojant minėtas elektrines kompensuoti, kai dėl pasikeitusio nacionalinio teisinio reguliavimo, jie negalėjo pradėti, tęsti ar užbaigti saulės elektrinių statybos darbų bei pradėti gaminti elektros energiją. Šiuo aspektu primintina, kad valstybės pagalbos sąvoka apima tik įmones, kurios vykdo ekonominę veiklą, t. y. veiklą, kurią sudaro prekių ir paslaugų teikimas rinkoje (žr. Teisingumo Teismo 1998 m. birželio 18 d. sprendimo Komisija prieš Italiją, C-35/96, 36 p.; 2000 m. rugsėjo 12 d. sprendimo sujungtose bylose Pavlov ir kiti, C-180/98–C-184/98., 75 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos iš VIAP lėšų mokamos kompensacijos nėra susijusios su prekių ar paslaugų teikimu. Tai mokėjimai už ūkio subjektų realiai ir faktiškai patirtas išlaidas, be kokios nors papildomos tiesioginės ar netiesioginės ekonominės (finansinės) naudos šiems lėšų gavėjams. Šios išmokos iš esmės yra skirtos kompensuoti faktiškai patirtas išlaidas, kai valstybė, priimdama naujus teisės aktus, atsisakė vykdyti prieš tai prisiimtus įsipareigojimus minėtų elektrinių plėtotojams. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, galimai nėra objektyvaus pagrindo prielaidai, kad ši VIAP schemos priemonė kaip nors galėtų daryti įtaką prekybai tarp valstybių narių SESV 107 straipsnio 1 dalies ir susijusios Teisingumo Teismo praktikos taikymo prasme.

60.4. Galiausiai teisėjų kolegija pastebi, kad šios nutarties 51–54 punktuose nurodyta parama tinklų operatoriams yra siejama su konkrečia geografine vietove, apibrėžta jų valdomais elektros tinklais bei prie šių tinklų prijungtais elektros energijos gamintojų, kurių pagamintą elektros energiją šie operatoriai turi supirkti bei ją balansuoti, įrenginiais. Tai lyg ir leidžia manyti, kad VIAP lėšomis remiama (ekonominė) veikla (valstybės nustatyto imperatyvaus įpareigojimo visiems jos jurisdikcijoje esantiems tinklų operatoriams supirkti tam tikrą elektros energiją) nėra ir objektyviai negali būti vertinama kaip galinti daryti bet kokią įtaką Sąjungos vidaus prekybai, ypač atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad išimtinai kompensuojami realiai patirti nuostoliai.

61. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai kyla pagrįsta abejonė dėl to, ar ginčo VIAP schemos dalis (priemonės), susijusi su „NordBalt“ projektu, elektros energijos tiekimo saugumo užtikrinimu, kompensacijomis saulės elektrinių plėtotojams bei kompensacijomis tinklų operatoriams už jų iš VIAP teikiančių elektros energijos gamintojų superkamą elektros energiją bei šios energijos balansavimą, atitinka SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytą vieną iš valstybės pagalbos sąvokos kriterijų – daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

Dėl VIAP schema suteikiamo atrankinio pranašumo

62. SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatyta pagalba, kuri „palaiko tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, t. y. suteikia atrankinį (selektyvų) pranašumą. Pagal šią SESV nuostatą pagalba gali būti atrankinė, net jeigu ji taikoma visam ekonominiam sektoriui (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Unicredito Italiano, C-148/04, 45 p.).

63. Pažymėtina, kad ginčijamos priemonės taikomos elektros energetikos sektoriuje. Šiame sektoriuje naudą iš šių priemonių gali gauti tik VIAP teikiantys (galintys teikti) subjektams, t. y. ginčo priemonės taikomos tik subjektams, vykdantiems teisės aktuose nurodytą veiklą bei, priklausomai nuo atitinkamos VIAP schemos priemonės, atitinkantys nustatytus reikalavimus.

64. Siekiant nustatyti, ar valstybės priemonė yra atrankinio pobūdžio, reikia įvertinti, ar atitinkamoje teisinėje sistemoje ši priemonė suteikia pranašumą tam tikroms įmonėms kitų, esančiųjų panašioje faktinėje ir teisinėje situacijoje, atžvilgiu (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje British Aggregates Association prieš Komisiją, C-487/06 P, 82 p.). Valstybės pagalba laikomas kišimasis, kuris, kad ir kokia būtų jo forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kuris turi būti laikomas ekonomine nauda, kurios įmonė gavėja nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis (žr. Teisingumo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo byloje ATE, C-690/13, 19 p ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad norint nustatyti, ar valstybės investicija yra valstybės pagalba, būtina įvertinti, ar esant panašioms aplinkybėms įprastomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis panašaus dydžio privatus investuotojas būtų galėjęs įvykdyti tokią investiciją (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 1991 m. kovo 21 d. sprendimo Italija prieš Komisiją, C-305/89, 19 p.).

65. Teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad neginčijama, jog tam tikros VIAP schemos priemonės, ypač susijusios su elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, šios energijos balansavimu bei parama termofikacinėms elektrinėms, suteikia tam tikrą ekonominę naudą šiems elektros energijos gamintojams, be jokios rizikos jiems iš esmės garantuodama atitinkamas pajamas.

66. Kita vertus, minėtų taisyklių kontekste pirmiausia vertinant „NordBalt“ projektą akcentuotina, kad tai įstatyme numatytas strateginę reikšmę turintis projektas, kuris buvo imperatyviai pavestas vykdyti konkrečiai įmonei (AB LITGRID). Šio projekto vykdymą bei lėšų naudojimą kontroliuoja valstybinės valdžios institucijos, įskaitant VKEKK. Vertinant šio projekto apimtį, bendrus kaštus, vykdymo laikotarpį ir susijusius aspektus galima pagrįstai teigti, jog ginčo VIAP lėšomis yra kompensuojamos rinkos sąlygų neatitinkančios šios įmonės išlaidos. Manytina, kad vykdydama aptariamą veiklą, ypač atsižvelgiant į projekto tikslus bei į tai, kad kompensuojamos tik konkrečiai su projekto įgyvendinimu susijusios išlaidos, aptariamas VIAP tiekėjas galimai neįgyja jokio minėto pranašumo, nurodyto SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

67. Be to, pranašumo negali būti, kai atlyginama žalą, kurią valstybė sukėlė tam tikroms įmonėms (Teisingumo Teismo 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimo sujungtose bylose Asteris AE ir kiti prieš Graikiją, 06–120/87, 23 ir 24 p.). Pastebėtina, kad kompensacijos saulės elektrinių plėtotojams iš esmės mokamos valstybei nusprendus pakeisti šių elektrinių skatinimo priemones numačiusius teisės aktus ir taip iš esmės nebevykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų. Tai implikuoja vertinimą, jog kompensuojami dėl valstybės įsipareigojimų nevykdymo patirti realūs nuostoliai (išlaidos). Kita vertus, tai yra išlaidos, kurių plėtotojai nebūtų patyrę, jei dėl valstybės priemonės nebūtų atsiradusi paskata – parama saulės šviesos energetikai. Iš tiesų akivaizdu, jog nesant šios paskatos saulės elektrinių plėtotojai savo veiklą būtų organizavę kitaip. Atitinkamai svarstytina, kad aptariamomis kompensacijomis vis dėlto galimai kompensuojama jų įprastinę veiklos riziką atitinkantys praradimai, kurie nebūtų kompensuoti kitiems ūkio subjektams, kurie nebuvo pasinaudoję iki reglamentavimo pasikeitimo taikytomis skatinimo priemonėmis.

68. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jokio ekonominio pranašumo neįgyja ir šios nutarties 51–54 punktuose nurodytą veiklą vykdantys tinklų operatoriai – jiems kompensuojamos tik realūs nuostoliai, patirti superkant bei balansuojant atitinkamą elektros energiją. Iš tiesų nėra jokių abejonių, kad nesant nacionaliniuose norminiuose aktuose nustatyto privalomo įpareigojimo aptariamą elektros energiją supirkti nustatyta kaina (tarifais) bei balansuoti, įprastomis rinkos sąlygomis šie subjektai tokios veiklos nevykdytų. Be to, iš VIAP lėšų mokamos kompensacijos dydis neapima jokios papildomos realios ekonominės naudos (pelno), todėl akivaizdu, jog aptariamos veiklos vykdymas neatitinka tinklų operatorių ekonominio intereso.

69. Todėl nagrinėjamu atveju taip pat kyla abejonė dėl to, ar mokėjimai „NordBalt“ projektą įgyvendinančiai įmonei, kompensacijos saulės elektrinių plėtotojams bei kompensacijos tinklų operatoriams už jų superkamą ir balansuojamą elektros energiją (ne)turi atrankinio pobūdžio SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Dėl įpareigojimo teikti VIAP, kaip įpareigojimo teikti VESP

70. Svarbu paminėti, kad valstybės pagalba Sąjungos teisės prasme nelaikomas įsikišimas, jeigu jis turi būti vertinamas kaip kompensacija už paslaugas, kurias teikia naudos gaunančios įmonės, vykdydamos savo su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, ir dėl to šios įmonės realiai negauna jokios finansinės naudos, ir dėl minėtos įsikišimo priemonės šios įmonės neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su kitomis su jomis konkuruojančiomis įmonėmis (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo byloje TDM, C-140/09, 35 p. ir jame nurodytą praktiką). Kaip nustatyta Teisingumo Teismo 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00) 88–93 punktuose, kad priemonė nebūtų kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, turi būti tenkinamos tam tikros sąlygos. Pirma, įmonė gavėja privalo faktiškai būti įpareigota vykdyti su viešąja paslauga (VESP) susijusius įsipareigojimus, o šie įpareigojimai – aiškiai apibrėžti. Antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti. Trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurių patiriama vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Ketvirta, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurių gerai valdoma ir pakankamai priemonių su viešąja paslauga susijusiems įsipareigojimams vykdyti turinti tipinė įmonė būtų patyrusi vykdydama įsipareigojimus, analize.

