VAIKO RAIDOS PSICHOLOGIJA

VĮ “Vaiko namas”

2006 m.

Žmogaus raidos periodizacija Žmogaus gyvenimo periodizavimas nėra visų autorių vienodas, bet

apibendrinant galima nurodyti šiuos etapus: kūdikystė (0 – 1 m.) ankstyvoji vaikystė (1 – 3 m.) ikimokyklinė vaikystė (3 – 6 m.) jaunesnysis mokyklinis amžius (7 – 10/11 m.) paauglystė (11/12 – 18 m.) Ankstyvoji branda Vidurinioji branda senatvė

Vaikų konsultavimo ypatumai

1) Vaiko raidos ypatumai, lemiantys pokalbį su vaiku:

Atminties ypatumai Dėmesio ypatumai Mąstymo ypatumai Polinkis fantazuoti Gebėjimas verbalizuoti ir vartojamas žodynas Moralės raida Savęs suvokimo ypatumai

2) Vaiko poreikiai

Vystymosi krizės Kai kuriuose amžiaus tarpsniuose vystymasis vyksta

lėtai, o kai kurių pagrindinė charakteristika yra krizė. Per gana trumpą laiką įvyksta staigūs ir kapitaliniai pakitimai žmogaus asmenybėje. Krizės įvyksta kai nesutampa poreikiai ir jų patenkinimo galimybės.

Kiti teigia, kad krizė atsiranda tuomet, kai nesutampa kognityvinė, socialinė ir psichologinė raida (pvz., paauglys subrendęs, mokinys, o tėvai liepia 21 val. būti namie)

Sunku atskirti krizės pradžią ir pabaigą. Ji ateina nepastebėtai ir tik pačiam vidury yra paaštrėjimas, vidury – kulminacinis taškas. Dauguma vaikų, pergyvenančių krizę yra sunkiai auklėjami.

Svarbu skirti vyst. krizes nuo trauminių krizių, nes vyst. krizės būtinos normaliai žmogaus raidai.

Jautrūs periodai Jautrūs periodai (sensityvūs) tai laikotarpis, kai vaikas gali ko

nors išmokti su nedidelėm pastangomis ir mažomis sąnaudomis. Tai genetiškai determinuota. Yra jautrūs periodai kalbai, tvarkai, judesių lavinimui, judesių koordinacijai, grakštumo, mandagumo ir t.t.

Sensityvus poreikis tvarkai – iki 3 m. Tai netgi potraukis tvarkai. Kai vaikas pradeda judėti, jis nori padėti daiktus į vietą.

1 – 2 m. sensityvus periodas detalėms ir smulkiems daiktams (pavojus – gali praryti). Paveiksle pastebi smulkias detales. Tai rodo psichikos vyst. pokyčius.

Sensityvus periodas rankos panaudojimui (18 mėn. – 3 m.) – potraukis atidarinėti stalčius, duris, viską iškrausto, po to vėl sudeda. Vaikams patinka, kai dovanojami daiktai su dėžutėmis.

Sensityvus periodas kalbai (nuo kelių mėn. iki 2,5 m.). Vaikas mokosi ne vien žodžių prasmę, bet ir gramatikos. Jie išmoksta labai greitai. Vaikas absorbuoja garsus, žodžius, gramatiką.

Kalbos raida taip pat vyksta tam tikromis stadijomis. Nuo 6 mėn. galima išskirti čiauškėjimo stadiją, vėliau seka pirmasis kalbos periodas, kuomet atsiranda pastovūs kalbos elementai. Apie 8 mėn. kūdikis pradeda kaupti atmintyje atskirus žodžius, ima formuotis aktyvus ir pasyvus žodynas. Žodžiai – iš 2 – 3 skiemenų. Kalbos vystymasis sustoja apie 1,5- 2 m., nes tuo metu itin užsiima vaikščiojimu. Sakiniai atsiranda praėjus maždaug 6 mėn. po pirmų žodžių.

Raida iki 3 metų

Iki 3 metų dominuoja manipuliacinė veikla – vaikas pradeda domėtis tuo, ką jis gali padaryti vienų ar kitų daiktų atžvilgiu, tam kad išsiaiškintų savybes, viską išstudijuotų, pažintų, įgytų patyrimo.

Pradedama manipuliuoti kalba (šakutė – peilio žmona). 2 metų vaikas jau sugeba apsimesti, vaizduoti, mėgdžioti net

gerokai anksčiau stebėtą elgesį.Vaikai nesugeba suprasti, kad vienu požymiu panašūs daiktai

gali skirtis kitu požymiu. Jie grupuoja daiktus pagal vieną kriterijų. Jie gali išdėstyti daiktus vienoje eilėje, bet negali daryti išvadų apie daiktus, kurie yra šalia vienas kito. Jei eilutėje pagal ūgį išsirikiuos Jonas, Petras ir Antanas, jis nepadarys išvados, kad Jonas didesnis už Antaną.

Apie 3 m. vietoj savęs įveda žaislą. Pats valgo, duoda lėlei atsikąsti. Tai žaidimas – tyrimas. Po to seka žaidimas – konstravimas. Ir tik vėliau atsiranda vaidmeniniai žaidimai. Jie gali leisti vaikams susitvarkyti su vidiniais konfliktais. Jų pradžia siejama su simboliniu mąstymu. Apie 2 m. vaikas gali žaisti elementarius loginius ir teminius žaidimus, gali sudaryti veiksmų planą, turi darbinę atmintį.

