1

2020 m. liepa

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ GRUPĖS

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje

curia.europa.eu.

3

TURINYS

I. VALSTYBIŲ NARIŲ ATSAKOMYBĖ PAŽEIDUS ES TEISĘ. KOMPENSACIJOS

SMURTINIŲ NUSIKALTIMŲ AUKOMS ..................................................................................... 4

2020 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo (didžiosios kolegijos) sprendimas Presidenza del

Consiglio dei Ministri (C-129/2019) ............................................................................................ 4

II. AUTORIŲ TEISĖS ...................................................................................................................... 6

2020 m. liepos 9 d. sprendimas Constantin Film Verleih GmbH (C-264/19) .............................. 6

III. KOVA SU PAVĖLUOTAIS MOKĖJIMAIS ........................................................................... 7

2020 m. liepos 9 d. sprendimas RL sp. z o.o. (C-199/19) ............................................................ 7

IV. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA ........................................................................................... 9

2020 m. liepos 9 d. sprendimas NG, OH (C-81/19) ..................................................................... 9

2020 m. liepos 16 d. sprendimas SIA „Soho Group“ (C-686/19).............................................. 11

2020 m. liepos 16 d. sprendimas CY (C-224/19) ir LG, PK (C-259/19) .................................... 12

V. ORO KELEIVIŲ TEISIŲ APSAUGA ..................................................................................... 14

2020 m. liepos 9 d. sprendimas SL (C-86/19) ............................................................................ 14

VI. PREKIŲ ŽENKLAI .................................................................................................................. 16

2020 m. liepos 2 d. sprendimas mk advokaten GbR (C-684/19) ................................................ 16

VII. CIVILINIS PROCESAS ......................................................................................................... 18

2020 m. liepos 9 d. sprendimas Verein für Konsumenteninformation (C-343/19) .................... 18

VIII. PAVELDĖJIMO TEISĖ ....................................................................................................... 20

2020 m. liepos 16 d. sprendimas byloje E. E. (C-80/19) ........................................................... 20

IX. DARBO TEISĖ ......................................................................................................................... 22

2020 m. liepos 16 d. sprendimas AFMB Ltd ir kt. (C-610/18) ................................................... 22

4

I. VALSTYBIŲ NARIŲ ATSAKOMYBĖ PAŽEIDUS ES TEISĘ. KOMPENSACIJOS

SMURTINIŲ NUSIKALTIMŲ AUKOMS

2020 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo (didžiosios kolegijos) sprendimas Presidenza del

Consiglio dei Ministri (C-129/2019)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2004/80/EB – 12 straipsnio 2 dalis –

Kompensacijų smurtinių tyčinių nusikaltimų aukoms nacionalinės schemos, užtikrinančios teisingą

ir tinkamą kompensaciją – Taikymo sritis – Nukentėjusysis, gyvenantis valstybės narės, kurioje

buvo padarytas smurtinis tyčinis nusikaltimas, teritorijoje – Pareiga šiam nukentėjusiajam taikyti

nacionalinę kompensavimo sistemą – Sąvoka „teisinga ir tinkama kompensacija“ – Valstybių narių

atsakomybė pažeidus Sąjungos teisę

2005 m. spalio 15–16 d. naktį Italijoje gyvenanti Italijos pilietė BV Italijos teritorijoje nukentėjo

nuo seksualinio smurto. Šį nusikaltimą padarę asmenys buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis ir

jiems buvo nurodyta BV sumokėti 50 000 Eur žalos atlyginimą ir palūkanas, tačiau, kadangi minėti

pažeidėjai slapstosi, ta suma negalėjo būti išieškota. 2009 m. vasario mėn. BV pareiškė Tribunale di

Torino (Turino teismas, Italija) ieškinį Presidenza del Consiglio dei Ministri (Ministrų Tarybos

prezidiumas, Italija), siekdama, kad būtų pripažinta Italijos Respublikos deliktinė atsakomybė už

tai, kad ji netinkamai ir nevisiškai įgyvendino įsipareigojimus pagal 2004 m. balandžio 29 d.

Tarybos Direktyvą 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms (toliau – ir Direktyva

2004/80), visų pirma nustatytus šios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje. 2010 m. gegužės 26 d.

sprendimu Turino teismas patenkino BV reikalavimus ir įpareigojo Ministrų Tarybos prezidiumą

sumokėti jai 90 000 Eur sumą su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis ir bylinėjimosi

išlaidomis. Ministrų Tarybos prezidiumas apskundė tokį teismo sprendimą Corte di appello di

Torino (Turino apeliacinis teismas, Italija). 2012 m. sausio 23 d. sprendimu šis teismas pakeitė

Tribunale di Torino (Turino teismas) sprendimą ir sumažino žalos atlyginimo sumą iki 50 000 Eur,

o likusią šio sprendimo dalį paliko nepakeistą. Ministrų Tarybos prezidiumas pateikė kasacinį

skundą Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija), kuris kreipėsi į Teisingumą Teismą

prašydamas priimti prejudicinį sprendimą.

Teisingumo Teismas byloje sprendė klausimą, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad

valstybės narės deliktinės atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus šią teisę, schema turi būti

taikoma nukentėjusiems asmenims, gyvenantiems šioje valstybėje narėje, kurios teritorijoje buvo

padaryti smurtiniai tyčiniai nusikaltimai, todėl, kad ši valstybė narė laiku neperkėlė Direktyvos

2004/80 12 straipsnio 2 dalies.

Teisingumo Teismas priminė, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nukentėję privatūs asmenys turi

teisę į žalos, padarytos valstybei narei priskiriamais Sąjungos teisės pažeidimais, atlyginimą, jeigu

įvykdytos trys sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti privatiems asmenims

teisių, jos pažeidimas yra pakankamai sunkus ir yra tiesioginis to pažeidimo ir šių asmenų patirtos

žalos priežastinis ryšys. Šias sąlygas, leidžiančias nustatyti valstybių narių atsakomybę už Sąjungos

teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą, iš principo turi taikyti nacionaliniai teismai,

laikydamiesi Teisingumo Teismo pateiktų šio taikymo gairių. Nagrinėdamas pirmąją sąlygą,

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalį valstybės narės

įpareigojamos nustatyti kompensacijų nukentėjusiesiems nuo smurtinių tyčinių nusikaltimų schemą

tik nukentėjusiesiems nuo smurtinių tyčinių nusikaltimų, kurių situacijos tarpvalstybinės, t. y.

nukentėjusiesiems nuo smurtinių tyčinių nusikaltimų, padarytų kitos valstybės narės teritorijoje nei

ta, kurioje jie paprastai gyvena. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

klausia, ar, siekiant išvengti nediskriminavimo principo pažeidimo, šia kompensacijų schema taip

pat turi galėti pasinaudoti atitinkamos valstybės narės teritorijoje gyvenantys nukentėjusieji nuo

tokių nusikaltimų. Išanalizavęs Direktyvos 2004/20 12 straipsnio 2 dalies formuluotę, jos

sisteminius ryšius su Direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio vieta Direktyvos tekste,

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalyje kiekvienai

5

valstybei narei įtvirtinta pareiga nustatyti kompensacijų nukentėjusiesiems nuo visų nusikaltimų,

laikomų smurtiniais tyčiniais nusikaltimais ir padarytų jos teritorijoje, schemą. Nesant tokios

schemos, valstybė narė negali vykdyti įsipareigojimų, susijusių su galimybe gauti kompensaciją

tarpvalstybiniais atvejais. Vėliau Teisingumo Teismas analizavo Direktyvos tikslus ir pažymėjo,

kad Direktyvos 2004/80 1 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į Sąjungos teisės aktų leidėjo

valią panaikinti laisvo asmenų judėjimo tarp valstybių narių kliūtis. Iš Teisingumo Teismo

jurisprudencijos išplaukia, kad tada, kai pagal Sąjungos teisę fiziniam asmeniui užtikrinama laisvė

vykti į kitą valstybę narę, šio asmens neliečiamumo apsauga atitinkamoje valstybėje narėje, kaip ir

tos šalies piliečių ir joje gyvenančių asmenų apsauga, yra šios judėjimo laisvės išdava. Dėl to

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalis kiekvieną

valstybę narę įpareigoja nustatyti kompensacijų schemą, taikomą visiems nukentėjusiesiems nuo

smurtinių tyčinių nusikaltimų, padarytų jų teritorijose, o ne tik nukentėjusiesiems, kurių situacijos

tarpvalstybinės. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šiai išvadai neprieštarauja ankstesnė

jurisprudencija, pagal kurią Direktyvoje 2004/80 kompensacijų schema nustatoma vieninteliu

atveju, kai tyčinis smurtinis nusikaltimas buvo padarytas valstybėje narėje, kurios teritorijoje

nukentėjusysis atsidūrė pasinaudojęs laisvo judėjimo teise, reiškiančia, kad išimtinai vidaus

situacija nepatenka į šios Direktyvos taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 28 d.

sprendimo Dell’Orto, C‑467/05, EU:C:2007:395, 59 punktą; 2012 m. liepos 12 d. sprendimo

Giovanardi ir kt., C‑79/11, EU:C:2012:448, 37 punktą ir 2014 m. sausio 30 d. nutarties C.,

C‑122/13, EU:C:2014:59, 12 punktą). Iš tiesų pirmiau nurodyta jurisprudencija Teisingumo

Teismas tik patikslino, kad Direktyvos 2004/80 I skyriuje nustatyta bendradarbiavimo sistema

susijusi tik su galimybe gauti kompensaciją tarpvalstybiniais atvejais, tačiau nenustatė šios

Direktyvos II skyriuje esančio 12 straipsnio 2 dalies taikymo apimties. Dėl to privatus asmuo turi

teisę į žalos, kurią patyrė dėl to, kad valstybė narė pažeidė iš Direktyvos 2004/80 12 straipsnio

2 dalies kylančią pareigą, atlyginimą, neatsižvelgiant į tai, ar šio asmens situacija buvo

tarpvalstybinė tuo metu, kai nukentėjo nuo smurtinio tyčinio nusikaltimo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Sąjungos teisė turi būti

aiškinama taip, kad valstybės narės deliktinės atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus šią teisę,

schema turi būti taikoma nukentėjusiems asmenims, gyvenantiems šioje valstybėje narėje, kurios

teritorijoje buvo padaryti smurtiniai tyčiniai nusikaltimai, todėl, kad ši valstybė narė laiku neperkėlė

2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms

12 straipsnio 2 dalies.

