Apie autorių: Martynas starkus (kairėje) – žurnalistas, televizijos pro-diuseris, laidų vedėjas. Futbolo klubo „Prelegentai“ narys, 10 numeris. Plaukai šviesūs, ūgis ir svoris – beveik vidutinis. Ypatingi požymiai – ta-tuiruotės ant abiejų rankų. Avantiūristinių kelionių pomėgis gresia virsti dar viena profesija: alternatyviam Dakaro raliui prilygstanti kelionė senais mersedesais į Afriką buvo ne paskutinis nuotykis. Jau kitąmet su kolega Vytaru Radzevičiumi sumanė patraukti Marko Polo pėdomis senuoju Šilko keliu. Netrukus paaiškėjo, kad odisėja nesibaigė, taigi dar ryškūs prisimini-mai apie Šilko kelią buvo sudėti į knygą.

Pagrindiniai personažai: VYtARAs RADzeVičius (dešinėje) – žurnalistas, sporto komentatorius. Buvęs rankininkas, futbolo klubo „Prelegentai“ di-rektorius, žaidžia 7 numeriu. Plaukai šviesūs, garbanoti, ūgis ir svoris kiek viršija vidutinį. Ypatingi požymiai – poliglotas. sovietų laikais atliko kari-nę tarnybą turkmėnijoje, dabar šioje Šilko kelio atkarpoje gali būti kelio-nės talismanas – jam ir jo bendrakeleiviams svetingas vietinių priėmimas garantuotas, atviri visi keliai.

„PAgiežA“ (apatiniame plane) – balzakiško amžiaus „Mercedes“. spalva – raudona, ypatingi požymiai – moteriški kaprizai. skaitmuo 107 „Šilko ke-lio“ ekspedicijos emblemoje sudarytas iš ekipažo narių – Martyno ir Vy-taro – futbolo marškinėlių numerių. Kartu su bendraamžėmis tos pačios markės transporto priemonėmis „Drąsučiu“ ir „slibinu“ sudarė ekspedici-jos karavaną. Šiais vėtytais ir mėtytais automobiliais lietuviai pasiekė ke-lionės tikslą – uzbekijos sostinę taškentą. tolesnį automobilių likimą gau-bia paslaptis.

Chodžos Nasredino skulptūros pavėsyje paklausiau mūsų išlydėti susirinkusių Šuchrato brolių ir draugų, kodėl jie mus taip svetingai priima be jokių papildomų mokesčių, o štai šalia maitinamos turistų grupės sąskaitas apmoka sąžiningai. Mums atsakė paprastai: „Todėl, kad jie – turistai, o jūs – keliautojai.“

Su „Pagieža“ net į rojų įvažiavus pirmo sutikto angelo tektų klausti, kur čia artimiausia skaistykla transporto priemonėms ir ar ponas neturėtų domkrato ir dešimto rakto.

Svarbiausia – gerbk šalies, kurioje esi, papročius, kad ir kokie jie tau atrodytų keisti ar nesuprantami, ir puikiai jausiesi tarp daugybės išties nuoširdžių ir draugiškų žmonių.

Šilko kelias – seniausias žinomas prekybos kelias, nuo antikos iki vidu-

ramžių pabaigos jungęs Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir Romą.

Juo buvo gabenamas šilkas, brangakmeniai, prieskoniai ir kiti Rytų tur-

tai, vyko kultūros mainai.

Šios knygos autorius su keletu bendraminčių sumanė senais merse-

desais įveikti gerą istorinio kelio atkarpą iki Uzbekijos sostinės Tašken-

to – nuo Vilniaus nukeliauta daugiau kaip 10 000 kilometrų. Nuotykiai

prasidėjo netrukus: dar Lenkijoje paaiškėjo, kad raudonąją „Pagiežą“ le-

galiai teks vairuoti tik vienam ekipažo nariui, nes antrasis Lietuvoje pa-

miršo vairuotojo pažymėjimą, Ukraina neįsileido lietuvių karavano dėl

tranzitinių numerių... Turkijoje laukė šventvagiškas pasivažinėjimas po

mečetės prieigas, Irane – vestuvių puota išimtinai vyriškoje draugijoje...

Šie ir daugybė kitų nuotykių kartu su informacija apie „Tūkstančio

ir vienos nakties“ kraštų praeitį ir dabartį, draugiški, svetingi tų kraštų

žmonės, beprotiškas keliautojų avantiūras lydėjusi beprotiška sėkmė –

visa tai rasite šioje knygoje. Šiltą, šviesią spalvą pasakojimui suteikia ne-

išsenkamas humoras, pagarbus, tolerantiškas požiūris net į egzotiškiau-

sias kitų kultūrų keistenybes.

