Paupėja 2010 m. spalis. Nr. 60 / 8

PAUPĖJAAdresas: „Paupėja“, 225 kab.Paupio g. 1, LT-28140 Utena

Redaktorius: Ovidijus Stauskas.Redakcija: Marija Keraminaitė, Eglė

Daugsevičiūtė, Dovilė Kirdeikytė, Indrė Lukauskaitė.

Maketas: Modestas Gadliauskashttp://www.maketavimas.aha.lt

Spausdino: UAB „Utenos Indra“Maironio g. 12, LT-28143 Utena

Tiražas 100 egz.

KronikaKronikaDalia Smalakytė Dalia Smalakytė 3g3g

(mokyt. Danielius Datkūnas), trečią - Andrius Stankevičius (mokyt. Danielius Datkūnas). Šauniausiai dvyliktokas –

Mindaugas Juodėnas (mokyt. Danielius Datkūnas), antrasis – Antanas Bražėnas (mokyt. Danielius Datkūnas), trečias – Gediminas Pranskūnas (mokyt. Danielius Datkūnas).

Chemijos olimiadoje gausiame devintokų būryje pirmą vietą užėmė Justina Aglinskaitė (mokyt. Audrutė Zarankienė), antrą – Silvija Bartašiūnaitė (mokyt. Audrutė Zarabkienė), trečią - Simonas Sabaliauskas (mokyt. Marytė Dičiuvienė). Dešimtokai: antrą vietą užėmė Karo-lis Pelėda (mokyt. Marytė Dičiuvienė), trečia – Rūta Jakučionytė (mokyt. Marytė Dičiuvienė). „Kiečiausias“ chemikas vienuoliktokas – Tomas Stanevičius

Atkelta iš 7 p.

Olimpinės ugnies link!

09 – 01 Rugsėjo 1-osios šventė.

09 I-II sav.Pirmokai keliavo į Grybelius ir aplankė

Adolfo Šapokos gimtinę.

09 – 08-10 Aktų salėje vyko susitikimai su Utenos

apskrities policijos komisariato darbuoto-jais.

09 – 21 2a klasės mokiniai lankė Utenos

senąsias kapines. 09 – 22Dviračių žygis per Uteną.

09 – 23 Pirmokai dalyvavo sveikatingumo die-

noje.

09 – 24 Gimnazijos pučiamųjų orkestras daly-

vavo Rokiškio miesto šventėje.

09 – 24 Gimnazijoje vyko Europos kalbų die-

na. Joje svečiaosi 10 amerikiečių mokinių iš Vilniaus American School mokyklos.

09 – 29 3d klasės mokiniai vyko į „Lokės

pėdą“.

(mokyt. Audrutė Zararankienė), antra – Greta Maciulevičiūtė (mokyt. Audrutė Zarankienė), trečia – Jūratė Jurelytė (mokyt. Audrutė Zarankienė). Visus dvyliktokus įveikė Žygimantas Židonis (mokyt. Marytė Dičiuvienė), antroji buvo

Kotryna Krupeckaitė (mokyt. Audrutė Zarankienė), trečias – Gediminas Sabelka (mokyt. Marytė Dičiuvienė).

Pinformatikos (programavimo) olim-piadoje pirmą vietą užėmė Gediminas Pranskūnas (mokyt. Arvydas Karmonas), antrą – Antanas Bražėnas (mokyt. Arvydas Karmonas).

Matematikos olimpiadoje devintokus aplenkė Justina Aglinskaitė (mokyt. Edita Grašienė), antrasis liko Lukas Kelevišius (mokyt. Edita Grašienė), taip pat antras – Simonas Sabaliaus-kas (mokyt. Kristina Daraškevičiūtė). “Matematiškiausias“ dešimtokas – Martynas Bražėnas (mokyt. Roma Kovalskienė), antras – Karolis Mati-konis (mokyt. Milda Misiūnienė), trečias – Ovidijus Stauskas (mokyt. Roma Kovalskienė). Vienuoliktokai: pirmą vietą užėmė Tomas Stanevičius (mokyt. Alvyda Ambraškienė), antrą – Rūta Rastenytė (mokyt. Al-vyda Ambraškienė), trečias – Sau-lius Blažiūnas ir Andrius Stankevičius (mokyt. mokyt. Roma Kovalskienė). Geriausiai iš dvyliktokų pasirodė Man-tas Jurgaitis (mokyt. Edita Grašienė), trečiasis liko Antanas Bražėnas (mokyt. Milda Misiūnienė).

Devintų klasių biologijos olim-

piadoje pirmą vietą iškovojo Guoda Pelenytė (mokyt. Violeta Karnickienė). Trečią vietą užėmusi dešimtokė – Domantė Mačiulytė (mokyt. Violeta Karnickienė). Dvyliktokai pelnė net dvi pirmąsias vietas. Tai – Kotry-na Krupeckaitė ir Rasa Norkūnaitė (mokyt. Violeta Karnickienė), antras – Gediminas Sabelka (mokyt. Violeta Karnickienė), trečioji – Dovilė Guobytė (mokyt. Violeta Karnickienė).

Filologų konkurso nugalėtojomis tapo Aistė Meidutė iš 4h klasės (mokyt. Stepas Eitminavičius), ir Gintarė Adomaitytė iš 3h klasės (mokyt. Sonata Meiduvienė). Greta Armonaitytė iš 4f klasės (mokyt. Stepas Eitminavičius) užėmė 2 vietą.

Sveikiname mūsų gimnazistus!!!

Praėjusių metų lauretai. Foto: iš Utenos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, sporto ir turizmo skyriaus archyvo.

2010 m. spalis. Nr. 60

Pirmas paskrebenimas(išdidžiai vadinęsis „Redaktoriaus Žodžiu“)

Ovidijus Stauskas 3c

Vos prisėdęs prie kompiuterio klaviatūros, kad į skaitmeninį pasaulėlį perkelčiau pirmajam šio „Paupėjos“ sezono numeriui skirtas mintis, pajutau, jog pirštai kategoriškai kratėsi šio pobūdžio veiklos.

Matyt, patys suvokė, jog baigėsi kaip niekad karšta (keistumėli šventas!) ir į veltėdžiavimo procesą sukoncentruota vasara. Vienu iš tų pačių negrabiųjų pirštų pagrasęs jau pora mėnesių pasenusiems prisiminimams, bandantiems kištis į kasdienybę, sakau (šiukštu neįsakau), kad atėjo metas padirbėti, braukiant prakaito lašą nuo kaktos..

Logiška, jog tas lašelis pirmiausiai turėjo nuvarvėti nuo pirmokiškos nosies galiuko, nes ir pats pamenu, kaip nedrąsiai pirmąkart žengiau Šapokiškais „labirin-tais“. Visgi baisios būtybės, šmirinėjančios jais, nesutikau, todėl nemanau, jog ši „laimė“ pasieks ir jus (aklai nepasikliaukite

manim, nes 223 kabinete besislapstantis asmuo moka veisti gyvius..). Visgi pali-kime šmaikštulius vėlesniam laikui, nes, išvydęs koridoriumi skriejantį (tiesio-gine prasme..beveik) pirmoką, taip ir no-riu rimtai sušukt: „Kur žadat studijuoti, drauge abituriente?“. Galbūt per darbin-gumu nekvepėjusią vasarą pasaulėvaizdis ir nukentėjo, tačiau aišku, jog ši naujokų karta pasižymi branda ir dinderio mušt nesiruošia: kai kurios klasės pradėjo reikšti teises į nuolatinį stalą valgykloje (garbės simbolis!), o netikėtai pamiršus vieno ar kito kabineto koordinates, šie nepasimeta ir griežtu tonu reikalauja vyresniųjų pristaty-ti jų lūkuriuojančiam mokytojui. Manote, jog reiškiu nepasitenkinimą tokiu imlumu? Priešingai – tapšnoju pirmokams per petį ir raginu priversti likusius tris ketvirčius „šapokiukų“ linksniuoti jūsų vardus!