Teisingumo Teismas byloje sprendė ir klausimą, ar Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalį reikia

aiškinti taip, kad 4800 Eur fiksuoto dydžio kompensacija, skiriama nukentėjusiesiems nuo

seksualinio smurto pagal nacionalinę kompensacijų nukentėjusiesiems nuo tyčinių smurtinių

nusikaltimų schemą, turi būti laikoma „teisinga ir tinkama“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

Atsižvelgdamas į tai, kad Direktyvoje 2004/80 nėra jokios nuorodos dėl kompensacijos, kuri turėtų

atitikti „teisingą ir tinkamą“ kompensaciją, kaip tai suprantama pagal šios Direktyvos 12 straipsnio

2 dalį, sumos ir dėl tokios kompensacijos nustatymo tvarkos, Teisingumo Teismas padarė išvadą,

kad ši nuostata valstybėms narėms šiuo klausimu suteikia diskreciją. Įvertinęs tai, kad Direktyvos

2004/80 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą kompensaciją turi mokėti ne pats atitinkamą smurtą

padaręs asmuo, o pagal šios Direktyvos 2 straipsnį valstybės narės, kurios teritorijoje padarytas

nusikaltimas, kompetentinga institucija pagal nacionalinę kompensacijų schemą, kurios finansinį

gyvybingumą reikia užtikrinti, kad būtų užtikrinta teisinga ir tinkama kompensacija visoms

smurtinių tyčinių nusikaltimų, padarytų atitinkamos valstybės narės teritorijoje, aukoms,

Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta „teisinga ir

tinkama kompensacija“ nebūtinai turi atitikti žalos atlyginimą ir palūkanas, kurie gali būti priteisti

nukentėjusiajam nuo smurtinio tyčinio nusikaltimo iš šio nusikaltimo vykdytojo. Šiomis

aplinkybėmis galiausiai nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į nacionalinės teisės nuostatas, kuriose

nustatyta atitinkama kompensacijų schema, turi užtikrinti, kad pagal šią schemą nukentėjusiesiems

nuo smurtinių tyčinių nusikaltimų skirta suma būtų „teisinga ir tinkama kompensacija“, kaip tai

6

suprantama pagal Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalį. Kita vertus, Teisingumo Teismas

pažymėjo, kad valstybė narė viršytų pagal Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalį jai suteiktą

diskreciją, jeigu jos nacionalinės teisės nuostatose būtų nustatyta kompensacija nukentėjusiesiems

nuo smurtinių tyčinių nusikaltimų, kuri yra visiškai simbolinė arba akivaizdžiai nepakankama,

atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pasekmių nukentėjusiesiems dydį. Kaip tai suprantama pagal

Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalį, nukentėjusiesiems skiriama kompensacija yra prisidėjimas

prie jų patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Toks prisidėjimas gali būti laikomas „teisingu

ir tinkamu“, jei pakankamai kompensuoja jų patirtas kančias. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad,

atsižvelgiant į Italijos Respublikos nustatytos kompensacijų nukentėjusiesiems nuo smurtinių

tyčinių nusikaltimų schemos požymius, Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalis negali būti

aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nustatyti fiksuoto dydžio kompensaciją nukentėjusiesiems,

nes kiekvienam nukentėjusiam asmeniui skirta fiksuota suma gali skirtis atsižvelgiant į patirto

smurto pobūdį. Vis dėlto valstybė narė, kuri pasirenka tokią kompensacijų schemą, turi įsitikinti,

kad išmokų skalė būtų pakankamai išsami, kad už konkretų tyčinį smurtinį nusikaltimą nustatyta

kompensacija nebūtų akivaizdžiai nepakankama, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes.

Konkrečiai kalbant apie seksualinį smurtą, svarbu pažymėti, kad jis gali lemti sunkiausias smurtinių

tyčinių nusikaltimų pasekmes. Taigi neatrodo, kad fiksuota 4800 Eur suma, skirta atlyginti

nukentėjusiesiems nuo seksualinio smurto veikos, būtų „teisinga ir tinkama kompensacija“, kaip tai

suprantama pagal Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalį, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti

prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2004/80

12 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad fiksuoto dydžio kompensacija, skiriama

nukentėjusiesiems nuo seksualinio smurto pagal nacionalinę kompensacijų nukentėjusiesiems nuo

tyčinių smurtinių nusikaltimų schemą, negali būti laikoma „teisinga ir tinkama“, kaip tai

suprantama pagal šią nuostatą, jeigu ji nustatoma neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pasekmių

nukentėjusiesiems dydį, todėl ja tinkamai neprisidedama prie patirtos turtinės ir neturtinės žalos

atlyginimo.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=228681&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1209988

II. AUTORIŲ TEISĖS

2020 m. liepos 9 d. sprendimas Constantin Film Verleih GmbH (C-264/19)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Virtuali vaizdo įrašų

platforma – Filmo įkėlimas į internetą be teisių turėtojo sutikimo – Ieškinys dėl intelektinės

nuosavybės teisės pažeidimo – Direktyva 2004/48/EB – 8 straipsnis – Ieškovo teisė gauti

informaciją – 8 straipsnio 2 dalies a punktas – Sąvoka „adresai“ – Elektroninio pašto adresas, IP

adresas ir telefono numeris – Netaikymas

Constantin Film Verleih Vokietijoje turi išimtines teises platinti kinematografijos kūrinius „Parker“

ir „Scary Movie 5“. 2013–2014 m. šie kūriniai buvo įkelti į YouTube valdomą interneto svetainę.

Constantin Film Verleih reikalauja, kad YouTube ir Google, kuri yra pirmosios patronuojančioji

bendrovė, pateiktų jai visą informaciją apie kiekvieną naudotoją, įkėlusį minėtus kūrinius.

Constantin Film Verleih, gavusi tik fiktyvius naudotojų pavadinimus, paprašė teismo įpareigoti

YouTube ir Google pateikti jai papildomos informacijos, kuri susijusi su el. pašto adresais ir

mobiliojo telefono numeriais, taip pat su IP adresais, kuriuos atitinkami naudotojai naudojo

įkeldami rinkmenas, bei su IP adresu, kuriuo šie naudotojai paskutinį kartą naudojosi, jungdamiesi

prie savo Google paskyros ir YouTube platformos.

7

Teisingumo Teismas sprendė, ar 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos

2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau – Direktyva 2004/48) 8 straipsnio

2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „adresai“, kiek tai susiję su intelektinės

nuosavybės teisę pažeidžiančias rinkmenas įkėlusiu naudotoju, apima šio naudotojo el. pašto adresą,

telefono numerį ir IP adresą, kuris buvo naudojamas įkeliant šias rinkmenas, ar IP adresą, kuris

buvo naudojamas paskutinį kartą jam prisijungus prie naudotojo paskyros.

ESTT pažymėjo, kad sąvoka „adresai“ visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai

ir vienodai. Šios sąvokos reikšmė ir apimtis turi būti nustatoma remiantis jos įprasta reikšme

bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant ji vartojama, ir teisės aktų, kuriuose

ji įtvirtinta, tikslus ir prireikus į jos genezę. Bendrinėje kalboje adresas reiškia tik pašto adresą, t. y.

konkretaus asmens nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvenamąją vietą, todėl Teisingumo Teismas

padarė išvadą, kad, kai šis žodis vartojamas be kitų patikslinimų, jis neapima el. pašto adreso,

telefono numerio ar IP adreso.

Parengiamuosiuose darbuose, kuriais remiantis buvo priimta Direktyva 2004/48, taip pat nėra jokios

informacijos, kuri leistų manyti, kad sąvoka „adresai“ turi būti suprantama kaip apimanti ne tik joje

nurodomų asmenų pašto adresą, bet ir jų el. pašto adresą, telefono numerį ar IP adresą.

ESTT nurodė ir tai, kad nors pagal Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 2 dalies a punktą, vykstant

teismo procesui dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, valstybės narės neprivalo

kompetentingoms teisminėms institucijoms nurodyti pateikti šioje nuostatoje nurodytų asmenų el.

pašto adresą, telefono numerį ar IP adresą, jos gali numatyti tokią galimybę. Kaip matyti iš pačios

šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalies a punkto formuluotės, Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai

numatė galimybę valstybėms narėms suteikti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams teisę gauti

platesnę informaciją, tačiau su sąlyga, kad bus užtikrinta teisinga įvairių esamų pagrindinių teisių

pusiausvyra ir laikomasi kitų bendrųjų Sąjungos teisės principų, kaip antai proporcingumo principo.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti

aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje įtvirtinta sąvoka „adresai“, kiek ji susijusi su intelektinės

nuosavybės teisę pažeidžiančias rinkmenas įkėlusiu naudotoju, neapima šio naudotojo el. pašto

adreso, telefono numerio ir IP adreso, kuris buvo naudojamas įkeliant šias rinkmenas, ar IP adreso,

kuris buvo naudojamas paskutinį kartą jam prisijungus prie naudotojo paskyros.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=228366&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=8582704

III. KOVA SU PAVĖLUOTAIS MOKĖJIMAIS

2020 m. liepos 9 d. sprendimas RL sp. z o.o. (C-199/19)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Kova su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose

– Direktyva 2011/7/ES – Sąvoka „komercinis sandoris“ – Paslaugų teikimas – 2 straipsnio 1 dalis

– Nuomos sutartis – Periodiniai mokėjimai – Mokėjimo dalimis grafikas – 5 straipsnis – Apimtis

2011 m. sausio 15 d. juridinis asmuo RL ir J. M. sudarė neterminuotą nuomos sutartį dėl verslo

patalpų. Pagal šią sutartį J. M. (nuomininkas) kiekvieno mėnesio 10 dieną privalo sumokėti RL

(nuomotojui) mėnesinį nuomos mokestį ir eksploatavimo išlaidas, atitinkančias pastato priežiūros

išlaidas. Pagal šią sutartį J. M. pervedė RL nuomos garantiją. Nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki

2017 m. gruodžio mėn. J. M. pavėluotai sumokėjo šešiolika mėnesinių nuomos mokesčių. Vėliau

RL jam pateikė tam tikro dydžio apskaitos pažymą, kurioje šešiolika kartų buvo nurodyta tam tikra

suma Lenkijos zlotais už šiuos pavėluotus mokėjimus žalai atlyginti, taip pat deklaraciją dėl dalinio

8

šios skolos ir J. M. skolos RL įskaitymo iš nuomos garantijos. Atlikus šį įskaitymą RL reikalauja

grąžinti likusią skolą.

RL prašė pradėti procedūrą dėl mokėjimo įsakymo išdavimo J. M. Šis prašymas buvo priimtas.

J. M. pateikė prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo, taip pat priešieškinį dėl nuomos garantijos ir

delspinigių už vėlavimą, teigdamas, kad jų sudaryta sutartis nėra komercinis sandoris, nes susijęs ne

su prekių tiekimu ar paslaugų teikimu, o su turto perdavimu už atlygį laikinai naudoti.

Visų pirma, ESTT sprendė, ar 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos

2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, (toliau –

Direktyva 2011/7) 2 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad sutartis, pagal kurią

pagrindinis teikimas yra nekilnojamojo turto perdavimas už atlygį laikinai naudoti, kaip antai verslo

patalpų nuomos sutartis, yra komercinis sandoris, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, todėl

patenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį.

Teisingumo Teismas priminė, kad Direktyva 2011/7 taikoma visiems mokėjimams, kuriais

atlyginama už „komercinius sandorius“, ir kad ši sąvoka Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkte

apibrėžta kaip „įmonių sandoriai arba įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriai, kurių

pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės arba suteiktos paslaugos“. Pastaroji nuostata turi būti

skaitoma, atsižvelgiant į šios direktyvos 8 ir 9 konstatuojamąsias dalis, iš kurių, be kita ko, matyti,

kad iš esmės direktyva skirta taikyti visiems mokėjimams, kurie yra atlygis pagal komercinius

sandorius, įskaitant tuos, kurie vykdomi tarp privačių įmonių, ir neapima sandorių, sudarytų su

vartotojais, ir kitų rūšių mokėjimų.

Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkte nustatytos dvi sąlygos, kad sandoris patektų į sąvoką

„komerciniai sandoriai“. Pirma, jis turi būti vykdomas tarp įmonių arba tarp įmonių ir viešosios

valdžios institucijų ir, antra, turi būti tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos už atlygį. Sąvoka

„įmonė“ apibrėžta Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 3 punkte, tačiau svarbu patikrinti, ar tam tikra

įmonė veikė kaip organizacija, vykdydama savo ekonominę ar profesinę veiklą. Direktyvoje

neapibrėžtos sąvokos „prekių tiekimas“ ir „paslaugų teikimas“ turi būti aiškinamos autonomiškai ir

vienodai, atsižvelgiant į vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimus, susijusius su lygybės

principu, nes direktyvoje nėra nuorodos į valstybių narių teisę joms apibrėžti.

ESTT, pasiremdamas 2016 m. gruodžio 15 d. Sprendime Nemec pateiktu aiškinimu, pažymėjo, kad

sutartis, pagal kurią pagrindinė paslauga yra nekilnojamojo turto perdavimas už atlygį laikinai

naudoti, kaip antai verslo patalpų nuomos sutartis, gali būti „prekių tiekimas“ arba „paslaugų

teikimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvokas „prekių tiekimas“ ir „paslaugų teikimas“ arba

„komerciniai sandoriai“, nurodytas Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkte, reikia aiškinti

atsižvelgiant į SESV nuostatas, kuriose įtvirtintas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas, atitinkamai į

jos 34, 56 ir 57 straipsnius, ir į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje aiškinamos šios

pagrindinės laisvės.