2

3

V I L N I U S 2 0 1 2

4

UDK 910.4:379.8(55/56+575) St85

ISBN 978-9986-16-679-5 © Martynas Starkus, 2009© Ilona Kukenytė, dizainas, 2009© „Tyto alba“, 2009

Knygoje panaudotos Martyno Starkaus, Vytaro Radzevičiaus, Jelenos Volginos ir Jolitos Ruzgytės nuotraukos

5

Skiriu savo dukrytei Martynai

6

7

Tai, kas čia surašyta, turėjo laikinai pagyventi internetinėje erdvė-je ir tyliai dingti. Tačiau išėjo kiek kitaip. Knyga. O gal dienoraštis knygoje? Nes viskas, kas nutiko vienos kelionės metu, buvo už-rašyta kelyje – automobilyje, viešbučiuose, dykumoje. Vėliau kiek išplėtota ir patikslinta, stengiantis nesugriauti unikalios nuotai-kos, su kuria rašytas dienoraštis. Kai kurie vardai čia pakeisti pa-sakojimo herojų pageidavimu. Visa kita – tikra. Ir nutiko iš tikrų-jų 2008 metų pavasarį...

Įvadas

„Šilko kelio” ekspedicijos maršrutas

8

Šilko kelias – seniausias žinomas prekybos kelias, „veikęs“ nuo II a. pr. Kr. Jis jungė Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir Romą. Tai buvo ne vienas kelias, o kelių visuma. Per dykumas, stepes ir kalnus karavanai į vakarus nešė šilką, porcelianą, pries-konius, brangakmenius ir kitas rytietiškas gėrybes. Taigi, nors Šilko keliu buvo gabenamas ne tik šilkas, prekyba juo tūkstantį metų Kinijai nešė bene didžiausius turtus. Panašaus pelningumo prekė šiais laikais yra nafta.

Vytaras turbūt tebeturi žemėlapį, kuriame, dar neišvažiavus iš Bamako, – ten pasibaigė pirmoji mūsų ekspedicija senais automobi-liais Vilnius–Malis, – braižė naujos kelionės maršrutą. Tada jis tepasakė:

– Norėčiau pamatyti, kaip atrodo mano dalinys Ašchabade.

Maršrutas atsirado. Liko tik detalės. Le-gendinis Šilko kelias. Juo dar viduramžiais vyko didieji kultūriniai mainai – Kinijos šil-kas per daugybę tarpininkų keliavo į senąjį žemyną, o europiečiams vis nepavykdavo pa-tiems nukeliauti į nematytas egzotiškas šalis.

Vytaras Dešt-e Keviro dykumoje. Iranas

Pradžia

9

Todėl atėjo laikas ir mums įsitikinti, ar Marko Polo pasakojimai nebuvo tik fanta-zija... 10 000 kilometrų nuo Vilniaus per Teheraną iki Taškento. Maršrutas turėtų vingiuoti Lenkijos, Ukrainos, Rumunijos, Bulgarijos, Turkijos, Irano, Turkmėnijos ir Uzbekijos keliais. Ekspedicijos pabai-goje automobilius parduosime Taškente, o gautas lėšas padovanosime Uzbekijos sostinėje įsikūrusiai negausiai lietuvių bendruomenei ir jų globojamai bažnyčiai. Žinoma, jei pavyks su jais susisiekti, nes kol kas pastangos tai padaryti buvo be-viltiškos. Kad kelionės įspūdžiai būtų stipresni, liekam ištikimi idėjai keliauti senais automobiliais. Tai tam tikras bilietas į vieną pusę. Vėl renkamės „Mercedes 123“. Patikrintas modelis. Kilus būtinybei, juos pataisyti gali bet kas, atskiriantis ratą nuo peleni-nės. Mūsų išsirinkti automobiliai irgi jau seniai pasiilgę jaunatviškų nuotykių – jau-niausiam 26 metai, o seniausias gimė tuo metu, kai pasaulis dar tik ruošėsi Mask- vos olimpiadai!

Pavadinom juos tarpukario Lietuvos tankų vardais, ir čia nebuvo jokių mili-taristinių kėslų – tiesiog pavadinimai vi-siems trims ekipažams pasirodė tinkami ir gražūs. Be to, smetoniškų tankų ekipa-žus taip pat sudarydavo du žmonės. Mūsų su Vytaru „mersas“ pakrikštytas „Pagieža“ – nes ekipažas be mo-terų, Jono ir Jolitos – „Slibinu“, jauniausių ekspedicijos dalyvių Jono ir Jelenos transportas nuo šiol vadinamas „Drąsučiu“.

Kelionei išsirinktus automobilius pavadinom tarpukario Lietuvos tankų vardais „Slibinas“, „Drąsutis“ ir „Pagieža“. Čia nebuvo jokių militaristinių kėslų – tiesiog pavadinimai visiems trims ekipažams pasirodė tinkami ir gražūs. Be to, smetoniškų tankų ekipažus taip pat sudarydavo du žmonės.

Martynas Dešt-e Keviro dykumoje. Iranas

10

Pasiruošimas užtruko beveik penkis mėnesius. Įsigytus auto-mobilius pritaikėm laukiančiam ilgam keliui. Tik šį kartą, skirtin-gai nei prieš ekspediciją į Afriką, papildomai nevirinom karterio apsaugos, tikėdamiesi kur kas geresnių kelių ir minimaliai beke-lės. Likus dvidešimčiai dienų iki starto išbandėm automobilius Trakų karjere. Nors kelis kartus sėdo ant savo celiulitinių pilvų, mersedesai egzaminą vis dėlto išlaikė.

