S v e t i m š a l ė 289

15Netikėti jaunavedžių kambario atradimai

U ž e i g o S n a m U o S e mūsų jau laukė valgis. Buvo surengta kukli vestuvių puota su vynu, šviežia duona ir kepta jautiena.

Kai susiruošiau lipti į viršų atsigaivinti prieš vaišes, Duglas paėmė mane už parankės.

– Noriu, kad santuoka būtų įtvirtinta ir neliktų jokių neaišku-mų, – pusbalsiu griežtai tarė Duglas. – Turi nelikti abejonių, kad ši sąjunga teisėta ir galiojanti, kitaip visi rizikuotume savo kailiu.

– Ką gi, jūs, regis, tą ir darot, – piktai atšoviau. – Ypač rizi-kuojate mano kailiu.

Duglas stipriai paplekšnojo man per užpakalį.– Dėl to nesijaudink, tik atlik savo darbą.Jis kritiškai mane nužvelgė, tarsi vertindamas, ar gebėsiu

deramai tą padaryti.– Pažinojau Džeimio tėvą. Jeigu tas vaikinas panašus į jį, tau

bus vieni niekai. Ak, tas Džeimis!Jis nuskubėjo per kambarį prie Džeimio, kuris įžengė vidun

į arklidę nuvedęs arklius. Jaunuolio mina bylojo, kad jis taip pat gavo nurodymų.

OKiek vėliau klausiau savęs, kaip, po galais, tai nutiko. Prieš

šešias savaites nieko nenujausdama skyniau laukines gėles ant Škotijos kalvos, ketindama nešti namo savo vyrui. Dabar buvau uždaryta kaimiškos užeigos kambaryje ir laukiau visai kito, be-veik nepažįstamo sutuoktinio, griežtai spaudžiama įtvirtinti pri-verstines jungtuves, nes grėsė pavojus mano gyvybei ir laisvei.

S v e t i m š a l ė 291

Įsitempusi ir apimta didžiulės baimės, sėdėjau ant lovos su skolintais puošniais drabužiais. Sunkios kambario durys tyliai atsivėrė ir paskui užsitrenkė.

Džeimis atsišliejo į jas ir pažvelgė į mane. Mudu dar labiau drovėjomės vienas kito. Galų gale tylą nutraukė Džeimis.

– Tu neturėtum manęs bijoti, – švelniai tarė jis. – Neketinau tučtuojau šokti ant tavęs.

Netikėtai sau nusijuokiau.– Ir nemaniau, kad šoksi.Man rodės, kad jis nelies manęs, kol jo nepaskatinsiu; bet

buvo aišku, kad turėsiu jį padrąsinti žengti toliau, ir netrukus.Apnikta abejonių dėbsojau į jį. Būtų sunkiau, jeigu jis man

nepatiktų; iš tikrųjų buvo priešingai. Vis dėlto daugiau kaip aš-tuonerius metus buvau mylėjusis tik su Frenku. Be to, šis jau-nuolis prisipažino esąs visiškai nepatyręs. Iki šiol man neteko niekam atimti nekaltybės. Net nepaisant mano priešinimosi vi-soms šioms užmačioms ir žvelgiant į tai tik praktiniu požiūriu, nuo ko, velniai rautų, mes pradėsim? Juk taip spoksoti vienas į kitą galėtume ir dar tris ar keturias dienas.

Atsikrenkščiau ir paplekšnojau per lovą šalia savęs.– Gal norėtum atsisėsti?– Norėčiau.Jis atpėdino per kambarį lyg didelis katinas. Bet, užuot įsi-

taisęs greta, prisitraukė kėdę ir klestelėjo priešais. Nedrąsiai suėmė mano rankas. Jo plaštakos buvo stambios, bukais pirš-tais ir labai šiltos, o viršutinė pusė retai apžėlusi rausvais plau-keliais. Jo prisilietimas mane nutvilkė, prisiminiau ištrauką iš Senojo Testamento: „Betgi mano brolis Ezavas yra gauruotas vyras, – atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, – o aš juk pli-kas!“� Frenko rankos buvo ilgos ir plonos, beveik beplaukės, aristokratiškos. Kai jis skaitydavo paskaitą, man patikdavo į jas žiūrėti.

