raimundas sližys. albumas

Knyga apie vieną šiuolaikinės Lietuvos dailės įžymybių – tapytoją Raimundą Sližį (1952–2008) – tarsi bohemos buveinė, kur žarstomi sąmojai ir efemeriškos išminties perlai, kur yra vietos visiems, nepaisant rangų ir statuso, bet nėra vietos veidmainystei ir banalumui. Būtent tokią atmosferą aplink save kūrė Raimundas Sližys – Užupio pusrūsio dirbtuvėje nerakinamomis durimis, pasiutėlių menininkų krečiamais stebuklais garsėjančiame Mikališkių kaime, slankų medžioklėse ar jachtų žygyje per Atlantą.

Knygoje surinkti prisiminimai apie dailininką – tarsi bendrai pieštas paveikslas, Raimundo ir jo bičiulių mėgtas žanras.

Ši knyga – unikali proga pamatyti tokią plačią Raimundo Sližio kūrinių panoramą. Jo paveikslai pasklidę po įvairias kolekcijas, ir knygos sudarytojos Ramutės Rachlevičiūtės kartu su fotografu Arūnu Baltėnu atlikta odisėja nuo vienos Raimundo Sližio drobės prie kitos, vien išreikšta kilometrais, turėtų daryti įspūdį. Knygos puslapiuose lyg spalvingame karnavale tie kūriniai susitiko pasirodyti visu savo gražumu ir įvairove, su slaptais tarpusavio ryšiais ir intriga, kurią papildo nuotraukos ir dokumentų faksimilės.

Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė – atidi šiuolaikinės dailės procesų stebėtoja, parodų kuratorė, Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros dėstytoja,

VDA galerijos „Akademija“ vadovė. Lietuvos dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos narė, Lietuvos dailės istorikų draugijos narė,

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos prezidentė.

Raimundas Sližys nemėgo bulvienojų, virkščių, molžemio ar rūdžių spalvos tapybos. Jį traukė šviesios lokalinės spalvos ir

ypač ružava – anuometinių laikų spalva disidentė. Priklausomybės laikais meno sferoje būta ne tik ir ne tiek draudimų, kiek prietarų: kokia spalva „meniška“, o kokia – ne. Rausva spalva – nuo tapybos

iki kostiumo dizaino – buvo tabu. Ji asocijavosi su turgaus kilimėlių flora ir fauna, kičo atmainomis, kurios anuomet net vardo iki

Raimundo Sližio paveikslo „Dvi figūros ant sofos prie divono“ neturėjo. Šio paveikslo personažai su naivia, kvaila šypsena

lūpose – lyg anuometinės perdėtai rimtos Lietuvos tapybos panoramos dezertyrai.

Ramutė Rachlevičiūtė

Nenorėčiau tapyti tokio paveikslo, kurį galėčiau paaiškinti.Apie save mes pasakome savo paveikslais, ir įžvalgus žiūrovas iš jų

sužino daugiau, negu mes patys galime apie save pasakyti.

Raimundas Sližys

Raimundas Sližys

9 789986 167976

ISBN 978-9986-16-797-6

Sudarė Ramutė Rachlevičiūtė

Raimundas Sližys

VILNIUS 2010

UDK 75(474.5)(084) Sl-32

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus

© Ramutė Rachlevičiūtė, 2010© Kazimieras Sližys, Simonas Sližys, 2010© Asta Puikienė, Tadas Gindrėnas, dizainas, 2010© Jurij Dobriakov, vertimas į anglų kalbą, 2010© „Tyto alba“, 2010

ISBN 978-9986-16-797-6

Turinys

Įvadas .................................................................................. 9


Amžina belle époque Raimundo Sližio tapyboje .... 17

Dailės institutasDailininkė monumentalistė Sofija Veiverytė-Liugailienė .................. 45

Dailininkė monumentalistė Gražina Arlauskaitė-Vingrienė ............... 49

Dailininkas Jonas Varnas ............................................................. 50

Dailininkė Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė ......................................... 51

Teatro ir kino dailininkas Galius Kličius ......................................... 56

Architektas Edmundas Broga ....................................................... 58

Dailininkas Edmundas Saladžius .................................................. 61

Dailininkė monumentalistė Nijolė Vilutytė .................................... 68

Dailėtyrininkas Malvydas Sakalauskas ........................................... 72

Juvelyras Aleksandras (Alex) Šepkus ............................................. 74

Po studijųArchitektas Algimantas Mačiulis ................................................... 77Tapytojas Ričardas Filistovičius .................................................... 84Dailininkas Algimantas S. Kliauga ................................................ 86Filosofas Bronius Kuzmickas......................................................... 88Keramikė Nora Blaževičiūtė ......................................................... 92Dailininkas Ilja Bereznickas ......................................................... 94Architektė Nona Marija Maurukaitė ............................................. 95Filosofas Romualdas Ozolas ......................................................... 96

Autoportretai ir šeimaRita Baronaitė-Sližienė ............................................................... 99Simonas Sližys ........................................................................... 102

PenketasTapytojas Mindaugas Skudutis ..................................................... 119Tapytojas Romanas Vilkauskas ..................................................... 122Dailėtyrininkas Viktoras Liutkus ................................................... 126Tapytojas Henrikas Natalevičius ................................................... 130Fotomenininkas Algirdas Šeškus ................................................... 132Muzikantas, dailininkas Vladimiras Tarasovas ................................ 135Vertėja Dalija Epšteinaitė-Kõiv ..................................................... 137Žurnalistė Milda Šeškuvienė ........................................................ 142Dailėtyrininkė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė .............................. 142Mindaugas Skudutis ................................................................... 154

JuditaDailininkė, rašytoja Paulina Eglė Pukytė ........................................ 163Keramikė Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė ........................................ 168Keramikas Rytas Jakimavičius ...................................................... 169

ModelisTapytojas Povilas Anikinas ........................................................... 171Tekstilininkė Danguolė Brogienė .................................................. 172Kostiumo dizainerė Agnė Biskytė .................................................. 174Kostiumo dizainerė Renata Maldutienė ......................................... 177