Vizų gavimo procesas užtruko dar ilgiau: Irano vizos Jonas va-žiavo į Varšuvą, dėl Turkmėnijos vizos Vytaras net du kartus lan-kėsi Minske, o Uzbekijos atsiėmėm Rygoje.

Į šią kelionę maisto įsidėjome daug mažiau nei ruošdamiesi ke-liauti per Vakarų Afriką, kadangi leidomės į nebadaujančius kraš-tus. Tad daugiausia vietos užėmė atsarginiai ratai ir būtiniausia fil-mavimo technika. Pasiruošę!mavimo technika. Pasiruošę!

„Pagiežą” puošusi emblema: šalia skaitmens, sudaryto iš futbolininkų Martyno ir Vytaro numerių, iranietis bičiulis persiškai įrašė savąjį

11

Vardą Šilko keliui XIX a. pabaigoje davė vokiečių geografas ir ke-liautojas Ferdinandas fon Richthofenas – šiuo nuopelnu jis įam-žino ir savo vardą. Kiti Šilko kelio pavadinimai – Arbatos kelias, Smilkalų kelias, Prieskonių kelias.

Jau rytoj. Galų gale. Priežasčių laukti išvažiavimo pakanka: mažė-jant laiko iki kelionės pradžios, nepadarytų darbų daugėja. Todėl supranti – beprasmiška tikėtis, kad viską įveiksi. Nė velnio! Pra-dedi atsirinkti ir rūpiniesi sutvarkyti tik svarbiausius reikalus. O paskui jau – papūskit. Šiandien Užsienio reikalų ministerijoje ga-vom paskutinius popierius. Tai – tiesiog anglų ir rusų kalba rašy-tas tekstas apie „Šilko kelio“ ekspedicijos tikslą, prašymas pagel-bėti iškilus būtinybei. Gal kur pravers. Juk tik Filijas Fogas tiksliai žinojo, kokių daiktų ir kur jam gali pri-reikti. Gal ir smulkmena, bet užantį šildo.

Rytoj mūsų išlydėti ateis keletas draugų, vaikai, tė-vai. Norim tyliai ir ramiai išsprukti, nes jau užtekti-

Išvakarės

Didžiausia tėčio sirgalė Martyna

12

nai apsiskelbėm. Vakar buvau BIX koncerte – vienu metu paju-tau, kad apie nieką daugiau, išskyrus artėjančią kelionę, su mani-

mi niekas ir nekalba. Aišku, nesiskundžiu, tik dar nėra ką pasakot. Bet visiems ačiū už palai-kymą ir baltą pavydą. Kai klausia, ar baisu šokti parašiutu, atsakai, kad pirmą kartą – ne. O štai antras kelia daug daugiau nerimo. Nes jau iš anksto žinai, ko tikėtis. Kai pernai vykom į Af-riką, prieš kelionę nebuvo kada ir susimąstyt, kas laukia. Susidėjom daiktus ir išlėkėm kaip į žvejybą. Šiemet kiek kitaip. Patirtis, žinoma, gerai, bet ji atima ir tą naivųjį „kaip nors bus“.

Ruošiesi atsakingiau. Privalumas tik toks, kad daiktų susikrauni dar mažiau.

Didžiausias artimųjų ir tėvynės ilgesys apims

po kokių dešimt dienų, o kiekviena įveikta

valstybių siena prilygs įvarčiui pasaulio futbolo

čempionato finale, artinančiam prie pergalės

tavo komandą.

Chivos (Uzbekija) viešbutyje rašomas kelionės dienoraštis

13

Dabar jau žinau, kad didžiausias artimųjų ir tėvynės ilgesys ap-ims po kokių dešimt dienų (nostalgija, kaip ir jūros liga ar aklima-tizacija, visiems pasireiškia skirtingai), o kiekviena įveikta vals-tybių siena prilygs įvarčiui pasaulio futbolo čempiona-to finale, artinančiam prie pergalės tavo komandą.

Vis dėlto smalsumas yra didžiulė jėga. Gali nugalėti visas abejones. Nežmoniš-kai noriu pamatyti Persiją! Dienoraštį rašysiu kasdien. Ir tai ne aklas įsipareigo-jimas. Žinau iš patirties – įspūdžių keliaujant būna tiek, kad tik spėk juos fiksuoti, jokios katorgos. O užrašų atsira-dimas viešoje erdvėje priklausys nuo to, kur pasitaikys interneto kavinė. Tačiau jei jau Mauritanijoje jų yra, tikiuosi, kad šį kartą bus daug paprasčiau. Tiesa, skaičiau, kad Turkmėnijoje veikian-tį internetą galima rasti tik su privataus detektyvo pagalba. Įsiti-kinsim jau greitai. Rytoj – pirmoji kelionės nakvynė, ji numatyta Lucke, Ukrainoje. Pirmieji šimtai kilometrų. Žurnalistų futbolo komanda turi gražių prisiminimų iš ten vykusių tarptautinių tur-nyrų. Kai Vytaras pranešė, kad vietiniai kolegos mums jau užsa-kė viešbutį su pusryčiais, pareiškiau viltį, kad prie kiaušinienės šį kartą nebus degtinės. Į tai bendrakeleivis tik gūžtelėjo pečiais: „Ką aš žinau? Sakė – tradiciniai.“ Svetingumas – ne tai, nuo ko mus pykintų. Tuo labiau kad važiuojam į Rytus. Teks priprast.