� Pr 27, 11.

D i a n a g a b a l D o n292

– Papasakok apie savo vyrą, – tarė Džeimis, tarsi būtų per-skaitęs mano mintis.

Sukrėsta kone atitraukiau rankas.– Ką?– Klausyk, mieloji. Čia gyvensime kokias tris, gal keturias

dienas. Neapsimetinėsiu, kad žinau viską, ką turėčiau žinoti, bet ilgokai gyvenau ūkyje, ir nors žmonės labai skiriasi nuo gyvu-lių, mums nebus sunku atlikti tą prievolę. Juk yra šiek tiek laiko pasišnekėti, taigi nebebijokim vienas kito.

Išgirdusi tokį taiklų mūsų padėties apibūdinimą, truputį at-sipalaidavau.

– Tu manęs bijai?Man neatrodė, kad Džeimis manęs bijotų. Bet tikriausiai

nervinosi. Nebuvo baikštus, drovus šešiolikmetis, tačiau jam tai pirmas kartas. Jis pažvelgė man į akis ir nusišypsojo.

– Taip. Manau, labiau nei tu. Todėl ir laikau tave už rankų, kad mano paties nevirpėtų.

Nepatikėjau tuo, bet pritariamai spūstelėjau jo rankas.– Gera mintis. Kai mudu liečiamės, regis, lengviau šnekėtis.

Kodėl paklausei apie mano vyrą?Gal jis norėjo, kad papasakočiau apie savo lytinį gyvenimą

su Frenku, tada žinotų, ko tikiuosi iš jo.– Nes supratau, kad galvoji apie jį. Kažin ar galėtum ne-

galvoti susiklosčius tokioms aplinkybėms. Anaiptol nenoriu, kad vengtum kalbėti apie jį su manimi. Net jei dabar esu tavo sutuoktinis, nors keista taip sakyti, būtų neteisinga, jei būtum verčiama ar pati stengtumeis jį pamiršti. Jeigu jį mylėjai, matyt, buvo geras žmogus.

– Taip, jis... buvo.Man sudrebėjo balsas, ir Džeimis nykščiais paglostė mano

plaštakas.– Tada labai pasistengsiu pagerbti jo sielą tarnaudamas jo

žmonai.Jis pakėlė mano rankas ir abi ceremoningai pabučiavo.

S v e t i m š a l ė 293

Atsikrenkščiau.– Labai galantiška kalba, Džeimi.Ūmai jis išsišiepė.– Taip. Sugalvojau, kai Duglas apačioje skelbė tostus.Giliai įkvėpiau.– Norėčiau paklausti.Jis pažvelgė, slėpdamas šypseną.– Aišku, tau kilo klausimų, – pripažino jis. – Tokiomis

aplinkybėmis turbūt turi teisę pasmalsauti. Ką nori sužinoti? – Jis pakėlė mėlynas akis, žibinto šviesoje jos šelmiškai sublizgė-jo. – Kodėl vis dar esu nekaltas?

– Hm, tai lyg ir tavo reikalas, – sumurmėjau.Staiga pasidarė lyg šilčiau, ir aš ištraukiau vieną ranką ketin-

dama čiupti nosinę. Ją traukdama suknelės kišenėje apčiuopiau kažkokį kietą daiktą.

– Ak, pamiršau! Vis dar turiu tavo žiedą.Ištraukiau jį ir atidaviau Džeimiui. Tai buvo sunkus auksi-

nis žiedas su ovalo formos rubinu. Užuot užsimovęs ant piršto, Džeimis įmetė jį į savo krepšį.

– Tai mano tėvo vestuvinis žiedas, – paaiškino. – Šiaip jo nenešioju, bet... šiandien norėjau tave pagerbti elgdamasis kuo gražiau.

Tai prisipažinęs, jis švelniai nuraudo ir ėmė atidžiai segtis krepšį.

– Tu iš tikrųjų labai mane pagerbei, – tariau šypsodama ne-tikėtai sau pačiai.

Šitaip išsipustyti ir dar pasipuošti žiedu su rubinu jam visai nereikėjo, bet mane sujaudino rūpestis.

– Kai tik galėsiu, padovanosiu tau pritinkantį žiedą, – pa-žadėjo Džeimis.

