VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

KULTŪROS IR MENO EDUKOLOGIJOS INSTITUTAS

MENINIO UGDYMO KATEDRA

Renata Mansevičiūtė

5-6 KLASIŲ MOKINIŲ ESTETINIO SANTYKIO SU

GAMTINE APLINKA INDIVIDUALIZAVIMO VEIKSNIAI

Magistro darbas

Dailės istorijos edukologija

Darbo vadovas: dr. Jolita Mulevičienė

Vilnius, 2006

Darbo autorius: Renata Masevičiūtė

……………………….... (parašas)

Darbo vadovas: dr. Jolita Mulevičienė

….…………………….... (parašas)

2

TURINYS

ĮVADAS.....................................................................................................................................4

1. ESTETINIO SANTYKIO SU GAMTINE APLINKA FORMAVIMOSI PRIELAIDOS.....7

1.1. Gamtinės aplinkos samprata....................................................................................7

1.2. Asmens santykis su gamtine aplinka: estetinis, edukacinis aspektai.....................10

1.3. Estetinio santykio su gamtine aplinka formavimas................................................22

2. MOKINIŲ ESTETINIO SANTYKIO SU GAMTINE APLINKA NDIVIDUALIZAVIMO

VEIKSNIAI (EMPIRINIS TYRIMAS) ...................................................................................42

2.1. Tyrimo metodologija..............................................................................................42

2.2. Mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka ypatumai......................................44

2.3. Mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka individualizavimo veiksniai........65

IŠVADOS.................................................................................................................................76

LITERATŪRA.........................................................................................................................77

SUMMARY.............................................................................................................................79

PRIEDAI……………………………………………………………………………………...81

3

ĮVADAS

Temos aktualumas ir problema. XX a. susiformavęs gamtamokslinis pozityvizmas

(žmogus – gamtos valdovas) padarė daug žalos žmogaus mąstymui. Į pirmą vietą buvo iškelti

humanitariniai mokslai, o gamtos mokslai nublanko. Kompiuteriai, technika, naujos

komunikacijos atitolino visuomenę nuo gamtos. Kilusi didžiulė grėsmė gamtai: ozono

sluoksnio plonėjimas, klimato atšilimas, užterštumas – tai vis žmogaus neribotos ir

savanaudiškos veiklos padariniai (Wiedlich, 1999). Atsižvelgiant į ekologinės katastrofos

grėsmę dabartinėse ugdymo programose keliami nauji tikslai ir uždaviniai.

„Gamtamokslinis ugdymas pagrindinėje mokykloje svarbus kiekvienam šiuolaikiniam

žmogui tam, kad jis suprastų pasaulį kuriame gyvena, gebėtų suvokti mūsų planetos gyvybę

palaikančias sistemas ir procesus, atsakingai taikyti gamtotyros žinias kasdieniame gyvenime

bei profesinėje veikloje. Svarbu perteikti mokiniams esmines gamtos mokslų žinias, ugdyti jų

bendruosius ir konkrečiuosius dalykinius gebėjimus dalyvauti sprendžiant įvairias, susijusias

tiek su gyvąja, tiek su negyvąja gamta problemas, gebėtų atsakingai priimti sprendimus ir jais

pasitikėtų. Nemažiau svarbios ir ugdomos vertybinės moksleivių nuostatos (iniciatyvumas,

veiklumas, kūrybiškumas, atvirumas kaitai, ieškojimams, naujoms idėjoms, poreikis tobulėti;

pagarba gyvajai ir negyvajai gamtai, atsakomybė už jos išsaugojimą ir racionalų išteklių

panaudojimą; rūpinimąsi kitais, neabejingumas viskam, kas vyksta šalia, atsakomybė už save

ir savo veiksmus; savigarba bei pagarba kitiems), įgalinančios moksleivius tapti brandžiomis

asmenybėmis, kurioms nesvetimos bendrosios žmogaus moralės normos“ (Lietuvos bendrojo

lavinimo mokyklos bendrosios programos, 2003-2005, p. 377).

Estetinė vaiko kultūra įgauna vertybinį pavidalą grindžiama veiklos ir bendravimo

principais. Meninė veikla atitinka šiuos principus ir labiausiai skatina pastebėti gamtos

objektus. Kuriant gamtos vaizdus formuojamas estetinis pasitenkinimas, savitas estetinis

vaiko santykis su pasauliu. Todėl būtina formuoti estetinius santykius su gamtine aplinka tam,

kad gamta būtų pripažįstama kaip vertybė.

Aktualinti estetinį santykį su gamtine aplinka būtina, nes individualus asmens santykis

su aplinka yra labai reikšmingas. Aplinka įtakoja asmenybės raidą. Žmogus yra tiesiogiai

susijęs su aplinka: jis aplinkos keitėjas, kūrėjas, aplinkos dalis ir griovėjas. Pagal Fiurst

(1998) žmogaus dorovingumui įtakos turi ne tik jo įgimtos savybės, bet ir aplinka kurioje jis

egzistuoja. Visi turi vienokius ar kitokius santykius su aplinka. Nuo šių santykių priklauso

asmens dora, dvasingumas, elgesys su gamta ir su aplinkiniais. Žmogus veikiamas estetinio

neišsiauklėjimo gali pažeisti ir žeminti savo prigimtį, paneigti vertybes. „Tiesioginis

bendravimas su aplinka sudaro psicholiginę terpę, kuri veikia asmens nuostatas, nuotaiką bei

4

kultūros raidą. Asmenybės dvasios turtingumas, kūrybinių galių plėtotė pasireiškia per

estetinius subjekto santykius su aplinka. Formuojamas supančios vizualiosios aplinkos grožio

supratimas ir skatinimas kurti grožį savo aplinkoje plėtojant estetinį aktyvumą sudaro mokinių

estetinio ugdymo pagrindą“ (J. Mulevičienė, 2005, p. 48).

Meninio ir estetinio auklėjimo tikslas, kaip ir gamtamokslinio, - harmoninga

asmenybė. Didelis dėmesys ugdymo procese yra skiriamas mokinio individualumui,

asmenybės ugdymui. Tam didelę įtaką turi individo pažinimas. Pažnimo svarba didžiulė, nes

siekiant tobulinti pedagoginį procesą, kad kaip galima visybiškiau ugdyti asmenybę, būtina

pažinti mokinius, atsižvelgti į individualumą.

Artinti prie meno, gamtos, kelti kultūros lygį įmanoma tik aktyvia veikla. Meninė

veikla labai rekomenduotina, bet tik dailės, muzikos, choreografijos pamokose,

popamokiniuose užsiėmimuose. Kaip ugdyti estetinį pasitenkinimą aplinka (taip pat ir

gamtine) siūloma daugybė būdų: įvairiomis priemonėmis, darbo vietos parinkimu, darbu su

įvairiomis medžiagomis. Tačiau nėra akcentuojamas kiekvieno vaiko individualumas ir kaip

atsižvelgiant į kiekvieno mokinio individualumą ugdyti estetinius jausmus ir santykį su

gamtine aplinka.

Yra nagrinėta nemažai problemų, susijusių su estetika, gamtamokslinių dalykų ir

meno sąsajomis (Matonis, Mulevičienė, 2000; Martišauskienė, 2004; Paulionytė, 2000;

Lamanauskas, Vilkonis, Savickaitė, 2005; Bobrova, Krenciūtė, 2005). Meninių metodų, kaip

individualizavimo veiksnių, taikymas ir efektyvumas siekiant individualiai kiekvienam vaikui

įdiegti estetinius jausmus, pasigėrėjimą gamta, gamtamokslinių dalykų pamokose

npakankamai ištirtas.

Tyrimo tikslas - nustatyti 5-6 klasių mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka

individualizavimo veiksnius „Gamta ir žmogus“ pamokose.

Tyrimo objektas - mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka individualizavimo

veiksniai.

Tyrimo hipotezė. Mokinių estetinis santykis su gamtine aplinka yra aktualinamas, jei

ugdymo procese sudaromos sąlygos individualiai pastebėti bei estetiškai išgyventi gamtinę

aplinką.

Tyrimo uždaviniai:

1. Teoriškai pagrįsti estetinio santykio su gamtine aplinka formavimosi prielaidas

edukaciniu aspektu.

5

2. Atskleisti mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka ypatumus.

3. Išskirti mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka individualizavimo veiksnius.

Tyrimo metodai:

1. Teoriniai: pedagoginės, psichologinės, dailėtyros, švietimo sistemos dokumentų,

vidurinės mokyklos metodinės bei kitos darbo temai aktualios literatūros sisteminė

analizė, lyginimas, apibendrinimas.

2. Empiriniai: pedagoginis eksperimentas, apklausa raštu.

3. Matematiniai: kiekybinė ir kokybinė duomenų analizė ir apibendrinimas.

Magistro darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, dvi dalys, išvados,

literatūros sąrašas ir priedai. Bendra apimtis — ..88...puslapiai. Darbe pateikta ..43....lentelės,

..18.... paveikslų. Panaudoti ..23....literatūros šaltiniai.

6

1. ESTETINIO SANTYKIO SU GAMTINE APLINKA FORMAVIMOSI

PRIELAIDOS

1.1. Gamtinės aplinkos samprata

Aplinka (pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną) – 1. fizinės sąlygos; 2. socialinės

buitinės sąlygos. Vakarų estetikos istorijoje aplinka – tai žmones nuolat supantys daiktai, kiti

organizmai, sąlygos ir jų įtakos. Lietuvoje „aplinkos" sąvoka juridiškai buvo įteisinta 1992 m.

priimtame Aplinkos apsaugos įstatyme. Šiame įstatyme aplinka traktuojama kaip gamtoje

funkcionuojanti sistema, kurią sudaro tarpusavyje susiję gamtiniai ir žmogaus sukurti

komponentai bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos. Esama ir kitokio

požiūrio į aplinką. L. Jovaiša (pagal J. Mulevičienę, 2005) aplinką apibūdina kaip žmogaus

ugdymo veiksnį: gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių bei kultūrinių sąlygų visumą,

kurioje gyvena individas ar žmonių grupė. Tai - ekologinė terpė, su kuria sąveikauja individas

ar grupė. Ekologijoje aplinka tai gamtos objektų, reiškinių ir sąlygų visuma, kurioje gyvena

individas, individų grupė, rūšis (Pakeltytė, 2005, p. 71).

Pagal dominuojančius erdvės komponentus skiriama gamtinė (natūrali),

antropogeninė, techninė, ekonominė, socialinė, dvasinė ir kitos aplinkos rūšys (Mulevičienė,

2005). Kūliešiūtė teigia, kad Psichologijos atlase išskiriamos šios aplinkos: 1) gyvenamoji aplinka;

2) miesto aplinka; 3) gamtinė aplinka. Pagal V. Matonį ir J. Mulevičienę (2000) skiriami bent

trys aplinkos lygmenys: gamtiškoji aplinka (suvokiama tiek estetiškai tiek meniškai), žmonių

sukurtoji aplinka (apima žmogaus kūrybos ir veiklos rezultatus), žmogiškoji aplinka (apimanti

kultūrinį ir socialinį gyvenimą).

Pagal V. Matonį ir J. Mulevičienę (2000), gamtiškoji aplinka – tai gyvasis ir negyvasis

pasaulis. Ekologijoje aplinka taip pat skirstoma į gyvąją ir negyvąją. Gyvoji – biotinė –

veiksniai ir reiškiniai atsiradę dėl kitų organizmų veiklos. Tai gyvų organizmų visuma

egzistuojanti negyvoje, abiotinėje, aplinkoje: augalai, gyvūnai, grybai, mikroorganizmai,

žmogus. Negyvoji aplinka – abiotinė – visi nebiologinės kilmės gamtos reiškiniai ir veiksniai.

Pavyzdžiui: temperatūra, šviesa, drėgmė. Ir gyvoji ir negyvoji aplinka sudaro vieną glaudžiai

susijusią visumą dar vadinamą ekosistema (Pakeltytė, 2005). Ši visuma yra suprantama kaip

gamtinė aplinka, kurioje ir egzistuoja asmenybė. Žmogaus veikla gamtinėje aplinkoje

ekologijoje apibrėžiama kaip antropogeninė: veikianti organizmus, organizmų grupes,

bendrijas, kraštovaizdį (Pakeltytė, 2005, p. 72). Taigi gamtinė aplinka tai gyvoji ir negyvoji

aplinkos dalys, kurios glaudžiai tarpusavyje bendradarbiauja bei kurioms įtaka daro žmogaus

veikla. Žmogaus įtaka gali būti ir teigiama (apželdinimas, erozijos stabdymas) ir neigiama

7

(tarša, miškų kirtimas, gyvūnų naikinimas). Šio poveikio pozityvumas priklauso nuo santykio

su gamtine aplinka. Jei santykis nėra gilus, grindžiamas estetika ir išpuoselėtas,

antropogeninis poveikis gamtinei aplinkai – neigiamas.

Kūliešiūtė savo darbe pabrėžia, jog žmogaus ryšio su aplinka ypatybė yra ta, kad

žmogus sukūrė visiškai naują adaptacijos formą, adaptuodamasis žmogus veikia ir keičia

aplinką. Todėl aplinką būtina saugoti nuo pačių savęs. Autorė remiasi Psichologijos atlasu

(2002) kur teigiama, kad ankstyvosios vaikystės aplinka, kaip gamtinių ir socialinių aplinkybių

patyrimo visuma, lemia tolesnio asmenybės klestėjimo ar smukimo mastą. Joje formuojasi

socialiniai lūkesčiai bei apipavidalinimo polinkiai. Žmogus savo gyvenime nuolat susiduria su

gamta. Į gamtą važiuojama atostogauti, norint pabėgti nuo kasdienybės, sužadinti anksčiau

matytų kraštovaizdžių nostalgiškus prisiminimus. Egzistuoja ir negatyvioji susidūrimo su

gamta pusė: gamtos katastrofos, žmogui rodo, kad jis nėra visagalis, o Žemės drebėjimai,

uraganai liudija žmogaus santykių bejėgiškumą gamtos atžvilgiu (Kūliešiūtė, 2003).

L. Jovaiša (pagal Kūliešiūtę, 2003) nagrinėdamas asmenybės vystymąsi, išskiria 4

pagrindinius asmens raidą įtakojančius egzogeninius (išorinius) aplinkos veiksnius:

1) ekologinę terpę (geografinė, gamtinė ir socialinė aplinka),

2) socialinę mikroaplinką (šeima, mokykla, darbovietė),

3) socialinę makroaplinką (visa visuomenė, jos ideologija, moralė, teisė),

4) kultūrinę aplinką (mokslas, technika, menas, švietimas).

Pagal J. Laužiką (1993) individo vystymasis priklauso ne tik nuo jo prigimties bet ir nuo

išorės dirgiklių ir veiksnių kurie sužadina individo jėgas ir nukreipia jas tam tikra norima

linkme.

8

1.2. Asmens santykis su gamtine aplinka: estetinis, edukacinis aspektai

Pagal L. Jovaišą (1996) estetika (gr.- ais-thetike) – savarankiška filosofijos disciplina,

arba mokslas, aiškinantis grožio prigimtį, jo esmę, savybes ir vertybes.

Estetika – tai: 1.mokslas apie grožį, meną; grožio teorija; 2. ko nors grožis,

meniškumas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000, IV leidimas, p.152).

Visais laikais grožis buvo suprantamas ir aiškinamas skirtingai. Platono idealistinėje

filosofijoje - idėja, tobulas kiekvieno daikto pirmavaizdis (atspindis), nuo kurio priklauso

daikto prigimtis ir egzistencija. Grožio idėja pasižymi nepaprastu skaidrumu. Ji įsikūnija

visuose daiktuose, kurie akiai atrodo gražūs. Šv. Augustinas sakė „gražu, kas patinka regai”.

G. V. Hėgelis, A. Šopenhaueris grožį aiškino panašiai kaip Platonas: gražūs tie meno kūriniai,

kuriuose idėjai suteikiama tobula materialinė forma. Pagal I. Kantą grožį sudaro trys

konstituciniai komponentai: gražu tai, kas sukelia nesuinteresuotą pomėgį; kas yra visuotinio

pomėgio objektas, netarpininkaujant sąvokai; kas savo forma ir dalių struktūra realizuoja tam

tikrą tikslą. Pagal J. F. Herbartą grožį sąlygoja objekto dalių ar elementų santykiai. Hėgelis

grožį įžvelgia objekto turinyje, idėjose, vertybėse. Š. Lalo, E. Diurkheimas mano, kad kūrinio

vertę apsprendžia visuomenė, nuo jos raidos priklauso ir grožio vertybių raida (Jovaiša, 1996,

p. 60).

Grožis kaip savarankiška tikrovės apraiška glūdi gamtoje, regimuosiuose,

girdimuosiuose ir choreografiniuose meno kūriniuose, žmonių buityje ir santykiuose.

(Jovaiša, 1996, p. 60). Grožis pajuntamas pojūčiais (pvz.: regimasis – rega). Objekto

atvaizdas nėra paprastas – tik toks kuris emociškai, bet nesuinteresuotai suvokiamas kaip tam

tikros tikrovės išraiškos bei santykių ideali reikšmė bei prasmė. Pojūčiai atspindi ir

informacijos reikšmę, kuri labai svarbi ugdymo procesui pvz.:. objekto vaizdą. Vaizdas

peržengia pojūčių ribą ir pasiekia emocijų ir proto sferas, kur jis vertinamas, išgyvenamas ir

įgyja papildomą, netiesioginę reikšmę atskleidžiančią to objekto struktūros ypatumus, prasmę,

tikslingumą. Netiesioginę informaciją žmogus gali suvokti tik betarpiškai, emocijomis, proto

intuicija įžvelgdamas objektyvią jo prasmę, kuri sukelia jam smagumo pojūtį, nesusietą su

biologiniais ar praktiniais interesais, tada gėrimasi grožiu, pasineriama į kontempliaciją.

Aplinką suvokiantis subjektas paprastai išskiria tik specifines juslėmis suvokiamas ir

estetiškai galimas vertinti objektų grupes. Taigi fizinė aplinka gali būti vertinama estetiškai

(gali tapti estetikos objektu). Aplinkos estetika yra daugiamatė, nes žmogus dvejopos

prigimties: gamtos dalis (kūrinys) ir gamtos pertvarkytojas.

Pagal J. Mulevičienę (2005) aplinka – tai visuma veiksnių, darančių įtaką asmenybei ir

sukeliančių tam tikras psichines reakcijas. „Atskiri aplinkos struktūros komponentai pasižymi

9

skirtinga poveikio galia“ (Mulevičienė, 2005, 43p.). Pasak Mulevičienės (2005) Vaitkevičius

teigia, kad asmenybės formavimasis priklauso nuo visuomeninės patirties įsisavinimo ir nuo

tiesioginio asmens bendravimo su aplinka.

Pagal Gaižutį (1982) gamtos grožio suvokimas didelis žmogaus kultūrinis pasiekimas

(pirmykštis žmogus gamta nesigrožėjo, net ir išprusus liaudis kaip graikai ir tai gamtos

nevertino ir nelaikė ypatingu meno objektu, nors kartais ir pasigrožėdavo). Žmogus pajuto

didelę meilę gamtai kai nuo jos nutolo(pramonė, technologijos, civilizacija). Teko į gamtą

pažvelgti iš naujo. Be praktinių sumetimų (pastebėjo peizažo spalvas ir ritmą). Romantizmas

padėjo žmonėms išsaugoti jautrumą gamtai – labai reikšmingą dvasinę vertybę (Ž. Ž. Ruso

prabilo apie subtilų simpatijos jausmą gamtai. Šis jausmas padeda žmogui savo giminiškumą

gamtai, visai organinio ir neorganinio pasaulio gyvybei). Japonijoje simpatijos jausmas

gamtai puoselėjamas ir perduodamas iš kartos į kartą, tai nacionalinės psichologijos savybė.

Šis jausmas ugdomas visur: šeimoje, mokykloje, kultūros įstaigose. Turi sukaupę daug

patyrimo kaip ugdyti vaikų meilę gamtai, kaip išmokinti stebėti ir gėrėtis.

Ugdymas su grožio vertybėmis susijęs taip, kaip ir su kitomis tikrovės vertybėmis.

Grožio išgyvenimas turi didelę ugdomąją reikšmę, nes jis patraukia asmenybės jausmus ir

protą, įtikina savo vertybėmis. Todėl mokant ir auklėjant gamtos objektuose ir reiškiniuose,

kūrybos rezultatuose ieškoma to, kas sukelia grožio išgyvenimą. Visi dėstomi dalykai yra

neišsemiamas estetinių išgyvenimų šaltinis, reikia tik gebėti jį atskleisti.

Jovaiša teigia, kad kai ugdymas grindžiamas estetika, ugdymas veiksmingas ir reikšmingas

vaiko dvasiniam gyvenimui (Jovaiša, 1996). Jovaiša teigia kad estetinis auklėjimas vyksta

pasitelkiant regėjimą ir klausą. Pasak autoriaus aplinkos estetiškumas kuria žmoguje

grožėjimosi, gerumo, švelnumo jausmus. Taigi estetinis ugdymas įtakoja ir dorovinį ugdymą.

Vienas iš estetinio ugdymo uždavinių formuoti gamtos, žmogiškųjų santykių, visus supančios

aplinkos grožio suvokimą. Plėtoti meninius ir kūrybinius sugebėjimus( pagal Gaižutį

Mulevičienė, 1988). „Atsiradęs santykis tarp žmogaus ir estetinių objektų suponuoja aplinkos

pažinimą, jos perteikiamų vertybių, normų suvokimą, nepertraukiamą žmogaus aplinkos

vystymąsi“ (J. Mulevičienė, 2005, p. 48).

Žmogus veikiamas estetinio neišsiauklėjimo gali pažeisti ir žeminti savo prigimtį,

paneigti vertybes.

Vis labiau pripažįstama, kad menas yra pamatinė mąstymo forma. Todėl R. A. Smith

mano, kad viena svarbiausių mokyklinio ugdymo funkcijų – turėtų būti estetinio pažinimo

ugdymas (2000, 43 p.), o atitinkama mokymosi veikla planuojama vadovaujantis žmogaus

vystymosi psichologija. Taip pat pritaria, kad viena iš estetinio lavinimo dalių padedančių

10

ugdyti visuminį estetinį suvokimą yra meno kūryba ir atlikimo kompetencija. R. A. Smith

mano, kad estetinis ugdymas yra labai ilgas ir nuoseklus procesas, kuris turėtų būti

kiekybiškai besiplečiantis (ankstesnio etapo pasiekimai turi tapti vėlesnio pagrindu) (2000,

46 p.). Pagrindinis tokio ugdymo tikslas – ugdyti gebėjimą suvokti. Estetinio lavinimo

procesą organizuojant tam tikais etapais pasiekiami geresni rezultatai. Keli estetinio lavėjimo

etapai:

I etapas – laikotarpis nuo vaikų darželio iki trečios klasės. Tai formalaus estetinio

lavinimo etapas. Čia prasideda polinkių formavimasis. Demonstruojant įvairių dalykų

estetines savybes (meno kūrinius, gamtos objektus, pačių mokinių darbus) vaikai mokomi jais

džiaugtis, gėrėtis jų išvaizda. Vaikus žavi daikto spalva ir naujumas. Sudominama meno

kūriniais: jie ne tik stebimi, bet ir kuriami. Formuojamas mokinių meno pasaulis, gebėjimas

jausti meną. Vaikai taip pat intuityviai susikuria nukreiptumo į objektą jausmą. Visas šis

procesas tikslingas – juda link subtilesnio suvokimo antrame etape.

II etapas (4-6 klasė). Mokoma suvokti meno kūrinių savybes, vidinius santykius ir

prasmes. Taip pat nagrinėti kūrinius laikotarpio, tradicijų ir stiliaus aspektais. Mokiniai

kompleksiškiau suvokia kitų ir savo darbus. Jie ne tik analizuoja kitų darbus, bet ir patys

kuria.

Taigi estetinis ugdymas neatsiejamas nuo meninio ugdymo, nes meninis ugdymas

aprėpia visa, kas būtina, jog individas susidūręs su girdimojo, regimojo ar žodinio meno

kūriniais, turėtų gerai išlavintą meninį jausmą, nes tik tada suvoks meno kūrinio teikiamą

naudą. Gerai pasirengusiam gali suteikti daug estetinių išgyvenimų. Estetiniai išgyvenimai

teigiama linkme formuoja savąjį „aš“ bei humanistinį mąstymą.

Meninio ugdymo teorijos, apie estetinį ugdymą:

Formuojančioji meno teorija: R. A. Smith (pagal F. von Schillerį, 1976) teigia, jog

estetinis ugdymas - tai charakterį formuojanti sritis. Jis atlieka svarbią moralinę funkciją, nes

meno kūriniai pasižymi savybėmis kurios būdingos ir savojo „aš“ savybėms: pusiausvyra,

harmonija. Keičia požiūrį ir santykius tiek su meno kūriniais, teik su gamtine aplinka. Pagal

H. Readą (1969) teigia, kad estetinė veikla labai svarbi, nes kuriant gražius dalykus

(piešinius), emocijos išsikristalizuoja į tai kas įgis dorybės formą.

Reveliacinės meno galios teorijose meno kūrinių supratimas siejamas su menininko

gebėjimu pažinti tikrovę ir kritiškai žvelgti į gyvenimą. Tai žmogiškoji tiesa apie dalykus

išreikštus estetine ar dramine forma, tiesa, labiau panašėjanti į estetinę išmintį.

Abi šios teorijos (formuojančioji ir reveliacinės galios) sutinka, kad kuriant ar

suvokiant meno kūrinį į pagalbą pasitelkiamos intelektualinės funkcijos: suvokimas, atmintis,

analizė, diferenciacija ir kt. Abi teorijos yra pažinimo teorijos. Pažinimas ir žinios yra labai

11

reikšmingi estetiniam suvokimui. Stebimas objektas domina ir kelia norą jį toliau pažinti.