Turkijos architektūros detalė

14

Keliaujant įvairiais maršrutais Šilko kelio ilgis nuo Kinijos iki vaka-rinių Romos imperijos pakraščių vidutiniškai yra 8000 kilometrų. Retas keliautojas užsibrėždavo įveikti visą šį atstumą – dažniausiai keliaudavo nuo vieno tarpinio punkto iki kito, tad ir šiuo požiūriu lietuvių ekspedicija pasekė senovės keliautojais.

Kiek pamenu, išvakarėse kalbėjau apie ukrainietiškus pusryčius ir Lucke laukiančius kolegas? Kaip čia atsargiau paaiškinus: pus-ryčiai ten greičiausiai buvo, kolegos – irgi laukė. Bet tiesioginiais tų faktų liudininkais netapom. Nakvojom vis dėlto Lenkijoje. Ir

1 diena

Keliautojų išlydėtuvės prie Vilniaus Sporto rūmų

15

ne todėl, kad cemento gamykla garsėjantis pramoninis pasienio miestas Chelmas būtų vertas ilgos viešnagės. Tiesiog į Ukrainą mūsų neįsileido. Bet apie viską – iš eilės.

Kaip visuomet, paskutinė-mis akimirkomis „lyg ir“ spėję susidoroti su prieškelioniniais rūpesčiais, pajudėjome iš Vil-niaus šeštadienio rytą. Būrelis draugų, šeimos nariai, neišven-giamas pasigraudenimas, bend- ros nuotraukos, keletas mažų, sėkmę kelyje turinčių nešti ta-lismanų. Dar spėjam papuoš-ti „Pagiežą“ naujais nikeliuo-tais, blizgančiais ratų diskais ir pajudam bekamštėmis sa-vaitgalinio Vilniaus gatvėmis. Norėdamas įsitikinti, kad tik- rai išvykom, keliolika kilomet- rų mus palydi „Klajūnų“ klubo siela Gintas Babravičius.

Pirmąjį etapą – apie 750 ki-lometrų – iki Lucko planavom nuvažiuoti per 10 valandų. Tuo labiau kad tokį planą siū-lė ir vienintelė mūsų su Vytaru ekipažo dama – navigacinė siste-ma „Asus“, kuri kalba tooookiu seksualiu balsu! „Turn right, turn left.“ („Sukite į dešinę, sukite į kairę.“) Reguliuoja mums gyveni-mą, kaip tik nori, jau nuo kelionės pradžios, o mes, naivuoliai, ir klausom. Kol kas. Kolega iš karto ją pakrikštijo Samanta – 9-ojo dešimtmečio popžvaigždės Samantos Foks garbei. (Vytaro moters

Rytų egzotika: Irano šventyklų kupolai ir ryžių laukai

16

seksualumo etalonas ir muzikinis skonis galutinai susiformavo dar iki nepriklausomybės atgavimo. Ir nesikeičia.)

Į pavakarę prasidėjęs lietus galėjo pajusti savo svarbą jau per pirmąjį incidentą, įvykusį Bialystoke: važiuodamas pirmas, nors ir pagrindiniu keliu, Jonas suabejojo, ar iš šalutinio kelio įsukan-tis vietinis doras katalikas išmano taisykles, ir staigiai sustojo. Pustrečios tonos sveriančiai mūsų „Pagiežai“ beliko čiuožti stab-dant, bet buvo aišku – susidūrimo neišvengsim. Per akimirką teko tik nuspręsti, kuria savo automobilio priekine dalimi tai padary-ti ir ką žaloti, kad nuostoliai būtų kuo mažesni. Atrodo, priimtas sprendimas buvo teisingas: radiatorius, žibintai ir visa kita – svei-ki, aerodinaminėms savybėms bakstelėjimas neturėtų kenkti. Gal tik dešinysis sparnas kiek pasislinko į šoną.

Šioje istorijoje liko nežinoma įvykio liudininku tapusio lenko

Ne rožėm klotas Šilko kelias. Iranas

17

reakcija, kai prieš jo akis susidūrę du lie-tuvių sunkiasvoriai kaip niekur nieko pa-judėjo toliau, o vairuotojai net neišlipo iš automobilių. Apžiūrą atlikom kiek vėliau, radę ramesnę vietą. Lipnia juosta bandėm tvirtinti iš lizdo vis krintantį, bet šiaip pui-kiai veikiantį posūkių žibintą.

Dienos pabaigos įvykiai nustelbė net „autokatastrofą“. Iki Ukrainos sienos nu-sidriekusi dvidešimties kilometrų sunkve-žimių eilė ne itin mus gąsdino. Lenkėm ją drąsiai ir prisijungėm prie kiek arčiau „ru-bežiaus“ esančių ir kiek greičiau slenkan-čių lengvųjų. Vytaras, Lucke buvęs jau du kartus, per raciją – mūsų pasirinktą ekipažų tarpusavio ryšio prie-monę – mokė, kaip elgtis tam tikromis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, visi buvo informuoti, kad reikės pildyti įvažiavimo dokumentus. Svarbiausia – prie laukelio „sex“ (anketos gamintojai norėjo, kad atvykėliai čia nurodytų savo lytį) parašyti teisingą atsakymą. Jei kas nežino, atsaky-mas turi būti „Yes“.

