Iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė

Paryžiaus žmona

P A U L A M C L A I N

© Paula McLain, 2011All rights reserved.

© Viršelio fotografija, Kurt Hutton / Getty Images© Viršelio dizainas, Anna Bauer© Vertimas į lietuvių kalbą, Antanina Banelytė, 2011© Leidykla VAGA, 2011

ISBN 978-5-415-02225-0

Ši knyga – tai istorinis romanas. Visi vardai, pavardės, veikėjai, įvykiai bei vietos, išskyrus pasakojime vaizduojamus žinomus žmones, įvykius ir vietas, yra autorės vaizduotės vaisius arba pramanas. Bet koks tikrų įvykių, vietų ar gyvų žmonių panašumas yra visiškai atsitiktinis.

UDK 821.111(73)-31 Mc748

Versta iš: Paula McLain, Paris Wife. Ballantine Books, The Random House Publishing Group, Random House padalinys, New York, 2011

Svarbu ne tai, ką jums davė Prancūzija, o tai, ko ji nepaėmė iš jūsų.

gertrude stein

Negali tik vienas dalykas būti tikras. Viskas yra tikra.

ernest hemingway

9

Prol o g a s

Turiu prisipažinti, kad išgyti nuo Paryžiaus neįmanoma, nors ilgai ieškojau tam vaisto. Iš dalies kaltas karas. Pasaulį jau kartą ištiko pabaiga ir tai bet kurią akimirką galėjo vėl pasikartoti. Karas prasidėjo ir pakeitė mus, nors visi sakė, kad taip būti negali. Niekas nežino, kiek žmonių mirė, tačiau kai išgirsdavai skaičių – devyni ar keturiolika milijonų – pagalvodavai: „Neįmanoma.“ Paryžiuje buvo apstu šmėklų ir vaikščiojančių sužeistųjų. Daugelis grįžo į Ruaną arba Ouk Parką Ilinojaus valstijoje suvarpyti kulkų, su skeveldromis kelio girnelėse, negalėdami pamiršti to, ką pamatė, sklidini tuštumos, kurios niekaip negalėjo užpildyti. Jie nešė vienus kūnus ant neštuvų lipdami per kitus. Patys gulėjo ant neštuvų lėtai slenkančiuose traukiniuose, pilnuose mu-sių, kur girdėjosi kažkieno silpnas balsas, prašantis perduoti namuose likusiai merginai linkėjimų.

Bet namų neliko – bent jau tokių, kokius žmonės įpratę turėti, – ir tai taip pat buvo Paryžiaus dalis. Kaip tik todėl niekaip negalėjome liautis gėrę ar bučiavęsis su netinkamais žmonėmis, kalbėjęsi su jais, negalvodami apie pasekmes. Kai kurie iš mūsų, žvelgdami į mirusiųjų veidus, stengėsi neprisiminti nieko svarbaus. Vienas tokių buvo Er-nestas. Jis dažnai sakydavo, kad per karą vieną akimirką buvo miręs: jo siela nuslydo nuo kūno tarsi šilkinė nosinaitė, iškritusi iš kišenės, ir kurį laiką pleveno virš krūtinės. Paskui nekviesta sugrįžo. Dažnai

10

susimąstydavau, kad gal rašymas jam buvo savitas būdas sužinoti, ar jo siela tebėra grįžusi atgal. Ernestas sakydavo sau – jei nebūdavo kam pasipasakoti, – jog matė tai, ką matė, patyrė įvairių baisybių ir kažkaip ištvėrė. Mirė, bet amžiams liko gyvas.