Kadangi tiek naujieji, tiek senesnieji „statistai“ atrodo energingi, verta pakalbėti apie mokytojus – režisierius, kurie plėtoja „šapokietiškus“ siužetus. Šioje dalyje sun-koka išvengti subjektyvaus žvilgsnio, todėl neišsiplėsiu – viskas po senovei! Na, bent

jau mokytojų kampely.. Vieni džiaugiasi nauju auklėtinių būriu, kiti mėgina įsiminti „šviežiai“ užgriuvusių mokinių vardus, todėl pamokų metu vis dar galime išgirsti nemenką šurmulį. Visgi tai riebus pliusas, nes vietoje ir laiku išreikštos smagios emo-

cijos atbaido ir didžiausias mokslo krūvio baimes, ar ne?

Taigi toks pirmasis raštinis paskrebenimas, atsidūręs pirmąjame puslapyje. Manau, jog jį perskaičius net ne pačia dėmesingiausia akimi, paaiškėja, jog Adolfo Šapokos gimnazija ir „Paupėjos“ redakcija yra pasiryžusios atlaikyti griūtį dar vieno triukšmingo, painaus uragano, dar žinomo „Mokslo Metų“ pseudonimu.

Nauja karta užplūdo!Piešė Indrė Salanginaitė, 3c.

Tiesiog mokytojamsDar kartą prisimindama mokytojų

dieną norėčiau, kad jos kaltininkai priimtų šiuos paprastus žodžius kaip nuoširdų sveikinimą.

Manau, tikriausi ir gražiausi svei-kinimai yra tie, kuriuos skiria mažyčiai pradinukai. Žinoma, nė nesistengiu į juos lygiuotis, bet pati prisimenu, kaip rankose laikydami už save didesnius kardelius, iš po didžiulių baltų kaspinų nedrąsiai tar-davom kažką panašaus į:

Ilga kelionė į žinių pasaulį...Mus mokytojas veda tiesiu takeliu.Paklydusiam ištiesęs pagalbos ranką,Tarytum saulė šildo šviečia gerumu.

Vėliau dėkodavom už didelį žinių bagažą... Ne išimtis ir dabar, tad džiaugiamės tomis žiniomis ir siunčiam Jums, tamstos mokytojai, linkėjimą būti ,,nemirtingais‘‘. Nusišypsokit matydami mus laimingus, nes mes esame laimingi turėdami Jus.

Sveikintoja slaptinga...

„Ir papūtė vėjelis, Ir papūtė...“Edvinas Jurgelionis 3c

Kaip visada per ank-sti atskriejęs ruduo šiemet nusistovėjusios vasariškos idilės sutrikdymu neapsiribojo. Nors gali pasirodyti, kad dar vi-eneriems, lygiai tokiems pat, mokslo metams grįžtame arti gilios mokslų vagos, iš tikrųjų – „šapokiečiai“ šiais metais moky-sis jau gerokai permainų vėjų nusiaubtoje mokykloje.

Vienas iš pasikeitimų – elektro-ninis dienynas. Jei, tamsta skaitytojau, dar negirdėjote ar nematėte, prašome „prasikrapštyti“ ausis ir „prasitrinti“ akis, nes dar prieš šešerius metus pradėtas naudo-ti el. dienynas šiais metais galutinai pakeitė žaliuosius popierinius pirmtakus. Pasak direktoriaus ir mūsų gimnazijos el. dienyno administratoriaus Sauliaus Brasiūno, toks

žingsnis išties palengvino ne tik mokyklos pedagogų darbą, bet ir mokinių bei jų tėvų prieigą prie pažymių ataskaitų, informaci-jos apie lankomumą. Taip pat direktorius neneigia, kad perėjimas prie el. dienyno galėtų būti gimnazijos indėlis į ekologiją. Visgi, el. dienynas turi savo minusų, ka-dangi jis negali veikti be interneto ryšio, kuriam dingus trumpam iškylą keblumų. Taigi kolegos, slėpkit „britvutes“, korekto-rius ir kitokias ką tik bevertėmis tapusias pažymių naikinimo priemones.

Ne ką mažesnis „smūgis žemiau juos-tos“ megėjams pavalgyti – pakeista maisto tiekimo tvarka. Patvirtintas naujas „Mai-tinimo organizavimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarkos“ aprašas neaplenkė ir mūsų valgyklos bei jos prieigų. Valgyk-los vedėja Aldona nuramino, kad be kavos valgiaraštis išliko tas pats, o tai reiškia, kad darbščiosios valgyklos darbuotojos šiais metais ir toliau gamins tiek „Šapokos“

Nukelta į 2 p.

Paupėja 2010 m. spalis. Nr. 60 / 2

„Ir papūtė vėjelis, Ir papūtė...“Atkelta iš 1 p.

legenda tapusius paukštienos kepsnius, tiek blynelius. Pagrindinis skirtumas tas, kad vieną dieną turės būti tik vienos rūšies patiekalai. Nors buvo žadėta, kad maisto automatų mokyklose nebeliks, panašu, kad mūsų „šėrykla“ ne tik išliko, bet ir prisitaikė. Pasikeitęs asortimentas turbūt ne vienam jau spėjo sukelti šypseną, ka-dangi nuo šiol „šapokiečiai“ kviečiami gardžiuotis rūkytomis „Nemateko“ dešrelėmis be „E“! Nepaisant to, kad iš

mūsų „atėmė“ kavą ir mokyklos koridoriai prisipildė rūkytos dešros kvapo, panašu, kad viskas lieka po senovei.

Galiausiai pirmą kartą gimnazijos istorijoje mokytojų tvarkaraščiuose at-sirado pamoka, pavadinta „K“. Tai ne kas kita, kaip „konsultacinė valanda“, kurios metu suteikiama galimybė pagilinti reiki-amo dalyko žinias. Svarbu paminėti, kad konsultuotis galima ne tik pas dėstantį mokytoją. Visgi nemažai pedagogų „K“ valandas turi pamokų metu, todėl nemažai daliai gimnazistų jos yra „nepasiekia-mos“. Tai rodo, kad tokia naudinga šiais metais atsiradusi idėja turi ne tik pliusų.

Taigi, gyveni sau žmogau ramų ir monotonišką gimnazijos gyvenimą, stumi sunkias dienas, manai, kad prie visko jau priprasta, ir še tau, kad nori! Tiek elektroninis dienynas, tiek pakeis-tas valgiaraštis, tiek „konsultacinės va-landos“ yra pakankamai svarbūs pasikei-timai, kuriuos ateityje laikysime švelniu permainų vėjeliu arba nusistovėjusį mokyklos gyvenimą sutrikdžiusiu „šiauriuoju“.

Pokyčių dėka valgyklos prieigose išvystam tea-tro motyvų...

Piešė Indrė Salanginaitė, 3c.

Tolimesnis absolventų kelias...Eglė Daugsevičiūtė 3b

Dar vieni mokslo metai rašomi „Šapokynės“ metraštyje. Vie-niems tai pirmi, kitiems – pas-kutiniai, tretiems – eiliniai. Visiems savaip svarbūs. Sugužėję į klases, aptarinėdami mokyklos naują tvarką ir peikdami seną, nepamirškime ir tų, kurie paliko šią visų labai mylėtą, nekęstą, tačiau pačių pačiausią „Šapokynę“. Taigi, paskutiniai 2009 / 2010 metų abiturientų memuarai.

