5. modernaus verslo ir modernios valstybės raidos strategija...

5. Modernaus verslo ir modernios valstybės raidos strategija

5.1. Lietuvos valstybės raidos kelio paieška – kūrybinė problema

Nustačius ryšio tarp verslo ir valstybės problemų erdvę ir išanalizavus tokius aktualius klausimus, kaip kokie būtų verslo vystymo uždaviniai, tikslai, kaip galima pasiekti esminį ekonomikos augimą ir kaip būtų galima rasti teisingus sprendimus integracinių ir globalizacijos procesų kontekste, galima pabandyti sudaryti modernaus verslo ir modernios valstybės raidos strategiją. Iš praėjusių skyrių galima akivaizdžiai daryti išvadą, kad atitikimas tarp šių – korporacinio ir nacionalinio – lygmenų yra būtinas. Juo labiau, kad įsiterpia ir kiti, papildomi valdymo lygmenys, kurie strateginio valdymo procesus išskaido, padaro sunkiau apibrėžiamus, o tuo pačiu ir sunkiau suvokiamus. Turima galvoje tinklinis ir regioninis valdymas, paremtas atitinkamomis struktūromis ir institucijomis, orientuotas į skirtingus tikslus.

Bandant atsakyti, kas yra modernus verslas, galima nusileisti ir iki filosofinio, pakankamai nedaug bendrų sąsajų su valdymu turinčio, lygmens. Modernumo sąvokos versle apibūdinimas tikriausiai liktų tik abstrakčių savybių rinkinys, jei nesiremti vertybinėmis nuostatomis. Galima įžvelgti netgi savotišką paradoksą: verslo valdymas ir jo modernumas didele dalimi priklauso nuo veiksnių, kurie patys turi tik riboto valdymo galimybes. Organizacinės kultūros, organizacijos vertybinių nuostatų koregavimas, kaip jau nagrinėta ankstesniame skyriuje, yra susijęs su potencialiais pavojais ir galimomis problemomis. Modernumą galima realizuoti per veiklos principus, suvokiant socialinę etiką ir socialinę ekologinę atsakomybę, generuojant lauką, kuris kreiptų organizacijos procesus reikiama, galima sakyti, modernia, linkme.

Apgailestaujant tenka konstatuoti, kad kol kas pakankamai nedidelė Lietuvos įmonių dalis galėtų pretenduoti į šią modernumo sąvoką. Be jokios abejonės, esama pakankamai stiprių jėgų, skatinančių modernaus verslo atsiradimą. Tačiau besikeičianti teisinė aplinka, neteisingai suvokiamas ir taikomas strateginis valdymas (netikslus strateginių perspektyvų suvokimas, verslo vizijos neturėjimas, galų gale – iš esmės klaidingų tikslų iškėlimas), kiti faktoriai trukdo nacionalinio kapitalo verslui įgyti modernumo bruožų.

Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir tai, kad trūksta ryšio tarp verslo ir valstybės, pati valstybė dažnai neskatina verslininkų orientuotis į ilgalaikį verslo vystymą, nesudaroma reikalinga (stabilios struktūros ir dinamiškos veiklos) aplinka. Kaip jau patarta, per silpna vidurinioji klasė, nepakankamos socialinio lauko įtampos ir neoptimali institucinė struktūra, strateginio valdymo valstybės lygyje nepakankamas suvokimas neleidžia efektyviai veikti sistemai “verslas – valstybė”, negaunamas sinergijos efektas. Dažna valdžių kaita komplikuoja strateginį prognozavimą. Neretai Lietuvoje verslininkai džiaugiasi, jei biurokratinė valstybės mašina nelabai trukdo vystyti verslą. Savo ruožtu, dažnas valdininkas laikosi nuomonės, kad dauguma verslininkų vengia mokėti mokesčius, balansuoja tarp legalaus ir nelegalaus, nesugeba pasinaudoti siūlomomis galimybėmis. Galima konstatuoti, kad tiek viena, tiek kita pusė daugiausiai žiūri vieni į kitus, tačiau vengia įvertinti pačius save.

Formaliai, ES sudarančios valstybės yra modernios. Tačiau paanalizavus atidžiau, kyla tam tikrų abejonių. Naujajame, svarbiame, regioninio valdymo lygmenyje, ES institucijos pasižymi stipriu ir pakankamai nelanksčiu biurokratizmu, neatitinkančiu nei europietiško verslo, nei europietiškos visuomenės poreikių. Įteisinus ES įstatymų viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus ir ES plėtrą, galima

Strateginis valdymas: nuo korporacijos iki valstybės

320

suabejoti ES galimybėmis priimti efektyvius strateginius sprendimus. Tai labai akivaizdžiai parodo ir ilgai trunkantys nesutarimai dėl bendros ES konstitucijos.

ES valstybės – narės deleguoja tam tikras funkcijas ES institucijoms. Savo ruožtu, verslo organizacijos projektuoja ir realizuoja tinklinį gamybos būdą. Galima daryti prielaidą, kad kol gamybos tinklai nepradės bendradarbiauti su ES socialinio lauko įtampą sukuriančiomis institucijomis, tol ES vykstantys ekonominiai procesai buksuos.

Be jokios abejonės, Lietuva turi galimybę perimti valstybių, kurios laikomos moderniausiomis, patirtį ir taip išvengti kelio ieškojimo. Tačiau vis sparčiau kintančios sąlygos dar vakar ar netgi šiandien buvusius efektyvius sprendimus rytoj pavers beverčiais. Todėl kūrybinė savo kelio paieška, nors ir sudėtinga, tačiau gali pasirodyti esanti labai rezultatyvi. Ypač, jei šis savo kelio ieškojimas bus paremtas kitų valstybių, sprendusių analogiškas problemas, patirtimi. Racionaliai “sustyguoti” valdymo procesai padėtų tiksliau visuomenėje paskirstyti gerybes, pritraukti reikalingus išorinius išteklius ir kitaip stiprinti socialinį kapitalą.

Ankstesniuose skyriuose buvo analizuotos sąsajos tarp nacionalinio verslo konkurencingumo ir valstybės konkurencingumo. Akivaizdu, kad šios sąsajos kinta atsiradus naujajam valdymo lygmeniui – regioniniam valdymui. Kaip teigiama literatūroje, globalioje ekonomikoje formuojasi “pasaulio klasė”, kuria galima apibrėžti tiek žmones, tiek įmones, tiek regionus ir net valstybes. Ši “pasaulio klasė” pasižymi idėjomis, kompetencijomis ir ryšiais (angl. 3C: concepts, competencies, connections). Siekiant konkurencingumo, reikia visų 3C, arba kažkurio stipriai išreikšto. Juo labiau, kad pačioje “pasaulio klasėje” dažnai vyrauja trumparegiški persmelkti baimės tam, ko negali valdyti, santykiai tarp verslo ir vietinės politikos.

Strateginiu holistiniu požiūriu, kuriat ir įgyvendinant modernaus verslo ir modernios valstybės raidos strategiją, reikia lygiagrečiai analizuoti kiekvieno iš 3C požymius tiek korporaciniame, tiek nacionaliniame, tiek regioniniame lygyje.

Pasaulyje esama įvairių modelių socialinio lauko įtampai sukurti. Vieni modeliai orientuoti į gerovės valstybės sukūrimą, orientuoti į darnaus vystymosi principų akceptavimą, kiti – į tam tikrų, laikinai sustiprėjusių, įtakos grupių interesų protegavimą, dar kiti atsiradę aplinkos veikiami ir galėtų būti traktuojami kaip oportunistiniai ar situatyviniai. Tačiau dauguma jų nėra pakankamai efektyvūs, jei nėra modernūs, jei nesugeba konsoliduoti visuomenės. Lietuva nuolat pabrėžia savo siekį būti modernia valstybe, sukurti palankias gyvenimo sąlygas visuomenei, sudaryti prielaidas verslo konkurencingumo stiprinimui. Tačiau akivaizdu, kad kol kas būtų pakankamai sudėtinga Lietuvą traktuoti kaip tikrai modernią ir konkurencingą valstybę. Sunkiai galima įsivaizduoti sėkmingą šių siekių realizavimą be strateginio valdymo, holistinio požiūrio. Esama nuomonių, kad galima tiesiog sekti kitų valstybių pavyzdžiu ir mokytis iš jų klaidų, kopijuoti ir pritaikyti kitų valstybių raidos patirtį. Tačiau taip teigiantys dažniausiai neatsižvelgia į dabartiniame pasaulyje vykstančių procesų greitį: supanti aplinka kinta kur kas greičiau, nei anksčiau. Todėl abejotinais tampa teiginiai, siūlantys ieškoti analogiškų raidos kelių. Nors ir neapibrėžčiau, tačiau patikimiau atrodytų kūrybinio savo kelio paieška.

Kaip jau minėta, įtampa socialiniame lauke turi skatinti pozityvų socialinio kapitalo augimą. Modernus kelias, kuriuo eidama valstybė gali tikėtis sėkmingai išlikti ir įgyvendinti nacionalinius interesus yra neatsiejamas nuo informacinės visuomenės, švietimo ir ugdymo sistemos sąveikos su valstybe ir verslo korporacijomis. Esama nuomonių, kad grandinė “valstybė – verslas – universitetai” yra neišbaigta, joje trūksta realizacinės grandies. Be to, efektyvios inovacinės


321

infrastruktūros sukūrimas yra negalimas be stipraus strateginio valdymo valstybės lygyje.

Informacinė ekonomika vystosi veikiama informacinių finansinių rinkų, institucijų ir darbo jėgos. Esama rinkos vertė laikytina pagrindiniu rodikliu, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje kompanijų rinkos vertę kuria pelnas ir ekonominis augimas. Produktų ir procesų inovacija pripažįstama kaip vienas svarbiausių augimo veiksnių. Nepriklausomai nuo to, apie kokią inovacijų rūšį mes kalbame – privataus, valstybinio ar pilietinio sektoriaus – šias inovacijas kuria išsilavinę žmonės, veikianti finansinė sistema ir inovacinė kultūra. Inovacinės kultūros skatinimu turėtų būti suinteresuota tiek valstybė, tiek verslo korporacijos, kadangi nacionalinio verslo ir valstybės konkurencingumas yra glaudžiai susiję faktoriai.

Valstybinis sektorius turi investuoti į aukštą mokslo ir išsilavinimo lygį. Net ir traktuojant valstybines investicijas kaip mažiau efektyvias už privačias, derėtų šių investicijų rūšis švietimo sistemoje derinti kaip papildinius. Galima teigti, kad vienas pagrindinių šių investicijų uždavinių yra pasiekti, kad universitetuose ir už jų ribų egzistuotų novatoriai. Ir nors inovacinė piliečių veikla daugiausia motyvuojama ne pinigais, tačiau tam, kad piliečiai galėtų orientuoti savo energiją inovacinei veiklai, individams – kūrėjams būtina užtikrinti bent jau minimalų gyvenimo aprūpinimo lygį. Tačiau vien tik išsilavinimo ir pinigų neužtenka. Būtina ir inovacinė kultūra, kuri gali būti pavadinta “hakerine etika”. Šiuo atveju žodis “hakeris” nėra susijęs su kompiuteriniais nusikaltėliais. Ši sąvoka reiškia žmogų, kurį valdo idėja, kurios realizavimas svarbus nepriklausomai nuo jokių veiksnių bei kurios realizavimas suteikia žmonėms energiją ir džiaugsmą. Hakeriai siekia visiškos savirealizacijos, savo kūrybinių gabumų panaudojimo. (Ximanen, Kastels, 2002)

Hakeriai galėtų būti ta realizuojanti grandis, pratęsianti verslo, valstybės ir universitetų grandinę. Juo labiau, kad informaciniame amžiuje, kuriame galutinis augimo šaltinis yra kreatyvumas ar novatoriškumas, hakerinė etika kaip inovacinė kultūra įgauna vis didesnę reikšmę. Teigiama, kad informacinėje ekonomikoje, kurioje darbo rezultatai tampa kreatyvumo funkcija, senoji darbo kultūra veikia labai blogai. Tuo tarpu organizacinės kultūros keitimas yra potencialiai pavojingas procesas. Antrajame šios monografijos skyriuje buvo nagrinėta organizacinės kultūros įtaka strateginiam valdymui, jos sąsajos su organizacijos nuostatomis ir vertybine sistema. Universitetai ir kiti mokslo technologiniai centrai turi galimybių puoselėdami hakerinę etiką pakankamai neskausmingai, iš vidaus keisti organizacijų kultūrą. Kaip vienas iš galimų tokių pokyčių agentų būtų išsilavinęs, korporacinį potencialą didinantis ir modernias vertybes puoselėjantis darbuotojas. Hakerinė etika – tai dar ir inovacinė kultūra, skatinanti tyrinėtojus, kurių teorijomis remiasi verslo inovacija. Toks požiūris į kūrybą ir darbą suteikia energijos piliečiams – novatoriams, dalyvaujantiems vadinamuosiuose judėjimuose už visiems prieinamą programavimą. Tačiau esama nemažai problemų, siekiant realizuoti turimą intelektinį potencialą.

Baltijos šalys yra pakankamai neblogoje situacijoje vertinant išsilavinimo, užsienio kalbų mokėjimo rodiklius, netgi informacinių technologijų plėtra vyksta gan sparčiai. Galima būtų daryti prielaidą, kad Baltijos šalys turi neblogų prielaidų gaminti aukštos kvalifikacijos reikalaujančius produktus, įskaitant ir eksporto rinkai. Tačiau reali padėtis yra kitokia. Remiantis Baltijos šalių eksporto į Vakarų Europos valstybes struktūros analize, prekių, reikalaujančių aukštos kvalifikacijos ir aukštų technologijų, dalis yra nedidelė. Pasirinktas ekonomikos modelis, reikalaujantis monetarinio balanso, apsunkina valstybės investicijas į infrastruktūrą ir tyrius bei diegimą. Darant prielaidą, kad ekonominiai pokyčiai į daugiau kvalifikacijos reikalaujantį modelį yra strategiškai teisingi, kyla du esminiai klausimai (Terk, 2004):


322

kaip sutelkti įvairius finansų tipus, valstybės ir privačius, vidaus ir užsienio, kad būtų sukurtas minimalus potencialas dalyvauti naujose 21-ojo amžiaus ekonomikos nišose;

kaip orientuotis į naujas aukštų technologijų sritis, kurios dar tik atsiranda ir kuriose ankstesniais laikotarpiais pervestos didelės investicijos (įskaitant investicijų apimtis į tyrimus ir plėtrą) lemia tiek pat, kiek nekasdieniški ir drąsūs aukštos kvalifikacijos specialistų veiksmai tarptautiniu mastu.

Akivaizdu, kad be bendrų verslo ir valstybės pastangų sunku būtų tikėtis sėkmingo ekonomikos sistemos persiorientavimo į informacinę. Todėl aukščiau paminėtoje grandinėje yra universitetų ir mokslo technologinių centrų grandis, kurios veiklą galima apibūdinti keliais aspektais. Visų pirma, svarbus yra institucinis aspektas: universitetai ir mokslo technologiniai centrai socialiniame lauke sukuria papildomą įtampą, orientuojančią į kvalifikacijos kėlimą, inovacijų ir naujų technologijų įsisavinimą. Antra, universitetai ir mokslo technologiniai centrai tampa tuo tarpininku, kuris gali efektyviai derinti privačias ir valstybines institucijas į tyrimus bei diegimą. Negalima užmiršti ir anksčiau suformuluotų šių įstaigų funkcijų ir reikšmės kuriant valstybės perspektyvos matymą, ieškant raidos alternatyvų ir išgryninant raidos tikslus.

Perorientuojant ekonomikos modelį į daugiau kvalifikacijos reikalaujantį, veikia kelios veiksnių grupės, kurias sąlyginai galima suskirstyti į veiksnius, susijusius su išorine aplinka ir vidine aplinka. Išoriniai veiksniai, kurių valstybė nėra pajėgi valdyti, būtų bendra globalios ir aktualios regioninės ekonomikos raida, technologinės pažangos poveikis, politiniai pokyčiai tarptautinėje arenoje. Vidinius veiksnius būtų galima įvardinti šiuos: institucinė plėtra, vidinės politinės nuostatos liberalizuojant integruojant ekonomiką. Įvertinant regioninį valdymo lygmenį, galima išskirti ir keletą papildomų veiksnių: naujo Baltijos regiono vaidmens Šiaurės Europoje išvystymas, regioninis tranzito srautų valdymas, sėkmingos energetinės struktūros sukūrimas. (Terk, 2004)

Be jokios abejonės, pateiktas veiksnių sąrašas nėra galutinis, o šių veiksnių veikimo pasekmės – tikimybinio pobūdžio. Todėl galima bandyti taikyti scenarijų metodą. Vienintelis galimas metodas sukurti realistinius plėtros scenarijus (darant prielaidą, kad tyrimui reikalingų scenarijų skaičius nebus per didelis) bus atrinkti tik ribotą kintamųjų skaičių iš aukščiau pateikto veiksnių sąrašo ir dėmesį sutelkti į ryšius tarp jų, tuo tarpu bus suformuota hipotezė apie pakitimų nebuvimą ar nežymius pasikeitimus, susijusius su likusiais veiksniais, arba daryti prielaidą, kad su jais susiję įvykiai yra arba pagrindinių kintamųjų sąnaudos arba rezultatas. (Terk, 2004).

Galima nesunkiai pastebėti, kad strateginis valdymas reikalauja įvertinti regioninį lygį, be to, turi būti daromos prielaidos dėl svarbių veiksnių. Šių prielaidų tikimybes derinant su sukurti perspektyvos matymu, įgaunamas įrankis, kuris įgalintų įvardinti realesnius tikslus, didinti konkurencingumą, sėkmingiau dalyvauti globalinėje ekonomikoje.

Globalinėje konkurencijoje į hakerinę etiką įtraukta tinklo idėja turi svarbią reikšmę todėl, kad pačios fundamentaliausios inovacijos reikalauja tokių didžiulių išteklių, kurių neturi nė vienas atskirai veikiantis organas – nei organizacijos, nei tyrinėtojai, nei piliečiai. Globalinėje konkurencijoje būtina ne revoliucija, o sukilėlių tinklas. Ir tol, kol šie sukilėliai neužtikrins pakankamo prieinamumo, kiti negalės prisijungti prie jų tinklo. Verslo prasme tai reiškia, kad jei kompanija savo išradimus pateikia nepakankamai greitai ir nepakankamai plačiai, kad prie inovacijų galėtų prisijungti pašaliniai, tai netgi didelės inovacijos pasmerktos nesėkmei: tokia


323

inovacija liks pasenusia paslaptimi organizacijoje. Tai vyksta todėl, kad uždarame modelyje inovacijos tempai sumažėja iki tokių, kuriuos aprūpinti ištekliais gali organizacija. (Ximanen, Kastels, 2002)

Būtina paminėti, jog versle atvirumas dažnai apribojamas standartais. Kai kurios organizacijos mano, kad geriausiai palikti atviras vystymuisi “bazines technologijas” – tokias kaip tinklų technologijas ar operacines sistemas. Kraštutinė atvirumo išraiška – tai visaapimantis principas, persmelkiantis kūrybą – tyrinėtojų ir daugumos piliečių, užsiimančių hakerizmu, remiantis ideologiniais motyvais, atveju. Nacionaliniu lygiu auganti tinklų kūrimo inovaciniams tikslams reikšmė reiškia, kad šaliai pagrindinis klausimas yra, kokio tipo inovacinį tinklą kuria jos valstybinis, privatus ir pilietinis sektorius. Nacionalinės inovacinės sistemos prigimtis suteikia prielaidas nacionalinės ekonomikos sėkmei, kas taip pat reiškia, kad inovacinės sistemos inovacijos gali suteikti nacionalinei ekonomikai didžiulį privalumą, didindamos jos konkurencingumą. (Ximanen, Kastels, 2002)

Šio skyriaus įvade buvo aptariamos galimybės Lietuvai bandyti ieškoti savarankiško kelio, pasiremiant esama patirtimi. Pakankamai neblogas pavyzdys galėtų būti Suomijos sprendimai, kurie padėjo Suomijai įveikti ekonominę krizę ir perorientuoti Suomijos ekonomikos modelį. Pradžia galima būtų laikyti 1967 metus, kai buvo įkurtas Suomijos nacionalinį tyrimų ir plėtros fondas Sitra. Šiam fondui buvo suteikta laisvė padėti vystyti ekonomiką finansuojant kreatyvius organizacijų projektus. Sitra taip pat laikomas ir smegenų centru, kuriančiu naujas idėjas ir finansuojančiu drąsius tyrimus, orientuotus į produktų kūrimą bei meną tose sferose, kurios svarbios Suomijai (Sitra taip pat gali finansuoti eksperimentus šiose srityse). Strateginė Sitra veikla taip pat apima strateginį meną naujų iššūkių srityje – toks menas skiriamas mažoms grupėms arba skirtingų tipų aukščiausioms valdančiosioms organizacijoms (Sitra, 2004).

Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Suomijos ekonomika patyrė recesiją. Siekiant greičiau pereiti į kitą raidos etapą, 1983 metais buvo įkurta Nacionalinė Suomijos technologijų agentūra Tekes. Ši agentūra aktyviai dalyvavo tarptautiniuose projektuose, plėtė savo veiklos sritis. Greitai Tekes koncentravo regionines programas, užsienyje esančius skyrius (Tekes, 2004).

Nuo Tekes įsikūrimo Sitra nebefinansavo technologinių tyrinėjimų – Suomijos nacionalinis tyrimų ir plėtros fondas tapo kapitalistu, kuris finansuoja naujas organizacijas jų veiklos pradžioje ir plėtros stadijoje. Tokiu būdu Tekes ir Sitra sukuria sistemą, kuri padeda inovacijoms lemiamose ankstyvose jų vystymosi stadijose. Kitaip tariant, 95 proc. kompanijų, į kurias investavo Sitra, pirmiausia tampa Tekes partneriais. Sitra specializuojasi “valstybinio kapitalisto” ir “valstybinio smegenų centro” vaidmens atlikime. Panašiai kaip ir Tekes, Sitra faktiškai turi autoniminį statusą. Ir taip pat kaip ir Tekes Sitra yra greičiau tinklinė organizacija nei stambus institutas. Taip pat buvo sukurta keletas komitetų, kuriančių ateities projektus. Vienas iš šių komitetų, įkurtas 1979 metais, buvo technologijų Komitetas. (Ximanen, Kastels, 2002)

Be Suomijos nacionalinio tyrimų ir plėtros fondo bei technologijų agentūros, perorientuojant ekonomiką į daugiau kvalifikacijos ir žinių reikalaujantį modelį, 1963 metais buvo sukurta ir tobulinama institucinė struktūra, keletas strateginių organų valstybės lygyje. Pažymėtina mokslinės ir technologinės politikos Taryba, kuri laikoma pagrindiniu pripažintos ir besitęsiančios politikos mokslinių tyrimų ir konstruktorinių išradimų srityje. Šis organas įtakojo finansinį ir intelektualinį inovacijų pagrindų vystymąsi, pabrėždamas aukštos kokybės universitetinio išsilavinimo ir tyrimų technologijos srityje būtinybę, taip pat būtinybę didinti


324

investicijas tiriamiesiems darbams bei konstruktoriniams išradimams, būtinybę reguliavimo metodais skatinti atvirą inovacinę kultūrą.

Mokslinės politikos tarybos egzistuoja daugelyje šalių, tačiau Suomijoje tai nėra stereotipinis komitetas, kuris paprasčiausiai svarsto klausimus. Tai labai rimtas organas, į kurio sudėtį įtraukti aštuoni pagrindiniai ministrai bei dešimt aukštų Suomijos universitetų, gamybininkų, Akademijos, Tekes ir darbdavių bei darbuotojų organizacijų atstovų. Dar vienas aspektas, kuriuo Suomijos Taryba skiriasi nuo analogiškų kitų šalių tarybų, yra tai, kad Suomijoje mokslo ir technologijų problemos nagrinėjamos kartu toje pačioje Taryboje. (Ximanen, Kastels, 2002).

Intelektualinį Suomijos inovacinės sistemos pagrindą kuria universitetinis išsilavinimas ir moksliniai tyrimai, atliekami universitetuose. Septintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis buvo Suomijos universitetinės sistemos pagrindų įtvirtinimo bei jos finansinės bazės gerinimo metai. Iki to laiko Suomija turėjo pilnaverčius universitetus faktiškai tik dviejuose miestuose. Po dešimtmečio Suomijoje buvo 20 valstybinių, nemokamų, aukštos kokybės universitetų, kurių darbą kontroliavo mokslinės politikos Taryba ir kuriuos finansavo Suomijos akademija. Helsinkio technologijų universitetas yra pagrindinis valstybinių technologinių tyrimų atlikimo centras, tačiau šį vaidmenį taip pat pradeda atlikti ir kiti universitetai. Didžiulę reikšmę moksliniams tyrimams bei išradimams taip pat turi ir techninių tyrimų Centras, valstybinė tyrimų įstaiga. (Ximanen, Kastels, 2002).

Taigi, Suomijos inovacinė sistema buvo paremta visa eile struktūrų, kurių veikla tilpo “po vienu skėčiu” ir aprėpė labai plačiai – holistinio principo taikymas daugiau nei akivaizdus. Gebėjimas sukurti ir suvaldyti tokią sistemą savaime reikalauja iš valstybės atitinkamų bazinių kompetencijų. Hakerinės kultūros propagavimas buvo pakankamai svarbus veiksnys, įgalinantis sukurti tam tikrą lauką, kuriame inovacijos lengviau pritaikomos, trumpėja jų realizavimo ciklas, auga “pagreitis” – procesas, kai vienos inovacijos iššaukia kitas inovacijas.

Pagrindiniai Suomijos inovacinės sistemos rezultatai buvo gauti tik po ekonominio nuosmukio XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį. Ekonominis nuosmukis tokias kompanijas kaip Nokia vertė reorganizuotis radikaliau nei jos būtų galėjusios kitomis aplinkybėmis. Suomijos informacinių technologijų sėkmė yra technologinės politikos, pagal kurią Suomija dirbo ketvirtį amžiaus, rezultatas. Galima teigti, kad labai svarbus šio proceso momentas buvo praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Suomijos valdžios priimtas strateginis sprendimas didinti investicijas tyrimams ir vykdyti sistemingą šios programos įgyvendinimą – įtraukiant mokslinės politikos ir technologijų Tarybos bei Tekes sukūrimą. Priežastys, neleidusios Suomijos inovacinės sistemos rezultatams pasirodyti iki nuosmukio pabaigos, buvo dalis pasaulinio fenomeno. Informacinė – technologinė revoliucija, prasidėjusi paskutiniame XX amžiaus ketvirtyje, pagreitėjo 1994 metais, kartu su Interneto paplitimu. (Ximanen, Kastels, 2002)

Sukurta sistema, susidedanti iš daugelio įvairaus lygio grandžių ir valdoma per mokslinės ir technologinės politikos Tarybą, pasirodė esanti pakankamai efektyvi. Ji sugebėjo sukurti atitinkamą Suomijos mokslinę ir technologinę aplinką, kurioje 1998 metais prasidėjo procesas, kuriame dalyvavo šimtai gamybinio ir valdančiojo sektoriaus ekspertų ir tyrinėtojų. Šio proceso rezultatu tapo Suomijos informacinės visuomenės strategijos atnaujinimas.

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindiniai Suomijos inovacinės sistemos, evoliucionavusios daugiau nei ketvirtadalį amžiaus ir galų gale po krizės pakeitusios ekonomiką, elementai yra šie (Ximanen, Kastels, 2002):


325

1. Aktyvi valstybinė inovacinė politika, pagrįsta stambiomis investicijomis tyrimams ir išradimams, vykdoma mokslo ir technologijos politikos Tarybos.

2. Verslo inovacijos. Pagrindinės jų priežastys yra kompanijų galimybės išlaikyti ir išnaudoti talentingus specialistus – tyrinėtojus ir išradėjus; galimybė užtikrini pakankamą finansinį pagrindą siekiant paversti inovacijas gaminiais išnaudojant rinkos mechanizmą ir inovacines organizacijų kultūras.

3. Hakerinės inovacijos – jas kuria talentingi individai, kurie dažnai gauna palaikymą iš valstybinių šaltinių, tokių kaip nemokami universitetai, naudodami hakerinę etiką kaip inovacinę kultūrą.

Kai kurie faktoriai gali būti formuluojam įvairiai, detalizuojami skirtingais lygiais. Tačiau svarbu pabrėžti, kad lemiamas Suomijos inovacinės sistemos momentas yra visų minėtų faktorių kombinacija, pasireiškianti per holistinį požiūrį. Ilgą laiką kurta Suomijos inovacijų sistema yra unikali sistemos elementų sąveikos sistema, duodanti sinergijos efektą. Šios sistemos elementai, sisteminiai ryšiai ir laukiamas veiklos rezultatas buvo aiškiai orientuoti į siekiamą ekonominio modelio atnaujinimo ir perorientavimo tikslą.

Suomijos pavyzdys parodo, kad ir valstybinės institucijos gali būti efektyvios, jei yra įjungiamos į valdomą sistemą ir suderinamos su kitais sistemos elementais. Sistemos efektyvumas priklauso nuo mažiausiai efektyvaus sistemos elemento, todėl valstybinių struktūrų integravimas yra susijęs su rizika, kurią kelia biurokratinis valstybinių institucijų valdymo stilius. Valdant šią riziką ir eliminuojant bent pačius blogiausius biurokratinio valdymo bruožus, galima užtikrinti sisteminių procesų vyksmą pakankamai efektyviame lygyje. Pasitikėjimas ir privačiomis, ir valstybinėmis struktūromis gali duoti potencialiai didžiausių rezultatų, jei skirtingos prigimties struktūros sugebės dirbti bent jau panašiu dažniu – sprendimų priėmimas ir jų orientacija į laukiamus sisteminius rezultatus turėtų vykti tuo pačiu ritmu. Šių sprendimų įgyvendinimas turėtų būti koordinuojamas ir paremiamas sistemos mastu. Ne mažesnį vaidmenį vaidina ir racionalus atsakomybės paskirstymas sistemos ribose. Nedidelės tyrimų įmonės, siūlantys specializuotus inovacinius sprendimus, galėtų dirbti lygiagrečiai su rizikos kapitalo fondais, taip pat remiami potencialių inovacijas įgyvendinančių organizacijų. Tuo tarpu universitetai ir plataus profilio mokslo tyrimų centrai turėtų galimybę labiau koncentruoti valstybinį ir privatų kapitalą į inovacinės infrastruktūros valstybėje sukūrimą.

Inovacinės sistemos sukūrimas visuomenėje yra kelias į gerovės valstybę, nes yra orientuotas į modernių bazinių kompetencijų sukūrimą ir naujovių sąlygoto konkurencingumo didinimą. Valstybė, kurioje veikia inovacinės sistemos infrastruktūra, tampa labai patrauklia ir transnacionalinėms korporacijoms, nepaisant santykinai aukštos darbo jėgos kainos ir didelių kitų veiklos vykdymo kaštų. Be to, stiprus Suomijos mokslinės ir technologinės politikos Tarybos atitikmuo turi galimybių įtakoti viso regiono raidą, savotiškai “patraukti” regione priimamus sprendimus link didesnio atitikimo nacionaliniams interesams. Inovacinės infrastruktūros sistema turėtų apimti:

“smegenų centrą”, kuris galėtų koordinuoti konkrečias mokslo tiriamąsias programas ir konkrečius projektus, kreipti jas nacionaliniams interesams atitinkama linkme ir derinti jas prie valstybės ir verslo poreikio mokslui ir technologijoms;

finansavimo agentūrą, kuri akumuliuotų ir paskirstytų mokslo programoms reikalingas lėšas ir rizikos fondus;


326

universitetus ir mokslo tiriamuosius centrus, kurie padėtų paskleisti inovacijas, mažinti jų pritaikymo laiką ir propaguotų hakerinę etiką bei nedidelės specializuotų tyrimų firmos;

koordinacinį organą, kuris vertintų valstybės ir verslo poreikį mokslui ir technologijoms, atstovautų inovacijų infrastruktūros sistemos elementus aukščiausiose valstybės valdžios institucijose ir koordinuotų elementų tarpusavio sąveiką sistemos ribose bendrai.

Negalima būtų teigti, kad išvardintų elementų skaičius yra baigtinis, tačiau minėti elementai sudarytų galimybes stiprinti valstybės ir verslo konkurencingumą bei kurti bazines kompetencijas. Traktuojant šią sistemą kaip tinklą, galima pasiremti praėjusiame skyriuje analizuotu inovacijos ciklu. Inovacijos ciklo ir inovacinės sistemos tinklo sugretinimas pateiktas paveiksle Nr. 5.1

Konfliktai

Regulia vimas

Įgyvendini mas

Inova cija

Specializuotos tyrimų firmos

Rizikos kapitalo fondai

Gamybinės organizaci jos

Finansa vimo fondas

Universitetai ir mokslo tiriamieji centrai

Tyrimų agen tūra

Mokslinės politikos taryba

5.1 pav. Inovacijų ciklo ir inovacinės sistemos tinklo sugretinimas.

Svarbu pastebėti, kad paveiksle pateikti tinklo mazgai pavaizduoti taisyklingi tik siekiant suprantamos grafinės išraiškos. Pati tinklo architektūra yra svarbus strateginio valdymo elementas, kuris gali š esmės apspręsti inovacinės sistemos gyvybingumą ir inovacijų ciklo greitį. Siektinai tinklo architektūrai reikiamus parametrus užduoda identifikuotas mokslo ir technologijų poreikis ir jau esamų inovacinės sistemos elementų veiksmingumas.

Per sisteminius tarpusavio sąveikos ryšius inovacinė sistema įgyja galimybę tinkliniu būdu apjungti atskirus elementus, kuriant tinklus. Sisteminės sąveikos metu atsirandantys sistemos elementų jungimo tinklai yra labai svarbi, nes užtikrina trečiąjį “C” iš minėtos “pasaulio klasės” – ryšius. Be to, sukurta inovacijų infrastruktūros sistema yra neatsiejama nuo pakankamo skaičiaus universalių aukštos klasės specialistų, hakerių, aukštos bendro ir specialaus išsilavinimo kartelės, kas sistemą padaro lanksčia ir universalia ir sudaro galimybes sąveikauti su kitomis panašaus


327

pobūdžio sistemomis. Ši sąveika gali būti laikoma skatinančiu faktoriumi, nes didina inovacijų koncentraciją ir tiek tyrimų, tiek diegimo pagreitį.

Kaip minėta, inovacinės sistemos sukūrimas ir jos palaikymas yra vienas iš būdų sukurti gerovės valstybę, kurioje socialinis neteisingumas ir socialinė atskirtis būtų pakankamai nedidelis. Socialinis neteisingumas savo kraštutine išraiška veda į atskyrimą nuo visuomenės, kurioje žmogus, paliktas likimo valiai, negali pakeisti savo likimo neužsiimdamas nusikalstama veikla kaip būdu išgyventi. Atskyrimą nuo visuomenės yra sunku išmatuoti, bet jis aiškiai pasireiškia nagrinėjant atskiras visuomenės stratas, nuteistųjų kalėti kiekius ir panašiai.

Apibendrintai galima teigti, kad pagrindinės skurdo priežastys Lietuvoje yra mažo BVP ir didelės pajamų nelygybės kombinacija, nepakankamai išvystyta socialinė apsauga dėl mažų išteklių jai skyrimo ir tos apsaugos nepakankamas taiklumas. Lietuva priklauso grupei šalių, kuriose ekonomikos transformacijos laikotarpiu nelygybė išaugo labiausiai. Labiausiai skurdas paplitęs bedarbių, daug vaikų auginančiose, ūkininkų ir pensininkų šeimose. Didžiuosiuose miestuose gyventojai skursta du – tris kartus rečiau, negu kaimuose ir miesteliuose. Labai retai tarp skurstančių patenka universitetinį išsilavinimą turinčių asmenų namų ūkiai. Skurdo tarpsnis Lietuvoje nėra didelis, o skurstančiųjų namų ūkiai apsirūpinimu būstu, ilgalaikio vartojimo prekėmis nėra žymiai blogesnis už vidutinius namų ūkius. Todėl skurdas gali būti sumažintas palyginti nedidelėmis socialinėmis išlaidomis. (Lazutka, 1999).

Taigi, aukštesnę kvalifikaciją turintys ir tampresniais ryšiais su labiau išvystytais regionais pasižymintys žmonės yra kur kas rečiau socialiai atsieti. Kartu su ekonomikos perorientavimu aktyvėdama darbo rinka ir į tinklus įsijungiantys regionai turėtų pagerinti skurstančių gyventojų padėtį. Alternatyvus variantas – investuoti į socialinės apsaugos programas – labiau panašus į pravalgymą, išlaidas, o ne socialines investicijas. Jei iš tiesų dalį skurdo galima būtų sumažinti nedidelėmis socialinėmis išlaidomis ir didinant jų tikslingumą, to nereiktų atsisakyti. Tačiau, autoriaus vertinimu, tai galėtų užtikrinti gyvenimo lygį virš skurdo ribos socialiai atskirtiems visuomenės piliečiams, tačiau nesukurtų gerovės valstybės.

Kad sėkmingiau veiktų darbo rinkoje, skurstančiųjų sugebėjimai ir ištekliai turi neatsilikti nuo vidutinio lygio. Ypatingai svarbu, kad skurstantieji nebūtų atstumti nuo socialinių paslaugų, išlaikytų išsilavinimo standartus, turėtų pagrindines ilgalaikio vartojimo prekes, būstą ir pan. Svarbu, kad skurstantieji “nedeklasuotų”, kad išlaikytų sugebėjimus rezultatyviai dalyvauti ekonominėje veikloje, kad jie pagal pagrindinius požymius neimtų skirtis nuo neskurstančių. Buvimo skurde trukmė ir skurdo modelis yra labai svarūs. (Lazutka, 1999)

Sutinkant, kad inovacinė sistema mažina socialinį neteisingumą, galima daryti išvadą, kad ji prisideda ir prie valstybės stabilumo didinimo. Kaip taisyklė, valstybės piliečiai, neturintys arba beveik neturintys ką prarasti, kur kas lengviau pasiduoda populistinėms politikų manipuliacijomis, kurios yra žalingos tiek valstybės ekonomikai, tiek valdymui. Įvertinant ir tai, kad naujų technologijų taikymas paprastai yra susijęs su efektyvesniu išteklių naudojimu, galima teigti, kad veikianti inovacinė sistema yra pakankamai rimtas įrankis stengiantis šalies raidą pakreipti subalansuotumo, darnaus vystymosi link. Idėja, kad globalus vystymasis įtraukia visus, kaip jau nagrinėta praėjusio skyriaus pabaigoje, yra abejotina. Socialinė atskirtis, galiojanti tiek atskiroms visuomenės grupėms, tiek ištisoms valstybėms, atriboja nuo įvairaus pobūdžio pasaulinių tinklų visuomenės grupes ir valstybes, komplikuoja valstybės perėjimą iš industrinės visuomenės į tinklinę visuomenę, kai sociumas iki tam tikro laipsnio prisiderina prie ekonomikos.