Tam be abejo būtinos žinios bei gebėjimas suvokti, kurie turi būti įgyjami anksčiau.

M. C. Beardsley, (pagal R. A. Smith, 2000) estetinės patirties teorijoje sujungiamos į

vieną formuojančiosios ir reveliacinės meno funkcijos. M. C. Beardsley savo estetinės

patirties teorijoje išskiria penkis estetiškumo kriterijus:

- tikslo kryptingumas (iš anksto numatomas objektas – pvz.: vizualiojo meno kūrinys,

gamtos objektas, į kurį kreipiamas dėmesys. Gilinantis į turinį suvokiama, kad objektas yra

paveikęs ar veikia stebėtoją tinkamu ir teisingu būdu);

- suvokta laisvė (tai pasitenkinimo jausmas, patiriamas, kai atsiribojus nuo nerimą

keliančių ir įkyrių minčių, atsiduodama ypatingiems dalykams);

- bešališkas afektas (tai aktas, kurio metu kas nors išgyvenama esant tam tikram

emociniam atstumui);

- gyvas atradimas (stebint objektą kuriama prasmė, kuri estetinę patirtį sieja su kitomis

patirties rūšimis. Kuo daugiau atrandama tuo daugiau sukuriama prasmių, taip pat turtėja ir

estetinė patirtis); meno kūriniai turi didelę galią stimuliuoti estetinius išgyvenimus. Gamtos

šedevrai (kūriniai) taip pat pasižymi takia galia. Belieka tik pažinti, atrasti bei patirti estetinius

išgyvenimus;

- asmeninė integracija (vientisumas) – tai savojo „aš“ ir kartu vieno individo

dvasiniame pasaulyje pasireiškiančių išgyvenimų, patirties – darna. Raminanti dvasinė būsena

jaučiant vienovę ir pajėgiant savyje (darnioje individualybėje) sutelkti suvokimą, jausmus,

emocijas, idėjas. (Smith, pagal Beardsley, 1982).

N. Goodlado pažinimo teorijoje teigiama, kad pažinimas yra susipynęs su jausmu, kad

pažįstama savo emocijomis. (Goodladas, 1992).

Estetinių jausmų savitumas: „estetinis ir meninis auklėjimas ugdo vaiko

emocionalumą. Individo jausmai tai nepakartojamas jo santykių išgyvenimas su tikrove

(žmonėmis, daiktais, reiškiniais) ir pačiu savimi. Jausmai skirstomi į trumpalaikius (emocijos)

ir ilgalaikius, pastovius“ (Gaižutis, 1982, p. 81). Ilgalaikiai jausmai siejasi su sąlyginiais

refleksais ir formuojasi žmogaus visuomeninės praktikos eigoje. Emocijos siejasi su žmogaus

sąmonės ir pasąmonės psichofiziologine veikla. Kai kurios jų turi akivaizdų biologinį

pagrindą, bendrą žmogui ir gyvūnui. Bet žmogus nuo gamtos skiriasi kilniomis emocijomis ir

jausmais (intelektiniais, doriniais ir estetiniais). Emocijas dar galima pavadinti bendraisiais

žmogaus poreikiais. Jos gaivina ir stimuliuoja gyvenimo patyrimą (ne tik tą kurį žmogus gali

įsisąmoninti ir analizuoti, bet ir tą kuris intuityviai juntamas).

Pagal A. Gaižutį (1982), estetiniai jausmai skiriasi nuo kitų kilnių jausmų savo

specifika. Jų prigimtis ir struktūra labai sudėtinga. Aiškinami irgi įvairiai. Anglų empirikai

12

įrodė, kad estetinis išgyvenimas – sudėtinga psichinė reakcija, turianti intelektinių ir jutiminių

ypatumų, veikiama aktyvios vaizduotės, jie iškėlė tobulo skonio idėją (XVII-XVIII E.

Berkas, D. Hiumas, F. Hačisonas). I. Kanto teorija: jo manymu estetiniam jausmui būdingas

„nesuinteresuotumas“. Tuo jis skiriasi nuo malonumo jausmo, teigiamų moralinių emocijų ir

teorinių samprotavimų. „Nesuinteresuotumo“ pagrindas objekto tikslingumo ir formos

vienybė, kuri atsiskleidžia stebint jį ypatingu būdu, nešališkai.

Kai kurie filosofai teigia, kad estetiniai jausmai yra aktyvūs (steniniai), kad jiems

būdingas teigiamas emocinis tonusas – malonumas ir džiaugsmas. Nes tam tikras estetinis

objektas (peizažas, kūrinys) mus paveikia savo tobula struktūra taip, kad jį suvokiant,

emociniai impulsai darosi labai reikšmingi, savarankiškesni ir nepriklausomi nuo „žadintojo“.

Bet estetiniai jausmai nėra paprasta emocinė, o sudėtinga ir prieštaringa reakcija

(estetinio jausmo reakcijos: juokas ir pasišlykštėjimas, meilė ir neapykanta, džiaugsmas ir

liūdesys ir kt.). Kiekvienu atveju reakcijų deriniai vieni kitus papildo, paįvairina ir yra

nepakartojami. Stebėdami objektą patiriame labai įvairios krypties ir intensyvumo jausmus.

Įvairi jausmų gama daro estetinį jausmą subtilų ir patrauklų (sukelia žavesį). Vaikų estetinis ir

meninis auklėjimas yra tikslingas tik tada kai atveria jiems naujus malonumo ir džiaugsmo

šaltinius, paįvairina emocinę atmintį. Emocijos ir jausmai turi didelę įtaką vaiko psichikai,

pagreitina arba sulėtina mąstymą, daro jį produktyvesnį, grūdina arba silpnina vaiko valią.

Estetiniai jausmai yra labai asmeniški ir socialūs. Jie sudvasina vaikų santykius, bendravimą

su vyresniais, formuoja idėjinius įsitikinimus ir pasaulėžiūrą. Tik didelėmis pastangomis

grožio poreikis, dėmesys ir meilė tampa natūraliu vaiko poreikiu. Eksperimentai rodo, kad

net nesudėtingų spalvinių derinių, kompozicijos pajutimas priklauso nuo individualių vaiko

savybių ir nuo jo bendros estetinės kultūros. Pereidamas nuo vieno amžiaus tarpsnio į kitą

vaikas darosi estetiškai jautresnis, kinta emocionalumas (emocionaliausi vaikai ir paaugliai).

Estetiniai jausmai turi didelę įtaką vaiko dvasiniam brendimui, jų pasaulėjautai ir

pasaulėžiūrai (Gaižutis, 1982).

Grožio jausmus sukelia labai įvairūs objektai: gamtos reiškiniai, žmonių veikla ir

išvaizda, meno kūriniai. Grožis gali sietis ir su džiaugsmo akimirkomis, liūdesiu, ilgesiu.

Todėl estetinis jausmas negali būti tapatinamas tik su malonumu ir menu. Tinkamesnė sąvoka

– estetinis išgyvenimas, pažymintis ypatingą objekto ir subjekto santykį. Estetiniai jausmai

glaudžiai siejasi su aktyvia vaizduotės ir intelekto veikla.

Pasak Gaižučio (1982) estetinius jausmus sąlygoja visuomenės raida, o jų reiškimąsi

veikia visa žmogaus struktūra. Estetinius jausmus žadina individo poreikiai. Jei neturi

estetinių poreikių tai nepatiria ir estetinių jausmų. Todėl būtina aktyviai lavinti vaikų

13

estetinius poreikius. Šie poreikiai formuojasi mokinių socializacijos eigoje. Gaižutis (pagal D.

Uznadzę, 1966) teigia, kad jei vaikas jaučia grožio poreikį ir yra sąlygos tą poreikį patenkinti,

tada susidaro fiksuojamoji nuostata. Ji suaktyvina vaiko dvasinę veiklą, daro įtaką jo sąmonei

ir pasąmonei. Nuostata reiškiasi asmenybės orientacijos forma. Asmenybės vertybių

orientacija viena nuostata neapsiriboja. Kai kurie mokslininkas teigia, kad nuostata padeda

žmogui gauti tokios informacijos kuri patenkintų jo poreikius, kultūros lygį, gyvenimo būdą.

Estetikai ypač vertinga psichologijos ir sociologijos įtaka, nes padeda subtiliau

paaiškinti estetinių jausmų prigimtį kuria remiasi kūrybos, suvokimo, vertinimo procesas.

Psichologija padeda nustatyti subjektyvios interpretacijos vietą kūryboje ir suvokime. Įrodo,

kad ir objektas ir subjektas sąlygoja estetinius jausmus. Sociologija – giliau suprasti meninės

kūrybos ir suvokimo objektyvią reikšmę ir santykį su kitomis kultūros vertybėmis.

Menas, pagal šiuolaikinį lietuvių kalbos žodyną – 1. kūrybinis tikrovės perteikimas, 2.

meistriškas mokėjimas. „Ugdymas“ – auklėjimas, plėtojimas.

Visais laikais egzistavo vis kiti kultūros lygmenys, skirtingos vertybės, požiūris į

gyvenimą. Nūdienos gyvenimo kultūra orientuota į individualybės puoselėjimą bei ugdymą.

Mokyklai iškelti nauji uždaviniai – harmoningos asmenybės ugdymas (visybiškas asmenybės

ugdymas). Pirmoje vietoje vertybių ugdymas, socialinių įgūdžių formavimas, saviraiška.

Individualybės unikalumas yra vienas didžiausių kultūros laimėjimų (Matonis, 2000, 8p.). V.

Matonis (2000) teigia, kad JAV meninio ugdymo teoretikai B. Reimeris, R. A. Smithas, H.

Gardneris individualybės unikalumui ugdyti tinkamiausiu laiko didįjį meną. Meno kūrinių

tobulumas, estetiškumas padeda maksimaliai atsiskleisti individualybės bruožams. Meninis

ugdymas gali padėti išspręsti subjektyvius individo prieštaravimus. Meno suvokimas ir

meninė patirtis įgalina nuodugniai perimti tautoje puoselėjamus visuomenės bei žmogaus

idealus. Menas idealus paverčia jutimiškai suvokiamais.

Visi jutimai, dėl jų ypatingos prigimties, žodžiais tiksliai nenusakomi. Meno galia yra

būtent nekalbiniame mąstyme. Tik menas sudaro sąlygas juos perteikti, išreikšti. Suteikti

jiems apčiuopiamą, materialų pavidalą, išraišką. Menas prabudina jausmus. Taigi meninio

ugdymo paskirtis kiekvienam asmeniui išugdyti jautrumą menui (didinti ugdytinių meninę

patirtį, atsižvelgiant į įvairių meno sričių prigimtį). Bendrasis meninio ugdymo tikslas kaip

teigia autorius (pagal B. Reimerį) – tobulinti žmonių gyvenimą, turtinant jų emocinę patirtį

meno kūrinių savybėmis. Kultūriniam suvokimui ir brendimui menas turi netgi didesnę įtaką

nei mokslas, nes turi aiškią medžiaginę terpę, išraiškos priemonių įvairumą. Tai nekalbinio

mąstymo galios pasireiškimas.

14

Esminė meno savybė – subjektyviojo jausmų pasaulio pažinimas. Bet kokios meninės

išraiškos perteikia subjektyvius potyrius ir praplečia žmogaus sampratos galimybes.

Todėl ugdymas turėtų būti grindžiamas efektyviu visuotiniu meniniu ugdymu.

Pagal T. Dalley (2004) meninis ugdymas netik reikšmingas žmogaus vertybių

formavimui bei individualių asmenybės galių atskleidimui, bet ir kaip terapinė priemonė. Kai

kurios meno rūšys padeda įveikti psichinę įtampą ir nervingumą, daro gyvenimą vientisesnį.

Gaižutis teigia, jog labai seniai pastebėta kad menas turi terapinį poveikį (senovės

Romoje, Indijoje, Kinijoje). Vienas gydymo būdų – dailės terapija (vizualinė išraiška turinti

terapinį ir kompensuojamąjį poveikį). Vaikai savo gyvenime patiria daug neigiamų jausmų ir

išgyvenimų. Gali patirti traumų: fizinių arba dvasinių kurios gali priversti vaiką užsisklęsti

savyje. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, pasikeitus aplinkai ir reikalavimams (pvz.: iš ketvirtos

klasės perėjimas į penktą) gali sukelti psichinę įtampą ir nervingumą. Dažniausiai vaikai

praranda pasitikėjimą savo dvasinėmis jėgomis dėl loginių ir verbalinių priežasčių. Dėstant

daugelį dalykų vis daugiau reikalaujama: mąstymo ir verbalinių sugebėjimų. Šiuo atžvilgiu

vizualinė raiška padeda atstatyti sutrikusią vaiko emocinę pusiausvyrą. Nes vaizduojamasis

menas visiems prieinamas, nepripažįsta išankstinių ir griežtų taisyklių.

Mokslininkai padarė išvadą kad vaiko meninė veikla, kuria vaikas pasiekia tam tikrų

rezultatų, iškelia jį vienmečių akyse ir sutrikus psichikai padeda geriau save vertinti.

Vaizduojamasis menas padeda vaikui lavėti kaip vertingai asmenybei, sugebančiai savitai

išreikšti save, savo požiūrį į žmogų ir daiktus, į aplinkinį pasaulį.

Subtiliai auklėjant menu, galima panaudoti vaikų energijos perteklių ir stimuliuoti jų

pusiausvyrą aplinkoje (Gaižutis, 1982).

Taigi meninė veikla atranda savo vietą ir specialiojoje pedagogikoje ir psichologijoje.

Kadangi ši veikla leidžia neverbališkai atskleisti jausmus bei išgyvenimus, vis plačiau

naudojama kaip gydomoji priemonė. Tai beribės laisvės pasireiškimas, padedantis

komunikuoti psichologinių bei kitų problemų turintiems asmenims. Tačiau pedagogikoje,

priešingai nei psichologijoje, meninė veikla neturi būti spontaniška ir visiškai neribojama, bei

traktuojama kaip laisvos veiklos sritis. Siekiant tam tikrų rezultatų ji turi būti kryptinga ir

kontroliuojama. Be abejo būtina palikti erdvės raiškai bei kūrybiškumui, nes griežti

apribojimai, kaip ir visiškos laisvės suteikimas, neleidžia telktis į dalykinę meno paskirtį. Net

taikant tokio pobūdžio terapiją veikla kontroliuojama. Beribė pasirinkimų galimybė veda į

chaotišką individualų elgesį. Demokratinis meninis ugdymas bei tokia meninio ugdymo

doktrina siekia derinti įvairius estetinius ir meninius skonius, skirtingas nuostatas ir

orientacijas, nevienodas menines pažiūras ir teorijas. Šis ugdymo principas apjungia

15

kraštutinumus: visišką kūrybos ir raiškos laisvę, bei visišką suvaržymą ir griežtus

reikalavimus.

Meninis ugdymas neatsiejamas nuo vertinimo. Tačiau kiekybiškai įvertinti labai

sunku, nes susiduriama su daugybe kriterijų bei vertintojo nuostatomis. Vis dažniau

prisimenama, kad vertinant svarbi ir autoriaus nuomonė, todėl bandoma sukurti meninio

vertinimo metodiką kuri būtų grindžiama mokytojo pokalbiu su mokiniu. Pokalbio metu

galima pasinerti į kūrinio gilumines prasmes, patirti estetinį ir meninį supratimą.

Anglijos mokslininkai išskyrė mokinių meninio lavėjimo fazes, savitai

pasireiškiančias įvairiose meno srityse (Matonis, 2000): ikisimbolinė, figūrinė, scheminė,

taisyklių sistemos ir metakognityvioji. Jos siejamos su amžiaus tarpsniais – atitinkamai 0-2, 2-

5, 5-8, 8-15 ir vyresni nei 15 metų mokiniai. Kiekvienas individas bręsta nevienodai, turi tik

jam būdingus ypatumus, bet ir atskirose meninėse srityse vaikai bręsta nevienodai.

Atsižvelgiant į tai įvairių meno sričių įsisavinimui nėra absoliučiai aktuali raidos psichologija.

Meniniame ugdyme raidos psichologija gali būti tik orientyras, į kurį atsižvelgti būtina bet jis

nėra absoliučiai visiems tinkamas (Matonis, 2000).

Pasak V. Matonio praktiškai pažįstant meną išskiriamos penkios sritys: meninės

veiklos prigimtis, žmogaus dvasios pasaulio struktūra, žmonių dvasinio aktyvumo pagrindinės

formos, gyvenimo stiliaus ypatumai, intelektų įvairovė:

1. Meno kūrybinė veikla pagal naudojamą medžiagą ir remiantis laiko ir erdvės

substancijos principu skyla į keturias sritis: žodžių, garsų, regimosios rimties ir

regimojo judėjimo meną. Iš statinės medžiagos kuriami dvimatės ir trimatės plastikos

bei architektūrinio meno kūriniai.

2. Visų keturių meninės veiklos sričių ugdomoji galia atitinka žmogaus dvasios pasaulio

struktūrą. Atskiros meno sritys siejasi su atskirais žmogaus dvasinio pasaulio sandais.

Pvz.: vizualiam menui artimas vaizdinių pasaulis. Visgi meno kūrybai apskritai

būdingas visuminis dvasios aktyvumas. Kūryboje išryškėja tai vienas tais kitas

psichinės veiklos komponentas.

3. Meno būties kultūrinį pamatą sudaro pažintinis, vertybinis ir projektinis žmogaus

dvasios aktyvumas bei bendravimas. Šios aktyvumo formos glaudžiai siejasi su

psichologine dvasinio pasaulio struktūra ir su esminėmis meninės veikos sritimis.

4. Pagrindiniai gyvenimo stiliaus elementai: specialus žodynas, garso intonacijos,

elgsena ir išvaizda.

5. Meninio ugdymo koncepcija glaudžiai susijusi su intelektų įvairovės teorija. Šios

teorijos autorius profesorius H. Gardneris. Jis išskyrė 7 intelekto tipus: kalbinį,

muzikinį, loginį matematinį, erdvinį, kūniškąjį kinestezinį, vidinį asmeniškąjį ir

16

tarpasmeninį. Penki intelekto tipai adekvatūs penkioms meninės veiklos sritims. Pvz.:

erdvinis intelektas susijęs su daile. Loginis matematinis ir vidinis asmeniškasis vieni iš

svarbiausių meninėje veikloje: loginis matematinis pasireiškia ritmo pajutime,

perspektyvoje, proporcijose; vidinis asmeniškasis gal net pats svarbiausias bet kokioje

meninėje veikloje nes susijęs su emocijų pasauliu, refleksiniu mąstymu. Meninė veikla

tai bene idealiausios sąlygos visų intelekto tipų plėtojimui.

Dėl šių priežasčių meninė veikla labai aktuali kuriant naujas programas. Vis daugiau

kalbama apie meninės veiklos integratyvumą. B. Reimeris siūlo naudotis daugelį meno sričių

apimančiomis pamokomis. Šių pamokų metu būtų mokomasi atskirų meno šakų unikalumo

bei bendrųjų meno ypatumų.

Kitų dalykų mokytojams (ne meninių) visai nesunku perimti meniniam ugdymui

būdingas savybes – kūrybą, suvokimą, supratimą, vertinimą. Menas įtakoja tų intelekto

savybių, gebėjimų ir gabumų vystymąsi, kurie ugdomi per visų dalykų ugdymo procesą (visų

dalykų pamokose) (Goodladas, 1992). Be abejo integruojant meną ar meninę veiklą į kitus

dalykus būtina atsižvelgti į jų panaudojimo, pritaikymo galimybes. Pamokas reikia taip

organizuoti, kad nenukentėtų menas (integruojant meninę veiklą mokiniai lengviau suvokia

dėstomą medžiagą, bet tai mažai įtakoja mokinių meninį suvokimą, vertinimą). Meninę veiklą

reikia suderinti su pamokos tema, planais, kontekstu. Bet kokioje pamokoje galima naudotis

literatūra, daile, drama, muzika. Be abejo integravus meną mokytojams tenka papildomai

ruoštis, mokintis, persikvalifikuoti, įgyti meno žinių (Goodladas, 1992).

Dabartinėse mokyklose, 6 klasėse, meniniam ugdymui skiriama labai mažai dėmesio.

Per savaitę skiriamos trys valandos: po vieną muzikai, dailei ir choreografijai (5 klasėse tik

dvi valandos, nes nėra choreografijos). Apskritai į šiuos dalykus žiūrima kaip į antraeilius,

nesvarbius, kaip į pramogą. Pirmoje vietoje matematika, lietuvių, anglų kalba, socialiniai

mokslai. Tai susiję su visuomenės ekonominiais siekiais, su vartotojiška kultūra. Mokytojai

taip pat visai neturi autonomijos spręsti vieno ar kito dalyko reikšmingumo ar pamokų kiekio.

Visa tai apsprendžiama netgi ne mokykloje. Ruošiant būsimus mokytojus jau yra kreipiamas

dėmesys į meninį ugdymą, studentai turi galimybę pasirinkti meno sritį kuria norėtų užsiimti

(Matonis, 2000). Mokyklose vykstančiose pamokose viskas priklauso nuo mokytojo, nuo jo

noro integruoti meninę veiklą, bei gebėjimo tai realizuoti. Taip pat mokytojas susiduria ir su

mokinių tėvų bei mokytojų priešiškumu, nes daugelis mano, jog meninė veikla tai tik

atsipalaidavimo forma, žaidimas, o ne sistemingas intelektinių gebėjimų ugdymas.

Visuotinės menino ugdymo programos viena iš esminių paskirčių – teikti mokiniams

maksimalias motyvacijos galimybes. Įveikiant mokymosi metu kylančias neigiamas emocijas

(apatiją, nuobodulį). Ši demokratinio meninio ugdymo idėja kilo daugelyje JAV ugdymo

17

centrų. Amerikos mokslininkai teigia, kad meninis ugdymas turi užimti daug svarbesnę vietą

nei iki šiol. Priežastys:

- ugdant vertybinį suvokimą meno vaidmuo yra bene svarbiausias (tai atsvara vertybių

tolsmui, pvz.: darbštumo, atsakomybės, sąžiningumo);

- menas laikomas bene vienintele jaunosios kartos kūrybiškumo ugdymo priemone.

Meno kūryba turi didžiulę galią modeliuoti individualybės dvasinį pasaulį;

- menas vaidina didelį vaidmenį skleidžiant intelekto pažintines galias, tai vienas iš

svarbiausių veiksnių individo raidoje (Matonis, 2000).

„Užkertant kelią meniniam lavinimui, atimama galimybė visapusiškai ugdyti protinius

sugebėjimus“ (Johnas I. Goodladas, 34 p.). E. Eisneris teigia, kad mene slypi didžiulis

potencialas, kurio užtektų netik pasiruošti meniniam ir estetiniam žmonių bendravimui, bet ir

papildyti tai, ką teikia kitos žinių ir pažinimo sritys. Menas leidžia nuodugniau suvokti,

aktyviau domėtis, mąstyti ir netgi peržengti pažinimo ribas.

Meno misija – žmonijos humanizavimas. V. Matonis (pagal Dewey, 1971) teigia:

meno funkcija yra moralinė ir estetinė, menas kuria harmoningesnę ir didingesnę asmenybę.

A. Gaižutis (1982) teigia: ugdant harmoningą asmenybę didėja estetinio ir meninio

auklėjimo reikšmė. Estetinė kultūra reiškiasi įvairioje žmogaus veikloje. Tokiu būdu ji

atkuriama, tobulinama, realizuojama. Meninė kultūra tėra sudėtinė estetinės kultūros dalis. Ji

pasireiškia specifine menine veikla ir jos rezultatais.

Vaikų estetinis ir meninis ugdymas turi savitą tikslą: ugdo estetinę ir meninę kultūrą,

diegia meilę grožiui ir moko subtiliai elgtis, žadina saviraiškos ir kūrybos poreikį. Jis

socializuoja vaiką, skatina ir ugdo jo individualumą, kūrybines galias idėjinius įsitikinimus.

Šio auklėjimo tikslas pasiekiamas tik kai nuolat tobulinama realioji vaiko gyvenimiškoji

veikla. Estetinė kultūra tik tada įgauna vertybinį pavidalą kai grindžiama veiklos ir

bendravimo principais (Gaižutis, 1982).

Gamtamokslinis ugdymas pagrindinėje mokykloje svarbus kiekvienam šiuolaikiniam

žmogui tam, kad jis suprastų pasaulį kuriame gyvena, gebėtų suvokti mūsų planetos gyvybę

palaikančias sistemas ir procesus, atsakingai taikyti gamtotyros žinias kasdieniame gyvenime

bei profesinėje veikloje. Svarbu ne tik perteikti mokiniams esmines gamtos mokslų žinias, bet

ir ugdyti jų bendruosius ir konkrečiuosius dalykinius gebėjimus, kad moksleiviai patys galėtų

atrasti ir patirti pažinimo džiaugsmą, atpažintų ir išmoktų dalyvauti sprendžiant įvairias,

susijusias tiek su gyvąja, tiek su negyvąja gamta problemas, atsakingai priimtų sprendimus ir

jais pasitikėtų, gebėtų dirbti kolektyve. Nemažiau svarbios ir ugdomos vertybinės moksleivių

18

nuostatos, įgalinančios moksleivius tapti brandžiomis asmenybėmis, kurioms nesvetimos

bendrosios žmogaus moralės normos (vertybinės nuostatos: iniciatyvumas, veiklumas,

kūrybiškumas, atvirumas kaitai, ieškojimams, naujoms idėjoms, poreikis tobulėti; pagarba

gyvajai ir negyvajai gamtai, atsakomybė už jos išsaugojimą ir racionalų išteklių panaudojimą;

rūpinimasis kitais, neabejingumas viskam, kas vyksta šalia, atsakomybė už save ir savo

veiksmus; savigarba bei pagarba kitiems) (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios

programos, 2003-2005, p. 377).