Jūsų teismui kruvinoji matematinė statistika. Rekordiškai daug, net aštuonias (!) klases sudarė buvę šapokiukai. Jų pop-uliacija: 208 mokinai „Šapokynės teritori-joje“. Su liūdesiu (?) turiu pranešti, kad šiais metais vėl triumfavo merginos. Mokyklos abiturientų karalystę, kaip bebūtų keista, valdė moterys. 136 merginos juokingai lengvai įveikė 72 vaikinų būrelį. Gėdos šleifas kaip įprastai lydi stipriąją lytį. Ne-supykit, mes vis tiek jus be galo mylim.

Taigi, o kokie populiariausi ir mėgstamiausi šapokiukų aukštojo moks-lo centrai? Turbūt jau seniai įpratome, kad jie išlieka daugiau ar mažiau nepakitę, tik išsidėstymo tvarka keičiasi startiniame penkete. Kaip katė su pele nuolat kariauja Vilniaus universitetas bei Gedimino tech-nikos universitetas. Antrus metus iš eilės, bet labai nežymia persvara, nugalėtoju gali vadintis Vilniaus universitetas (aplodis-mentai)! Čia studijuoja 42 mūsų mokyklos absolventai. Tačiau šaunuolis ir VGTU, po sparnu laikantis ne ką mažiau – 40 šapokiukų. Mykolo Riomerio universite-tas turbūt jau įprato likti trečioje vietoje. Šiame universitete savo džiaugsmingus ry-tus pradeda 26 pirmakursiai – pernykščiai mūsų gimnazijos abiturientai. Taip pat vis dar populiarios ir kolegijos. Vilniaus kolegiją pasirinko 15, o gimtojoje Utenoje liko 13 jaunų protų. Daug, net 14 jaunuolių šiais metais niekur nestojo ir pasuko įvairiais keliais: vieni į užsienį laimes ieškoti, o kiti liko Marijos žemėje tikėdamiesi, kad galbūt ateis ir geresni laikai. Taip pat spinduliuojantį iš laimės šapokiečio veidą galima išvysti VDU, KTU, KMU, LVA, VDA, ŽŪA, ISM...

Terra Incognita – neištirta žemė – visais laikais viliojo žmones. Ne išimtis ir mūsų moksleiviai. Šiemet gausu abiturientų, besimokančių užsienio universitetuose, ir šis skaičius nenumaldomai auga. Prieš metus jų tebuvo tik 6, tačiau šiais metais net 21 šapokiukas tyrinėja platųjį pasaulį užsienio universitetuose. Daugiausia jų

Danijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Suintriguota šio fakto, nusprendžiau

pakalbinti kelis naujuosius emigrantus ir pasiteirauti, kaip jie gyvuoja palikę Motiną Tėvynę. Pasitelkusi vieną visagalį socialinį tinklapį pabendravau su jais. Į klausimus mielai atsakyti sutiko šiuo metu Danijoje gyvenantys Kristina (studijuojan-ti marketingą), bei Donatas (multimediją), ir būsima ekonomistė, šiuo metu esanti Škotijoje, Austėja.

1. Kodėl rinkaisi studijuoti būtent užsienio universitete?

Kristina: Nes čia mokymosi progra-ma kitokia, daugiau praktinių užduočių, mokoma to, ko reikia realiame darbe. Ga-liu geriau išmokti anglų kalbą, turiu progą susipažinti su žmonemis iš skirtingų šalių.

Donatas: Atsakymas paprastas: Lietu-vos švietimo sistema kol kas negali prilygti nei vienai, veikiančiai Vakarų Europoje.

Austėja: Norėjau pamatyt kitą šalį, be to, domėjausi, girdėjau, kad ten kitokie santykiai su dėstytojais, daugiau praktikos ir t.t.

2. Kokios pirmos emocijos, įspūdžiai svečioje šalyje? Kas sunkiausia buvo adap-tuojantis kitoje valstybėje?

Kristina: Pirmą savaitę atrodė, kad pirk-siu bilietus ir važiuosiu namo. Nežinojom nieko šitam mieste, neturejome draugų, net interneto neturėjom! Tačiau vėliau, kai jau prasidėjo paskaitos, atsirado veiklos, draugų ir reikalai pagerėjo.

Donatas: Galbūt sunkiausia versti informaciją, laiškus iš danų kalbos. Tiesą pasakius, ir dabar kol kas sunkiai sekasi tai daryti. Tenka eiti pas daniškai kalbantį žmogų ir prašyti, kad padėtų. Žinoma, tai tenka daryti kalbant apie svarbius laiškus. Paprastiems užtenka google/translate.

Austėja: Pirmos emocijos buvo “wooow”. Viskas nauja, visi draugiški, vi-sur gražu ir... labai baisu kalbėt angliškai. Adaptacijos nebaigiau ir dabar. Bet sunki-ausia prisitaikyt prie jų čiaupų, nes jie turi atskirus šiltam ir šaltam vandeniui.

3. Nebuvo sunku prisitaikyti prie kitos kultūros, papročių?

Kristina: Aš dar neprisitaikiau ir neplanuoju prie jų taikytis, aišku, visas jų taisykles reikia perprasti, bet viskas palaipsniui.

Donatas: Kol kas dar netenka susidu-rti su išskirtiniais papročiais. Tiesiog čia labai visi paslaugūs ir tai šiek tiek keista. Kartą, kai ėjau į paštą, teko laukti už durų , kol jis atsidarys. Belaukiant priėjo daugiau

Nukelta į 3 p.

Paupėja 2010 m. spalis. Nr. 60 / 7

Pertraukos, pertraukos, pertraukos...Laura Noreikytė 2aGailė Budvytytė 2a

Ilgą laiką stebėjome mūsų gimnazi-jos mokinių elgseną pertraukų metu, stengėmės įsigilinti į jų įpročius. Labiausia dėmesį atkreipė skirtumai tarp pirmokų ir vyresnių gimnazistų elgesio.

Gimnazijos pagrandukai, tiksliau dau-guma jų, atrodo atsipalaidavę, linksmi, neturintys rūpesčių. Galbūt todėl, kad jų neslegia ruošimosi egzaminams našta, kaip mūsų dvyliktokų. Pastebėjome, jog moksleiviai pertraukų laiką leidžia mo-kydamiesi, kai kurie susiburia vietose, tokiose kaip valgykla, rūbinės. Esant šiltesniam orui nemažai mokinių galima pamatyti ir lauke sėdinčius ant suoliukų arba einančius „patraukti dūmo“. Nors, tiesą sakant, eiseną įmanoma išvysti kas-dien, per ilgąsias pertraukas (ji kartojama reguliariai).