ESTT, atsižvelgdamas į plačią sąvokos „paslauga“ apibrėžtį, numatytą SESV 57 straipsnyje, savo

jurisprudenciją, konstatavo, kad Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip,

kad sutartis, kurios pagrindinis teikimas yra nekilnojamojo turto perdavimas už atlygį laikinai

naudoti, kaip antai verslo patalpų nuomos sutartis, yra komercinis sandoris, dėl kurio teikiamos

paslaugos, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, su sąlyga, kad šis sandoris yra sudarytas tarp

įmonių arba įmonių ir viešosios valdžios institucijų.

Šioje byloje ESTT taip pat pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2011/7 5 straipsnį ši direktyva

nepažeidžia šalių teisės susitarti tarpusavyje, laikantis taikytinų nacionalinės teisės nuostatų, dėl

mokėjimo dalimis grafiko. Tokiais atvejais, kai įmoka nesumokama sutartą dieną, šioje direktyvoje

numatyti delspinigiai ir kompensacija skaičiuojami tik nuo laiku nesumokėtų sumų. Minėtos

direktyvos 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šia direktyva neturėtų būti draudžiama atlikti

mokėjimų dalimis arba pakopinių mokėjimų, taip pat patikslinama, kad kiekvienas mokėjimas ar jo

9

dalis turėtų būti atliekami laikantis sąlygų, dėl kurių susitarta, ir jiems turėtų būti taikomos šioje

direktyvoje nustatytos pavėluoto mokėjimo taisyklės.

Taigi, Direktyvos 2011/7 5 straipsniu siekiama ne apibrėžti šios direktyvos materialinę taikymo

sritį, į ją neįtraukiant, be kita ko, sutarčių, kurios nėra vienos paslaugos teikimas, bet patikslinti, kad

šia direktyva nedraudžiama atlikti mokėjimų dalimis ar pakopinių mokėjimų, neatsižvelgiant į tai,

ar atitinkamose sutartyse numatytas vienkartinis mokėjimas, ar periodiniai mokėjimai iš anksto

nustatytais reguliariais laikotarpiais.

Be to, įmonių komerciniuose sandoriuose delspinigiai už vėlavimą, numatyti Direktyvos 2011/7

3 straipsnyje, yra mokėtini, kai įvykdytos šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos. Šiuo tikslu

reikalaujama, kad kreditorius būtų įvykdęs savo sutartines ir teisines pareigas ir nebūtų laiku gavęs

mokėtinos sumos, išskyrus atvejus, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą. Taigi pagal šią

nuostatą teisei reikalauti delspinigių už vėlavimą netaikoma sąlyga, kad sutarties, pagal kurią

numatyti periodiniai mokėjimai, atveju šalys būtų susitarusios dėl mokėjimo dalimis grafiko pagal

Direktyvos 2011/7 5 straipsnį. Pažymėta ir tai, kad sutarties, kurioje numatytas periodinis

mokėjimas, atveju teisė į išieškojimo išlaidų kompensavimą niekaip nesiejama su sąlyga, kad

komercinio sandorio šalys būtų susitarusios dėl mokėjimo dalimis grafiko pagal Direktyvos 2011/7

5 straipsnį.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, Teisingumo Teismas išaiškino, kad, kadangi terminuota arba

neterminuota sutartis, kurioje numatytas periodinis mokėjimas pagal iš anksto nustatytus

laikotarpius, kaip antai su verslo patalpų nuomos sutartimi susijęs mėnesinis nuomos mokestis,

patenka į Direktyvos 2011/7 materialinę taikymo sritį kaip komercinis sandoris, dėl kurio teikiamos

paslaugos už atlygį, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, jos 5 straipsnis

turi būti aiškinamas taip, jog tam, kad pagal šią sutartį laiku neatlikus mokėjimo atsirastų teisės į

delspinigius ir kompensaciją, numatytus minėtos direktyvos 3 ir 6 straipsniuose, ji neturi būti

būtinai laikoma susitarimu dėl mokėjimo dalimis grafiko, kaip tai suprantama pagal šį 5 straipsnį.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=228373&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=8579573

IV. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

2020 m. liepos 9 d. sprendimas NG, OH (C-81/19)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB –

Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Taikymo sritis – 1 straipsnio 2 dalis – Sąvoka

„įstatymų ar kitų teisės aktų privalomosios nuostatos“ – Dispozityviosios nuostatos – Sutartis dėl

užsienio valiuta išreikštos paskolos – Sąlyga dėl su valiutos keitimo kursu susijusios rizikos

2006 m. kovo 31 d. NG ir OH sudarė vartojimo paskolos sutartį su Rumunijos banku dėl 90 000

Rumunijos lėjų (RON) (apie 18 930 Eur). 2008 m. spalio 15 d. tos pačios šalys sudarė Šveicarijos

frankais (CHF) išreikštą paskolos sutartį, skirtą pradinei sutarčiai refinansuoti, ji buvo sudaryta dėl

65 000 CHF (apie 42 139 Eur), t. y. maždaug 159 126 RON pagal valiutos keitimo kursą, galiojusį

šios sutarties pasirašymo dieną. Pagal banko vidaus taisykles maksimalus leidžiamas įsiskolinimų

lygis buvo 55 proc. paskolos gavėjų finansinio pajėgumo. NG ir OH atveju ši riba buvo

apskaičiuota atsižvelgiant į Šveicarijos franko keitimo į Rumunijos lėjas kursą, koks jis buvo

taikomas prieš pasirašant refinansavimo sutartį, ir suteikiant paskolą siekė 35,04 proc. jų pajamų.

Refinansavimo sutartyje buvo numatyta, kad visi mokėjimai pagal šią sutartį turi būti atliekami ta

valiuta, kuria išreikšta paskola. Taip pat joje buvo nurodyta, kad paskolos gavėjas tam tikromis

sąlygomis gali prašyti banko, jog paskola būtų išreikšta nauja valiuta, tačiau jis neprivalo patenkinti

tokio prašymo. Be to, buvo numatyta, kad bankas yra įgaliotas atlikti valiutos keitimą pagal savo

10

kursą paskolos gavėjo vardu ir sąskaita, jog būtų panaikintos mokėjimo, kurio terminas suėjęs,

prievolės.

Dėl CHF / RON keitimo kurso svyravimų nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. NG

ir OH pasiskolinta suma padidėjo 117 760 RON (apie 24 772 Eur). NG ir OH pareiškė ieškinį

teismui, siekdami, kad būtų, be kita ko, pripažinta, jog sąlyga, kad visi mokėjimai pagal šią sutartį

turi būti atliekami ta valiuta, kuria išreikšta paskola, yra nesąžininga.

Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB

dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) 1 straipsnio 2 dalis turi

būti aiškinama taip, kad sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, tačiau kuri atspindi

nuostatą, pagal nacionalinę teisę taikomą susitariančiosioms šalims, jeigu nebuvo susitarta kitaip,

patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

ESTT priminė, kad Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje numatyta šios direktyvos taikymo srities

išimtis, kuri taikoma sutarties sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias

nuostatas. Ši išimtis turi būti aiškinama siaurai, o norint ją taikyti, turi būti tenkinamos dvi sąlygos:

pirma, sutarties sąlyga turi atspindėti įstatymo ar kito teisės akto nuostatą ir, antra, ši nuostata turi

būti privalomojo pobūdžio. Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje esanti formuluotė „įstatymų ar

kitų teisės aktų privalomosios nuostatos“ apima ir nuostatas, kurios pagal nacionalinę teisę yra

taikomos susitariančioms šalims, jei nebuvo susitarta kitaip. Teisingumo Teismas ne kartą

nusprendė, kad ši Direktyvos 93/13 taikymo išimtis grindžiama tuo, kad iš principo galima daryti

pagrįstą prielaidą, jog nacionalinės teisės aktų leidėjas yra užtikrinęs tam tikrų sutarčių šalių visų

teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Taigi, tai, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas užtikrino tam tikrų sutarčių šalių visų teisių ir

pareigų pusiausvyrą, yra ne Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo

sąlyga, o tokios išimties pagrindimas. Vadinasi, siekdamas nustatyti, ar tenkinamos Direktyvos

93/13 1 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties sąlygos, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar

atitinkama sutarties sąlyga atspindi nacionalinės teisės nuostatas, kurios susitariančiosioms šalims

taikomos privalomai, nepaisant jų pasirinkimo, ar dispozityviąsias nuostatas, kurios taikomos

susitariančiosioms šalims pagal nutylėjimą, t. y. jei dėl jų nebuvo susitarta kitaip.

Teisingumo Teismas nurodė, kad kadangi, nacionalinio teismo teigimu, sąlyga, kuri, ieškovų

nuomone, yra nesąžininga, atspindi nacionalinės teisės nuostatą, kuri yra dispozityvi, ji patenka į

Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo sritį.

Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalies redakcijoje rumunų kalba vartojama sąvoka „normă

obligatorie“ („privaloma nuostata“), o redakcijoje prancūzų kalba vartojama sąvoka „imperatyvi

nuostata“. Priešingai nei žodis „imperatyvus“, kuris neapima dispozityviųjų nuostatų, žodis

„privalomas“ jas apima. Todėl atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą reikia nustatyti, kuri kalbinė

redakcija yra teisinga. ESTT priminė, kad vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių redakcijų

vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioriteto

prieš kitas kalbines redakcijas. Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai,

atsižvelgiant į visomis Sąjungos kalbomis parengtas redakcijas. Esant įvairių kalbinių Sąjungos

teisės teksto redakcijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama, atsižvelgiant į teisės

nuostatų, kurių dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą.

ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje esantis žodžių junginys „įstatymų ar

kitų teisės aktų privalomosios nuostatos“, atsižvelgiant į jos tryliktą konstatuojamąją dalį, apima ir

dispozityviąsias nuostatas, t. y. tas nuostatas, kurios pagal įstatymą taikomos susitariančiosioms

šalims, jeigu nebuvo susitarta kitaip. Šiuo požiūriu šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nedaroma

jokio skirtumo tarp nuostatų, kurios taikomos neatsižvelgiant į susitariančiųjų šalių pasirinkimą, ir

dispozityviųjų nuostatų.

