9

1

– Deimonai!Ledinis vėjas plaikstė Elenos plaukus, plėšė nuo jos lengvą

megztuką. Tarp granitinių antkapių sukosi ąžuolo lapai, medžiai siautulingai plakė šakomis. Elenai sugrubo rankos, sužvarbo lūpos ir skruostai, bet ji stovėjo atsigręžusi į ūžaujantį vėją ir šaukė:

– Deimonai!Šis vėjas buvo jo Galios išraiška jai įbauginti. Nepavyks. Min-

tis, kad ta pati Galia buvo nukreipta prieš Stefaną, kėlė karštą įniršį, deginantį Elenai širdį. Jei Deimonas pakenkė Stefanui, jei jį nuskriaudė...

– Po velnių, atsiliepk! – suriko ji ąžuolams, supantiems kapines.Prie jos kojų nusileido sausas ąžuolo lapas, it ruda suvytusi

plaštaka. Dangus virš galvos buvo pilkas kaip stiklas, pilkas kaip antkapiai. Elena juto, kaip gerklę graužia įtūžis, neviltis ir apmau-das. Ji klydo. Deimono čia nėra; ji viena su stūgaujančiu vėju.

Apsisuko – ir aiktelėjo.Jis stovėjo jai už nugaros, taip arti, kad gręždamasi užkliudė

jį drabužiais. Per tokį atstumą būtų pajutusi kito žmogaus kūno šilumą, išgirdusi jį. Bet Deimonas, žinoma, ne žmogus.

10

Sverdėdama atsitraukė porą žingsnių, prisivertė sustoti. Visos iki šiol tyliai tūnojusios juslės dabar maldaute maldavo bėgti.

Elena sugniaužė kumščius.– Kur Stefanas?Tarp tamsių Deimono antakių išryškėjo vagelė.– Koks dar Stefanas?Elena žengė artyn ir skėlė Deimonui antausį.Padarė tai negalvodama ir paskui vos galėjo patikėti taip pa-

sielgusi. Bet smūgis buvo stiprus – vožė iš visų jėgų, net Deimono galva kryptelėjo į šoną. Perštėjo delną. Ji stovėjo, stengdamasi nu-raminti alsavimą, ir stebėjo jį.

Jis buvo visas juodas, kaip ir tada, kai Elena jį išvydo pirmą kartą. Avėjo minkštus juodus batus, mūvėjo juodus džinsus, vil-kėjo juodą megztinį ir odinę striukę. Ir buvo panašus į Stefaną. Elena nesuprato, kaip anksčiau to nepastebėjo. Tokie pat tamsūs plaukai, blyški oda, stulbinamas grožis. Tik jo plaukai tiesūs, ne banguoti, akys juodos lyg vidurnaktis, o lūpos nuožmios.

Deimonas palengva atgręžė veidą, ir Elena pamatė, kaip skruostas, per kurį tėškė, rausta.

– Nemeluok, – virpančiu balsu tarė ji. – Žinau, kas tu toks. Tu vakar vakare nužudei poną Tanerį. O dabar pradingo Stefanas.

– Nejaugi?– Pats žinai!Deimonas šyptelėjo, bet tuoj pat surimtėjo.– Perspėju, jei jį nuskriaudei...– Kas tada? – paklausė jis. – Ką tu padarysi, Elena? Ką tu gali

man padaryti?

11

Elena nutilo. Tik dabar suvokė, kad vėjas nurimo. Aplink tapo mirtinai tylu, tarsi jie netrikdomi stovėtų didžiulio Galios rato vi-duryje. Atrodė, kad viskas: švininis dangus, ąžuolai ir purpuriniai bukmedžiai, net pati žemė – susiję su jais, tarsi Deimonas iš jų visų siurbtų Galią. Jis stovėjo šiek tiek atsilošęs, gilios akys keistai spindėjo.

– Nežinau, – sušnabždėjo ji, – bet ką nors sugalvosiu. Patikėk.Jis ūmai nusikvatojo, ir Elenai ėmė daužytis širdis. Dieve, jis

tikras gražuolis. Žavus – per silpnas ir bespalvis žodis. Juokas kaip visada tetruko akimirką, nors šypsena išblėso nuo lūpų, akyse dar blykčiojo linksmos kibirkštėlės.