Į valgyklą kai kurie mokiniai ateina tiesiog pavalgyti, tačiau šypsenos ir kar-tais pasigirstantis kikenimas rodo, jog didžioji dalis ateina atsipalaiduoti, pasi-juokti, pabendrauti. Paklausėme vienos mūsų gimnazijos pirmokės, kur ji leidžia laiką pertraukų metu ir kaip jaučiasi. Ji atsakė: „Žiemą pertraukų metu dažniausiai pamokos laukiu prie kabineto, tačiau pavasarį stengiuosi daugiau laiko pra-leisti lauke, pasidžiaugti saule. Mano nuotaika priklauso nuo to, kokia bus kita

pamoka. Jei mokausi, būnu susikaupusi, jei ne – linksma, atsipalaidavusi“. Pirmo-kas laiką leidžia šiek tiek kitaip: „Laiką dažnai stumu rūbinėj, kurioje randu bendrą kalbą su draugais. Stengiuosi išeiti į lauką, pakvėpuoti grynu oru. Pertraukų metu nesimokau, o ilsiuosi. Būnu nusiteikęs puikiai – juokauju, šypsausi, bendrauju su aplinkiniais.“ Taip pat apklausėme ir vieną iš mokyklos trečiokių. Štai koks buvo jos atsakymas: „Ilgosios pertraukos metu beveik visad laiką leidžiu valgykloje – užkandžiauju. Kitų pertraukų metu su draugais būname prie kabinetų. Šnekamės tarpusavyje, juokiamės. Kartais išeiname ir į lauką, kur taip pat linksmai leidžiame laiką. Retsykiais pasikartoju pamoką, tačiau, kaip jau minėjau, dažniausiai būnu linksmame draugų rate.“

Taigi, iš mokinių atsakymų galime pastebėti, jog jie mokykloje jaučiasi puikiai. Didžiąją pertraukų laiko dalį gim-nazistai praleidžia su draugais, neveng-dami tarpusavyje pajuokauti: tai būdinga ir pirmokams, ir vyresniesiems. Nedidelė dalis pastarųjų pertraukų metu renkasi vadovėlio draugiją, tačiau dauguma tokių, kurie atsipalaidavę smagiai leidžia laiką. Mėgstamiausia mokinių susibūrimo vieta - valgykla, kurioje jie gali ne tik ska-niai pavalgyti, susitikti su draugais, bet ir pasimokyti.

Nauja Ievų kartaGreta Mameniškytė 1cAustėja Pelėdaitė 1c

2009 metais pasaulio žmonių skaičius pasiekė 6,79 milijardus. Savaime supran-tama, kad visų jų vardai negali būti vienodi ir tikrai bene kiekvienas pažįstame nors keletą žmonių, besivadinančių taip pat. Remiantis internetu, galime pasakyti, kad populiariausi mergaičių vardai Lietuvoje – Kraolina, Gabrielė, Ieva, o berniukų – Tomas, Artūras, Mantas.

Tai, jog 1c klasėje susirinko net pen-kios Ievos, turėtų nieko nestebinti, tačiau kai kurie, išgirdę šį faktą, lieka priblokšti. Dar nepraėjus pirmam mėnesiui iškilo klausimas – kaip jas reiks atskirti? Skel-biant pažymius ar kviečiant atsakinėti, išgirdusios vardą Ieva, visos bendravardės suklūsta. Kol kas mokytojai jas šaukia pavardėmis, tačiau po kurio laiko kai kurioms iš jų turbūt bus „prilipdytos“ pravardės.

Tačiau be penkių 1c klasėje besimokančių Ievų, mokyklą lanko dar mažiausiai dvi šio vardo savininkės. Taip pat be jų rugsėjo pirmąją mokyklos duris pravėrė po penkias Rūtas ir Gretas, penki Pauliai, po keturias Egles ir Agnes, ke-turi Karoliai, po tris Monikas, Karolinas, Aurelijas ir Simonas, trys Dariai, po dvi Doviles, Akviles, Jurgitas Gintares, Brigi-tas, Kristinas, Austėjas, Migles, ir Emilijas, bei po du Mindaugus, Laurynus, Ryčius, Ig-nus, Tomus ir Lukus, o pirmokų neturinčių bendravardžių yra septyniasdešimt.

Taigi, norime pasidžiaugti Ievų gausa 1c klasėje ir pasiūlyti idėją – gal steigiam Ievų klubą? Juk gana populiarus šiandien Lietuvoje veikiantis Vytautų klubas, o šalia jaunųjų Ievų galėtų susiburti ir Šapokos gimnazijos mokytojų Antanų klubas – jų yra trys (romėnai sakydavo: “Tres faciunt colegium”. . .).

Šapokietiškai Ieviškas peizažas. Foto: autorius nežinomas.

Olimpinės ugnies link!Lina Malaiškaitė 2e Rasa Lauciūtė 2e

Šių metų pavasarį vyko labai daug rajono moksleivių olimpiadų. Daugelį prizinių vietų laimėjo mūsų mokyklos mo-kiniai.

Anglų kalbos rajoninėje olimpiadoje, prizines vietas užėmė 3d klasės mokiniai: pirmą vietą – Rasa Narbutaitė (mokyt. Irena Budreikienė), antrą – Linas Žvirblis (mokyt. Irena Budreikienė), trečią - Svajūnė Juodkaitė (mokyt. Dangira Mieliauskaitė).

Dailės olimpiadoje trečia vietą pelnė 2d klasės mokinė Laura Sirvidytė (mokyt. Rūta Vanagickienė).

Istorijos olimpiadoje pirmą vietą užėmė Karolina Klusytė (Daiva Dūdėnienė), antrą – 2a klasės mokinė Ingrida Jučiūtė (mokyt. Valdas Šukevičius).

Devintų klasių rusų kalbos olimiadoje, pirmą vietą užėmė 1a klasės mokinė Julija Stunžėnaitė (mokyt. Violeta Valiukienė), antrą – taip pat 1a klasės mokinė Ruslana Juciūnaitė (mokyt. Jadvyga Buzėnienė),

trečią – 1c klasės mokinė Karina Naumkinaitė (mokyt. Jadvyga Buzėnienė). Dešimtųjų klasių olimpiadoje trečia vietą užėmė Ingrida Jučiūtė (mokyt. Violeta Valiukienė). Vienuoliktokai: pirmą vietą pelnė 3g klasės mokinė Neringa Trimonytė (mokyt. Jadvyga Buzėnienė), antrą – 3d klasės mokinė Rūta Verbickaitė (mokyt. Gražina Žilinskienė), trečią – 3h klasės mokinė Justina Udraitė (mokyt. Jadvyga Buzėnienė).

Fizikos olimpiadoje pirmokų būryje pirmą vietą užėmė Justina Aglinskaitė (mokyt. Antanas Kavaliauskas), antrą – Silvija Bartašiūnaitė (mokyt. Anta-nas Kavaliauskas), trečią – Rimantas Laučius (mokyt. Antanas Kavaliauskas). Šauniausiai pasirodę dešimtokai – Ovidi-jus Stauskas ir Rūta Jakučionytė. Ovidijus – pirmas, o Rūta – trečia. (mokyt. Antanas Kavaliauskas). Vienuoliktokai: pirmą vietą užėmė Tomas Stanevičius (mokyt. Danie-lius Datkūnas), antrą – Šarūnas Slapšys

Nukelta į 8 p.

Paupėja 2010 m. spalis. Nr. 60 / 6

Dvyliktasis, bet ne paskutinis susitikimasLaura Sirvydytė 3dKarolis Matikonis 3e

Spalio 7-10 dienomis Chelme (Len-kija) įvyko lietuvių-lenkų mokinių mainai. Šeimos kelioms dienoms į savo namus priima ir rūpinasi užsieniečiu, kuris supažindinamas su tos šalies kultūra. Ši programa Utenos Adolfo Šapokoje jau vykdoma nuo 2000 metų. Nuo to laiko įvyko 12 mūsų gimnazistų ir 1-ojo Stefano Čarnieckio bendrojo lavinimo licėjaus mokinių susitikimų abiejuose kraštuose. Šios programos tikslai yra: pažinti kitas tautas (sužinoti apie jų istoriją, kultūrą, tradicijas, pa-matyti įžymias vietas), mokyti jaunimą pagarbos savo kaimynams.

