pirma diena. vilnius-alytus-lazdijai-augustovas...
TRANSCRIPT
Pirma diena. Vilnius-Alytus-Lazdijai-Augustovas-Bialystokas-Varšuva-Poznanė-Berlynas
2018.09.14
Iš Vilniaus išvykstame tiksliai 6:00 ryto, – taip išvengiame rytinių rugsėjo kamščių. Mūsų maršrutas tradicinis:
Vilnius – Alytus – Lazdijai – Augustovas – Bialystokas – Varšuva – Poznanė – Berlynas. Kadangi užkandžių,
vandens, kavos termose, vaisių turėjome – dažnai nestoviniavome. Tik kojas pamiklinti. Kompanija gausi
nebuvo: mano geriausia draugė, kuri už dviejų dienų bėgs BMW Berlyno maratone, laimėjusi kvietimą
loterijoje, ir aš, nusiteikusi palaikyti ir pasidžiaugti renginiu. Berlyne turėjome susitikti su draugų pora: V.S. irgi
ruošėsi bėgimui, o jo žmona papildys gana negausią, bet energingą palaikymo komandą.
Ruošiantis keliauti į Berlyną tuo metu, kai ten vyksta, ko gero, didžiausias miesto renginys, – BMW Berlyno
maratonas, priklausantis didžiausių pasaulio maratonų šešetukui, viešbučiai yra perpildyti ir apie nakvynės
vietą tenka pagalvoti gerokai iš anksto. Bičiuliai baltą, jaukiai įrengtą butuką, kuriame idealiai viskas paruošta
maloniam kelių dienų pasibuvimui mieste, surado ir išnuomavo prieš kelis mėnesius iki didžiojo renginio. Trijų
naktų nakvynė keturiems asmenims ten kainavo 400 eur, vadinasi, naktis vienam – apie 33 eur. Kainos
Berlyno maratono metu yra kur kas didesnės nei įprastai, tad nenustebkite.
Nuoširdžiai rekomenduoju šią vietą ne tik dėl to, kad butas jaukiai įrengtas, o virtuvėje rasite viską, ko gali
prireikti pusryčiams ar vakarienei pasigaminti, bet ir dėl to, kad jis yra netoli parko (sportuojantys gali
prasibėgti) bei vienos didžiausių Berlyno įžymybių – Hitlerio laikais statyto didžiausio Europoje oro uosto,
kuris dabar neveikia, todėl kuo ramiausiai galite pasivaikščioti pakilimo taku, aplankyti pastato vidų ir taip
nusikelti į senus laikus. Oro uostas man paliko milžinišką įspūdį…
Taip pat, išsukus į šalia esančią pagrindinę gatvę, galima lengvai rasti įvairiausių užkandinių, kepyklėlių su
garsiosiomis vokiškomis „barankomis“ (pretzels, vok. brezel), nedidelių parduotuvėlių ar tinklinių maisto
prekių parduotuvių (net „Lidl“): kadangi į Berlyną buvome atvykę automobiliu, šluote šlavėme turkišką
parduotuvę, – parsitempėme į Lietuvą nepaprastai skanių alyvuogių sandariose pakuotėse, dieviškai skanaus
fetos sūrio, alyvuogių aliejaus ir t.t., o kas vakarą valgėme specialiai paruoštas alyvuoges, o jų pritrūkus, vėl
bėgdavome pirkti…
Vos keli žingsniai nuo namų – metro stotelė „Boddinstrase“, iš kur iki „AlexandrPlatz“ vos keletas stotelių, –
centras, žodžiu, pasiekiamas lengvai, patogiai ir greitai.
Apartamentai vadinas „Stylisches Apartment im Schillerkiez“ (Selchower Straße 32, 12049 Berlin, Germany).
Iš automagistralės atvykti automobiliu čia taip pat patogu, kaip atvažiuoti iš oro uosto metro.
Išvykusios 6.00 iš Lietuvos, lygiai po 12-kos valandų, 18:00, jau apkabinome laukiančius draugus ir įsikūrėme
stilinguose apartamentuose.
Kadangi dar buvo laiko, skubėjome pasiimti maratono dalyvių numerių. Iki tos vietos, kur plūdo pirmieji
atvykusieji bėgti maratono, buvo apie 2 km. Vietos parinkimas stulbinantis: nežinau, ar būtų įmanoma surasti
tinkamesnę, žinant, kiek bėgikų teks priimti (šiemet maratone startavo 61,390 dalyvių iš 133 šalių;
40,775 kirto finišo liniją (28,443 vyrų, 12,332 moterų). Ta vieta – garsusis Hitlerio statytas oro uostas, apie
kurį jau užsiminiau anksčiau. Jis gigantiškas, o interjeras likęs iš senųjų laikų, – šiandien šis pamirštas oro
uostas buvo pilnutėlis džiugiai ir entuziastingai nusiteikusių žmonių iš skirtingų pasaulio šalių. Euforiška ir
džiaugsminga atmosfera pranašavo, kad laukia KAŽKAS DIDELIO. Apdovanoti maratono maišeliais ant
pakilimo takų sustatytose palapinėse žmonės gurkšnojo alų, šmirinėjo tarp sporto prekėmis prekiaujančių
prekeivių, fotografavosi su gautais bėgimo numeriais prie maratono plakatų, susitikinėjo su draugais ir
nuoširdžiai džiaugėsi artėjančiu renginiu. Supratau viena: kai tūkstančiai žmonių skleidžia geras emocijas, jos
pasklinda visur ir kaip koks virusas paplinta visame mieste. Užsikrėtę juo jautėmės ir mes labai pakylėti…
Laukė dar viena diena: pasiruošimui ir poilsiui.
Antra diena. Berlynas dieną prieš maratoną
2018.09.15
Man buvo gana keista, bet mūsų bėgikai visai nenorėjo dienos praleisti užkėlę kojas ant lovos – jie ne tik ryte
prasibėgo (tas reikalas vadinasi „lengva treniruotė prieš maratoną“ ir jis vyko senojo oro uosto pakilimo
takais!), stebėjo „breakfast run“ (pusryčių bėgimo rungtis) miesto gatvėmis, bet ir nutarė apžiūrėti starto
vietą prie Brandenburgo vartų bei pasivaikščioti Berlyno centre kartu su kitais keliasdešimt tūkstančių bėgimo
entuziastų…Mes, komandos sirgaliai, tuo tik džiaugėmės!
Nuo apartamentų iki maratono starto vietos nusigauti buvo paprasta: išlipome Friedrichstraße (U6) ir kokias
12 min paėjome pėsčiomis – iki pat Branderburgo vartų metro dar tik tiesiamas. Visos Reichstago,
Branderburgo prieigos buvo suskirtytos zonomis, – matėme, kur galės patekti tik bėgikai, kur yra „artimųjų
laukimo vieta“.
