VILNIAUS STATYBOS IR DIZAINO KOLEGIJOS

STATYBOS FAKULTETO STATYBOS KATEDRA

PASTATŲ PRIEŽIŪROS IR TECHNINIO EKSPLOATAVIMO BENDROSIOS TAISYKLĖS

PASKAITŲ KONSPEKTAS

Parengė vyresnioji dėstytoja Lilija Simonavičiūtė

Vilnius 2003

2

PASTATĄ IR JO KONSTRUKCIJAS VEIKAINTYS IŠORĖS IR VIDINIAI POVEIKIAI

Visi pastatai ir statiniai skirti visuomenės buitinėms, gamybinėms bei kultūrinėms ir dvasinėms reikmėms tenkinti. Naudojamuose pastatuose ilgainiui atsiranda pokyčių, bloginančių jų eksploatacines savybes . Dėl vienų pablogėja komfortas, buities, darbo ir gamybos sąlygos, o kiti gali sukelti viso statinio arba jo pavienių konstrukcijų ar elementų irimą.

Išorės poveikiai (gamtiniai ir dirbtiniai): radiacija temperatūra oro masių srautai krituliai dujos, cheminės medžiagos elektros iškrovos radijo ir elektromagnetinės bangos triukšmas, garso bangos svyravimas transportas

Vidiniai poveikiai (technologiniai, funkciniai):

apkrovos technologinis procesas temperatūros svyravimai drėgmė biologiniai veiksniai (kenkėjai)

Vibracija Seisminės bangos Drėgmė

Grunto slėgis Klaidžiojančios srovės Grunto plėtimasis dėl įšąlo

Biologiniai veiksniai

Senėjimu vadinamas medžiagų struktūros kitimas ir savybių blogėjimas dėl pačioje medžiagoje vykstančių procesų.

Medžiagas, iš kurių pastatytas pastatas, veikia lietus, radiacija, vėjas, temperatūrų pokyčiai, biologiniai veiksniai. Iš organinių medžiagų (bitumai, polimerai) išgaruoja lakiosios dalelės, jas greičiau naikina bakterijos, grybeliai, kerpės. Mineralinės medžiagos (akmuo, betonai, keramika, medis) suyra dėl dažno drėgmės bei temperatūros kitimo, korozijos. Ilgaamžiškumu vadinamas ilgiausias laikotarpis, per kurį medžiaga, veikiama apkrovų ir klimatinių sąlygų, nepraranda eksploatacinių savybių. Medžiagų ilgaamžiškumas turi atitikti pastato klasę ir konstrukcijų svarbą. STR 1.12.01:1996 statinių avarinės būklės pripažinimo tvarka numato penkias statinių svarbos klases:

3

1. – Svarbūs energetikos, valstybės strateginių pramonės šakų įmonių pagrindiniai korpusai, nuodingų medžiagų saugojimo talpyklos, tekalų valymo įrenginiai, televizijos bokštai, dengtos sporto arenos daugiau kaip 1000 vietų, maldos namai, prekybos centrai, kai prekybos plotas daugiau kaip 3500 m2, koncertų ir teatrų salės daugiau kaip 1000 vietų, mokyklos daugiau kaip 500 vietų, viešbučiai daugiau kaip 50 vietų, sveikatos apsaugos pastatai, kai juose daugiau kaip 100 lovų, daugiau kaip 300 apsilankymų per pamainą, valstybiniai archyvai ir kiti valstybinės reikšmės statiniai, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

2. – Muziejai, mokslo ir mokymo įstaigų pagrindiniai korpusai ir laboratorijos, koncertų ir teatrų salės (iki 1000 vietų), poilsio namai ir sanatorijos, prekybos centrai, kai prekybos plotas 400-3500 m2, pramonės įmonių pagrindiniai gamybos korpusai, bokštiniai statiniai iki 50 m aukščio, katilinių ir kompresorių pagrindiniai korpusai, daugiaaukščiai (daugiabučiai) gyvenamieji namai, viešbučiai ir sveikatos apsaugos pastatai, mažesni už 1 svarbos klasės pastatus.

3. – Valstybinių įstaigų statiniai, prekybos statiniai, pramonės įmonių gamybiniai ir administraciniai statiniai, vienaaukščiai gyvenamieji namai.

4. – Pramonės įmonių pagalbinių cechų statiniai, bokštiniai statiniai iki 15 m aukščio, vienaaukščiai nemasinio žmonių susibūrimo statiniai, prekybos paviljonai ir parduotuvės iki 400 m2, vienaaukščiai garažai.

5. – Laikini statiniai kurių avarinė būklė nekelia pavojaus žmogui ir aplinkai, neturi kultūrinės reikšmės.

Pastatai pagal ilgaamžiškumą suskirstyti į tris laipsnius: 1. - > 100 metų; 2. - > 50 metų; 3. - > 20 metų.

Esami pastatai gali tenkinti visuomenės reikmes tik tada, kai visą naudojimo

laiką yra rūpinamasi jų normalios techninės būklės palaikymu ir gerinimu. Statinio priežiūra – kompleksas prevencinių ir kitokių priemonių, kuriomis

siekiama, kad statinys ir jo dalys per ekonomiškai ar kitaip nustatytą naudojimo laikotarpį atitiktų paskirtį ir būklę.

Priežiūros tikslas yra garantuoti: • Statinio ir jo elementų naudojimą pagal paskirtį, jo konstrukcijų mechaninį

atsparumą ir stabilumą. • Statinio gaisrinę saugą, saugias naudojimo sąlygas bei aplinkos apsaugą,

taupų energijos vartojimą ir pan.; • Estetišką interjerą, eksterjerą ir aplinką bei kultūrinio paveldo vertybių

išsaugojimą. Esamas Lietuvos miestų, miestelių ir kaimo gyvenviečių butų fondas, pasižymi

užstatymo, pastatų, butų tipų įvairove, kurią daugiausia lėmė atitinkamo istorijos laikotarpio aplinkybės. Miestams būdingas rajoninis užstatymas: žmonių būstai ir visuomeniniai pastatai išdėstyti atskiromis grupėmis (kvartalais). Pramonės statiniai

4

ir jų kompleksai dažniausiai yra specialiai skirtose teritorijose. Gyvenamieji rajonai gatvių ir kelių tinklu organiškai sujungti su pramonės zonomis. Kaimo butų fondas daugiausia sutelktas įvairaus dydžio gyvenvietėse, dalis jo – vienkiemiuose. Čia ūkinių statinių išdėstymas įvairus. Visi civiliniai ir pramonės pastatai, inžineriniai statiniai, teritorijų tvarkymo elementai ir įrenginiai priskiriami materialiajam sukurtam ilgalaikiam turtui. Pramonės pastatai, įranga tiesiogiai susiję su materialinių vertybių kūrimu. Materialiojo sukurto ilgalaikio turto vertė nuolat keičiasi. Pastatai eksploatavimo metu dėvisi, netenka savo eksploatacinių kokybių (mažėja konstrukcijų stipris, pastovumas, šilumą saugančios savybės, sandarumas, garsą izoliuojančios savybės). Jį perkainojant, atsižvelgiama į specialius vyriausybės sprendimus ir rinkos sąlygas. Šiuo atveju įvertinami tokie veiksniai, kaip prieš tai atliktos rekonstrukcijos ir remonto darbų kaina, turto vertės sumažėjimas dėl jo amortizacijos, t.y. nusidėvėjimo.

5

PASTATŲ PRIEŽIŪROS IR TECHNINIO EKSPLOATAVIMO BENDROSIOS TAISYKLĖS

Statiniai ir jų konstrukcijos turi būti eksploatuojami nepažeidžiant projektų ir statybinių bei eksploatacinių normų. Laiku turi būti pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradę statybinių konstrukcijų defektai. Turi būti naudojamos profilaktinės priemonės, saugančios nuo ankstyvo statinių ir jų konstrukcijų susidėvėjimo. Eksploatuojant reikia imtis priemonių, kad išvengti statinių griūčių. Jei taip atsitiko ar įvyko stichinė nelaimė, daroma viskas, kad išvengti papildomų padarinių ir nuostolių Saugiai eksploatuojant pastatą, sumažėja su jo priežiūra susijusios išlaidos. Tuo tikslu būtina:

• stebėti ir įvertinti pastato ir jo konstrukcijų eksploatavimo sąlygas; • techniškai aprūpinti pastato eksploatavimą; • profilaktiškai atlikti remontą ir pašalinti pirminius defektus; • atlikti kapitalinį remontą. Eksploatuojant reikia imtis priemonių, kad išvengti statinių griūčių. Kad apsaugoti

pastatus nuo pirmalaikio susidėvėjimo, reikia: • reguliariai tikrinti ir įvertinti eksploatuojamų pastatų ir jų konstrukcijų būklę; • įvertinti eksploatuojamų pastatų ir jų konstrukcijų nudėvėjimo laipsnį; • išaiškinti defektus ir pašalinti jų atsiradimo priežastis. Jei taip atsitiko ar įvyko stichinė nelaimė, daroma viskas, kad išvengti papildomų

padarinių ir nuostolių.

Pastatų priežiūros ir eksploatavimo uždavinys – tinkamai prognozuoti profilaktinių priemonių terminus. Dažnai remontuojant gamyklose būna prastovos, ilginant tarpremontinius periodus – pastatų elementuose atsiranda ir daugėja įvairių pažeidimų bei defektų. Optimaliai tarpremontinių periodų trukmei nustatyti reikia statistinių duomenų apie eksploatuojamų pastatų ir jų elementų savybių pokyčius ir fizinį tarnavimo laiką. Prižiūrint pastatą atliekamas jo elementų stebėjimas bei tyrimas, numatytą laiką naudotų elementų bei įrenginių keitimas, inžinerinių sistemų profilaktika ir kt. Veiksniai, turintys įtakos pastato eksploatavimui:

• projektavimas – skaičiuojamosios schemos parinkimas, galimų eksploatacinių apkrovų ir sąlygų įvertinimas;

• medžiagos ir gaminiai – žaliavų kokybė, gamybos technologija, techninis lygis ir darbo kultūra;

• statyba – statybos klimatinės sąlygos (vasara, žiema, pajūris), darbininkų kvalifikacija, medžiagų ir konstrukcijų transportavimas, sandėliavimas, statybos technologija;

6

• eksploatacija – faktinis apkrovų atitikimas skaičiuojamosioms, eksploatacinių sąlygų laikymasis ir priežiūra.

