V I L N I A U S K A R I N I N K Ų R A M O V Ė

Lietuvos gynėjams būti vieninga ir darnia komanda buvo, yra ir bus aktualu. Nuo

vienybės priklauso kiekvienos kariuomenės jėga, kovos dvasia. Pajutus poreikį ją ska-

tinti ne tik tarnybos, bet ir laisvalaikio metu, jau tarpukario Lietuvoje gimė graži tradi-

cija karininkams burtis į ramoves, dar vadintas karininkų namais.

Reikia pažymėti, kad šiandieninėse Lietuvos kariuomenės karininkų ramovėse

siekiama suvienyti kur kas didesnį būrį žmonių, ne tik karininkus. Čia maloniai lau-

kiami visi tarnaujantys, atsargos ir dimisijos kariai bei jų artimieji, krašto apsaugos

sistemos darbuotojai ir kiti Lietuvos kariuomenės rėmėjai.

Ramovių veiklos tikslai iš esmės yra nepakitę iki šių dienų, kinta tik priemonės

jiems pasiekti. Čia organizuojamas formalus ir neformalus bendravimas, kuriamos

naujos ir puoselėjamos esamos tradicijos, skiriamas dėmesys istorijos pažinimui, sa-

viugdai, pilietiniam ir kultūriniam ugdymui, sportui bei kitoms laisvalaikio praleidimo

formoms.

Šio leidinio skaitytojai turės galimybę detaliau susipažinti su jau dvidešimt trečius

veiklos metus skaičiuojančia Vilniuje įsikūrusia karininkų ramove: jos istorija, raida,

veikla ir meno kolektyvais. Tikiuosi, tai paskatins skaitytojus pamąstyti apie dalyvavi-

mą ramovės renginiuose, veikloje ir apie viso to prasmę.

Manau, kad Vilniaus įgulos karininkų ramovė, kaip ir kitos, savo veikla turėtų

stengtis patenkinti besikeičiančius visuomenės poreikius. Tam reikalingas darbuoto-

jų iniciatyvumas, kūrybiškumas, lankstumas ir gebėjimas adaptuotis. Tokiu atveju ga-

lima tikėtis, kad ši vieta išliks traukos centru ir antrais namais mūsų šalies gynėjams.

Būtent to linkiu šios karininkų ramovės vadovybei ir darbuotojams.

Lietuvos kariuomenės vadas

gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas

1Lietuvos karininkų ramovė Vilniuje 1940 m.

Ramovės pastatas pradėtas remontuoti, tačiau kiti darbai – organi-zacinė, kultūrinė, reprezentacinė veikla – vyko ir besikuriant. To meto ramovės kultūrinėje veikloje svarbią vietą užėmė paskaitų organizavi-mas karininkams: archyvuose gausu žymų apie tai, kaip ramovėse ir įgulose besilankantys prelegentai švietė tokiomis temomis: inž. Lands-bergis – „Vilnius ir jo meninės vertybės“, mjr. Jančius – „Motomechani-zuotų dalių veikla vokiečių ir lenkų kare“, plk. dr. Lesauskis – „Prieššarvi-niai ginklai ir jų panaudojimas“ ir kt. Paskaitų temos buvo parenkamos kiek galima įvairesnės ir aktualesnės. Ramovėse buvo organizuojami ir svetimų kalbų kursai karininkams.

Minėtu laikotarpiu – 1940-aisiais – iškilmių ir pramogų organizuota labai mažai: tuo metu ne linksmybės visiems rūpėjo. Tačiau svarbiau-sios šventės nebuvo pamirštos. Vilniuje karininkų ramovėje kariuome-nės šventės minėjimo proga buvo sukviestas pirmųjų savanorių, įsto-jusių mūsų kariuomenėn Vilniuje iki 1919 m. sausio 5 d., susirinkimas ir bendri pietūs. O štai Naujiesiems metams sutikti Vilniuje netgi buvo paskirta 400 litų. Atgavus Vilniaus ramovės pastatus, pradėta kurti biblioteka – supirkta keletas šimtų lietuviškų knygų. Kaune ir Vilniuje veikė karininkų bendrabutis. Abu jie veikė pagal tas pačias taisykles, tik Vilniuje už parą buvo imama puse lito mažiau.

[...] Vilniaus karininkų ramovei vadovavo mjr. Jokūbas Dagys, švie-sus ir taurus žmogus, daug nuveikęs dėl krašto kultūros. Būtent jo ir jo sūnų dėka mus pasiekė tarpukario archyvai, kuriuos šeima, rizikuo-dama nukentėti, slėpė per visus sovietinius metus. 1940 m. Jokūbui Dagiui teko sunki užduotis perduoti Raudonosios armijos 29 šaulių teritoriniam korpusui jo visą gyvenimą puoselėtos Lietuvos karininkų ramovės turtą. Beje, akto lietuvių kalba užkariautojai taip ir nepasirašė, tik egzempliorių rusų kalba.

Vilniaus ramovės gyvenimas neatsiejamai persipynęs su svarbiais mūsų tautai įvykiais. Vienas jų – istorinės Lietuvos sostinės atgavimas. Tik įžengus mūsų kariuomenei į Gedimino miestą, iškilo būtinybė čia įsteigti karininkų ramovę. Tarpininkaujant Vilniaus rinktinės vadui, 1939 m. lapkričio pabaigoje krašto apsaugos ministras brigados gen. Kazys Musteikis įsakė Lietuvos karininkų ramovei perimti buvusį lenkų karininkų kazino pastatą Gedimino g. 13 (dabar – Centrinis knygynas) ir jame įkurti ramovę. Jau gruodžio pradžioje duris atvėrė būtiniausios įs-taigos – karininkų valgykla ir bendrabutis. 1940 m. sausio 16 d. Ministrų taryba nutarė šį ir gretimai esantį gyvenamųjų butų pastatą perduoti administruoti ir eksploatuoti Lietuvos karininkų ramovei, kuri praturtė-jo dar dviem dideliais pastatais Vilniuje. Anų dienų aktualijos primena dabartines – Lietuvos karininkų ramovės pirmininkas brigados gen. An-tanas Gustaitis visuotiniame ramovės susirinkime, pirmą kartą įvykusia-me Vilniuje, nuogąstavo, kad toks didelis turtas yra visiškai nepelningas ir kaip reikės jį išlaikyti, juk „...bet koks ramovės deficitas dengiamas iš visų mūsų kišenės“, – pabrėžė generolas.