Mes sutarėme tikslią vietą, kur susitiksime, tada apgalvojome „palaikymo“ strategiją: kur galėsime bičiulius
pamatyti, kuriuose kilometruose ir kurioje kelio pusėje jų lauksime, kaip fotografuosime ir kaip perduosime
kažkokių spec. miltelių pripildytą ir paprastam žmogui neįveikiamo skonio gėrimukus. Kadangi mūsų bėgikai
buvo skirtingų pajėgumų ir greičių, jie abu dar ir pajudės skirtingu laiku, tad nėra paprasta viską sklandžiai
sustyguoti. Žinojome tiksliai, kad abu bičiulius pamatysime 9-ame km: šią zoną patogu pasiekti metro ir,
vienam prabėgus, o kito sulaukus po pusantros valandos, vis dar būtų įmanoma nuvykti iki 36-37 km ir ten
pasitikti mūsų skuodiką bei jam perduoti jo buteliuką, o tada jau laukti su skaudančia koja bėgančios
užsispyrusios žemaitės ir vėliau skubėti į sutartą susitikimo vietą…Planas atrodė nepriekaištingas, – rytoj
pamatysime, kaip jį seksis vykdyti. Be tokio plano būtume nepamatę nieko: žmonių gausa – pasakiška, metro,
nors juda greit, bet išlipus ne prie maratono gatvės, – visos pastangos gali nueiti veltui…Ir tektų moti ne
saviems, o svetimiems:) Nėr blogai, bet…
Maratono trasa ėjo svarbiausiomis miesto gatvėmis, kurios buvo uždarytos jau dieną prieš ir niekas dėl to
nebambėjo, – visas miestas gyveno maratono, t.y. didelės šventės, nuotaikomis. 42 km trasa tebuvo vienas
didelis ratas mieste! Ne du, ne trys ratai, o vienas didelis! Man buvo naujiena ir tai, kad čia VISI DALYVIAI
bėgo maratoną:) Ne 10 km, ne 21 km, – 42 km išbandymas laukė kiekvieno, startuojančio iš keletos skirtingų
sektorių ir, žinoma, skirtingu laiku. Pirmieji startuos žmonės su negalia, ratukuose. Tada – maratono lyderiai,
po jų – į maratoną patekę pagal geriausią savo maratono laiką (dviejų paskutinių metų; taip pateko ir mūsų
bičiulis), paskutinieji startuos iš kelių sektorių, leidimą bėgti laimėję loterijoje. Kiek pamenu, šiame maratone
bėgo net 21 lietuvis: mūsiškis V.S. buvo antras geriausias!!! Kiekvienas dalyvis prie sportinių batų turėjo
prisisegti gautą laiko fiksatorių su BMW logo, kas leido tiksliai užfiksuoti kiekvieno bėgančiojo starto-finišo
laiką. Juk prie starto stovėjo keliasdešimt tūkstančių žmonių. Suprantu, kad sunku įsivaizduoti, – ir man buvo
nelengva, kol savo akimis neįsitikinau, kad tai įmanoma!
Šiandien įsiamžinome prie Reichstago (viduje nebuvome, nes internetu negavome bilietų, nors bandėme
užsisakyti, likus savaitei iki kelionės) ir Branderburgo vartų, tada aplankėme Genocido memorialą ir pasukome
pagrindine Rytų Berlyno arterija, „Unter den Linden“ gatve, pro Branderburgo vartus Berlyno Katedros
link…Pakeliui dar sustojome „Volkswagen“ salone, kur su nuostaba veide apžiūrinėjome ateities
automobilius. Aišku, dar buvo kava, pyragėliai ir nealkoholinis alus visai prie A.Merkel biuro. Daugiau apeiti
negalėjome, nes reikėjo tausoti bėgikų jėgas. Gerokai popiet grįžome namo, ruošėme specialų maistą prieš
bėgimą (žinoma, kad tai buvo makaronai su mūsų pačių paruoštu lietuviškų-šiltnaminių pomidorų padažu bei
pačių pagamintu pesto). Jokio alkoholio, tik keli gabaliukai namuose kepto varškės pyrago. Aišku, kad mūsų
bėgikai susiruošė viską, ko reiks rytdienai: geliukai, prie lietuviškų marškinėlių prisegti numeriai, prie sportinių
batelių pritvirtinti laiko fiksatoriai, prisimatuota apranga ir dar kartą įsitikinta, kad viskas patogu (teko
pabėgioti kambario zonoje, bandant, ar diržas su kabančiais geliukais patikimai laikosi, – juoktis balsu
nedrįsau, šypsojausi tyliai). Žodžiu, prisižiūrėjau man visiškai nekasdieniškų vaizdų. Netikėkit, jei jums kas
sakys, kad sportas nieko nekainuoja, o bėgimas – ypač pigus sportas…Aš čia akis išpūtus žiūrėjau ir supratau,
kad investicija į maratoną nėra „tik“ kasdienės bėgimo treniruotės. Rezultatui ne mažiau įtakos turi ir tam tikri
sportiniai batai (jau nepamenu, kokie…), ir kažkokie stebuklingi, jėgos įpučiantys milteliai, ir, suprantu,
šlykštoko skonio geliukai bei jų laikikliai, ir marškinėliai be siūlių (net ir jie nutrina iki kraujo!), besiūliai šortai ir
kompresinės kojinės, kepuraitės-snapeliai (kad ventiliuotųsi pakaušis), ir specialūs, garsieji besvoriai „Oakley“
akiniai. Aš jau nekalbu apie tai, kad kelionė iki Berlyno irgi reikalauja bent pusmetį reguliariai pažingsniuoti iki
ofiso…
Pabuvusi Berlyno maratone, suprantu, kodėl bėgikai, vieną kartą nubėgę maratoną Vilniuje, daugiau čia
dalyvauti nenori. Palyginimui šie du miestai net nepasiduoda: pamenu, kad Vilniaus maratone tik aplink finišą
ir startą yra žmonių, pati gi trasa labai menkai žiūrovų stebima, o maratonininkai, jei jie neatbėgo pirmieji,
lieka ir visai pamiršti, – muzika išjungiama, trasa tvarkoma, o žiūrovų nė su žiburiu neberasi. Tas antras ratas
jau niekam neįdomus. Aš įsivaizduoju, kaip turi jaustis bėgantysis. Berlyne kitaip: šventė ir euforija tęsiasi
ištisus 42 kilometrus, žmonių upės nesenka, sirgaliai ploja, šoka, dainuoja, dalina vandenį, skatina, palaiko
kaip tik fantazija leidžia. Įsivaizduokite, ką reiškia nuvargusiam bėgikui pamatyti kartoninį plakatą su užrašu
„Power Button“: laikantysis plakatą su triukšminga kompanija skatina maratonininkus paspausti tą
„stebuklingą“ mygtuką ir pasikrauti energijos! Nuotaika, kuria užsikrečia nuvargėlis, jį vėl pakelia bent keliems
laukiantiems metrams! Ką jau kalbėti apie plakatus 37-ame km. Vienas tokių skambėjo taip: „John, You still
look sexy!“ (nors, esu tikra, jis nei taip jaučiasi, nei taip atrodo), kitame buvo parašyta: „Meghan, do it for
donuts!“ (man irgi padėtų toks užrašas, jei spurgytės būtų iš „Nikola“ kavinės, esančios greitkelyje Vilnius-
Klaipėda)…Visoje maratono trasoje buvo vandens ir bananų punktai, skambėjo muzika – nuo „gyvo“
saksofono iki būgnų trenksmo ar Lotynų Amerikos ritmų. Palaikydami bėgikus, šoko net zumbos šokėjai.
Kadangi oras buvo šiltas, ant bėgikų galvų tam tikrose zonose buvo purškiamas vanduo.
Atrodo, užbėgu įvykiams už akių, – tiek daug emocijų ir jos nei galvoje, nei dienose nebetelpa.
***
Aplankyti objektai Berlyne šiandien: trumpai
BRADENBURGO VARTAI
Brandenburgo vartai (vok. Brandenburger Tor) – tai senieji Berlyno miesto vartai, įsikūrę Paryžiaus aikštės
pašonėje. Po 1989 m. įvykusio istorinio Berlyno sienos griovimo tapo ne tik miesto, bet ir visos Vokietijos
susivienijimo simboliu. Įspūdingą klasicistinio stiliaus architektūrinį statinį dailina bareljefai su vaizdais iš
graikų mitologijos. Pačiame Bradenburgo vartų viršuje įtaisyta didinga kvadriga – keturių arklių tempiamas
karo vežimas (Pariser Platz 5, 10117, Berlynas, Vokietija).
REICHSTAGO KUPOLAS
Lankantis Berlyne praleisti Vokietijos parlamento rūmus dar vadinamus Reichtag dome nevalia. Jo viduje
pamatysite dirbančius deputatus bei grožėsitės įspūdinga Berlyno miesto stogų panorama. Norint pasidairyti į
miestą iš viršaus nemokamai – privaloma išankstinė registracija internetu (Platz der Republik 1, 11011
Berlynas, Vokietija). Darbo laikas: 08:00 – 00:00. Žmonės įleidžiami kas 15 minučių. Registracija čia.