328

Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo bandoma pereiti į globalinę informacinę ekonomiką, tačiau patirta ekonomikos recesija. Jos priežastimi tapo dalinė nesėkmė liberalizuojant finansines rinkas bei tuo pačiu metu vykstantis Vakarų šalių ekonomikos nuosmukis. Neatsižvelgiant į socialinių išlaidų sumažinimą bei išlaidų sveikatos apsaugai ir naudojamų paslaugų kontrolės sustiprinimui sumažinimą, pagrindiniai Suomijos valdžios komponentai švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų srityse nepatyrė fundamentalių pokyčių. Suomijos valdžia kaip ir anksčiau remiasi valstybinių mokyklų, bendrojo medicininio draudimo, senatvės draudimo, bedarbystės draudimo sistema. Duomenys patvirtina, kad neatsižvelgiant į globalinės informacinės ekonomikos spaudimą Suomija lieka atskirta nuo kitų informacinės visuomenės įvairiapusiškumu, sąlygojamu valstybės dosnumo. (Ximanen, Kastels, 2002)

Suomija perorientavo savo ekonomikos modelį tuo metu, kai globalizacijos spaudimas buvo mažesnis. Be to, informacinių technologijų vystymasis, nors ir spartus, tačiau ne taip plačiai apimantis, kaip šiuo metu. Todėl galima daryti prielaidą, kad Suomijos sukurtas ekonomikos perorientavimo modelis negali būti sėkmingai taikomas, jei nėra sukupta pakankamai rezervų socialinių programų vykdymui. Pasikeitus ūkio struktūrai, neišvengiami pakitimai darbo rinkoje sukurs naujųjų bedarbių grupes. Kadangi yra kalbama apie perorientavimą į aukštesnės kvalifikacijos reikalaujančią ekonomiką, mažiausią išsilavinimą turintys visuomenės nariai patirs neišvengiamų problemų. Analogiškoje situacijoje atsidurs ir regionų, kurie yra mažiau įtraukti į gamybos ir informacinius tinklus, gyventojai, ypač kaimiškose vietovėse. Įvertinant tai, kad darbo rinkos perkvalifikavimas yra sudėtingas procesas, galima prognozuoti tam tikrą atskirų visuomenės grupių pasipriešinimą, kuris per rinkimus įtakotų ir strateginius sprendimus.

Empiriniai stebėjimai patvirtina išvadą, kad Suomijos modelis apima informacinės ekonomikos dinamiškumą su stipresniu socialiniu teisingumu ir kolektyvine darbo apsauga. Visgi dabar socialinį teisingumą ir kolektyvinę apsaugą užtikrina nebe seni valdžios institutai, kurie dažnai siekdavo tik sumažinti blogiausius ekonomikos efektus ir užimdavo besiginančiojo poziciją. Senasis socialinis santykis tarp darbo, kapitalo ir vadžios išnyksta ir jį keičia nauji socialiniai santykiai. Suomijos pramoninių santykių sistema, charakterizuojama kaip kasmetinių kolektyvinių susitarimų sistema tarp samdomų darbininkų organizacijų ir darbdavių bei valstybės, ir toliau egzistuoja. Tuo pačiu metu profsąjungų vaidmuo netampa kliūtimi naujai informacinei veiklai, kurios reikia ekonomikai. Tuo pačiu metu vykdoma tiek informacinė veikla, tiek kolektyvinė darbo apsauga yra savitas Suomijos modelio bruožas. Tai tampa įmanoma besivystančio dvejomis kryptimis proceso dėka: leidžiant didelį lankstumą, kurio reikia informacinei ekonomikai, profsąjungos išsaugo savo šiuolaikinių kapitalo partnerių vaidmenį derybų procese. (Ximanen, Kastels, 2002)

Tarp informacinės ekonomikos ir valstybės yra keletas svarbių ryšių, kurių nevertinant būtų realizuotas fragmentinio valdymo, bet ne holisitinis principas. Visų pirma, turi būti sukurtas finansinis pagrindas valstybei, jos funkcijoms finansuoti. Todėl informacinė ekonomika turi augti greičiau, nei valstybės išlaidos. Taip pat yra būtinas gamybos ir ekonomikos konkurencingumas, siekiant išlaikyti gamybą šalies ribose. Taigi, galima įvardinti kelis dimetrialiai priešingus faktorius, veikiančius perorientuojant ekonomikos modelį. Visų pirma, valstybė turi pasirūpinti tomis visuomenės dalimis, kurios rizikuoja dėl ekonominių procesų patirti socialinę atskirtį. Šis rūpestis gali būti realizuotas tik turint pakankamai gerą socialinių programų finansavimą. Antra, mokesčiai, kaip pagrindinis valstybės pajamų šaltinis, gali būti


329

didinami tik iki tam tikros ribos, nes gamyba bus perkelta už šalies ribų. Savo ruožtu, finansuojamų sričių siaurinimas yra komplikuotas, nes atsiranda naujų, prioritetinių, susijusių su informacinės ekonomikos kūrimu, sričių, reikalaujančių valstybinio sektoriaus investicijų.

Ilgalaikėje perspektyvoje informacinei ekonomikai reikia pastovaus besikuriančio socialinio mato. Informacinės ekonomikos idėja kaip viena iš valstybės egzistavimo prielaidų gali būti apžvelgta iš kitos pusės: atsižvelgiant į šiuo metu egzistuojantį stiprų globalizacijos priešiškumą, gali būti, kad be stipresnio globalaus mato informacinė ekonomika susidurs su socialiniu pasipriešinimu. Antra vertus, informacinės technologijos turi ne tik ekonominį, bet ir socialinį pritaikymą. Svarbią Suomijos informacinės visuomenės kūrimo strategijos dalį sudarė iškelti nauji socialiniai tikslai (Ximanen, Kastels, 2002):

tinklų, apimančių visas lavinimo įstaigas ir bibliotekas, sukūrimas; informacinių technologijų taikymas švietimo srityje; tinklinio raštingumo užtikrinimas; informacinių technologijų pritaikymas senyvo amžiaus žmonėms; klestinčio informacinio-technologinio klasterio sukūrimas.

Išsamiau šie tikslai buvo suformuluoti atskirose kiekvienos ministerijos strategijose, ypatingai švietimo ir socialinių klausimų bei sveikatos užtikrinimo ministerijų strategijose. Sveikatos apsaugos srityje naujos informacinės technologijos gali atverti daugelį naujų galimybių. Ši aplinkybė buvo pripažinta pirmoje nacionalinėje strategijoje kuriant informacinę visuomenę bei buvo visapusiškai išplėtota 1996 metais socialinių klausimų ir sveikatos apsaugos ministerijos priimtoje strategijoje. Egzistuoja didelis technologijų, užtikrinančių senyvo amžiaus žmonėms nepriklausomą gyvenimą, poreikis. Šia poreikis grindžiamas galimybe gyventi savo name iki gyvenimo galo ir naudotis paslaugomis ir socialiniu tinklu. Švietimo sritis taip pat suteikia daug galimybių panaudoti informacines technologijas. Strategijų tikslas, pasiektas greičiausiai švietimo srityje, yra sukurti tinklai, apimantys visą švietimo sistemą ir bibliotekas. Tai įvyko švietimo ministerijos finansavimo dėka. (Ximanen, Kastels, 2002)

Taigi, Suomija pasinaudojo savotišku “apversto skėčio” principu. Pasiekti pokyčiai buvo diegiami ir platinami per specializuotų ministerijų veiklos programas, pasiekiančias visuomenę. Galima daryti prielaidą, kad tuo pačiu taip buvo skatinamas “socialinis hakerizmas”.

“Socialinio hakerizmo” sąvoką galima apibrėžti kaip hakerinį modelį sujungiant išteklius socialinių tikslų sprendimui vietoj programų panaudojimo. Suomijoje socialinis hakerizmas atliko svarbų vaidmenį ten, kur valdžia neįtraukė į savo strategijas ar realizavo jas lėtai ir kur nebuvo komercinio suinteresuotumo. Hakerinis modelis buvo pritaikytas sujungiant išteklius ir pasiektas tinklinis raštingumas. Teigiama, kad tinklinio raštingumo srityje didžiausia problema yra ne vaikai, o suaugusieji. Šios problemos sprendimui buvo sukurtas projektas, pavadintas “Sužinok apie savo vaiko ateitį” (angl. - “Learn about Your Child’s Future”). Kitas hakerinio modelio sujungiant išteklius pritaikymo pavyzdys – Akademija, kurią sukūrė žmonės, nusivylę lėtais oficialaus projekto kuriant vidaus universitetą tempais. Trečiasis socialinio hakerizmo pavyzdys – informacijos pasidalijimas. Kompiuterinis hakerizmas prasideda nuo individo, turinčio idėją ir atitinkamus asmeninius išteklius. Šis individas atskleidžia savo idėją kitiems. Žmonės, kurie palaiko šią idėja, prisijungia prie jos įvykdymo, suteikdami papildomų išteklių. Socialiniame hakerizme bendru ištekliu tampa ne išeities kodas, bet tai, kas sąlygoja socialinių idėjų plitimą.


330

Nors socialinis hakerizmas organizuotas per tinklą, jis neapsiriboja virtualia realybe. (Ximanen, Kastels, 2002)

Bendradarbiavimas tarp valstybinio ir privataus sektorių yra vienas pagrindinių technologinių inovacijų šaltinių. Tačiau inovacijų plitimui kone lemiamą įtaką turi pilietinė visuomenė. Valstybės ir korporacijos dažnai net neprognozuoja, kokia forma žmonės panaudos naujas technologijas. Kaip pavyzdį galima paimti internetą, kuris iš duomenų perdavimo priemonės tapo socialiniu reiškiniu su socialiniais bruožais – interneto virtualiomis bendruomenėmis, vertybių eksportu, socializacijos ir bendravimo priemone, socialinio lauko įtampos šaltiniu, greitesnėmis reakcijomis į socialinę sferą liečiančių veiksnių pasireiškimą, mažėjančia uždarumo galimybe. Be jokios abejonės, internetas nebūtų toks, koks jis yra šiandien ,jei nebūtų pasireiškusi hakerinė kultūra.

Tiek gamybos, tiek informaciniai, tiek inovaciniai tinklai pasižymi itin dideliu potencialu, panaudojimo galimybėmis. Tačiau tinklai gali būti efektyvūs tik su sąlygą, kad yra sukauptas socialinis kapitalas, yra tamprus socialinis laukas su atitinkamomis įtampomis. Tiek inovacijų, tiek ekonomikos galutinio rezultato vartotojas neišvengiamai yra visuomenė ir atskiri jos individai.

Verslo mokyklų profesoriai, valdymo konsultantai, informacinių technologijų specialistai pabrėžia decentralizuotų organizacijų privalumus ir kai kurie tvirtina, kad ateinančiame amžiuje didžiulės hierarchinės korporacijos užleis vietą naujai organizacijos formai – tinklams. Centralizuotos autoritarinės korporacijos patiria nesėkmes dėl tų pačių priežasčių kaip ir centralizuotos autoritarinės valstybės – jos nesusidoroja su vis sudėtingesniu tampančio pasaulio, kuriame egzistuoja, informaciniais poreikiais. Vystantis ir tampant sudėtingesnei ekonomikai informaciniai valdymo poreikiai augo eksponente. Šiuolaikinei valdžiai reikia technologinių žinių, kurių visų nė vienas vadovas negali žinoti, todėl reikia pasikliauti techniniais ekspertais. Valdžios delegavimas žemyn – techniniams ekspertams arba tiems, kas gali prieiti prie informacijos, silpnina diktatoriaus valdžią. Organizacijoms ne mažiau nei valdžiai reikia pasikliauti ekspertais ir tais, kurie priima sprendimus būdami arčiau informacijos šaltinių. Kai kurie šiuolaikiniai valdymo specialistai teigia, kad decentralizavimo bei valdžios delegavimo pavaldiniams idėjos yra naujos, tačiau yra įrodyta, kad didelės organizacijos deleguodavo valdžią žemesniems lygiams mažiausiai paskutiniuosius šimtą metų. (Fukujama, 2003).

Bandant pakeisti hierarchinę kontrolę rinkos santykiais buvo pasitelkti išoriniai šaltiniai (angl. - “outsourcing”). Tačiau rinkos santykiai susiję su papildomais kaštais, todėl didelės organizacijos dažnai negali leisti sau gamybą organizuoti tokiu būdu, kad skirtingi padaliniai sąveikautų remiantis principu “visi konkuruoja su visais”.

Stipriai decentralizuotų organizacijų koordinavimo problemas gali išspręsti tinklas – spontaninės tvarkos forma, kuri atsiranda veikiant decentralizuotiems agentams, bet nėra sukuriama kokos nors centralizuotos valdžios. Kad tinklai tikrai galėtų sukurti tvarką, jie būtinai turi priklausyti nuo neformalių normų, užimančių formalių organizacijų vietą, kitaip tariant, nuo socialinio kapitalo. Tinklai gali būti traktuojami kaip tarpinė forma tarp rinkos ir hierarchijos, kuri labiau tinka technologinei plėtrai, nei didžiulės hierarchinės organizacijos.

Tinklų sąvoka apima ir rinkas, ir hierarchijas. Galima traktuoti tinklą kaip formalių organizacijų klasę, kuriose nėra formalaus aukščiausios valdžios šaltinio; antra vertus galima teigti, kad tinklas yra neformalių tarpusavio santykių kompleksas ar aljansas tarp organizacijų, kurių kiekviena gali būti hierarchinė, bet susieta su kitomis vertikaliais derybiniais santykiais. Traktuojant tinklą ne kaip formalių


331

organizacijų rūšį, bet kaip socialinį kapitalą, daug geriau suvokiama jo ekonominė funkcija. Tinklas skiriasi nuo rinkos tuo, kad jo dalyviai išskiria atitinkamas normas ir vertybes. Tai reiškia, kad ekonominis pasikeitimas tinklo viduje vyks kitu pagrindu nei ekonominiai tarpusavio santykiai rinkoje. Visai kas kita yra pasikeitimas tarp tinklo dalyvių. Vertybės, kurias jie išskiria, nukreipia juos į tikslą, ir tai keičia rinkos santykius. (Fukujama, 2003)

Tinklas skiriasi nuo hierarchijos tuo, kad jo pagrindu tapo neformalios normos, o ne formalūs valdantieji santykiai. Tinklas, suprantamas tokiu būdu, gali egzistuoti su formalia hierarchija. Hierarchinės struktūros nariai neprivalo išskirti bendrų normų ar vertybių išskyrus tas, kurios aptartos sutartyje, nustatytos tarnybine padėtimi; formalios organizacijos tuo tarpu gali persidengti su neformaliais skirtingų pobūdžių tinklais. Draugiškų santykių tinklų, sukurtų giminingų santykių pagrindu, priklausomybės vienam socialiniam sluoksniui, draugystės, meilės pagrindu, nariai, išskiria svarbias bendras normas ir vertybes, kurių neišskiria kartu su kitais organizacijos nariais. Tinklai, suvokiami kaip švietimas, sukurti neformalių etinių santykių pagrindu, asocijuojasi su tokiais fenomenais kaip nepotizmas, favoritizmas, nepakantumas, giminingos santuokos ir neskaidrūs asmeniniai susitarimai. Šiuo požiūriu tinklai tokie pat seni kaip ir žmogiškoji visuomenė. Nepriklausomai nuo to, kokią reikšmę įgis tinklai, jie egzistuos kart su formaliomis hierarchijomis. (Fukujama, 2003)

Tačiau pripažinus tinklų egzistavimą, į šį lygmenį turėtų būti nukreiptas ir strateginis valdymas. Autoriaus nuomone, galima daryti prielaidą, kad valstybė turi galimybę daryti įtaką tiems tinklams, kurių mazguose yra valstybinių organizacijų. Tačiau vėl kyla biurokratinio valdymo neefektyvumo problema. Kaip taisyklė, tinkle dirbančios organizacijos pasižymi panašiu sprendimų priėmimo greičiu. Juo labiau, kad tinklai, traktuojami kaip grupės, kurios išskiria neformalias normas ir vertybes, yra svarbūs informaciniu požiūriu: jie aprūpina alternatyviais informacijos kanalais organizacijos viduje ir iš jos. Tinklas sudaro didesnę kryptingumo, tikslingumo galimybę.

Tinklų reikšmė nuolat auga, ir tai galėtų būti vienas iš variantų, sudarantis galimybę efektyviau perorientuoti valstybės ekonomikos modelį. Aukščiau aprašytas Suomijos pavyzdys, panaudoti instituciniai sprendimai gali būti pakankamai tinkami, su sąlyga, kad aprašytos inovacinės sistemos elementai bus pajėgūs įsijungti į įvairaus lygio tinklus. Per tinklus ateinančios idėjos, postūmiai turi būti išnaudojami ir perkeliami į gamybos tinklus. Šių tinklų derinimas yra glaudžiai susijęs konkurencingumu, pasireiškiančiu per naujovių įsisavinimo greitį, o ne naujovių sukūrimu.

Socialinis kapitalas svarbus atitinkamiems sektoriams ir atitinkamoms gamybos formoms todėl, kad pasikeitimas, pagrįstas neformaliomis normomis, gali pašalinti didelių hierarchinių organizacijų vidines koordinavimo išlaidas, taip pat kaip ir išorines išlaidas deryboms labiau atitolusiuose rinkos tarpusavio veiksmuose. Auganti socialinio kapitalo reikšmė ypatingai pastebima pereinant nuo gamybos, pagrįstos žemu pasitikėjimu, prie gamybos, pagrįstos aukštu pasitikėjimu.

Gamyba XX amžiaus pradžioje, kurios pavyzdžiu galėtų būti didžiuliai Henrio Fordo fabrikai, pasižymėjo hierarchinėmis organizacijomis, apibūdinamomis aukštu formalizacijos lygiu. Esant tokiai sistemai neegzistavo būtinybė pasitikėjimui, socialiniam kapitalui ar neformalioms socialinėms normoms – kiekvienas darbuotojas gaudavo nurodymus, kur jis turi stovėti, kaip judinti rankas ir kojas, kada daryti pertraukas. Darbuotojų motyvacija buvo individuali, apibūdinama paskatinimais ar nuobaudomis. Ir tai buvo tikriausiai vienintelis būdas, kaip gamyboje koordinuoti


332

žemos kvalifikacijos darbo jėgą. Perėjimas nuo hierarchinės organizacijos prie horizontalios ar tinklinės rodo koordinacijos funkcijų perėjimą nuo formalių biurokratinių taisyklių prie neformalių socialinių normų. Horizontalioje ar tinklinėje organizacijoje valdžia neišnyksta; greičiau ji pasikeičia būdu, kuris leidžia egzistuoti saviorganizacijai ir savivaldai. (Fukujama, 2003)

Sunku įsivaizduoti tinklinį valstybės valdymo modelį. Tinkle kiekvienas mazgas disponuoja savo ištekliais ir turi tam tikrą atsakomybę. Tuo tarpu valstybėje, net ir sugebėjus “nuausti” tinklą iš valstybės institucijų, nacionalinių išteklių paskirstymo klausimas negali būti deleguojamas kitoms grandims. Juo labiau negalimas atsakomybės skaidymas. Tačiau tiek inovacijų, tiek gamybos tinklai nacionaliniu lygiu pasižymi bendru tikslu – socialinio valdymo efektyvumo didinimu, socialinių tikslų siekimu.

Prieštaravimai tarp asmenybės ir visuomenės – viena iš pagrindinių pasaulio išbalansavimo priežasčių, slepianti savyje šiandien augančių socialinių sprogimų ir katastrofų galimybes. Tai problema, nuo kurios sprendimo priklauso socialinio progreso tempai, jo vertybiniai orientyrai ir dvasiniai principai. Siekdama valdyti aplinką žmonija (jos biurokratinės struktūros) taip deformavo socialinį ir aplinkos pasaulį, kad nemaža dalis žmonių šiandien nejaučia pasitenkinimo gyvenimu ir turi nedaug galimybių kažką keisti. Tyrimų duomenys rodo, jog ant tokio pagrindo negalima sukurti naujos XXI amžiaus kultūros ir naujo socialinio valdymo tipo. Prieštaravimai tarp globalinio valdymo objekto, kurį atstovauja visa Žemės planeta ir valdymo subjekto – pasaulinės visuomenės, sudėtingėja. Procesai yra globalūs, o valdymo įtaka – apribota atskirais regionais ar valstybėmis, dažnai sąlygojama nacionalinių interesų. (Ivanov, Ivanov, Doronin, 2002). Tuo tarpu globalizacija ir socialiniai veiksniai leidžia kalbėti apie naują valdymo paradigmą, kadangi į pirmą planą išeina socialinis valdymas.

Vienas iš globalinių šiuolaikinio pasaulio prieštaravimų yra socialinio progreso atsilikimas nuo mokslinio - techninio progreso. Techninių ir biologinių žmogaus poveikių aplinkai greitis ir dažnis, nesuvaldoma aplinkos išteklių eksploatacija, augantys energijos gamybos tempai niekaip nesuderinami su žmonijos interesais. Todėl šiandieninis socialinis-ekonominis modelis, realizuojamas išsivysčiusiose šalyse siekiant savo gerovės, negali būti toliau naudojamas ir rekomenduojamas kitoms šalims, nes tai neišvengiamai sukels augančią katastrofą. (Ivanov, Ivanov, Doronin, 2002) Tai yra dar vienas argumentas, kuris verčia abejoti galimybe efektyviai taikyti kitų valstybių raidos modelius.

Šiandien pagrindinė pasaulio išgyvenimo sąlyga yra socialinio progreso tempų pagreitinimas, įtraukiant kolektyvinį suvokimą, inovacinius išteklius socialinio plitimo reguliavimui, socialinės lygybės pasaulyje pasiekimas. Būtinas pagrindinio žmonijos išgyvenimo ištekliaus – valdančiojo – išnaudojimas. Pagrindiniais valdymo subjektais šiuolaikiniame pasaulyje lieka politiniai institutai, vyriausybinė valdžia, atskiri politiniai lyderiai: nuo jų kultūros ir politinės elgsenos priklauso civilizacijos likimas, socialinio progreso kryptis. Pasaulio plitimo informatizacijos ir technologizacijos problemos turi būti išvestos už biurokratinės valdžios, politinio spaudimo ribų ir tapti pasauliniu palikimu. (Ivanov, Ivanov, Doronin, 2002)

Tačiau tokiu atveju reikia atkreipti išskirtinį dėmesį į sistemos vientisumą. Į sistemą atėjus naujiems elementams yra būtina iš naujos sustyguoti sisteminius ryšius, tobulinti sistemą, iškelti naujo lygmens tikslus ir užduotis, naujai perskirstyti atsakomybę ir įgaliojimus, pritaikyti naujus situacijos analizės ir sprendimo priėmimo metodus. Tokiu atveju sistema bus pajėgi funkcionuoti vystydamasi, pereidama į kokybiškai naują lygmenį.


333

Dėl to valdantysis subjektas kiekvienos nacionalinės – valstybinės sistemos ribose savo reguliuojamojo poveikio padidinimo sąlygomis privalo tuo pačiu metu paveikti tiek vidinę, tiek ir išorinę terpę. Pagrindiniai valdymo subjektai privalo turėti sudėtingesnės ir įvairiapusiškesnės informacijos nei anksčiau. Jie turi turėti duomenis ir apie vidinę sistemos būklę, apie ten vykstančius pokyčius, apie socialinius ryšius, socialinius procesus, išteklių bazę, pačios valdymo sistemos būklę. Kiekviena valstybė yra geopolitinis subjektas ir siekia užimti optimalią, kiek įmanoma stabilią padėtį geopolitinėje plėtroje. Būtina paminėti, kad vienos valstybės ribose retai galima surasti visus šalies vystymuisi palankius faktorius. Todėl kiekviena valstybė siekdama realizuoti savo pagrindinę funkciją – nacionalinio saugumo užtikrinimą – siekia likviduoti vienokį ar kitokį deficitą kitų, artimesnių ar tolimesnių kaimynų sąskaitą, ir kuria savo išorinę politiką – tiek taktinę, tiek ir strateginę. (Ivanov, Ivanov, Doronin, 2002)

Vienas iš labai svarbių aspektų, siekiant modernizuoti valdymą, paversti jį efektyvesniu (įvertinant socialinio valdymo svarbos didėjimą) yra būtinybė atsižvelgti į pačios visuomenės pokyčius, jos tapsmą informacine. Informacinė visuomenė labiau pasižymi ne valdymu, bet savivalda, kitokiu mąstymo ir elgesio būdu.

Politiniame lygmenyje neretai dominuoja (Lietuvoje – taip pat) suvokimas, kad informacijos visuomenės susikūrimą lemia tik informacijos ir komunikacijos technologijų taikymo bei diegimo mastas. Todėl informacinė visuomenė plėtojama daugiausiai remiantis tradicinės pramoninės ekonomikos ir jos valdymo modeliu bei pasaulėžiūrinėmis nuostatomis, informacijos visuomenė suprantama kaip neapibrėžta, bet kartu ir neišvengiama ateities vystymosi perspektyva. Tuo tarpu pažangesnių valstybių patirtis rodo, kad informacinės visuomenės savitumai lemia informacinių racionalizavimo priemonių vyravimą, o kartu ir kitą vadybos stilių bei sprendimų priėmimo būdą visose gyvenimo srityse. Informacijos visuomenės technologijų panaudojimo viešajam administravimui klausimas anksčiau ar vėliau iškyla visose valstybėse, kurios informacijos visuomenės plėtotę suvokia kaip strateginės reikšmės valstybės uždavinį. (Augustinaitis, 2000)

Pažangios informacijos visuomenės technologijos plinta ir savivaldos lygmeniu, tačiau nepaisant jų ypač svarbaus vaidmens plėtojant pilietinę visuomenę, informacijos technologijų teikiamos galimybės vis dar nepakankamai naudojamos skatinant piliečių aktyvumą ir viešąsias paslaugas. Pagrindinis informacijos visuomenės savivaldos požymis yra tai, jog vietos valdžios institucijos ir piliečiai pripažįstama kaip lygiaverčiais partneriais, kurių aktyvumas turi įtakos bendruomenės gyvenimui ir gerovei. Visavertė sąveika įmanoma tuomet, kai tarp partnerių egzistuoja abipusis grįžtamasis ryšys, savanoriškai siekiama bendruomenės tikslų įgyvendinimo, o pilnavertę sąveiką užtikrina informacinės technologijos. Viešųjų paslaugų pirkimas ir socialinių politinių procesų katalizavimas būtų du ypač svarbūs ne techniniai informacinių technologijų vaidmenys. Kaip socialinių politinių procesų katalizatorius, informacijos technologijos skatina demokratinius pokyčius, stiprina valdžios institucijų ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, didina valdymo efektyvumą, tobulina viešųjų paslaugų teikimą ir vadybą, padeda veiksmingiau spręsti socialines problemas ir panašiai. (Augustinaitis, 2000)

Informacijos visuomenėje sudaroma palanki terpė socialinių idėjų plėtotei, kas yra labai svarbu praktiškai visuose valdymo lygmenyse. Šalia tradicinių socialinių idėjų, liečiančių sveikatos ir aplinkos apsaugą, teisinę sistemą, demografinę padėtį, atsiranda ir pačios informacinės visuomenės technologijų plėtros, tinklinės visuomenės skatinimas. prie šių idėjų priskirtina ir elektroninė žiniasklaida, virtuali


334

vyriausybė, elektroninė prekyba, bankininkystė ir mokesčių deklaravimas. Aktualu yra ir tai, kad, bent kol kas, naujųjų technologijų produktai neišstumia tradicinių.

Šiuo metu piliečių ir valdžios interaktyvioji sąveika bei socialinių idėjų vaidmuo yra viena iš svarbiausių ES inovacijų krypčių, integruojančių technologines ir socialines naujoves ir išreiškiančių tendenciją pereiti nuo tradicinio viešojo administravimo modelio prie informacijos visuomenės bendruomenės savivaldos būdo. Savivaldos vaidmens didėjimą informacijos visuomenės sąlygomis lemia ir tai, kad savivaldos gyvenimas tolydžio individualizuojamas, savivalda geriau tenkina gyventojų interesus nei centralizuotas administravimas, nustato optimalų viešųjų paslaugų teikimo būdą, skatina vietos visuomenines iniciatyvas ir demokratinius procesus, efektyviau naudoja lėšas ir išteklius, savivaldos prioritetai vis labiau nukonkuruoja kitas politines orientacijas. (Augustinaitis, 2000)

Informacinės technologijos įgalina nepaprastai pagreitinti sprendimų perdavimą, didinti lankstumą, valdymo sprendimus priimti apdorojus kur kas didesnį kiekį informacijos. Informacinių technologijų paplitimas sudaro prielaidas realizuoti tinklinį valdymo lygmenį, kiek tai iš viso įmanoma valstybėje, greta tinklinės visuomenės ir tinklinio gamybos būdo sukuriant valdymo tinklą. Įvertinant tai, kad valdymo sprendimai priimami konkrečioje informacinėje aplinkoje, valdymo tinklas yra potencialiai nauja galimybė naujai išnaudoti valdymo metodų galimybes:

Strateginis valdymas. Naujas problemų suvokimas, plėtros tendencijų atsiradimas reikalauja ir naujų problemų sprendimo metodų. Jie atsiranda valdymo sferoje ir yra strateginio bei taktinio pobūdžio. Valdymo institucijos ieško būdų užtikrinti socialinės erdvės saugumą. Atsiranda nauji reikalavimai valstybės vystymuisi, valstybė priversta deleguoti daugelį ūkinio reguliavimo funkcijų. Laiko horizonto požiūriu ilgėja reikalingas perspektyvos matymas.

Programinis – tikslinis valdymas. Realizuojamas valdančiosios kultūros įgyvendinimo procesas, formuojasi konceptualinis mąstymas “iš apačios į viršų”. Programiniai – tiksliniai ir prognostiniai valdymo metodai, patikrinti gyvenimo, tampa valdančiosios veiklos norma visuose jos lygiuose. Palaipsniui neprofesionalų pragmatiniai ir spontaniški veiksmai priimami kaip anarchizmas, kaip valdančiosios elgsenos kelias be išeities tiek nacionaliniu, tiek ir regioniniu lygiu.

Informacinis – analitinis valdymas. Nauji informacijos rinkimo, apdorojimo ir perdavimo būdai leidžia priimti efektyvesnius valdymo sprendimus ir tiksliau juos koordinuoti. Sukuriamas stipresnis ir toliau siekiantis perspektyvos matymas, galima geriau identifikuoti poreikius ir prognozuoti jų kaitą.

Tinklinės aplinkos raida ir sugebėjimas tiksliau numatyti interesus yra glaudžiai susijęs su valstybės geopolitiniu kodu. Geopolitinis kodas suprantamas kaip nacionalinių interesų apibrėžimas, užsienio grėsmių nustatymas, jų prevencija ir neutralizavimas. Itin aktualu yra tai, kad atsiradus gamybiniams, informaciniams, inovaciniams tinklams, visuomenei tampant tinkline, bet kokios grėsmės turi galimybę per tinklų gijas kur kas labiau paveikti socialinę erdvę, nei esant lokaliam gamybos, informacijos ir inovacijų pobūdžiui. Todėl galimų situacijų identifikavimas, jų palyginimas su kuo toliau siekiančiais ir išreikštais interesais leistų identifikuoti grėsmes. Šiems procesams vykdyti gali būti taikomas geopolitinio kodo ir jo galimybės analizės metodas.

Lietuvos geopolitinis kodas priklauso nuo globalios geopolitinės situacijos, nes Lietuva kaip valstybė yra palyginti nedidelė (apsupta kur kas didesnių kaimynų),


335

silpnos santykinės galios ir jauna, atsiradusi dėl geopolitinių susidūrimų. Todėl Lietuvai labai aktuali lieka didžiųjų ir vidutinių valstybių (tokių kaip Lenkija ir Švedija) sąveika regioninės politikos lygmeniu – Baltijos jūros ir Vidurio Europos subregionuose. Teigiama, kad viena esminių Lietuvos stabilumo prielaidų yra strateginė partnerystė su Lenkija. Stabili Lietuva kartu yra esminė geopolitinė sąlyga Rytų Pabaltijui atlikti “jungties” vaidmenį tarp Vidurio ir Šiaurės Europos. Bendrosios geopolitinės tendencijos didesniąją dalį Lietuvos elito orientuoja į Vakarų jūrines valstybes ir pastaruoju metu didina tos elito dalies galimybes kontroliuoti visus valdžios svertus. Tačiau kursas į Vakarus – nors jis yra elementari prielaida sukurti demokratinę ir pilietinę visuomenę kartu kelia socialinę įtampą, nes Lietuva neatitinka daugelio Vakarų institucijų kriterijų. (Statkus, Motieka, Laurinavičius, 2003).

Ši socialinė įtampa yra dar vienas veiksnys, verčiantis modernizuoti Lietuvą. Tik būdama stabili valstybė Lietuva turėtų galimybę būti tarpininku tarp Rytų ir Vakarų. Kitu atveju Lietuvai tektų tapti baze, iš kurios arba Rusija, arba JAV, arba ES bandytų realizuoti savo interesus. Sėkmingai įsijungusi į geopolitinį tinklą, Lietuva galėtų tapti regiono jungtimi. Šiame regione veikia ne tik regione esančių valstybių interesai, bet ir didžiųjų valstybių, tokių kaip Vokietija, JAV ir Rusija, interesai.

Teigiama (Statkus, Motieka, Laurinavičius, 2003), kad Vokietija dėl Baltijos valstybių neaštrins savo santykių su Rusija, tačiau dėl santykių su Rusija Vokietija nekonfrontuos su ES ir NATO. Tad Vokietija Lietuvai yra daugiau saugumo nei grėsmės šaltinis. Svarbu išsiaiškinti, kokių priemonių Rusija gali imtis sabotuodama natūralų tranzitą ir silpnindama Latvijos bei Estijos visuomenių konsolidaciją, tai yra keisdama jų geopolitinę orientaciją. Rusija stengsis ilgainiui išstumti JAV iš Europos arba pasidalyti Europą, arba kurti europinę jėgų pusiausvyrą, kurioje ji pati būtų arbitras. Manoma, kad Rusija siekia paversti Baltijos valstybes (ar bent vieną iš jų) savo “įtakos agentais” Vakarų transatlantinėse institucijose. Tuo tarpu JAV yra svarbiausias Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos valstybių) saugumo garantas. JAV turi specialių geopolitinių interesų Rytų Pabaltijyje ir konkrečiai Lietuvoje. JAV norėtų paversti Baltijos valstybes savo (Statkus, Motieka, Laurinavičius, 2003):

tiltu ekonominiam ir politiniam skverbimuisi į Rusiją; galios placdarmu ir įtakos agentais Europos Sąjungoje; įtakos pleištu, atskiriančių Europos šalis nuo tiesioginio sąlyčio su

Rusija; NATO struktūrinės pertvarkos – specializacijos – bandymų poligonu.

Įvardintos geopolitinės sąlygos Lietuvos atžvilgiu neatrodo labai palankiai – daugeliu atveju Lietuva gali tapti ne savo interesų, o svetimos įtakos įgyvendintoja. Šiame glaustai nusakytame geopolitiniame kontekste Lietuva turi išsiaiškinti galimybes, kaip tapti Lenkijos, kitų Baltijos ir Šiaurės valstybių geopolitine jungtimi, kaip stiprinti elito suvokimą, kad kartu su Lietuva ir Lenkija gali sudaryti vieną iš Europos regiono geopolitinių centrų. Pasiekti norimą rezultatą – tapti geopolitinio centro dalimi ir išlaikyti savo interesų gynimą galima tik maksimaliai efektyviai išnaudojant valdymo išteklius, kurie gali būti traktuojami kaip intelektualus visuomenės turtas.

Nepilnas valdymo išteklių panaudojimas stabdo raidos procesą, vykdo dezorganizaciją ir neša nesuskaičiuojamas nacionalinio ir asmeninio piliečių saugumo problemas. XX amžiuje vyko esminiai kokybiniai pokyčiai, neturintys precedento pasaulinėje istorijoje - mokslinė-techninė, informacinė revoliucija, kuri keitė valdymo objektą – visuomeninius santykius ir juos atitinkančius procesus. Visuomeniniai procesai tapo integralūs, gyvenimo pokyčiai pareikalavo valdymo subjekto pokyčių.


336

Vienas pagrindinių valdymą charakterizuojančių parametrų yra laiko ekonomija, matuojanti valdymo efektyvumą pagal iškelto tikslo pasiekimą panaudojus materialinius, žmogiškuosius ir finansinius išteklius. Kitas svarbus veiksnys yra socialinių tikslų prioritetiškumo nustatymas, nes nuo to didele dalimi priklauso galimybės nuolat gerinti visuomenės narių gyvenimo lygį ir socialinę savijautą. Pabrėžiama, kad yra labai svarbi tikslų pirmenybė prieš jų pasiekimui skiriamas priemones. (Ivanov, Ivanov, Doronin, 2002)

Lietuva per pakankamai trumpą laiką patyrė didelių transformacijų – atgavo nepriklausomybę ir turėjo persiorientuoti nuo centralizuotai valdomos prie rinkos ekonomikos, sugebėjo įstoti į ES, ir turėjo prisiderinti prie ES reikalavimų. Šie pokyčiai nevyko sklandžiai, tačiau – gan rezultatyviai. Strateginio valdymo požiūriu, dabar Lietuvai reikia sugebėti realizuoti savo valdymo išteklius ir suvaldyti vyksmą procesų, kurie turėtų vykti modernioje valstybėje, sudaryti sąlygas, kuriose galėtų plėtotis modernus verslas.


337

5.2. Modernaus verslo ir modernios valstybės turinys: valdymo procesų vyksmas

Modernios valstybės ir modernaus verslo sąvoka yra pakankamai plati, apimanti nemažai įvairių aspektų. Iki šiol modernus verslas ir moderni valstybė daugiausiai buvo nagrinėjama inovacijų prasme. Tačiau tokia analizė būtų pakankamai vienpusiška. Juo labiau, kad nuo valstybės ir verslo modernumo priklauso ir galimų valdymo metodų paletė bei pačių valdymo procesų vyksmas. Valstybės ir verslo modernumas (o tuo pačiu ir jų valdymo galimybės ir metodai) gali būti nusakomi ir nagrinėjant dalyvavimą globaliu mastu vykstančiuose procesuose, valdymo rezultatų orientavimą į socialinius tikslus.

Globalizacijos proceso pasėkoje ekonominiai pokyčiai kelia vis didesnį socialinį susirūpinimą, nes įtakoja socialinį kapitalą, socialinio lauko įtampas. Jei anksčiau elitas didžiausią dėmesį skirdavo ekonominiams klausimams, tai dabar socialiniai klausimai tampa aktualesni. Atitinkamai kinta ir valstybių valdymo institucinė struktūra. Pakankamai paplitusi nuomonė teigia, kad esama konflikto tarp tarptautinio lygio ekonominių, verslo interesų ir vietinės reikšmės socialinių interesų. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad socialiai teisingi sprendimai ne visuomet yra efektyvūs ekonomiškai ir atvirkščiai. Tačiau įvertinant darnaus vystymosi koncepciją ir jos taikymo galimybę, galima gan svariai paprieštarauti ir daryti prielaidą, kad galima suvaldyti procesus taip, kad jie neštų naudą tiek sociumui, tiek ekonomikai.

Yra teigiama (Kanter, 1995), kad prieštaravimus galima būtų įveikti vertinant ir aiškinant pokyčių naudą bei pasiruošimą jiems. Globalizacijos pokyčių kontekste ankstesnis skirstymas į kapitalo valdytojus ir darbininkus praranda savo aktualumą, nes neišskiria esminių požymių. Augančioje globalioje ekonomikoje yra prasmė verslo subjektus skirstyti į “kosmopolitus” ir “vietinius”. Kosmopolitai pasižymi trimis “C”, kurie reiškia jų pranašumą ir galią globalioje ekonomikoje:

koncepcijos (angl. – “concepts”) – geriausios ir naujausios žinios bei idėjos;

gebėjimas (angl. – “competence”) veikti pagal aukščiausius standartus bet kur ir bet kada;

ryšiai (angl. – “connections”) – geriausi ryšiai, kurie atveria kelią į kitų žmonių ir organizacijų pasaulyje turimus resursus.

