1 seminaras

1 seminaras. Laisvas prekių judėjimas

1. Draudimas taikyti laisv ą preki ų jud ė jim ą ribojan č ias taisykles. Fiskaliniai (tarifiniai) ir nefiskaliniai (netarifiniai) laisvo preki ų jud ė jimo apribojimai. Kli ū ties laisvai prekybai s ą voka.

Bendrijos pagrindas yra vidaus arba bendroji rinka, kurioje centrinę vietą užima laisvas prekių judėjimas. Prekybai tarp valstybių narių skatinti ir sukurti bendrą prekybos erdvę visų pirma buvo būtina panaikinti muitus – vieną seniasių rinkos apsaugos priemonių. Todėl Sutartyje buvo įtvirtintas bendrosios (vidaus) rinkos sukūrimas:

23 straipsnis (ex 9 straipsnis)

1. Bendrija grindžiama visą prekybą prekėmis apimančia muitų sąjunga, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi jiems lygiaverčiai mokesčiai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendras muitų tarifas.

Muitų sąjungos apibrėžimas suponuoja vidinį ir išorinį aspektus:

a. vidinis aspektas – uždraudžiami importo ir eksporto muitų mokesčiai bei jiems lygiaverčiai mokesčiai


Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami importo ir eksporto muitai ar jiems lygiaverčiai mokesčiai. Šis draudimas galioja ir fiskalinio pobūdžio muitams.

b. išorinis aspektas – santykiuose su trečiosiomis šalimis nustatomi bendri muitų tarifai, kurie yra dalis bendrosios prekybos politikos:


Pagal bendrąjį muitų tarifą mokėtinus muitus remdamasi Komisijos pasiūlymu ir spręsdama kvalifikuota balsų dauguma nustato Taryba.


1. Bendra prekybos politika grindžiama vienodais principais, ypač keičiant muitų tarifų normas, sudarant muitų tarifų ir prekybos susitarimus, siekiant suvienodinti liberalizavimo priemones, eksporto politiką ir prekybos apsaugos priemones, kurios, pavyzdžiui, taikytinos dempingo ar subsidijų atvejais.

Tačiau vien muitų draudimais ir bendrąja prekybos politika (muitų sąjungos įkurimu) laisvo prekių judėjimo užtikrinti nėra įmanoma. Europos Bendrijos valstybės narės taip pat įsipareigojo pašalinti kvotas bei bet kokias užslėptas netarifinio pobūdžio kliūtis, įvardindamos tai kiekybiniais importo apribojimais ir lygiaverčio poveikio priemonėmis:


Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.


Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai eksporto apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.

Muito mokesčio draudimas užtikrino tik vieno, nors ir ypač svarbaus tarptautinėje prekyboje, mokesčio panaikinimą. Buvo būtina uždrausti visus kitus mokesčius, kuriuos valstybės narės galėtų įvesti, siekdamos apsaugoti savo rinką, sukurdamos palankesnes sąlygas valstybėje narėje pagamintų prekių pardavimui ir apsunkindamos kitose valstybėse narėse pagamintų prekių prekybą. Todėl Sutartyje buvo įtvirtintas draudimas nustatyti kitus mokesčius, kurie būtų daugiau palankūs vietinėms, nei kitų valstybių narių prekėms: draudžiama tokia vidaus mokesčių sistema, kurioje mokesčiai įvežamai prekei būtų didesni nei panašiai vietinei prekei arba suteikia vietinėms prekėms netiesioginę apsaugą:


Jokia valstybė narė tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių jokiais savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietinius gaminius.

Be to, jokia valstybė narė neapmokestina kitų valstybių narių gaminių tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems gaminiams.

Apibendrinant, laisvame prekių judėjime nustatomas draudimas valstybėms narėms taikyti tam tikras taisykles, ribojančias laisvą prekių judėjimą. Išskirtinos keturios tokių taisyklių grupės:

1. Muitų mokesčių bei lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų, nustatų tarp valstybių narių, draudimas (25 str.);2. Vidaus mokesčių sistemos, kitų valstybių narių prekes apmokestinančios daugiau, nei vietines prekes, draudimas (90 str.);3. Kiekybinių eksporto ir importo apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių draudimas (28, 29 str.).4. Bendrų muitų tarifų, santykiuose su trečiosiomis šalimis, nustatymas ir atitinkamas draudimas vienašališkai valstybei nustatyti muitų tarifus su trečiosiomis valstybėmis (23 str. 1 d.).

Šios taisyklės neretai klasifikuojamos į fiskalinius (mokestinius arba tarifinius) ir nefiskalinius (nemokestinius arba netarifinius) apribojimus. Prie fiskalinių priskiriami muitų mokesčiai ir rinkliavos, turinčios lygiavertį poveikį bei vidaus mokesčiai (23-25 ir 90 str.), o prie nefiskalinių arba kiekybinių – kiekybiniai apribojimai ir priemonės turinčios lygiavertį poveikį (28 ir 29 str.).

Kaip jau minėta, laisvas prekių judėjimas užtikrinamas draudžiant atitinkamas valstybės narės taisykles. Draudimas nustatyti prekybą ribojančias priemones yra taikomas tiek įstatymų leidžiamosioms, tiek vykdomosioms, tiek teisminėms institucijoms. Draudimas taikomas tiek centrinės valdžios, tiek ir vietinės valdžios institucijoms, nepaisant to ar valstybė yra unitarinė ar federacinė. Draudimas nustatyti

laisvo prekių judėjimo apribojimus gali būti taikomas ir įmonėms, jei jos yra susijusios su valstybe: pavyzdžiui, valstybė skiria priežiūros organo narius, administracijos vadovą bei iš dalies finansuoja minėtos įmonės veiklą. Net ir neprivalomos valstybės narės ar minėtų įmonių nustatytos priemonės, jei jos gali paveikti prekybininkų ir vartotojų elgesį toje valstybėje, ir tuo sužlugdyti Bendrijos tikslus, pažeidžia laisvo prekių judėjimo taisykles.

Muitų ir lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų atžvilgiu (Sutarties 25 str.) Teismas yra dar griežtesnis: pripažįsta, kad valstybė pažeidžia Sutartį net ir tais atvejais, jei minėtus mokėjimus nustato su valstybe nesusiję privatūs asmenys. Dubois byloje[1] privačiam asmeniui buvo suteikta teisė vykdyti importo ir eksporto procedūras. Teismas pripažino, kad valstybė pažeidė savo įsipareigojimus pagal Sutartį ir neužtikrino savo finansinių įsipareigojimų nustatytų Sutartyje, nes šis privatus asmuo importo ir eksporto procedūrų kaštus sutartinių santykių pagrindu „perleisdavo“ importuotojams.