BERLYNO KATEDRA
Tai įspūdinga neobarokinio stiliaus katedra (vok. Berliner dom) bei pati didžiausia protestantų bažnyčia visoje
Vokietijoje (įėjimas yra mokamas). Visai šalia garsiosios katedros yra milžiniškas sodas
pavadinimu Lustgarten – tai ne tik dažna susitikimų, bet ir poilsio, trumpų pasivaikščiojimų vieta (Am
Lustgarten, Berlynas, Vokietija).
PAMINKLAS HOLOKAUSTO AUKOMS
Įspūdingas 2711 įvairaus aukščio granito luitų labirintas – tai memorialas 6 mln. nužudytų žydų atminti. Tai ne
šiaip skulptūra, prie kurios reiktų nusilenkti ar padėti gėlių. Tai ir ne ta vieta, kur norėtųsi fotografuotis ar
daryti asmenukes. Atmosfera šioje vietoje ypatinga: norisi pabūti ramiai. Čia rasite daugiau informacijos.
Trečia diena. Berlynas maratono dieną
2018.09.16
Gilus miegas mums visiems keturiems šiąnakt nebuvo lemtas: visą naktį snūduriavome budėjimo režimu. Ir
sirgaliai, ir bėgikai instinktyviai nerimo. Kažin, kodėl?:) Prabudome labai anksti – gerokai prieš septynias.
Bėgikai pasipuošė, susikrovė savo kuprines ir gaminosi kiekvienas asmeninius pusryčius, – čia jau šiukštu
nereikia kištis, dar kaltas gali likti, jei bėgant, tarkim, pilvą susuks dėl mūsų, neišmanėlių, paruoštų pusryčių.
Abiems mūsiškiams tai nebuvo nei pirmas, nei antras, gal net ir ne trečias maratonas (tiksliai nepasakysiu),
todėl jie puikiai žinojo, koks maistas tinkamas: kam avižų košė su razinomis, kam vokiškas kumpelis…Kažkokių
magiškų ritualų sėkmei prišaukti nepastebėjau, – tik visiškai normalus susikaupimas ir kažkoks mažiukas,
kirbantis, startinis jauduliukas, persidavęs ir mums, komandos nariams. Ore tvyrojo pakili šventės nuotaika.
Ta diena, ta diena (tarti greitai ir vaikiškai džiugiai):) Virpa širdelė ir dabar tai rašant, nors nuo to įvykio jau
praėjo daugiau kaip savaitė.
Išėjome anksti, metro traukinyje kartu su mumis jau buvo būrys bėgikų ir kiekvienoje stotelėje jų tik sparčiai
dauginosi. Aukšti, žemi, liekni, pilvoti, jauni, seni, geltoni, balti, juodi, rudi, akiniuoti, ilgaplaukiai,
trumpaplaukiai, garbanoti, – žodžiu, visokie visokiausi pasaulio žmonės, vienijami didelio džiaugsmo:
treniruotės jau praeity, vargas irgi praeity, dabar jie sulaukė to, dėl ko kasdien, net ir nemaloniausiu oru, net
ir labai tingėdami, kildavo nuo sofkučių ir bėgiodavo, – jiems visiems atėjo didelės šventės diena.
Suprantama, kad tarp bėgikų buvo ir tokių, kurie atvyko su savo asmeninių rekordų tikslais (jų veiduose buvo
matyti susikaupimas), bet didžioji dauguma prie Brandenburgo vartų vyko tiesiog mėgautis bėgimu, pajusti
starto jaudulį kartu su bendraminčių minia, džiaugtis palaikymu ir bent kartą gyvenime pabūti didžiojo
pasaulio maratono epicentre. Kažkurią akimirką net ir aš buvau užsimaniusi pradėti bėgioti, – dėl visų tų
dalykų, kurie pakelia virš kasdienybės ir leidžia patirti, ką reiškia padaryti tai, kas yra už žmogaus, ne
profesionalaus sportininko, galimybių ribų…Tuo metu dar nežinojau, bet jie visi juk bėgo nuo tos pačios starto
linijos, kaip ir pasaulio rekordą šiame maratone pagerinęs E. Kipchonge iš Kenijos (panašu, kad pamačiusi,
kaip jis skrenda virš asfalto, daugiau niekada nepamiršiu tos sudėtingos pavardės).
Su bičiuliais išsiskyrėme prie patikros vartų ir nupėdinome prie Branderburgo vartų, kur buvo parengta
sirgalių zona: po rimtos kuprinių patikros, nutarėme nusifotografuoti prie milžiniškos mėlynos sienos su visų
maratono dalyvių vardais ir pavardėmis, – susiradusios saviškius, džiaugiamės kaip vaikai. Žiūrovai taip anksti
nesirinko, – prieš 9:00 buvo vos keli ankstyvi paukščiai. Svarstėme, ar likti starto zonoje ir išlydėti pirmuosius
iš čia, o gal vis tik lėkti į 9 km vietą nieko nelaukiant. Nutarusios, kad starte mes mažai ką matysime,
nuskubėjome Potsdamo aikštės link, kur sėdome į metro. Atrodė, kad tik mudvi ėjome į priešingą pusę, nei
milžiniška marga žmonių jūra, judanti maratono starto link…Visi tokie entuziastingi, linksmi, džiugūs, – tikrai
atrodė, kaip laimėję loterijoje:) Berlyne net oras prisitaikė ir nepagadino reikalo: ryte buvo 14 laipsnių
šilumos, maloniai glostė pirmi saulės spinduliai, buvo gaivu ir malonu – iki 22-25 laipsnių užkaito tik vidudienį.
Suprantama, kad pirmiesiems, dar neįdienojus, bėgti buvo lengviau.
Neįsivaiduojamas malonumas vaikščioti didmiesčio gatvėmis, kuriomis nejudėjo nei viena transporto
priemonė! Priartėjus prie Potsdamo aikštės atrodė, kad miestą ištiko katastrofa, – prasilenkdavome jau tik su
vos vienu kitu, išlindusiu iš metro…
Tiesa, viena akimi aš stebėjau Berlyną ir kaip smalsi turistė: Potsdamo aikštė įspūdinga tuo, kad čia esantys
dangoraižiai ir šiuolaikiški stikliniai pastatai yra pastatyti visai neseniai – po Berlyno sienos griuvimo. Siena ėjo
per patį Potsdamo aikštės vidurį ir į ją buvo neįmanoma patekti. Tuo metu visa aikštė buvo – po karo likusi
tuščia dykynė. Mano bičiulis, keliavęs Berlyne 1994 m. pasakojo dar matęs tą dykynę, nors jau tada buvo
prasidėjusios statybos. Jam dar labiau sunku patikėti, ką įmanoma padaryti ne griaunant, o kuriant. Beje, jei
būsite aikštėje, užsukite į Sony centro kiemą, – nustebins!
9-ame km įsikūrėme, kad būtume gerai matomos, – neužilgo pasirodė pirmieji sportininkai, žmonės su
negalia. Net negalite įsivaizduoti, kaip jie buvo palaikomi – žiūrovai šaukė, trepsėjo, plojo! Kokia valia, koks
užsispyrimas, – šiais žmonėmis neįmanoma nesižavėti!
Maratono lyderiai startavo 9:15: žinant, kokiu greičiu jie skuodžia, supratome, kad vos keletas minučių ir mes
juo išvysime! Net ir iš toli matėsi, kad KAŽKAS vyksta. Pirmiausia, pasipylė gausus dviratininkų būrys vienodais
marškinėliais, – toks jausmas, kad jie važiavo tam, kad ištuštintų visą gatvę, kad žmonės trauktųsi ir
nesugalvotų pereidinėti gatvę. Tada pasirodė naujutėlaitis maratono rėmėjų – BMW – automobilis. Po jo sekė
spaudos automobilis ir dar vienas, dideliame ekrane ant stogo bėgikams rodantis laiką. Ne visiems bėgikams,
o lyderiams…Pirmiausia, pamačiau tris lengvai ir greitai skuodžiančius juodaodžius, visus vienodais ryškiais
dryžuotais marškinėliais, – vėliau sužinojau, kad tai vadinamieji „pacers“ (mano bėgikai juokauja, kad tai
„zuikiai“): jie lydi lyderį, ko gero, palaikydami tempą ir saugodami jį nuo galimų trukdymų siekti rezultato. Čia
tokia mano nuomonė. Kaip vėliau sužinojau, šįkart tuo lyderiu buvo Eliad Kipchonge, bėgęs žingsniu iš paskos.