– Tikiu tavim, – atsipalaidavęs, žvalgydamasis po kapines tarė jis. Paskui ištiesė jai ranką. – Tu per gera mano broliui, – atsainiai mestelėjo.

Elenai knietėjo nustumti jo ranką, bet nebenorėjo jo liesti.– Pasakyk, kur jis.– Galbūt vėliau – tik ne už ačiū.Deimonas atitraukė ranką, bet Elena spėjo pastebėti, kad jis

mūvi tokį pat žiedą kaip Stefano: sidabrinį su lazuritu. Įsidėmėk tai, paliepė ji sau. Tai svarbu.

– Mano brolis, – toliau kalbėjo Deimonas, – kvailys. Jis mano, kad jei primeni Kateriną, tai esi silpna ir nuolaidi kaip ji. Tačiau jis klysta. Tavo pyktį pajutau iš kito miesto galo. Ir dabar jį jau-čiu – baltą šviesą, it dykumos saulę. Jau dabar esi stipri, Elena. Bet galėtum būti daug stipresnė...

Elena spoksojo nesusivokdama, jai nepatiko, kad Deimonas pakeitė temą.

12

– Nesuprantu, ką čia šneki. Ir kaip tai susiję su Stefanu?– Elena, kalbu apie Galią. – Staiga jis žengė artyn, įsmeigė

į ją akis ir prabilo švelniai, įtikinamai: – Tu jau viską išmėginai, ir niekas tavęs netenkino. Turi viską, bet kažko vis stinga, kažko siaubingai trokšti, bet negali gauti. Tai tau ir siūlau. Galią. Amži-ną gyvenimą. Ir jausmus, kokių dar niekada nesi patyrusi.

Dabar ji suprato ir gerklėje pajuto tulžies skonį. Iš siaubo ir pasibjaurėjimo užgniaužė kvapą.

– Ne.– Kodėl? – sukuždėjo jis. – Elena, kodėl nepamėginus? Būk

atvira. Argi slapta to netrokšti? – Tamsios Deimono akys buvo skli-dinos įkarščio ir jėgos, jos verte vėrė Eleną, ir ji negalėjo atitraukti žvilgsnio. – Galiu pažadinti slopinamas tavo svajones. Tu užtek-tinai stipri gyventi tamsoje ir ja džiaugtis. Galėtum tapti šešėlių karaliene. Elena, kodėl gi neįgijus tos Galios? Leisk man padėti.

– Ne, – atkirto ji, vargais negalais atplėšusi žvilgsnį. Daugiau nebežiūrės į jį, neleis jam taip elgtis. Nesileis verčiama užmiršti... verčiama užmiršti...

– Elena, tai pati didžiausia paslaptis, – tarė Deimonas. Jo bal-sas, kaip ir pirštų galai, liečiantys jos kaklą, buvo švelnus. – Būsi laiminga, kokia dar niekuomet nebuvai.

Ji turi prisiminti kažką nepaprastai svarbaus. Deimonas, pasi-telkęs Galią, privertė ją tai užmiršti, bet ji nepasiduos...

– Ir mes būsime kartu – tu ir aš. – Šalti pirštai brūkštelėjo per raktikaulį, palindo po megztinio apykakle. – Tik mudu, amžinai.

Paliestos žaizdelės ant kaklo dilgtelėjo, ir Elenai prašviesėjo protas.

13

Verčiama užmiršti... Stefaną.Štai ką Deimonas norėjo išstumti iš jos minčių. Prisiminimus

apie Stefaną, žalias jo akis ir liūdną šypseną. Bet po tiekos drauge patirtų išgyvenimų niekas neišstums iš jos širdies Stefano. Elena nustūmė šaltus Deimono pirštus. Pažvelgė tiesiai į jį.

– Aš jau suradau, ko ieškojau, – šiurkščiai atkirto. – Ir su kuo amžinai noriu būti kartu.

Deimono akis užliejo juoduma, nuo jo padvelkė šaltu įniršiu. Žvelgdama į tas akis Elena įsivaizdavo kirsti pasiruošusią kobrą.

– Nebūk kvaila kaip mano brolis, – tarė jis. – Antraip ir tau tą patį padarysiu.

Dabar ji išsigando. Negalėjo savęs pergalėti – šaltis smelkėsi iki pat kaulų smegenų. Vėl kilo vėjas, ėmė siūbuoti medžių šakos.