– Tai niekis, – tariau jausdamasi kiek nesmagiai. Juk ruo-šiausi netrukus sprukti. – Na, mane kamuoja vienas svarbus klausimas. – Stengiausi nenukrypti nuo temos. – Jei malonė-tum man atsakyti. Kodėl sutikai mane vesti?

D i a n a g a b a l D o n294

– Ak.Jis paleido mano rankas ir kiek atšlijo. Atsakė tik po per-

traukėlės, išlyginęs vilnonį audinį ant šlaunų. Po sunkia me-džiaga mačiau ilgą įtemptų raumenų liniją.

– Na, pirmiausia norėjau su tavimi pasišnekėti, – šyptelėjo jis.– Ne, aš nejuokauju, – spyriau jį. – Kodėl?Jis surimtėjo.– Prieš tau atsakydamas, Klere, noriu paprašyti vieno da-

lyko, – lėtai pratarė.– Kokio?– Kad būtum atvira.Tikriausiai krūptelėjau iš nesmagumo, nes jis palinko į prie-

kį, rankas pasidėjęs ant kelių.– Žinau, Klere, kad kai ko nenori man pasakoti. Turbūt to

nė negali atskleisti.Nė nenumanai, koks tu teisus, pagalvojau.– Niekada tavęs nespausiu ir primygtinai nereikalausiu, kad

pasakytum tai, kas yra tik tavo reikalas, – rimtai pasakė jis ir nudūrė akis į rankas, suspaustas delnas prie delno. – Ir aš nega-liu kai ko tau pasakoti, bent kol kas. Neprašysiu iš tavęs nieko, ko negali man duoti. Bet paprašysiu vieno: kai man ką nors sakysi, tegu tai būna tiesa. Tą patį tau pažadu ir aš. Dabar mudu sieja gal tik pagarba. Manau, ta pagarba galbūt leidžia neišduoti savo paslapčių, bet neleidžia meluoti. Ar sutinki?

Jis išskėtė rankas delnais į viršų, kviesdamas mane. Skersai jo riešo tamsavo kraujo priesaikos pjūvis. Švelniai uždėjau ran-kas ant jo delnų.

– Taip, sutinku. Būsiu tau atvira.Jis spustelėjo man pirštus.– Ir aš būsiu. Na, – jis giliai įkvėpė, – klausei, kodėl ve-

džiau tave.– Truputėlį smalsauju.Jis nusišypsojo, plati jo burna užsikrėtė gera nuotaika, kuri

švietė jo akyse.

S v e t i m š a l ė 295

– Na, nėra ko stebėtis, kad smalsauji. O vedžiau tave dėl kelių priežasčių. Vienos ar net dviejų dar negaliu pasakyti, nors ilgainiui jas sužinosi. Bet svarbiausia priežastis ta, dėl kurios ir tu už manęs ištekėjai: norėjau apsaugoti tave nuo Džeko Randalo.

Prisiminusi kapitoną, suvirpėjau, ir Džekas stipriau suspau-dė man rankas.

– Tu esi saugi, – nuramino jis. – Turi mano pavardę, mano šeimą, klaną, o jei prireiks, ginsiu tave ir savo kūnu. Kol būsiu gyvas, į to žmogaus nagus nepakliūsi.

– Ačiū, – padėkojau.Žiūrint į griežtą, jauną, ryžtingą veidą plačiais skruostikau-

liais ir tvirtu žandikauliu, man pirmąsyk toptelėjo, kad šis ab-surdiškas Duglo planas vis dėlto buvo gudrus.

Ginsiu savo kūnu. Šie žodžiai ypač sujaudino žiūrint į jį – tvirtą, plačiapetį – ir prisimenant grakštų jo žiaurumą, kai vaidino grumtynes mėnesienoje. Jis kalbėjo rimtai. Būdamas toks jaunas, žinojo, ką šneka. To įrodymas – jo randai. Buvo ne vyresnis už daugelį lakūnų ir pėstininkų, kuriuos slaugiau, kaip ir jie, suvokė, ko vertas įsipareigojimas. Tai buvo ne mei-lės prisipažinimas, bet tiesus pažadas ginti mano saugumą savo paties kaina. Vyliausi, kad galėsiu jam ką nors pasiūlyti mainais.