Būtent dėl to, kad “kosmopolitai” turi geriausias ir naujausias idėjas, aukščiausią kompetencijos lygį ir turi geriausius ryšius, įgyja viršenybę prieš “vietinius” ir turi galimybę suformuoti “pasaulinę klasę”. “Pasaulinė klasė” suprantama kaip žodžių žaismas, skatinantis atitikti aukščiausius standartus bet kurioje srityje tam, kad galima būtų konkuruoti, bei socialinės klasės augimą, kuri apibūdinama gebėjimu disponuoti ir valdyti išteklius bei veikti nepaisant sienų didelėse teritorijose. Yra išskirta trys keliai, kurių pagalba globalioji ekonomika gali veikti vietovėje, glaudžiai susijusius su trimis esminiais pasaulio klasės resursais: idėjomis, kompetencija, ryšiais. Miestai (valstybės) specializuojasi šių vertybių naudojime sujungiant jų gyventojus su globaliąja ekonomika. Tokiu būdu jie susikuria pranašumą trijose srityse: kaip kūrėjai (angl. – “thinkers”), gamintojai (angl. – “makers”) ir prekiautojai (angl. – “traders”). (Kanter, 1995)

Kūrėjai specializuojasi idėjų kūrime. Kūrėjų centrai yra smegenų galios traukos poliai, kurie perkeliami į pramonę. Jų konkurencingumo šaltinis yra naujovės ir inovacijos. Šiuose centruose yra nustatomi pasauliniai standartai, iš jų eksportuojamos žinios ir jomis paremtos technologijos, kurios kurį laiką lieka


338

monopolinėmis dėl jų naujumo, nustatytų pridėtinių kainų ir kitų kliūčių. Gamintojai specializuojasi atlikimo kompetencijoje. Šie centrai turi gebėjimus, atitinkančius aukščiausius gamybos kokybės standartus bei infrastruktūrą, palaikančią aukštos vertės ir našią gamybą. Gamintojai pritraukia pasaulio investicijas dėl savo kompetencijos vykdyti gamybą. Prekiautojai specializuojasi ryšiuose. Šie miestai ar valstybės yra kultūrų susitikimo kryžkelė, kurioje perskirstomos prekės ir padedama paslaugoms keliauti iš vienos šalies į kitą. Prekiautojų centrai valdo šiuos srautus jų tarpinėse stotelėse. (Kanter, 1995) Pasaulio klasė grafiškai pavaizduota paveiksle Nr. 5.2

Kūrėjai

Gamin tojai

Prekiau tojai

“Smegenys”

Inovacijos Prekės

Investicijos Prekės

Koncepcijos Kompetencijos Ryšiai

Prekės

“Pasaulio klasė”

Platinimas

Standartai, žinios, technologijos

5.2 pav. Pasaulio klasė.

Tos valstybės (arba tie miestai), kurie savyje apjungia visus šiuos tris požymius, ar turi didelių pranašumų bent viename jų, gali save vadinti pasaulio klasės nariais. Įdomu yra tai, kad glaudžiausią netiesioginį kontaktą su likusia pasaulio dalimi turi kūrėjai, kurie ne tik pritraukia “smegenis”, bet ir pateikia pasauliui standartus, žinias bei technologijas. Globalizacijos kontekste “smegenų” pritraukimas į pasaulio klasės kūrėjų centrus reiškia protų nutekėjimą likusiai pasaulio daliai. Gamintojai savo pagamintus produktus dažniausiai stengiasi platinti per “pasaulio klasės” prekiautojus. Gaminant sudėtingus produktus, fizinis gaminio platinimas turi būti papildytas pridedamosiomis paslaugomis, tokiomis kaip aptarnavimas, pristatymas, apmokymas naudotis, surinkimas ir utilizavimas. Pridedamosios paslaugos sukuria pridėtinę vertę, kartais netgi nemažą jo dalį, ir yra labai svarbios. Gamintojas yra tiesiogiai suinteresuotas, kad jo pagaminti gaminiai būtų lydimi viso vartotojams reikalingo paslaugų spektro. Pagal šią koncepciją, tik tas produktas, kuris buvo ne tik sugalvotas ir pagamintas, bet ir išplatintas “pasaulio klasės” centruose, traktuotinas kaip aukščiausio lygio.

Pats “pasaulio klasės” buvimas turi ženklios įtakos viso pasaulio raidai. Į šią įtaką turi atsižvelgti tiek valstybių, tiek korporacijų aukščiausio lygio vadovai. “Pasaulio klasė” įtakoja likusį pasaulį, ir ši įtaka gali būti traktuojama tiek kaip


339

pozityvi, tiek kaip negatyvi. Yra būtina paminėti keletą aspektų, kurie nėra akivaizdūs.

Visų pirma, “pasaulio klasės” kūrėjų centrai pritraukia “smegenis” iš likusios pasaulio dalies, vyksta protų nutekėjimas. Šis protų nutekėjimas paprastai suprantamas kaip vienos šalies mokslinio potencialo sumažėjimas, o kitos – padidėjimas. Iš tikrųjų taip nėra – paprastai išvažiavę geriausi mokslininkai kitoje aukštesnio išsivystymo lygio šalyje jau tokiais nebėra laikomi. Vienos šalies mokslinis potencialas daug sumažėja, o kitos nepadidėja arba padidėja nežymiai. (Bieliūnas, 2000).

Atskiros analizės reikalauja ir gamybos pokyčiai, sąlygoti inovacijų. Žinių ekonomika keičia industrinę ekonomiką, kartu kinta gamybos pobūdis. Pokyčiai pasireiškia per išteklių poreikį, žinių panaudojimo laipsnį bei gaminio individualumą. Gamybos pobūdžio kitimas pavaizduotas paveiksle Nr. 5.3. Žinių ekonomika

Industrinė ekonomika

Gaminio kokybė ir individualumasŽinių kūrimas ir

panaudojimas

Ištekliai ir žaliavos

Veiklos sritys

5.3 pav. Gamybos pobūdžio kitimas. (Bieliūnas, 2000)

Paveiksle parodyta, kaip ekonomikai persiorientuojant nuo industrinės ekonomikos į žinių ekonomiką keičiasi kai kurios gamybos veiklos sritys. Mažėja išteklių ir žaliavų poreikis, vis didėja žinių panaudojimo gamyboje reikšmė, auga gaminio individualumas. Masinė gamyba siekiant masto ekonomikos netenka dalies savo aktualumo, mažėja pelno marža. Tuo tarpu plintantis individualus požiūris į kiekvieną vartotoją leidžia sukurti didesnę pridėtinę vertę. Trumpėjantys produktų gyvavimo ciklai savo ruožtu reikalauja organizacijų prisitaikyti prie gamybos pobūdžio kitimo. Gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių, reikalaujantis žinių ir lankstumo, tampa ir svarbiu konkurencingumo veiksniu. Tinklinei ekonomikai gali būti taikoma bendrosios sistemų teorijos išvada: didėjant jungčių tarp sistemos elementų skaičiui, sistemos prognozuojamumas mažėja, sistemoje pradeda atsirasti naujų – neplanuotų savybių (Bieliūnas, 2000).

Be jokios abejonės, gamybos pobūdžio kitimas paveikia ir valdymo procesus, tiek valstybės, tiek verslo lygyje. Santykinai mažėjant išteklių ir žaliavų poreikiui, mažėja ir strateginių placdarmų aktualumas. Verslas ir valstybės reikalauja vis kvalifikuotesnės darbo jėgos, vis didesnio verslo aplinkos prisotinimo žiniomis. Esama metodų, kaip galima įvertinti, kiek ekonomika yra pažengusi nuo industrinės ekonominės sistemos link žinių ekonomikos.


340

Siekiant minėto įvertinimo makroekonomikoje yra naudojamas “likutinio produktyvumo” rodiklis (angl. – “Residual Productivity”) dar vadinamas pagal pirmą kartą šį rodiklį (1950 metais) panaudojusio ekonomisto Roberto Sollow pavardę, dar dažnai vadinamas TFP (bendruoju gamybos produktyvumu, angl. – “Total Factor Productivity”). Šis rodiklis susieja šalies žinių raidą su ekonomikos raida, leidžia įvertinti žinių lygį per ekonominius rodiklius. Priklausomai nuo šalies žinių lygio, investicijų į technologijas ir kitų žinių lygį lemiančių veiksnių padidėja produktyvumas, tačiau šis produktyvumo padidėjimas yra nesusietas su tokias veiksniais kaip darbo jėga ar kapitalas. Kaip pažymima metodikoje, į TFP rodiklio skaičiavimą įeina ne tik ekonomikos “prisotinimas žiniomis”, bet tai yra viena iš svarbesnių dedamųjų. Ši tiriamoji metodika po ilgų studijų parodė, jog tik 30 proc. šalies augimo gali būti priskiriama finansiniam kapitalui. Kita dalis priklauso nuo netiesioginių veiksnių, pagrindinis iš kurių yra žinios. (Bieliūnas, 2000)

Tuo metu, kai vyksta ekonomikos globalizacija, politika daugelyje pasaulio vietų lokalizuojasi. Verslas paprastai nori laisvai pasiekti bet kuriuos resursus ir bet kurias rinkas. Tačiau kuo verslo mobilumas auga, tuo vietinių bendruomenių likimas tampa priklausomas nuo tolimų jėgų, kurių jie nebegali kontroliuoti. Atsakydami į tai, vietiniai politikai, remdamiesi savo rinkėjų nepasitenkinimu ir nesaugumu, bei žadėdami apsaugoti vietinį verslą ir darbo vietas, įveda įėjimo ar išėjimo iš jų rinkos apribojimus. Dėl šios priežasties kosmopolitai turi žaisti aukšto lygio politinį žaidimą. (Kanter, 1995) Koncepcijų, kompetencijos ir ryšių išvystymas suteikia valstybei galios. Jos “kūrėjai” per standartų, žinių ir technologijų paskleidimą (arba apribojimą) gali orientuoti pasaulinių inovacijų raidą, kitų valstybių konkurencingumą. Puikus pavyzdys galėtų būti JAV sudaromas sąrašas, nustatantis itin galingų procesų platinimo apribojimus užsienio valstybėms. Labai galingi kompiuteriai yra reikalingi tiek kosmoso tyrimams, tiek branduolinėms programoms. Tam tikrų žinių ar technologijų neplatinimas, nors ir siejasi su pajamų netekimu, yra svarbus užtikrinant monopolinį statusą rinkoje ar kaip papildomas saugumo garantas. Lygiai taip pat kitos “pasaulio klasės” grandys turi įtakos valstybės galiai per investicijų pritraukimą arba gėrybių paskirstymą.

“Pasaulio klasės” vystymas priklauso nuo kiekvienos konkrečios politinės ekonomijos sistemos, skirtingų santykiniu prioritetu, teikiamu keturioms pagrindinėms visuomeninėms vertybėms. Kiekviena jų atspindi skirtingą mišinį, kuris susidaro pagal tai, kokia vieta teikiama gerovei, tvarkai, teisingumui ir laisvei. Teigiama (Strange, 1998), kad faktoriai, nulemiantys šio mišinio prigimtį, iš esmės yra galios klausimas. Galia nulemia santykį tarp valdžios ir rinkos. Rinkos negali vyrauti politinės ekonomijos funkcionavimo pagrįstu būdu, jei to neleidžia tie, kurių rankose galia ir valdžia. Labai svarbi ir netiesioginė valdžios įtaka kontekstui arba aplinkos, kurioje ir funkcionuoja rinka, sąlygoms. Daugelyje politinės ekonomijos sistemų valdžios vykdytojų, sprendžiančių, kokį vaidmenį suteikti rinkoms, ir nustatančių rinkų funkcionavimo taisykles galia kyla iš visų trijų šaltinių: iš jėgos, turto ir idėjų. Kitose sistemose skirtingos grupės skirtingą galią semsis iš skirtingų šaltinių. Jų galios pagrindas bus gana įvairus, ir jie visi veiks politinę ekonomiją, tačiau gali būti, kad priešingomis kryptimis.

Egzistuoja du galios, naudojamos politinėje ekonomijoje, tipai – struktūrinė ir santykinė. Šiuo metu pasaulinėje sistemoje tarp valstybių ir ekonominių institucijų vykstančiose varžybose struktūrinė galia reiškia daugiau nei santykinė. Santykinė galia gali būti traktuojama kaip A galia priversti B daryti tai, ko B šiaip nedarytų. Struktūrinė galia yra tokia, kuri gali nustatyti ir nulemti globalinės politinės ekonomijos struktūras, kuriose turi veikti kitos valstybės, jų politinės institucijos,


341

įmonės ir jų mokslininkai bei kiti profesionalai. Trumpai tariant, struktūrinė galia suteikia galią nustatyti reikalų tvarkymo procedūrą, galią nustatyti tarpvalstybinių, tarpasmeninių santykių ir santykių tarp korporacijų struktūrą. Kiekvienos šalies santykinė galia priklauso nuo to, kuri šalis nustato konkrečių santykių struktūrą. (Strange, 1998)

Be jokios abejonės, vis 3 stiprūs “C” sąlygoja disponavimą tiek santykine, tiek struktūrine galia. Turint tik vieną kažkurį stiprų “C”, valstybei tenka derintis prie kitų “pasaulio klasės” grandžių, ir kiekvienu atveju santykinės bei struktūrinės galios turėjimą reikia vertinti konkrečiai. Neturint koncepcijų, kompetencijų ir ryšių yra praktiškai neįmanoma suburti “smegenis”, valdyti inovacijas, mobilizuoti kapitalą ir paskirstyti prekių srautus. Neįmanoma turėti politinės galios be perkamosios galios, be galios valdyti gamybą, mobilizuoti kapitalą. Lygiai taip pat neįmanoma turėti ekonominės galios be politinės valdžios sankcijos, be teisinės ir fizinės apsaugos, kurią gali suteikti politinė valdžia. Galima išskirti keturis pagrindinius struktūrinės galios šaltinius, kurie sudaro galimybę realizuoti “3C”: tai būtų saugumo, gamybos, finansų ir žinių bei idėjų kontrolė. Šiuos šaltinius galima pavaizduoti grafiškai, pasitelkiant tetraedro įvaizdį (paveikslas Nr. 5.4)

A

B

a 5.4 pav. Keturi stru

Paveiksle psuformuoja piramidtrimis kraštinėmis keturių struktūrų, pnėra visuomet ar blaiko kitos trys. Afinansų, o BCD – ž

Aukščiausiosocialiniuose darinįgijimu ir kitose, esant tinkliniam gaatsižvelgiant į pasastruktūrinė galia, ptokia pati situacijsąlygota struktūrinamžiaus procesų –

Strateginis valdymas: n

ktūrinės galios ša

ateiktas struktūrę apie valstybė –ir yra jų palaiker kurias galia reūtinai svarbesnė CD reprezentuojinių struktūrą. (Sts struktūrinės iuose. Saugumosu saugumu tiesmybos organizavulinės ekonomikaremta sugebėjima konstatuojama ė galia tampa itiek globalizacijo

uo korporacijos iki v

Cė

Dltiniai. (Strange, 1998)

inės galios vaizdinys panašu rinkos ašį. Kiekviena kraštinoma. Kiekviena kraštinė repguliuoja konkrečius santykiusuž kitas tris. Kiekvieną remiaa gamybos struktūrą, ABD –range, 1998) galios šaltiniai yra tie pa užtikrinimas dažniausiai yriogiai nesusijusiose srityse. Gimo būdui, šiuolaikiniame pasos tendencijas, o ne į vietiniu gaminti, peržengia nacionair finansų bei kreditų kont

tin svarbi net dėl dviejų svs, tiek informacinių technolog

alstybės

rink

valstyb

s į tetraedrą, kuris ė liečiasi su kitomis rezentuoja vieną iš . Nė viena kraštinė , su ja susijungia ir saugumo, ABC –

tys įvairaus lygio a susijęs su galios

amybos struktūra, aulyje yra keičiama us poreikius. Todėl lines sienas. Lygiai rolės atveju. Žinių arbiausių praėjusio ijų vystymosi.

342

Visoms keturioms struktūrinės galios rūšims būdinga tai, kad galios turėtojas gali reguliuoti kitiems prieinamas galimybes ir tiesiogiai nespausti jų rinktis tam tikro sprendimo ar galimybių. Svarbus keturšonės piramidės bruožas yra tas, kad kiekviena kraštinė liečia kitas tris, kiekviena palaiko ryšį su kitomis. Tam tikra prasme kiekviena kraštinė – saugumas, gamyba, finansai ir žinios – yra bazinė kraštinė kitų atžvilgiu. (Strange, 1998) Ankstesniuose skyriuose jau nagrinėta galimybė paremti savo interesus turima galia ir diplomatija, nagrinėtas JAV elgesys savo interesų propagavimo pasaulyje atveju. Toks struktūrinės galios panaudojimas, kaip jau minėta, yra kvestionuojamas. Autoriaus nuomone, struktūrinės galios panaudojimo siektinas objektas būtų konsensuso būdu priimtų sprendimų realizavimas, bet ne vienašališkų interesų gynimas. Darant prielaidą, kad laikui bėgant pasaulyje vėl nusistovės tam tikra jėgų pusiausvyra (o ne vienpolė pasaulio geopolitikos situacija su vienu dominantu – JAV), siūlomas struktūrinės galios panaudojimo būdas turėtų būti vis plačiau taikomas traktuojant jį kaip galimybę pasiekti savo tikslų nesukeliant bereikalingo pasipriešinimo, kuris atsilieptų kitose srityse.

Pasauliniams ekonomikos, socialiniams ir aplinkosauginiams procesams tampant vis sudėtingesniems, koncentruoti struktūrinę galią tampa itin komplikuota net pačioms galingiausioms valstybėms. Todėl galima prognozuoti, kad struktūrinės galios akumuliavimo ir jos panaudojimo subjektu gali tapti regioninio lygmens tinklai. Taigi, toks politinis – ekonominis – socialinis darinys, kaip ES, savaime dar negeneruoja struktūrinės galios. Tačiau šis darinys sudaro prielaidą tinklų plėtotei, tampa bazine maitinančia aplinka, kurioje esama pakankamai daug įvairaus pobūdžio jungčių, kurios leistų sujungti atskirus elementus į struktūrinę galia generuojantį tinklą. Tačiau tokie tinklai galimi tik esant atitikimui tarp modernių valstybių, sudarančių regionines sąjungas ir modernaus verslo.

Esant atitikimui tarp modernaus verslo ir modernios valstybės žymiai geriau paskirstomos sukurtos vertybės tarp visuomenės narių ir pasiekiamas didesnis efektyvumas. Kitaip tariant, atitikimas savaime stiprina ryšių “C” per paskirstymą. Padidėjęs efektyvumas pasiekiamas tiek versle, tiek valstybės valdyme, tiek visuomenės potencialo sukūrime ir jo panaudojime. Tačiau perskirstymas galimas tik tuomet, kai išnaudojamos pirmųjų dviejų “C” galimybės. “Pasaulio klasė” gali būti traktuojama ir kaip grandinė, kurios visos grandys yra svarbios. Kuriant perspektyvos matymą ir detalizuojant strateginius tikslus, yra būtina atsižvelgti ir į tai, kokią vietą “pasaulio klasėje” turi galimybių užimti valdymo objektas. Papildomų kliūčių kelia tai, kad “pasaulio klasė” dažniausiai gali būti sukurta tik regioniniame valdymo lygmenyje, o nacionaliniu lygiu – tik išimtinais atvejais. Todėl bandant sukurti perspektyvos matymą regiono lygiu, nustatyti, kokius interesus valstybė turi kiekvienoje “pasaulio klasės” grandyje ir kaip šios grandys išsidėsto kitų regiono valstybių kontekste, galima pasinaudoti jau aprašytu geopolitinių kodų metodu.

Kitas svarbus aspektas yra tai, kad be tam tikro savarankiško mokslinio – technologinio potencialo valstybė patiria riziką “iškristi” iš pasaulio klasės, jei nesugebės prisitaikyti prie kūrėjų naujovių: perorientuoti gamybą ir / arba paskirstymą. Todėl bet kokiu atveju moderni valstybė tiesiog privalo valdyti didesnio ar mažesnio lygio žinių struktūrą, kuri, pageidautina, sudarytų bent dalį “pasaulio klasės” smegenų centro arba jungtųsi į tinklą su šiais centrais. Juo labiau, kad galia, kylanti iš žinių struktūros yra išskirtinė.

Galia, kylanti iš žinių struktūros, apima tai, kuo tikima (ir iš šių nuomonių išvestas moralines išvadas bei principus) ir tai, kas žinoma bei suvokiama kaip suprantami dalykai, ir tuos kanalus, kuriais šios nuomonės, idėjos ar žinios perduodamos vieniems ir neperduodamos kitiems žmonėms. Problema yra ta, kad iš


343

žinių struktūros kylanti galia paprastai yra išsklaidyta. Galia, kylanti iš kitų pagrindinių struktūrų, susijusių su pozityvia galimybe suteikti saugumą, organizuoti gamybą, suteikti kreditą, o žinių struktūros galia greičiau susijusia su negatyvia galimybe: nesuteikti žinių, išstumti kitus, o ne tas žinias paskleisti. Galia, kylanti iš žinių struktūros, nekvantifikuojama. Indikatoriai, kurios galima rasti, yra tik labai apytikriai, nes valdžia, suteikta tiems žmonės ir institucijoms, kurios veikia žinių struktūroje, yra daug subjektyvesnė. (Strange, 1998) Be to, tiek gamyba, tiek paslaugų teikimas nuo žinių skiriasi tuo, kad įvykus gaminio ar paslaugos pardavimui, senasis savininkas jos netenka, o naujasis – įgyja; tuo tarpu paskleidus žinias ir idėjas, jos lieka ir pas ankstesnįjį jų turėtoją.

Žinių ir jų struktūros raida neišvengiamai įtakoja technologijas, sukelia jų pokyčius pasiūlydamos inovacijas. Modernioje valstybėje modernus verslas greiti perima naujoves ir inovacijas, tačiau naujos technologijos įtakoja ir socialinę sferą. Tai yra susiję ir su būtinybe perkvalifikuoti darbo jėgą, ir su naujų specialybių atsiradimu, su atskirų visuomenės grupių statuso pokyčiais (prestižo atsiradimu ar jo sunykimu), atsiranda naujos elito grupės. Gali kisti netgi pati socialinė struktūra, šokinėti socialinio lauko įtampa, netgi kisti socialinės įtampos “generatoriai” (socialinę įtampą sukeliančios institucijos).

Esama įvairių nuomonių dėl technologijos pokyčių socialinių padarinių. Galima teigti, kad tai revoliucija ir kad ji taip keičia žmonių santykius bei visuomenės organizaciją ir galios bei valdžios vietą. Tačiau taip pat galima teigti, kad nors naujos technologijos galbūt iš vienų atima galią ir perduoda ją kitiems, tačiau pati sistema iš esmės nesikeičia. Pirmiausia autoritetas vis dar kyla iš mokslo, reali galia vis dar lieka korporuotų įmonių kaip subjektų ir virš jų – valstybių, vyriausybių, kaip reguliatorių ir arbitrų, rankose. Priemonės, kuriomis valstybės konkuruoja ar bendradarbiauja tarpusavyje, galbūt ir pasikeitė, tačiau esminė galios struktūra išliko ta pati. (Strange, 1998). Taigi, analizuojant galią ir jos šaltinius derėtų atsižvelgti į tai, kieno rankose – kokių socialinių grupių – ši galia yra koncentruota, ir kaip ji gali būti panaudojama.

Gamybos struktūroje galią ir valdžią turi sprendimus priimantys asmenys ar jų grupės. Tuo tarpu žinių struktūroje galia ir valdžia suteikiama tiems, kuriuos visuomenė pripažįsta kaip “teisingų”, trokštamų žinių turėtojus, besirūpinančius naujų žinių įgijimu, ir tiems, kuriems patikimas jų saugojimas, tiems, kurie įvairiais būdais kontroliuoja žinių ar informacijos perdavimo kanalus. Specifinė žinių savybė yra ta, kad didelė žinių dalis yra ne dabarties, bet iš praėjusių kartų, todėl žinios pagal savo prigimtį gali būti traktuojamos kaip visuomeninė gėrybė. Labiau, nei kitose struktūrose, galios, kylančios iš žinių struktūros, šaltinis yra ne tiek prievartos galia, kiek susitarimas, valdžia, suteikiama savanoriškai bendrų tikėjimo sistemų ir pripažinimo tos reikšmės, kurią individams ir visuomenei teikia tam tikra žinių forma, pagrindu ir atitinkamai dėl reikšmės, kurią įgyja žmogus, turintis tas žinias ir prieinantis ar kontroliuojantis tas priemones, kuriomis jos saugomos ar perduodamos. (Strange, 1998). Žinioms turint istorinį tęstinumą ir traktuojant jas kaip galios šaltinį, papildomą prasmę įgauna darnaus vystymosi koncepcija, ne tik deklaruojanti subalansuotumą tarp aplinkos, ekonomikos ir sociumo esant stabiliai politinei gaubiančiajai, tačiau ir akcentuojant ateities kartų galimybes tenkinti savo poreikius. Kitaip tariant, darnaus vystymosi koncepcija legitimiais laiko tik tuos veiksmus, procesus ir projektus, kurie nesikerta su ateities kartų poreikių tenkinimu. Tačiau šis legitimumo požymis įgauna prasmę tik tada, kai turime sukurtą perspektyvos matymą – darant prielaidą, kad šiandien sukurtas perspektyvos matymas bus de facto realybė ateities kartoms. Todėl ir žinių struktūros stiprinimas siekiant galios yra labai svarbi darnaus vystymosi prielaida, nes šiandien sukurta žinių struktūra bus dalis ateities


344

kartų žinių struktūros, o tuo pačiu sudėtinė ateities kartų galios dalis, nuo kurios tam tikru laipsniu priklausys ir galimybės tenkinti savo poreikius. Siekiant tiksliau pagrįsti šias prielaidas galima pasitelkti žinomus istorinius pavyzdžius, kaip praeityje sukurta žinių struktūra įtakojo valstybės galią vėlesniais laikais.

Europos viduramžių krikščionybės epochos žinių struktūroje ypač buvo vertinamos žinios apie tai, kaip vyrams ir moterims pasiekti amžinąjį išsigelbėjimą. Tai, o ne kraštutinės priemonės, kaip, pavyzdžiui, karinės galimybės ar materialusis turtas, buvo Bažnyčios hierarchų bei jų pavaldinių galios ir valdžios pasauliečių atžvilgiu šaltinis. Visą sistemą palaikė tikėjimas, kad visi žmonės nuodėmingi ir dėl to jiems gresia pavojus, iš kurio gali išvaduoti ir kurį gali pašalinti tik Bažnyčia. Taip Bažnyčia įgavo valdžią valstybių vadovams ir pirkliams bei amatininkams rinkoje. Tarptautinių santykių, kaip ir kitų politinių santykių, formą iš dalies lėmė ši žinių struktūra, tad krikščioniškųjų vadovų elgesys vieno su kitu turėjo būti – ir paprastai buvo – kitoks, nei jų elgesys su katalikais ir pagonimis. Bažnyčia elgėsi brutaliausiai prievarta represuodama bet kokį priešinimosi jos valdžiai ženklą. Paradoksalu, tačiau galų gale šiai valdžiai iššūkį metė ir gerokai ją suardė iš kitos pusės būtent švietimas. (Strange, 1998)

Maždaug septynioliktojo amžiaus pabaigoje dvi vyraujančios Vakarų Europos valstybės – Anglija ir Prancūzija – įkurdamos, atitinkamai, Karališkąją mokslo pažangos draugiją ir Prancūzijos akademiją, beveik vienu metu pripažino mokslinių tyrinėjimų svarbą ir naudą, teikiamą valstybės turtui bei galiai. Senojoje struktūroje tiek valstybė, tiek rinka (ekonomika) tam tikru mastu pripažino Bažnyčios viršenybę, o naujoje struktūroje viršuje buvo valstybė, o žemiau jos – rinkos ekonomika. Mokslo revoliucijos įtaka tarptautinei politinei ekonomikai pirmiausia pasireiškė tuo, kad konsolidavo valstybės galią individų atžvilgiu, ir, antra vertus, padidino skirtumą tarp turtingųjų ir vargšų tiek turto, tiek galios prasme. (Strange, 1998)

Būtina paminėti, kad žinių struktūra kinta. Jeigu anksčiau visuminėje žinių struktūroje kiekviena valstybė valdė savo žinių struktūros dalį, tai dabar žinių struktūra tapo kur kas tarptautiškesnė. Tuo pačiu valstybių galia žinių struktūroje tapo asimetriška. Be to, neretai mokslinė tiesa ir pažanga iškeliama aukščiau siaurų bet kokios tautos interesų. Teigiama, kad pasitikėjimas valstybe kaip nacionalinės pilietinės visuomenės išraiška virsta platesniu priklausomybės žmonijai jausmu. Visiškai aišku, kad visos valstybės prarado struktūrinę galią kitų valdžios šaltinių – transnacionalinių korporacijų ar tam tikrų amorfinių tarptautinių mokslininkų tinklų – atžvilgiu. (Strange, 1998)

Nagrinėjant minėtą valstybės – rinkos ašį, reikia atsižvelgti į pokyčių tendencijas. Rinkai keičiantis kartu su ekonomine sistema ir nuo industrinės pereinant prie žinių ekonomikos, keičiasi ir šios ašies statusas bei santykis tarp valstybės ir rinkos. Žinioms įgyjant vis didesnę reikšmę, tapo paprasčiau koncentruoti galią.

Technologiniai žinių struktūros pokyčiai galią centralizavo didelėse transnacionalinėse korporacijose. Trumpai tariant, technologiniai pokyčiai lėmė didesnę galios koncentraciją vienoje valstybėje. Toks pat valdžios rinkos ekonomikai koncentracijos bruožas pastebimas nagrinėjant technologinių pokyčių įtaką finansinei struktūrai. Visi didieji bankai prieinamą technologiją labai greitai panaudojo savo konkurencingumui tarptautinėje valiutų ir kapitalo rinkose pagerinti. Politiškai svarbus šių komunikacijos sistemų aspektas, žinoma, yra tas, kad banko pagrindinė būstinė tampa vartų sargu, kontroliuojančių, kad ne bet kas patektų į sistemą. Techniniai pokyčiai turėjo rimtų padarinių ir saugumo struktūroje. Valstybių konkurencijoje žinios tapo svarbesnėmis, nei grubi žmogiškųjų išteklių ar ginklų galia. Dėl techninių pokyčių tiek žmonės, tiek mašinos karinėje strategijoje tapo


345

mažesnės svarbos dalykais, palyginti su informacija ir informacijos sistemomis. (Strange, 1998)

Galios struktūros yra kintantis darinys. Iš visų keturių struktūrų žinių struktūra kinta greičiausiai. Šie pokyčiai yra susiję su tam tikru neapibrėžtumu ir pokyčių rezultatai yra sunkiai prognozuojami, tačiau galima įžvelgti kelias tendencijas. Pirmoji tendencija susijusi su tuo, kad konkurencija tarp valstybių tampa konkurencija dėl lyderio vaidmens žinių struktūroje. Antrasis pokytis, kylantis dėl žinių struktūros pokyčių, yra susijęs su didėjančia valstybių, kaip politinės valdžios centrų, asimetrija įgyjant žinių ir prie jų pereinant. Trečia, žinių struktūros pokyčiai skatina naują galios, socialinio statuso ir įtakos visuomenėje bei už valstybės ribų pasiskirstymą. Galia krypsta pusėn tų, kurie turi ne kapitalą, bet informacijos. Keičiantis galios poliams ir galios koncentravimo veiksniams, kinta ir valstybės ekonominio saugumo samprata bei jo užtikrinimo būdai.

Ekonominio saugumo užtikrinimas yra viena iš pagrindinių valstybės funkcijų. Ekonominio saugumo problema kyla iš ekonominio augimo užduočių kiekvienoje visuomenės vystymosi pakopoje. Problemos sprendimo būdai kinta priklausomai nuo susiklosčiusių vidinių bei išorinių sąlygų. Nacionalinio saugumo sąvoka plačiąja prasme apima informacinę, ekologinę, energetinę ir taip toliau apsaugą. Siekiant suvokti ekonominio saugumo esmę, svarbu išsiaiškinti jo ryšį su “vystymosi” ir “pastovumo” sąvokomis. Vystymasis – vienas iš ekonominio saugumo komponentų. Pastovumas ir saugumas – svarbiausios ekonomikos kaip vieningos sistemos charakteristikos. Ekonominį saugumą galima apibūdinti kaip “ekonomikos bei valdžios institucijų būklę, kuriai esant užtikrinama nacionalinių interesų apsauga, socialinė politikos kryptis, pakankamas valstybinės apsaugos potencialas netgi esant nepalankioms sąlygoms vystytis išoriniams bei vidiniams procesams”. (red. Sengačiov, 1998)

Ekonominio saugumo valstybės funkcija kinta priklausomai nuo kintamųjų. Vykstant ekonominės sistemos pokyčiams, transformuojantis galios struktūroms ir evoliucionuojant valstybės – rinkos ašiai, ekonominio saugumo užtikrinimas lieka viena prioritetinių modernios valstybės funkcijų. Ekonomikai transformavus iš industrinės į žinių, kyla būtinybė užtikrinti iš principo kitokių procesų pastovų ir stabilų vyksmą.

Ekonominį saugumą galima apibūdinti įvairiais kriterijais, atspindinčiais ekonomikos būklę saugumo atžvilgiu. Galima paminėti gyvenimo lygį bei kokybę, infliacijos tempus, nedarbingumo lygį, ekonominį augimą, biudžeto deficitą, valstybės skolas, šešėlinės ekonomikos apimtis, integracijos į pasaulinę ekonomiką laipsnį ir kitus. Ekonominiam saugumui didelę reikšmę turi ne tiek patys rodikliai, kiek jų ribinės reikšmės. Būtina paminėti, kad aukščiausias saugumo lygis pasiekiamas tada, kai visas rodiklių kompleksas yra leidžiamų ribinių reikšmių ribose. (red. Sengačiov, 1998)

Ekonominis saugumas glaudžiai siejasi su valstybės stabilumu ir saugumu. JAV ekonominio konkurencingumo susilpnėjimas devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo įvertintas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Siekiant užbėgti už akių kylančioms saugumo grėsmėms buvo sukurta Taryba, veikusi konkurencingumo politikos srityje. Pagrindiniai minėtos tarybos uždaviniai buvo šie (Emeljianov, 2001):

analizuoti informaciją, aktualią JAV ekonomikos, verslo ir prekybos konkurencingumui;

sukurti forumą, kur nacionaliniai verslo, darbo, valdžios, akademinio sektoriaus, visuomeninių organizacijų bei judėjimų lyderiai galėtų


346

išsakyti ekonomines problemas, mažinančias konkurencingumo augimą (ar trukdančias konkurencingumo augimui) žemės ūkio, verslo ar gamybos srityse; sukurti ilgalaikes nacionalines strategijas ekonominio konkurencingumo problemoms spręsti;

parengti rekomendacijas koordinuotoms konkurencingumo strategijoms;

periodinių ataskaitų bei rekomendacijų forma publikuoti analizės rezultatus, aktualius JAV prekybos ir verslo politikai.

Yra teigiama, kad pagrindinė valstybės strategija užtikrinant ekonominį saugumą turėtų būti paremta vystymosi ideologija (mokslinių požiūrių sistema, apimančia ne tik ekonomiką, bet ir filosofiją, sociologiją, informatiką, teisę, politologiją, geopolitiką ir panašiai), kuri atsižvelgia į strateginius prioritetus, nacionalinius interesus. Jei rinkos jėgos per septynerius metus negali pačios išvesti šalies į vystymosi kelią, tai išsamiai išanalizavus rinkos situaciją reikia sukurti pagrindus gamybos kilimui. Ekonominis saugumas glaudžiai siejasi su konkurencijos ugdymu pačioje valstybėje, tačiau norint ugdyti konkurenciją, reikia sukurti jai tinkamas sąlygas (red. Sengačiov, 1998):

suformuoti struktūrinės politikos bei nacionalinės ekonomikos prioritetus;

padidinti mažų ir vidutinių įmonių kiekį; vystyti vertybinių popierių, kaip santaupų stimuliavimo ir išteklių

akumuliavimo siekiant įgyvendinti investicinius projektus, rinką; sumažinti atotrūkį tarp finansinės – bankinės sistemos organų,

pramonės, prekybos ir žemės ūkio; sukurti patikimą bazę bei metodus, skirtus kontroliuoti išlaidas; įgyvendinti antimonopolinę politiką; sukurti kainų analizės, prognozavimo ir reguliavimo sistemą; sukurti teisės ir etikos konkurencijos kodeksą.

Nemaža dalis sąlygų buvo kuriama Lietuvai integruojantis į ES. Tačiau kitos sąlygos gali būti sukurtos tik nustačius naujus kokybės ryšius tarp verslo ir valstybės bei sukūrus institucinį pagrindą šių ryšių palaikymui. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje įvyko pakankamai nemažai valstybės institucijų reformų. Pradžioje šios reformos buvo grindžiamos besikeičiančia ekonomine ir politine situacija. Tačiau vėliau institucijų reformos buvo vykdomos vos ne po kiekvienų rinkimų, kai politinė švytuoklė nusisukdavo į kitą pusę. Institucijų reformos neišvengiamai susijusios su politinėmis diskusijomis ir negatyvia įtampa socialiniame lauke. Todėl siūloma sukurti institucinį pagrindą ryšių tarp valstybės ir verslo palaikymui remiantis kiek įmanoma esamomis institucijomis, bet perskirstant funkcijas ir atsakomybę. Taip pat galima paanalizuoti JAV patirtį formuojant pramonės konkurencingą politiką, kas glaudžiai siejasi su šioje tyrimo dalyje nagrinėjamomis konkurencingumo, ekonominio saugumo ir inovacijų temomis, nes pramonės konkurencingos politikos formavimas JAV buvo remiamas valstybės mechanizmo, padedančio sukurti naujoves.

Ilgalaikių tyrimų bei technologinių naujovių diegimo palaikymas turėtų būti traktuojamas kaip tradicinis federalinės valdžios vaidmuo. Siekiant bendrojo ekonominio augimo skiriama nemažai lėšų kooperacinių technologinių programų realizavimui skatinant valstybinį ir privatų, privataus verslo ir universitetų bendradarbiavimą, siekiant įdiegti ir panaudoti technologijas, nukreiptas atskirų organizacijų bei grupių skatinimo. Teigiama (Emeljianov, 2001), kad valstybinių


347

užsakymų vykdymas kuriant naujas technikas bei technologijas, pilietinių bei karinių programų įgyvendinimas yra viena svarbiausių ekonominių valstybės funkcijų.

Skatinti inovacinį aktyvumą galima tiek tiesioginiais, tiek ir neteisioginiais metodais. Prie tiesioginių skatinimo metodų priskiriamas kapitalo indėlis iš federalinio biudžeto į mokslą bei techniką. Netiesioginiams inovacinį aktyvumą skatinantiems metodams priskiriami mokestiniai kreditai korporacijoms, įgyvendinančioms atitinkamas valstybines ar savas programas. JAV patirtis rodo, kad “dinamiškiausiai vystosi tie regionai, kur susiformavę taip vadinamieji gamybiniai ar inovaciniai klasteriai – organizacijų, valstybinio valdymo organų, profsąjungų, visuomeninių organizacijų ir panašiai – teritoriškai koncentruoti kompleksai, kuriuose specializuotus tiekėjus, pagrindinius gamintojus bei vartotojus jungia technologinė grandis. Didelį konkurentabilumą bei stabilų ekonomikos augimą visų pirma sąlygoja faktoriai, stimuliuojantys naujų technologijų paplitimą, ypač mokslo, išsilavinimo, finansavimo, valstybės politikos ir gamybos tarpusavio sąveikos pobūdis bei struktūra. Efektyvus valstybės dalyvavimas privataus sektoriaus konkurencingumo didinimo procese įpareigoja netiesioginiais būdais (naudojamų normatyvų reguliavimas, intelektualinės nuosavybės apsaugos užtikrinimas, antimonopolinė politika konkurencingumo atžvilgiu, mokslinės – technologinės politikos analizė ir konsensuso siekimas formuojant šią politiką) pritraukti privačias investicijas į mokslo bei technologijų sferą. (Emeljianov, 2001)

Taigi, “pasaulio klasės” koncepcija per valstybės galių struktūrą glaudžiai siejasi su inovacine sistema, per kurią galima nemaža dalimi atskleisti valdymo procesų vyksmą modernioje valstybėje ir parodyti modernios valstybės ryšius su moderniu verslu. Tolesniame skyriuje, kuriame bus nagrinėjama kokybiškai naujų tikslų formulavimo problema, bus pabandyta išsamiau paanalizuoti, kaip ne izoliuotai, bet vadovaujantis holistiniu principu vertinti “valstybės – verslo – visuomenės” sistemos visumą. Tačiau prieš keliant tikslus, reikia nustatytų valdymo sistemos funkcijų – galių ir atsakomybės, kad būtų įmanoma formuluoti tikslus paskirstant juos atitinkamoms valstybės funkcijoms ir jų lygmenims.