– Deimonai, pasakyk, kur jis.– Dabar pat? Nežinau. Negi negali bent trumpam liautis apie

jį galvojusi?– Ne! – Ji sudrebėjo, vėjo taršomi plaukai krito ant veido.– Taigi toks šiandien tavo galutinis atsakymas? Ar tikrai nori

žaisti su manim šį žaidimą, Elena? Padariniai gali būti liūdni.– Tikrai. – Reikėjo neleisti jam prieiti artyn. – Ir tu, Deimo-

nai, manęs neįbauginsi. Negi nepastebėjai? Kai Stefanas papasa-kojo, kas tu toks ir ką esi padaręs, praradai savo galią man. Neken-čiu tavęs. Tu man šlykštus. Nebegali manęs valdyti.

Deimono veidas persimainė, sustingo, virto žiauria ir atšiauria kauke. Jis nusikvatojo šiurpiu pratisu juoku.

– Nebegaliu? – pakartojo jis. – Galiu daryti ką tinkamas su tavim ir tavo mylimais žmonėmis. Nė nenutuoki, ką sugebu, Ele-na. Bet dar sužinosi.

Deimonas žengtelėjo atgal, ir vėjas pervėrė Eleną it peilis. Akyse mirguliavo, tarytum ore šokinėtų šviesios dėmelės.

– Elena, ateina žiema, – kraupiu, aiškiu balsu, nustelbiančiu vėjo stūgsmą, pasakė jis. – Negailestingas metų laikas. Netrukus sužinosi, ką aš galiu ir ko ne. Dar neatėjus žiemai mudu būsim kartu. Tapsi mano.

Eleną akino sūkuriuojantis baltumas, nebeįžiūrėjo tamsaus Deimono silueto. Net jo balsas slopo. Ji apsikabino save, nunarino galvą, kūnas tirtėte tirtėjo. Sukuždėjo:

– Stefanai...– Beje, – atsklido Deimono balsas. – Klausei apie mano brolį.

Elena, nevark ir neieškok jo. Šiąnakt jį nužudžiau.Elena pakėlė galvą, bet matė tik svaiginantį baltumą, deginantį

nosį ir skruostus, limpantį prie blakstienų. Tik smulkiems grūde-liams nusileidus ant odos suvokė, kad tai – snaigės.

Lapkričio pirmąją snigo. Saulė pasislėpė už debesų.

15

2

Virš tuščių kapinių tvyrojo keista prieblanda. Sniegas lipdė Elenai akis, o vėjas taip stingdė kūną, lyg būtų įbridusi į ledi-nio vandens srovę. Vis dėlto ji neatsigręžė į naująsias kapines. Numanė, kad Vikerio tiltas turi būti tiesiai priešais ją. Patraukė prie jo.

Tuščią Stefano automobilį policija rado prie Senojo kelio. Va-dinasi, Stefanas jį paliko tarp Skenduolių įlankos ir miško. Elena patraukė per kapines apžėlusiu takeliu, klupinėjo nunarinusi gal-vą, rankomis siausdamasi ploną megztuką. Ir užrištomis akimis būtų radusi kelią per kapines.

Perėjus tiltą nuo drebulio ėmė skaudėti kūną. Dabar snigo ne taip smarkiai, bet vėjas sustiprėjo. Jis lindo po drabužiais, lyg šie būtų popieriniai, gniaužė kvapą.

Stefanas, galvojo ji, sukdama į Senąjį kelią ir droždama į šiau-rę. Nepatikėjo Deimonu. Ji žinotų, jei Stefanas būtų žuvęs. Gal jis šiuose baltuose sūkuriuose; galbūt jis sužeistas, sušalęs. Elena miglotai juto, kad nebegali blaiviai mąstyti. Visos mintys susitelkė į viena. Į Stefaną. Reikia surasti Stefaną.

16

Darėsi vis sunkiau laikytis kelio. Dešinėje augo ąžuolai, kai-rėje almėjo Skenduolių įlankos vandenys. Ji kluptelėjo ir sulėtino žingsnį. Vėjas nebeatrodė toks žvarbus, tik pati jautėsi baisiai pa-vargusi. Turėjo atsisėsti ir pailsėti, bent trumpam.

Susmukusi staiga suprato, kaip kvailai pasielgė išėjusi ieškoti Stefano. Stefanas ateis pas ją. Jai tereikia sėdėti čia ir laukti. Ti-kriausiai jau ateina.