Gamybinių statinių priežiūros ir techninio eksploatavimo taisyklės pateikiamos

respublikinėse statybos normose RSN 148-92* Gamybinių ir visuomeninių statinių priežiūros ir techninio eksploatavimo taisyklės. Šios taisyklės nustato bendruosius gamybinių ir visuomeninių pastatų, statinių, įrenginių ir jų konstrukcijų apžiūros, priežiūros ir eksploatavimo apskaitos reikalavimus. Jos privalomos eksploatuojant visus gamybinius ir visuomeninius statinius, komunikacijas, vandenvalos įrenginius, jų kompleksus, privažiavimo kelius bei aikšteles. Tikslas – saugus ir tausojantis statinių eksploatavimas nežalojant žmonių sveikatos ir aplinkos.

Vidutiniškai Lietuvoje kasmet įvyksta 6 stambios statybinės avarijos su žmonių aukomis ir materialiniais nuostoliais. Pagal konstrukcines medžiagas:

• mūrinių konstrukcijų - 32%; • surenkamo gelžbetonio - 30%; • monolitinio gelžbetonio – 17,5%; • metalinių konstrukcijų – 12,5%; • stambiaplokščių - 6%; • kitų - 2%. Avarijos dažniausiai įvyksta dėl kelių priežasčių. Pagal 1965-1985 metų

statistiką Lietuvoje statinių avarijos įvyko: • dėl projektuotojų klaidų - 8%; • dėl konstrukcijų gamybos ir statybos klaidų - 76%; • dėl eksploatavimo klaidų - 16%.

Labiausiai pažeidžiamos statinių vietos: • pagrinduose – gruntinio vandens svyravimo zona, pagrindo išplovimas,

įšalimas.perkrovimas; • pamatuose – drėgmės ir įšalo zonose, sienos ir pamato sandūroje; • sienose – tarpangiai ir sąramos, balkonai ir sieninių plokščių sandūros,

įdėtinės detalės, ryšiai, termoizoliacija, hidroizoliacija, apdailos plytos, lietaus nuvedimo sistemų tvirtinimo vietose;

• perdangose – tarpatramio vidurys, atraminės zonos, koncentruotų apkrovų vietos, siūlės tarp surenkamų elementų, vamzdynų praleidimo vietos;

• kolonose – sijų ir kitų elementų atrėmimo vietos, kampai; • stoge – stogo sujungimo vietos su dūmtraukiu ir ventiliacijos kanalais,

karnizai, parapetai, termoizoliacija, vietos ties lietaus vandens surinkėjais, stogo danga.

7

Eksploatacija – laikotarpis per kurį, veikiant įvairiems faktoriams, pastatas tampa netinkamu eksploatacijai.

Technologinis eksploatavimas – tai pastato panaudojimas pagal paskirtį. Kad

pastatą būtų galima technologiškai eksploatuoti, patalpose turi būti palaikomas reikalingas mikroklimatas, turi be sutrikimų dirbti visa inžinerinė įranga.

Techninis eksploatavimas – tai procesas susijęs su pastato ir jo konstrukcijų

patenkinamos techninės būklės išlaikymu per visą eksploatavimo laikotarpį. Techninė eksploatacija yra nenutrūkstamas procesas apimantis visą kompleksą priemonių skirtų pastato konstrukcijų būklės kontrolei ir jų remontui.

Už techninę pastatų priežiūrą atsakingi: • namų savininkai; • daugiabučių gyvenamų namų bendrijos; • visuomeniniuose ir pramoniniuose pastatuose turi būti paskirtas asmuo arba

asmenų grupė, kuri prižiūri ir atsako už atskiro pastato arba paskirtų pastatų grupės techninę būklę remiantis RSN 148-92* Gamybinių ir visuomeninių statinių priežiūros ir techninio eksploatavimo taisyklės;

• už techninę priežiūrą atsakingos tarnybos turi vesti reikalingą dokumentaciją.

Mažose įmonėse pildomas vieningas statinio priežiūros ir techninio

eksploatavimo žurnalas.

Pagrindiniai statinių ir jų konstrukcijų eksploatavimo uždaviniai: • pasiekti, kad statiniai ir jų konstrukcijos būtų eksploatuojami nepažeidžiant

statybinių, eksploatacinių normų ir statinio projektų; • laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių

konstrukcijų defektus; • profilaktinės priemonės saugant statinius ir jų konstrukcijas nuo ankstyvo

susidėvėjimo; • imtis priemonių statinių griūčių išvengti; • statiniui griuvus ar įvykus stichinei nelaimei, imtis priemonių, kad išvengti

papildomų padarinių ir nuostolių. Statinių ir jų konstrukcijų būklė priklauso nuo:

• klimatinių poveikių (vėjo, saulės radiacijos, lietaus, temperatūrinių pokyčių);

• agresyvių gruntinių poveikių (pamatai, pagrindai ir kt. požeminės konstrukcijos veikiamos gruntinio vandens ar tirpalų);

• vidaus aplinkos (dujos, garai, temperatūros, skysčiai); • mechaninių poveikių (smūgiai, vibracija, trintis).

8

Numačius keisti pastato matmenis, gamybos profilį, technologiją, įrangą būtina paruošti projektą. Pastatas gali būti remontuojamas arba rekonstruojamas.

Remontas – tai viso pastato arba jo atskirų dalių atnaujinimas , nekeičiant pastato laikančiųjų konstrukcijų, funkcinės paskirties ir architektūrinių sprendimų. Rekonstrukcija – gerinama arba keičiama pastato funkcinė paskirtis, keičiamos arba stiprinamos laikančiosios konstrukcijos, architektūriniai sprendimai (priestatai, antstatai, pastato platinimas, perplanavimas). Remontas dar gali būti profilaktinis ir kapitalinis. Kapitalinis remontas dažnai vykdomas kartu su rekonstrukcija. Eksploatuojant laikančiąsias konstrukcijas, neleidžiama didinti apkrovas, keisti konstrukcijų darbo schemas. Prie gelžbetoninių laikančiųjų konstrukcijų armatūros neleidžiama tvirtinti ar privirinti detalių bei pakabų. Metalinių konstrukcijų detalių apsauga nuo korozijos turi būti nuolat atnaujinama. Korozijos pažeistos vietos nedelsiant nuvalomos, antikorozinė danga atnaujinama. Stipriai korozijos paveiktų metalinių konstrukcijų laikomoji galia patikrinama skaičiavimais ar kitokiais būdais. Negalima metalinių konstrukcijų kaitinti ar valyti atvira ugnimi. Kad medinės konstrukcijos nedrėktų ir nepūtų, turi būti tvarkingos konstrukcijų vėdinimo sistemos. Turi būti tvarkingos stogo dangos, latakai vandeniui nuleisti, kondensatui surinkti. Pastebėjus pelėsius ar puvimo židinius, nedelsiant išsiaiškinti ir pašalinti jų kilmės bei plitimo židinius. Pastoviai sekti, kad būtų tvarkingos medinių ir medinių-metalinių laikančiųjų konstrukcijų elementų sujungimo detalės, periodiškai reguliuoti ir suveržti atsileidusius varžtus, pleištus, kylius ir žiedus. Neleidžiama mažinti evakuacinių kelių, praėjimų, pravažiavimų ir koridorių matmenų, užgriozdinti daiktais. Natūraliai neapšviestose vietose, skirtose žmonių judėjimui,turi būti įrengtas pastovus dirbtinis apšvietimas. Neleistina technologinį vandenį ar garą šalinti tiesiog per sienų ar kitų atitvarų angas arba išvedus per jas nepakankamo ilgio išmetimo vamzdyną. Likviduojant avarijas, technologinis vanduo ar garas išleidžiamas per vamzdį ne arčiau kaip 3 m nuo sienos, atitvaros ar kitokios laikančios konstrukcijos.

9

Statinių ir jų konstrukcijų kritinė būklė įvertinama vadovaujantis RSN 148-92*

Gamybinių ir visuomeninių statinių priežiūros ir techninio eksploatavimo taisyklės ir STR 1.12.01: Statinių avarinės būklės pripažinimo tvarka

10

STATINIO FUNKCIONAVIMO SCHEMA

Kiekvienas statinys turi savo pakirtį ir pagal kurios reikalavimus jis yra suprojektuojamas. Nuo to priklauso patalpų išplanavimas, aukštų skaičius, komunikacijos, statybinių medžiagų pasirinkimas. Tarp inžinerinių grunto tyrinėjimų būsimo statinio statybos vietoje, projektavimo, jo statybos ir eksploatavimo egzistuoja tiesioginis ryšys. Statinio tinkamumas eksploatuoti, inžinerinių tinklų ir konstrukcijų patikimumas bei ilgalaikiškumas nustatomas projektavimo metu. Projektuotojas privalo įvertinti, kokiose sąlygose bus eksploatuojamas statinys, kokią įtaką šios sąlygos gali turėti visoms jo dalims. Projektuoti reikia taip, kad būtų patogus priėjimas prie visų inžinerinės įrangos linijų ir mazgų. Statiniai skiriami pramonės poreikiams, administracijai, kultūros, švietimo ir gydymo įstaigoms, žmonėms gyventi. Pagal šią paskirtį statiniai skirstomi į:

• civilinius (gyvenamieji namai, ligoninės, mokyklos, teatrai, parduotuvės, kontoros irt. t.);

• pramonės (cechai, elektros pastorės, sandėliai, katilinės, garažai); • žemės ūkio (veterinarijos gydyklos, šiltnamiai, daržinės, tvartai, paukštidės).