Perskirstant valstybinės valdymo sistemos institucijų funkcijas ir atsakomybę galima remtis “pasaulio klasės” koncepcija ir valstybės galios struktūromis. “Pasaulio klasės” koncepcija suponuoja funkcijas, kurias yra būtina įgyvendinti, tuo tarpu galios struktūros padėtų grupuoti šias funkcijas turinio prasme. Būtina paminėti, kad atitinkamos funkcijos turi būti numatytos visam inovacijų ciklui, kuris buvo aptartas ankstesniame skyriuje. Galima pabandyti parengti sąrašą funkcijų, kurios turėtų būti įgyvendintos:

Valstybės ir verslo poreikių mokslui ir technologijoms identifikavimas (analitinė funkcija)

Regioninių ir pasaulinių ryšių palaikymas siekiant pritraukti protus, kurie potencialiai tiktų šalies poreikio mokslui ir technologijoms tenkinimui (žvalgybinė funkcija)

Pasiūlymų reikiamiems mokslininkams ir inovatoriams formavimas ir realizavimas (medžiojimo funkcija)

Konkrečių mokslo tiriamųjų programų ir konkrečių projektų nukreipimas nacionaliniams interesams tinkama linkme (koordinavimo funkcija)

Finansinių ir technologinių išteklių pritraukimas ir paskirstymas (medžiojimo funkcija)

Inovacijų ir naujovių paskleidimas darbo rinkai ir gamybai, suteikiant galimybę greičiau prisiderinti prie pokyčių (rėmimo funkcija)


348

Pasiūlymų potencialiems investuotojams pristatymas (medžiojimo funkcija)

Naujų produktų gamybos ir naujų paslaugų teikimo legalizavimas ir įteisinimas (reguliavimo funkcija)

Potencialių socialinių konfliktų numatymas ir jų valdymo būdų ieškojimas (analitinė funkcija)

Infrastruktūros derinimas prie pasikeitusių sąlygų (koordinavimo funkcija)

Pagamintų konkurencingų prekių platinimo saugumo užtikrinimas (rėmimo funkcija)

Naujų produktų paskleidimo rinkų numatymas ir platinimo kanalų paieška (žvalgybinė funkcija)

Socialinių konfliktų valdymas (reguliavimo funkcija) Įgyvendintų inovacijų efektyvumo ir rezultatyvumo įvertinimas

(analitinė funkcija) Negalima teigti, kad išvardinta baigtinis skaičius funkcijų. Tačiau, autoriaus

nuomone, šio išvardinimo užtenka, kad būtų galima parengti įeitinius duomenis valstybės valdymo sistemos institucijų atsakomybės ir įgaliojimų perskirstymo projektui. Išvardintas funkcijas siejant su struktūrinės galios šaltiniais pagal turinį, galima parengti matricą, kurioje vertikaliai išvardintos funkcijos, o horizontaliai – struktūrinės galios šaltiniai (lentelė Nr. 5.1).

Lentelė Nr. 5.1

Funkcijų ir galios struktūrų susiejimo matrica Gamybos s Saugumo s Finansų s Žinių s

Analitinė f X X Žvalgybinė f X X Medžiojimo f X X Koordinavimo f X X Rėmimo f X X Reguliavimo f X X

Matricoje pateiktas priskyrimas leidžia įvardinti, kokių funkcijų realizavimas

kokias konkrečias galios struktūras stiprina, o taip pat nusako valstybės – rinkos ašį papildomais požymiais. Šie požymiai leidžia analizuoti valstybės ir verslo santykius taikant naujus metodus ir koncepcijas. Jokia funkcija negali būti realizuota atskiros galios struktūros ribose savarankiškai. Taigi, bandymas generuoti pakankamai galios ir patekti arba išsilaikyti “pasaulio klasėje” turi būti paremtas darniomis visų valstybės valdymo sistemos institucijų pastangomis.

Bandant optimizuoti funkcijų atlikimą, galima pasiremti įprastu vertikaliu pavaldumo mechanizmu, kuris, atsižvelgiant į šio tyrimo ankstesniuose skyriuose išdėstytas mintis, gali būti realizuotas ne biurokratiniu principu. Tačiau esama ir kitų galimybių, kurios, nors ir nepatikrintos, tačiau turi tam tikrą efektyvumo potencialą.

Kol produktai (tiek privataus, tiek valstybinio sektoriaus) buvo pakankamai unifikuoti, biurokratija sėkmingai atliko sprendimų priėmimo mašinos darbą pasitelkdama formalizuotą funkcijų pasidalinimą, vykdydami rutinines operacijas esant pastoviai veiklai ir griežtai hierarchijai. Tačiau tokia sistema pajėgi atlikti tik ribotą pasikartojančių funkcijų kiekį, ir tik su sąlyga, kad viskas vyks daugiau mažiau numatomomis aplinkybėmis. Poindustrinėje visuomenėje, kur ima vyrauti telekomunikacijų, konsultacijų ir kitų paslaugų verslas, atitinkamai keičiasi ir kitų


349

institucijų organizacinės struktūros bei formuojasi naujas individualus gyvenimo būdas. Vadovai nuolat susiduria su “vienkartinėmis” galimybėmis ir “vienkartinėmis” problemomis. O “vienkartinė” problema arba galimybė reikalauja ir vienkartinio veiksmo ar proceso ir nereikalauja nuolatinės struktūros. Todėl biurokratija gali būti pakeista adhokratija – holdingo tipo struktūra, kuri koordinuoja daugybės laikinų darbo grupių darbą. Valdininkai gali būti priimami į darbą ne tam tikrai etatinei pareigybei atlikti, bet dirbs kaip tam tikros srities ekspertai konkrečiai valdymo problemai spręsti sukurtose darbo grupėse. (Vidickienė, Jasinskienė, Jankauskas, Jurgaitytė, 2001)

Adhokratinis valdymo būdas glaudžiai siejasi su išteklių pritraukimo iš išorės koncepcija (angl. - “outsourcing”). Esant poreikiui, būtų samdomi neetatiniai darbuotojai, galintys išspręsti konkrečią problemą. Tai nereiškia, kad kiekvieną kartą valstybės tarnautojų ratas bus vis kitas – tiesiog jis bus organizuotas remiantis kitu principu. Tie patys ekspertai, turintys reikiamą kvalifikaciją tam tikroje srityje, bus pasitelkiami atskiriems projektams įvairiuose lygiuose. Toks darbo organizavimo būdas leistų ne tik reikiamu metu reikiamoje vietoje sutelkti geriausią specifinę kvalifikaciją ir žinias turinčią darbo komandą, bet ir leistų valstybės institucijų darbą organizuoti orientuojant į rezultatus.

Nuolatiniai valstybės valdymo sistemos institucijų vadovai turėtų užimti aukščiausio lygio strategų pozicijas, kad būtų tinkamai identifikuoti ir valdomi tie procesai ir tos problemos, kurių sprendimui sudaromos dinamiškos darbo grupės. Kita gan svarbi veikla – specialistų rezervo suformavimas ir palaikymas, duomenų apie juos, jų kompetenciją ir darbo rezultatus surinkimas ir analizė galėtų būti vykdoma integruotai.

Negalima teigti, kad organizuojant valstybės valdymo sistemos darbą visai nėra taikomas adhokratijos principas. Kartais suformuojamos laikinos komisijos arba darbo grupės, kurios turi pasiekti konkrečius rezultatus. Tačiau neretai pagrindinė problema yra tai, kad kol grupė dirba ar tik jai darbą baigus, formalūs rezultatai yra. Tačiau tie rezultatai neturi tęstinumo arba pritaikomosios vertės. Tokia situacija neretai konstatuojama, kai reikia parengti strateginį dokumentą arba atlikti analizę. Po kiek laiko paaiškėjus, kad realūs rezultatai yra nepatenkinami, nėra iš ko pareikalauti atsakomybės, nes laikinam darbui suburta grupė būna jau išformuota. Autoriaus nuomone, šį trūkumą galėtų pašalinti minėtų duomenų (kompetencijos, darbo rezultatų) apie specialistus rinkimas ir analizė. Kiekvieną kartą sudarant darbo grupę turėtų būti įvardinti aktualūs kriterijai ir pagal juos vertinami jau žinomi specialistai.

Adhokratinis darbo organizavimo principas leistų padidinti tiek valstybinių institucijų darbo efektyvumą, tiek reputaciją. Tuo pačiu būtų nustatyti glaudesni ryšiai su verslu, nes (bent jau didele dalimi) būtų išvengta spendimų nedarymo, biurokratinės veiklos trūkumų, institucinės entropijos ir kitų kliūčių, kurios trukdo kuriant efektyvų ryšį tarp verslo ir valstybės. Kliūtys, trukdančios sukurti minėtą ryšį, reikalauja išsamesnės analizės.

Viena iš kliūčių galėtų būti apibūdinta kaip sprendimų nedarymas. Yra teigiama, kad valdžia paprastai naudojamasi taip, kad svarstomųjų problemų ratas apribojamas palyginti “saugiais” klausimais. Be to, nepateikiamas joks objektyvus kriterijus, kuris leistų politinėje arenoje iškylančius “svarbius” klausimus atskirti nuo “nesvarbių”. Svarbu nagrinėti ne tik tai, kaip sprendžiami klausimai, tampantys politinių konfliktų židiniais, bet ir tai, kurių klausimų niekada neiškeliama į politinę darbotvarkę arba kurių sprendimui užkertamas kelias, jeigu jie iškyla į tokią darbotvarkę. Tad ir sprendimų nedarymas turi tapti tyrimų objektu. (Dunleavy, O’Leary, 1999). Adhokratinis darbo organizavimo principas griežčiau atribotų


350

sprendimus priimančius nuo sprendimus vykdančių tarnautojų. Tokiu būdu nebegaliotų principas “geriau nespręsti, nes teks ir dirbti”. Tuo pačiu atsirastų galimybės objektyviai įvertinti ir vadovaujančius postus užimančių tarnautojų darbo rezultatus, “atfiltruoti” sugebančius priimti strateginius sprendimus nuo nesugebančių.

Kita kliūtis įvardinama kaip biurokratinės mašinos nesugebėjimas derintis prie kintančių sąlygų. Kitokiame kontekste jau buvo nagrinėtas biurokratijos nelankstumas, tačiau ši savybė yra pakankamai svarbi ir esminė, pasireiškianti įvairiose plotmėse. Remiantis M. Weber’iu, savo laiku biurokratija tapo vyraujančia valdymo forma, nes tik ji buvo techniškai pajėgi spręsti problemas ir tikslingai koordinuoti įvairialypę veiklą. Tačiau biurokratija gali ir turi būti pavaldi parlamentinio elito valiai. Biurokratai niekada netampa tikrais lyderiais, nes jie yra pratę paklusti vyresnybei, tad biurokratijos įsigalėjimo laikais valdžia tampa konservatyvi, neišradinga ir nestabili. Tik stiprus ir veiklus parlamentas, dirbdamas politikos formavimo bei biurokratijos priežiūros komitetuose, galėtų iškelti tikrus lyderius, įrodžiusius savo galią parlamentinėse bei rinkiminėse batalijose. Tuo tarpu biurokratai gali būti geri asistentai. Šiuolaikinė organizacijų teorija M.Weber’io idėjas plėtoja nagrinėdama hierarchizavimo, dominavimo bei indoktrinavimo vaidmenį biurokratinėse organizacijose. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iškilo korporatizmo teorija, mėginanti paaiškinti, kaip valdžia integruoja verslo ir darbo sąjungas į jungtinius sprendimų priėmimo vienetus, kurie sprendžia tokias problemas kaip infliacija arba nedarbas, ir pasaulinėje ekonominėje rinkoje “nacionalinius interesus” gina nuo užsienio konkurencijos. Korporatizmo teorijoje elitai veikiau tarpusavyje suokalbiauja, o ne konkuruoja. (Dunleavy, O’Leary, 1999)

Organizacijos turi tendenciją ilgainiui išsigimti, kai nustoja būti kolektyvinių tikslų įgyvendinimo priemone, o virsta jos pareigūnų įrankiu jiems tenkinant savo individualius tikslus. Tokia tendencija yra vadinama institucine entropija ir yra traktuotina kaip dar viena kliūtis kuriant efektyvų ryšį tarp verslo ir valstybės. Valstybei sukūrus institucijas, kurios turėtų tenkinti verslo interesus, tačiau laikui bėgant jos yra veikiamos institucinės entropijos ir netenka galimybių vykdyti užduotis, dėl ko jos buvo sukurtos.

Demokratijos sąlygomis piliečiai, būdami santykinai išskaidyti ir turėdami santykinai nedaug bendrų interesų, susiduria su milžiniškais informaciniais kaštais, jeigu mėgina kontroliuoti valstybės veiklą. Sudėtinga kolektyvinio veiksmo problema jiems iškyla vien mėginant suprasti valstybės funkcionavimą, nekalbant apie efektyvią jos veiklos kontrolę. Tad jiems tiesiog neverta gaišti savo laiko ir eikvoti energiją bei pinigų stengiantis išsiaiškinti, ką valstybės pareigūnai iš tikrųjų daro veikdami piliečių vardu. Todėl tikėtina, jog valstybinės biurokratijos atveju institucinės entropijos problema bus labai aktuali. Būtent šiai problemai spręsti kuriamos atstovaujamosios valdžios institucijos. Rinkimų konkurencija, prekyba balsais bei politikų aktyvumas tik sustiprina valstybinės biurokratijos entropines tendencijas. Rinkos mechanizmai, neutralizuojantys entropiją privačiame sektoriuje, neveikia viešajame. (Dunleavy, O’Leary, 1999)

Labai svarbu yra akcentuoti, kad viena pagrindinių valstybės institucijų kontrolės problemų yra dideli informaciniai kaštai. Valstybės institucijų veikloms tampant vis sudėtingesnėms, jų veiklą ir rezultatus apibūdina dar didesnis informacijos masyvas. Esant pakankamai dideliam informacijos kiekiui, pasiekiama kritinė riba, kai peržengiamos informacijos apdorojimo galimybės. Tada informacija nevirsta žiniomis ir negali būti panaudota priimant valdymo sprendimus. Kontrolė, kaip labai svarbus valdymo elementas, gali tapti iš principo neįmanoma, jei biurokratinė valdžios institucijų organizavimo forma išsilaikys ir toliau didėjant


351

procesų ir uždavinių sudėtingumui. Be kontrolės yra neįmanoma užtikrinti efektyvų išteklių panaudojimą. Privataus sektoriaus organizacijos randa svertų, kaip institucinę entropiją išlaikyti nepavojingame lygyje. Darant prielaidą, kad sudėtingų procesų vyksmo sąlygomis adhokratinė valstybės institucijų organizavimo forma gali būti efektyvesnė nei biurokratinė, yra būtina atsižvelgti į šių svertų taikymo adhokratinei sistemai galimybes.

Verslo įmonių ir valstybinių agentūrų skirtumą lemia jų vadovybės maksimizacinių siekių skirtumas. Privačiose įmonėse sprendimus lemia pelno siekis, o valstybinėse agentūrose biurokrato gerovė paprastai priklauso nuo agentūros biudžeto dydžio. Savo biudžetų projektus siūlydamos įstatymų leidėjams ar aukštesniajai valstybinei institucijai valstybinės agentūros turi ypatingų pranašumų, iš kurių svarbiausias – jų disponuojamas santykinis informacijos monopolis. Derybose su įstatymų leidėjais jos turi dar ir strateginių pranašumų: departamentų biudžetus paprastai kontroliuoja parlamento komitetai arba politiniai departamentų vadovai, o šie žmonės dažniausiai palankiai traktuoja jų tariamai reguliuojamų departamentų tikslus. Specializuotos politinės kontrolės efektyvumas ribojant valstybinių agentūrų biudžetų didėjimą yra labai menkas; tai nepriklauso nuo to, ar ją vykdo įstatymų leidėjų komitetai, ar politiniai departamentų lyderiai. Bene vienintelė išorinė kliūtis, galinti apriboti biudžeto didėjimą, yra biudžeto kontrolės metodų griežtinimas. (Dunleavy, O’Leary, 1999)

Nepaisant to, kad valstybės institucijų veiklos rezultatus apibūdina nepaprastai didelis informacijos masyvas, pakankamai dažnai reikiama informacija disponuoja tik pačios valstybinės institucijos. Tai dar kartą patvirtina prielaidą, kad biurokratinės mašinos darbo kontrolė yra komplikuota. Adhokratijos atveju lygiai taip pat veiklos rezultatus apibūdintų didelis informacijos masyvas, kuris gal būtų net ir sudėtingesnis savo struktūra bei pozicijų skaičiumi. Tačiau šio masyvo valdymas didele dalimi būtų atskirtas nuo tų, apie kuriuos informacija masyve yra saugoma. Tai įveda papildomų keblumų, nes darosi vis aiškiau, kad valstybės institucijų darbą organizuojant adhokratiniu principu, valstybės institucijų veiklų apimtyje turi atsirasti pakankamai aukšto lygio informacijos rinkimas, jos analizė, saugojimas ir perdavimas. O tai, savo ruožtu yra susiję su informacijos tikslumo ir saugumo užtikrinimo problemomis, kylančiais naujais reikalavimais valstybės tarnautojams, būtinos “informacinės hierarchijos” (kokios pareigos ir atsakomybė kokio lygio leidimą prieiti ir tvarkyti informacinius masyvus suteikia) užtikrinimu.

Valstybės valdymo sistemos institucijų siekis turėti kuo didesnį biudžetą yra nesuderinamas su veiklos efektyvumu. Visų pirma užprogramuojamas potencialus konfliktas planavimo stadijoje, kai sąmoningai yra prašoma daugiau, nei reikia, tikintis, kad dalis prašomų lėšų vis tiek bus neduota. Be to, valstybės biurokratinė mašina yra suinteresuota, kad tą patį darbą atliktų kuo daugiau tarnautojų, nes tada kiekvienam iš jų tenka mažesnis krūvis. Biudžetinė ekspansija neretai yra susijusi su potencialiais pertekliniais pajėgumais. Remiantis šia teorija, finansavimas turėtų būti didinamas tol, kol rezultatyvumas bus didesnis už išlaidas (arba tiesiog ribinės naudos kreivė susikirs su ribinių kaštų kreive). Žemiau pateiktame paveiksle Nr. 5.5 pateiktas Niskaneno modelis, aiškinantis valstybinių agentūrų perprodukciją.


352

Gerovę maksimi zuojanti produkcija

Perprodukcija

Produkcija

F

RKY

X E

RN

Ribinė nauda ir ribiniai kaštai

5.5 pav. Valstybinių agentūrų perprodukcija pagal Niskaneno modelį (Dunleavy, O’Leary, 1999)

Paveiksle horizontali RK linija yra ribinių kaštų kreivė, nuožulni RN – ribinio

naudingumo kreivė. RK linija rodo agentūros kaštus jai teikiant papildomą paslaugos vienetą. RN linija parodo kiekvieno papildomo produkcijos vieneto naudą visuomenei. Valstybinei agentūrai vadovaujantis socialinės gerovės maksimizavimo tikslais, produkcija būtų plečiama iki taško E, kur ribinė papildomo produkcijos vieneto nauda visuomenei būtų lygi jo tiekimo arba gamybos kaštams (taške E susikerta ribinio naudingumo ir ribinių kaštų kreivės). Iki šio taško gamybą plėtoja rinkos sistema. RN ir RK kreivių ribojamas plotas X žymi vartotojų perteklinės naudos plotą, tuo tarpu plotas Y žymi švaistymą, atsiradusį dėl perprodukcijos. Vartotojo perteklinė nauda yra visuomenės gautoji nauda, viršijanti agentūrai skiriamą biudžetą. Kadangi biurokratija maksimizuoja savo biudžetą, gamyba yra plečiama iki taško F. į dešinę nuo taško E esančios gamybos apimtys yra neefektyvios, nes atsiradusią papildomą naudą atsveria dar didesni kaštai. Remiantis Niskaneno modelio prielaidomis galima prognozuoti, jog valstybinės agentūros teiks didesnės apimties produktą nei tą, kurį teiktų privačios įmonės, veikiančios tobulos konkurencijos sąlygomis. (Dunleavy, O’Leary, 1999)

Ribinio naudingumo teorijų taikymas valstybiniame sektoriuje yra komplikuotas, nes paprastai nėra pakankamai informacijos, kuris leistų nubrėžti ribinės naudos ir ribinių kaštų kreives. Juo labiau, kad to pačio valstybinio produkto stiprinimas ir jo gamybos didinimas gali būti naudingas tik daliai visuomenės, atskiroms įtakos grupėms. Todėl susiduriama su sunkumais, kai reikia įvardinti visuminę naudą ir visuminius kaštus. Demokratinėse valstybėse politikai deklaruoja savo supratimą apie tai, kas padidintų visuomenės naudą; jų supratimas yra vertinamas rinkimų metu. Tam tikra politinė jėga, gavusi iš rinkėjų mandatą, turi teisę šiuo pasitikėjimu remti savo sprendimus dėl finansavimo prioritetų ir apimčių. Veikiant politinei švytuoklei, kai kas kelis metus rinkėjų pasitikėjimo mandatą gauna


353

vis kitas įtakos grupes atstovaujančios politinės jėgos, kartu keičiami ir prioritetai. O tai reiškia, kad vietoj nuoseklaus finansavimo vienais metais valstybinės agentūros yra finansuojamos daugiau, o kitais jau kur kas mažiau. Ir šio netolygumo prognozavimas yra praktiškai neįmanomas.

Strateginio valdymo požiūriu toks finansavimo bangavimas yra blogas tiek planavimo, tiek produkcijos apimčių optimizavimo aspektais. Ir, kaip taisyklė, veda prie nepakankamo finansavimo. Nepakankamas valstybinių funkcijų finansavimas (užkertant kelią dalies jų privatizavimui) savo ruožtu veda prie neefektyvios veiklos: korupcijos (“gyventi tai visiems reikia”) ir lėto darbų atlikimo (“man apsimeta, kad moka, aš apsimetu, kad dirbu”).

Siūlytas adhokratinis darbo organizavimo principas, derinamas su išteklių pritraukimu iš išorės leistų ne tik efektyviau kontroliuoti valstybės institucijų darbą, tačiau ir tiksliau orientuoti veiklą į rezultatus, optimizuoti produkcijos apimtis. Tai gali būti taikoma tiek savivaldybės, tiek valstybės lygyje. Tačiau kyla papildomas pavojus, kad būtų prarastas holistinis matymas ir vėl realizuotas fragmentinio valdymo principas. Todėl yra nepaprastai svarbu akcentuoti tikslinį valdymą, kokybiškai naujų tikslų formulavimą ir galimybes pasiekti šiuos tikslus.


354

5.3. Holistinis principas ir kokybiškai naujų tikslų formulavimo problema

Ankstesniame skyriuje siūlytas adhokratinis darbo organizavimo principas suteikia nemažai teigiamų galimybių. Tačiau siekiant tiksliau apibrėžti jo taikymo ribas, yra būtina įvertinti šį principą kitų strateginės valstybės valdymo sistemos elementų kontekste taikant holistinį principą. Negalima atmesti prielaidos, kad realizuotas iš principo kitoks darbo organizavimas pakeis kai kuriuos esamus sistemos elementus ir iškraipys kai kuriuos ryšius. Taip pat reikia įvertinti (kaip bus parodyta paskutiniame skyriuje) sistemos galimybes pasiekti sinergijos efektą. Tuo tikslu galima pabandyti paanalizuoti kelias analitines valstybės koncepcijas.

Viena iš koncepcijų valstybę traktuoja kaip aparatą arba mašiną, valdomą išorinio elito (renkamojo politinio elito arba neatskaitingo verslo ar socialinio elito). Išoriškai kontroliuojamos mašinos modelio atveju valstybė matoma kaip kontroliuojama socialinio elito, kuris stovi atokiai nuo politinių bei rinkiminių kovų ir valstybę kontroliuoja neatsiskaitomai, neteisėtai ir dažnai išnaudotojiškai, tenkindamas savo paties interesus. Kai kurios šios koncepcijos kryptys akcentuoja stambaus verslo ir kapitalo savininkų viešpatavimą, kitos pabrėžia išsilavinimo bei panašių veiksnių svarbą formuojant “socialinio uždarumo” pagrindą, kuriuo remiantis vyrauja elitas. Taip pat teigiama, kad valstybės organizacijų struktūros – ministerijų, agentūrų, kvazivalstybinių agentūrų visuma atspindi grynąjį elito praeities kovų rezultatą. Valstybinė biurokratija derinasi prie elitų, valstybės aparate neužimančių formalios vietos. Valstybiniai sprendimai (arba nesprendimai) yra šių išorinių elitų įtakos rezultatas (nors taip pat esama teiginių, kad vienintelis tikras išorinis elitas yra stambieji kapitalistai, nuo kurių priklauso visi kiti elitai. Tokiu atveju viena svarbiausių problemų tampa išsiaiškinti, kas iš tiesų kontroliuoja visuomenę. (Dunleavy, O’Leary, 1999)

Išoriškai kontroliuojamos mašinos modelio atveju galima įžvelgti pakankamai nemažai potencialių grėsmių, kylančių globalizacijos kontekste. Visų pirma, kad ir koks būtų uždaras socialinis elitas, jis nesugebės atsiriboti nuo geografiškai išorinio elito. Valstybė kaip mašina pasmerkiama grėsmei būti valdomai iš bet kurio pasaulio taško, kuris turi pakankamai nuosavybės ir išsilavinimo kredencialų bei turi ryšių su valstybe. Biurokratijai derinantis prie elitų, kurie valstybės aparate neužima formalios vietos, užtikrinama valdymo sprendimų palankumas elito interesams. Adhokratijos atveju organizuojamos laikinos darbo grupės būtų sunkiau paveikiamos ir kontroliuojamos. Tačiau atsiranda kritinis valdymo taškas, per kurį galima dar lengviau realizuoti įtaką – aukščiausi pareigūnai, priimantys strateginius sprendimus, tame tarpe ir dėl darbo grupių organizavimo ir jų veiklos krypties. Antra vertus, aukšto rango valstybės tarnautojų veikla yra lengviau pastebima ir įvertinama, todėl galima situacija, kai net ir turint įtakos nebūna galimybių ją realizuoti.

Antrojoje koncepcijoje valstybė traktuojama kaip autonominis agentas, kuris nėra kontroliuojamas iš išorės, o veikiau yra administracinio bei valdančiojo elito, tiesiogiai veikiančio jos institucijose, preferencijų tenkinimo įrankis. Liberalią demokratinę valstybę tvarko tik renkamasis valdantysis elitas ir / arba biurokratija, tačiau abi šios grupės yra atskirtos nuo platesnių socialinių sąjūdžių, politinių partijų ar socialiai privilegijuotų grupių įtakos. Autonomijos modeliai gali įgyti įvairias formas nuo silpnos autonomijos iki stiprios (Dunleavy, O’Leary, 1999):

silpniausioji autonomijos forma konstatuojama, kai valstybės pareigūnai pagal savo pačių preferencijas veikia situacijose, kur


355

visuomenės preferencijos nesiskiria nuo jų preferencijų; galima teigti, kad politinis elitas arba administracijos pareigūnai veikia autonomiškai ir pagal visuomenės preferencijas;

vidutiniškoji autonomijos forma yra toji, kai valstybės pareigūnai efektyviai imasi veiksmų visuomenės preferencijoms pakeisti – daugumą socialinių grupių priverčia siekti to, ko nori valdantysis elitas, ir tada vykdyti politiką, atitinkančią šias elito preferencijas;

stipriausioji valstybės autonomijos forma yra toji, kai valstybės pareigūnai veikia savo pačių preferencijų pagrindu kontekstuose, kur valdančiojo elito siekiai aiškiai skiriasi nuo visuomenės preferencijų.

Autonomijos modelio atveju tyrimo kontekste reikia akcentuoti tai, kad biurokratija vaidina svarbų vaidmenį, tačiau yra atskirta nuo kitų įtakos grupių. Pereinant prie adhokratinio daro organizavimo principo, gali kilti potencialus pavojus, kad valstybę tvarkanti biurokratijos įpėdinė adhokratinė sistema jau kūrimosi stadijoje bus paveikta politinių partijų ar kitų socialiai privilegijuotų grupių ir kils pavojus pačiam autonominiam modeliui. Įtakos grupėms siekiant nustatyti ryšius su valstybės valdymo sistema, kad galėtų realizuoti savo interesus, jos bus suinteresuotos turėti savo atstovų įvairių specialistų tarpe, kurių pagrindu formuojamos laikinos darbo grupės.

Antra vertus, šiame tyrime jau buvo konstatuota, kad įtakos grupių atsiradimas ir jų įtakos stiprėjimas yra vienas svarbiausių praėjusio amžiaus procesų. Atsižvelgiant į šį procesą reikia įvertinti įtakos grupių interesus ir priimti valdymo sprendimus, kurie optimaliai šiuos interesus derintų. Todėl galima daryti prielaidą, kad įtakos grupių atstovai laikinose adhokratijos darbo grupėse gali būti traktuojama kaip privalumas, o ne trūkumas. Pats autonomijos modelis evoliucionuotų. Jei įtakos grupės įgytų santykinai daug galios adhokratijos darbo grupėse, evoliucija kryptų link išoriškai valdomos mašinos modelio. Antra vertus, evoliucija gali pakrypti ir link liberalaus korporatistinio modelio, aprašyto žemiau. Gali būti, kad evoliuciniai pokyčiai nebūtų pakankamai stiprūs, kad būtų galima konstatuoti modelio pasikeitimą – gal tas pats autonomijos modelis įgytų kitas formas.

Yra keletas priežasčių, dėl kurių visuomenės spaudimas valdančiojo elito realiai negali priversti vykdyti specifinę politiką. Pirma, išrinktieji politiniai lyderiai savo buvimo valdžioje nelaiko vieninteliu tikslu, nes posto netektį jie lengvai gali kompensuoti kitu pelningu užsiėmimu. Antra, valstybinis elitas turi daugybę priemonių, kuriomis gali pasinaudoti didindamas savo nepriklausomybę nuo visuomenės spaudimo. Išrinktieji arba paskirtieji viešieji pareigūnai paprastai yra pajėgūs išlaikyti ir sustiprinti jiems teikiamą paramą, pakeisti oponentų nuostatas ir neutralizuoti, susilpninti arba sukiršinti savo priešus. Valstybės pareigūnai gali spręsti, su kuriomis interesų grupėmis bus konsultuojamasi politikos priėmimo ir vykdymo klausimais. Valstybės organizavimas bei reorganizavimas turi būti traktuojamas bent jau kaip jungtinis valstybės pareigūnų siekių ir visuomeninio spaudimo rezultatas. Regimoji valstybės aparato fragmentacija parodo vidinius valstybės konfliktus arba išreiškia valstybės pareigūnų sąmoningai vykdomą politikos fragmentavimą bei dezorganizavimą. (Dunleavy, O’Leary, 1999)

Autonomijos modelio šalininkai valstybės ekspansiją galėtų aiškinti per biudžeto maksimizavimo siekius, kuriais vadovaujasi biurokratai. Tačiau jiems labiau būdinga pabrėžti valstybinio elito pastangas dorotis su didėjančio visuomenės sudėtingumo problema ir su potencialia visuomenės dezintegracijos grėsme, kurią kelia ši problema. Autonomijos modelis aiškina ir valstybės ekspansiją, ypač karinėje bei socialinės rūpybos srityje, kaip valstybės elitų pastangų savo pusėn patraukti


356

masių ištikimybę bei didinti tarptautinę savo galią autonominį rezultatą. (Dunleavy, O’Leary, 1999). Adhokratijai pakeitus biurokratiją, biudžeto maksimizavimo siekiai gali būti kur kas efektyviau apriboti. Sutinkamai su tuo, gali būti apriboti ir valstybės ekspansiniai siekiai.

Trečiojoje koncepcijoje liberaliųjų demokratinių visuomenių valstybė traktuojama kaip korporacinis tinklas, kartu su išoriniais elitais integruotas į vieningą kontrolės sistemą: šiuo atveju išorinės kontrolės ir valstybės autonomijos priešstata neturi reikšmės, nes valstybinio ir ekonominio elito interesai yra taip susipynę, jog negalima nubrėžti jokios aiškios skiriamosios jų įtakų linijos. Pagal šį modelį liberalią demokratinę valstybę nuo visuomenės skiria tik plona formalaus legalumo membrana, šiuolaikinė valstybė ir šiuolaikinės interesų koalicijos susipina tarpusavyje. “Korporatizmas” išreiškia socialinės integracijos idėją, kai visuomenę bandoma suvienyti per “korporacijas”, turinčias teisę monopoliškai atstovauti atskiroms įtakos grupėms. Įtakos grupių ir elitų bendradarbiavimas vietoj konkurencijos yra vienas svarbiausių liberalaus korporatizmo bruožų, mažinantis institucinį valstybės apibrėžtumą. Korporatistinės politikos modeliui būdingas sandoriavimas dėl strateginių planų, kurių įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo elitų, galinčių išsižadėti bet kurio sandorio ar savanoriško bendradarbiavimo. Pajamų, užimtumo, net kapitalo investavimo politika viešajame ir privačiajame sektoriuje gali būti koordinuojama pagal tą naudos ir naštos mišinį, kurį sau pajėgia išsiderėti kiekviena sandorio pusė. Tad korporatizmas nėra nulinės sumos lošimas, nes juo vadovaudamosi gali išlošti visos dalyvaujančios pusės, jeigu susilaiko nuo trumparegiškai savanaudiškų veiksmų. Valstybės pareigūnai turi didžiausią politinės darbotvarkės formavimo galią priimant korporacinius sprendimus, nes jie sprendžia, kas bus konsultacijų dalyviai, ir visada pirmininkauja atitinkamiems komitetams. Liberalusis korporatyvizmas atsirado kaip rezultatas dviejų susijusių procesų. Pirma, pliuralistiniams interesams atstovaujančios partinės valdymo sistemos efektyvumas paskatino organizuotos globėjiškos valstybės ekspansiją. Antra, šiuolaikinė kapitalizmo raida sukūrė ne tik didžiulį oligopolinį verslo sektorių, bet ir didžiulį oligopolinį darbo sąjungų bloką. Šios sąveikaujančios demokratinės bei ekonominės jėgos sukūrė aplinką, kurioje išaiškėjo, jog ir valstybės, ir socialinio elito interesai, siekiant savo tikslų bei tvarkant savo organizacijas, iš esmės sutampa. (Dunleavy, O’Leary, 1999)

Liberalaus korporatistinio valstybės valdymo modelio atveju mažėja strateginis neveiklumas. Tačiau institucijoms tenkantis vis silpnėjantis vaidmuo gali pareikalauti surasti papildomų socialinio lauko generatorių. Tačiau iš esmės galimybė priimti sprendimus, kurie yra naudingi visoms susitariančioms pusėms yra nepaprastai svarbi siekiant konsensuso. Neatmestina prielaida, kad adhokratijos darbo grupės nuo sudarymo iki rezultatų kurtų socialinio lauko įtampą. Ši įtampa gali būti dvejopo pobūdžio, priklausomai nuo laukiamo darbo grupės rezultato. Jei rezultatas turėtų būti ko nors naujo sukūrimas, galimybių išnaudojimas, tokiu atveju kuriamą įtampą galima traktuoti kaip pozityvią. Tačiau jei darbo grupė sudaroma problemų sprendimui, kaltųjų paieškai ar panašiai, tokios darbo grupės įtampa socialinius procesus veiktų negatyviai. Negatyvus poveikis šiuo atveju suprantamas kaip laikinas socialinio lauko potencialo susilpnėjimas ar jo krypties netikslumas. Neretai tokio pobūdžio procesai yra būtini siekiant ilgalaikio stabilumo ar strateginių tikslų bendrai, siekiant sukurti sinergijos efektą ar tiesiog pašalinti neigiamo sinergizmo atsiradimo galimybę (šis aspektas bus nagrinėjamas tolesniuose skyriuose).

Teoriškai modeliuojant adhokratinį darbo organizavimo principą ir vertinant jį holistiškai kartu su kitais valstybės valdymo sistemos elementais, galima pastebėti, kad būtų sudarytos prielaidos elitų įtakos stiprėjimui. Įvertinant tai, kad, kai kurių


357

mokslininkų teigimu, politikai yra priversti perleisti savo galias išoriniams elitams, gali keistis valstybės valdymo sistemos dalys ir ryšiai tarp šių dalių, atsirasti nauja sistemos funkcionavimo ir jos valdymo kokybė.

Korporacinio pliuralizmo situacijoje valstybė vėl ima panašėti į mašiną, kuri tik įtvirtina valstybiniuose forumuose sudarytus sandorius tarp pagrindinių asociacijų ir sandorių partnerius verčia laikytis priimtų sprendimų. Tose politikos srityse, kur vyrauja liberalusis korporatizmas, politiniai lyderiai bei partijos yra arba de facto išstumti iš politikos formavimo proceso, arba dalį savo viešųjų galių tvarkant valstybę yra priversti perleisti išoriniams elitams. Renkamoji valdžia bei administracinis elitas tėra pasyvios funkcijos, palengvinančios funkcinių elitų sandorių procesą. Įstatymų leidybos bei teisminės valdžios elitas beveik visiškai išstumtas iš korporatistinės politikos sričių. Stiprus valstybinis elitas gali griebtis korporatistinių politikos formavimo metodų, valstybės elitą inkorporuoti ir ginti tam tikrų grupių interesus gali skatinti organizaciniai bei ideologiniai ryšiai, funkciniams elitams gali būti siūloma inkorporuotis į politikos formavimo procesą. Visa tai korporatistinę struktūrą gali paversti vien fasadu, už kurio užsislėpęs valstybinis elitas svarbiausiose politikos srityse sėkmingai siekia savo paties tikslų. (Dunleavy, O’Leary, 1999)

Pakankamai paplitę teiginiai, kad valstybės stabilumą lemia vidurinioji klasė. Šiais teiginiais ne kartą buvo remtasi ir šiame tyrime; paneigti jų teisingumą būtų pakankamai sunku. Tačiau taikant holistinį principą yra teigtina, kad vidurinioji klasė yra tik vienas veiksnių, lemiančių valstybės stabilumą. Atskleidus valstybės valdymo teorinius modelius ir konstatavus augančią elito įtaką adhokratinio darbo organizavimo principo taikymo atveju, kitas labai svarbus valstybės ir jos valdymo sistemos stabilaus funkcionavimo veiksnys yra elitai. Elito teoretikų požiūriu, galima išskirti tris veiksnius, kurie gali tapti liberaliosios demokratijos krizių šaltiniu (Dunleavy, O’Leary, 1999):

1. Nevaržoma elitų konkurencija. Tam tikromis sąlygomis tai gali kelti grėsmę politiniam stabilumui. Toji grėsmė gali pasidaryti labai reali, jeigu kuri nors įtakinga partija nuspręstų radikaliai pakeisti visuomenę ir sukeltų pavojų esamai vidaus tvarkai bei tarptautiniams šalies santykiams. “Antagonistinės politikos” sistema, kai partijų elitai “neatsakingai” kovoja dėl rinkimų pergalės arba dėl socialinio viešpatavimo, gali sukelti nuolatinę, nors gal ir pakeliamą, krizę, sukeliančią žalingų padarinių visuomenės gerovei.

2. Elitų stabarėjimas. Kuo mažesnė vertikaliojo socialinio mobilumo galimybė, tuo ryškesni klasiniai barjerai; tuo sunkiau energingiems, ambicingiems ir gabiems žmonėms iš neelitinių sluoksnių savo pačių pastangomis patekti į elito tarpą. Tai gali iššaukti kolektyvines nepatenkintųjų pastangas kurti alternatyvų elitą ir mėginti nuversti visą esamą rėžimą. Net esant vertikaliajam socialiniam mobilumui tarp neopolitinių elitų, alternatyvų nebuvimas valdžioje esančioms partijoms taip pat gali sukelti politinių mažumų lyderių, niekada neprileidžiamų prie valdžios vairo, priešiškumą visai sistemai. Valdančiajam elitui padarinių gali turėti ir valdžios kaitos nebuvimas.