Elena užsimerkė ir nuleido galvą ant kelių. Apgaubė šiluma. Klaidžiojančiose mintyse ji išvydo besišypsantį Stefaną. Jis saugiai apglėbė ją stipriomis rankomis, ir ji nurimo, atlėgo visa baimė ir įtampa. Ji buvo namie. Ten, kur turi būti. Stefanas niekam neleis jos skriausti.

Bet, užuot laikęs glėbyje, Stefanas ją purtė. Trikdė nuostabią poilsio ramybę. Elena matė jo veidą, išblyškusį ir atkaklų, žalias patamsėjusias nuo skausmo akis. Mėgino pasakyti, kad nurimtų, bet jis nesiklausė. Elena, kelkis, tarė jis, ir Elena pakluso nepermal-daujamai žalių akių jėgai. Elena, tuoj pat kelkis...

– Elena, kelkis! – balsas buvo plonas, stiprus, bet išsigandęs. – Nagi, Elena! Kelkis! Nepanešim tavęs!

Elena sumirksėjo, sutelkė žvilgsnį į kalbančiojo veidą – mažą, ovalų, blyškia, bemaž skaidria oda, apsuptą vešlių, minkštų rusvų garbanų. Plačios rudos akys apsnigtomis blakstienomis sunerimu-sios žvelgė į ją.

– Bone, – lėtai pratarė Elena. – Ką čia veiki?– Padeda man tavęs ieškoti, – iš kitos pusės atsiliepė antras,

žemesnis balsas. Mažumėlę pasisukusi Elena išvydo grakščiai iš-lenktus antakius ir rusvą odą. Tamsios Mereditės akys, paprastai

17

tokios pašaipios, dabar irgi atrodė susirūpinusios. – Elena, kelkis, jei tik nenori iš tiesų virsti ledo karaliene.

Ji buvo susnigta lyg baltas kailinis pledas. Stojosi sustirusi, ramstydamasi į drauges. Visos grįžo į Mereditės automobilį.

Šilumoje Elenai ėmė dilgčioti rankas ir kojas, krėsti drebulys. Žiema – negailestingas metų laikas, pamanė Mereditei vairuojant.

– Elena, kas dedasi? – nuo galinės sėdynės kamantinėjo Bonė. – Ką sau manai, šitaip pabėgti iš mokyklos? Ir ko čia atsi-danginai?

Elena sudvejojo, papurtė galvą. Labiau už viską troško išsi-pasakoti Bonei su Meredite. Iškloti joms visą šiurpią Stefano ir Deimono istoriją, pranešti, kas iš tikrųjų vakar atsitiko ponui Ta-neriui – ir kas vyko vėliau. Bet negalėjo. Net jei draugės ir patikė-tų, tai ne jos paslaptis.

– Visi tavęs ieško, – priekaištavo Mereditė. – Mokykloje sam-brūzdis, o tavo teta eina iš proto.

– Atsiprašau, – vangiai tarė Elena, stengdamasi sutramdyti smarkų drebulį.

Automobilis įsuko į Klevų gatvę ir sustojo prie jos namų.Teta Džudita laukė su pašildytomis antklodėmis.– Žinojau, kad jei tave suras, būsi sušalusi, – nutaisiusi links-

mą balsą ji išskėtė rankas. – Sniegas iškart po Helovino! Sunku patikėti. Kur ją radote, merginos?

– Ant Senojo kelio už tilto, – atsakė Mereditė.Liesas Džuditos veidas išbalo.– Prie kapinių? Kur įvykdyti užpuolimai? Elena, kaip tu galė-

jai?.. – Pažvelgusi į dukterėčią teta staiga nutilo. – Kol kas apie tai

18

nekalbėsim, – tarė ji, stengdamasi apsimesti linksma. – Nusimesk tuos šlapius drabužius.

– Išdžiūvusi turėsiu grįžti, – pareiškė Elena. Smegenys vėl dirbo, ir ji suprato: iš tikrųjų Stefano ten nematė; tai buvo sapnas. Stefanas dingo.

– Nė negalvok, – pareiškė tetos Džuditos sužadėtinis Rober-tas. Elena nebuvo pastebėjusi jo, stovinčio nuošaly. Jo balsas skam-bėjo tvirtai. – Stefano ieško policija; tegu ji dirba savo darbą.

