1

Sandrava

fondo direktorė;6. Birutė Goberienė, mokytoja, Lietuvos maironiečių

draugijos sekretorė;7. Genovaitė Žiurinskienė, mokytoja, Lietuvos maironiečių

draugijos Pietų centro vadovė;8. Deimantė Griškonytė, Alytaus r. Butrimonių gimnazijos

abiturientė, Lietuvos maironiečių draugijos tarybos narė;9. Brigita Šaduikytė, Kauno r. Babtų gimnazijos maironietė.

Draugijos pirmininkas Eugenijus Urbonas. Tel. 8 682 34 244

Šiame numeryje

Lietuvos maironieèiù draugijos laikraštisLeidžiamas nuo 1990 m. Išeina balandžio, rugsėjo ir gruodžio mėn.

RUGSĖJISNr. 2 (54)

2011

Prof. europarlamentarui Vytautui LandsbergiuiLietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui KubiliuiVilniaus miesto merui Artūrui ZuokuiLietuvos Respublikos kultūros ministrui Arūnui GelūnuiLietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariui Juliui Dautartui

Lietuvos maironiečių draugijos programos „Maironio kelias per Lietuvą“

darbo grupės pasitarimo nutarimas

1. Maironio 150-mečio paminėjimą Lietuvos pajūryje rengti 2012 m. rugpjūčio 13 d. Palangoje, prie Maironio apdainuoto Birutės kalno – „Man krūtinę užliek savo šalta banga“.Prašyti šventę remti Klaipėdos miesto ir kitas savivaldybes, Lietuvos kultūros ministeriją.2. Dėl Maironio pagerbimo jo apdainuotame Vilniuje (eil. „Vilnius (Prieš aušrą)“, „Oi neverk, matušėle“ ir kt.).

Lietuvos maironiečių draugija, viena didžiausių jaunimo organizacijų šalyje, dar 2004 m. kreipėsi į Vilniaus merą Artūrą Zuoką dėl ateinančio Maironio 150 metų jubiliejaus (2012-11-02) – surasti vietą ir projektuoti skulptūrą Poetui ar jo kūrybai, nes su Maironio dainomis ir giesmėmis Lietuva laimėjo dainuojančią revoliuciją, atkūrė Nepriklausomybę. Buvo gauti Vilniaus savivaldybės padalinių atsakymai – bus svarstoma ir pranešta. Po 3 metų nesulaukę atsakymo vėl kreipėmės į Vilniaus vadovus. Tarybos paminklų ir memorialinių ženklų komisija pranešė teigiamą sprendimą ir kad būsime pakviesti į Kultūros, švietimo ir mokslo komiteto posėdį. Su poetu Marcelijumi Martinaičiu sutarėme nuvykti, bet gavome nepritarimą sprendimui. Pastaraisiais metais kanceliarija merui Raimundui Aleknai pakartotinio mūsų prašymo, matyt, neparodė. Vėl atsakyta – dėl lėšų stokos... Kas gali būti brangesnio Lietuvai kaip patriotinė Maironio kūryba, padėjusi išsilaisvinti ir iš carinės Rusijos priespaudos, ir iš sovietinės nutautinimo politikos? Už Maironio ženklą Vilniuje balsavo tūkstančiai moksleivių ir mokytojų maironiečių sambūriuose, kraštotyrininkų ir kt. suvažiavimuose. Draugijos laikraštyje „Sandrava“ spausdinome poeto Marcelijaus Martinaičio, profesorių Vandos Zaborskaitės, Vytauto Vitkausko, Onos Voverienės, Aldonos Vasiliauskienės, studentų, mokinių mintis – Lietuvos sostinei, per amžius skleidusiai šviesos ir laisvės spindulius „Lietuvai, mūsų tėvynei“ (Maironis), reikalingas Tautos Poeto pagerbimo ženklas artėjančiam 150-mečiui.

Pasak Marcelijaus Martinaičio, nesvarbu, kur žmogus gimęs, deklaravęs gyvenamąją vietą, svarbu, ką jis padarė Lietuvai. Maironis ne regiono, bet visos tautos poetas, o tautos širdis – Vilniuje, praeityje garsios valstybės sostinėje, kurios didybę aprašydamas savo kūryboje – poezijoje, dramose, istorijos vadovėlyje – žadino lietuvio tautinę savimonę.

Kreipimąsi dėl Maironio 150-mečio pasirašiusių darbo grupės dalyvių sąrašas

1. Marijona Birutė Navakauskienė, Raseinių r. Betygalos Maironio vid. m-klos mokytoja, Betygalos muziejaus vadovė;

2. Nijolė Kliukienė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Klaipėda;3. Eugenijus Urbonas, mokytojas, Lietuvos maironiečių draugijos

pirmininkas;4. Daiva Piragienė, mokytoja, rašytojo Jurgio Savickio gimtojo krašto

Juodaičių pagr. m-klos maironiečių vadovė;5. Virginija Kairienė, poetė, Agentūros Visos Lietuvos vaikai Klaipėdos

Seime aptariami darbai Maironio 150-mečiui. 2011 m. birželis.

Maironio tėviškėje žydi ąžuolas. 2011-05-27.Nuotraukos E. Urbono

Ar Vilnius pagerbs Maironį? 2 Baltų vienybės diena Maironio krašte 3–11Edukacinė programa „Maironio kelias į mokslą“ 12–15Mūsų kūryba 16Kronika 17–18

Smėlynės g. 29, Panevėžys2011-08-14

2

Sandrava

Gerbiamas Pirmininke,Siūlau atstatyti (?) arba toliau akcentuoti vietą ir pavadinimą

„Maironio parkas“. Tai tarp Pilies kalno ir Bernardinų/Sereikiškių sodo. Sovietmečiu ten, užuot Maironio, atsirado Puškino biustas. Dabar – jau senokai Puškinas iškeltas į Markučius. Tad jeigu čia tebėra ar bus Maironio parkas, reiktų taip orientuotis. Maironio gatvės tęsinys – Maironio parkas. Teniso kortai gal ir nekliudytų, vietos daug, ypač biustui. Nekertant medžių.

Kol kas tiek. Sėkmės – 2011-09-07 Vytautas Landsbergis

Ar Vilnius pagerbs Maironį?

Vakaras Pasandravyje, Maironio gimtinėje.Šv. Jurgis saugo Maironio atminimą.

Karaliaus Mindaugo diena – liepos 6-oji. Vainikuojami Mindaugai. Tiltagaliai, Panevėžio r.

Matyti gimtojo namo pamatai. Paminklas Poetui. 2011-05-27. E. Urbono nuotraukos

Išlikusi pavalkinė.

Sandravos upelis.

Prof. Vytauto Landsbergio laiškas

3

Sandrava

BALTŲ VIENYBĖS DIENA

4 p.

Mieli jaunuoliai,

Jau keleri metai lietuviai ir latviai rug-sėjo 22 dieną mini ir švenčia kaip baltų vienybės dieną. Šią dieną šimtai piliakal-nių Lietuvoje ir Latvijoje nušvinta vie-nybės šviesa. Linkiu, kad ši diena mums dar kartą primintų mūsų šaknis ir padėtų išsaugoti tapatybę.

Tikiu, jog esate ypatingi žmonės ir suge-bėsite išsaugoti mūsų tautos veidą. Džiau-giuosi Jūsų dvasine tvirtybe, sugebėjimu mylėti gimtąjį kraštą ir mokėjimu atgai-vinti tai, kas grimzta į praeitį. Savo dvasios vedliu pasirinkę Maironį, Jūs švelniai prisi-liečiate prie Lietuvos gelmių – tautiškumo, kultūros, pilietiškumo.

Ši diena – ne vien simbolinė data. Lietu-viai ir latviai – dvi pasaulyje likusios baltų tautos, šiandien vienijamos ne tik unikalios kalbos ir kultūros, bet ir atsakomybės už Baltijos jūros regiono bei Europos ateitį.

Tad pabūkime vienybėje, prisiminkime istoriją ir pasvajokime apie at-eitį. Palydėkite lygiadienio saulę. Dainuokite lietuviškas dainas, grokite, šokite, muškite būgnus, vaišinkitės kartu.

Lai būna baltų vienybė vardan praeities, dabarties ir ateities. Remigijus Ačas

Raseinių rajono savivaldybės meras

Baltų vienybės diena Raseinių kraštePrograma

2011-09-22

9.00–10.00 Dalyvių registracija Raseinių rajono kultūros centre (Vytauto Didžiojo g. 10).

10.00–10.30 Pažintis su Raseinių miesto lankytinomis vietomis (Raseinių krašto istorijos muziejus, senasis paštas, paminklas „Žemaitis“ ir kt.).

10.30–11.00 Šventės pradžia, pasveikinimas Žemaičio aikštėje.

11.00–12.30 Maironio gimtųjų vietų lankymas Pasandravyje ir Bernotuose; pažintis su Betygala (Vytauto Didžiojo paminklas, Betygalos bažnyčia ir kt.).

13.00 Šv. Mišios Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.

13.40 Maironiečių eisena į Dubysos slėnį.

14.00 Pietūs, vadovų pasitarimas.15.00 Sambūrio organizatorių ir dalyvių meninė programa. Šokiai ir žaidimai prie laužo.

Nuo 16.30 Raseinių krašto žymių vietų lankymas pakeliui į namus.

Maironio Tėviškėje

Raseinių krašto istorijos muziejaus spaudos rinkinyje saugoma laikraščių ir žurnalų, kuriuose galima rasti informacijos apie poetą Joną Mačiulį-Maironį, jo gimtinę ir tėviškę.

1937 m. spalio 28 d. Lietuvos moksleivių žurnale „Mokslo dienos“ išspausdintas straipsnis „Maironio tėviškėje“. Jame vaizdžiai aprašomi Raseinių gimnazijos mokinių ekskursijos įspūdžiai Pasandravyje ir Bernotuose.

Bus spausdinama knygoje „Maironio kelias“ – E. U.Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė

Lina Vapsevičienė

Gražina Pečkaitienė, Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistė kultūros vertybių apsaugai

Raseinių rajone yra daugiau kaip 300 paminklų ir kultūros vertybių. Daugiausia (per 200) – istorijos ir dailės, 33 archeolo-gijos, 24 architektūros, 7 mitologijos, 2 is-torijos-technikos (Maslauskiškių malūnas ir Lyduvėnų geležinkelio tiltas), 2 miesteliai, turintys išlikusią istorinę urbanistinę dalį, tai Šiluva ir Betygala.

Šiluva – ypatinga vieta ne tik Lietuvoje. Tai Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo ir stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveik-slo šventovė. Dievo Motinos apsireiškimas – pats seniausias oficialiai Bažnyčios pripažintas Marijos apsireiškimas Europoje. Šiluva keičiasi kasmet. Sutvarkyta sakrali erdvė tarp Bazilikos ir Koplyčios, pastatyti Jono Pauliaus II namai ir Piligrimų centras, tvarkomi senieji mediniai pastatai. 2010 m. pradėtas projektas „Šiluvos istorinės

RASEINIŲ RAJONAS ŠIANDIEN – APLANKYKITE

urbanistinės dalies (turgaus aikštės) sutva-rkymas ir pritaikymas viešajam turizmui“.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventė – didieji Šilinių atlaidai – kasmet bus pradedami Popiežiaus Jono Pauliaus II apsi-lankymo Šiluvoje dieną – rugsėjo 7 – ir bai-giami Šv. Mergelės Marijos Sopulingosios minėjimu rugsėjo 15 dieną.

Raseinių rajone yra vienas iš ilgiausių ir aukščiausių geležinkelio tiltų (599 m il-gio, 42 m aukščio) Pabaltijyje – Lyduvėnų geležinkelio tiltas.

Miškais apaugęs Dubysos bei kitų Žemaitijos upių išraižytas Raseinių kraštas – puiki vieta turizmui. Tai, kad šiose viet-ose nuo senovės buvo gyvenama, byloja legendomis ir padavimais apipinti piliakal-niai. Svarbiausias ir didžiausias Molavėnų piliakalnių kompleksas, esantis Pašešuvio kraštovaizdžio draustinyje. Piliakalniai liu-dija XII–XIV a. istoriją. 2011 m. užbaigtas projektas „Molavėnų piliakalnių komplek-so išsaugojimas ir pritaikymas kultūros ir viešojo turizmo reikmėms“, finansuotas iš

Norvegijos finansinio mechanizmo, Valsty-bės ir Savivaldybės biudžetų.

Nuostabiame Molavėnų piliakalnių kom-plekse vyksta tradiciniai Valstybės dienos minėjimai, koncertai, Europos kultūros pa-veldo dienų renginiai, edukacinės programos moksleiviams „Rajono piliakalniai“, ekskur-sijos.

Sutvarkytas Molavėnų piliakalnių kom-pleksas ir Jūkainių geomorfologinis drausti-nis su nuostabiai įrengtais pažintiniais takais, informaciniais stendais, apžvalgos ir poilsio vietomis – vienas iš lankomiausių šiuo metu rajono objektų.

Toje pačioje seniūnijoje, Nemakščiuose, Tamulevičių sodyboje įkurtas Pšemislo Ne-veravičiaus, pirmojo Pasaulyje aštuonratės važiuoklės kūrėjo, technikos muziejus.

Maironis

Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,Kame nuo amžių tėvai gyveno:Čia tavo kūnas sau maistą semia,Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno!

Mylėk jos kalbą, senovės būdą,Jos girių kvapą, žaliąsias pievas;Į jos dirvonus pasėjęs grūdą,Žinai, jog vaisių palaimins Dievas.

Mylėk prabočių kapus garbingus,Kur amžiais ilsis tėvynės sūnūs!Mylėk tuos amžius vardais garsingus,Kurie išugdė tautos galiūnus!

Iš poemos „Raseinių Magdė“

4

Sandrava

3 p.

Rajonas didžiuojasi Lietuvos dainiaus J. Mačiulio-Maironio (Pagojukų sen. Ber-notų–Pasandravio kaimai) ir tautosakininko Simono Stanevičiaus (Viduklės seniūnija, Kanopėnų kaimas) išsaugotomis sodybomis-muziejais bei Davainio-Silvestraičio (Kal-nujų sen.), Fromo-Gužučio (Girkalnio sen), archeologo Tado Daugirdo (Ariogalos sen.) ir kt. garsių žmonių gimtinėmis.

Pilnas nuostabių nepakartojamų gamtos vaizdų, natūralumo ir kultūros vertybių yra Dubysos regioninis parkas ir draustiniai – Pašešuvio kraštovaizdžio, Balčios hidrografi-nis, Dubysos ichtiologinis, Pasandravio istori-nis, Praviršulio–Tyrelio botaninis-zoologinis.

Ypač malonus poilsis Dubysos regioninia-me parke: galima plaukti baidarėmis, keliauti dviračiais, automobiliais. Užbaigus projektą „Dubysos upės gamtinių išteklių panaudoji-mas turizmo plėtrai Raseinių ir Kelmės rajo-

BALTŲ VIENYBĖS DIENA

nuose“, įrengtos poilsiavietės, turistams rei-kalinga infrastruktūra. Savo paslaugas siūlo 10 kaimo turizmo sodybų.

Visuomet budi ir saugo šį kraštą „Že-maitis“ (aut. V. Grybas) – Nepriklauso-mybės paminklas, pastatytas Raseiniuo-se 1934 m., simbolizuojantis žemaičių stiprybę ir atkaklumą kovoje už laisvę, ir P. Aleksandravičiaus Vytautas Didysis Betygaloje. Su Raseinių krašto istorija galite susipažinti Raseinių krašto isto-rijos muziejuje, įsikūrusiame buvusių Raseinių arešto namų (1930–1950 m.), saugomų kaip architektūros vertybės, pa-statuose. Informaciją turistui gali suteik-ti neseniai įkurtas TIC, kurį galime rasti tame pačiame komplekse.

Apsilankykite. Turime ką parodyti, kuo pasidžiaugti. Tikrai kiekvienas rasite daug įdomaus ir mielo širdžiai.

RASEINIŲ RAJONAS ŠIANDIEN – APLANKYKITE

Žemaičio paminklas. Skulptorius V. Grybas.

Iš Raseinių Šeduvos keliu galima nuvykti į Maironio tėviškę.

Nukeliavę 8 km nuo Raseinių, pasiekiame Dubysos klonį ir „mėlyną juostą“. Maironiui tai pati brangiausia upė, nes teka netoli nuo jo gimtųjų namų. Lietuva tėvynė poetui ten, kur teka ši upė („Daina“).

Keliaujame toliau ir septintame kilometre pasiekiame Bernotų kaimą.

Poeto Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) proseneliai, seneliai ir tėvai buvo Be-tygalos apylinkių gyventojai. Poeto senelis A. Mačiulis gimė apie 1800 m. ir gyveno Ste-ponkaimyje, kuris vėliau atiteko kaip dalis po-eto tėvo seseriai. 1851 m. sudarytuose Maks-vitų dvaro planuose Bernotų viensėdis, poeto tėviškė, pažymėtas kaip atsarginė žemė, kuri atiteko poeto tėvui Aleksandrui Mačiuliui. Ją gavo apie 1851–1855 m. Poeto motinos šei-ma nuo seno gyveno Šimkaičiuose, kurie iki XIX a. pradžios priklausė Betygalos altarijos dvarui. Mačiulių ir Kurmauskų šeimos jau nuo seno bendravo, ėjo vieni pas kitus kūmais. A. Mačiulis vedė Oną Kurmauskaitę Betyga-los klebono Šrederso patarimu. Valdydamas dar baudžiavos laikais Bernotus, kurių valakas buvo įsiterpęs tarp dvaro žemių, karališkasis valstietis A. Mačiulis buvo turtingas žmogus.

Raseiniai, Bernotai, Pasandravys

Medžio skulptūra Pasandravyje.

Bernotai.

Jis iš tėviškės dalį buvo atsiėmęs pinigais, buvo užsidirbęs jų, ūkvedžiaudamas dvaruose, todėl skolindavo net apylinkės dvarininkams. Apie 1860 m. jam už skolas keleriems metams perleido Pasandravį seni šio dvaro paveldėto-jai Astrauskai. Palikęs Bernotuose šeiminin-kauti giminaitę Palkevičienę, A. Mačiulis su didžiuma inventoriaus persikelia į Pasandravį.