Medžioklė. Kulinarija. DraugaiDailininkas Rimvydas Kepežinskas ................................................ 193Tapytoja Jūratė Bagdonavičiūtė .................................................... 194Tapytoja Jūratė Mykolaitytė ........................................................ 195Stomatologas Mykolas Ignatavičius .............................................. 197Tapytojas Algis Griškevičius ......................................................... 201Gydytojas Algirdas Usonis ........................................................... 204Tapytojas Linas Katinas ............................................................... 205Plastikos chirurgas Renaldas Vaičiūnas .......................................... 205Dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė ................................................. 207Dailininkas Vytautas Jurkūnas ...................................................... 209Galerininkai Andželika ir Isroildžonas Baroti ................................. 210Kompozitorė Onutė Narbutaitė .................................................... 211Ramunė Šuščevičiūtė .................................................................. 213Greta Šuščevičiūtė ...................................................................... 220

MainaiSkulptorius Vladas Urbanavičius ................................................... 227Skulptorė Ksenija Jaroševaitė ....................................................... 229Skulptorius Petras Mazūras .......................................................... 230Keramikė Kristina Karkaitė-Mazūrienė........................................... 231Tapytojas Valentinas Antanavičius ................................................ 232

Buriavimas. AtlantasDailininkas Romanas Borisovas ................................................... 239Architektas Jurgis Vroblevičius ..................................................... 244Dailininkas Algirdas Dovydėnas ................................................... 246Žurnalistas Gediminas Pilaitis ...................................................... 252Dailėtyrininkas Algimantas Patašius .............................................. 259Žurnalistas Antanas Stanevičius .................................................... 273Dailėtyrininkė Vaida Ščiglienė ...................................................... 278

Albumas ............................................................................... 285

Raimundo Sližio ikonografija ir bibliografija ................................. 354

Iliustracijų sąrašas ...................................................................... 379

Summary .................................................................................. 390

8

Raim

undas Sližys I I Įvadas

193

Medžioklė. Kulinarija. Draugai

Dailininkas

Rimvydas Kepežinskas

Mūsų pažintis prasidėjo kokiais 1969–1970 metais Kauno J. Naujalio meno mo-

kykloje. Šviesaus atminimo mokytojas Algirdas Lukštas buvo prirėmęs Raimį prie

sienos ir liepė be tėvų nesirodyti. O aš, durnelis, pakrizenau. Buvau šeštokas, o jis –

dešimtokas. Tai po to jis įspyrė man į subinę.

Vėliau susitikome tik Dailės institute. Jis buvo bebaigiąs studijas, scenos žvaigž-

dė. Dar mačiau spektaklius su juo, Skudučiu, Kličiumi, Navaku, savo broliu (Augiu

Kepežinsku. – R. R.). Patekt buvo problema, iš visos Lietuvos važiuodavo žiūrėti.

Kažkaip susipažinom, aš jam kelnes pasiuvau. Paskui, man baigiant, darėm keramiką

kartu su Kęstučiu Musteikiu, Vyteniu Lingiu. Jis labai domėdavosi ir gilindavosi į

viską.

Po studijų buvo Senežas* prie Maskvos. Atvažiuoju aš vieną iš penkių kartų. Jis

jau kambarį užėmęs – ant grindų kuprinė, pilna degtinės. Pasirodo, bus večer zna-

komstva (susipažinimo vakaras). Raimis buvo Senežo siela. Kalbėjo tiesą, dėl to visi

jį gerbė ir mylėjo. Kai atvažiuodavo iš Maskvos komisija, visi eidavo klausyti, kaip

Raimis ginčijasi su funkcionieriais. Tie net prisibijodavo Raimio.

Paskui truputį buriavom kartu. Jis sirgo buriavimu, net Atlantą perplaukė. Aš

kartu plaukiau tik į Saremos salas ir Švediją. Buvo patikimas ir atsakingas, ką jau

kalbėti apie koko sugebėjimus.

Dar buvome Palangos kūrybos namuose per Andropovo sausąjį įstatymą. Atėjo

paskui į Dailininkų sąjungą raštas, kad Sližys, Lingys ir Kepežinskas girtuokliavo.

Bet darbų padarėm kažkodėl daugiausia ir prisikabint nepavyko.

* Dailininkų sąjungos organizuotos kūrybinės stovyklos Seneže.

Raim

undas Sližys I I Medžioklė. K

ulinarija. Draugai

(gretimame puslapyje) Vyras ir moteris.

1981. Fragmentas

194

1992 metais dėl savo šeimyninių problemų apsigyvenau jo namuose ir gyvenau

apie metus. Tas laikas, ko gero, įsimintiniausias, nes bendraudavom kasdien. Gerda-

vom daug raudonojo vyno arba stipresnių gėrimų. Tada vežė spiritą galonais, o jis

labai mokėjo jį paruošti – teisingai, difuzijos būdu. Valgėm skaniai, nes buvo didis

gurmanas ir cituodavo Pochliobkiną. Vasaras leisdavom mano sodyboj, kur beveik

kasdien vyko pasaulio pabaiga. Ne sezono metu – Raimio namuose Šaltinių gatvėje.

Draugų jis turėjo daug, nes buvo atviras ir draugiškas. Padėjo man rašyti docentūros

programas, nes pats jau buvo docentas.

Pamenu, prieš Kalėdas grįžom iš Palangos, aš išvažiavau pirkt maisto, jis liko

ruošt puotos. Grįžtu ir randu Raimį, pasiraitojusį kelnes, basą vandens klane su me-

džiokliniu šautuvu. Pasirodo, tvarkė ginklą ir iššovė į radiatorių. Po to tai buvo įvar-

dyta: Raimis nušovė prabėgantį radiatorių.

Niekada manęs nevadino Keptu*, visada Rimvydu.

Vėliau santykiai atšalo. Abu žinojom, dėl ko. Tiesiog du kartus į tą pačią upę Rai-

mis nebrisdavo.

Tapytoja

Jūratė Bagdonavičiūtė

Kokiais 1980-aisiais Naujųjų metų naktį pas mus su mama užgriuvo draugų kom-

panija, kurioje buvo ir Raimundas Sližys. Mes siautėjom kambaryje, o Raimis visą

laiką stovėjo koridoriuje atsirėmęs į sieną, susidėjęs rankas ant krūtinės ir mus ste-

bėjo. Kartais įeidavo į mūsų būrį, pataisydavo kokį daiktą ant stalo ir interjere ir vėl

pasitraukdavo stebėti. Iš tos nakties nė vieno žmogaus neatsimenu, tik jį.