Statinio eksploatavimo sąlygos, jo komunikacijų sistemos priklauso nuo pastato paskirties ir turi tenkinti jam keliamus reikalavimus. Tai reiškia, kad pastato eksploatacija yra kompleksas priemonių, kurios užtikrina patalpose komfortą, galimybę be problemų naudotis patalpomis, statinio atskirais elementais ir sistemomis pagal jų paskirtį visą numatytą eksploatavimo laikotarpį. Statinio kokybė labiausiai priklauso nuo to, kaip jis eksploatuojamas.Pradėjus statinį eksploatuoti išryškėja projektavimo ir statybos metu padarytos klaidos. Statybos įstatymas garantuoja statiniui 5-ių, komunikacijoms 10-ies metų garantinį laiką.

11

STATINYS

PROJEKTAVIMAS

EKSPLOATAVIMAS

TECHNINĖS TECHNOLOGINĖS

APŽIŪROS, TYRIMAI, DIAGNOSTIKA

REMONTAS

INŽ. ĮRANGOS BŪKLĖS

DIAGNOSTIKA

STATYBA

DEMONTAVIMAS GRIOVIMAS

ANTRINIS MEDŽIAGŲ

PANAUDOJIMAS

REKONSTRUKCIJA

12

EKSPLOATAVIMO REIKALAVIMAI PASTATMS, JŲ KONSTRUKCIJOMS IR ĮRANGAI

Kiekvienas pastatas ar statinys yra sistema, sudaryta iš daugelio konstrukcinių elementų ir inžinerinės įrangos. Dalis konstrukcinių elementų dažnai atlieka keletą funkcijų: laiko apkrovas, tarnauja technologiniam procesui, naudojami kaip atitvaros ar dekoratyviniai elementai. Statinys bus patikimas, jeigu tinkamai parinkta jo sistema, kuri garantuoja, kad bus išvengta stambių projektavimo ir gamybos klaidų ir statinys apsaugotas nuo staigaus ir netikėto irimo. Vis dėlto lieka nedidelė tikimybė, kad naudojamas pastatas arba jo elementas suges ar suirs dėl atsitiktinių perkrovų arba dėl jo elementų ir medžiagų savybių prigimtinės kaitos. Eksploatuojamų pastatų susidėvėjimas priklauso nuo konstrukcijų ir jų medžiagų atsparumo įvairiems poveikiams. Eksploatavimo metu atsiradę ir laiku nepašalinti įvairūs defektai, gali sudaryti sąlygas pirmalaikiam konstrukcijos suirimui, sukelti pavojų saugiam žmonių darbui ir gamtai. Defektų slėpimas ne tik nedidina konstrukcijos stiprumo, bet dėl tokios “kosmetikos” atsiranda sunkumų įvertinant pastato tikrąją būklę. Laikančiųjų statybinių konstrukcijų ir inžinerinės įrangos kokybė apibūdinama ne tik jų stiprumu, standumu ir atsparumu pleišėti, bet ir jų patikimumu, tvarumu ir kitais rodikliais. Pastatų laikančioms konstrukcijoms visą naudojimo laiką neleistini ribiniai būviai. Pagal svarbą jie skirstomi į dvi grupes:

• Pirmajai (saugos) ribinių būvių grupei priklauso staigus arba kitokio pobūdžio konstrukcijų suirimas, formos ar pastovumo netekimas, suirimas dėl nuovargio ir kitų veiksnių.

• Antrajai (tinkamumo naudoti arba eksploatacinių) ribinių būvių grupei priklauso konstrukcijų pleišėjimas ir neleistino didumo poslinkiai.

Objektyviausiai konstrukcijų techninė būklė įvertinama tikimybiniais patikimumo

rodikliais: sauga, ilgaamžiškumas, negendamumas.

Patikimumas – bendroji konstrukcijos savybė, charakterizuojanti jos saugą, tinkamumą eksploatuoti, ilgaamžiškumą, negendamumą. Visą pastatų ar statinių planinį naudojimo laiką konstrukcija išvengia ribinių būvių. Tai viso statinio ir jį sudarančių elementų tikimybinis patikimumas. Konstrukcijos tikimybinio patikimumo rodiklis yra tikimybė išvengti ribinio būvio

13

P { T ≥ t } = 0…100% T – konstrukcijos naudojimo trukmė iki pirmojo ribinio būvio (atsitiktinis dydis); t – jos planinė (norminė) naudojimo trukmė. Nauja arba suremontuota konstrukcija patikima, kai jos tikimybinio patikimumo rodiklis yra artimas vienetui (arba 100%). Tikimybė Q = 1-P , kad ji eksploatacijos metu pateks į ribinį būvį, yra labai maža. Sauga – konstrukcijos savybė, leidžianti išvengti pirmosios grupės ribinių būvių. Konstrukcijos saugos rodiklis yra jos ilgalaikis saugis, t. y. tikimybė

P { T ≥ t } = P { T ≥ tl } , T – saugios eksploatacijos trukmė (atsitiktinis dydis), tl = t -planinė trukmė (fiksuotas dydis). Tinkamumas naudoti – konstrukcijos savybė, leidžianti išvengti antrosios grupės ribinių būvių. Ji apibūdinama konstrukcijos tinkamumo rodikliu

P { T ≥ t } = P { T ≥ t2 }.

Konstrukcija gebėjimas priešintis vibracinėms ir ilgalaikėms apkrovoms bei aplinkos temperatūros pokyčiams nusakoma prisitaikomumu, o supleišėjusios, bet nesuirusios konstrukcijos gebėjimas tam tikrą laiką atlikti savo paskirtį – tvarumu. Ilgaamžiškumas – konstrukcijos savybė išlaikyti jos darbingumą iki ribinio būvio, įskaitant pertraukas priežiūrai ir remontui ar rekonstrukcijai. Konstrukcijos ilgaamžiškumo tikimybinis rodiklis yra techninis išteklius tres ,kuris rodo jos naudojimo trukmę, vadinamą naudingąja trukme. Visais atvejais laikančiųjų konstrukcijų ilgaamžiškumas turi būti didesnis negu atitvarinių, nes jos lemia statinių patikimumą. Ilgaamžiškumas yra pagrindinis statinių ir jų elementų kokybės vertinimo rodiklis. Pagal Europos standartą ENV 1991-1 projektinis (norminis) konstrukcijų techninis išteklius yra toks:

• 5 metai laikiniems statiniams; • 25 metai išmontuojamiems statiniams; • 50 metų įprastiniams statiniams; • 100 metų transporto, hidrotechnikos statiniams ir įvairiems monumentams. Prognozuojamo konstrukcijos ištekliaus garantija yra tikimybinis ilgalaikis saugis

P{T ≥ tres }. Konstrukcijos saugis turi būti ne mažesnis už leistinąjį P. jo vertė priklauso nuo statinio paskirties ir galimų ekonominių, socialinių bei moralinių nuostolių dėl jo gedimo, griūties ar katastrofos.

14

Gedimas – toks įvykis, dėl kurio konstrukcija iš dalies arba visiškai tampa netinkama eksploatuoti. Griūtis – įvykis, kurio metu konstrukcija pradeda irti arba suyra. Katastrofa – tokia griūtis, kurios metu žūva žmonės arba žalojama gamta. Negendamumas – konstrukcijos savybė išvengti defektų nustatytą laiką be priverstinių pertraukų iki pirmojo gedimo. Tai priklauso nuo konstrukcijos stiprumo, standumo, šiluminės varžos ir kt. Negendamumu laikomas vieno tipo elementų, kurie per nustatytą laiką nesugenda, kiekio santykis su visų šių elementų kiekiu:

P = n0 / n , P – elemento negendamumas per tam tikrą laiką; n0 – stebėtų vieno tipo elementų, eksploatuotų tam tikrą laiką be gedimų, kiekis; n – bendras stebėtų elementų kiekis. Pavyzdys. Apžiūrėjus 60-ties butų duris, nustatyta, kad 22 iš jų techninė būklė yra bloga. Taigi šio namo durų negendamumas P = (60 – 22)/60 = 0,633 (63,3%). Pakeitus (arba suremontavus) atskirus elementus, jų negendamumas padidėja, tačiau pradinės vertės nepasiekia, nes konstrukcijose ir sistemose yra elementų liekamasis nusidėvėjimas. Pataisomumas – statybinio objekto savybė, rodanti, kad galima palaikyti ir atstatyti jo darbingą būklę prižiūrint ir remontuojant. Vien dėl to, kad statinių priežiūros tarnybos nesugeba reguliariai , laiku ir kvalifikuotai įvertinti eksploatacinių poveikių konstrukcijų darbui, atsiranda avarinės situacijos, patiriami dideli nuostoliai. Savalaikio ir kvalifikuoto statinių ir jų konstrukcijų būklės įvertinimo naudą, jo efektyvumą nesunku apskaičiuoti, žinant kas pigiau: ar laiku nustatyti defektus, jų pavojingumo laipsnį ir juos pašalinti, kad ir dažniau (antikorozinių dangų pastovus atstatymas, hidroizoliacinių sluoksnių keitimas ir kt.), arba leisti šiems defektams toliau vystytis, rizikuojant prailginti defektų pašalinimo periodus ir vėliau atlikti didesnės apimties remonto darbus. Šiuo atveju dažnai tenka ne tik užtaisyti padidėjusius defektus, bet ir stiprinti visą konstrukciją, atstatyti jos laikomąją galią arba pakeisti nauja. Šioje situacijoje labai rizikuojama konstrukcijos patikimumu ir galimomis sunkiomis pasekmėmis žmonių ir gamtos saugumo požiūriu.

15

Idealus pastato eksploatavimas, kad nevyktų jokio jo susidėvėjimo, praktiškai neįmanomas. Net esant idealiomis eksploatavimo sąlygoms, vyksta medžiagų “senėjimas” ir jų galios mažėjimas. Pastato konstrukcijose dėl įvairių priežasčių atsiranda matomi ir nematomi defektai, kurie turi įtakos tolimesniam konstrukcijos eksploatavimui.