Žaidimai su kitais vaikais. Pirmais metais vaikai su kitais nesąveikauja. 10 mėn. kūdikiai vieni kitiems gyvi žaislai. Žaidimas priklauso nuo aplinkos. Lopšeliuose vaikai tampa daug draugiškesni vienas kitam, jie dažniau šypsosi, keičiasi žaislais. Jei vaikas gali pasirinkti, jis mieliau žaidžia su bendraamžiais.

18 – 20mėn. vaikai bijo nepažįstamų žmonių.

3 metų krizė Atsiranda žodis “Aš”. Jis nėra tiek priklausomas nuo

suaugusių. Pažintinė veikla nukreipta į save. Jis – veiklos subjektas. Jis tarsi stebi save, kartodamas tą patį veiksmą.

Savęs pažinimas panašus į išorinio daikto pažinimą (ar aš galiu tai padaryti?) Apibendrintas pažinimas atsiranda kalbos dėka. Vaikas pamažu ima save sieti su vardu “Jonukas nori valgyti” ir tik apie antrus metus sako “Aš noriu valgyti”. Atsiranda vaiko reikalavimas “Aš pats!”. Jei šis poreikis nepatenkinamas, tai sukelia elgesio sutrikimus. Sunkiausiai tai pergyvena vaikai, kuriuos suaugę labai globoja ar kai yra autoritarinis auklėjimas su bausmėmis. Vaikai nepradės prieštarauti, jei mes nespausime. Pvz., vaikas išmeta iš spintelės žaislus ir atsisako sudėti. Mama sako “aš manau, kad šie žaislai tikrai netilps į šią spintelę… ” Ir vaikas sudeda žaislus…

Savęs vertinimas – vaiko siekimas atitikti suaugusiųjų reikalavimus. Vaikai negali vertinti savo veiksmų – tai daugiau emocinio pobūdžio vertinimas. Vaikas nori būti pagirtas. Jie niekad neprisipažins blogai padarę. Imama skirti žodžius NORIU ir REIKIA. Paprastai vaikai nesupranta žodžio reikia.

Prieštaravimas noriu – reikia užaštrina 3 m. krizę ir išsilieja negatyvizmu (“Ne, ne, ne”).

Būdingas egocentrizmas – nesugebėjimas suprasti dalykų iš kito požiūrio, kitu kampu (verkiančiai mamai duoda lėlę ar saldainį)

Kūdikystėje pagrindinė veikla – bendravimas su suaugusiu. Stokojant atsiranda “emocinis badas”

2 –3 m. pagrindinė veikla – daiktinė veikla. Nors suaugusio vaidmuo nėra sumažėjęs, daiktai turi sukelti pakankamai emocijų ir poveikių.

>3 m. – žaidimas. Vaikas mokosi manipuliuodamas daiktais. Tas sudaro sąlygas intelektiniam ir asmenybės vyst. taigi, vaikai turi daug žaisti.

>7 m. – mokymasis – tai patenkina pagrindinius poreikius.

Suaugusio žmogaus – darbas, senatvėje – poilsis.

Ikimokyklinis amžius

Ikimokyklinis amžius

3 metų vaikas laisvai vaikščioja, naudoja artikuliuotą klabą, dėl to sparčiau vystosi jo intelektiniai procesai, plečiasi socialiniai kontaktai.

Vaikas suvokia ir randa žodžio prasmę Suvokimo seka: daiktas, veiksmas, santykiai. Nuo 2,5 m. pats aktyviausias žodyno augimo metas: “kas

čia?“ 3 metų vaikai neblogai vartoja gramatikos formas:

daugiskaita, laikas, įvardžiai. Didelis kalbos gramatizavimas (suplastelinuoti, kompiuteriuoti).

3 m. gale vaikas gali pažinti iš atminties ir numatyti artimiausius įvykius, gali palyginti daiktus, pradeda skirti spalvas bei dydžius. Atstumo, panašumo santykius vaikai suvokia netiksliai.

2 – 3 m. būdingas daiktų animizmas. Suvokiant daiktus vaikai pastebi tuos požymius, kurie sukelia

emocijas, patenkina poreikius (“negera kėdė”) Daiktai vaikui yra gyvi. Klausimas: ar tai iš tikrųjų vaikai sužmogina, ar tai susiję su suaugusių pamokymais? (gal mes vaikui pasakome tapu tapu, o ne pats vaikas)

4 – 5 m. gyvos gamtos animizmas, 5 – 6 m. žmogiškas savybes įgyja gyvūnai ir augalai.

Vaikas ima vartoti simbolius. Pirmas simbolių pasireiškimas – popieriaus lapelis yra maistas lėlei, pagaliukas – mašinytė. 10 mėn. kūdikiui puodelis – tai, iš ko geriama. Nuo 2 m. vaikui puodelis tai, kuo jis nori, kad būtų.

Simboliai daugiau asmeninio pobūdžio. 3 m. vaikų žodžius, frazes gali suprasti tik artimas žmogus. Simbolinė veikla pasireiškia ir piešiniuose, vystosi ir atmintis.

2 – 5 m. vaiko stiprūs pergyvenimai išlieka visą gyvenimą. Įsimenami tie įspūdžiai, kuriuos vaikai gali pakartoti savo vidine kalba. Kol vaikas neišmokęs kalbėti, pergyvenimai neįvertinami ir užmirštami.

