http://www.youtube.com/watch?v=tj9d6aBOzDo

5 tema. POLITINĖS PARTIJOS IR ORGANIZACIJOS, KITI VISUOMENINIAI SUSIVIENIJIMAI KONSTITUCINĖJE TEISĖJE

1. Politinės partijos ir politinės organizacijos įvairių pasaulio šalių konstitucinėje teisėje.

2. Partinių sistemų įvairovė pasaulio valstybėse. JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos partinių sistemų apžvalga.

3. Kiti visuomeniniai susivienijimai kaip konstitucinės teisės subjektai, jų teisinė padėtis.

1. Politinės partijos ir politinės organizacijos įvairių pasaulio šalių konstitucinėje teisėje.

Politinės partijos daro įtaką valstybės institucijų sukūrimui ir veiklai. Demokratinėms valstybėms yra būdinga tai, kad politinių partijų veiklos bei organizacijos pagrindai yra

įtvirtinti konstitucijoje, įstatymuose, vyriausybės aktuose, konstitucinės justicijos aktuose.

Politinės partijos sąvoka ir esmė. Politinė partija – tai aktyvi ir organizuota žmonių grupė, kuria jungia bendri interesai, tikslai, ideologija, kuri

veikia įstatymo nustatytu būdu, siekiant įgyti politinę valdžia ar bent daryti įtaką. Atsirado Senovės Graikijos miestuose – kaip tam tikros grupės, skirtos reikšti interesams. Nudienos partijos

atsirado Partijos esmę parodo jos tikslai ir funkcijos. Demokratinės partijos siekia užtikrinti efektyvų politinės veiklos finansavimą, įvairių interesų

suderinamumą. Teisinė politinės partijos sąvoka atsižvelgia į šiuos bruožus, tačiau pabrėžia teisinius politinės partijos

bruožus. Politinių partijų apibrėžimo nėra visuose įstatymuose. Tačiau egzistuojančiose politinių partijų įstatyminės

sąvokos išskiria šiuos politinių partijų bruožus: Politinė partija – tai autonomiška, laisvai kuriama organizacija, kuri veikia savivaldos pagrindais. Tai stabili organizacija, jungianti piliečius pastoviu pagrindu (savaime suprantama, palikdama jiems

teisę išeiti iš partijos). Partijos narystė yra grindžiama idėjiniu pagrindu – juos narius vienija bendri įsitikinimai ir tikslai,

kurie yra išdėstyti partijos programinėse nuostatose. Partija nėra pelno siekianti organizacija, tačiau atskiri jos struktūriniai elementai gali užsiimti ūkine

veikla, siekiant garantuoti materialinę bazę partijos veiklai. Partijos padeda suformuoti bei išsakyti tautos valią, naudodamos taikias bei konstitucines priemones,

tokias kaip dalyvavimas rinkimuose. Partija – tai organizacija, veikianti demokratijos, viešumo, atvirumo, visuotinumo principų

pagrindu. Teisiniu požiūriu politinė partija – tai gana stabili, savivaldos pagrindais besitvarkanti tam tikros visuomenės grupės organizacija, sukurta jos narių įsitikinimų ir tikslų pagrindu, kurios tikslas nėra pelno siekimas ar jos narių profesinių, kultūrinių ar kitų jos narių poreikių tenkinimas, o dalyvavimas formuojant bei artikuliuojant tautos valią kovoje už valdžią taikiomis, konstitucinėmis priemonėmis. Totalitarinėse valstybėse yra pabrėžiama tik valdančiosios partijos reikšmė.

Politinių partijų funkcijos - svarbiausios veiklos kryptis.

a. interesu konsolidacija – išryškina tam tikras problemas, interesus - tai tampa partijos ideologijos pagrindu

b. valstybes raidos krypties pasiūlymasc. partijos veikla sudaro prielaidą taikiai išspręsti socialinius konfliktus.

d. Visuomenės nuomonės išreiškimo funkcijae. Vykdo valstybes lyderio parengimo funkcijaf. Ideologine funkcijag. Komunikacine funkcija - palaikomas ryšis tarp valdžios viršūnės ir visuomenės.

Politinių partijų tipologija.