Skaičiavimai ir tyrimų analizė rodo, kad visos išlaidos pastato eksploatacijai ir

jo tolimesnei priežiūrai priklauso nuo laikotarpio iki pirmųjų defektų atsiradimo ir jų likvidavimo. Jau priimant pastato projektą, statytojas ir rangovai turi patikrinti, ar jame įvertinti visi konstrukciniai, technologiniai ir eksploataciniai reikalavimai.

16

PASTATŲ IR JŲ KONSTRUKCIJŲ PRIEŽIŪRA Pastatų ir jų konstrukcijų priežiūros tikslai:

• mažinti ardančiųjų klimatinių (vėjo, lietaus, drėgmės, temperatūrinių pokyčių, saulės radiacijos) poveikių įtaką;

• mažinti gruntinių (vandens, tirpalų, klaidžiojančių srovių, biologinių) poveikių įtaką;

• mažinti mechaninių (smūgių, vibracijos, trinties) poveikių įtaką; • išlaikyti tinkamas pastatų eksploatacines savybes, nežalojant žmonių

sveikatos. Būtina išsiaiškinti: • galėjusias įvykti atsitiktines atskirų konstrukcijų perkrovas gamybos

proceso metu, sandėliuojant ir transportuojant žaliavas bei produkciją; • įvykusius technologinius įrengimų gedimus ir avarijas. Kad sumažinti klimatinius poveikius pastatams: • būtina pastoviai prižiūrėti, kad būtų tvarkingi stogai, sienos, cokoliai; • svarbu, kad nebūtų pažeisti pamatų ir kitų konstrukcijų hidroizoliaciniai

sluoksniai, tvarkingas drenažas; • tvarkingai pašalinamas nuo stogo vanduo; • turi būti tvarkingai apskardinami latakai, lietvamzdžiai; • būtina laiku pašalinti susikaupusį ant stogų, prie sienų, švieslangių ir kitų

konstrukcijų sniegą ir ledą; • būtina stebėti, kad elementų sujungimo siūlėse ir kitose vietose neatsirastų

pavojingų deformacijų požymių (plyšių, apsauginių sluoksnių pažeidimų, drenažinių latakų ar vamzdelių užakimo, lietaus kanalizacijos užsikimšimo ir t.t.)

Saugant pastatų konstrukcijas nuo agresyvių gruntinių poveikių būtina: • prižiūrėti, kad pamatai, pagrindai ir kitos požeminės konstrukcijos nebūtų

tiesiogiai veikiamos gruntiniu vandeniu ar tirpalais; • tvarkingai įrengti pastatų nuogrindas, vandens nuleidimą nuo stogo; • medžiai sodinami ne arčiau kaip 5m nuo pastato, o gėlynai ar krūmai – ne

arčiau kaip 2m; • stebėti, kad nebūtų požeminio skysčių ar dujų nutekėjimo ar migracijos, nes

tai gali sukelti konstrukcijų koroziją ar sprogimą.

Vykdant statinių ir jų konstrukcijų priežiūrą, būtina turėti statinio gyvavimo ciklo technologinį modelį. Gyvavimo ciklo techninio modelio tikslas – atsakyti į klausimus, kiek statinys yra nusidėvėjęs bet kuriuo jo momentu. Nagrinėjant statinį kaip objektą,būtina atsižvelgti į jo struktūrą. Todėl statinys skirstomas į žemesnio lygio dalis. Šios dalys sąlyginai pavadintos

17

PASTATAS

SIENOS PERDANGOS PAMATAI

KOLONOS

S PLOKŠTĖS

SIJOS

RŪSYS

PAGRINDAS VPastato metais, Y

• g• e• Kai

tokių, gyvavimtolesniatrukmės

Egyvavimminimatrukmė Pdėsningvizualia Psąnaudo

MŪRA

SĄRAMOS

GRINDŲ K-JA PAPĖDĖS

DURYS

LANGAI

STOGO DANGA

isos pastato dalys dalių elementai nėra vienodi pagal jų svarbą pastatui. dalių gyvavimo trukmė yra skirtinga. Ji išreiškiama pastoviu skaičiumi – kurie yra normuojami kiekvienam elementui.

ra dvi struktūrinės dalies trukmės: yvavimo trukmė; fektyvaus naudojimo minimali trukmė.

kurioms pastato dalims ar elementams šios trukmės yra lygios, tačiau yra kurių efektyvaus naudojimo minimali trukmė yra trumpesnė už pastato

o trukmę. Jei elementų būvis kelia pavojų žmogaus gyvybei ar viso pastato m gyvavimui, juos reikia keisti arba remontuoti nesulaukus jų gyvavimo pabaigos.

fektyvaus naudojimo minimali trukmė gali būti išreikšta ir dalimi nuo o trukmės. Tai naudojimo rodiklis, kuris lygus efektyvaus naudojimo

lios ir gyvavimo trukmės santykiui. Jei efektyvaus naudojimo minimali lygi gyvavimo trukmei, šis rodiklis lygus vienetui. astato dalių ir elementų nusidėvėjimas yra normalus reiškinys jei vyksta ai. Tai įvertinama pasinaudojus statistiniais stebėjimo duomenimis arba i įvertinus prižiūrimo pastato dalis bei jo atskirus elementus.

astato priežiūrai yra reikalingos sąnaudos. Pastato ir jo elementų priežiūros s skirstomos į:

18

• nuolatinių ir sezoninių darbų sąnaudos; • statinio dalių ir elementų būklės palaikymo darbų sąnaudos.

Bendros pastato gyvavimo ciklo sąnaudos

Statybos sąnaudos

Rekonstrukcijossąnaudos

Remonto sąnaudos

Eksploatacijossąnaudos

Sąnaudos nuolatiniams ir sezoniniams darbams yra dažniausiai pastovios, nepriklauso nuo pastato techninio nusidėvėjimo. Jos yra nedidelės palyginus su pastato dalių ir elementų būklės palaikymo sąnaudomis.

Pastato dalių ir elementų būklės palaikymo darbai apima einamojo

remonto darbus. Sąnaudos šiems darbams auga, kol pastato dalis ar elementas rekonstruojami arba suremontuojami.

Kad išsaugoti konstrukcijų laikomąją galią:

• Neleisti laikančiųjų konstrukcijų apkrauti papildomomis apkrovomis. • Neleisti keisti konstrukcijų apkrovimo schemų, neįvertinus kaip tai įtakos jų

laikomajai galiai. • Pastato išplanavimas, padidinimas, jame esanti įranga ir pati technologija

gali būti keičiami ar statomi papildomai tik turint šiam tikslui paruoštą projektą.

• Neleidžiama silpninti konstrukcijų įpjaunant ar išpjaunant jų atskiras dalis arba elementus, gręžiant ar išmušant skyles, angas perdangose, denginiuose, sijose, kolonose, sienose ar kitose laikančiuose konstrukcijose.

• Prie gelžbetoninių konstrukcijų armatūros neleidžiama privirinti ar tvirtinti detalių bei pakabų.

• Būtina pastoviai atnaujinti metalinių konstrukcijų apsaugą nuo korozijos. • Eksploatuojant medines konstrukcijas būtina, kad būtų tvarkinga ir veiktų

konstrukcijų vėdinimo sistema. • Medinių ir medinių-metalinių konstrukcijų laikančiųjų elementų sujungimo

detalės turi būti tvarkingos, periodiškai reguliuojamos ir suveržiami atsileidę varžtai, pleištai, žiedai.

19

PASTATŲ IR JŲ KONSTRUKCIJŲ APŽIŪRA

Pastatų apžiūros tikslas: • laiku pastebėti konstrukcijų defektus ir pažeidimus; • teisingai įvertinti konstrukcijų defektų ir pažeidimų atsiradimų priežastis; • neatidėliojant paruošti priemones, stabdančias defektų plitimą. • Pradinis eksploatuojamų konstrukcijų būklės tyrimas yra vizualus. Reikia

“jausti”, kur labiausiai tikėtinos konstrukcijų defektų vietos. Vizualiai tiriant konstrukcijas, kad apytiksliai išmatuoti jų defektų ir deformacijų parametrus, būtina turėti reikiamus instrumentus ir mokėti jais naudotis, teisingai pasirinkti pagrindinių defektų vertinimo kriterijus, pateikti išvadas bei rekomendacijas dėl konstrukcijų techninės būklės, t.y. pakenkimo laipsni.

Vizualiai apžiūrai reikalingi įrankiai ir prietaisai

Vizualios apžiūros priemonės

Numatomas parametras ar paskirtis

Šaltkalvio plaktukas, kirstukas. Medžiagos paviršiaus stiprumas, konstrukcijos monolitiškumas.

10…20 m ilgio plieninė ruletė, 0,5…1,0 m ilgio plieninė liniuotė (su 1 mm

padalomis), sulankstomas metalinis metras.

Atstumai tarp konstrukcijų, jų matmenys, defektų matmenys.

Slankmatis, slankmatis-gyliamatis, 0,3 m ilgio medinė liniuotė (su 1 mm

padalomis).

Armatūros apsauginio betono sluoksnio storis, strypų skersmuo, defektų

matmenys. Kampainiai 900. Konstrukcijų paviršiaus statumas.

Didinamas stiklas su skale (lupa), kurios padalos vertė 0,1 mm (arba mikroskopas

su atskaitų skale).

Plyšių atsivėrimo plotis ir gylis.

Taruotų strypų prietaisas. Įlinkis. Gipsiniai arba metaliniai žyminiai. Plyšių atsivėrimui stebėti.

Elektrinis žibintas. Konstrukcijų apžiūra tamsiose vietose. Metalo pjūklelis, dildė, žnyplės. Armatūros, metalo pavyzdžių paėmimas

laboratoriniams tyrimams. Žiūronas. Konstrukcijų apžiūra iš toli.