Lietuvos karininkų ramovės metinio susirinkimo Vilniuje svarbą ir išskirtinumą iliustruoja jų protokolai. Štai posėdžio, įvykusio 1940 m. balandžio 7 ir 8 dienomis Vilniuje, Karininkų ramovės rūmuose, aprašy-me pateiktas prezidiumo sąrašas: ministras pirmininkas Antanas Mer-kys, krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas, Vilniaus miesto burmistras Konstantinas Stašys, l. e. vado pareigas divizijos gen. Vincas Vitkauskas ir kiti. Susirinkimas pra-sidėjo pamaldomis Šv. Jonų bažnyčioje, tęsėsi iškilmingame posėdyje ramovėje, vakare visi dalyvavo vėliavos nuleidimo ant Gedimino kalno iškilmėse.

...iš praeities

2

31940 m. Karininkų ramovės narių visuotinis suvažiavimas Vilniuje.Suvažiavimo prezidiumas: gen. Jonas Černius, plk. Kazys Rodminas, mjr. Kazys Sabalys.

Lietuvos karininkų ramovės seniūnų taryba 1940 m. balandžio 8 d. Sėdi iš kairės į dešinę: plk. Čepas, plk. Kiršinas, gen. Barzda, gen. Reklaitis, gen. Gustaitis, gen. Juodišius, plk. Lesauskis, plk. Dulksnys, plk. Motieka, plk. Gustatis, plk. Breimelis, plk. Šliogeris. Stovi pirmasis Vilniaus karininkų ramovės viršininkas mjr. Dagys.

Palanga 1939 m. Iš kairės sėdi: Aldona Baltėnienė, Raimundas Baltėnas, Martynas Jankus, Aleksandras Dagys, Adolfas Baltėnas, ant kelių – Nemira Baltėnaitė- Cechanavičienė, stovi iš kairės mjr. Jokūbas Dagys, Stasė Dagienė.

1991-aisiais atkurta Lietuvos valstybė. Kartu su kariuomenės institu-cijomis atkuriamos ir ramovės kaip vienas svarbiausių kultūros židinių Lietuvoje. Vilniaus karininkų ramovė tapo paskutiniu bastionu, kuris grąžintas Lietuvos kariuomenei. 1993 m. gegužės 13 d. pirmą kartą į jį įžengė Lietuvos kariai. Pirmuoju viršininku paskirtas mjr. Henrikas Narščius. „...Ramovė prasidėjo kiek anksčiau, prieš porą mėnesių, nuo pokalbio ministro kabinete: „Siūlau tau imti ramovę, perimsi pastatą, gausi šiek tiek algos, dar vieną karininką, daugiau nieko negaliu duoti, užsidirbsite patys. Atsakyti reikia tuoj pat.“ Užsidirbom, išgyvenom. Ne-siryžčiau to pakartoti, neužtektų nei jėgų, nei drąsos. Išgyvenome todėl, kad su manimi dirbo talentingiausi ir geriausi žmonės.“

Užverda aktyvių diskusijų, kokie turėtų būti karininkų namai, svarsto-ma ramovių misija, sprendžiami administravimo ir valdymo klausimai. Skirtingai nei Kauno ir Palangos ramovės, kurios įsikūrė istoriniuose at-gautuose pastatuose, Vilniaus karininkų ramovei numatytas pastatas – sovietų karininkų namai – anaiptol nežadino kūrybinių minčių ir perne-lyg skaudžiai priminė praeitį. Tačiau dvasią kuria ne pastatai, o žmonės, todėl ši mintis tapo pagrindiniu stimulu suburti krašto apsaugos sis-temos žmones po vienu stogu. Ramovėje susikuria pirmieji meno ko-lektyvai. Vienas jų – tautinių šokių ansamblis „Neris“, kuriam vadovavo Nijolė ir Levas Ritvai. Įdomu tai, kad kolektyvo atstovai pirmieji perėmė ramovės apsaugą. Susibūrė vyrų choras „Aidas“, kurio tuometinis vado-vas – legendinis profesorius Algimantas Lopas. Iš Vilniaus universiteto „kiemo“ teatro į ramovę viršininko pavaduotoju kultūrai pakviečiamas režisierius Gaudentas Aukštikalnis, kuris padėjo pamatus kuriant ir įgy-vendinant ramovės viziją.

...iš dabarties

4

5

Į gausų menininkų būrį įsiliejo folkloro ansamblis „Vilnelė“, vokalinis moterų ansamblis „Guostė“, kiti meno kolektyvai, kurie dalyvauja svar-biausiose valstybės ir kariuomenės šventėse. Taip ramovė tapo vieta, kurioje įsikūrė meno kolektyvai, daugiau kaip dvidešimt visuomeninių organizacijų, kurios visos susijusios su Lietuvos kariuomene. Tai Lie-tuvos atsargos karininkų sąjunga, Vietinės rinktinės karių ir jų šeimų klubas, LDK Birutės karininkų šeimų moterų draugija, 1941 m. birželio 22–28 d. sukilėlių sąjunga, Atsargos karininkų sąjunga, Laisvės kovoto-jų sąjunga, Lietuvos laisvės kovų sąjūdis ir daugelis kitų. Vilniaus ramo-vė tapo mėgstama menininkų, vilniečių, miesto svečių vieta, kur gali susirinkti į bendrą būrį kariai ir visuomenė.

Šiuo metu ramovei vadovauja Gaudentas Aukštikalnis.

