Sveikas, Viešpatie! Esu gatvės vaikas, prisimeni mane?

Neturiu veido, neturiu vardo, praradau viską; esu visiškas niekas!

Nežinau, ar tu žinai, kad kasdien tavęs ieškau.

Tu pasakei, Viešpatie, kad esu svarbesnis už dangaus paukščius, kuriuos tu maitini,

bet aš išalkęs duonos ir meilės.

Sakei, kad mane aprengsi kaip laukų lelijas,

bet dar esu nuogas, man šalta.

Mano žaizdos ir toliau pūliuoja slaugytojų negydomos,

o širdies žaizdos dar gilesnės, nes stinga meilės ir atlaidumo.

Ieškojau Gerojo Ganytojo, norėjau pulti jam į glėbį ir papasakoti apie savo sunkumus ir kančias,

bet mano išvaizda išgąsdino tavo ganytojus.

Prašiau, bet žmonės nusisuka ir manęs vengia.

Sakei, Viešpatie: „Prašykite, ir bus jums duota; belskite, ir bus jums atidaryta“.

Kai naktį, tūnodamas savo skurdžiame kartoniniame guolyje,

Beldžiau į duris, bet jos dar uždarytos, man uždarytos net mokyklos durys!

“Ateikite visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“,

stengiuosi pamiršti savo sunkumus, ausyse man aidi Tavo žodžiai:

Pasakei, Viešpatie, „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir jiems nedrauskite“,

bet ... man atgaiva niekada neateina.

Pasakei: „Talitha kum!“, „mergaite, berniuk, sakau tau, kelkis.“

bet, Viešpatie, smurtas, vergija, prekyba, seksualinis piktnaudžiavimas, pačių mažiausiųjų išnaudojimas ... tai draudžia.

Tačiau jei tos gyvenimo sąlygos yra mano nuodėmės pasekmė, aš ateinu pas Tave prašyti atleidimo

Kaip man atsikelti, Viešpatie, jei niekas man rankos nepaduoda?

Atleisk, Viešpatie, žmonėms, kurie leidžia man egzistuoti be gyvenimo.

Atleisk man, kad nieko nedaviau, nes pats nieko neturiu. Atleisk, kad nemylėjau, nes niekas manęs mylėti nepamokė.

Atleisk tiems, kurie turi pinigų, bet užmerkia akis ir uždaro širdis, nenorėdami matyti mano tragiškos pabaigos.

Atleisk tiems, kurie palieka

mane alkti ir šalti, ligonį ir nuogą.

Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą...

Tėve, atleisk visiems, kurie neatsiliepia į gatvės vaikų šauksmą. Amen