– Tu labai narsus, – kuo nuoširdžiausiai pasakiau. – Bet ar dėl to vertėjo tuoktis?

– Vertėjo, – linktelėjo jis. Paskui vėl nusišypsojo, bet ne-linksmai. – Turėjau progos pažinti tą žmogų. Jam nepatikėčiau net šuns, o ką jau kalbėti apie bejėgę moterį.

– Kaip miela, – ironiškai tariau, ir jis nusijuokė.Paskui atsistojo ir nuėjo prie stalo netoli lango. Kažkas,

turbūt namų šeimininkė, viskio stiklinėje buvo pamerkusi lau-kinių gėlių puokštę. Už jos stovėjo dvi vyno taurės ir butelis. Džeimis pripylė į jas vyno ir grįžo. Vėl atsisėdęs į savo vietą, padavė man taurę.

D i a n a g a b a l D o n296

– Ne toks geras kaip Kolumo, – nusišypsojo, – bet nepras-tas. – Jis kilstelėjo taurę. – Už ponią Freizer, – švelniai pasakė, ir staiga mane apėmė baisi panika. Ją užgniaužusi pakėliau taurę.

– Už atvirumą, – pasakiau, ir mudu išgėrėm vyno. – Na, tai viena priežastis. – Nuleidau taurę. – O kitos?

Jis įdėmiai apžiūrinėjo taurę.– Gal pasakysiu tik vieną: geidžiu tave pamylėt. – Jis sužiuro

į mane. – Ar apie tai galvojai?Jei jis norėjo mane sutrikdyti, jam puikiai sekėsi, bet nu-

sprendžiau to neparodyti.– Šit kaip? – drąsiai pasakiau.– Atvirai šnekant, labai trokštu.Mėlynos akys ramiai žvelgė virš taurės krašto.– Dėl to nebūtinai turėjai mane vesti, – paprieštaravau.Jis nuoširdžiai pasipiktino.– Juk nemanai, kad būčiau tavimi pasinaudojęs ir nepasiū-

lęs tuoktis?– Daugybė vyrų taip elgiasi, – atsakiau prajuokinta jo nai-

vumo.Sutrikęs jis kažką burbtelėjo, paskui atgavo šaltakraujišku-

mą ir perdėm oriai pasakė:– Turbūt esu pasipūtęs taip sakydamas, bet man patiktų

mintis, kad nesu ta daugybė vyrų ir elgiuosi ne taip niekingai ir žemai, kaip įprasta daugeliui.

Sujaudinta jo šnekos, nuraminau, kad iki šiol jis elgėsi man-dagiai ir džentelmeniškai, ir atsiprašiau už visas abejones dėl jo paskatų.

Po šios pavojingos diplomatiškos pastabos abu nutilom ir jis vėl pripylė tuščias taures.

OKurį laiką tylomis gurkšnojome vyną, abu kiek drovėdamie-

si po paskutinio atviro pasikeitimo nuomonėmis. Taigi, matyt, šį tą galėčiau jam pasiūlyti. Turėčiau atvirai prisipažinti, kad ta

S v e t i m š a l ė 297

mintis buvo šovusi man į galvą dar prieš mudviem pakliūvant į šią absurdišką padėtį. Jis buvo labai patrauklus jaunuolis. Ne-trukus po to, kai atvykau į pilį, jis buvo pasisodinęs mane ant kelių, ir...

Pakreipiau taurę ir išgėriau iki dugno. Vėl paplekšnojau per lovą.

– Sėskis, – pasakiau. – Ir... – vis sukau galvą ieškodama kokios nors neutralios pokalbio temos, galinčios sušvelninti nesmagumą, kurį jautėme būdami labai arti vienas kito, – ir papasakok apie savo šeimą. Kur užaugai?

Nuo jo svorio lova smarkiai įdubo, aš pasistengiau nenusiri-denti prie jo. Jis įsitaisė čia pat, jo marškinių rankovė vos palietė mano ranką, laisvai gulinčią ant šlaunies. Atsisėdęs jis paėmė ją, ir mudu atsišliejom į sieną. Nė vienas nenudūrėm akių, bet jutome mus siejantį ryšį.