Kaip žmonės bėga…- tai reikia pamatyti. Papasakoti neįmanoma. Berlyno maratoną Kipchonge baigė su nauju
pasaulio rekordu – 2:01:39. Protu nesuvokiamas rezultatas!
Mums pasisekė, kad „pacerių“ apsuptyje matėme ir bėgančią moterį, vėliau tapusią nugalėtoja, – Gladys
Cherono (nugalėtojos laikas: 2:18:11).
Po pagrindinių lyderių nedidelėmis grupėmis bėgo kiti greitai skuodžiantys, – kai pamatėme, kad pasirodė
bėgikai iš C sektoriaus, žiūrėjome akis išpūtusios, kol pastebėjome saviškį, – spėjome perduoti buteliuką ir
išgirdome, kad jis jaučiasi puikiai! Žmogus turėjo savo tikslą, nedrįsom daugiau trukdyti, o ir lėkė jis taip, kad
vos ne vos spėjome nugaros nuotrauką padaryt:)
Tada jau galėjome atsipūsti, – nukeliavome į šalia gatvės esančią kavinukę, užsisakusios kavos ir šviežių
kepinių, ramiai pro langą stebėjome bėgančiųjų srautą: tarp jų bėgo ir dalis keistuolių – su pliušiniais
ananasais ant galvos, su Elvio Preslio baltuoju kostiumu, su gaisrininko uniforma, su Vokietijos ir Europos
Sąjungos vėliavomis abiejose rankose, su afrikietišku sijonu, net su didžiuliu Reichstagu iš paralono ant
galvos! Matėme ir labai pavargusius jau 9-ame km, – sunku buvo patikėti, kad jie įveiks visą trasą. Kai kurie
bėgo lengvai ir linksmai.
Neįsivaizduojate, kokį džiaugsmą patyrėme, pamačiusios bėgančią bičiulę, – su ja jau galėjome parisnoti ir
šalia, bent trumpai:) Nuotaika mūsų užsispyrusios bėgikės buvo pakili, – tikėjome, kad jai pavyks! Išsiskyrusios
lėkėme į metro, turėjome spėti į tą 37 km ir perduoti antrą buteliuką mūsų komandos lyderiui:) Emocijos
tame kilometre liejosi laisvai – žiūrovų čia buvo kur kas daugiau, o palaikymo decibelų išvis neįmanoma
suskaičiuoti! Bėgikai atrodė kur kas labiau pavargę, dalis jau žingsniavo rankomis perkėlinėdami kojas, kiti
šlubavo, bet vis tiek perkreiptais veidais yrėsi į priekį…Savo bėgiko čia nebesutikome, – supratome, kad
pavėlavome kokią minutę…Vėl metro ir vėl bėgte prie Branderburgo vartų, kur jau turėjome sutartoje vietoje
apkabinti medalininką. Taip ir įvyko! Neatrodė jis labai nusikamavęs, nors rezultatas buvo tiesiog fantastiškas
– 2:50:08! Medalis, vidinė euforija ir pirmi nealkoholinio alaus gurkšniai vos kirtus finišo liniją atgaivino
akimirksniu. Jau kartu su bėgiku nukeliavome iki 41 km laukti savo bičiulės, – žinojome, kad dar turime laiko,
todėl įsispraudėmė vienoje lauko kavinėje prie pat trasos. Sirgalių tūkstančiai, pirmieji šimtai medalininkų jau
irgi matėsi minioje, aplink trasą nugulę palaikytojai klykavo ir džiaugėsi ne mažiau, nei bėgikai, kurie jau matė
Branderburgo vartus, o tai jiems reiškė kančių pabaigą (ne visi kankinosi, bet tikrai didelė dauguma) ir
džiaugsmo pradžią…Mes maratono programėlėje sekėme savo bėgikę, – matėme, kad mažas žmogeliukas
juda nuo 20 km iki 21, 22,23, 24,25… – kažkas tikrai vargo, kol mes gurkšnojome šaltą alutį…Abi su A.S.
apsiverkėme apkabinusios pro šalį bėgančią I.J.!!! Toks pliūpsnis jausmų: ji tai padarė! Nors atrodė, kad
šiemet tikrai nepavyks, – juk dar vasaros pradžioje dėl kojos skausmų ji ir 400 metrų nenubėgdavo! Bet
pamažu, pamažu, su pavydėtinu užsispyrimu tikslas įgyvendintas! Vėl nuskuodėme iki susitikimo vietos, – ten
laukėme mūsų bėgikės. Fotografavomės, klausinėjome, džiaugiamės…Kaip visi tie tūkstančiai aplink, –
Berlynas tą dieną buvo pats džiugiausias pasaulio miestas. Čia jis galėjo pasimatuoti laimės indeksą ir gerokai
jį pasigerinti:) Bent trumpam:)
Parkeliavome namo: gaminome fantastišką vakarienę pavargusiems bėgikams, pildėme kiekvieną jų norą ir
dar ilgai vakarojome…Ech, nuostabių nuostabiausia diena, – kaip norėčiau, kad kada nors visi, čia mane
skaitantys, tai patirtumėte…
Ketvirta diena. Berlynas po maratono
2018.09.17
Rytą ilgai pusryčiavome ir trumpai pakavomės daiktus: mūsų kompanija skilo. Viena dalis ruošėsi skrydžiui
namo, o mudvi su I.J. nuo 11:00 turėjome užsakytą ekskursiją po miestą su čia jau 6 metai gyvenančia
rašytoja Lina Ever (jos paslaugas buvome užsisakę dar Lietuvoje, remdamiesi draugų rekomendacijomis ir
parašydami tiesioginę žinutę Facebook’e). Buvo didelė nuostaba, kad mano bičiulė išvis sutiko su tokiu
pasivaikščiojimu po maratoninio krūvio kojoms. Ji gana stabiliai judėjo, nors miestas buvo pilnas šlubčiojančių
žmonių su ryškiais maratono marškinėliais, o kai kurie ir su medaliais ant kaklų. Įsivaizduokite, kokie jie visi
buvo sąmokslininkai ir kaip juos visus iš bendros masės išskyrė tie įveikti kilometrai vakar…Mums,
paprastiesiems, jokių šansų nebuvo įsisprausti į tų sąmokslininkų gretas:)
Su Lina Ever susitikome prie TV bokšto, esančio Alexander Platz, ko gero, vienintelio Europoje TV bokšto
esančio miesto centre. Jokios bokšto istorijos neišgirdome, gal ją būtume ir pamiršusios, – tiesiog pabuvome
užvertusios galvas. Rimti keliautojai rašo, kad kilti į jį neverta dėl neprotingos kainos. Visai šalia yra Park Inn
viešbutis, kur pakilti ir pažiūrėti Berlyną galima už simbolinę kainą, – mes to nedarėme, bet Jūs tikrai galite, jei
turėsite daugiau laiko. Viešbučio reklama gerai matoma.
Prie TV bokšto yra Neptunbrunnen fontanas pastatytas 1891 m. Jo centre yra romėnų dievas Neptūnas, o
aplink jį – 4 Prūsijos upių skulptūros: Elbė (moteris laikanti vaisius), Reinas (žuvų tinklas ir vynuogės), Vistula
(mediniai blokai – miškų simbolis) ir Oderis (antys ir gyvūnų odos). Fontanas buvo perstatytas į dabartinę
vietą 1951 m.
Nuo Alexander Platz pro Raudonąją rotušę (Rotes Rathaus) ir šv. Marijos bažnyčią (St.Marienkirche), kuri yra
seniausia išlikusi Berlyne, sukome iki didelės statybų aikštelės (kitoje gatvės pusėje, nei Berlyno katedra), –
vokiečiai atstatinėja Vokietijos valdovų Hohenzollernų pilį, kuri buvo sugriauta per II-ąjį pasaulinį karą. Po
karo jos vietoje buvo pastatyti socialistinės Rytų Vokietijos (VDR) parlamento rūmai. Vokietijai susijungus, šie
parlamento rūmai buvo nugriauti, nes paaiškėjo, kad juos statant buvo naudojama daug nuodingojo asbesto.