3. Nepakankamas elitizmas. Normatyviniai elito valdymo šalininkai laikosi įsitikinimo, jog pernelyg didelis politinis masių aktyvumas gresia politiniu nestabilumu bei potencialia krize. Kai į politiką patenka jėgos, nesuprantančios tarpusavio derinimosi ir kompromisų taisyklių, gali kilti pavojus elito sutarimui dėl politinio lošimo taisyklių.


358

Ankstesniame skyriuje nagrinėtos “pasaulio klasės” koncepcijos požiūriu, inovacinės sistemos kūrimo ir funkcionavimo procesų požiūriu, valstybės valdymo koncepcijų požiūriu valstybė ir verslas negali būti naginėjami izoliuotai. Nepaisant skirtingo sociumo, ekonomikos, aplinkosaugos organizavimo pobūdžio, valstybė ir verslas turi būti nagrinėjami kaip vieninga sistema. Tik tokiu atveju galima kalbėti apie holistinį požiūrį ir holistinio strateginio valdymo principo realizavimą vietoj fragmentinio valdymo. Kaip buvo teigta ankstesniame skyriuje, verslo ir valstybės konkurencingumas glaudžiai siejasi; be to, tiek verslo, tiek valstybės produktų galutinis vartotojas yra visuomenė.

Strateginio valdymo procesai turi būti orientuoti į valstybės ir verslo sistemos galimybių pasiūlyti vartotojui reikiamą produktą (plačiąją prasme) kiek įmanoma racionaliau valdant turimus išteklius. Tuo tikslu reikia suderinti valdymo procesus, juos sujungti į visumą, kuri apimtų visuomenės norimų vertybių nustatymą, jų sukūrimą ir pateikimą. Taip pat reikia sugebėti orientuoti visuomenės poreikius fokusuojant dėmesį į atskiras įtakos grupes. Išteklių valdymas, realizuojamas per bazinių kompetencijų sferą, yra tik dalis išteklių valdymo, nes globalizacijos kontekste susiformavus tinkliniam gamybos būdui atsiranda ir papildoma veiklos sritis, kuri gali būti nusakoma kaip tinklų (ir tinkluose esamų resursų) valdymas. Apibendrintas holistinis požiūris į “valstybės – verslo” sistemą pateiktas paveiksle Nr. 5.6


359

Vertybių sukūrimas

Vertybių pateikimas

Vertybių nustatymas

Vis

uom

enės

por

eikių

vald

ymas

Dėm

esio

foku

savi

mas

į v

isuo

menės

gru

pes

“Valstybės – verslo” sistemos vartotojų kognityvinė erdvė

“Valstybės – verslo” sistemos bazinių kompetencijų erdvė

Bendravimo ryšių su vartotojais valdymas

“Valstybės – verslo” sistemos produktų ar paslaugų naudingumas vartotojams

“Valstybės –

verslo” sistemos domenas

“Valstybės – verslo” sistemos vidinių išteklių valdymas

Su “valstybės – verslo” sistema bendradarbiau jančių partnerių išteklių erdvė

“Valstybės – verslo” sistemos partneriai

“Valstybės – verslo” sistemos partnerių veiklos koordinavimas

Operacinė sistema

Valstybinio ar privataus sektoriaus produktai

Strateginio marketingo

veikla

Valdymo architektūra

Baz

inių

(nac

iona

linių

) ko

mpe

tenc

ijų sf

era

Ište

klių

val

dym

as

Ben

drad

arbi

avim

o tin

klai

Tink

lų v

aldy

mas

5.6 pav. Holistinis požiūris į “valstybės – verslo” sistemą. (modifikuota pagal Kotler, Džain, Meisinsi, 2003)

Taikant holistinį požiūrį “valstybės – verslo” sistema nagrinėjama lygiagrečiai dviem pjūviais. Vienas pjūvis remiasi vertybių nustatymu, sukūrimu ir pateikimu vartotojams. Kitas pjūvis remiasi dėmesio fokusavimu į įtakos grupes, išteklių valdymu ir tinklų valdymu. Šiuos pjūvius derinant tarpusavyje galima išskirti keturis “sūkurius”, susiformuojančius “valstybės – verslo” sistemos visumoje, kurių centre galima išskirti sekančius sistemos sinerginius efektus:


360

1. Valstybinio ar privataus sektoriaus produktai. Apima sistemos domeną, bazines jo kompetencijas, sistemos vartotojų pažinimą bei sistemos produktų ar paslaugų naudingumą vartotojams.

2. Strateginio marketingo veikla. Apima sistemos domeną, bendravimą su vartotojais, vidinius sistemos išteklius ir sistemos produktų ar paslaugų naudingumą vartotojams.

3. Valdymo architektūra. Apima sistemos domeną, jos partnerius bei partnerių išteklių erdvę ir sistemos bazinių kompetencijų erdvę.

4. Operacinė sistema. Apima sistemos domeną, jos partnerius, partnerių veiklos koordinavimą ir vidinius išteklius.

Kiekvieno sūkurio dalimi yra sistemos “valstybė – verslas” domenas, kuris yra holistinės sampratos ašimi. “Valstybės – verslo” sistemos domenas funkcionuoja tikslingai, kad tenkintų sistemos vartotojų (visuomenės) poreikius. “Valstybės – verslo” sistema turi duoti tam tikrą naudą, kurti vertę vartotojams. Kadangi vartotojas šiuo atveju yra visuomenė, kuri negali būti segmentuojama tiksliškai (valstybė negali nuspręsti, kad orientuojasi tik į tam tikros visuomenės dalies poreikius), tenka sutelkti dėmesį į atskiras jos grupes.

“Valstybės – verslo” sistemos vartotojų kognityvinėje erdvėje turi būti suformuota samprata ne tiek apie vartotojus, kiek apie vartojimo kultūrą, kuri gali būti apibrėžiama kaip visuma normų, kurios nusako vyraujantį požiūrį į normaliais laikomus reikalavimus veiklos rezultatams bei šių rezultatų pasiekimo būdui.

Vartojimo kultūrą lemia tam tikrų orientacijų į veiklos rezultatus susiformavimas bei tam tikrų veiklos, kaip proceso, mechanizmų buvimas. Išreikšdama reikalavimus ir vartojimo objektams, ir poreikių patenkinimo būdams, vartojimo kultūra rodo visuomenės (žmonių, grupių) plėtotės ir tobulumo lygį. Vartojimo kultūros sąvoka yra universali ir gali būti pritaikyta visiems politikos, socialinės srities ar ekonomikos atvejams. Politikos raidos atveju vartojimo kultūra atspindi visuomenėje susiformavusį požiūrį į politinio gyvenimo ir politinės raidos formas, politikos pažangos idealus, socialinės raidos atveju – visuomenėje susiformavusį požiūrį į socialinio gyvenimo, socialinės pažangos bei socialinės harmonijos idealus ir standartus, socialinės raidos siekių nuostatas, ekonominės raidos atveju vartojimo kultūra atspindi visuomenėje susiformavusį požiūrį į ekonominio vartojimo normas, ekonominės gyvenimo gerovės lygmenį, ekonomikos raidos siekius bei gerovės kriterijus. Vartojimo kultūra yra kompleksinė politikos, socialinės srities, ekonomikos ir kitokio pobūdžio raidos charakteristika, kurią galima analizuoti pagal dvi svarbiausias požymių grupes (Melnikas, 2002):

Požymiai, apibūdinantys tuos raidos ir pažangos produktus, kurie yra tapatinami su šiai raidai būdingos veiklos rezultatais ir žymi kokybės bei turinio normas ir atspindi idealus, adekvačius praktiniam produktų ir rezultatų naudojimui dabar ir ateityje;

Požymiai, apibūdinantys raidos sritis, kurios yra tapatinamos su šiai raidai būdingos veiklos būdais ir atspindi kokybės bei turinio normas ir idealus, adekvačius praktinio šių būdų naudojimo galimybėms įvairaus pobūdžio raidoje dabar ir ateityje.

Vartojimo kultūrą galima suvokti ir kaip tam tikrą vartojimo technologijų visumą, atspindinčią gyvenimo būdo sistemą. Nors ir sąlygiškas, produktus ir technologijas apibūdinančių požymių išskyrimas leidžia suformuoti tam tikrą visumą kriterijų, kuriais remiantis gali būti įvardijamos ir įvertinamos bet kokią raidą, jos rezultatus bei procesus reprezentuojančios normos ir kartu sudaromos prielaidos spręsti įvairių tipų uždavinius, skirtus raidos ir pažangos procesams apibrėžti.


361

(Melnikas, 2002). Nuo egzistuojančios vartojimo kultūros didele dalimi priklauso ir strateginiai tikslai, “valstybės – verslo” sistemos ryšių organizavimo būdai, disponavimas nacionaliniais ištekliais plačiąja prasme.

Analizuojant vartojimo kultūrą yra ypač svarbu išskirti dviejų tipų uždavinius: raidos ir pažangos rezultatų ir procesų įvertinimas statikos prasme, kai yra lyginami faktiniai bei normatyviniai raidos ir pažangos rezultatų ar procesų parametrai tam tikro laiko momento atžvilgiu; ir įvertinimas dinamikos prasme, kai vertinami parametrų kaitos rodikliai, išreiškiantys tam tikras kaitos tendencijas ir trajektorijas. Šių tipų uždavinių formulavimas ir sprendimas leidžia suvokti, įvardyti bei įvertinti vartojimo kultūros pokyčius, veiklos produktų bei technologijų kiekybinius ir kokybinius pokyčius, išreiškiančius sudėtingą politikos, socialinės srities, ekonomikos, technologijos ir kitokio pobūdžio raidos ir pažangos problematiką. (Melnikas, 2002). Sėkmingai išsprendus šiuos uždavinius, rezultatus galima pabadyti susieti su strateginių tikslų formulavimu. Kaip bus parodyta toliau šiame skyriuje, “valstybės – verslo” sistemos sūkurių centrai gali tapti konkurencinių pranašumų platformomis, galinčiomis realizuoti iškeltus tikslus.

Sutinkant su prielaida, kad vartojimo kultūra yra vienas esminių “valstybės – verslo” sistemos funkcionavimo elementų, galima teigti, kad kiekvienos valstybės, turinčios skirtingą vartojimo kultūrą, strateginio valdymo sistema turėtų būti specifinė. Juo labiau, kad šio elemento ypatumai užduoda ir ryšių tarp kitų sistemos elementų pobūdį. Tai reiškia, kad holistinio valdymo požiūriu negali būti unifikuotų strateginio valdymo sistemų. Ankstesniame skyriuje buvo analizuota Lietuvos valdymo sistemos europeizacija. Atrodytų, kad tai – bandymas unifikuoti tai, kas turėtų būti unikalu. Iš esmės, lemiantis faktorius, apsprendžiantis valdymo sistemos unifikavimo rezultatus, yra vartojimo kultūros skirtumų laipsnis. Skirtingų “valstybė – verslas” sistemų valdymas gali būti unifikuotas tiek pat, kiek bendros yra jų vartojimo kultūros. Todėl vartojimo kultūrų specifika yra pakankamai aktualus tyrimų objektas. Platiems Europos šalių vartojimo kultūrų skirtumų tyrimai yra už šios monografijos tyrimo ribų, tačiau galima pasiremti tyrimais, atliktais analizuojant Baltijos šalių vartojimo kultūrą.

Yra teigiama (Nečiūnienė, 2002), kad Baltijos šalys turi pakankamai savitą vartojimo kultūrą ir yra pamėginta apibrėžti jos specifiką. Dėl ekonomikos globalumo, bendrai vertinamas Trijų Pabaltijo šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – regionas, išskiriant kai kuriuos skirtumus. Lietuvos ir Latvijos visuomenės priskiriamos socialinio prioriteto modeliui (būdingo ir Prancūzijai, Italijai), Estijos visuomenė – individualių ieškojimų (kaip ir JAV, Ispanija) modeliui. Lietuva ir Latvija pokyčius bei inovacijas sveikina santūriau nei Estija, kuri dėl naujienų kylančias problemas priima kaip iššūkį ir stengiasi jas įveikti. Baltijos šalys, kiek leidžia jų perkamoji galia, pasirengusios lengvai priimti naujus produktus, idėjas, mąstymo būdus, socialinius vaidmenis ir vartojimo stilių. Kita vertus, jas vienija mažas visuomenės narių skaičius (3 – 4% gyventojų), vertinančių stabilumą, status quo, esamą tvarką, pareigą, saugumą ir įpročius. Baltijos šalių visuomenių atvirumas ir pokyčių troškimas iš dalies paaiškinamas tuo, kad pasiekimų lygis jose gana žemas; taigi tai, kas pasiekta, ne itin vertinama. (Nečiūnienė, 2002)

Nors visų trijų šalių gyventojai yra vienodai pratinti reikalauti ir laukti, kol valstybė sutvarkys kiekvieno gyvenimą, Estija šiuos įpročius pamiršta greičiausiai, todėl pilietinės visuomenės interesų reprezentavimas Estijoje nepopuliarus, labai nedidelė visuomenės dalis priklauso įvairioms organizacijoms, sąjungoms ir pan. Institucijomis nepasitikima, estai mano, kad efektyviausias būdas apginti savo interesus – bet kokie kiti kanalai, tik ne oficialios institucijos. Lietuvoje rečiau


362

pasitikima asmeniniais sugebėjimais, dažniau pozityvūs pokyčiai siejami su kolektyviniu tobulėjimu. Latvijoje individualizmas ir kolektyvizmas labiausiai subalansuotas. Ir valstybės valdymo, ir bendravimo su vartotoju lygmenyje lietuviai, latviai ir estai reikalauja pagarbos, pripažinimo ir įvertinimo, jaučia frustraciją dėl to, kad “atsiduria už uždarų durų” (socialinis pripažinimas). Tarpusavio santykių tinklas vertinamas kaip “socialinis kapitalas”. (Nečiūnienė, 2002) Galima daryti prielaidą, kad esant tokiam vartojimo kultūros pobūdžiui, individų ar atskirų socialinių grupių socialinė atskirtis turėtų didelį poveikį. Poveikis, pasireiškiantis per atskirtųjų socialinių grupių marginalizaciją, grėstų ir sistemos “valstybė – verslas” stabilumui.

Taip pat teigiama, kad nors žmonės atviri pokyčiams ir inovacijoms, jiems nebūdingas gyvenimo rutinos neigimas, spontaniškumas, kūrybinė netvarka, improvizacija ir atsipalaidavimas. Jie taip pat nepuoselėja svajų susikurti asmeninį unikalų stilių atmetant visuomenėje priimtas normas ir taisykles. Vartojimo kultūros pobūdis nesiūlo pakeisti gyvenamąją vietą, darbą, pažįstamas vietas ir veidus, eksperimentuoti su kitomis kultūromis. Kita vertus, Baltijos šalių gyventojams nebūdinga ir ištikimybė “keturioms sienoms”, kai rūpinamasi tik saugumu, domimasi tik tuo, kas vyksta siauroje aplinkoje, puoselėjami tik bendruomenės interesai. (Nečiūnienė, 2002)

Sistemos “valstybė – verslas” produktų vartotojų vartojimo kultūra apsprendžia sistemos siūlomų produktų ir paslaugų naudingumą. Kitaip tariant, yra nusakomas ribinio naudingumo kreivės pobūdis. Įvertinus nagrinėjamos sistemos ribinius kaštus, galima būtų nustatyti ankstesniame skyriuje nagrinėtą pusiausvyros tašką E, kuriame kertasi ribinio naudingumo ir ribinės naudos kreivės. Nepasitikint vien tiktai rinkos mechanizmais, atsiranda galimybė sukurti instrumentarijų, skirtą sistemos “valstybė - verslas” produkcijos plačiąją prasme kiekių reguliavimui, o tai glaudžiai siejasi su sistemos veiklos efektyvumu. Produkcijos apimčių reguliavimas gali būti realizuojamas rinkos mechanizmus derinant su valstybinių produktų, skirtų verslui, apimtimis, įvairaus pobūdžio leidimais, licencijomis, sertifikatais ir pan. Valstybinio sektoriaus paslaugų apimtys gali būti nustatomos valdymo sprendimais. Tokiu būdu atsiranda galimybės išvengti perprodukcijos, kai ribiniai kaštai yra didesni už ribinę naudą.

Kitas “valstybės – verslo” sistemos produktų ar paslaugų naudingumo aspektas turėtų būti siejamas su darnaus vystymosi koncepcija. Vartojimo kultūra gali neapimti kai kurių darnaus vystymosi aspektų, ypač jei visuomenėje aplinka nėra suvokiama kaip vertybė, stabilumas netraktuojamas kaip būtina veiklos sąlyga, o labiausiai orientuojamasi į ekonominius rodiklius siekiant trumpalaikės gerovės. Akivaizdu, kad šioje monografijoje jau buvo įrodytas būtinumas akceptuoti darnaus vystymosi principus. Todėl tokiu atveju apsprendžiant valstybės ir verslo paslaugų ar produktų apimtis reikia įvertinti jų naudingumą visuomenei ne tik lyginant jį su vartojimo kultūra ir visuomenės poreikiais, bet ir darnaus vystymosi kontekste.

Vartotojai ne visada yra pakankamai išprusę, kad suvoktų produktą ar paslaugą kaip visumą. Dažnai vertinimas yra momentinio pobūdžio, apimantis tik tuo metu aktualius vertinimo kriterijus. Tačiau strateginio valdymo požiūriu, negalima orientuotis į trumpalaikių poreikių ar momentinių vertybių kūrimą, ypač kai yra kalbama apie daugiafunkcinę sistemą, nes tai keltų pavojų sistemos stabilumui. Todėl strateginio marketingo veiklos pagalba turėtų būti valdomi visuomenės poreikiai per bendravimo su vartotoju ryšius. Ankstesniuose skyriuose buvo preliminariai aptarta, kokio pobūdžio informacija turėtų kisti šiuose ryšiuose (informacija apie produktus ir paslaugas, grįžtamasis ryšys ir pan.). Šioje tyrimo dalyje tenka konstatuoti, kad tokia informacija būtų nepilna, nes bendravimo ryšių su vartotojais valdymas turi apimti ir


363

vartojimo kultūros formavimą, poreikių išsiaiškinimą, be to turi būti vykdomas naujovių rėmimas. Suderinus nacionalinę inovacijų skatinimo sistemą, apimančią tiek valstybę, tiek verslą, sėkmė didele dalimi priklauso nuo vartotojų galimybės priimti naujoves. Todėl efektyvus inovacijų rėmimas per bendravimo su vartotojais ryšius yra ne mažiau svarbus, nei kiti ryšių aspektai.

Idealiu bendravimo su vartotojais ryšių valdymo atveju vartotojas turėtų būti ugdomas, raginamas atsižvelgti ne tik į momentinę naudą, tačiau vertinti ir perspektyvinius dalykus. Vienas paprasčiausių tokio ugdymo pavyzdžių galėtų būti mokesčių lengvatos gyvybės draudimui, skatinančios taupyti, nukeliančios dalį socialinės atsakomybės nuo valstybės ir pagyvinančios finansinę rinką. Esama nemažai kritikų, neigiančių bet kokių lengvatų ir panašaus pobūdžio sprendimų naudą, ir pripažįstančių tik rinkos argumentus. Galima tik priminti, kad “rinka yra socialiai akla ir ekologiškai kurčia”.

Siekiant optimalaus “valstybės – verslo” sistemos darbo, reikia orientuotis ne tik į produktų ir paslaugų teikiamą naudą vartotojams, bet ir į šių produktų ar paslaugų gamybos efektyvumą. Kitaip tariant, analizės ir valdymo objektu turėtų būti ne tik ribinio naudingumo, bet ir ribinių kaštų kreivė. Sugebant pagaminti ir pasiūlyti produktus žemesniais kaštais ir išlaikant tokią pačią pelno maržą, ribinių kaštų kreivė slenka žemyn ir

Vystant bazines kompetencijas galima “spausti” ribinių kaštų kreivę žemyn. Korporacijos lygyje bazinės kompetencijos suprantamos kaip kombinacijos pagrindinių žinių ir gebėjimų, kuriuos konkurentams yra sunku imituoti. Jos įgalina organizaciją vykdyti vieną ar daugiau kritinių procesų, įvairiais būdais tačiau geriausiu keliu kuriančių esminę vertę. Bazinės kompetencijos yra įkūnijamos organizacijos žmogiškuosiuose ištekliuose, įtvirtinamos techninėse ir vadybinėse sistemose bei išryškinamos korporacinėje kultūroje. (Prahalad, Hamel, 1990). Valstybės lygyje bazinės kompetencijos gali būti traktuojamos kaip kombinacijos pagrindinių žinių ir gebėjimų, kuriuos sunku imituoti kitoms valstybėms. Be jokios abejonės, valstybei turint tam tikras bazines kompetencijas, jos leidžia vykdyti su šių kompetencijų turėjimu susijusius procesus efektyviai, su mažesnėmis sąnaudomis. Tai reiškia, kad proceso rezultato ribinių kaštų kreivė yra spaudžiama žemyn, ir, darant prielaidą, kad ribinio naudingumo kreivė išlieka nepakitusi, optimalus produkcijos kiekis didėja. Tuo atveju, kai valstybė disponuoja kompetencijomis, kurios leidžia tapti “pasaulio klasės” dalimi, atsiveria papildomos galimybės, ir sudaromos prielaidos ir kitų produktų ribinių kaštų kreivių spaudimui žemyn.

Priklausomai nuo “valstybės – verslo” sistemos galimybių konkuruoti regione ir bendrai pasaulinėje ekonomikoje, nuo galimybių pasiūlyti konkurencingą produktą, yra valdomi vidiniai ištekliai, kurie turėtų būti nukreipiami į tas sritis, kuriose panaudojami efektyviausiai. Iš pirmo žvilgsnio sistemos “valstybė – verslas” ištekliai negali būti integruotai valdomi, nes korporacijų lygio išteklių paskirstymo sprendimai negali būti įtakojami tiesioginiais sprendimais valstybės lygyje. Tačiau iš tiesų valstybė gali orientuoti išteklių paskirstymo sprendimus korporaciniame lygyje per įvairius fiskalinius instrumentus, tokius kaip specifiniai mokesčiai, lengvatos, darbo rinkoje esančios darbo jėgos kvalifikacijos nukreipimą, papildomą sektorinę ekonominę diplomatiją. Galima abejoti tokio pobūdžio sprendimų valstybės lygyje efektyvumu, tačiau iš principo valstybė turi galimybių orientuoti vidinių išteklių nukreipimą į vieną ar kitą ekonomikos sektorių.

Ekonomikai įgavus tinklinį pobūdį, kai gamyba yra organizuota tinkliniu principu ir išskaidyta geografiškai, nėra prasmės kalbėti tik apie vidinius išteklius. Net svarbesniais už pastaruosius laikytini partnerių (bendradarbiaujančių sistemų


364

“valstybė – verslas”) ištekliai, kuriuos galima vienaip ar kitaip pritraukti prie reikiamų projektų ar produktų. Galima sakyti, kad su “valstybės – verslo” sistemos domenu bendradarbiaujančių sistemų išteklių poreikis pačiam domenui iš esmės yra apsprendžiamas dviejų faktorių: jau aukščiau aptartos bazinių kompetencijų erdvės ir nuo bendradarbiaujančių partnerių. Bazinių kompetencijų erdvė apsprendžia, kokie produktai ir kokios paslaugos bus vystomos sistemos domene. Didele dalimi pagal tai sistema renkasi partnerius: kad nesikirstų bendradarbiaujančių sistemų tikslai ir funkcijos, o galėtų viena kitą papildydama pasiekti tarpsisteminį sinergijos efektą.

Įvertinus bendradarbiaujančių partnerių turimus išteklius ir disponuojamas bazines kompetencijas, operacinė sistema gauna užduotį optimizuoti išteklius tokiu būdu, kad jie būtų koncentruojami pagal pobūdį maksimaliai efektyviuose elementuose. Šie klausimai turėtų būti sprendžiami jau aptartame regioniniame valdymo lygyje. Be to, galima vertinti ir bendradarbiaujančių sistemų priklausymą “pasaulio klasei”. Bent vienai iš bendradarbiaujančių sistemų turint išlavintus ryšius (kaip vieną iš “pasaulio klasės” “C”), jie gali būti panaudojami partnerių veiklos koordinavimui. Atskiro komentaro reikalauja ir specifiniai produktai, tokie kaip saugumas. Jie įgauna konkrečias formas, kaip, pavyzdžiui, NATO.

NATO pagrindinė funkcija yra užtikrinti narių laisvę ir saugumą politinėmis ir karinėmis priemonėmis remiantis Jungtinių Tautų Chartija. Aljanso sąranga užtikrina, kad nei viena narė NATO šalis neturės pasikliauti vien tik savimi, kilus pavojui jos laisvei ar saugumui. Tai pasiekiama per valstybių, sudarančių aljansą, specializacijas ir kiekvienos šalies indėlį į bendrą saugumo struktūrą. (North Atlantic Treaty Organisation, 1999). Taigi, NATO koordinuoja bendradarbiaujančių valstybių išteklius, siekdama aukščiausiu lygiu užtikrinti labai svarbaus valstybinio produkto – saugumo – tiekimą “valstybės – verslo” sistemų domenams.

Remiantis holistinio požiūrio į “valstybės – verslo” sistemą schema, visus elementus galima suskirstyti į visuomenės poreikių valdymą (kai fokusuojamas dėmesys į visuomenės grupes), išteklių valdymą (realizuojamą per bazinių kompetencijų sferą) ir tinklų valdymą (kuris išreiškiamas per bendradarbiavimo tinklus). Laikantis šio požiūrio galima suprasti, kaip, sukantis minėtiems sūkuriams (produktams, strateginiam marketingui, operacinei sistemai ir valdymo architektūrai) galima naujai pamatyti naujas problemas ir naujas galimybes, o taip pat numatyti jų realizavimo trajektorijas. Galima išskirti sistemos “valstybė – verslas” veiklos sėkmės veiksnius kiekvienai iš holistinio požiūrio į “valstybės – verslo” sistemos elementų grupių. Šiuos sėkmės veiksnius galima pavadinti kritiniais valdymo taškais esant kintančioms veiklos sąlygoms (lentelė Nr. 5.2)


365

Lentelė Nr. 5.2 Sėkmės veiksniai esant kintančioms veiklos sąlygoms

“V – V” sistemos elementų grupės Veiklos sėkmės faktoriai Dėmesio fokusavimas į visuomenės grupes

Visuomenės grupių detalizavimas ir jų prioritetų įvardinimas Sistemos produktų naudingumo ir vartotojo vertybių tyrimai Sistemos bendradarbiavimo su vartotoju metodų numatymas, produktų tiekimo vartotojui kanalų vystymas

Bazinių (nacionalinių) kompetencijų sfera

Perspektyvių bazinių kompetencijų identifikavimas Konkurencinių pranašumų sukūrimas Kitų “v – v” sistemų patirties ir galimybių analizė Vidinių išteklių identifikavimas, jų kainos nustatymas ir optimalaus panaudojimo planavimas

Bendradarbiavimo tinklai Sistemos partnerių parinkimas (pagal tikslų atitikimą) Bendradarbiaujančių sistemų išteklių įvardinimas, jų panaudojimo galimybių identifikavimas ir suplanavimas Bendradarbiaujančių sistemų interesų balanso palaikymas Tiekėjų įtraukimas į sistemą arba jų pavertimas partneriais

Realizuojant veiklos sėkmės faktorius galima minėtų “sūkurių” pagrindu

sukurti keturias konkurencinių pranašumų platformas. Šių platformų pagrindu sukurta sistemos “valstybė – verslas” strategija gali būti realizuota siekiant maksimalios naudos sistemos domenui, nes taikant holistinį požiūrį apima praktiškai visus svarbiausius strategijos formavimo veiksnius. Sistemos “valstybė – verslas” holistinės strategijos formavimas grafiškai pateiktas 5.7 paveiksle.


366

Valstybinio ar privataus sektoriaus

produktai

Strateginio marketingo veikla

Sistemos “valstybė –

verslas” holistinė strategija

Strategijos realizavimo nauda sistemos “valstybė – verslas” domenui

Operacinė sistema Strateginė architektūra

5.7 pav. Sistemos “valstybė – verslas” holistinės strategijos formavimas (modifikuota pagal Kotler, Džain, Meisinsi, 2003)

Devyni sistemos “valstybė – verslas” elementai sudaro strateginį pagrindą siekiant sukurti keturias kertines konkurencinių pranašumų formavimo platformas. Valstybinių ar privataus sektoriaus produktų platformoje kognityvinė sistemos vartotojų erdvė, bazinių kompetencijų erdvė, produktų ar paslaugų naudingumas vartotojui suteikia vadovams strateginį konkurencinės aplinkos vystymosi matymą. Valdymo architektūros platformoje bazinių kompetencijų erdvė, su sistema bendradarbiaujantys partneriai ir jų išteklių erdvė parodo vadovams sistemos raidos pokyčius. Strateginio marketingo platformoje produktų ar paslaugų naudingumas vartotojui, , bendravimo ryšių su vartotoju bei vidinių išteklių valdymas padeda vadovams suderinti prekių ar paslaugų kūrimą ir jų pateikimą vartotojams. Operacinės sistemos platformoje sistemos bendradarbiaujantys partneriai, jų veiklos koordinavimas ir vidinių išteklių valdymas užtikrina strateginio požiūrio išlaikymą realizuojant sukurtą strategiją. (Kotler, Džain, Meisinsi, 2003). Taigi, sistemos “valstybė – verslas” funkcionavimo funkcijos – poreikių valdymas, išteklių valdymas ir tinklų valdymas glaudžiai persipina sudarydami galimybę integruotai analizuoti ir valdyti visos nagrinėjamos sistemos būklę bei pokyčius, net ir esant kintančioms veiklos sąlygoms.

Pasikeitimai konkurencinėje aplinkoje, vartojimo kultūroje, kituose svarbiuose valstybės ir verslo veiklą įtakojančiuose aspektuose, reikalauja sugebėti išlaikyti strateginį perspektyvos matymą, pasireiškiantį per mentalinę koncentraciją, vedančią link tikslo pojūčio. Perspektyvos matymas sukuriamas sudarant strateginius ketinimus, nustatant įtakos grupių prioritetus ir sistemos vertybes. (Gouillart, Kelly, 1995). Nesunku pastebėti, kad stengiantis suformuoti sistemos “valstybė – verslas” perspektyvos matymą, praktiškai visi minėti devyni elementai orientuoja sistemos strateginės raidos kryptį. Yra užduodamos vertybės (pasireiškiančios tiek ekonomikoje, tiek socialinėje sferoje, tiek aplinkosaugoje ir politikoje), pasikeičia kai kurių įtakos grupių ir su sistema bendradarbiaujančių partnerių vaidmuo, aiškėja ketinimai dalyvauti veikloje ir dalintis atsakomybe už pasekmes. Strateginės


367

perspektyvos matymo sukūrimas yra ribojamas bazinių organizacijos kompetencijų, tačiau dažnai turimų bazinių kompetencijų neužtenka, siekiant iškelti bei realizuoti tikslus ir sudaryti sąlygas vyrauti ateities rinkose. Tokiu atveju analizės tikslais galima pasitelkti strateginės architektūros sąvoka, kuri suvokiama kaip tai, ką yra būtina padaryti dabar, siekiant vyrauti ateities rinkose (Prahalad, Hamel, 1994). Nagrinėjamu atveju strateginė architektūra apima keturis sūkurius, kurių pagrindu formuojama holistinė sistemos “valstybė – verslas” strategija.

Pasaulio ekonomikos forumas 1998 metais įvertino valstybių konkurencingumą pagal devynis kriterijus: politinė rizika (rizika, kad valstybė negrąžins kreditų), ekonominės perspektyvos, vidaus įsiskolinimo lygis, skola, susijusi su kreditų restruktūrizacija, mokumo reitingai ir kiti finansiniai rodikliai. Vėliau ši metodika buvo tobulinama tikslinant sekamus rodiklius ir jų kiekį. Tačiau ši metodika turi keletą esminių trukumų. Visų pirma, ji yra orientuota į praeitį ir vertina tik faktinį konkurencingumą; kitaip tariant, metodika “žiūri atgal, o ne į priekį”. Be to, ji apima tik ekonominius rodiklius, neįvertinant tokių esminių veiksnių, kaip išlaidos vystant žmogiškuosius išteklius, gyvenimo kokybė, gamybos veiksnių panaudojimas ir kt. (Fatchudinov, 2003). Vadovaujantis holistiniu požiūriu į “valstybės – verslo” strateginį valdymą, galima pabrėžti dar kelis svarbius momentus. Konkurencingumo vertinimas “pagal faktą” kertasi su perspektyvos matymo sukūrimu, nes yra nukreiptas į praeitį, o perspektyvos matymas – į ateitį. Be to, atsiradus regioniniam valdymo lygmeniui, spartėjant globalizacijai ir gamybą organizuojant tinkliniu būdu, galų gale formuojantis “pasaulio klasei”, kur kas tikslingiau vertinti ne atskirų valstybių, bet bendradarbiaujančių partnerių tinklų potencialą ir jų konkurencingumą.

Galima teigti, kad yra reikalingas universalus įrankis, kuriuo remiantis būtų galima didinti valdomų objektų konkurencingumą. Autoriaus nuomone, terminas “valdomi objektai” vartotinas sąmoningai net dėl kelių priežasčių:

iškyla naujas valdymo lygmuo – regioninis; valstybės ir nacionalinio verslo konkurencingumas negali būti

nagrinėjamas atsietai vienas nuo kito ekonomika įgauna globalų pobūdį ir gamyba yra organizuojama

tinkliniu būdu formuojasi “pasaulio klasė”.

Priežasčių vardinimą galima būtų tęsti, tačiau išvardintos priežastys apima didelę dalį svarbių veiksnių, kurie valdymą orientuoja ne į regioninį, nacionalinį ar korporacinį lygmenį, tačiau į tinklą, kuriame persipina visi šie lygiai, ir kuris geografiniu požiūriu gali būti organizuotas ne kaip vientisas teritorijos padengimas, bet kaip atskirų tinklo mazgų susiejimas įvairaus pobūdžio ryšiais. Tokį tinklą dažnai būna sunku apibrėžti kaip nors kitaip, kaip “valdomą objektą”. Priemone, kuri padėtų valdyti tokį sudėtingą, daugialypį objektą ir didinti jo konkurencingumą, galima laikyti strateginį marketingą.

Strateginis marketingas suprantamas kaip valdomų objektų strateginio konkurencingumo normatyvų valdymo teorija ir praktika, pagrįsta poreikių prognozavimu, strateginiu rinkos segmentavimu, rinkos parametrų analize pirkėjų ir pardavėjų rinkose, objektų konkurencinių privalumų valdymu. Strateginio marketingo tikslas – gerinti valdomų objektų konkurencingumo normatyvus. (Fatchudinov, 2003) Lietuvos (o ir kitų panašioje ekonomikos situacijoje esančių šalių) atveju strateginis marketingas įgyja ir papildomos svarbos, nes juo remiantis galima sukurti mechanizmą pereinamosios ekonomikos valdymui. Pereinamoji ekonomika šiuo atveju turėtų būti suprantama kaip ekonominės sistemos kaita, bet ne tik iš


368

centralizuotai valdomos į rinkos ekonomikos sistemą, tačiau ir kaip lokalios ekonomikos integravimasis į globalią ekonomiką.

Strateginis marketingas padeda spręsti kokybiškai naujų tikslų formulavimo ir jų įgyvendinimo problemą per sistemos METVK (metodika – ekonomika + technika + valdymas – konkurencingumas) pritaikymą. Nekokybiška ir neekonomiška technika sąlygoja valstybės atsilikimą, prastą gyvenimo kokybę. Todėl kiekvienos valstybės tikslas turėtų būti technikos kokybės bei ekonomiškumo pagerinimas siekiant didelio efektyvumo ir išteklių panaudojimo bei gyvenimo kokybės pagerinimo. Dėl šios priežasties kiekvienos problemos centras ir visuomenės tikslas turėtų būti technikos konkurencingumo padidinimas, dauguma kitų veiksnių gali būti traktuojama kaip antraeiliai dalykai. Efektyvūs bet kurios problemos sprendimai galimi tik ekonomikos, technikos bei valdymo vieningumo koncepcijos pagrindu. Ekonomikos, technikos bei valdymo vieningumo koncepcija gali būti realizuota tik skirtingo lygio hierarchijų normatyviniais metodiniais dokumentais. Metodika turi būti orientuota į valdomo objekto konkurencingumo didinimą. (Fatchudinov, 2003)

Pirmoji METVK sistemos posistemė – metodika – yra valdomo objekto: specialisto, technologijos, prekės, organizacijos ir t.t. konkurencingumo užtikrinimo pradžia. Antroji METVK sistemos posistemė – ekonomika – apima žinias skirtingose mikro ir makroekonomikos, organizacijos ekonomikos, ekonomikos konkurencinių pranašumų, vertybių, kokybės, išteklių taupymo, logistikos, rinkos mechanizmo funkcionavimo, statistikos, finansų ir kredito, buhalterinės apskaitos ir audito ir t.t. srityse. Trečioji METVK sistemos posistemė – technika – yra materialinis valdomo objekto projektavimo, gamybos ir taikymo pagrindas. Ketvirtoji posistemė – valdymas – yra viena pačių sudėtingiausių, apima perspektyvos matymo sukūrimą, tikslų iškėlimą, jų realizavimo galimybes, konkuravimo metodus, sugebėjimą išlikti krizinėse situacijose. Penktoji posistemė – konkurencingumas – apibendrina ankstesniųjų keturių posistemių rezultatus. (Fatchudinov, 2003)

Strateginis marketingas tai pat gali būti traktuojamas kaip pirmoji valdomo objekto gyvenimo ciklo stadija ir pirmoji bendra valdymo funkcija. Remiantis tyrimais, ankstyvosiose objektų gyvenimo ciklo stadijose formuojasi strateginiai šių objektų parametrai. Siekiant optimizuoti valdymo objektų strateginius parametrus yra būtina analizuoti veikimo mechanizmą, pritaikyti mokslinius principus, šiuolaikinius metodus ir analizės, prognozavimo ir optimizavimo modelius. (Fatchudinov, 2003) Akivaizdu, kad strateginio marketingo veiklos yra nepaprastai sunkios ir sudėtingos jau vien dėl to, kad turi būti vykdomos didelės konkurencijos sąlygomis, reikalauja naujausių mokslinių metodų taikymo, yra įtakojamos valdomo objekto nestabilumo ir informacijos trukumo.

Strateginio marketingo koncepcija orientuoja sistemos produktus ir paslaugas į vartotoją, jo poreikių tenkinimą. Logiška teigti, kad tai turi būti vykdoma bet kurioje valdomo objekto gyvenimo stadijoje – tokiu būdu bus pasiekta aukšta sistemos funkcionavimo kokybė (kokybę suprantant kaip turimųjų charakteristikų visumos atitikties reikalavimams laipsnį, tačiau išskiriant vartotojo reikalavimus iš visų kitų reikalavimų tarpo). Neretai vietoj marketingo naudojamas inžinerinis principas, kuris orientuotas į technologijos tobulinimą ir tik paskui į likusių sistemos komponentų gerinimą. Tuo tarpu nagrinėjant mokslo ir inovacijų sistemą buvo akcentuota, kad pirmasis žingsnis turėtų būti poreikių mokslui ir technologijoms identifikavimas.

Esama teiginių (Fatchudinov, 2003), kad marketingo principo taikymas valdomo objekto strategijos formavimo stadijos metu siejamas su sunkumais prognozuojant vartotojų poreikius. Tačiau, autoriaus nuomone, kalbant apie sistemos “valstybė – verslas”, kuri kartu su bendradarbiaujančiomis sistemomis – partneriais


369

yra įsijungusi į tinklą, vartotojų poreikius galima skirstyti į stabilius (tokius kaip saugumas, sveikatos ir socialinė apsauga, pirmo būtinumo prekės ir pan.) ir kintančius. Stabilūs poreikiai gali būti prognozuojami naudojant įvairius prognostinius metodus, kai kuriais atvejais netgi pačius paprasčiausius. Šių poreikių pobūdis, žinoma, gali varijuoti, tačiau šios variacijos gal būti valdomos pasitelkiant sistemos bendravimo su vartotojais kanalus.