Dabar Bernotai kartais dar vietinių vadi-nami Maironyne. Poeto tėvo A. Mačiulio gy-venamasis namas sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu. Dabartinis namas statytas Mairo-nio giminaičių, pačiam poetui padedant. Da-bar Bernotuose yra Jono Mačiulio-Maironio memorialinis muziejus. Čia saugomi kai kurie poeto daiktai iš vaikystės dienų: kėdė, stalelis, žvakidė, šeimos portretai, įvairių metų Mairo-nio poezijos knygos ir kiti leidiniai, Bernotų ir Pasandravio namų paveikslai, vėlesnių laikų Maironio asmeniniai daiktai, poeto šeimos al-bumas ir kt.

Prie Raseinių–Grinkiškio kelio yra rodyklė į Bernotus (apie 200 m nuo kelio). Priešingoje kelio pusėje rodyklė kviečia į poeto pamėgtą vietą – šaltinėlį. Klevais, berželiais, ievomis, šermukšniais, erškėtrožėmis apsodintas takas veda prie Luknės upelio (apie 150 m nuo ke-lio). Čia yra šulinėlis, maitinamas šaltinio. Šulinėlį kadaise išsikasė pats poetas, buvo jį aptvėręs gražia tvorele. Čia pat stovėjo su-olelis, ant kurio poetas sėdėdavęs, kurdamas eilėraščius, svajodamas, ilsėdamasis, klausy-damasis gausybės lakštingalų ūksmingame Luknės slėnyje. Kai tik parvykdavo į gimtinę, tuojau skubėdavo prie savo šulinėlio, į „žalią be pastogio salę“. Nuo šaltinėlio grįžtame prie kelio ir už pusės kilometro pasiekiame kryž-kelę. Pasukę į dešinę ir už puskilometrio į kai-rę, pasieksime Pikčiūnų pagrindinę mokyklą, kur ne tik mokytojai, bet ir mokiniai daug gali papasakoti apie didįjį dainių, kaip jie prižiūri

ir tvarko poetą menančias vietas.Važiuodami į kairę Žaiginio keliu, už po-

ros kilometrų kairėje matome rodyklę į Pa-sandravį – Maironio gimtinę. Pravažiavę pro gyvenvietę ir upelio tiltą, sukame kairėn, kur už gero puskilometrio matyti aukštų medžių guotas. Čia, prie Sandravos upelio, yra Mai-ronio gimtinė.

1860 m. persikėlęs iš Bernotų į Pasandravį, A. Mačiulis „stato ten devynis jungus, devy-nis artojus, gano savo gyvulius gerose dvaro ganyklose, ūkininkauja, pačius dvarininkus laikydamas savo įnamiais dalyje dvaro rūmų“ (V. Zaborskaitė).

Pasandravyje gimė būsimasis poetas J. Ma-čiulis. Tėvas prie 1863 m. sukilimo nesidėjo, nors visai neutralus neišliko.

Pasandravį ir Bernotus, kur lankydavosi sukilėliai, įtarinėjo ir krėtė ne sykį caro ka-riuomenė. A. Mačiulis buvo apkaltintas pagal-bos teikimu sukilėliams ir atsidūrė kalėjime. Jį tardė Kauno gubernatorius, Muravjovo „kori-ko“ sūnus. Maironio tėvui pavyko išsiteisinti. A. Mačiulis buvo pažįstamas su vyskupu Mo-tiejumi Valančiumi, Kaune visuomet jį lanky-davo, buvo nuvežęs jam parodyti ir savo sūnų

5 p.

5

Sandrava

Joną. M. Valančius veikė ir Mačiulių šeimos požiūrį į carizmą, palaikydamas „viešą ir slap-tą, atkaklų priešinimąsi“ visiems caro valdžios įsakymams, vykdomai rusifikacijai ir pravos-lavinimui. A. Mačiulis iš M. Valančiaus grįž-davo „primokytas drąsiai ir kietai laikytis pa-syviosios opozicijos carizmui“. Visa tai turėjo įtakos būsimojo poeto pasaulėžiūrai: „Širdyje nuo pat vaikystės giliai tvyros priešiškumas jėgai, sugniuždžiusiai sukilimą, žiauriai en-giančiai gimtąjį kraštą, „geležine ranka“ spau-džiančiai artimuosius, – ir tas priešiškumas įsilies į dvasinio gyvenimo podirvį, iš kurio ilgainiui ištrykš drąsios ir maištingos kūrybos versmė“ (V. Zaborskaitė).

Nuo lopšio Maironis girdėjo raiškią ir tur-tingą kalbą – aukštaičių vakariečių šiauriečių tarmę. Jis girdėjo daug pasakų, dainų. Bet visa tai ėjo ne tiek iš motinos, kuri buvo užsiėmusi šeimininkavimu, kiek iš auklės O. Palkevičiū-tės, kurią Jonas labai mylėjo.

3 p.

Didelę reikšmę Maironio charakteriui turė-jo tėvas, energingas, veiklus. Pats buvęs labai darbštus, mažai temiegodavęs, namuose turė-jo įsitaisęs malūną, visuomet turėdavęs grūdų ir juos skolindavęs ar pelningai parduodavęs, jeigu išpuldavę nederlingi metai. Su niekuo nesibardavęs, nesipykdavęs, bet savo naudą saugodavęs kietai. Turėjo įgimtų organizaci-nių ir diplomatinių sugebėjimų, gerą balsą, buvęs garsus apylinkėje dainininkas.

Gerokai vėliau, kai Maironis jau dėstė aka-demijoje ir rektoriavo Kauno kunigų semi-narijoje, išryškėjo jame svarbiausieji iš tėvo paveldėti bruožai – diplomatiniai bei organi-zaciniai sugebėjimai. Energija ir valingumas atsiliepė ir jo kūrybinei individualybei.

Iš Kauno tėvas parveždavo knygų, lanky-davosi pas juos knygnešys J. Vaičius. Be reli-ginių knygų, čia patekdavo ir kitokių. Be abe-jonės, Mačiulių namuose buvo M. Valančiaus „Palangos Juzė“, kur paminėtas ir poeto tėvas A. Mačiulis. Dešimto vakaro pasakojime Juzė prisimena 1863 m. sukilimą, neramias dienas bei naktis. „Tytuvėnų miškuose mūsiesiems su

maskoliais kariaujant ir audrą verčiant, aš pa-šmurkšt pakrypau į Betygalos parakviją, į Ber-notų sodžių, kame pas Aleksių Mačiulį darba-vaus. Tas išmintingas žmogus pats mane slėpė... Čia pasiuvęs ką reikiant, išdūrinau į Raseinių parakviją...“

Prieš stodamas į Kauno gimnaziją, J. Ma-čiulis pusmetį ar kiek daugiau lankė valdinę mokyklą Betygaloje, nes čia galėjo gyventi pas motinos seserį, 1873 m. jis buvo priimtas į rengiamąją klasę.

Dabar Pasandravyje gimtoji Maironio sodyba turi vieną ūkinį pastatą – pavalkinę. Išliko gim-tojo namo pamatai su įrašu: „1820“. Yra didžiu-lis platus šulinys, išmūrytas iš stambių akmenų. Sodybą puošia šimtamečiai ąžuolai, liepos, uo-siai, klevai. Yra viena kita persenusi obelis. So-dybvietėje prie paminklinio akmens žydi gėlės. Į šią vietą veda gerai sutvarkytas kelias.

Pagal Benjamino Kondrato knygą „Kūrėjų pėdsakais“ parengė Vergina

Strelkauskienė, Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos mokytoja

metodininkė, maironiečių vadovė

Jonas BrigysRaseinių viešosios bibliotekos bibliotekinin-kas

Raseinių krašto žymenybės

Kiekvieno miesto ar krašto istorija neįsi-vaizduojama be lemtingų įvykių, karų, tačiau ne mažiau svarbią vietą joje užima žmonės, jų darbai, kūrybiniai pasiekimai. Tai visuo-menės veikėjai, menininkai, mokslininkai – įžymūs žmonės, kuriuos galime pavadinti vienu žodžiu – žymenybės. Kiekvienas kraš-tas, kiekvienas Lietuvos kampelis turi savo žymenybes, gausiai jų išaugino ir Raseinių krašto žemė. Išvardijus visus pagarsėjusius kūrėjus – mūsų kraštiečius – turėtume gana didelę Lietuvos kultūros veikėjų vardyno dalį. Tačiau pateikti tokį visų, bent kiek daugiau prisidėjusių prie savo krašto kilimo, nusipel-niusių Lietuvos valstybei, mokslui ir kultūrai žmonių sąrašą nelabai įveikiamas uždavinys. Dar sunkiau tai padaryti nedideliame straips-nyje, nes neišvengiamai daug nusipelniusių žmonių liks nepaminėta, taigi lyg ir užmiršta. Vis tik rizikuojame „Sandravos“ skaitytojams pateikti tokį labai nepilną mūsų krašto žyme-nybių sąvadą. Neabejotinai vienos čia pami-nėtos pavardės girdėtos kiekvienam Lietuvos gyventojui, tačiau nemažai yra tokių žmonių, kurie žinomi tik siauresniam specialistų ratui. Ir vis tik visi jie savaip žymūs, pasiekę savo gyvenimo kelyje žymių aukštumų, visi jie gali būti vadinami žymenybėmis. Žinoma, pirmo ryškumo žvaigžde mūsų padangėje švyti po-etas, Lietuvos tautinio atgimimo dainius MAIRONIS. Jis iškyla virš visų, nustelbia savo reikšme, todėl be komentarų jis pradeda žymenybių sąrašą.

LDK LAIKŲ ŽYMENYBĖS. Sąrašą rei-kėtų pradėti LDK istorijos veikėjais. Tai nuo XV a. Žemaitijos istorijoje žymų vaidmenį vaidinusi bajorų Bilevičių giminė, Žemaitijos šviesuolis, švietimo ir kultūros mecenatas,

Gėluvos dvaro savininkas, viena šviesiausių XIX a. pirmo ketvirčio asmenybių Mykolas Chlevinskis (1793–1831), greičiausiai Šilu-vos apylinkėse apie 1740 m. gimęs rašyto-jas, vertėjas Tadas Juozapas Bukota (mirė 1795), Žemaičių vyskupas Merkelis Geišas (apie 1570–1633), kunigas, poetas, vertėjas, lietuvių raštijos kūrėjas, lietuvių kalba išleidęs pirmąjį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje giesmyną Saliamonas Mozerka Slavočinskis (gimė prieš 1630–mirė apie 1660). Čia reikia paminėti ir kitus Lietuvos kultūros kūrėjus: tai lietuvių poetas, tautosakininkas, kultūros veikėjas Simonas Tadas Stanevičius (1799–1848), kunigas, panegirikų (pirmasis, rašęs jas lietuviškai) eiliuotojas Petras Tar-vainis (apie 1580–1636), lietuvių filologas, kultūros veikėjas, poliglotas Leonas Uvainis (1755–1828), poetas, 1831 m. sukilimo daly-vis, romantinės baladės „Birutė“ autorius Sil-vestras Valiūnas (1789–1831).

KNYGNEŠIAI. Daug nusipelnė knygne-šiai, pasiaukojančiai lietuvišką žodį nešę per carinės Rusijos pasienio užkardas. Tai Juozas Karabinas, Stanislovas Neteckis, Mykolas Račkus, Juozas Sakalauskas ir kiti.

MOKSLININKAI, IŠRADĖJAI. Nemažai raseiniškių prisidėjo turtinant Lietuvos ir pa-saulio gamtos, tiksliųjų, taikomųjų mokslų žinių lobyną. Tai gydytojas rentgenologas, habil. m. daktaras, Vilniaus universiteto Me-dicinos fakulteto profesorius Kazys Ambro-zaitis (gim. 1911 m. liepos 24 d. Ardiškiuose), profesorius, antropologas Gintautas Česnys, VU prof. literatūrologas Juozas Girdzijaus-kas, humanitarinių mokslų daktaras Vilniaus pedagoginio universiteto lietuvių kalbotyros profesorius Vincentas Drotvinas, energetikos specialistas, profesorius Vasaris Gorodeckis (1873–1940), mokslinės sodininkystės Lie-tuvoje pradininkas, profesorius ir Krokuvos universiteto rektorius Edvardas Jančevskis (1846–1919), habilituotas daktaras (socialiniai mokslai) profesorius Robertas Jucevičius

(gim. 1950), agronomas, nusipelnęs mokslo veikėjas, vienas selekcijos pradininkų Rusi-joje ir Lietuvoje Dionizas Rudzinskas (1866–1954), teisininkas, VDU profesorius Kazys Šalkauskis (1885–1960), jo brolis filosofas Stasys Šalkauskis (1886–1941), biologas, akademikas Pranciškus Šivickis (1882–1968), profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos teisės universiteto profeso-rius, keleto knygų autorius Alfonsas Vaišvila (gim. 1942). Savo srityse išgarsėjo aviatorius, pirmasis lietuvis, atlikęs šuolį su parašiutu, Vladas Morkus (1897–1942), vienas pirmųjų pripažintų Lietuvos išradėjų – aštuonračio savaeigio vežimo konstruktorius Pšemislas Neveravičius (1858–1936), inžinierius, artile-rijos specialistas, pirmasis raketų konstruk-torius Europoje Kazimieras Semenavičius (1600–1651).

RAŠYTOJAI, POETAI. Lietuvos litera-tūrą kuriant taip pat prisidėjo daug rasei-niškių. Prie ne vieno iš jų pavardžių rašo-me žodį pirmasis. Šį garbų sąrašą pradeda literatūros kritikas Pranas Ancevičius (gim. 1905 m. vasario 11 d. Laužuose), prozi-ninkas, vertėjas, Nacionalinės premijos lau-reatas Juozas Aputis (1936–2010), poetas Antanas Cibulskas (1933–1986), vienas pirmųjų lietuvių dramaturgų, prozininkas Aleksandras Fromas-Gužutis (1822–1900), poetas Mykolas Linkevičius (1909–1941), prozininkas, poetas Jonas Mačiukevičius (gim. 1939), poetas, Nacionalinės premi-jos laureatas Marcelijus Martinaitis (gim. 1936), poetas, valstybės ir kultūros veikėjas Juozas Nekrošius (gim. 1935), prozininkas, vertėjas, žurnalistas Fabijonas Neveravičius (1900–1981), pedagogė, rašytoja, vi-suomenės veikėja Zenė Sadauskaitė (gim. 1948), rašytojas, diplomatas Jurgis Savickis (1890–1952), prozininkas, poetas, drama-turgas Arūnas Spraunius (gim. 1962).

6 p.

BALTŲ VIENYBĖS DIENA

6

Sandrava

DAILININKAI. Raseinių krašte yra gimu-sių ar čia dirbusių žymių Lietuvos menininkų. Tai dailininkė tekstilininkė Marijona Baltru-šaitytė-Sinkevičienė, menininkas, dailininkas Bronius Bernotaitis (1942–2000), dailininkas, kraštotyrininkas, archeologas Tadas Daugirdas (1852–1919), dailininkas tapytojas Vytautas Ignas-Ignatavičius (1924–2009), dailininkas grafikas Jonas Kuzminskis (1906–1985), dai-lininkas, Peterburgo dailės akademijos aka-demikas (nuo 1812 m.) Juozas Oleškevičius (1777–1830), dailininkas tapytojas Antanas Samuolis (Samulevičius) (1899–1942).

KULTŪROS VEIKĖJAI, MUZIKAI, TEATRALAI. Aukščiau pateiktas sąrašas toli gražu neaprėpia visų menininkų, rašytojų. O dar reikia paminėti kitus kultūros veikėjus. Tai dainininkas (baritonas) pedagogas Valentinas Čepkus (1937–1999), baleto artistas Vytautas Čeprackas (1927–1980), tautosakininkas, po-etas, pirmasis Lietuvos žurnalistas Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849–1919), vertėjas Adolfas Pranas Druktenis, aktorius Henrikas Kačinskas (1903–1986), jo brolis dirigentas, kompozitorius Jeronimas Kačinskas (1907–2005), aktorė, radijo ir televizijos diktorė Bernadeta Lukošiūtė (gim. 1949), kompozi-torius, Nacionalinės premijos laureatas Algir-das Martinaitis (gim. 1950), teatro režisierius, aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Eimuntas Nekrošius (gim. 1952), aktorius Arnas Rosenas (1933–2002), kompozitorius, dirigentas, pedagogas Juozas Tallat-Kelpša (1888–1949), teatro režisierius, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus (gim. 1944), kino režisierius, operatorius Robertas Verba (1941–2000), dirigentas, pianistas Henrikas Algis Žiūraitis (1928–1998).

VISUOMENĖS VEIKĖJAI. Visuomenės ir valstybės veikėja, 2000–2004 m. Lietuvos

Respublikos Seimo narė Ona Babonienė, iš Betygalos apylinkių kilęs misionierius, kuni-gas, gydytojas Aleksandras Bendoraitis (1919–1998), Lietuvos susisiekimo ir ūkio ministras Petras Čėsna, finansininkas, pirmasis Lietuvos Respublikos valstybės kontrolierius Kostas Daugirdas (1855–1928), kunigas, visuomenės veikėjas, pavasarininkų organizacijos įkūrėjas, knygų autorius, spaudos darbuotojas Povilas Dogelis (1877–1949), kunigas, „Tėvynės sargo“ bendradarbis, rašytojas Pranciškus Petras Gugis (1867–1917), JAV lietuvių veikėjas Juozas Jonas Hertmanavičius (1874–1943), Kovo 11-osios akto signatarė Romualda Hofertienė, žemaičių bajoras, Kražių „Juodųjų brolių“ draugijos vei-kėjas Kipras Jančiauskis (1805–1853), kuni-gas, 1863 m. sukilimo dalyvis, poetas Anupras Jasevičius (1809–1899), teisininkas Algimantas Kliunka, ekonomistas, 1941 m. birželio sukili-mo dalyvis, Laikinosios Lietuvos vyriausybės prekybos viceministras, VDU profesorius Pra-nas Padalis-Padalskis (1911–1971), kovotojas už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, kultūrologas Viktoras Petkus (gim. 1928), kraštotyrininkas, leidėjas Antanas Pocius (gim. 1931), vyskupas Pranciškus Ramanauskas (1893–1959), 1863 m. sukilimo dalyvis, dalyvavęs 1848 m. Prancūzijos revoliucijoje, Jonas Stanevičius (1823–1904), poetė, publicistė, visuomenės ir politikos veikėja, Lietuvos Respublikos Seimo narė Dalia Teišerskytė (gim. 1944), pedagogė, Montesori auklėjimo sistemos Lietuvoje pradininkė Marija Kuraitytė-Varnienė (1886–1982).