Pagal ideologiją (Ivas Meni): 1) liberaliųjų partijų šeima2) konservatoriai ir kiti dešinieji3) socialistinė diaspora4) demokratai, krikščionys5) teritorijų partijos - regioninės ir ekologinės

Pagal marksistus – pagal klasių kriterijus:1) monopolistines buržuazinės2) viduriniosios3) smulkiosios4) darbininku klases5) nacionalines buržuazinės6) revoliucines

Pagal partijos vidaus struktūra:1) Kadrinės – vienijasi apie žinomas asmenybes, savo vardu ar prestižu patraukia rinkėjus. 2) Masinės – pvz. Prancūzijos nacionalistų partija – tokių partijų tikslai – jos narių masiškumas dėl politinių ir

finansinių priežasčių. Partijos gali būti ir pusiaumasinės ir pusiaukadrinės.

Pagal pirminių organų pobūdį: Politinės partijos veiklos komitetai Politinės partijos sekcijos Politinių partijų šturmo būriai Politinių partijų kuopelės

Pagal vidaus ryšio sistemą:1) politinės partijos su silpna ryšio sistema2) politinės partijos su glaudžiai susijusia struktūra

Dalyvavimo partijos veikloje rūšys. Priklausomai nuo to, ar partijos narystė formali, ar ne, yra narystės ratai:1 ratas – politinės partijos rinkėjai2 ratas – simpatikai – viešai deklaruoja savo simpatijas. 3 ratas – aktyvistai. Narystes koeficientas - santykis tarp partijos nariu skaičiaus ir balsavusiu už partija žmonių skaičiaus.

Partinės sistemos. Tai politologinis teisinis institutas, kuria apibūdina visuomenės politinę organizaciją. Partinės sistemos yra:

Daugiapartinės Fiksuoto skaičiaus Dvipartinės Vienpartinės

Į daugiapartinę sistemą įeina ir1) dvipartine sistemą2) fiksuoto skaičiaus

Partijų politinė kova – tai kova už visuomenės paramą. Partijos mažina socialinius prieštaravimus, randa ryšį tarp valdančiojo ir valdomojo, išplečia valdžios socialinį pagrindą.

Daugiapartinė sistema siaurąja prasme yra įvairios koalicinės vyriausybės (Olandija, Belgija).

Daugiapartinė sistema su viena dominuojančia partija – pvz. Japonija iki 1993 m. – valdžioje buvo liberalų demokratų partija.

Kai kuriose šalyse daugiapartinė sistema įgauna blokų formą – blokus sudaro kelios partijos (Prancūzija).

Dvipartinė sistema – rinkimų kovoje rungiasi kelios partijos, kurios turi vienodas galimybes laimėti. Taikus rungtiniavimas leidžia kompromiso keliu rasti rezultatyvinę politinę kryptį.

Dvipartinė sistema – šalyje veikia daug partijų, tačiau į valdžią pretenduoja tik dvi, viena valdo, kita – opozicijoje. Po rinkimų šios partijos paprastai keičiasi vietomis. Dvipartinės sistemos buvimas apsunkina alternatyvių partijų susiformavimą (D.Britanija – konservatoriai ir leiboristai, JAV – respublikonai ir demokratai, dvipartinę sistemą paveldėjo ir kitos britų kolonijos).

Įstatyme fiksuoto partijų skaičiaus partinė sistema – tai pereinamasis tipas – tai normalios daugiapartinės sistemos pakaitalas – tai daroma, siekiant, kad nesusidarytų režimui priešiškos partijos. Būdinga trečio pasaulio valstybėms (Brazilija, Senegalas). Partijos šioje partinėje sistemoje rungiasi pagal numatytas demokratines taisykles.

Vienpartinė sistema – būdinga autoritarinėms, totalitarinėms valstybėms. Paprastai veikia viena partija (pvz. fašistai Italijoje, nacistai Vokietijoje, komunistai TSRS, tai būdinga dabartinėms socialistinėms valstybėms). Šios valstybės maskuojasi kvazipartiškumu. Vadovaujantis vienos partijos vaidmuo yra įtvirtintas konstitucijoje (pvz. Kuba).