Fotoaparatas. Defektų fotografavimas. Sąsiuvinis, pieštukai. Apžiūros rezultatams užrašyti.

Kreida, staliaus pieštukas. Pažymėti konstrukcijų tyrimų detalias vietas.

Apie apžiūrų metu pastebėtus defektus, deformacijas ar grubius pastatų eksploatavimo taisyklių pažeidimus, dėl kurių kyla pavojus žmonių sveikatai,

20

aplinkai ar galimi stambūs materialiniai nuostoliai, būtina nedelsiant informuoti įmonės, kuriai priklauso apžiūrimi statiniai, vadovą.

Pastatų ir konstrukcijų apžiūros susideda iš:

• nuolatinių stebėjimų ; • sezoninių bendrųjų apžiūrų, atliekamų kasmet pavasarį ir rudenį; • periodinių bendrųjų apžiūrų, atliekamų statinio dalyje pagal eksploatacinį

reglamentą; • neeilinių apžiūrų, atliekamų po stichinių nelaimių (gaisrų, liūčių, uraganų ir

t.t.); • dalinių po statinio ar jo konstrukcijų griūčių; • apžiūros, keičiantis pastato savininkui; • inspekcinės apžiūros; • specialiosios apžiūros. Pastatų ir jų konstrukcijų apžiūras vykdo: • nuolatinius stebėjimus – pastatų priežiūros vadovas (vyriausias

eksploatacininkas); • sezonines bendrąsias apžiūras- įmonių specialistų grupės (komisijos),

vadovaujamos tos įmonės statinių priežiūros ir eksploatavimo vadovo; • periodines bendrąsias arba dalines – pastatų eksploatavimo ar jos funkcijas

atliekančios tarnybos; • inspekcines – statybos ar statinių eksploatavimo, valstybinės priežiūros

pareigūnai ar šiam darbui įgalioti specialistai; • specialiąsias – atestuotos inžinerinių paslaugų įmonės, laboratorijos arba

ekspertai, turintys teisę vykdyti šiuos darbus.

Sezoninės apžiūros atliekamos pavasarį ištirpus sniegui ir rudenį prieš prasidedant šildymo sezonui. Tikslas – nustatyti, kaip pakito statinių ir jų konstrukcijų bei inžinerinės įrangos būklė per praėjusį laikotarpį, įvertinti atsiradusias konstrukcijų, ypač laikančiųjų, deformacijas ar defektus.

Pavasarinių apžiūrų metu būtina skirti dėmesį:

• stogo dangos kokybei; • vandens nuolajų būklei; • karnizų, parapetų, cokolių, nuogrindų būklei; • drenažų būklei; • kelių ir privažiavimų būklei. Rudeninių apžiūrų metu: • paruošiami pastatai ir inžinerinės įrangos sistemos rudens-žiemos sezonui; • skiriamas dėmesys vandens ir sniego pašalinimui.

21

Įvertinus apžiūros rezultatus, sprendžiama, ar reikalingas remontas, jo charakteris, apimtys.

22

STATINIO EKSPERTIZĖ

Atlikus pastatų ar statinių apžiūrą, kai kuriais atvejais darbas tęsiamas atliekant ekspertizę. Statinio ekspertizė privaloma, kai:

• įvyko statomo ar naudojamo statinio avarija, ar prognozuojama jos grėsmė, pastebėtos statinio deformacijos;

• statybos metu pastebėti projekto sprendinių ar statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimai, dėl kurių gali kilti avarijos grėsmė;

• statybos metu nustatyti nekokybiški projektiniai sprendiniai, dėl kurių gali kilti avarijos grėsmė;

• būtina nustatyti ir ištirti gyvenamojo namo laikančiųjų konstrukcijų techninę būklę iki rekonstravimo projekto parengimo.

Statinio ekspertizė atliekama vadovaujantis Statinio projekto ir statinio ekspertizės

techniniu reglamentu STR 1.06.01:1999. Statinio ekspertizės būna: • statinio ekspertizė (techninė ir finansinė ekonominė) – patikrinimas, kuriuo

nustatoma, ar statinys atitinka patvirtinto statinio projekto sprendimus, statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus reikalavimus;

• statinio techninė ekspertizė – statinio techninės būklės patikrinimas, kuriuo nustatoma, kaip statinys ar jo atskira dalis atitinka pirmąjį statinio esminį reikalavimą, t.y. mechaninį atsparumą ir pastovumą;

• statinio finansinė ekonominė ekspertizė – patikrinimas, kuriuo nustatoma, ar dokumentais įformintos darbų apimtys ir vertės atitinka įvykdytas darbų vertes, ir išnagrinėjami kiti statinio finansiniai ekonominiai rodikliai (pagal šio reglamento reikalavimus).

Statinio ekspertizės vadovas - `fizinis asmuo, specialistas, atestuotas pagal

nustatytą tvarką, atliekantis techninę ar finansinę ekonominę ekspertizę, pasirašantis statinio techninės ar finansinės ekonominės ekspertizės aktą ir atsakantis už statinio ekspertizės kokybę ir išvadas.

Statinio techninės ekspertizės sudėtis bendruoju atveju yra ši:

• statinio (jo dalių, konstrukcijų) techninės būklės patikrinimas; • statinio (jo dalių, konstrukcijų) deformacijų (ar jų grėsmės), avarinės būklės (ar

avarijų grėsmės) priežasčių (statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, blogi projektiniai sprendiniai, nepakankamos apimties tyrimai, projektinių sprendinių pažeidimai statybos metu, nepatenkinama statybos darbų kokybė, pašaliniai veiksniai, netinkamas statinio naudojimas) nustatymas.

Techninės ekspertizės metu atliekami:

23

• statinio ar jo dalių, konstrukcijų bei statinio sistemų tyrimai ar tyrinėjimai, laboratoriniai bandymai bei skaičiavimai ir jų techninės būklės (patikimumo, laikymo galios, techninių pažeidimų) įvertinimas;

• patikrinimas, ar statybos gaminiai turi atitikties dokumentus. Statinio techninės ekspertizės akte nurodoma: • trumpa statinio būklės charakteristika ir priežastys, sukėlusios neigiamas

pasekmes statiniui; • privalomos pastabos (nurodymai) dėl priemonių statinio būklei pagerinti,

avarijos grėsmei pašalinti, o jei ji įvyko – avarijos būklei stabilizuoti (didesnės avarijos grėsmei pašalinti), statinio statybai sustabdyti (ar konservuoti), statiniui nugriauti;

• neprivalomosios – rekomendacijos ir pasiūlymai statinio būklei pagerinti; • akto išvados. Aktą pasirašo ekspertizės vadovas ir ekspertas. Statinio techninės ekspertizės akto išvadose (priklausomai nuo to ar statinys

statomas, pastatytas ar naudojamas) turi būti nurodomi šie konkretūs reikalavimai: • neatidėliotinos priemonės statinio avariniai būklei ir pavojingoms

deformacijoms stabilizuoti (avarijos grėsmei išvengti); • statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų pašalinimas; • projektinių sprendinių pažeidimų (statybos metu) pašalinimas ar pakeitimas

(įvertinus esamą padėtį) kitais projektiniais sprendimais; • statybos metu nustatytų blogų projektinių sprendinių taisymas ar jų pakeitimas

kitais; • nekokybiškai atliktų statybos darbų pataisymas; • nekokybiškų statybinių medžiagų, statybos gaminių, įrangos pakeitimas

(demontavimas) kokybiškais, o jei pakeisti negalima ar netikslinga – papildomų priemonių jų kokybei pagerinti įgyvendinimas;

• statybos darbų sustabdymas ar statinio konservavimo būtinumas; • laikinas pastatyto statinio naudojimo sustabdymas esant deformacijų ar griūties

grėsmei; • kitos, priklausomai nuo statinio faktiškos techninės būklės, priemonės.

24

PASTATŲ PRIEŽIŪROS TARNYBŲ PAREIGOS, TEISĖS, VEDAMA DOKUMENTACIJA

Statinių priežiūros ir eksploatavimo tarnyba (SPET) arba kita jos funkcijas vykdanti tarnyba kaupia ir saugo visą dokumentaciją, skirtą statinių ir jų konstrukcijų priežiūrai ir eksploatavimui:

• įsakymai apie asmenų, atsakingų už statinių priežiūrą ir eksploatavimą, paskyrimą;

• statinių pasai ir techninio eksploatavimo žurnalai; • įmonės standartai, skirti statinių priežiūrai ir eksploatavimui; • pareigybinės instrukcijos. • Skiriant atsakingus pastatų, inžinerinių komunikacijų bei sistemų priežiūros ir

eksploatavimo tarnybų pareigūnus, patvirtinamos jų tarnybinės instrukcijos.

Pastatų priežiūros ir eksploatavimo vadovo pareigos ir teisės: • vadovauja įmonės pastatų ir inžinerinių komunikacijų priežiūrai ir

eksploatavimui; • atsako už statinių (pastatų) būklę; • tvirtina instrukcijas, įmonės standartus,ir kitą norminę dokumentaciją, susijusią

su statinių priežiūra ir remontu; • parenka statinių (pastatų) priežiūros tarnybos vadovus ir kontroliuoja jų veiklą; • po konstrukcijų griūčių ar avarijų organizuoja ir vadovauja specialioms statinių

apžiūroms ir komisijoms, skirtoms šalinti tokių avarijų ar griūčių priežastims; • atstovauja savo kompetencijos ribose įmonės interesams. • Pastatų priežiūros ir eksploatavimo tarnybos tokios pareigos ir teisės: • organizuoja ir vykdo pastatų periodines bendrąsias arba dalines bei sezonines

apžiūras; • organizuoja teisingą eksploatacinį režimą ir remontą; • saugo su eksploatacija ir remontu susijusią dokumentaciją (pastatų pasus,

techninio eksploatavimo žurnalus); • organizuoja remonto ir atstatomuosius darbus; • gali drausti eksploatuoti statinius ar atskiras jų dalis; • teikia pasiūlymus eksploatavimui pagerinti. • Reikalingi duomenys apie statinį ir jo konstrukcijas yra kaupiami statinio pase,

o apie jų būklę eksploatavimo metu – statinio techninio eksploatavimo žurnale. Pasas surašomas ir pateikiamas baigtų statybų priėmimo naudoti komisijai kartu su kita privaloma dokumentacija. Pasas surašomas viename egzemplioriuje, saugomas statinių priežiūros ir eksploatavimo tarnyboje.