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose nurodomos tokios

svarbiausios gamtamokslinio pažinimo proceso organizavimo kryptys:

mokinių kritiško mąstymo ugdymas; atsižvelgimas į kiekvieno moksleivio

individualią patirtį; mokiniai turi gebėti taikyti įgytas gamtos mokslų žinias ir gebėjimus

naujose situacijose; saugios, etiškos, praktinės veiklos užtikrinimas; moksleivių

savarankiškumo ugdymas; aktyvių mokymo metodų naudojimas; tinkamos kalbos vartojimo

puoselėjimas; dėmesys socialiniams aspektams (žmogaus ir gamtos santykiams, gamtos

išsaugojimo perspektyvoms ir žmonijos vystymuisi).

Gamtamokslinis ugdymas remiasi biologijos, fizikos, chemijos, astronomijos, bei

geografijos žiniomis. Padedama išsiugdyti sveikos gyvensenos, ekologinio suvokimo

įgūdžius, suprasti, kad gamtotyros žinios daro didelę įtaką visuomeniniam, politiniam ir

ekonominiam žmogaus gyvenimui. Gamtos pasaulis vientisas todėl ugdant moksleivius

negalima apsiriboti atskirų gamtos mokslų dalykų dėstymu. Reikia nagrinėti bendrus sąlyčio

taškus: bendras gamtamokslines temas, glaudžiai susijusias su mokinių kasdieniu gyvenimu.

Dėl šių nuostatų kuriamos integruoto ugdymo programos bei vadovėliai. 5-6 klasių vadovėliai

ir pratybų sąsiuviniai, bei mokytojo knyga parengti vadovaujantis nauju požiūriu į ugdymo

tikslus. 5-6 klasių vadovėliai giliai integruoti. 5 klasės vadovėlyje pateikiamos ekologijos,

zoologijos, botanikos, geografijos, žmogaus anatomijos ir fiziologijos, sveikos gyvensenos,

aplinkosaugos ir technikos mokslų žinios. Jame yra 6 skyriai: “Miške“, „Mūsų namai“,

„Žmogus“, „Oras, vėjas ir vanduo“, „Ežeras, kūdra, upė“, „Prie jūros gyvename“. Vadovėlyje

integruoti įvairūs gamtos mokslai: botanika, zoologija, ekologija, anatomija, fiziologija,

gamtos apsauga, taip pat geografija, sveika gyvensena, inžinerija.

6 klasės „Gamta ir žmogus“ vadovėlis labai skiriasi nuo penktos klasės „Gamta ir

žmogus“ vadovėlio. Jame integruotos astronomijos, fizikos, chemijos, mikrobiologijos,

evoliucijos žinios. Čia nagrinėjami skyriai „Saulės sistema“, „Medžiagos“, „Ląstelė“,

„Evoliucija“, „Judėjimas“, „Šviesa ir garsas“, „Augame ir bręstame“, „Energijos šaltiniai ir

oras“. Giliai integruoti gamtos dalykai: chemija, fizika, astronomija, mikrobiologija.

19

Vadovėlyje daug teorinės medžiagos ir sunku atrasti sąsajas su estetika ar tiesiog su žmogų

supančia gamta. Jaučiama tam tikra priešprieša šiuolaikiniams ugdymo tikslams.

Gamtos mokslų mokymo metodai pagrindinėje mokykloje (Gamta ir žmogus,

mokytojo knyga, 1997): akcentuojami aktyvaus mokymo metodai – diskusija, minčių lietus,

vaidinimas, žaidimai, išvykos, stebėjimai ir bandymai, literatūros apžvalgos, kitų mokymas,

to kas išmokta taikymas. Kaip svarbiausias metodas, kurį taikant mokiniai įsimena

vidutiniškai 90 % informacijos – kitų mokymas ir to kas išmokta taikymas. Tai galima dirbant

grupėmis ar pateikiant darbą keliems mokiniams, padedant silpniau besimokantiems.

Taikymas žinių ypač naudingas tiems mokiniams, kuriems sunkiau mąstyti abstrakčiai.

Užsiimant savarankiška veikla išlieka apie 70% žinių. Diskutuojant įsimenama 50%

informacijos. Demonstruojant – 30%, naudojantis plakatais, skaidrėmis ir filmais – 20%,

skaitant – 10%, paskaitos metu įsimenama tik 5% informacijos. Ugdant vertybines nuostatas

bene svarbiausia – pagarba ir meilė gamtai. Rekomenduojami šių vertybinių nuostatų ugdymo

metodai:

- mylėti galima tik tai ką pažįsti (tam reikia turėti žinių, - dvasinio pasaulio pamatą);

- mylime tai kas didinga ir tobula (čia siūloma tik kalbėti apie pasaulio vieningumą ir

tobulumą);

- mylime tai kas naudinga (priklausome nuo gamtos – pokalbiai);

- mylime tai kas gražu (stebėti gamtos reiškinius, būti kuo daugiau gamtoje, įsiklausyti į

gamtos garus);

- mylime tai kas reikalauja globos ir užuojautos (skatinti globoti gyvūnus, auginti

gėles);

- gerbiame ir mylime savo darbą įdėtą į aplinką (nepriverstinai tvarkyti aplinką, rūpintis

ja).

Mokytojas taip pat turi būti pavyzdys šių moralinių nuostatų ugdymui.

Estetinius santykius kurti rekomenduojama pokalbiais, diskusijomis, gamtos

stebėjimais, išvykomis į gamtą. Mokiniai šiuo atveju pasyvūs stebėtojai ir paskaitų

klausytojai. Dėl vienų ar kitų priežasčių dažnai nepavyksta taikyti rekomenduojamus aktyvaus

ugdymo metodus: tai priklauso nuo mokyklos materialinės bazės, mokyklos gamtinės

aplinkos. O pokalbių ar paskaitų metu mokiniai įsimena tik apie 5% informacijos.

Gamtamoksliniame ugdyme taip pat rekomenduojama remtis grožine literatūra, kurti

vaidinimus, bet kita meninė veikla kaip pvz.: piešimas neakcentuojama.

Meninė veikla, nors ir neakcentuojama, bet apima beveik visus išvardintus aktyvaus

ugdymo metodus ir gali formuoti estetinius santykius su gamtine aplinka, tai yra meilę ir

pagarbą gamtai, norą saugoti ir globoti.

20

Meninis ugdymas įtakoja ne tik estetinių jausmų, bet ir protinių bei intelektinių

gebėjimų vystymąsi, todėl iš esmės patenkina visus ugdymo programose keliamus

reikalavimus ugdymui. Pagal V. Matonį naujoji meninio ugdymo teorija kuria „nuodugnesnį

veiksmų planą“, galintį nuvesti į konceptualiai naują veiklą (Matonis, 2000, 12 p.).

1.3. Estetinio santykio su gamtine aplinka formavimas

21

Estetinis santykis: „santykis“, pagal šiuolaikinį lietuvių kalbos žodyną, - tai daiktų,

reiškinių tarpusavio ryšys, būtinas jiems egzistuoti; „estetinis“ – susijęs su estetika.

Estetinį santykį su gamtine aplinka galima apibrėžti kaip asmens individualų, estetika

grindžiamą, ryšį su gamtine aplinka. Pagrindinės mokyklos ugdymo tiksluose estetinis

santykis įvardijamas kaip meilės ir pagarbos gamtai vertybė.

Mokiniai ateidami į 5-6 klasę jau turi susiformavusius individualius santykius su

gamtine aplinka. Kokie šie santykiai: teigiami ar ne, priklauso nuo daugelio veiksnių.

Pagal A. Gaižutį (1982) didelę įtaką ugdant vaikų estetinius jausmus, imlumą grožiui

turi šeima: gali žadinti vaikų smalsumą knygoms, muzikai, menui, jautrumą grožiui. Galima

tikėtis kad šeimose kur gerbiama knyga, domimasi menu greičiau pažadinami vaikų estetiniai

poreikiai, netiesiogiai skatinamas vaikų originalumas, saviraiška, kūrybos poreikis. Vaikų,

ypač paauglių, estetinė orientacija labai priklauso ir nuo šeimos pobūdžio (ar tėvai vienodai

išsilavinę ar ne). Pagal J. Paulionytę (2000) vaikų meninius gebėjimus įtakoja šeimos aplinka,

kuri skirstoma į materialinę aplinką, edukacinę aplinką, estetinę aplinką, bendravimo stilių,

šeimos sudėtį ir darną, genetinius duomenis (E. W. Eisneris, 1972). Tam įtakos turi ne tik

artimiausia vaiko aplinka, bet ir užsiėmimai mokykloje. Mokytojo kompetencija labai svarbus

veiksnys mokinio estetiniam skoniui formuoti. „Tyrimai patvirtino, kad gerai organizuotas

nuoseklus mokymas, kai moko kvalifikuoti mokytojai, duoda labai gerų rezultatų (Paulionytė,

pagal G. Clark, E. Zimmerman, 1997). Suaugusieji padeda realizuoti vaiko galimybes, be

suaugusiųjų vaikas vienas to padaryti negalėtų. Vaiko meninių gabumų ir polinkių įtakai taip

pat turi kultūra, įgūdžių lavinimas, asmeninės nuostatos, draugai, informacinės priemonės.

Formuoti savitą žmogaus estetinį santykį su tikrove (pasauliu) taip pat ir gamtine

aplinka, bei kitomis žmogaus veiklos sritimis ir jų rezultatais - estetinio auklėjimo tikslas.

Apskritai šiam auklėjimui aktualiausia doroviniai santykiai susiję su aplinkos tobulinimu,

pasaulėžiūra ir įsitikinimais. Ugdyti universalias žmogaus kūrybines galias ir sugebėjimus,

reikalingus kiekvienoje veiklos srityje.

Kai estetiniame auklėjime didžiausias dėmesys skiriamas menui (kūrybai, suvokimui,

skonio lavinimui) formuojamas estetinis santykis su menine aplinka. Tačiau grožis gali

reikštis ir už jos ribų. Nes estetinius jausmus sukelia ne tik meno, bet ir gamtos reiškiniai,

vaizdai, objektai, taip pat ir bendravimas tarp žmonių. Negana domėtis vien menu kad

išsiugdyti estetinės kultūros pradus. Estetinė kultūra, skoniai ir idelai turi tapti individo

psichinės sandaros dalimi. Ši kultūra skatina aktyviai, tobulai gyvenimo veiklai. (Gaižutis,

1982).

Estetinio ir meninio ugdymo tikslas puoselėti vaikų sugebėjimus taip, kad vaikai

geriau suvoktų aplinką, kad jų vizualinė išraiška natūraliai išplauktų iš jų psichinės struktūros,

22

kad ji nebūtų primygtinai orientuojama tik į visuotinai pripažintus profesionalaus meno

pavyzdžius. Mokėjimas žavėtis jų vizualine išraiška ir neįsakmi kontrolė padės vaikų

kūrybiniam aktyvumui (Gaižutis, 1982).

Estetinio ir meninio auklėjimo tikslas pasiekiamas tik kai nuolat tobulinama realioji

vaiko gyvenimiškoji veikla. Estetinė kultūra įgauna vertybinį pavidalą tik kai yra grindžiama

veiklos ir bendravimo principais.

Vaikui estetiškai reikšminga tik tokia veikla kuri jam įdomi ir atitinka jo amžiaus

ypatumus. Veikla turi skatinti mąstyti, kurti, žadinti vaizduotę ir būti tikslinga tik tuomet

sukels teigiamas emocijas. Vaikas turi pajusti, kad jo darbas svarbus: klasei, mokytojui,

mokyklai, draugams. Labai svarbus ne tik pats procesas bet ir rezultatas, bei turinys. Kūryba

turi būti reikšminga, darbas turi ką nors „paveikti“, darbas turi būti kam nors reikalingas:

eksponuojamas, nupirktas kieno nors, dalyvautų konkurse ir būtų įvertintas (pagal Gaižutį, B.

Teplovas, 1961).

Pgal A. Gaižutį (1982) ugdant estetinius jausmus ir jutimus labai svarbi vizualinė

išraiška. Regėjimas vienas svarbiausių informacijos įsisavinimo kanalų. Vizualinis menas

padeda vystytis regėjimo analizatoriams. Vaikų estetinio ir meninio auklėjimo ir lavinimo

požiūriu pirmenybė priklauso piešimui, lipdymui, šokiui ir žaidimų dramatizacijai. Nes

vaizduojamasis menas nereikalauja griežtai laikytis taisyklių. Vaikams dailė prieinamesnė nei

muzika ir literatūra (nemoka gerai skaityti, neturi klausos). Vaizduojamąjį meną lengviau

susieti su vaikų tipologiniais skirtumais, ir jis prieinamas daugeliui. Piešimas padeda lavinti

ne tik regėjimo, bet taktilinius ir kinestezinius jutimus, formuoja sudėtingesnius vaiko

santykius su aplinka, realizuoja dideles galimybes, tobulinančias visą jo psichofizinę

struktūrą, tiesiogiai siejasi su pažintiniais sugebėjimais, regimąja atmintimi. Piešimas gali būti

pavadintas neverbaline idėjų organizavimo ir vertybių išraiškos priemone, kartu gausinančia ir

gilinančia sąvokinį pažinimą ir vertinimą. Nes ne visi vaikai geba jautriai mąstyti, sklandžiai

reikšti savo mintis.

Piešimas padeda lavinti vaiko vizualinį suvokimą, moko jį atidžiai stebėti daiktus ir

reiškinius, labiau jausti detalės ir visumos santykį, erdvę ir formą, geriau orientuotis

aplinkoje.

Stebėdami iliustracijas vaikai geriau įsijaučia į meninio vaizdo detales. Tiesioginis

praktinis ryšys su daiktais padeda atrasti jų santykius ir savybes. Atsiranda daiktų, reiškinių

bei jų žodinės išraiškos tarpusavio ryšiai. Prasmingiems daiktų ir jų atspindžių ryšiams

susidaryti patartina naudotis kai kuriomis vaizdinėmis priemonėmis. 5 klasės „Gamta ir

žmogus“ vadovėlis sudarytas atsižvelgiant į vizualumo svarbą ir jame pagrindinę vietą užima

būtent iliustracijos ir nuotraukos, teksto labai mažai. Yra ir tokių temų kur teksto visiškai

23

nėra. Pateikiamos tik iliustracijos bei nuotraukos pagal nagrinėjamą temą. Šis vadovėlis

(išleistas 2002m.) labai panašus į 1997 metų leidimą: temos tos pačios, net iliustracijos

nepakeistos. Skiriasi tik nuotraukų gausa. Taigi vadovėlis dar daugiau papildytas vaizdine

medžiaga. Akcentuojamos vizualinės priemonės. 6 klasės vadovėlyje tendencija išlieka ta

pati, vyrauja iliustracijos, nors jų šiek tiek mažiau. Iliustracijos netikroviškos ir nelabai

patrauklios. Tai siejama su tuo jog vėlesniais metais užtenka žodinių priemonių pakankamai

ryškiems vaizdiniams sukelti.

Visas stebinių pasaulis, patrauklus ir įspūdingas veikia vaiko sąmonę ir vaizduotę. Toji

poveikio jėga gali būti labai netikėta ir stipri. Piešiant vaikų vaizduotė apibendrina tai kas

buvo stebėta, matyta, ir lavėja kaip savarankiška kūrybinė galia.

Mokinių saviraiška ir kūrybiškumas nėra spontaniškai atsiradę, be mokytojų pagalbos

vaikai nesugebėtų spontaniškai savęs išreikšti. Mokytojas turi kontroliuoti vizualinę išraišką

taip, kad lavėtų vaiko individualūs polinkiai ir sugebėjimai. Žinoma negalima ir perkrauti

didaktika bei taisyklėmis, tai gali tik pakenkti meniniams sugebėjimams. Tačiau negalima ir

suabsoliutinti stichinio prado ir skatinti bet kokios formos ar simbolinio realistinio

vaizdavimo. Tenkinant visokias vaiko užgaidas ir skatinant tik spontaniškumą, jo kūrybiniai

veiksmai gali tapti paviršutiniškais ir atsitiktiniais. Vizualinės išraiškos turinys priklauso nuo

mokytojo sugebėjimo padėti vaikui. Jei jo veikla bus vertinama atsainiai, nekreipiama į ją

dėmesio, meninė veikla bus padrika, neturinti gelminės įtakos vaiko psichikai. Vaikas gali per

ilgai užtrukti prie vieno kokio nors dalyko (objekto). Vaikas be pagalbos gali nesuvokti kaip

jam pavaizduoti daiktus, kaip perkelti iš erdvės į plokštumą. Tik nuolat konstruodamas vaikas

lavina savo protinius sugebėjimus: darosi atidesnis, mokosi skirti visumos ir detalės

santykius, įsivaizduoti konstrukciją erdvėje, skirti pagrindines geometrines formas ir kt.

Pajusti spalvas vaikai išmoksta palengva. Spalvingi daiktai, spalvų deriniai labai žavi

vaikus (deja net spalvingos atliekos gali juos sužavėti). Vaikai pastabūs, geba lyginti

reiškinius, bando juos apibendrinti (pastabumas neišlavintas, jiems sunku ką nors nupiešti

nematant objekto prieš akis, o net ir matant į jį neįsižiūri). Jų gyvas ritmo pojūtis ir

mėgdžiojimo instinktas (mėgdžioti labai mėgsta, kopijuoti taip pat, bet tai ne visiems išeina).

Vaikai anksti pajunta poreikį piešti, mėgdžioti, atkurti spalvas. Vaizduotė padeda sukurti ir

tikros estetinės vertės dalykų. Piešimas tikras „vaikų meno“ pavyzdys. Vaizduojamame mene

bene geriausiai reiškiasi atkūrimo ir perkūrimo funkcija.

Vaikų kūryboje painus idėjos sumanymo ir realizavimo santykis. Vieni vaikai ilgai

mąsto ką ir kaip piešti, kita atvirkščiai. Vaikai dažnai kaitalioja sumanymus pačioje darbo,

kūrybos eigoje. Nes jų sumanymai neapibrėžti, ne visada tam pajungiama vaizduojamoji

veikla. Piešimo eigoje atsiradusios asociacijos gaivina vaizduotę ir veda tolyn nuo pradinio

24

sumanymo. Ilgainiui sumanymo ir realizavimo santykis kinta ir darosi panašesni į tai kas turi

būti, o ne kas yra. Vizualiniai išraiškai būdingas operatyvumas, o rezultatas dažnai atsiranda

manipuliuojant medžiagomis.

Su metais keičiasi siužetai: ikimokyklinio amžiaus vaikai labai mėgsta piešti žmogų,

o štai, penktų šeštų klasių mokiniai žmogaus piešti jau nebemėgsta.

Vaiko poreikį ką nors vaizduoti skatina ne daikto turinys, bet forma, išoriniai

požymiai, ekspresyvūs ir įspūdingi. Piešdamas vaikas gana lengvai operuoja paprastomis ir

universaliomis formomis. Augdamas vaikas pradeda skirti detales, mokosi jas lyginti ir sieti

su visuma. Vadinasi estetinio ir meninio auklėjimo tikslas – ne gryna saviraiška. Vaikui reikia

padėti įsisąmoninti savo stebinius ir mokyti juos atkurti (šiuo atveju popieriuje). Vizualinis

vaiko patyrimas yra sudėtingesnis už spontanišką, emocinę saviraišką. Vaikų kūrybą

froidistinė pedagogika ir estetika laiko savotiška diagnostikos priemone, pasąmonės geismų,

nuotaikų, temperamento išraiška. Vertinant vaikų piešinius būtina atsižvelgti į jų psichologiją

(jie nėra suinteresuoti kitiems parodyti savo tikrąjį tikrovės suvokimą). Vaikų piešinių

komunikatyvumas kitokio pobūdžio nei profesionalių menininkų. Vaikų kūryba artimiausia

žaidiminei veiklai. Vaikas piešia savo malonumui, o tai svarbu ir piešimo eigai ir rezultatui.

Piešimas labai reikšmingas bendram vaiko vystymuisi, ypač suvokimui ir mąstymui.

Išbandant įvairias medžiagas įsisąmoninamos jų savybės kurių negalima pamatyti, pastebėti.

Piešdami išmoksta vaizduoti daiktą plokštumoje, parinkti formą ir spalvą. Ankstyvos

vaikystės metais vaikams daiktų dydžiai, spalvos, formos egzistuoja priklausomai nuo daiktų.

Piešdamas ir spalvindamas vaikas pradeda skirti daikto formas ir spalvas, konstruodamas –

skirtingų daikto savybių santykius. Taigi vizualinė išraiška padeda atkurti ir sutvirtinti vaiko

vaizdinių, formų, spalvų, detalių, visumos ir tūrio supratimą. Jie praranda savo daiktišką

pagrindą. Operuojant jais, kaip savarankiškomis struktūromis, vaikui atsiveria naujos

mąstymo ir vertinimo galimybės.

Spalva turi padėti išreikšti jo būsenas popieriaus lape. Po nesėkmingų bandymų vaikas

gali nusiminti ir nebenorėti piešti. Todėl į vaikų piešimą reikia žiūrėti rimtai ir atsakingai,

leisti išbandyti įvairias priemones (įvairiomis priemonėmis galima išreikšti savo jausmus –

temperamentingiems tiks vienokios lėtesni taip pat ras jiems tinkamas. Vienomis

priemonėmis piešiama kai liūdna kitomis kai linksma: kreidelės, spalvoti pieštukai, anglis –

ekspresyviems darbams – dažais, guašu, akvarele – ilgiau piešiama, flomasteriais piešia

mėgstantys kruopštumą). Priemonių įvairovė priklauso ir nuo amžiaus tarpsnio: akvarele,

guašu piešti sunkiau todėl labiau tinka vyresniems vaikams.

25

Vaikams patinka ir aplikacijos, bet tik tada kai popierius geros kokybės o spalvos

ryškios, kitaip tai būna nuobodus ir mažai akį lavinantis užsiėmimas (neturi būti didelės

apimties nes gali nusibosti, taip pat šį darbą gali atlikti grupėmis) (Gaižutis, 1982).

Būtina atrasti meninės veiklos metodus, kurie padėtų vaikams susidaryti naujų įgūdžių

ir pereiti prie aukštesnio tos veiklos lygio. Tik kontroliuojama ir kryptingai tobulinama,

vizualinė išraiška darosi estetinė, žadina ir gaivina vaikų vaizduotę, sukelia ypatingus

išgyvenimus ir lavina meninius sugebėjimus. Vaikų piešiniai stebina įvairumu, įspūdingumu

ir manieros individualumu. Auklėjant siekiama dvejopo tikslo: puoselėti harmoningą

asmenybę ir individualius jo sugebėjimus. Kai kurie psichologai yra sukūrę vaikų piešinio

tipologijas, orientyrus padedančius ugdyti kūrybingumą ir individualumą. H. Rido (1967)

pagal A. Gaižutį (1982) tipologija:

• Organinis tipas – vaizduoja natūralias formas, giminingų daiktų grupes;

• Impresionistinis tipas – reiškia savo jausmus, perteikia atmosferą. Pirmenybė

charakteringoms detalėms;

• Ritminis – pasikartojantys motyvai, judėjimo ritmas;

• Struktūrinis – dėmesį skiria visumos struktūrai, stilizuoja;

• Registruojamasis – tiksliai apibūdina kiekvieną detalę, kantriai piešia, bet

nesusieja su visuma;

• Haptinis – vaizduoja vidinius jutimus ir išgyvenimus;

• Dekoratyvinis – svarbiausia piešinio dalis – spalva;

• Imažinatyvinis – vaizduoja įvairius siužetus ir temas, paimtas iš knygų ar pačių

sugalvotas.

Praktiškai daug pasiekiama skatinant atidžiai ir jautriai stebėti tai ką geidžia nupiešti.

Nes stebėjimas tai jau reiškinių lyginimas, nagrinėjimas, pirmieji meninio įprasminimo ir

vertinimo laipteliai.

Kelios vizualinės išraiškos stadijos (Gaižutis, 1982):

• ikischeminė stadija (4 – 7 m.);

• scheminė stadija (7 – 9 m.);

• elementaraus realizmo stadija (9 – 11 m.).

Tai pradinės vizualinės išraiškos stadijos. Skirstymas apytikris ir nėra absoliučiai

teisingas, tačiau būtina atsižvelgti į vaiko kūrybos pokyčius, atsirandančius dėsningai vaikui

augant ir vystantis jo psichikai. Negalima kelti vaikams pernelyg didelių reikalavimų,

neatsižvelgiant į vaiko amžių, - taip apribojamas individualumas, intelektinis brendimas ir

sveikas psichikos vystymasis.

26

Beveik iki dviejų metų vaikui svarbiausia kūrybos procesas (kūrybos stimulas – „tai

daryti linksma”). 5-6 metų vaikai darosi dėmesingesni natūrai. Vėliau pradeda fiksuoti daiktų

dydžius ir formos ypatumus, naudojasi kai kuriais ankstesniais stebiniais ir siekia sustiprinti

vaizdo įspūdį.

Ikimokyklinio ir net vyresnio amžiaus vaikų piešiniai yra schemiški. Taip yra todėl,

kad vaikai stengiasi ne pavaizduoti objektą, o jį pažymėti – nurodyti tai, kas jų manymu

svarbiausia. Vaikų piešiniuose nerasime tikslios objektų formos, proporcijų. Labiausiai

būdingos detalės. Schemos ir simboliai patenkina vaikų poreikius, todėl jie noriai naudoja

vienodus schemos elementus skirtingiems dalykams išreikšti.

Ikimokyklinukai mėgsta piešti iš natūros. Jiems svarbus elementarus atvaizdo ir daikto

panašumas. Paprastai vaikai neperdirbinėja ir netaiso savo piešinio, jie pradeda jį iš naujo.

Vėlesnėms vizualinės išraiškos stadijoms domėjimasis tik piešimo eiga sumažėja ir didėja

dėmesys rezultatui.