O ir laikai pasikeitė. Kurį laiką čia buvo tiesiog pieva. Galiausia buvo ryžtasi atstatyti karališkąją pilį. Turtinga
šalis tai gali, juolab, kad ir istorinės medžiagos netrūksta. Prie pilies statybų, palei gatvę, yra kubas (Humboldt
Box), kur galima užeiti (nemokama) ir pamatyti visą pilies istoriją, o užlipus į viršutinį kubo aukštą iš kavinukės
pasigrožėti miesto vaizdais.
Kartu su Lina Ever nukeliavome iki Operos ir baleto teatro pastato, tada užsukome į šalia esantį Humboldto
Universitetą, – Lina užvedė mums į biblioteką, kur tebėra senųjų laikų vitražas: vos atidarius duris į mus
pažvelgė Leninas, Marksas ir Engelsas. Universiteto aikštės centre yra toks stiklinis langas, pažvelgę vidun,
pamatysite tuščias knygų lentynas, – tai dar vienas originalus monumentas Hitlerio įsakymu sudegintoms
universiteto knygoms atminti.
Toliau Lina vedė mus į Berlyno muziejų salą, – į ją galite patekti pro Berlyno katedrą. Tai 5 muziejų
kompleksas, kuris 1999 m. buvo įtrauktas į UNESCO sąrašą. Muziejus galima aplankyti su vienu bilietu. Per
metus Muziejų sala sutraukia daugiau nei 1 mln. lankytojų. Mudvi su I.J. nutarėme, kad į muziejus atvyksime
žiemą, kai po miestą vaikščioti nesinorės.
Didžiausią nuostabą patyrėme, kai Lina Ever mus nuvedė iki naujai atstatomų senujų Berlyno rajonų: tai
kiemeliais sujungti pakankamai aukštų pastatų kompleksai. Arčiausiai gatvės buvo turtingiausiųjų namai, itin
puošnūs ir reprezentatyvūs, o einant į tolimesnius kiemelius puošnumo buvo mažiau, ten veikdavo mažos
kvartalo parduotuvėlės. Man nuo grožio atėmė kvapą, – Lina sako, kad dabar čia esančias išskirtinių prekių
mažas parduotuvėles palaiko miesto savivalybė, padėdama jiems išsilaikyti. Man regis, turistų čia tiek, kad
joms visai negresia bankrotas.
Šalia tokių ypatingo grožio kiemelių yra visai kitokie, – mažų galerijų ir kavinukių erdvės gausiai išmargintos
grafičiais. Tiek spalvų, tiek lempučių, tiek kvapų…Visai kitoks Berlynas. Tada Linos vedamos radome nuo karo
vis dar apgriuvusį pastatą, kuriame kadaise, o ir dabar veikia garsi šokių aikštelė Clärchens Ballhaus, –
interjeras čia išlikęs toks, kaip kadaise (duris ji atvėrė 1913 m.). Šioje vietoje pasijutau kaip filmavimo
aikštelėje, – panašų įspūdį esu patyrusi keliaudama Teksase ir užsukusi į miestą-muziejų Gruene, kur irgi buvo
gigantiška šokių aikštelė – kitas pasaulio kraštas, o likimas panašus. Senųjų „Clarchens Ballhaus“ foto galite
rasti čia.
Toje pačioje gatvėje yra daug meno galerijų, kai kurias galima lankyti nemokamai, viena tokių yra buvusioje
žydų mergaičių gimnazijoje.
Po šių vietų šokome į metro ir išlipome prie Berlyno sienos memorialo, – čia nuotaika buvo visai kitokia.
Būtinai ten nuvykite, nors vieta ir nėra centre. Tik pabuvus galima geriau suprasti, ką vis tik teko išgyventi
suskaldytam miestui ir išskirtiems berlyniečiams. Su Lina mes čia išsiskyrėme, – ji rekomendavo ten užeiti,
gaila, kad neinformavo, jog muziejus pirmadieniais uždarytas. Tad tik nuo viršutinės terasos galėjome
apžvelgti išsaugotą Berlyno sienos atkarpą su visomis apsaugos zonomis bei susprogdintos bažnyčios vieta.
Pasivaikščiojimas po Berlyną su Lina Ever užtruko apie 3-3,5 h. Dėkingi už parodytas įdomias Berlyno vietas
(kai kurių tikrai nebūtume pačios radusios per tokį trumpą laiką Berlyne), bet, žinoma, yra dar kur patobulėti.
To nuoširdžiai ir linkime Linai, kuriai netrūksta drąsos imtis miesto gido paslaugų.
Mums dar labai norėjosi pamatyti Centrinę geležinkelio stotį (Hauptbahnhof; nuo Berlyno sienos memorialo –
10 tramvajus, stotelė tokiu pat pavadinimu) – tą įspūdingą stiklinį pastatą, kuriame traukiniai važinėja
skirtinguose aukštuose, o žmonių bruzda kaip ir priklauso didmiesčiui. Iš tos stoties mes sėdome į S-bahn’ą ir
nulėkėme iki dar vienos vietos: garsiosios Kaizerio Wilhelmo bažnyčios su numuštu stogu Kurfurstendamm
gatvės pradžioje (Kaiser Wilhelm Memorial Church). Visai šalia ant laiptų Breitscheidplatz aikštėje vis dar
išdėliotos neseniai per Kalėdinę mugę vykusio teroro akto aukų nuotraukos, vis dar dega žvakutės ir nevysta
gėlės. Liūdna čia.
Šalia Kaizerio Vilhelmo bažnyčios yra naujoji bažnyčia: toks keistos formos pastatas su vitražais. Užeikite
vidun, – įdomus sprendimas. Mums ten besant vakare turėjo vykti koncertas, – įdomu būtų sudalyvauti,
bet…kitąkart.
Kurfurstendamm gatvė buvo Vakarų Berlyno centrinė arterija: ir dabar čia gausybė parduotuvių, veikia ir
senasis „Vakarų univermagas“. Jei Jūsų tikslas apsipirkti, – galite pasivaikščioti ilgiau, mes gi čia neužtrukome.
Tiesa, jei planuojate Berlyne važinėtis miesto transportu, gerai pasiskaičiuokite, – metro yra automatai, kur
galima įsigyti dienos bilietą už 7 eur (vienkartinis kainuoja 2.8 eur) – su tokiu dienos bilietu galite važinėti bet
kokiu miesto transportu visą dieną: ir tramvajais, ir metro, ir autobusais, ir S-Bahn’ais (tokiais traukiniais,
kurie kartais vyksta po žeme, kartais virš žemės).
Mes po visų dienos klajonių sėdome į autobusą Nr. 200 (tiek šis, tiek Nr. 100), kuris važiuoja tokiu pat
maršrutu, kaip ir garsieji bei brangieji dviaukščiai turistų pamėgti autobusai, – pasinaudokite proga dar kartą
pamatyti garsiąsias Berlyno vietas.
Šiandien mūsų diena baiginėjasi, – sėdam į automobilį ir judam už Berlyno: išsinuomavome: Hotel Mati im
Landhaus Falkensee (120 Seegefelder Straße, Falkenzė, 14612, Vokietija, 60 eur dviems/naktis, be pusr.).
Tikrai keistoje vietoje, tikrai pigiai, bet viskas dėl to, kad rytą ketinome pradėti moteriškais apsipirkimais
„Berlin Designer Outlet“, kuris buvo visai šalia šio keisto viešbutuko. Jame žmonių nebuvo: gavome švarią
patalynę, karštą vandenį, – ko dar reikia:)
***
LIKO NEPAMATYTA BERLYNE: Jums, tikiu, pravers ši informacija.