Ramovėje vyksta įžymių Lietuvos menininkų – dailininkų, rašytojų, aktorių – susitikimai su bendruomene, pristatomos naujausios kny-gos, parodos, koncertai, spektakliai, minimos svarbiausios valstybės ir kariuomenės šventės. Garsūs Lietuvos žmonės – prof. Vytautas Lands-bergis, rašytojai Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Algimantas Zurba, Vilius Bražėnas, Rimantas Šavelis, Violeta Zabielskienė, mjr. Albertas Dusevičius, Edvardas Burokas, dailininkai Rimantas Dichavičius, prof. Juozas Galkus, istorikai hab. dr. Antanas Tyla, dr. Romas Batūra, dr. Sigi-tas Jegelevičius, prof. Valdas Rakutis, Valdas Striužas ir daugelis kitų me-nininkų, istorikų ramovėje šventė savo jubiliejines šventes ar pristatė savo kūrybą. Karininkai ir kariai renkasi ramovę asmeninėms ir šeimos šventėms. 6

7

8

9

Choras gyvuoja nuo 1955 metų. Tai vienas seniausiai susibūrusių vyrų chorų mūsų šalyje, turinčių brandžią ir turiningą istoriją. Jį įkūrė ir ilgai jam vadovavo žymus choro dirigentas Juozas Vanagas. Tai buvo pirmasis pokario Lietuvos vyrų choras, kuriam buvo suteikta garbė atstovauti Lietuvos kultūrai užsienyje. Vėliau vadovavimo estafetę per-ėmė prof. Algimantas Lopas. Dabar chorui jau penkioliktus metus va-dovauja LMTA profesorius, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos tautinių dainų švenčių vyr. dirigentas prof. Tadas Šumskas.

Kolektyvo pagrindą sudaro krašto apsaugos karininkai, dėstytojai, techninės inteligentijos atstovai, neabejingi lietuviškos dainos likimui. „Aidas“ šiuo metu priklauso visos Lietuvos kariuomenės kultūros švy-turiui – Vilniaus įgulos karininkų ramovei. Kolektyvas gerai žinomas šalyje ir yra vienas gausiausių vyrų chorų, galinčių dainuoti su didžiai-siais pučiamųjų ir simfoniniais orkestrais ne tik koncertų salėse, bet ir miestų aikštėse, šiuolaikinėse sporto arenose. „Aidas“ sėkmingai daly-vavo daugelyje konkursų, festivalių, dainų švenčių, surengė apie 2 000 koncertų. Pastaraisiais metais choras puikiai pasirodė tarptautiniame „Jūrų kapitonų“ šanti dainų festivalyje Brunsbiutelyje (Vokietija), tarp-tautiniame religinės ir vargonų muzikos festivalyje „Silesija sonans“ Jelenia Guroje (Lenkija), tarptautiniuose sakralinės muzikos ir teatro

Vyrų choras AIDAS

festivaliuose „Sielos ilgesys“ Kupiškyje, „Džiūgaukim... Aleliuja“ Marijam-polėje ir kt. Choras gastroliavo Italijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Juodkalni-joje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Koncertuose talkino vargonininkai L. Digrys, B. Vasiliauskas, G. Kviklys, D. Genaitytė, operos solistai V. No-reika, V. Juozapaitis, E. Kaniava, D. Staponkus, T. Ladyga, V. Šiškaitė, D. Sadauskas, aktorius V. Bagdonas ir kiti žymūs atlikėjai.

Šiuo metu choras nuolat koncertuoja su LK Garbės sargybos, KASP, Jūrų pajėgų ir kitais pučiamųjų orkestrais. „Aidui“ kūrinius rašo tokie kompozitoriai kaip A. Raudonikis, V. Juozapaitis, A. Paulavičius, B. Kuta-vičius, A. Remesa, K. Vasiliauskas, T. Šumskas ir kt. Repertuare yra dau-giau kaip 500 užsienio, lietuvių kompozitorių kūrinių ir liaudies dainų išdailų. Per pastaruosius metus parengta didelė karinių, partizaninių dainų programa, kuri buvo įrašyta į kompaktinę plokštelę „Lietuvos karių žygio dainos“ ir yra puiki kasdienė metodinė priemonė dauge-lyje kariuomenės dalinių. Taip pat choras išleido keturias kompaktines plokšteles, kuriose skamba autorinė A. Raudonikio muzika kariams bei populiariausi klasikos kūriniai. LRT patriotinių dainų konkurse „Yra šalis“ choras „Aidas“ užėmė pirmąją vietą ir pateko į prestižinį geriausių Lietu-vos atlikėjų albumą.

10

11

12

Lietuvos radijo fonduose sukaupta daugiau nei 2 val. trukmės choro įrašų. Chorą gan dažnai galima išvysti populiariose Lietuvos televizijų laidose ir per iškilmingų valstybinių renginių transliacijas. „Aidas“ yra nuolatinis LRT laidų „Duokim garo“, „Ryto suktinis“, „Sveikinimo kon-certas“, „Lietuvos balsas“, „Misija Sibiras“ dalyvis. Yra sukurti šeši filmai apie koncertines choro keliones. Jau penkioliktus metus „Aidas“ kartu su Lietuvos valstybės vadovais ir Vilniaus visuomene tradiciškai pakelia Gedimino pilies bokšte pirmąją šalies trispalvę. Nė vienas didesnis vals-tybinis renginys, susijęs su iškilmingomis kariuomenės datomis, neap-sieina be tvirtos vyrų dainos.

Šventos Mišios, aukojamos už žymius karo vadus, rezistencijos da-lyvius visuose Lietuvos miestuose ir kaimuose, – tai mūsų kasdienybė, šventa pareiga.

Meno vadovas ir vyr. dirigentas prof. Tadas Šumskas

13

Moterų vokalinis ansamblis „Guostė“, susikūręs 1994 m. pavasarį, į koncertinį Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės gy-venimą įsiliejo 1996-aisiais. Kolektyvas surengė daugiau kaip 400 kon-certų Lietuvos kariuomenei ir visuomenei. Ansamblis, vadovaujamas Gabrielės Rastenytės-Mališauskienės, propaguoja tradiciškai ir šiuolai-kiškai interpretuotas lietuvių kompozitorių ir liaudies dainas, supažindi-na Lietuvos kariuomenę ir visuomenę su įvairių epochų pasaulietinės ir bažnytinės muzikos vokaliniais kūriniais.