Nuostabiausia būdavo kur nors išvykus sugrįžti į Paryžių. 1923 metais mudu persikėlėme gyventi į Torontą vieniems metams – ten susilaukėme sūnaus Bambio, – o kai grįžome, viskas buvo taip pat, bet kartu labai pakitę. Šiame purviname ir žavingame mieste knibždėjo žiurkių, žydėjo kaštainiai ir skambėjo poezija. Gimus kūdikiui mūsų poreikiai, regis, padvigubėjo, tačiau pinigų turėjome mažiau. Paundas* mums padėjo susirasti butą mažoje lenktoje gatvelėje netoli Liuksem-burgo sodų, balto tinkuoto namo antrame aukšte. Čia nebuvo karšto vandens, vonios, elektros – tačiau tai nebuvo blogiausia iš mūsų gyven-tų vietų. Anaiptol. Kitapus kiemo nuo septynių ryto iki penkių vakaro nuolat zvimbė lentpjūvė, galėjai užuosti šviežiai supjaustytos medienos kvapą, pro langus, duris įskrisdavo pjuvenų ir įsikibdavo į mūsų dra-bužius. Nuo jų imdavome kosėti. Mažame kambarėlyje viršuje nuolat stuksėjo Ernesto „Corona“**. Jis rašė apsakymus – visada turėjo me-džiagos apsakymams ar apybraižoms – ir naujajam romanui apie fiestą Pamplonoje, kurį pradėjo tą vasarą.

Neskaičiau, ką jis tada parašydavo, tačiau tikėjau tuo, ką išgy-vendavo rašydamas, ir vertinau mūsų ritmingą kasdienybę. Kiekvieną rytą jis atsikeldavo anksti, apsirengdavo ir užlipdavo į viršų, į savo kambarį, kur pradėdavo rašyti tai, ką tądien būdavo numatęs. Jei ra-šyti nesisekdavo, Ernestas pasiimdavo savo sąsiuvinius, keletą smailai nudrožtų pieštukų ir eidavo į „Closerie des Lilas“ kavinę. Ten, atsisė-dęs prie savo mėgstamiausio marmurinio staliuko, užsisakydavo café créme. O mudu su Bambiu tuo metu pusryčiaudavome vieni. Paskui aš

* Ezra Pound – (1885–1972) – amerikiečių poetas, literatūros kritikas, eseistas. (Čia ir to-liau – vertėjos pastabos.)** Ernesto Hemingway rašomoji mašinėlė, kuria jis naudojosi 1921–1922 metais.

11

persirengdavau ir eidavau susitikti su draugėmis. Kai įdienojus grįžda-vau namo, ir jei diena buvo praėjusi gerai, Ernestas sėdėdavo svetainėje prie stalo mėgaudamasis skaniu šaltu soternu, brendžiu arba selteriu, nusiteikęs pasikalbėti apie bet ką. Arba mudu, palikę Bambį pas namo šeimininkę ponią Šotar, išeidavome į „Select“, „Dôme“ arba „Deux Magots“ kavines sukirsti po lėkštę stambių austrių ir maloniai pasišne-kučiuoti.

Tuo metu įdomių žmonių galėjai sutikti bet kur. Monparnaso kavinės juos – prancūzų dailininkus, rusų šokėjus, amerikiečių rašy-tojus – tarsi įkvėpdavo ir iškvėpdavo. Bet kurį vakarą galėjai pamatyti Pikasą*, einantį iš Sen Žermeno į savo butą Didžiųjų Augustinų gatvė-je, beveik visada tuo pačiu maršrutu ir ramiai besižvalgantį į žmones bei daiktus. Kone kiekvienas anuomet galėjo pasijausti lyg dailininkas, einantis Paryžiaus gatvėmis, nes buvo sklidinas šviesos, besiveržiančios iš vidaus į išorę. Ak, tie palei pastatus nusidriekiantys šešėliai, tiltai, iki skausmo graudinantys širdis, ir skulptūriškai dailios moterys juodo-mis siauromis prigludusiomis Šanel suknelėmis – rūkančios atlošusios galvas, besijuokiančios... Galėjome užeiti į bet kurią kavinę ir užsisakę „Pernod“ absento arba „St. James“ romo pasinerti į žavingą chaosą tol, kol migla dailiai užtraukdavo sąmonę, ir mes pasijusdavome laimingi būdami kartu.