Jau iki ketverių metų vaikas pradeda suvokti, kad daiktas egzistuoja ir realiai, ir žodžio ar minties pavidalu.

Pradeda suprasti kito žmogaus mintis ir jausmus, skirti „gera“ ir „bloga“, bei „teisinga“ ir „neteisinga“ (nusižengęs šeimos taisyklėms jaučia gėdą – nuleidžia žvilgsnį, panarina galvą ar slepiasi už kitų nugaros). Vaikas pradeda jungti praeities-dabarties-ateities įvykius į vieną grandinę

Taip pat pradeda numatyti būsimus faktus (vaikas gali nerimauti dėl galimos netekties, bausmės ar nepritarimo). Ketverių metų vaiko kalba jau pakankamai išsivysčiusi, ir jis gali išreikšti savo išgyvenimus, tačiau jam dar nėra didelio skirtumo tarp fantazijos ir realybės. Jo kalbą gali būti sunku suvokti, nes vienai reikšmei nusakyti vaikas vartoja keletą žodžių.

3 m. vaikas gali aprašyti savo elgesį; Vaikas ima geriau skirti spalvas, suvokti formas,

objektai suvokiami erdvėje ir laike. Suvokdamas save laiko atskaitos tašku. Vystosi lako santykio suvokimas

Apie 3 m. vaikas supranta, kad kai kurie išgyvenimai buvo praeityje.

Apie 5 m. vaikas žino svaitės dienas, tinkamai vartoja sąvokas “šiandien”, “vakar”, “šįryt”, “šįvakar”.

Vystosi loginis mąstymas, ima atrasti priežastinius ryšius. Pradžioje mąstymo procesai įtraukti į praktinę veiklą, pvz., kyla klausimas, kodėl lyja lietus. Vaikas siekia, kad atsakymas atitiktų tikrovę. Jei suaugę nepadeda, vaikas remiasi atsitiktinėmis analogijomis ir fantastiniu aiškinimu.

Intelektinę veiklą skatina ne mokykliniai interesai, o praktiniai ir žaidimo motyvai. Pradinukai net ir mokymąsi stengiasi paversti žaidimu.

4 – 7 m. labai lavėja žodynas ir gramatika. 3 – 4 m. būdinga kurti savo žodžius. Iš pradžių kalba labiau egocentrinė ir monologinė, vėliau tampa vis labiau socializuota.

Tyrimas (Vygotskis). Arklys, žmogus, vežimas, liūtas – kas čia nereikalingas? Mokyklinukai atmeta vežimą, nes kiti gyvi, ikimokyklinukai atmeta liūtą, nes galima pasikinkyti arklį ir nuvažiuoti – fiksuojama funkcija. Labai panašu yra ir su matematinėmis užduotimis, kur reikia pabaigti sakinį, pvz., važiavo 4 mašinos, 2 sugedo. Ikimokyklinukas sako taip: “pataiso ir važiuoja toliau”.

Trijų kalnelių maketas. Vaikas sėdi prie stalo ir sako ką mato. Pasodina priešais lėlę ir klausiam ką mato lėlė. Tai jam buvo sunku. Vėliau padaryti paveiksliukai, kad iš 10 jie galėtų pasirinkti, ką lėlė matytų. 8 –10 m. vaikas to nesugebėdavo padaryti (vaikai nesugeba decentruotis). Vaikai suvaržyti egocentrinės iliuzijos. Vaikas gyvena šiuo momentu, jo pasaulis tarsi filmas, kurio kadrai lėtai kinta.

Eksperimentas “Berniukas ir policininkas”, kur reikia taip paslėpti berniuką, kad jo nerastų policininkas. Tai jis padarydavo. Įvedė du policininkus – rezultatas iš 30 vaikų nuo 3,5 iki 5 m. 90 proc. užduotį atliko teisingai. Vėliau buvo įvesta daugiau zonų, daugiau policininkų, bet ir pasunkinus 60 proc. teisingai atlikdavo 3 m. vaikai, 4 m. – 90 proc. Taigi vaikai sugeba decentruotis. Padaryta išvada, kad pirmame tyrime vaikai nesuprato klausimo.

Ar vaikai supranta vienas kito mąstymą?

Suaugęs rodo piešinius ir pasakoja apie mechanizmus vaikui, – šis kitam vaikui. Kitu atveju vaikams pasakojamas tekstas, sunkios vietos perskaitomos du kartus. Fiksuojama, kiek suprato pirmas vaikas ir kiek antras.

Pirmas vaikas pasakoja sau, o ne kitam vaikui ir jam atrodo, kad klausytojas jį supranta, nes šis žino tiek pat, kiek jis. Net ir suprasdamas priežastinius ryšius savo kalboje kitam vaikui jis jų neperduoda. Bet vaikas pasakoja kitam, nes vartoja žodžius “supratai”, “žinai”, “matai”.

Egocentrizmo esmė ta, kad vaikas mano, kad ir kiti tą patį supranta. Todėl jie ir nesistengia (kitas vaikas info gali tiesiai iš jo galvos paimti). Vaikai gyvena tarp suaugusių, kurie nuolat teisingai supranta, ko vaikas nori, ir dar nepasakius išpildo norą. Tai yra perkeliama į vaikus.

Su tuo siejamas ir vaikų kalbos netikslumas, nors esmę jie supranta.