1998 m. gruodžio 7 d. Taryba priėmė reglamentą Nr. 2679/98 dėl vidaus rinkos funkcionavimo, susijusio su laisvu prekių judėjimu tarp valstybių narių, kuriame "kliūtis" laisvai prekybai apibrėžiama, kaip prekių laisvą judėjimą tarp valstybių narių ribojanti kliūtis, kuri priskirtina valstybei narei, nepaisant to, ar tai pasireiškia jos veikimu ar neveikimu, galinčiu pažeisti Steigimo sutarties 28-30 straipsnius, ir kuri:

a) gali visiškai sužlugdyti laisvą prekių judėjimą fiziškai ar kitaip neleidžiant, delsiant ar nukreipiant prekių importą į valstybę narę, eksportą iš jos ar jų gabenimą tokia valstybe nare,b) padaro didelių nuostolių privatiems asmenims, irc) reikalauja imtis neatidėliotinų veiksmų, kad toks žlugdymas arba nuostoliai nebesitęstų, nedidėtų ar nestiprėtų;

1 straipsnio 2 dalis apibrėžia neveikimo sampratą. “Neveikimas" suprantamas, kaip padėtis, kai dėl kliūties, atsiradusios dėl fizinių asmenų veiksmų, valstybės narės kompetentingos institucijos nesiima visų reikalingų ir tinkamų jų kompetencijai priklausančių priemonių tam, kad tokia kliūtis būtų pašalinta ir būtų užtikrintas laisvas prekių judėjimas jų teritorijoje. Šios nuostatos įtvirtinimui turėjo įtakos “Ispanijos braškių” byla[2], kurioje Teismas pripažino Prancūziją pažeidusią EB teisę dėl to, kad ji nesėmė visų būtinų ir proporcingų priemonių, kurių galėjo imtis, tam, kad būtų užkirstas kelias laivo prekių judėjimo pažeidimams jos teritorijoje (Prancūzija delsė nutraukti privačių asmenų veiksmus prieš Italijos ir Ispanijos vežėjus, importuojančius vaisius).

Reglamente taip pat numatyta pareiga valstybei pranešti Komisijai apie bet kokią kliūtį ar pavojų laisvam prekių judėjimui, imtis visų reikalingų ir tinkamų priemonių užtikrinti laisvą prekių judėjimą valstybėje narėje ir informuoti apie tas priemones Komisiją. Komisija įsipareigoja nedelsiant pateikti gautą informaciją kitoms valstybėms narėms. Komisijai taip pat suteikiama teisė, manant, kad valstybėje narėje atsirado kliūtis laisvam priekių judėjimui, pranešti suinteresuotai valstybei narei priežastis, kuriomis remdamasi Komisija padarė tokią išvadą, ir prašyti ją imtis visų reikalingų ir tinkamų priemonių minėtai kliūčiai pašalinti per numatytą laiką. Valstybė narė privalo per 5 dienas nuo Komisijos pranešimo: 1) informuoti Komisiją apie veiksmus, kurių ji ėmėsi arba ketina imtis arba 2) pateikti argumentuotą paaiškinimą, kodėl nėra kliūties, pažeidžiančios Steigimo sutarties 28-30 straipsnius.

https://moodle.mruni.eu/pluginfile.php/22381/mod_resource/content/0/env/DocumentLoad.jsp?docID=130997&docType=128#_ftn1


[1] C-16/94 Edouard Dubois et Fils SA and General Cargo Services SA v Garoner Exploitation SA [1995] ECR I-02421.[2] Komisija prieš Prancūziją, 1997 m., C-265/95

2. Laisvo preki ų jud ė jimo objektas. Prek ė s samprata ES teis ė je ir Teismo praktikoje. Preki ų ir paslaug ų skirtumas.

2.1. Prekės sąvoka

Laisvo prekių judėjimo objektas – prekės. Europos Bendrijos sutartis nepateikia prekės apibrėžimo. Europos Bendrijos muitinės kodeksas prekės sąvoką pateikia tik prekių kilmės ar įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją aspektu, tačiau nepateikia visaapimančios prekės sąvokos.[1] Visgi savaime suprantama, kad objektai, kurie klasifikuojami Europos Bendrijos muitų teisės dokumentuose, pripažintini prekėmis.

Europos teisingumo teismas prekių sąvoką pateikė Commission v Italy (meno vertybių)byloje, kurioje prekes apibrėžė kaip produktus, kurie gali būti įvertinti pinigais ir kurie gali būti prekybinių sandorių objektu[2]. Prekių sąvoka apima tiek prekes, kurios turi istorinę ir meninę vertę, tiek monetas ir banknotus, jei jie nėra teisėta atsiskaitymo priemonė valstybėse narėse (pastaruoju atveju monetos ir banknotai bus laisvo kapitalo judėjimo objektu). Beje, atkreiptinas dėmesys į “įvertinimo pinigais” elementą, išplėtotą Commission v Belgium (Wallonian waste) [3] byloje, kurioje atliekos, nesvarbu ar tinkamos perdirbti, ar ne, buvo pripažintos prekėmis.

Siekiant apibrėžti prekes kartais taip pat būdavo naudojama materialaus objekto sąvoka: prekės turi materialių fizinių savybių arba yra materialus objektas. Šią nuomonę taip pat patvirtina Sacchi [4] bei Debauve bylos, pagal kurias televizijos signalų perdavimas buvo įvertintas kaip paslaugų teikimas. Tuo tarpu prekyba filmų įrašais (materialiame pavidale) buvo pripažinta laisvo prekių judėjimo dalyku. Prekės kaip materialaus objekto sampratoje yra įtvirtinta ir kai kurių išimčių: Teismas, ko gero, siekdamas vienodai reglamentuoti energijos šaltinius (tame tarpe ir žaliavas – dujas, naftą), elektrą pripažino preke.

Laisvo prekių judėjimo normos taikomos ir gaminiams, įvežtiems iš trečiųjų šalių, tačiau kurie yra laisvojoje apyvartoje Bendrijoje. Gaminio, esančio laisvojoje apyvartoje sąvoką apibrėžia Sutarties 24 straipsnis:


Iš trečiosios šalies įvežti gaminiai laikomi valstybėje narėje esančiais laisvoje apyvartoje, jei toje valstybėje narėje yra atlikti importo formalumai ir sumokėti mokėtini muitai arba jiems lygiaverčiai mokesčiai ir jei tokie už juos sumokėti muitai ar mokesčiai, visi ar tik jų dalis, nebuvo grąžinti.

[1] Žr. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2913/92 1992 m. spalio 12 d.nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą.[2] Byla 7-68 Komisija prieš Italiją, 1968, ECR (English special edition) 00423, 428 psl.[3] Byla C-2/90 Komisija v Belgijos Karalystė [1992] ECR I-04431.[4] Byla 155/73 Giuseppe Sacchi [1974] ECR 409.

https://moodle.mruni.eu/pluginfile.php/22381/mod_resource/content/0/env/DocumentLoad.jsp?docID=130998&docType=128#_ftnref4










3. Muit ų mokes č i ų panaikinimas ir muit ų s ą junga. Muito s ą voka ir draudimo apimtis.

Muitai ir lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai

EB sutartis įtvirtina importo ir eksporto muitų ar lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų draudimą:

25 straipsnis

Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami importo ir eksporto muitai ir lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai. Šis draudimas galioja ir fiskalinio pobūdžio muitams.