Kolektyvas atstovavo Lietuvai ir Lietuvos kariuomenei šiuose tarp-tautiniuose festivaliuose ir konkursuose:

2002 ir 2007 m. sausį – Tarptautiniame krikščioniškosios muzikos fes-tivalyje „Blagovestije“ (Sankt Peterburgas, Rusija);

2002 m. spalį – Tarptautiniame chorų festivalyje Slaigo mieste (Airija);

2004 m. lapkritį – XVI tarptautiniame chorų festivalyje Valetoje (Malta);

2006 m. birželį – IX tarptautiniame chorų festivalyje „Alta Pusteria“

(Italija);

2007 m. birželį – X tarptautiniame chorų festivalyje „Alta Pusteria “ (Italija);

2008 m. rugsėjį – Tarptautiniame festivalyje „Cori d’Europa 2008“ (Italija);

2011 m. balandį – Tarptautiniame renginyje-koncerte „M. K. Čiurlio-nio pasaulis“ (Sankt Peterburgas, Rusija);

2012 m. rugsėjį – Tarptautiniame liaudies dainų konkurse-festivalyje „Pesnia Pameža“ Astrave (Baltarusija). Pelnė II laipsnio diplomą;

2013 m. kovą – XIV tarptautiniame chorų konkurse-festivalyje Budapešte (Vengrija). Apdovanotas Sidabro diplomu;

2013 m. gegužę – „Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurse 2013“. Pelnė I laipsnio diplomą;

2015 m. liepą – II tarptautinėse chorų žaidynėse Magdeburge (Vokietija). Apdovanotas Sidabro diplomu.

Ansamblis „Guostė“ yra ir kelių Lietuvos konkursų („Sidabriniai bal-sai’97“, „Dainuokime, kariai 2000“, „Dainuokime, kariai 2005“, istorinės dainos festivalio-konkurso „Aušta aušrelė 2013“) laureatas.

.„Guostė“ dalyvavo Dainų šventėse Vilniuje (1994, 1998, 2003, 2007, 2009, 2014), taip pat ir Lygių balsų Dainų šventėse Palangoje (2003, 2004, 2005).

Ansamblio meno vadovė Gabrielė Rastenytė-Mališauskienė mokėsi Vilniuje, vėliau – N. A. Rimskio-Korsakovo valstybinėje konservatorijo-je Sankt Peterburge. Studijų metais vadovavo Sankt Peterburgo latvių bendrijos mišriam chorui, kuris daug koncertavo Rusijoje ir Latvijoje. Grįžusi į Lietuvą, pradėjo dirbti Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje, ku-rioje dirba iki šiol. 1994 metais subūrė moterų vokalinį ansamblį „Guos-tė“, kuris nuo 1996 metų yra Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos kari-ninkų ramovės kolektyvas.

Moterų vokalinis ansamblis GUOSTĖ

14

Ansamblio vadovė Gabrielė Rastenytė-Mališauskienė

15

16

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės liaudiškų šokių ansamblis „Neris“ – vienas seniausių šio žanro kolektyvų Lietuvo-je, susikūręs 1960 m. Vilniaus geležinkelininkų kultūros rūmuose. 1987 m. ansamblio meno vadovais tapo Nijolė ir Levas Ritvai.

Ansamblyje – daugiau kaip aštuonios dešimtys dalyvių. Yra vaikų, jaunimo ir vyresniųjų šokių grupės, dainininkai ir liaudiškos muzikos kapela. Ansamblyje šoka ir krašto apsaugos darbuotojai, karininkai, jų vaikai. „Neries“ meninis stilius – tai liaudies šokiai, dainos ir melodijos. Ansamblio pasirodymas – tai muzikinis vaidinimas, atspindintis lietu-vių liaudies tradicijas.

„Neries“ kolektyvas į besikuriančią Lietuvos krašto apsaugos siste-mą atėjo 1991 m., dalyvavo pirmųjų savanorių žaidynių atidarymo ce-remoniale, daugelis ansamblio narių įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas.

1993 m. „Neris“ tapo pirmuoju Vilniaus karininkų ramovės meno kolektyvu. Ansamblis aktyviai dalyvauja karininkų ramovės ir krašto apsaugos sistemos kultūriniame gyvenime, savo koncertais džiugina tarnybą šalies kariniuose daliniuose atliekančius karius.

„Neris“ žinoma ne tik koncertine veikla. Nuo 1992 m. ansamblio na-riai nuolat dalyvauja valstybinių švenčių minėjimo, valstybinių apdo-vanojimų ceremonialuose, krašto apsaugos oficialiuose renginiuose.

Liaudies šokių ansamblis „Neris“ nuo pat įsikūrimo įsiliejo į Vilniaus miesto ir visos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, nuolat dalyvauja dainų ir šokių šventėse, savo meninį lygį demonstruoja per konkursus. Kolekty-vas yra respublikinių šokių konkursų „Aguonėlė“, „Klumpakojis“ prizinių vietų laimėtojas. Respublikiniame šokių konkurse „Kadagys“ kultūros centrų kategorijoje 2010 m. tapo laureatais, 2015 m. laimėjo 1-ąją vietą.

2009 m. ansambliui suteikta „Aukso paukštė“ – aukščiausias respu-blikinis įvertinimas, skiriamas meno kolektyvui už liaudiško šokio pro-pagavimą ir respublikinius pasiekimus.

Savo menines programas „Neris“ ne kartą demonstravo įvairioms visuomeninėms organizacijoms, Vilnijos krašto žmonėms, negalios iš-tiktiesiems, vaikų namų auklėtiniams.

„Neries“ ansamblio koncertinės kelionės nusidriekė per visą Europą, kolektyvas dalyvavo daugelyje tarptautinių festivalių įvairiose Europos šalyse. Ansamblis yra nuolatinis tarptautinio festivalio „Europiada“ na-rys. 1992–1994 m. koncertavo Švedijos, Norvegijos, Lenkijos, Italijos kariams.