– Paklausykit, – kreipėsi į mus Donas Stiuartas vieną vakarą, kai „Select“ kavinėje gerokai įkaušę pralinksmėjome, – jųdviejų su Hemu santuoka tobula. Ne, ne tai... – kalbėjo jis pinantis liežuviui, jausmin-gai, įtempęs veidą, – norėjau pasakyti, kad ji... šventa.

– Tu nuostabus, Donai. Esi puikus vyras. Juk žinai tai, – tariau lengvai uždėjusi ranką jam ant peties, bijodama, kad nepravirktų. Do-nas Stiuartas buvo humoristas. Visi žino, kad humoristai rašytojai šir-dies gilumoje yra labai rimti. Be to, jis dar nebuvo vedęs, nors ateityje

* Pablo Picasso (1881–1973) – ispanų tapytojas, labiausiai žinomas kaip kubizmo kūrėjas.

12

kai kas nusimatė – tad jam buvo labai svarbu įsitikinti, kad susituokti galima gražiai ir tinkamai.

Anuomet niekas santuoka netikėjo. Susituokti – tai prisipažinti, kad tiki ateitimi ir praeitimi, istorija bei tradicija, viliesi, jog susivieni-jęs su kitu žmogumi visada jausi jo palaikymą. Tačiau atūžė karas ir pavogė iš mūsų visus jaunus puikius vyrus bei mūsų tikėjimą. Galėjai gyventi tik šia diena, nesusimąstydamas, kas bus rytoj – ką jau kalbėti apie amžinybę. Negalvoti padėdavo alkoholis – jo vertė buvo neįkaino-jama – įprastinės ydos ir ganėtinai ilga virvė pasikarti. Tačiau kai kurie iš mūsų, galop jų liko labai nedaug, nepaisydami sunkumų, santuoka neabejojo. Tiesa, aš nesijaučiau šventai, kaip reikalavo tiksli šio žodžio reikšmė, bet jutau, kad mudu su Ernestu turėjome kažką reta ir tikra, jog santuokoje, kurią sukūrėme ir toliau puoselėjome, buvome saugūs.

Šis pasakojimas – ne detektyvas, vargu ar galima jį taip pavadinti. Nenoriu pasakyti „saugokis merginos, kuri ateis ir viską sugriaus“, ta-čiau ji vis tiek ateis, vilkėdama puikiais burunduko kailinukais, avėda-ma gražiais bateliais. Trumpais blizgančiais rudais plaukais ant tobulos formos galvos ji atrodys tarsi daili ūdra, atsiradusi mano virtuvėje. O dar ta jos lengva šypsenėlė. Greita protinga kalba... tuo tarpu miegama-jame Ernestas – nevalyvas, nesiskutęs, išsitiesęs lovoje tarsi despotiškas karalius – skaitys knygą ir nesuks dėl jos galvos. Bent jau iš pradžių. Arbatinuke užvirs vanduo. Papasakosiu apie merginą, kurią mudvi labai seniai pažinojome Sent Luise. Kaipmat pasijusime lyg geros drau-gės, o už kiemo, lentpjūvėje, ims loti šuo ir skalys nesiliaudamas.

15

P ir m a s s k y r i us

Pirmiausia ji pervėrė mane savo nuostabiomis rudomis akimis ir tarė:

– Galbūt aš pernelyg girta, kad galėčiau spręsti, bet, regis, tu kažką turi.