KARIŠKIAI. Iš Raseinių krašto kilo ne vie-nas žymus kariškis, tarp jų paminėtini profe-sorius, Lietuvos kariuomenės generolas, XVII Ministrų kabinete buvęs krašto apsaugos mi-nistru Stasys Dirmantas (1887–1975), vienas pirmųjų Nepriklausomybės kovose žuvusių sa-vanorių Pranas Eimutis (1897–1919), genero-las, Lietuvos krašto apsaugos ministras (1935–1936) Petras Šniukšta (1877–1952), partizanų generolas ir ketvirtasis Lietuvos prezidentas

Jonas Žemaitis (1909–1954), Kęstučio apygar-dos štabo narys, Vaidoto rinktinės vadas Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys (1908–1948).

SPORTININKAI. Tiek Raseinių kraštą, tiek visą Lietuvą garsino Seulo olimpietis, akade-minio irklavimo čempionas Sigitas Kučinskas, alpinistas Vladas Vitkauskas (gim. 1953).

MOKYTOJAI. Minėdami iškiliausius kraš-tiečius, neabejotinai tapusius visos Lietuvos kultūros savastimi, negalime pamiršti tų, kurie juos „išvedė į žmones“, padėjo atsiskleisti ta-lentui. Tai savo darbą ypač mylintys žmonės – mokytojai. Būtų sunku išvardyti visus, į di-dįjį gyvenimo kelią savo mokinius išlydėjusius mūsų krašto mokytojus, tačiau norisi priminti bent keletą aukščiausios kvalifikacijos pedago-gų, kurie ir šiandien moksleiviams perduoda savo žinias, patyrimą, ugdo Lietuvos piliečius. Tai mokytojai ekspertai Danutė Bajorinai-tė, Kęstutis Bakutis, Jonas Janušas, Alfonsas Mockus ir kiti. Krašto kultūrinio paveldo iš-saugojimui daug jėgų atidavė mokytojos Bi-rutė Marijona Navakauskienė, Julija Norkutė, Valerija Rimkienė.

GARBĖS PILIEČIAI. Nuo 2003 m. nu-sipelniusiems krašto žmonėms suteikiami Raseinių rajono garbės piliečio vardai. Šio vardo nusipelnė habilituotas medicinos mokslų daktaras profesorius Antanas Norkus, jau minėtas partizanų generolas ir ketvirtasis Lietuvos prezidentas Jonas Žemaitis, Alfon-sas Petravičius, Vytautas Griganavičius, Albi-nas Mykolas Daugiala, Stasys Džiugas, Jonas Novelskis, Antanas Siudikas, Eduardas Si-maška, Jonas Sauraza, Stasys Stankus, moky-tojai Antanas Juška ir Antanas Girčys, poetas Maironis, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Kazimieras Lukauskas, Gintautas Grigalis.

Čia pateiktas vardynas tik ledkalnio viršū-nė, orientyras, nepretenduojantis į išsamumą ir išbaigtumą, bandymas apžvelgti garbiau-sius mūsų krašto žmones ir jų darbus.

3 p.

Laimutė PečkaitienėDubysos regioninio parko direkcijos kultūrologė

1987 m., minint 125-ąsias Maironio gi-mimo metines, poeto atminimui ąžuoliukus sodino Lietuvos kultūros, mokslo veikėjai, poeto giminaičiai, jaunieji maironiečiai, po-ezijos gerbėjai. Poeto Maironio gimtinę ir tėviškę jungiančiame ąžuoliukų take praeivį sutinka ir palydi mediniai kryžiai, koplytėlės, kuriuos išdrožė ir lietuvių klasiko atminimui padovanojo Lietuvos tautodailininkai medžio drožėjai, skulptoriai. Smalsesnis turistas pa-skaito, kas kryžiaus autorius, pastoviniuoja, bandydamas atpažinti pavaizduotus šventuo-sius ir jų grupes. Jaunieji Pasandravio istori-nio draustinio lankytojai menkai težino iko-nografiją, todėl šio straipsnio tikslas padėti suprasti medžio skulptūrų prasmę, pamąstyti apie sudėtingą poeto kunigo Jono Mačiulio-Maironio gyvenimo ir kūrybos kelią.

Pasivaikščiokime nuo Bernotų iki Pasan-dravio, sustodami prie kiekvieno kryžiaus, koplytėlės, bandydami suvokti lietuvių kryž-

Medþio skulptûrø ansamblis Maironio gimtinëje ir tëviškëjedirbytės savitumą, šventųjų vaizdavimo sub-tilybes.

1. Koplytstulpis „Šv. Marija Malonin-goji“, autorius Ginutis Dudaitis.

Marijos Maloningosios ikonografija susi-jusi su Švč. Mergelės apsireiškimu. Liudininkai patyrė regėjimus – matė ant žemės rutulio stovinčią Švč. Mergelę su balta suknele. Iš Mari-jos žemyn nuleistų rankų sklido šviesos pluoštai ir spinduliai, kurie liaudiškoje skulptūroje yra „materializuota” malonių idėja. Mažosios architektūros statiniai su Marijos Maloningo-sios atvaizdais Lietuvoje populiarūs, statomi daugiausia sodybose, kaimuose, prie kelių.

Šis siužetas išpopuliarėjo XIX a. II pusės–XX a. I pusės Lietuvos liaudies dailėje, ypač skulptūroje.

2. Kryžius, autorius Juozas Binkis.Kelio ir tako į Pasandravį sankirtoje stovin-

tis kryžius ragina eiti tolyn, aplankyti Maironio, dvasininko ir poeto, gimtąsias vietas.

3. Keturšonis reljefinis stogastulpis „Šv. Jurgis, Šv. Jonas Nepomukas, Šv. Ka-

zimieras, Šv. Celilija“, autorius Stasys Ka-ranauskas.

Lietuvoje Šv. Jurgis populiarus. Jurginės balandžio 23 d. turi ryškų folklorinį atspalvį. Tikima, kad Šv.Jurgis „atrakina žemę“, tada galima pradėti žemės ūkio darbus. Per Jurgines stengtasi kuo geriau pašerti gyvulius, laukuose nedirbti su arkliais. Šią dieną gyvuliai pirmą kartą išgenami į lauką.

Šv. Cecilija vaizduojama sėdinti prie vargonėlių. Šventoji laikoma muzikos ir muzikantų globėja. Jos atvaizdų lietuvių liaudies skulptūroje labai mažai

Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas. Karalaitis Kazimieras – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Elzbietos Habsburgaitės sūnus, gimęs 1458 m., nuo mažens buvo labai pamaldus. Prie jo karsto žmonės patyrė įvairiausių malonių, išgijo nuo nepagydomų ligų. Šventasis vaizduojamas su karūna, lelija. Šventė – kovo 4 d.

Plačiau bus knygoje „Maironio kelias į mokslą“.

BALTŲ VIENYBĖS DIENA

7

Sandrava

Maironio pabertas grūdasKai po 40-ties

spaudos draudi-mo metų Lietu-voje 1904-aisiais Rusijos caras leido lietuviams legaliai spaus-dinti ir skaityti lietuviškais raš-menimis spaudą: laikraščius, žur-nalus, maldakny-ges, grožinės li-

teratūros leidinius, pirmieji tuo pasinaudojo vilniečiai, susibūrę apie dienraštį „Vilniaus Žinios“, ir Peterburgo lietuviškoji šviesuo-menė, pradėjusi leisti savaitinį „Lietuvių Laikraštį“. Maironis Peterburge dirbo Kata-likų Dvasinėje Akademijoje profesoriumi-inspektoriumi. Jis ir prikalbino pramoninin-ką Antaną Smilgą imtis taip kilnaus amato – spausdinti pirmą legalų žodį savo tautine kalba. Tada ir nuskriejo Peterburgan žinia, kad Betygaloje seneliai elgetos jau gyvena naujame name jiems iš tame krašte pagamin-tų plytų. Pirmieji tokie namai visoje Lietuvos teritorijoje! Tą žinią į minėto savaitraščio

Betygalos Maironio vidurinė mokykla.

Mokytojo Antano Juškos įrengtos partizanų kapinės.

Betygala. Paminklas Vytautui Didžiajam. Skulpt. V. Aleksandravičius.

Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia. Skulpt. V. Dubeneckis 1930 m.

2011-05-28. E. Urbono nuotraukos

Emilija SkudrienėRaseinių r. Betygala

puslapius nešė pats Maironis ir jo prikalbinti Betygalo-je dirbę kunigai. „Lietuvos Laikraštyje“ spausdintas ku-nigo P. Vasiliauckio straips-nis „Dar apie elgetų (ubagų) šelpimą“. Pavadinime besipui-kuojantis žodelytis „dar“ lei-džia manyti esant ne pirmą parašymą apie Betygalos dvarininkų ir čionykščių kunigų rūpinimąsi vargetų gyvenimu anais 1905-aisiais metais.

Mano rankose Maironio raštų 3-iasis tomas, išleistas 1992 m. Atverčiu 620 p., ku-riame išspausdintas Didžiojo Poeto Maironio straipsnis „Apie Lietuvos elgetas (ubagus)“ ir data – 1905 m. Perskai-tau dar ir dar kartą. Prašau ir jus, paskaitykit. Bus aiškiau, ką noriu pasakyti apie tą Mairo-nio pasėtą grūdą. Dabar, kai jau perskaitėme, pažvelkime į faksimilę, kur prie straipsnio pavadinimo pažymėta žvaigždutė su žemiau esančiu paaiškinimu „žr. Nr. 12 Lietuvių Laikraštis“. Žinant, kad Maironis tame laik-raštyje spausdino savo kūrybą, tai tikrai ga-lėjo būti taip, kad pirmiausia straipsnis apie Betygalos elgetas pateko į Peterburgo švie-tėjišką savaitraštį. O gal net patsai laikraščio atsiradimas paakino visiems papasakoti apie katalikišką rūpestį seneliais jam artimoje širdžiai Betygalos parapijoje. Važiuodamas Kaunan ar į Peterburgą iš tėviškės Poetas bū-tinai turėjo prariedėti pro medinę Betygalą. O

čia kartą išvydo išskirtinį dviejų galų mūro statinį. Tokia akinanti, nekasdieniška ir brangi, ir žmo-giška pagarba vienišiems, beglo-biams seneliams ir krito grūdu į paties sukurtą laikraštį.

Toli nuo tėviškės gyven-damas Maironis skleidė žinią apie jos rūpesčius. O 33-iajame minimo savaitraščio numeryje kunigas P. Vasiliauckis aprašo linksmą, labdaringą kultūrinį renginį apie Betygaloje suvai-dintą Šiaulių aktorių Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Tai buvo taip seniai... 1905 m. liepos 3 d. Šoko lietuviškus šo-kius, dainavo, o suaukotas lė-šas, kaip įvardija autorius, skyrė „pavargėlių naudai“. Suprask, naujiems senelių namams ir jų gyventojams. Rašytojas Karolis Vairas-Račkauskas 1957 m. iš-leistoje „Rinktinėje“ rašo: „Į Pe-terburgą atvykau 1905 m. sausio 5 d. ir pradžioje apsigyvenau pas Antaną Smilgą. Pradėjau dirbti „Lietuvių Laikraščio“ redakci-joje techniniu redaktoriumi“. Lietuviškai parašytas žodis sve-timoje žemėje, kur sprendžiami buvo ir Betygalos rūpesčiai, be jokios dvejonės, buvo Poeto

Maironio tasai pabertasis grūdas. Sunkiai mūsų anuometiniai artojai – rašytojai, muzi-kai, dailininkai, rašto spausdintojai – vagojo kultūros arimą. Buvo grūdų sėjai, bet trū-ko savos dirvos. „...Savo gyvenimą baigė 1906 m., išleidęs 52 numerius, – rašo K. Vai-ras-Račkauskas, – daugiausia vietos laikraš-tyje buvo skirta Maironiui. Buvo išspausdin-ta poema „Per skausmus į garbę“, „Tautiška giesmė“ ir kt. eilėraščiai ir keli straipsniai“. Laikraščiui trūko rėmėjų, iš parduotų leidi-nių jis neišsivertė, o Antanas Smilga, pirkęs visą įrangą, daugiau neišgalėjo aukoti. Prie to pirmo lietuviško leidinio tenai, Rusijoje, glaudėsi būrelis lietuvių šviesuomenės. Tai Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Kriš-čiūnas-Jovaras, Adomas Jakštas-Dambraus-kas, Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo ir kal-bininkų, korektorių, dailininkų, reikalingų laikraščiui parengti.

Prisimenant Maironio taip gražų jubilie-jų mūsų bendruomenė taria ačiū Didžiam Poetui už tą Grūdą, apie kurį čia pasakojau. Sudygęs Peterburge, kur Maironis išgyveno 20 metų, jis grįžo Betygalon kvapiai pražy-dęs ir 150-ojo jubiliejaus dieną tas žiedas virto ATMINIMU.

BALTŲ VIENYBĖS DIENABETYGALA

Betygalos herbas.

8

Sandrava

Ariogala – miestas Raseinių rajone, įsikūręs „ten, kur Dubysa mėlyna juosta banguoja plati“, prie senojo Žemaičių plento. Pirmą kartą Ariogalos vardas minimas 1253 m. karaliaus Mindaugo raštuose, kai jis naujai steigiamai Lietuvos vyskupijai užrašė pusę žemių, kurios 1257 m. buvo perleistos Livonijos vyskupui.

Ariogalos pilis stovėjusi ant Dubysos kranto, kur įteka Taurupio upe-lis. Piliakalnis atskirtas 9 m aukščio pylimu. Dabar visai suardytas. An-tras piliakalnis yra Gėluvos kaime, ant Dubysos kranto, dar vadinamas Birutės kalnu. Už 260 m į vakarus nuo piliakalnio, kairiajame Dubysos krante, yra jau užakęs Birutės šaltinis, vadinamas Biruto akimi. Sako, kad kažkada karžygys Domantas įsimylėjęs ant piliakalnio šventą ugnį kūrenusią Birutę ir kartą ją pagrobęs. Nešęs Domantas Birutę nuo kalno ir maždaug ties ta vieta, kur trykšta šaltinėlis, į juos trenkęs Perkūnas. Atsivėrusi žemė prarijo abu jaunuolius, o toje vietoje atsiradusi vandens akis. Trečias piliakalnis yra už Dubysos, Kalniškių k., ant upės kranto tarp dviejų griovių, žmonių vadintas „barsukalniu“.

1382 m. Kryžiuočių ordino maršalas Kunas Hotenšteinas užėmė ir sudegino medinę Ariogalos pilį. Spėjama, kad ši pilis stovėjo toje vietoje, kur vėliau buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. Puolimai liovėsi tik po 1410 m., kai Vytautas Didysis sumušė kryžiuočius Žalgirio mūšyje. Vytauto laikais, aprimus karams, Ariogala tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaru. Ariogalai buvo suteiktos dalinės miesto teisės. Ji gavo prekymečių ir turtų privilegiją. Ariogala nuo seno garsėjo savo pirk-liais. Didžioji dalis prekybos buvo žydų, gyvenusių aplink turgaus aikštę ir Vytauto gatvę, rankose.

Po Žalgirio mūšio Ariogalai atsirado geresnės sąlygos augti, todėl apie 1416 m. Vytauto Didžiojo rūpesčiu čia buvo pastatyta pirmoji Ariogalos bažnyčia, kuri buvo viena iš pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje. 1792 m. balandžio 12 d. Lietuvos ir Lenkijos valdo-vas Stanislovas Augustas Ariogalai suteikė Magdeburgo teises, antspaudą ir herbą.

XIX a. sukilimai taip pat palietė Ariogalą. Kai 1831 m. kovo 20 d. Rusijos imperatorius pasiuntė iš Kauno pulkininką Bartolomėjų su 1 200 kareivių kariuomene Žemaitijos sukilėlių slopinti, tarp jų ir sukilėlių, vadovaujamų Edmundo Stanevičiaus, prie Ariogalos įvyko susidūrimas: menkai ginkluoti sukilėliai turėjo kautis su gausiu ir stipriu ginkluotu priešu. Sukilėliai buvo sumušti ir pasitraukė dalimis į Jurbarką, Viduklę, Tytuvėnus.

Tautinis lietuvių sąjūdis Ariogaloje ir jos apylinkėse prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Spaudos draudimo laikais lietuviškas knygas ir laikraščius platino knygnešys Stasys Stoškus, knygrišys ir škaplierininkas. Tarp knygnešių minimi Jonas Lukošius, Stasys Žilinskas, Kazys Rakutis ir kiti.

Pirmojo pasaulinio karo metais prie Arioga-los vyko smarkios ko-vos, kurių metu 1915 m. gegužės mėnesį miestelis buvo sunaikintas, išliko tik apie 30 nuošaliau stovinčių pastatų.

1918 m. sudarytas Ariogalos parapijos komite-tas. 1918 m. gruodžio 16 d. išrinkta pirmoji valsčiaus valdyba su viršaičiu Jonu Tamošaičiu. 1921 m. išrinkta pirmoji valsčiaus taryba (18 narių). 1924 m. savivaldybė pasistatė nuosavus na-mus. Nepriklausomybės metais pastatyta daug naujų pastatų.

J. Brigys knygoje „Per Raseinių kraštą“ rašo, kad 1922 m. Ari-

ARIOGALOS MIESTO ISTORIJA

ogala buvo perplanuota iš naujo. Visas miestelis suskirstytas į 264 sklypus, nutiestos ir išgrįstos gatvės, pakloti cementiniai šaligatviai. Nepriklausomybės laikais buvo valsčiaus savivaldybė, dvi pradžios mokyklos, paštas, sveikatos ir veterinarijos punktai, policijos nuovada, pora malūnų, elektros stotis, kooperatyvas, pieninė. Be katalikų parapijos, buvo evangelikų parapija, 3 žydų maldos namai, 3 bibliotekos, skaitykla.

Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai nužudė daugiau kaip 700 Arioga-los ir jos apylinkių gyventojų, daugiausia žydų. 1990 m. birželio mėn. buvo atkastos duobės. 1990 m. rugpjūčio 15 d. Ariogalos kapinėse perlai-doti 54 palaikai, partizanams pastatyta koplyčia.

1944 m. rugpjūčio 4 d. miestelis sudegė, jį užėmė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Po karo iki 1948 m. apylinkėse veikė Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Lietuvos partizanai, leistas laikraštis „Laisvės varpas“. 1950 m. iš 16 buvusių Raseinių ir artimų Ariogalai Vilkijos apskrities apylinkių sudarytas Ariogalos rajonas. Iki 1953 m. priklausė Kauno sričiai. 1956 m. Ariogalai suteiktos miesto teisės. 1959 m. Arioga-los rajonas panaikintas, prijungtas prie Raseinių rajono.