Po kelerių metų – audringas vakarėlis jo dirbtuvėje Užupyje. Beje, jis buvo labai

svetingas ir rūpestingas šeimininkas, jo elgesys su svečiais priminė gruzinišką vaišin-

gumą. Per tą vakarėlį mane nustebino, labai švelniai nuraminęs siautėjančią kolegę,

su kuria niekas nepajėgdavo susitvarkyti. Mano stilius buvo irgi išeiti paskutinei, ir

jis lydėjo mane, kad įsodintų į taksi. Staiga jam kažkas užėjo – kad pradėjo visokiais

garsais dainuoti ritmingą muziką, ir mes ilgai, rimtai ir įsijautę šokom vidury gatvės.

Nors buvo stambokas, judėjo nepaprastai puikiai, vyriškai grakščiai ir jausmingai.

* Rimvydo Kepežinsko pravardė.

Raim


ulinarija. Draugai

195

Tapytoja

Jūratė Mykolaitytė

• Būtų lengviau rašyti apie žmogų, kurį sutikai kelis ar keliolika kartų, bet kai jį paži-

nojai (?) vos ne keturiasdešimt metų, – sunku. Šitie epizodai – kaip kokios žemuo-

gės, veriamos ant smilgos – skirtingo dydžio ir skonio.

• „Sveika, Jūratyt, sutrukdžiau – vėl nuostolis Lietuvos kultūrai“, – tokiais žodžiais

sveikindavosi Raimis, užėjęs į mano dirbtuvę Užupyje. Tą patį jam vėliau sakydavau

aš, užeidama parūkyti į jo dirbtuvę Krivių gatvėje paskutiniais metais. Stovėdavo

prie molberto, prisislinkęs prie pat lango. Tamsu ten buvo, o dar tos visos iškamšos...

• Sykį užėjau – „taip skauda sąnarius, turiu net atsisėst, negaliu paišyt“. Abu nuspren-

dėm, kad čia „sklepas“ kaltas, nes ir aš turėjau dirbtuvę pusrūsyje. Sąnariai skaudėjo

daugeliui to meto „sklepų“ menininkų. O tai buvo Raimio ligos pradžia.

• Savo diplominį darbą Raimis darė instituto studijoj, kur mes tapėm. Ant sienos

buvo prisegtas didžiulis freskos eskizas, vaizduojantis žymiausius filosofus – nuo

Konfucijaus iki Marxo ir – cha – Lenino! Iki šiol prisimenu Konfucijų, „įvykdytą

medžiagoj“.

• Mano „sklepas“ buvo Z. Sierakausko gatvėj, kieme, kuriame gyveno Raimis pas

antrosios žmonos Ritos tėvus. Susitikdavom su juo pas Tõnu Kõivą, buvusį J. Mil-

tinio teatro literatūrinės dalies vedėją. Į mano dirbtuvę po kurio laiko ateidavo Si-

mas, Raimio ir Ritos sūnus. Sakydavo: „Ir kokias čia vėl nesąmones paišot?“ Ir vis

girdavosi peiliuku, kurį jam tėvas atvežė iš kelionės jachta į Ameriką. Raimis ten jau

nebegyveno, su Simu nebendravo.

• Nebendravo (kvailas žodis) Raimis ir su Kazimieru, savo ir Marijos sūnum. Aš,

kaip moralistė, visą laiką jam dėl to priekaištaudavau. Jis tik suskliausdavo ausis ir

tylėdavo.

• Kartą jis, kai kalbėjom apie vaikystę, pasakė: „Tik prisimenu, kaip girtą mamą ve-

žiau namo rogutėmis.“

• Freską jam dėstė Sofija Veiverytė. Raimis ją vadino Boba, ji į studentus kreipdavosi

„berniukai“. Žiūrėjau spektaklį, kur Raimis vaidino moterį, – jis mėgdžiojo Veive-

rytę. Kai ji atėjo į Raimio parodą, surengtą „Vartų“ galerijoj, jis tuoj pat pasislėpė

balkone, laukė, kol ji išeis, lyg bijotų.

• Taip jau išėjo, kad po skyrybų su Rita Raimis tapo mūsų kaimynu – gyveno tam

savo „sklepe“ krokodilais išpaišytomis lubomis – taip jas išpuošė draugai per jo gim-

tadienį. Bjaurus buvo tas „sklepas“ – šaltas, drėgnas, o ir žiurkės puolė – skolinom

Raim


ulinarija. Draugai

jam savo katę, lyg ir padėjo. Vakarais kokią vienuoliktą belsdavosi Raimis į langą. At-

kakliai. „Mes miegam!“ – rėkdavau aš, bet, aišku, įleisdavom. Vėl nuostolis Lietuvos

kultūrai! Pasėdėdavo, gerdavo arbatą, jei nieko kito nebūdavo.

• O „nieko kito“ tais laikais gauti buvo sudėtinga. Alkoholis nuo iki. Raimis savo

dirbtuvėj sukonstravo aparatą, kuris iš obuolių sulčių (jų eidavo pirkt į Užupio gas-

tronomą) gamindavo kažkokį gėrimą. Jis nebuvo girtuoklis, tiesiog mėgo, kad aplink

jį vyktų veiksmas, o jis pats, atsitraukęs į šoną, stebėtų.

• Pakviestas į svečius, Raimis mėgdavo ateiti valanda anksčiau, kaišioti nosį į puo-

dus, stebėti besikuičiančius šeimininkus. Kartą, atėjęs į mano gimtadienį, padova-

nojo puodelį arbatai su dangteliu, o aš, kaip kokia asilė, parodžiau ką tik gautą tokį

pat. Visą vakarą Raimis elgėsi šlykščiausiai – įžeidinėjo mane, svečius, nevalgė, ne-

gėrė – galų gale išėjo. Kaip vaikas.

• Kai kviesdavo svečius pas save – susirinkdavo keisčiausi žmonių dariniai. Kas šok-

davo, kas gerdavo, Raimis burdavo prie viryklės. Ir vidury linksmybių galėdavo pa-

sakyt: „Einu pailsėt.“ Ir nueidavo miegot, palikęs visus.