– Na, ir nuo ko turėčiau pradėti?Jis užkėlė ant kėdės dideles kojas ir sukryžiavo per kulkšnis.

Pralinksmėjau atpažinusi kalnietį, kuris laisvalaikiu patogiai įsi-taiso ir pasiruošia narplioti painius šeimos ir klano santykius, kurie sudaro beveik visų svarbių įvykių Škotijos Aukštumose foną. Vieną vakarą mudu su Frenku praleidome kaimo smu-klėje, pakerėti dviejų senukų pokalbio. Juodu kaltino ilgai, maž-daug nuo 1790 metų, trunkančią nesantaiką, dėl kurios neseniai buvo sugriauta senovinė daržinė. Dabar pasibaisėjau, nors prie tokių dalykų jau buvau bepriprantanti, suvokusi, kad tas vaidas, kurio ištakas turbūt gaubė laiko paslaptys, dar net neįsiplieskęs. Ramdydama proto sąmyšį, kurį sukėlė ši mintis, šiaip taip sutel-kiau dėmesį į Džeimio šneką.

– Mano tėvas, aišku, buvo Freizeris, jaunesnysis netikras da-bartinio Lovato brolis. Bet motina buvo Makenzi. Ar žinai, kad Duglas ir Kolumas – mano dėdės?

Aš linktelėjau. Panašumas buvo gan akivaizdus, nors plaukų spalva ir skyrėsi. Platūs skruostikauliai ir ilga, tiesi, aštriabriau-nė nosis buvo aiškiai paveldėta iš Makenzių.

D i a n a g a b a l D o n298

– Taip, mano mama – jų sesuo, bet ji turėjo dar dvi seseris. Teta Džaneta mirusi, kaip ir mama, o teta Džokasta ištekėjo už Ruperto pusbrolio ir gyvena netoli Loch Eilino. Tetulė Dža-neta susilaukė šešių vaikų – keturių sūnų ir dviejų dukterų, o tetulė Džokasta – trijų mergaičių, Duglas – keturių dukterų, Kolumas – tik mažojo Hamišo, o mano tėvai augino mane ir seserį, kuri gavo Džanetos, mūsų tetulės, vardą, bet mes ją vadiname Džene.

– Rupertas taip pat Makenzis? – paklausiau, bet man jau ėmė maišytis vardai.

– Taip. – Džeimis nutilęs pamąstė. – Jis yra Duglo, Kolumo ir Džokastos pirmos eilės pusbrolis, taigi man – antros eilės dėdė. Ruperto tėvas ir mano senelis Džeikobas buvo broliai su...

– Luktelėk. Toliau nebūtina gilintis, nes beviltiškai susipai-niosiu. Dar net neprisikasėme prie Freizerių, o jau spėjau pa-mesti tavo pusbrolių giją.

Svarstydamas jis pasitrynė smakrą.– Hmm. Ką gi, su Freizeriais kebliau, nes mano senelis

Saimonas buvo vedęs tris kartus, taigi mano tėvas turėjo dvi netikrų brolių ir seserų šeimas. Dabar baikime tuo, kad turiu gyvus šešis dėdes Freizerius ir tris tetas, ir užmirškime visus iš jų gimusius pusbrolius ir pusseseres.

– Taip ir padarykim.Pasilenkiau į priekį ir pripyliau mudviem dar po taurę vyno.Sužinojau, kad Makenzių ir Freizerių klanų žemės vieną

ruožą ribojasi vidinėmis sienomis ir driekiasi vienos šalia kitų nuo pajūrio pro žemesnįjį Neso ežero galą. Ši bendra siena, kaip dažniausiai ir būna, buvo nepažymėta žemėlapyje ir labai ginčytina, slankiojanti pirmyn ir atgal, nelygu laikotarpis, pa-pročiai ir giminystė. Palei šią ribą, pietiniame Freizerių klano žemių gale, stovi nedidelis Broch Tuaracho dvaras, priklausęs Brajanui Freizeriui, Džeimio tėvui.