5 klasės mokiniams (10-11m.) labai svarbu objektų tikroviškumas (elementaraus

realizmo stadija). Jei rezultatas netikroviškas mokiniai dažnai nusimena, nusivilia savimi ir

nebesistengia. Dėl šios priežasties skatinami piešti taip kaip kiekvienam asmeniškai atrodo,

kaip išeina, kaip atsimena, arba tiesiog parodoma, kaip reikia piešti erdvinį vaizdą,

perspektyvą. Mokytojo paskatos ir kriterijai turi atitikti vaikų amžiaus savitumą ir galimybes,

nes jei mokytojas atkeips dėmesį į tai kas svarbu jam, o ne mokiniui, paskatinimas bus

menkavertis. Galutiniam vizualinės išraiškos rezultatui ypatingą dėmesį reikia skirti tik

paauglystės metais (tuomet yra poreikis lyginti savo darbą su kitų, stebėti savo darbą).

Paaugliai (nuo 12m.) darosi savikritiškesni, nes kaupdami gyvenimo ir estetinį patyrimą giliau

suvokia ir įprasmina savo kūrinį. Tryliktaisiais metais tarp piešimo eigos ir rezultato atsiranda

pusiausvyra. Po kurio laiko ji vėl sutrikdoma (Gaižutis, 1982).

Šiame amžiaus tarpsnyje galima daugiau dėmesio skirti meninės veiklos technikai:

proporcijoms, erdvei, piešimui iš atminties, naudoti įvairiausias medžiagas. Tačiau nors vaikų

jausmai, valia ir mąstymas pakankamai išlavėję, nereikia jų perkrauti įvairia estetine

informacija. Reikia teikti ją lėtai ir po truputį.

Vis dėlto amžių tarpsniai santykiniai ir nereikia jais griežtai vadovautis, nes visi vaikai

yra skirtingi – individualūs. Svarbiausia atidžiai stebėti vaikų asmenybę, charakterio

formavimąsi, gabumų reiškimąsi. Bendrieji dėsningumai ne visiems tinka.

Estetinio ir meninio auklėjimo sistema bus tikslingesnė jei padės išsaugoti ir skatinti

vaikų individualumą. Kitaip galima sužaloti jų prigimtį.

Individualizavimas suvokiamas kaip pedagoginio proceso organizavimo forma. Pagal

L Jovaišą (1993) – mokymo forma, kai mokant grupėmis (klasėmis) atsižvelgiama į

27

individualius mokinių skirtumus ir pagal tai pasirenkami prieinami mokymo būdai ir mokymo

turinys “kaip individualaus priėjimo prie mokinio principas“ (J. Laužikas 1993). Pasak P. L.

Bergen, T. Luckmann (1999) individualizacija yra internalizacijos, antrinės socializacijos ar

asmenybės tapimo visuomenės nariu pasekmė, kuri padeda jau socialiam individui įsitraukti į

naujas objektyvaus jo visuomenės pasaulio sritis. Individualizacija – K. G. Jungo asmenybės

teorijos sąvoka, psichinis vystymasis, žmogaus tapimas individualybe, pabrėžiantis savęs

atskleidimą savikūros procese. Pasak B. H. Lemme (2003) individuacijai ypač svarbi

stiprėjanti savistaba ir vidinių prieštaravimų integracija. Taip pat išskiriama individualios

psichologijos kryptis (A. Adleris). Individualizacija – individo išskyrimas, atsižvelgiant į

kiekvieno individo ypatybes (Leonavičius, 1993, p. 75). XX a. kultūros filosofija ir

antropologinė sociologija akcentuoja individualumo ir visuomenės tarpusavio prieštaringumą.

Pasak L. Dumont (2002), individualizmas vadinama ideologija, kuri kelia individo vertę ir

nepaiso socialinės visumos. Individualistinėje ideologinėje į pirmą planą iškeliamas žmogaus

santykis su daiktais (su gamta, su objektu, menu), o ne žmonių tarpusavio santykiai. Anot B.

H. Lemme (2003), visuomenei būdinga individualistinė ar kolektyvistinė kultūra.

Individualistinė kultūra apibūdinama kaip kultūra, kurioje asmuo apibūdina save kaip

nepriklausomą nuo grupės, teikia pirmenybę asmeniniams, o ne grupės tikslams, jaučia

mažesnį prieraišumą grupei ir mažiau negu kolektyvinėje kultūroje rūpinasi grupe.

Pastebėta, kad individualizmas ypač skatinamas europietiškoje kultūros sampratoje. Anot D.

G. Mayers (2000), individualistai pirmenybę teikia asmeniniams tikslams ir savo tapatybę

apibūdina savo asmeninėmis savybėmis, o ne socialinių grupių sąvokomis. Kitos kultūros, ypač

Azijos, Afrikos ir Centrinės bei Pietų Amerikos, puoselėja kolektyvizmą. Tokie žmonės

pirmenybę teikia savų socialinių grupių, šeimos, klano, darbo kolektyvo tikslams. Tiek

individualizmo, tiek kolektyvizmo kraštutinumai yra smerktini, todėl labai svarbu ugdymo filosofijoje

rasti vidurio kelią tarp visiško subjektyvizmo ir absoliutaus kolektyvizmo.

Edukologijoje individualizacija suvokiama plačiąja ir siaurąja prasmėmis. Plačiąja

prasme individualizacija suvokiama kaip didaktinė sistema (mokymosi proceso ir turinio

individualizacija), o siaurąja prasme – kaip individuali mokymosi forma. Edukologinėje

literatūroje tai konkretinama terminais: individualus pažinimas, individualios ugdytinių

skirtybės, individualūs meniniai gebėjimai, individualaus priėjimo principas, individualus

požiūris, mokymosi proceso individualizacija, individualus darbo stilius, individualaus

mokymosi kryptis, frontalaus, grupinio, individualaus mokymosi derinimo principas.

Individualizacija aprėpia visą edukacinę erdvę.

28

Galima teigti, kad estetinius santykius su gamta, galima formuoti gamtos pažinimo

procese, stebint gamtos objektus ir piešiant gamtą bei vertinant meno kūrinius kuriuose

akcentuojama gamtinė aplinka, gamtos objektai. Tiksliau į gamtos pamokas integruojant

dailę. Organizuoti meninę veiklą. Objektų formos, spalva, savybės atlieka estetinę funkciją

tada kai būna subtiliai siejami ir parenkami atsižvelgiant į amžiaus tarpsnio galimybes,

vyraujančios veiklos pobūdį.

Kiekvienas individas bręsta skirtingai, turi tik jam būdingus ypatumus, bet ir atskirose

meninėse srityse vaikai bręsta nevienodai. Atsižvelgiant į tai įvairių meno sričių įsisavinimui

nėra absoliučiai aktuali raidos psichologija. Meniniame ugdyme raidos psichologija gali būti

tik orientyras, į kurį atsižvelgti būtina bet jis nėra absoliučiai visiems tinkamas (Matonis,

2000).

Estetinio ir meninio auklėjimo galimybės priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnių, tačiau

jo imlumas grožiui priklauso nuo suaugusiųjų (Gaižutis, 1982). Vaiko estetiniai jausmai,

poreikiai ir skoniai gali būti ugdomi tik atsižvelgiant į optimalią atitinkamo amžiaus tarpsnio

ir jo specifinių ypatumų sąveiką. Yra tiksliai nusakyti amžiaus tarpsniai, išaiškinta kaip nuo

amžiaus priklauso ir kinta polinkiai, poreikiai ir interesai. Kiekvienas individas skiriasi savo

charakteriu, temperamentu ir daugeliu kitų ypatybių. Kai kurie psichologai teigia (Ž. Piaget )

kad auklėjant vaiką būtina atsižvelgti į amžių tarpsnius ir individualius skirtumus. Pareinant iš

vieno tarpsnio į kitą ankstesnioji pertvarkoma. Tarp senų ir naujų veiklos formų atsiranda

prieštaravimų, dėl to vaikas keičiasi, jis renkasi tarp seno (ilgai naudoto, priprasto) ir naujo

(reikalingo pasikeitusiomis sąlygomis) veiklos tipo. Nuo mūsų pastangų priklauso tinkamas

vaiko lavinimas ir auklėjimas šiais pereinamaisiais laikotarpiais. Jeigu atitinkamo amžiaus

vaikams keliami per dideli estetinio ir meninio auklėjimo reikalavimai gali atsirasti

prieštaravimų tarp tų reikalavimų ir vaiko galimybių. Visa tai neigiamai veikia vaiko psichiką,

stabdo jo socialinį bei dvasinį brendimą (Gaižutis, 1982)

Dauguma psichologų pabrėžia žmogaus raidos vientisumą (nuo gyvenimo pradžios iki

pabaigos vyksta nenutrūkstanti pažanga, perėjimai iš vienos raidos stadijos į kitą laipsniškas

nenutrūkstamas procesas). Kiti psichologai (S. Froidas, E. Eriksonas) mano, kad raida

netolydus procesas: raidą sudaro kelios raidos stadijos kuriose žmogui būdingi tam tikri

tipiški sugebėjimai ir problemos (judama iš vienos stadijos į kitą laipsniškai, kaip nuo

laiptelio ant laiptelio).

Vaikas mąsto ir pasaulį suvokia kitaip nei suaugęs, jo logika paremta kitais principais;

taip pat kitokia kūno struktūra ir funkcijos nei suaugusio.

29

Kognityvinės teorijos ašis ta kad bet kuriame raidos etape žmogus trokšta pažinimo.

Mokytojai kiekvienam mokiniui turėtų leisti pasirinkti tinkamiausią naujų idėjų ir sąvokų

suvokimo laiką bei tempą. Klasė turėtų būti ta vieta kur mokiniai turi eksperimentuoti tyrinėti

ir aptarinėti. Taip įgytos žinios išliktų gerokai ilgiau, nei perskaičius apie tai knygoje.

Kiekvieno amžiaus tarpsnio galimybes reikia kūrybiškai realizuoti ir sieti su estetiniu ir

meniniu auklėjimu (Gaižutis, 1982).

Pagal A. Gaižutį (1982) estetinis ir meninis auklėjimas turi būti organizuojamas

atsižvelgiant į vaiko amžiaus ypatumus ir pagrindinės veiklos pobūdį. Su atitinkama

pagrindinės veiklos rūšimi siejasi kiekvienas amžiaus tarpsnis.

Vyraujanti veikla mokykliniame amžiuje – mokymasis. Vyraujančios veiklos savybės:

joje atitinkamu amžiaus tarpsniu labiausiai reiškiasi vaiko ir suaugusio santykiai, o jų

pagrindu vaiko santykis su tikrove; veikla padeda įsisąmoninti įvairius tikrovės reiškinius,

kurie stiprus jo psichinio vystymosi šaltinis; nuo jos priklauso svarbiausi vaiko psichikos

pakitimai. Kaip tik ši veikla padeda puoselėti vaiko vidinį pasaulį, sugebėjimus ir bręsti kaip

asmenybei. Pažintinis poreikis – gana sudėtingas psichikos padarinys, atsiradęs dėl

aktyvėjančios veiklos.

5 klasės mokiniai priklauso viduriniajai vaikystei (7-11 gyvenimo metai). Kiekvieno

vaiko raida yra skirtinga. Be abejo yra bendri dėsningumai būdingi visiems vaikams (raidos

dėsningumai, kad konkrečiu amžiaus laikotarpiu kinta ir jo suvokimo lygis, operacijų

atlikimas ir pan. ) tačiau visgi vaikai nevienodi ir raidoje nuo normos, vidurkio, yra visas

spektras nukrypimų į abi puses: į pernelyg gerai išsivysčiusius sugebėjimus iki labai silpnos

raidos. Šiame tarpsnyje vaikas įsisąmonina erdvinio mąstymo operacijas, įvertinamas

atstumas tarp įvairių daiktų, sprendžia apie daiktų projekcinius ryšius.

Pagal Piaget baigiantis vidurinąjai vaikystei (apie vienuoliktus metus) vis geriau moka

atvaizduoti didelės apimties erdves. Tačiau kiti autoriai mano ( Evansas), kad vaikai sunkiai

vaizduoja erdves tik todėl kad jiems trūksta tos konkrečios erdvės pažinimo. Piaget teorija –

vaikų mąstymas (kognityvinės operacijos) ugdant kokybiškai skiriasi.

Keičiantis vaiko požiūriui į realybę, kokybiškai pakinta kognityvinės struktūros.

Viduriniojoje vaikystėje vaikai pradeda geriau suprasti kitų požiūrį bei nuomonę ir palyginti

su savo nuomone. Įgyjant socialinės patirties mažėja egocentrizmas. Lygindami savo

nuomonę su bendraamžių geriau išsprendžia problemas (teisingiau). Supranta, kad į tą patį

reiškinį galima pažvelgti iš įvairių pozicijų, kad egzistuoja skirtingos nuomonės, jis pradeda į

tas nuomones atsižvelgti. Piage pabrėžė, kad šiame tarpsnyje vaikas daugiau kalba, bendrauja

su bendraamžiais. Ši socialinė sąveika atskleidžia vaiko resursus, tobulina idėjas ir sąvokas

pateiktas ankstesnės kartos.

30

Vaikas semiasi daug žinių iš ankstesnių kartų, vertina naujai gautą informaciją, pritaria

jai arba atmeta (dėl operacinio mąstymo ypatybių arba priešinantis šeimos ribotumams:

pamato, kad jo šeimos požiūris į vienus ar kitus dalykus skiriasi nuo jo gautų žinių ar

duomenų, todėl jis gali patvirtinti kad gautos idėjos priešingos jo šeimos idėjoms arba tokios

pat). Vaiko mąstymas pasidaro laisvesnis. Jis verčiamas priimti daug naujų žinių,

informacijos, idėjų, protavimo būdų. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai suvokia kitų nuomonę, gali

pagal ją pakoreguoti savo ir net pasipriešinti šeimos nuostatoms. Šiame amžiuje labai patogu

formuoti estetinius santykius su gamtine aplinka (pateikiant žinių, ieškant problemų

sprendimo ir be abejo piešiant). Piešimu taip pat galima formuoti nuomonę, požiūrį, arba savo

pažiūras išreikšti ir pakeisti, persilaužti, išbristi iš savo riboto suvokimo ir vartotojiško

požiūrio kuris galbūt formuojamas šeimoje. Vienas iš individualizavimo veiksnių -

aiškinimas, diskusijos, bendras problemų sprendimas, kurio metu bendraamžiai ir mokytojas

dalinasi savo nuomonėm, jiems žinomais faktais, kiekvienas pasipildo savo nuomones ir

pažiūras, o piešimu savo nuomonę transformuoja, arba patvirtina, parodo, įrodo, ar tiesiog

bando ją išreikšti ir parodyti kitiems (vaikai noriai klauso vieni kitų, ginčijasi, diskutuoja,

apžiūrinėja vieni kitų darbus, ir juos vertina).

Socialiniai santykiai mažina vaiko egocentriškumą (gamta gali tapti ne kaip asmens

poreikių tenkinimo objektas, vartojamas dalykas, bet gyvenimo dalis, jo paties dalis, veikianti

jį, egzistuojanti lygiavertiškai su juo, ir aukščiau už jį. Žmogus nuo gamtos priklausomas

todėl privalo ją gerbti ir saugoti, be to pažvelgus į gamtą kitu kampu, kito akimis, kitu aspektu

pastebimas jos grožis, o ne tik teikiama nauda). Ypač svarbu, kad klasėje būtų daugiau

mokinių mąstančių apie gamtos esmę, pastebinčių jos grožį, jie gali tai perteikti vieni kitiems,

užkrėsti kitus, nes tik bendraujant įsisąmoninamos ir suvokiamos moralės normos, elgesio

taisyklės; normomis ir taisyklėmis, kurios atitinka mąstymo moralę, kurią patvirtina kiti.

Informacijos priėmimo sėkmė priklauso nuo dėmesio (reikia atkreipti vaikų dėmesį į

gamtos grožį. Gal jie net nėra susimastę apie tai kas gražu, kodėl gražu ir pan. Jie priverčiami

mąstyti apie tai apie ką galbūt niekada ir nemąstė. Gal jų niekas nepaskatino, ar skatino per

mažai ir netinkamais būdais).

Viduriniosios vaikystės metu vaikai vis geriau sukaupia dėmesį, juos mažiau blaško

pašaliniai trukdžiai (padidėja dėmesio kontrolė). Daugiau dėmesio kreipia į užduočiai

reikalingus aspektus, o ne pašalinius stimulus. Pvz.: naujagimių dėmesys selektyvus (kreipia

dėmesį į vienus dalykus ir visiškai ignoruoja kitus). Dvylikos metų vaikai taip gerai

susikaupia kad ignoruoja tuo metu jiems nereikalingą informaciją (nebūna labai pastabūs

pašaliniams dalykams). Dėmesys atkreipiamas žodžiais „atkreipkite dėmesį“ „pažiūrėkit čia“

taip pat jau ir patys vaikai gali nusistatyti į ką turi kreipti dėmesį ir kodėl. Daugiau dėmesio

31

kreipia į tuos žmones kurie panašaus amžiaus, lyties, turi bendrų bruožų. Kadangi vaikų

dėmesio kontrolė nevienoda (vieni geriau sukaupia dėmesį, kiti blogiau) šiame amžiuje daug

problemų su dėmesio sutelkimu, planingumu. Manoma, kad piešimas gera dėmesio sutelkimo

forma, nors ne visiems. Sutelktą dėmesį išlaiko ilgai, daug ilgiau nei klausant, rašant ar

skaitant, beje piešiant galima kartu ir atsipalaiduoti.

Nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas jau turi vidinę moralės sistemą.

Vadovaujasi ja nepriklausomai nuo kitų atsižvelgdamas į tai kas jam atrodo teisinga arba

neteisinga. Susiformuoja vidinė kontrolė, kuri kiekvieno vaiko yra unikali.

Psichoanalitikai mano kad moralinės normos priklauso nuo to kaip tėvai kontroliuoja

vaiko elgesį. Pagal tėvų elgesį vaikas sprendžia kas gerai o kas negerai, kaip elgtis galima, o

kaip ne. Vaikai panašėja į savo tėvus. Moralė priklauso ir nuo visuomenės normų. Stiprus

motyvas moraliai elgtis - kaltė. Kitos teorijos savaip aiškina moralės raidą.

Savigarbos raida kinta vaikui augant. Pagal Y. Eshelį ir Z. Kleiną maži vaikai per

daug gerai save vertina (neįvertina kitų žmonių požiūrio į juos, bei savo laimėjimų).

Mokyklinio amžiaus pradžioje savigarbos jausmas sumažėja (pasinaudoja informacija apie

save ir kitus bei tuo remdamiesi gali spręsti gerai ar blogai jie mokosi. Šie vertinimai

labiausiai susiję su mokytojų vertinimais, pažymiais ir kitų mokinių stebėjimas. Save vertina

realiau. Per visą paauglystę vaikai save vertina geriau, bet yra išimtis – savigarbos lygis

krenta vaikams perėjus iš pradinės mokyklos į pagrindinę (iš 4 į 5), bei perėjus į kitą mokyklą.

Tai susiję su naujais lūkesčiais iš mokytojų ir bendraamžių. Mokiniui sunku spręsti apie jo

elgesį ir mokymosi sėmę.

Nuo viduriniosios vaikystės yra glaudus ryšys tarp vaiko savęs vertinimo ir mokymosi

sėkmės. Save labiau gerbia berniukai (dėl fizinės jėgos) mergaičių savigarba susijusi su

geresniu mokymusi (ypač humanitarinius mokslus). Savigarba priklauso ir nuo individualių

elgesio skirtumų. Paprastai vaikai turintys didesnę savigarbą labiau gerbiami kitų.

Manoma, kad savigarba iš dalies priklauso ir nuo auklėjimo. Pozityvus vaiko

vertinimas, demokratiška aplinka, ramus ir geranoriškas elgesys didina vaikų savigarbą, ir

atvirkščiai jei vaikas patiria prievartą, patyčias jam formuojasi nepilnavertiškumo

kompleksas.

Mokyklinio amžiaus vaikai darosi vis savarankiškesni, mažiau priklausomi nuo tėvų.

Už savo elgesį turi atsakyti patys. Mažėjant tėvų įtakai didėja bendraamžių įtaka. Daugiausiai

laiko ir praleidžia su draugais. Mokymasis mokykloje tampa galimybe palyginti save su kitais

bei daug ko išmokti. Taigi vaikai keičiasi. Geriau nusimano daugelyje sričių, geriau suvokia

patys save.

32

Apskritai vis geriau supranta jį supantį socialinį pasaulį, kitų žmonių ir savo elgesio

vidines ypatybes.

„Aš“ vaizdas visą laiką kinta, nes vaikas nuolat susiduria su nauja informacija, taip

visada daugiau galvoja apie save ir jį supantį pasaulį. Viduriniojoje vaikystėje tapatumo

jausmas vis stiprėja, vaikas suvokia savo lytinę priklausomybę, suvokia save kaip unikalią

asmenybę. C. Guardas ir J. Bohanas nustatė keturis matmenis: tapatumo dalis – žmogiškumas,

priklausomybė tam tikrai lyčiai, individualumas, tęstinumas – keičiasi vaikui augant.

Mokyklinio amžiaus vaikai apibūdina save pabrėždami vidines psichologines dispozicijas.

Vertina save pagal psichologinius bruožus pasireiškiančius skirtingomis situacijomis.

„Aš“ vaizdą keistis skatina pažintinė raida. „Aš“ vaizdo turinys daugiausia priklauso

nuo sąveikos su kitais. G. H. Meadas teigė, kad psichologinis aš atsiranda kai vaikas sugeba

priimti kitų asmenų požiūrį į jį.

Viduriniosios vaikystės ir paauglystės laikotarpiais vaikai geba pažvelgti į viską tarsi

iš šalies, įsivaizduoti ką galvoja kiti žmonės. Tai labai svarbu tolesnei „aš“ raidai. Vaikas gali

suprasti kaip jis yra kitų vertinamas. „Aš“ vaizdai visų skirtingi, nes įvairūs kitų vertinimai.

Tėvai, mokytojai ir kiti aplinkiniai skirtingai vertina vaikus. Vertinimų kuo toliau tuo daugiau

ir tai vaikai priima į savo „aš“ supratimą. Atrenkami svarbiausi vertinimai. Vyresnių vaikų

„aš“ priklauso ir nuo jo požiūrio į kitus, bei bendraamžių vertinimo. Nuo pasirinktų

artimiausių žmonių.

Piaget nuomone, nuo to, kaip bręsta kognityvinės struktūros (mąstymas), priklauso tai

kuo vaikai tiki ir kaip suvokia visą juos supančią aplinką.

Kiekvieno vaiko raidos sparta ir pasiektas lygmuo individualus: skiriasi mąstymo

lygis, patirtis. Kiekviena raidos stadija plėtojasi pamažu ir priklauso nuo to, kaip vaikas

sugeba prisitaikyti prie jo įgytos patirties. Raidos pastūmėti negalima, reikia laiko, kad vaikas

įsisąmonintų pagrindines logines operacijas, kurios būdingos konkrečiam operaciniam

mąstymui, ir kad galėtų šias operacijas pritaikyti konkrečiai situacijai. Raidos nepastumsi, bet

gali į ją atsižvelgdamas individualiai dirbti su mokiniais (individualizuotai siekti pageidautino

rezultato). Sukūrus tinkamą aplinką vaikai patys gali kiekvienas sau iškelti tinkamus

klausimus, problemas, pasirinkti suvokimo tempą. Pagal savo suvokimo ir raidos lygį

mokiniai pasirenka temas, priemones, piešimo būdą.

Pagal R. Žukauskienę (1996) mokykloje iš mokytojų mokiniai gauna tiek kad iš nieko

tiek negauna. Medžiaga, klausimai ir užduotys gali būti pateikiamai taip, kad vaikas norėtų

juos tirti ar ta veikla užsiimti. Nereikia mokinti būt kūrybingu, suteikus sąlygas pats išspręs

intelektualias jam suvokiamas problemas. Piaget teorija labiau orientuota į mokinį ir

mokymąsi: nereikia mokinio stengtis išmokinti mąstyti taip kaip suaugusieji, jie gautą

33

informaciją transformuoja ir prisitaiko sau, suvokia ją savaip. Per anksti pradėjus mokinti dar

nesuvokiamų dalykų daroma vaikui žala, paskatinimai ir vertinimai taip pat daro žalą (griauna

aktyvų, save reguliuojantį protinės pusiausvyros siekimą).

Tačiau kiekviena vaikui būdingas savitas pažintinės veiklos stilius (Gaižutis, 1982). J.

Kaganas: pagal pažintinių procesų tempą skiriami du stiliai: impulsinis ir refleksinis.

Impulsyvus vaikas iškart pateikia pirmą į galvą atėjusį problemos sprendimo būdą,

neanalizuoja kitų galimybių. Refleksyvus vaikas įsigilina į problemų sprendimą ir

savarankiškai, vadovaujantis savo nuomone pateikti sprendimą. Jam tinkamiausia aplinka kur

gali dirbti savarankiškai, o impulsyvųjį reikia mokinti mąstyti ir patikrinti savo išvadas.

Pagal R. Žukauskienę (1996) atsižvelgiant į skirtingą mokinių raidą ir gebėjimų

išsivystymą klasėje veiklą reikia individualizuoti.

Pagal A. Gaižutį (1982) grožio sritis yra labai plati - grožis reiškiasi gamtoje, mene,

žmogaus elgesyje ir veikloje. Grožio rūšys: gamtos ir meno. Abi jos glaudžiai tarpusavyje

sąveikauja (gamtos grožis įkvepia kurti, turi įtakos meninei veiklai ir savimonei). Būtent

gamta sukelia pirmuosius įspūdžius vaikui, o ne menas. Įvairūs gamtos objektai ir reiškiniai

turi estetinę vertę dėl jutiminės išvaizdos įspūdingumo, nepakartojamo ir darnaus įvairių

elementų ryšio. Augalo žiedo, lapo ar akvariuminės žuvytės grožis atsiveria ne iškarto, o tik

kai gerai įsižiūrime į jų išvaizdą, formą, spalvas, kai įsijaučiame į jų gyvybinę dinamiką,

išmoksime stebėti juos įvairiomis situacijomis ir svarbiausia ne tik dėl naudos (praktiškai, iš

išskaičiavimo), bet ir nuoširdžiai, vertindami kūno vikrumą, darnumą, grakštumą ir

tikslingumą. Begalinę gamtos formų įvairovę vertiname ir dėl ypatingo grožio, išvaizdos

darnumo ir keliamo įspūdžio, dėl tobulos sandaros, dėl kurios organizmas prisitaiko prie

aplinkos.