Buvo 1920-ųjų spalis. Visur skambėjo džiazas. Nieko apie jį neišmaniau, tad grojau Rachmaninovą. Nuo stipraus sidro, kurio brangioji draugužė Keitė Smit mane prigirdė, kad atsipalaiduo-čiau, mano skruostus užliejo raudonis. Jaučiau, kaip kiekvieną akimirką vis labiau girstu. Iš pradžių sušilo ir atsipalaidavo pirštai, paskui šiluma užliejo nervus ir pagaliau apgaubė mane visą. Dau-giau nei metus nebuvau pasigėrusi – nuo tada, kai susirgo mano motina, – tad nežinojau, ką reiškia, kai pakyla rūkas ir jaukiai bei dailiai kybo virš tavo smegeninės. Nenorėjau ko nors jausti ir apie ką nors galvoti – nebent apie to gražaus vaikino kelį, nuo kurio mane skyrė vos keli coliai.

Beveik pakaktų tik kelio, bet prie jo buvo priedas – aukštas lieknas itin tamsių plaukų vyrukas su duobute kairiajame skruos-te, kuriai neįmanoma atsispirti. Draugai jį vadino Hemingšteinu, Oinbounzu, Paukščiu, Nestu, Vemedžu – bet kokiu vardu, koks tik šaudavo į galvą. O jis Keitę vadino Mikse arba Kietašikne (ne itin maloniai!), kitą vaikiną – Mažuoju Karštuoliu, dar kitą –

16

Horniu arba Didžiuoju Horniu. Regis, jis pažinojo visus, o šie žinojo tuos pačius anekdotus bei pasakojimus. Žarstydamiesi są-mojumi jie pirmyn atgal telegrafavo užkoduotus juoko perlus. Aš su jais nespėdavau, bet dėl to labai nesisielojau. Būti šalia tokių laimingų keistuolių – tarsi gauti didelę geros nuotaikos transfuziją.

Keitei beeinant iš virtuvės, jis atsuko į mane savo tobulos for-mos smakrą ir paklausė:

– Kokiu vardu vadinti mūsų naująją draugę?– Heše, – įsiterpė Keitė. – Geriau Hašedada, – atsakė jis, – arba Hesovič.– O tave – Paukščiu?– Vemu, – patikslino Keitė.– Vaikinu, kuriam atrodo, kad visi turi šokti. Jis plačiai nusišypsojo, o Keitės brolis Kenlis nuspyrė kilimą

į kitą kambario pusę ir sujungė gramofoną. Mes, šokio žingsniu vingiuodami tarp plokštelių krūvų, įsitraukėme į muzikos sūku-rį. Vaikinas nebuvo apsigimęs šokėjas, tačiau rankas ir kojas per sąnarius judino laisvai. Buvo akivaizdu, kad jam patiko būti savo kūne. Be to, jis nė kiek nesidrovėdamas stengėsi įsibrauti į mano asmeninę teritoriją. Bematant mūsų sudrėkusios rankos sukibo, o skruostai buvo taip arti vienas kito, kad galėjau jausti jų stiprų karštį. Kaip tik tada jis pagaliau pasakė, kad jo tikrasis vardas – Ernestas.

– Turbūt pasikeisiu jį. Ernestas skamba labai nuobodžiai. O Hemingvėjus? Kam reikia Hemingvėjaus?

„Turbūt kiekvienai merginai, gyvenančiai nuo čia iki Mičiga-no aveniu“, – pagalvojau žiūrėdama į savo kojas, kad neparausčiau. Kai pažvelgiau į viršų, jo skvarbios rudos akys buvo įsmeigtos į mane.

– Kaip manai, ar man jo atsikratyti?

– Gal ne dabar.Gramofonas pradėjo groti lėtą šokį. Ernestas neatsiklausęs ap-

kabino mane per liemenį ir prispaudė prie savo kūno, kuris iš arti atrodė dar gražesnis. Jo krūtinė tvirta, rankos – taip pat. Lengvai ant jų uždėjau savąsias, o jis vedė mane atbulą per kambarį pro Kenlį, kuris džiugiai suko gramofoną, bei Keitę, kuri ilgai ir smal-siai į mus žiūrėjo. Užsimerkiau ir prigludau prie vyro uosdama kukurūzų ir kviečių viskį, muilą, tabaką bei drėgnus marškinius... Viskas tą akimirką man atrodė aštru ir miela. Elgiausi visiškai ne pagal savo būdą. Tiesiog leidau sau tai.