– Prie jo driekiasi gana derlingas žemės gabalas, be to, ta vieta tinkama žvejybai, yra ir nemažas miško plotas medžioti. Jis išlai-

S v e t i m š a l ė 299

ko kokius šešiasdešimt ūkelių ir nedidelį Broch Mordos kaimą. Stūkso nauji dvaro rūmai, – didžiuodamasis pasakojo, – ir senas apvalus bokštas, kuriame dabar laikome gyvulius ir grūdus. Du-glui su Kolumu visai nepatiko, kad jų sesuo ištekėjo už Freizerio, ir jie pareikalavo, kad ji būtų ne Freizerių žemės nuomininkė, o ją valdytų kaip friholdą. Todėl Lalibrochas – taip vadina tą vietą ten gyvenantys žmonės – buvo atiduotas mano tėvui, tačiau per-davimo akte buvo sąlyga: ta žemė turi atitekti tik mano motinos Elenos palikuonims. Jeigu ji mirs bevaikė, po mano tėvo mirties, nesvarbu, ar jis su kita žmona susilauks vaikų, ta žemė vėl grįš lordui Lovatui. Bet tėvas nebevedė, o aš esu savo motinos sūnus. Taigi Lalibrochas yra mano, nori tikėk, nori ne.

– Bet juk vakar man sakei, kad esi beturtis.Gurkštelėjau vyno, kuris man buvo skanus; kuo daugiau

gėriau, tuo atrodė puikesnis. Man toptelėjo, kad gal reikėtų liautis gėrus.

Džeimis pakraipė galvą.– Na, tiesa, tas dvaras priklauso man. Deja, dabar man iš jo

menka nauda, nes negaliu į jį nukakti. – Jis įbedė į mane gailų žvilgsnį. – Supranti, už mano galvą paskirtas atlygis.

Kai ištrūko iš Fort Viljamo, Džeimis buvo nuvežtas į Duglo namus Binachde (tai reiškia „palaimintasis“, paaiškino jis) išsi-gydyti žaizdų ir paskui jį užpuolusios karštinės. Vėliau iškelia-vo į Prancūziją ir dvejus metus kovėsi prancūzų kariuomenėje netoli Ispanijos sienos.

– Dvejus metus praleidai prancūzų kariuomenėje, ir niekas neatėmė tau nekaltybės? – nustebusi leptelėjau.

Man teko slaugyti daug prancūzų, ir abejojau, kad per du šimtus metų jų požiūris į moteris būtų labai pasikeitęs.

Vienas Džeimio lūpų kamputis sutrūkčiojo ir jis pašnairavo į mane.

– Jei būtum mačiusi kekšes, aptarnaujančias prancūzų ka-riuomenę, Sasenach, stebėtumeis, kad išvis drįstu paliesti mo-terį, o ką jau kalbėti apie gulimąsi į lovą.

D i a n a g a b a l D o n300

Paspringau vynu ir užsikosėjau. Jis paslaugiai padaužė man per nugarą. Pridususi ir išraudusi nurimau ir paraginau jį pa-sakoti toliau.

Prieš kokius metus jis grįžo į Škotiją ir pusmetį gyveno vienas arba miške bastėsi su „netikėlių“ – žmonių, kurie ne-priklausė jokiam klanui, – gauja. Džeimis kentė badą ir vogė galvijus pasienio ruože.

– Tada kažkas man ir vožė per galvą kirviu ar panašiu daik-tu, – gūžčiodamas pečiais pasakė jis. – Turėjau patikėti tuo, ką apie įvykius pasakojo Duglas, nes kitus du mėnesius gulėjau be sąmonės.

Per užpuolimą Duglas buvo dvare netoliese. Duglą iškvietė Džeimio draugai, ir jam pavyko pergabenti sūnėną į Prancūziją.

– Kodėl į Prancūziją? – paklausiau. – Juk buvo labai pavo-jinga tave šitaip toli tempti.

– Bet dar pavojingiau buvo palikti tenai. Po tą vietovę šmiri-nėjo anglų sargybiniai, supranti, tose apylinkėse mes su sėbrais nemažai nuveikėme, taigi Duglas, matyt, nenorėjo, kad anglai mane rastų gulintį be sąmonės samdinio trobelėje.

– Arba jo namuose, – pasakiau šiek tiek ciniškai.– Man atrodo, jis manęs nepriglaudė dėl dviejų priežas-

čių, – atsakė Džeimis. – Pirma, tada pas jį viešėjo svečias anglas. O antra, išvydęs mane, nusprendė, kad vis tiek mirsiu, todėl iš-siuntė į vienuolyną.