Meno vadovė baletmeisterė Nijolė Ritvienė jau 28 metus vadovauja šiam gausiam meno kolektyvui. 2007 m. apdovanota Lietuvos Respu-blikos krašto apsaugos sistemos medaliu civiliams „Už nuopelnus“. Lie-tuvos liaudies kultūros centras prie Kultūros ministerijos už nuopelnus

Liaudiškų šokių ansamblis NERIS

17

18

populiarinant lietuvių liaudies meną suteikė geriausio 2009 metų an-samblio vadovo vardą. 2014 m. – Lietuvos dainų šventės Šokių dienos baletmeisterė.

Ansamblio choreografė, buvusi ilgametė „Neries“ šokėja Eglė Kotry-na Vizbaraitė dabar yra diplomuota šokių mokytoja. Liaudiškos muzi-kos kapelai ir vokalo grupei vadovauja Žana Gumenaja.

Nuolat besišypsantys ansamblio šokėjai, trykštantys jaunatviška energija, kupini naujų kūrybinių sumanymų, skiriantys savo laisvalaikį lietuvių liaudies menui pažinti ir populiarinti, nekantriai laukia naujų įspūdžių ir susitikimų.

Meno vadovė baletmeisterė Nijolė RitvienėChoreografė Eglė Kotryna Vizbaraitė Liaudiškos muzikos kapelos ir vokalo grupės vadovė Žana GumenajaKoncertmeisterė Rita Jadzevičienė

19

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ įkurtas 1996 m. sausio 10 dieną. Nuo pat pirmos įkūrimo dienos kolektyvui vadovauja Laima Purlienė. Folkloro ansam-blis vienija per 30 įvairaus amžiaus suaugusiųjų – čia dainuoja, šoka, groja, tarmiškus pasakojimus pasakoja krašto apsaugos sistemos dar-buotojai, ekonomistai, medikai, inžinieriai, mokslininkai, muzikai, pe-dagogai ir kt.

„Vilnelės“ repertuaras – gausus ir įvairus. Jį sudaro per pusę tūks-tančio įvairaus žanro kūrinių. Šis kolektyvas perteikia autentišką įvairių Lietuvos regionų folklorą. Ypač gilinamasi į įvairių laikotarpių karinį folklorą, savanorių, partizanų, tremties ir patriotines dainas bei pasa-kojimus.

Turtingos ir populiarios įvairios kalendorinio folkloro programos. Nors „Vilnelės“ repertuare dominuoja Kaišiadorių krašto ir Dzūkijos re-giono tautosaka, nestinga ir žemaičių, aukštaičių dainų, šokių, pasako-jimų, instrumentinės muzikos, Suvalkijos ar Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos regiono folkloro. Kolektyvas yra parengęs liaudiško humoro programą. Ansamblio dalyviai žiūrovus linksmina savo gimtąja tarme. „Vilnelė“ buvo pastačiusi ir keletą „scenos vaizdelių“, kuriuose atsispin-dėjo vestuvinių papročių fragmentai. Kartais ansambliečiai naudoja kaukes, į programą įpina poezijos posmų. Labai mėgstami romansai. Yra parengta šio jausmingo žanro programa, tačiau retokai rodoma,

nes ansamblis orientuojasi į senesnį lietuvišką folklorą. Ansamblio tiks-las – puoselėti autentišką tradicinį dainavimą, nemodernizuoti folklo-ro, kiek galima labiau stiprinti ir gaivinti tai, ko mūsų visuomenė dabar lengvai išsižada. „Vilnelės“ dainininkai domisi senosiomis lietuvių kanti-čkinėmis giesmėmis, mėgina jas giedoti pagal Kaišiadorių krašto giedo-jimo tradiciją. Daug laiko repeticijose skiriama širdingiems pasidainavi-mams – kartu dainuojama, kad būtų malonu, kad būtų galima atsipūsti po sunkios darbo dienos. Šios akimirkos suteikia daug džiaugsmo ir gaivinančios jėgos, suartina ir suvienija žmones.

„Vilnelė“ mėgstama ir giriama už linksmus ir energingus šokius. Jų šokama labai daug. Instrumentinės grupės instrumentarijus atspindi XX a. 4–5 dešimtmečių grojimo tradicijas (smuikai, armonikos, base-tlė, būgnas, būgnelis, barškučiai, cimbolai, lumzdeliai, kanklės, gitara ir pan.). Kai kuriose programose naudojami ir senesni instrumentai: skudučiai, lumzdeliai, kanklės, švilpukai ir kt. Beje, muzikantai net patys geba pasigaminti puikius instrumentus – basetles, cimbolus, kankles ir pan. Žinoma, muzikantų niekada nebūna per daug, todėl „Vilnelė“ į savo gretas bet kada priims grojančiuosius liaudiškais instrumentais. Visada laukiami dainuojantys ar šokantys vyrai. Keletas „Vilnelės“ vyrų ir mote-rų puikiai dainuoja solines vienbalses dainas. Dauguma ansambliečių ne tik dainuoja, šoka, groja, bet ir gilinasi į tautinius papročius, mėgina perimti liaudiškus amatus, todėl mezga riešines, siuvinėja, kepa duoną, domisi vaistažolėmis, moko savo vaikus ir net gimines, bendradarbius.

Folkloro ansamblis VILNELĖ

20

21

2004 m. kolektyvas išleido dvi kompaktines plokšteles („Tai daili gra-ži mūsų kariuomenė“ ir „Anoj pusej ažera“), yra įdainavęs keletą dainų LLKC išleistose kompaktinėse Velykų ir Joninių folkloro plokštelėse.

2005 m. folkloro ansamblis „Vilnelė“ apdovanotas „Aukso paukštės“ statulėle ir nominuotas geriausiu 2004 m. kolektyvu miestų kategorijo-je. Gausu ir kitų apdovanojimų, padėkų. Ansamblio vadovė L. Purlienė apdovanota Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliu civiliams „Už nuopelnus“.

Pagrindinis kolektyvo tikslas – koncertuoti Lietuvos kariuomenei, propaguoti karines dainas, puoselėti etninę kultūrą kariuomenėje ir visuomenėje, ugdyti pagarbą ir meilę Tėvynei.