Didingiausias miesto pastatas – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Dabartinė bažnyčia baigta statyti 1939 m. senosios, dar Pirmojo pa-saulinio karo pradžioje sudegusios, vietoje. Klebono kun. Antano Simanavičiaus rūpesčiu, parapijiečių ir kitų aukomis pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, kurią suprojektavo šveicarų architektas E. Peyer. Bažnyčia istorinė, turi neoklasicizmo ir neobaroko bruožų, bazilikinė, dvibokštė. Į šią bažnyčią buvo perkeltas Kauno šv. Mikalojaus bažnyčios centrinis altorius.

Miesto centre Ariogalos mokykla, statyta 1956 m. Jai 2008 m. suteiktas gimnazijos statusas. Gimnazijoje dirba 22 buvę šios mokyk-los mokiniai, iš viso 50 mokytojų, mokosi 763 mokiniai. Dabar g-jai vadovauja direktorius Arvydas Stankus. 33 metus direktoriumi dirbo iš Raguvos (Panevėžio r.) kilęs Petras Žvirblis. Gimnazijos bendruomenė turi savo šventes ir tradicijas, vykdo tarptautinius projektus. Mokinių

9 p.Darbutų piliakalnis.

Ariogalos šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia.Nuotr. D. Žvirblio

BALTŲ VIENYBĖS DIENAEDUKACINEI PROGRAMAI „MAIRONIO KELIAS“

9

Sandrava

piliakalnį, vadinamą Bielskio kalnu, kuris yra aukštumos kampe, esančiame Dubysos kairiajame ir Kirkšnovės dešiniajame krante, ties jų santaka. Padavimai porina, kad čia prasmego Bielskio dvaras su pačiu ponu. Atostogaudamas būsimasis poetas susitikdavo su drau-gais, jaunuoliai, reikia manyti, aplankydavo ir Tadą Daugirdą, žinomą dailininką, archeologą ir etnografą, kurio senienų muziejus Plembergo dvare, netoli Ariogalos, tuo metu buvo plačiai pagarsėjęs.

Ir daugiau žymių žmonių užaugo Ariogalos krašte. Tai Stasys Šalkauskis (1886–1941) – Lietuvos filosofas, pedagogas, paskutinis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto rektorius. 1915–1920 m. Friburge apgynė filosofijos daktaratą apie V. Solovjovo pasaulio sie-los koncepciją. Buvo vienas iš Lietuvos Katalikų Mokslų akademi-jos steigėjų, narys. Redagavo „Romuvos“, „Židinio“ žurnalus. Jurgis Savickis (1890–1952), diplomatas ir rašytojas, gimęs Pagausančio dvare. Mokėsi Maskvos gimnazijoje, lankė dailės studiją, Varšuvoje dailės akademiją. 1915 m. išvyko į Kopenhagą, išmoko danų kalbą. Nuo 1940 m. iki mirties gyvenęs Pietų Prancūzijoje, kur turėjo vilą, pavadintą „Ariogala“. Dionizas Rudzinskas (1866–1954) – agrono-mas, nusipelnęs mokslo veikėjas, vienas selekcijos pradininkų Rusi-joje ir Lietuvoje. 1922 m. įkūrė selekcijos stotį Dotnuvoje. Ariogaloje, Vytauto g., yra jo nuosavas namas, prie kurio prikalta memorialinė lenta. Atgavus nepriklausomybę, viena gatvė pavadinta jo vardu. Vla-das Morkus (1897–1941) – aviatorius, pirmasis lietuvis, atlikęs šuolį parašiutu. 1919 m. išėjo tarnauti savanoriu į Lietuvos kariuomenę, baigė karo mokyklą, kariavo fronte su lenkais. Po karo tarnavo pasieny, išmoko skraidyti, buvo oro žvalgas.

Šiandien Ariogalos žmonės taip pat garsina savo kraštą. Tai Valde-maras Sarapinas – buvęs Lietuvos Respublikos karo etašė JAV, buvęs Vyriausybės kancleris, nuo 2010 m. Lietuvos Generalinis konsulas Niujorke; Gintaras Zdebskis – kompozitorius, Stanislava Žiaukienė – Kauno technologijos universiteto docentė, Mykolas Rekys – Kauno muzikinio teatro solistas, Aloyzas Tendzegolskis – rašytojas, Nijolė Mirončikaitė-Timinskienė – Šiaulių dramos teatro aktorė, ir daug kitų, kuriais didžiuojasi Ariogalos žemė.

TADAS DAUGIRDAS

Vienas žymiausių mūsų kraštiečių Tadas Daugirdas yra kilęs iš Ariogalos bajorų tremtinių šeimos. Gimė jis bu-vusioje Naugardo gubernijoje. Kai jam buvo ketveri, tėvai grįžo į Plembergo dvarą (dabar Daugirdų kaimas Ariogalos apylinkėse). Pradinį išsilavinimą gavo na-muose. Po 1863 m. sukilimo mokslą tęsė Rygoje, vėliau – Vilniuje. Studijavo Sankt Peterburgo akademijos Peizažų skyriuje, vėliau Miuncheno meno akademijoje. 1877 m. Varšuvoje atidarė savo studiją. Svarbiausi jo paveikslai: „Naktį ir rytmetį“, „Prie šventojo šaltinio“, „Prie Dubysos“ ir kiti. Išdekoravo Maironio kambario lubas. Sukūrė vitražų Kauno bažnyčioms ir miesto muziejui.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Tadas Daugirdas buvo aktyvus Kau-no kultūrinės visuomenės narys, režisuodavo draugijos „Daina“ spektaklius, piešė dekoracijas, vertė, rašė scenos vaizdelius. 1911 m. kauniškiai buvo pakviesti į T. Daugirdo režisuotą Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės spektaklį „Jaunikiai“. 1913 m. Biržuose išspausdinta scenos veikalų rinktinė, į kurią įtraukti T. Daugirdo kūriniai „Girkalnio užgavėnės“, „Tėtė pakliuvo“ ir jo išversta V. Perzynskio pjesė „Idealus gyvenimas“.

Pirmus kasinėjimo darbus pradėjo 1881 m. spalio mėn. Palu-knio kapinyne, netoli Šiluvos. Vėliau darbus tęsė Kuršėnų valsčiaus Titvidiškių kaime, kasinėjo Darbutų piliakalnį Betygalos valsčiuje, ka-pus Šaukėnų valsčiaus Paklibakių kaime. Tyrinėjo III–IV a. plokštinius kapus Vilkijos valsčiaus Lauksvydų kaime, Seredžiaus valsčiaus

veiklai sėkmingai vadovauja Mokinių taryba, kuri bendradarbiauja su kitų miestų gimnazijomis.

Sudėtinga, sunki, bet kartu įdomi miesto istorija. Ši vietovė ir šiandien kuria savo istoriją, kuria domisi daug Lietuvos ir kitų valstybių žmonių.

ARIOGALOS HERBAS

Pirmą kartą Ariogalai herbą suteikė Stanislovas Augustas 1792 m. balandžio 12 d. Vėliau, pasikeitus politinei padėčiai, pradėjus naikinti savivaldas, Ariogala pra-rado herbą. XIX a. viduryje herbą aprašė Motiejus Valančius, pasinaudojo Simono Daukanto medžiaga ir Lietuvos Metrika. Aprašydamas suklydo paminėdamas, kad herbe vaizduojami du kalavijai. Vėliau pagal tokį aprašymą Tadas Daugirdas ir Bronius Šaliamoras sukūrė herbinį atviruką. Apie 1935 m. Marijanas Gu-

movskis taip pat savaip interpretavo Ariogalos herbą pavaizduoda-mas jame du kalavijus, bet geležtės buvo nukreiptos žemyn, o tai simbolizuoja kovos pabaigą. 1956 m. atgavus miesto teises, Arioga-la atgavo ir miesto herbą pagal vienintelį išlikusį originalų piešinį, rastą Lietuvos Metrikoje. Ariogalos herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento 2001 m. lapkričio 15 d. Sukryžiuoti ašmenimis į viršų kardai simbolizuoja gyventojų ryžtą ginti miesto ir valstybės laisvę.

ŽYMŪS KRAŠTO ŽMONĖS

Kas yra važiavęs pro Ariogalą, kas yra sustojęs prie mišku apau-gusio stataus Dubysos slėnio šlaito, iš kurio trykšta šaltinėlio versmė, tas pasigėrėjo nepaprasta gamta, atsigaivino tyru vandeniu, kuris, tikima, turi gydomųjų galių. Gražūs apylinkių vaizdai, brangi praei-tis, o didžiausias turtas – žmonės, išgarsėję mokslo, kultūros, švietimo, meno srityse.

Ariogala išaugino žmones, palikusius gilų pėdsaką Lietuvos is-torijoje. Iš Ariogalos yra kilęs pats Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, iš kurio išaugo didžiųjų kunigaikščių dinastija. Lietuvos metraštyje, sudarytame XVI a., minima, kad Ariogalos pilyje gyvenęs kunigaikštis Pakuveras, kurio sūnus buvo garsusis Vytenis.

Lietuvos poetas Maironis, gimęs ir užaugęs Betygalos žemėje, važiuodamas į mokslus ar grįžęs atostogų aplankydavo Darbutų

8 p.

Daugirdų koplyčia Antrojo pasaulinio karo metu degė. T. Daugirdo ir kitų palaikus pavyko išgelbėti. T. Daugirdo kapas buvo supiltas šalia koplytėlės. 1980 m. Daugirdų palaikai vėl perkelti į koplyčią, prikalta memorialinė lenta. 1990 m. koplyčia suremontuota.

Nuotr. D. Žvirblio

Tadas Daugirdas (1852–1919)

10 p.

BALTŲ VIENYBĖS DIENAEDUKACINEI PROGRAMAI „MAIRONIO KELIAS“

10

Sandrava

Laukiškių kaime. Pirmieji kasinėjimai tarsi užbūrė Tadą Daugirdą. Jis ima studijuoti proistorę, rinkti senienas, aprašinėti senovės paminklus. Tadas Daugirdas buvo sukaupęs turtingą archeologijos, etnografijos ir istorijos eksponatų kolekciją, kurią demonstruodavo įvairiose parodose. Vertingiausią kolekcijos dalį saugojo savo tėvų dvare Plem-berge. Norėdamas, kad eksponatai būtų prieina-mesni Lietuvos visuomenei, savo kolekciją vėliau perdavė Kauno miesto muziejui.

Ariogalos miestelio kapinės – ant stataus Dubysos skardžio. Čia išėjusiųjų pasaulis... Greta kuklių, tačiau visada gražiai prižiūrimų kapų – dar 1850 m. Plembergo dvaro savininko Stasio Daugirdo pastatyta mūro koplyčia. Joje ilsisi Daugirdų giminės nariai. Čia ilsisi ir Tadas Daugirdas.

„SU LIETUVA ŠIRDY“

Kiekvienas rugpjūtis laisvės nešėjams dovanoja gražią šventę – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos inicijuotą ir subrandintą sąskrydį „Su Lietuva širdy“, kuris vyksta Maironio apdainuotame Dubysos slėnyje Ariogaloje.

2011 m. rugpjūčio 6 d. jau 21-ąjį kartą į sąskrydį susirinko buvę Lietuvos tremtiniai ir kaliniai, Laisvės kovų dalyviai, jų šeimos, vaikai ir vaikaičiai, Lietuvos, Latvijos, Estijos partizanų organizacijų vadai, „Misija Sibiras“ ekspedicijų dalyviai, Lietuvos kariuomenė, Krašto ap-saugos savanoriškų organizacijų nariai, šalies gyventojai ir svečiai iš užsienio. Dalyvių eisena, kurios priekyje Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, šauliai ir karinis pučiamųjų orkestras, nusileido į slėnį, uždegė iš devynių partizanų apygardų bėgikų atneštą sąskrydžio ugnį, dalyvavo šv. Mišiose, klausėsi jungtinio buvusių tremtinių ir politinių kalinių choro dainų.

Labai džiugu, kad šiais metais šventėje dalyvavo Lietuvos Respub-likos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Šis susitikimas – puiki proga pagerbti tremtinius, už Lietuvos laisvę kentėjusius ir kovojusius žmones, kurie nežmoniškiausiomis sąlygomis sugebėjo išsaugoti moralines ir tautines vertybes. Tai svarbi mūsų istorijos dalis. Tik tauta, žinanti ir vertinanti savo istoriją, gali išlikti vieninga ir tvirta“, – sakė šalies vadovė. Prezidentės teigimu, jaunesnėms kartoms tenka svarbus kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių įpareigojimas – saugoti, mylėti ir puoselėti mūsų šalį.

Šiais metais sukanka 70 metų nuo pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą. 2011-ieji paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais. Sąskrydis „Su Lietuva širdy“ yra vienas masiškiausių ir įspūdingiausių kasmetinių renginių Lietuvoje.

Marijus Liakas ir Gintarė Liakaitė – dainuojamosios poezijos konkurso laureatai (2008 m.).

Nuotr. L. Šimkūnienės

Tai unikali proga pabendrauti su istorinėmis asmenybėmis, išgirsti apie sovietinio komunistinio režimo nusikaltimų mastą ir jo aukas, išgirsti žodžius: „Labai džiaugiuosi, jog galėjau dalyvauti šiame ypatingame renginyje, sukviečiančiame likimo brolius ir seseris iš visos Lietuvos.“

Lietuvos istorijai, dabarčiai ir ateičiai neabejingi žmonės sąskrydyje ne tik dalijasi savo džiaugsmais ir rūpesčiais, bet ir kalbasi apie valstybės ir tautos problemas, priima politinius dokumentus.

(Nuotraukos 20 p.)

Ariogalos gimnazija.Nuotr. D. Žvirblio

Jaunieji maironiečiai Kauno karo muziejaus kiemelyje.Nuotr. Z. Andrijaitienės

9 p.

MAIRONIO DVASIOS ĮKVĖPTI

Ariogalos mokiniai nuo 2004 m. dalyvauja rajono, šalies dainuoja-mosios poezijos ir meninio skaitymo konkursuose, festivaliuose.

Kiekvienais metais Vilniaus „Žemynos“ gimnazijoje vyksta jau tradicine tapusi šalies maironiečių dainuojamosios poezijos šventė. 2006 m. mokinės Greta Kurpavičiūtė ir Milda Gadliauskaitė tapo šio konkurso nugalėtojomis, o 2008 m. laureatais tapo šeimyninis duetas – Marijus Liakas ir Gintarė Liakaitė. Jie buvo apdovanoti už gražiausią pasirodymą.

Nuo šių metų pavasario savo veiklą pradėjo jaunieji gimnazijos maironiečiai. Jie pasiruošę išmokti tautiškumo ir pilietiškumo pamokas, analizuoti poeto Maironio gyvenimą ir kūrybą, taip pat dalyvauti dainuo-jamosios poezijos ir kituose konkursuose. Pavasarį maironiečiai lankėsi Maironio gimtinėje Pasandravyje, Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko į Jurginių šventėje Alytuje.

Rugsėjo 22 d. Ariogalos Dubysos slėnyje jaunieji maironiečiai lauks svečių iš visos šalies, kur bus minima Baltų vienybės diena.

Medžiagą laikraščiui parengė Zita Andrijaitienė, Raseinių r. Arioga-los gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja.

Panaudota literatūra:Vytautas Šulskis. Ariogalos mažoji enciklopedija. Kaunas, 2005.Raseinių kraštas. Sud. Antanas Pocius. Simono Stanevičiaus bendrija.

2008. VšĮ Raseinių verslo informacijos centras. 2008.Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva, T. 2. Vilnius, „Mintis“, 1989–1991 m.

BALTŲ VIENYBĖS DIENAEDUKACINEI PROGRAMAI „MAIRONIO KELIAS“

11

Sandrava

ARIOGALOS POKARIO GIMNAZIJA

Ten, kur vedė topolių alėja...

„Už Raseinių ant Dubysos teka saulė teka“ – tai Ariogala, įsikūrusi kairiajame Dubysos krante žemiau Maironio gimtinės. Minint Mai-ronio 150-ąsias gimimo metines, norisi pri-siminti Ariogalą, ten praleistus metus, draugus ir buvusius mokytojus, kurie mums skiepijo meilę Maironiui, Lietuvai.

1949 m. baigiau Čekiškės progimnaziją. Nusprendžiau mokytis toliau. Vasarai baigian-tis atnešiau pareiškimą į Ariogalos gimnaziją, kuri tuo metu buvo įsikūrusi Čėkuvos dvaro rūmuose. Ėjau įspūdinga aukštų topolių alėja. Dviejų aukštų dvaro rūmas skendėjo medžių apsuptyje. Mokyklos raštinėje radau direktorių Romą Čepą. Jis peržvelgė mano do-kumentus, antru žvilgsniu nužvelgė mane patį ir paklausė, ar žaidžiu krepšinį. Aš atsakiau, kad šiek tiek žaidžiu. Tada jis man pasakė, kad pertraukų metu būčiau krepšinio aikštelėje. Tuo ir baigėsi mano priėmimas. Tais metais (1949 m.) įvyko mokyklų reforma – gimnazi-jos buvo pavadintos vidurinėmis mokyklomis, tuo būdu buvo išrauta dar viena „buržuazinių laikų atgyvena“.

Per ketverių mokslų metų laikotarpį Arioga-los vidurinėje mokykloje teko sutikti ir mokytis iš puikių nuostabių mokytojų: tai Domas Di-grys, Petras Grigaitis, Aldona Šibailaitė, Janina Kutkauskaitė, N. Vaitiekūnienė, Lapinskienė, Kalvaitienė, Panavas, direktorius Kazys Sadauskas ir daug kitų, kurių pavardes, o ypač vardus sunku po šitiek metų beprisiminti.

Direktorius K. Sadauskas mums, vienuo-liktokams, dėstė istoriją. Tuo metu Lietuvos istorijos mokymo programoje nebuvo, bet ger-biamas direktorius savo nuožiūra per istorijos pamokas mokė mus Lietuvos istorijos, nors už tai galėjo nukentėti.

Mokytojos Lapinskienė, o vėliau Kalvaitienė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mane dar vaikystėje žavėjo kaimo jaunimo dainuojamos dainos, sukurtos pagal Maironio eiles. Bažnyčioje širdį virpino giesmės Mairo-nio žodžiais. Man tada kildavo klausimas, kur glūdi Maironio poezijos patrauklumo paslap-tis. Kodėl jo eilės skamba kaip varpų aidas? Kodėl jas dainuodamas jaunimas ėjo į miškus mirti už savo tėvynę? Kodėl bažnyčiose giedo-dami Maironio giesmes žmonės ašarojo?