Šv. Onos iš Boprė vienuolynas Prancūzijos pakrantėje buvo, regis, Aleksandro Freizerio, šios mokymo ir garbinimo švento-vės abato, vieno iš šešių Džeimio dėdžių Freizerių, valdose.

– Jie su Duglu didžiai nesutarė, – paaiškino Džeimis, – bet Duglas pamanė, kad čia jis negalės man padėti, o vienuolyne tikrai sulauksiu pagalbos, jei dar nevėlu.

Ir sulaukė. Jį išgelbėjo šv. Dominyko broliai, pasitelkę savo medicinines žinias, ir stiprus organizmas. Džeimis liko gyvas ir pradėjo pamažu sveikti.

S v e t i m š a l ė 301

– Vos atsigavęs, grįžau atgal, – pasakojo Džeimis. – Duglas ir jo vyrai pasitiko mane pakrantėje, ir patraukėm į Makenzių žemes, bet pakeliui sutikome tave.

– Kapitonas Randalas sakė, kad jūs vogėte galvijus.Nesutrikęs dėl tokio kaltinimo, jis nusišypsojo.– Na, Duglas – ne tas žmogus, kuris praleistų progą pasi-

pelnyti. Aptikom gražią gyvulių bandą, besiganančią lauke, o aplinkui nė gyvos dvasios. Taigi...

Jis gūžtelėjo pečiais, gyvenimo netikėtumus laikydamas li-kimo dovana.

Tikriausiai pasirodžiau susirėmimo tarp Duglo vyrų ir Randalo dragūnų pabaigoje. Pajutęs, kad anglai seka, pusę savo žmonių Duglas pasiuntė į tankmę, įkandin jų nuvarė ir galvijus, o kiti škotai pasislėpė atžalyne ir pasiruošė iš pasalų užpulti an-glus, kai tik jie pasirodys.

– Viskas puikiai pavyko, – džiugiai pasakojo Džeimis. – Staiga išdygom ir rėkdami pasileidom joti tiesiai per juos. Jie, žinoma, puolė paskui mus. Surengėme jiems linksmas gaudy-nes kalva aukštyn, per upelius ir uolas, o kiti Duglo vyrai su gal-vijais movė per sieną. Atsiplėšę nuo raudonšvarkių, sulindom į trobelę ir laukėm, kol sutems ir galėsime keliauti. Ten pirmąsyk ir išvydau tave.

– Štai kaip, – tariau. – Bet kodėl grįžai į Škotiją? Prancūzi-joje tikriausiai būtų buvę kur kas saugiau.

Jis jau žiojosi ketindamas atsakyti, paskui apsigalvojo ir gurkštelėjo vyno. Matyt, ėmiau skverbtis į jo paslapčių pasaulį.

– Tai ilga istorija, Sasenach, – tarė jis vengdamas tos te-mos. – Ją sužinosi vėliau, o dabar pakalbėkim apie tave. Ar pa-pasakosi apie savo šeimą? Jei, žinoma, gali, – skubiai pridūrė.

Valandėlę pamąsčiau, bet iš tikrųjų atrodė, kad visai nepa-vojinga jam papasakoti apie savo tėvus ir dėdę Lemą. Juk paga-liau dėdės Lemo profesija buvo šioks toks pranašumas. Tyrinėti senovę buvo labai – arba nelabai – gerbtinas užsiėmimas ir aš-tuonioliktame, ir dvidešimtame amžiuje.

D i a n a g a b a l D o n302

Taigi pradėjau pasakoti, praleisdama tokias nereikšmingas smulkmenas kaip automobiliai, lėktuvai ir, žinoma, karas. Džei-mis įdėmiai manęs klausėsi, kartais užduodamas kokį klausimą, pareikšdamas užuojautą dėl mano tėvų mirties ar pasidomėda-mas dėde Lemu ir jo atradimais.