Meno vadovė Laima Purlienė

Kolektyvas yra koncertavęs daugelyje užsienio festivalių: Airijoje, Baltarusijoje, Belgijoje (2 kartus), Čekijoje, Danijoje, Graikijoje, Itali-joje, Latvijoje (4 kartus), Norvegijoje, Rusijoje (2 kartus), Šveicarijoje, Ukrainoje (2 kartus). Daugiausia „Vilnelė“ koncertuoja Lietuvoje – ko-lektyvas kviečiamas į įvairias šventes ir festivalius. Ir pats kolektyvas dažnai rengia įvairius pasirodymus, šventes, koncertus kariuomenei ir visuomenei Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje ir kitur. Jau tapo tradicija Užgavėnių šventė, Adventinės muzikos festi-valis, Senųjų metų palydos, liaudies dainų ir poezijos, humoro vakarai, Sausio 13-osios, Kariuomenės, visuomenės ir partizanų dienos kon-certai, specialūs koncertai Gedulo ir vilties dieną, partizanų judėjimo sukakčių, kariuomenės datų, iškilių asmenybių pagerbimo ir kiti kon-certai. Ansamblis dalyvavo daugelyje Lietuvos ir užsienio televizijos laidų, filmavosi Norvegijos televizijos dokumentiniame filme, Latvijos, Rusijos, CNN, Japonijos, Italijos, Graikijos televizijų laidose, įrašė keletą instrumentinių kūrinių Šveicarijos radijuje, daug dainų Lietuvos radijo muzikos fondams ir t. t.

22

23

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės muzikos ansamblį „Vingrė“ 2008 m. rudenį subūrė Petras Garšva. Ansamblyje yra 12 narių, kurių daugumą sudaro profesionalūs muzikantai ir dai-nininkai. Daugelis jų yra kitų ansamblių, muzikinių kolektyvų nariai, muzikos pedagogai.

Kolektyvas groja įvairią muziką – tiek tautišką, tiek pramoginę, išsi-skiria savitu muzikiniu stiliumi, ieško naujų muzikinių formų, tembrinių spalvų įvairovės, derina tautinės liaudiškos muzikos folkloro elementus su šiuolaikinės muzikos sąskambiais.

Kruopšti ir atsakinga kūrinių atranka, vadovo aranžuotės, atlikėjų kompetencija leidžia atskleisti kolektyvo profesionalumą ir meistriš-kumą. Darbštus kolektyvas siekia groti geros kokybės ir subrandintą muziką, taigi muzikos ansamblio ,,Vingrė“ atliekami kūriniai skamba itin darniai ir profesionaliai.

„Vingrė“ – labai ambicingas, imlus, veržlus ir atviras visiems muziki-niams projektams kolektyvas. Ansamblis kviečiamas koncertuoti vals-tybiniuose renginiuose, apdovanojimų įteikimo ceremonijose, šventė-se, oficialiuose minėjimuose Prezidentūroje, Seime ir Krašto apsaugos ministerijoje, renginiuose, skirtuose iškiliems kariuomenės ir visuome-nės veikėjams paminėti.

„Vingrė“ džiaugiasi savo pirmąja kompaktine plokštele ,,Melodijų sparnai“. Tai bendras ansamblio, dainų autoriaus ir kolektyvo vadovo P. Garšvos kūrybinis darbas.

Draugiški, kūrybingi ir linksmi muzikos ansamblio „Vingrė“ muzi-kantai ir dainininkai visada mielai ir noriai koncertuoja jų pageidaujan-čiai publikai.

Meno vadovas Petras Garšva

Muzikos ansamblis VINGRĖ

24

25

26

Pirmą kartą Vilniaus įgulos karininkų ramovės dailės studija savo veiklą pradėjo 2001 metais. Jos įkūrėjas ir vadovas – Vytautas Vanagas. Dailės studijos tikslas buvo supažindinti karininkus ir jų šeimas su kū-rybos subtilybėmis, lavinti meninį skonį, bendrauti ir dalytis patirtimi. Atsinaujinusi Dailės studija duris vėl atvėrė 2015 metais. Dailės studijoje mokomasi piešimo, tapybos, kompozicijos pagrindų ir įvairios grafikos technikų. Be praktinių užsiėmimų, gilinamės į dailės istoriją, šiuolaikinio meno sroves, rengiame studijų narių parodas, dalyvaujame meniniuo-se projektuose ir pleneruose. Kviečiame visus, kurie nori atrasti savyje kūrėją, patirti naujų įspūdžių ir į savo gyvenimą įnešti naujų spalvų ir potyrių. Jei pasaulį norėtum atkartoti piešiniu, jei norėtum išlieti savo svajones drobėje ar popieriaus lape, tuomet prisijunk prie mūsų.

Dailės studijos vadovai

Justina Adomavičienė ir Vytautas Vanagas

Dailės studija

27

„Vyko sunkios, lemtingos kovos už Lietuvos laisvę. Mūsų jaunai ka-riuomenei teko grumtis bent su trimis daug kartų stipresniais priešais ir vis dėlto jai pavyko iškovoti Lietuvai nepriklausomybę.“ Kariuomenės Gen. štabas prie Literatūros skyriaus įsteigė Kultūros ir švietimo sekciją ir jau 1920 m. vasario 9 d. patvirtino jos veiklos programą. Sekcijos tiks-las – ugdyti kareivius kaip tikrus piliečius, kad jie būtų sąmoningi ko-votojai ir atsispirtų priešų agitacijai. Tuometinė kariuomenės vadovybė labai vertino teatro spektaklius kaip svarbią karių auklėjimo priemonę. „Žinoma, teatras kariams yra daugiau vertinga pramoga negu mokykla, tačiau pratinimas kario prie tokios pramogos kartais turi šimtą kartų didesnės auklėjamosios reikšmės negu krūvos paskaitytų ar pasakytų pamokymų“, –1922 m. rašė laikraštis „Lietuva“.

Vladas Braziulevičius (nuo 1939 m. – Braziulis, gimęs 1894 m. gruo-džio 20 d. Petrapilyje, miręs 1972 m. Klivlande, JAV) buvo paskirtas į Kauno miesto ir apskrities komendantūrą jaunesniuoju karininku.