VOKIEČIŲ KATEDRA
Vokiečių katedra (Deutscher Dom) dažnai maišoma su Berlyno katedra: Deucher Dom Gendarmenmarkt
aikštėje kartu su Prancūzų Katedra ir Koncertų rūmais sudaro labai gražų trejetuką. Visi statiniai išsidėstę
aplink aikštę ir tikrai ją padaro puošesnę (Gendarmenmarkt 1-2, Berlin).
ŠARLOTENBURGO RŪMAI
Šie rūmai yra įsikūrę kiek atokiau nuo Berlyno centro, – aplankyti juos verta. Šie rūmai labiausiai išsiskiria savo
prabanga ir elegancija. Viduje išlaikyta rokoko stiliaus dvasia. Rūmuose taip pat įsikūręs ir senovės istorijos
muziejus.
BERLYNO SIENA – RYTŲ GALERIJA
Berlyno siena arba bent jau tai, kas iš jos liko, geriausiai matosi Rytų Galerijoje (East Side Gallery). Ji driekiasi
1,3 km Šprė upės pakrantėje bei yra viena didžiausių galerijų pasaulyje po atviru dangumi. Sienos piešinius
tapė 120 menininkų iš 21 pasaulio šalių (Muehlenstrasse 1, 14059 Berlynas, Vokietija).
PERGALĖS KOLONA (matyta ne kartą, bet šalia nebuvome)
Ši pergalės kolona stovi pagrindinėje Tiergarten parko (vienas gražiausių miesto parkų) aikštėje. Ji buvo
atidengta 1873 m. ir yra vienas žymiausių monumentų Berlyne. Jos aukštis siekia net 67 metrus, o pačioje
viršūnėje stovi kiek daugiau nei 8 metrų auksinė romėnų pergalės deivės statula, primenanti Prūsijos pergales
prieš Daniją, Austriją bei Prancūziją. Ši vieta traukia lankytojus dėl galimybės pamatyti Berlyno miestą iš
viršaus: tereikia palipti 270 laiptelius aukštyn (Grossen Stern, 10557 Berlynas, Vokietija).
NIKOLAIVIERTEL
Eidami Unter den Linden gatve dešinėje galima pamatyti seniausią Berlyno vietą – Mykolojaus kvartalą
(Nikolaiviertel). Čia prasidėjo Berlynas. Per dabartines pilies statybas sunku iki jo nusigauti, bet verta
pamėginti. Labai nedidelis kvartaliukas su bažnytėle. Gal ir nieko ypatingo, bet kaip seniausioje Berlyno
vietoje verta „užsiregistruoti“. Čia toks savotiškas Berlyno senamiestis.
TOPOGRAPHIE DES TERRORS
Šioje vietoje stovėjo hitlerinės Vokietijos saugumo būstinė – Gestapas, SS. Karo metais buvo subombarduota,
bet dabar čia yra naujas pastatas, kurio viduje – nemokama ekspozicija su išsamiai nuotraukomis parodyta
nacizmo istorija: atėjimas į valdžią, teroras, karas, žlugimas.
Šalia šio pastato Niederkirchen gatvėje – viena iš labai retų vietų Berlyne, kur palikta autentiška Berlyno
sienos atkarpa. Toliau einame šia gatve iki Friedrichstrass. Gatvių sankirtoje – kitas žymus Berlyno sienos
objektas:
ČARLIO KONTROLĖS PUNKTAS
Kai Šaltojo karo metais Berlynas buvo padalintas į dvi dalis, Čarlio kontrolės punktas buvo naudojamas kaip
vienintelis perėjimo punktas tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Juo galėjo naudotis tik aukšto rango pareigūnai bei
užsieniečiai. Gretimoje Zimmerstraße gatvėje yra įrengti stendai, kurie informuoja lankytojus apie skaudžius
Čarlio kontrolės punkto gyvavimo laikus.
Dabar ši vieta yra viena labiausiai lankomų atrakcijų Berlyne, todėl čia galima ne tik gauti simbolinį antspaudą
į savo pasą, kad buvote tokioje svarbioje vietoje, bet ir nusifotografuoti su rusiškomis kareiviškomis
uniformomis dėvinčiais aktoriais bei nusipirkti suvenyrų (Friedrichstraße 43-45, 10117 Berlynas, Vokietija).
BERLYNO SIENOS MUZIEJUS (Mauermuseum)
Prie Charlie kontrolės punkto yra garsiausias ir seniausias muziejus, nes jis buvo Vakarų Berlyne (Rytuose
nebūtų buvę leista jo įkurti). Muziejus buvo įkurtas iš karto po sienos pastatymo – 1962 m. Jame surinkta
daug daiktų ir priemonių, kuriomis žmonės bandė įveikti sieną ir pabėgti į Vakarus.
WILHELMSTRASSE
Kas domisi Hitlerio laikų Vokietijos istorija, tai privalomas pamatyti objektas. Wilhelmstrassėje buvo visos
pagrindinės tiek imperinės kaizerinės Vokietijos, tiek ir nacistinės Vokietijos valdžios institucijos – ministerijos,
Reichskanceliarija, naujoji Reichskanceliarija , Prezidentūra, ambasados . Čia bunkeryje po Reichskanceliarija
savo gyvenimą baigė Hitleris.
Šios gatvės vokiečiai – dėl savo pokarinio savigraužos sindromo – labai nereklamuoja ir turistų neveda, todėl ji
nėra labai žinoma.
Per karą beveik visi pastatai buvo sugriauti arba apgriauti, nes, suprantama, sovietai stengėsi kuo labiau
subombarduoti nacių valdžios kvartalą. Likusius griuvėsius dar buvo galima atstatyti, bet sovietai, norėdami
ištrinti istoriją, viską nušlavė (čia buvo Rytų Berlynas). Ir, pavyzdžiui, vietoje Reichskanceliarijos pastatė
daugiabučius gyvenamuosius namus!
Todėl nieko nežinant, Wilhelmstrassę galima praeiti kaip paprasčiausią gatvę, nieko nepastebint. Tačiau
tvarkingieji vokiečiai prie kiekvieno buvusio garsaus valdžios pastato pastatė informacijos lentas su
nuotraukomis, kas čia buvo ir pateikė trumpą tų pastatų istorija. Žiūrėkit atidžiai, jos yra abiejose
Wilhelmstrassės pusėse.
Patariu atkreipti dėmesį į dabartinės Vokietijos finansų ministerijos (Finanzamt) pastatą. Jis bus kairėje. Tai
milžiniškas pastatas, vienintelė hitlerinė ministerija, išlikusi iš tų laikų. Berods, tai buvo oro susisiekimo
ministerija. Pamatysite, koks monumentalizmas, kokią Reicho didybę pastatas įkūnijo.
PREZIDENTŪRA (Bellevue)
Tiesiog gražus pastatas su išpuoselėtais želdinais. Arti neprieisite, nes tvora. Panašiai, kaip Baltieji rūmai
Vašingtone. Bet per ją viskas puikiai matosi.
AŠARŲ RŪMAI (Tränenpalast) – prie metro stoties „Friedrichstrasse“
Tai labai garsus Berlyno sienos kirtimo punktas. Pastate viskas palikta originaliai: galima puikiai įsivaizduoti,
kaip vykdavo žmonių patikra. Visos metro linijos tarp Rytų ir Vakarų Berlyno buvo nukirstos. Čia buvo palikta
vienintelė prieiga. Ašarų rūmai todėl, kad čia buvo tragiškos ir skaudžios išsiskiriančių giminaičių, artimųjų,
draugų atsisveikinimo scenos.
Dalis viršuje pateiktos informacijos buvo surašyta bičiulio Rolando, kuris yra istorikas ir tikras Berlyno
gerbėjas. Labai ačiū! Teks aplankyti kitąkart.
Penkta diena. Berlynas-Potsdamas
2018.09.18
„Hotel Mati…“ palikome prieš 10:00 – iki „Berlin Designer Outlet“ (Alter Spandauer Weg 1, 14641
Wustermark, Vokietija) važiavome vos kelias minutes. Apsipirkimas buvo malonus, – patekome į subtiliai
įrengtą žinomų prekinių vardų parduotuvių miestelį su poilsio zonomis, fontanėliais, skulptūromis,
kavinukėmis. Į laikrodį nežiūrėjome, nebuvo ir kas nuolat bambėtų, tad tiesiog džiaugėmės procesu.