Viena vertus, tai, kad galima nukrypti nuo dispozityviosios nacionalinės teisės nuostatos, neturi

reikšmės tikrinant, ar tokią nuostatą atspindinti sutarties sąlyga pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio

11

2 dalį nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Kita vertus, tai, kad nebuvo atskirai derėtasi dėl

sutarties sąlygos, atspindinčios vieną iš Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų nuostatų,

nedaro įtakos sprendžiant, ar ji turi būti išimta iš šios direktyvos taikymo srities. Pagal Direktyvos

93/13 3 straipsnio 1 dalį individualių derybų nebuvimas yra sąlyga, susijusi su sutarties sąlygos

nesąžiningumo vertinimu, kuris negali būti atliekamas, jei sutarties sąlyga nepatenka į šios

direktyvos taikymo sritį.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip,

jog sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, tačiau kuri atspindi nuostatą, pagal

nacionalinę teisę taikomą susitariančiosioms šalims, jeigu nebuvo susitarta kitaip, nepatenka į šios

direktyvos taikymo sritį.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?docid=228374&mode=req&pageIndex=2&dir=

&occ=first&part=1&text=&doclang=LT&cid=8689409

2020 m. liepos 16 d. sprendimas SIA „Soho Group“ (C-686/19)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys –

Direktyva 2008/48/EB – Sąvoka „visa kredito kaina vartotojui“ – Kredito termino pratęsimo

mokestis

Soho Group yra kredito įstaiga, kurios pagrindinė veikla – nedidelių trumpalaikių paskolų teikimas

internetu. Vykdydama savo komercinę veiklą, ši bendrovė teikia vartotojams kredito paslaugas

paskolų forma. Soho Group siūlė kredito sutartis, į kurias įtraukta sąlyga „Paskolos termino

pratęsimas“, kurioje numatyta, kad paskolos gavėjas gali prašyti pratęsti paskolos terminą, į

paskolos davėjo einamąją sąskaitą pervesdamas pratęsimo mokestį; šio mokesčio dydis priklauso

nuo paskolos sumos ir termino. Kilo klausimas, ar kredito termino pratęsimo mokestis yra bendros

kredito kainos dalis. Soho Group teigė, kad sumokėti pratęsimo mokestį neprivaloma, norint gauti

paskolą arba ją panaudoti, kredito sutarties pratęsimas yra viena iš trijų alternatyvų, suėjus paskolos

grąžinimo terminui. Be to, tuo momentu, kai apskaičiuojama bendra kredito kaina, apie kredito

termino pratęsimą nėra žinoma, šio pratęsimo mokesčiai negali būti įtraukti į bendrą kredito kainą.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl

vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau –

Direktyva 2008/48) 3 straipsnio g punkte esančią sąvoką „bendra kredito kaina vartotojui“ reikia

aiškinti taip, kad ši sąvoka apima kredito termino pratęsimo mokestį tokiu atveju, kai kredito

termino galimo pratęsimo sąlygos yra įtrauktos į kredito sutarties sąlygas, dėl kurių susitarė

paskolos davėjas ir gavėjas.

ESTT nurodė, kad Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punkte nustatyta, jog sąvoka „bendra kredito

kaina vartotojui“ apima „visas išlaidas, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos

kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir

kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui“. Pirma, ši apibrėžtis aiškiai neapima tik

„mokesčių notarui“. Antra, šioje apibrėžtyje nepatikslinama, ar joje nurodyti mokesčiai apima tik

tuos, kurie būtini kreditui gauti. Sąvoka „bendra kredito kaina vartotojui“ apima „visų kitų rūšių

mokesčius, kuriuos vartotojas turi mokėti pagal kredito sutartį ir kurie yra žinomi kreditoriui“, ir

kad šie mokesčiai apima „papildomas išlaidas, susijusias su kredito sutartimi“. Teisingumo Teismas

pažymėjo, kad sąvoka „bendra kredito kaina vartotojui“ apima tiek su kredito gavimu susijusias

išlaidas, tiek išlaidas, ilgainiui patiriamas juo naudojantis.

ESTT atkreipė dėmesį, kad tam, jog kredito sutartyje numatyto galimo jos pratęsimo mokesčiai

atitiktų šio sprendimo 30 punkte primintas sąlygas ir todėl į juos būtų galima atsižvelgti

apskaičiuojant „bendrą kredito kainą vartotojui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48

3 straipsnio g punktą, pirma, konkrečios ir tikslios šio galimo pratęsimo sąlygos turi būti nurodytos

12

minėtoje sutartyje ir, antra, šie mokesčiai turi būti paskolos davėjui žinomi, kad remdamasis

sutarties nuostatomis vartotojas galėtų nustatyti minėtus mokesčius, be kita ko, visą naudojimosi

kreditu laikotarpį.

Kadangi Direktyvos 2008/48 3 straipsnio h punkte sąvoka „bendra vartotojo mokama suma“

apibrėžta kaip „bendros kredito sumos ir bendros kredito kainos vartotojui suma“, iš to matyti, kad

sąvokos „bendra kredito suma“ ir „bendros kredito kainos vartotojui suma“ yra viena kitos

neapimančios, todėl bendra kredito suma negali apimti jokios sumos, kuri įskaičiuojama į bendros

kredito kainos vartotojui sumą.

Taigi, tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios nesusijusios su

sutartinių įsipareigojimų neįvykdymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 19 straipsnio

2 dalį, nors pratęsimo mokesčiai yra dalis „bendros vartotojo mokamos sumos“, jie negali būti

priskirti prie „bendros kredito sumos“, todėl jie priskiriami prie „bendros kredito kainos vartotojui“,

kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio g punktą.

Šioje byloje Teisingumo Teismas įvertino tokius aspektus: pirma, Direktyvos 2008/48 3 straipsnio

g punkto formuluotę ir plačią sąvokos „bendra kredito kaina vartotojui“ sampratą, antra, tai, kad ši

sąvoka apima tiek kredito gavimą, tiek jo naudojimą, trečia, sąvokų „bendra kredito kaina

vartotojui“, „bendra kredito suma“ ir „bendra vartotojo mokama suma“ tarpusavio ryšį ir, ketvirta,

direktyvos tikslą, taip pat būtinybę išsaugoti jos veiksmingumą, kai pratęsiamas kredito sutarties

terminas ir sumokant susijusius mokesčius atlyginimas už ją pasikeičia, taip daromas poveikis

sąvokai „bendra vartotojo mokama suma“.

Galiausia, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punkte esančią

sąvoką „bendra kredito kaina vartotojui“ reikia aiškinti taip: ši sąvoka apima galimo kredito termino

pratęsimo mokesčius, jei konkrečios ir tikslios galimo jo pratęsimo sąlygos, įskaitant jo trukmę, yra

įtrauktos į kredito sutarties sąlygas, dėl kurių paskolos davėjas ir gavėjas susitarė, ir šie mokesčiai

žinomi paskolos davėjui.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=228667&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=15444615

2020 m. liepos 16 d. sprendimas CY (C-224/19) ir LG, PK (C-259/19)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – 6 ir

7 straipsniai – Su vartotojais sudarytos sutartys – Hipoteka užtikrintos paskolos – Nesąžiningos

sąlygos – Sąlyga, pagal kurią visos su hipotekos įregistravimu ir išregistravimu susijusios išlaidos

tenka skolininkui – Šių sąlygų pripažinimo niekinėmis padariniai – Nacionalinio teismo įgaliojimai

„nesąžininga“ pripažintos sąlygos atveju – Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas – Supletyvinių

nacionalinių nuostatų taikymas – 3 straipsnio 1 dalis – Sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas –

4 straipsnio 2 dalis – Neatsižvelgimas į sąlygas, susijusias su pagrindiniu sutarties dalyku arba

kainos ar atlygio adekvatumu – Sąlyga – 5 straipsnis – Pareiga aiškiai su suprantamai

suformuluoti sutarties sąlygas – Bylinėjimosi išlaidos – Senatis – Veiksmingumo principas

CY su finansų įstaiga notariškai sudarė hipoteka užtikrintos paskolos sutartį dėl pirminės sumos,

numatant kintamo dydžio palūkanų mokėjimą. Taip pat numatė, kad paskolos gavėjas pervestų

„administravimo mokestį“, taip pat sutartimi įpareigojo paskolos gavėją padengti visas išlaidas,

susijusias su hipotekos įregistravimu ir išregistravimu. LG ir PK su finansų įstaiga sudarė hipoteka

užtikrintos paskolos sutartį, į šią sutartį taip pat buvo įtraukta sąlyga, pagal kurią visas išlaidas,

susijusias su hipotekos įregistravimu ir išregistravimu, turi padengti paskolos gavėjas. Taigi, kilo

klausimas dėl šios sąlygos, visų pirma, ar ji nėra niekinė, taip pat jos taikymo ir pan.

Visų pirma, dėl sąlygos dėl hipotekos įregistravimo ir išregistravimo išlaidų pripažinimo niekine

padarinių, ESTT sprendė, ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų

13

sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas tuo atveju, kai nesąžininga sutarties sąlyga, pagal kurią

vartotojas įpareigojamas padengti visas hipotekos įregistravimo ir išregistravimo išlaidas,

pripažįstama niekine, nacionaliniam teismui draudžiama nuspręsti, kad vartotojui neturi būti

grąžintos taikant tą sąlygą sumokėtos sumos.

Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į ankstesnę savo praktiką, pabrėžė, kad nacionalinio teismo

pareiga netaikyti sutarties nesąžiningos sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti sumas, kurios, kaip

vėliau paaiškėja, yra nepagrįstos, iš principo reiškia atitinkamą restitucinį poveikį šių sumų

atžvilgiu. Taigi, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos

taip, kad pagal jas tuo atveju, kai nesąžininga sutarties sąlyga, kuria vartotojas įpareigojamas

padengti visas hipotekos įregistravimo ir išregistravimo išlaidas, pripažįstama niekine,

nacionaliniam teismui draudžiama nuspręsti, kad vartotojui neturi būti grąžintos taikant tą sąlygą

sumokėtos sumos, nebent nacionalinės teisės nuostatos, kurios būtų taikomos nesant šios sąlygos,

įpareigoja vartotoją sumokėti visas šias išlaidas ar jų dalį.

Pasisakydamas dėl sąlygos, kuria įpareigojama sumokėti administravimo mokestį, nesąžiningumo ir

skaidrumo kontrolės, ESTT nurodė, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje tik nurodyta, jog

„sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei

su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos

pateikiamos aiškia, suprantama kalba“. Tai reiškia, kad tik tuo atveju, jeigu sąlyga, kuria vartotojas

įpareigojamas sumokėti administravimo mokestį, būtų susijusi su vienu iš dviejų minėtų dalykų, jos

nesąžiningumo kontrolė galėtų būti apribota pagal to 4 straipsnio 2 dalį. Svarbu, atsižvelgiant į

atitinkamos paslaugų sutarties pobūdį, bendrą struktūrą ir sąlygas, taip pat į jos teisinį ir faktinį

kontekstą, įvertinti, ar sąlyga yra esminis hipoteka užtikrintos paskolos sutarties elementas.

ESTT nurodė, kad sąlygos aiškumą ir suprantamumą reikia nagrinėti atsižvelgiant į visas

reikšmingas faktines aplinkybes, įskaitant reklamą ir per derybas dėl paskolos sutarties jos suteikėjo

pateiktą informaciją, taip pat į žinias, kurių galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir

protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo. Taigi, nacionalinis teismas negali savaime laikyti tam

tikrą sąlygą skaidria, o turi įvertinti, ar finansų įstaiga suteikė vartotojui pakankamą informaciją,

kad jis būtų susipažinęs su sąlygos, pagal kurią įpareigojamas sumokėti administravimo mokestį,

turiniu ir veikimu, su jos vaidmeniu paskolos sutartyje, ar vartotojui žinomi motyvai,

pagrindžiantys atlygį už šį mokestį, ir jis galėtų įvertinti įsipareigojimo apimtį, būtent visą šios

sutarties kainą.

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama

taip, kad paskolos sutarties, kurią sudarė vartotojas ir finansų įstaiga, sąlyga, pagal kurią vartotojas

įpareigojamas sumokėti administravimo mokestį, gali vartotojo nenaudai sukurti ryškų neatitikimą

tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų, nepaisant sąžiningumo reikalavimo, kai finansų

įstaiga neįrodo, kad šis mokestis atitinka faktiškai suteiktas paslaugas ir jos patirtas išlaidas. Tokia

išvada padaryta atsižvelgiant į ankstesnę praktiką, pagal kurią ryškus neatitikimas gali atsirasti vien

dėl to, kad pakankamai rimtai kenkiama teisinei padėčiai, kurioje vartotojas, kaip atitinkamos

sutarties šalis, atsiduria dėl taikomų nacionalinės teisės nuostatų, nesvarbu, ar tai pasireiškia teisių,

kurių pagal šias nuostatas jam atsiranda iš šios sutarties, turinio apribojimu, trukdymu jas

įgyvendinti, ar nacionalinės teisės nuostatose nenumatytos papildomos pareigos jam nustatymu. Be

to, sąlyga, atleidžianti pardavėją ar tiekėją nuo pareigos įrodyti, kad šios sąlygos įvykdytos dėl

administravimo mokesčio, galėtų neigiamai paveikti vartotojo teisinę padėtį ir jo nenaudai sukurti

ryškų neatitikimą, nepaisant sąžiningumo reikalavimo.