18

An t r a s s k y r i us

To meto populiarios dainininkės Noros Bajez atliekamos dainos pavadinimas „Įsivaizduok“ galėtų tikti itin smagiam ir įti-kinamam traktatui apie apsimetinėjimą. Nora Bajez buvo graži ir dainavo virpančiu balsu, liudijančiu meilės išmanymą. Kai ši dainininkė patardavo atsikratyti įsisenėjusio skausmo, nerimo bei širdgėlos ir nusišypsoti – patikėdavai, kad jai pačiai tai pavyko. Ji ne siūlė, o įsakė. Turbūt ir Kenliui patiko ši daina, nes tą vakarą, kai atvykau į Čikagą, jis grojo ją tris kartus. Kiekvienąkart jaučiau, tarsi jos žodžiai: „Įsivaizduok, kad tau malonu, kai apima liūdesys. Po lietaus nušvis saulė“, yra skirti tik man.

Žinau, kas yra lietus. Motinos liga ir mirtis mane prislėgė. Ankstesni metai taip pat nebuvo lengvesni. Man buvo tik dvidešimt aštuoneri, o gyvenau lyg kokia senmergė antrame savo vyresniosios sesers Fonės namų aukšte, o ji su savo vyru Rolandu ir keturiais brangiais žvėriūkščiais buvo įsikūrę apačioje. Nenorėjau, kad taip būtų visada. Maniau, kad ištekėsiu ar kopsiu karjeros laiptais kaip mano mokyklos draugės. Dabar jos – jaunos motinos vaikų iškvar-šintomis galvomis, mokytojos, sekretorės ar – kaip Keitė – rekla-minių skelbimų rašytojos. Kad ir kuo jos tapo, jos gyveno savo gy-venimus, bendravo su žmonėmis, darė klaidų. O aš tarsi įstrigau – dar prieš motinos ligą – ir nežinojau, kaip išsivaduoti.

19

Kartais, valandą pragrojusi pakenčiamą Šopeną, griūdavau ant sofos ar kilimo, tarsi skambindama būčiau išeikvojusi paskutinius jėgų likučius. Buvo baisu jausti tuštumą, lyg būčiau niekas. Kodėl negalėjau būti laiminga? Kas apskritai yra laimė? Gal man reikėjo, kaip liepė Nora Bajez, apsimesti laimingai? Ar įmanoma tai pa-daryti taip paprastai, kaip pavasarį virtuvėje pasodinti svogūną, pasitrinti su kuo nors vakarėlyje Čikagoje ar peršalti ir susirgti?

Dar labai mažai pažinojau Ernestą Hemingvėjų, bet jis, regis, visur ir visada būdavo laimingas. Nepastebėjau, kad ko nors bijotų. Vaikinas buvo labai veržlus ir gyvas. Švytinčiomis akimis žvelgdavo į viską... ir į mane, kai darydamas įtūpstą suko aplink save, glaudė prie savo krūtinės. Kaklu ir plaukais jaučiau jo šiltą kvėpavimą.

– Ar seniai pažįsti Miksę? – paklausė manęs. – Kartu mokėmės Šventojo Liudviko pradinėje mokykloje prie

Šventosios Marijos instituto. O tu?– Nori sužinoti mano išsilavinimo istoriją? Ji nėra ypatinga.– Ne, – nusijuokiau. – Papasakok apie Keitę.– Tada reikėtų parašyti apie ją knygą. Nesu tikras, kad galiu

tai padaryti.Jo balsas skambėjo lengvai, vis dar pajuokiamai, tačiau šypse-

na nuo veido dingo.– Ką turi galvoje? – paklausiau. – Nieko, – burbtelėjo jis. – Trumpai ir džiugiai – mudviejų

šeimų vasarnamiai yra netoli Petoskio. Tokiai pietietei kaip tu, pa-sakysiu, jog tai yra Mičigano valstijoje.