Muitas yra rinkliava, nustatoma remiantis tarifu, kuris įtvirtina mokesčio dydį, importuotojo mokėtiną valstybei, į kurią importuojama. Vadovaujantis šiuo požiūriu, muito sąvoka apims ne tik tuos mokesčius, kuriuos valstybė aiškiai apibrėžė kaip muitą, tačiau ir tuos, kurie tenkina šį Teismo apibrėžimą. Visgi siūlytina muito mokesčio apibrėžimo tikslais vadovautis Europos Bendrijos muitinės kodekso ir konkrečios valstybės nacionalinės teisės normomis. Jei tokios normos neapibrėžia mokesčio kaip muito mokesčio, tai toks mokestis bus arba lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas, arba vidaus mokestis.

Rinkliavos ir mokesčiai, kurie, pakeistami prekės kainą, turi tą patį ribojantį poveikį laisvam prekių judėjimui kaip ir muito mokestis, yra lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai. Lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų draudimas papildo draudimą nustatyti muito mokesčius, uždrausdamas tokiomis priemonėmis sukuriamas prekybos kliūtis. Kitaip tariant, tai yra tie mokesčiai ir mokėjimai, kurie pagal Europos Bendrijos muitinės kodeksą ir konkrečios valstybės nacionalinę teisę nėra priskirti muito mokesčiams, tačiau yra itin panašūs į muito mokestį, nes turi tą patį ribojantį poveikį laisvam prekių judėjimui. Teismo žodžiais, bet koks piniginis privalomasis mokėjimas, kad ir koks mažas, nepaisant jo paskirties ir taikymo būdo, jeigu jis yra nustatomas vienašališkai, remiantis tuo, kad prekės kirto sieną, net jei tikslas nėra diskriminuoti ar apsaugoti vietinę prekę yra lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas.[1] Lygiai taip pat kaip ir muito atveju, kai tik yra nustatomas lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas, jis negali būti taikomas, nes prieštarauja Bendrijos teisei, kitaip tariant, yra neteisėtas per se.

Taigi vieni svarbiausių lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų požymių yra tai, kad jis turi ribojantį poveikį laisvam prekių judėjimui, nustatomas vienašališkai ir dėl to, kad prekė buvo pergabenta per sieną.

Teismas pripažino lygiaverčio poveikio privalomuoju mokėjimu inter alia statistikos tikslais renkamą mokestį, mokestį už meno, istorijos, archeologijos ar etnografinio pobūdžio prekių eksportą, mokestį už veterinarinį ar sanitarinį patikrinimą, pašto rinkliavą už siuntinio pateikimą muitinės tikrinimui. Visgi tam tikrais atvejais rinkliava nebus pripažinta lygiaverčio poveikio privalomuoju mokėjimu, nors ji ir tenkins visas aukščiau paminėtas sąlygas.

Mokestis nebus pripažįstamas lygiaverčio poveikio privalomuoju mokėjimu, jei jis yra užmokestis pagal komercinį sandorį už importuotojui ar eksportuotojui suteiktas paslaugas, proporcingas paslaugos kainai, be to, suteikia konkrečios naudos importuotojui. Visgi dažniausiai Teismas atmesdavo valstybių narių argumentus, kad


mokestis tėra užmokestis už paslaugas, nes mokestis nesuteikdavo konkrečios naudos konkrečiam importuotojui: paslauga bendrųjų interesų užtikrinimui, paslauga visiems importuotojams ar bendra nauda visai ekonomikai ar visuomenei nepripažintina, kaip konkreti nauda konkrečiam importuotojui.

[1] Byla 24-68 Komisija v. Italiją, 1969 ECR 00193, 9 dalis; Simmental prieš Italijos Finansų ministeriją 35/76.

4. Lygiaver č io poveikio privalom ų j ų mok ė jim ų s ą voka ir draudimo apimtis.

2.4. Kiekybiniai importo bei eksporto apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės

Be fiskalinių prekybos barjerų, yra draudžiami ir diskriminaciniai fiziniai ir techniniai prekybos barjerai. Norėdamos apsaugoti savo rinką, valstybės gali siekti nustatyti kvotas importuojamai ar eksportuojamai produkcijai, įvairias administracines priemones ar procedūras, techninius reikalavimus importuojamoms bei vietos prekėms. Tokios priemonės yra vadinamos kiekybiniais apribojimais ir lygiaverčio poveikio priemonėmis.

EB sutartis įtvirtina apribojimų draudimą:

28 straipsnis

Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.

29 straipsnis

Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai eksporto apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.

Tam tikrus valstybių narių taikomus kiekybinius apribojimus ir lygiaverčio poveikio priemones valstybės narės gali pateisinti ribojimo pagrįstumo sąlygomis. Ribojimo pagrįstumo sąlygos yra nustatytos Sutarties 30 str. bei Europos Teisingumo teismo jurisprudencijoje, kurioje įtvirtintos pagrįstumo sąlygos vadinamos „privalomaisiais reikalavimais“.

2.4.1. Kiekybinių importo apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių sąvoka ir draudimo apimtis

Kiekybiniai apribojimai apima priemones, kurios visiškai ar iš dalies suvaržo prekių eksportą, importą ar tranzitą[1]. Priemonės turinčios lygiavertį kiekybiniams apribojimams poveikį apima ne tik prieš tai minėtus suvaržymus, bet taip pat bet kokias kitas priemones, kurios turi tokį patį poveikį. Tokiomis priemonėmis neretai pripažįstami prekėms taikomi techniniai reikalavimai, įvairios administracinės priemonės ar procedūros.



[1] Geddo prieš Ente Nazionale Risi 2/73, 7 dalis.

2.4.1.1. Direktyva 70/50

Vienas pirmųjų antrinės teisės aktų, apibrėžusių lygiaverčio pobūdžio kiekybiniams importo apribojimams priemones, yra Europos Komisijos 1970 m. sausio 19 d. direktyva Nr. 70/50[1]. Direktyva nustatė, kad EB sutarties 28 str. taikytinas įstatymams, kitiems teisės aktams, administracinėms priemonėms, taip pat bet kokiems viešosios valdžios veiksmams ir aktams, kurie nors teisiškai neįpareigoja asmenų, kuriems jie yra skirti, tačiau yra priežastis siekti atitinkamo elgesio (preambulės 2,3 punktai).

Šioje direktyvoje priemonės yra skirstomos į dvi grupes:

a. Skirtingai taikomos priemonės, “t.y. kitokios nei tos, kurios taikomos ir vietinės gamybos prekėms” (2 str. 2 ir 3 dalys)b. Vienodai taikomos priemonės, t.y. kurios vienodai taikomos tiek vietinės gamybos, tiek ir importuojamoms prekėms. (2 str. 1 dalis, 3 str.)

Direktyvos 2 str. 1 ir 2 dalys

1. Ši direktyva taikoma priemonėms, išskyrus priemonėms vienodai taikomoms vietiniams arba importuotiems produktams, kliudančios importui, įskaitant priemones, dėl kurių importuoti yra sunkiau arba brangiau nei realizuoti vietinę produkciją.

2. Visų pirma ši direktyva taikoma priemonėms, kuriomis importui arba importuotų produktų realizavimui bet kuriame realizavimo etape numatoma sąlyga – išskyrus formalumą – kuri taikoma tik importuotiems produktams, arba tokia sąlyga, kuri skiriasi nuo vietiniams produktams taikomos ir yra sunkiau įvykdoma. Taip pat ši direktyva yra konkrečiai taikoma priemonėms, kurios yra palankesnės vietiniams produktams arba suteikia jiems preferenciją, išskyrus pagalbą, kuriai sąlygos gali būti taikomos arba netaikomos.