Be to, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti

aiškinamos taip, kad joms neprieštarauja senaties termino taikymas ieškinio dėl sutarties

nesąžiningos sąlygos pripažinimo niekine restitucinių padarinių pareiškimui, jeigu dėl šio termino

eigos pradžios arba jo trukmės vartotojui nėra praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga

naudotis teise prašyti tokios restitucijos.

14

Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad Direktyva 93/13 suteikia vartotojui teisę kreiptis į teismą

tam, kad būtų konstatuotas sutarties sąlygos nesąžiningumas ir ji būtų netaikoma. Jeigu per tokį

procesą patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas priklausytų tik nuo nepagrįstai sumokėtų sumų,

kurias nurodyta sugrąžinti, vartotojai būtų atgrasyti naudotis šia teise, atsižvelgdami į išlaidas,

kurias lemtų bylos iškėlimas. Todėl Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis ir

veiksmingumo principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja sistema, pagal kurią dalis

bylinėjimosi išlaidų gali tekti vartotojui, atsižvelgiant į nepagrįstai sumokėtų sumų, kurios jam

grąžintos konstatavus, kad sutarties sąlyga yra niekinė dėl nesąžiningumo, dydį, nes tokia sistema

sukuria esminę kliūtį, galinčią atgrasyti vartotojus naudotis Direktyvoje 93/13 suteikiama teise į

veiksmingą teisminę sutarties sąlygų galimo nesąžiningumo kontrolę.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=228668&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=15444615

V. ORO KELEIVIŲ TEISIŲ APSAUGA

2020 m. liepos 9 d. sprendimas SL (C-86/19)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Oro transportas – Monrealio konvencija – 17 straipsnio

2 dalis – Oro vežėjų atsakomybė už įregistruotą bagažą – Patvirtintas įregistruoto bagažo

praradimas – Teisė į kompensaciją – 22 straipsnio 2 dalis – Atsakomybės ribos bagažo

sunaikinimo, praradimo, sugadinimo ar vėlavimo atvejais – Informacijos apie prarastą bagažą

nebuvimas – Įrodinėjimo pareiga – Valstybių narių procesinė autonomija – Lygiavertiškumo ir

veiksmingumo principai

Asmuo skrido oro transporto bendrovės vykdytu skrydžiu ir įregistravo savo bagažą šioje oro

transporto bendrovėje. Po įprastai įvykusio skrydžio asmuo konstatavo, kad jo bagažas nebuvo

atvežtas į paskirties vietą, ir minėtai oro transporto bendrovei pateikė skundą. Vėliau asmuo

pareiškė ieškinį oro transporto bendrovei ir pareikalavo sumokėti kompensaciją, atitinkančią

Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią 1 131 SST ribą, kad būtų

atlyginta turtinė ir neturtinė žala, patirta dėl bagažo praradimo.

Oro bendrovė pripažįsta, kad bagažas nebuvo rastas, tačiau nesutinka mokėti kompensacijos,

siekiančios didžiausią Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje numatytą ribą, ir siūlo tik

250 Eur sumą turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Ji teigia, kad asmuo nenurodė bagažo turinio,

vertės ir svorio, nepateikė prekių, įsigytų siekiant pakeisti jame buvusius daiktus, pirkimo įrodymų,

o šie duomenys yra būtini, kad keleivis galėtų įrodyti, jog jam turi būti skirta kompensacija,

atitinkanti Monrealio konvencijoje numatytą didžiausią ribą.

Visų pirma, Teisingumo Teismas sprendė, ar Monrealio konvencijos 17 straipsnio 2 dalis, siejama

su jos 22 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad suma, kuri pastarojoje nuostatoje

numatyta kaip oro vežėjo atsakomybės riba registruoto bagažo, dėl kurio nebuvo pateikta speciali

suinteresuotumo pristatymu deklaracija, sunaikinimo, praradimo, sugadinimo ar vėlavimo atvejais

yra didžiausia kompensacijos suma, ar, priešingai, keleiviui automatiškai mokėtina fiksuoto dydžio

suma.

Pagal Monrealio konvencijos 17 straipsnio 2 dalį oro vežėjas atsako už žalą, atsiradusią sunaikinus,

praradus arba sugadinus įregistruotą bagažą, „jeigu atsitikimas, kuris buvo sunaikinimo, praradimo

arba sugadinimo priežastis, įvyko orlaivyje arba bet kuriuo kitu laikotarpiu, per kurį vežėjas buvo

atsakingas už įregistruotą bagažą“. Šia nuostata tik nustatomos sąlygos, kuriomis oro transporto

keleiviams pripažįstama teisė į kompensaciją sunaikinus, praradus arba sugadinus įregistruotą

bagažą.

15

Dėl Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalies Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad

šioje nuostatoje numatyta riba yra didžiausia kompensacijos suma, kuri kiekvienam keleiviui negali

priklausyti automatiškai ir kaip fiksuoto dydžio suma. Be to, minėtas kompensacijos apribojimas

turi būti taikomas visai padarytai žalai, nesvarbu, ar ji turtinė, ar neturtinė.

Iš Monrealio konvencijos parengiamųjų dokumentų matyti, kad šios tarptautinės sutarties teksto

nuostatoje, kuri vėliau tapo šio konvencijos 22 straipsniu, pateiktos sumos buvo nurodytos kaip

didžiausios sumos, o ne kaip automatiškai nukentėjusiems asmenims skiriamos fiksuoto dydžio

kompensacijos sumos. Nors šį aiškinimą būtų galima tiksliau išreikšti vartojant tokį žodžių junginį,

kaip „negali viršyti“, buvo nuspręsta vartoti žodžių junginį „ribojama“.

Nei iš Monrealio konvencijos 17 straipsnio 2 dalies, nei iš jos 22 straipsnio 2 dalies nematyti, kad

bagažo praradimas turi būti laikomas didžiausios žalos bagažui atveju, todėl kompensacija,

atitinkanti antrojoje nuostatoje numatytą sumą, turėtų būti automatiškai išmokama nukentėjusiam

keleiviui vien dėl to, kad toks praradimas patvirtinamas. Iš tiesų šiose nuostatose tik išvardyti

įvairūs atvejai, kai gali kilti oro vežėjo atsakomybė už žalą, atsiradusią vežant bagažą, laikantis

antrojoje nuostatoje numatytos ribos, tačiau nenustatyta šių atvejų hierarchija, atsižvelgiant į jų

sunkumą.

Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Monrealio konvencijos 17 straipsnio

2 dalis, siejama su jos 22 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, jog suma, kuri pastarojoje

nuostatoje numatyta kaip oro vežėjo atsakomybės riba registruoto bagažo, dėl kurio nebuvo

pateikta speciali suinteresuotumo pristatymu deklaracija, sunaikinimo, praradimo, sugadinimo ar

vėlavimo atvejais, yra didžiausia kompensacijos suma, kurios atitinkamas keleivis negauna

automatiškai, ir ji nėra fiksuoto dydžio suma. Todėl atsižvelgdamas į šią ribą nacionalinis teismas

turi nustatyti tam keleiviui mokėtinos kompensacijos sumą pagal konkretaus atvejo aplinkybes.

Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Monrealio konvencijos 17 straipsnio 2 dalis, siejama su

jos 22 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad joje nustatyta kompensacijos, oro vežėjo

mokėtinos keleiviui, kurio įregistruotas bagažas, dėl kurio nebuvo pateikta speciali suinteresuotumo

pristatymu deklaracija, yra sunaikintas, prarastas, sugadintas arba pavėlavo, sumos nustatymo

tvarka.

ESTT priminė, kad jis yra nusprendęs, jog siekdami, kad būtų sumokėta Monrealio konvencijos

22 straipsnio 2 dalyje numatyta kompensacija, atitinkami keleiviai, kontroliuojant nacionaliniam

teismui, turi pakankamai teisiškai įrodyti pamesto bagažo turinį.

Vis dėlto, kadangi nei Monrealio konvencijoje, nei 1997 m. spalio 9 d. Tarybos reglamente

Nr. 2027/97 dėl oro vežėjo atsakomybės nelaimingų atsitikimų atveju, iš dalies pakeistame 2002 m.

gegužės 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 889/2002 (toliau – Reglamentas

Nr. 2027/97), kuriuo įgyvendinamos atitinkamos jos nuostatos, susijusios su keleivių ir jų bagažo

vežimu oru, nenumatytos specialios nuostatos dėl šioje konvencijoje nurodytos žalos įrodymo,

pagal procesinės autonomijos principą reikia taikyti atitinkamas nacionalinės teisės normas, kaip,

beje, matyti iš Reglamento Nr. 889/2002 18 konstatuojamosios dalies, pagal kurią valstybės narės

turi numatyti papildomas nuostatas, kurios gali būti būtinos įgyvendinant Monrealio konvenciją tais

klausimais, kuriems netaikomas Reglamentas Nr. 2027/97.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, nesant atitinkamą sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų,

kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės sistemoje turi būti paskirti kompetentingi teismai ir

reglamentuotos ieškinių ir skundų, skirtų iš Sąjungos teisės kylančioms teisės subjektų teisėms

užtikrinti, procesinės taisyklės. Tačiau šios taisyklės neturi būti mažiau palankios, nei taikomos

panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams ir skundams (lygiavertiškumo principas) ir

dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai

neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas).

Taigi, nagrinėjant ieškinius, pareikštus pagal Monrealio konvencijos 17 straipsnio 2 dalį ir

22 straipsnio 2 dalį, atitinkami keleiviai turi pakankamai teisiškai įrodyti, be kita ko, dokumentais

16

pagrįstas išlaidas, patirtas siekiant pakeisti jų bagaže buvusius daiktus, ir žalą, patirtą šio bagažo

sunaikinimo, praradimo, sugadinimo ar vėlavimo atvejais, o kompetentingi nacionaliniai teismai

patikrinti, ar dėl taikytinų nacionalinės teisės normų, be kita ko, įrodinėjimo srityje, naudojimasis iš

šių nuostatų kylančia keleivių teise į žalos atlyginimą netampa praktiškai neįmanomas arba

pernelyg sudėtingas.

Esant situacijai, kai nukentėjęs keleivis nepateikia jokių įrodymų dėl žalos, siekdamas įvertinti

patirtą žalą ir nustatyti nukentėjusiam keleiviui mokėtinos kompensacijos sumą, nacionalinis

teismas gali atsižvelgti į tokias aplinkybes, kaip pamesto bagažo svorį ir tai, ar bagažas prarastas

skrendant pirmyn, ar atgal. Turi būti vertinama aplinkybių visuma.