Pirmasis sutiktas ukrainietis buvo įva-žiavimo į šalį blankus dalijantis jaunuolis su muitininko uniforma. Paaiškinęs, kaip ir kokia kalba juos reikia užpildyti (Vyta-ras ne viską atsiminė), pasidomėjo, kas bagažinėse. Atsakėme, kad maistas. „Dau-gokai valgot“, – pakomentavo arti dviejų metrų ūgio ir atitinkamo svorio vaikinas, matyt, jau nuo kūdikystės vietoj tyrelių čiaumo-jęs ukrainietiškus lašinius.

Juokai baigėsi valandą pastovėjus eilėje. Šalia labai nemalonaus

Vytaras teises buvo palikęs kažkur namie. Apie tai sužinojom jau nuvažiavę kelis šimtus kilometrų nuo Lietuvos, pačiame Lenkijos vidury. Atgal gi nesuksi. Tad Europoje vairuoti daugiau teko man. „Daugiau“ reiškia – visą laiką.

Pirmos avarijos padariniai. Lenkija

18

garso, kurį ėmė skleisti pavarų dėžė, iškilo dar viena, kur kas bjau-resnė problema: Ukraina negali mūsų įsileisti į šalį, nes važiuo-jame automobiliais su tranzitiniais registracijos numeriais. Vadi-nasi, yra grėsmė, kad parduosim ir pasidarysim gražaus pinigėlio. Tačiau jei už tris automobilius sutiktume pakloti 22 tūkstančių (!) eurų užstatą (tokia suma iš akies buvo nustatyta vietinio „eks-perto“), galėtume judėti toliau. Pinigus atgautume išvažiuodami iš Ukrainos, tik vietinėmis grivinomis. O tai reiškia kelis bulvių maišus niekam nereikalingo svorio. Gerai, kad derybos vyko ato-kiau nuo mūsų „mersų“ – išgirdę tokį savo įvertinimą tikrai būtų pradėję maivytis.

Kaip visuomet, šalia aklai taisyklių besilaikančių, klišėmis kal-bančių arba kyšių reikalaujančių pareigūnų atsiranda ir nevisiškų robotų. Vienas iš tokių retesnių egzempliorių žmoniškai, nuošir-džiai apgailestaudamas paaiškino, kad prie Ukrainos sienos atsi-dūrėm labai nepalankiu metu. Šis postas kenčia nuo užpuolusių patikrinimų, darbo tiek, kad pabaigos nematyti, o jų vadas net ne-sileidžia į kalbas apie kokį nors „abipusį susitarimą“.

Pirmoji įveikta valstybių siena:

Lietuva–Lenkija

19

Pro užkardus nesiverši – greičiai ne tie, atsišaudyti tektų. O ir nėra didelio reikalo. Žemėlapį išvyniojom dar neapsisukę grįžti ir pamatėm, kad aplenkdami Ukrainą gal ir nuvažiuosim kokiais 300 kilometrų daugiau, tačiau keliausim iki Rumunijos per Slo-vakiją ir Vengriją. Dvi papildomos šalys. Ne taip ir blogai. Pana-šių problemų pasieniuose ten tikrai nebus.

Tačiau kiek praskaidrėjusi nuo-taika tuoj pat apsiniaukė. Vėl at-siduriame ilgiausioje, dabar jau į Lenkiją įvažiuojančių automobi-lių eilėje. Nuovargis atsiliepia, lau-ke pliaupiantis lietus šiltoje mašino-je dar labiau migdo. Kartais atrodo, kad eilė ne stumiasi pirmyn, o rieda atgal. Galų gale dar ir muitininkui teko pasakoti, kodėl taip grei-tai grįžtam. Sukaupęs kantrybės likučius, lenkų ir rusų kalbų mi-šiniu bandau įrodyti, kad važinėjimas nuo vienos iki kitos šalies muitinės postų neutralia teritorija toli gražu nėra mūsų mėgsta-miausias būdas leisti laisvalaikį. Aiškinu, kad ukrainiečių sienos sergėtojų sprendimu kito kelio neturim, tik atgal į Lenkiją. Galė-tume, žinoma, ir čia palapines išsitraukti, tik triukšmas didelis, il-sėtis trukdys. Gretimame miestelyje tikimės rasti ramesnę vietą. Ir sausesnę. Lenkų pareigūnas taip ir liko neįtikintas šios istorijos nekaltumu, atsisveikino tebesvarstydamas, kad kažką sukam, bet ką – niekaip neaišku. Turbūt kankinosi dar ir po darbo prigulęs.

Iš viso prie išorinės Europos Sąjungos sienos praleidom apie penkias valandas ir buvom pasisotinę visų privalomų patikrini-mų. Pagaliau grįžom į Lenkiją. Į Liublino vaivadijos miestą Chel-mą su gana keistu herbu, kuriame pavaizduotas tarp medžių slan-kiojantis baltasis lokys. Čia radom ir viešbutį tokiu mums artimu

Lenkija – taip pat Marijos žemė:

Švč. Mergelės statulos liekanos

20

„Marijos“ pavadinimu. Sienos aptrupėjusios, bet sausa. Stiklinės apmusijusios, bet yra. Lovos girgždančios, bet su patalais. Ir su Hario Poterio atvaizdais ant nuskalbtos, bet švarios patalynės, pa-gamintos vietos lengvosios pramonės meistrų.