Direktyva pateikia pavyzdinį skirtingai taikomų priemonių sąrašą. Direktyvos 2 str. 3 d.:

a) tik importuotiems produktams nustato mažiausias arba didžiausias kainas, kai už jas mažiau ar daugiau kainuojančių produktų importas draudžiamas, sumažinamas arba turi atitikti nustatytoms sąlygos, galinčios trukdyti importui;b) importuotiems produktams nustato mažiau palankias kainas negu vietiniams produktams;c) pelno maržas ir visus kitus kainų komponentus nustato tik importuotiems produktams arba juos nustato skirtingai negu vietiniams produktams, pirmųjų nenaudai;d) daro neįmanomu bet kokį importuoto produkto kainos padidinimą, pavyzdžiui nustato papildomas su importu susijusias išlaidas ir mokesčius;e) nustato produktų kainas tik pagal vietinių produktų savikainą arba kokybę, kas sudaro kliūtį prekių importui;f) sumažina importuoto produkto kainą, ypač jo tikrąją vertę, arba padidina jo



savikainą (nustato jo pabrangimą);g) leidžia importuotiems produktams patekti į vietinę rinką, tik su sąlygą, kad importuojančios valstybės narės teritorijoje yra importuotojų tarpininkas arba atstovas; h) nustato tik importuotiems produktams mokėjimo sąlygas arba sąlygas, kurios skiriasi nuo vietiniams produktams taikomų sąlygų ir yra sunkiau įvykdomos;i) tik importui reikalauja pateikti garantijas arba reikalauja dalinių mokėjimų mažinant įsiskolinimą;j) tik importuojamiems produktams taiko sąlygas, visų pirma, susijusias su forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, identifikavimu arba produkto pristatymu, arba importuojamiems produktams taiko sąlygas, kurios skiriasi nuo vietiniams produktams taikomų sąlygų ir yra sunkiau įvykdomos;k) trukdo asmenims pirkti tik importuotus produktus arba imponuoja (reikalauja) pirkti tik vietinius produktus, arba preferenciją teikia tik jų pirkimui;l) visai arba iš dalies neleidžia naudoti nacionalinių priemonių arba įrenginių tik importuotiems produktams arba minėtas priemones bei įrenginius visai ar iš dalies leidžia naudoti tik vietiniams produktams; m) draudžia arba riboja tik importuotų produktų reklamą arba visai ar iš dalies leidžia reklamuoti tik vietinius produktus;n) draudžia, riboja tik importuotų produktų laikymą sandėlyje arba reikalauja tik juos laikyti sandėlyje; visai arba iš dalies sandėliavimo patalpas leidžia naudoti tik vietiniams produktams, arba importuotų produktų laikymui sandėliuose nustato tokias sąlygas, kurios skiriasi nuo vietiniams produktams taikomų sąlygų ir yra sunkiau įvykdomos;o) nustato, kad importavimui viena arba daugiau valstybių narių turi taikyti abipusiškumo principą;p) nustato, kad importuoti produktai turi visai arba iš dalies atitikti kitas nei importuojančios šalies taisykles;q) importuotiems produktams nustato terminus, kurie yra per trumpi arba per ilgi, palyginti su normaliu įvairių operacijų, kuriems tokie terminai taikomi, vykdymu;r) tikrina importuotus produktus arba nustato jiems vietiniams produktams nebūdingą kontrolę, išskyrus tikrinimą atliekant muitinės procedūras, arba importuotus produktus kontroliuoja griežčiau negu vietinius, nors tai nėra būtina vienodai apsaugai užtikrinti;s) kilmės arba šaltinio nenurodančius pavadinimus leidžia naudoti tik vietiniams produktams.

Kaip matyti, direktyva buvo uždraustos skirtingai taikomos priemonės, pateikiant neišsamų 21 tokio pobūdžio priemonės sąrašą. Kitaip tariant, visos skirtingai taikomos priemonės reikšė lygiaverčio poveikio kiekybiniams importo apribojimams priemones, kurios draudžiamos Sutarties 28 str. Pastebėtina, kad beveik visos minimos priemonės buvo nagrinėjimo objektu Europos Teisingumo teisme.

Visgi direktyva uždraudė taip pat ir vienodai taikomas priemones, kurios reguliuoja prekių pardavimą ir visų pirma siejasi su produkto forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, identifikavimu arba produkto pristatymu, jeigu tokių priemonių ribojamasis poveikis laisvam prekių judėjimui yra neproporcingai didelis palyginti su jo paskirtimi, o tą patį tikslą galima pasiekti kitomis, mažiau prekybai trukdančiomis priemonėmis (Direktyvos 3 str.).

Apibendrinant direktyvoje pateiktą lygiaverčio poveikio kiekybiniams importo apribojimams priemonių sąvoką ir jų draudimo apimtį, pažymėtina, kad draudžiamos

visos skirtingai taikomos priemonės, o taip pat ir vienodai taikomos prekių pardavimo taisyklės, kurios visų pirma siejasi su produkto forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, identifikavimu arba produkto pristatymu, jeigu tokių priemonių ribojamasis poveikis laisvam prekių judėjimui yra neproporcingai didelis palyginti su jo paskirtimi, o tą patį tikslą galima pasiekti kitomis, mažiau prekybai trukdančiomis priemonėmis.

[1] KOMISIJOS DIREKTYVA 1969 m. gruodžio 22 d. pagrįsta 33 straipsnio 7 dalies nuostatomis, dėl lygiaverčio poveikio kiekybiniams importo apribojimams priemonių, kurioms netaikomos kitos nuostatos, priimtos pagal Europos ekonominės bendrijos sutartį, panaikinimo (70/50/EEB), OJ L'1970 Nr.13-29.

2.4.1.2. Dasonville byla

Teismas pateikė savo pažiūrį į lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką byloje Procureur du Roi v. Dassonville [1]. Bylos fabula buvo susijusi su škotiško viskio importu iš Prancūzijos į Belgiją. Importuotojai (Benoit ir Gustave Dassonville) neturėjo Jungtinės Karalystės muitinės išduoto prekių kilmės sertifikato ir tuo būdu pažeidė Belgijoje galiojančius teisės aktus. Nors viskis buvo teisėtai įsigytas Prancūzijoje, už šį pažeidimą minėtiems asmenims grėsė baudžiamoji atsakomybė.

Teismas pažymėjo, kad bet kokios valstybių-narių prekybos taisyklės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai kliudo prekybai Bendrijos viduje yra laikytinos priemonėmis, turinčiomis lygiavertį kiekybiniams apribojimams, poveikį (5dalis).

Europos Bendrijoje nėra sistemos, kuri užtikrintų vartotojus, kad nurodyta produkto kilmė yra autentiška, valstybė narė turi teisę imtis priemonių užkertančių kelią nesąžiningiems veiksmams, tačiau tokios priemonės turi tenkinti protingumo kriterijų, o įrodymai, kurių reikalaujama, neturi trukdyti prekybos tarp valstybių narių ir turi būti pasiekiami visiems Bendrijos piliečiams (6 dalis).