Nustatant būtybės grožį atsižvelgiama į jos rūšinę prigimtį, sandarą ir taikomas tos

rūšies matas. Mes stengiamės įžiūrėti specifinį kiekvieno objekto grožį, kuris gali būti statinis

ir kinetinis (sustingęs ir judantis). Kai kurių rūšių atstovai negražūs, bet tik todėl, kad

organizuojamasis pradmuo, kuris tvarko komponentų savitarpio santykius, neišlaikytas ir

nesuveda elementų įvairumo į vieną raiškią visumą.

Gamtos grožis realus tampa tik dėl žmogaus vertinimo. Gamtos suvokimą paprastai

lydi nepakartojamas simpatijos jausmas, kuris ir yra estetinis įspūdis o ne grožio priežastis.

Šis simpatijos jausmas pagrindas doroviniam nusistatymui atsirasti, jausti giminingumą

žemesnei būtybei ir kartėlį ją nuskriaudus (J. Biliūnas „Kliudžiau“).

Gamtos įprasminimas mene atskleidžia ne objektyvią jos esmę bet žmogiškąjį

suvokimą, tam tikrus gamtos ir žmogaus savitarpio ryšius. Vaiko pasaulėjautai būdingas

gamtos sudvasinimas, suteikimas žmogiškų savybių.

34

Menininkai vaizduodami gamtą, padeda kūrinio stebėtojui rasti gamtoje naujų,

estetiškai vertingų aspektų, matyti juos savo akimis. Taip menas suartina žmogų su gamta,

moko geriau ir nuodugniau ją suvokti, apriboja mūsų racionalų ir utilitarinį požiūrį (Gaižutis,

1982). Skiepyti vaikams meilę gamtai, jautrumą geriausia įvairia veikla: išvykomis į gamtą,

stebėjimu, medelių auginimu. Tokia veikla suteikia daug įspūdžių. Šie įspūdžiai stiprina vaiko

emocinę atmintį duoda peno vaizduotei. Gamtos grožis skatina patriotiškumą, tautiškumą.

Psichologiniai tyrimai rodo, kad vaikų meniniai sugebėjimai lavėja tik tuomet kai patiriama

kuo daugiau įvairių įspūdžių, žadinamų gamtos ir aplinkos, bendravimo su žmonėmis. Vaikų

grožio jausmą ugdo ir stiprina ne tik išvykos į gamtą, dailės parodos, bei vaikų vizualinė

raiška, bet ir mokytojų sugebėjimas išaiškinti kai kurių dalykų estetinį aspektą (Gaižutis,

1982).

6 klasės mokiniai – paaugliai. Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos. Trunka

nuo 12-18 metų. Kartais paauglystė skirstoma į ankstyvąją 12-14 metų, pereinamąjį tarpsnį –

15 metų, vėlyvąją paauglystę 16-18. Piaget nustatė skiriamąjį mąstymo bruožą: daugiau

dėmesio skiriama ne realybei, o galimybei. Prasidėjus formalaus operacinio mąstymo stadijai,

jau sugeba samprotauti ir ieškoti sprendimų, o prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo

stadijai jau gali „operuoti realybe“. Todėl paauglių mąstymas abstraktus, jis gali susikurti

naujas, bendresnes logines taisykles, naudodamas vidinę refleksiją ir manipuliuodamas

mintimis.

Paaugliams būdingi mąstymo būdai: hipotetinis-dedukcinis ir propozicinis (teorinis).

Hipotetinis - dedukcinis: vadovaudamasis teorija kuria specifines hipotezes, pritaikytas

konkrečiai situacijai, sistemingai tirdamas ir ieškodamas atranda kuri tinkamiausia konkrečiu

atveju. Problemų sprendimas prasideda nuo galimybės ir nuo jos pereinama prie realybės.

Vaikai mąsto kitaip (jiems dar neprieinamas šis mąstymas) konkretaus operacinio mąstymo

stadijos metu vaikai pradeda nuo realybės.

Teorinis: paauglys gali nukreipti į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį

validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes. Priešingai, vaikai, kuriems

būdingas konkretus operacinis mąstymas, gali įvertinti teiginių logiškumą tik palygindamas

juos su konkrečiais, akivaizdžiais faktais.

Struktūriniai formalių operacijų pasikeitimai:

Kombinacinis mąstymas – Piaget tyrimai parodė, kad 12-15 metų paaugliai jau

pradeda naudoti kombinacinės analizės operacijas. Tai paaugliams būdingas eksperimentinio

samprotavimo būdas, pagrįstas daugiau ar mažiau aiškiais priežastiniais modeliais. Jis susijęs

su keliomis loginėmis struktūromis. Piaget nuomone formalaus operacinio mąstymo

kokybinius pasikeitimus lemia nauja intelektualinė struktūra, vadinamoji INRC GRUPĖ. Ji

35

susideda iš keturių tarpusavyje susijusių loginių operacijų: identiškumo, neigimo ir

koreliacijos operacijų. Ši grupė leidžia atlikti mąstymo operacijas dviem kryptim – pirmyn ir

atgal. Ši grupė paaiškina kaip paauglys manipuliuoja savo mintimis ir teoriniais teiginiais

visiškai laisvai, nesieja jų su konkrečia situacija.

Šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad Piaget teorija nėra visai teisinga, nes tiek suaugusieji

tiek ir paaugliai ne visada naudojasi formaliu operaciniu mąstymu. Dažniausiai naudoja

konkretų operacinį mąstymą. M. Berzonsky pažymėjo, kad kai kurioms problemoms spręsti:

lemiantys veiksniai gali būti specifiniai interesai ir profesinė specializacija, įgūdžiai, taip pat

jų patirtis. Kaip bus panaudotas formalus operacinis mąstymas gali priklausyti ir nuo

užduoties specifikos.

Paaugliams būdingas idealizmas – jie mąstydami apie religiją, filosofiją nepasitenkina

esama situacija (realia) o sukuria pasaulio vaizdą koks jis turėtų būti. Egocentrizmas

pasireiškia noru įgyvendinti savo sukurtas paprastas teorijas ir noru, kad pasaulis turi paklusti

jų idealistinėms konstrukcijoms. Jų manymu įgyvendinus jų vizijas pasaulis taptų geresne

vieta gyventi. Visa tai kyla iš paauglių naujų abstrakčių mąstymo galimybių. Taip pat mano

kad jis yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre (visi nuolat mąsto apie jį). Kad

visiems labai rūpi jo išvaizda, jo elgesys. Egocentrizmas daug mažesnis nei vaikų, suvokia

kad kitų žmonių nuomonės nebūtinai tokios kaip jo ir kad jis nėra pasaulio centras, bet dėl

ribotų sprendimų ir ribotos logikos jis mąsto egocentriškai. Jis mano, kad tik jis gali suprasti

kitų žmonių išgyvenimus. Tačiau negali atskirti kas jo išgyvenimuose yra išties unikalu, nauja

visos žmonijos atžvilgiu, o kas nauja tik jam. Vis labiau įsitvirtinant formaliam operaciniam

mąstymui egocentrizmas mažėja.

Paauglystėje taip pat vyksta psichosocialinė raida: ieško savo tapatumo. Paauglio

elgesys priklauso nuo biologinių veiksnių ir kultūrinio mokymo. Pagal Froidą paauglio

santykinę rimtį sutrikdo lytinis brendimas. Pagal M. Mead ir R. Benedict raida nuolatinis

vientisas procesas kurio negalima griežtai skirstyti į stadijas. Jos teigė, kad paauglystė nebūna

toks nerimo periodas jei yra raidos tęstinumas. Tęstinumas atspindi tradicinius arba tokius

įsitikinimus kurie persiduoda iš vieno raidos periodo į kitą. Netolydumas reikalauja keisti

įsitikinimus, vardan naujų elgesio formų atsisakoma senų. Vakarų kultūroje ji netolydesnė:

vaikai užsiima vienokia veikla, paaugliai visai kitokia, idėjos, pareigos, mąstymas taip pat

keičiasi. Apskritai paauglystės stadijos konfliktiškumas priklauso nuo visuomenei priimtų

būdų perėjimo iš vieno periodo į kitą.

Pagal C. Rogersą paauglystė tai galimybė susiformuoti funkcionuojančiai asmenybei.

Paaugliai ieško savo tapatumo. Tapatumo jausmas leidžia pamatyti save tokius kokie ir

esame, kuo buvome ir kuo būsime. Tapatumas pasiekiamas tada kai surandamas savo likimas,

36

kai tampama sėkmingai funkcionuojančia asmenybe. Vienas iš būdų – tapti atviriems

patirčiai.

Vienas svarbiausių pasikeitimų unikalios vertybių sistemos kūrimas. Be abejo ne visų

ji unikali. Gali būti nukopijuota. Nesukūrę savo sistemos būna labai gynybiški(saugosi nuo

patirties, tobulėjimo, negali realistiškai įvertinti savo gebėjimų).

Dar vienas būdas savęs kaip proceso suvokimas (suvokia jog nėra tik savo praeities

produktas. Dabar gaunamas patyrimas įjungiamas į bendrą sistemą).

Trečias principas pasitikėjimas savo sugebėjimais. Jis negali atsirasti be tiesioginės

patirties. Jis nuolat patiria laimėjimus ir pralaimėjimus, tokiu būdu privalo išmokti prisiimti

atsakomybę už sėkmes ir nesėkmes. Atsižvelgdamas į tai numato tolesnį savo elgesio

padarinius ateityje. Tai gi paauglys turi būti atviras, pasitikėti savo sugebėjimais, bei matyti

pasaulį kaip atvirą procesą.

Tapatumo raidą įtakoja daug įvairių raidos procesų tarpusavio sąveikų: fizinis

brendimas , socialis patyrimas, kognityvinė raida. Daugelis autorių teigia,kad formuojantis

tapatumui išgyvenamas sudėtingas periodas – paauglystė. Jis nežino kuria kryptimi jam

pasukti, kaip išspręsti problemas susijusias su jo tapatumu.

Formalus operacinis mąstymas ir tapatumo raida: pagal Piaget tapatumo krizę įveikti

padeda susiformavęs formalus operacinis mąstymas, tačiau eksperimentais įrodyta, kad tok

mąstymas nebūtinai pritaikomas asmeninėms krizėms ar tapatumo problemoms spręsti. M.

Chandleris įrodė, kad sprendžiant kai kurias su tapatumo krize susijusias problemas abstraktus

mąstymas (būdingas formaliam operaciniam periodui) nėra efektyvesnis nei konkretus

operacinis mąstymas.

Daugelis autorių teigia kad kaip paauglys išspręs savo tapatumo krizę labai priklauso

nuo visuomenės, šeimos ir draugų įtakos.

Paaugliai vis geriau supranta kad elgesys priklauso nuo psichologinių bruožų ir

situacijos. Paaugliai vis daugiau dėmesio kreipia į tarpasmenines vertybes: sugebėjimą

bendrauti, atižvelgti į kitų nuomonę, bendradarbiauti. Tai atsispindi ir paaugliams apibūdinant

save. Taip yra todėl, kad atsiranda noras patikti, būti mėgstamu, gerai aplinkinių vertinamam.

Visuomenė tapatumo ieškojimui pateikia du variantus. Vertybes, svarbias visuomenei

ir patikrintas laiko ir papročius (soc. struktūras), kurie padeda pereiti nuo vaikystės į

suaugusių žmonių amžių. Ar šie veiksniai bus veiksmingi ir naudingi, bei padės surasti

tapatumą priklauso nuo to kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu, ar

požiūris visų griežtai priimamas ir tradicijų laikomasi, ar visuomenėje didelis susiskaldymas

(daug pažiūrų, tradicijų kaita, perimamos iš kitų tautų ar kultūrų ir pan.). Jei visuomenėje

37

labai įvairūs požiūriai ji atvira pokyčiams ir įtakai iš šalies, tapatumas pasiekimas daug

sunkiai nei griežtoje, vienalytėje visuomenėje.

Beieškodami tapatumo įtraukia i kitus žmones – bendraamžius. Pereidami nuo

sąjungos su šeima prie sąjungos su bendraamžiais įgyja daugiau nepriklausomybės. Siekiama

vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybių, jie labai paveikia visą paauglio soc. gyvenimą.

daugeliui paauglių jų bendraamžiai tarsi apsauginis skydas tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulių.

Grupelėse tiesiog norima pabūti drauge, juk visus jos narius vienija ta pati bėda – tapatumo

paieškos.

Šeima labai svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Tėvams būdingas elgesys

perimamas arba modeliuojamas. Tačiau sąveikaujant su tėvais gali susiformuoti tokios

reakcijos kurios bus panaudotos bendraujant su kitais žmonėmis. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų

elgesio su paaugliais priklauso kaip paauglys išspręs savo tapatumo krizę. Elder nuomone tose

šeimose kur neatsižvelgiama į paauglio norus, nuomonę, nesitariama su juo ir siekiama

kontroliuoti ir vadovauti vaiko elgesiui tapatumas pasiekiamas sunkiau,nei priešingo tipo

šeimose.

Moralinis požiūris iš dalies sudaro asmens tapatumą. A. Gaižutis (pagal Kohlberg) yra

trys moralinio samprotavimo lygmenys: prekonvencinis, konvencinis, pokonvencinis.

Pokonvencinis aukščiausias moralės raidos lygmuo (nebūtinai visiems prieinamas). Jam

pasiekti reikalingas formalus operacinis mąstymas (ši sąlyga nėra vienintelė ir yra

nepakankama). 6 klasėje pasiekiamas formalus operacinis mąstymas (dar tik pati jo pradžia),

šeštų klasių mokiniai labai skiriasi nuo penktų klasių mokinių, nes skiriasi jų mąstymo

struktūra, ir mechanizmas (vyksta tolesnė mąstymo raida). 6 klasės mokiniai dar nemoka šiuo

nauju mąstymu naudotis, tai jie tik mokinasi daryti.

Moralinio mąstymo ir moralinio įvertinimo sugebėjimai atsilieka nuo paauglių

kognityvinių sugebėjimų(jie svarbūs tik kai kuriems paauglių tapatumo raidos aspektam).

Nustatyta, kad ryšys tarp moralinio mąstymo ir elgesio labai platus ir visa apimantis.

Moralinio samprotavimo brandumas susijęs su altruistišku elgesiu: pagalba, dalinimusi, kitų

apgynimu. Prognozuoja ir garbingą elgesį (netoleruoja sukčiavimo, patys vengia tai daryti).

Pokonvekcinį lygį pasiekę bando spręsti soc. problemas, politines problemas, nesitaiksto su

neteisybe. Tačiau tvirto ryšio tarp moralinio mastymo ir moralinio elgesio nėra. Tarp jų

sudarantį ryšį lemia daugybė tarpinių grandžių: empatija, kaltės jausmas, soc. aplinka,

ankstesnė patirtis, kuri ir lemia moralinį pasirinkimą ir spendimo priėmimą.

Vid. vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje daug bendro. Tačiau daug ir skirtumų.

Formuojantis asmenybei labai palankus metas tą formavimąsi pakoreguoti, padėti paaugliams.

38

Tam būtina taikyti tam tikus metodus (pvz.: dailės integravimas atsižvelgiant į individualius

vaikų skirtumus).

Daugumai paauglių malonu augti, įgyti kompetencijos, siekti nepriklausomybės,

išgyvena didėjančios kompetencijos, vertės ir pagarbos sau jausmą.

Pagal A. Gaižutį (1982) paauglio dvasinis pasaulis sąlygojamas kūno pokyčių taip pat

pasikeičia (persitvarko). Tai labai tinkamas metas ugdyti romantiškus jausmus, pozityvią

pasaulėjautą. Jie greitai kuo nors susižavi (veikla). Dažnai pervertina savo jėgas, susidūrę su

neįveikiamomis problemomis skaudžiai nusivilia. Didelis romantiškumas skatina kurti eiles,

grožėtis, nuveikti ką nors kilnaus ir gražaus. Šiuo kūrybiškumu galima pasinaudoti. Paauglio

psichika jautri ir dinamiška, geras emocijos greitai keičia neigiamos, todėl reikia skatinti

geruosius polinkius. (galima vaikus skatinti rašyti dienoraštį, bet manau, kad labai padeda ir

meninė veikla – piešimas viena iš tokių. Čia nereikia žodžių, viskas kas slypi viduje ir nori

išsiveržti išliejama popieriuje).

Būtina grožio sąlyga – dvasingumas. Jis priklauso nuo to kaip paaugliai patiria kilnius

jausmus (bendravimas, visuomenės įvykiai ir laimėjimai). Šiuo laikotarpiu didėja estetinio ir

meninio auklėjimo reikšmė. Jiems prasideda nuotykinio ir pramoginio meno etapas (žavi

gėrio ir blogio kova, kilnūs poelgiai). Šis meno etapas vėliau paaugliams padeda suvokti

sudėtingesnį meną. ( su mano: Per savo didelį smalsumą ir nekantrumą paaugliai nesuspėja

įsižiūrėti į kasdieniu ir kaip jiems atrodo nereikšmingus dalykus kaip pvz.gamtos vaizdas.

Jiems reikia padėti sustoti ir pasižiūrėti, pasigrožėti, reikia atkreipti jų dėmesį į vieną ar kitą

dalyką ar objektą).

Paauglys jau ne poveikio objektas, o aktyvus socialinių santykių subjektas. Estetinės

pažiūros jiems formuojamos perteikiant daugiau žinių apie meną nei mažesniems vaikams. Jie

labiau domisi daiktų ir reiškinių santykiais, giliau jaučia meno kūrinio ir suvokia formos

savitumus. Todėl jų estetinis ir meninis auklėjimas turi būti šiek tiek kitoks. Jų estetiniai

jausmai ir vertinimai darosi brandesni. Vaizduojamojo meno žinios gilesnės, apmąsto naujas

išraiškos priemones, kūrybiškai naudojasi ankstesniu estetiniu patyrimu. Bet dar nesuvokia

sudėtingesnio kūrinio meninės visumos. Paauglystėje ir berniukų ir mergaičių estetinis

santykis su tikrove kinta (jau sukauptas estetinis patyrimas, įspūdžių bei įgūdžių atsargos,

atsiranda naujos saviraiškos galimybės. Darosi savarankiškesni, didėja mąstymo sugebėjimai,

dvasiniai interesai, įvairėja ir gyvenimo veikla.

Tik gerai suvokdama save asmenybė gali būti visų daiktų ir reiškinių matas, estetinio

santykio subjektas (paaugliai nori pažinti save, todėl didėja jų saviauklos ir savišvietos

poreikis). Euristinis pradas geros sąlygos lavinti meninį skonį. Kyla poreikis saugoti tėvų

žemę.

39

Meninių poreikių formavimas – pagrindinis auklėjimo ir mokymo uždavinys

padedantis puoselėti individualumą. Kaip paauglys suvokia meno vertybes priklauso nuo

daugelio aplinkybių ir veiksnių (veiksnys – laisvalaikis). Laisvalaikis turi auklėjamą reikšmę

kai grindžiamas veikla (ja gali užsiimti patys vaikai arba kartu su tėvais, draugais). Veikla

apimančia tik kultūringą poilsį, pramogas, saviauklą, savišvietą. Susikūrę laisvalaikio

stereotipus (kavinė, kompiuteris) vaikai negali sugalvoti nieko nauja, jiems čia galima padėti.

Kai kurie nenori kurti ir tampa mieliau vartotojais. Dvasinių vertybių atžvilgiu vartotojiška

kultūra ir psichologija slopina individualumo vystymąsi. Tokie asmenys nepasižymi estetiniu

ar meniniu skoniu. Tam, kad to išvengti reikia puoselėti paauglių veiklą ir bendravimą.

Estetiniai ir meniniai poreikiai ugdomi priklausomai nuo žmogaus amžiaus.

Vaikystėje ir paauglystėje padėtas pamatas ilgai išsilaikys.

Estetinio ir meninio auklėjimo sistema turi daug bendro su mokymo sistema, jai

svarbiausia ne mokymas, o auklėjimas. Kadangi skirtingi tikslai todėl skiriasi ir metodai. Šiai

sistemai priklauso labai įvairi vaiko estetinė ir meninė veikla. Ji nėra tiksliai skirstoma pagal

amžiaus tarpsnius. Rezultatas priklauso nuo daugelio dalykų: programų tobulumo, tėvų,

mokytojų – žinių ir meistriškumo, patirties, takto, atidumo auklėtinio asmenybei ir

individualumui (Gaižutis, 1982).

40

2. MOKINIŲ ESTETINIO SANTYKIO SU GAMTINE APLINKA

NDIVIDUALIZAVIMO VEIKSNIAI (EMPIRINIS TYRIMAS)

2.1. Tyrimo metodologija

Aiškinantis 5–6 klasių mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka

individualizavimo veiksnius buvo taikytas teorinės analizės metodas, leidęs analizuoti ir

apibendrinti mokslinę literatūrą. Remiantis šia analize, buvo sudaryta tyrimo anketa bei

pedagoginio eksperimento planas.

Tyrimo organizavimas. Tyrimas atliktas Alytaus Panemunės vidurinėje mokykloje.

Tyrimui buvo pateikta anketa, skirta atskleisti mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka

ypatumus. Buvo pateikti atviro tipo klausimai ir nominalinė skalė.

Tyrimo metodai:

- anketinė apklausa;

- pedagoginis eksperimentas

- lyginamoji analizė.

Tiriamųjų imties charakteristika. Iš viso buvo apklausti 222 Alytaus Panemunės

vidurinės mokyklos 5 ir 6 klasių mokinių. Šiose klasėse iš viso 241 mokiniai:

128 5 kl. mokiniai (anketa apklausta 116 mokinių);

113 6 klasių mokinių (anketa apklausti 106 mokiniai).

1 lentelė

Visų tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir klasę

Mergaitės Berniukai Iš viso Lytis

Klasė N % N % N %

5 klasės 55 43 73 57 128 53

6 klasės 46 41 67 59 113 47

Iš viso 101 41 140 58 241 100

Iš lentelės duomenų matyti, kad tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį netolygus: ir 5, ir 6

klasėse berniukų yra daugiau nei mergaičių.

41

109 mokiniai tiesiogiai dalyvauja eksperimente.

2 lentelė

Eksperimente dalyvavusių tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir klasę

Mergaitės Berniukai Iš viso Lytis

Klasė N % N % N %

5 klasės 22 42,3 30 57,69 52 47,7

6 klasės 24 42,1 33 57,8 57 52,29

Iš viso 46 42,2 63 57,7 109 100

Kaip matyti, tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir klasę netolygus. Berniukų daugiau

nei mergaičių.

Eksperimento tikslas:

Eksperimentu norima ištirti 5-6 klasių mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka

individualizavimo veiksnius.

5-6 klasės pasirinktos ne atsitiktinai. Šiose klasėse dėstomas “Gamta ir žmogus“ kursas, į kurį

galima integruoti dailę ir tokiu būdu formuoti estetinius santykius su gamtine aplinka. 5 klasių

mokiniai priklauso vaikystės raidos periodui. Šiame amžiuje vaikai noriai užsiima įvairia

veikla, yra iniciatyvūs, labai mėgsta piešti. 6 klasė – ankstyvoji paauglystė, šioje raidos

stadijoje dar labiau sustiprėja noras piešti, kurti, išreikšti save. Todėl daromos prielaidos, kad

integruojant dailę į „Gamta ir žmogus“ pamokas ir tinkamai organizuojant mokinių meninę

veiklą galima patenkinti kiekvieno mokinio individualius, asmenybinius poreikius ir kartu

prasminga veikla kurti estetinius santykius su gamtine aplinka.

42

2.2. Mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka ypatumai

Pirmas diagnistinis pjūvis (I DP):

Prieš eksperimentą visų klasių mokiniams buvo pateikta enketa (1 priedas), kuria siekiama

ištirti koks yra mokinių santykis su gamtine aplinka. Apklausti 222 mokiniai: 116 - 5 klasių

mokinių ir 106 - 6 klasių mokiniai.

3 lentelė

Visų tiriamųjų santykis au gyvenama vietove

Nr. Santykis %

1. Patinka 88%

2. Nepatinka 6%

3. Neturi nuomonės 6%

Apklausos duomenimis daugumai mokinių patinka jų gyvenama vieta.

4 lentelė

Gyvenamos vietovės estetiškumo kriterijai

Nr. Kriterijai %

1. Graži ir įvairi gamtinė aplinka 46%

2. Tvarkinga aplinka 20%

3. Rami aplinka 21%

4. Daug draugų 52%

Matyti, kad mokiniai savo gyvenamą vietovę labiausiai vertina dėl draugų, tačiau 46%

nurodo, kad vietovė patinka dėl gamtinės aplinkos estetiškumo. Aplinkos tvarkingumas

įtakoja tik 20% mokinių gyvenamos vietovės vertinimą.

5 lentelė

Neigiamo gyvenamos vietovės vertinimo kriterijai

Nr. Kriterijai %

1. Netvarkinga aplinka 76%

2. Skurdi gamta 29%

3. Nuobodumas 70%

4. Santykiai su žmonėmis 41%

43

Matyti, kad iš 6% mokinių nepatenkintų gyvenama aplinka, 76% nepatinka netvarkinga

aplinka, 70% - laiko gyvenamą vietą nuobodžia, 41% nesutaria su aplinkiniais, ir tik 29%

nepatenkinti gamtine aplinka ir laiko ją skurdžia bei neįdomia.