Mokytojos Lapinskienė ir Kalvaitienė buvo labai nuoširdžios ir geros. Jų literatūros pamokos apie žymius rašytojus ir poetus buvo ne tik įdomios, bet ir pamokančios. Jos išaiškino Maironio eilėdaros ypatybes. Tapo aišku, kas yra rimas ir ritmas. Idėjinę prasmę mes taip pat supratome, kad Maironis buvo didis poetas, tautos žadintojas. Jo poezija at-gaivino pusiau surusintą ir pusiau sulenkintą lietuvių dvasią. Jo poezija šaukė į kovą nepriklausomybės kovų metais. Maironis ir tada, Lietuvos Sąjūdžio metais, buvo pakvies-tas dėl Lietuvos išlaisvinimo į talką. Spauda

po tyčinės užmaršties ir sovietinio Maironio ignoravimo pradėjo spausdinti Maironio eiles, Sąjūdžio susirinkimuose skambėjo Maironio dainos. Aš pats per vykstančius Petrašiūnuose gamyklos susirinkimus skaičiau širdį ir protą uždegančius Maironio eilėraščius, kaip „Sla-vai sukilo“, „Neužtvenksi upės bėgimo“, „Užtrauksim naują giesmę broliai“, „Lietuva brangi“ ir kt.

O dabar Maironio paminklui Vilniuje nesuranda lėšų, siūlyčiau jiems paimti Mairo-nio rinktinę ir ten paskaityti tik vieną eilėraštį „Lietuva – didvyrių žemė“, gal atbus jų sąžinė, žinoma, jeigu ją turi.

1949–1953 metais Ariogalos vidurinėje mokykloje veikė daug būrelių. Mokytojai dėl užklasinės veiklos nereikalavo papildomo užmokesčio. Aktyvių mokytojų vadovaujami būreliai reiškėsi ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Garsėjo dramos būrelis, vadovaujamas mokytojos Janinos Kutkauskaitės, kuri statė rimtus dramos veikalus. Jų pažiūrėti į mokyk-los salę iš miestelio suplūsdavo daug jauni-mo. Nemažai ariogališkių ateidavo pažiūrėti krepšinio varžybų. Savo išmone nuo kitų būrelių neatsilikdavo literatų būrelis, kuriam vadovavo Lapinskienė, o vėliau Kalvaitienė. Literatų būrelis surengė „Mokinio teismą“, buvo leidžiamas dvisavaitinis žurnalas „Jau-nasis literatas“. Jį leido mokiniai Jasaitis, Poška, Kišonas, Mikalauskaitė, J. Jurgaitytė, Pečiulytė. Jame buvo dedami savos kūrybos straipsniai, eilėraščiai, kalbos dalykėliai. Žurnalas buvo platinamas rankraščio teisėmis. Be to, literatai surengė susitikimą su po-ete Vilija Šulcaite. Kai kurie mokytojai ir moksleiviai spausdino savo straipsnius rajono spaudoje. Ypatingu skambumu pasižymi An-tano Kišono eilėraščiai.

Tuometinė Ariogalos mokykla, įkurdinta romantiškuose Čėkuvos dvaro rūmuose, buvo savotiškas Ariogalos miestelio kultūros centras. Mokytojai ir vyresnių klasių mo-kiniai turėjo autoritetą ne tik mokykloje, bet ir Ariogalos miestelyje. Mus, mokinius, parduotuvėse, kirpyklose ar kitose viešose vietose žmonės vadindavo vaidintų veikėjų vardais. Žemesnių klasių moksleiviai mokyk-los teritorijoje mūsų vyresniųjų labiau bijojo ir labiau klausydavo negu mokytojų. Paslaptis buvo ta, kad mes išdykėlius, peštukus, pypko-rius bausdavome, nusukdavome ausį, rūkalus atėmę sumesdavome į klozetą, peštukams užplodavome. Be reikalo mažesnių neskriaus-davome.

Nors tais laikais gyvenimas buvo sunkus, dar vyko partizaninė kova, buvo kuriami kolūkiai. Iš žmonių buvo atimama žemė, ūkiniai pastatai, padargai, gyvuliai, vyko trėmimai, stribai plėšikavo, kai kurie žmonės badavo, bet mums, vyresniųjų klasių mokiniams, tada buvo pati jaunystė, pats linksmiausias, pats energingiausias gyveni-mo laikotarpis. Svajojome apie laimingesnius laikus, apie laisvą Lietuvą. Ptiverstinai mus vertė stoti į komjaunimą, bet tikrais kom-

jaunuoliais mes nebuvome. Pertraukų metu, atsidarę klasės langus ir sustoję ratu, traukda-vome liaudies, Maironio ir partizanų dainas. Mokytojai dainuoti nedraudė.

Visi mūsų klasės draugų tėvai gyveno neturtingai, vos galą su galu sudurdavo. Mes, būsimieji abiturientai, labai norėjome išleistuvių vakaro. Lėšas išleistuvių vakarui su auklėtojos Aldonos Šibailaitės-Stašaitienės pritarimu ir pagalba pradėjome rinkti ruošdami aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose jau-nimo vakarus. Juose vaidindavome trumpus veikalėlius, samdydavome muzikantą, rinkda-vome už bilietus rubliukus. Tokius vakarėlius buvome suengę Pernaravoje, Paliepiuose, Ariogaloje ir kitur. Lėšų išleistuvių vakarui užsidirbome – į tėvus kreiptis nereikėjo. Mergaitės parengė puikų vaišių stalą. Prie sta-lo netrūko dainų, juoko, šokių. Maistas buvo antraeilis dalykas.

Jaunos širdys ne tik veržėsi į mokslus, ne tik norėjo laisvės ir tiesos, bet troško draugystės ir meilės. Vyresnėse klasėse pradėjo ryškėti platoniškos meilės porelės. Tos laimingosios dienos, praleistos Čėkuvoje, atsispindėjo ir mano moksleiviškoje kūryboje:

„Bėgo dienos mūs auksinės,Kaip tos vilnys sidabrinėsNemuno vaga.Ir draugystės širdys karštosUž drąsius jaunatvės maršusAtsivėrė nejučia...

Tas mokyklos senas rūmas,Topoliai, dangaus melsvumas,Klasė ir draugai...Ech, Jaunyste, – džiaugsmo švente!Kaip gražu, puiku gyventiBuvo mums čionai!

Ir dabar, po 58 metų, važiuojant senuoju Žemaičių plentu pro Čėkuvos dvarvietę, su-virpa širdis. Prieš akis iškyla buvusi topolių alėja, atmintyje atgimsta nuoširdūs, geri mokytojai, draugai, su kuriais buvo praleis-tos pačios laimingiausios, nerūpestingiausios moksleiviško gyvenimo dienos. Ne veltui mūsų V laidos abiturientai Teklė Dzikaitė-Dubasienė, Genė Džiugaitė-Tunaitienė, Eugenija Vaičiulaitytė- Rudžionienė, Kazė Jurgaitytė, Stasė Valaitytė, Elena Stakauskaitė-Daugėlienė, Jonas Vičius, Eu-genijus Urbonas, Stasys Krikštanas, Benedik-tas Kemzūra kiekvienais metais susirenka į klasės susibūrimus. Suskamba keletas dainų, tarp jų ir Maironio.

Graudu, kad jau su daugeliu mokytojų, draugų galima susitikti ir pasikalbėti tik kapinėse prie jų paminklų... Bet džiugu, kad dar ir dabar po šešiasdešimties metų mūsų širdis gaivina ir dvasinę stiprybę palaiko amžinosios poeto Maironio eilės. Jos ne tik Pasandravio, Šiluvos ar Ariogalos, Kauno ar Raseinių – jos visos Lietuvos dvasinis nesu-naikinamas turtas. Jos skatina ir mus siekti aukštojo mokslo, dirbti Tėvynei.

Benediktas KemzūraAriogalos gimnazijos V laidos abiturientas, inžinierius

12

Sandrava

Prof. Prano Dovydaičio, Vasario 16-osios akto signataro, buvusio ministro pirminin-ko, gyvenimas ir veikla 1937–1941 m. glau-džiai susiję su Čekiškės valsčiaus Paprienių kaimo gyvenimu.

Kai 1935 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai buvo apdovanoti žeme, P. Dovydaitis gavo 20 ha žemės sklypą Paprienių kaime, netoli Dubysos. Šią padubysio žemę jis vadino antrąja tėviške. Sužavėtas Dubysos grožio, P. Dovydaitis vėliau nusipirko dalį Girutės miško. Porą metų buvo išnuomojęs, bet jau 1937 m. rado patikimą ūkvedį Petrą Čyvą ir šeimininkę Veroniką Brokaitytę. Jų bei padienių darbininkų A. Petrausko, A. Šukausko, K. Žilinsko, M. Jankaus, J. Jankutės ir kitų Paprienių kaimo gyventojų padedamas, ėmėsi pats ūkininkauti. Gavęs 10 000 Lt paskolą ir Amerikos lietuvių pašalpą įsigijo reikiamus žemės ūkio padargus, trąšų ir pradėjo statytis trobesius. 1938 m. buvo pasistatęs iš molio drėbtą tvartą su daržine ir įsirengęs nedidelį kambarį su virtuve. 1940 m. baigtas statyti gyvenamasis namas, bet suspėta įrengti tik du kambarius (nebaigtas įrengti namas 1955 m. buvo pervežtas į Čekiškės vidurinės mokyklos teritoriją ir įrengtos klasės. Dabar mokytojų butai).

Profesorius mokėjo visus žemės ūkio darbus, nes pats nuo žagrės buvo išėjęs į gy-venimą. Jis pats kirto krūmus, arė žemę ir kartu su kunigu F. Martišiumi užveisė didelį 300 vaismedžių sodą (jo likučiai išlikę). P. Dovydaitis svajojo savo ūkį paversti kul-tūros židiniu: iš Kauno į kaimą buvo atga-benta dalis bibliotekos, žurnalų ir laikraščių komplektų.

Savo kaimynų ir kaimo gyventojų at-mintyje prof. P. Dovydaitis išliko kaip labai geras, paprastas ir nuoširdus žmogus, visada pasiruošęs padėti kaimynams. Jis buvo jaut-rus žmonių skausmui. Kai kaime tragiškai žuvo jaunuolis Tebesius, P. Dovydaitis orga-nizavo jo laidotuves, o Butkiškės kapinėse tarė atsisveikinimo žodį.

Savaitę praleidęs savo ūkyje, jis savaitga-liui vykdavo į Kauną, kur gyveno jo šeima.

„… Aš taip susigyvenau su savo žemele, jog man čia be jos Kaune tiesiog nyku gy-venti“ (1940-08-27 laiškas).

Tačiau P. Dovydaičio planams įkurti Pa-prienių kaime pavyzdinį ūkį sutrukdė pir-moji sovietinė okupacija 1940 m. birželio 15 d. Liepos 1 d. uždarytas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos-teologijos fakultetas, kurio dekanu jis dirbo. Todėl užuot ieškojęs darbo Kaune, jis nusprendė visai pasitraukti iš Kauno ir apsigyventi savo ūkyje, nors savaitgaliais vis tiek vyk-

Profesorius Pranas Dovydaitis (1886–1942)

davo į Kauną aplankyti savo šeimos. Profesorius stengėsi būti savo ūkyje ir kiek galint mažiau rodytis žmo-nėms.

Tais metais P. Dovydaitį gaivino gimtosios žemės artuma ir kaimo žmonių draugystė.

Sovietinė žemės reforma 1940 m. rudenį palietė ir jo žemę. 1941 m. už pyliavos neatlikimą P. Dovydaičio laukė teismas ir išvarymas iš ūkio.

Prof. P. Dovydaičio laiškai iš Pa-prienių liudija ne tik materialinę bū-seną, bet ir atstumto, nebereikalingo žmogaus padėtį.

Dar prieš 1941 m. birželio 14 d. trėmi-mus prof. P. Dovydaičiui buvo sudaryta byla ir apklausti 3 liudininkai: Golubas Do-vydas, sūnus Araono, mėsininkas; Čekiškės valsčiaus partorgas Sadauskas Povilas, sū-nus Artemijaus; ir Pūdimaitis Juozas, sūnus Andriaus, Paprienių kaimo valstietis.

Čekiškės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas 1941 m. birželio 10 d. parašė pažymą: „Šiuo pažymime, kad profesorius Pranas Dovydaitis prieš žemės reformą tu-rėjo 37,62 ha žemės, dabar turi 30 ha. Turi gerus trobesius ir gyvulius ir prieš 1940 m. liepos 15 d. gyveno gerai, nes apart ūkio profesoriavo Teologijos fakultete. 1940 m. valstyb. grūdų prievolės neišpildė“.

1941 m. birželio 11 d. Čekiškėje buvo apklaustas ir pats P. Dovydaitis. Jį apklausė apylinkės įgaliotinis Armanavičius.

1941 m. birželio 14 d. pirmieji tūkstančiai lietuvių gyvuliniuose vagonuose. Pirmieji trėmimai, pirmosios aukos. Tarp jų ir prof. P. Dovydaitis. Tą dieną po kratos Paprienių kaime jis buvo suimtas. Jam buvo leista pa-siimti švarką, sermėgą ir paltą, 1,5 kg laši-nių. Taip pat buvo paimta 40 kg literatūros ir susirašinėjimų, 1 000 rublių. Ir vokiečių gamybos baltame metale iškalti 3 šventųjų atvaizdai. Paliktą turtą buvo pavesta saugoti Brokaitytei Veronikai. Į Sibirą, Tomsko sri-tį, buvo ištremta žmona Marcelė su dukra Laima ir sūnumi Vytautu. Kitas sūnus Jonas iki 1944 m. kalėjo Archangelsko srities sto-vyklose. Nebuvo išvežta tik vyresnioji duk-ra Ona (ją apsaugojo vyro Malko pavardė). Nukentėjo ne tik P. Dovydaičio šeima, bet ir jo broliai.

1942 m. lapkričio 4 d. prof. P. Dovydai-tis buvo sušaudytas viename iš Uralo lage-rių – Sverdlovske.

1996 m. birželio 14 d. Čekiškės bažnyčios šventoriuje, minint Profesoriaus 110-ąsias gimimo metines, pastatytas ir pašventintas paminklinis kryžius. Po pamaldų įvyko ir mokslinė konferencija, skirta prof. P. Dovy-

daičio gyvenimo ir veiklos apžvalgai. 2000 m. buvusioje prof. P. Dovydaičio

sodybos vietoje Paprienių kaime atidengtas paminklinis akmuo su įrašu: „Šioje sodybo-je 1937–1941 m. gyveno Nepriklausomybės akto signataras, profesorius Pranas Dovy-daitis (1886–1942), 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą“.

Kiekvienais metais minint Gedulo ir Vil-ties dieną prie paminklinio kryžiaus, skirto prof. Pranui. Dovydaičiui, rengiami minėji-mai. Pagerbdami jo šviesų atminimą, mok-sleiviai padeda gėlių ir uždega žvakutes. Mokyklos kraštotyrininkai renka medžiagą apie profesoriaus gyvenimą ir švietėjišką veiklą.

Visi mes norim lygiuotis į šią taurią ir iškilią asmenybę. Prof. Pranas Dovydaitis visą savo gyvenimą paskyrė žmonių švieti-mui, tiesos ir gėrio ieškojimui. Mes norim, kad jo gyvenimo credo taptų ir mūsų gyve-nimo tikslu.

„Aš ieškau ir randu malonumo padaryti bent kiek žmonėms gera, padirbėti aukš-čiausiajai Tiesai, Gėriui ir grožiui.“

Profesorius Pranas Dovydaitis.

EDUKACINĖ PROGRAMA„MAIRONIO KELIAS Į MOKSLĄ“

ARIOGALA – ČEKIŠKĖ

Prof. P. Dovydaičio sodyboje žydi obelys.Nuotr. E. Urbono

13

Sandrava

Nemuno ir Dubysos, apdainuotos Maironio posmuose, santakoje įsikūręs legendomis apipintas Seredžiaus miestelis, kurį visoje Lietuvoje garsina piliakalnis, Palemono kalnu vadinamas.

Lietuvos metraščių legendinėje dalyje apie kunigaikštį Palemoną, su gausia palyda Nerono valdymo metais tariamai pasitrauku-sį iš Romos, rašoma: „Plaukdami Nemunu aukštyn, pasiekė Dubysos upę ir įplaukę į tą Dubysos upę pamatė abipus aukštus kalnus, o už tų kalnų – plačias lygumas ir ąžuolynus.“ Gamtovaizdis taip sužavėjęs Palemoną ir jo žmones, kad jis su visa palyda čia ir apsigyve-nęs. Tokia, anot legendos, buvusi šio gražaus istorinio miestelio pradžia, o kartu tai ir lie-tuviškos giminės pradžia. Taigi šiandien, anot istorikų, galime teigti, kad Seredžius – pirmo-ji legendinė Lietuvos sostinė.

Gerokai vėliau, XII amžiuje, ant Seredžiaus piliakalnio iškilo medinė Pieštvės pilis, iš-kentusi daugybę kryžiuočių ordino antpuolių. Istoriniuose šaltiniuose vietovės, kuri tuomet vadinosi Pieštvė, vardas pirmą kartą pami-nėtas 1293 metais. Daugiau kaip 200 metų Lietuvos gynybiniuose karuose su kryžiuočių ordinu Pieštvės pilis buvo ypač reikšminga. Palemono kalnas, ant kurio ir stovėjo pilis, manoma, buvo laikoma šventa senovinių apeigų vieta.

Seredžius

Danutė EidukienėJurbarko r. Seredžiaus parapijos Carito vedėja

Dešiniajame Dubysos krante, ties santa-ka, iki šiol išlikusios dvi nedidelės kalvelės, vietinių gyventojų vadinamos Polocėliu. Toje vietoje stovėjusi Dubysos pilis, priklausiusi kryžiuočių ordinui. Net dvidešimt aštuonerius metus kryžiuočiai nedavė ramybės lietuviams – nuolat puldinėjo netoli esančią Pieštvės pilį, kol pagaliau XIV a. pabaigoje ją sudegino.