Statinio techniniame pase turi būti aprašyta: • statinio charakteristika (plotas, tūris, sienos, stogas);

25

• žalingi veiksniai (temperatūra, drėgmė, cheminis užterštumas, oro apykaita m3/val.);

• patalpų atitvarų ir grindų charakteristika; • išorės sienų charakteristika;visų patalpų technologinis transportas,

vamzdynai, inžinerinės komunikacijos; • pagrindiniai norminiai reikalavimai eksploatuojamoms patalpoms; • balansinė statinio vertė; • pagrindiniai brėžiniai; • pagrindinės laikančiųjų konstrukcijų apkrovos; • kitos ypatingosios charakteristikos. Statinio techninio eksploatavimo žurnalas yra sudarytas iš 2-jų dalių: 1. Statinių priežiūros ir eksploatavimo tarnybos žurnalas, tikrinimo žurnalai (I-

oji dalis). 2. Statinio eksploatavimo nuolatinių stebėjimų, apžiūrų žurnalas (II-oji dalis). Statinio pasas ir techninio eksploatavimo žurnalai yra griežtos apskaitos

dokumentai, antspauduoti, numeruoti ir laikomi archyvuose Visuomeniniams statiniams, kuriuose nėra aplinkos agresyvumo ir žmogaus gyvybei bei sveikatai grėsmės faktorių, vietoje statinių pasų gali būti naudojamos valstybinių inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurų paruoštos valdų techninės apskaitos bylos. Būtini paso priedai:

• projektinė dokumentacija (darbo projektas arba darbo dokumentacija), kurioje pažymėti nukrypimai nuo projekto ar sprendimų pakeitimai, įvykdyti statybos, remonto, rekonstrukcijos metu;

• konstrukcijų ir komunikacijų inžinerinės nuotraukos ir nurodymai techniškai teisingam ir saugiam statinio bei jo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių komunikacijų ir teritorijos eksploatavimui;

• pagrindinės objekto techninės-ekonominės charakteristikos; • konstruktyvinės charakteristikos; • įvertinami pagrindiniai pokyčiai pastato eksploatavimo metu; • įvertinami pastato pokyčiai po rekonstrukcijos. •

Pildomų dokumentų formos standartizuotos ir pateikiamos RSN 148-92* Gamybinių ir visuomeninių statinių priežiūros ir techninio eksploatavimo taisyklės.

26

FIZINIS IR MORALINIS PASTATO IR JO ELEMENTŲ NUSIDĖVĖJIMAS

Laikui einant, pastato vertė mažėja. Intensyviausiai pastatai dėvisi eksploatavimo pradžioje pirmais 20…30 metais ir po 90…100 metų. Agresyvių gamtos veiksnių ir technologinio eksploatavimo įtakoje, jie netenka savo eksploatacinių kokybių (pvz., mažėja konstrukcijų stipris ir stabilumas, jų šilumą saugančios savybės, sandarumas, garsą izoliuojančios savybės ir kt.). pastatų nusidėvėjimas gali būti fizinis ir moralinis. Fizinis nusidėvėjimas – tai konstrukcinių elementų bei inžinerinės įrangos pradinių fizinių-techninių savybių netektis. Laikui bėgant pastato konstrukciniai elementai praranda stiprumą, stabilumą, padidėja garso ir šilumos pralaidumas, susidėvi vamzdynai ir kt. Pastatų ilgaamžiškumas priklauso nuo laikančiųjų konstrukcijų. Civiliniuose pastatuose šios konstrukcijos sudaro iki 45%, o pramoniniuose iki 53% visų pastato elementų. Pertvaras, duris, langus galima nesunkiai pakeist, todėl jų amžius trumpesnis. Teoriškai pastatai nusidėvi greičiau nei praktiškai, nes periodiškai yra remontuojami. Laikui einant pastato vertė mažėja. Bet kuriam laiko tarpui gali būti nustatytas skirtumas tarp pradinės ir dabartinės jo vertės. V = K - ( I + M1 – Kp – M2 ),

V – tikroji statinio vertė Lt; K – pradinė statinio vertė Lt; I – fizinio statinio nusidėvėjimo vertė išreikšta Lt; M1 – moralinio nusidėvėjimo vertė išreikšta Lt; Kp – išlaidos kapitaliniam remontui Lt; M2 – išlaidos pašalinti moralinį nusidėvėjimą Lt. Pastato fizinis nusidėvėjimas vyksta netolygiai. Pagrindinės fizinio nusidėvėjimo priežastys yra gamta ir technologiniai procesai pastato viduje. Nusidėvėjimo sparta priklauso nuo konstrukcijų paskirties, apkrovų, mechaninių, fizinių ir cheminių poveikių. Svarbi priežastis yra natūralus medžiagų senėjimas, kuris priklauso nuo medžiagų tipo. Nusidėvėjimo laipsnis nustatomas pagal tai kiek laiko pastatas ar statinys buvo eksploatuotas ir pagal faktinį konstrukcijų stovį. Pastatus visą jų eksploatavimo laiką veikia konstrukcijų ir ant jų esančių sluoksnių nuosavos apkrovos, inžinerinių tinklų ir kitokios įrangos svoriai, o taip pat

27

veikia aplinka, ypatingai jei ji chemiškai užteršta. Pagrindinis rodiklis planuojant pastato remontą ir remonto darbų apimtis yra pastato fizinis nusidėvėjimas. Pastato ir jo atskirų konstruktyvų techninė būklė, jų fizinis nusidėvėjimas ruošiant sąmatas remonto darbams nustatomi apžiūrint vizualiai. Fizinis atskirų konstrukcijų nusidėvėjimas nustatomas paprasčiausiais įrankiais (gulsčiuku, liniuote, plaktuku, svambalu) ir specialiais tam tinkančiais prietaisais. Jei reikia , elementai atidengiami (grindys, nuimamas nuo sienų tinkas ir kt.). Konstrukcijų techninė būklė priklausomai nuo fizinio jų nusidėvėjimo išreiškiama procentais taip:

Konstrukcijų būklė

Pamatai, mūrinės ir medinės sienos, laiptinės,

stogas

Langai, durys, krosnys, centrinis šildymas,

vandentiekis, kanalizacija

Gera 0…10 0…10 Pakankamai patenkinama 11…20 11…20 Patenkinama 21…30 21…30 Nepakankamai patenkinama 31…40 31…40 Nepatenkinama 41…60 41…60 Prasta 61…80 61…80 Netinkama eksploatuoti 81…100 81 ir daugiau Statinio nusidėvėjimo procentas išreiškiamas kaip atskirų konstrukcijų susidėvėjimo aritmetinis vidurkis bendroje atstatymo darbų kainoje

Qφ = Σni=1 di li / 100,

di – konstrukcijos kainos dydis nuo visos pastato kainos %; li – konstrukcijos susidėvėjimas , nustatytas techniškai jį ištyrus, %. Nustatant fizinį pastato nusidėvėjimą gautą rezultatą leidžiama apvalinti, %: atskiroms pastato dalims – iki 10; atskirai konstrukcijai – iki 5; visam pastatui – iki 1. Fizinio nusidėvėjimo kaina nustatoma pagal formulę

I = Qφ VI/ 100, Qφ - fizinis pastato nusidėvėjimas; VI – atstatymo kaina, Lt. Statinio nusidėvėjimui nustatyti reikalingi patyrę specialistai, instrumentai, laikas, laboratoriniai tyrimai, darbai rezultatams apibendrinti. Nustatant fizinį nusidėvėjimą statinio, atitarnavusio jam visą skirtą laiką T arba laiką artimą normatyviniam, naudojamos formulės:

Qφ = T 100 / (T + ∆ t);

28

Qφ = [ T ( T + t ) / 2 t2 ] 100, T – normatyvinis eksploatacijos laikas, metais; t – faktinis eksploatacijos laikas metais; ∆t – galimas likęs eksploatacijai tinkamas laikas (nustatomas instrumentais arba ekspertų), metais. Praktikoje laikoma, kad statinys yra pilnai nusidėvėjęs, kai jo fizinis nusidėvėjimas siekia 70…75 %. Pavyzdys: Reikia apskaičiuoti mūrinio gyvenamojo namo bendrą fizinį susidėvėjimą. Atskirų pastato elementų fizinio nusidėvėjimo būklė išreiškiama procentais ir surašoma į lentelę.

Gyvenamojo namo bendro fizinio nusidėvėjimo nustatymas

Konstruktyvo pavadinimas Konstruktyvo susidėvėjimas nustatytas jį

tiriant, %

Konstruktyvo kainos dalis nuo

visos pastato kainos %

di li/100

Pamatai 10 9 0,9 Mūrinės sienos ir pertvaros 5 24 1,2 Perdenginiai 40 12 3,6 Stogas ir stogo danga 60 3 1,8 Grindys 50 10 5,0 Langai ir durys 60 10 6,0 Apdaila ir dengti paviršiai 90 11 9,9 Inžinerinės ir elektros komunikacijos

50 12 6,0

Kiti elementai 50 9 4,5 VISO 100 Qφ ≈39% Fizinis pastatų (statinių) nusidėvėjimas nustatomas kaip atskirų devynių elementų nusidėvėjimo aritmetinis vidurkis: Moralinis nusidėvėjimas priklauso nuo mokslinio – techninio visuomenės progreso, statybos pramonės išsivystymo. Moralinis nusidėvėjimas turi dvi formas: pirmoji – susieta su pastato kainos mažėjimu lyginant su jo pirmine kaina; antroji – susieta su einamuoju metu keliamais naujais sanitariniais – higieniniais reikalavimais, atsiradę nauji konstrukciniai sprendimai, naujos apdailos medžiagos ir t. t. Moralinis nusidėvėjimas – tai pastato paskirties neatitikimas šiuolaikiniams reikalavimams. Jie gali būti:

• architektūrai (pastatų aukštingumas, aukštos patalpos, langų angų dydis, nauji konstrukciniai sprendimai, naujos apdailos medžiagos);

29

• sanitarinėms-higieninėms sąlygoms (nepakankami buitiniai patogumai, atitvarų šiluminė varža, patalpų oro kaita,);

• patalpoms išdėstyti (nepatogūs butai, mažos patalpos, blokuotos klasės, kompiuterizuoti mokymo kabinetai, atskiros sporto salės);

• inžinerinei įrangai (pasenusios inžinerinės sistemos arba jų visai nėra); • pasenusi gamybos technologija; • pasenęs gaminių sortimentas.