Dėl pamesto bagažo svorio ESTT pažymėjo, kad, kadangi iš esmės tik vežėjas gali pateikti tokius

įrodymus po šio bagažo įregistravimo, reikia priminti, jog jei nacionalinis teismas konstatuoja, kad

dėl įrodinėjimo pareigos perkėlimo vienai šaliai gali būti praktiškai neįmanoma arba pernelyg

sudėtinga surinkti tokius įrodymus, be kita ko, dėl to, kad jie susiję su informacija, kurios ta šalis

negali turėti, siekdamas užtikrinti veiksmingumo principo laikymąsi, tas teismas turi imtis visų

nacionalinėje teisėje jam suteiktų procesinių priemonių, viena iš kurių yra reikiamų tyrimo

priemonių taikymas, įskaitant nurodymą vienai iš šalių ar trečiajam asmeniui atlikti veiksmą ar

pateikti dokumentą.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Monrealio konvencijos 17 straipsnio 2 dalis, siejama su jos

22 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, jog kompensacijos, mokėtinos keleiviui, kurio

įregistruotas bagažas, dėl kurio nebuvo pateikta speciali suinteresuotumo pristatymu deklaracija,

buvo sunaikintas, prarastas, sugadintas arba pavėlavo, sumą turi nustatyti nacionalinis teismas

pagal taikytinas nacionalinės teisės normas, be kita ko, įrodinėjimo srityje. Tačiau šios normos

neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams,

ir dėl jų naudojimasis Monrealio konvencija suteiktomis teisėmis neturi tapti praktiškai

neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?docid=228369&mode=req&pageIndex=2&dir=

&occ=first&part=1&text=&doclang=LT&cid=8689409

VI. PREKIŲ ŽENKLAI

2020 m. liepos 2 d. sprendimas mk advokaten GbR (C-684/19)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prekių ženklai – Direktyva 2008/95/EB – 5 straipsnio

1 dalis – Žymens, tapataus kito asmens prekių ženklui arba į jį panašaus, naudojimas prekybos

veikloje prekėms arba paslaugoms, tapačioms toms, kurioms šis prekių ženklas buvo įregistruotas,

arba į jas panašioms – Sąvokos „naudoti“ apimtis – Skelbimas interneto svetainėje, skelbiamas

prekybos veiklą vykdančio asmens užsakymu ir vėliau perimtas kitose interneto svetainėse

Advokatų profesinė bendrija MBK Rechtsanwälte yra Vokietijoje įregistruoto prekių ženklo

teisinėms paslaugoms, kurį sudaro jos pavadinimas „MBK Rechtsanwälte“, savininkė. Kitame

Vokietijos mieste įsteigta mk advokaten taip pat yra advokatų profesinė bendrija, kuri iš pradžių

savo veiklą vykdė naudodamasi pavadinimu mbk Rechtsanwälte ir jį atitinkančiu pavadinimu

nyderlandų kalba mbk advokaten. Tačiau, MBK Rechtsanwälte pareiškus ieškinį dėl teisių į prekių

ženklą pažeidimo, apygardos teismas uždraudė mk advokaten prekybos veikloje naudoti raidžių

kombinaciją „mbk“ teisinėms paslaugoms; už šio draudimo nepaisymą grėsė piniginė bauda. Vėliau

paaiškėjo, kad bendrovės Google tvarkomoje paieškos sistemoje įvedus žodžius „mbk

Rechtsanwälte“ atsiranda nuorodų į kelias interneto svetaines su įmonių katalogais, kuriose

rodomas skelbimas apie mk advokaten teikiamas teisines paslaugas.

17

Manydama, kad taip buvo įrodyta, jog nesilaikyta apygardos teismo nustatyto draudimo, MBK

Rechtsanwälte paprašė šio teismo skirti baudą mk advokaten. Gindamasi mk advokaten teigė, kad,

kiek tai susiję su skelbimais internete, jos vienintelė iniciatyva buvo užsirašyti į internetinę telefonų

knygą Das Örtliche ir kad ji ištrynė šį įrašą dėl visų žymenų, kuriuose buvo raidžių kombinacija

„mbk“. Kaip ji teigia, jai nebuvo taikoma jokia kita pareiga, nes ji niekada nesiekė būti minima

kitose interneto svetainėse. Apygardos teismas patenkino MBK Rechtsanwälte prašymą ir skyrė mk

advokaten baudą.

Teisingumo Teismas sprendė, ar 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos

2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (toliau –

Direktyva 2008/95) 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekybos veiklą vykdantis

asmuo, kuris užsakė paskelbti interneto svetainėje skelbimą, pažeidžiantį kito asmens teises į prekių

ženklą, naudoja šiam prekių ženklui tapatų žymenį, kai kitų interneto svetainių valdytojai perima šį

skelbimą ir paskelbia jį šiose kitose interneto svetainėse.

ESTT priminė, kad siūlymas pirkti prekes ar paslaugas, pažymėtas žymeniu, tapačiu kito asmens

prekių ženklui ar į jį panašiu, taip pat šiuo žymeniu pažymėtų prekių ar paslaugų reklama yra tokio

žymens „naudojimas“. Be to, remiantis suformuota jurisprudencija, toks kitam asmeniui

priklausančiam prekių ženklui tapatus arba į jį panašus žymuo naudojamas, kai skelbimą teikiantis

asmuo pasirenka šį žymenį kaip raktažodį internetinei reklamai ir naudoja jį kaip priemonę,

lemiančią jo skelbimo rodymą, net jei pats žymuo skelbime nefigūruoja. Taigi, kai prekybos veiklą

vykdantis asmuo užsako, kad reklaminės interneto svetainės valdytojas paskelbtų skelbimą, kuriame

figūruoja arba kurio rodymą lemia kito asmens prekių ženklui tapatus ar į jį panašus žymuo, toks

asmuo turi būti laikomas naudojančiu šį žymenį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95

5 straipsnio 1 dalį. Tačiau pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalį šiam asmeniui negalima

priskirti savarankiškų kitų ūkio subjektų veiksmų, kuriuos atlieka, pavyzdžiui, reklaminių interneto

svetainių valdytojai, su kuriais jis neturi jokių tiesioginių ar netiesioginių ryšių ir kurie veikia ne jo

užsakymu ir lėšomis, o savo iniciatyva ir savo vardu.

ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „naudoti“ reiškia

aktyvų elgesį ir tiesioginę ar netiesioginę veiksmo, kuriuo pasireiškia naudojimas, kontrolę. Tačiau

taip nėra tuo atveju, jeigu šį veiksmą atlieka nepriklausomas subjektas be reklamos davėjo sutikimo.

Todėl ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad asmuo, nepaisant jo elgesio, gali būti laikomas

asmeniškai naudojančiu kitam asmeniui priklausančiam prekių ženklui tapatų ar į jį panašų žymenį

vien dėl to, kad dėl tokio naudojimo jis gali gauti ekonominės naudos.

Tuo atveju, kai interneto svetainių valdytojai savo iniciatyva ir savo vardu perima skelbimą,

negalima teigti, kad ūkio subjektas, kurio prekės ar paslaugos taip reklamuojamos, yra jų klientas.

Taigi, tokiu atveju netaikoma Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią reklaminės interneto

svetainės valdytojas pats nenaudoja kito asmens prekių ženklams tapačių ar į juos panašių žymenų,

kurie figūruoja jo klientų skelbimuose arba lemia šių skelbimų rodymą. Tokiu atveju šie interneto

svetainių valdytojai naudoja, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalį, kito

asmens prekių ženklams tapačius arba į juos panašius žymenis, kurie figūruoja jų rodomuose

pasiūlymuose pirkti ar skelbimuose arba kurie lemia šių skelbimų rodymą, todėl šių prekių ženklų

savininkai gali imtis veiksmų prieš šiuos valdytojus, remdamiesi minėtoje 5 straipsnio 1 dalyje

numatyta išimtine teise, kai šiais pasiūlymais ar skelbimais reklamuojamos prekės ar paslaugos,

tapačios toms, kurioms įregistruoti minėti prekių ženklai, arba į jas panašios.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama

taip, jog prekybos veiklą vykdantis asmuo, kuris užsakė paskelbti interneto svetainėje skelbimą,

pažeidžiantį kito asmens teises į prekių ženklą, nenaudoja šiam prekių ženklui tapataus žymens, kai

kitų interneto svetainių valdytojai perima šį skelbimą ir savo iniciatyva ir savo vardu paskelbia jį

šiose kitose interneto svetainėse.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

18

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=228045&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=7850250

VII. CIVILINIS PROCESAS

2020 m. liepos 9 d. sprendimas Verein für Konsumenteninformation (C-343/19)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose –

Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 7 straipsnio 2 punktas – Jurisdikcija bylose dėl delikto ar

kvazidelikto – Vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis – Žalos atsiradimo vieta – Manipuliavimas

duomenimis, susijusiais su automobilių gamintojo pagamintų variklių išmetamomis dujomis

Vartotojų informavimo asociacija, turinti buveinę Vienoje (toliau – VKI), kurios įstatuose numatyta

užduotis reikšti teismuose vartotojų reikalavimus, jai perleistus ieškiniui pareikšti, 2018 m. rugsėjo

6 d. pareiškė ieškinį Austrijos apygardos teisme, prašydama priteisti iš Volkswagen jos naudai

3 611 806 Eur sumą su palūkanomis ir išlaidomis ir pripažinti šią bendrovę atsakinga už bet kokią

žalą, kuri dar nėra įvertinta ir (arba) dar bus patirta ateityje.

Grįsdama savo prašymą VKI remiasi deliktine ir kvazideliktine Volkswagen atsakomybe ir nurodo,

kad 574 vartotojai, kurie jai perleido savo teisę pareikšti ieškinį pagrindinėje byloje, Austrijoje

įsigijo naujų ar naudotų transporto priemonių, kuriose įrengtas variklis EA 189, prieš 2015 m.

rugsėjo 18 d. viešai atskleidžiant Volkswagen manipuliacijas, susijusias su šių transporto priemonių

išmetamų dujų kiekiu. Automobiliuose buvo įrengta programinė įranga, kuri lėmė, kad atliekant

bandymus ir matavimus atrodė, jog išmetamųjų dujų kiekiai atitinka nustatytas maksimalias ribines

vertes, nors faktinėmis transporto priemonių naudojimo sąlygomis išmetamųjų teršalų kiekis iš

tikrųjų kelis kartus viršija nustatytas ribas. Tik dėl šios programinės įrangos, manipuliuojančios šių

išmetamųjų dujų kiekio duomenimis, Volkswagen įgijo galimybę gauti Sąjungos teisės aktuose

numatytą tipo patvirtinimą transporto priemonėms su varikliu EA 189.

VKI teigimu, šių transporto priemonių savininkams žala kyla dėl to, kad jei jie būtų žinoję apie

aptariamą manipuliavimą, jie nebūtų įsigiję tų transporto priemonių arba būtų įsigiję jas bent už

30 proc. mažesnę pirkimo kainą.

Siekdama pagrįsti Austrijos teismo tarptautinę jurisdikciją, VKI remiasi 2012 m. gruodžio 12 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo

sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr.

1215/2012) 7 straipsnio 2 punktu. Volkswagen ginčija šio teismo tarptautinę jurisdikciją.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktas turi būti

aiškinamas taip, kad kai valstybėje narėje į transporto priemones jų gamintojas prieš tai, kai jos

įsigyjamos iš trečiojo asmens kitoje valstybėje narėje, neteisėtai įdiegia programinę įrangą,

manipuliuojančią atitinkamų transporto priemonių išmetamųjų dujų kiekio duomenimis, žalos

atsiradimo vieta yra pastarojoje valstybėje narėje.

ESTT priminė, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 34 konstatuojamąją dalį šiuo reglamentu

panaikinamas ir pakeičiamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl

jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuris

savo ruožtu pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų

civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistą vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų

valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), todėl Teisingumo

Teismo pateiktas šių teisės aktų nuostatų išaiškinimas taikomas ir Reglamento Nr. 1215/2012

nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti „lygiavertėmis“.

Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nusprendęs, kad sąvoka „vieta, kurioje

įvyko žalą sukėlęs įvykis“ reiškia ir vietą, kur žala atsirado, ir vietą, kur atsirado šią žalą lėmusi

19

aplinkybė, todėl ieškinys atsakovui ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų

teisme.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad įvykio, dėl kurio atsirado žala, vieta yra valstybėje narėje, kurios

teritorijoje atitinkamuose automobiliuose buvo įdiegta programinė įranga, manipuliuojanti

išmetamųjų dujų kiekio duomenimis, t. y. Vokietijoje. Kalbant apie žalos atsiradimo vietą, reikia

nustatyti, kur ši vieta yra tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, t. y. kai

žalingų pasekmių atsirado tik įsigijus atitinkamas transporto priemones ir jų atsirado kitoje

valstybėje narėje, šiuo atveju – Austrijoje.