Todėl Teismo nuomone, valstybės narės reikalavimas turėti prekių kilmės sertifikatą, kurį yra sunkiau gauti originalios prekės importuotojams, importuojantiems tas prekes iš valstybės narės, kurioje tos prekės yra laisvojoje apyvartoje, nei tiems importuotojams, kurie importuoja tas pačias prekes tiesiogiai iš kilmės valstybės yra laikytinos lygiaverčio poveikio kiekybiniams apribojimams priemonėmis (9 dalis).

Vadinasi, lygiaverčio poveikio priemonėmis pripažintinos „visos valstybių narių priimtos prekybos taisyklės, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai trukdyti prekybą Bendrijos viduje“. Ši vadinamoji Dassonville formuluotė uždraudė valstybėms narėms taikyti bet kokias taisykles, jei jos ribojo prekybą Bendrijoje. Jei direktyvos 70/50 pagrindinis draudimo kriterijus buvo valstybės taikomos priemonės faktiškas ribojantis poveikis, tai pagal Dassonville formulę draudžiamas ir potencialus ribojimas. Taigi nustačius, kad nacionalinė priemonė gali trukdyti prekybą Bendrijoje, ji turi būti pripažįstama, kaip lygiaverčio poveikio priemonė pagal Sutarties 28 str., todėl visiškai nebūtina nustatyti, kad ji faktiškai trukdo ar apsunkina konkrečios prekės importą. Tokią poziciją Teismas patvirtino eilėje bylų.

Visgi reikėtų pabrėžti, kad Dassonville byla buvo susijusi su skirtingai taikomomis priemonėmis. Byloje kilo klausimas apie nacionalinės teisės akto nuostatą, draudžiančią importuoti prekę, turinčią kilmės vietos nuorodą, jeigu prie šios prekės nėra pridėtas oficialus eksportuojančios valstybės išduotas dokumentas, patvirtinantis



jos teisę į šią nuorodą. Būtent dėl šios priežasties Dassonville formulę visų pirma imta taikyti skirtingai taikomoms priemonės.

[1] Byla C-8/74 Procureur du Roi v. Dassonville [1974] ECR 837.

2.4.1.3. Cassis de Dijon byla

1976 metais firma Rewe Vokietijos federalinei alkoholio monopolio administracijai pateikė prašymą leisti iš Prancūzijos į Vokietiją įvežti ir Vokietijoje parduoti serbentų likerį Cassis de Dijon. Prancūzijoje Cassis de Dijon gėrimas paprastai gaminamas su 15-20 proc. tūrio alkoholio kiekiu, jo galima laisvai nusipirkti. Vokietijos institucija atsisakė išduoti leidimą įvežti šį gėrimą, motyvuodama tuo, kad Cassis de Dijon dėl mažo alkoholio kiekio negali būti pardavinėjamas Vokietijoje. Minėta institucija rėmėsi galiojančiu teisės aktu, kuriame buvo sakoma, kad laisvai prekiauti galima tik degtinėmis (pvz., konjakais) su minimaliu 32 proc. tūrio alkoholio kiekiu. Monopolio tarnybos nuomone, vaisiniams likeriams išimties tvarka leidžiamas minimalus 25 proc. tūrio alkoholio kiekis, o Cassis de Dijon tokio kiekio neturįs.

Vokietijos vyriausybė rėmėsi keliais argumentais, ypač tuo, kad draudimas įvežti Cassis de Dijon pagrįstas visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos pagrindais (9 dalis). Neribojamas leidimas prekiauti visų rūšių degtinėmis su bet kokiu alkoholio kiekiu gali sąlygoti didesnį alkoholio vartojimą, nes, Vokietijos atstovų nuomone, lengviau priprasti prie silpnesnių alkoholinių gėrimų (10 dalis). Be to, alkoholio kiekio nustatymo taisyklės apsaugo vartotojus apribojant nesąžiningus prekybininkų ir gamintojų veiksmus: alkoholis yra brangiausia sudėtinė alkoholinių gėrimų dalis, todėl sumažinus alkoholio kiekį įgyjamas konkurencinis pranašumas. (12 dalis).

Bendrijoje kol kas nėra bendrų alkoholio gamybą ir prekybą reglamentuojančių taisyklių, todėl pačios valstybės narės savo teritorijoje gali reguliuoti klausimus, susijusius su alkoholiu ir alkoholiniais gėrimais (8 dalis). Visgi, teismo nuomone,vienašalės valstybės narės taisyklės dėl minimalaus alkoholio kiekio alkoholinių gėrimų prekyboje yra kliūtis prekybai ir prieštarauja Sutarties 28 str. (14 dalis).

Teismas nemanė, kad tokias taisykles galima pateisinti. Nors ir teigiama, kad prekybos kliūtys Bendrijoje, kylančios dėl skirtingų nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių prekybos taisykles, gali būti pateisinamos tais atvejais, kai jos yra būtinos privalomųjų reikalavimų, susijusių su mokesčių kontrolės veiksmingumu, visuomenės sveikatos apsauga, prekybinių sandorių sąžiningumu ir vartotojų apsauga, užtikrinimu (8 dalis). Tačiau Teismas atmeta Vokietijos argumentus, grindžiamus visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos pagrindais.

Minimalaus alkoholio kiekio alkoholiniuose gėrimuose taisyklės nesiekia tokio tikslo, kuris yra bendrasis interesas, be to, taisyklės taikymas nėra proporcingas: „nėra svarbesni(s) už prekių judėjimo laisvės reikalavimus, kurie yra viena pagrindinių Bendrijos taisyklių“ (14 dalis). Teismas pabrėžė, kad vartotojai galėtų būti apsaugoti reikalaujant pažymėti alkoholinio produkto kilmę ir tūrinę alkoholio koncentraciją ant produktų pakuotės (13 dalis), o Vokietijoje taikomų minimalaus alkoholio kiekio taisyklių pasėkmės tėra prekybos stipriais alkoholiniais gėrimais skatinimas, išstumiant iš nacionalinės rinkos kitų valstybių narių produktus, kurie netenkina nustatytų sąlygų (14 dalis).

Rezoliucinėje sprendimo dalyje Teismas pabrėžia, kad draudimas taikyti lygiaverčio poveikio importo kiekybiniams apribojimams priemones, nustatytas Sutarties 28 str., apima minimalaus alkoholio kiekio taisykles alkoholiniams gėrimams, įtvirtintas valstybės narės teisėje, jei importuojamas alkoholinis gėrimas teisėtai pagamintas ir platinamas kitoje valstybėje narėje (15 dalis). Nėra jokio galiojančio pagrindo, kodėl teisėtai pagamintas ir platinamas vienoje iš valstybių narių alkoholinis gėrimas, negalėtų būti parduodamas kitoje valstybėje narėje; valstybė narė negali nustatyti draudimo pardavinėti minėtus alkoholinius gėrimus, tačiau kuriuose yra mažesnis alkoholio kiekis, nei tai leidžia nacionaliniai teisės aktai (14 dalis).