Ar plauksi Nemunu, ar važiuosi plentu, iš tolo pamatysi Palemono piliakalnį ir di-dingai stovinčią Seredžiaus bažnyčią. Žinių apie Seredžiaus bažnyčią, stovėjusią ant pa-ties Nemuno kranto, aptinkame istoriniuose šaltiniuose, kur minima, kad jau 1635 m. pa-rapija turėjusi savo kleboną. 1819 m. potvy-nis nuplukdė bažnyčios ir šalia stovėjusios mokyklos pastatus. 1896 m. pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia ant kalno. Molis ply-toms buvo kasamas prie miestelio esančiame Motiškių kaime. Šv. Jono Krikštytojo vardo bažnyčia baigta statyti apie 1913 m., jos fun-datorius ir statybos darbų vykdytojas – kuni-gas Feliksas Rudokas. Seredžiaus parapijos tituliniai patys didžiausi atlaidai yra skirti Šv. Jonui Krikštytojui pagerbti.

Parapijiečiai mena, kad 1966–1968 m. baž-nyčia rūpinosi kunigas Ričardas Mikutavičius, atnaujinęs bažnyčios altorius, restauravęs ste-buklingu laikomą Dievo Motinos paveikslą. Kiekvienas parapijos klebonas rūpinosi, kad Seredžiaus bažnyčia taptų dvasinės traukos vieta parapijiečiams. Šiuo metu bažnyčiai va-dovauja klebonas Virginijus Lenktaitis.

1934 m. Seredžiuje pradėti statyti kareivi-nių pastatai, kuriuose įsikūrė Lietuvos kariuo-menės įgula – Vytauto Didžiojo antro pulko trečias batalionas ir antrojo artilerijos pulko antroji grupė. Įgulai priklausė keletas pastatų: kareivių, karininkų ir puskarininkių gyvena-mieji namai, ambulatorija, ligoninė, skalbyk-la, arklidės. Įgula turėjo savo dūdų orkestrą. Sekmadieniais, aidint maršo aidams, kariai žygiuodavo į bažnyčią. Senieji serediškiai iki šiol prisimena kareivių rengtas kariuomenės ir visuomenės susivienijimo šventes, kuriose vykdavo smagios varžytuvės, rikiuotės pa-radas, o visi susirinkusieji galėjo paragauti gardžios kareiviškos košės. Kariuomenės įsi-kūrimas Seredžiuje pagyvino miestelio gyve-nimą. Šiandien belikę keletas suremontuotų kareivinių teritorijai priklausiusių pastatų, o dviejuose iš jų įsikūrusi Seredžiaus mokykla.

Neaplenkė Seredžiaus ir rezistencinė poka-rio kova. Neišblėsę iš atminties masiniai suėmi-mai, trėmimai. Stribų būriai kartu su ginkluo-tais komunistais be atvangos siautė po miestelį. Ką nušovė, ką suėmė, išprievartavo ar mirtinai sumušė. Vien iš Seredžiaus miestelio buvo iš-tremti mirčiai į Sibirą 39 asmenys. Miestelio ir

apylinkių vyrai traukė į miškus, prisijungdami prie ginkluotų partizanų. Pokaryje žuvusiems partizanams 1989 m. Seredžiaus kalne pastaty-tas Atminimo kryžius.

Atgimimo sąjūdžiui pasiekus Seredžiaus kraštą, pirmiausia Lietuvos trispalvė suplaz-dėjo virš piliakalnio. 1988 m. rugpjūčio 3 d. ryte iš Kauno Nemunu išplaukė du keleiviniai motorlaiviai, pilni jaunimo. Priekyje plazdėjo trispalvės. Ta pačia kryptimi plentu važiavo mašinų kolona. Visi susitiko prie Seredžiaus piliakalnio, kur kupini gražiausių vilčių ir laisvės troškimo surengė mitingą legendinio piliakalnio papėdėje. Kartu su serediškiais visi ryžtingai nusprendė toliau žengti Lietuvos laisvės keliu. Serediškiai įkūrė savo Sąjūdžio grupę, stovėjo Baltijos kelyje, budėjo prie televizijos bokšto, spaudos rūmų, apraudojo žuvusius nuo priešų tankų...

Šiandien Seredžiaus miestelis – seniū-nijos centras, vadovaujamas seniūno Jono Pikoraičio. Miestelyje gyvena per 700 žmo-nių. Gražiame Seredžiaus gamtovaizdyje įsi-kūrę senelių globos namai. Čia gyvenančių žmonių gerove rūpinasi globos namų direkto-rius Zigmas Zakaras.

Seredžiaus mokykla 2010 m. minėjo gražų 375 metų jubiliejų. Įkurta tais pačiais metais kaip ir bažnyčia, stovėjusi ant greti-mos kalvelės, nuplauta Nemuno per didįjį potvynį, statyta ir perstatyta, baltuoja trim savo pastatais ant aukšto Seredžiaus kalno, į kurį veda laiptai, kviečiantys visus esamus ir buvusius mokinius į jų laukiančią mokyklą... Nuo 2010 m. mokyklai suteiktas garbingas serediškio kompozitoriaus Stasio Šimkaus vardas. Iki 2000 m. mokykla buvo vidurinė, dabar – pagrindinė, kurioje mokosi per 150 Seredžiaus miestelio ir aplinkinių kaimų vai-kų. Dirba 20 mokytojų, mokyklai vadovauja direktorius Petras Baršauskas. Mokykla pasi-rinkusi etninės kultūros kryptį, tad joje įkur-ti bent du muziejai – kraštotyros ir Knygos, mokyklos iniciatyva 2003 m. buvusiame mo-kyklos bendrabučio pastate atidarytas Krašto muziejus. Visiems muziejams vadovauja mokytoja Margarita Baršauskienė. Krašto muziejuje lankytojai gali dalyvauti trijose edukacinėse programose: duonos kepimo, audimo ir pynimo iš žilvičių vytelių. Čia vyksta miestelio renginiai, šventės.

Seredžius didžiuojasi garsiais savo krašto žmonėmis. Kraštą garsino antropologas Julijonas Grincevičius (1850–1935), poetas, publicistas, dramaturgas Stasys Santvaras (1902–1991), kurio vardu pavadinta Klausučių pagrindinė mokykla (Seredžiaus sen.), iš Seredžiaus kilęs muzikinio pasaulio žvaigždė Elas Džolsonas

10 p.

EDUKACINĖ PROGRAMA„MAIRONIO KELIAS Į MOKSLĄ“

14

Sandrava

(1886–1950), garsus operos solistas Juozas Indra (1918–1968), švietėjas, daraktorius, et-nografas Pranas Virakas (1871–1966), laikraš-čio „Mūsų rytojus“ (1927) redaktorius, žurna-listas Antanas Bružas, sūrio „Liliputas“ sukūrė-jas Jonas Jarušaitis (1907–1988).

Bene labiausiai mylimas savame kraš-te, žinomas Europos ir Amerikos muziki-nei publikai Stasys Šimkus (1887–1949) – Lietuvos atgimimo šauklys, kompozito-rius, profesorius. Gimęs ir vaikystę praleidęs Motiškių kaime, pirmąsias muzikos pamo-kas gavęs pas Seredžiaus vargonininką Praną Trepkų, vėliau mokęsis pas Juozą Naujalį, vargonavęs netolimame Skirsnemunės miestelyje, subūręs ne vieną chorą, nieka-da nepamiršo savo gimtojo Motiškių kai-

mo, kur šventadienių vakarais skambėdavo liaudies dainos. Šalia esančiame Belvederio dvaro klojime Stasys Šimkus 1935 m. suren-gė savo kūrybinio kelio 30 metų jubiliejinį koncertą, kuriame skambėjo dainos ir gies-mės poeto Maironio žodžiais. S. Šimkaus vadovaujamas choras dainavo „Už Raseinių ant Dubysos“, „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“, pats kompozitorius parašė muziką dainai „Mano gimtinė“ (žodžiai Maironio): „Ten, kur Nemunas banguoja/ Tarp kalnų plačių,/ Broliai vargdieniai dejuoja/ Nuo senų laikų...“

Kompozitoriaus jubiliejiniais metais prie paminklinio akmens jo gimtojoje sodyboje Motiškių kaime susirenka dainininkai iš įvai-rių Lietuvos kraštų ir uždainuoja: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt...“ Tai tarsi antrasis Lietuvos himnas. Ir gera se-rediškio širdžiai, nes muziką šiai dainai sukū-rė kraštietis Stasys Šimkus...

Amžiais Dubysa gražiausiomis pakran-

10 p.

tėmis plukdys savo vandenis į upių tėvą Nemuną, amžiais stovės piliakalnis, miestelis gyvens savo gyvenimą, keisis kartos, palikda-mos savo istoriją, bet niekada neišblės vardai dainių ir poetų, jų posmai skambės lyg aidas iš praeities į ateitį. Ir kartos serediškiai poeto Stasio Santvaro eilėraščio „Seredžius“ prana-šiškus žodžius: „Čia vieną kartą tremia, o kita ant balto žirgo sėda...“

Raseinių krašto maironiečiai – tiek huma-nitarinių, tiek ir realinių polinkių mokiniai, tačiau juos visus vienija meilė gimtajam kraštui, Tėvynei, jos žmonėms. Jie domisi Lietuvos praeitimi, jiems rūpi jos dabartis ir ateitis, todėl maironiečių veikla – tai ne tik Maironio biografijos ir kūrybos studija-vimas, tai platus kraštotyrinis, tautosakinis, kultūrinis darbas.

Maironiečiai susibūrę Prezidento Jono Žemaičio gimnazijoje (vadovė Vergina Strel-kauskienė), „Kalno“ vidurinėje mokykloje (vadovė Rasa Mažeikienė), Betygalos Mai-ronio vidurinėje mokykloje (vadovė Marija Birutė Navakauskienė), Ariogalos gimnazijoje (vadovė Zita Andrijaitienė).

1988 m. maironiečių veiklą pradėjo Bety-galos Maironio vidurinės mokyklos mokytoja metodininkė Marija Birutė Navakauskienė. Ji subūrė mokinių grupę, kuri domėjosi Mairo-nio gyvenimu ir kūryba, kaupė medžiagą apie didįjį dainių. Tai buvo pirmieji maironiečiai ne tik Raseinių rajone, bet ir Lietuvoje. Dabar Betygalos maironiečiai tvarko, prižiūri Mai-ronio tėvų kapą, rūpinasi mokykloje įkurtu Maironio muziejumi, kurį aplanko tiek moki-niai, tiek vyresnio amžiaus žmonės iš įvairių Lietuvos vietų.

Prezidento Jono Žemaičio gimnazijoje mai-roniečiai susibūrė 1992-aisiais. Spalio mėnesį jie suorganizavo pirmąjį savo renginį – Mai-ronio 130-ųjų gimimo metinių minėjimą. Nuo tada kasmet spalio pabaigoje mini didžiojo Dainiaus ir gimnazijos maironiečių gimimo sukaktis. Kitais metais jie švęs 150-ąsias Mai-ronio gimimo metines, paminės ir savo veiklos jubiliejų.

Per daugiau nei 20 savo veiklos metų Ra-seinių krašto maironiečiai surengė daug įdo-mių literatūrinių popiečių savo mokyklose (paminėjo ne tik Maironio, bet ir V. Mykolai-čio-Putino, S. Daukanto, J. Tumo-Vaižganto,

Apie Raseinių krašto maironiečius

Vergina StrelkauskienėPrezidento Jono Žemaičio gimnazija

S. Nėries, A. Baranausko, B. Sruogos, S. Sta-nevičiaus ir kt. rašytojų jubiliejines sukak-tis), kasmet organizuoja Knygnešio dienos minėjimą. Nuo pat savo susibūrimo pradžios maironiečiai prižiūri, tvarko ne tik didžiojo dainiaus gimtinės ir tėviškės brangias vietas, bet ir garsaus Raseinių krašto knygnešio Izi-doriaus Girdzijausko kapą, tremtinių, laisvės gynėjų atmintinas vietas.

Mūsų maironiečiai aktyvūs rajono bei šalies maironiečių renginių (konferencijų, skiriamų Vasario 16-ajai paminėti, Jurgi-nių, Baltų vienybės dienos sambūrių, kraš-totyrinių stovyklų) dalyviai bei organiza-toriai.

Raseinių rajono maironiečiai – daugkarti-niai rajono ir šalies dainuojamosios poezijos ir meninio skaitymo, jaunųjų poetų „Pava-sario balsų“ konkursų dalyviai ir laureatai. Didžiuojamės savo buvusiais maironiečiais poetais N. Šukučiu, J. Pisankaite, A. Da-veckaite, S. Petkute, T. Miežiniu ir kt., kurie savo poetine kūryba ne kartą garsino ne tik mokyklos, bet ir rajono vardą. Džiaugiamės, kad G. Bernotaitis, A. Gedminas, A. Morke-vičius, M. Gedvilaitė, K. Liatukaitė, V. Okockytė ir kt. dainininkai ir skaitovai savo pirmuosius žingsnius į „didžiąją sceną“ žengė ir savo pirmojo publikos pripažinimo sulaukė maironiečių dainuojamosios poezi-jos ir meninio skaitymo konkursuose rajone ir šalyje.

Kasmet baigusius mokyklas ir išėjusius maironiečius pakeičia nauji gabūs ir akty-vūs mokiniai. Ir šiemet nemažas būrys naujų maironiečių kartu su „senbuviais“ dalyvaus šalies Baltų vienybės dienos minėjime ir ki-tuose prasminguose darbuose. Taip ieškos savęs ir galimybės realizuoti savo gebėjimus, mokysis pažinti ir mylėti savo kraštą, jo isto-riją, kultūrą, žmones...

Kompoz. S. Šimkaus atminimui.

Naujoji Girkalnio Šv. Jurgio bažnyčia.

EDUKACINĖ PROGRAMA„MAIRONIO KELIAS Į MOKSLĄ“

Naukaimio piliakalnis Žvirgdžių k. prie kelio į Pramedžiavą, 2 km nuo kapinių. Paminklas sušaudytiems žydams.

E. Urbono nuotr.

Šeimos kapinėse rašytojo Aleksandro Fromo-Gužučio kapas (dešinėje), netoli centrinių vartų.

GirkalnisGirkalnis – sena, įdomi Raseinių r. gyvenvietė,

8 km į pietus, 1 km nuo autostrados ir 1937 m. nutiesto Žemaičių plento, per Girkalnį ėjo senasis vieškelis iš Kauno į Žemaitiją. Kapinėse rašytojo Aleksandro Fromo-Gužučio ir giminės kapai (per centrinius vartus įėjus 30 metrų į kairę).

15

Sandrava

1863 m. gegužės mėnesį ketvirto sukilėlių bataliono vadu Zigman-tas Sierakauskas paskyrė kunigą Antaną Mackevičių. Jo būrys gegu-žės mėnesį iš Panevėžio apskrities perėjo į Raseinių apskritį ir vasarą bei rudenį kovojo su rusų kariuomene ties Tytuvėnais, Šilale, Rietavu, Tverais, Šiluva, Krakėmis, Josvainiais ir kitur. Paskutinis mūšis įvyko lapkričio 26 d. prie Lebedžių kaimo, 10 kilometrų į šiaurės rytus nuo Vilkijos. Rudeniop A. Mackevičius nutarė pasitraukti užsienin. Pra-džioje ieškojo ryšių su lenkų sukilėliais Užnemunėje.

Lapkričio 17 d. A. Mackevičius, jo adjutantas prancūzas F. d‘Ar-tiuzi ir iždininkas J. Radovičius atėjo į Ringovės kaimą prie Nemuno, ieškojo valties persikelti į kitą krantą. Vietinis vokiečių kolonistas juos įdavė rusų baudžiamajam būriui. Sužinoję apie kunigo A. Mackevi-čiaus areštą, valstiečiai ėjo į bažnyčias ir meldėsi už jį. 1980 m. rink-damas medžiagą knygai „Kūrėjų pėdsakais“, Benjaminas Kondratas Paberžėje susipažino su kunigu Stanislovu Dobrovolskiu, kuris papa-sakojo, kad neseniai Sankt Peterburge aptikti dokumentai, rodantys įdomias vyskupo Motiejaus Valančiaus ir Varnių kunigų seminarijos auklėtinio sukilėlių vado ryšius. Gavęs Varniuose žinią, kad į caro ka-zokų baudėjų nelaisvę pateko A. Mackevičius, ir nebūdamas įsitikinęs, kad kankinamas jis neišduos ko nors apie M. Valančių, pastarasis pa-sitraukė į Latvijos Kuršą, ten slapstėsi kelias savaites ir grįžo tik tada, kai sužinojo, kad sukilėlių vadas nieko neišdavė ir žuvo. Gal tai buvo

Paminklas Ringovėje

Benjaminas Kondratas

įtarimų rusams sukėlęs sukilėlių įvykdytas Varnių kunigų seminarijos kasos apiplėšimas, o iš tikrųjų užmaskuota M. Valančiaus parama su-kilėliams?

Rusai žadėjo dovanoti kunigui, jei šis išduos kitus sukilimo vadus, bet A. Mackevičius griežtai atsisakė žodžiais: „Savo darbą padariau, dabar jūsų reikalas atlikti savo“.

M. Muravjovas korikas įsakė kunigą pėsčią atvaryti į Kauną. Yra versija, kad buvęs nuvežtas į Panevėžį, kad sukilimo slopintojai įrody-tų žmonėms, jog kunigas tikrai suimtas. Paskutinę dieną prieš egzeku-ciją jį vedžiojo po Kauną ir rodė žmonėms kaip didžiausią nusikaltėlį. 1863 m. gruodžio 28 d. jį Kaune pakorė.

Sovietiniai istorikai šį sukilimą vertino kaip valstiečių kovą su dva-rininkais. Apie kunigą A. Mackevičių rašyta labai mažai, nes jis savo parašytame sukilimo manifeste pirmu punktu pažymėjo kovą už Lietu-vos laisvę su šūkiu „Už mūsų ir jūsų laisvę“, o, be to, buvo kunigas.

1981 m. grupė lietuvių patriotų suėmimo vietoje Ringovės kaime slapta pastatė Ipolito Užkurnio iškaltą ąžuolinį koplytstulpį su užrašu „A. Mackevičiui, žuvusiam už savo ir mūsų laisvę 1863 m.“

Mokytojas Aloyzas Danusevičius, vesdamas mokinių ir mokytojų ekskursijas panemuniais, visada sustodavo Ringovės kaime ir papa-sakodavo apie lietuvių kovas už laisvę, apie kunigą Antaną Macke-vičių ir jo suėmimą šioje vietoje. Vienos ekskursijos metu kažkas atsirėmė į tvorelę prie koplytstulpio, ir ji nugriuvo. Atstatė. Tačiau A. Danusevičių ėmė persekioti mintis: „Koks neilgaamžis medinis paminklas, nors ir iš ąžuolo. Reikia pastatyti ilgaamžį atminimo žen-klą“.