6 lentelė

Mokyklos aplinkos estetiškumo kriterijai

Nr. Kriterijai %

1. Tvarkinga aplinka 58%

2. Įvairi ir įdomi augmenija 39%

3. Nežino 16%

4. Mokyklos aplinka nepatinka 5%

Pagal gautus rezultatus matyti, kad daugumai apklaustų mokinių patinka mokyklos aplinka,

58% vertina tvarkingą aplinką, 39% mano, kad mokyklos gamtinė aplinka įdomi ir įvairi.

16% nežino kodėl jiems patinka mokyklos aplinka ir tik 5% nurodė, kad mokylos aplinka

nepatinka.

7 lentelė

Tiriamųjų veikla susijusi su mokyklos aplinkos estetizavimu

Nr. Veikla 5 klasės 6 klasės

1. Mokyklos aplinkos tvarkymo akcijose dalyvauja 78% 59%

2. Mokyklos aplinkos tvarkymo akcijose nedalyvauja 17% 33%

Lentelės duomenys rodo, kad 5 klasių mokiniai labiau linkę dalvauti mokykloje

organizuojamose aplinkos tvarkymo akcijose nei 6 klasių mokiniai, kurie tokiose akcijose taip

pat dalyvauja, bet dalyvaujančių mažiau nei 5 - ose klasėse.

8 lentelė

Tiriamųjų puošybos elementų pasirinkimas mokyklos patalpų puošybai

Nr. Puošybos elementai %

1. Mokinių piešiniai 57%

2. Dailininkų darbai 45%

3. Vazoniniai augalai 31%

4. Mokyklos puošyba nerūpi 12%

44

57% mokinių norėtų, kad mokyklos patalpos (koridoriai, klasės, foje, valgykla, salė) būtų

puošiamos mokinių piešiniais ir kitais darbais, 45% patalpas norėtų matyti papuoštas

dailininkų darbais, 31% pasisako už puošimą vazoniniais augalais. 12% mokinių nesvarbu

kaip gražinamos mokyklos patalpos.

9 lentelė

Veikla susijusi su mokyklos patalpų estetizavimu

Nr. Veikla %

1. Tvarko ir puošia mokyklos patalpas 73%

2. Netvarko ir nepuošia mokyklos patalpų 20%

20% mokinių nepadeda gražinti ir tvarkyti mokyklos patalpų. Kadangi 12% mokinių nerūpi

mokyklos patalpų estetika, galima daryti išvadą, kad dalis mokinių netvarkančių ir

nepuošiančių mokyklos patalpų, mieliau pasigrožėtų kitų darbais, nei prisidėtų prie bendros

veikos.

10 lentelė

Tiriamųjų šeimų laisvalaikio turiningumas

Nr. Turiningumas %

1. Iškylauja gamtoje 40%

2. Eina pasivaikščioti 30%

3. Vyksta į kaimą 61%

4. Lankosi parodose, teatre 7%

5. Eina į koncertus 16%

6. Eina į kinoteatrą 9%

Su šeimomis laisvalaikį daugiausia praleidžia kaime – 61%, 40% iškylauja gamtoje, o 30%

eina pasivaikščioti. Tačiau tik 7% lankosi parodose ir teatre. Mėgstamesnė meninė veikla –

lankymasis koncertuose (16%) ir kinoteatre (9%).

11 lentelė

Tiriamųjų individualaus laisvalaikio turiningumas

Nr. Turiningumas 5 klasės 6 klasės

1. Nueiti į muziejų ir teatrą 21% 11%

2. Pažiūrėti filmą 31% 40%

3. Pažaisti kompiuterinius žaidimus 20% 30%

4. Išvykti į gamtą 72% 53%

45

Palyginus mokinių laisvalaikį su šeimomis (10 lantelė) ir individualų laisvalaikį (11 lentelė)

matyti, kad su šeima praleidžiamas savaitgalis nepatenkina vaikų poreikių ir pomėgių, nes

mokiniai nurodo, kad savaitgalį norėtų praleisti gamtoje (72% - 5 klasių mokinių ir 53% - 6

klasių mokinių), nueiti į teatrą ir spektaklį taip pat norėtų dažniau nei tai daro su šeima (taip

mano 21% - 5 ir 11% - 6 klasių mokinių). 30% - 6 ir 20% - 5 klasių mokinių savaitgalį

praleistų žiūrėdami filmus arba žaisdami kompiuterinius žaidimus.

12 lentelė

Tiriamųjų veikla susijusi su gamtinės aplinkos estetizavimu

Nr. Veikla 5 kl. 6 kl.

1. Surenka šiukšles 73% 54%

2. Ieško neprišiukšlintos vietos 31% 49%

3. Nekreipia dėmesio į šiukšles 1% 3%

4. Šiukšlių apskritai nepastebi 3% 3%

Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad 5 klasių mokiniai labiau nei 6 klasių mokiniai yra

linkę surinkti šiukšles nei ieškoti kitos, neprišiukšlintos vietos. Po lygiai 5 ir 6 klasių mokinių

šiukšlių nepastebi ir net nekreipia į jas dėmesio. Mokiniai estetiškai vertina gamtinę aplinką,

bet ne visi nori ją estetizuoti.

13 lentelė

Tiriamųjų estetinis santykis su aplinka (aplinkos objektais)

Nr. Aplinkos objektai %

1. Gamtos vaizdai 74%

2. Rūbai, papuošalai 28%

3. Meno kūriniai 30%

4. Įvairūs daiktai 19%

Mokiniams visgi estetiškiausi yra gamtos vaizdai, meno kūrinius vertina taip pat labiau nei

aprangą bei įvairius aksesuarus ar daiktus.

46

14 lentelė

Dailės ir „Gamta ir žmogus“ pamokų santykis

Nr. Veikla gamtos pamokose %

1. Išvykos į gamtą 80%

2. Žaidimai 35%

3. Gamtos objektų ir reiškinių piešimas 49%

4. Užduočių atlikimas raštu 13%

Dauguma norėtų vykti į gamtą, tačiau beveik pusė mokinių norėtų pamokoje piešti.

15 lentelė

Dailės ir „Gamta ir žmogus“ namų darbų santykis

Nr. Namų darbai %

1. Skaitymas 21%

2. Darbas raštu 11%

3. Piešimas 59%

4. Namų darbai nepatinka 15%

Beveik 60% mokinių namuose norėtų piešti. Jokie namų darbai nepatinka 15% mokinių

16 lentelė

Dailės kaip atsiskaitymo formos galimybės

Nr. Atsiskaitymo forma %

1. Raštu 31%

2. Žodžiu 31%

3. Piešimas 65%

Mokiniama piešimas priimtinas ne tik kaip namų darbai, bet ir kaip atsiskaitymo forma.

I DP apibendrinimas:

išanalizavus anketą paaiškėjo, kad mokiniams rūpi aplinka kurioje jie gyvena, jie pastebi ir

vertina gamtinę aplinką, nepatinka kai aplinka netvarkinga ir prišiukšlinta. Estetiškai vertina

aplinką kurioje ne tik gyvena, bet ir mokosi, poilsiauja. Dauguma noriai praleidžia laisvalaikį

gamtoje, nori, kad jų aplinkoje būtų daug gamtos objektų, kaip patraukliausius ir

estetiškiausius vaizdus nurodo gamtos vaizdus ir objektus. Estetinį gamtinės aplinkos

suvokimą parodo mokinių noras aplinką tvarkyti: dauguma dalyvauja aplinkos tvarkymo

47

akcijose, pasirengę sutvarkyti polsiavietes, tvarko mokyklos patalpas. Tačiau paaiškėjo, kad 6

klasių mokiniai mažiau nei 5 klasių mokiniai linkę tvarkyti ir rūpintis aplinka, jie taip pat

vertina gamtos ir aplinkos estetiškumą, bet yra daugiau pasyvūs stebėtojai. Aplinkos pakeisti

ir estetizuoti nesistengia.

Nemažai mokinių vertina meno kūrinius, norėtų jais dekoruoti savo aplinką. Tačiau

palyginus 5 ir 6 klasių mokinių anketas paaiškėjo, kad 5 klasių mokiniai labiau vertina meno

kūrinius, dažniau norėtų nueiti į teatrą ir muziejų.

Beveik visi mokiniai mėgsta piešti, dauguma mėgstančių piešti noriai piešia gamtos objektus

ir vaizdus, piešimą nurodo kaip pageidautiną veiklą pamokose, kaip namų darbus ir net

atsiskaitymo formą. Dailės integravimas nėra veikla priešinga vaikų poreikiams, atstumianti ir

nepatraukli. Atvirkščiai ji atitinka mokinių pomėgius.

Eksperimento organizavimas:

Po pirmo diagnostinio pjūvio „Gamta ir žmogus“ pamokose su atsitiktinai pasirinktomis

dviem 6 ir dviem 5 klasėmis vykdomas pedagoginis eksperimentas. Šioms klasėms ugdymo

tyrinys dėstomas taikant įvairius piešimo metodus, o likusioms klasėms – dailės metodų

netaikant (kontrolinės grupės).

Užduotys pateikiamos atsižvelgiant į ugdymo turinį, bendrąsias programas ir išsilavinimo

standartus, bei pamokų teminius planus (2 priedas). Piešimui temos pasirenkamos siejant

mokomąją medžiagą su gamtine aplinka ar konkrečiais gamtos objektais. Mokiniams

suteikiama galimybė rinktis vaizduojamus objektus ir temas pagal jų pomėgius, aktualijas ir

simpatijas. Piešimo priemonės, darbų matmenys ir atlikimo technika ne tik pasirinktiniai, bet

taip pat taikomi ir visiems bendri būdai. Tai yra - mokoma ne tik gamtos, bet ir dailės

(technikos ir isorijos, komponavimo, išdėstymo erdvėje, kolorito). Skatinamas originalumas,

kūrybiškumas ir bendradarbiavimas. Motyvacija – žodiniai mokytojo ir mokinių paskatinimai,

bendri darbų aptarimai, parodos, klasių puošyba, individualūs darbų pristatymai, taip pat

galimybė rinktis.

Eksperimento su 6 klasių mokiniais trukmė – 3 mėnesiai. Eksperimento su 5 klasėmis rukmė

– 5 mėnesiai (pirmas pusmetis).

48

17 lentelė

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal klasę

Eksperimentinė Kontrolinė Iš viso Grupė

Klasė N % N % N %

V 52 40,6 76 59,4 128 53,11

VI 57 50,44 56 49,55 113 46,88

Iš viso 109 45,22 132 54,77 241 100

Kontrolinė grupė didesnė nei eksperimentinė.

“Gamta ir žmogus” su integruota daile 2005-2006 m.m. teminiai planai

5 – os klasės teminis planas

Eil.

Nr.

Mėnuo Savaitė Temos pavadinimas Vertinimas

1 2 3 4 5

1. Rugsėjis 01 Įvadas. “Miškas”

2. 02 Senovinio miško palyginimas su dabartiniu.

Piešiama senovinė giria.

3. 02 Miško lapuočiai ir spygliuočiai. Išvyka.

4. 03 Augalų reikšmė.

5. 03 Herbarų gamyba.

6. 04 Miško stuburiniai: varliagyviai ir ropliai

7. 04 Varliagyvis savo natūralioje, gamtinėje

aplinkoje.

8. 05 Miško stuburiniai: paukščiai ir žinduoliai.

9. 05 Paukščiai, žinduoliai ir ropliai savo

gyvenamoje gamtinėje aplinkoje. Piešimas

pasirinktinai.

10. Spalis 06 Miško bestuburiai

11. 06 Miško bestuburiai miške.

12. 07 Vabzdžių vystymasis.

13. 07 Mitybos grandinė.

14. 08 Skaidytojai

49

15. 08 Miško ekosistema.

16. 09 Miškas. 3 grupės ir trys miško piešiniai ant

tapetų.

17. 09 Miškas. 3 grupės ir trys miško piešiniai ant

tapetų.

18. Lapkritis 11 Miškas. 3 grupės ir trys miško piešiniai ant

tapetų.

19. 11 Miško nauda. Kaip išsaugoti mišką?

20. 12 Kontrolinis darbas.

21. 12 Senovinio ir dabartinio namo palyginimas.

Pasirinktinai piešiamas arba senovinis

arba šiuolaikinis namas, mokiniams

patinkančioje aplinkoje, gražioje vietovėje.

“Mūsų

namai”

22. 13 Patogumai

23. 13 Mano namai (butas, kambarys) darbo

pristatymas.

24. 14 Elektros ir šilumos gamyba.

25. Gruodis 14 Kaip išsaugoti šilumą namuose?

26. 15 Atliekos.

27. 15 Sąvartynų žala

28. 16 Atliekos

29. 16 Trąšos iš atliekų.

30. 17 Įnamiai. Konkursas: Simpatiškiausias

įnamis.

31. 17 Globotiniai.

32. Sausis 03 Paroda “Mano globotinis”

33. 03 Peizažų analizė.

34. 04 Natiurmortas.

35. 04 Kontrolinis darbas.

6 – os klasės teminis planas

Eil.

Nr.

Mėnuo Savaitė Temos pavadinimas Pastabos

50

1. Rugsėjis 01 Įvadas.

2. 02 Saulės sistemos žvaigždė.

3. 02 Saulės sistemos planetos.

4. 03 Saulės sistema

5. 03 Žemė – ypatinga planeta.

6. 04 Planetų palydovai. Mėnulis.

7. 04 Dangaus kūnų tyrinėjimai.

8. 05 Astronautai.

9. 05 Kaip skaičiuojami metai?

10. Spalis 06 Kontrolinis darbas.

11. 06 Chemijos laboratorija.

12. 07 Temperatūros, masės ir tūrio matavimas.

13. 07 Dirbtinės ir gamtinės medžiagos.

14. 08 Medžiagų sudėtis.

15. 08 Medžiagų būsenos Vandens būsenos

gamtoje.

16. 09 Dalelyčių energija.

17. 09 Kaitinami kūnai plečiasi.

18. Lapkritis 11 Oro baliono išradimas. Mano oro balionas

19. 11 Cheminės reakcijos.

20. 12 Kas vyksta cheminių reakcijų metu?

21. 12 Cheminės reakcijos mūsų aplinkoje.

22. 13 Tirpalai.

23. 13 Filtravimas ir garinimas.

24. 14 Rūgštys ir šarmai.

25. Gruodis 14 Kontrolinis darbas.

26. 15 Vieta, kurioje jaučiuosi geriausiai.

27. 15 A.van Levenhuko išradimas.

28. 16 Mikroorganizmai. Jų įvairovė.

29. 16 Mikroorganizmų nauda. Mikroorganizmų

žala.

30. 17 Organizmo apsauga.

31. 17 Ląstelė – gyvybės dalelė. Laboratorinis

darbas

51

32. Sausis 03 Augalo, gyvūno ir grybo mozaika.

33. 03 Augalų ir gyvūnų ląst. panašumai ir

skirtumai.

34. 04 Ląstelių veiklos ir sandaros ryšys.

35. 04 Fotosintezė.

36. 05 Kvėpavimas.

37. 05 Fotosintezės ir kvėpavimo palyginimas.

38. 06 Kontrolinis darbas.

39. Vasaris 06 Vaizdas pro langą

40. 07 5-ios gyvojo pasaulio karalystės.

41. 07 Organizmų įvairovė.

42. 08 Organizmų apibudinimas.

43. 08 Konkursas: gyvojo pasaulio karalystė

Dailės integravimas. Temos:

kiekvieną temą sudaro dvi dalys:

1. įvadinė (pamoka ar pamokos dalis) – kurioje pateikiama nauja medžiaga, sąvokos,

atliekami įvairūs praktiniai darbai pvz: pratybose, bei užduotys pateiktos vadovėlyje;

2. praktinė (pamoka ar pamokos dalis) kurioje pateikiama tema piešimui (susijusi su įvadinės

dalies medžiaga) bei piešiama. Piešimu stengiamasi ne tik individualizuotai formuoti

estetinius santykius su gamtine aplinka, bet ir įtvirtinti bei pakartoti medžiagą. Piešiama visą

pamoką, kartais pusė pamokos arba dvi tris pamokas (atsižvelgiant į temos ir užduoties

sudėtingumą ir specifiškumą).

5 klasių eksperimento aprašymas:

I skyrius „Miške“

Senovinė giria: įvadinė skyriaus „Miške“ pamoka „Kai girios buvo šventos“. Aptarus

šiuolaikinės ir senovinės girios skirtumus (pagal tekstą, pateiktą vadovėlyje) piešiama

senovinė giria. Rekomenduotina piemonė paprastas pieštukas ir anglis. Mokiniai taip pat gali

pasirinkti piešimo priemones. Pagal aptartą tekstą piešiama senovinė giria (piešinyje turi būti

bent viena nuoroda į senovinį mišką: šimtamečiai ąžuolai, aukuras, medinė pilis, dabar išnykę

gyvūnai pvz: tauras ir pan.).

52

1pav. Senovinė giria

Varliagyvis savo natūralioje aplinkoje: teorinėje dalyje (viena pamoka) aptariama

varliagyvių sistematika, kūno sandara, jų įvairovė (varlė ir rupūžė) bei gyvenamoji aplinka.

Kitoje pamokoje piešiamas varliagyvis (verlė arba rupūžė) savo natūralioje aplinkoje.

Priemonės pasirenkamos laisvai. Skatinama piešti varliagyvius nekopijuojant nuo vadovėlio,

o tiesiog taip kaip jis įsivaizduojamas ar anksčiau matytus. Siūloma interpretuoti, nes

mokiniai nenori piešti to ko nemoka arba tai kas nesiseka nupiešti tikroviškai.

2 pav. Varliagyvis natūralioje aplinkoje

Ropliai, paukščiai ir žinduoliai: trys įvadinės pamokos skirtos supažindinimui su šių grupių

atstovais, įvairove, sandara, gyvenamąja aplinka. Praktinės pamokos metu mokiniai gali

laisvai rinktis kokį gyvūną piešti (paprastai renkamasi tą kuris gražiausias, mieliausias arba tą,

kurį lengviausia nupiešti). Priemonės taip pat pasirenkamos laisvai.

53

3 pav. Žinduolis

Bestuburiai: prieš piešiant keturias pamokas nagrinėjama teorinė medžiaga ir daromi

praktiniai darbai (pratybose ir pan.). Paprastai bestuburiai nėra mokinių mėgstami ir nurodomi

kaip vieni nepatraukliausių individų pvz: vorai, erkės, kirmėlės, tarakonai. Piešinyje visi turi

nupiešti visų keturių grupių atstovus: moliuską, kirmėlę, voragyvį ir vabzdį. Patys pasirenka iš

šių keturių grupių įvairovės po vieną labiausiai patikusį ar mažiausai atstumiantį gyvūną.

4 pav. Miško bestuburiai

Miškas (darbas grupėmis): miškas piešiamas pabaigus skyrių „Miškas“. Mokiniai

suskirstomi į tris grupes. Kiekvienoje grupėje mokiniai pasirenka kas jiema labiau patiko

šiame skyriuje: augalai ar gyvūnai. Pasirinkę augalus piešia mišką (medžius, krūmus ir kitus

miške augančius augalus) ant vatmano lapo arba plataus tapeto. Kiti, pasirinkę gyvūnus,

išsirenka kokius gyvūnus pieš ant atskirų lapų. Vėliau šie gyvūnai iškerpami ir klijuojami ant

savo grupės narių nupiešto miško (aplikacija). Darbas trunka tris pamokas. Piešiama guašu ir

vandeniniais dažais. Galima pasirinkti ir metų laiką kuriuo vaizduojamas miškas. Šis darbas

įvertinamas.

Visose grupėse mokiniai dirbo individualiai, bet tam, kad suderinti proporcijas ir tinkamai

sukomponuoti gyvūnus bei augalus privalėjo savo darbą derinti su kitų darbais. Pastebėta, kad

54

mergaitės noriau piešė augalus, o berniukai gyvūnus. Šis susiskirstymas pastebimas ir

anketose (1 ir 2 priedai).

II skyrius „Mūsų namai“

Senovinis ir šiuolaikinis namai: įvadas ir praktinė dalis truko vieną pamoką. Remiantis

vadovėlyje pateiktu tekstu lyginamas senovinis namas su šiuolaikiniais namais (statybinės

medžiagos, patalpų ir aukštų skaičius). Mokiniai pasirinktinai piešia šiuolaikinį arba senovinį

namą. Pasirinkimo kriterijai individualūs. Priemonės įvairios: spalvoti pieštukai, pastelės,

flomasteriai ir anglis.

5 pav. Senovinis namas 6 pav. Šiuolaikinis namas

Mano kambarys (svajonių arba realus): įvadinė tema „Patogumai mūsų namuose“.

Praktinėje pamokoje piešiamas savas namas, butas arba kambarys. Mokiniai gali piešti realiai

egzistuojančius, svajonių arba tik šiektiek pagrąžintus namus. Darbai pristatomi visai klasei.

Pristatymai vertinami.

7 pav. Mano kambarys

55

Atliekos gamtoje: tema „Atliekos“. Trukmė dvi pamokos. Supažindinama su atliekų

perdirbimo ir rūšiavimo problemomis, sąvartynų žala gamtai. Mokiniai piešia įvairias atliekas,

jos iškerpamos ir klijuojamos ant piešinio „Miškas“ piešto anksčiau (skyriaus „Miške“

pabaigoje). Palyginami piešiniai su atliekomis ir be jų (mokiniams pateikti klausimai: koks

miškas labiau patinka – švarus ar prišiukšlintas? Kodėl? Koks miško piešinys labiau patinka

– su atliekomis ar be jų? Kodėl?).

Apklausos rezultatai:

5d (klasėje apklausti 22 mokiniai).

17 mokinių teigė jog labiau patinka švarus miškas ir miško piešinys be atliekų;

4 taip pat patinka švarus miškas bet piešinys ptiko su atliekomis (jis atrodo spalvingesnis, yra

iš ko pasijuokti). Tačiau nei vienas iš šių mokinių (tai buvo berniukai) nesigroži pačiom

atliekom.

1 mokiniui (taip pat berniukui) prišiukšlintas miškas atrodo įdomus, o štai piešinys gražesnis

be atliekų, tačiau su atliekomis įdomesnis.

Motyvai: miško piešinys patinka be atliekų, nes jame švarus oras (2); šiukšlės neužgožia tikro

miško grožio, nedarko gamtos vaizdo (15); šiukšlės negražios (4); per šiukšles nesimato

gyvūnų (4).

Miškas patinka neprišiukšlintas, nes daugiau gėrybių (1); yra kur pasivaikščioti, pailsėti,

paiškylauti ir pažaisti (3); gaivus oras (8); gražesnė gamta, vaizdas (8); atliekos negražios (2);

švariame miške daugiau gyvūnų (2); jokių blogų kvapų (2); tokiame miške tiesiog gera (3).

5b (apklausti 24 mokiniai).

24 patinka švarus miškas, bet 2 mano, kad miško piešinys su atliekomis spalvingesnis ir

linksmesnis (yra iš ko pasijuokti).

Švarus miškas patinka, nes švarus miškas gražus (13); jame gaivus oras (10); daugiau

gyvūnų ir jiems šiukšlės neapsunkina gyvenimo (9); daugiau gėrybių (3); jokio blogo kvapo

(7); gali pasivaikščioti, jame pabūti malonu (7); apterštame miške gali plisti ligos (2).

Mokinia vertino mišką beveik neatsižvelgdami į savo subjektyvius, egoistinius, vartotojiškus

tikslus kuriuos galima sieti su mišku, neieškojo materialinės naudos kuria galėtų pagrįsti savo

norą kad miškas liktų švarus.

Simpatiškiausio įnamio konkursas: tema „Įnamiai“. Daugumai žmonių įnamiai yra labai

nepatrauklūs. Be abejo jie nepageidaujami namuose ir daro daug žalos, bet šiuo darbu

siekiama, kad mokiniai pažvelgtų į šiuos padarėlius kitaip, be pasibjaurėjimo ir baimės. Visa

klasė išrenka piešinį su simpatiškiausiu įnamiu. Įvadinė ir praktinė dalys trunka vieną

pamoką. Priemonės pasirenkamos laisvai.

56

8 pav. Simpatiškiausias įnamis

Paroda – mano globotinis: tema „ Globotiniai“. Mokiniai šią temą labai mėgsta. Dauguma

turi augintinių ir labai nori visiems apie juos papasakoti. Noriai atsineša nuotraukas. Tai

galimybė visiems parodyti savo globotinį. Mokiniai neturintys globotinių dažnai svajoja

turėti. Šie mokiniai piešia savo svajonių augintinį. Priemonės pasirenkamos laisvai. Trukmė –

dvi pamokos: viena įvadinė, kita praktinė (piešiama ir paruošiama paroda). Darbai buvo

iškabinti koridoriuje ir mokiniai galėjo laisvai apžiūrėti visus pavaizduotus globotinius.

Aptarinėjo savo augintiniu, savo piešinius. Daug kas jaudinosi, kad augintiniai nėra panašūs į

tikrus.

Peizažų analizė: supažindinama su sąvoka „peizažas“. Pateikiami 4 peizažai: pavasario,

vasaros, rudens ir žiemos. Mokiniai išsirinko labiausiai patikusį ir paaiškino kodėl pasirinko šį

peizažą.

5d klasėje apklausti – 22 mokiniai.

5b klasėje apklausta – 18 mokinių.

18 lentelė

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal peizažo estetiškumą

5b klasė 5d klasė Nr. Metų laikai

I DP Eksp.

Užd.

I DP Eksp.

Užd.

1. Vasaros 82% 83% 88% 23%

2. Rudens 9% 11% 23% 55%

3. Žiemos 40% 33% 53% 68%

4. Pavasario 23% 33% 26% 41%

57

5d klasės mokinių apklausos analizė:

1) 68% mokinių patraukliausias pasirodė žiemos peizažas.

Priežastys: gražūs apšerkšniję ir apsnigti medžiai; daug baltos spalvos; gamta lyg sustingusi;

2) 55% mokinių pasirinko rudens peizažą.

