NUOT YKIAI K VANTINIAME PASAULYJE

NU

OT

YK

IAI

KVA

NTIN

IAM

E PA

SAU

LYJE

Sonia Fernández-Vidal

Sonia Fernández-V

idal

– Tu įėjai į kvantinį pasaulį. Čia matysi daug keistų dalykų, visiškai kitokių negu tie,

kuriuos savo pasaulyje iki šiol pažinojai.

SONIA FERNÁNDEZ-VIDAL – ispanų fizikė, kvan- tinės optikos daktarė, dirbo CERN, dėsto Barselonos universitete. „Niko kelionė per laiką ir erdvę“ – į 12 kalbų išversta jos knyga, kurioje kvantinė fizika virsta nuotykių romanu, skirtu paaugliams.

Nikui keturiolika. Jis nesupranta fizikos, tiksliau – negali jos pakęsti. O į mokyklą eiti vis tiek reikia... Tačiau vieną rytą ant jo kambario lubų nežinia iš kur atsiranda užrašas: Jei nori, kad vyktų kitokie daly-kai, niekada nedaryk to paties. Todėl, užuot ėjęs įprastu keliu, Nikas pasuka kita kryptimi ir pamato niekada anksčiau neregėtą namą, ku-rio durys užrakintos trimis spynomis. Čia viskas ir prasideda: trik-dantys klausimai, tamsa namo viduje ir dėžutė, ant kurios užrašyta „Visatai pažinti“. Pasirodo, Nikas patenka į kvantinį pasaulį – keistą ir nepaprastai įdomų. Ten materija su antimaterija žaidžia futbolą, Šrė-dingerio katinas vienu metu yra ir gyvas, ir miręs, laikrodžių krau-tuvėlė rodo reliatyvų laiką, o keliaujama lendant kiaurai sienas. Yra ir naujų kvantastiškų draugų – elfas Eldvenas ir fėja Kiona. Visa tai Nikui labai patinka. Tačiau kodėl draugai sunerimę laukia kažkokio Mokytojo laiško? Kas tas Mokytojas ir ką Nikas apskritai veikia šia-me keistame pasaulyje?

Šiuolaikinė fizika kupina mįslių ir įdomiausių dalykų. Nebūtina eiti kiaurai sienas, kad pasinertum į kvantinį pasaulį. Pakanka atsiversti šią knygą – istoriją, parodančią, kad didžiausi stebuk-lai slypi visai šalia ir juos gali atrasti visi, bent kartą išsukę iš įprasto kelio.

Visi, kam atrodo, kad superpozicija – jogos rūšis, o Higso bo-zonas – gyvūnas.Visi, kurie nekenčia tiksliųjų mokslų, bet mėgsta nuotykius. Kvantinis pasaulis laukia jūsų.

ISBN 978-609-466-054-2

9 786094 660542

VILNIUS 2014

Iš ispanų kalbos vertė Pranas Juozas Žilinskas

Nuotykiai kvantiniame pasaulyje

Sonia Fernández-Vidal

VILNIUS 2014

Iš ispanų kalbos vertė Pranas Juozas Žilinskas

UDK 821.134.2-93 Fe315

© Sonia Fernández-Vidal 2011Translation rights arranged by Sandra Bruna Agencia Literaria, SL All rights reserved© Pranas Juozas Žilinskas, vertimas į lietuvių kalbą, 2014© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2014© „Tyto alba“, 2014

ISBN 978-609-466-054-2

Sonia FERNÁNDEZ-VIDALLA PUERTA DE LOS TRES CERROJOSBarcelona, 2011

Knygą skiriu savo tėvams – José Migueliui ir Irenei, seseriai Núriai ir mano sielai dvynei draugui Alberto.Ši knyga skirta jums, kurie su meile mane lydėjote ir vedėte per visą mano gyvenimą.

TurinysPaslaptingas pranešimas................................. 11Namas su trimis spynomis ............................ 19Medžiaga prieš antimedžiagą ........................ 25Tuneliavimo menas......................................... 35Kvantinė fėja ..................................................... 41Reliatyviųjų laikrodžių parduotuvė ............. 49Dvyniai .............................................................. 61Standartinė šeima ............................................ 67Teleportacija..................................................... 75Kvantinės saugos centras ............................... 81Superpozicija.................................................... 89Mokytojas Zen-O ............................................ 97Šrėdingerio katinas ....................................... 103Higso Bozonas ............................................... 111Baisiausi visatos vampyrai ........................... 115Kvantinis kripteksas ...................................... 123Labirintas ........................................................ 131Labirinto įėjimas ........................................... 139Tiesos kelias.................................................... 147Trys keliai ........................................................ 155Šambala ........................................................... 165Magna cum laude ........................................... 171Šventykla ......................................................... 181Atsisveikinimas .............................................. 187ŽODYNĖLIS ................................................. 193