– Įdomu, kad mes abu užaugome kartu su Keite.– Man tada buvo dešimt, o jai – aštuoniolika. Prisipažinsiu,

kad bręsdamas šalia jos jaučiausi laimingas. Be to, ten gražus gam-tovaizdis.

– Kitaip tariant, patyrei aistringą paauglišką meilę.

20

– Ne, nors žodžiai taiklūs, – atsakė jis ir nusuko žvilgsnį į šalį. Matyt, paliečiau jautrią vietą. Nenorėjau, kad tai pasikartotų.

Man patiko, kai jis šypsodavosi, juokdavosi ir būdavo atsipalai-davęs. Labai greitai jį perpratau ir žinojau, ką daryti, kad būtų laimingas. Tad mikliai pakeičiau temą.

– Ar tu iš Čikagos?– Iš Ouk Parko. Tiesiai gatve į viršų.– Paaiškinai tokiai pietietei kaip aš?– Taigi.– Esi puikus šokėjas, Ouk Parke.– Tu – taip pat, Sent Luise.Daina baigėsi. Norėdami atgauti kvapą, išsiskyrėme. Aš pa-

sitraukiau į vieną Kenlio ilgos svetainės pusę, o Ernestą greitai ap-spito gerbėjų – žinoma, moterų – būrys. Trumpai kirptais plaukais ir ryškiai nurausvintais skruostais jos atrodė labai jaunos, pasitikin-čios savimi. Man arčiau prie širdies buvo varžantis Viktorijos laikų stilius nei emancipuotų moterų laisvė. Tebenešiojau ilgus plaukus, susuktus į kuodelį pakaušyje, ir jie buvo sodrios kaštonų spalvos. Tiesa, mano suknelė atrodė ne paskutinės mados, bet šį nuostolį atlygino – taip maniau – mano figūra. Visą tą laiką mudviem su Ernestu šokant dėl savo išvaizdos nesijaudinau, nes jo akys išda-vė, kad jis mane vertina! Deja, kai jį apsupo linksmosios moterys, mano pasitikėjimas savimi ėmė slūgti.

– Regis, susibičiuliavai su Nestu, – tarė Keitė, išnirusi šalia.– Galbūt. Galiu pabaigti? – parodžiau į jos gėrimą.– Labai stipru, ugnikalnis, – pasakė ji ir, nutaisiusi grimasą,

padavė man taurę.– Kas čia? – paklausiau prikišusi veidą prie taurės kraštelio,

kuris buvo gana arti. Nuo gėrimo sklido šleikštus tarsi benzino kvapas.

21

– Kažkas panašaus į naminukę. Mažasis Karštuolis davė jos virtuvėje. Tikėkimės, kad neišvirė jos savo bate.

Ernestas, apsivilkęs tamsiai mėlyną karinį apsiaustą, kurį kaž-kas ištraukė, ėmė vaikščioti pirmyn atgal. Kai jis pasisukdavo, ap-siaustas pasikeldavo ir dramatiškai suplevėsuodavo.

– Tai bent kostiumas, – pakomentavau.– Argi jis tau nesakė, kad yra karo didvyris? – paklausė Keitė.Papurčiau galvą. – Neabejoju, kad pasakys.Jos veidas nieko neišdavė, bet balsas buvo kandus. – Jis man sakė, kad tavęs ilgėdavosi.– Iš tikrųjų, – jos balse vėl suskambo tas pat tonas. – Dabar,

žinoma, nebesiilgi.Nežinau, kas jiems, seniems draugams, nutiko. Kad ir kas tai

buvo, akivaizdu, jog reikalas atrodė sudėtingas ir paslaptingas. Ne-norėjau į jį veltis.