Vietoj audringo sutikimo ir šėlsmo Ukrainoje – tyli dienos pa-baiga kažkokiam užkampy. Užtat rytojaus pradžia bus be galvos skausmo. Po Lenkiją pasivažinėsim, fliakų – jaučio skrandžio sriu-bos – pavalgysim, kryžių šalikelėse su ryškiaspalviais kaspinais at-sižiūrėsim. O dėl pakitusio maršruto tik save galėjom kaltinti. Kad iki galo neišsiaiškinom visų taisyklių. Pirmą dieną įvykių gal ir daugoka, kita vertus – to ir važiavom.

Neįveikus Ukrainos sienos teko

grįžti į Lenkiją

21

Šilko kelias ėjo daugiausia sausuma, turėjo dvi pagrindines atša-kas – lietuvių pasirinktą šiaurinę, kuri Viduržemio jūros link vedė per Mongoliją, Kirgiziją, Tadžikiją, Uzbekiją, Turkmėniją, Persi-ją, Turkiją, ir pietinę, kuri ėjo per Jemeną, Birmą, Indiją, Pakis-taną, Afganistaną, siekė Šiaurės Afriką. Buvo ir jūrinė Šilko kelio atšaka.

Kas keliauja po Europą, žino, kad sekmadienis – rami diena Len-kijos keliuose. Judėjimas mažas, vairuotojai ne itin skubantys, ra-tuotų sunkiasvorių – vos keletas. Nebent apie vidurdienį sutiksi kiek didesnę automobilių spūstį prie bažnyčių. Tik štai policinin-kams tokia taiki atmosfera nė motais. Jie daug aktyvesni nei šio-kiadieniais – atrodo, dirba su dviguba energija. Ir jei-gu jau stabdo, tai tikrai ne tam, kad draugiškai apie kelių eismo taisyklių nau-joves pakalbėtų. Beveik vi-suomet už tokią pažintį tenka susimokėti.

Likus lygiai 200 kilo-metrų iki galutinio dienos

2 diena

Lietuvių ekipažai per ekspediciją

tarpusavyje bendravo racijomis

22

tikslo, Slovakijos miesto Košicės, turėjome progą patys susipa-žinti su vienu iš jų. Gerų manierų trūkumu jo niekaip nebūčiau apkaltinęs. Bausdamas už 22 kilometrais viršytą greitį, žiūrėjo į mane rūpesčio ir užuojautos sklidinom akim, paguodė, esą jam labai gaila, kad turi taip elgtis, vadino tai prevencine priemone mano paties labui ir ramino, kad kaip tokio tolimo žygio dalyviui

taikys net 50 procentų nuolaidą. Eurų neėmė pabrėždamas, kad įtartinų piniginių operacijų neatlieka, ir pranešė automobilio dokumen-tus atiduosiąs tik tada, kai grįšiu su lenkiš-kais pinigais. Pasakė laiko turįs į valias, pažei-dėjų krūva, tad pabus čia ilgiau.

Nebuvo smagu paleist iš akių „Pagiežos“ metrikus, teko suktis greitai. Kai sugrįžau su zlotų sauja, pasi-teiravo, kokiame „kantore“ (valiutos keitykloje) įvyko piniginė operacija. Nušvito sužinojęs, kad pasinaudojau netoliese esan-

Anksčiau nervinį drebulį keldavę Lenkijos keliai

smarkiai modernėja, matyt, bent jau didžioji dalis

Europos Sąjungos skiriamų pinigų pasiekia tikslą.

Nesurežisuotas nostalgijos priepuolis

Irane: SMS į namus

23

čiu prekybos centro bankomatu. Gal paties šeima turi valiutos keitimo versliuką, kuriame sukasi ne pačios kokybiškiausios ku-piūros? Teisinosi, kad aukų tyko nuosavame automobilyje, nes diena sunki, daug įvykių, o kole-goms juk reikia pagelbėti. Benzi-nas brangsta, vairuotojai įžūlė-ja. Tai jis savo iniciatyva ir dirba viršvalandžius. Dar gražų baudos kvitą išrašė:

– Neišmesk, gali prireikti, jei šiandien vėl kur nors stabdys. Nors... neturėtų, – raminamai pranešė prieš atsisveikindamas.

Keisčiausia, kad ši procedūra nesukėlė jokio nepasitenkinimo ar nuoskaudos. Taip gražiai, my-lėdamas savo darbą pareigūnas ją atliko. Tik būtų gerai pamaty-ti vaizdo įrašą, kaip mūsų „Pagie-ža“ sugebėjo taip įsibėgėti, kad greitį viršijo. Atrodo, ir norėda-mi būtume to nepasiekę.

Paliekant Lenkiją – šalį, kurioje jau gerokai užsibuvom – ver-ta paminėti, kad anksčiau nervinį drebulį keldavę šios šalies keliai smarkiai modernėja, matyt, bent jau didžioji dalis Europos Sąjun-gos skiriamų pinigų pasiekia tikslą.