Cassis sprendimo svarba pasireiškė tuo, kad Teismas analizavo vienodai taikomą priemonę, kurią pripažino lygiaverčio poveikio kiekybiniams importo apribojimams priemone. Kitaip tariant net ir vienodai taikoma priemonė, jei ji tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai riboja prekybą Bendrijoje, ji yra draudžiama. Be to, Teismas įtvirtino taip vadinamą abipusio pripažinimo principą[1]: prekės, kurios yra teisėtai pagamintos ir pardavinėjamos vienoje valstybėje narėje, gali būti teisėtai pardavinėjamos bet kokioje kitoje valstybėje narėje.

Abipusio pripažinimo principas grindžiamas idėja, kad tam tikrų vertybių (pvz., sveikatos ir vartotojų apsaugai) skirti teisės aktai visose valstybėse narėse yra panašūs. Kiekviena valstybė narė jau yra nustačiusi bent jau tuos minimalius reikalavimus, kurie yra būtini siekiant užtikrinti minėtų vertybių apsaugą. Todėl tokios taisyklės, kurios papildomai nustato ar dubliuoja kitoje valstybėje narėje nustatytas vertybių apsaugos taisykles, prieštarauja laisvam prekių judėjimui.

Tuo būdu Casis sprendimas Bendrijoje pasiūlė prekybos laisvę, nacionalinių prekių skirtumų galimybę, po šio sprendimo nereikėjo harmonizuoti valstybių narių nacionalinių taisyklių, nes tokių taisyklių taikymui buvo nustatytos aiškios ribos. Visgi šis sprendimas stipriai išplėtė draudimą taikyti lygiaverčio poveikio kiekybiniams importo apribojimams priemones.

Kaip jau buvo minėta, direktyva 50/70 draudė skirtingai taikomas priemones, o taip pat vienodai taikomas priemones, kurios reguliuoja prekių pardavimą ir visų pirma siejasi su produkto forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, identifikavimu arba produkto pristatymu, jei tokios vienodai taikomos priemonės yra neproporcingos. Esminiu priemonės draudimo kriterijumi direktyva pripažįsta tos priemonės faktišką ribojantį poveikį. Tuo tarpuDasonville byloje Teismas praplėtė priemonių sąvoką, uždrausdamas ir potencialiai prekybą ribojančias priemones. Dasonville formulę Teismas taikė skirtingai taikomoms priemonėms.Cassis byloje nagrinėtos minimalaus alkoholio taisyklės buvo taikomos tiek vietinėms, tiek iš kitų valstybių narių importuojamoms prekėms, t.y. vienodai taikomos.

Taigi Dassonville formuluotę praplėtus Casis byloje nustatytu draudimu nustatyti vienodai taikomas lygiaverčio poveikio priemones bei tarpusavio pripažinimo principu, lygiaverčio poveikio priemonių draudimo apimtis buvo išplėsta.

[1] Kartais literatūroje dar vadinamas tarpusavio arba abišalio pripažinimo principu.

2.4.1.4. Keck byla

Prancūzijoje galiojo draudimas parduoti prekes žemesne nei jų pirkimo kaina – taip vadinamasis nuostolingas pardavimas (nors buvo leidžiama pardavinėti gamintojui žemesnėmis nei gamybos kaštai). Už šio draudimo pažeidimą P. Keck ir p. Mithouard grėsė baudžiamoji atsakomybė.

Teismas manė, kad nors ir skirtingose valstybėse narėse įmonėms taikomi skirtingos prekybos taisyklės, vienos draudžiančios, kitos leidžiančios nuostolingą perpardavimą, tačiau tai nėra diskriminacija, nes tokios prekybos taisyklės taikomos visiems subjektams, esantiems toje teritorijoje, nepaisant jų pilietybės (8 dalis). Be to, nacionalinė norma, kuri draudžia nuostolingą perpardavimą nėra skirta reguliuoti prekybą tarp valstybių narių (12 dalis). Keturioliktoje sprendimo dalyje Teismas teigia, kad atsirado tendencija ginčyti bet kokias prekybos taisykles, taikomas valstybėse narėse, todėl jis mano yra būtina peržiūrėti ir naujai paaiškinti jau priimtus sprendimus šioje srityje. 16 sprendimo dalyje Teismas nurodo:

“Priešingai tam, kas ankščiau buvo nuspręsta, nacionalinių prekybos taisyklių, ribojančių ar draudžiančių tam tikrų prekių pardavimą, taikymas kitų Valstybių Narių prekėms neturi būti suprantamas, kaip tiesiogiai ar netiesiogiai, teoriškai ar praktiškai



trukdantis prekybą tarp Valstybių Narių Dassonville bylos prasme, jei tokios prekybos taisyklės taikomos visiems valstybės teritorijoje veikiantiems platintojams, ir jei tokie reikalavimai teisiškai ar praktiškai taip pat taikomi ir vietinių ir kitų Valstybių Narių prekėms.”

Kitaip tariant nacionalinių įstatymų nuostatos, kurios riboja ar draudžia tam tikrus prekių pardavimo būdus nepatenka į 28 str. taikymo sritį, jeigu jos:

1. taikomos visiems nacionalinėje teritorijoje veikiantiems prekybininkams;2. daro tokį pat teisinį ar faktinį poveikį ir vietinių ir importuojamų prekių prekybai.

Skirtingai nei Dassonville byloje, kurioje ETT numatė, kad bet kokia priemonė, kuri gali tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai trukdyti prekybą tarp valstybių narių, yra draudžiama, Keck byloje Teismas konstatuoja, kad nors draudimas pardavinėti nuostolingai gali paveikti laisvą prekių judėjimą, tačiau, jeigu tokia nacionalinė taisyklė yra vienodai taikoma ir tėra prekybos taisyklė, ji neturi būti laikoma lygiaverčio poveikio kiekybiniams apribojimams priemone.

Kitaip tariant Teismas dar kartą pabrėžia valstybės taisyklių skyrimą bendrai ir vienodai taikomoms taisyklėms, be to, pastarasias suskirsto į dvi grupes: (1) prekybos taisykles, ir (2) taisykles prekei.

ETT nuomone 28 str. negali būti taikomas toms vienodai taikomoms priemonėms, kurios reguliuoja prekybą pačioje valstybėje narėje (t.y. prekių pardavimo taisyklėms).

2.4.1.5. Bylos po sprendimo Keck byloje

Paskesnė ETT praktika rodo, kad savo bylose jis vadovaujasi sprendimu priimtu Keck byloje. Tai ypač matyti lygiaverčio poveikio priemonių skaidymui į vienodai ir atskirai taikomas priemones: šiuo požiūriu išskirtina De Agostini [1], GIP [2] bylos.