– Policija mano, kad jis nužudė poną Tanerį. Bet jis to nepada-rė. Juk tikite, tiesa? – Džuditai velkant permirkusį megztinį, Elena ieškojo pagalbos aplinkinių veiduose, bet jų išraiška buvo santū-ri. – Juk tikite, kad jis to nepadarė? – praradusi viltį pakartojo ji.

Niekas neatsakė.– Elena, – galop pratarė Mereditė, – niekas nenori manyti,

kad jis tai padarė. Bet... tas jo pabėgimas...– Jis nepabėgo. Tikrai! Tikrai!– Elena, ššš, – nutildė teta. – Nesijaudink. Turbūt apsirgai.

Taip šalta, o praėjusią naktį miegojai vos porą valandų... – Ji pri-glaudė delną Elenai prie skruosto.

Elena nebeištvėrė. Niekas ja netiki, netgi draugai ir šeima. Tą akimirką jai atrodė, kad aplink – vien priešai.

– Aš nesergu! – atšlydama sušuko ji. – Ir neišprotėjau – kad ir ką paistytumėt. Stefanas nepabėgo ir nenužudė pono Tanerio, ir man nerūpi, kad niekas manim netiki... – pritrūkusi kvapo nutilo.

Džudita tūpčiojo aplinkui, ragino lipti viršun, ir Elena leido-si nuvedama. Bet atsisakė gultis į lovą, nors teta ir įtikinėjo, kad reikia pailsėti. Sušilusi Elena atsisėdo svetainėje prie židinio, apsi-

19

kamšiusi antklodėmis. Telefonas skambėjo visą popietę, ji girdėjo tetą Džuditą šnekantis su draugais, kaimynais, mokytojais. Ji visus tikino, kad Elena jaučiasi gerai. Vakarykštė... tragedija ją mažumė-lę sutrikdė, regis, ji šiek tiek karščiuoja. Bet pailsėjusi bus sveika kaip ridikas.

Mereditė su Bone sėdėjo šalia.– Nori išsipasakoti? – tyliai paklausė Mereditė.Elena, spoksodama į židinį, papurtė galvą. Visi nuo jos nu-

sigręžė. Ir Džudita klysta; ji jaučiasi prastai. Nesijaus gerai, kol nebus surastas Stefanas.

Užsuko Metas, šviesūs plaukai ir tamsiai mėlyna striukė buvo susnigti. Jam įžengus į kambarį, Elena viltingai pakėlė akis. Vakar Metas padėjo išgelbėti Stefaną, kai visa mokykla norėjo jį nulin-čiuoti. Bet šiandien į viltingą žvilgsnį Metas atsakė rimtai apgai-lestaudamas, o akys susirūpinimą rodė tik dėl Elenos.

Mergina karčiai nusivylė.– Ką čia veiki? – griežtai paklausė Elena. – Laikaisi pažado

rūpintis manim?Meto akyse šmėkštelėjo nuoskauda, bet balsas buvo ramus.– Iš dalies. Bet aš vis tiek rūpinčiausi tavim, net jei nebūčiau

pažadėjęs. Nerimavau dėl tavęs. Paklausyk, Elena...Ji nebuvo nusiteikusi klausytis.– Na, ačiū, man viskas gerai. Paklausk ko tik nori. Taigi gali

liautis nerimavęs. Be to, nesuprantu, kam reikia tesėti pažadą, duotą žudikui.

Metas apstulbęs dirstelėjo į Mereditę su Bone ir bejėgiškai pa-purtė galvą.

20

– Taip nesąžininga.Elena nė neketino elgtis sąžiningai.– Sakiau, gali liautis nerimavęs dėl manęs ir rūpinęsis mano

reikalais. Ačiū, man viskas gerai.Užuomina buvo aiški. Metas pasuko prie durų, tuo metu teta

Džudita atnešė sumuštinių.– Atsiprašau, turiu eiti, – sumurmėjo jis. Išėjo nė neatsigręžęs.Mereditė su Bone, Džudita ir Robertas prie židinio valgyda-

mi pavakarius mėgino užmegzti pokalbį. Elena valgyti negalėjo, o kalbėti neturėjo noro. Geros nuotaikos buvo tik mažoji Elenos sesutė Margarita. Keturmetė linksmai prisiglaudė prie Elenos ir pasiūlė Helovino saldainių.