Chelmas, kuriame šiais metais lankėmės mes, lietuviai, yra įsikūręs rytinėje Lenkijoje. Šis miestas Liublino regione vienas didžiausių, turintis apie 70 000 gyventojų. Jo herbas – baltasis lokys trijų ąžuolų fone. Mainai vyko su vienu iš kelių šio miesto licėjų, pavadinto Ste-fano Čarnieckio vardu. Mokykla įsteigta 1915 m., yra viena geriausių šalyje ir ak-tyviai dalyvauja įvairiuose projektuose. Ypač didelis dėmesys skiriamas tarptau-tiniams mainams: turi sutartis su Vokie-tijos, Lietuvos gimnazijomis, priima jaunus žmones iš Ukrainos, Izraelio. Šį kartą mes, Adolfo Šapokos gimnazijos mokiniai, kartu su direktoriumi Sauliumi Brasiūnu, mokytojais Zita Keziene bei Arvydu Karmonu keturioms dienoms išvykome į Lenkiją.

Pirmąją mainų dieną anksti ryte ne-kantraudami, rankose laikydami gausias dovanas šeimoms bei mokyklos darbuo-tojams, išvykome iš Lietuvos. Turėjome aiškų tikslą – pasiekti rytinę Lenkiją kuo greičiau, taigi po 13 valandų kelio bu-vome licėjuje. Draugai mus pasitiko la-bai džiugiai. Išgirdome trumpą mokyk-los bendruomenės sveikinimą. Mainuose tarpininkavo licėjaus direktorius Dariusz Kostecki ir du kiti licėjaus mokytojai. Po susipažinimo su laikinosiomis šeimomis, vakare visi mokiniai susitikome prie laužo. Siekėme kuo daugiau sužinoti apie abiejų tautų papročius, kultūrą, mus gausiai vaišino nacionaliniais valgiais ir gėrimais. Iš lenkų išgirdome įdomių faktų, pavyzdžiui: „Lenkijoje žmonės įprastai švenčia vardadienius, o ne gimta-dienius“ (Kasia Flis).

Neliko abejingų baltojo lokio mies-tui. Antros dienos ryte buvo pristatyta ir aprodyta mokykla, kuri paliko daug įspūdžių. Licėjuje viskas dvelkė praeit-imi – senovinės architektūros detalės, dideli platūs koridoriai, aukštos lubos ir durys. Sudomino su senove susietas modernumas: baseinas, sporto salė, ge-rai aprūpinti kabinetai, dvi informatikos laboratorijos, kompiuterizuota bibliote-ka. Nustebino tai, kad licėjaus viduje

– puošni, didelė koplyčia! Taip yra todėl, kad Lenkija – labai katalikiškas kraštas. Susipažinę su mokykla aktų salėje stengėmės perteikti dalelę Lietu-vos lenkams – pora mokinių - Avelina Markevičiūtė ir Kristina Trinkūnaitė - dainavo įvairius kūrinius, tarp kurių buvo ir lietuvių liaudies dainų. Tesėme veiklą susitikdami su Chelmo savivaldybės at-stovais. Džiaugiamės, jog jie skyrė laiko mums pristatyti savo miestą, jo politinę sistemą. Po to patraukėme į ekskursiją po miestą: aplankėme iškamšų muziejų, pavadintą W. Ambroziewicz vardu, kreidos kasykloje susipažinome su Dvasia Balčiu. Legenda tvirtina, kad tai – baltojo lokio, kuris gynė naujaku-rius nuo totorių, pavidalas. Užsukome ir į garsiausią miesto statinį – XVIII a. pastatytą Švenčiausiosios Marijos gimi-mo baziliką, kuri garsėja šventu Chelmo Dievo Motinos paveikslu, įspūdingu alto-riumi ir nepaprastu grožiu. Prie bažnyčios gausu ir kitų istorinių objektų: XVI a. Uscilugo vartai ir 1878 m. pastatyta varpinė, į kurią įlipę užgniaužėme kvapą: negalėjome atsigrožėti miestu – nuostabi architektūra ir graži rudenėjanti gamta. Dieną pabaigėme įdomiu apsilankymu vietinio jaunimo susibūrimo vietoje, kur turėjome progą susipažinti artimiau.

Trečioji diena taip pat nepraėjo be įspūdžių. Pusdienį praleidome mieste Zamosc, kuris vadinamas idealiuoju re-nesanso miestu ir jis tikrai nieko nepaliko abejingo. Pritrenkė nuostabi architektūra, spalvų harmonija, miesto jaukumas. 1580 m. jis pradėtas projektuoti įžymaus architekto Bernardo Morando. Miestas savo gatvėmis, pastatų išdėstymu ir netgi dydžiu atrodo tobulas tiek mums, tiek ir visai Europai. Zamosce aplankėme Arse-nalo muziejų, katedrą, miesto įkūrėjo Jan Zamoysiu paminklą. Grįžus į Chelmą, vakare lenkai surengė atsisveikinimo vakarėlį miesto centro klube, kur jauni-mas dalijosi visų trijų dienų įspūdžiais. Kai kurie mokiniai buvo nusivylę, bet tik dėl to, kad tai – paskutinė diena prieš išvykimą.

Išaušo ankstus ketvirtosios dienos rytas. Projekto dalyvių veiduose buvo aiškiai įžvelgiamas susirūpinimas ir liūdesys: lenkai nenorėjo išleisti lietuvių, o mes dar nenorėjome grįžti namo. To priežastis buvo svetingas priėmimas, nuoširdus bendravimas, rūpestingos šeimos, daug puikių įspūdžių ir nepamirštamų akimirkų. Atsisveiki-nant buvo daug apsikabinimų, bučinių ir ašarų. Vizitą Chelme užbaigėme jau beveik tradicija tapusia daina, kurioje prašėme vieni kitų neverkti. Paskutinis draugų vaizdas, matytas pro autobuso langus, buvo gyva lenkų moksleivių grandine sudėtas žodis LOVE (lt. meilė). Po ilgos kelionės namo grįžome pavargę, tačiau parsivežėme daug įspūdžių ir prisiminimų.

Foto: autorius nežinomas.

Zamosc miesto aikštė. Foto: autorius nežinomas.

Prie licėjaus. Foto: autorius nežinomas.

Koplyčioje (licėjaus viduje). Foto: autorius nežinomas.

Paupėja 2010 m. spalis. Nr. 60 / 3

Tolimesnis absolventų kelias...Atkelta iš 2 p.

žmonių. Kai atsivėrė durys, aš įėjau pas-kutinis. Bet moteriškė atėjo prie manęs ir padavė taloną ( kaip bankuose), tad mane

aptarnavo pirmą.Austėja: Jiems sunku prie mano papročių

prisiderint. Juokiasi, kad makaronus su kečupu valgau, kad arbata be pieno ir dar ne iš pakelių. O man sunku buvo priprasti eiti per kelią, nes reikia į priešingą pusę pasižiūrėt. Nuo pirmos klasės į galvą įkalta, kad pirma į kairę, tik po to į dešinę. Čia taip ir nutrenkt gali.

4. Studijuoti sunku? Kas sunkiausia mokantis universitete?

Kristina: Bent jau dabar tai neatrodo sunku. Tačiau, kai dėstytojai papasakoja se-mestro planus, atrodo, kad bus nelengva.