{11}

Nikas sustingo savo lovoje, sutrikęs dėl netikėto užra-šo, ką tik pasirodžiusio ant jo kambario lubų:

JEI NORI, KAD VYKTŲ KITOKIE DALYKAI,

NIEKADA NEDARYK TO PATIES

Šis mįslingas užrašas, atsiradęs dėl kažkokio keisto optinio reiškinio, spindėjo kaip tik jam virš galvos. Nikas niekada nieko panašaus nebuvo regėjęs, buvo įpratęs čia matyti tik gatve važiuojančių automobilių atspindžius – iš jų netgi galėjo atskirti automobilio spalvą.

Šūktelėjo mama:– Nikai, tinginy, vėl pavėluosi!

{12}

Tai privertė jį šokti iš lovos ir vyti šalin mintis apie ma-tytą keistą užrašą.

Rengdamasis Nikas prisiminė nemalonius vakarykš-čius įvykius. Prisiminus fizikos mokytoją, jam net vi-durius susuko. Mokytojas turėjo blogą įprotį klausinėti būtent tada, kai Nikas būdavo nugrimzdęs į svajones... O paklaustas vakar visiškai susimovė. Visa klasė prapliupo juokais, kvatojo net ir ta – jam labai patinkanti – mergaitė.

Reikalai dar pablogėjo, kai per kūno kultūros pamoką prie Niko simpatijos priėjo mokyklos panelių kolekcinin-kas ir ėmė jai meilintis. Pamatęs linksmai kikenančią mer-gaitę, Nikas suprato, jog ji papildys to nenaudėlio kolekci-ją. Tas besmegenis daugiau nuveikė per dvi minutes, nei jis pasiekė per dvejus metus. Dabar Nikas pasiryžo apie tai daugiau negalvoti.

Taip, vakar buvo viena iš tų dienų, kai visas pasaulis, rodos, susimokė prieš jį.

Galvodamas apie savo reikalus, Nikas skubiai apsiren-gė. Įlindo į apiplyšusius džinsus ir vakarykščius marški-nius, paliktus ant kėdės. Greitu rankos judesiu perbraukė plaukus ir žvilgtelėjo į save spintos veidrodyje. (Nikas tu-rėjo įgimtą ypatybę – jo akys buvo skirtingų spalvų: vie-na melsva, kita žalsva. Tėvai tikėjosi, kad jam augant akių spalva suvienodės, bet taip neatsitiko.)

{13}

Tada nuo rašomojo stalo sužėrė savo knygas į kuprinę. Dar pagalvojo, kad reikėtų pataupyti ir nusipirkti naują. Šioji, labai vaikiška, taip pat neprisideda prie jo ir taip gana menko populiarumo.

Atsidusęs pažvelgė aukštyn ir vėl pamatė tą patį. Mįs- lingasis sakinys ir toliau spindėjo ant lubų. Susirūpinęs Nikas metė kuprinę ant lovos ir iškišo galvą pro langą, norėdamas suvokti to keisto atspindžio prigimtį. Gal tai kokia nors reklama?

Deja, niekaip nesuprato, iš kur atsirado tas užrašas.Tada Nikas prisiminė fizikos mokytoją, kuri mokslo

metų pradžioje vieną mėnesį buvo pakeitusi jo priešą. Jos vardas Blanka. Ji buvo labai šauni ir simpatiška. Apie dės-tomą dalyką kalbėdavo susižavėjusi ir labai greitai – moki-niai ją pravardžiavo Blankandeker.

Mokytoja jiems aiškino apie šviesos atspindžius ir lū-žius. Atėjo į klasę su didžiuliu veidrodžiu. Užgesinusi švie-sas, paprašė Niko su lentos šluoste sukelti kreidos dulkių debesį. Kai jis ranka papurtė šluostę, ji įjungė žibintuvėlį. Dėl kreidos debesies buvo galima matyti tiesiaeigį šviesos spindulio sklidimą.