• Jis mėgo ką nors dovanoti. Turiu jo dovanotą didelį sidabrinį šaukštą, marmurinį

kočėlą („žinai, Jūratyt, kieno aš pusėj“). Pardavė mums valandas mušantį laikrodį.

Kiekvienąkart atėjęs klausdavo: „O iš kur gavot tą gražų laikrodį?“ – „Galėtum pa-

dovanot mums kokį paveikslą“, – kažkaip pasakė Klaudas*. „Aptempk porėmį, nu-

* Tapytojas Klaudijus Petrulis, Jūratės Mykolaitytės vyras.

Paskutiniai Lietuvos traperiai

197

paišysiu“, – atsakė Raimis. Aptempė 1 x 1 m. Ir kabo dabar pas mus – „Skrybėlaitė“.

Kai daviau tą paveikslą į parodą, skirtą Raimiui atminti, kitoj pusėj pamačiau užrašą

pieštuku: „Izvergui Klaudui – Sližys.“

• Buvo man toks blogas metas. Atėjo Raimis, visą dieną praleido su manim, po to

su Eimiu (Nekrošium) nusivedė į kavinę. Vakare, parlydėjęs namo, paklausė: „Kaip,

Jūratyt, geriau?“ Iš tikrųjų buvo geriau.

• Yra žodžių, posakių, kuriuos ir dabar sakydami girdim Raimio intonaciją. „Vieną

tokią dailininkę surado negyvą krūmuose“ (prie molberto, užspringusią cigarete,

nuskendusią – pagal situaciją). Kai pradėdavau kuo nors labai piktintis – „Jūratyt,

taigi – žmonės“. Jis man ir tą Jūratytę sugalvojo, vardą su pavarde sujungė, visi ir ėmė

taip mane vadint. Jei nežinai, kaip ką padaryt – „lengvu rankos judesiu“, – girdžiu

Raimį. „Bučiuoju į kairį sėdmenį“, – atsisveikindavo telefonu.

• Privėriau tų žemuogių, o skonio nesijaučia.

Paskutinis prisiminimas: Raimis su raudonu šaliku apie kaklą, išeinantis iš „Dalios“

galerijos, atidaręs savo paskutinę parodą. „Dar savaitę, Jūratyt, gersiu vaistus, o po

to jau galėsiu švęst.“

Stomatologas

Mykolas Ignatavičius

Raimundo Sližio nuotykiai M. I. sodyboje

Kaip Raimis išvirė sultinį iš strazdo

Kartą Raimis, pasiėmęs šautuvą, išėjo pasivaikščioti po apylinkes ir po kiek laiko

grįžo nešinas nušautu strazdu. Kai kompanijos moteriškoji dalis didžiai pasipikti-

no tokiu betiksliu paukštelio nužudymu, Raimis pareiškė, kad padarė tai norėda-

mas išvirti iš strazdo sultinį mūsų bičiuliui A. G., kuris neseniai patyrė infarktą, –

neva toks sultinys labai sveika širdininkams. Strazdas buvo nupeštas ir išdarinėtas,

sultinys išvirtas ir suvalgytas. A. G. gyvas iki šiol.

Kaip Raimį suglumino paprasta kaimo moteriškė

Kartą Raimis juokais laidė užuominas kaimynei p. A. – moteriškei, perkopusiai še-

šiasdešimtmetį, – kad neprošal būtų su ja pasimylėt. Kai p. A. džiaugsmingai ir su

Raim


ulinarija. Draugai

198

entuziazmu pasiūlė jam tuoj pat nueiti iki krūmų ir pasikočioti, Raimis neteko amo.

Pirmą kartą matėme Raimį tokį sutrikusį.

Kaip Raimis pasielgė didvyriškai

Kartą Raimis, išsidėliojęs amuniciją ant stalo, išėjo trumpam į lauką. Tuomet vienas

iš mūsų kompanijos, išėmęs šovinius, padėjo tuščią kartoninę dėžutę ant įkaitusios

ketaus krosnelės ir grįžo prie bičiulių tęsti nutraukto užsiėmimo, t. y. gurkšnoti. Kai

grįžęs Raimis pamatė jau rūkstančią šovinių dėžutę, užuot puolęs atgal pro duris

arba griuvęs ant grindų, užsidengęs galvą rankomis, prišoko prie krosnelės ir dėžutę

numetė. Kadangi vyno buvo pakankamai, Raimis pyko neilgai.

Kaip Raimis, pats būdamas subtilus kulinaras, įdėjo virti sau dešreles į M. I.

gaminamą avienos plovą, tuo pagadindamas patiekalo skonį, ir gavo už tai barti

Taip ir buvo.

Kaip Raimis kovojo už kalbos kultūrą

Nors ir būdamas negrynaveislis, mišrūnas, Raimis aktyviai rūpinosi lietuvių kalbos

grynumu ir grožiu. O kadangi turėjo dar ir nemenką pedagoginę gyslelę, aplinki-

niams nuolat kliūdavo už kalbinius nusižengimus. Labiausiai jis netoleruodavo žo-

delio „biškį“, priešdėlio „da“, kirčiavimo klaidų. Mes buvome jau tiek išdresuoti ir

įbauginti, kad netyčia pavartoję draudžiamą žodį krūpteldavome ir apsidairydavo-

me, ar šalia nėra Raimio. Bet jeigu jau mums pavykdavo pagauti jį patį suklydus,

pasigailėjimo nebūdavo: atsiimdavo už viską su kaupu.

Bet Raimis ne tik kovojo su svetimybėmis ir klaidomis – jis pats vartojo ir mums

įskiepijo daug gražių ar primirštų žodžių ir posakių. Ir dabar mes sakome „bičiuliai“,

„sodnelis“, „po savo stogu visaip patogu“, „nedirbk pavalgęs, nes žarnos apsivers“ ir

kt. O kai kas net ir bando tęsti Raimio vykdytą auklėjamąjį darbą.

Kaip Raimis grožiu rūpindavosi

Kadangi Raimis buvo prisiekęs estetas, jis negalėjo suprasti ir ramiai žiūrėti, kaip

M. I. triūsia virtuvėje be prijuostės ir rankas valosi į kelnes. Nors lankydavosi so-

dyboje kas antrą savaitgalį ir dažniau, Raimis paštu atsiuntė iš Vilniaus siuntinį su

prijuoste ir virtuviniu laikmačiu, pridėjęs dar tokį eilėraštį: „Kančia išdrasko širdį,

kai be prijuostės dirbi, yra be taimerio taip pat sunku, jis atsilygins su kaupu.“

Vis dėlto kaip dailininkas Raimis buvo daug stipresnis negu kaip poetas.