Preižastys: „daug įvairių spalvų, kurios tarpusavyje lyg susilieja ir sudaro vientisą spalvų

vaivorykštę“.

3) 23% mokiniai pasirinko vasaros vaizdą.

Priežastys: ryškios spalvos.

4) 41% mokinių labiausiai patiko pavasario vaizdas.

Priežastys: daug žiedų; gamta bunda, pražįsta; spalvos švelnios ir subtilios.

Vienas mokinys nurodė, kad visi metų laikai savotiškai gražūs.

5b klasės mokinių apklausos analizė:

1) 83% mokinių pasirinko vasarą: patiko ryškios spalvos, žydinčios gėlės, gražus gamtos

vaizdas.

2) 33% – pavasarį: įvairios spalvos, žiedai;

3) 33% – žiemą: apsnigti medžiai ir žemė; daug baltos spalvos.

4) 9% – rudenį: daug įvairių, ryškių spalvų.

Palyginus I DP rezultatus su šios užduoties rezultatais paiškėjo, kad mokiniai pradėjo labiau

vertinti ne tik vasarą, bet ir kitus metų laikus. Abi klasės labai skirtingos todėl ir metų laikų

vertinimas skiriasi. Labai svarbu, kad mokiniai negalėjo savo pasirinkimo motyvuoti

vartotojiškai, kad metų laikas patrauklus tik todėl, kad nereikia eiti į mokyklą arba galima

maudytis jūroje ar kitame vandens telkinyje. Šioje užduotyje visi sutelkė dėmesį tik į gamtos

estetiką. Peizažų ptrauklumo lemiamu veiksniu tapo spalvos.

Natiurmortas: siejamas su namų puošyba. Beveik visi mokiniai vienaip ar kitaip gražina

savo namus. Nemažai mokinių kaip puošybos elementą renkasi vazoninius augalus ar

puokštes. Natiurmorto objektas ne vienas: gėlės (džiovintos ir paveiksluotos), moliuskų

kriauklės, koralai, vėžiagyviai, medinės figūrėlės ir kiti objektai susiję su gamta. Privaloma

piešimo priemonė – pastelės arba spalvoti pieštukai. Piešiama ant spacialaus piešimui

pastelėmis skirto popieriaus. Visi mokiniai turėjo galimybę pasirinkti jiems patinkantį objektą

ir jį nupiešti. Vieni mokiniai ilgai negalėjo pasirinkti, dažnai persigalvodavo, kiti atvirkščiai –

apsisprendė greitai, kūrė kompozicijas, derino spalvas, stengėsi išgauti įvairius atspalvius.

58

9 pav. Natiurmortas 10 pav. Natiurmortas

Stebint mokinius eksperimento metu paaiškėjo kas jiems patinka, kas ne, ką norėtų veikti, o

ko nenorėtų. Išryškėja ir jų tarpusavio santykiai.

6 klasių eksperimento eiga:

Skyrius „Medžiagos“

Vandens būsenos gamtoje

Tema „Medžiagų būsenos“. Trukmė viena pamoka. Įvadinėje dalyje supažindinama su trimis

medžiagų būsenomis (kieta, skysta ir dujine). Antroje pamokos dalyje piešiama. Priemonės

anglis ir paprastas pieštukas. Piešinyje reikėjo pavaizuoti visas tris vandens būsenas kurios

matomos gamtoje: skystis (lietus, vandens telkiniai), kieta (ledas arba sniegas), bei dujinė

(debesys ar garai). Žinoma visiems teko piešti žiemą.

11 pav. Vandens būsenos gamtoje

59

„Mano oro balionas“

Mokiniai galėjo laisvai pasirinkti piešimo priemones. Užduotis – sukurti savo oro balioną. Ši

užduotis susijusi su tema „Atsiplėšę nuo žemės“. Joje supažindinama su oro baliono išradimo

istorija, nagrinėjamas oro baliono veikimo principas. Pagrindinė sąlyga į kurią turėjo

atsižvelgti visi, ta, kad oro balionas turi būti vaizduojamas mokiniams patrauklioje aplinkoje.

Galėjo rinktis foną. Šis darbas daugiau žvalgomojo pobūdžio: piešiniuose matyti kas

mokinius domina, pagal foną matyti į ką atkreipiamas dėmesys.

12 pav. Oro balionas

Cheminės reakcijos gamtoje

Tema „Cheminės reakcijos“. Trukmė dvi pamokos. Įvadinėje pamokoje pateikiamos teorinės

žinios. Kitoje pamokoje piešiama. Priemones šį kartą mokiniai rinkosi laisvai, tad daugelis ir

vėl piešė anglimi. Mokiniai galėjo rinktis vieną iš trijų cheminių reakcijų: degimą, kvėpavimą

arba rūdijimą. Papildoma sąlyga – šios reakcijos turi būti vaizduojamos gamtinėje aplinkoje.

Vykstančios be žmogaus įsikišimo.

13 pav. Cheminė reakcija gamtoje

60

Svajonių vieta

Praktinė užduotis – patinkančiomis priemonėmis nupiešti vietą, aplinką kuri yra pati

patraukliausia, kuri labiausiai patinka ir žavi. Tai gali būti realiai egzistuojanti vieta arba

sukurta.

14 pav. Svajonių vieta

Skyrius „Ląstelė“

Mozaika

Tema „Ląstelė – gyvybės dalelė“. Trukmė dvi pamokos. Pirmoje supažindinama su

daugialąsčiais organizmais. Mokiniai dirba po du. Priemonės: spalvoti pieštukai arba

flomasteriai. Nupiešiamos ląstelės, nuspalvinamos, iškerpamos ir iš jų sudėliojamas

daugialąstis organizmas. Kokį organizmą „surinks“ mokiniai galėjo pasirinkti patys (augalą,

gyvūną, grybą). Šia užduotimi siekiama parodyti ląstelinę gyvų organizmų stuktūrą ir

sandaros sudėtingumą. Taip pat supažindinama su technika – mozaika. Darbas labai kruopštus

todėl mokiniai dirbo poromis, vieni kitiems palengvino darbą. Norint gerai ir tiksliai sudėlioti

iš ląstelių organizmą būtina atidžiai jį stebėti ir gerai įsižiūrėti į detales.

15 pav. Mozaika

61

Vaizdas pro langą

Pasibaigus skyriui „Evoliucija“. Pačių pasirinktomis priemonėmis moksleiviai piešė vaizdą,

kurį norėtų matyti pro savo kambario langą. Keletas piešė vaizdus kuriuos mato pro savo

langą, tačiau daugumai jų matomi vaizdai nepatinka ir jie vaizdavo tai ką norėtų matyti.

Daugumos piešiniuose vyrauja gamtiniai vaizdai. Tai parodo, kad vaikai jautrūs gamtos

grožiui. Gamtovaizdis estetiškai reikšmingas.

16 pav. Vaizdas pro langą

Skyrius „Evoliucija“

Konkursas: „Karalystė“

Tema „Gyvų būtybių įvairovė“. Piešiama labiausiai patikusi gyvojo pasaulio karalystė:

augalai, gyvūnai, grybai, bakterijos arba vienaląsčiai. Piešiama ne pirmą kartą ir mokiniai jau

atranda jiems patraukliausias piešimo priemones: kai kurie piešia tik paprastu pieštuku arba

anglimi, kiti mielai naudojasi guašu ar akvarele, dar kiti spalvotais pieštukais, flomasteriais.

Trukmė trys pamokos. Teorinėje dalyje (ją sudaro trys pamokos) supažindinama su

karalystėmis, atstovais, rūšių įvairove. Po teorinės dalies praktinė: skelbiamas konkursas

„Labiausiai patikusi karalystė“.

62

17 pav. Grybų karalystė 18 pav. Gyvūnų karalystė

Mokiniai galėjo rinktis labiausiai patikusią karalystę (ar karalystes). Visus darbus vertino

patys mokiniai 10 balų sistema. Abejose šeštose klasėse buvo išrinkta po penkis geriausius

piešinius. Nugalėtojai buvo įvertinti 10 balų. Šiuo atveju didžiausia motyvacija piešti ir buvo

įvertinimas. Tačiau kiti mokinių darbai nebuvo vertinami. Net ir žinodami, kad darbai

nevertinami mokiniai noriai piešė, labai laukė „piešimo pamokų“, net juokavo, kad per dailę

piešti nemėgsta, o gamtos pamokose visi piešiai su malonumu. Patys nuolat teiraudavosi kada

vėl piešim. Pasibaigus eksperimentui mokinių entuziazmas neatslūgo ir jaučiamas noras piešti

toliau.

63

2.3. Mokinių estetinio santykio su gamtine aplinka individualizavimo veiksniai

Antras diagnostinis pjūvis (II DP)

Po eksperimento klasėms, su kuriomis vykdomas eksperimentas, pateikiama antra anketa (2

priedas). Siekiama patikrinti ar po eksperimento pasikeitė mokinių estetinis santykis su

gamtine aplinka ir ar meninė veikla ir jos organizavimas yra veiksniai įtakojantys estetinio

santykio su gamtine aplinka formavimą.

19 lentelė

Visų tiriamųjų santykis au gyvenama vietove

Nr. Santykis I DP II DP

1. Patinka 88% 74%

2. Nepatinka 6% 1,9%

Iš gautų duomenų galima daryti išvadą, kad po eksperimento savo gyvenama aplinka

patenkintų mokinių mažiau.

20 lentelė

Estetinio santykio su gyvenama vietove pagrindimas

5 kl. 6 kl. Nr. Pagrindimas

I DP II DP I DP II DP

1. Gyvenamoje vietovėje graži gamtinė aplinka 54% 41% 37% 45%

2. Gyvenamoje vietovėje gamtinė aplinka skurdi 1,7% 0% 2,8% 7%

3. Gyvenamoje vietovėje tvarkinga aplinka 18% 29% 21% 10%

4. Gyvenamoje vietovėje netvarkinga aplinka 0,9% 6% 7% 25%

5 klasių mokiniams reikšmingesnė aplinkos estetika – tvarka, pradėjo griežčiau vertinti savo

gyvenamą aplinką (6% mano, kad aplinka netvarkinga), taip pat daugiau mokinių pastebi, kad

jų gyvenama aplinka sutvarkyta, galbūt į tai anksčiau nekreipdavo dėmesio. Sumažėjo

manančių, kad gyvenamoje vietovėje graži gamtinė aplinka. 6 klasių mokiniai taip pat

griežčiau vertina savo gyvenamą aplinką. 45% mano, kad gamtinė aplinka graži ir įvairi, 7%

pastebi, kad jų gyvenamoje aplinkoje gamtinė aplinka skurdi ir jų estetinio skonio

nepatenkina. Labai padidėjo skaičius manančių, kad gyvenama aplinka netvarkinga. Visi

mokiniai tapo pastabesni, kritiškiau vertina aplinką, tiek gamtinę, tiek ne.

64

21 lentelė

Puošybos elementų, namų estetizavimui, pasirinkimas

Nr. Puošybos elementai I DP II DP

1. Vazoniniai augalai 52% 67%

2. Skintos gėlės 27% 31%

3. Piešiniai arba dailininkų darbai 42% 44%

Moikiniai keičia savo gyvenamą aplinką, estetizuoja ją gamtos objektais: tiek skintomis

gėlėmis, tiek vazoninias augalais. Taip pat daugiau dėmesio skiria meno kūriniams ir savo

darbams.

22 lentelė

Namų estetizavimo elementų pasirinkimas pagal lytį

Mergaitės Berniukai

Nr. Estetizavimo elementai

I DP II DP I DP II DP

1. Vazoniniai augalai 71% 84% 39% 55%

2. Skintos gėlės 40% 48% 19% 17%

3. Piešiniai ir dailininkų darbai 56% 62% 33% 31%

Palyginus berniukų ir mergaičių apklausos rezultatus išryškėja pasiskirstymas pagal lytį.

Mergaitės labiau nei berniukai mėgsta puošti namus. Puošia vazoniniais augalais, skintomis

gėlėmis, bei savo piešiniais ir dailininkų darbais. Berniukai labiau linkę namus dekoruoti

vazoniniais augalais. Kadangi norinčių puošti namus vazoniniais augalais padaugėjo,

nežymiai sumažėjo kitų puošybos elementų reikšmė.

23 lentelė

Mokyklos aplinkos vertinimas

Nr. Aplinkos vertinimas I DP II DP

1. Tvarkinga aplinka 58% 57%

2. Įdomi ir įvairi gamtinė aplinka 39% 28%

3. Mokyklos aplinka nepatinka 5% 10%

65

Matyti, kad mokiniai kritiškiau vertina ir mokyklos aplinką. Beveik tiek pat mokinių mano,

kad mokyklos aplinka tvarkinga, tačiau mokiniai pasigenda gražesnės gamtinės aplinkos.

Apskritai mokykla yra dar nauja – 18 metų, todėl jos aplinkoje dauguma medžių yra nedideli,

jauni, nėra gėlynų. Galbūt kaip tik tai mokiniai ir pastebi, bei to pasigenda.

24 lentelė

Mokyklos patalpų puošybos elementų pasirinkimas

Nr. Puošybos elementai I DP II DP

1. Mokinių piešiniai 57% 59%

2. Dailininkų darbai 45% 40%

3. Vazoniniai augalai 31% 27%

4. Kiti įvairūs mokinių darbai - 49%

Matyti, kad mokiniai mokyklos puošyboje pirmenybę teikia būtent savo darbams. I DP

nebuvo pateiktas vriantas „kitais mokinių darbais“, II DP net 49% mokinių pasirinko būtent

šį variantą. Todėl sumažėjo dailininkų darbų ir augalų reikšmė puošybai. Mokiniams svabūs

jų meninės veiklos rezultatai, nori savo darbus demonstruoti, nori kad jie būti naudingi.

25 lentelė

Tiriamųjų veiklos reikšmingumas

Nr. Veikla Taip Ne Nežino

1. Norėtų, kad darbai būtų vertinami, demonstruojami 78% 6% 15%

Duomenys patvirtina mokinių norą, jų darbų įprasminimo, vertinamo, demonstravimo.

26 lentelė

Veikla susijusi su mokyklos patalpų estetizavimu

Taip Ne Nr. Veikla

I DP II DP I DP II DP

1. Padeda tvarkyti ir puošti mokyklos patalpas 73% 87% 20% 13%

Mokiniai kritiškesni aplinkai ir suinteresuoti jos pakeitimu, gražinimu, puošimu pagal savo

estetinį skonį.

66

27 lentelė

Tiriamųjų veikla susijusi su mokyklos aplinkos estetizavimu

Taip Ne Nr. Veikla

I DP II DP I DP II DP

1. Dalyvaus mokyklos aplinkos tvarkymo akcijose 69% 85% 24% 14%

Ta pati tendencija matyti ir iš šios lentelės duomenų. Mokinių, nusiteikusių dalyvauti

mokyklos aplinkos tvarkymo akcijose, kurios vyksta kiekvieną pavasarį – daugiau.

Nenorinčių dalyvauti tokiose akcijose sumažėjo 10% . Tai susiję su aplinkos estetizavimu.

28 lentelė

Mokinių veiklos estetizuojant aplinką palyginimas pagal lytį ir amžių

5 kl. Merg. 5 kl. Bern. 6 kl. Merg. 6 kl. Bern. Nr. Veikla

I

DP

II DP I

DP

II

DP

I

DP

II DP I

DP

II

DP

1. Nuolat dalyvauja mokyklos

aplinkos tvarkymo akcijose

90% 100% 69% 96% 69% 100% 45% 56%

2. Nedalyvauja mokyklos

aplinkos tvarkymo akcijose

12% 0% 21% 3% 24% 0% 39% 43%

Palyginus 5 ir 6 klasių berniukus paaiškėjo, kad 5 klasių berniukai noriau tvarko aplinką nei 6

klasių berniukai. Amžius įtakoja mokinių aktyvumą aplinkos estetizavime. Tai susiję su

skirtingais raidos etapais: 5 klasės – vaikystė, o 6 – paauglystės pražia. Palyginus mergaites

matyti, kad prieš eksperimentą 6 klasių mergaitės mažiau norėjo dalyvauti aplinkos tvarkymo

akcijose, bet po eksperimento visos nurodo, kad tokiose akcijose dalyvaus. Yra didelis

skirtumas tarp 6 klasių mergaičių ir berniukų.

29 lentelė

Tiriamųjų šeimų laisvalaikio turiningumas

Nr. Laisvalaikio turiningumas I DP II DP

1. Vyksta iškylauti į gamtą 40% 49%

2. Eina pasivaikščioti 30% 39%

3. Lankosi teatre ir parodose 7% 10%

67

Po eksperimento daugiau mokinių nurodo, kad su šeima vyksta į gamtą, pasivaikščioti ir į

teatrą bei muziejus.

30 lentelė

Tiriamųjų individualaus laisvalaikio turiningumas

Nr. Laisvalaikio turiningumas I DP II DP

1. Išvykos į gamtą 63% 70%

2. Apsilankymas muziejuje ir teatre 16% 19%

Mokiniai po eksperimento dar noriau vyktų į gamtą ir teatrą bei muziejus.

Anketų klasusimu: „koks metų laikas labiausiai patinka?“ siekiama ištirti ką mokiniai įvairiais

metų laikais gamtoje pastebi, ar grožisi peizažu ar mėgsta tam tikrą metų laiką tik dėl

subjektyvių priežasčių: pramogų, šilumos, atostogų.

31 lentelė

Metų laikų estetiškumas

Nr. Metų laikai I DP II DP

1. Vasara 88% 91%

2. Ruduo 13% 17%

3. Žiema 40% 41%

4. Pavasaris 19% 41%

Anketos rezultatai rodo, kad mokinių estetinis santykis su gamtine aplinka įvairiais metų

laikais pakito. Ryškiausias pavasario vertinimo pasikeitimas.

32 lentelė

Metų laikų vertinimo kriterijai

Nr. Vertinimo kriterijai I DP II DP

1. Graži gamta 61% 81%

2. Pramogos 65% 76%

3. Geras oras 54% 74%

68

Pirmo diagnostinio pjūvio duomenimis mokiniams konkretus metų laikas labiausiai patinka

dėl galimų pramogų tuo metų laiku (vasarą maudytis, žiemą slidinėti), todėl daugiausia

mokinių kaip mėgstamiausius metų laikus pasirinko vasarą ir žiemą. Nedaug atsilieka ir

gamtos estetiškumas. Tačiau antro diagnostinio pjūvio duomenimis gamtos estetiškumas

mokiniams yra svarbiausias vertinimo kriterijus. Gamtą stebėti ir ja grožėtis, bei pramogauti

gamtoje palankiausias geras oras todėl gero oro kriterijus taip pat labai svarbus.

33 lentelė

Metų laikų pasirinkimas pagal tiriamųjų klases

5b kl. 5d kl. Nr. Metų laikai

I DP II DP I DP II DP

1. Mėgstamas metų laikas – vasara 81,8% 84% 88,4% 95,6%

2. Mėgstamas metų laikas – pavasaris 22% 24% 26% 78,2%

3. Mėgstamas metų laikas – ruduo 9% 0% 23% 43,4%

4. Mėgstamas metų laikas – žiema 40% 40% 65% 73%

5 klasių rezultatai labai skiriasi. 5b klasės mokiniai po eksperimento daugiausia pasirinko

vasarą, dviem procentais daugiau pasirinko pavasarį, tačiau niekas nepasirinko rudens, o

žiemą tiek pat kaip ir prieš eksperimentą. O štai 5d mokiniai palankiau vertinti pradėjo visus

metų laikus. Iš dalies vasaros ir rudens simpatijas lemia mokslo metų pradžia ir pabaiga, o ne

vien gamtos estetiškumas.

Toks nevienodas metų laikų vertinimas labai susijęs su klasių kontekstu. Šios klasės labai

skirtingos: tarpusavio santykiais, mokymosi rezultatais, kultūringumu. 5b prasčiau mokinasi,

klasėje vienas mokinys mokomas pagal adaptuotą ugdymo programą ir du pagal modifikuotą.

Mokiniams trūksta bendravimo įgūdžių, kultūringumo, tačiau šios klasės mokiniai nuoširdūs,

sąžiningi, iniciatyvūs, geba bendradarbiauti, kūrybingi. 5d klasės mokinių mokymosi

rezultatai labai geri, tačiau trūksta gebėjimo bendradarbiauti, tolerancijos. Tai individualybių

klasė.

Abiem klasėm mokomoji medžiaga ir meninė veikla buvo pateikiama ir organizuojama

vienodai, bet rezultatai labai skirtingi.

69

34 lentelė

Metų laikų pagrindinio kriterijaus palyginimas pagal amžių

5kl. 6kl. Nr. Kriterujus

I DP II DP I DP II DP

1. Metų laikai patinka dėl gamtinio estetiškumo 70,8% 85,4% 62,9% 78%

Palyginus 5 ir 6 klasių duomenis matyti, kad 5 klasių mokiniai labiau vertina estetiką nei 6

klasių mokiniai.

35 lentelė

Tiriamųjų estetinio santykio su aplinka (aplinkos objektais) palyginimas

Nr. Aplinka I DP II DP

1. Gamtos vaizdai ir objektai 74% 79%

2. Rūbai, aksesuarai 28% 45%

3. Meno kūriniai 30% 50%

4. Įvairūs daiktai 19% 18%

Ir 5, ir 6 klasių mkinius labiausiai žavi gamtos vaizdai ir objektai (po eksperimento tai nurodė

79% mokinių), 50% mokinių teigia, kad jiems estetiškai reikšmingi meno kūriniai. 45%

mokinių estetinius jausmus sukelia apranga, aksesuarai (mokiniai atidžiau vertina ne tik

aplinką, bet ir savo išvaizdą), besižavinčių daiktais sumažėjo iki 18%.

36 lentelė

Tiriamųjų „Gamta ir žmogus“ pamokų vertinimas

Taip Ne Nr. Simpatijos

5 kl. 6 kl. 5 kl. 6 kl.

1. Patiko „Gamta ir žmogus“ pamokos 98% 89% 2% 11%

Pagal lentelės duomenis matyti, kad beveik viesiems tiriamos grupės mokiniams pamokos

integruojant dailę patiko.

70

37 lentelė

„Gamta ir žmogus“ namų darbų vertinimas

Nr. Namų drabai I DP II DP

1. Skaitymas 21% 12%

2. Užduočių atlikimas raštu 11% 21%

3. Piešimas 59% 78%

4. Namų darbai nepatinka 15% 8%

78% mokinių namuose nori piešti, 10% padidėjo ir noras dirbti raštu, tačiau tiek pat sumažėjo

noras skaityti. Tai siečiau su veiklos pasyvumu, nes piešimas ir užduočių atlikimas raštu

aktyvi veikla, skatinanti mastyti, kurti. Mažiau nepatenkintų namų darbais mokinių.

38 lentelė

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal pomėgį piešti

5 kl. 6 kl. Nr. Pomėgis

I DP II DP I DP II DP

1. Mėgsta piešti 97% 100% 87% 96%

2. Nemėgsta piešti 2% 0% 6% 5%

Prieš eksperimentą beveik visi 5 klasių mokiniai nurodė, kad mėgsta piešti, po eksperimento

šis pomėgis išaugo iki absoliutaus. 6 klasių mėgstančių piešti mokinių buvo 10% mažiau nei 5

klasėse, bet po eksperimento ryškiai padidėjo.

39 lentelė

Tiriamųjų pasisikirstymas pagal pomėgį piešti gamtą

5 klasės 6 klasės Nr. Pomėgis

I DP II DP I DP II DP

1. Mėgsta piešti gamtą 90% 100% 79% 92%

2. Nemėgsta piešti gamtos 5% 0% 11% 7%

3. Nežino ar mėgsta piešti gamtą 4% 0% 9% 0%

Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad iki eksperimento ne visi mėgstantys piešti norėjo

piešti gamtą. 6 – ose klasėse tokių mokinių daugiau nei 5 – ose. 4% - 5 ir 9% - 6 klasių

71

mokinių nurodė, kad piešti mėgsta, bet nežinojo ar mėgsta piešti gamtą. Po eksperimento

labai padidėjo skaičius mokinių kuriem gamtą piešti patinka, o nemėgstančių – sumažėjo.

Nežinančių, ar mėgsta piešti gamtą – nebeliko.

40 lentelė

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal piešimo priemonių pasirinkimą

Nr. Piešimo priemonės 5 kl. 6 kl.

1. Paprastas pieštukas ir anglis 60% 67%

2. Spalvoti pieštukai 77% 50%

3. Flomasteriai 39% 50%

4. Pastelės 39% 7%

5. Guašas, akvarelė 39% 36%

Mokiniams patinka įvairios piešimo priemonės. 5 klasių mokiniai dažniausiai renkasi

spalvotus pieštukus, paprastą pieštuką ir anglį, o 6 klasių mokiniams labiausiai patinka piešti

būtent paprastu pieštuku ir anglimi. Pusė mokinių renkasi spalvotus pieštukus ir flomasterius.

Mažiausiai nori piešti pastelėmis. O 5 klasių mokiniai vienodai vertina flomasterius, pastelę ir

guašą bei vandeninius dažus.

41 lentelė

Integruotų pamokų tęstinumas

Nr. Tema 5 kl. 6kl.

1. Nori piešti ir toliau 94% 85%

2. Nenori piešti 0% 7%

3. Nežino ar nori piešti 6% 9%

Po eksperimento 94% - 5 ir 85% - 6 klasių mokinių norėtų ir toliau piešti „Gamta ir žmogus“

pamokose. Pamokos su integruota daile mokiniams priimtinos ir pageidautinos.

Neapsisprendusių 5 klasėse 6%, o 6 klasėse - 9% mokinių. Daugiau piešti nenorėtų 7% - 6

klasės mokinių. 5 klasėse tokių mokinių nėra.

72

42 lentelė

Estetinio santykio su gamtine aplinka pakitimas

Nr. Pastabumas 5 kl. 6 kl.