Elena stipriai apkabino sesutę, įsikniaubė į šviesiai geltonus Margaritos plaukus. Jei Stefanas galėtų paskambinti arba perduo-ti jai žinią, jau būtų tai padaręs. Niekas pasaulyje jo nesulaikytų, nebent būtų sunkiai sužeistas, kur nors uždarytas arba...

Paskutinio „arba“ ji nedrįso ištarti mintyse. Stefanas gyvas; turi būti gyvas. Deimonas melagis.

Bet Stefanas papuolė į bėdą, ir Elena turi žūtbūt jį surasti. Ji visą vakarą apie tai galvojo, stengdamasi sukurti kokį nors pla-ną. Viena buvo aišku – niekas jai nepadės. Niekuo nebegalima kliautis.

Temo. Elena pasimuistė ir apsimetė žiovaujanti.– Pavargau, – tyliai tarė. – Gal tikrai sergu. Eisiu į lovą.Mereditė įdėmiai pažvelgė į ją.– Ponia Gilbert, – kreipėsi ji į tetą Džuditą, – gal mudvi su

Bone galėtume pasilikti nakčiai. Palaikytume Elenai draugiją.

21

– Puikiai sugalvojai, – patenkinta sutiko teta. – Man būtų la-bai malonu, jei tik tėvai neprieštarauja.

– Iki Herono tolimas kelias. Manau, ir aš pasiliksiu, – pasakė Robertas. – Galiu išsitiesti čia ant sofos.

Džudita paprieštaravo, kad viršuje apsčiai kambarių svečiams, bet Robertas nepasidavė. Sofa jam būsianti pats tas.

Žvilgtelėjusi nuo sofos į prieškambarį, kurio laukujės durys buvo puikiai matyti, Elena suakmenėjo. Jie viską suplanavo iš anksto arba sumąstė dabar pat. Pasistengė, kad ji negalėtų pa-sprukti.

Kai išėjo iš vonios apsisiautusi raudonu šilkiniu kimono, ant savo lovos pamatė sėdinčias Mereditę ir Bonę.

– Ką gi, sveiki, Rozenkrance ir Gildensterne, – su kartėliu tarė.Bonė, atrodžiusi prislėgta, sunerimo. Dvejodama pašnairavo

į Eleną.– Ji mus perkando. Nori pasakyti, kad šnipinėjam jos tetai, –

paaiškino Mereditė. – Elena, suprask, taip nėra. Negi visiškai ne-pasitiki mumis?

– Nežinau. Ar galiu pasitikėti?– Taip, juk mes tavo draugės. – Elenai nespėjus nė sujudėti,

Mereditė stryktelėjo nuo lovos ir uždarė duris. Tada atsigręžė į Eleną. – Dabar, kvailiuke, bent kartą gyvenime paklausyk manęs. Tiesa, mes neišmanom, ką galvoti apie Stefaną. Bet negi nesupran-ti, kad pati esi dėl to kalta? Vos tik judu susidraugavote, užsisklen-dei nuo mūsų. Nepasakojai, kas darosi. Arba ne viską pasakojai. Ir vis dėlto mes tavimi tikim. Tu tebesi mums svarbi. Elena, mes palaikom tave ir norim padėti. Jei to nesupranti, tikrai esi kvaiša.

22

Elena lėtai nusuko žvilgsnį nuo tamsaus, įtempto Mereditės veido ir įsmeigė akis į blyškų Bonės veidelį. Ši linktelėjo.

– Tai tiesa, – tankiai mirksėdama, lyg mėgintų sulaikyti ašaras, tarė ji. – Net jei mes tau nepatinkame, tu mums vis dar patinki.

Elena pajuto, kaip akys sudrėko, išgaravo pyktis. Bonė pakilo nuo lovos, ir jos visos apsikabino. Elena nebegalėjo sulaikyti rie-dančių skruostais ašarų.

– Atleiskit, kad slapukavau, – atsiprašė ji. – Bet negaliu net paaiškinti, kodėl nevalia visko pasakoti. Tiesiog nevalia. Vis dėlto viena galiu pasakyti. – Šluostydamasi skruostus Elena rimtai pažvelgė į drauges. – Kad ir kokie svarūs atrodytų įro-dymai, Stefanas nenužudė pono Tanerio. Žinau, kad nenužudė, ir žinau, kas tai padarė. Tas pats asmuo užpuolė Vikę ir senuką po tiltu, ir... – ji nutilo, pasvarstė: – Ir, Bone, manau, jis pribai-gė Jangdzę.