Vaikai išmoksta suskirstyti objektus į klases ir kategorijas, bet nebūtinai jas įsisavina. Vaikas ima suprasti vis sudėtingesnius loginius ryšius. Pvz., mama iš Klaipėdos, tėtis iš Vilniaus; jie nesupranta, kaip jie galėjo susitikti. Arba mama vyriausia dukra, tėtis – jauniausias sūnus: Kaip tėtis gali būti vyresnis už mamą?

Vaikai manipuliuoja skaičiaus sąvoka, supranta tvermės dėsnius: kiekis nekinta, jei keičiasi forma ar dalių, į kurias suskirstoma, skaičius.

Vaikas pradeda suprasti klasės tvarumą sulaukęs 5 m., svorio 6 m., tūrio 7 m., bet dar 1 –2 metus negali gerai naudotis šiomis sąvokomis. Jie negali sąmoningai paaiškinti, todėl mąstymo procesai vadinami intuityviais

Ikimokykliniame amžiuje vaikai negali atlikti loginių operacijų, išskirti klases, santykius. Pvz., kas yra jėga? Kas yra brolis? Kas yra anyta? Kas yra kairė? Kas yra šeima?

Vaikai taip elgiasi tol, kol nesupranta, kad yra keli požiūrio taškai, į kuriuos reikia atsižvelgti.

– Tu turi brolį? – Taip, Artūrą. – O Artūras turi brolį? – Ne. Kiek šeimoje brolių? – du.

4 – 5 m. vaikai gali pasakyti “paimsiu pagalį”, bet tik mokykliniame amžiuje vaikai ima planuoti veiksmą ir jį atlieka.

Piešime – pirmiausiai piešia, po to kalba. Ir tik vėliau sako “Na, nupiešiu namą…”. Vaikas vis intensyviau naudoja kalbą, bendravimui su žmogumi.

Įtaigumas

Vaikai lengviau pasiduoda įtaigai, nei suaugę; Lengviau yra įteigti periferinę, o ne bazinę

informaciją. Tyrimai rodo, kad nebūto įvykio kartojimas gali

priversti vaiką priimti kaip tikrus įvykius Ikimokyklinukams: beveik kas antram vaikui galima

įteigti nebūtą informaciją; beveik kas trečiam galima įteigti nebūtus prisilietimus.

Lytis ir identiškumas

Pirmasis lytinis identiškumas formuojasi nuo 1,5 iki 3 m. – kai vaikas mokosi priskirti save ir kitus tam tikrai lyčiai. Bet lytinių skirtumų supratimas yra ribotas. 3 m. berniukas suaugęs ruošiasi tapti mama… Vaikai labai sunerimsta, jei mama apsivelka vyriškus rūbus.

Iki 5 – 6 m. vaikai neskiria lytinio pastovumo. Jie tiki, kad berniukas taps mergaite, jei žais su lėlėmis ar nešios suknytes. Prasta diferenciacija pagal lytinius organus. Jie paplūdimyje skiria pagal kasytes ir kitus požymius.

3 m. vaikai gerai skiria žmones pagal lytį ir žino, kad skirtingoms lytims keliami skirtingi reikalavimai. Ką dėvėti, su kuo žaisti, ką dirbti (♂ neskalbia, neverda, ♀ neskraido lėktuvais…)

Su amžiumi vis labiau įsisavinami lytiniai skirtumai. Mokykliniame amžiuje atsakymai nebėra tokie kategoriški (vyrai gali

dirbti virtuvėje). Vaikai supranta lyties pastovumą. Berniukus vyriški užsiėmimai traukia labiau nei mergaites moteriški. Mergaitės pradinėse klasėse visai mielai renkasi berniukiškus užsiėmimus (nes daugelyje kultūrų vyriški užsiėmimai turi aukštesnį statusą).

Vaikai, kurie priimti grupėje, yra energingesni, atviresni, daugiau bendrauja, turi daugiau draugų. Nepriimti – uždari, mažai draugų, iš jų šaipomasi, jie erzinami, mušami – tai sukelia impulsyvų elgesį, jie pažeidžia priimtas taisykles. Tas savo ruožtu skatina jų atstūmimą. Vaikų draugystė labai trapi.

Draugystės užsimezga teritoriniu principu, su amžiumi daugiau įtakos turi interesai. Paauglystėje vienas svarbiausių dalykų yra ištikimybė, atsidavimas, pasiaukojimas.

Agresijos pasireiškimas. Dauguma vaikų darželyje pešasi, o namie ne.

Ikimokykliniame amžiuje turi būti išlaikomas balansas tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimo. Suaugusieji turi taikyti draudimus ir sakyti ne, kai tai būtina, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi ir iniciatyvumo. Tuo laikotarpiu formuojasi pareigos jausmas ir sąžinė. Vaiko aplinkoje atsiranda daugiau suaugusių.

Iki 5 metų vaikai nelabai supranta socialines taisykles

Vaikai sprendžia ar veiksmai teisingi ar klaidingi remiantis tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius padarinius

Vaikai paklūsta reikalavimams arba vengdami bausmės, arba siekdami konkrečios naudos

Jaunesnysis mokyklinis amžius

7 m. krizė. Tai perėjimas nuo ikimokyklinio amžiaus į mokyklinį. Vaiko nebepatenkina žaidimas. Atsiranda poreikiai pakeisti savo vaikišką gyvenimo būdą ir atlikti realią, visuomenei reikalingą veiklą. Kiekvienas vaikas nori mokytis, bet krizė nėra gili, nes yra poreikių patenkinimo galimybės. Vaikai nenori eiti į mokyklą, nes įsivaizduoja, kad baigsis jų geras gyvenimas (“na, žaisk, žaisk, bet kitąmet eisi į mokyklą – pamatysi, kas yra tvarka”). Vaikų darželyje vaikai žaidžia mokyklą, nori būti mokiniais. Bet jei vaiko į mokyklą neleidžiama, krizė didesnė.