Jei socialistinės konstitucijoje skelbiamas vadovaujančios partijos vaidmuo, tai trečio pasaulio šalyse aptinkamos ypatingos partijų galių garantijos (Gabonas).

Vienpartinėje sistemoje sąvoka “partija” iš esmės yra beprasmiška. Tai ne partija, o tam tikra struktūra, susiliejusi su valstybe, viršpartinė struktūra, visuomenės administravimo instrumentas.

Sartori partinių sistemų klasifikacija:1) paprastas pliuralizmas – bipartinė sietma2) nuosaikus pliuralizmas – 3-4 partijos3) kraštutinis pliuralizmas – 7-8 partijos. Svarbu ne tik partijų skaičius, bet ir distancija tarp partijų – jų politinių pažiūrų spektras.Yra du partinių sistemų vertinimo kriterijai:a. mažų partijų koalicinis potencialasb. partijų grėsmės potencialas – reikia atsižvelgti į partijas, kurios gali būti nuolat opozicijoje, kurios gali

priversti valdančią partija modifikuoti savo pozicijas, veiksmus, versti ją ieškoti kompromiso.

Partija – tai tarpininkas tarp vyriausybės ir visuomenės – konkurencinės demokratijos pagrindas.

Vertinant partinę sistemą, svarbu suprasti ryšį tarp rinkimų sistemos ir partinės sistemos. Diuverger teorema – trys formulės:1) proporcinė rinkimų sistema skatina daugybės partijų atsiradimą – jos nelanksčios, stabiliai

funkcionuojančios. 2) Mažoritarinė dviejų ratų sistema – skatina daugybės partijų atsiradimą – tos partijos yra lanksčios,

nepriklausomos ir santykinai stabilios. 3) Mažoritarinės vieno rato rinkimų sistema skatina dvipartinės sistemos susiformavimą – nepriklausomų

partijų kaita. Partinė sistema veikia ir rinkimų sistemos pasirinkimą:1) dvipartinė sistema – mažoritarnė vieno rato rinkimų sistema. 2) Partijos, linkusios sudaryti koalicijas, pasisako už dviejų ratų mažoritarinę rinkimų sistemą. 3) Tendencija sudaryti sąjungas nepalanki proporciniai rinkimų sistemai.

Politinių partijų vaidmens valstybėje bei visuomenėje teisinis reguliavimas.

Demokratinių valstybių konstitucijos nustato, kad politinės partijos padeda išreikšti tautos politinę valią, išreikšti tautos nuomonę rinkimų būdu. Politinių partijų įstatymai kur kas detaliau atskleidžia politinių partijų vaidmenį:

1) politinės partijos skatina piliečius aktyviau dalyvauti valstybės politiniame gyvenime2) auklėja piliečius atsakingais už visuomenės reikalus3) iškelia kandidatus rinkimuose4) įtakoja politinę parlamento bei vyriausybės veiklą5) palaiko pastovų ryšį tarp piliečių bei valstybinių institucijų6) politinių partijų pagalba vyksta politinio elito bei valstybinio valdymo aparato kadrų atranka.

Totalitarinio socializmo valstybėse komunistų partija yra paskelbta vadovaujančia partija. Kitos partijos (jei jos yra), turi būti šios partijos sąjunginės, bet ne oponuoti jai. Tokiu būdu partijų kaita totalitarinėse valstybėse neįmanoma. Ji yra tuo labiau neįmano valstybėse, kur įstatymai įtvirtina vienpartinę sistemą.

Demokratijos bei viešumo principai politinių partijų organizacijoje ir veikloje.

Demokratinių valstybių konstitucijos nustato, kad politinių partijų organizacija bei veikla turi atitikti demokratijos ir tautinio suvereniteto principus.

Demokratijos principas reiškia, kad: partijos narystė negali būti grindžiama diskriminacija (dėl kalbos, religijos, tautos, lyties). Partijos statutas ir programa turi būti priimti partijos atstovų ar narių susirinkime Periodiškai turi būti šaukiami partijos susirinkimai, konferencijos, suvažiavimai, kuriuose turi būti

nustatoma politinės partijos veikla. Periodiškai turi būti rengiami rinkimai į partijos vadovų postus bei jos regioninių skyrių

vadovaujančioms pareigoms. Valstybės valdžia neturi kažkaip išskirti kurią nors politinę partiją – tai patvirtinama valstybės finansavimu

politinėms partijoms, taip pat nemokamo eterio laiko suteikimo partijoms rinkiminės kampanijos metu valstybėse sąskaita. Tačiau realiai valdančioji partija turi šiokių tokių privalumu, o totalitarinėse ar autorintarinėse valstybėse valdančioji partija suauga su valstybe ir jos aparatu.