– Jangdzę? – Bonė išpūtė akis. – Bet kam jam prireikė žudyti šunį?

– Nenutuokiu, bet tąnakt jis ten buvo, tavo namuose. Įpykęs. Užjaučiu, Bone.

Bonė nesusigaudydama papurtė galvą. Mereditė paklausė:– Kodėl nepapasakoji policijai?Elena isteriškai sukikeno.– Negaliu. Ne jų jėgoms susidoroti. Negaliu visko paaiškinti.

Sakėt, kad pasitikit manim; tai turit ir dabar tikėti.Bonė su Meredite susižvelgė, paskui dirstelėjo į lovatiesę, iš

kurios Elena nervingai pešiojo siūlus. Galop Mereditė paklausė:– Gerai. Tai kuo galim tau padėti?

23

– Nežinau. Niekuo, nebent... – Elena nutilo ir pažvelgė į Bonę. – Nebent, – pasikeitusiu balsu pridūrė: – tu padėtum su-rasti Stefaną.

Rudos Bonės akys atrodė nuoširdžiai suglumusios.– Aš? Bet ką aš galiu padaryti? – Mereditei trūkčiojamai įkvė-

pus, ji suaimanavo: – O! O!– Anądien sužinojai, kad nuėjau į kapines, – priminė Elena. –

Netgi nuspėjai, kad Stefanas ateis į mokyklą.– Maniau, netiki visokiais aiškiaregiais, – sušnibždėjo Bonė.– Nuo tada pasimokiau. Be to, mielai patikėčiau bet kuo, kas

padėtų surasti Stefaną. Pasinaudočiau bet kokia galimybe.Bonė susigūžė, lyg norėdama tapti nematoma.– Elena, suprask, – verkšleno ji. – Aš to nesimokiau; negaliu

šių dalykų valdyti. Ir... ir tai ne žaidimas, nebe žaidimas. Kuo dau-giau naudojiesi galiomis, tuo labiau jos naudojasi tavimi. Galų gale jos užvaldo tave, nori to ar ne. Tai pavojinga.

Elena atsistojo, priėjo prie vyšnios medžio spintelės ir pažvel-gė į ją tuščiomis akimis. Paskui atsigręžė.

– Tu teisi; tai ne žaidimas. Ir aš tikiu, kad tai pavojinga. Bet Ste-fanas pateko į bėdą. Bone, manau, jis sunkiai sužeistas; jo ieško tik priešai. Galbūt jis šiuo metu miršta. Galbūt... galbūt jis jau... – Elenai sugniaužė gerklę. Ji pasilenkė virš spintelės ir giliai įkvėpė mėginda-ma nusiraminti. Pakėlusi galvą išvydo, kad Mereditė žvelgia į Bonę.

Bonė atsilošė, išsitempė kiek galėdama. Pakėlė smakrą, kietai sučiaupė lūpas. Švelniose rudose akyse blykstelėjo niūri liepsnelė, ir ji sutiko Elenos žvilgsnį.

– Mums reikės žvakės, – teištarė.

24

* * *Degtukas čirkštelėjo, pažėrė į tamsą kibirkštis ir įsidegė stipri,

skaisti žvakės liepsna. Ji metė geltoną šviesą ant blyškaus palinku-sio Bonės veido.

– Man reikės jūsų abiejų, kad galėčiau susikaupti, – pasakė ji. – Žiūrėkit į ugnį ir galvokit apie Stefaną. Mintyse susikurkite jo paveikslą. Kad ir kas nutiktų, neatitraukit akių nuo ugnies. Kad ir ką daryčiau, tylėkit.

Elena linktelėjo, kambaryje buvo girdėti vien tylus alsavimas. Liepsna pleveno ir šokčiojo, mesdama šviesos raštus ant trijų mer-gaičių, sukryžiuotomis kojomis sėdinčių aplink. Bonė užsimerku-si kvėpavo giliai ir lėtai, kaip mingantis žmogus.

Stefanas, galvojo Elena, stebeilydamasi į liepsną, mėgindama minčiai suteikti visą valios jėgą. Ji susikūrė jį mintyse, pasitelkusi visas jusles. Skruostu juto vilnonio jo megztinio šiurkštumą, uodė odinę striukę, jautė ją glėbiančių rankų stiprumą. Ak, Stefanai...