Pradedant eiti į mokyklą, vaikai jau turi daugiau ar mažiau išvystytus sugebėjimus tam tikrą laiko tarpą koncentruoti dėmesį (vaikų dėmesys pasižymi dideliais individualiais skirtumais), suprasti instrukciją, turi objektų palyginimo įgūdžių, tam tikrą sąvokų sistemą ir darbinę atmintį.

Pradiniame mokykliniame amžiuje (6-7 – 10-11m.) tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis. Šio amžiaus vaikų mąstymas sprendžiant realias problemas, tampa vis logiškesnis.

Vaikai dar negali abstrakčiai mąstyti, į tam tikrus klausimus gali atsakyti tik tada, kai pateikiami pavyzdžiai ar operuojama daiktais (pvz., skaičiuojama ant pirštų). Palaipsniui vis geriau suprantami laiko, erdvės, greičio ir atsumo tarpusavio ryšiai („Pavyzdžiui, vaikas ima suprasti, kad per tam tikrą laiką kiškis, bėgdamas greičiau, gali nubėgti toliau negu lapė. Po to vaikas ima suprasti ryšį tarp atstumo ir laiko, t.y., jeigu abu dalyviai bėga tokiu pat greičiu, tai lapė, bėgdama ilgiau, gali nubėgti toliau už kiškį“ Žukauskienė, 227 psl.).

Mažėja vaiko egocentriškumas - jis pradeda vis geriau suprasti kitų žmonių požiūrį.

Vaikas labai sugestyvi asmenybė. Jam augant ir bręstant šis sugestyvumas tolydžio silpnėja. Tačiau net vaikui įkalbėti tai, ko jis nenori, nėra taip lengva. Šeimoje vaikai dažnai ryžtingai prieštarauja savo tėvams, tuo tarpu draugų būryje įtaigumo efektyvumas stiprėja kartu su amžiumi. Labai dažnai jaunuoliai nesugeba priešintis savo draugų sugestijoms. Apie dešimtus metus išorinių įtakų vaidmuo paprastai pranoksta šeimos įtaką, nors daugelis vaikų ir toliau vadovaujasi pagal suaugusiuosius. Sugestyvumas labai sustiprėja veikiant alkoholiui, narkotikams ar vaistams.

Pažintinės brandos kriterijai mokyklai: sugebėjimas koncentruoti dėmesį; darbinės atminties įgūdžiai; sugebėjimas suprasti instrukciją; objektų lyginimo įgūdžiai; pradinės sąvokų sistemos įsisavinimas.

Pagrindinė veikla – mokymasis. Jis nutolsta nuo žaidimo ir artėja prie darbo. Pagrindinis skirtumas planingumas, organizuotumas, privalomumas. Suaugusieji nurodo, darbo uždavinius ir nustato atlikimo terminus. Vaikai turi būti pasiruošę šiai veiklai tiek fiziškai, tiek psichiškai.

Mąstymas tampa vis logiškesnis, sprendžiant realias problemas, tačiau vis dar pritvirtintas prie čia ir dabar situacijos

Šiame periode vaikui vis dar sunku spęsti hipotetines, abstrakčias problemas

Decentracija – sugeba apžvelgti įvairius situacijos aspektus

Viduriniosios vaikystės metu vis geriau sugebama atsiriboti nuo trukdymų ir sukoncentruoti dėmesį į užduotį

Vyresnių vaikų dėmesys yra gerokai planingesnis negu ikimokyklinio amžiaus vaikų

Kai kurie mokyklinio amžiaus vaikai turi dėmesio koncentracijos problemų – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvuo sindromas

Būdinga vis gerėjanti atmintis - sugebėjimas prisiminti koreliuoja su amžiumi

Vyresni vaikai linkę dažniau naudoti tiek loginę, tiek neloginę mnemoniką, kitaip tariant, pagalbines atminties priemones – pvz. kartojimas, temų grupavimas į kategorijas, pagrindinių taisysklių įsiminimas

Didėjančius mąstymo, mokymosi ir bendravimo sugebėjimus viduriniosios vaikystės periodu rodo ir polinkis juokauti, ir supratimas, kai juokauja kiti

Tolesnė kalbos raida

Mokyklinio amžiaus vaikai pereina į naują kalbos mokymosi fazę ir jau sugeba pasinaudoti tiksliomis instrukcijomis, taisyklėmis

Mokyklinio amžiaus vaikai žodžius vartoja tiksliau, pagal jų reikšmę, semantinės žinios vis geriau sisteminamos ir hierarchiškai išdėstomos

Vaiko šnekamoji kalba (žodynas) yra turtingesnė už rašomąją, bet greitai tos proporcijos pasikeičia

Daugelį gramatikos taisyklių vaikas įsisąmonina iki 6 m., tačiau tik pradinėse klasėse jis gali paaiškinti ryšius tarp žodžių

Pradinėse klasėse atsiranda neformalios grupės. Iki 7 m. vaikai negyvena visuomeninio gyvenimo. Vaikų grupelės nepastovios, ir tik 7 – 8 m. atsiranda poreikis dirbti, žaisti kartu. Bet grupės nėra ilgalaikės.