– Paskui sutikau Frenką, – pabaigiau. Nutilau, nes nežinojau, kiek dar galiu plėtotis, nelįsdama į

pavojingą teritoriją. Laimė, mane išgelbėjo Džeimis.– Ir dabar nenori apie jį kalbėti, – nuovokiai tarė.Tylomis linktelėjau, o mano akis užtraukė migla. Džeimis

paleido mano ranką ir apkabino, švelniai priglausdamas mano galvą sau prie peties.

– Nieko baisaus, – tarė glostydamas man plaukus. – Ar pa-vargai, mieloji? Gal norėtum pamiegoti?

Vos nesusiviliojau atsakyti „taip“, bet man dingtelėjo, kad pasielgčiau nesąžiningai ir bailiai. Atsikrenkščiau ir papurčiau galvą.

– Ne, – tariau ir giliai įkvėpiau. Nuo Džeimio silpnai dvelkė muilu ir vynu. – Jaučiuosi gerai. Papasakok... papasakok, kokius žaidimus žaisdavai vaikystėje.

OKambaryje stovėjo stora dvylikos valandų žvakė su juodo

vaško žiedais, iš jų trys nudegė, kol mudu šnekėjomės ir paleis-davome vienas kito rankas tik norėdami įsipilti vyno ar apsilan-kyti kambario kampe už užuolaidos, kur stovėjo naktipuodis. Grįžęs iš vieno tokio pasivaikščiojimo, Džeimis nusižiovavo ir pasirąžė.

– Jau labai vėlu, – pasakiau taip pat stodamasi. – Gal mums reikėtų gultis.

– Gerai, – pritarė jis ir pasitrynė sprandą. – Gultis? Ar miego-ti? – Pašaipiai kilstelėjo antakį, burnos kamputis sutrūkčiojo.

Tiesą sakant, šalia jo jaučiausi taip jaukiai, kad buvau beveik pamiršusi, kodėl mes čia. Išgirdusi jo žodžius, puoliau į paniką.

S v e t i m š a l ė 303

– Na... – silpnai pratariau.– Šiaip ar taip, juk neketini miegoti su drabužiais? – paklau-

sė jis, praktiškas kaip visada.– Ne, turbūt ne.Iš tikrųjų įvykiai taip greitai klostėsi, kad net nepagalvojau

apie naktinį apdarą, nors jo ir šiaip neturėjau. Miegodavau su apatiniais marškiniais arba nuoga, nelygu koks būdavo oras.

Džeimis pamainos drabužiams, kuriais vilkėjo, taip pat ne-buvo pasiėmęs, todėl, matyt, gulsis nenusirengęs marškinių, o gal ir visai be nieko. Na ir reikaliukai, galintys pakišti tam tikrų minčių.

– Tada eikš, padėsiu tau išsivaduoti iš nėrinių ir kitų gro-žybių.

Kai jis pradėjo mane nurenginėti, jo rankos virpėjo. Bet knebinėjantis su daugybe kabliukų, kuriais buvo susagstyta mano liemenė, jo drovumas kiek nublėso.

– Cha! – pergalingai tarė, įveikęs paskutinį kabliuką, ir abu nusijuokėme.

– Dabar leisk man, – pasakiau nusprendusi, kad delsti be-prasmiška.

Ištiesiau rankas ir atsegiau jam marškinius, rankos nuslydo po jais ir per Džeimio pečius. Delnais pamažu perbraukiau jam per krūtinę, jusdama elastingus plaukelius ir švelnius įdubimus apie spenelius. Džeimis stovėjo nuščiuvęs, o kai atsiklaupiau at-segti klubus juosiančio diržo sagties, kone sulaikė kvėpavimą.

Jeigu tai turi įvykti, tebūnie dabar, pagalvojau ir tyčia pa-glosčiau po kiltu jo stangrias ir liesas šlaunis. Nors jau puikiai žinojau, ką daugelis škotų mūvi po kiltais – ogi nieko, – vis tiek buvau priblokšta, tenai radusi tik Džeimį.

Jis mane pastatė ir nulenkė galvą norėdamas pabučiuo-ti. Bučiavo gana ilgai, o jo rankos, nukeliavusios žemyn, ap-čiuopė mano apatinio sijono kabliuką. Sijonas nupleveno, ant grindų paskleisdamas krakmolytas klostes, ir aš likau tik su marškiniais.

AntrA pirmos knygos dAlis