Bonės blakstienos virptelėjo, kvėpavimas dažnėjo, tarytum ji būtų sapnavusi baisų sapną. Elena ryžtingai žvelgė į ugnį, tik Bo-nei nutraukus tylą jos nugara perbėgo šiurpas.

Iš pradžių draugė skausmingai sudejavo. Paskui krestelėjo gal-vą, trūkčiojamas alsavimas virto žodžiais.

– Vienas... – tarė ji ir nutilo. Elenos nagai smigo jai į delną. – Vienas... tamsoje, – kalbėjo Bonė. Balsas buvo tolimas, iškankintas.

Kiek patylėjusi Bonė prakalbo sparčiau:– Tamsu ir šalta. Aš vienas. Už manęs yra kažkas... kieta ir

šiurkštu. Akmuo. Anksčiau jis skaudžiai spaudė – dabar nebe. Nuo šalčio nieko nebejaučiu. Taip šalta... – Bonė rangėsi, lyg no-

25

rėdama nuo kažko pasitraukti, paskui nusikvatojo šiurpiu juoku, bemaž kūkčiojo. – Juokinga. Nemaniau, jog kada nors taip trokšiu išvysti saulę. Čia visada labai tamsu. Ir šalta. Vandens iki kaklo, jis ledinis. Ir tai juokinga. Visur vanduo, o aš mirštu iš troškulio. Taip ištroškau... net skauda...

Elenai užėmė kvapą. Bonė pateko į Stefano mintis, ir kas žino, ką ten atras. Stefanai, pasakyk, kur esi, karštai meldė ji. Apsidai-ryk; pasakok, ką matai.

– Trokštu. Man reikia... gyvasties? – Bonės balsas skambėjo abejojamai, lyg ji gerai nežinotų, kaip išversti kažkokią sąvoką. – Silpna. Jis sakė, kad visuomet būsiu silpnas. Jis stiprus... žudikas. Bet juk ir aš toks. Aš nužudžiau Kateriną; turbūt nusipelniau mirties. Gal verčiau pasiduoti?..

– Ne! – nesusilaikiusi šūktelėjo Elena. Tą akimirką ji negalvo-jo apie nieką, tik apie Stefano skausmą. – Stefanai...

– Elena! – tuo pat metu šiurkščiai riktelėjo Mereditė.Bet Bonės galva nusviro ant krūtinės, žodžių srautas nutrūko.

Pasibaisėjusi Elena suprato, ką padarė.– Bone, ar tau viskas gerai? Ar gali jį vėl surasti? Nenorėjau...Bonė pakėlė galvą. Ji buvo atsimerkusi, bet nežiūrėjo nei į žva-

kę, nei į Eleną. Abejingai spoksojo tiesiai priešais save. Prabilo ne savo balsu, ir Elenai sustojo širdis. Balsas buvo ne Bonės, bet Ele-nai pažįstamas. Jau buvo girdėjusi jį iš Bonės lūpų kapinėse.

– Elena, – kreipėsi balsas, – neik prie tilto. Ten mirtis, Elena. Ten tavęs laukia mirtis. –Bonė suglebo.

Elena sugriebė ją už pečių ir papurtė.– Bone! – ji vos neklykė. – Bone!

– Ką... o, ne. Eime, – Bonė kalbėjo tyliai, sukrėsta, bet savo balsu. Vis dar susikūprinusi priglaudė delną prie kaktos.

– Bone, ar gerai jauties?– Atrodo... gerai. Bet buvo taip keista, – balsas skambėjo šai-

žiai, ji sumirksėjo. – Elena, ką jis ten kalbėjo apie nužudymą?– Prisimeni?– Viską prisimenu. Negaliu apibūdinti; buvo klaiku. Bet ką

tai reiškia?– Nieko, – atkirto Elena. – Jam haliucinacijos, ir viskas.Įsikišo Mereditė.– Jam? Tai tikrai manai, kad ji buvo virtusi Stefanu?Elena linktelėjo, nusigręžė, jai perštėjo akis.– Taip. Manau, tai buvo Stefanas. Turėjo būti jis. Man atrodo,

Bonė netgi pasakė, kur jis. Po Vikerio tiltu, vandenyje.