Su amžiumi grupės pastovesnės, taisyklės vis griežtesnės. Vis didesnę įtaką grupių formavimuisi turi interesų panašumas. Daug laiko užima paauglių bendravimas su bendraamžiais.

Vaikų socialinės raidos ypatumai Žaisdami kartu, mokyklinio amžiaus vaikai sukuria

savitą subkultūrą, kuri yra vadinama vaikų visuomene

Daugeliui vaikų priklausomybė nuo tėvų perauga į priklausomybę nuo savo bendraamžių, jie reikliau renkasi draugus ir yra labai nelaimingi, jeigu jų neturi

Žodžiams vaikai skiria didelę reikšmę – pravardės, išgalvoti pavadinimai ir prisiekinėjimai

Vaikai sukuria savas taisykles ir jų laikosi, tai jiems reiškia nepriklausomybę nuo suaugusiųjų

Paauglystė: pažintinė, emocinė ir socialinė raida

Tai labai sudėtingas pereinamasis amžius žmogaus raidos kelyje.

Jis sudėtingas ir patiems individams ir aplinkiniams.

Pereinama nuo vaikystės į suaugusio amžių. Skirtingose kultūrose šis perėjimas

įteisinamas skirtingais ritualais (paso gavimas, iniciacijos).

Pažintinė raida

Didėja sugebėjimas abstrakčiai mąstyti. Atsiranda sugebėjimas abstrakčiai samprotauti apie įvairius gyvenimo reiškinius (pvz., karą).

Keičiasi tos mąstymo struktūros, kurios susijusios su problemų iškėlimu ir sprendimu. Jie gali kelti hipotezes, daryti išvadas.

Pereina į formalias operacijas, t.y. Nuo manipuliavimo daiktais prie manipuliavimo sąvokomis ir idėjomis. Mąstymas panašus į suaugusiųjų.

Jau 14 m. gali suprasti pagrindinius logikos principus ir dėsningumus.

Mąstydami didesnį dėmesį skiria galimybei, o ne realybei.

Paauglių žodynas daug platesnis nei vaikų kalba, spalvingesnė, turtingesnė, atsiranda specifiniai kitose amžiaus grupėse nevartojami žodžiai (paauglių žargonas). Kiekvienoje kartoje jie yra visiškai skirtingi.

Vystosi kūrybiniai sugebėjimai. Daugumą temų paaugliai jau gali priimti

filosofiškai, bręsta humoro jausmas.

Pabunda ne tik analizės, bet ir savianalizės poreikis, todėl mąstymas labai egocentriškas.

Paaugliai mano, kad jie jaučia ir mato unikaliai. Paaugliai neskiria unikalaus nuo universalaus.

Jie daug galvoja apie save ir savo savybes. Ypatingai jautrus yra neigiamoms savybėms.

Tampa svarbus ir asmeninis vertinimas apie save.

Paauglio reikalavimas, kad realybė visiškai paklustų jo idealistinėms konstrukcijoms, rodo atsiradus naują egocentrizmo formą

Paauglys, būdamas tarp kitų žmonių, elgiasi taip, tarsi būtų aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti — juo labai susidomėję žiūrovai

Egocentrizmas mažėja, vis labiau įsitvirtinant formaliam operaciniam mąstymui

Tik paauglystėje atsiranda susidomėjimas savo vidiniu pasauliu – naujas poreikis suprasti savo pasaulį, galimybes, skirtumą nuo kitų žmonių. Iš dalies tai ir siekimas įvertinti save. Tai įgalina mąstymo išlavėjimas paauglystėje ir tai turi didžiulę reikšmę tolimesniam žmogaus gyvenimui.

Kas aš esu? Atsakymai gali būti skirstomi į 2 kategorijas:

ankstesniame amžiuje – išorinės fizinės savybės;

vėliau – nuostatos, pažiūros ir pan.

Emocinė raida Apie pereinamą laikotarpį kalbama kaip apie padidinto

emocionalumo. To negalima paaiškinti vien hormonais, daug priklauso

nuo socialinio auklėjimo. Būdinga nuotaikų kaita nuo linksmumo iki liūdesio ir

atvirkščiai be jokios suaugusiam suprantamos priežasties;

Apie 40 proc. paauglių patiria stiprų, bet trumpalaikį liūdesio, pesimizmo, niekam nereikalingumo jausmą.

Paauglių jautrumas kitų pastaboms dėl išvaizdos, proto, kitų sugebėjimų;

Sentimentalumas ir grubumas; Pamažu išmoksta valdyti savo emocijas.

Paauglystei būdingi prieštaringumai, pvz., - noras įsilieti į grupę ir iš jos išsiskirti; - noras būti savarankišku – pagalbos laukimas; - noras išbandyti jėgas – bejėgiškumo jausmas; - noras būti priimtu, reikšmingu kitiems –

nepasitikėjimas aplinkiniais; - noras būti suaugusiu – nepasitikėjimas suaugusių

pasauliu; - pažeidžiamumas – grubumas; - bendravimo siekimas – vienatvės poreikis; - seksualiniai pergyvenimai – seksualinės patirties

baimė.