Kaip Raimis tvarką darydavo

Raimis mėgo visur daryti tvarką, tik kartais jo tvarkos supratimas būdavo įdomus.

Raim


ulinarija. Draugai

199

Kartą, eidamas prie savo mašinos tvarkyti parūdijusių vietų, jis pastebėjo rūdis ant

M. I. automobilio bagažinės vyrių. Ilgai negalvodamas, Raimis sutepė vyrius rūdžių

rišikliu.

Vyrius teko pakeisti. Raimio keisti nebuvo prasmės.

Kaip Raimis katiną pavėžino

Kartą Raimis, grįždamas iš sėkmingos medžioklės, užsuko į M. I. sodybą pabendrau-

ti ir pasigirti laimikiu. Mašinoje, stovinčioje kieme, paliko atidarytą langą. Tuomet

vietinis katinas, vardu Ryžas, toks mielas ir linksmas banditėlis, užuodęs šviežieną,

aišku, įlindo į mašiną. Prisiėdęs iki soties, jis čia pat ir užmigo. Išvažiuodamas Raimis

nieko nepastebėjo. Jau netoli Vilniaus katinas prabudo ir panoro bendrauti, t. y. ėmė

trintis į kojas, lipti ant pečių ir galvos, reikalauti dėmesio ir glostymo. Tiems, kurie

vairuoja, nereikia aiškinti, ką reiškia pervažiuoti per Vilniaus centrą piko metu, tu-

rint tokį keleivį. Raimis pasielgė humaniškai ir neišmetė banditėlio pro langą. Keik-

damasis baisiausiais žodžiais, nuvežė jį į M. I. butą. Kai grįžęs namo Raimis pamatė,

ką Ryžas padarė mėsai, jis savo humaniškumą iškoneveikė tais pačiais žodžiais.

Kaip Raimis sutardavo su daiktais

Raimis mėgo daiktus, ir tie paprastai jam atsakydavo tuo pačiu. Visą laiką pas Raimį

tai atsirasdavo, tai dingdavo visokiausi peiliai, portsigarai, laikrodžiai, pypkės, me-

džioklės aksesuarai ir pan. Daiktai galėjo būti seni, senoviniai, nauji, bet visi buvo

Savaitgalis Mikališkėse

Raim


ulinarija. Draugai

200

išskirtiniai arba įdomūs. Turėdamas rankas, išaugusias teisingoje vietoje, nemažai

visokių rakandų Raimis pagamindavo pats: M. I. sodyboje padarė keletą originalių

durų rankenų iš šakų, porą suoliukų, šulinio stogelį. Taip pat jis mėgo ir mokėjo

daiktus restauruoti, tai darydavo labai kruopščiai ir su jausmu.

O aktyvią daiktų kaitą, galima sakyti, sūkurį aplink Raimį lėmė du jo charakte-

rio bruožai: išsiblaškymas ir dosnumas. Nebuvo beveik nė vieno karto, kad iš-

važiuodamas jis sodyboje ko nors nepamirštų, o jau kiek visko buvo pamesta

apylinkėse – sunku ir suskaičiuoti. Daugybę daiktų Raimis pats išdovanodavo

aplinkiniams. Po to, kai jis išėjo, sunku buvo vaikščioti savo namuose, nes kur tik

pažvelgsi, matei Raimį: ant vienos sienos kabo dovanotos pastelės, ant kitos –

jo restauruotas senovinis barometras, virtuvėje – laikmatis ir prijuostė, originalus

pipirų malūnėlis...

Daiktai turi atmintį – jie pamena ir primena žmogų, kuris su jais elgdavosi drau-

giškai.

Kaip Raimis siuntė ženklus

Kasmet per Jonines mes rinkdavomės rišti vantų, nes buvome dideli pirties gerbėjai.

Tai būdavo smagi atrakcija, virtusi tradicija. Raimis visada surišdavo mažą simboli-

nę vantelę ir veždavo ją į Vilnių, kaip pats sakydavo, „savo mergičkoms“ , t. y. R. ir G.

Kai pirmą kartą rišome vantas be Raimio, surišome ir mažą vantelę. Pastatėme ją

lauke ant stalo senoviniame moliniame ąsotyje. Kitą rytą radome ąsotį sudužusį,

Po medžioklės. Elnės darinėjimas

Raim


ulinarija. Draugai

201

nes naktį kilo stipri vėtra. Tik po metų supratome šį ženklą ir naują vantelę, nuvežę

į Vilnių, perdavėme R.

Tąkart Joninių naktis buvo rami.

P. S. Neištryniau Raimio numerio iš savo telefono: o gal? Paaiškėjo, kad taip pasiel-

giau ne aš vienas.

Mums visiems labai jo trūksta.

Tapytojas

Algis Griškevičius

• Raimis buvo labai žavus ir patikimas kelionių partneris.

Mums vienam kitą vežioti teko gana dažnai – ir į parodų atidarymus, kai rengda-

vome parodas kartu, ir į tą pačią sodybą.

Kaip sėdintis šalia keleivis Raimis būdavo nepakeičiamas, joks vairavimo ins-

truktorius nebūtų sugalvojęs tiek naudingų patarimų, kaip reikia vairuoti, kartais

net bandydavo ir į vairą įsitvert. Kartu nepamiršdavo su taurele rankoje pasveikinti

ir palinkėti sveikatos pravažiuojančių mašinų keleiviams.

• Apie Raimio kulinarinius sugebėjimus turbūt galima parašyti atskirą knygą. Man

net kyla abejonių, kuri kūrybos sritis – valgių gaminimas ar tapyba – jam teikė di-

desnį pasitenkinimą. Ruošdamas maistą jis eksperimentuodavo, ko gero, net drąsiau

negu tapydamas. Vieną žalios žuvies patiekalą, pavadinimu „Kche“, jis ruošdavo per

kiekvieną mano gimtadienį – žinojo, kad jį labai mėgstu.