Taigi, valdymo objekto centre įsitvirtina vartotojas su savo poreikiais. Tačiau natūraliai kyla klausimas – kas yra vartotojas? Ar atskiri visuomenės segmentai, įtakos grupės, kaip apibrėžti vartotoją geografiškai? Įvertinant tai, kad sistema “valstybė – verslas” renkasi savo partnerius, su kuriais bendradarbiauja tinkle, galima daryti prielaidą, kad sistema lygiai taip pat gali pasirinkti ir vartotojus, kuriems bus siūlomi sistemos kuriami produktai ir paslaugos. Yra pakankamai aišku, kokiais kriterijais remiantis sistema “valstybė – verslas” turi pasirinkti savo partnerius (priklausomai nuo tikslų ir išteklių). Galima įvardinti etapus, kurie, nuosekliai atlikti, sudarytų prielaidas sistemai pasirinkti vartotojus (Parker, 2000):

pasaulinės aplinkos analizė ir prioritetinių rinkų nustatymas (nagrinėjama ne tik dabartinės rinkos galimybės, bet ir jos ilgalaikė potencialioji paklausa, rinkos prieinamumas, reguliavimo lygis, infrastruktūra);

išsami pasirinktų šalių analizė; įėjimo į rinką planų ir vėlesnių kontrolės metodų sudarymas, kurie

vėliau gali būti pritaikomi regioniniu ar pasauliniu mastu. Potencialus tam tikrų strategijos elementų universalumas traktuotinas kaip

pakankamai įdomi, tačiau ribotą praktinį pritaikymą turinti prielaida. Iš esmės, universalūs strateginiai žingsniai galimi tuo atveju, kai vartotojų poreikiai supanašėja – rinkos “suartėja”. Devintojo dešimtmečio pradžioje įtakingas JAV mokslininkas Tedas Levittas teigė, kad atėjo laikas taikyti standartines pasaulines strategijas, nes pasauliniai vartotojo polinkių ir skonių skirtumai tapo praeities liekanomis. Ir iš tikrųjų, remiantis ekonomikos mokslo teorijomis, nėra jokių priežasčių, kad rinkos nesuartėtų. Bet įvertinant psichoekonominius veiksnius, rinkų suartėjimas yra menkai tikėtinas.

Psichoekonominės teorijos bando paaiškinti pasaulinės ekonominės elgsenos įvairovę. Psichologiniai aspektai padeda paaiškinti pasaulinę žmonių vartosenos ir darbo būdų įvairovę, kadangi psichologiniai geografiniai aspektai susiję su nacionaliniais gamybos ar vertybių skirtumais. Pagrindinė psichoekonomikos tezė yra tai, kad visą žmogaus elgesį lemia nekintantys psichologijos dėsniai. Šie dėsniai nepriklauso nuo rasinės, religinės, etninės, kultūrinės, sociologinės ar ekonominės priklausomybės. Jie turi įtakos žmonių psichologiniams socialiniams ir psichologiniams poreikiams, kurie veikia kultūrą, socialines struktūras ir ekonomiką. Svarbu suprasti, kad veiksnių – tai būtų klimatas ir reljefas – įtaka elgsenai yra netiesioginė. Jie yra psichologinių ir psichologinių geografinių mechanizmų, kurie įvairiose šalyse ar kultūrose skiriasi, pagrindas. (Parker, 2000)

Psichoekonominiai modeliai įvertina psichologinių ir geografinių veiksnių svarbą. Psichoekonominės vartotojų reakcijos į išorinius dirgiklius lemia socialinės ir ekonominės elgsenos skirtumus įvairiose šalyse. Todėl nors informacija ir globali ekonomika gal parėpti visą pasaulį, vartotojų elgsenos modeliai liks skirtingi dėl prisitaikymo prie skirtingos aplinkos. Jie gali supanašėti tik šalyse, kurioms bus būdingi panašūs psichoekonominiai veiksniai. Remiantis psichoekonominėmis teorijomis, galima kelti klausimą, ar galima taikyti ekonominės pažangos matus vertinant valstybių išsivystymo lygį. (Parker, 2000). Galima daryti išvadą, kad


370

universalių strategijų negali būti. Taip pat galima įvardinti ir dar vieną kriterijų, kuris turi būti įvertintas, sistemai “valstybė – verslas” renkantis savo vartotoją: tai psichoekonominiai veiksniai.

Sistema “valstybė – verslas” istoriškai yra pratusi funkcionuoti savo domene ir orientuotis į “savus” vartotojus. Keičiantis veiklos sąlygoms, sistema gali prisitaikyti prie pokyčių, tačiau ji automatiškai neįgis reikalingų žinių ir gebėjimų persiorientuoti ir pradėti dirbti su kitais vartotojais ir kitokiais jų poreikiais. Todėl renkantis vartotoją reikia įvertinti, kokių investicijų reikės, siekiant įgyti būtinas žinias ir gebėjimus, be kurių būtų sunku tikėtis didesnės sėkmės.

Vartotojų poreikius galima skirstyti į du tipus: egzistuojančius ir latentinius. Egzistuojantys poreikiai yra tie poreikiai, kurie egzistuoja šiuo metu ir gali būti suformuluoti. Latentiniai – tokie poreikiai, kurių vartotojas negali suformuluoti arba netiki jų įgyvendinimu. Vartotojų poreikius galima struktūrizuoti ir aprašyti terminais, kurių elementai aptinkami keičiantis situaciniams kontekstams ar keičiantis gyvenimo ciklams. Vartotojų poreikius įtakoja ir socialiniai faktoriai, kurie aktualizuoja keturis bazinius poreikius, iš kurių susideda kognityvinė vartotojo erdvė: pokyčių poreikis, stabilumo poreikis, laisvės poreikis ir poreikis kur nors dalyvauti. (Kotler, Džain, Meisinsi, 2003). Šios kognityvinės vartotojo erdvės pažinimas gali suteikti didelių galimybių vystant sistemą “valstybė – verslas”.

Šios erdvės pažinimas gali tapti puikiu pagrindu taikyti strateginio valdymo filosofiją ir metodologiją, siekiant parengti ir realizuoti sistemos “valstybė – verslas”, kaip dalies aukštesnio sudėtingumo lygio valdymo objekto, strategiją. Tačiau pirmiausiai reikia išspręsti nepakankamo strateginio matymo, kuris stabdo naujų tikslų sistemai formavimą, problemą ir bendrai detalizuoti koncepciją “naujas tikslas – kaip naujas žinojimas”.


371

5.4. Koncepcijos “naujas tikslas – kaip naujas žinojimas” detalizavimas

Tuo atveju, kai strateginio valdymo filosofija ir metodų visuma taikoma sistemai “valstybė – verslas”, galima konstatuoti kokybiškai naują situaciją, kurią charakterizuoja net keletas esminių bruožų. Visų pirma, atsiranda lengvesnis ir aiškesnis strateginių tikslų suderinimas įvairiuose valdymo lygiuose. Tikslų ir funkcijų suderinamumas yra nepaprastai svarbu, bandant užtikrinti sistemos sinergijos efektą ir išvengti neigiamos sinergijos pasireiškimo. Antra, verslas funkcionuoja terpėje, kuri maksimaliai padeda jam, bet kartu reikalauja ir ženklaus, savanoriško ir kartu efektyvaus modelio iš verslo pusės sistemos vartotojų poreikių tenkinimui. Sistemai funkcionuojant yra atrandami vis nauji požiūrio ir sintezės taškai bei aspektai.

Kai strateginio valdymo filosofija ir metodų visuma nėra taikoma sistemai “valstybė – verslas”, tenka konstatuoti realias kliūtis naujų sisteminių tikslų formavimui. Problemų kyla ir tuomet, kai valstybinės arba formalios struktūros su visomis savo institucijomis bei organizacijomis evoliucionuoja žymiai lėčiau nei spontaniškai organizuota visuomenė. Galima teigti, kad tam tikrą nuosmukį patiria tradicinės nerangios sistemos, kurių pagalba realizuojami atstovavimo ir delegavimo principai. Naujų pilietinių institucijų formavimas tampa gyvybiškai svarbus, tačiau dažnai yra stengiamasi to nepastebėti, nes nėra žinoma tokio pobūdžio problemų sprendimo būdų. Tokiu būdu valdančioji struktūra nebegali nustatyti visuomenės vystymosi krypčių. (Salmon, 2004) Galima teigti, kad neturint strateginio matymo sistema “valstybė – verslas” netenka visuomenės raidos proceso kontrolės. O tai, savo ruožtu, yra susiję su papildomomis problemomis, atsirandančiomis sistemos produktų vartotojų kognityvinėje erdvėje.

Teigiama (Salmon, 2004), kad tokiais atvejais, kai valdančioji struktūra nebegali nustatyti visuomenės vystymosi krypčių, nacionalinę politiką nustato visuomenės nuomonė. Tokią situaciją galima traktuoti kaip demokratijos apraiškas, tačiau strateginio valdymo požiūriu, galima įžvelgti kelias silpnas vietas. Visų pirma, visuomenės nuomone galima manipuliuoti naudojant viešųjų ryšių metodus. Šios monografijos ketvirtojoje dalyje jau buvo aptartos galimybės naudojant viešųjų ryšių priemones sukelti tam tikrą pavojų visuomenei.

Esant tam tikromis aplinkybėmis, pakankamai nedidelės finansinės apimties viešųjų ryšių kompanija gali kardinaliai pakeisti visuomenės nuomonę per socialiai, ekonomiškai ar ekologiškai jautrių taškų spaudimą, informacijos srauto filtravimą, tendencingą informacijos pateikimą ir panašiai. Informacija suteikia žmonėms pasirinkimo teisę, sudaro sąlygas lyginti, vertinti ir apsispręsti. Todėl manipuliuojant informaciniais srautais galima panaikinti kai kurių strateginių veiklų vykdymą, kol bus konstatuotas ne strateginis, bet viešojo administravimo procesas. Šio proceso apimtyse esančios įgyvendinimo ir iš dalies planavimo bei kontrolės (kaip tai aptarta trečiajame šios monografijos skyriuje) veiklos neturės strateginio tęstinumo.

Be to, visuomenė nėra vienalytė. Todėl apibendrinta sąvoka “visuomenės nuomonė” gali reikšti tik tą nuostatų rinkinį, kuris, kaip manoma, yra vyraujantis konkrečiu momentu. Šios monografijos antrajame skyriuje buvo nagrinėta visuomenės klasių įtaka vykstantiems pokyčiams. Vienu atveju, kai vidurinioji klasė yra pakankamai stipri, tai ir aukščiausioji klasė, ir žemesnioji klasė yra priverstos įtakoti pokyčius per tikslų formulavimą. Tuo atveju, kai vidurinioji klasė nėra stipri, žemesnioji klasė įgauna tam tikras galimybes įtakoti socialinius pokyčius apeidami


372

tikslų formulavimo – programos įgyvendinimo – monitoringo – strateginės analizės ciklą. Kitas svarbus aspektas yra elito sugebėjimas patraukti paskui save visuomenę. Aukščiau jau nagrinėti nepakankamo elitizmo, elito sustabarėjimo ir nevaržomos elitų konkurencijos aspektai išsamiau papildo strateginio valdymo krizės kontekstą, kai valdančioji struktūra nebegali nustatyti visuomenės vystymosi krypčių.

Aukščiausiose valdančiose sferose nepriimamas nei vienas sprendimas, kol neapsvarstomos paskutinės visuomenės nuomonės apklausos. Galima teigti, kad tokioje sistemoje niekam nepriskiriama atsakomybė už priimamus sprendimus, nes strateginiai sprendimai daromi mechaniškai apdorojant vyraujančią visuomenės nuomonę. Nepaisant to, kad specialistų bei kitų figūrų, formuojančių visuomenės nuomonę, vaidmuo kaip ir anksčiau lieka labai svarbus demokratinio pliuralizmo sąlygomis, nė vienas žmogus negali visiškai kontroliuoti valdžios veiklos. Keičiantis situacijai, politiniai lyderių ar verslo elito atstovai praranda ideologijos sargų ar pažadų garanto vaidmenį. Šis vaidmuo tenka tiems, kas atspindi eilinio žmogaus nuomonę ar lūkesčius, sugeba išaiškinti šiuos troškimus. (Salmon, 2004)

Pramoninės revoliucijos metais didelis dėmesys buvo skiriamas darbo pasidalijimui, kurį sąlygojo mechaninio darbo, detaliai paskirstyto laike, idėja. Kiekvienam žmogui tekdavo sraigtelio vaidmuo dideliame mechanizme. Naujojo tipo kompanijose, kuriose direktorius būdavo taip pat ir savininkas, įsitvirtino vertikali hierarchinė sistema, kai visi sprendimai “nuleidžiami” iš aukščiau. Vidutinės bei žemesnės valdančiosios grandies atstovai turėjo įgyvendinti nurodymus nepateikdami jokių klausimų. Revoliucijos informacijos bei masinių komunikavimo priemonių sferoje dėka, žinios tapo prieinamos plačiajam sluoksniui. Dėl šios priežasties pradėjo tirpti barjerai tarp izoliuotų socialinių grupių. Besikeičianti verslo aplinka, mokslo atradimai, technologinės inovacijos sąlygojo naujų veiklų atsiradimą organizacijose (tyrimai ir diegimas, marketingas ir panašiai). (Salmon, 2004)

Atsargiai reaguodama į vartotojo – visuomenės – nuomonės pokyčius, politiniai lyderiai nustojo matę perspektyvą: neliko valios sukurti ir išlaikyti strateginį perspektyvos matymą. Trečiojo skyriaus pradžioje buvo nagrinėtas Lietuvos stojimo į ES atvejis perspektyvos matymo prasme. Buvo konstatuota, kad kuo didesniu sugebėjimu sukurti perspektyvos matymą disponuos elitas, tuo reali valstybės vystymosi trajektorija bus artimesnė optimaliai. Pritaikant šį atvejį platesne prasme, galima teigti, kad sistemos “valstybė – verslas” vystymosi atitikimas nacionaliniams interesams (arba optimaliai raidos trajektorijai) priklauso nuo sistemos sugebėjimo sukurti ir išlaikyti perspektyvos matymą.

Praėjusiame amžiuje vykstant globalizacijai, įtakos grupių formavimuisi ir jų įtakos didėjimui, vystantis informacinėms technologijoms ateitis pasidarė miglota – tiesiog buvo per daug esminių pokyčių, kad būtų galima tradicinėmis prognostinėmis priemonėmis įžvelgti ką nors tiksliau, nei vyraujančias tendencijas. Tuo pačiu išaugo perspektyvos matymo svarba, o pati perspektyva tapo labai miglota. Atsiradus naujiems valdymo lygiams, nykstant tradicinėms institucijoms, keitėsi socialinio lauko įtampa. Kaip teigta trečiojo skyriaus pradžioje, minėti procesai didele apimtimi įtakojo politinio gyvenimo pasikeitimus ir iššaukė tam tikrus politinio valdymo sistemos prieštaravimus, kai buvo stengiamasi tuo pačiu ir didinti valdymo efektyvumą, ir mažinti tiesioginę prievartą. Tai, savo ruožtu, ženkliai padidino politinio menedžmento svarbą. Analogiškas sekas galima būtų pateikti ir kitoms darnaus vystymosi dimensijoms: ekonomikai, socialinei sferai ir aplinkai. Taigi, didėjant valdymo svarbai, tikslai tampa vis neaiškesni.

Dideli pokyčiai įvyko ir ten, kur niekas nesitikėjo. Prieš 3 dešimtmečius visuomenė buvo palaikoma ir kontroliuojama tokių pagrindinių institucijų. Tačiau tai


373

pasikeitė, ir vyraujantis neapibrėžtumas gali būti apibūdintas kaip netikrumas ir chaosas vis spartėjančių pokyčių kontekste. Teigiama, kad ekonomikos atrama taps ne žemė ar gamtiniai ištekliai, bet intelektinis kapitalas. Mažų kompanijų lankstumas nugalės didžiųjų korporacijų apimtis, vartotojai turės tiesioginį priėjimą prie prekių, paslaugų ir informacijos, o tinklai bus svarbesni, nei tautos. Verslas, nevykstantis realiu laiku bus pasmerktas. Transformacijų periodas, kai pokyčiai tampa itin spartūs, gali būti traktuojamas kaip chaoso amžius. (Gibson, 1999).

Esant tokioms sąlygoms, sistemos turi likti valdomos. Tuo tikslu reikia permąstyti visas dabar vyraujančias asmenines ir organizacines nuostatas. Siekiant permąstyti ateities verslo sąlygas, buvo pasitelkta įvairių sričių mokslininkų, kurie specializavosi tendencijų numatyme, globalioje ekonomikoje, vadybos praktikoje, marketinge, strategijoje, verslo procesų pertvarkyme, informacinėse technologijose, organizacinių tyrimų, lyderystės ir kitose. Nebuvo siekiama rasti vieno geriausio kelio į ateitį, tačiau buvo bandoma sudaryti panoraminį ateities vaizdą ir suteikti bent kokias nuorodas kiekvienai sistemai surasti savo asmeninį kelią, nagrinėti ateitį iš kuo įvairesnių pozicijų, siekiant sudaryti kuo pilnesnį vaizdą, kur link viskas eina. Prielaidų apie ateities tendencijas analizės rezultatus galima būtų suskirstyti į tris dalis (Gibson, 1999):

Kelias baigiasi čia. Ateitis skirsis nuo dabarties. Todėl nereikia stengtis visko sugrąžinti į “savo” vietas, nes tos vietos iš tiesų jau yra kitos. Negalima ateities traktuoti kaip tiesinės praeities ekstrapoliacijos. Vietoj to reikia išnaudoti pokyčių sukuriamas galimybes. Juo labiau, kad ateitis tai nėra veiksmų seka, o netolydumų susidūrimas.

Nauji laikai – naujos organizacijos. Turėtų būti sukurtos naujos organizacijos, kurios atitiktų informacijos, o ne pramonės amžių. Tai reikalauja lanksčios organizacinės struktūros. Taip pat teigiama, kad nauja organizacija negali tobulėti nuolatinio gerinimo principu, o turi evoliucionuoti radikalių pokyčių būdu.

Koks kitas mūsų žingsnis? Yra itin sunku priimti tinkamus strateginius sprendimus, nes nėra ateities žemėlapio. Todėl yra būtina turėti ateities viziją, jausti kryptį ir turėti savo ateities koncepciją. Konkurencinėje kovoje nugalės tie, kurie stovės pokyčių priešakyje, kurs naujas rinkas, tyrinės naujus taškus, išras naujas konkurencijos taisykles – tie, kurie išras pasaulį, o ne reaguos į jį.

Galima įvairiai traktuoti išsakytus teiginius, tačiau kai kurie jų, autoriaus nuomone, ne visai sutampa su strateginio valdymo filosofija ir kai kuriomis šiame tyrime išsakytomis nuostatomis. Visų pirma, nors ateitis ir skirsis nuo praeities, tačiau esamos situacijos analizė turi savybę nuolat atsilikti nuo pokyčių. Kitaip tariant, vykdydami analitines veiklas, mes pirmiausia leidžiame analizuojamam objektui “pabėgti” truputį į ateitį, o paskui nagrinėjame jo trajektoriją. Tokiu būdu analizės apimtyje atsiranda jau naujosios tendencijos, kurios nusako analizuojamo objekto raidą. Be jokios abejonės, naivu būtų tikėtis rasti tiesinę nagrinėjamų kintamųjų priklausomybę, tačiau taip vadinamos “naujos” tendencijos analizės metu, kaip taisyklė, nebūna tokios visai “naujos”; o tai reiškia, kad atsiranda galimybė įžvelgti tam tikrus dėsningumus.

Galima pilnai sutikti su R. Gibsono nuomone dėl naujų organizacijų ir jų apibūdinimo lankstumo prasme. Tačiau išsakyta nuomonė dėl nuolatinio gerinimo principo neveiksmingumo ir radikalių pokyčių evoliucijos būtinumo, reikalauja komentarų. Ketvirtosios monografijos dalies pabaigoje buvo aptariamos galimybės realizuoti permainų strategiją. Kaip tik buvo kalbama apie tai, kad pokyčiai gali būti


374

traktuojami kaip žingsninis vystymasis, arba kaip tolygus vystymasis. R. Gibsonui išsakant nuomonę, kad pokyčiai turėtų būti įgyvendinami radikalių pokyčių pagrindu, autorius norėtų pasiūlyti alternatyvą – nuolatinio tobulinimo ir žingsninio tobulinimo sintezę. Kalbama apie aptartą organizacijos genetinio kodo pakeitimą įdedant spartesnės evoliucijos geną.

Esama kelių argumentų, kodėl toks kompromisinis pokyčių įgyvendinimo variantas yra pranašesnis už evoliucinių šuolių metodą. Visų pirma, evoliuciniai šuoliai gresia neatitiktimi kvantinės ekonominės analizės požiūriu. Jei sutikti su prielaida, kad rinkos ir produktų tendencijos yra sunkiai prognozuojamos, tai reikėtų sutikti ir su tuo, kad negalima tiksliai numatyti ir to, kokia organizacija turėtų būti ateityje. O be šių trijų elementų atitikimo (rinkos, organizacijos ir produkto) yra sunku tikėtis sėkmingos veiklos. Antra svari priežastis, dėl kurios vystymasis evoliucinių šuolių pagalba neatrodo labai patikimas, yra evoliucinių šuolių negrįžtamumas. Įgyvendinant nuoseklius tobulinimo veiksmus, organizacija išlaiko savybę kontroliuoti raidos procesą pagal tobulinimo veiksmų rezultatyvumą. Tuo tarpu evoliuciniai šuoliai gali būti palyginti kaip šuolis nuo liepto į vandenį – gali būti greitas startas, bet galima ir nusilaužti sprandą; bet kuriuo atveju užšokti ant tiltelio atgal bus labai sunku. Trečiasis argumentas yra susijęs su organizacine kultūra. Evoliuciniai šuoliai reikalauja atitinkamos organizacijos nuostatų visumos, kuri leistų “šuoliuoti” ir tuo pačiu užtikrintų nepertraukiamą ekonominės veiklos tęstinumą. Tai yra labai svarbu šiandienos (ir rytdienos) rinkose, nes iškritusi iš rinkos organizacija turi iš naujo nugalėti visas įėjimo į rinką kliūtis.

Be išvardintų argumentų, galima pabandyti įvertinti ir evoliucinių šuolių realumą ir verslo perorientavimo kontekste. Galima priminti, kad perorientuojant verslą yra būtina organizaciją atnaujinti, performuoti, restruktūrizuoti ir atgaivinti. Šios veiklos atima nemažai investicijų ir laiko, reikalauja didelės mentalinės koncentracijos. Svarbiausia yra tai, kad kyla didelis pavojus, kad rinkos pokyčiai bus greitesni, nei verslo perorientavimo ciklas. Verslo perorientavimo ciklo metu nustačius, kad reikia pradėti naują ciklą, galima situacija, kai organizacija neteks sąmonės, dvasios, organizmo arba ryšio su aplinka – taps nebefunkcionali. O tokie eksperimentai nėra galimi ne tik dėl didėjančios ūkinės veiklos rizikos, bet ir dėl socialinės atsakomybės.

Diskutuojant dėl organizacijos (arba sistemos “valstybė – verslas”) paruošimo ateičiai būdų, tenka sutikti, kad vis dėlto ruoštis ateičiai reikia. Ir pirmas tokio pasiruošimo etapas yra jau aptartas perspektyvos matymo sukūrimas. Yra teigiama (Gibson, 1999), kad siekiant pasiruošti, suprasti, o gal net kurti ateitį, yra būtina:

Permąstyti principus — šiame etape iš naujo peržiūrimi principai, kurie vadovauja organizacijoms, visuomenei ir asmeniniam gyvenimui. Pripažįstama, kad mes galime sukurti ateitį, tačiau klausiama, ką konkrečiai norime sukurti ir kodėl. Siūlomi variantai, kaip šiame besikeičiančiame, nestabiliame pasaulyje, rasti paradoksų sprendimų būdus;

Permąstyti konkurenciją — šiame etape nagrinėjami fundamentalūs konkurencijos pokyčiai. Pateikiamas naujas mąstymo būdas apie konkurencinius pranašumus ruošiantis globaliai XXI amžiaus ekonomikai. Dėmesys koncentruojamas į galimybių kūrimą ruošiantis rytdienai.

Permąstyti valdymą ir kompleksiškumą — nagrinėjama, kaip struktūrizuoti ir valdyti organizacijas XXI amžiuje. Teigiama, kad organizacijos privalo atsisakyti senų modelių bei mąstymo būdų, kurie


375

neturės jokios reikšmės post-industriniame pasaulyje. Svarbu yra sukurti naują veiklos modelį paremtą aukšto rezultatyvumo procesais ir įgaliotais darbuotojais. Organizacijų infrastruktūra turi skatinti kolektyvinį įkvėpimą bei sisteminį mąstymą, o taip pat labiau proaktyvų nei reaktyvų žmonių mąstymą. Naujosiose organizacijose darbuotojai turi sugebėti kartu mokytis besikeičiančioje aplinkoje.

Permąstyti lyderystę — pateikiamas naujas lyderystės požiūris. Lyderiavimas suvokiamas kaip priemonė, leidžianti realizuoti organizacijos protų jėgą ir kurti intelektinį kapitalą. Nagrinėjama kaip sėkmingai decentralizuoti įgaliojimus tinklinėse organizacijose ir jas valdyti. Naujų organizacijų galia slypi tikslo nuojautoje.

Permąstyti rinkas — analizuojami esminiai vartotojų pokyčiai bei esminiai ryšiai tarp vartotojų ir korporacijų. Numatomos dominuojančios XXI amžiaus demografinės jėgos, o taip pat naujų vartotojų požiūriai bei paklausos naujose rinkose. Analizuojama kaip technologijos keičia produktų ir paslaugų pardavimo procesą.

Peržiūrėti pasaulį — analizuojami beprecedentiniai pokyčiai, kurie globaliu mastu vyksta verslo pasaulyje ir visuomenėje: pasaulinės ekonominės konkurencijos esmės kitimas; vyriausybių vaidmens kitimas, pasaulyje, kuris vis labiau paremtas tinklais; regionų potencialo analizė; ,sistemų, tinklų ekonomikos įtaka verslo sektoriams; mokslo įtaka.

Akivaizdu, kad atlikus aukščiau išvardintus veiksmus, bus įvertinti visi sistemos “valstybė – verslas” elementai pagal holistinį požiūrį apimant visuomenės poreikių valdymą, išteklių valdymą ir tinklų valdymą, kai centre yra sistemos “valstybė – verslas” domenas. Norėtųsi išskirti keletą momentų. Visų pirma, yra teigiama, kad naujų organizacijų galia slypi tikslo nuojautoje. Kitaip tariant, organizacija turi vos ne intuityviai nujausti savo tikslus. Ir tam nebeužtenka savininkų, aukščiausios vadovybės ar kitų įtakos grupių nustatytų gairių – tikslo pojūtis turi būti perkeltas į organizacijos vidų. Visų pirma tam, kad būtų galima vertinti veiklą ir jausti koregavimo ir prevencinių veiksmų poreikį pagal rezultatų atitiktį tikslui.

Kintanti aplinka kelia naujas problemas, naujus uždavinius, atsiranda vis naujos neišnaudojamos galimybės. Kiekvienas toks momentas priverčia rinktis – ar sukurti lūžio momentą, ar atsidurti tokio momento epicentre, ar bandyti išvengti pokyčių. Tokie sprendimai turi jau ne tiek strateginio, kiek taktinio valdymo požymių ir turi būti lokalizuoti valdomos sistemos (arba tiesiog – objekto) viduje. Galima išskirti, kad tokiam taktiniam valdymui yra reikalingi du pagrindiniai elementai – žinios (kuriomis remiantis būtų galima įvertinti situaciją) ir lyderiai (kurie galėtų remdamiesi informacija priimti sprendimą ir jį paskleisti). Todėl tiek žinių įgijimas, tiek lyderių iškėlimas gali būti laikoma strateginiais uždaviniais.

Informacija suteikia žmonėms teisę rinktis, todėl dabar pasirinkimas nebėra aukščiausiųjų sluoksnių prerogatyva. Paskutiniuosius 50 metų visuomenines permainas sąlygojo individualus pasirinkimas. Šią tendenciją pagrindžia didėjantis susirūpinimas supančios aplinkos problemomis, moterų padėties visuomenėje pokyčiai, vartotojų ir smulkių investuotojų teisių pripažinimas. Teigiama, kad lyderiai ar įtakingos politikos, verslo religijos figūros praktiškai neturėjo jokios įtakos įgyvendinant šiuos pokyčius. (Salmon, 2004).

Hierarchinė valdžios piramidė tiek versle, tiek vyriausybėje nebetenka visuotinio palaikymo ir pradeda virsti aukštyn kojom sukeldama tradiciškai taikomo valdžios modelio krizę. Hierarchinės piramidės idėja, kurios viršūnėje yra sprendimus


376

priimantys vadovai, viduryje – ekonomikos ir komunikacijų sferos specialistai, o apačioje – eiliniai žmonės, vartotojai ir rinkėjai, jau nebesulaukia plataus supratimo. Nė viena šiuolaikinė vyriausybė negali motyvuoti savo politikos šventais principais arba veikti “vardan idėjos”. Praktikoje nacionalinio valdymo veikla daugiau susijusi su savotišku sutartiniu nepastovių ir kartais konfliktuojančių interesų valdymu. (Salmon, 2004). Atrodytų, kad strateginis valdymas pasitraukia į šalį, užleisdamas vietą gesinimui gaisrų, kuriuos įžiebia susikirtę atskirų įtakos grupių interesai. Tačiau žinios ir lyderiai grąžina valdymą į strateginį lygį esant pasikeitusioms sąlygoms.

Lyderio savybių turintis vadovas geriau už kitus sugeba suvokti sistemos “valstybė – verslas” vartotojų ir kitų įtakos grupių poreikius, kurie dažnai būna neaiškūs, išskaidyti ir migloti. Suvokus įtakos grupių poreikius lyderiai turi galimybę juos derinti ir pasiekti konsensusą matydami konsensuso pasekmes. Efektyvus lyderis sugeba priimti “laimėti – laimėti” (angl. - “win – win”) sprendimus, kuriuos realizavus didesnę ar mažesnę naudą gauna visos įtakos grupės. Lyderiai, mokantys žvelgti į priekį, tampa charizmatinėmis asmenybėmis. Tik toks lyderis pasižymi sugebėjimu sutelkti visuomenės pastangas strateginių tikslų įgyvendinimui, prieš tai suformulavęs plačių visuomenės sluoksnių reikalavimus – to nebegalima padaryti “iš viršaus”.

Yra teigiama (Gibson, 1999), kad ateities organizacijų sėkmė priklausys nuo ateities lyderių. Naujieji lyderiai žvelgs į priekį, skenuodami aplinką ir sekdami konkurentus. Jie apstebės naujas tendencijas ir galimybes, stengsis išvengti potencialių krizių. Jie turi būti tyrinėtojai, išradėjai ir novatoriai. Pranašios technologijos leis jiems būti interaktyviais, palaikyti kontaktus su rinkomis, gauti grįžtamąjį ryšį iš vartotojų ir organizacijos. Tačiau naujieji lyderiai daugiausiai turės remtis intuicija: nuspręsti, kuriuos duomenis ignoruoti ir veikti intuityviai. Ateities lyderiai decentralizuos valdžią ir demokratizuos strategiją, įtrauks įvairius žmones tiek iš organizacijos vidaus, tiek iš išorės į ateities kūrimo procesą. Jie taip pat skatins pokyčius ir kurs pokyčių kultūrą organizacijose. Galiausiai, lyderiai turės viziją, aistrą ir įkvėpimą; šios savybės padės išlaisvinti darbuotojų potencialą. (Gibson, 1999).

Galima konstatuoti savotišką paradoksą: žinių amžiuje lyderiams tenka remtis intuicija! Didele dalimi tokia situacija yra sąlygota būtinybės priimti sprendimus greitai. Informacijos yra, taip pat yra galimybės naudotis ja priimant sprendimus, bet reikalingos informacijos surinkimas, jos apdorojimas ir perdavimas tiesiog užtrunka per ilgai. Suradus informacinius instrumentus, kurie paspartintų minėtus procesus, valdymas taps dar sudėtingesnis, nes aštrėjanti konkurencija privers konkuruojančias sistemas imtis papildomų, inovatyvių veiklų konkurenciniams pranašumams sukurti.

Lyderis, remdamasis nauju visumos suvokimu, nauju tikslo vaizdu, formuoja raidos hipotezę (strategijos alternatyvą) ir sukuria sąlygas, kurios padės įgyvendinti tą tikslą. Atsiranda skirtumas tarp “vadovo” ir “lyderio”. Vadovas valdo praktiniais pagrindais ir ieško išteklių, kurie leistų pareikšti iniciatyvą. Tuo tarpu lyderis formuluoja hipotezę ir sukuria sąlygas, kurios suteikia galimybę iniciatyvą realizuoti. Šiuolaikinis lyderis deleguoja atsakomybę bei asmeninę nepriklausomybę, būdingą tradiciniam vadovui, siekdamas naudos tiems, kurie glaudžiai bendradarbiauja atliekant praktinį darbą. Lyderio veiklos pagrindą sudaro informacija. Informuodamas aplinkinius, lyderis leidžia jiems suvokti perspektyvas. (Salmon, 1999) Taigi, lyderio veiklos pagrindas – “naujo žinojimo” informacija.

Šios monografijos ketvirtajame skyriuje buvo analizuota strateginio valdymo veiklos, jų seką skaidant į “kurso numatymo” erdvę ir “irklavimo” erdvę. Jei lyderis sugeba holistiškai pamatyti ir suvokti problemas ir galimybes bei formuoti alternatyvias strategines kryptis, tai jo darbą galima būtų “patalpinti” į “kurso


377

numatymo” erdvę. Tačiau lyderis taip pat sukuria sąlygas, kurios leistų realizuoti iniciatyvą; kitaip tariant, jis turėtų sukurti savotišką lauką, įtampą “irklavimo” erdvėje, kuri orientuotų ir skatintų kitus strateginio proceso dalyvius išvystyti ir realizuoti galimas strategines kryptis. Vis dėlto tikriausiai svarbiausia lyderio funkcija – sugebėti jausti įtakos grupių poreikius ir pagal tuos poreikius, holistiškai įvertinus situaciją, siūlyti kokybiškai naujus tikslus. Lyderio darbo rezultatai galėtų pakliūti į strateginio valdymo procesą, kuriame pereitų per reikiamas stadijas, kol įgytų strategijos požymių ir būtų pasiruošta realizavimui arba kol detalizuojant paaiškėtų įeitinių duomenų nepagrįstumas.

Taikant “naujo žinojimo” koncepciją sistemos “valstybė – verslas” valdymui, galima įvardinti keletą papildomų kliūčių. Šios kliūtys yra susijusios su sistemos sudėtingumu ir kompleksiškumu, galimu nerangumu priimant sprendimus, kitaip tariant – su vidine entropija. Yra teigiama (Salmon, 1999), kad visos didelės organizacijos yra linkusios į vidinę entropiją, joms gresia “dinozaurų sindromas”; šiam sindromui yra būdingi sekantys požymiai:

labai centralizuota, išpūsta biurokratija; specialių formų ir leidimų, be kurių negalima priimti eilinių, rutininių

sprendimų, paskleidimas; susirinkimų, reikalingų sprendimų priėmimui, kiekio padidinimas; informacijos pasikeitimo tarp skyrių suprastėjimas; labai sunkus galutinio sprendimo priėmimo procesas, kai atsakingi

asmenys stengiasi išvengti ir minimaliausios rizikos. Požymių pasireiškimo rezultatas gali būti pakankamai skausmingas. Gali

suprastėti vidinių ryšių kokybė, pailgėti sprendimų priėmimo laikas, sumažėti galimybė greitai reaguoti į pokyčius. Visa tai sąlygoja mažėjantį organizacijos veiklos efektyvumą. Tais atvejais, kai sistema yra itin sudėtinga ir daugialypė, išvardinti požymiai pasireiškia itin skausmingai. Sistemos “valstybė – verslas” atveju, vidinė entropija gali pasireikšti itin skaudžiai, praktiškai užkirsdama kelią holistiniam sistemos valdymui. Tačiau įvertinant alternatyvius atskirų sistemos elementų darbo organizavimo būdus (pavyzdžiui, adhokratija), galima daryti prielaidą, kad įmanoma minimizuoti šių požymių pasireiškimo pasekmes. Juo labiau, kad (kaip jau nagrinėta šioje monografijoje) yra įmanoma nustatyti efektyvius ryšius tarp verslo ir valstybės.

Taigi, raidos hipotezės yra formuojamos, kai lyderiai sugeba naujai suvokti visumą. Todėl seka logiška išvada, kad, laikantis holistinio principo, valstybės strateginis valdymas turi prasidėti ne strateginės analizės etape, tačiau ugdant lyderius, kurie galėtų tapti atrama visam strateginiam procesui. Lyderių savybių vystymas valstybės ugdymo sistemoje įgauna naują prasmę, kai kalbama apie naujo žinojimo koncepciją. Jei valstybė pretenduoja į modernumą, jei mato save “pasaulio klasėje”, jei siekia sėkmingai spręsti įvairialypes problemas ir išnaudoti atsirandančias galimybes, ji privalo sukurti daugiapakopę infrastruktūrą, kuri padėtų išaugti lyderiams, sudarytų sąlygas pasireikšti jų gabumams ir suteiktų galimybę pritaikyti juos praktikoje. Paprasčiausiais, ir, ko gero, efektyviausias šių uždavinių sprendimas realizuojamas per valstybės švietimo sistemą. Tačiau, nepaisant daugeliu atveju akivaizdžių dalykų, neretai vos ne visos švietimo sistemos pakopos orientuojasi ne visai teisinga linkme.

Mokykla, kaip ir anksčiau, remiasi racionaliais moduliais, praktiškai ignoruodama kūrybinį potencialą, kurio reikšmė inovacinėje visuomenėje nuolat auga. Aukštoji mokykla taip pat siekia dirbti vakuume, skleisdama teorines žinias, kurios dažniausiai yra visiškai netinkamos konkrečiam socialiniam kontekstui bei rinkos poreikiams. Kai teilorizmas buvo laikomas neginčijamu autoritetu, principine


378

užduotimi buvo laikomas kuo didesnis teorinių žinių sukaupimas siekiant jas racionaliai išnaudoti profesinėje, iš anksto žinomoje sferoje. Dabar vertinama ne tiek turima informacija, kiek sugebėjimas mokytis, ypač sugebėjimas panaudoti naują, daugiaplanę informaciją, kuri yra ne tik daugelio šiuolaikinių profesijų pagrindas, bet ir pastoviai atnaujina šias profesijas. Tuo tarpu skirtumas tarp viduriniųjų ir aukštųjų mokyklų mokymo kurso bei realių ekonominių poreikių vis didėja. Kai kurie universitetai išleidžia į rinką studentus, jau iš anksto žinodami, kad tik nedidelė jų dalis sugebės susirasti darbą pagal specialybę (ypač humanitarinių mokslų srityje). Tuo pačiu techninėse srityse nemažai vietų lieka laisvų, laukiančių kandidatų, turinčių atitinkamą žinių lygį, - tuo tarpu akademinė sistema griežtina studentų konkursinės atrankos sąlygas, siekdama kompensuoti mokymo programų neadekvatumą. (Salmon, 1999)

Taigi, šiandien visuomenei reikia ne “perpildytų” protų, o “išvystytų”. Ankstesniuose šios monografijos skyriuose jau buvo aptarta valstybinės švietimo sistemos produktų atitikties rinkai būtinybė. Tada buvo konstatuota, kad minėta neatitiktis yra susijusi su specialistų emigracija – žmogiškojo potencialo nuostoliais; aptarta paradoksali situacija, kai palyginti neturtinga Lietuvos valstybė investuoja į švietimo sistemą ir tiekia išsilavinusius specialistus už save turtingesnėms valstybėms. Šiame kontekste galima pridurti, kad tokia situacija gresia ir valstybės gebėjimui taikyti strateginio valdymo principus. Šiuolaikinė politika švietimo srityje suteikia galimybę atsirasti “moksliukams”, kurių žinios tuo pačiu metu yra ir perteklinės, ir nepakankamos, ne reikiamos specifikos. Todėl daugelis tokių žmonių yra pasmerkti bedarbystei, o valstybė susiduria su neišnaudoto žmogiškojo potencialo problema. Šiems procesams pasiekus kritinį lygį, valstybėje nelieka pakankamai lyderių, kurie galėtų sistemoje “valstybė – verslas” vietoj chaoso įvesti ir palaikyti tvarką.