30

SAVRBIAUSIOS PASTATŲ DEFORMACIJŲ IR AVARIJŲ PRIEŽASTYS

Visose pastato statybos stadijose neišvengiama nuokrypių nuo statybos normų ir projekto reikalavimų, kurie turi tam tikrą įtaką statinio savybėms. Be to, laikančiųjų konstrukcijų ir viso pastato normalų naudojimą, jo patikimumą lemia priežiūros kokybė. Svarbu kruopščiai ir laiku išaiškinti defektus, įvertinti jų poveikį pastato techninei būklei. Laiku sutvarkytas pastatas ar jo atskiros konstrukcijos garantuoja jo negendamumą per visą planinį naudojimo laiką, leidžia sutaupyti lėšų. Tyrimų metu nustatomas deformacijas galima suskirstyti į dvi grupes:

• bendrąsias – viso objekto ir jo konstrukcijų poslinkius ir deformacijas; • vietines – atskirų konstrukcijų, sujungimo mazgų, atramų ir kt. •

Pagrindinė pastatų deformacijų priežastis – netolygūs pagrindų nusėdimai, kuriuos daugiausia lemia projektuotojų klaidos ir nuokrypiai nuo normalių pastato naudojimo sąlygų. Pastato nusėdimai išmatuojami nivelyru ir apskaičiuojami lyginant reperių ir nusėdimo žyminių atskaitas. Pastatų poslinkio kampai (pokrypiai) nustatomi teodolitu – pasvirusio spindulio ir šoninio vizavimo metodais arba specialiu prietaisu (pvz., zenitiniu prietaisu) optinės vertikalės metodu. Naudotini ir specialūs prietaisai – klinometrai. Pastatų ir jų konstrukcijų horizontalūs poslinkiai nustatomi teodolitu, šličiamačiais ir kitomis priemonėmis. Pagal pavojingumą konstrukcijų defektus galima suskirstyti į keturias kategorijas:

I - os kategorijos defektai nedideli, laikui bėgant nesiplėtoja ir neturi reikšmės konstrukcijų laikomajai galiai, standumui, pleišėjimo atsparumui ir ilgaamžiškumui. Norint pagerinti konstrukcijų išvaizdą ir patenkinti higienos reikalavimus, šios kategorijos defektus reikia panaikinti arba paslėpti. II – sios kategorijos defektai turi neigiamos įtakos konstrukcijų laikomajai galiai, standumui ir ilgaamžiškumui. Laikui bėgant šie defektai ir jų neigiama įtaka gali padidėti, o konstrukcijų deformacijų dydžiai, plyšių parametrai gali viršyti leistinas ribas. Tokius defektus rekomenduojama pašalinti. III – sios kategorijos defektai yra pavojingi, nes dėl jų sumažėja konstrukcijos arba jos atskirų elementų laikomoji galia, atsiranda deformacijos. Normali konstrukcijos eksploatacija su šios kategorijos defektais yra negalima ir konstrukciją reikia remontuoti.

31

IV – sios kategorijos defektai labai sumažina konstrukcijos laikymo galią ir jos būklė yra avarinė. Būtina skubiai imtis priemonių, kad nuo avarijos nenukentėtų žmonės, nebūtų sugadinti įrengimai. Būtina pašalinti konstrukcijos avarinę būklę sukėlusias priežastis, konstrukciją sustiprinti, atstatyti, pakeisti nauja visą ar jos dalis. Svarbiausios priežastys, sukeliančios pastatuose deformacijas ir avarijas gali būti suskirstytos į keturias grupes:

• išorinių gamtinių ir dirbtinių veiksnių poveikis; • vidinių veiksnių (technologinių procesų) poveikis; • defektų, atsiradusių dėl klaidų padarytų atliekant tyrinėjimo, projektavimo

darbus ir statybos metu; • statinio eksploatavimo taisyklių trūkumai ir jų nesilaikymas.

Pagal pastato suirimo laipsnį ir jo pasekmių pavojingumą defektai gali būti

suskirstyti į tris kategorijas: • I-oji – griūties pobūdžio defektai, atsiradę dėl projektavimo ir statybos

klaidų, stichinių nelaimių bei netinkamos pastato priežiūros. Nusidėvėję elementai ar konstrukcijos keičiami iš dalies arba visiškai.

• II-oji –laikančiųjų konstrukcijų defektai, nekeliantys griūties pavojaus ir pašalinami remonto metu.

• III-oji – antraeilių elementų pažeidos, pašalinamos remonto metu.

32

OPTIMALUS PASTATO EKSPLOATAVIMO LAIKAS

Pastato bei jo dalių prognozuojamą gyvavimo trukmę, fizinį susidėvėjimą galima nustatyti pagal metodiką, pateiktą R27-01. Statinių ir jų dalių skaičiuojamosios trukmės. Pastato naudojimo trukmė – jo kalendorinis naudojimo laikas nuo naudojimo pradžios (arba atnaujinimo po remonto) iki perėjimo į ribinę būklę be gedimų. Pastatų ir statinių amžius yra nevienodas, nes jie pastatyti įvairiu metu, panaudotos nevienodo patikimumo medžiagos ir konstrukcijos, nevienodos pastatų ir atskirų konstrukcijų eksploatavimo sąlygos ir tarnavimo trukmė. Nustatant viso pastato tarnavimo laiką, atsižvelgiama į pagrindines laikančiąsias pastato konstrukcijas: pamatai ir sienos. Kitų elementų tarnavimo laikas gali būti 2…3 kartus trumpesnis nei pastato. Pvz. II-os grupės pastato tarnavimo laikas 125 metai. Tačiau, šio tipo pastatuose leidžiama daryti medines grindis, kurių tarnavimo laikas 40 metų ir medines perdangas, kurių tarnavimo laikas 60 metų. Išvada: per visą eksploatavimo periodą grindis reikės remontuoti 2 kartus, perdangą 1 kartą. be to reikės remontuoti inžinerines sistemas, kurių atskirų elementų skirtingas eksploatacijos laikas: radiatorių tarnavimo laikas- 40 metų, vamzdynų – 30 metų. Atskirų elementų ir apskritai visos sistemos – pastato – norminė naudojimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į tai, kad per visą naudojimo laiką bus laikomasi statinių priežiūros taisyklių. Taip išvengiama priešlaikinio fizinio, dažnai ir moralinio, nusidėvėjimo. Eksploatuojamų pastatų ir statinių bei jų elementų patikimumas ilgainiui mažėja. Kai pasiekia minimalią saugio vertę, objekto nebegalima naudoti. Norint prailginti jo naudojimo trukmę, reikia padidinti pradinį patikimumą jei pastato statybos kaina yra gerokai didesnė negu remonto ir priežiūros išlaidos. Eilinio profilaktinio remonto metu pašalinami nedideli defektai, pažeidos ir gedimai, kai objekto nusidėvėjimas sudaro 10…30%. Kapitalinio remonto metu atstatomi arba stiprinami nusidėvėję pastato elementai (nusidėvėjimas 30…70%), gerinamos arba keičiamos funkcinės jo savybės, padidėja suremontuoto pastato patikimumas. Remonto išlaidos per visą pastato naudojimo laikotarpį gali kelis kartus viršyti jo pradinę vertę. Eksploatuojant pastatus, svarbu tiksliai prognozuoti profilaktinių priemonių terminus. Pastatų patikimumas išliks ilgą laiką, jeigu jie bus dažnai ir laiku

33

remontuojami. Ilginant tarp remontinį laiką, pastatų elementuose atsiranda vis daugiau gedimų,, ir remonto darbai darosi sudėtingesni ir brangesni.

Tarpremontinio laiko trukmė ltr nustatoma iš sąlygos P (t) ≥ [ P ],

P (t) – elementų patikimumas; [ P ] - minimali saugio vertė. Tarpremontinio laiko trukmė lt turi būti tokia, kad remonto išlaidų ir nuostolių dėl atsiradusių gedimų suma būtų mažiausia. Norint nustatyti optimalią tarpremontinio laiko trukmę lt , reikia turėti statistinių duomenų apie naudojamų pastatų ir jų konstrukcijų savybių pokyčius ir tikrą naudojimo laiką.

Neturint tokių duomenų, rekomenduojamos apytikslės lt vertės: • gyvenamiems ir civiliniams pastatams – 6 metai; • pramonės pastatams – 9 metai.

Be to, laikoma, kad kas 30 metų atliekamas kompleksinis kapitalinis remontas. Remonto ciklai kartojasi tol, kol konstrukcijos nusidėvi fiziškai 60…80% arba morališkai ir jas reikia pakeisti. Techninis pastatų nuvertėjimas išreiškiamas lėšomis, skirtomis gedimams ir defektams pašalinti. Pašalinus gedimus, lieka tam tikrų grįžtamųjų trūkumų, vadinamų komerciniu nuvertėjimu. Toks nuvertėjimas galimas, kai kyla įtarimų dėl paslėptų defektų arba galimybės jiems atsirasti ateityje.