1993 metai, artinasi 130-osios sukilimo metinės, ir A. Danusevi-čius ėmėsi darbo. Kreipėsi į Vilkijos seniūnę Janiną Marcinkevičie-nę, kuri pasiūlė apylinkės laukuose gulintį akmenį. O jis buvo toks, kad vienas kranas nepakėlė – reikėjo dviejų. Patriotiškai nusiteikusių kauniečių pagalba akmuo buvo atgabentas į suėmimo vietą. Pakėlimo ir pervežimo technika aprūpino UAB „Kamesta“ vadovas V. Marcin-kevičius, vyresnysis inžinierius J. Petraitis ir AB „Lytagra“ direkto-rius A. Balsys. Akmenyje iškalti tokie žodžiai: „Čia, Ringovės kaime, 1863 m. gruodžio 17 d. buvo suimtas kunigas Antanas Mackevičius, vienas sukilimo vadų prieš nuožmią Rusijos priespaudą. Nužudytas Kaune 1863 m. gruodžio 28 d.“ Kelininkai pasirūpino šlaito sutvir-tinimu akmenimis ir laipteliais. Niekas neprisimena, kas iškalė šiuos žodžius. Kažkas surado Dailės instituto studentę, kuri sutiko be atlygi-nimo iškalti tekstą, o A. Danusevičius net jos vardo nepaklausė – ma-tyt, per daug tada buvo rūpesčių. Užrašą sugalvojo Janina ir Aloyzas Danusevičiai.

Netoliese esančiai Saulėtekio pagr. m-klai suteiktas Antano Macke-vičiaus vardas.Ringovės piliakalnis.

Kunigo Antano Mackevičiaus, 1863 m. sukilimo vado suėmimo vieta – Ringovės urėdijos namelis. Paminklinis akmuo. 3 km nuo Vilkijos į Seredžių.

EDUKACINĖ PROGRAMA„MAIRONIO KELIAS Į MOKSLĄ“

Buvusios Vilkijos apylinkių

seniūnės Janinos Marcinkevičienės sodyba Ringovės

kaime prie Nemuno.

Nuo Ringovės iki Vilkijos nutiestas pėsčiųjų ir dviratininkų takas. Ringovėje numatoma programos „Maironio kelias į mokslą“ poilsio pažintinė vieta.

16

Sandrava

Armand KrivojKlaipėda

Liūdesys širdyje

Lietuva, į ką Tu panaši,Kur Tavo širdis, kur Tavosielos grožis?

Net Dievas verkia ir verkia,Tik retkarčiais nubraukdamassielos kančias ir padovanodamaspilną žaižaruojančių spindulių puokštę.

Atrodo, tas rojus žibės visą amžinybę.Atrodo, jog išnyks visas blogis irviešpataus gėris ir taika.Tačiau...Demonai mus meta nuo šlaito,įsiraizgę kaip kokioje konservų dėžutėjediktuoja pasakas painias. Nykstamūsų galia, nyksta mūsų dvasia.

O Lietuva, atverki savo sielą,sunaikinki tą beribį liūdesį.Sujunkime savo širdis irdekime Amžinąja liepsna.

Juk mūsų tiek nedaug.Atrodo, viskas nukris bedugnėn.Bet mūsų širdys vieningosir galingos.

Degantis kraujas ir begalinėmeilė tėvynei suteiks mumspergalę.Nušviesim visą tautą.Ir visi kartu skrisime Saulės taku.Juk esame viena žemė, viena tauta,viena Lietuva...

Gintarė LiakaitėRaseinių r. Ariogalos gimnazija

Rauda

Saulele motule, Tavo kasos geltonos,Saulele motule, kai giedi tu G tonu.Saulele motule, o kai leidies liūdna,

Saulele motule, nusidažo plaukai raudonai.Saulele motule, kai miegi naktimis,Saulele motule, aš giedu mintimis.Saulele motule, savo raudą tylią,

Saulele motule, dovanoju nebyliai.Saulele motule, man minčių milijonas,Saulele motule, Tavo kasos geltonos.

***

Lašas po lašoKrenta ant stiklo.

Jie duonos neprašo,Šlapią langą paliko.

Ir aš kaip lašasKrentu ir krentu,Tik visko prašau,Niekad nelieku.Buvau aš čia,

Bet nieko neliko,Išėjau lyg rūkas,

Palikęs rytą.Kada sugrįšiu

Dar čia, nežinau,Bet grįžus prašysiuDaugiau ir daugiau.

Gyventi čia, dabar

Kaip pavadinti žmogų, neturinį sėkmės,Bet laimės gabalėlių jis randa iš esmėsPuodelyje arbatos ar laužo šviesoje...

Nors ir kai nieks nemato, jis verkia tamsoje.

Pablukusiais paveikslais nukabinėtos sienos,Paniurusiais peizažais išmargintos jo dienos,Tačiau jo laimės kreivė vis bėga, nesustoja,

Pašėlusi ta deivė – fortūna vis kvatoja.

Jam iš tiesų nesiseka, bet jis vis tiek laimingas.

Galbūt todėl nusisuka sėkmė – ji principinga.O žmogiškosios laimės, jos ne per daug, ne

per mažai,Įkvėptas visko baimės, alsuoja jis lėtai.

Alsavimas ritmingas ir tikslas jo aiškus:Žmogus tik bus laimingas, gyvendamas

ramus.Nors ir fortūna suksis kelis šimtus darkart,

Bus žmogiškasis tikslas – gyventi čia – dabar.

Justas JasėnasZarasai

Amžinasis Įsišaknijimas

Šių metų Nacionalinė bibliotekų savaitė buvo pradėta kilnia akcija – vidurdienį susi-rinkę žodžio ir knygos bičiuliai skaitė Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Ne vien skaitė, bet ir jo knygas laikė rankose taip lyg ir atverdami tą milžinišką tikrumos ilgesį, troškimą prisiliesti, priartėti dylančioje, suskilusioje kasdienybėje prie amžinųjų temų. Kiekvienas tądien turėjo ką pasakyti, pasidalyti, praturtėti pats ir pratur-tinti kitus įžvalgomis. Kam koks posmas širdį prakalbinęs, kas studijų metais Just. Marcin-kevičiaus žodžiuose atramos ieškojęs, kas su autoriumi susitikęs poezijos vakare, vaidinęs jo „Mindaugą“, „Mažvydą“ ar „Katedrą“. Kam iš viso jo kūryba buvo ir tebėra geroji namų dvasia, sąžinė... Tokie sustojimai, man regis, atveria akis, apvalo nuo miglų, sutaurina, ne-prabėga paviršiumi, prikviečia prasmę.

Man pačiam Just. Marcinkevičiaus kūryba sušvito paskutiniaisiais studijų metais Semi-narijoje, kai skausmingai ieškojau būdų, pa-dėsiančių tarnystėje ateiti ir būti žmonių ben-druomenėje, kai vyliausi, jog pats buvimas netaps dogmatinis, fasadinis, lėkštas šaltumas, bet veiklus, vaisingas, o pirmiausia – žmogiš-kas. Su poete iškalbos meno dėstytoja Meile Kudarauskaite turėjom drąsos pastatyti mažytį spektakliuką iš „Pažinimo medžio“. Dar ir da-bar jautrūs paskutinieji žodžiai iš „Paskutinio Širvydo pamokslo“: „Ant, kraujas, kaip gyvas nuvingiavęs grindimis, sustojo prie nukritusio Žodyno ir, kiek palaukęs, įžengė į jį“. Arba vėl iš „Epilogo“: „Anava, ar tik ne Daukantas? Nu-bėk, vaikeli, įduok jam kokį žodį, kol dar tu-rim“. Gražiausiai Just. Marcinkevičiaus tekstus skaitydavo Laimonas Noreika tuomet dar sau-

Karolina RauličkytėAlytaus r. Panemunės vid. m-kla

DilemaMano namie –Trys kėdės.Viena skirta – vienatvei,Antroji – išpuikėlei meilei,O trečioji palikta paslaptingajai prigimtiesKlausimo viešniai.

Susimąstau... Ant kurios keliųŠiandieną man prisėsti?

Juk žmogaus gyvenimasTaip surėdytas, kad patsNetikėdamas tampiSavo sukurto labirinto kaliniu.

Štai stoviu tarpduryje,O virtuvėje gerbiamos viešniosSu kavos puodeliaisMoja man prieitiIr prisėsti.

Tik... ant kurios?

***

Karolina RauličkytėAlytaus r. Panemunės vid. m-kla

PienėsVaikščiojau miesto gatvėmis Be tikslo.Kojos žino, kur eiti,Tik galva šiandien paklydus.

Nešama inercijos pasiekiau50 pėdų aukštį virš medžių –Aukščiau visko.

Stebėjau miško žibintus:Tai uždegdavau,Tai užgesindavauJuos akimis.Taip bežaisdama tolumojeIšvydau pienes,Tokias tyrai geltonas.– Stipruolės, – pagalvojau. –Vienintelės tesugebaŠviesti ryškia spalvaNiūriame miesto pasauly...

***

17 p.

Mūsų kūryba

17

Sandrava

sakimšuose žmonių kaimų ir miestelių kultūros namuose ar didžiosiose scenose. Šiurpą kelia Vytauto Paukštės sukurtas Mažvydo vaidmuo ir finalinėje dalyje tarti mokomas žodis LIE – TU – VA. Tik tada drebėdamas imi suvokti, kas tas kraujas, pienas, žemė, kad sunku, bet oru būti lietuviu. O kiek tekstų dainuojama. Jau net ne-bežinom, kas juos parašė, nebeklausiam.

Man vis atrodo, kad Just. Marcinkevičius įspūdingas ne vien programinėmis kalbomis

Kaimyninis Pasvalio kraštas tikrai gali didžiuotis žymiais žmonėmis, daug davusiais Lietuvai. Tai Petras Būtėnas, Julijonas Lindė-Dobilas, Kazimieras Paltarokas, broliai Jonas ir Petras Vileišiai. Todėl karštą birželio 7 dieną kelių Panevėžio miesto mokyklų mokiniai, Lietuvių kalbos draugijos nariai bei jiems prijaučiantys išvyko pakeliauti po šį kraštą. Svarbiausias tikslas – aplankyti žymaus lietuvių kalbininko, visuomenės veikėjo Petro Būtėno gimtinę bei paminėti šio žymaus žmogaus 115-ąsias gimimo metines.

Nors birželio saulė neįtikėtinai kaitino, termometras rodė apie 30 laipsnių karščio, negalėjome praleisti galimybės aplankyti ne tik Petro Būtėno gimtinę Dovydų kaime. Vienas iš labiausiai patikusių dalykų – Petro Būtėno sūnaus dalyvavimas pažintinėje kelionėje. Donatas Būtėnas supažindino su kalbininko gyvenimu. Be abejonės, neišdildomą įspūdį paliko šio kaimo aplinkos paprastumas bei gaivus oras. Toje pat kaimo gatvelėje aplankėme Julijono Lindės-Dobilo sodybvietę, kaimo kapinaites. Negalėjome nestabtelėti ir prie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės paminklo Joniškėlyje, savanorių kapų Pušalote. Sužavėjo Pasvalio viešosios bibliotekos, kurioje dirbo Lietuvos išeivijos rašytojas Marius Katiliškis, darbuotojų entuziazmas. Šioje bibliotekoje įdomu buvo apsilankyti Mariaus Katiliškio atminimo kambarėlyje bei pasiklausyti šio krašto dainų, užrašytų Panevėžio krašto tautosakos rinktinėje.

Labai džiaugiamės, kad kartu su mumis keliavo žinomas Panevėžio pedagogas Eugenijus Urbonas, kuris savo šmaikštumu ir istoriniais pasakojimais paįvairino pažintinę kelionę. Taip pat tikimės, kad tai ne paskutinė kelionė, į kurią pakvietė Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyrius. Tokių išvykų metu jauni žmonės yra supažindinami su garsiais Lietuvos žmonėmis bei žymiomis savo krašto vietomis.

Justina MažeikaitėPanevėžio „Minties“ gimnazijos gimnazistė

Pas kaimynus pasižvalgyti ir svarbių datų pažymėti

16 p.

Sąjūdyje (nors ir tuo!), bet pirmiausia tas uni-kalumas atsiskleidžia asmeniniuose pasirinki-muose, pozicijoje, gebėjime pačiam grįžti ir kitus iš naujo grąžinti prie svarbiausių tautos orientyrų, vertybinių moralės aukštumų, žmo-gaus žmogiškosios, nesugadintosios, nesujauk-tosios prigimties. Vėl prisiartino tinkamas me-tas skaityti, vėl grįžti, naujoje šviesoje bandyti suvokti, permąstyti žemės, motinos, kalbos, žo-džio, atlaidumo, susitaikymo temas. Kad tik jos nevirstų trafaretais, pamaldžiomis, tuščiomis frazėmis. Turbūt tos temos tik tada ir gyvos, gyvybingos, kai stengiamės tikroviškai mylėti,

kantriai dirbti, laukti, neprisirišti prie tamsos ir nuoskaudų. Tik tuomet visa atgyja, sužydi, su-veši. Kaip ir paties Just. Marcinkevičiaus gyve-nimas, išėjimas simbolinę dieną... Kai buvimas orus, po mirties neištinka Čičinsko likimas. Niekas nieko nebeieško, nebesiknaisioja tikė-damasis pikantikos, nebekedena plunksnų.

Gal ir didžiausias mūsų paminklas jam bus paprastas ir sunkus – jei įsipareigosim skaityti ir perskaitytais dalykais dalytis, kūrybingai, są-moningai, veikliai gyventi. Amžinai įsišaknijęs lietuvių literatūroje tas jo balsas kviečia ir mus įsišaknyti, skaidriai augti, visada būti gelmėje.

Lietuvos maironiečių draugijaMaironio 150-mečio (2012-11-02) sutikimo planas

1. Baltų vienybės diena Raseiniuose, Betygaloje, Ariogaloje. 2011 m. rugsėjo 22 d. Raseinių rajono savivaldybė ir mokyklų maironiečiai.2. Meninio skaitymo ir dainuojamosios poezijos šventė, skiriama Maironio 150-mečiui, Vilniaus Žemynos gimnazijoje. 2011 m. lapkričio mėn.3. „Maironio kelias per Lietuvą“ (parengiamieji darbai):3.1. „Maironio kelias į mokslą“ (Bernotai–Betygala–Ariogala–Čekiškė–Seredžius–Ringovė–Vilkija–Raudondvaris–Kaunas). Ringovėje, kur gražus piliakalnis ir kunigo 1863 m. sukilimo vado Antano Mackevičiaus suėmimo vieta, atokvėpis prie Nemuno ir šimtamečio miško, klėtelės su Maironio ir Maironiečių draugijos 20 metų veiklos ekspozicija įrengimas. Maršruto knygos-vadovo rengimas 2011 m., leidyba 2012 m. I ketv. Minėtų vietovių lankstukų leidyba 2012 m.3.2. Rytų Lietuvoje – Maironio jubiliejaus šventė „Ant Drūkšės ežero“ (Zarasų, Utenos, Rokiškio rajonų bendra programa). 2012 m. birželio mėn. Savivaldybės ir maironiečiai.3.3. Vidurio Lietuvoje – šventė Krekenavoje (Panevėžio r.), kur Maironio gyventa 1915–1918 m. Konferencija ir jungtinė Panevėžio miesto ir rajono programa. Panevėžio miesto, Panevėžio rajono savivaldybės ir maironiečiai.3.4. Maironis Tytuvėnuose (Kelmės r.). Šiaulių krašto Maironio 150-mečio minėjimas. 2012 m. rugsėjo mėn. Šiaulių miesto ir Kelmės rajono savivaldybės, maironiečiai3.5. Maironio jubiliejaus šventė Palangoje, prie Birutės kalno – „Man krūtinę užliek savo šalta banga“. 2012 m. rugpjūčio 13 d. Maironiečių draugija ir Klaipėdos rašytojų sąjunga.3.6. Siūlomi Maironio minėjimai vietose (Telšiuose ant Šatrijos kalno, Jurbarke, Vilkaviškyje, Birštone–Alytuje ir kt.)4. „Pavasario balsų“ poezijos konkursas Trakuose ir didelė jaunimo šventė Trakų pilyje „Pilis, tu tiek amžių praleidai garsiai“. Poezijos knygos „Žodžių žydėjimas“ leidyba. Dainuojamosios poezijos konkursų laureatai, skaitovai, jauni aktoriai ir draugijos bičiuliai Tomas Vaisieta, Danielius Sadauskas, Operos ir baleto teatro atstovai. 2012 m. balandžio 23 d. (Jurginės) arba gegužės mėn. pradžioje.5. Mokyklų maironiečių ir kitų moksleivių pažintinės edukacinės išvykos Maironio keliu Pasandravys–Bernotai–Kaunas. 2012 m. gegužės–spalio mėn.6. Lietuvos maironiečių vadovų ir lyderių, konkursų laureatų išvyka po LDK pilis Ukrainoje (iki Maironio jaunystės miesto Kijevo). 2012 m. liepos mėn.7. Maironiečių draugijos 20-mečio veiklos istorijos knygelės leidyba. 2012 m. balandžio mėn.8. Lankstuko „Maironio gimtinė (Pasandravys–Bernotai–Betygala)“ leidyba. 2011 m.9. Maironio gyvenimo ir veiklos akcentų parengimas bažnyčiose, mokymo įstaigose, muziejuose (Kaunas, Betygala, Krekenava, Panevėžys, Raseiniai, Troškūnai ir kt.).10. Laikraščio „Sandrava“ leidyba (publikacijos iš „Maironio kelio“ ir kitų su jo gyvenimu susijusių vietų).11. Mokyklose steigiamos Maironio ekspozicijos (dalį nuotraukų atsiųsime el. p.), rengiami konkursai, minėjimai, Maironio kūrybos inscenizacijos, ištraukos iš dramos veikalų ir kt. 2012 m.12. Dalyvavimas Maironio minėjimuose Vilniuje, Kaune ir jo gimtinėje. Siūlome skaitovus, dainuojamosios poezijos konkurso laureatus įtraukti į minėjimų programas Maironio vietose užsienyje (Latvijoje – Mintaujoje, Rygoje, Ukrainoje – Kijeve, Rusijoje – Peterburge, Šveicarijoje, Lenkijoje – Punsko ir Seinų krašte). 2012 m.13. Maironio diena Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje. 2012 m. spalio mėn.14. Vilniuje tradicinė konferencija Universitete „Maironis – tautos dvasios žadintojas“. 2012 m. vasario 10 d.15. Baltų vienybės dienai ir tautos kovų istorijai Maironio kūryboje skirtas sambūris Poeto 150-mečiui Raudondvaryje (Kauno r.). 2012 m. rugsėjo 22 d.Manome, kad vietose draugijos renginiai bus remiami savivaldybių, organizuojami kartu su kultūros įstaigomis. Didžiuosius draugijos renginius rems Kultūros ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Jaunimo reikalų departamentas.