Paaugliai labai jautriai reaguoja į savo kūno grožį. Pergyvena, jeigu ant veido yra spuogai, atlėpusios ausys ar kitokie pakitimai.

Tiek vaikinai tiek merginos rūpinasi savo įvaizdžiu. Veidrodis tampa geriausiu draugu, blogiausiu priešu ir nuolatiniu palydovu.

Dėl savo kūno pergyvena, jeigu jis neatitinka idealių standartų. Beveik pas kiekvieną galima sutikti tam tikrų pageidavimų: nori būti aukštesnis, plonesnis, didesnis, dailesnis ir pan. Gali imtis dietos, kad pasiektų sau iškeltus tikslus

Psichosocialinė paauglio raida Lytiškai bręstant, kūnas kinta fiziškai, įgauna suaugusio

formas, o kognityvinė raida leidžia mąstyti logiškai ir įsivaizduoti savo ateitį ir planuoti. Taigi, vyksta tolesnė socialinė raida: paauglys ieško savo tapatumo. Socialiniai lūkesčiai susiję su paauglio raida, skatina formuotis suaugusiojo elgesiui.

Paauglystėje prasideda lytinis brendimas, suaktyvėja seksualiniai interesai, atsinaujina neišspręsti konfliktai

Galima įžeisti, jeigu jį vadini vaiku. Esant sunkumam atsiskyrimo nuo šeimos, paauglys

neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus, tarsi norėtų išprovokuoti savo tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius

Tapatumo raida Pagal E.Eriksoną paauglystėje yra išgyvenama

tapatumo krizė Šiai raidos stadijai būdingas psichosocialinis

moratoriumas - tai krizės sprendimo atidėjimas laiko atžvilgiu

paaugliams kyla dėl klausimų, kas jie yra, koks jų vaidmuo visuomenėje. Ar jie dar vaikai, ar jau suaugę? Svarbus gyvenimo prasmės klausimas. Nesugebėjimas šiuo laikotarpiu suprasti, kas aš esu, t.y. tapatumo stoka, sukelia sumaištį.

Jei jaunuoliai sėkmingai išsprendžia psichosocialinę krizę, susiformuoja tapatumo jausmas – savo individualybės jausmas, pasitikėjimas savimi, saugios ateities jausmas.

Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones, ypatingai svarbūs tampa bendraamžiai

Paauglystėje santykiai su suaugusiais labai sudėtingi, nes jie prisirišę prie tėvų ir mokytojų, bet tuo pačiu pretenduoja į savarankiškumą (kyla konfliktai). Pagrindinis paauglių ir jaunuolių poreikis – išsivaduoti iš suaugusio kontrolės

Socialiniuose santykiuose ypatingai svarbi yra reputacija. Mėgstamiausias paauglio daiktas – telefonas (svarbesnis už televizorių). Antras svarbus dalykas – muzikos grotuvas. Vaikinai daugiau pradeda domėtis mašinomis. Kai kurie net išbando slapta nuo suaugusių su jomis pasivažinėti.

Paauglių grupės - universalus fenomenas. Dažnai manoma, kad dalyvavimas tokiose grupėse padidina asocialių poelgių tikimybę

Didelę įtaką daro nustatomos normos tarp paauglių. Paauglių grupės diktuoja, kaip yra madinga rengtis, kaip bendrauti, kaip elgtis. Tarp grupių gali vykti varžybos. Varžymasis gali vykti ir grupės viduje.

Paauglystėje būdinga rizika pasireikšti devintiniam elgesiui, pradėti vartoti alkoholį, išbandyti narkotikus. Tėvų autoritetą pakeičia bendraamžių autoritetas, kai paauglys gali nusikalsti vien dėl to, kad taip elgiasi jo draugai. Suaugusieji, kurie dirba su paaugliais turi būti jiems autoritetais.

„Delinkventinis elgesys“ – tai sąvoka, vartojama tik vaikų ir paauglių elgesiui apibūdinti. Tai psichologinis polinkis pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Tai smulkūs nusižengimai, moralės normų pažeidimai, nesukeliantys rimto pavojaus ir nepadarantys didelės žalos.

Nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės

arba priimti bet kokius sprendimus. Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo

nuomonę, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.

Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.

Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.

Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.

Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.

Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

Paauglystės krizė

Pati giliausia, ilgiausia. Persitvarko visi vaiko santykiai su pasuliu ir savimi. Atsiranda nauji poreikiai, kurių negalima patenkinti vien todėl, kad jie yra moksleiviai. Didelė poreikių deprivacija. Pvz., nori grįžti 3 val. nakties, gerti – tėvai negali leisti.

Padidėjęs jautrumas stresui yra siejamas su vystymosi kitimais – lytiniu brendimu, kognityviniu vystymusi, naujo socialinio vaidmens ieškojimu ir atsiskyrimu bei savo tapatumo suradimu.

Normalus vystymosi stresas gali būti paaštrintas gyvenimo įvykių ir patyrimų, tokių kaip didėjantis skyrybų skaičius, skurdas, narkotikų vartojimas, prievarta, smurtas.

Labai svarbūs biologiniai pokyčiai. Fiziologiniai procesai padidina emocinį jautrumą. Tai sukelia impulsyvumą, nepusiausvyrumą ir pan.

Paauglys ne tik mato, bet ir jaučia fizinius pasikeitimus. Jis jaučiasi stiprus, pasitikintis. Jis nebenori būti mažiuku, siekia savo teisių praplėtimo, didesnio savarankiškumo, nori didesnių reikalavimų iš aplinkinių.