34

SANITARINIAI - TECHNINIAI REIKALAVIMAI PRIŽIŪRINT PASTATUS

STR 2.01.01(3):1999. Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga. STR 2.01.01(4):1999. Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga. STR 2.01.01(5):1999. Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo. STR 2.01.01(6):1999. Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas.

Šie techninių reikalavimų reglamentai nustato esminius statinio reikalavimus – statinio higienos, sveikatos, aplinkos apsaugos reikalavimus, apsaugą nuo triukšmo, šilumos, o tuo pačiu ir energijos taupymą. Esminis reikalavimas nustato, kad pastatas turi būti eksploatuojamas taip, kad nekeltų pastate grėsmės žmonėms dėl šių priežasčių:

• kenksmingų dujų išsiskyrimo; • pavojingų dalelių ar dujų buvimo ore; • pavojingos spinduliuotės; • vandens ar dirvožemio taršos ir gyvųjų organizmų nuodijimo; • netinkamo nuotėkų, dūmų, kietųjų ar skystųjų atliekų pašalinimo; • drėgmės statinio dalyse ir jo dalių vidaus paviršiuose.

Vidaus aplinkos reikalavimai yra susiję su sveikos vidaus aplinkos žmonėms

sukūrimu, reglamentuojant šilumos, apšvietimo, oro kokybės, oro drėgnumo, triukšmo reikalavimus. Patalpose kontroliuojami tokie rodikliai:

• oro temperatūra patalpose; • konstrukcijų paviršiaus temperatūra patalpose; • gretimų patalpų temperatūra; • drėgmės kiekis ore.

Oro temperatūrą gyvenamuose patalpose nustato СНиП II-Л.1-71*: • gyvenamas kambarys 180C; • vonia 250C; • tualetas 160C; • vonia ir tualetas kartu 250C; • vestibiulis, laiptinė 160C; • liftai 50C; • šiukšlių kameros 50C.

Oro temperatūros svyravimas gyvenamuose patalpose paros bėgyje negali būti

didesnis kaip:

35

• šildant krosnimis ¡30C; • centrinis šildymas ¡1,50C.

Patalpose neleistinai žema temperatūra būna tada, kai blogai veikia šildymo

sistema, į patalpas patenka šaltas oras, atitvarinės konstrukcijos iš šilumą praleidžiančių medžiagų

Pagal sanitarinius techninius reikalavimus (СНиП II-3-79) skirtumas tarp oro

lauke ir atitvarinės konstrukcijos vidinio paviršiaus temperatūrų negali viršyti: • išorinės sienos (∆t) 60C; • denginys ir palėpės perdanga 40C; • perdanga virš pravažiavimo ir rūsio 20C.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių atsiranda normų neatitinkantys temperatūrų

skirtumai atitvarinėse konstrukcijose: • nepakankama pirmojo aukšto grindų ir palėpės denginio šiluminė izoliacija; • medžiagų nevienalytiškumas daugiasluoksnėse ir vienasluoksnėse

plokštėse; • padidėjęs šilumos laidumas sušlapus sienoms, sutankėjus apšiltinamajam

sluoksniui; • blogos termoizoliacijai panaudotų medžiagų šiluminio laidumo

charakteristikos; • padidėjęs šilumos laidumas pastoviai kaupiantis drėgmei; • nekokybiškai atliktas siūlių užsandarinimas; • neužsandarinti plyšiai tarp sienos ir durų bei langų rėmų.

Pastatas turi būti prižiūrimas taip, kad jį naudojant būtų išvengta nelaimingų

atsitikimų rizikos: • paslydimo; • kritimų (pasyvūs apsauginiai įtaisai, galimybė perlipti vaikams, skirtingi

grindų lygiai); • nutrenkimo ar sužalojimo elektros srove (elektros instaliacija ir įrenginiai); • sprogimo, susidarius sprogstančiam mišiniui (degikliai, kaminai, indai,

konteineriai, tarpinės, pripildymo ir išleidimo įtaisai, degių dujų ir skysčių tiekimo vamzdžiai);

• nudegimo (šildymo sistemos, maišytuvai vandens vartojimo vietose, šildytuvai).

Pastate esančių žmonių girdimo triukšmo lygis turi būti toks, kad nekeltų

grėsmės jų sveikatai ir atitiktų jų darbui, poilsiui bei miegui būtinas komfortines aplinkos sąlygas. Oro kokybė kiekvienoje patalpoje turi būti tokia, jog nekiltų pavojaus sveikatai ir nesusidarytų nepalankios sanitarijos ir higienos sąlygos, gaisro ir sprogimo

36

pavojaus. Oras jei reikia,turi tekėti iš mažiau užterštos patalpos į labiau užterštą – priešingai – neleistina. Patalpos temperatūra turi būti reguliuojama taip, kad jos svyravimai neturėtų juntamos neigiamos įtakos žmogaus komfortui ar darbo našumui. Santykinė vidaus oro drėgmė turi atitikti patalpos paskirties reikalavimus, pagal kurios yra suprojektuotos pastato konstrukcijos ir vėdinimo sistemos.

Kondensacija ant statybinių konstrukcijų ar vėdinimo sistemose neleidžiama, jeigu gali jas sugadinti. Ji taip pat neturi kelti pavojaus sveikatai ir sudaryti palankių sąlygų mikroorganizmams atsirasti ir daugintis.

Pavyzdžiui: Patalpose turi būti reikiama oro kaita. Virtuvėse, kuriose įrengtos dujų viryklės su dviem degikliais, patalpos tūris turi būti ne mažesnis kaip 8m3 , su trimis – ne mažesnis kaip 12 m3 ir su keturiais – ne mažesnis kaip 15 m3. Virtuvėse, sanitariniuose mazguose, voniose ar sanitariniuose blokuose turi būti natūrali ištraukiamoji ventiliacija tiesiogiai patalpose. Virtuvėse, voniose, kur įrengtas dujinis vandens pašildymas, būtina įrengti orui patekti iš išorės į patalpas groteles ties grindimis ne mažesnio kaip 0,02 m2 ploto, arba plyšį po durimis, durų apačioje – ne mažesnio kaip 0,03 m2. Tokiose patalpose durys turi atsidaryti į išorę.

37

PRIEŠGAISRINĖS APSAUGOS TAISYKLĖS

STR 2.01.01(2):1999. Esminiai reikalavimai. Gaisrinė sauga. Šis statybos techninis reglamentas nustato statinio gaisrinės saugos reikalavimus.. Statinys turi būti suprojektuotas, pastatytas ir prižiūrimas taip, kad kilus gaisrui:

• statinio laikančiosios konstrukcijos tam tikrą laiką atlaikytų apkrovas; • būtų ribojamas ugnies bei dūmų plitimas statinyje; • būtų ribojamas gaisro plitimas į gretimus statinius; • žmonės galėtų saugiai išeiti iš statinio ar būtų galima juos gelbėti kitomis

priemonėmis; • pradėtų veikti gaisrinės saugos bei gaisro aptikimo, gesinimo sistemos; • ugniagesiai gelbėtojai galėtų saugiai dirbti.

Svarbi gaisrinės strategijos sudėtinė dalis yra gaisrų prevencija (tvarkingi

elektros laidai, jungikliai, nepavojingai pastatytos dujinės viryklės, žmonių elgesys su ugnimi). Tai tarpusavyje susijusios priemonės, taikomos planuojant, projektuojant, statant ir tinkamai naudojant bei prižiūrint statinius.

38

Literatūra: 1. RSN 142-95. Statybinių konstrukcijų griūčių tyrimo taisyklės. 2. RSN 148-92*.gamybinių ir visuomeninių statinių priežiūros ir techninio

eksploatavimo taisyklės. 3. RSN 156-94. Statybinė klimatologija. 4. STR 1.06.01:1999. Statinio projekto ir statinio ekspertizė. 5. STR 1.12.01:1996. Statinių avarinės būklės pripažinimo tvarka. 6. STR 1.12.05:2002. Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė. 7. STR 2.01.01 (1): Esminiai statinio reikalavimai: Mechaninis patvarumas ir

pastovumas. 8. STR 2.01.01 (2): Esminiai statinio reikalavimai: Gaisrinė sauga. 9. STR 2.01.01 (3): Esminiai statinio reikalavimai: Higiena, sveikata, aplinkos

apsauga. 10. STR 2.01.01 (4): Esminiai statinio reikalavimai: Naudojimo sauga. 11. STR 2.01.01 (5): Esminiai statinio reikalavimai: Apsauga nuo triukšmo. 12. STR 2.01.01 (6): Esminiai statinio reikalavimai:Energijos taupymas ir šilumos

išsaugojimas. 13. R 27-01. Rekomendacijos. Statinių ir jų dalių gyvavimo trukmės įvertinimas.

Vilnius: 2002. 34 p. 14. R 28-01. Rekomendacijos. Statinių naudojimo įvertinimas. Vilnius: 2002.49 p. 15. Jokūbaitis V. Gelžbetoninių konstrukcijų pleišėjimas ir remontas:

Monografija.Vilnius: 2000. 156 p. 16. Jokūbaitienė I. Gelžbetoninės konstrukcijos: vadovėlis. Vilnius: 1992. 220 p. 17. Jokūbaitis V. Gelžbetoninės ir mūrinės konstrukcijos: vadovėlis. Vilnius: 1992.

292 p. 18. Kamaitis Z. Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų atstatymas ir stiprinimas.

Vilnius: 1986. 92 p. 19. Kudzys A. Mūrinės konstrukcijos: vadovėlis. Vilnius: 1986. 50 p. 20. Marčiukaitis G. Betoninių ir gelžbetoninių konstrukcijų defektai ir remontas.

Vilnius: Mokslas. 1985. 144 p. 21. Šimkus J. pagrindai ir pamatai. Vilnius: 1985. 88 p. 22. Valentinavičius A. Medinės konstrukcijos. Vilnius: Enciklopedija. 2000.313 p. 23. Pastatų būklės įvertinimo ABC: mokymo priemonė. Vilnius: 1992. 61 p.