Pagal ESTT suformuotą jurisprudenciją sąvokos „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negalima

aiškinti plačiai – taip, kad ji apimtų visas vietas, kur galima patirti neigiamų veiksmo, kuriuo

faktiškai jau padaryta žala kitoje vietoje, pasekmių. Todėl šios sąvokos negalima aiškinti kaip

apimančios vietą, kur nukentėjusysis patyrė turtinę žalą, atsiradusią dėl pradinės žalos, savo ruožtu

atsiradusios ir patirtos kitoje valstybėje.

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad, kiek tai susiję su Briuselio konvencijos

5 straipsnio 3 punktu, žala, kuri tėra netiesioginė pasekmė žalos, kurią iš pradžių patyrė kiti

asmenys, tiesiogiai nukentėję nuo žalos, patirtos kitoje vietoje nei ta, kur netiesiogiai nukentėjęs

asmuo vėliau patyrė žalą, negali pagrįsti teismo jurisdikcijos pagal šią nuostatą. Be to, ESTT

nusprendė, kad paskesnėmis neigiamomis pasekmėmis negali būti grindžiamas jurisdikcijos

priskyrimas pagal Reglamento Nr. 44/2001 7 straipsnio 2 punkto nuostatą.

VKI nurodytą žalą sudaro atitinkamų transporto priemonių vertės sumažėjimas, kurį sudaro kainos,

kurią pirkėjas sumokėjo už tokią transporto priemonę, ir jos realios vertės, atsižvelgiant į tai, kad

joje buvo įdiegta programinė įranga, manipuliuojanti išmetamųjų dujų kiekio duomenimis,

skirtumas, tačiau faktinių aplinkybių vertinimą dar turės atlikti valstybės narės teismas.

ESTT padarė išvadą, kad, nors įdiegus minėtą programinę įrangą transporto priemonėse atsirado

defektų, nurodyta žala atsirado tik tada, kai minėtos transporto priemonės buvo įsigytos už didesnę

kainą negu jų reali vertė. Tokia žala, kurios nebuvo prieš galutiniam pirkėjui, kuris mano patyręs

žalos, įsigyjant transporto priemonę, yra pradinė žala, o ne netiesioginė kitų asmenų patirtos žalos

pasekmė.

Be to, Teisingumo Teismo vertinimu, ši žala nėra vien turtinė žala. Ieškiniu dėl žalos atlyginimo

siekiama, kad būtų kompensuotas atitinkamų transporto priemonių vertės sumažėjimas, o tai

kiekybiškai apskaičiuojama finansinė kompensacija. Vis dėlto, kaip savo rašytinėse pastabose

pažymėjo Europos Komisija, tai, kad prašyme atlyginti žalą suma nurodyta eurais, nereiškia, jog

kalbama apie vien turtinę žalą. Šiuo atveju labiau kalbama ne vien apie turtinę žalą, bet apie žalą,

atsiradusią dėl kiekvienos atitinkamos transporto priemonės vertės praradimo, nes, atskleidus faktą

apie programinę įrangą, manipuliuojančią išmetamųjų dujų kiekio duomenimis, už sumą, kuri buvo

sumokėta įsigyjant tokią transporto priemonę, buvo gauta transporto priemonė su defektu, taigi

turinti mažesnę vertę.

ESTT padarė išvadą, kad tuo atveju, kai į prekybą tiekiamos transporto priemonės su įdiegta

programine įranga, manipuliuojančia išmetamųjų dujų išleidimo duomenimis, galutinio pirkėjo

patirta žala nėra nei netiesioginė, nei vien turtinė ir atsiranda, įsigyjant tokią transporto priemonę iš

trečiojo asmens.

Tokiomis aplinkybėmis, aiškinant Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą, paisoma

jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo tikslo, nes vienoje valstybėje narėje įsisteigęs automobilių

gamintojas, kuris į kitose valstybėse narėse parduodamas transporto priemones įdiegia neteisėtą

įrangą, gali pagrįstai tikėtis, kad jam bus iškelta byla šių valstybių teismuose. Sąmoningai

pažeisdamas jam taikomus teisinius reikalavimus toks gamintojas turi tikėtis, kad žala atsiras toje

vietoje, kur atitinkamą transporto priemonę įsigijo asmuo, kuris galėjo pagrįstai manyti, jog ši

transporto priemonė atitinka šiuos reikalavimus, ir kuris vėliau konstatuoja, kad jo įsigyta

transporto priemonė turi defektą ir yra mažesnės vertės.

20

Toks aiškinimas taip pat atitinka artumo ir gero teisingumo vykdymo tikslus, nurodytus Reglamento

Nr. 1215/2012 16 konstatuojamojoje dalyje, nes nustatant patirtos žalos dydį nacionaliniam teismui

gali tekti įvertinti valstybės narės, kurios teritorijoje buvo įsigyta minėta transporto priemonė,

rinkos sąlygas. Todėl tos valstybės narės teismai, tikėtina, gali lengviausiai susipažinti su tokiam

įvertinimui atlikti būtinais įrodymais. Galiausiai šis aiškinimas atitinka reglamento „Roma II“

7 konstatuojamojoje dalyje numatytus nuoseklumo reikalavimus, nes pagal jo 6 straipsnio 1 dalį

žalos atsiradimo vieta byloje, susijusioje su nesąžininga konkurencija, yra vieta, kurioje

„konkurenciniams ryšiams ar bendriems vartotojų interesams yra arba gali būti padarytas poveikis“.

Veiksmas, galintis paveikti kolektyvinius vartotojų, kaip grupės, interesus, yra nesąžiningos

konkurencijos veiksmas, todėl gali turėti įtakos šiems interesams bet kurioje valstybėje narėje,

kurios teritorijoje vartotojai įsigyja prekę su defektu. Taigi pagal reglamentą „Roma II“ žalos

atsiradimo vieta yra vieta, kurioje tokia prekė buvo įsigyta.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktas turi būti

aiškinamas taip, kad, kai valstybėje narėje į transporto priemones jų gamintojas prieš tai, kai jos

įsigyjamos iš trečiojo asmens kitoje valstybėje narėje, neteisėtai įdiegia programinę įrangą,

manipuliuojančią išmetamųjų dujų kiekio duomenimis, žalos atsiradimo vieta yra pastarojoje

valstybėje narėje.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?docid=228372&mode=req&pageIndex=1&dir=

&occ=first&part=1&text=&doclang=LT&cid=8582704

VIII. PAVELDĖJIMO TEISĖ

2020 m. liepos 16 d. sprendimas byloje E. E. (C-80/19)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose –

Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 – Taikymo sritis – Sąvoka „tarpvalstybinio pobūdžio

paveldėjimas“ – Sąvoka „palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta“ – 3 straipsnio 2 dalis – Sąvoka

„teismas“ – Jurisdikcijos taisyklių taikymas notarams – 3 straipsnio 1 dalies g ir i punktai –

Sąvokos „teismo sprendimas“ ir „autentiškas dokumentas“ – 5, 7 ir 22 straipsniai – Susitarimas

dėl teismo ir paveldėjimui taikytinos teisės pasirinkimo – 83 straipsnio 2 ir 4 dalys – Pereinamojo

laikotarpio nuostatos

E. E. yra Lietuvos pilietis. Jo motina, Lietuvos pilietė, sudarė santuoką su Vokietijos piliečiu K.-

D. E. ir su E. E. persikėlė gyventi pas sutuoktinį į Vokietiją. Motina Lietuvos notaro biure sudarė

testamentą; jame kaip savo viso turto įpėdinį nurodė sūnų. Ji mirė Vokietijoje. Po jos mirties liko

butas Lietuvoje, E.E. kreipėsi į Lietuvoje įsisteigusią notarę dėl paveldėjimo bylos užvedimo.

Notarė atsisakė, nes palikėjos įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, kita vertus, E. E. teigė,

kad jo motina nenutraukė ryšių su Lietuva.

ESTT sprendė, ar 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES)

Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais

pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo

bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (toliau – Reglamentas Nr. 650/2012) turi būti

aiškinamas taip, kad sąvoka „tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimas“ apima situaciją, kai palikėjas,

vienos valstybės narės pilietis, savo mirties dieną gyveno kitoje valstybėje narėje, tačiau nebuvo

nutraukęs ryšių su pirmąja iš šių valstybių narių, ir ar tokiu atveju palikėjo įprastinė gyvenamoji

vieta, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, turi būti nustatyta tik vienoje iš šių valstybių narių.

Siekiant išsiaiškinti, ar paveldėjimas turi tokį poveikį ir dėl to patenka į Reglamento Nr. 650/2012

taikymo sritį, reikia nustatyti, pirma, valstybę narę, kurioje buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji

vieta jo mirties dieną, ir, antra, ar ši gyvenamoji vieta gali būti nustatyta kitoje valstybėje narėje dėl

21

kito su palikimu susijusio elemento buvimo kitoje nei palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos

valstybėje narėje.

Nors nė vienoje Reglamento Nr. 650/2012 nuostatoje neapibrėžta sąvoka „palikėjo įprastinė

gyvenamoji vieta jo mirties dieną“, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, svarbios informacijos

pateikiama jo 23 ir 24 konstatuojamosiose dalyse. Pagal šio reglamento 23 konstatuojamąją dalį

būtent paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija turi nustatyti įprastinę palikėjo gyvenamąją

vietą ir tuo tikslu atsižvelgti tiek į tai, kad bendras siejamasis veiksnys turėtų būti įprastinė palikėjo

gyvenamoji vieta mirties dieną, tiek į visas palikėjo gyvenimo aplinkybes kelerius metus prieš mirtį

ir mirties dieną, įskaitant visus aktualius faktinius aspektus, visų pirma, palikėjo buvimo

atitinkamoje valstybėje trukmę bei reguliarumą ir to buvimo aplinkybes bei priežastis. Taip

nustatyta įprastinė gyvenamoji vieta turėtų atspindėti glaudų ir stabilų ryšį tarp paveldėjimo ir

atitinkamos valstybės. Reglamento 24 konstatuojamojoje dalyje nurodyti įvairūs atvejai, kada gali

būti sudėtinga nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą. Taigi, kaip matyti iš šios konstatuojamosios

dalies paskutinio sakinio, jei palikėjas buvo valstybės, kurioje turėjo visą savo pagrindinį turtą,

pilietis, jo pilietybė arba to turto vieta galėtų būti specialus veiksnys bendrai vertinant visas faktines

aplinkybes, kai palikėjas dėl profesinių arba ekonominių priežasčių, kartais ilgam laikui, išvyko

gyventi ir dirbti į kitą valstybę, tačiau su kilmės valstybe išlaikė glaudų ir stabilų ryšį.

Paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija turi nustatyti palikėjo įprastinę gyvenamąją vietą

vienoje valstybėje narėje, įvertinusi visas atitinkamo atvejo aplinkybes. Reikia įvertinti ir tai, ar

paveldėjimas yra tarpvalstybinio pobūdžio dėl su juo susijusio kito elemento buvimo kitoje nei

paskutinės palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje. Paveldėjimas yra tarpvalstybinio

pobūdžio, jei apima keliose valstybėse narėse esantį turtą, konkrečiai kalbant, esantį kitoje nei

paskutinės palikėjo gyvenamosios vietos valstybėje.

Reglamentas Nr. 650/2012 turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „tarpvalstybinio pobūdžio

paveldėjimas“ apima situaciją, kai palikėjas, vienos valstybės narės pilietis, savo mirties dieną

gyveno kitoje valstybėje narėje, tačiau nebuvo nutraukęs ryšių su pirmąja iš šių valstybių narių,

kurioje yra jo palikimą sudarantis turtas, o jo įpėdinių gyvenamoji vieta yra šiose dviejose

valstybėse narėse. Paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal šį

reglamentą, paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija turi nustatyti tik vienoje iš šių valstybių

narių.