Draugijos pirmininkas Eugenijus Urbonas. 2011-08-01

KRONIKA

18

Sandrava

Rugpjūčio vidury į paskutinę žemiško gy-venimo kelionę palydėjome velionę lietuvių kalbos mokytoją Danguolę Mažuikienę. Palydėjome kolegę, kuri labai sunkiai, tačiau itin visuomenei ir jos kultūrai reikalingai ir prasmingai gimtosios kalbos ugdymo misijai, Kupiškio krašto mokinių ugdymui paskyrė beveik 50 gražiausių turiningo ir prasmingo savo gyvenimo metų. Mokytojos veikla ir jos trukmė liudija, kad netekome mokytojo

profesijai atsidavusios, mokytojo profesiją mylėjusios, mokytojo profesiją branginusios, mokytojo profesijos vardą puoselėjusios ir savo gyvenimo pašaukimui ištikimai tarnavusios kolegės.

Net 35 metus skyrė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos pareigoms Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Nuoširdžiai ir sėkmingai vadovavo maironiečių veiklai. Ir išėjus į užtarnautą poilsį mokytojai dar ne vienerius metus pakako energi-jos sėkmingai darbuotis kitose rajono mokyklose.

Tikime, kad visų, pažinojusių velionę Danguolę, atmintyje ilgai išliks šilti prisiminimai apie šalia jos praleistą laiką ir kartu su ja nuveiktus darbus.

Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus g-jos bendruomenė

Gegužės 27 diena mokykloje buvo nepaprasta – vyko Maironiečių būrelio įkūrimo šventė. Šešiolika 7–10 klasės mokinių, susipažinusių su Maironio gyvenimu ir veikla, Lietuvos maironiečių draugijos įstatais, prisiekė eiti Maironio keliu, puoselėti gerąsias vertybes. Šia proga išleistas mokyklos laikraščio „Po skambučio“ specialus numeris: rengiamės įkurti Maironiečių būrelį. Mokiniai galėjo susipažinti su svarbiausiais Maironio gyvenimo ir kūrybos momentais, Lietuvos maironiečių draugijos veikla. Artėjant Maironio 150-osioms gimimo metinėms, parengėme interviu su keletu mokyklos mokytojų ir darbuotojų apie Maironį, jo poeziją ir kt. Direktorė pasidalijo įspūdžiais apie renginį, kuris vyko Kaune, kur buvo pristatyta edukacinė programa „Maironio kelias“. O kiek įspūdžių paliko pradinių klasių mokiniams kelionė į Maironio tėviškę...

Maironiečių būrelio įkūrimo šventė buvo įspūdinga: skambėjo Maironio dainos, eilės, šokome lietuvių liaudies šokius, visi sveikino naujuosius maironiečius, kurie gavo pažymėjimus, pasipuošė gražiomis žaliomis skarelėmis su maironiečių ženklu. Tai, kaip teigė mokyklos direktorė, – istorinis įvykis mūsų mokykloje.

Po savaitės į Juodaičių poetų knygos šventę atvykęs Draugijos vadovas maironiečiams įteikė Draugijos ženkliukus.

Daiva PiragienėJuodaičių pagr. m-klos maironiečių vadovė

Maironiečių būrelio įkūrimo šventėJuodaičių pagrindinėje mokykloje

Minara MatulionytėPanevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos absolventė, studentė

Prisiminimų ir padėkos žodisGera ir vėl ne tik sklaidyti „Sandravos“ puslapius, bet ir lieti čia savo

mintis. Buvau paprašyta kaip Alumnų draugijos narė tarti savo žodį, tad noriu pasidalyti savo gražiais patyrimais, kuriuos man suteikė dalyvavimas maironiečių veikloje, bei tarti padėkos žodį.

Man, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto antro kurso studentei, malonu prisiminimais grįžti į laikus, kai mokydamasi Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje kartu buvau ir aktyvi maironietė. Dabar galiu ne tik viską prisiminti, bet ir vertinti, kuo mane kaip asmenybę praturtino maironiečių veikla.

Mano kaip maironietės krikštas įvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur vykusioje konferencijoje „Mano gimtinės tautosaka“ teko pristatyti Eugenijaus Urbono sudarytą knygą. Šios konferencijos metu supratau, kad tautosaka yra gyva ne tik knygose, bet ir mūsų senolių lūpose. Jie dar nepamiršę pasakojimų ir dainų, kurias girdėjo iš savo tėvų, o dabar gali visa papasakoti jauniesiems maironiečiams. Šios konferencijos svečias buvo poetas Marcelijus Martinaitis, kuris skaitė keletą savo eilėraščių. Labai džiaugiausi galėdama sėdėti prie vieno stalo su šiuo gerbiamu žmogumi, kurio poeziją mėgau skaityti. M. Martinaitis buvo ir kitos konferencijos, kuri vyko VU Filologijos fakultete, svečias. Tada teko garbė klausytis jo pasakojimų apie senąją būtį, kuri perteikta Petro Repšio freskose. Tai buvo mano pirmoji pažintis su mitologija, kuri mane labai sudomino. Supratau, kad neretai literatūroje reikia ieškoti daug gilesnių prasmių, suvokti senąją pasaulėjautą, sakralumą, žemdirbiškąją sampratą. Vėliau šis suvokimas labai pravertė vyresnėse klasėse, analizuojant lietuvių novelistų, ypač R. Granausko ir J. Apučio, kūrybą.

Vienas iš gražiausių prisiminimų – trumpa viešnagė pas šviesaus atminimo rašytoją Juozą Aputį jo sodyboje Zervynų kaime. Buvo gera pabendrauti su šiuo nusipelniusiu rašytoju, kuris džiaugėsi, kad lankome tokias ,,liekanas“ kaip Zervynos, mat, anot J. Apučio, greitai ir šis kraštas praras savo unikalumą, nes visur vis skverbiasi modernioji civilizacija. Tada dar nesupratau, kiek daug šiuose žodžiuose tiesos, bet aš, kaip būsima teisininkė, stengsiuosi, kad teisingumas imtų viršų ir toks etnografinis kaimas kaip Zervynos išsaugotų savo dvasią tokią, kokią man teko pažinti, t. y. kupiną sakralumo, ramybės ir gamtos harmonijos, įsiliejančios į senąsias kaimo sodybas.

Gera prisiminti Jurgines, Baltų vienybės dieną. Tik būdama maironietė tokių pat jaunų žmonių būryje pirmą kartą minėjau šias šventes. Tada kaip niekada stipriai užplūsta meilės Tėvynei jausmai. Pamenu, kai netoli Maironio vaikystės žemės – Betygaloje – minėjome Baltų vienybės dieną. Visi, susikibę rankomis, apjuosėme Betygalos piliakalnį, kurio viršūnėje degė Krivio Krivaičio aukuras, dainavome patriotines dainas ir didžiavomės lietuviais būdami.

Taigi tariu nuoširdų padėkos žodį visiems maironiečiams, su kuriais tiek daug visko patyriau, draugijos pirmininkui Eugenijui Urbonui už norą puoselėti mūsų pilietiškumą, einant Tėvynės ir literatūros pažinimo keliu, taip pat draugijos sekretorei Birutei Goberienei, kuri atlieka sunkius darbus dėl sėkmingo draugijos gyvavimo, ir, žinoma, dėkoju savo lietuvių kalbos mokytojai Onai Žiukienei, kuri pirmoji subūrė maironiečių būrelį mūsų gimnazijoje. Didžiuojuosi savo kaip maironietės patirtimi, kuri sustiprino mano meilę Tėvynei – tai vertybė, kuri buvo svarbiausia ir pačiam Maironiui.

Aldona ZimnachaitėKauno Juozo Urbšio katalikiška vid. m-kla

Kauno maironiečių tiriamųjų darbų konferencija „Maironis ir Kaunas“ – Lietuvos maironiečių draugijos edukacinės

programos „Maironio keliu į mokslą“ dalis(Skiriama artėjančioms Maironio 150-osioms gimimo metinėms)

Pranešimą „Kauno literatūrinių gatvių slėpiniai ir atodangos“ skaitė 5c klasės moksleiviai Karolis Bukauskas, Lukas Garliauskas, Merūnas Insoda, Aidas Milčius – projektinio darbo „Literatūrinės gatvės“ dalyviai. Jie atliko užduotis: išsiaiškino, kiek Kaune yra gatvių, pavadintų rašytojų vardais; pasirinko vieną gatvę, pavadintą rašytojo vardu, išsiaiškino, kiek gatvėje / Kaune yra akcentų, įamžinančių rašytojo atminimą (pvz., muziejus, paminklas, lentelė), surinko informaciją apie rašytoją (biografija, kūryba, kūrybos savitumas, įdomybės), parašė laišką rašytojui, nurodyė šaltinius (knygas, interneto puslapius, straipsnius), naudotus renkant informaciją apie rašytojus.

KRONIKA ALUMNŲ tribūna

19

Sandrava

Dalyvavo per 600 šalies miestų ir rajonų mokyklų maironiečių. Jurginių švente Aly-tuje rūpinosi Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas ir vyr. specialistė Dalia Milkevičienė, Lietuvos maironiečius svetin-gai priėmė Alytaus miesto mokyklos: Adol-fo Ramanausko-Vanago, VšĮ Šv. Benedikto gimnazijos, Dzūkijos, Vidzgirio pagrindinės mokyklos.

Šventinėje programoje dalyvavo Alytaus rajono Butrimonių gimnazijos maironiečiai, merginų choras, Daugų Vlado Mirono gim-nazijos, Alovės, Venciūnų pagrindinių mo-kyklų maironiečiai, Alytaus jaunimo centro dainų ir šokių ansamblis „Tarškutis“, VšĮ Šv.

KULTŪRA

Jurginės Alytaus mieste

Benedikto gimnazijos cho-ras, Alytaus „Drevinuko“ teatras.

Šventę vedė Emilija Ka-zakevičiūtė ir Liutauras Pa-lionis, Alytaus Adolfo Ra-manausko-Vanago gimnazi-jos IIIg kl. mokiniai.

Šventinę mugę organi-zavo Aytaus dailiųjų amatų mokykla.

Buvo aptartas „Pavasa-rio balsų“ prof. Vandos Za-borskaitės vardo poezijos konkursas. Dėkojame kon-kurso mecenatui Zarasų kunigui Justui Jasėnui. Laureate tapo Alytaus Panemu-nės vidurinės mokyklos XII kl. mok. Karolina Rauličkytė (mokytoja Birutė Pakėnienė).

Kupiškio rajono Terpeikių kaime užaugo žymūs Lietuvos sportininkas Virgilijus Alekna, olimpinis disko metimo čempionas. Kairėje Aleknos tėvai Janina ir Stanislovas, viršuje motinos brolis Rimantas. Garsusis disko me-tikas labai panašus į savo genties žmones.

Benedikto Kemzūros šeima pirmose rungtynėse su britais Panevėžio arenoje 2011-08-31. Kairėje vyresnysis sūnus Ge-diminas su šeima. Dešinėje Kęstučio žmona Daiva su dukra Rūta.

E. Urbono nuotraukos

Maironio atminimas

Atminimas – tai labai svarbu, tai išlikimas, tai buvimas šalia.

Poetas Jonas Mačiukevičius Betygalos himne atminimą apibūdina šiais žodžiais:

Čia pilkalniai dunkso ir praeitį menaMaironio takai amžini, amžini.

Atminimas – ir Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia, kurioje Maironis paskutinį kartą lankėsi 1931 m., kai senu keliu pėsčias su betygaliečių palyda ėjo prie jo apdainuotos Dubysos, o pakelyje pailsėjęs prie Šv. Jono, dabar Maironio, šaltinėlio. Čia gerbiamą svečią pasitiko Betygalos dainininkai – giedo-riai, sugiedodami „Lietuva brangi“ Šaltinėlis ir šiandien labai mėgstamas betygaliečių, svečių ir praeivių, nes čia galima atsigaivinti šaltu vandeniu, pailsėti, susipažinti su Mairo-nio gyvenimu ir kūryba. Mokytojas Antanas Juška 1993 m. restauruodamas šaltinėlį ant grindinio plytelių iškalė pagrindines Mairo-nio gyvenimo ir kūrybos datas.

Atminimas – Betygalos miestelio centre

stovintis senasis tarpukario Lietuvos Be-tygalos valsčiaus valdybos pastatas, statytas beveik prieš 100 metų, kuriame pabuvojo Maironis. Betygalos bendruomenė, sukaupusi daugelio žmonių pagalbą ir didelį norą, restau-ravo šį pastatą . Nuo 2004 m. čia yra Betyga-los bendruomenės namai, dabar betygaliečiai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad gali eiti Maironio pramintu keliu.

Netoli Betygalos prie Dubysos Maslauskiškių kaimas, kur yra Maslauskiškių vandens malūnas (technikos paminklas), buvęs Onos ir Aleksandro Bodendorfų nuosavybė. Šiandien sūnus Albertas Bodendorf, gy-venantis Vokietijoje, bet dažnai būnantis Maslauskiškiuose, gyvai prisimena, kai būdamas vaikas matydavo Maironį, ateinantį į svečius, geriantį mamutės paduotą pieną, rodo medį šalia Dubysos, prie kurio sėdėjo ir rašė Maironis.

Betygaliečiai kūrybingi žmonės. Mairo-nio atminimą jie įamžino vidurinei mokyklai suteikdami poeto Maironio vardą, įkurdami joje kuklų Maironio muziejėlį, kuris žinomas

ne tiktai Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių, nes jame lankėsi ir poeto žodžiais žavėjosi ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai, australai, austrai, lenkai ir kiti. Šitaip ir įsiamžina poeto atmini-mas žmonių širdyse.

Pats didžiausias atminimas – Maironio tėvų Onos ir Aleksandro Mačiulių, seserų Marcelės ir Kotrynos amžino poilsio vieta Betygalos Piliakalnio kapinėse. Čia praeidamas žmogus sustoja, nulenkia galvą, sukalba „Amžiną atilsį...“, nes to prašoma paminklo užraše.

Jau 150 metų saugome Maironio atminimą, kad jis išliktų, persiduotų iš kartos į kartą. Lankykime Maironio kraštą, eikime, važiuokime Maironio keliais, dainuokime jo dainas, giedokime jo giesmes, skaitykime poezija, pajuskime Maironio dvasią ir pasi-jusime stiprūs. Mes Maironio žemės žmonės, mes Lietuva, o juk Lietuva ir Maironis – tai vienas šventas žodis.

Gema RačienėKaimų bendruomenės „Betygala“

pirmininkė

SPORTAS

Draugijos tinklalapis http://maironieciudraugija.lt. Medžiagą tinklalapiui siųsti: el. p. juditasakaliene@yahoo.com

20

Sandrava

Laiškas iš www.elibrary.ltLaikraštį „Sandrava“ skaito lietuviai, gyvenantys

užsienyje.Kiekvienas naujas laikraščio numeris sukelia didelį

susidomėjimą, nes tuo metu pagausėja prisuijungusių ir atsisiunčiančių laikraščio el. versiją skaitytojų skaičius.

Vidutiniškai kiekvieną numerį perskaito keli (maždaug 5) tūkstančiai skaitytojų.

Pagarbiai Algirdas Aušra

„Sandravą“ galite skaityti www.elibrary.ltDRAUGIJOS CENTRAI

1. Panevėžio Vytauto Žemkalnio g-ja, tel., faksas (8 45) 46 65 21, rastine@zemkalnio.panevezys.lt2. Kauno Maironio universitetinė g-ja. Tel. (8 37) 42 30 51, el. p. mgimnazija.@takas.lt3. Raseinių centras – Prezidento Jono Žemaičio g-ja. Tel. (8 428) 51 991, el. p. raseiniugimnazija@erdves.lt4. Šiaulių Gytarių vid. m-kla. Tel. (8 41) 51 00 255. Vilniaus Žemynos g-ja. Tel. (8 5) 240 0561 el. p. rastine@žemynos gimnazija.vilnius.lm.lt6. Alytaus r. Butrimonių g-ja. Tel. (8-31) 56 13 99, el. p. bvm.@post.omnitel.net7. Utenos „Saulės“ g-ja. Tel. (8 389) 61 529, el. p. saulesg.@utena.lm.lt8. Vilkaviškio r. Sūdavos vid. m-kla. Tel.: (8 686) 81 035, (8 600) 35 851 9. Telšių Vincento Borisevičiaus katalikiškoji gimnazija. Tel. (8 444) 60 212, el. p. tvbkg.@takas.lt

Redaktorius, draugijos vadovas Eugenijus UrbonasŽemaičių g. 19-3, LT-36120 Panevėžys.

Tel. (8 45) 43 22 77, 8 682 34 244.Draugijos sekretorė: tel. 8 682 40 911

El. p. birute.goberiene@panrs.lt

Rinko ir spausdino UAB „Panevėžio spaustuvė“Beržų g. 52, Panevėžys. Apimtis 2 sp. l. SL 462.

Tiražas 1500. Užs. Nr. 721

SANDRAVANr. 2 (54)

RedkolegijaA. Anulienė, B. Goberienė, J. Jasėnas,

K. Kapočiūtė, M. Karpavičienė, D. Urbonienė, D. Mikšienė, R. Žėkaitė

Dėkojame atsiuntusiemsir tvarkiusiems numerio medžiagą.

Nuotr. E. Urbono ir kt.

Aplankykime Aplankykime Aplankykime Aplankykime Aplankykime

Rėmėjai

Turtingas eksponatų žymių Lietuvos kultūros veikėjų Antano ir Jono Juškų kraštotyros muziejus Vilkijoje. E. Urbono nuotraukos

Dabar Ariogala garsi kasmet vykstančiomis Politinių kalinių ir tremtinių dainų šventėmis. Šventės dalyviai Dubysos slėnyje 2011-08-06.

Iš Nemuno prieplaukos Vilkijoje plaukdavo Maironis į Kauną.

Švietimo irmokslo

ministerija

Melnragės stovykla. Prie Martyno Mažvydo paminklo Klaipėdoje. 2011-08-10–15.

Čia žuvo Juozas Čeponis, Vincas Žitkauskas ir Antanas Mileris.Tik 2 km nuo Juodaičių buvo Vaidoto partizanų bunkeris – spaustuvė. Jokimų sodyba.