2.Partinių sistemų įvairovė pasaulio valstybėse. JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos partinių sistemų apžvalga.

JAV – dvipartinė sistema - veikia dvi pagrindinės partijos - respublikonai ir demokratai. Demokratų bazė – Pietų valstijos, kurios pasisakė už vergiją. Respublikonai – pasisakė už vergijos panaikinimą, lygybę. Šių partijų skirtumai glūdi ir vidaus bei užsienio politikos klausimuose. Respublikonai yra linkę mažinti socialinių programų finansavimą, pagalbą užsienio šalims. Demokratai – priešingai – pasisako už valstybės vykdoma globalinę politiką.

Šios partijos neturi pastovių programų, narystės. Partijos nariu yra laikomas tas, kas rinkimuose balsavo už partijos kandidatą. Nėra nario mokesčio. Partijos suvažiavimai įvyksta kas keturi metai – jie vykdomi, norit išrinkti partijos kandidatą, kuris jai atstovaus rinkimuose. Pastoviai veikia tik nedidelė partijos struktūra. Partija iš esmės veikia tik rinkimų kampanijos metu.

Didžioji Britanija.

Veikia dvipartinė sistema – konservatoriai ir leiboristai. Skiriasi nuo JAV tuo, kad partijos susidarė idėjiniu pagrindu. Konservatoriai – tradicionalistai, pasisako už valstybės reguliavimo ribojimą, privatinės nuosavybės apsaugą, prireikus pasisako už tai, kad būtų denacionalizuota tai, ką nacionalizavo leiboristai. Leiboristai – tai darbininkų partija – joje egzistuoja individuali bei kolektyvinė narystė (asmuo tampa šios partijos kolektyviniu nariu, jei jis yra profesinės sąjungos narys).

Be šių partijų yra ir daugiau – socialdemokratų, žaliųjų, socialliberalų, veikia ir vietinės partijos – Škotijos, Olsterio, Velso nacionalinės partijos.

Prancūzija.Prancūzijos partinei sistemai būdingas dviblokiškumas – partijos yra linkusios grupuotis į blokus (egzistuoja

apie 40 partijų – dvejų ratų mažoritarinė rinkimų sistema). Socialistų partija – valdančioji. Koalicinės partijos – komunistų partija, jungtinė socialistų partija, reformatorių judėjimas.

Dešinėje – Sąjūdis už respublika (konservatoriai), Sąjunga už demokratinę Prancūziją – ją sudaro respublikonai, respublikonai radikalai ir radikalūs socialistai.

Rinkimuose partijos veikia blokais, nors šiaip jos išlaiko savo nepriklausomybę.

VFR.Veikia apie 10 partijų. Dešinė – nacionaldemokratų partija, Vokietijos liaudies sąjunga, respublikonų partija, krikdemų sąjunga

(+Bavarijos socialdemokratų sąjunga). Centre – laisvųjų demokratų partija.

Kairė – Vokietijos socialdemokratų partija (valdo) – jos sąjungininkė – žaliųjų partija; demokratinio socializmo partija (Rytų žemės) – ekskomunistai.

Politinių partijų finansavimas.Teisės normos, reguliuojančios politinių partijų finansavimą, yra labai reikšmingas konstitucinės teisės

institutas, jis daro įtaką partinės sistemos funkcionavimui. VFR pagrindinio įstatymo 21 str. skelbia, kad partijos privalo viešai skelbti savo lėšų kilmę, jų panaudojimą, savo turto deklaravimas.

Politinių partijų įstatymuose yra paprastai reglamentuojami politinių partijų finansų šaltiniai, ūkinė veikla., lėšų panaudojimas (rinkimų kampanijoms), finansų kontrolė.