• Nepaisant lengvumo ir humoro, su kuriuo Raimis reaguodavo į įvairias gyvenimo

situacijas, į viską, ko imdavosi, jis įsigilindavo labai įvairiapusiškai ir apie viską turėjo

labai tvirtą nuomonę, kurią paneigti net akivaizdžiais faktais būdavo labai sunku.

Tačiau kitą kartą jis jau galėdavo tuos faktus pateikti kaip savus argumentus ir vėl

būt nenugalimas ginče.

• Apie Raimio neprieraišumą daiktams taip pat galima papasakot atskirą istoriją, nes

jis visada sugebėdavo pasidėti savo daiktus netikėtose vietose ir juos pamiršti. Tik

po to, kai jau būdavo nusprendžiama, kad daiktas pamestas, kuris nors iš bičiulių

jį surasdavo, kaip minėjau, labai neįprastoj vietoj. Tai, reik manyt, jam suteikdavo

Raim


ulinarija. Draugai

202

daug „džiaugsmo“, nes dažnai jis jau būdavo įsigijęs kitą tokį pat daiktą. Čia kalbu

apie peilius, žiebtuvėlius, laikrodžius, pypkes ir netgi drabužius. Dažniausiai visi šie

daiktai ir pasimesdavo, ir atsirasdavo mūsų bičiulio Mykolo sodyboje.

• Būdamas užkietėjęs estetas, Raimis labai atvirai ir neprašomas pasakydavo savo

nuomonę apie jį supančių žmonių išvaizdą (šukuoseną, rūbus, apavą). Moterims

šios pastabos ypač pakeldavo nuotaiką.

• Bendravimas mūsų kompanijoje visą laiką vyko vienam kitą traukiant per dantį,

ir nors kiek susireikšminęs žmogus, atsidūręs mūsų bendrijoje, labai greit turėdavo

pabrukti uodegą. Aišku, ir Raimis, ir visi kiti mūsų kompanijos dalyviai nevengdavo

pasišaipyti ir iš savęs, bet iš bičiulių šaipytis vis dėlto būdavo smagiau.

• Pats būdamas puikus menininkas, man Raimis buvo ir nepakartojamas modelis.

Kai pradėjau fotografuoti, juodu su Mykolu buvo nepakeičiami daugelio mano fo-

tografijų personažai.

Kad ir kokią nesąmonę sugalvodavau, Raimis besąlygiškai priimdavo žaidimo

taisykles ir nė karto nėra atsisakęs sudalyvauti mano fotosesijoje, kurios kartais pa-

reikalaudavo ir nemažų fizinių pastangų, ką jau kalbėti apie tai, kad beveik visose

jam tekdavo pozuoti nuogam. Nesu tikras, ar dar atsirastų Dailės akademijoje nors

vienas docentas, kuris sutiktų tai daryti.

2007 metų Kalėdos

Raim


ulinarija. Draugai

203

• Raimis buvo vienas aktyviausių Vilniaus sanitarų. Kai įsigijo savo pirmą mažo ka-

libro šautuvą, jis labai aktyviai įsitraukė į Naujamiesčio tvarkymą. Nepraėjus nė pus-

mečiui, Šaltinių gatvės rajone nebeliko nė vieno valkataujančio katino...

O ką jau kalbėti apie gimtosios kalbos grynumą. Turbūt nebuvo žmogaus, kurio

kalboje Raimis nebūtų pastebėjęs klaidų ir čia pat nepataisęs. Dabar retai besutiksi

taip patriotiškai nusiteikusį žmogų.

• Raimis buvo labai jautrus žmogus, ir ne tik sau. Sužinojęs, kad man gydytojai

rekomendavo valgyti daugiau laukinių žvėrių ir paukščių mėsos, jis, galima saky-

ti, nebepaleido šautuvo iš rankų. Vienas iš įsimintiniausių patiekalų, kurį jis pats ir

pagamino, buvo strazdas ir jo sultinys. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nušauto

strazdo visiems teko labai ilgai ieškot, o suradus paaiškėjo, kad ir taip menkas straz-

do kūnelis dėl šratų padarytų skylučių labai labai sumažėjo. Vis dėlto sultinys buvo

puikus, o jeigu dar tų šratų nebūtų likę...

Žiurkės. 1986

Raim


ulinarija. Draugai

204

Gydytojas Algirdas Usonis

Mes su Audrone savo paveikslą vadiname „Šokiu“, nors kampe gal ir galima įskaityti, kad jis vadinasi kažkokia šventė. Šį paveikslą Audronė nusipirko 1979 metais mūsų vestuvių proga kažkuriame dailės salone. Vėliau Raimis sakė, kad tai buvo pirmas darbas, kurį jam pavyko taip brangiai parduoti. Jis kainavo 120 rublių, o tai buvo gydytojo mėnesio atlyginimas.

Tuo metu Raimundas draugavo su skulptoriumi Kęstučiu Musteikiu, kuris kūrė lė-les Vilniaus „Lėlės“ teatrui. Vienam spektakliui buvo sukurtas kojos protezas (ma-tyt, kokiam piratui). Kadangi Raimundo Sližio dirbtuvėje Užupyje būdavo daug įvairių keistų daiktų, Kęstutis jam atnešė iš teatro sandėlio ir padovanojo tą kojos protezą. Šis daiktas Raimiui labai patiko ir jis nutapė „Protezą“ (1980). Per vieną mano apsilankymą Raimio studijoje mes išsikalbėjome ir aš jam papasakojau, kad kraujagyslių chirurgai savo karjerą pradeda amputuodami kojas. Tuo metu buvau jaunas kraujagyslių chirurgas, tad Raimis padovanojo man tą darbą su protezu kaip labai tinkamą kraujagyslių chirurgui.

Paveikslą „Žiurkės“ (1986) Raimundas Sližys man padovanojo kaip medžiotojas medžiotojui. Nors žiurkė ir nėra medžiojamas žvėris, matyt, Raimis tuo metu reika-lų su kitais žvėrimis neturėjo.

Paveikslą „Pakėlęs ranką žmogus“ (1983) nusipirkau, nes visą laiką buvau ir esu ap-kūnokas, o Raimio darbuose kaip tik tokie žmonės ir buvo vaizduojami. Man pasi-rodė, kad šis žmogus panašus į mane.