Paauglių noras būti suaugusiais – noras įgyti daugiau teisių, bet ne pareigų.

Krizė gali būti įvairaus stiprumo. Krizės pasireiškimas labiausiai priklauso nuo to, koks atotrūkis tarp normų ir reikalavimų, kuriuos visuomenė kuria vaikui ir suaugusiam. Vaikystėje tai labai skiriasi. Pagrindinis reikalavimas vaikui vaikystėje – paklusimas, suaugusiam – iniciatyva ir savarankiškumas.

Kuo aukštesnis šeimos socialinis statusas, tuo krizė gilesnė. Prancūzijoje darbininkų šeimų vaikai daug greičiau adaptuojasi ir įveikia krizę. Vaikas turi rimtas pareigas. Tarnautojų šeimose krizė gilesnė, daugiau konfliktų. Inteligentų / aristokratų krizė ilga, skausmingų konfliktų nėra. Jie turi daug galimybių, gali ieškoti.

Paauglystės krizės fazės

negatyvi – atsiranda dar iki subrendimo. Pagrindinis bruožas – nerimas, dirglumas, disproporcija tarp fizinio ir psichinio vystymosi. Tai blaškymosi, prieštaringų jausmų, abstraktaus maišto, melancholijos, darbingumo sumažėjimo periodas. Mergaitėms negatyvumo pikas trunka 2 – 3 mėn. ir baigiasi prasidėjus menstruacijoms. Berniukams šis periodas būna ilgesnis – apie14 –16 mėn.

pozityvi – ji ateina palaipsniui ir ima reikštis tuo, kad atsiranda naujos vertybės, intymumo, artumo poreikis.

Paauglystė psichologiniu požiūriu:

“YRA NORMALU, JEI PAAUGLYSTĖJE KAS NORS VYKSTA NENORMALIAI, IR NENORMALU, JEI VISKAS NORMALU”.

Paauglystėje išryškėjantys sunkumai: Savižudybė Tai sąmoningas savo gyvenimo užbaigimas Tai viena dažniausių mirties priežasčių tarp jaunų

žmonių 15 - 24 metų Tai pagalbos šauksmas Priežastys: depresija, šeimos problemos,

reikšmingas praradimas, didelis spaudimas sėkmingumui, raidos sunkumai, žemas savęs vertinimas

Kaip padėti: paklausti tiesiai, išklausyti, parodyti, kad tikrai rūpi, ieškoti profesionalų pagalbos

Ko nereikia daryti: sakyti, kad nėra ko nervintis, nepalikti vieno, negalima žadėti, kad tai bus paslaptimi, nesijausti tiktai vieninteliu atsakingu už žmogaus išgelbėjimą

Narkotikai ir alkoholis

Narkotinių medžiagų vartojimas nuolatos didėja Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau nei

suaugę, tačiau nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė ir abstinentcija

Galima jaunuolius skirstyti į penkias grupes pagal narkotinių medžiagų vartojimą:

Rizikos grupė – dauguma aukštesnių klasių moksleivių. Pagalba - švietimasEksperimentuotojai – asmenys, kurie pavartoja

narkotikus vieną ar du kartus, tada jų atsisako. Pagalba - švietimas, ankstyvas nustatymas

Nereguliarūs vartotojai – vartoja retkarčiais, neturi fizinės priklausomybės. Pagalba - ankstyva intervencija

Reguliarūs vartotojai – nuolat vartoja, turi fizinę ir psichologinę priklausomybę. Pagalba - gydymas

Narkomanai – dėl nuolatinio vartojimo tampa ligoniais. Pagalba - reabilitacija

Valgymo sutrikimai: Bulimija tai valgymo sutrikimas, pasireiškiantis pakartotinais

persivalgymo priepuoliais ir po jų sekančiu kompensaciniu elgesiu (dirbtinai sukeltas vėmimas, vidurius laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų vartojimas, badavimas, dieta, intensyvus sportavimas

Bulimija paprastai prasideda paauglystėje (14 – 25 m.). Paprastai bulimija tęsiasi ilgiau nei anoreksija

Dauguma persivalgo bent kartą per dieną (per palyginti trumpą laikotarpį suvartoja didelį maisto kiekį, koks nebūdingas sveikiems žmonėms), dažniau savaitgaliais ar vakarais. Persivalgoma dažniausiai pasislėpus, po to jaučiamas pasišlykštėjimas savimi, kaltė. Persivalgymas gali būti iš anksto suplanuotas – nusiperkama maisto, jis paruošiamas ir “suryjamas ritualiniu būdu”.

Anoreksija

tai valgymo sutrikimas, kai žmogus sąmoningai mažina ir / ar palaiko mažą kūno svorį

Sergantysis anoreksija badauja. Pacientas neigia, kad normaliam kūno funkcionavimui reikia bent pagrindinių maisto medžiagų

81 – 95 % sergančiųjų sudaro moterys ir mergaitės 0,5 – 1 % amerikiečių serga anoreksija. Tai viena iš

dažniausių psichiatrinių diagnozių jaunų moterų tarpe 5 – 20 % sergančiųjų anoreksija mirs. Kuo ilgiau žmogus

serga, tuo didesnė tikimybė, kad jis mirs. Mirties priežastys somatinės (visiškai išsekus sustoja širdis)