Tačiau iki šiol praktikoje kyla prieštaravimai dėl ETT sprendimo Keck byloje, kadangi kartais gana sunku skirti prekybos taisykles nuo priemonių, taikomų pačioms prekėms, visų pirma dėl sąvokos „prekybą reguliuojančio taisyklės“ daugiareikšmiškumo. Štai Familiapress byloje[3]Austrijos laikraščių leidėjas, siekė neleisti HBV, Vokietijos leidėjui, Austrijoje leisti žurnalą, kuriame buvo kryžiažodžiai, kuriuos išsprendę skaitytojai gautų prizus. Austrijos įstatymai draudžia leidėjams į savo leidinius įtraukti tokius konkursus. Austrija teigė, kad jos įstatymai nepateko į 28 str. apimtį, nes nacionaliniai įstatymai buvo skirti pardavimų skatinimo būdui ir todėl, pagal Keck bylą, nepateko į 28 str. taikymo sritį. Teismas nusprendė, kad nors atitinkami nacionaliniai įstatymai nukreipti prieš pardavimų skatinimo būdus, šiuo atveju jie susiję su produktų turiniu, nes aptariami konkursai sudaro neatskiriamą žurnalo, kuriame jie spausdinami, dalį. Todėl aptariamas nacionalinis įstatymas, kaip taikomas bylos faktams, nėra susijęs su prekybą reguliuojančiomis taisyklėmis pagal sprendimų Keck byloje. Be to, kadangi reikalaujama iš kitose valstybėse narėse registruotų prekiautojų pakeisti periodinio leidinio turinį, svarstomas draudimas apsunkina patekimą į valstybės narės rinką atitinkamiems importuojamiems produktams ir todėl trukdo laisvam prekių judėjimui. Todėl tai iš principo yra priemonė, turintį tokį patį poveikį, kaip kiekybiniai apribojimai.




Atsižvelgiant į tai, kai kurie autoriai skiria statines ir nestatines arba dinamines prekybą reguliuojančias taisykles. Statinėmis prekybą reguliuojančiomis taisyklėms bus priskiriamos taisyklės, susijusios su prekybos vietos darbo valandomis, apskritai darbo laiku ar patalpų, kuriose gali būti prekiaujama tam tikromis prekėmis, tipu. Nestatiškos ar dinamiškos prekybą reguliuojančios taisyklėmis vadinamos tokios taisyklės, kurios reguliuoja būdą, kuriuo gamintojas pasirenka parduoti tam tikrą produktą, tam tikras reklamos, nemokamų pasiūlymų ir pan. formas. Teigiama, kad dinaminės prekybą reguliuojančios taisyklės visgi turėtų patekti į Sutarties 28 str. apimtį, o tik statinių prekybos taisyklių atžvilgiu turitų būti taikomos Keck byloje nustatytos taisyklės (jos nepatektų į Sutarties 28 str.). Šiems mokslininkams visgi priešpastatoma nuomonė, kad Teismas, visgi Keck byloje svarstė tokią galimybę, tačiau ją atmetė: Teismas pripažino, kad taisyklė, draudžianti nuostolingą prekybą, atėmė iš prekybininkų pardavimų skatinimo būdą ir todėl sumažino pardavimų apimtis, tačiau vis dėl to laikė šią taisyklę prekybą reguliuojančia taisykle, kuri nepateko į 28 straipsnio apimtį (Keck sprendimo 13 dalis).

Apibendrinant vėlsnę Teismo praktiką teigtina, kad Teismas pastaruoju metu subtiliai pakeitė savo poziciją, teikdamas didesnę reikšmę patekimui į rinką. Gourmet International [4] byloje ETT nurodė, kad prekybą reguliuojančios taisyklės nepateka į 28 straipsnio apimtį, tik jei jos neužkerta kelio ar netrukdo patekti į rinką importuojamiems produktams labiau, nei vietiniams produktams. Manytina, kad Teismas toliau vadovaujasi Keck bylos išvadomis, pagal kurias bendrai taikomos prekybą reguliuojančios taisyklės laikomos nepatenkančiomis į 28 straipsnio apimtį, tačiau gali į jį patekti, jei jos visgi susijusios su produktų savybėmis ir užkerta kelią arba trukdo patekti į rinką.

[1] Sujungtos bylos C-34-36/95, Konsumentombudsmannen (KO) v. De Agostini (Svenska) Forlag AB and TV-Shop I Sverige AB[1997] ECR I-3843.[2] Byla C-405/98, Konsumentombudsmanned (KO) v. Gourmet International Products AB (GIP)[2001] ECR 1-1795.[3]Byla C-368/95, Vereinigte Familiapress Zeitungsverlags- und Vertreibs GmbH v. Heinrich Bauer Verlag [1997] ECR I-3689.[4] Byla C-405/98,Gourmet International, [1999] ECR I-1528

2.4.2. Kiekybinių eksporto apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių sąvoka ir draudimo apimtis

Kaip jau buvo minėta, eksporto kiekybinių eksporto apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių draudimas yra įtvirtintas Sutarties 29 str., kuris nesiskiria nuo Sutarties 28 str., įtvirtinančio importo kiekybinių eksporto apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių draudimą. Visgi Teismas skirtingai interpretavo šiuos straipsnius.

Byloje Groenveld [1] Olandijos dešrų gamintojas užginčijo Olandijos normą, draudžiančią dėti arklių mėsą Olandiškuose dešrose. Teismas nepalaikė Gen. advokato nuomonės, kuris siūlė vadovautis Dassonville ir Cassis bylomis, pripažinti šią taisyklę draudžiama (jo nuomone, reikalavimas atitinkamai žymėti produktą galėtų atitikti proporcingumo pricipą). Teismas nustatė, kad Sutarties 29 str. išimtinai susijęs su skirtingo režimo tarp valstybės narės vidaus prekybos ir eksporto iš jos įtvirtinimu. Taigi, jei tas pats rėžimas yra nustatomas ir vidaus prekių skirtų eksportui, ir vidaus prekių, skirtų vidaus vartojimui, Sutarties 29 str. nėra pažeidžiamas, t.y. bendrai taikomos priemonės nėra draudžiamos pagal Sutarties 29 str. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 29 str. draudžiamas skirtingo rėžimo nustatymas tuo atveju, jei tai suteikia

https://moodle.mruni.eu/pluginfile.php/22381/mod_resource/content/0/es_teise/131014.html







pranašumą nacionaliniam produktui kitų produktų, importuojamų iš kitų valstybių narių, sąskaita. Jongeneel Kaas byloje[2] Teismas pakartojo nuostatą, kad bendrai taikomi reikalavimai nepažeidžia Sutarties 29 str. (buvo tiriamos Olandiško sūrio kokybės ir sudėties taisyklės).

Tuo tarpu atskirai taikomos priemonės pažeidžia Sutarties 29 str. ir joms taikomi Dassonvilleir Cassis reikalavimai. Šiuo aspektu paminėtina Bouhelier 53/76 byla, kurioje buvo tiriamas Prancūzijos reikalavimas gauti eksporto licencijas (po to, kai atliekama kokybės inspekcija) laikrodžiams, kurie yra eksportuojami, tačiau tokios licencijos nebuvo reikalaujama laikrodžiams, kurie skirti vidaus prekybai.