Išvykdamos į Potsdamą, pasižiūrėjome, ką ten galima pamatyti, – žinoma, kad sukome iškart į garsiuosius
Sansusi (Sanssouci) rūmus (Maulbeerallee, 14469, Potsdamas), nors įvažiavusios į miestą, supratome, kad
Potsdame reiktų praleisti kur kas daugiau laiko, – čia rūmų ir parkų tiek, Unesco paveldo tiek, kad sunkiai
rastume antrą tokį miestą, ko gero, ir visoje Europoje.
Kaip rašo greitai.lt, Brandenburgo žemės sostinė Potsdamas – tai Prūsijos karalių ir didikų numylėtasis
miestas, kuriame šie leido valią savo fantazijai įgyvendindami ne vieną ambicingą architektūros projektą. To
palikimas šiandieną – tai 500 ha apimantys parkai ir 150 pastatų.
Kadaise Potsdamas buvo vienas prašmatniausių Europos miestų. Miesto spindesį įvertino ir žymūs ano meto
Europos menininkai, kaip antai Volteras, kuris Potsdame sėmėsi įkvėpimo savo kūriniams.
Sansusi rūmų ir parko ansamblis turi baroko, rokoko ir klasicizmo bruožų. Ansamblį sudaro: Sansusi rūmai,
parkas su fontanu, Paveikslų galerija, Naujieji rūmai, Komenso rūmai, Belvederis, Oranžerija. Greta Sansusi
parko yra peizažinis Šarlotenhofo parkas su klasicistiniais Šarlotenhofo rūmais ir Romėniškomis pirtimis.
Vadinamajame Naujajame sode yra Marmuriniai rūmai ir Cecilienhofo rūmai.
Sansusi (versti galima „be rūpesčių“) istorija tikrai pasakiška: ši vieta gavo begalinį Prūsijos karaliaus Frydricho
Didžiojo (Frydrichas II) dėmesį ir beatodairišką meilę. Nepatingėkite perskaityti šią trumpą, bet ypatingą
didžio žmogaus, mylėjusio meną, muziką, ramybės ieškojusio gamtoje, mokiusio tautą auginti bulves
ir…sveikai gyventi, biografiją. Su audio gidu vaikščiodamos po Sansusi rūmus, negalėjome atsižavėti kai kuriais
jo ilgo gyvenimo faktais (karalius mirė būdamas 74 metų tose pačiose Sansusi rūmus, kur jis visuomet jautėsi
geriausia).
Frydrichas II, kilęs iš Hohenzollernų dinastijos, buvo vyriausias išgyvenęs sūnus iš karaliaus Frydricho Vilhelmo
I ir Sofijos Dorotėjos Hanoverietės santuokos. Turėjo septynias seseris ir keturis brolius, iš kurių vienas mirė
kūdikystėje.
Dar vaikystėje pradėjo muzikuoti, – Sansusi pilyje viename iš kambarių buvo karaliaus pianinas; jis pats parašė
per 120 sonetų, keturias simfonijas, operų arijų, pasaulietinių kantatų, tris karinius maršus ir kitų
kūrinių. Frydricho II ir militaristiškojo jo tėvo santykiai buvo komplikuoti. 1730 m., prieštaraudamas tėvo
nuostatoms, Frydrichas II su draugu leitenantu Hansu Hermannu von Katte pabėgo į Prancūziją. Jie buvo
pagauti ir teisti kaip dezertyravę Prūsijos armijos karininkai: Frydrichas II turėjo stebėti savo draugo
egzekuciją, o pats buvo įkalintas. Po kelerių metų tėvas atleido, sūnui irgi teko nusileisti: 1733 m. jis buvo
priverstas vesti Braunšveigo-Volfenbiutelio hercogaitę Elžbietą Kristiną. Sakoma, kad karaliui labiau patiko
vyriškosios lyties atstovai, – jokio susidomėjimo savo žmona Frydrichas nerodė ir gyveno su ja atskirose pilyse
(žmona gyveno Berlyne), tad vaikų pora nepaliko.
Frydrichas parašė politinių ir istorinių traktatų. Jis buvo meno mecenatas, grojo fleita, rašė eiles. Sansusi pilyje
jo mylimiausias svečias buvo Volteras. Įdomu, kad vokiečių literatūros jis labai nemėgo. Rūmuose man patiko
jo biblioteka, – tokias, visiškai identiškas, jis turėjo keturiose savo pilyse. Kadangi valdovas buvo mažo ūgio,
tai bibliotekos lentynos buvo žemai, atrodė, kaip sukurtos lėlių pasauliui…Asmenybė buvo kontrastinga: meną
puoselėjantis žmogus vis tik buvo ir bebaimis karvedys, ir net garsus šnipų tinklų kūrėjas. Frydrichas Didysis
turėjo visą armiją šnipų. Jiems jis skyrė didelį dėmesį, mokėjo didelius atlyginimus už informaciją, pats
asmeniškai organizavo savo sukurtą šnipų armiją. Taip pat yra žinoma, kad Frydrichas Didysis bandė
užverbuoti Prancūzijos karaliaus favoritę markizę Pompadur. Jis jai siūlęs pusę milijono ekių. Tačiau markizė
Pompadur atmetė Prūsijos monarcho pasiūlymą. Šis faktas rodo, kad Frydrichas Antrasis dėjo daug pastangų
tam, kad galėtų pasiremti geriausiai informuotais žmonėmis kitų valdovų rūmuose.
Pasidalinsiu čia ir Frydricho II laišku iš Prūsų Lietuvos savo bičiuliui Volterui, kuris man pasirodė įdomus ir
susijęs su mūsų istorija.
Būtinai pasivaikščiokite rūmų parke, skirkite laiko apžiūrėti vidines erdves su audio gidu – prireiks apytikrai 40
min – 1 h. Pasakojimai labai įdomūs, – mėgausitės ir interjeru, ir istorijomis. Visas vietas apžiūrėti didelėje
rūmų teritorijoje gali prireikti ir dienos, – mes tam laiko neturėjome. Vakarėjant dar suskubome nuvažiuoti iki
kitos ne mažiau garsios Potsdamo vietos: visa šalia vienas kito, dideliame parke, yra Marmuriniai rūmai
(idealu būtų, jie galėtumėte paimti paklotėlį, sumuštinukų ir knygą, – pati geriausia vieta poilsiui) ir
Cecilienhofo rūmai (čia vyko garsioji Potsdamo konferencija, kurioje susitiko H.S.Trumanas, W.Churchillis ir
J.Stalinas).
Jau visai temstant pravažiavome Potsdamo Branderburgo vartus, – vakarėjantis miestas buvo itin gyvas:
pilnos gatvės kavinukių, paskendusių lempučių girliandose ir muzikos garsuose…Potsdamas sunkiai mus
paleido, bet sekėme paskui savo planą: turėjome kirsti Vokietijos-Lenkijos sieną ir likti nakvynei gražiame
viešbutuke Lenkijos pusėje…Deja, prie pat sienos tie abudu gražūs viešbutukai su žmonių nusėstais
restoranėliais buvo pilnutėliai, todėl mes atsidūrėme ilgoje viešbučio…„Hotel Cargo“ registratūros eilėje kartu
su purvinais, bet mandagiais lenkų statybininkais, krovininių automobilių vairuotojais ir jaunomis porelėmis,
ieškančiomis pigios nakvynės…Lenkija rugsėjo mėn., pasirodo, yra labai populiari. Nors nieko labai blogo tame
„Cargo“ ir nebuvo, – gavome…dviejų kambarių butuką, švarią patalynę ir dušą su šiltu vandeniu. Naktis
dviems kainavo apie 37 eur. Kadangi turėjome vyno ir vokiškų „barankų“ su pelėsiniu sūriu, o kalbų mums
niekada netrūko, praleidome dar vieną gerą kelionės vakarą…
Čia ir čia paskaitykite, ką dar galima pamatyti Potsdame.