Pakėlęs ranką žmogus. 1983Protezas. 1980

Raim


ulinarija. Draugai

205

Tapytojas

Linas Katinas

Sėdžiu Klaipėdoje pas galerininką Barotį po parodos. Baigiu trečią „Cabernet“ bu-

telį. Jis sako: „Vakar čia sėdėjo Sližys, gėrė taip pat kaip tu – kaip vandenį, aš taip

negaliu. Raimis dar vakare ruošėsi ir medžioklei! Kas jūs per žmonės!“ Barotis –

tadžikas, likęs Lietuvoj. Taigi pašnekėt apie sufijus, Omarą Chajamą yra su kuo. Ir

apie raudonąjį vyną, be kita ko – ir apie tapybą. Su Raimiu „Tai“ mylėjom ir bandėm

ištirt iki dugno ir viena, ir kita. Ne sentimentaliai. Bet iš tikro. Be ašarų. Bet koks

„atviresnis“ jausmas, drėgna poezija – nėjo. Stop. Kalbėdavomės kaip punktyrais. Be

skyrybos ženklų, jaustukų, šauktukų.

Dovanojo man žydinčių saulėgrąžų septynias galvas, progos neatmenu, o frazę –

taip: „Nu kur jau“, – su lydinčiu pašaipiu akių blizgesiu. Proga kokia gi galėjo daugiau

būti – aišku, paroda. Ko? Aišku. Tapybos. Nes visa kita visiškai nesvarbu. Pasirodo,

iš tikro. Kita nesvarbu.

Plastikos chirurgas

Renaldas Vaičiūnas

Operacinė virtuvėje

Keista štai taip sėdėti ir rašyti apie savo draugą... Kažkaip netyčia pradedi suvokti,

kad nenumaldomai artėja laikas rašyti prisiminimus. Kažkada su Raimiu juokavo-

me ta tema ir jis vis mane „lazdavojo“, kad jis esą niekad nerašys, o man tai jau teks.

Iš kur jis tada žinojo, rupūžiokas?!

Iš tiesų, pasirodo, tai nėra toks jau lengvas dalykas. Kur kas smagiau jaučiuosi

operacinėje, nei sėdėdamas prie popieriaus lapo ar kompo. Matyt, tai žinojo ir Rai-

mis, kai vieną vėlyvą vakarą paskambino man į duris. Tuomet buvome ne tik drau-

gai, bet ir artimi kaimynai, gyvenome greta. Taigi vėlyvas vakaras ir žinau, kad kai-

mynas grįžta iš medžioklės su laimikiu. Šaldytuve paruošta vieta šernienos šmotui,

ant stalo – gėrimas sušildyti sušalusį medžiotoją... Atidarau duris – stovi kaimynas

kruvinom rankom, bet jose nieko nelaiko. Kažkaip kraujo nelabai bijau, tai pasižiū-

rėjau atidžiau, bet vis vien jokio šernienos gabalo neįžiūrėjau.

Raim


ulinarija. Draugai

206

„Daktare, atrodo, ranką nusikirtau“, – išgirdau visiškai ramų kaimyno bosą. Mi-

kliai įvertinom situaciją ir, laimei, paaiškėjo, jog kertant mėsą rankai teko ne pagrin-

dinis smūgis. O Raimio instrumentai, tai jau patikėkit, būdavo gerai išgaląsti. Kad

ir kaip ten būtų, reikėjo važiuot į ligoninę tvarkyti žaizdos. „O ką, tu ne daktaras?

Negali sutvarkyti vietoje?“ Klausimas buvo labiau panašus į prašymą. Juolab kad

Raimio žvilgsnis rodė, jog jis nori šitokio nuotykio... Kadangi automobilio bagaži-

nėje visada vežiojuos mažą chirurginį rinkinuką (maža ką?), ir Raimis tai žinojo,

nutarėme, kad nėra reikalo niekur važiuoti ir viską sutvarkysim čia pat, virtuvėje.

Žaizdos dezinfekciją, suprantama, darėme labai kruopščią – tiek išorinę, tiek vi-

dinę, pastaroji gal net buvo kruopštesnė. Skausmo slopinimas taip pat susidėjo iš

išorinio ir vidinio. Turiu pažymėti, kad veikė puikiai. Viskas truko apie pusvalandį,

o gal ir ilgiau, dabar jau neprisimenu, bet ką jau prisimenu, tai tą vaizdelį, kai pacien-

tas sėdi prie stalo, vienoj rankoj cigaretė, kita steriliai apklota ant stalo, ir visiškai ra-

miu balsu man pasakoja istoriją iš medžioklės. Kartkartėm cigaretę pakeisdavo tau-

relė vaistų nuo skausmo ir kiekvieną kartą, kai

jie buvo geriami, išgirsdavau: „O tu kraujo nebi-

jai?“ Paskui pasigirsdavo tylus juokas, jis nuteik-

davo optimistiškai, kaip ir visas bendravimas su

Raimiu. Nespėjo ir pakelio cigarečių surūkyti, o

mes jau ir susitvarkėm.

Tą vakarą dar ilgai nesiskirstėm, vis pasi-

džiaugdami artima kaimynyste.

Beje, ranka sugijo puikiai, be jokių padarinių,

kaip galima spręsti iš vėlesnių Raimio nutapytų

paveikslų.

Bonifacijaus atostogos

Nežinau, ar dar kas atsimena tą sovietinį multiką apie atostogų išsiruošusį cirko liū-

tą? Tais laikais tai buvo gana populiarus filmukas, o situacija, kurią mes visi patyrė-

me, dar ilgai neleido jo pamiršti.

Karšta vasara Semeliškėse. Būrelis, susidedantis iš keturių dėdžių, atvažiuoja į

miestelį apsipirkti. Nuotaika puiki, kaip ir turi būti atostogaujant draugų būryje ir iki

paryčių diskutuojant apie gyvenimo esmę ir prasmę. Noriu pasakyti, jog tų diskusijų

metu kefyras nebūdavo pats populiariausias gėrimas.