71. Pirmasis iš minėtų kriterijų – reikalavimas apibrėžti VESP užduotį. Šis reikalavimas sutampa su SESV 106 straipsnio 2 dalies reikalavimu (Pirmosios instancijos teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimo byloje British United Provident Association Ltd (BUPA) prieš Komisiją, T-289/03, 171 p.). Iš šios SESV nuostatos matyti, kad įmonės, kurioms pavesta teikti VESP, yra įmonės, kurioms pavesta speciali užduotis. Paprastai specialios viešosios paslaugos užduoties pavedimas apima paslaugų, kurių įmonė neprisiimtų arba prisiimtų ne tokiu pat mastu ar ne tokiomis pat sąlygomis, jei paisytų savo komercinio intereso, teikimą. Be to, kad būtų taikoma SESV 106 straipsnio 2 dalis, reikia, kad vienai ar kelioms įmonėms būtų pavesta teikti VESP. Taigi šioms įmonėms valstybė turi būti pavedusi specialią užduotį (Europos Komisijos komunikatas dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą 2012/C 8/02). Pastebėtina ir tai, kad paslaugų teikėjo įsikišimas į procedūrą, kuria jam pavedama viešosios paslaugos užduotis, nereiškia, kad užduotis nekyla iš valdžios institucijos dokumento, net jei užduotis pavesta paslaugų teikėjo prašymu (Pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 15 d. sprendimo byloje Fred Olsen, T-17/02, 188 p.).

71.1. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, kaip buvo minėta, aptariamos VIAP ir įpareigojimai juos teikti iš esmės yra įpareigojimai teikti VESP, numatyti Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 2 dalyje (aptariami įpareigojimai nacionalinėje teisėje numatyti iš esmės remiantis šia direktyvos nuostata). Iš tiesų, teisėjų kolegijos manymu, elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių elektros energijos išteklių, šios energijos supirkimas ir balansavimas, energijos tiekimo saugumo užtikrinimas bei „NordBalt“ projektas yra susiję su saugumu bei aplinkos apsauga Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Manytina, kad bendra šilumos ir elektros energijos gamyba kombinuotojo ciklo termofikacinėse elektrinėse gali būti laikoma VESP, susijusi su aplinkos apsauga. Akcentuotina ir tai, kad teikti aptartas VIAP šių paslaugų teikėjai yra tiesiogiai įpareigojami įstatymais bei vykdomosios valdžios priimtais sprendimais ir (ar) su šių VIAP tiekėjais pasirašomomis sutartimis.

71.2. Pagal bendrą nacionalinį teisinį reglamentavimą VIAP užtikrinami būtent (galutinių) elektros energijos vartotojų, taip pat visuomenės interesai elektros energetikos sektoriuje, įskaitant ir interesus, susijusius su aplinkos apsauga. Su šiais tikslais neatsiejamas ir minėtas įpareigojimas tinklų operatoriams supirkti bei balansuoti atitinkamą elektros energiją.

71.3. Kita vertus, teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl to, ar VESP gali būti laikomos kompensacijos saulės elektrinių plėtotojams, nes jos iš esmės yra skirtos šių plėtotojų faktiškai patirtoms išlaidoms, kurios atsirado valstybei atsisakius savo priimtų įsipareigojimų šiems plėtotojams ir pakeitus atitinkamą teisinį reglamentavimą, atlyginti. Žinoma, kompensuojamos sąnaudos buvo susijusios su valstybės parama elektros energijos gamybai iš atsinaujinančių energijos išteklių, šias sąnaudas saulės elektrinių plėtotojai patyrė, be kita ko, tikėdamiesi, kad, remiantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, jų pagaminta elektros energija bus superkama pagal nustatytą aukštesnę nei vidutinė rinkos kainą. Tai lyg ir leidžia teigti, kad egzistuoja netiesioginis ryšys tarp iš VIAP lėšų mokamų sumų ir paslaugų, kurios, manytina, gali būti laikomos VESP.

72. Antrasis reikalavimas, kad kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti, teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės yra tenkinamas. Iš tiesų VIAP schemą reglamentuojančiuose nacionalinės teisės aktuose nustatytos aiškios VIAP kompensavimo (apmokėjimo) sąlygos, konkretūs išmokų dydžiai ir (ar)