Tada mokytoja vėl uždegė šviesą ir pasiūlė atspėti

{14}

– ĮSIVAIZDUOKITE, KAD GATVE VAŽIUOJA TAMSUS AUTOMOBILIS BE ŠVIESŲ. VISI GATVĖS ŽIBINTAI

UŽGESINTI. NEŠVIEČIA NĖ VIENAS LANGAS, PARDUOTUVIŲ VITRINOS NEAPŠVIESTOS. STAIGA IŠŠOKA JUODAS KATINAS IR BĖGA SKERSAI GATVĘ PRIEŠ PAT AUTOMOBILĮ. VAIRUOTOJAS VISGI SPĖJA SUSTABDYTI

AUTOMOBILĮ IR KATINO NEPARTRENKIA. KAIP PAVYKO VAIRUOTOJUI TĄ KATINĄ PAMATYTI?

Klasėje mirtina tyla. Visi bijojo, kad neteisingas atsaky-mas bus įvertintas neigiamai. Blanka keletą kartų atkakliai kvietė pateikti atsakymą. Jo nesulaukusi nusileido ir tarė:

– NIEKAS JUK NESAKĖ, KAD BUVO NAKTIS. BUVO DIENA. TAIGI VAIRUOTOJUI

BUVO NESUNKU PASTEBĖTI KATINĄ IR SUSTOTI.

– Nikai!Irzlus motinos šūktelėjimas privertė jį baigti mįslingo-

jo užrašo šaltinio paieškas.Įėjo į virtuvę ir, kol motina jam pamokslavo, beveik

nekvėpuodamas prarijo dubenį dribsnių su pienu. Kaip ir kas rytą, šokdamas iškart per dvi pakopas Nikas nusileido laiptais iki lauko durų. Atidarė jas ir kaip visada žvilgtelėjo į gatvę, kuria reikės leistis iki mokyklos.

{15}

Staiga tarpdury sustojo. Šaltukas perbėgo nugara, kai prisiminė žodžius, kurie prieš kelias minutes sukėlė jo smalsumą: Jei nori, kad vyktų kitokie dalykai, niekada ne-daryk to paties.

Nevalingai pasuko galvą, norėdamas pasižiūrėti į įkal-nėn einančią gatvės dalį. Eidamas į mokyklą, niekada nėjo ta kryptimi, nes būtų susidaręs lankstas. Be to, ta gatvės dalis kilo aukštyn, buvo nuošali ir joje beveik nebuvo krautuvėlių.

Staiga prisiminė žodžius, kuriuos matė klasės žurnalo aplanke. Jie buvo kažkokio Roberto Frosto:

Kelias girioje šakojosi į dvi dalisir aš pasirinkau tą, kuriuo buvo eita mažiausiai.

Čia ir slypi visa esmė.

Įkvėptas ryte matyto paslaptingo užrašo ir prisiminęs šiuos žodžius, Nikas, užuot leidęsis žemyn, nutarė kilti gatve aukštyn.

Jį apėmė keistas jausmas: tarytum čia eitų pirmą kar-tą. Glumino gatvėje pastebėtos smulkmenos: nuo namų fasadų spalvų iki greta šaligatvio augančių medžių rude-ninių lapų kvapo.

Nikas jautėsi keistai įsitempęs, tarsi kažkas turėtų tuoj pat įvykti.

{17}

– Ar gali būti, kad kas nors pasikeis, jei nedarysiu to paties? – staiga sustojęs paklausė savęs.

Eidamas pro uždarytą gėlių parduotuvę, atkreipė dė-mesį į šalia jos stovintį seniai apleistą namą. O vis dėlto kelis kartus eita pro šalį. Dėl to buvo tikras.

Labai susidomėjęs pasižiūrėjo aukštyn. Nors pastatas buvo nežemas, trečiame aukšte išvydo tik vieną langą, už-kaltą senomis medinėmis lentomis. Viskas rodė, kad na-mas negyvenamas.

Nikas neramiai pažvelgė į duris. Jos buvo daug nau-jesnės nei visas namas, kuris, atrodė, tuoj sugrius. Durys buvo iš gražios medienos, kitokios negu trečio aukšto lan-gas – senas ir sutrūnijęs. Ir keisčiausia – buvo matyti, kad durys užrakintos trimis didelėmis spynomis.

Nesuvokiama – kam save varginti ir taip rakinti nušiu-rusį, griūvantį ir niekieno netvarkomą namą?

Nikas pastebėjo, kad čia pro šalį eina labai mažai žmo-nių. Praeiviai pasižiūrėdavo į uždarytą gėlių parduotuvę ir, lyg nematydami to namo, akis nusukdavo į kitą gatvės pusę.

Nors Nikas jau vėlavo į mokyklą, priėjo prie namo durų ir ėmėsi iš arti apžiūrinėti visas tris duryse įtaisytas spynas. Koks velnias gali būti ten, viduje?