Raimio pašmaikštavimas

Raim


ulinarija. Draugai

207

Taigi smagi kompanija kaimo parduotuvėje perka produktus. Kiekvienas, veikia-

mas dar vakarykščių gerų emocijų, laikė savo garbės reikalu pašmaikštauti su kaimo

pardavėja. Smagių juokelių tuomet pažirdavo!!! Taip juokaujant, į parduotuvę įėjo

jauna mama su keliais vaikeliais. Na, gal ir ne mama, bet tuomet mums tai buvo vi-

sai nesvarbu. Svarbu buvo tai, kad vaikai prašė ledų, o jų globėja negalėjo sau leisti

išlaidauti.

Tą pačią akimirką dėl visai suprantamų priežasčių kaimo pardavėja užleido pozi-

cijas jaunajai iš pieno plaukusiai mamytei. Nespėjo mamytė susigaudyti, kas ir kaip,

o Raimis jau dalijo ledų porcijas vaikams. Padėkos, vaikų krykštavimas, akių pamer-

kimai ir t. t. Visi patenkinti ir laimingi išsiskirstėm.

Kažkaip tą įvykį iškart pamiršom – iki kitos dienos, kai vėl pritrūkę produktų

grįžome į tą pačią parduotuvę. Ir ką jūs manote? Taip, taip – mūsų jau laukė būrys

vaikų, kuriuos pakvietė vakarykščiai laimingieji. Matyt, jie papasakojo apie po mies-

telį besiblaškančius juokingus dėdes, kurie visiems sutiktiems vaikams perka ledus.

Nuo tos dienos, kad ir kada atvykdavome, kad ir kur eidavome, miestelyje paskui

Raimį sekdavo virtinė klegančių vaikų, kurių akyse galėjai įžiūrėti vienintelį norą –

„ledų!!!“ Jis vaikščiodavo kaip tas cirko liūtas, negalėdamas nuo vaikų atitrūkti, o

mes iš šono, springdami juoku, visaip jį kalbindavome vaikams dar ką nors padova-

noti. Ir smagiausia, kad jis dovanodavo!

Įdomu, ar tuometiniai mažyliai prisimena tą keistuolį pliką dėdę su nuo veido

nesitraukiančia šypsena?..

Dailėtyrininkė

Raminta Jurėnaitė

Nemanau, kad jau atėjo laikas rašyti prisiminimus apie Raimundą Sližį. Jis per daug

neseniai išėjo ir nespėjau su juo atsisveikinti ne tik gyvenime, bet ir mintyse. O ir

pats devintasis dešimtmetis, kai dažniau laiką praleisdavome kartu, dar nepakanka-

mai nutolo. Apie to meto įvykius ir žmones dar sunku rašyti objektyviai ir be nuty-

lėjimų.

Su Raimiu susipažinome dar studijų metais Dailės institute. Mano dėmesį per

SMD parodėles patraukė jo paveikslai ir per viešus aptarimus išsakydavau savo min-

tis apie juos. Taip užsimezgė draugiški santykiai. Artimiau susidraugavome jau baigę

Raim


ulinarija. Draugai

Albumas

Berniukas. 1998 Būgnininkas Kazimieras Sližys. 1994(gretimame puslapyje) Būgnininkas. 1987

Trys figūros. 1982 (gretimame puslapyje) Lankininkas. 1995

Kaimo šokiai. 1978

Baras. 1997

Šokis (Šventė). 1978

Turinčių savo vietą gyvenime žmonių maskaradas. 1979

(šiame ir gretimame puslapyje) Triptikas. 1979

Knyga apie vieną šiuolaikinės Lietuvos dailės įžymybių – tapytoją Raimundą Sližį (1952–2008) – tarsi bohemos buveinė, kur žarstomi sąmojai ir efemeriškos išminties perlai, kur yra vietos visiems, nepaisant rangų ir statuso, bet nėra vietos veidmainystei ir banalumui. Būtent tokią atmosferą aplink save kūrė Raimundas Sližys – Užupio pusrūsio dirbtuvėje nerakinamomis durimis, pasiutėlių menininkų krečiamais stebuklais garsėjančiame Mikališkių kaime, slankų medžioklėse ar jachtų žygyje per Atlantą.

Knygoje surinkti prisiminimai apie dailininką – tarsi bendrai pieštas paveikslas, Raimundo ir jo bičiulių mėgtas žanras.

Ši knyga – unikali proga pamatyti tokią plačią Raimundo Sližio kūrinių panoramą. Jo paveikslai pasklidę po įvairias kolekcijas, ir knygos sudarytojos Ramutės Rachlevičiūtės kartu su fotografu Arūnu Baltėnu atlikta odisėja nuo vienos Raimundo Sližio drobės prie kitos, vien išreikšta kilometrais, turėtų daryti įspūdį. Knygos puslapiuose lyg spalvingame karnavale tie kūriniai susitiko pasirodyti visu savo gražumu ir įvairove, su slaptais tarpusavio ryšiais ir intriga, kurią papildo nuotraukos ir dokumentų faksimilės.

Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė – atidi šiuolaikinės dailės procesų stebėtoja, parodų kuratorė, Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros dėstytoja,

VDA galerijos „Akademija“ vadovė. Lietuvos dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos narė, Lietuvos dailės istorikų draugijos narė,

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos prezidentė.

Raimundas Sližys nemėgo bulvienojų, virkščių, molžemio ar rūdžių spalvos tapybos. Jį traukė šviesios lokalinės spalvos ir

ypač ružava – anuometinių laikų spalva disidentė. Priklausomybės laikais meno sferoje būta ne tik ir ne tiek draudimų, kiek prietarų: kokia spalva „meniška“, o kokia – ne. Rausva spalva – nuo tapybos

iki kostiumo dizaino – buvo tabu. Ji asocijavosi su turgaus kilimėlių flora ir fauna, kičo atmainomis, kurios anuomet net vardo iki

Raimundo Sližio paveikslo „Dvi figūros ant sofos prie divono“ neturėjo. Šio paveikslo personažai su naivia, kvaila šypsena

lūpose – lyg anuometinės perdėtai rimtos Lietuvos tapybos panoramos dezertyrai.


Nenorėčiau tapyti tokio paveikslo, kurį galėčiau paaiškinti.Apie save mes pasakome savo paveikslais, ir įžvalgus žiūrovas iš jų

sužino daugiau, negu mes patys galime apie save pasakyti.

Raimundas Sližys

Raimundas Sližys

9 789986 167976

ISBN 978-9986-16-797-6

raimundas sližys. albumas

Documents