Apibendrinant ETT praktiką bendrai taikomų priemonių kontekste, būtina paminėti porą naujų bylų, kurios sukėlė nemažus ginčus teisinėje literatūroje. Tai Ravil [3] ir Asda [4] bylos, kuriose iškilo kolizija tarp laisvo prekių judėjimo ir intelektinės nuosavybės teisių (prekės kilmės pavadinimų apsaugos). Italijos Prosciutto di Parma kumpio ir Grana Padana sūrio gamintojai kreipėsi į Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos teismus (į šias šalis buvo importuojami aukščiau minėti produktai) norėdami, kad būtų uždrausta šiose šalyse naudoti aukščiau minėtus kumpio ir sūrio kilmės pavadinimus, kadangi tiek sūris, tiek kumpis buvo supjaustyti už šių produktų kilmės teritorijos ribų. Šie argumentai buvo grindžiami Italijos teisės aktų reikalavimais, nustatančiais, jog Prosciutto di Parma kumpis ir Grana Padana sūris būtų smulkinami jų pagaminimo regionuose. Taigi ginčas iš esmės lietė diskriminuojančias bendrai taikomas priemones, kurios buvo taikomos tiek nacionaliniams gamintojams, tiek eksportuotojams. Abiejose bylose ETT nusprendė, jog, nors šios nacionalinės priemonės ir pažeidė Sutarties 29 straipsnį, bet buvo pateisinamos (pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais). Ar po šių bylų Teismas pakeis savo praktiką eksporto lygiaverčio poveikio priemonių draudimui, nėra aišku. Visgi bent jau kol kas teigti, kad bendrai taikomos taisyklės taip pat patenka į Sutarties 29 str. taikymo apimtį, būtų kiek per drąsu.

[1] Byla 15/79 Groenveld prieš Produktschap voor Vee en Vlees.[2] Jongeneel Kaas Bv 237/82[3] Byla C-469/00, Ravil S.a.r.l. v. Bellon Import S.a.r.l. and Biraghi SpA, [2003] ECR I-5053[4] Byla C-108/01 Consorzio del Prosciutto diParma and Salumificio S. Rita SpA v. Asda Stores Ltd. and Hygrade Foods Ltd., Judgments of 20 May 2003, [2003] ECR I-5121

2.4.3. Ribojimo pagrįstumo sąlygos

Neatsižvelgiant į tai, kad valstybės taikoma taisyklė yra pripažintina kaip kiekybinis apribojimas ar lygiaverčio poveikio priemonė, valstybė narė turi teisę ją taikyti, jei tokia taisyklė atitinka ribojimo pagrįstumo sąlygas. Šias sąlygas tikslinga skirstyti į sąlygas, nustatytas EB Sutartyje ir privalomuosius reikalavimus, nustatytus Teismo.

2.4.3.1. Nustatytos EB sutartyje

30 straipsnis

28 ir 29 straipsnių nuostatos nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų arba apribojimų, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei










pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Tačiau tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu.

Šiomis Sutartyje nustatytomis ribojimo pagrįstumo sąlygomis importo, eksporto arba prekių kilmės ir pristatymo valstybė gali pateisinti tiek kiekybinius apribojimus, tiek ir lygiaverčio poveikio kiekybiniams apribojimams priemones. Valstybė narė gali teisinti tiek bendrai taikomas, tiek ir atskirai taikomas taisykles, nesvarbu, ar jos reguliuoja prekės patekimą į rinką (taisyklė prekei), ar – prekybą toje rinkoje (prekybos taisyklė). Visgi tais atvejais, kai Bendrijoje yra priimtas teisės aktas, kuriuo suderinamos valstybių taikomos priemonės, siekiant 30 str. nustatytų tikslų, valstybė narė neturi teisės remtis minėtomis ribojimo pagrįstumo sąlygomis.

Svarbu pabrėžti, kad EB steigimo sutarties 30 str. taikymas galimas tik tuo atveju, jei priemonė nėra taikoma su tikslu diskriminuoti ar apriboti valstybių narių tarpusavio prekybos, be to, yra proporcinga. Todėl Teismas nuodugniai tiria, ar priemonės tikrasis tikslas nėra nacionalinės rinkos apsauga ir ar ji yra proporcinga. Teismas taip pat reikalauja, kad valstybių taikomos priemonės nebūtų grindžiamos ekonominiais tikslais.

Siekiant skaidrumo valstybių narių tarpusavio prekyboje, buvo priimtas sprendimas Nr. 3052/95/EB. Šis sprendimas visų pirma nukreiptas kontroliuoti, ar tinkamai yra įgyvendinamas abipusio pripažinimo principas. Sprendimu siekiama, kad valstybės narės laiku ir tinkamai praneštų apie nacionalinių priemonių, uždraudžiančių laisvą prekių judėjimą, taikymą.

2.4.3.2. Privalomieji reikalavimai

Privalomųjų reikalavimų doktriną Teismas vystė Cassis de Dijon byloje, nustatydamas, kad lygiaverčio kiekybiniams apribojimams priemonė gali būti pateisinama, jei:

ji būtina, norint patenkinti pagrįstus reikalavimus, ypač tuos, kurie susiję su veiksminga mokesčių kontrole, visuomenės sveikatos apsauga, prekybos skaidrumu ir vartotojų apsauga. Tuo turi būti siekiama tikslo, susijusio su visuotiniais interesais, tarnaujančiais laisvo prekių judėjimo, kuris yra vienas iš Bendrijos pamatų, reikalavimams.

Svarbu pabrėžti, kad privalomųjų reikalavimų pagrindų sąrašas nėra baigtinis, o teisė juos pateisinti remiasi proporcingumo principu. Teismas pabrėžė, kad nacionalinių priemonių ribojamasis poveikis laisvam prekių judėjimui turi būti proporcingas siekiamam apsaugoti interesui ir to paties tikslo turi būti negalima pasiekti kitomis, mažiau prekybai trukdančiomis priemonėmis. Svarbu pabrėžti, kad bendrųjų interesų doktrina taikytina tik bendrai taikomoms priemonėms, todėl atskirai taikomų priemonių pateisinti remiantis šiais pagrindais nėra galima.

Literatūra.1. I. Vėgėlė I. Europos Sąjungos teisė. Vidaus rinkos laisvės, konkurencija ir teisėsderinimas. Vilnius, 2011.

2. Barnard. C. The Substantive Law of the EU. The four freedoms. Oxford, second edition,2007 (Barnard C. Europos Sąjungos materialinė teisė. Keturios laisvės: laisvas prekių judėjimas.Vilnius, 2005).3. Craig P, de Burca G. EU law. Text, cases and materials. Oxford, fourth edition, 2008.4. Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinėsredakcijos.5. Vėgėlė I., Daukšienė I. (sudarytojai). Tarptautiniai dokumentai. Europos Sąjungos teisė.Steigimo sutartys ir svarbiausi vidaus rinkos teisės aktai. Vilnius: Teisinės informacijos centras.2007.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos.1.Byla 7/68 Komisija v. Italiją (meno vertybių byla); 2.byla 7/78 Regina v. Ernest George Thompson, Brian Albert Johnson and Colin Alex Norman Woodwiss; 3.byla C-2/90 Commission v.Belgium (Wallonian waste); byla 26/62 Van Gend & Loos;4. byla 24/68 Komisija v. Italija;5. bylos 2 ir 3/69 Diamantarbeiders;6. byla 46/76 Bauhuis prieš Olandiją; 7.byla 133/82 Komisija v. Liuksemburgas;8. byla C-441 ir 442/98 Kapniki Michaïlidis AE v. Idryma Koinonikon Asfaliseon (IKA)

1 seminaras

Documents