Durų kairėje pastebėjo raudoną mygtuką. Nikas galėjo prisiekti, kad prieš sekundę to mygtuko nebuvo: rodėsi,

Σ

jis atsirado tada, kai tik Niko žvilgsnis ten nukrypo. Ta-čiau suvokė, kad taip negali būti, tikriausiai jis vis dar mie-guistesnis nei mano.

Apimtas smalsumo, negalėjo nepaspausti to mygtuko.Kitoje durų pusėje išgirdęs skambučio garsą, Nikas su-

laikė kvėpavimą nežinodamas, ko norėtų paklausti, jei kas nors atsilieptų. Anksčiau nei vėl pradėjo kvėpuoti išgirdo keistą tolimą balsą:

– Įeik, mes tavęs laukėme.

{19}

Kadangi kvietimo nesitikėjo, Nikas nurijo seiles ir pa-siruošė kalbėti. Visgi jo žodžiai vėlavo:

– Kaip man atrakinti tas tris spynas?

– Tai paprasta. Ar tau taip neatrodo? Šiaip jau kiekviena spyna atrakinama raktu, bet šiame name šiek tiek kitaip. Turime tik vieną raktą visoms trims spynoms, o uždavinys yra toks: reikia atidaryti duris.

Tą akimirką iš garsiakalbio sklidęs balsas pradingo.Nikas pagalvojo, kad iškelta sąlyga neįvykdoma. Kaip

galima atrakinti iškart tris spynas vienu raktu, kurio jis net neturi? Tai gali būti palyginama tik su mokytojos Blankos mįsle apie katiną. Kaip ir tada, dabar jis neturėjo jokios minties, kaip tai padaryti.

Dar šiek tiek pamąstė apie mįslę, bet... deja. Pasi-žiūrėjo į gatvę, kad nors kiek atsipalaiduotų. Ten ra-miai vaikščiojo pagyvenusi moteris ir visai nekreipė į jį dėmesio.

{20}

Nenorėdamas pasiduoti, Nikas vėl žvilgtelėjo į tas tris spynas. Ėmė čiupinėti duris ieškodamas rakto slėptuvės, nors žinojo, kad tai nieko neišspręs. Net jeigu ir būtų ra-dęs raktą, nežinojo būdo, kaip atrakinti tas tris spynas vie-nu metu tuo pačiu raktu.

Nepatenkintas, jog neturi atsakymo, Nikas pagalvojo, kad būtų geriausia eiti į mokyklą, nors ir į antrą pamoką. Taip, tai būtų protingiausia. Tą ir turėtų daryti. Tik kojos jo nebeklausė.

– Gal galima sužinoti, ko lauki?Jo širdis suvirpėjo per garsiakalbį išgirdus tą patį balsą.

Tik šį kartą – neramų.– Tai kad aš neradau rakto... Taip pat nežinočiau, kaip

vienu metu atrakinti tas tris spynas net ir turėdamas raktą. Tai neįmanoma!

– O kodėl nori atrakinti tris spynas? – paklausė balsas.– Nes... noriu atidaryti duris, – suburbėjo Nikas. –

Kaip galėčiau atidaryti duris neatrakinęs spynų?Dabar Nikas visai sutriko.Balsas prabilo viršininko tonu, lyg kreiptųsi į ketverių

metų vaiką:– Durys neužrakintos! Spynos netrukdo tau įeiti.Nikas nuščiuvo. Suvokė, kad jis vėl susimovė, kaip ir tą

kartą su juodojo katino mįsle.

{21}

– Bet juk sakėte, kad reikia tik vieno rakto visoms trims spynoms atrakinti, – tvirtino pasipiktinęs. – Kokiam ga-lui man tai sakėte, jei durims atidaryti to rakto visiškai nereikia?

– JUK MANĘS KLAUSEI, KAIP ATRAKINTI TAS TRIS SPYNAS,

O AŠ TIK ATSAKIAU Į TAVO KLAUSIMĄ. NIEKAS TAU NESAKĖ, KAD DURYS UŽRAKINTOS IR KAD NORINT ĮEITI

BŪTINA ATRAKINTI VISAS TRIS SPYNAS.JEI NORI KĄ NORS SUŽINOTI, PIRMIAUSIA

PATEIK TEISINGUS KLAUSIMUS! TAI BŪTINA SĄLYGA TIKSLUI PASIEKTI!

Nikas apstulbo. Nežinojo, kas kalba kitoje durų pusėje, kita vertus, visgi turėjo pripažinti – ką tik išgirstas pamo-kymas yra visiška tiesa.