Donatas: Nėra lengva, bet nėra ir sunku. Kadangi mano specialybė Multimedia Design ir joje pakankamai daug darbo su programavimu bei tokiomis programomis, kurių nesu regėjęs anksčiau, sunku lygiuo-tis su kai kuriais studentais, kurie šioje sf-eroje yra žymiai toliau pažengę. Bet yra ir dar prastesnių ( kinai netgi sunkiai kalba angliškai!).

Austėja: Sunkoka, nes viskas anglų kalba. Bet kol kas labai lengvos paskaitos, tikiuos per jas priprasti. Bijau to, kad reikės ilgas esė rašyti.

5. O kas labiausiai džiugina studijuo-jant?

Kristina: Tarptautinė aplinka, draugiški dėstytojai, į kuriuos gali kreiptis vardais ir kurie visada geranoriškai padeda.

Donatas: Kinai. Jie visada pralinksmi-na dėl savo nesuprantamo akcento ir nepaaiškinamų įsiterpimų bei daugelio kitų kvailų poelgių. (cha cha!)

Austėja: Labiausiai džiugina žmonės, jie čia labai įvairūs. Įdomu su jais ben-

drauti, daug ką sužinai, lyg keliautum po pasaulį.

6. Ar tavo grupėje daug studentų iš kitų užsienio šalių?

Kristina: 7 lietuviai, 3 bulgarai, 2 danai,

2 vengrės, 1 turkas, po vieną iš Kamerūno, iš Indijos, Estijos, Latvijos. Gal ir viskas, manau, kad nemažai užsieniečių.

Donatas: Mano grupę sudaro tokios „grupuotės“ - trečdalis kinų, trečdalis lietuvių bei latvių, o likę – Nepalas ir juodaodžiai.

Austėja: Daug, iš kelių žemynų net.

7. Ko palinkėtum moksleiviams, norintiems studijuoti užsienyje? Gal ką patartum?

Kristina: Visko, ko nori ir apie ką sva-joji, turi pasiekti! Vien galvoti, kad nori mokytis užsieny, neužtenka, reikia daryti, nebijoti bandyti, jeigu kas nors nesiseka, bandyti surasti kitą būdą gauti tai, ko nori. Sėkmės! :)

Donatas: „Go on!“ Važiuokit ir tikrai nenusivilsit. Tik išsiaiškinkit, kur studi-juoti, ko jūs norite bei ar jums tai leis fi -nansai. Nes teko girdėti apie atvejus, kai atvažiavusiems studentams tenka grįžti namo dėl brangaus pragyvenimo (čia kal-bama apie Daniją, bet ir kitose šalyse mokslas nepigus).

Nesitikėkite iš karto rasti darbą. Galit pasikliauti lietuviškomis agentūromis, tokiomis kaip kastu.lt, kalba.lt – jie pa-kankamai tvarkingai užpildo dokumentus. Žinoma, teko girdėti įvairių nuomonių, bet, manau, daugumai viskas baigiasi laimingai. :)

Austėja: Patarčiau keliauti tiems, ku-rie nebijo sunkumų. Ir pradėkit treniruotis šypsotis ir klausinėt, kaip sekasi, jau Lietu-voje, nes pikčiurnos čia atrodo keistai. :)

Štai, mielieji šapokiečiai, koks gyveni-mas verda palikus šią mokyklą. Belieka laukti kitų metų...

Šapokiukų apraiškos Jutlandijos pusiasaly. Foto: Donatas Gruodis.

Vai tai būdavo, dabar nebėr...(Ašarų pakalnė arba nusiskundimų kampelis)

Jomantė Juknaitė 3cVis dėlto gyvenimas parodo,

kad esame dosnūs žmonės. Nuo rugsėjo pirmosios maisto aparate nebeliko nei vieno šokoladėlio, iš kavos aparato išgaravo kava. Nuo šiol vilioti mokinių pinigėlius sto-jo mažas pulkelis lazdelių, didelė kariauna „Corny“ batonėlių, kelios eilės sausainių ir, žinoma, sunkioji mūsų artilerija – saldūs gėrimai.

Koridoriuose vis daugiau skundų, kad nebeliko nei vieno šokoladėlio. Net „Corny“ porūšis, kuris dar žinomas kaip aplietasis šokoladu, nerandamas mokyk-los „sveikatingumo aparate“. Badaujantys mokiniai nuo šiol keikiasi maitindamiesi taip vadinamais sintetiniais sausainiais, kurių irgi nepavadinsi sveiku maistu. Mūsų skrandžio turinį kartas nuo karto papildo „Corny“ batonėliai, kurie, kaip žinoma, neturi itin daug kalorijų. Matyt, kad aukščiau esantis dievas siuntė mums šį išbandymą tam, kad dėl gero gyvenimo nepriaugtume svorio.

Žinoma, kyla klausimas, kaip pasireiškia mūsų dosnumas. Aš galiu atsakyti tik tiek – sintetiniai sausainiai grei-tai išdalinti draugams. Kišami per prievartą užkandžiai ir raginimai „imk“ nepalieka jokios kitos išeities tik valgyti sintetiką. Negana to, kitą dieną perkami sausainiai vėl dalijami. Situacija primena iš lesyklėlės lesančius paukščiukus.

Iš dalies savotiškos aparato garbi-ni-mo apeigos darosi vis panašesnės į naujai atgimstančią madą – meilę ir neapykantą. Tenka matyti, kad vyrukai spardo mokyk-los aparatą,. Muša – reiškia myli. Arba tikisi lengvo ir nemokamo grobio. Po to iš gimnazistų lūpų pasipila skundų lavina dėl to, jog aparate šiaip ar taip nieko valgomo nėra, todėl nėra prasmės vargti.. Mūsų stabas, turintis vardą „automatas“, kad ir kaip stokoja dovanų, mes su džiaugsmu, skundais ar pykčiais vis vien priimane jo malonybę.

Stebėjau dar vieną neįprastą reiškinį – kavos aparatas meluoja. Tą man paliudijo stebėtieji vyresnių klasių mokiniai. Vargšas kavos aparatas „gaudė“ tokias jų replikas: „(įterpta cenzūra) kas per velnias (įterpta cenzūra)“. „Eina sau, kokia nesąmonė, kavos nėra!“ Pati iš pradžių nepatikėjau ir nuėjau pasižiūrėti. Ant kavos aparato puikavosi užrašas „Skani kava/ Gera di-ena“. Deja, bet didžiam mano nusivylimui, kavos ten nebuvo nei kvapo.

Tokie pasikeitimai piktina ne vieną iš mūsų, tačiau „šuo kariamas pripranta“, todėl anksčiau ar vėliau priprasime prie šios siųstos rykštės, o galbūt net kavą aparate pakeis arbata, o maistą su konser-vantais – rankų gamybos bandelės valgyk-loje...

Paupėja 2010 m. spalis. Nr. 60 / 4

Laiškas ,,šapokiukams‘‘ arba vasaros stovyklą prisiminus...Marija Keraminaitė 3c

Sveiki, gimnazistai!

Malonu vėl rašyti jums nau-jais mokslo metais, kurių proga ir priimkite mano sveikinimus... Vis tik, šįkart norėčiau atplėšti jūsų mintis nuo mokslų ir grįžus prie vasaros, pasidalinti savo itin vasariška, galbūt net kiek neįprasta, patirtimi – katalikiška stovykla.