Kauno komendantūros jaunesniajam karininkui pavedama vado-vauti Kauno karių klubui, vieninteliam visame mieste turinčiam 250 vie-tų salę. Klube vykdavo vakarai, koncertai, visuomenei ir kariams nuolat vaidindavo pasitraukusi nuo lenkų invazijos K. Glinskio vadovaujama Vilniaus teatro studija, kurios aktyvus dalyvis buvo ir pats V. Braziulevi-čius. 1919 m. lapkričio 18 d. jis įkuria Karių dramos mėgėjų kuopelę, kuri 1920 m. balandžio 6 d. suvaidina M. Baluckio dviejų veiksmų komediją „Vyro ieškojimas“. Ir taip šiuo nepretenzingu veikalėliu ir pradėjo savo kelią Karių teatras (pavadinimas suteiktas 1924 m.), kurio kultūrinę vei-klą, kaip ir visos Lietuvos laisvę, nutraukė 1940 m. sovietų okupacija.

Anuometinė spauda 1928 m. rašė, kad Karių teatro trupėje „vaidin-davo šie žymesni asmenys: pulkininkai leitenantai V. Braziulevičius, P. Pundzevičius (dramaturgas Petliukas) ir Lanskoranskis, karininkai B. Bobelis, Ališauskas, Gedmontas, Dagys, Šepetys, Briedis, puskarinin-kiai Zauka, Pratkus ir Staugaitis, p. Busilas, p. Žalinkevičaitė-Petrauskie-nė, Lukšienė, Grikevičiūtė, Gedeikienė, Tumėnienė ir kt. Kai kada vaidin-davo kai kurie Valstybės teatro artistai“.

Nors vienu metu buvo planuota Karių teatrą suvalstybinti, po ilgų diskusijų, nepaisant įspūdingos teatro veiklos, to buvo atsisakyta. At-siminimų apybraižoje (Čikaga, „Karys“, Nr. 6, 1965 m.) V. Braziulis rašė: „Mūsų nuopelnai veikė prieš mus kaip bumerangas. Kai kas valdžios viršūnėse naudojo tokį argumentą: jeigu Karių teatras sėkmingai skynė laurus 11–12 metų, tai gali ir toliau gyvuoti, remdamasis pašalpomis ir „paglostymais“.“

1992 m. prie SKAT štabo suburiama aktorių grupė, kuri 1993 m. va-sario 13 d., minint Lietuvos Nepriklausomybės šventę, suvaidino kom-poziciją iš V. Mykolaičio-Putino dramos „Valdovo sūnus“ (rež. Z. Buožis). Vaidino aktoriai: L. Ciunis, H. Bačiulis, V. Žebrauskas, A. Kaliūnas, S. Si-paitis, I. Minelgaitė. Dalyvavo choras „Liepaitės“.

1996 m. suvaidinamas spektaklis – Vytauto Alanto drama „Žodžiai iš anapus“ (rež. L. Ciunis).

2000-aisiais, minint Karių teatro 80-metį, prie Vilniaus įgulos kari-ninkų ramovės įkuriama Karių dramos mėgėjų kuopelė. Be anksčiau minėtų aktorių, į ją buvo pakviesti kariūnai, karininkai, jų šeimų nariai (kaip tarpukario Karių teatre). Minėjimui buvo pasirinkta anuometinio Karių teatro vadovo plk. V. Braziulevičiaus 1928 m. parašyta komedija „Augila nebrendila“. Komedija apie 20 kartų buvo sėkmingai suvaidin-ta įvairiuose kariniuose daliniuose.

Nuo 2002 m. gruodžio 1 d. Karių teatrą ima globoti Lietuvos karo akademija. Gimsta nauji spektakliai: V. Alanto drama „Žodžiai iš ana-pus“, A. Čechovo vodevilis „Jubiliejus“, A. Škėmos drama „Živilė“.

Karių teatras dalyvauja daugelyje tradicinių reikšmingų visuomeni-nių renginių, 2002–2012 m. – Vilniaus įgulos karininkų ramovės organi-zuotame renginyje Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui pagerbti Maišiagaloje (renginio rež. Gaudentas Aukštikalnis).

Karių teatras(1920–1940, 1992–2012)

28

29

Teatro režisierius V. Braziulevičius (viduryje) 1924 m. su teatro trupe.

Nuolat kas mėnesį teatras gastroliuodavo kariniuose daliniuose.

Kiekvienais metais teatro dalyvių sudėtis keitėsi. Norėtųsi juos su-minėti: kpt. Vaidotas Bauža, kpt. Aurimas Remeika ir kpt. Mingaudas Giedraitis, kpt. Kristina Jakimavičiūtė, kpt. Živilė Morkevičiūtė, kpt. Vilius Ertmonas, kpt. Gintautas Razma, kpt. Rūta Gaižutytė, kpt. Min-daugas Matukonis, Aurelija Vosylė, mjr. Vytautas Vyšniauskas, kpt. Si-mona Lukoševičiūtė, kpt. Julija Kalinauskienė, kpt. Justinas Didžiulis, kpt. Gintautas Ciunis, kpt. Jurgis Norvaiša, kpt. Artūras Čiuberkis, kpt. Paulius Venclovas, kpt. Alminas Sinevičius, kpt. Daugirdas Antulis, vyr. ltn. Jonas Averka...

2008 m. rudenį Karių teatras grįžo į Vilniaus įgulos karininkų ramo-vę. 2012 m. suorganizavo neformalų Karių teatro veteranų kūrybos va-karą, kuriame parodė savo naująją premjerą „Laiveliai ant bangų“, neilgai trukus atnaujino ir suvaidino spektaklį – A. Čechovo vodevilį „Jubiliejus“.

2015 m. režisierė Karina Metrikytė pastatė spektaklį pagal Vydū-no komediją „Piktoji gudrybė“.

Atkurtajam Karių teatrui jau 24 metai vadovauja režisierius Leonas Ciunis.