Teigiant, kad ateitis yra nenusakoma, atsiduriama prie sunkiai įveikiamo barjero. Jei iš sistemos yra laukiama veiklos, yra būtina bent įsivaizduoti, į ką bus panaši rytdiena. Ir pagrindinė problema, kurią reikia išspręsti – atrasti būdą, kai įveikti barjerą, nes jis įtakoja inercinį mastymą ir regresiją. Net jei negalima remtis prognostiniu vertinimu, galima sukurti scenarijus, kurie yra labiausiai tikėtini. Kuriant scenarijus reikia suformuluoti ne tik to ateities pasaulio, kurio siekiame, “matymą”, bet ir nustatyti grėsmes, su kuriomis galima susidurti, jei ta ateitis taps nereali. Priklausomai nuo būsimo augimo tempų ir socialinio bendrumo laipsnių galimi trys įvykių vystymosi scenarijai (Salmon, 1999):

Chaotinė visuomenė: beribis egoizmas tampa taisykle. Normalūs, harmoningi santykiai tarptautinėje arenoje tampa negalimi. Ekonomika išgyvena stagnacijos laikotarpį, plačiai pasklinda socialiniai konfliktai. Bendrų interesų suvokimas užleidžia vietą lokaliniams poreikiams, kuriuos dažnai lydi prievartos protrūkiai;

Visuomenė – tvirtovė: ekonominis karas, grindžiamas anglo-amerikietiškąja gryno kapitalizmo ideologija, stiprėja visame pasaulyje. Aukštos technologijos sektoriuose pastebima augimo tendencija – tradicinės ekonomikos atšakos išgyvena stiprų nuosmukį. Progresuoja defliacijos procesai. Baimė likti “gatvėje” užkerta kelią atlyginimų augimui;

Visuomenė – mozaika: tendencija nustatyti visuotinę lygybę pasiekia aukščiausią ribą. Kultūrinės ir etinės mažumos gauna tinkamą apsaugą. Tarptautiniai santykiai, sąlygoti naujų bendradarbiavimo formų atsiradimu, tampa harmoningesni. Pasaulinė ekonomika rodo ekonominio augimo tendencijos grįžimą.


379

Kiekvieno scenarijaus atveju yra reikalinga specifinė strategija, kitokios poveikio priemonės ir kitokie sistemos “valstybė – verslas” galios šaltiniai. Neatmestina prielaida, kad kartais gali tekti konstatuoti ir nepasikeitusią visumą. Pasitelkiant ne tik analizės, bet ir sintezės instrumentarijų, galima pabandyti suformuluoti naujo visumos matymo formavimosi procesą (pav. 5.8).

“Sena” visuma “Sena” teorija

Neatitiktis Kylančios problemos

Neišnaudojamos galimybės

“Nauja” visuma

“Nauja” praktika

“Nauja” teorija

“Sena” praktika 5.8 pav. Naujos visumos formavimasis.

Kaip parodyta paveiksle, “sena” (arba ankstesnė) praktika ir teorija sudaro seną (atgyvenusią, tačiau dar nepakeistą) visumą. Ši visuma sąlygoja tam tikrus neatitikimus, nes nėra pakankamai veiksmingų priemonių spręsti kylančias problemas arba įgyvendinti prevencinius veiksmus ir neleisti joms atsirasti; taip pat ne pilnai išnaudojamos galimybės. Šie veiksniai pasireiškia per įtakos grupių spaudimą. Koreguojant neatitiktis gaunama “nauja” visuma, iš kurios galima išskirti “naują” (arba pažangią) teoriją ir praktiką.

Taigi, lyderių vaidmuo yra remiantis įtakos grupių spaudimu jausti, kada esama visuma pasiekia neatitikties būseną ir atsiranda koregavimo veiksmų poreikis. Tačiau kadangi jie taip pat turi nurodyti naujos visumos atsiradimo trajektoriją, pasiūlyti naujus tikslus, lyderių vaidmens apimtyje kartu su analitinėmis veiklomis dera ir sintezės veiklos.

Pasauliui tampant vis sudėtingesniam, tampa vis sunkiau įsivaizduoti ateitį įvairiapusiškai. Loginių išvadų ar racionalių paaiškinimų pateikimas tampa vis sunkiau pritaikomas. Juo labiau, kad organizacijų negalima nagrinėti remiantis mechaniniu determinizmu. Tai skatina daryti prielaidą apie naujo mąstymo tipo atsiradimo ir įsisenėjusios psichologinės organizacijos sistemos pakeitimo būtinumą. Teigiama, kad ateityje konkurencinius pranašumus sugebės įgyti tos organizacijos arba sistemos, kurios sugebės atsisakyti analizės, racionalaus mąstymo vardan žinių sintezės ir daugiareikšmio mąstymo, kurios sugebės mąstyti sistemiškai. Atsakomybė už sistemos generuojamų problemų sprendimus pasidalina tarp visų sistemos elementų. Kuo sunkesnė ir mažiau nuspėjama tampa išsivysčiusi aplinka, tuo tinkamesnis tampa visaapimantis strateginis mąstymas. (Salmon, 1999)


380

Taigi, bendras, holistinis ateities matymas turėtų siekti kur kas toliau už sistemos siūlomų produktų ateities matymą ir neapsiriboti siekiais atskirose srityse. Mašininis valdymo būdas, kai pasitikima nustatytais reglamentais, procedūromis ir metodikomis tampa vis mažiau patikimas, nes sukurtas analizės veiklų pasėkoje ir ignoruoja esminę žmogaus reikšmę bet kokiam vykstančiam procesui.

Detalizuojant koncepciją “naujas tikslas – kaip naujas žinojimas” tenka konstatuoti, kad koncepcijos ašis yra sugebėjimas suvokti naują visumą, įvertinti momentą, kai kokybiniai parametrai pasikeičia tiek daug, kad jų aprašomiems procesams ar tiesiog vyksmams tampa neracionalu taikyti ankstesnės visumos teorines ir praktines nuostatas. Ši užduotis gali būti sudėtingesnė, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, nes praktiškai nėra universalių atitikties lygio įvertinimo kriterijų, kurie leistų nustatyti, ar esama teorija ir praktika gali būti taikoma esamoms problemoms spręsti. Tuo atveju, kai konstatuojami neesminiai, nesisteminiai nukrypimai, galima būtų teigti, kad kylančių problemų ir neišnaudojamų galimybių priežastis yra veiklos neatitiktys, netipinės situacijos, reglamentų ir taisyklių nesilaikymas. Tačiau kai konstatuojami sisteminiai, plintantys neatitikimai, galima daryti prielaidą, kad turi būti suformuota nauja visuma, turi atsirasti nauja teorija ir praktika, kuri pakeistų neatitinkančią realijų visumą.

Ankstesniuose monografijos skyriuose buvo akcentuojama, kad yra kur kas svarbiau likti versle, nei išlaikyti korporaciją. Buvo turima galvoje, kad keičiantis sąlygoms, konkretiems tikslams sukurta korporacija gali pasirodyti esanti nereikalinga. Tokiu atveju, korporacijos savininkai ir vadovybė, suderinusi su kitomis įtakos grupėmis, gali priimti sprendimą, kuriuo bus siekiama korporaciją perorientuoti, siekiant likti versle. Esminiai pokyčiai gali priversti priimti panašaus pobūdžio sprendimus ir sistemos “valstybė – verslas” lygiu. Tikriausiai plačiausiai žinomu pavyzdžiu būtų galima pateikti Japoniją po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu Japonija buvo agrarinė, industriniu požiūriu atsilikusi valstybė. Priimti strateginiai sprendimai buvo realizuoti ir per porą dešimtmečių Japonija savo pramonės konkurencingumu pavijo, o kai kuriais atvejais ir aplenkė tiek Vakarų Europos, tiek JAV pramonę. Kitas pavyzdys jau buvo nagrinėtas šiame tyrime – Suomijos sprendimai dėl mokslo technologinių inovacijų sistemos kūrimo. Japonijos, Suomijos ir kitų valstybių pavyzdžiai byloja, kad, keičiantis sąlygoms, valstybės yra priverstos arba priimti pokyčiams adekvačius sprendimus, arba susitaikyti su iškritimu “iš istorijos”, kaip tai buvo nagrinėjama pavyzdyje apie Rusiją ankstesniuose skyriuose. Tokius sprendimus galima pavadinti “likti versle” sprendimais – net ir keičiantis, persiorientuojant, iš pagrindų modifikuojant ekonomikos struktūrą, tačiau negalima užsimerkti prieš naują visumą. Kalbant apie “naują tikslą kaip apie naują žinojimą”, teiginys, kad “negalima užsimerkti prieš naują visumą” yra pakeliamas į kur kas aukštesnį lygį. Konkurencingos išliks ne tos sistemos, kurių lyderiai neužsimerks prieš naują visumą, tačiau tos, kurių lyderiai sugebės anksčiausiai teisingai pastebėti naują visumą.

Kadangi strateginis procesas yra sudėtingas, daugialypis ir reikalaujantis išteklių bei mentalinės organizacijos koncentracijos, naujos visumos susiformavimas palaipsniui yra perkeliama į strategijas. Galima tik bandyti prognozuoti, kokios negatyvios pasekmės lauktų organizacijų, jei jos klaidingai identifikuotų esamos visumos neatitikties laipsnį ir priimtų strateginius sprendimus adaptuoti įžvelgiamos naujos visumos teoriją ir praktiką. Antrojoje šios monografijos dalyje buvo nagrinėta situacija, kai korporacija pripažįsta subalansuotumą kaip strateginį tikslą. Tai sąlygojama naujos verslo realybės pripažinimu. Sekantis žingsnis po naujo strateginio tikslo pripažinimo yra verslo strategijų formulavimas valdant rizikas ir išnaudojant


381

galimybes. Šią seką galima pritaikyti platesniu mastu, nagrinėjant ne korporacinį strateginį valdymą, tačiau sistemos “valstybė – verslas” strateginį valdymą ir naują realybę traktuojant plačiau, ne vien tik kaip anksčiau nagrinėto subalansuotumo atvejį. Naujos visumos pripažinimo atsispindėjimas “valstybės – verslo” sistemų strategijose pateiktas 5.9 pav.

Naujų strateginių tikslų

pripažinimas

Strategijų formulavimas valdant rizikas ir

išnaudojant galimybes

Naujos visumos pripažinimas

5.9 pav. Naujos visumos atsispindėjimas korporacijų strategijoje (modifikuota pagal Zollinger, 2000)

Valdomi objektai (korporacijos, valstybės, regionai, sistemos “valstybė – verslas” ir pan.) pripažins naują visumą ir atitinkamai pertvarkys savo strategijas tik tuo atveju, kai naujos visumos aspektai tiesiogiai paliečia jų veiklą ir įtakoja galimybes pasiekti tikslus. Konstatavus, kad dėl pasikeitusios visumos valdymo objektas visiškai ar iš dalies netenka galimybių realizuoti savo tikslus, tenka persvarstyti strateginius tikslus ir performuluoti valdymo strategiją. Strategijos performulavimas vyksta nuosekliai, pradedant taktiniais ar net operatyviniais valdymo aspektais ir pereinant prie strateginių, esminių valdymo momentų. Antrajame monografijos skyriuje buvo teigta, kad nuo naujo visumos suvokimo iki naujos visumos atsispindėjimo strategijose, pereinami net keli etapai. Pradedama trumpalaikiu atsaku koreguojant esamas operacijas ir siekiant adekvatumo išorės sąlygoms, toliau manipuliuojama veiklomis, produktais ar padaliniais, pereinama prie naujų idėjų akceptavimo adaptuojant pažangias technologijas ir galiausiai nuodugniai persvarstoma korporacijos misija, vizija, veiklos metodai ir organizacinė kultūra. Šie etapai atitinkamai vadinami persigrupavimu, pabrėžimu, replikavimu ir persvarstymu.

Sistemos “valstybė – verslas” holistinę strategiją formuoja keturi minėti sūkuriai: strateginio marketingo veikla, operacinė sistema, strateginė architektūra ir valstybinio ar privataus sektoriaus produktai. Holistinė strategija nustato domeno kompoziciją ir kryptingumą, ji yra tokio lygio, kad negali būti kuriama tiesiogiai: reiktų įvertinti per daug veiksnių ir aspektų, holistinės strategijos kūrėjai neišvengiamai susidurtų su neapibrėžtumu. Antra vertus, kuriant holistinę strategiją šakiniu pagrindu ar panašiais principais vadovaujantis, realizuojamas fragmentinis principas.

Autoriaus nuomone, holisitnės strategijos formavimo galimybes galima įžvelgti keturių nagrinėtų sūkurių valdyme remiantis seka, pagal kurią naujas visumos suvokimas strategijose atsispindi palaipsniui. “Sukant” kiekvieną sūkurį per pokyčius, atsižvelgiant į šių sūkurių funkcines strategijas, galima išlaikyti holistinį principą, nes kiekvienas sūkurys apima etapus, kurie priklauso ir kitiems funkciniams lygmenims. Sutinkant su šia prielaida, galima pasiūlyti tam tikrą instrumentą, kurio pagalba galima žengti sekantį žingsnį: pereiti nuo naujo visumos suvokimo iki jos atsispindėjimo holistinėje sistemos “valstybė – verslas” strategijoje. Tuo tikslu siūloma formuojant naują strategiją, kuri, kaip tikimasi, bus adekvati pasikeitusiai visumai, naudoti funkcinių sūkurių palaipsninio keitimo planavimo principą. Žemiau pateiktoje lentelėje Nr. 5.3 yra sudaryta matrica, kuria remiantis būtų galima rengti holistinę sistemos “valstybė – verslas” strategiją.


382

Lentelė Nr. 5.3 Holistinės strategijos rengimo matrica

Persigrupavimas Pabrėžimas Replikavimas Persvarstymas Valstybinio ar privataus sektoriaus produktai

Strateginio marketingo veikla

Operacinė sistema Valdymo architektūra

Kiekvienam sūkuriui, kuris formuoja holistinę strategiją, turi būti numatytos

pagrindinės keitimo gairės visuose naujos visumos atsispindėjimo strategijoje etapuose. Nuo pasikeitimų lygio, nuo to, kiek nauja visuma skiriasi nuo anksčiau buvusios, priklauso holistinės strategijos pasikeitimų lygis. Galimi atvejai, kai reikalingi pasikeitimai gali būti perkelti į strategijas ne visus sūkurius sukant ne per visus etapus. Tačiau esant ženkliems pasikeitimams, kiekvieno sūkurio palaipsninis keitimas turėtų būti vykdomas nuosekliai ir derinant tarpusavyje.

Holistinės strategijos keitimo tikslas paprasčiausiai nusakomas poreikiu strateginio valdymo lygmenyje atspindėti visumos pokyčius. Tačiau galima teigti, kad holistinė strategija yra skirta ir tam, kad valdoma organizacija įgytų ir išlaikytų galimybes kurti vertę. Antrojoje dalyje buvo nagrinėtas vertės akcininkams kūrimo procesas. Šiame skyriuje reikėtų pabandyti įvardinti, kokią vertę (ir kam) turėtų kurti sistema “valstybė – verslas”. Tuo tikslu galima panagrinėti praktiškai bet kokio produkto vertės sudedamuosius elementus ir pabandyti prognozuoti, kaip šie elementai gali kisti laikui bėgant.

Praktiškai kiekvieno produkto ar paslaugos vertę galima analizuoti keliuose kontekstuose. Vertę apsprendžia tai, kokią naudą galima gauti iš produkto ar paslaugos. Tradiciniu požiūriu yra nagrinėjama ekonominė vertė ir finansinė nauda. Tačiau žiūrint plačiau, reikia įvertinti ir tai, kokią naudą produktas ar paslauga teikia sociumui ir aplinkai. Kitaip tariant, pridėtinė vertė atsiranda ne tik dėl ekonominių, tačiau ir dėl socialinių bei aplinkosauginių veiksnių. Siekiant detalizuoti, galima teigti, kad vertę sudaro fizinis turtas, finansiniai klausimai, rūšis ir reputacija, intelektualinė dalis, sociumo dedamoji ir aplinkos dedamoji; tuo tarpu bendra rinkos vertė yra visų aukščiau išvardintų verčių suma (Scheiwiller, 2000). Teigiama (Scheiwiller, 2000), kad laikui bėgant ir organizacijoms siekiant kuo daugiau naudos iš gaunamų produktų, apimama vis daugiau vertę kuriančių elementų. Tuo pačiu tenka atsižvelgti į vis daugiau įtakos grupių. Žemiau pateiktame paveiksle Nr. 5.10 parodyta, kaip apimant vis daugiau vertę kuriančių elementų tenka atsižvelgti į vis platesnį įtakos grupių ratą.


383

Rinkos vertė

Bendruomenė

Priežiūros organizacijos

Vartotojai

Tiekėjai

Priežiūros organizacijos

Platintojai

Savininkai

Aplinkos nauda

Reputacinė nauda

Intelektuali nauda

Darbuotojai Investuotojai Socialinė nauda

Finansinė nauda

Fizinė nauda

Rytoj Šiandien

5.10 pav. Vertės kūrimas apimant vis daugiau naudą sudarančių elementų (modifikuota pagal Scheiwiller, 2000)

Produktą ar paslaugą nagrinėjant tik ekonominėje plotmėje, galima vertinti faktorius, kurie antrojoje monografijos dalyje apibrėžti kaip savininkams kuriantys vertę. Ekonominiams veiklos aspektams tiesioginę įtaką daro savininkai, vadovybė, investuotojai, kontroliuojančios organizacijos, kitos įtakos grupės. Tačiau nagrinėjant plačiau ir įvertinant socialinius bei aplinkosauginius aspektus, organizacija patenka į kur kas platesnį įtakos grupių ratą (galimos įtakos grupės, skirstant jas į “traukiančias” ir “stumiančias”, buvo nagrinėtos antrojoje monografijos dalyje). Paveiksle pavaizduotų įtakos grupių sąrašas nėra baigtinis, tačiau jis iliustruoja, kad organizacija, siekdama didesnės produkto ar paslaugos vertės turi sutelkti ir atitinkamas pastangas, kurios leistų suderinti įtakos grupių interesus. Plačiau apie įtakos grupių interesų derinimą ir šio derinimo sėkmės įtaką sinergijos efektui bus nagrinėjama sekančioje monografijos dalyje.

Organizacijos turi galimybę rinktis – arba atsisakyti dalies kuriamos vertės ir apsiriboti tik kai kuriais naudos elementais (tokiu atveju jai lengviau suderinti įtakos grupių interesus, nes jų yra mažiau) arba bandyti kurti vertę patiems ir bandyti orientuotis tarp įtakos grupių interesų. Neretai organizacijos išnaudoja savo gebėjimus kurti vertę, prisidėdamos prie šio proceso tik vėlesnėse stadijose. Tokiais pavyzdžiais galėtų būti ir Lietuvos tekstilės įmonių patirtis, kai garsių pasaulinių firmų vardu gaminamos prekės, ant kurių vėliau užsakovas uždeda savo pavadinimą ir parduoda


384

už kur kas didesnę kainą. toks procesas gerai iliustruoja situaciją, kai Lietuvoje sukuriama tik fizinė ir finansinė nauda, o reputacinės naudos (kuri neretai sudaro didžiausią vertės dalį) vertę yra paliekama pasiimti produkto “krikštatėviui”.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie sistemas “valstybė – verslas”. Nagrinėjant bet kurios šalies BVP struktūrą, galima išskirti tas dalis, kurios sukuria didelę vertės dalį ir tas, kurios sukuria nedaug vertės. Sekantis žingsnis būtų eksporto analizė. Konstatavus, kad šalis eksportuoja didelius kiekius gamtinių išteklių, galima daryti išvadą, kad ji pasiima tik nedidelę dalį tos vertės, kurią galima sukurti ir atsiduria “bevardžio” gamintojo vietoje. Akivaizdu, kad kai kurie veiksniai, įtakojantys tokią situaciją, yra tiesiogiai susiję su įtakos grupių interesais, jų susikirtimu (ir to sąlygota neigiama sinergija), nesugebėjimu valdyti vertę kuriančius faktorius. Įtakos grupių interesų derinimas dar daugiau komplikuojasi dėl nuolat vykstančių pasikeitimų. Kuo didesni pasikeitimai, tuo daugiau keičiasi įtakos grupių interesai. Kartu turi kisti ir organizacijos elgsena derinant įtakos grupių interesus. Žemiau pateiktame 5.11 paveiksle parodytas organizacijos atsako į pasikeitusį įtakos grupių spaudimą ciklas.

Naujo elgesio poveikio

akumuliavimas

Poveikis pelningumui

ir veiklai

Vidinė poveikio analizė

Strateginė analizė Strateginis

adaptavimas

Įvykis X

ATSAKAS

Įtakos grupės keičia elgesį

Nauji signalai iš

įtakos grupių

Strateginė analizė

Strateginis adaptavimas

5.11 pav. Organizacijos atsako į įtakos grupių spaudimo pasikeitimą ciklas (modifikuota pagal Scheiwiller, 2000)


385

Paveiksle parodyti du galimi skirtingi organizacijos atsako į kintantį įtakos grupių poveikį variantai. Pirmuoju atveju (paveiksle parodyta punktyriniu ciklu) atsitinka įvykis “X”, kuris pakeičia įtakos grupių elgesį. Pasikeitęs elgesys nepasireiškia iš karto, o kurį laiką veikiamos organizacijos ar sistemos yra nejaučiamas, kol nepasiekia tam tikro kritinio taško. Pasiekus kritinį tašką, poveikio rezultatai užgriūna veikiamą sistemą arba organizaciją kaip lavina, įtakodami tiek pelningumą, tiek veiklą ir kitus jos rodiklius. Tada poveikio objektas yra priverstas atlikti vidinę poveikio analizę ir identifikuoti pasikeitimų priežastis. Identifikavus įtakos grupių veiklos pasikeitimus, turėtų būti atliekama strateginė analizė, kurios metu būtų atliktas įvertinimas, apimantis tiek vidinius, tiek išorinius veiksnius. Sekantis žingsnis – strateginis adaptavimas, ruošiant galimus organizacijos atsakus į pasikeitusį įtakos grupių elgesį. Įgyvendinus atsaką, ciklas baigiasi ir organizacija atgauna laikiną ramybę funkcionuoti, nes įtakos grupių interesai yra suderinti.

Tačiau didysis ciklas, nors galutiniame rezultate ir išsprendžia kilusią problemą, tačiau negalima teigti, kad pasikeitimai praėjo be skaudžių pasekmių. Ciklo žingsnis, žymintis pasikeitusio įtakos grupių elgesio poveikį pelningumui ir veiklai bendrai gal tapti lemiamas, net jei veikiama organizacija ar sistema sugebės pakankamai operatyviai reaguoti ir efektyviai įgyvendinti kitus ciklo etapus. Toks strateginis elgesys galėtų būti įvardintas kaip reaktyvinis – organizacijos elgsena keičiama reaguojant į įvykusius pasikeitimus. Tačiau yra galimas ir kitas, trumpesnis ir kur kas didesnį potencialą turintis ciklas, 5.11 paveiksle pažymėtas ištisine linija ir apimantis keturis etapus: naujų signalų iš įtakos grupių gavimas, jų strateginė analizė, strateginis adaptavimas ir atsako įgyvendinimas.

Antrasis ciklas skiriasi nuo pirmojo iš esmės, nes gali būti įvardintas kaip proaktyvus – organizacija arba sistema, naudodama strateginio valdymo filosofiją ir metodus, užbėga įvykiams už akių. Tuo turima galvoje ne bandymus užbėgti už akių įvykiui “X”, kurio vyksmas, kaip taisyklė, išeina už organizacijos valdymo sistemos ribų, tačiau bandymus užbėgti už akių pasikeitusio įtakos grupių elgesio poveikiui pelningumui ir veiklai. Tuo tikslu organizacija turi išvystyti sugebėjimus kuo ankstesnėje stadijoje identifikuoti iš įtakos grupių gaunamus signalus apie numanomus elgsenos pasikeitimus. Todėl išskirtinę reikšmę įgauna bendravimas su įtakos grupėmis, jų dialogo palaikymas ir dalyvavimas jame. Šie signalai turi praeiti strateginės analizės ir strateginio adaptavimo etapus, kurie yra analogiški didžiojo ciklo atitinkamiems etapams. Mažesnio ciklo rezultatas – paruoštas atsakas – gali būti ne toks rezultatyvus, kaip didžiojo ciklo atveju dėl galimo įeitinių strateginės analizės duomenų netikslumo. Bandymas nuspėti būsimus elgesio pasikeitimus, o ne identifikuoti pokyčius de facto, turi mažesnį patikimumą. Tačiau tuo sukuriama galimybė išvengti akumuliuoto pasikeitusio įtakos grupių elgesio poveikio pelningumui ir veiklai.

Tai, kad konstatavus naujos visumos atsiradimą ir bandant įgyvendinti naują teoriją ir praktiką, yra būtina atsižvelgti ir į pasikeitusius įtakos grupių interesus, į naujų įtakos grupių atsiradimą ar anksčiau buvusių išnykimą patvirtina ir sėkmingai rinkoje veikiančios transnacionalinės medicinos ir biotechnologijų korporacijos “Novo Nordisk” subalansuotumo ataskaitos, kurioje teigiama, kad ryšių su įtakos grupėmis palaikymas yra itin svarbi korporacijos taikomos proaktyvios strategijos dalis, nes šie ryšiai padeda suprasti ir identifikuoti naujus iškylančius tikslus ir problemas globaliame kontekste (Novo Nordisk, 1997).

Akivaizdu, kad mažasis ciklas reikalauja kur kas didesnio kūrybiškumo iš organizacijos ar sistemos aukščiausios vadovybės ir lyderių. Pasikeitimus įtakos grupių elgsenoje galima (ir būtina) traktuoti kaip naujos visumos formavimosi išdavą.


386

Sugebėjimas pamatyti naują visumą, susieti tai su galimu įtakos grupių interesų pasikeitimu, yra ir svarbus konkurencinių pranašumų kūrimo veiksnys. Į pasikeitimų lauką patenka visos organizacijos vystančios veiklą panašioje srityje. Sistemų “valstybė – verslas” atveju, į pasikeitimų lauką patenka praktiškai visos sistemos. Natūralu, kad jų gebėjimas įžvelgti naują visumą ir bendrauti su įtakos grupėmis yra nevienodas. Tos sistemos ir organizacijos, kurios pasižymi labiau išvystytu tokio pobūdžio gebėjimu, turi galimybes anksčiau, nei kitos atspindėti visumos pasikeitimus strategijose ir prisiderinti prie įtakos grupių elgsenos pasikeitimų nepatyrusios naujo įtakos grupių elgesio akumuliavimo poveikio veiklai. Tokias sistemas galima traktuoti kaip modernias. Kitos valstybės patiria daug sunkumų, kol sugeba pakeisti savo strategijas į adekvačias pasikeitusiai situacijai ir susiduria su problemomis dėl to, kad nesugeba laiku ir teisingai suderinti įtakos grupių interesų.

Galima situacija, kai sistemos “valstybė – verslas” iš pokyčių patirs itin daug naudos. Tai gali būti tokiu atveju, kai sistema pasižymi sugebėjimu sutelkti mentalinę koncentraciją ir sukurti itin tikslų perspektyvos matymą. Tada jokie pokyčiai negalės nukreipti sistemos “valstybė – verslas” nuo pasirinkto raidos kurso, nes strateginės analizės ir vėlesniame strateginio adaptavimo metu rengiant atsaką į pokyčius sistema visada galės vertinti strategines alternatyvas pagal dar vieną kriterijų – rezultatų atitikimą perspektyvos matymui. Tokiu būdu gaunama trijų dimensijų erdvė, kurią formuoja šalies raidos perspektyva, įtakos grupės ir nauja visuma. Turint tris dimensijas, galima pakankamai tiksliai vykdyti strateginio valdymo procesą.

Per įtakos grupių interesų derinimą, naujos visumos suvokimą ir jos atspindėjimą strategijose bei perspektyvos matymo sukūrimą sistemai “valstybė – verslas” sudaroma galimybė išlaikyti galios struktūrą ir patekti (neiškristi) į “pasaulio klasę pokyčių kontekste. Neturint atraminių valdymo taškų, pasikeitimai gali pakeisti galios šaltinių aktualumą, o tuo pačiu susilpninti tiek santykinę, tiek absoliučią valstybės galias. Panašių pavyzdžių pasaulio istorijoje ne kartą yra būta, kai keisdavosi dominuojančios valstybės.

Taigi, yra pakankamai nemažai priežasčių, dėl kurių naujos visumos atsiradimą reikia vertini itin atidžiai. Nagrinėjant strategijos keitimą priklausomai nuo visumos ir įtakos grupių elgsenos pokyčių, autoriaus nuomone, galima naudoti holistinės strategijos rengimo (keitimo) matricą, kurioje palaipsniui vykdomi pokyčiai būtų susieti su holistinę strategiją formuojančiais sūkuriais. Šioje matricoje turėtų atsispindėti ir tai, kaip sūkuriai derinsis prie įtakos grupių pasikeitimo. Tais atvejais, kai konstatuojamas radikalesnis įtakos grupių spaudimo pasikeitimas, gali tekti atsisakyti palaipsninio keitimo principo ir atitinkamus sūkurius pertvarkyti maksimaliai greitai. Tokios situacijos būtų palankesnės organizacijoms, kurios turi greitų pokyčių geną ir yra prisitaikiusios prie sparčios evoliucijos.

Atskiro dėmesio pokyčių kontekste reikalauja inovacijų ciklas. Susiformavus naujai visumai, yra būtina iš naujo įvertinti valstybės ir verslo poreikį mokslo ir technologijų naujovėms. Neatmestina prielaida, kad, parengtas atsakas į pasikeitusį įtakos grupių elgesį gali pareikalauti pasikeitimų ir inovacijų cikle, ypač šio ciklo etapuose, kurių metu yra sprendžiami atsiradusių inovacijų sukelti konfliktai bei vykdomas reguliavimas. Iš esmės, visas inovacijų ciklas yra stipriai veikiamas įtakos grupių, kaip tai parodyta ketvirtojoje dalyje nagrinėjant inovacijų ciklo kontekstą. Atvejis, kai pasikeitęs įtakos grupių elgesys verčia peržiūrėti mokslo ir technologijų plėtros programą, tačiau programa dera su valstybės ir verslo poreikiu mokslui ir technologijoms, turėtų būti identifikuotas strateginės analizės dalyje ir ruošiant strateginį adaptavimą turi būti apsvarstytos galimybės:


387

keisti mokslo ir technologijų programą ir perorientuoti valstybės ir verslo poreikius mokslui ir technologijoms, arba

bandyti kompensuoti pasikeitimus kitomis priemonėmis, išlaikant strateginį mokslo ir technologijų tęstinumą.

Valstybės inovacijų kūrimo ir diegimo sistema pagal savo pobūdį yra ilgalaikė, reikalaujanti koncentruotų tęstinių pastangų, sukuriamos infrastruktūros ir panašiai. Todėl neatmestina prielaida, kad tarptautinių santykių srityje valstybė savo mokslo ir technologijų plėtros programą gali bandyti ginti kaip valstybės vidaus reikalą, o vidaus politikoje bandyti paveikti visuomenės nuomonę sau palankia kryptimi.

Apibendrinant galima teigti, kad derinant įtakos grupių interesus, reikia atsižvelgti į stipriausią įtaką turinčias įtakos grupes, o taip pat ir į organizacijos arba valdomos sistemos perspektyvos matymą ir planus. Tačiau pagrindinis principas – orientuotis į vartotojų poreikių tenkinimą, lieka aktualus tiek korporacinio, tiek valstybinio strateginio valdymo lygmenyje. Šį paprastą požiūrį kiek komplikuoja tai, kad korporacijai arba valstybei veikiant rinkoje ir konkuruojant su kitais analogiškas paslaugas ir produktus siūlančiais subjektais, reikia atsižvelgti į tai, kas formuoja konkrečią rinką. Yra išskiriamos keturios įtakos grupės, kurios pasižymi gebėjimu formuoti rinkas (Kotler, Džain, Meisinsi, 2003):

Rinkos, kurias formuoja kompanijos. Kartais kompanijos tampa pagrindiniu naujos vertybės kūrimo faktoriumi, ypač tais atvejais, kai vartotojai nežino, ko jie norės rytoj. Kompanijos turi galimybę imti iniciatyvą į savo rankas ir pradėti inovacijas. Naujų rinkų kūrimas reikalauja įvairių strateginio mąstymo modelių. Vietoje tradicinio požiūrio į vidų, marketologijos rinka, remdamasi holistiniu principu, įgauna galimybę atkeipti dėmesį į veiksmą išorėje.

Rinkos, kurias formuoja vartotojai. Svarbiausias sėkmingos rinkos kūrimo aspektas yra vartotojo integracija į kiekvieną kertinį procesą. Tokiu būdu vartotojas tampa vartotoju – gamintoju. Vartotojų – gamintojų atsiradimas suteikia galimybę tobulinti kompanijos gamybos procesus ir galutinius produktus, siekiant efektyviau tenkinti vartotojo reikalavimus.

Rinkos, kurias formuoja bendradarbiavimas. Reali naujų verslo modelių galia yra visų suinteresuotųjų šalių dalyvavimo kuriant naudą pripažinimas. Partnerystė ne tik padeda pakelti operacinį efektyvumą, bet ir sustiprina kompanijų galimybę kurti naudą. Partnerystės vaidmuo taip pat svarbus inicijuojant žinių kūrimą rinkos erdvėje.

Rinkos, kurias formuoja bendrijos. Vartotojo elgsenos priežastys perkant skirtingas prekių rūšis iš dalies yra nulemtos socialinių veiksnių. Tai apima ne tik tarpusavio sąveiką tarp kompanijų ir vartotojų, bet ir apie informacijos paskleidimą per vartotojus supančius bei juos įtakojančius žmones. Daugelis vartotojų bendrijų yra nepriklausomos nuo kompanijų įtakos ar dalyvavimo. Pagrindinė tokių bendrijų užduotis – užtikrinti paslaugų su pridėtine verte nepertraukiamumą ir palaikyti savo narių pasitikėjimą.

Rinkos formavime, holistinės strategijos kūrime, tikslų nustatyme, įtakos grupių interesų derinime ir daugelyje kitų strateginio valdymo aspektų pastebimas vienaip ar kitaip veikiantis sinergijos efektas. Sudėtingos sistemos paprastai pasižymi arba teigiamu, arba neigiamu sinergizmu, tačiau praktiškai neįsivaizduojama situacija,


388

kad sinergijos efekto nebūtų visai. Todėl pozityvios sinergijos sukūrimas reikalauja detalesnės analizės.


389

5.5. Sistemos “valstybė – verslas” sinerginio valdymo modelio koncepcija

Bet kokios sistemos elementų suma yra daugiau arba mažiau nei sistema kaip visuma. Skirtumas tarp sistemos elementų sumos ir sistemos kaip visumos yra vadinamas sinergijos efektu, atsirandančiu dėl sistemos elementų tarpusavio sąveikos. Sinergijos efekto dydis priklauso nuo sistemos organizuotumo lygio, kurį savo ruožtu apsprendžia esminių principų laikymasis tiek sistemos kūrimo, tiek jos funkcionavimo metu. Kalbant apie socioekonomines sistemas, esminiais principais galima laikyti procesų ir struktūros racionalumo principus. Sistemos organizuotumas, o kartu ir sinergijos efektas, didele dalimi apsprendžiamas jau sistemos projektavimo metu. Teigiama, kad socioekonominėse sistemose sinergijos efektas dažniausiai įžvelgiamas dėl darbo pasidalinimo, specializacijos, procesų racionalizacijos (paraleliškumo, tikslumo, proporciškumo, nepertraukiamumo ritmiškumo ir panašiai), motyvacijos, moralinio ir psichologinio klimato, sveikos konkurencijos. Tačiau pagrindiniu veiksniu, nuo kurio priklauso socioekonominių sistemų sinergijos efektas, yra aukštos kvalifikacijos vadovas, kuris gali užtikrinti sinergetinį efektą. (Fatchudinov, 2003)

Yra įprasta manyti, kad sinergijos efektas yra teigiamas, ir sistemai funkcionuojant dėl elementų tarpusavio sąveikos gaunamas geresnis rezultatas, nei tuo atveju, jei tie elementai veiktų savarankiškai. Tačiau galima situacija, kai sistema yra organizuota taip, kad jos elementai trukdo vienas kitam. Tokiu atveju konstatuojamas neigiamas sinergijos efektas. Bendrasis strateginio valdymo tikslas galėtų būti įvardintas kaip teigiamo sinergijos efekto sukūrimas ir palaikymas. Socioekonominėse sistemose sinergija pasiekiama vadybiniais metodais. Tačiau ankstesniame skyriuje buvo teigta, kad ekonomika yra organizuota globaliu principu. Todėl praktiškai jokios socioekonominės sistemos negalima laikyti uždara. Dėl tos pačios priežasties socioekonominės sistemos viduje konstatuojami kultūriniai ir vertybiniai skirtumai, kurie gali sukelti neigiamą sinergiją.

Yra teigiama (Dickson, Bickerstaffe, 1997), kad skirtumai teikia ir privalumų, ir problemų. Problemos kyla tuomet, kai matomi skirtumai ir jų sąlygoti nesusipratimai bei neatitikimai. Tuo tarpu privalumai gali būti išnaudojami tada, kai ieškoma ir randama geriausia kombinacija tarp “mūsų veiklos metodų” ir “jų veiklos metodų”. Šis požiūris pripažįsta skirtumus ir siekia juos valdyti tokiu būdu, kad būtų išnaudojamos geriausios įmanomos galimybės. Šis požiūris yra būdingas modernioms, progresyvioms organizacijoms, tačiau apie jo veiksmingumą spręsti yra dar per anksti, nes nėra pakankamai pagrįstų ir išnagrinėtų praktinių pavyzdžių.

Žiūrint plačiau, reikėtų ieškoti ne tik geriausios skirtingų modus operandi kombinacijų, tačiau ir kitų elementų, kurie įtakoja sinergijos atsiradimą. Būtų galima kalbėti apie funkcijų, tikslų, veiklų, įtakos grupių interesų ir panašiai derinimą bei geriausių kombinacijų paiešką. Tačiau jau korporaciniu lygiu susiduriama su tam tikromis problemomis, ir visų pirma – su nepaprastai dideliu skaičiumi pjūvių, kurių atžvilgiu galima analizuoti korporacijos strateginę architektūrą.

Dauguma korporacijų yra sudarytos iš kelių biznio vienetų, ir kiekvieno biznio vieneto veikla turi būti suderinta su bendra korporacijos strategija. Tiek centralizuotai valdomos korporacijos, tiek decentralizuotai valdomi biznio vienetai yra susiję tam tikrais ryšiais, kuriuos būtų galima pavadinti strategine architektūra. Strateginė architektūra nusako, kaip organizacija kuria sinergiją integruodama veiklas, funkcijas, tikslus ir atskirus verslo vienetus. Strateginė architektūra pradedama nuo aiškaus organizacijos vaidmens supratimo. Korporacija egzistuoja būtent tam, kad būtų


390

sukurtas sinergijos efektas tarp atskirų biznio vienetų ar infrastruktūrinių padalinių. Jei korporacija negali sukurti sinergijos, investuotojai ir savininkai nesupras, kodėl nederantys verslo vienetai negali būti atskirti, kad veiktų savarankiškai, nesudarydama papildomų kaštų ir biurokratijos. (Kaplan, Norton, 2001)

Taigi, praktiškai yra teigiama, kad jei veikla, procesas ar padalinys neduoda sinergijos efekto, tai turėtų būti pašalintas iš sistemos ir pradėti savarankišką gyvenimą. Šiuo atveju turėtų būti akcentuojama, kad jei kažkoks organizacijos elementas neprisideda prie teigiamo sinerginio efekto kūrimo, tai prisideda prie neigiamo sinergijos kūrimo. Juo labiau, kad be įvardintų papildomų kaštų ir biurokratijos, atsiranda papildomas sudėtingumas derinant šį elementą prie kitų.