Partijų finansų šaltiniai:1) stojamieji ir nario mokesčiai2) privačios aukos3) pajamos iš leistos ūkinės veiklos4) valstybės subsidijos. Įstatymai papratai riboja maksimalų aukos dydį, draudžiamos užsienio valstybių ar anoniminių asmenų

aukos. Politinėms partijos gali būti nustatyti ypatingos apskaitos formos. Įstatymai detaliai reglamentuoja valstybės subsidijas politinėms partijoms (tačiau ne visuose valstybėse jos yra numatomos). Šios subsidijos yra susijusios su dalyvavimo politinėje kampanijose. Įstatymas nustato, per kiek laiko politinė partija už subsidiją turi atsiskaityti, atsiskaitymo formą. Iš politinių partijų gali būti reikalaujama viešai paskelbti savo išlaidas. Gali būti reikalaujami dokumentai dėl turto, partijų biudžetu, žinių apie partijos pajamas ir išlaidas, susijusias su rinkimine kampanija.

Tendencija – partijų finansinės kontrolės mechanizmai darosi vis sudėtingesni. Austrijoje partijų finansinę kontrolę atlieka speciali komisija, Meksikoje, JAV – rinkimų komisija, Vengrijoje – Valstybiniai iždo rūmai

Dovanojimai partijai neturi viršyti nustatyto limito. Pvz, Prancūzijoje rinkiminės kampanijos metu vienam kandidatui negali būti skirta daugiau kaip 500 tūks. frankų, negali dovanoti valstybinės įmonės, įstaigos, organizacijos.

Politinių partijų ūkinės veiklos pajamos:1) įkurtų įmonių pajamos2) iš partijos turto gautos pajamos3) iš propagandinės veiklos gautos pajamosDaug valstybių atleidžia ar sumažina politinių partijų pajamų mokestį. Tačiau politinių partijų veikla verslo

srityje yra ribojama (Meksika, Prancūzija). Už finansinės veiklos pažeidimą, politinėms partijoms yra numatyta atsakomybė, net baudžiamoji (Italija).

Kaip nuobaudos gali būti numatytos tokios sankcijos partijoms: baudos, neteisėtai gautų lėšų paėmimas, teisės į valstybės subsidijas atėmimas.

Kiti visuomeniniai susivienijimai. Tai profesinės sąjungos, valstiečių kooperatyvai, verslininkų susivienijimai, kultūrinės bendruomenės,

vartotojų sąjungos, moterų, jaunimo, ekologinės, labdaros, sporto draugijos. Kaip visuomeninė organizacija gali veikti Pramonės, Prekybos bei Valstiečių rūmai. Afrikoje genčių susirinkimai gali dalyvauti visuomeniniame politiniame gyvenime ir net kelti kandidatus rinkimuose. Kitose šalyse tai daryti draudžiama.

Šie visuomeniniai susivienijimai nesiekia politinės valdžios (išimtis – Lenkijos Solidarumas) – jos gina savo narių ekonominius, socialinius, kultūrinius ir kitus interesus. Kai kurie susivienijimai daro spaudimą valdžiai – tai interesų (spaudimo grupės).

Svarbios yra šių susivienijimų funkcijos visuomenėje – vieni iš jų yra tiesiogiai politinės sistemos dalis, kiti – ją papildo, treti – papildo valstybės struktūrų veiklą.

Visuomeninių susivienijimų teisinis statusas. Paprastai susivienijimai yra steigiami remiantis konstitucine teise jungtis į įvairius susivienijimus.

Daugelyje šalių galioja asociacijų įstatymai. Šie visuomeniniai susivienijimai nesiekia pelno. Įkurtas susivienijimas paprastai registruojamas (išimtis – anglo saksų valstybės). Įregistravus, susivienijimas

įgauna juridinio asmens statusą – taip organizacijai yra suteikiamas viešumas, ji daroma žinoma. Visuomeninių susivienijimų veiklai daro tie patys draudimai, kaip ir politinėms partijoms:1) draudžiamos karinės formuotės2) rasistiniai ar propaguojantys smurtą, kurstantys religinę ar tautinę, kt. neapykantą, susivienijimai

Irane reikalaujama, kad visuomeninių susivienijimų pobūdis neprieštarautų islamo vertybėms. Malaizijoje draudžiama steigti organizacijas už universiteto ribų. Daugelyje šalių visuomeniniams susivienijimams užsiimti politine veikla.