Neapsisprendė, ar eiti gatve tolyn, ar pastumti duris. Nebuvo tikras, ar norėtų įeiti į tą namą. Šiaip ar taip, jam darėsi vis smalsiau. Atrodė, kažkokia paslaptinga jėga traukte traukia į vidų.

Nikas palietė duris. Jos sugirgždėjo. Atrodė, kad tų durų jau senokai niekas nebuvo darinėjęs. Tada norėda-mas atidaryti staigiai jas stumtelėjo.

{22}

Įėjęs į namą, Nikas atsidūrė tamsoje.Ta tamsa jam nepatiko. Nuo mažens jis labai

bijojo miegoti, kai kambaryje užgesinta šviesa, nes ant savo kambario sienų matydavo keistus vaizdus ir tai jam keldavo siaubą.

Po kelių sekundžių jo akių vyzdžiai prisitaikė tiek, kad galėjo atskirti greta judantį kažkie-no šešėlį. Iš išgąsčio pašoko ir nugara atsitrenkė į duris – šios tuoj pat užsidarė.

Dabar aplink buvo visiška tamsa.Nikas pajuto, kaip nugara perbėgo baimės

virpulys.Tamsoje jo akys iš paskutiniųjų bandė įžiūrėti

tą, kuris judėjo.Pagaliau pamatęs, su palengvėjimu atsikvėpė.

Tai buvo didelis katinas. Tamsoje ryškiai švytėjo jo mįslingos tarsi paauksuotos akys.

Rodėsi, katinas yra atsargus ir tarytum nepiktas, tik Nikas neišdrįso jo paliesti.

Nikas dairėsi tamsoje ir stengėsi apžiūrėti kambarį. Galbūt dėl to, kad nebuvo šviesos, jis pamanė, jog sienos yra visiškai juodos. Kambarys atrodė dar grėsmingiau, nes nebuvo ir langų.

NUOT YKIAI K VANTINIAME PASAULYJE

NU

OT

YK

IAI

KVA

NTIN

IAM

E PA

SAU

LYJE

Sonia Fernández-Vidal

Sonia Fernández-V

idal

– Tu įėjai į kvantinį pasaulį. Čia matysi daug keistų dalykų, visiškai kitokių negu tie,

kuriuos savo pasaulyje iki šiol pažinojai.

SONIA FERNÁNDEZ-VIDAL – ispanų fizikė, kvan- tinės optikos daktarė, dirbo CERN, dėsto Barselonos universitete. „Niko kelionė per laiką ir erdvę“ – į 12 kalbų išversta jos knyga, kurioje kvantinė fizika virsta nuotykių romanu, skirtu paaugliams.

Nikui keturiolika. Jis nesupranta fizikos, tiksliau – negali jos pakęsti. O į mokyklą eiti vis tiek reikia... Tačiau vieną rytą ant jo kambario lubų nežinia iš kur atsiranda užrašas: Jei nori, kad vyktų kitokie daly-kai, niekada nedaryk to paties. Todėl, užuot ėjęs įprastu keliu, Nikas pasuka kita kryptimi ir pamato niekada anksčiau neregėtą namą, ku-rio durys užrakintos trimis spynomis. Čia viskas ir prasideda: trik-dantys klausimai, tamsa namo viduje ir dėžutė, ant kurios užrašyta „Visatai pažinti“. Pasirodo, Nikas patenka į kvantinį pasaulį – keistą ir nepaprastai įdomų. Ten materija su antimaterija žaidžia futbolą, Šrė-dingerio katinas vienu metu yra ir gyvas, ir miręs, laikrodžių krau-tuvėlė rodo reliatyvų laiką, o keliaujama lendant kiaurai sienas. Yra ir naujų kvantastiškų draugų – elfas Eldvenas ir fėja Kiona. Visa tai Nikui labai patinka. Tačiau kodėl draugai sunerimę laukia kažkokio Mokytojo laiško? Kas tas Mokytojas ir ką Nikas apskritai veikia šia-me keistame pasaulyje?

Šiuolaikinė fizika kupina mįslių ir įdomiausių dalykų. Nebūtina eiti kiaurai sienas, kad pasinertum į kvantinį pasaulį. Pakanka atsiversti šią knygą – istoriją, parodančią, kad didžiausi stebuk-lai slypi visai šalia ir juos gali atrasti visi, bent kartą išsukę iš įprasto kelio.

Visi, kam atrodo, kad superpozicija – jogos rūšis, o Higso bo-zonas – gyvūnas.Visi, kurie nekenčia tiksliųjų mokslų, bet mėgsta nuotykius. Kvantinis pasaulis laukia jūsų.

ISBN 978-609-466-054-2

9 786094 660542