1. Pradėjo pastebėti gamtos grožį, tai ko niekada nepastebėdavo 63% 36%

2. Gamtą stebėti mėgo visada 45% 40%

.

63% - 5 klasių ir 36% - 6 klasių mokinių tvirtina, kad po eksperimento gamtoje pradėjo

pastebėti tai, ko anksčiau nepastebėdavo. Beveik pusė mokinių teigia, kad gamtą visada mėgo

stebėti.

43 lentelė

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal gamtos stebėjimo dažnumą

Dažnai Retai Niekada Nr. Stebėjimas

5 kl. 6 kl. 5 kl. 6 kl. 5 kl. 6 kl.

1. Gamtą stebi ir ja grožisi 85% 63% 12% 25% 0% 2%

Gamtą dažnai stebi 85% - 5 ir 63% - 6 klasių mokinių. Kad niekada nestebi gamtos, nurodė

tik 2% - 6 klasių mokinių.

II DP ir I DP lyginamosios analizės apibendrinimas

Palyginus du diagnostinius pjūvius paaiškėjo, kad mokiniai po eksperimento pradėjo

kritiškiau vertinti juos supančią aplinką: žmogaus sukurtą ir gamtinę. Mokiniai nėra pasyvūs

vartotojai, siekiantys gauti iš gamtos tik konkrečios naudos: pramogų, materialinės gerovės.

Jie nėra pasyvūs stebėtojai, nes nori aplinką tvarkyti, estetizuoti, keisti pagal savo estetinę

sampratą.

Palyginus pirmo ir antro diagnostinių pjūvių duomenis išryškėjo, kad integruoti dailę ir

organizuoti meninę veiklą būtina individualizuotai, tai yra atsižvelgiant į mokinių amžių, lytį,

klasės kontekstą, individualias mokinių savybes, bei jų pomėgius. Tik tada rezultatai bus

teigiami – estetinis santykis su gamtine aplinka keisis. Eksperimento rezultatai rodo, kad

estetinio santykio su gamtine aplinka individualų kitimą įtakojantys veiksniai yra:

1. Mokinių meninė veikla;

2. Meninės veiklos tkslingumas;

3. Meninės veiklos temų įvairovė;

4. Meninės veiklos trukmė;

73

5. Meninės išraiškos priemonių įvairovė.

Integravus dailę į „Gamta ir žmogus“ pamokas ir organizuojant mokiniams patinkančią

meninę veiklą galima ptenkinti individualius kiekvieno mokinio poreikius. Meninės veiklos

įvairovė, piešimo priemonių pasirinkimas, galimybė pasirinkti vaizduojamą objektą, temų

gausa, meninės veiklos tikslingumas, trukmė ir apskritai savanoriškas dalyvavimas meninėje

veikloje yra veiksniai įtakojantys estetinio santykio su gamtine aplinka individualizavimą. Šie

veiksniai įgalina individualiai, pagal kiekvieno mokinio jau turimus santykius, sėkmingai

formuoti estetinį santykį su gamtine aplinka.

Piešimas yra mėgstama mokinių veikla. Pradėję piešti mokiniai nori tai daryti nuolat. Tokiu

būdu jie mokosi, bendradarbiauja, tampa drausmingesni, išlieja savo nuoskaudas ir baimes,

tampa atviresni, linksmesni. Labai svarbu, kad vaikai tampa dėmesingesni, atidžiau stebi

gamtą, jos objektus ir detales. Stebėdami pastebi spalvas, formų įvairovę, išgyvena estetinius

jausmus.

Meninė veikla yra labai lanksti, todėl tai reikšmingas veiksnys 10-13 metų vaikų

individualaus estetinio santykio su gamtine alinka formavimui.

74

IŠVADOS

1. Išanalizavus rašytinius šaltinius išryškėjo, kad meninė veikla ir meninis ugdymas yra

estetinio santykio su gamtine aplinka formavimosi prielaida, kuri labai svarbi

šiuolaikiniam ugdymo procesui, asmenybės ugdymui. Meno vaidmuo labai svarbus

ugdant asmenybės vertybinį suvokimą, modeliuoti dvasinį pasaulį. Menas laikomas

viena svarbiausių jaunos kartos kūrybiškumo ugdymo priemone, vaidina didelį

vaidmenį intelekto galių plėtojimui. Estetinis santykis formuojamas atsižvelgiant į

asamenybės individualumą, lytį, amžių, pomėgiu ir poreikius.

Galima teigti, kad estetinius santykius su gamta, galima formuoti gamtos pažinimo

procese, stebint gamtos objektus ir piešiant gamtą bei vertinant meno kūrinius

kuriuose akcentuojama gamtinė aplinka, gamtos objektai.

2. Empirinio tyrimo duomenys patvirtino, kad 5-6 klasių mokiniams būdingas

individualus estetinis santykis su gamtine aplinka. Į „Gamta ir žmogus“ dalyko

pamokas integravus dailę, bei kryptingai ir tikslingai organizuojant mokinių meninę

veiklą, atsižvelgiant į jų asmenybinius skirtumus, poreikius ir pomėgius estetinis

santykis gerėja ne tik su gamtine, bet ir su apskritai juos supančia aplinka.

3. Estetinio santykio su gamtine aplinka formavimosi rezultatas – mokinių sąmoninga

veikla, susijusi su gamtinės aplinkos keitimu pagal kiekvieno susikurtas estetines

nuostatas. Ši veikla realizuojama estetizuojant aplinką, nes mokiniai nėra patenkinti

esama aplinkos estetika.

4. Išryškėjo, kad mokinių estetinis santykis su gamtine aplinka aktualizuojamas per

poreikį perteikti gamtinės aplinkos estetiškumą plastinėmis priemonėmis. Mokiniai

aktyvios meninės veiklos dėka kritiškiau vertina aplinką, o tai įrodo jų noras ją

tvarkyti, estetizuoti.

5. Išskirti veiksniai, įgalinantys individualius stebėjimus ir estetinius išgyvenimus –

meninės veiklos įvairovė, lankstumas, tikslingumas. Tikslinga menine veikla, t.y.

piešimu, koncentruojamas, atkreipiamas mokinių dėmesys į gamtos objektus,

reiškinius, vaizdus. Individualiai analizuojamos detalės, pastebimos spalvos, formų

įvairovė. Piešdami mokiniai išgyvena estetinius jausmus, kurie tampa mokinio

dvasingumo dalimi.

6. Tyrimas patvirtino hipotezę, kad mokinių estetinis santykis su gamtine aplinka

ugdymo proecese aktualinamas sudarant sąlygas individualiai pastebėti ir estetiškai

išgyventi gamtinę aplinką.

75

LITERATŪRA

1. Aramavičiūtė V. Studentų dvasingumas ir auklėjimo paradigma // Akademinė edukologija.

– ISSN 1392-4044. – T 45 (2003), p. 71-95.

2. Bitinas B. Pedagoginės diagnostikos pagrindai. – Vilnius: Parama, 2002. – 200 p.

3. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000, IV leidimas, p.152

4. Dalley T. Dailė kaip terapija. – Vilnius: Apostrofa, 2004. – 246p.

5. Gaižutis A. Vaikystė ir grožis. – Kaunas: Šviesa, 1982. – 214 p.

6. Goodlad J. I. Meno vieta mokymo plane // Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos:

meninio ugdymo teorija JAV / Sud. V. Matonis. - Vilnius: Enciklopedija, 2000, p. 25-41.

7. Jackūnas Ž. Meninio ugdymo vieta integruoto mokymo sistemoje // Šiuolaikinės meninio

ugdymo koncepcijos: meninio ugdymo teorija JAV / Sud. V. Matonis. – Vilnius:

Enciklopedija, 2000, p. 183-191.

8. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. – Kaunas: Technologija, 1996. – 186 p.

9. Kūliešiūtė J. Mokyklinių išvykų į gamtą organizavimo ypatumai // Gamtamokslinis

ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje: IX respublikinės mokslinės praktinės konferencijos

straipsnių rinkinys. – Klaipėda, 2003, p. 167-173.

10. Lamanauskas V., Vilkonis R., Savickaitė K. 5-12 klasių moksleivių sąveikos su gamta

ypatumai: simpatijos ir antipatijos gyviesiems organizmams aspektas // Gamtamokslinis

ugdymas. – ISSN 1648-939X. – 2005, 2 (13), p. 11-19.

11. Lekevičius E., Motiejūnienė E. Gamta ir žmogus: vadovėlis bendrojo lavinimo mokyklai,

6 klasei. – Vinius: Alma littera, 2000. – 166 p.

12. Lekevičius E., Motiejūnienė E., Kunskaitė L. Gamta ir žmogus: vadovėlis bendrojo

lavinimo mokykloms, 5 klasei. – Vilnius: Alma littera, 2002. – 142 p.

13. Lekevičius E., Motiejūnienė E., Kunskaitė L. Gamta ir žmogus. Mokytojo knyga 5 klasei.

– Vilnius: Alma littera, 1997. – 246 p.

14. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai 5-8

klasėms. – Vilnius: ŠAC, 2002, p.

Martišauskienė E. Estetinio santykio su tikrove svarba paauglių dvasiniam tapsmui //

Padagogika. – ISSN 1392-0340. – T 72 (2004), p.56-52.

15. Matonis V. Meno dalykų pedagogo kompetencijos plėtra konteksto išmanumu // Dailės

pedagogo kompetencijos plėtra: teorija, praktika, inovacijos: Respublikinės dailės pedagogų

konferencijos medžiaga: Kaunas, 2005 sausio 7 d. – Kaunas, 2005, p. 19-23.

16. Matonis V., Mulevičienė J. Aplinkos estetika kaip gamtamokslinių dalykų humanizavimo

sąlyga // Pedagogika. – ISSN 1392-0340. – T. 42 (2000), p. 147-155.

76

17. Mulevičienė J. Vizualioji aplinka – mokinių estetinių nuostatų formavimosi veiksnys

[Rankraštis]: daktaro disertacija: socialiniai mokslai, edukologija (07S) / Vilniaus pedagoginis

universitetas. – Vilnius, 2005.- 145 lap.

18. Narčiūtė A., Samuilienė D., Staknienė I. Dailė: vadovėlis bendrojo lavinimo mokyklai, 5-

6 klasei. – Vilnius: Naujoji Rosma, 2001. – 160 p.

19. Pakeltytė D. Ekologijos paskaitų konspektas. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla,

2005. – 79 p.

20. Parsons M. J. Pažinimas kaip interpretacija meniniame ugdyme // Šiuolaikinės meninio

ugdymo koncepcijos: meninio ugdymo teorija JAV / Sud. V. Matonis. - Vilnius:

Enciklopedija, 2000, p. 59-75.

21. Paulionytė J. Vizualinio estetinio ugdymo pradžios mokykloje veiksniai [Rankraštis]:

daktaro disertacija: socialiniai mokslai, edukologija (07S) / Vilniaus pedagoginis

universitetas. – Vilnius, 2000. – 112 lap.

22. Smith R. A. Visuminio suvokimo link – humanitarinis meninio ugdymo planas //

Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos: meninio ugdymo teorija JAV / Sud. V. Matonis. -

Vilnius: Enciklopedija, 2000, p. 43-57.

23. Žukauskaitė R. Raidos psishologija. – Vilnius: valstybinis leidybos centras, 1996. – 364 p.

Wiedlich W. Šiltnamio efektas, ozono skylės ir aplinkos politika. – Kaunas: VADA, 1999. –

222 p.

77

SUMMARY

The elements of the individualization of the aesthetical relation of the pupils of the 5th

and the 6th forms with the natural environment

Keywords: aesthetical relation, the elements of individualization, artistical activity, natural

environment.

In the centre of today’s education there is the individuality of a pupil, the completeness of the

education of a personality and the formation of the value-system. It is essential to look for the

ways of the individual realization of these new requirements. The application and efficiency

of artistical methods as the elements of individualization on purpose to plant aesthetical

feelings and the delight in nature in the lessons of natural sciences are researched.

The object of the research is the elements of the individualization of the aesthetical relation of

the pupils with the natural environment. The aim of the research is to determine the elements

of the individualization of the aesthetical relation of the pupils of the 5th and the 6th forms with

the natural environment in the lessons of “The nature and the human”. The goals of the

research: to reason theoretically the assumptions of the formation of the aesthetical relation

with the natural environment in the educational aspect. To reveal the peculiarities of the

aesthetical relation of the pupils with the natural environment. To characterize the elements of

the individualization of the aesthetical relation of the pupils with the natural environment.

The hypothesis of the research. The aesthetical relation of the pupils with the natural

environment is being brought up-to-date if it is allowed in the educational process to observe

individually and to experience aesthetically the natural environment.

The methodology of the research: The research has been performed in Alytus Panemunė

Secondary School. 241 pupil from the 5th and the 6th forms participated in the pedagogical

experiment. 109 pupils participated directly. Methods: a questionnaire; a pedagogical

experiment; comparative analysis. Organization: the pedagogical experiment is being pursued

in the lessons of “The nature and the human” with the two accidentally chosen 6th and two 5th

forms. The content of education is being taught for these forms applying various methods of

drawing while for the rest of the forms as a control group the methods of art are not being

applied. The tasks are given considering the content of education, the general programmes

and the standards of education as well as the lesson plans. The aesthetical relation before the

experiment and after it is being analysed using two diagnostic sections. The results of the

experiment after the comparison are the following: the formation of the aesthetical relation

with the natural environment is based on the artistical activities that satisfy the individual

needs and interests of every pupil. The esthetical relation of the pupils with the natural

78

environment is being brought up-to-date in the educational process by allowing to observe

individually and to experience aesthetically the natural environment.

79

PRIEDAI

1 priedas Anketa moksleiviams (I DP)

1. Tu esi: a) berniukas b) mergaitė 2. Tu mokiniesi: a) 5 klasėje b) 6 klasėje 3. Kiek tau metų? a) 11 b) 12 c) 13 d) 14 4. Tu lankai:

a) muzikos mokyklą b) dailės mokyklą ar būrelį c) šokių būrelį d) teatro būrelį e) chorą f) kitą būrelį (įrašyk kokį)................................................................................................. g) nelankai nieko

5. Ar patinka vietovė (miestas, kaimas) kur gyveni? a) Patinka b) Nepatinka c) Neturiu nuomonės

Jei psirinkai variantą a) - atsakyk į 6 klausimą. Jei pasirinkai variantą b) - atsakyk į 7 klausimą. 6. Kodėl tau patinka vietovė, kurioje gyveni?

a) Dėl gražios ir įvairios gamtos b) Dėl tvarkingos aplinkos c) Joje labai ramu d) Dėl draugų e) Kitas variantas...............................................................................................................

7. Kodėl tau nepatinka vietovė, kurioje gyveni? a) Netvarkinga aplinka b) Skurdi ir neįdomi gamta c) Joje nuobodu d) Dėl santykių su žmonėmis e) Kitas variantas...............................................................................................................

8. Ar puoši savo namus, ar kambarį? a) Taip b) Ne c) Kartais d) Nežinau

9. Kaip gražintumei savo namus? a) Vazoniniais augalais

b) Skintomis gėlėmis

80

c) Savo piešiniais, paveikslais d) Keramikos dirbiniais e) Stiklo dirbiniais f) Plakatais ir nuotraukomis g) Kitas variantas...............................................................................................................

10. Kodėl tvarkai namus? a) Nes patinka kai namai tvarkingi ir gražūs b) Nes liepia tėvai c) Nežinau d) Namų netvarkau

11. Kaip su savo šeima praleidžiate laisvalaikį? a) Vykstate iškylauti į gamtą b) Einate pasivaikščioti c) Vykstate į kaimą d) Lankotės parodose, teatre e) Einate į kinoteatrą f) Einate į koncertus g) Kitas variantas...............................................................................................................

12. Kodėl tau patinka mokyklos aplinka? a) Nes mokyklos gamtinė aplinka tvarkinga ir prižiūrima b) Nes aplink mokyklą daug įvairių ir įdomių augalų pvz.: medžių, krūmų, gėlių c) Nežinau d) Tau mokyklos aplinka nepatinka 13. Ar dalyvauji mokyklos aplinkos tvarkymo akcijose?

a) Taip, visada b) Taip, kartais c) Ne, nedalyvauju

d) Tokios akcijos mokykloje nevyksta 14. Kaip norėtumei, kad būtų puošiamos mokyklos patalpos pvz.: koridoriai, foje, klasės? a) Mokinių piešiniais b) Dailininkų darbais c) Įvairiais vazoniniais augalais d) Tau nesvarbu kaip puošiamos mokyklos patalpos e) Kitas variantas............................................................................................................... 15. Ar padedi tvarkyti, puošti ir turtinti mokyklos kabinetus ir kitas patalpas? a) Taip b) Kartais c) Ne d) Nežinau 16. Kaip norėtumei praleisti šeštadienio popietę?

a) Nueiti į muziejų arba teatrą b) Pažiūrėti įdomų filmą c) Pažaisti kompiuterinius žaidimus d) Išvykti į gamtą (prie ežero, į mišką ir pan.) e) Kitas variantas...............................................................................................................

17. Mėgstamiausias metų laikas? a) Vasara b) Ruduo c) Žiema d) Pavasaris

81

18. Kodėl patinka būtent šis metų laikas? a) Dėl gražios gamtos b) Dėl pramogų c) Dėl gero oro d) Nežinau

19. Įsivaizduok, išvažiuoji su šeima poilsiauti į gamtą, susirandate poilsiavietę vaizdingoje vietoje, bet ji labai prišiukšlinta. Kaip jūs pasielgtumėte? a) Ieškotumėte kitos, neprišiukšlintos poilsiavietės b) Pasiliktumėte poilsiavietėje ir surinktumėte visas šiukšles c) Pasiliktumėte poilsiavietėje ir nekreiptumėte dėmesio į šiukšles d) Jūs šiukšlių poilsiavietėse apskritai nepastebite 20. Ar mėgsti piešti?

a) Taip, labai mėgstu b) Taip, kartais mėgstu c) Ne, nemėgstu d) Nežinau

21. Ar mėgsti piešti gamtą? a) Taip, labai

b) Taip, kartais c) Ne, nemėgstu d) Nežinau

22. Kokius gamtos objektus dažniausiai pieši? a) Augalus b) Gyvūnus c) Gamtos vaizdus d) Vaizduoji gamtos spalvas e) Gamtos piešti nemėgsti

23. Kas tavo manymu yra grožis? a) Tai, į ką malonu žiūrėti b) Tai, kas kelia susižavėjimą c) Tai, ko negali pamiršti d) Visi išvardinti variantai e) Kitas variantas.............................................................................................................. 24. Kas tau gražiausia ir labiausiai džiugina?

a) Gamtos vaizdai ir objektai pvz: sulėlydis, rudens spalvos, drugeliai, gėlės ir pan. b) Spalvingi ir stilingi rūbai, batai, papuošalai ir kitos aprangos detalės c) Meno kūriniai pvz: paveikslai, skulptūros, piešiniai, statiniai d) Įvairūs daiktai, pakuotės, žaislai, buities reikmenys,

e) Kitas variantas............................................................................................................... 25. Kokiu būdu norėtumei atsiskaityti už išmoktą medžiagą „Gamta ir žmogus“ pamokose?

a) Atsakyti raštu į pateiktus klausimus b) Piešti kokia nors tema c) Atsiskaityti norėtumei žodžiu

26. Kokie namų darbai tau labiausiai patinka? a) Skaitymas b) Užduočių atlikimas raštu c) Piešimas d) Patinka visi išvardinti variantai e) Namų darbai tau nepatinka

82

27. Ką norėtumei veikti „Gamta ir žmogus“ pamokose? a) Vykti į gamtą b) Žaisti įvairius žaidimus c) Piešti gamtos reiškinius ir objektus d) Rašyti ir skaityti e) Kitas variantas...............................................................................................................

83

2 priedas

Anketa moksleiviams (II DP)

1. Tu esi: a) berniukas b) mergaitė 2. Tu mokiniesi: a) 5 klasėje b) 6 klasėje 3. Kiek tau metų? a) 10 b) 11 c) 12 d) 13 e) 14 4. Tu lankai:

h) muzikos mokyklą ar būrelį i) dailės mokyklą ar būrelį j) šokių būrelį k) teatro būrelį l) chorą m) kitą būrelį (įrašyk kokį)................................................................................................. n) sporto būrelį o) nelankai nieko

5. Kodėl tau patinka vietovė, kurioje gyveni? f) Dėl gražios ir įvairios gamtos g) Dėl tvarkingos aplinkos h) Joje labai ramu i) Dėl draugų j) Nes esi prie jos pripratęs k) Arti mokykla l) Kitas variantas............................................................................................................... m) Vietovė kurioje gyveni nepatinka

6. Kodėl tau nepatinka vietovė, kurioje gyveni? f) Netvarkinga aplinka g) Skurdi ir neįdomi gamta h) Joje nuobodu i) Dėl santykių su žmonėmis j) Tau patinka vietovė kurioje gyveni k) Kitas variantas...............................................................................................................

7. Kaip gražini savo namus? a) Vazoniniais augalais

h) Skintomis gėlėmis i) Savo piešiniais, paveikslais j) Keramikos dirbiniais k) Stiklo dirbiniais l) Plakatais m) Nuotraukomis n) Namų negražini o) Kitas variantas...............................................................................................................

84

8. Namus tvarkai nes: e) patinka kai namai tvarkingi ir gražūs f) liepia tėvai g) nežinai kodėl tvarkai h) namų netvarkai

9. Kaip su savo šeima praleidžiate laisvalaikį? h) Vykstate iškylauti į gamtą i) Einate pasivaikščioti j) Vykstate į kaimą k) Lankotės parodose, teatre l) Einate į kinoteatrą m) Einate į koncertus n) Vykstate į svečius o) Būnate namuose p) Kitas variantas...............................................................................................................

10. Kodėl tau patinka mokyklos aplinka? a) Nes mokyklos gamtinė aplinka tvarkinga ir prižiūrima b) Nes aplink mokyklą daug įvairių ir įdomių augalų pvz.: medžių, krūmų, gėlių c) Nežinau d) Tau mokyklos aplinka nepatinka 11. Ar dalyvausi mokyklos aplinkos tvarkymo akcijoje kuri vyks šį pavasarį?

d) Taip e) Ne

c) Nežinau 12. Kaip norėtumei, kad būtų puošiamos mokyklos patalpos pvz.: koridoriai, foje, klasės? a) Mokinių piešiniais b) Dailininkų darbais c) Įvairiais vazoniniais augalais d) Įvairiais mokinių darbais e) Tau nesvarbu kaip puošiamos mokyklos patalpos f) Kitas variantas............................................................................................................... 13. Ar padedi tvarkyti, puošti ir turtinti mokyklos kabinetus ir kitas patalpas? a) Taip b) Kartais c) Ne 14. Kaip norėtumei praleisti savaitgalį?

f) Nueiti į muziejų arba teatrą g) Pažiūrėti įdomų filmą h) Pažaisti kompiuterinius žaidimus i) Išvykti į gamtą (prie ežero, į mišką ir pan.) j) Su draugais k) Kaime l) Kitas variantas...............................................................................................................

15. Mėgstamiausias metų laikas? e) Vasara f) Ruduo g) Žiema h) Pavasaris

16. Kodėl patinka būtent šis metų laikas? e) Dėl gražios gamtos f) Dėl pramogų

85

g) Dėl gero oro h) Nežinau

17. Kaip pasielgtumei prišiukšlintoje aplinkoje? a) Surinktumei šiukšles b) Šiukšlių nerinktumei, bet jaustumeisi labai nejaukiai c) Nekreiptumei dėmesio į šiukšles d) Prišiukšlintumei ir tu e) Tu šiukšlių nepastebi 18. Kas tau gražiausia ir labiausiai džiugina?

e) Gamtos vaizdai ir objektai pvz: sulėlydis, rudens spalvos, drugeliai, gėlės ir pan. f) Spalvingi ir stilingi rūbai, batai, papuošalai ir kitos aprangos detalės g) Meno kūriniai pvz: paveikslai, skulptūros, statiniai h) Įvairūs daiktai: pakuotės, žaislai, buities reikmenys,

e) Kitas variantas............................................................................................................... 19. Ar patiko gamtos pamokos?

a) Taip, labai b) Taip, patiko c) Nelabai patiko d) Visai nepatiko

20. Ar norėtumei ir toliau piešti gamtos pamokose? a) Taip, norėčiau b) Ne, nenorėčiau c) Nežinau

21. Ar mėgsti piešti? a) Taip b) Ne c) Kartais 22. Ką labiausiai patiko piešti? a) Augalus b) Gyvūnus c) Gamtos vaizdus d) Kitas variantas……………………………………………………………………… e) Piešti tau nepatiko 23. Kokios piešimo priemonės labiausiai patinka?

a) Paprastas pieštukas ir anglis b) Spalvoti pieštukai c) Flomasteriai d) Pastelės (kreidelės) e) Guašas ir akvarelė f) Kiti būdai……………………………………………………………………………

24. Ar norėtumei, kad mokytojas patartų ir padėtų piešti? a) Taip b) Ne c) Nežinau

25. Ar norėtumei piešti drauge su klasės draugais ir bendrai kurti piešinius? a) Taip b) Ne c) Nežinau

26. Ar norėtumei kad darbai būtų aptariami, demonstruojami, vertinami? a) Taip b) Ne c) Nežinau

86

27. Kokie gamtos namų darbai tau labiausiai patiko? a) Skaitymas b) Užduočių atlikimas raštu c) Piešimas d) Patinka visi išvardinti variantai

e) Namų darbai tau nepatiko 28. Ar pastebi gamtoje tai ko anksčiau nepastebėdavai (spalvas, grožį)?

a) Taip b) Ne c) Tau visada patiko stebėti gamtą d) Nežinau

29. Ar dažnai grožiesi gamtos vaizdais, reiškiniais, objektais? a) Labai dažnai b) Dažnai c) Nedažnai d) Niekada e) Nežinau

87