Šešta diena. Slubice-Poznanė-Varšuva
2018.09.19
Nebuvo itin didelio noro užsibūti viešbutyje „Cargo“, tad apie 9:00 pajudėjome Poznanės link. Google
nuotraukos, o ir kelionių vadovai rodė, kad tai būtent tas miestas, kur mes turime gerti rytinę kavą ir
pusryčiauti. Juolab, kad ir kylantis termometro stulpelis rodė, kad mums verta paieškoti jaukios lauko kavinės
pačioje miesto širdyje.
Poznanės Stary Rynek – pagrindinė miesto aikštė, pripažįstama viena gražiausių visoje Europoje. Po didelių
suniokojimų Antrojo pasaulinio karo metu, atstatyta, rodant pavyzdį visai nuo panašių veiksnių nukentėjusiai
Centrinei Europai. Aikštėje įsikūrė nemažai restoranų ir kavinių, vienoje kurių mes ir papusryčiavome…
XIV a. pradžioje iškilusi, o vėliau perstatyta Rotušė yra pačiame pagrindinės miesto aikštės centre. Ją
perstatant vadovavo Lugano architektas Giovanni Battista di Quadro ir jo dėka Rotušė išgarsėjo kaip
„gražiausias Renesanso epochos pastatas į šiaurę nuo Alpių, kuris nėra bažnyčia“. Čia yra įsikūręs Poznanės
istorijos muziejus. Man Poznanės rotušė priminė skaitytas pasakas apie balkonuose rymančias princeses ir
princus, mėtančius joms raudonas rožes. Romantika, vienžo.
Ką dar verta pamatyti Poznanėje: Jums pravers ši nuoroda ir ši. Man dar patiko ir čia išdėstyti objektai.
Žemiau išskirsiu kelias vietas, kurių aprašymai man pasirodė įdomūs:
• Archivyskupijos rūmai atspindi miestui būdingą XVIII a. vidurio architektūrą: kadangi šis pastatas savo funkcijas atlieka iki šiol, jį apžiūrėti galima tik iš išorės.
• Vyskupo Jono Lubranskio universitetas, antra seniausia aukštoji mokykla visoje Lenkijoje, buvo įkurti vyskupo Jono Lubranskio. Čia veikia muziejus, kuriame galima susipažinti su visa Poznanės archideciezijos istorija.
• Buvusi jėzuitų mokykla (šiandien čia įsikūrusi didžioji miesto savivaldybės administracijos dalis): turistai gali apžiūrėti pagrindinę salę, holą ir koridorius, kurie tikrai verti dėmesio. XIX a. pradžioje čia savo štabą žygio į Maskvą metu buvo įkūręs Napoleonas, kiek vėliau – koncertavo Friderikas Šopenas.
• Ostrów Tumski (Katedros sala) – miesto širdis ir kartu vienas seniausių viduramžius menančių kampelių visoje šalyje. Praktiškai vieninteliai nuolatiniai salos gyventojai – kunigai ir vienuoliai. Iki šiol čia išlikusi katedra – pirmoji bažnyčia Lenkijoje, čia pastatyta dar 968 m. Iš pagrindinės senamiesčio dalies ir Poznanės centro salą galima pasiekti 4, 8 ir 17 numeriais pažymėtais tramvajais, taip pat 63, 67 ir 83 maršrutu važiuojančiais autobusais.
• Šv. Petro ir Povilo katedra – pirmoji ir iki pat 1000 m. vienintelė lenkiška katedra, pastatyta tais pačiais 968 m. Čia palaidoti 8 Lenkijos kunigaikščiai ir karaliai, priklausę Piastų dinastijai.
Poznanės nepraleiskite ir Jūs, planuodami keliones. Mes nevykome, bet, jei važiuodami Lietuvos link, turėsite
laiko, pasinaudokite mano pasiūlymu žemiau.
Nuo Poznanės ant kelio namo yra miestelis Nieborow, kur buvo Radvilų rūmai. Rūmuose įkurtas muziejus,
kuriame galima pamatyti XVII – XIX a. Radvilas menančius baldus, paveikslus, grafikos darbus, porceliano,
stiklo, sidabro dirbinius, laikrodžius, biblioteką. Rūmus supa puikūs angliško ir prancūziško stiliaus parkai,
kurie sukuria gamtos ramybės oazę. Barokinis rūmų ir parko ansamblis Nieborowe dar XVII a. pabaigoje buvo
sukurtas olandų kilmės lenkų baroko architekto Tylmano van Gamereno (1632–1706), o XVIII a. 8-ajame
dešimtmetyje perstatytas vadovaujant architektui S. B. Zugui.
Nuo Nieborowo važiuojame pro Varšuvą Vilniaus link. Prie Varšuvos yra labai gražūs karališkieji Vilanovo
rūmai ir parkas. Vilanovo rūmai kadaise buvo karaliaus Jono III Sobieskio vasaros rezidencija. Vėliau čia
gyveno Augustas II ir kitos aristokratų šeimos. Tai nuostabus baroko pavyzdys ir buvusios Respublikos didybės
liudininkas. Rūmus supa didžiuliai dviejų lygių itališki sodai ir romantiškas angliško stiliaus parkas. Buvusiose
arklidėse įsikūręs Plakatų muziejus. Pasižymėjau sau, kad į šiuos rūmus atvyksime specialiai kartu su savo
keliautojų kompanija.
Atvykusios į Varšuvą, turėjome rimtų moteriškų reikalų, po to, kaip jau tapo tradicija, apvažiavome du dailius
viešbutukus ir, laimei, viename jų radome vienintelį laisvą kambarį. Labai nudžiugome, nors ir restoranėlis
neveikė. Paslaugus administratorius pasiūlė mums užsakyti picą, bet mes mašinoje turėjome visko, ko reikia,
skaniausioms pasaulyje salotoms bei gero vokiško alaus…
Viešbutį galiu nuoširdžiai rekomenduoti: jis puikus! Paskyriau net atskirą tekstuką ir aprašiau, kaip gerai ten
apsistoti.
Septinta diena. Varšuva-Bialystokas-Augustovas-Lazdijai-Alytus-Vilnius
2018.09.20
Nors po skanių pusryčių didelėje viešbučio pobūvių salėje, ilgai neužsibūname, bet vis tiek dar po keletos
nedidukių parduotuvėlių Varšuvoje, o vėliau ir Bialystoke, laikas tirpte tirpsta. Vilnių pasiekiame pradėjus
temti, apie 20:00 vakaro. Toks gabaliukais „suskaldytas“ grįžimas dar malonesnis ir jokio kelionės sunkumo
nejautėme – nemalonu buvo tik tai, kad pilnai pakrautu automobiliu taip ramiai ir be garsų judėjusios per
visą Lenkiją ir dalį Vokietijos, vos tik pervažiavusios Lenkijos-Lietuvos sieną, pradėjome girdėti kiekvieno
pirkinio judesius, o savo šonais jausti visą tą armiją šulinėlių dangčių, kaip tyčia, vis ties viduriu gatvės
atsiradusių, ir visus tuos vingius bei „sutaupyto“ asfalto problemėles mūsų keliuose. Gal būtent tai mums ir
yra tas išskirtinis ženklas, kad jau esame namie?:) Noris tikėti, kad visi tie dalykėliai išsispręs, – gal tik mums
reikia daugiau laiko…
Kelionės išlaidos:
P.S. asmeninės išlaidos, - kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Žinoma, kad pirkome lauktuves namo☺ Kaip
maitintis, - irgi kiekvieno pasirinkimas: mes rinkomės pagal savo pomėgį, - valgėm sveikai, skaniai ir savo
pagamintą maistą. Nesame didelės mėsos mėgėjos (greičiau, visiškai priešingai), tad puikiai gyvenome be jos.
Neišsivertėm tik be kepyklėlių – šviežios bandelės prie salotų kelionėje buvo didžiausios mūsų nuodėmės☺
Autorystė: Smalsi musė, lina@smalsimusė.lt
P.S. tekstu dalintis viešai galima, tik gavus Smalsios musės sutikimą. Naudokite savo asmeniniai kelionei. Ačiū!