Būtų buvę visai linksma, bet važiuojant net per kukliausius baž-nytkaimius itin erzino gausybė futbolo aikščių su puikiai prižiū-rėta žole ir infrastruktūra. Maža to – jie tas aikštes naudoja pagal paskirtį! Vyrai, po sekmadieninių mišių apimti sportinio azarto, vėl puola į nuodėmę burnodami aikštėje – kaip ir visur pasaulyje,

Fotokamera sunkiai perteikiamas grožis. Kapadokija, Turkija

24

dėl nepavykusio manevro kaltindami visus aplinkui, tik ne save. O šalia aikštės jų draugai, moterys ir vaikai kuičiasi prie rūkstan-čių kepsninių, neša gėrimus ir labai panašu, kad linksmai leidžia laiką. Tiesiog akiplėšiškumas. Gerai, kad Lietuvoje tokiai erezijai nėra dirvos. Ir visos (kelios) tokios kokybės futbolo aikštės – tik profesionalams, ir tai tik varžybų dieną.

Į Slovakiją įvažiavome beveik nepastebėję sienos. Jokių eilių, jo-kio dokumentų tikrinimo, muitinių. Malonumas. Prasidėjo kalnai ir serpantininiai keliukai. Kai kur atrodė, kad teks išlipti ir padė-ti „Pagiežai“ kovoti su įkalnėmis. Nors mūsų dama jau sulaukusi balzakiško amžiaus, bet dirba išsijuosusi. Teigiamai veikia aukšti-kalnių oras. Norisi tikėti, kad keršto už nepagarbą solidžiam am-žiui nesulauksim.

Kol kas tik retkarčiais pasigirsta šiokį tokį nerimą keliantis garsas, tačiau bandom į tai nekreipti dėmesio. Girdim, bet kalba-mės apie kitką. Pirmiausia – apie pakelės vaizdus, kurie sukelia panašių minčių kaip pirmą kartą leidžiantis lėktuvu į Vilniaus oro uostą. „Kur aš patekau?“ – matyt, ne vienas svečias savęs klausė

pro iliuminatorių spoksoda-mas į apačioje riogsančius lūš-nynus. Slovakijoje sutikti pir-mieji didesni pastatai didelio entuziazmo nekelia ir mums. Jaučiamės lyg grįžę į socializ-mo laikus: pilka, niūru, tik vė-liau aplankytas snaudžiantis Košicės senamiestis kiek pra-skaidrina nuotaiką. Arba alus,

Tipiška scena: lietuviai ir gidas (dešinėje) palinkę prie

žemėlapio sprendžia, kuriuo keliu pasukti. Iranas

25

kuris, tiesą sakant, buvo nečionykštis – airiškas, nes vėlų sekma-dienio vakarą neradom slovakiško kulinarinio paveldo pavyzdžių ir teko džiaugtis keltų virtuve.

Jau rytoj pažintis su Slovakija baigsis. Kitas etapas – Vengri-ja. Kartą svečiuodamasis Kenijoje susipažinau su malonia jauna vengrų pora. Viešbutyje, be mūsų, gyveno vien viskuo nepatenkinti soli-daus amžiaus vokiečiai, tad, grįžus iš pažinti-nių išvykų po šią Afrikos šalį, tekdavo dalytis įspūdžiais būtent su vengrais.

Negaliu pasigirti Dievo dovana lengvai per-kąsti svetimas kalbas, bet vienas kitas nugirs-tas žodis pasąmonėje išlieka. Dešimt dienų pabuvęs masajų kraš-te iš bėdos net galėjau su vietiniais susišnekėti suahelių kalba. Tiesą sakant, daugiausia gestais, bet vis vien – į tą pusę. O štai

Kelias po truputėlį įtraukia, nedidelė automobilio salono erdvė beveik prijaukinta. Susikuria mažas pasaulis, kuriame dar mėnesį teks gyventi.

Gal šioje Isfahano (Iranas) krautuvėje pirkėjų

iš Lietuvos laukia skraidantis kilimas?

26

vengrų... Visi girdėjom, kad lietuvių kalbą daugybė užsieniečių vadina klaikiai sunkia. Bet vienas ispanas, studijuojantis Vilniu-je ir puikiai kalbantis lietuviškai, man pasakė, kad, jo nuomone, trys pačios sunkiausios kalbos pasaulyje – tai baskų, tajų (Tailan-do valstybinė) ir vengrų.

Nesuprantamų kelio nuorodų turėtų pakakti Irane, taigi visai neliūdėjom, kad Vengrijoje praleisim lygiai tiek, kiek prireiks per šią šalį nuvažiuoti 100 kilometrų atstumą iki Rumunijos. Nakvy-nės vietos ieškosim ten esančiame Baja Marės mieste. Lieka tikė-tis sėkmės, nes netoliese kaip tik šiuo metu vyksta Vidurio Euro-pos ralis. O tai – didelis karavanas su gausybe žmonių.