,,Comunione e Liberazione’’. Taip vadinasi katalikiškas judėjimas, egzistuo-jantis visame pasaulyje. Jo ašis, žinoma,

yra Vatikanas. Pati judėjimo idėja yra išpuoselėta italų kunigo L. Giussani, kurio tikslas – padėti žmonėms ‘’labiau’’ gyven-ti su Kristumi, pažinti Jį savo veikloje, gyvenime... Nors šis kunigas jau mirė, jo pradėtas darbas tęsiamas. Lietuvoje šias stovyklas, bendrus susibūrimus orga-nizuoja trys vienuolės pasaulietės (t. y. vienuolės, besilaikančios visų joms skirtų nuostatų, tačiau dirbančios už vienuolyno ribų). Iš jų viena – lietuvė ir dvi italės, maždaug vienuolika metų gyvenančios Lietuvoje. Jos visos dirba dėstytojomis... Taigi, jokiu būdu nepamanykite, jog tai kažkokia sekta ar panašiai...

Plačiau kalbant apie pačias stovyklas (per metus būna rengiamos dvi: vasaros ir žiemos), turiu pasakyti, kad jos tikrai turiningos, įdomios ir svarbiausia skirtos visiems: vaikaims, paaugliams ir suaugu-siems. Vasaros stovyklose dalyvauja apie

100 žmonių, kurie užsiima tiek bendra (žaidimais, žygiais, dainavimu), tiek grupių (užduotimis, susibūrimais į bendruomenės mokyklėles) ir individualia (bendravimu, žaidimais) veikla. Aš pati šiose stovyklose dalyvauju jau beveik aštuonerius metus iš eilės ir tikrai esu dėkinga atsitiktinumui, suvedusiam mane su Lijana, Kristiana ir Paola (minėtosiomis vienuolėmis). Nes man patinka būti draugiškoje aplinkoje ir kaskart atrasti kažką naujo... Šių metų vasaros stovykla vyko Merkinėje, kur gyvenome internatinės mokyklos pastate, lankėme mišias bažnyčioje, rengėme žygius prie ežero bei ant didžiulio piliakal-nio ir be to, kad turėjome begalę veiklos, dar susipažinome bei žaidėme futbolą

su pačiu Baltijos šalių nuncijumi. Tai Romos popiežiaus diplomatinis atstovas Lietuvoje, beje, čia ir gyvenantis. Jis paprasčiausiai nepajėgė atsispirti mūsų kvie-timui ir pats atvažiavo... Nuncijaus vizitas buvo stovyklos kulminacija, o jo liudijimas dar labiau pagyvino atmosferą ir tik pateisino stovyklos temą, įrodžiusią, kad Jo dėka, mes gimstame iš naujo.

Ką gi, džiaugiuosi, kad pasidalinau su jumis savo vasaros prisimini-mais! Tikiuosi, jog bent trumpam pamiršote visus kontrolinius darbus, at-siskaitymus, rudenines depresijas, ir jus taip pat užplūdo vasariški pri-

siminimai. Bet kokiu atveju – bėgu prie mokslų! =)

Iki!

Paskui Nuncijų! Foto: Marija Keraminaitė 3c.

Dažų kautynėsFoto: Marija Keraminaitė 3c.

Gordijaus mazgas nyksta?Ovidijus Stauskas 3c

Štai ir vėl, po daugiau nei metų per-traukos, jus pričiupo ponas Semestras. Taip, čia vėl tas pats nenuorama, kuriam teko dalia iššniukštinėti „Šapokynės“ abiturientų mokslines ataskaitas ir smul-kiai „išakėti“ informaciją apie ketverius metus, praleistus gimnazijoje. Kurgi bu-vau dingęs? Niekur! Mat tokios fi zinės (o gal ir metafi zinės?) personos netektis būtų pragaištinga Adolfo Šapokos gimnazijos mikroklimatui...Tiesiog laiką švaistyti, vis spoksant į Tamstos, Skaitytojau, pažymius bei pasiekimus, pasirodė bergždžias bei velnioniškai monotoniškas reikalas. Visgi nebūčiau iškovojęs Semestro vardo, jei negebėčiau ieškoti alternatyvų.

Į skaitytojus kreipiuosi graikišku posa-kiu, simbolizuojančiu itin sunkiai įveikiamą užduotį, mat prikaustyti šiandieninių jaunuolių dėmesį ties viena ar kita sritimi vis kebliau. Visgi atsiranda „žmogystų“, kurios tokius mazgus narplioja visa lengvai – lyg užsimerkusios! Štai kodėl jau kuris laikas akių negalėjau atplėšti nuo Vidos Gudelienės (baikit, aš vedęs!) ir jos pastangų į gimnazijos gyvenimėlį įpūsti naujų vėjų. Net makaulė apsisuko, stebint moteriškę, lakiojančią koridoriais, tariantis, aiškinantis bei organizuojant... Matyt, dėl darbinio greičio viršijimo Vidai teko pasiimti „blic“ atostogų ir palikti vėsti bibliotekininkės kėdę. Visgi Vida netru-ko grįžti, ir aiškiai matyti, jog ji kupina gyvybinų jėgų, todėl laukiame naujų jos žygių, o kiek senesniems norėčiau atiduoti deramą pagarbą!

Už bibliotekininkės nugaros – ilgėliausia pagalbininkų virtinė: skaityklos vedėja Diana Ketvirtienė, tiek nenuoramų mokytojų kolektyvas, tiek skirtingo amžiaus „mokinukai“. Kaip teigia garb-ieji fi zikai – kiekvienas veiksmas sulaukia atoveiksmio, todėl „Šapokynės“ bib-lioteka, vienas pagrindinių renginių idėjų šaltinių, gimnazistams lyg Eliziejaus lau-kai: jaunuoliai čia atsipalaiduoja, susitinka su draugais, o kiti šiame kamputyje pasiro-do be didesnio tikslo – ech, tiesiog traukia it magnetas! Taigi, mano galva, pribrendo akimirka, kai sužinosime, kodėl Vidos Gudelienės vadovaujama biblioteka bei Dianos Ketvirtienės užkariauta skaitykla tapo kunkuliuojančio gyvenimo centrais, atrišančiais išradingiausius mazgus.

Po 2009-ųjų rugsėjo 1-os, dar vi-eno gimnazistų galvelių miklinimo star-to, kurį laiką tvyrojo „štilis“. Be abejo, negi įsibėgėti nespėjusiems mokiniams žeriamos pramogos? Tačiau jau rugsėjo 18-ąją prasidėjo „šapokiukų“ kelionė po Latviją bei Estiją. Pastarieji, lydimi Vidos Gudelienės, Antano Kavaliausko bei Algi-manto Siaurusaičio, Aplankė Saremų salas,

Nukelta į 5 p.

Paupėja 2010 m. spalis. Nr. 60 / 5

Taliną, Piarnu su Ryga. Išvykos metu mūsų gimnazistai minėjo liūdną vargšo Brunono likimą, kurio dėka galėjome švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį. Artimiau susipažinę su Baltijos sesėmis, šapokiečiai namo grįžo Rugsėjo 20-ąją.

Duris į spalio mėnesį atvėreme kartu su pastarosios išvykos pristatymu bei apta-rimu. Jis įvyko spalio 7 d. ir tai buvo nepras-ta pilietinio ugdymo pamoka kartu nekeli-avusiems! Taip pat atmintyje įsirėžė spalio 23-ąją vykusi „Debatiados“ diena. Įvyko ekskursija po Utenos Dailės mokyklą, kur pamoką tema „Aukštaitijos traktas“ vedė jos direktorius J. Pleckevičius. Kam-putyje slėpiausi, klausiausi ir aš, Semes-tras, tik, deja, nepakliuvau tarp įamžintų akimirkų...