Sinergijos efekto siekimas yra ir viena iš pagrindinių įmonių įsigijimų priežasčių. Tačiau reali sinergija įsigijus kitą įmonę dažnai negali būti tiksliai išmatuojama dėl informacijos trūkumo ir didelio kiekio prielaidų. Visgi galima pabandyti įvertinti sinergiją, atsižvelgiant į tai, kokioje srityje ji buvo planuota. (kaip bus parodyta toliau, galimas sinergijų spektras net iš 5 sričių) ir kada sinergijos efektas bus realizuotas didėjant pinigų srautams. Būtent naudojant diskontuotų piniginių srautų metodą įmanoma sužinoti dabartinę ateityje sinergijos paveiktų piniginių srautų vertę. (Grigas, 2003).

Susijungus ar įsigijus konkurentą, įmonės gali leisti sau specializuotis, tai yra gaminant dideliais kiekiais mažinti savikainą ir kartu pateikti rinkai platų produktų asortimentą. Tokiais atvejais sinergija pasireiškia daugiausiai per masto ekonomiją – galima mažinti rinkodaros, administracijos, logistikos, distribucijos sąnaudas bei pasirenkant geriausią personalą padaryti šias funkcijas efektyvesnes. Įsigijimus finansuojama iš įvairių šaltinių – skolintų lėšų, akcinio kapitalo, mišriu variantu. Pakankamai svarbų vaidmenį vaidina ir rizikos kapitalo fondai, kurių vaidmuo buvo aptartas ir nagrinėjant nacionalinės inovacijų programos finansavimą. Potencialių įsigijimo objektų skaičius konkrečiame sektoriuje priklauso nuo to, ar jame jau prasidėjęs konsolidacijos procesas. Labiausiai laimi įmonės, kurios pirmosios inicijuoja įsigijimų ir konsolidacijos strategiją ir tuo pačiu gali išsirinkti didžiausias sinergijos ir plėtros perspektyvas siūlančias įmones. Tačiau įmonės įsigijimas yra tik pirmasis ir bene lengviausias įsigijimų ir konsolidacijos strategijos įgyvendinimo žingsnis. Sėkmė didele dalimi priklauso nuo to, ar po įsigijimo naujiesiems savininkams pavyks pasinaudoti pirkinio strategijomis ir integruoti naują įmonę į jau veikiančias veiklos valdymo sistemas. (Miliauskas, 2004). Galima numatyti visa eilę pavojų, susijusių su šiuo etapu: skirtinga organizacinė kultūra, skirtingi sprendimų priėmimo ir pavaldumo procesai, pasipriešinimas naujovėms ir panašiai.

Kaip pavyzdžius galima panagrinėti Lietuvoje vykusius įsigijimus. Mažmeninės prekybos tinklas UAB “Norfos mažmena” įsigijo Alytaus pieninę tikėdamasis sinerginio efekto. Tačiau yra daug abejonių šios investicijos sinergetiniu pagrįstumu. Naujieji savininkai tikisi integruoti įmonę į savo grupę ir pasiekti pelno vadybiniais metodais. Yra tikimasi, kad pieninė aprūpins produkcija mažmeninės prekybos tinklą. Tačiau kitų mažmeninės prekybos ir pieno sektoriuose veikiančių įmonių atstovai mato ne tik potencialias galimybes, bet ir galimas problemas. Teigiama, kad Alytaus pieninė gali susidurti su problema perkant žaliavas, nes pieno supirkimo rinkoje yra pakankamai didelė konkurencija. Antra vertus, “Norfos mažmenos” superkami pieno kiekiai nėra tokie dideli, kad galėtų gauti tokio dydžio nuolaidas, kokiomis disponuoja stambesni mažmeninės prekybos tinklai. (Bagdanavičiūtė, 2004). Bandymai iš mažmeninio tinklo ir jam produkciją tiekiančios įmonės susiliejimo gauti sinergijos efektą gali pasirodyti nerezultatyvūs. Esant tokiam susiliejimui, mažmeninės prekybos tinklas netenka galimybės laisvai rinktis


391

produkcijos tiekėją – a priori yra nustatoma, kad bus perkama iš “savos” įmonės. Tačiau rinkoje esanti situacija gali pasirodyti tokia, kad “svetimos” įmonės siūlys kur kas palankesnes sąlygas. Tokiu atveju ta pelno dalis, kuri lieka struktūros viduje gali būti atsverta neišnaudotų galimybių gauti produktą geresnėmis sąlygomis. Kitų mažmeninių tinklų patirtis rodo, kad galimos įvairios situacijos, tačiau tokios susijungusios įmonės gali prarasti rinkos pojūtį (neužtikrinami racionalūs santykiai tarp gamintojo ir platintojo), o su laiku – ir konkurencingumą. Visai kas kita, jei tokio pobūdžio susiliejimai vyksta siekiant diversifikuoti veiklą ar norint plėsti verslą mažiau konkurencingoje srityje.

Kitas įsigijimo pavyzdys galėtų būtų mėsos pramonėje 2003 metais įvykęs UAB “Biovela” įsigijimas savo konkurentės AB “Utenos mėsa”. Pradėjus veikti kartu, bendroves aptarnauja bendras logistikos padalinys, geresnėmis sąlygomis yra įsigyjamos reikiamos žaliavos, įmonės gilino specializaciją (viena įmonė gamina paštetus bei rūkytus mėsos gaminius, o kita – greitai paruošiamus gaminius). Sinergijos efektas, kai buvo įsigyta papildomų pajėgumų ir prekinių ženklų, sudėjus turimą patirtį, gerus vadovavimo įgūdžius ir finansinį pajėgumą, turbūt buvo pagrindinis veiksnys, skatinęs įsigijimą. (Miliauskas, 2004)

Empirinių tyrimų metu konstatuota, kad JAV, Vokietijos ir Japonijos korporacijos įgijo konkurencinį pranašumą stiprindamos sinergijos efektą tarp atskirų susijusių korporacijos padalinių. Masto ekonomija ir kiti sinergijos efektą lydėję efektai netgi padėjo įgyti pranašumų prieš mažesnes ir tiksliau savo veiklą fokusuojančias organizacijas. (Chandler, 1990). Ankščiau buvo teigta, kad mažos organizacijos turi pranašumą prieš dideles korporacijas globalizacijos kontekste, nes turi galimybę geriau pažinti savo vartotoją ir fokusuoti pastangas į maksimaliai efektyvų jo poreikių tenkinimą. Tačiau didelės korporacijos neišnyko, jos negi išplėtė savo įtaką šių dienų ekonomikoje. Sinergijos efektas paaiškina, kokį atsaką rado transnacionalinės korporacijos mažiesiems rinkos žaidėjams. Atrodo, kad šis atsakas yra pakankamai svarus; tai yra dar viena priežastis, kodėl sinergijos efektas, jo sukūrimo galimybės ir metodai turėtų būti nagrinėjami. Sinergijos efektas atsiranda iš aukštos kokybės bendradarbiavimo, stiprios sąveikos tarp verslo vienetų, todėl pirmiausia tokios potencialios sąveikos individualiose strategijose turi būti aiškiai nustatytos ir išreikštos.

Korporacijos susideda iš daugelio padalinių ir verslo vienetų, kurie gali konkuruoti skirtingose pramonės srityse, turėti skirtingus vartotojus ir veikti pagal skirtingas strategijas. (Pavyzdžiui, Johnson & Johnson susideda iš daugiau kaip 150 sveikatos ir asmens higienos srities kompanijų visame pasaulyje, kurios dalinasi tuo pačiu didmeninių vartotojų tinklu. Daug organizacijų dalinasi bendrais verslo procesais ir korporatyvinis valdymas reikalingas tam, kad būtų užtikrintas efektyviausias procesų vyksmas). Korporacijų vadovai turi nuspręsti, kaip jie sukurs papildomą vertę visuose verslo vienetuose taip, kad bendra nauda būtų didesnė nei atskirų verslo vienetų naudų suma. Tam, kad būtų pasiektas sinerginis efektas, korporacijų vadovai turi detalizuoti ir paskleisti norimos vertės sukūrimo metodus. Taip pat yra būtina įžvelgti perspektyvą, kurioje galima pasiekti sinergiją.

Kaip matoma iš pateiktų pavyzdžių, sinergijos efekto ieškoma dėl įvairių priežasčių. Literatūroje galima sutikti įvairaus sinerginių efektų klasifikavimo. Autoriaus nuomone, toliau pateiktas sinergijos efekto skirstymas pagal sinergijos rūšis yra pakankamai atitinkantis fenomeno esmę (Kempbell, Lačs, 2004):

Prekybinis sinergizmas. Konstatuojamas tuo atveju, kai produktai ir paslaugos platinamos tais pačiais paskirstymo kanalais, kuriuos valdo tas pats valdymo organas, arba kai produktais saugomi tame pačiame


392

sandėlyje. Susijusių produktų ir paslaugų, siūlomų organizacijos, disponuojančios pilna gamybine linija, galimybės didina distributorių veiklos efektyvumą. Sinergiją didina ir bendra reklama, reputacija, rinkodara.

Operacinis sinergizmas. Atsiranda dėl aukštesnio lygio esamų galingumų ir žmogiškųjų išteklių panaudojimo, pridėtinių kaštų perskirstymo, vienakrypčio apmokymo pranašumų ir didelių reikiamų išteklių kiekių pirkimo.

Investicinis sinergizmas. Gali atsirasti bendro infrastruktūros, bendrų atsargų panaudojimo pasėkoje, galimybių permesti gamybos veiksnius iš vienų produktų ir paslaugų gamybos į kitus, bendros įrangos eksploatavime.

Vadybinis sinergizmas. Šis sinerginis efektas didele dalimi apsprendžia visų aukščiau išvardintų sinerginių efektų atsiradimo galimybes. Gali būti ypač efektyviai išnaudojamas, kai organizacija turi planų plėsti verslą į kitas šakas, kur reikia turėti specifinių žinių. Vadybinis sinergizmas yra itin svarbus ir įsigyjant kitas įmones ar perimant jų kontrolę.

Tai gali būti pelno siekimas, bandymas tiksliau ir efektyviau tenkinti vartotojo poreikius, optimizuoti procesus, plėsti verslą ir įgyti žinias. Žemiau pateiktoje lentelėje išvardintas korporatyvinių sinergijų spektras. (Kaplan, Norton, 2001)

Lentelė Nr. 5.4 Praktikoje identifikuotų korporatyvinių sinergijų spektras (Kaplan, Norton, 2001)

Finanansinė perspektyva

Vartotojo perspektyva

Vidinių procesų perspektyva

Mokymosi ir augimo

perspektyva Kapitalo

paskirstymo optimizavimas

(Akcininkų vertė)

Augimo ir rizikos balansas

(ROI suderintas su rizika)

Vidinės prekybos skatinimas

(Bendri atsiskaitymai)

Orientacijos į vartotoją

sukūrimas (Vartotojo pasitenkinimas ir jo išlaikymas)

Bendrų procesų optimizavimas

Nekilnojamas turtas

Pirkimai Vieta lentynose

Masto ekonomija

Paskirstymas Gamyba

Vertės grandinės

integravimas (Vieneto kaštai, rinkos dalis)

Dalinimasis geriausia praktika

Bazinių

kompetencijų ugdymas

Lentelėje parodyta, kad korporatyvinės sinergijos gali atsirasti finansinėje,

vartotojo, vidinių procesų arba mokymosi ir augimo perspektyvose. Kiekviena iš jų pasižymi savita specifika ir nusako atskiras sritis. Svarbu pabrėžti tai, kad šis galimų sinergijų spektras yra susistemintas iš tyrimų, kurie nagrinėjo praktines situacijas.

Kiti tyrimai (Good, Campbell, Alexander, 1994) teigia, kad korporacijos turinčios diversifikuotą veiklą, sugeba gauti papildomą naudą, jei išnaudoja “motininių” valdymo kompanijų sukuriamas galimybes. Verslo organizacijos įgyja


393

konkurencinį pranašumą įtakodamos – būdamos “motininėmis” (pirminėmis, pagrindinėmis, angl. parenting) – verslus, kurie joms priklauso ir yra kontroliuojami. Sėkmingai veikiančios organizacijos sukuria daugiau vertės per savo “motininį” pranašumą nei jų konkurentai, kurie valdo tokius pačius verslus. Motininio pranašumo esmė kyla iš atitikimo, suderinamumo tarp korporatyvinės motininės organizacijos sugebėjimų ir pajėgumų bei atskirų verslo vienetų kritinių sėkmės veiksnių. Motininis pranašumas gali kilti iš įvairių šaltinių, tokių kaip bendrų sugebėjimų valdymas ir išnaudojimas, operacijos, vartotojai, technologijos, bazinės kompetencijos, išoriniai verslo vienetų ryšiai su vyriausybe, įvairiomis sąjungomis, finansuotojais ar tiekėjais ir kt. Motininis pranašumas taip pat gali kilti iš korporatyvinės motininės organizacijos sugebėjimo įdiegti efektyvias vadybos sistemas tam tikrų tipų kompanijoms (inovatyvioms naujoms įmonėms, kurios turi pasižymėti atrasdamos neišnaudotas rinkos nišas ir galimybes, arba brandžioms, dažniausiai prekybinio ir gamybinio tipo įmonėms, kurios turi būti lyderėmis nuolat mažindamos kaštus). Trečias pranašumo šaltinis atsiranda iš motininės kompanijos sugebėjimo efektyviai visuose verslo vienetuose paskirstyti kapitalą ir žmones bei kitus išteklius.

Nurodyti motininiai pranašumai turi būti aiškiai išreikšti organizacijos korporatyvinio lygio strategijoje. Korporatyvinis vaidmuo gali būti išaiškintas ir detalizuotas kaip tam tikrų strateginių prioritetų rinkinys ir struktūrizuotu pavidalu perduodamas kitiems visos didžiosios korporacijos padaliniams ir verslo vienetams. Jei dukterinės kompanijos, formuodamos savo individualias veiklos strategijas ir sudarydamos planus bei parinkdamos įgyvendinimo priemones, atsižvelgia į konkrečius korporatyvinės strategijos prioritetus, verslo korporacijos veikloje siekiant strateginių tikslų pasireiškia sinerginis efektas. (Good, Campbell, Alexander, 1994)

Pažymėtina, kad nors iš pirmo žvilgsnio vienijančios strateginės linijos būtinybė ir nuoseklus tikslų ir priemonių nustatymo procesas atrodo akivaizdus ir nesudėtingas, daugeliui kompanijų dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyksta nustatyti pakankamai efektyvių ryšių tarp atskirų motininės kompanijos verslo vienetų ir bendros korporatyvinės strategijos. Viena dažniausiai pasitaikančių klasikinių klaidų, kodėl korporatyvinėms organizacijoms nepavyksta savo veikloje įgyvendinti vienijančios strateginės linijos ir taip pasiekti sinerginį efektą, yra nepakankamai atsakingas požiūris į korporatyvinius strateginius tikslus. Neretai atskiri verslo vienetai (ypač dažnai tai galima pasakyti apie informacinių technologijų kompanijas) prioritetiniu uždaviniu laiko ne vienijančios korporatyvinės strategijos įgyvendinimą, o stengiasi lyginti (angl. benchmarking) save su kitomis analogiška veikla užsiimančiomis kompanijomis ir tapti geriausia, pirmaujančia, aukščiausios veiklos standartus atitinkančia tos srities kompanija pasaulyje. Tačiau buvimas pirmaujančia konkrečioje srityje, jei tai nesiejama su korporacijos strateginiais tikslais, nesukuria korporacijoje sinerginio efekto. (Kaplan, Norton, 2001)

Šiuos teiginius galima nesunkiai pritaikyti ir nacionaliniam lygiui. Vadovaujantis fragmentiniu požiūriu, neretai valstybėse yra kuriama įvairios strategijos, kuriomis remiantis bandoma valdyti atskiras ekonomikos šakas arba specifines valstybės veiklos sritis. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje yra priskaičiuojama ne viena dešimtis įvairaus lygio strateginių dokumentų. Kai kurie jų yra parengti pakankamai profesionaliai, daugeliu jų yra stengiamasi valdyti tobulinti atskiras sritis. Be jokios abejonės, tokie strateginiai dokumentai yra svarbūs. Tačiau maksimali nauda įmanoma tik tokiu atveju, jei pirmiausia yra atsižvelgiama į strateginę liniją. Tuo tarpu valstybinės įstaigos stengiasi “traukti antklodę” į save, tai yra, bando maksimizuoti savo pajamas (kurios yra iš biudžeto), vietoje to, kad stengtųsi maksimizuoti visuomenės naudą. Nagrinėtame Niskaneno modelyje buvo parodyta,


394

kaip valstybinės organizacijos priima sprendimus dėl perprodukcijos. Skirtingoms valstybinėms organizacijoms turint skirtingą įtaką ir visoms stengiantis maksimizuoti savo pajamas visuomenės naudos sąskaita išsibalansuoja valstybinių produktų ir paslaugų struktūra – įtakingesnėms organizacijoms pavyksta pasiekti perprodukciją, tuo tarpu mažiau įtakingos organizacijos nepasiekia optimalios produkcijos apimties, kurioje ribinių kaštų linija kerta ribinės visuminės naudos liniją. Įvertinant tai, kad daugeliu atveju valstybė nepakankamai investuoja ir išlaiko valstybinės gamybos ir paslaugų teikimo sektorius, pasiekti teigiamą sinergijos efektą tampa labai sunku arba jis yra nepilnai išnaudojamas.

Šiame monografijos skyriuje buvo teigta, kad adhokratinis darbo organizavimo principas, derinamas su išteklių pritraukimo iš išorės koncepcija (angl. “outsourcing”) leistų efektyviau kontroliuoti valstybės institucijas, tiksliau orientuoti veiklą į rezultatus, optimizuoti produkcijos apimtis. Kitaip tariant, būtų pasiektas sinerginis efektas. Esama tyrimų, kurie teigia, kad viešajame sektoriuje perduodant į išorę kai kurias veiklas, kurios tradiciškai buvo vykdomos organizacijos viduje, pasiekiamas sinergijos efektas valstybinių institucijų darbe. Teigiama (Domberger, 1998), kad yra įmanoma nustatyti bei įgyvendinti tokius kontraktinius santykius tarp pirkėjų ir tiekėjų, kad būtų užtikrintas konkurencinis neutralumas tarp viešojo ir privataus sektoriaus tiekėjų. Svarbu pastebėti yra tai, kad, holistiniu principu remiantis, net ir sudariusi kontraktinius santykius ir pritraukus išteklius iš išorės, organizacija privalo pati kontroliuoti į išorę deleguojamas veiklas bei prisiimti atsakomybę už šių veiklų rezultatus.

Taikant konkurencijos principus eilei veiklų, kurios anksčiau buvo apsaugotos nuo konkurencijos, tačiau tuo pat metu išlaikant tam tikrą kontrolės ir priežiūros funkciją r galimybę esant nepatenkinamiems rezultatams pakeisti paslaugos teikėją, galima pasiekti sinergijos efektą viešajame sektoriuje. Sinergijos atsiradimas siejamas su keturiais pagrindiniais veiksniais (Domberger, 1998):

Pirkėjo ir tiekėjo vaidmenų atskyrimas. Kai kuriose viešosiose paslaugose atskyrimas tarp paslaugos pirkėjo ir tiekėjo visada egzistavo, tačiau neretai paslaugos yra teikiamos ir naudojamos organizacijos viduje, paslaugos teikėjas kartu yra ir paslaugos pirkėjas, todėl potencialiai kyla problemų vertinant kokybę, tobulinant paslaugų teikimą ir panašiai

Naujų produktų ir paslaugų kūrimas. Konkurencingumo ir nuolatinio tobulinimo prasme yra labai svarbu vystyti naujus produktus ir paslaugas. Tačiau tai yra pakankamai nelengvas uždavinys, ir dažnai produktų ir paslaugų teikimo lygis yra argumentuojamas ankstesne praktika ir įpročiais. Pritraukiant išteklius iš išorės yra lengviau tenkinti nuolat kintančius vartotojų poreikius.

Konkurencija. Svarbus bruožas atrenkant rangovus – konkurencija dėl rinkos, o ne konkurencija rinkoje. Taip yra todėl, kad savo prigimtimi daugelis viešųjų paslaugų yra natūralios monopolijos ir veikia efektyviau bei reikalauja mažiau sąnaudų tuomet, kai yra vienas paslaugos teikėjas. Empiriniais tyrimais ir statistinių duomenų analizės būdu nustatyta, kad nepaisant nuosavybės pobūdžio (privatus ar viešasis sektorius), konkurencijos atsiradimas sumažina kainas 10-30 proc. Tačiau išlieka vienodų konkurencijos sąlygų sudarymo klausimas, kad valstybinės įmonės neturėtų pranašumo dalyvaudamos vidiniuose konkursuose, nors ir esant mažesniam efektyvumui.


395

Paslaugos tiekėjo veiklos monitoringas. Toje pačioje struktūroje vykdant ir paslaugos tiekėjo, ir gavėjo funkcijas, veiklos monitoringas dažnai yra nevykdomas. Monitoringo klausimas tampa itin aktualus ir dėl privačių įmonių, kurios teikia paslaugas viešajame sektoriuje, pelno siekimo teikiamos paslaugos sąskaita. Monitoringas turi užtikrinti, kad laikomasi kokybės standartų. Kadangi, kaip minėta, monitoringo funkcijos anksčiau nebuvo vykdomos, dažnai valstybinėms įstaigoms dar trūksta patirties šioje srityje.

Tačiau sinergjos efektas viešajame sektoriuje gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas. Aukščiau jau buvo minėta, kad taikant adhokratinį darbo organizavimo principą ir pritraukiant išteklius iš išorės, kyla pavojus prarasti holistinį matymą ir įgyvendinti fragmentinį principą. Nagrinėjant galimą neigiamą sinergiją konkrečiau, galima būtų įvardinti tokius pagrindinius veiksnius:

Kokybės užtikrinimas. Daug moralinių ir etinių svarstymų sukelia kalėjimų, socialinio aprūpinimo ir kitos žmogiškos paslaugos, kuriose yra svarbus kontakto tarp kliento ir paslaugos teikėjo vaidmuo, ir kur paslaugos teikėjas turi priimti nuosprendį, naudoti jėgą, globoti, ar užjausti kaip dalį paslaugos teikimo proceso. Konkurencija šiose srityse nebūtinai užtikrins kokybę ir gali turėti neigiamų pasekmių. Ši problema, kai svarbūs paslaugos kokybės aspektai negali būti pakankamai numatyti konkrakte, vadinama “kokybės nekontraktingumu” (angl. “non-contractibility of quality”).

Investavimas į fizinį turtą. Įvairių paslaugų teikimas susijęs įvairiu fizinio turto poreikiu. Kyla klausimas - kam turi priklausyti turtas ir kapitalas, reikalingas paslaugoms teikti? Jei nuosavybė turi būti privati, tai kokios trukmės turi būti kontraktas, kad investicijos galėtų atsipirkti? Jei nuosavybė valstybės, tai kokiais pagrindais ja gali naudotis privataus sektoriaus struktūros?

Viešojo sektoriaus atskaitomybė. Demokratinėse valstybėse viešasis sektorius tradiciškai yra hierarchinė struktūra, kur atskaitomybė vyksta biurokratiniais kanalais iki politinių lygių. Svarbu atskirti atskaitomybę (angl. “accountability”) ir atsakomybę (angl. “responsibility”). Kai viešojo sektoriaus organizacija perduoda atsakomybę už tam tikras veiklas privatiems rangovams, atskaitomybė vyriausybei (ir visuomenei) už rangovui deleguotas funkcijas išlieka viešojo sektoriaus organizacijai, pasirinkusiai rangovą.

Įtaka užimtumui. Išorinių išteklių pritraukimo įtaka užimtumui ekonomikoje nėra plačiai išnagrinėta, tačiau šiuo metu neegzistuoja įrodymų, siejančių nedarbą su plintančiu išteklių pritraukimu iš išorės. Aišku yra tik tai, kad išorinių išteklių pritraukimo kaštai paskirstomi ne nevienodai įvairiems organizacijos padaliniams ir lygiams. Padaliniai ir darbuotojai, kuriuos išteklių pritraukimas įtakoja tiesiogiai, potencialiai patiria didžiausius kaštus: ardoma jų dabartinė veikla, netikrumas dėl ateities darbo perspektyvų, galimybė, kad darbo sąlygos pablogės.

Įvertinus aukščiau išvardintas galimybes ir problemas bei ketvirtajame monografijos skyriuje išdėstytas mintis, galima teigti, kad bendradarbiaudamas modernus verslas ir moderni valstybė turi galimybių pasiekti teigiamos sinergijos efektą. Tokiu atveju yra prasmė kalbėti apie holistinį sistemos “valstybė – verslas” valdymą. Tačiau sinerginis šios sistemos elementų bendradarbiavimas yra negalimas


396

be žinių ekonomikos plėtros, kuri yra laikoma viena esminių sąlygų, kuriančių atitinkamą šiuolaikinę infrastruktūrą ir prielaidas moderniam valstybės – verslo sistemos sinerginiam bendradarbiavimui. Nepakankamai išnaudodama savo žinių išteklius – žmones, švietimo sistemas, mokslininkus, verslininkus, inovacinę sistemą ir panašiai, kiekviena valstybė praranda dalį galimybių konkuruoti tarptautiniu mastu, o kartu potencialias augimo ir pajamų galimybes. Pasaulio bankas savo 2003 metų ataskaitoje pateikė pasiūlymus, skirtus padėti Lietuvai pasiekti žinių ekonomiką, kur be kitų buvo įvardintas ir bendradarbiavimo tarp verslininkų ir valstybinio sektoriaus stiprinimas. Akcentuojama, kad žingsnius sėkmingo bendradarbiavimo link turi daryti tiek vyriausybė, tiek privatus sektorius.

Moderniame valstybės valdyme didelis dėmesys skiriamas privataus sektoriaus vaidmens teikiant viešąsias paslaugas didinimui. Industrinėse valstybėse privačios organizacijos, tokios kaip pramonininkų ir darbdavių asociacijos, gali rengti strateginius pasiūlymus dėl savo šakos plėtojimo ir tikslinti vyriausybės teikiamus pasiūlymus. Nors šios organizacijos atstovauja savo narių interesams, joms dažnai svarbesni ne pavienių įmonių, o platesni ilgalaikiai interesai. Todėl privačios organizacijos ir jų nariai privalo bendradarbiauti kuriant visoms įmonėms palankias strategijas ir veiklas. Platesnis strateginis požiūris leidžia privačiam sektoriui veiksmingiau prisidėti prie vyriausybės politikos ir imtis savų iniciatyvų.

Vyriausybė, savivaldybės ir privatus sektorius bendradarbiauja įgyvendindami konkrečius projektus, tokius kaip verslo inovacijų centrai, technologijų parkai ir branduoliai, industriniai parkai. Nors iš principo visi šie dalykai reikalingi kaip žinių bei technologijų perdavimo bei inovacijų skatinimo priemonės, jų sėkmingumą lemia tai, kaip jie kuriami ir tvarkomi. Daugelis jų kuriama be reikiamo parengiamojo darbo, skirto rinkos paklausai nustatyti, ir neįdiegus reikiamų veiklos procedūrų bei neapsirūpinus reikiamais darbuotojais. Geriausiu atveju šios įstaigos teikia švietimo paslaugas ir laikosi daugiausia iš valstybės bei tarptautinių lėšų, nes įmonės nenori ar negali mokėti už teikiamas paslaugas. (Pasaulio bankas, 2003)

Pasaulio banko ataskaitoje teigiama, kad Lietuvos privatus sektorius turėtų aktyviau kurti savo viziją ir strategiją žiniomis grindžiamoje ekonomikoje – ir imtis konkrečių priemonių, kad ši vizija taptų tikrove. Tuo tikslu privatus sektorius turi kurti organizacijas, renkančias informaciją, analizuojančią viešąją politiką, ir palaikančias ryšius su savo nariais. Be to, turėtų būti kuriami privataus sektoriaus forumai, kuriuose įvairūs šio sektoriaus atstovai galėtų susitikti ir formuluoti savo poziciją viešosios politikos klausimais. Tai padėtų didinti privataus sektoriaus ir Vyriausybės partnerystės veiksmingumą bendrai kuriant vizijas, strategijas ir politiką bei koordinuojant įvairias organizacijas informacinės visuomenės ir inovacijų bei švietimo sistemų labui. (Pasaulio bankas, 2003).

Kad per žinių ekonomikos strategiją būtų galima pasiekti sinergijos efektą, ji turi būti įgyvendinama tokioje aplinkoje, kur būtų užtikrintas platus dalyvavimas ir partnerystė, kuriami bendradarbiavimo tinklai ir keičiamas požiūris į vertybes bei veiklos būdus. Tokiu atveju yra labai svarbu, kad bendradarbiaujančios pusės turėtų tarpusavio pasitikėjimą. Taigi, tiek valstybei, tiek verslui yra svarbi reputacija; itin gerai, kai reputacija veikia selektyviai, kaip tai aprašyta ankstesniame skyriuje. Nors bendradarbiavimas galimas įvairiuose lygiuose, tačiau viena perspektyviausių valstybės ir verslo bendradarbiavimo sričių yra inovacinė sistema ir mokslas.

Vis didesne žinių ekonomikos varomąja jėga turi tapti bendradarbiavimas, apimantis skirtingas bendruomenes įvairiais lygmenimis. Informacinių ir ryšių technologijų palaikomas bendradarbiavimas, turės būti kuriamas savivaldybėse ir tarp jų (taip pat ir su užsienio miestais), tarp tyrimų centrų ir įmonių, tarp besimokančiųjų


397

Lietuvoje ir užsienyje. Tinklų kūrimas turės būti plėtojamas ir vietos, ir nacionaliniu lygmeniu, apimant visas Baltijos valstybes, Skandinavijos šalis, Europos Sąjungą, Rusijos Federaciją bei kitas NVS nares ir kt. Dėl suinteresuotų bendruomenių ir vis geresnės prieigos prie informacinių ir ryšių technologijų besiplečiantis bendradarbiavimas naikina senąsias ribas – fizines, politines, psichologines ir reikalauja iš bendradarbiaujančių pusių keisti požiūrį. Iš žmonių žinių ekonomika reikalauja, kad jie taptų labiau nepriklausomi, gebantys prisitaikyti ir atsakyti už savo veiksmus. Iš įmonių ji reikalauja gebėjimo sistemingai transformuoti žinias į produktus ir paslaugas – ir pelną. Iš vyriausybių ji reikalauja kurti ir remti galimybes, kvestionuojant tradicinę politiką ir vienijant partnerius bendram tikslui – konkurencingumui didinti. Ji taip pat reikalauja ir didesnio noro bei gebėjimo dalytis informacija su visuomene, akcentuojant viešųjų paslaugų reikšmę palyginti su valstybės kontrole ir remiant visą šalį apimantį dialogą, padedantį kurti socialinę sanglaudą ir pasitikėjimą. (Pasaulio bankas, 2003)

Atėjus naujajai pasaulio ekonomikai išryškėjo trys nauji realybės aspektai, turintys toli siekiančias pasekmes ateities ūkio valdymui. Pirmiausia, šalių ekonomikoms tampant vis atviresnėms ir verslui įgyjant vis labiau tarptautinį pobūdį, smarkiai mažėja vyriausybių galimybės valdyti ekonomikos rezultatus. Antra, vis labiau išsitrina ribos tarp valstybės sektoriaus, verslo ir pilietinės visuomenės vaidmenų kuriant turtą ir užtikrinant gerovę. Galiausiai, tradicines hierarchijas „nuo viršaus į apačią“ vis dažniau išstumia interesų bendruomenių tinklai – šį reiškinį iš dalies skatina informacinių ir ryšių technologijų revoliucija.

Žinių ekonomikos sąlygomis itin išryškėja du valstybės institucijų veiklos momentai – atskaitingumas ir skaidrumas. Atskaitingumas reiškia, kad valstybė turi efektyviau ir aiškiau atsiliepti į žmonių poreikius ir užtikrinti, kad žmonių balsai būtų išgirsti. Žinių ekonomikos sąlygomis didėja politiką formuojančių pareigūnų ir valstybės tarnautojų atsakomybė už rezultatus. Šis rezultatus akcentuojantis požiūris dažnai veda nuo valdymo, orientuoto į išteklius, į valdymą, orientuotą į rezultatus, didindamas visų lygių valdžios institucijų atsakomybę. Vis dėlto atskaitingumo didinimas tebelieka didele problema daugeliui šalių ir reikia ieškoti būdų, kaip žinių visuomenės mechanizmus (pvz., elektroninę vyriausybę ir didesnio dalyvavimo skatinimą) panaudoti atskaitingumui didinti. (Pasaulio bankas, 2003). Galima nesunkiai pastebėti, kad be atskaitingos ir skaidrios veiklos praktiškai neįmanomas nei sėkmingas adhokratinis darbo organizavimo principas, nei racionalus išteklių pritraukimas iš išorės. Vėliau bus parodyta, kad be šių vertybių negalima kalbėti ir apie holistinį požiūrį į sistemos “valstybė – verslas” valdymą, strateginių sūkurių sėkmę.

Tyrimų rezultatai (Pasaulio bankas, 2003) rodo, kad perėjimas nuo blogiausios teisinės santvarkos (0,0) prie geriausios (1,0) visose besivystančiose valstybėse užtikrintų didžiulį 3 proc. metinį ekonominį augimą, jau nepaisant to, kad geras valdymas tiesiogiai susijęs su kai kuriais žmogiškosios plėtros rodikliais, įskaitant raštingumą, pajamas vienam gyventojui ir tikėtiną gyvenimo trukmę. Tokio dydžio – 3 proc. – papildomas metinis augimas (kuris bet kurio ekonomisto vertinimu, išsivysčiusiai valstybei yra labai neblogas rodiklis) gali būti įvardintas kaip sistemos “valstybė – verslas” kuriamos sinergijos išraiška.

Iš esmės, strateginio valdymo tikslas yra sukurti sinergiją, kurią būtų galima panaudoti konkurencingumui. Neatsiejant verslo konkurencingumo nuo valstybės konkurencingumo, sistemos “valstybė – verslas” holistinis valdymas siekiant sinerginio efekto yra praktiškai alternatyvų neturintis požiūris esant mobilioms šių dienų rinkoms, kintantiems vartotojų poreikiams, globalizacijai ir įtakos grupių įtakos


398

stiprėjimui bei informacinių technologijų raidai. Pasaulio ekonomikos forumo parengtos 2002–2003 m. pasaulinės konkurencingumo ataskaitos duomenimis, pagal dabartinį gebėjimą konkuruoti tarptautiniu lygmeniu Lietuva yra 49 vietoje iš 75 šalių – gerokai lenkdama Rusijos Federaciją ir Ukrainą, tačiau atsidurdama naujai į ES priimtų šalių sąrašo pabaigoje. Tikėtino būsimo konkurencingumo požiūriu Lietuva yra 43 vietoje, o tai rodo, kad dabartinė politika šiek tiek pagerins padėtį. Vis dėlto šie vertinimai rodo, kad tobulintinų sričių yra gana daug. Tuo labiau, kad, Pasaulio ekonomikos forumo nuomone, šalies konkurencingumą lemia du veiksniai (Pasaulio bankas, 2003):

šalies įmonių pasirengimas konkurencinei kovai – t.y. naudojimasis moderniomis verslo strategijomis ir perėjimas nuo gamtos ištekliais ar pigia darbo jėga (arba ir vienu, ir kitu) grindžiamų pranašumų prie savitesnių produktų, pagamintų taikant našesnius metodus;

verslo aplinkos kokybė – išteklių ir gamybos priemonių kokybė, verslo aplinkos konkurencingumas, paklausos dydis (vidaus ir eksporto rinkose) ir tai, ar šalyje yra palaikančios pramonės šakos.

Gana žema Lietuvos užimama vieta pagal abu šiuos rodiklius rodo, kad ateityje galimi šalies pramonės konkurencingumo sunkumai. Remiantis minėtais Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, būsimas šalies konkurencingumas didžia dalimi yra jos inovacinių gebėjimų (kaip rodo technologijų poindeksis, pagal kurį Lietuva yra 41 – vienas iš žemiausių rodiklių tarp naujų ES narių) ir jos valstybės institucijų kokybės (34 vieta) bei makroekonominės aplinkos kokybės (gana žemai – 56 – vietai įtakos galėjo turėti finansinė Rusijos krizė) funkcija. (Pasaulio bankas, 2003).

Sistemos “valstybė – verslas” sinergijos efektas didele dalimi slypi strateginių sūkurių tarpusavio suderinamume. Besisukantys valstybinio ar privataus sektoriaus produktų, strateginio marketingo veiklų, operacinės sistemos ir valdymo architektūros sūkuriai turi nemažai bendrų elementų. Nesuderinus šių sūkurių, bendri elementai duos neigiamą sinergijos efektą. Juo labiau, kad strateginiai sūkuriai veikia bendradarbiavimo tinklų, bazinių (nacionalinių) kompetencijų sferos ir dėmesio fokusavimo į visuomenės grupes erdvėse, per kurias realizuojamas tinklų, išteklių ir visuomenės poreikių valdymas. Esant nesuderintų sūkurių situacijai, vertybių nustatymas, vertybių sukūrimas ir jų pateikimas prasilenks tarpusavyje, ko pasėkoje sistemos “valstybė – verslas” domenas neteks galimybės efektyviai konkuruoti.

Kitas labai svarbus momentas sistemos “valstybė – verslas” valdyme siekiant sinerginio efekto, yra sugebėjimas racionaliai suderinti darnaus vystymosi dimensijas įvairiuose lygiuose (korporaciniame, savivaldos, nacionaliniame). Tai gali būti realizuota socialinės ekologinės atsakomybės principus akceptuojant visuose holistinio požiūrio į “valstybės – verslo” sistemos elementus, o tai gali būti realizuota tik atitinkamų visuotinai priimtų vertybių fone.

Daugiausiai yra kalbama apie sinergetinio efekto pasireiškimą ekonominiuose aspektuose, tačiau akivaizdu, kad ir socialinė bei aplinkos apsaugos sfera taip pat pajunta šį efektą. Didžiausias poveikis galimas socialiniame lauke, kai sinergetinis efektas papildo įvairių institucijų kuriamą socialinės įtampos lauką. Sinergija gali sustiprinti šio lauko perdavimą, tuo mažindama socialinę atskirtį ir duoti kitų, sunkiai prognozuojamų efektų.

Monografijos antrajame skyriuje buvo nagrinėjamos galimybės pasiūlyti optimalius globalių problemų sprendimus prognozuojant perėjimo prie kokybiškai naujos civilizacijos būdus. Taip pat buvo konstatuota, kad to siekiant yra būtina didinti valdymo sprendimų efektyvumą. Kadangi (kaip teigia teleologinis principas)


399

yra neįmanoma numatyti valdymo sprendimų rezultatus, o tik prognozuoti jų atitikimą genetinei tikslinei nuostatai, galima daryti išvadą, kad perspektyvos matymas kartu su strateginio valdymo sistemos gebėjimu kurti sinerginį efektą yra praktiškai racionalių alternatyvų neturintis kelias. Detalizuojant galima teigti, kad perspektyvos matymas turi būti holistinis, apimantis visus praktiškai įmanomus strateginio valdymo sistemos elementus, o strateginio valdymo sistemos subjektu turėtų būti sistema “valstybė – verslas”, orientuojanti į darnų vystymąsi ir savyje integruojanti tiek valstybės, tiek verslo galimybes bei atstovaujanti šios sistemos interesus regioniniu ir globaliu lygiu. Autoriaus nuomone, esant šių dienų kontekstui, tai yra vienas racionaliausių kelių siekiant nacionalinės valstybės ir nacionalinio verslo konkurencingumo.


400

5. modernaus verslo ir modernios valstybės raidos strategija...

Documents