Kelias po truputėlį įtraukia, nedidelė automobilio salono erd- vė beveik prijaukinta. Tokiomis aplinkybėmis ritualai, prie kurių ilgainiui labai prisirišama, atsiranda savaime. Pavyzdžiui – valan-dą patylėt, ką nors iš draugų apkalbėt, vietoj penktos valandos ar-batėlės – „Red Bull“. Ir kvaili juokai, suprantami tik kasdien ša-lia būnantiems žmonėms. Susikuria mažas pasaulis, kuriame dar mėnesį teks gyvent. Nuvažiavome pirmąjį tūkstantį kilometrų.T

rys riedantys mikropasauliai. Karakumai

Apie autorių: Martynas starkus (kairėje) – žurnalistas, televizijos pro-diuseris, laidų vedėjas. Futbolo klubo „Prelegentai“ narys, 10 numeris. Plaukai šviesūs, ūgis ir svoris – beveik vidutinis. Ypatingi požymiai – ta-tuiruotės ant abiejų rankų. Avantiūristinių kelionių pomėgis gresia virsti dar viena profesija: alternatyviam Dakaro raliui prilygstanti kelionė senais mersedesais į Afriką buvo ne paskutinis nuotykis. Jau kitąmet su kolega Vytaru Radzevičiumi sumanė patraukti Marko Polo pėdomis senuoju Šilko keliu. Netrukus paaiškėjo, kad odisėja nesibaigė, taigi dar ryškūs prisimini-mai apie Šilko kelią buvo sudėti į knygą.

Pagrindiniai personažai: VYtARAs RADzeVičius (dešinėje) – žurnalistas, sporto komentatorius. Buvęs rankininkas, futbolo klubo „Prelegentai“ di-rektorius, žaidžia 7 numeriu. Plaukai šviesūs, garbanoti, ūgis ir svoris kiek viršija vidutinį. Ypatingi požymiai – poliglotas. sovietų laikais atliko kari-nę tarnybą turkmėnijoje, dabar šioje Šilko kelio atkarpoje gali būti kelio-nės talismanas – jam ir jo bendrakeleiviams svetingas vietinių priėmimas garantuotas, atviri visi keliai.

„PAgiežA“ (apatiniame plane) – balzakiško amžiaus „Mercedes“. spalva – raudona, ypatingi požymiai – moteriški kaprizai. skaitmuo 107 „Šilko ke-lio“ ekspedicijos emblemoje sudarytas iš ekipažo narių – Martyno ir Vy-taro – futbolo marškinėlių numerių. Kartu su bendraamžėmis tos pačios markės transporto priemonėmis „Drąsučiu“ ir „slibinu“ sudarė ekspedici-jos karavaną. Šiais vėtytais ir mėtytais automobiliais lietuviai pasiekė ke-lionės tikslą – uzbekijos sostinę taškentą. tolesnį automobilių likimą gau-bia paslaptis.

Chodžos Nasredino skulptūros pavėsyje paklausiau mūsų išlydėti susirinkusių Šuchrato brolių ir draugų, kodėl jie mus taip svetingai priima be jokių papildomų mokesčių, o štai šalia maitinamos turistų grupės sąskaitas apmoka sąžiningai. Mums atsakė paprastai: „Todėl, kad jie – turistai, o jūs – keliautojai.“

Su „Pagieža“ net į rojų įvažiavus pirmo sutikto angelo tektų klausti, kur čia artimiausia skaistykla transporto priemonėms ir ar ponas neturėtų domkrato ir dešimto rakto.

Svarbiausia – gerbk šalies, kurioje esi, papročius, kad ir kokie jie tau atrodytų keisti ar nesuprantami, ir puikiai jausiesi tarp daugybės išties nuoširdžių ir draugiškų žmonių.

Šilko kelias – seniausias žinomas prekybos kelias, nuo antikos iki vidu-

ramžių pabaigos jungęs Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir Romą.

Juo buvo gabenamas šilkas, brangakmeniai, prieskoniai ir kiti Rytų tur-

tai, vyko kultūros mainai.

Šios knygos autorius su keletu bendraminčių sumanė senais merse-

desais įveikti gerą istorinio kelio atkarpą iki Uzbekijos sostinės Tašken-

to – nuo Vilniaus nukeliauta daugiau kaip 10 000 kilometrų. Nuotykiai

prasidėjo netrukus: dar Lenkijoje paaiškėjo, kad raudonąją „Pagiežą“ le-

galiai teks vairuoti tik vienam ekipažo nariui, nes antrasis Lietuvoje pa-

miršo vairuotojo pažymėjimą, Ukraina neįsileido lietuvių karavano dėl

tranzitinių numerių... Turkijoje laukė šventvagiškas pasivažinėjimas po

mečetės prieigas, Irane – vestuvių puota išimtinai vyriškoje draugijoje...

Šie ir daugybė kitų nuotykių kartu su informacija apie „Tūkstančio

ir vienos nakties“ kraštų praeitį ir dabartį, draugiški, svetingi tų kraštų

žmonės, beprotiškas keliautojų avantiūras lydėjusi beprotiška sėkmė –

visa tai rasite šioje knygoje. Šiltą, šviesią spalvą pasakojimui suteikia ne-

išsenkamas humoras, pagarbus, tolerantiškas požiūris net į egzotiškiau-

sias kitų kultūrų keistenybes.