30

31

Šokių akademija – jau nuo 2007 metų aktyviai ir nuoširdžiai veikian-tis šokių ir kitokio laisvalaikio klubas, vienijantis šokių mėgėjus Vilniuje ir Kaune. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje Šokių akademija organi-zuoja šokių pamokas suaugusiesiems, norintiems ne tik išmokti šokti, bet ir smagiai bei turiningai leisti laisvalaikį. Savaitgaliais – laikas ma-žiesiems šokėjams, čia jie mokosi šokti, bendrauti ir žaisti.

Kiekvieną rugsėjį ir sausį prie Šokių akademijos kviečiami prisijungti naujokai – buriamos naujos šokėjų grupės. Poros kviečiamos mokytis pramoginių (valso, čia čia čia, rumbos ir kt.) ir Lotynų Amerikos (salsos, argentinietiško tango ir kt.) šokių. Norintieji šokti po vieną gali rinktis solo latino ir „Zumba® fitness“ grupes, kuriose išmokstama populia-riausių šokių (salsos, bačiatos, čia čia čia ir kt.).

Šokių akademija savo šokėjams ir jų šeimoms nuolat organizuoja įvairias pramogas ir stengiasi pasiūlyti kuo daugiau progų pasimėgauti bendru pomėgiu – šokiais ir bendravimu. Nuolat organizuojami vaka-rėliai, šventės, poilsinės kelionės įtraukia vis didesnį būrį bendraminčių.

Šokių akademijos įkūrėja, mokytoja ir renginių siela Jurgita Čes-navičiūtė savo patirtimi ir žiniomis aktyviai dalijasi tiek Vilniuje, tiek ir Kaune. Šokių pamokos, renginių organizavimas ir koordinavimas Jurgi-tai – jau daugiau nei dešimties metų praktika. Šokių akademija vienija charizmatiškus, energingus šokių mokytojus, kurie savo patirtimi dali-jasi su visais norinčiaisiais išmokti šokti Vilniuje ir Kaune.

Be to, Šokių akademija nuolat dalyvauja įvairiuose projektuose, šventėse, miestų renginiuose, kuriuose prisistato originaliais pasirody-mais ir dosniai dalijasi šokių džiaugsmu. Vasarą organizuoja nemoka-mas šokių pamokas ir praktikas gryname ore, įvairiose miesto erdvėse. Šokių mokytojai stengiasi kuo daugiau žmonių supažindinti su šokiais.

Šokių akademija įsitikinusi – šokti gali visi, nepaisant amžiaus, lyties, kompleksijos, statuso ar kitų klišinių stereotipų.

Šokių akademija

32

33

34

35

Tai dzi čiuan pagal kinų ušu klasifikaciją yra priskiriama vidiniams kovos menams. Tai yra universalūs per daugelį amžių sukurti Rytų dvikovos pratimai harmonijai tarp kūno, energijos ir psichikos ugdyti. Praktikuoti galima nuo jaunų dienų iki senatvės.

Ramūnas Bogdanas yra 13 kartos tai dzi čiuan meistro mokinys, praktikuojantis senojo čen stiliaus tai dzi plikomis rankomis ir su gin-klais. Jam leista mokyti kitus. Periodiškai lankydamas mokytoją Kini-joje, jis nuolat tobulina savo žinias šioje srityje. Daugiau apie tai dzi galima pasiskaityti R. Bogdano straipsnyje mėnesiniame žurnale „Vals-tybė“ (2013 m., Nr. 3.).

Vadovas Ramūnas Bogdanas

Tai dzi čiuan

36

37

Senovės baltų kovų brolija „Vilkatlakai“ – atkuriamosios istorijos (angl. renactment) judėjimo pradininkai Lietuvoje. Oficialiai veiklą pradėjo 2000 metais ir po šiai dienai laikomi rimčiausiai į istorinę re-konstrukciją žiūrinčiu klubu.

Klubo veikla – nuosekliai domintis ir tiesiogiai bendradarbiaujant su moksline visuomene, atkurti esminio valstybės istorijos tarpsnio – V–XIV amžių – baltų genčių ginkluotę, buitį, kovos būdus ir dvasią. Tai Lietuvos susikūrimo ir klestėjimo pasaulyje su savo savita kultūra lai-kotarpis.

Suskirstę šį laikotarpį epochomis (V–VIII a. – barbarų epocha, IX–XII a. – vikingų epocha, XIII a. – kryžiaus karų Baltijos šalyse pradžia ir XIV a. – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės klestėjimas), „Vilkatla-kai“ pristato kiekvienos epochos įvairiausius ginkluotės ir šarvuotės komplektus. Ir tai bene vienintelis atkuriamosios istorijos klubas, profesionaliausiai pristatantis XIV a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Kęstučio karius. Klubo kredo: „Baltų kultūros sa-vitumas – mūsų galia ir tikslas, pristatant Lietuvą kaimyninėms ša-lims.“

Dešimtmečio įdirbis lemia aukštos kokybės ir precizišką istorinių baltų aprangos, šarvuotės, buities reikmenų kopijų gamybą, taip pat profesionalią edukaciją.

Vadovas Arūnas Bugvilionis

VILKATLAKAI

38

39

Turinys

...iš praeities 2

...iš dabarties 4

„Aidas“ 10

„Guostė“ 14

„Neris“ 16

„Vilnelė“ 20

„Vingrė“ 24

Dailės studija 26

Karių teatras 28

Šokių akademija 32

Tai dzi čiuan 36

„Vilkatlakai“ 38

40

VILNIAUS KARININKŲ RAMOVĖ

Atsakingasis redaktorius Gaudentas Aukštikalnis

Dizainerė Inga Dambrauskienė

Aleksandro Dagio archyvo, Alfredo Pliadžio, Gaudento Aukštikalnio, Pauliaus Babilo, Juozo Pociaus, Antano Varonkos fotografijos

Stilistė Lina Lukšienė

Užsakymas GL-193. 2016 05 06. Tiražas 500 egz.

Krašto apsaugos ministerija Maketavo KAMBRD Vaizdinės informacijos skyrius, Totorių g. 25, LT-01120 Vilnius

Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r.

Šis gaublys yra vienintelis eksponatas, išlikęs iš 1940 metų Lietuvos karininkų ramovės Vilniuje.

UDK 355.3(474.5) Vi-171

ISBN 978-609-412-096-1