ESTT, vertindamas, ar Lietuvos notarai gali būti laikomi „teismais“, nurodė, kad sąvoka „teismas“

turi būti suprantama plačiai ir apimti ir notarus, kai jie vykdo teismines funkcijas tam tikrais

paveldėjimo klausimais. Teisingumo Teismas nurodė, kad Lietuvos notarai neturi jurisdikcijos

priimti sprendimo dėl klausimų, sukėlusių šalių ginčą, ir teisės nustatyti faktinių aplinkybių, kurios

nėra aiškios ir akivaizdžios, ar priimti sprendimo dėl ginčijamų faktinių aplinkybių. ESTT

konstatavo, kad Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, jog Lietuvos

notarai, išduodami nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą, nevykdo teisminių funkcijų, tačiau tai

turi patikrinti nacionalinis teismas. Jis turi nustatyti, ar šie notarai veiklą vykdo vadovaudamiesi

teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais ar jos prižiūrimi, todėl gali būti laikomi „teismais“,

kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies g punktas turi

būti aiškinamas taip, kad jeigu valstybės narės teismas nuspręstų, jog Lietuvos notarai gali būti

laikomi „teismais“, kaip jie suprantami pagal šį reglamentą, jų išduotas paveldėjimo teisės

liudijimas gali būti laikomas „teismo sprendimu“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl

išduodami šį liudijimą tie notarai gali taikyti minėto reglamento II skyriuje numatytas jurisdikcijos

taisykles.

Taip pat ESTT pasisakė, kad jeigu valstybės teismas nuspręstų, jog Lietuvos notarai negali būti

laikomi „teismais“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 2 dalį, šiems

notarams neturi būti taikomos Reglamente Nr. 650/2012 numatytos jurisdikcijos taisyklės ir jie taip

pat neturėtų nustatyti, kurie teismai prireikus turėtų jurisdikciją priimti sprendimą pagal to paties

22

reglamento II skyriaus nuostatas. Pasisakydamas dėl to, ar paveldėjimo teisės liudijimas gali būti

kvalifikuojamas kaip „autentiškas dokumentas“, ESTT atkreipė dėmesį į tai, kad atrodo, jog

nacionalinis paveldėjimo teisės liudijimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atitinka

Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies i punkte numatytas sąlygas, tačiau tai turi patikrinti

valstybės narės teismas. Jei jis nuspręstų, kad šie liudijimai tenkina to paties reglamento

3 straipsnio 1 dalies i punkte numatytas sąlygas, todėl gali būti laikomi „autentiškais dokumentais“,

kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą, jie kitose valstybėse narėse sukeltų tokias pasekmes,

kokios pagal Reglamento Nr. 650/2012 59 straipsnio 1 dalį ir 60 straipsnio 1 dalį numatytos dėl

autentiškų dokumentų.

Šiame sprendime pažymėta ir tai, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 650/2012

29 konstatuojamosios dalies, šis reglamentas neturi būti aiškinamas taip, kad juo šalims užkertamas

kelias paveldėjimo klausimus išspręsti taikiai, ne teismo tvarka, jų pasirinktoje valstybėje narėje, jei

tai įmanoma pagal tos valstybės narės teisę, net jei paveldėjimui taikytina teisė nėra valstybės narės

teisė. ESTT pažymėjo, kad Reglamento Nr. 650/2012 4, 5, 7 ir 22 straipsniai bei 83 straipsnio 2 ir

4 dalys turi būti aiškinami taip, kad palikėjo valia ir jo įpėdinių susitarimas gali lemti kito teismo,

turinčio jurisdikciją paveldėjimo bylose, ir kitos valstybės narės paveldėjimo teisės nustatymą nei

tie, kurie būtų nustatomi taikant šiame reglamente įtvirtintus kriterijus.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=228675&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=15444615

IX. DARBO TEISĖ

2020 m. liepos 16 d. sprendimas AFMB Ltd ir kt. (C-610/18)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojai migrantai – Socialinė apsauga – Taikytini

teisės aktai – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – 14 straipsnio 2 dalies a punktas – Sąvoka „pagal

darbo sutartį dirbantis asmuo, kuris yra sausumos transporto įmonės darbuotojas“ – Reglamentas

(EB) Nr. 883/2004 – 13 straipsnio 1 dalies b punktas – Sąvoka „darbdavys“ – Vairuotojai,

paprastai vykdantys veiklą pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių ar Europos

laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybių – Vairuotojai, sudarę darbo sutartį su viena

įmone, bet faktiškai atskaitingi kitai įmonei, kurios buveinė yra šių vairuotojų gyvenamosios vietos

valstybėje narėje – Įmonės „darbdavės“ nustatymas

Kipre įsteigta bendrovė AFMB su Nyderlanduose įsteigtomis transporto įmonėmis sudarė

susitarimus dėl transporto priemonių parko valdymo, pagal juos įsipareigojo už komisinį atlyginimą

šių įmonių vardu ir sąskaita valdyti jų veikloje naudojamas sunkiasvores transporto priemones.

Taip pat sudarė darbo sutartis su Nyderlanduose gyvenančiais tarptautinių reisų vairuotojais,

sutartyse nurodyta, kad AFMB yra šių vairuotojų darbdavė ir kad jiems taikytina Kipro darbo teisė.

Prieš sudarydami darbo sutartis minėti tarptautinių reisų vairuotojai niekada negyveno ir nedirbo

Kipre. Šių sutarčių galiojimo laikotarpiu jie toliau gyveno Nyderlanduose ir nurodytų transporto

įmonių naudai vykdė veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių, o kai kurie šių vairuotojų taip pat

vykdė veiklą vienoje ar keliose Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybėse. AFMB

paprašė patvirtinti, kad tarptautinių reisų vairuotojai nepatenka į Nyderlandų socialinės apsaugos

teisės aktų taikymo sritį. Iš esmės kilo klausimas, kuri įmonė ar įmonės turi būti pripažinta (-os)

minėtų vairuotojų darbdave (-ėmis) ir į kokius kriterijus reikia atsižvelgti tai nustatant.

Teisingumo Teismas sprendė, ar 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl

socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai

dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto

1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 ir iš dalies pakeisto 2004 m. kovo 31 d.

23

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 631/2004 (toliau – Reglamentas 1408/71),

14 straipsnio 2 dalies a punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos

reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, su pakeitimais,

padarytais 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012

(toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 13 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad

tarptautinių reisų vairuotojo darbdave pagal šias nuostatas laikytina transporto įmonė, kuri jį

įdarbino, kurios visiškoje dispozicijoje jis faktiškai yra, kuriai jis iš tikrųjų atskaitingas ir kuriai

faktiškai tenka darbo užmokesčio sąnaudos, arba įmonė, su kuria toks vairuotojas sudarė darbo

sutartį ir kuri jam pagal susitarimą su nurodyta transporto įmone moka darbo užmokestį.

Remiantis Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punktu, pagal darbo sutartį dirbančiam

asmeniui, kuris yra darbuotojas transporto įmonės, atlygintinai ar savo sąskaita teikiančios

tarptautinio prekių vežimo keliais paslaugas ir turinčios buveinę valstybės narės teritorijoje, galioja

šios valstybės teisės aktai, jeigu, kaip pagrindinėje byloje aptariamų vairuotojų, kuriems taikomas

šis reglamentas, atveju, toks asmuo didelės veiklos dalies nevykdo gyvenamosios vietos valstybėje

narėje; pastaruoju atveju jam taikytini gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai.

Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje numatyta, kad asmeniui,

kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių ir nevykdo didelės tos

veiklos dalies savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, taikomi valstybės narės, kurioje yra

įmonės ar darbdavio registruota buveinė arba veiklos vieta, teisės aktai, jeigu jis dirba pagal darbo

sutartį vienoje įmonėje arba vienam darbdaviui. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad

asmuo gali patekti į nurodyto 13 straipsnio taikymo sritį tik su sąlyga, jeigu dviejose ar daugiau

valstybių narių įprastai vykdo didelės apimties veiklą. Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos

bylos medžiagos, kelių vairuotojų pagrindinėje byloje atveju ši sąlyga yra įvykdyta.

Pagal suformuotą jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo

reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių

teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, ji visoje Sąjungoje paprastai turi būti

aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į pačios nuostatos formuluotę, bet ir jos

kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą. Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į savo

suformuotą jurisprudenciją, pažymėjo, kad nesant Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies

a punkte vartojamos sąvokos „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, kuris yra sausumos <…> įmonės

darbuotojas“ ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje vartojamos

sąvokos „darbdavys“ apibrėžties atitinkamai Reglamente Nr. 1408/71 ir Reglamente Nr. 883/2004,

reikia atsižvelgti į įprastą šių sąvokų reikšmę bendrinėje kalboje. ESTT atkreipė dėmesį, kad

paprastai „darbdavio“ ir jo pagal darbo sutartį dirbančių „asmenų“ santykiai suponuoja pavaldumo

ryšio tarp jų buvimą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad įmonė, komandiravusi pagal darbo

sutartį dirbantį darbuotoją į kitą valstybę narę dirbti kitoje įstaigoje, turi būti laikoma vienintele šio

darbuotojo darbdave, būtent atsižvelgiant į tęstinį pavaldumo ryšį tarp minėto darbuotojo ir šio

darbdavio visą darbo laikotarpį, todėl šis darbas laikytinas atliekamu šios įmonės naudai, kaip tai

suprantama pagal Reglamento Nr. 3 13 straipsnio a punktą. Teisingumo Teismas patikslino, kad šį

pavaldumo ryšį lemia būtent tai, kad atitinkama įmonė mokėjo darbuotojui darbo užmokestį ir

galėjo jį atleisti iš darbo dėl netinkamai atlikto darbo įstaigoje, į kurią jis buvo komandiruotas. Be

to, atitinkama įstaiga prireikus gali atsižvelgti ne tik į sutarties dokumentų tekstą, bet ir į kitą

informaciją, pavyzdžiui, kaip anksčiau praktikoje būdavo vykdomos atitinkamų darbdavio ir

darbuotojo sudarytos darbo sutartys, šių sutarčių sudarymo aplinkybes arba apskritai į atitinkamos

įmonės veiklos ypatybes ir jos vykdymo sąlygas, jeigu remiantis tokia informacija galima

išsiaiškinti tikrąjį nagrinėjamo darbo pobūdį. Teisingumo Teismas papildomai nurodė, kad, kai iš

kitos reikšmingos informacijos, ne sutarčių dokumentų, matyti, kad pagal darbo sutartį dirbančio

darbuotojo situacija faktiškai skiriasi nuo aprašytosios tuose dokumentuose, pareiga tinkamai

taikyti Reglamentą Nr. 1408/71 reiškia, kad atitinkama institucija privalo, nepaisydama sutarties

dokumentų teksto, savo išvadas grįsti realia pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo situacija.

Taigi, reikia atsižvelgti į objektyvią atitinkamo darbuotojo situaciją ir visas jo darbo aplinkybes.

24

Taigi, kad ir kaip būtų suformuluoti sutarties dokumentai, reikia nustatyti subjektą, kuriam iš

tikrųjų atskaitingas darbuotojas, kuriam faktiškai tenka darbo užmokesčio sąnaudos ir kuris išties

gali atleisti šį darbuotoją iš darbo.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB)

Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims,

savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto

ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 ir iš dalies pakeisto

2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 631/2004, 14 straipsnio

2 dalies a punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB)

Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, su pakeitimais, padarytais 2012 m.

gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012, 13 straipsnio 1 dalies

b punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad tarptautinių reisų vairuotojo darbdavė pagal šias

nuostatas yra įmonė, kuriai šis vairuotojas iš tikrųjų atskaitingas, kuriai faktiškai tenka jo darbo

užmokesčio sąnaudos ir kuri išties gali jį atleisti iš darbo, o ne įmonė, su kuria vairuotojas sudarė

darbo sutartį ir kuri šioje sutartyje formaliai nurodyta kaip jo darbdavė.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=228669&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=17530608

25