– Manau, tokia mergina, kaip aš, gali išgerti bet ko, – pasigy-riau. – Bet tik ne iš bato.

– Gerai, susiraskim ko nors kito, – pasiūlė ji, nusišypsojo, žyb-telėjo į mane savo žaliomis akimis ir vėl tapo mano Keite, kuriai nebūdinga liūdėti. Mudvi buvome nusiteikusios baisiai nusigerti ir smagiai pasilinksminti.

Likusią vakaro dalį dairiausi Ernesto, vildamasi, kad pasi-rodys ir mane išjudins. Tačiau jis nepasirodė. Matyt, pasitaikius progai išsmuko. Palengva dingo visi. Trečią nakties vakarėlyje liko tik visuomenės atmatos, tarp kurių svarbiausią tragišką vaidmenį atliko Mažasis Karštuolis. Užsidengęs veidą ilgomis vilnonėmis kojinėmis, ant sukryžiuotų kojų užmetęs skrybėlę, jis nusmigo ant sofos.

– Miegoti, miegoti, – tarė Keitė žiovaudama.

22

– Ar tai Šekspyras?– Nežinau. Gal, – žagtelėjo ji ir nusijuokė. – Einu į savo ma-

žąją pašiūrę. Ar tau čia bus gerai?– Žinoma. Kenlis man paruošė puikų kambarį. Palydėjau ją iki durų. Kol Keitė bandė įlįsti į savo paltą, susi-

tarėme kitą dieną kartu papietauti. – Papasakosi man viską namuose. Nebuvo progos pakalbėti

apie tavo motiną. Tau, vargšele, turbūt buvo labai sunku.– Kalbos man tik vėl sukels liūdesį, – pasakiau. – Čia buvo

puiku. Ačiū, kad pakvietei.– Bijojau, kad neateisi. – Aš taip pat jaudinausi. Anot Fonės, man per anksti kur nors eiti.– Na taip, žinoma. Kitko ji nepasakys. Tavo sesuo gali būti

labai protinga kai kurių atžvilgiu, bet ne tavo, Heše.Šypsodamasi jai padėkojau ir palinkėjau labos nakties. Ken-

lio apartamentai su daugybe nuomininkų atrodė tarsi triušidė, bet jis išskyrė man didelį itin švarų kambarį, kuriame stovėjo lova su baldakimais ir komoda. Persirengiau naktiniais marškiniais ir pa-leidusi plaukus bei juos šukuodama prisiminiau ryškiausias vakaro akimirkas. Kad ir kaip linksma buvo su Keite, kad ir kaip sma-gu buvo ją po daugelio metų pamatyti, turėjau prisipažinti, kad įsimintinų įvykių sąraše pirmą vietą užėmė šokis su Ernestu He-mingvėjumi. Tebejaučiau jo rudas akis ir tarsi elektra deginančią energiją. Tačiau ką toks jo dėmesys galėjo reikšti? Ar jis, būdamas senas Keitės draugas, su manimi elgėsi lyg auklė? Ar jis palaikė draugystę su Keite? Ar ji buvo jį įsimylėjusi? Ar aš dar kada nors jį pamatysiu?

Mano galvoje staiga atsirado neišsprendžiamų klausimų knib-ždėlynas. Nusišypsojau. Juk kaip tik to, kažko naujo, apie ką galėčiau galvoti, ir norėjau vykdama į Čikagą. Atsigręžiau į veidro-

dį virš komodos. Jame pamačiau Hedlę Ričardson – banguotais kaštoniniais plaukais, plonomis lūpomis, blausiomis apvaliomis akimis, tačiau buvo kažkas nauja – švystelėjo silpna galimybės prošvaistė. Atrodė, kad tuoj nušvis saulė. O kol kas – nuspren-džiau – niūniuosiu Noros Bajez dainas ir stengsiuos kaip įmany-dama įsivaizduoti.