Lapkritis startavo parodų „trasoje“. Visą antrą mėnesio savaitę „šapokiukai“ galėjo gerėtis Salomėjai Neriai skirta pa-roda „Diemedžiu žydėsiu...“. O po keleto dienų jau minėjome Vinco Kudirkos 110-ąsias mirties metines bei šio Lietuvos žadintojo kolegas parodoje „Varpininkams atminti“. Lapkričio 24 dieną mūsų gim-nazijo aplankyti nesibodėjo ir SKAT‘o vadovai, kurie vedė diskusiją tema „Kar-inis parengimas – konstitucinė pareiga ar nepakeliama valstybės našta Lietuvos piliečiui“. Šiuo keliu pažymėjome Lietuvos Kariuomenės dieną. Lapkritį užbaigėme susikrovę kuklią mantą ir drauge su Vida Gudeliene išrūkę į teatralizuotą seminarų ciklą „Mokslinės informacijos detekty-vas“, vykusį Vilniaus Universitete.

Žiemos sezono pradžią vainikavo Edi-tos Bugvilionytės inicijuota netradicinio Kalėdų atviruko paroda „Pasaka“. Bet, kadangi pati Kalėdų šventė tradicijų keisti nesiruošė, į „Šapokynę“ tiek mokinių, tiek mokytojų palaiminti atvyko vie-nuoliai iš Baltriškių. Prisipažinsiu, nors mano asmeninė religija yra tamsiosios mokyklos kertelės, drąsiai sukalbėjau „Tėve Mūsų“ kartu su visais susirinku-siais. Prieš pat atostogas, gruodžio 22 d., gimnazistai ir bibliotekos kolektyvas suor-ganizavo senelių namų gyventojų pasvei-kinimo popietę. Kadangi savo amžiaus net nebepajėgiu „atgaminti“, prisijungiau prie linksmai nusiteikusių senučiukų.

Be abejonės, po atostogų – kaip šiaurės lokiai po žiemos miego. Iškart energingai spurtuoti būtų buvusi tikra nuodėmė, todėl visą sausį „riedėjome“ ant parodų bangos. Čia ir Laisvės gynėjų dienos atminimas, ir 175-osios Antano Baranausko gimimo metinės. Ekologines bėdas priminė paroda „Vanduo – gyvybės šaltinis“, o po poros dienelų prisiminėme ir pagerbėme ho-lokausto aukas. Vis dėlto, koks gi sausio mėnuo be eks-šapokiečių sugrįžtuvių?! 29-ąją dieną į gimnazijos skaityklą sugužėjo nekuklus būrys studentų ir apie nuotykius bei patirtį Lietuvos ar užsienio universitetuose pasakojo jaukioje popietėje

Gordijaus mazgas nyksta?Atkelta iš 4 p.

„Šapokiukas visur šapokiukas“. Nubraukė ašarėlę ir ponas Semestras, išvydęs atsi-gavusius, barzdas želdinti pradėjusius šapokiečius, kurie, atrodo, visai neseniai verkšleno gimnazijos koridoriuose, neradę valgyklos ar pasiklydę, ieškodami reikia-mo kabineto.

Su trenksmu palydėjęs savo kiek ūgtelėjusius „vaikus“, vėl pasinėriau į ramybę. Vėl išpuolė parodų ciklas. Minėjome vienų klasikų gimimo, o kitų mirties metines. Tarp laimingųjų: Antanas Miškinis, Janina Degutytė, Algimantas Baltakis, Aleksas Baltrūnas. Tačiau sau-sio 19-oji – kiek įmantresnė, nes 68 mo-kiniai su keleto mokytojų palyda nurūko į Knygų Mugę. Vargu, ar verta aušinti burną apie tas neišsemiamas „raidžių lankas“, tačiau pramokau valdyti Brail-io raštą – aukščiausias Semestro balas!

Iki vasaros sugrįžimo buvo likę beveik trys mėnesiai, tačiau pa-vaduotoja Alvyda Ambraškienė sukurstė „baltą“ gimnazijos kolek-tyvo pavydą, kovo 8-ąją pasakodama įspūdžius iš kelionės po Tailandą ir Kombodžą. Ir kodėl gi Moters dienos proga nepasididžiuoti? Visgi greitai atsipeikėjome ir po poros dienų paminėjome Lietu-vos Nepriklausomybės Atkūrimo dieną. Mėnesio pabaiga buvo skirta knygnešiams. Puikiai pamenu, kaip su Jurgiu Bieliniu iš Ragainės gabenom elementorių siuntą, nors į sėdynes šautuvą rėmė žandarai....

Gaila, tačiau balandžio 1-osios bib-liotekos idėjų generatoriai neprisiminė, bet, kita vertus, džiugu, kad likau neap-gautas! To išvengė ir 4c klasės kolekty-vas, kuris balandžio 12 d. tėvams pristatė visą savo ketverių metų veiklą Adolfo Šapokos gimnazijoje. 4c nekart patraukė mano kiek traiškanotą akį ir nenuvylė. Praslinkus porai dienų, atidarėme parodą

„Visų laikų raštas“ ir išlėkėme į Rygą, kur jau laukė keltas į Stokholmą. Norėjau išlikti nepastebėtas, todėl vengiau pramogų sūkurio, tačiau „šapokiukai“ tikrai išnaudojo visas progas atsipalai-duoti tiek kelte, tiek trypdami išvaizdžiojo Stokholmo gatves. Sugrįžtuvės - balandžio

24 dieną, tačiau antrokai pernelyg ilgai nesėdėjo bluosto sudėję, nes išaušo fi lmukų „Aš Šapokos gim-nazijoje“ peržiūra.

Pastarojo konkurso nugalėtojai buvo vaini-kuoti gražia tradicija t a p u s i o s „ P a u p o f o rų “ šventės metu. Nors prisišliejęs prie prožektorių stebėjau ne vienerius ap-dovanojimus, nesitikėjau, jog 2010 metais atgis lietuviškieji klasikai ir privers pulti ant kelių net moderniausius avangard-istus. Nuo tokios amžių konfrontacijos kiekvienam

net plaukeliai piestu stojo, tačiau, gavus Paupoforą (kol kas man dar neaiškios materijos darinys) per salę nuvilnydavo palengvėjimo banga. Prašyčiau nominaci-jos ir aš – „Afroditės klonas. Už neperdėtos meilės apraiškas gimtajai mokyklai“. Gegužės 18 dieną, prieš pat didžiuosius dešimtokų išbandymus, jaunieji skaitovai sugužėjo į popietę „Kurkime kartu“.

Basta, štai ir „prarisnojome“ per „Šapokietiškus“ metus. Pripasakojau iš tiesų nemažai, bet argi sunku pagirti mūsų bibliotekėlę, kuri nusipelnė mažos Alma Mater vardo ne tik dėl spartaus aprūpinimo reikalinga literatūra, tačiau ir noro praskaid-rinti mokslais kartais smaugiančią Šapokos „gadynę“. Baigdamas šį kuklų fragmentą iš asmeninio metraščio, norėčiau visiems mokiniams, mokytojams ir, be abejo, bib-liotekos kolektyvui palinkėti, jog kiekvieną rudens rytą, pralaužus akių vokus, jus pasitiktų ne rutinos dantų kalenimas, o bent vienas ankstyvos saulės spindulys. Kas iš to? Pajusit!

Šapokos biblioteka ar Vilniaus universitetas - mes savi! Foto: Vida Gudelienė.

Čia galvas suka ir smarkiausios grupuotės. Foto: Vida Gudelienė.