Visuomeninių susivienijimų klasifikacija. 1) organizacijos, judėjimai, visuomeninės savaveiksmės įstaigos.

Organizacijos – pvz. profsąjungos – joms būdinga narystė, statutas, struktūra, griežti rėmai.

Visuomeniniai judėjimai – neturi fiksuotos narystės, neretai jose dalyvauja kolektyviniai nariai. Gali turėti ar neturėti statutą, vadovybę, pan. (pvz. sąjūdžiai, frontai).

Kai kuriose valstybėse galimi rinkimų susivienijimai (blokai) – jie sudaromi tik rinkimams – pvz. žaliųjų judėjimas su ekologiniais reikalavimais.

2) visuomeniniai susivienijimai, būdingi trečiojo pasaulio šalims (Azija) – paprastai konstitucijos šių susivienijimų veiklos nereglamentuoja – sudaroma taryba ar komitetas visuomenės reikalams tvarkyti (pvz. išsikasti šulinį kaime) – šie susivienijimai neturi valdingų įgaliojimų, steigiami žmonių gerbūvio klausimams išspręsti.

Didelė reikšmė tenka masinėms visuomeninėms organizacijoms, visų pirma profesinėms sąjungoms – tai darbininkų ir tarnautojų susivienijimai, skirti ginti jų ekonominėms bei socialinėms teisėms (pvz. darbo saugumas, poilsis). Jų veikla yra reguliuojama įstatymų. Didžiojoje Britanijoje 1/3 dirbančiųjų priklauso profesinėms sąjungoms, JAV – 1/4 , Indijoje – 4 proc.

Profesinės sąjungos yra sudaromos įvairiais principai:1) cechiniu – jungia darbininkus pagal profesijas – vienoje įmonėje ar įstaigoje gali būti kelios profesinės

sąjungos (pvz. šaltkalvių profsąjunga ir kalvių profsąjunga, veikiančios įmonėje “A”). Būdinga JAV, Didžiajai Britanijai, Australijai. Tai feodalinių gildijų paveldas.

2) Gamybiniu – jungia darbininkus pagal gamybos vietą – įmonėje (darbovietėje) yra įkuriama tos įmonės profsąjunga.

3) Konfesiniu – darbininkai yra jungiami tikybiniu požiūriu – pvz. jungia visus krikščionys (pvz. VFR).

Verslininkų sąjungos:1) prekybos ir pramonės rūmai – jungia verslininkus pagal teritorinį principą, vėliau – šakiniu principu ar

nacionaliniu mastu. JAV ir Didžiojoje Britanijoje dalyvavimas šių rūmų veikloje yra laisvanoriškas. Kontinentinėje Europoje – narystė privaloma – rūmams yra pavestos kai kurios teisinės funkcijos.

2) verslininkų asociacijos (šakinės, nacionalinės ) - galingos kaip sąjungos, kurios daro įtaką valstybei. 3) darbdavių sąjungos – jų tikslas – ginti darbdavių interesus darbo santykių srityje. Paprastai jos sudaro

sutartis su šakinėmis profsąjungomis. Verslininkų organizacijos dažnai remia politinei organizacijas, daro įtaką per konsultacines organizacijas,

veikia lobistų grupės.

Agrarinės (valstiečių) sąjungos. Tai žemės ūkio produkcijos gamintojų susivienijimai, kurie tenkina savo specifinius poreikius – jie liečia

žemės ūkio produkcijos kainų didinimą, importo apribojimą. Prie šių susivienijimų priskiriamos ir kooperatorių sąjungos (vartotojų ir pardavimo).

Totalitarinėse valstybėse profsąjungos ir visuomeninių organizacijų veikla yra kontroliuojama kompartijos – jos yra suvalstybintos. Vieninga jaunimo organizacija gali būti tik totalitarinėje valstybėje,

Visuomeninės organizacijos neretai būna įvairiu reformų varikliu (ypač trečiojo pasaulio valstybėse).