Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomisaukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

A.J. Molloy

X ISTORIJA

R o m a n a s

Iš anglų kalbos vertė Simona Kaziukonytė

Versta iš: A.J. MolloyTHE STORY OF XCorgi Books, Transworld Publishers, A Random House Group Company, London, 2012

A.J. Molloy – bestselerių autorės, gyvenančios Londone,pseudonimas.

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai,personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorėsvaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninėpriemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietovesar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigųbibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinioautoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjektoleidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiamamokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslaisatgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamąkompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tųįstaigų patalpose.

ISBN 9786090109953

Copyright © A.J. Molloy 2012

© Viršelyje panaudotos nuotraukos, Maksim Shmeljov /„Shutterstock“, Mariya Ermolaeva / „Shutterstock“© Vertimas į lietuvių kalbą, Simona Kaziukonytė, 2013© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Simona KaziukonytėRedaktorius Dainius RačiūnasKorektorė Indrė PetrėtytėViršelio dailininkas Edvardas JazgevičiusE. knygą maketavo Jurga Morkūnienė

Skiriu S.

Pirmas skyrius

Taigi aš čia – „Gambrino“ kavinėje. Pagaliauesu Italijoje, sėdžiu prie staliuko atvirojegarsiosios kavinės terasoje, garsiajame gatvėskampe, nuostabiajame Neapolyje. Šilta,vakaro dangus giedrutėlis, užuodžiu kitapusgatvės supiltas šiukšles.

Priešais nušiurusius, apgriuvusius grafitaisišpaišytus rūmus vaikštinėja policininkas.Atrodo lyg nužengęs iš Armani reklamos: susaulės akiniais, šautuvu, puikiai pasiūtaismarškiniais ir kelnėmis, žvilgančios odosbatais; laikosi nerūpestingai. D o l c e &Gabbana pareigūnas.

Jis gražus. Čia daugybė gražių vyrų. O patsgražiausias sėdi per tris staliukus nuo mūsų.

– Tai kas jis toks?Džesė palinksta artyn ir žiūri į mane.– Roskerikas.

– Kas toks?Džesika Rašton, geriausia mano draugė iš

Dartmuto, yra linksma, sarkastiška, miela irciniška anglė. Ji kilsteli plonyčius antakius,užsimeta ant menčių ilgus tamsius plaukus irnekantriai cakteli liežuviu.

– Negi nesi girdėjusi apie lordą Roskeriką?– Ar jis lordas?Džesika nusikvatoja prarūkytu balsu.– Markas Džeimsas Antonis Ksavjė

Mastrozas Di Andželas Roskerikas.– Viešpatėliau!– Artimi draugai vadina jį tiesiog Marku.– Žinoma, sutaupo laiko.Džesika nusivaipo.– Jis milijardierius. Visi Neapolyje tai žino.Per staliukus žvilgteliu į šitą išties turtingą

vyrą. Jam neduosi daugiau kaip trisdešimties.Atrodo stulbinamai. Sunku net apsakyti.Žodžių ir nereikia. Įrudusiame veide ryškiaiišsiskiria žydros, toli viena nuo kitos įsodintos

akys. Profilis griežtas ir įsimintinas: lyg erelio,lyg žvėries, veidas liūdnokas, skruostaineskusti. Brandaus vyro ir sykiu paauglioišraiška slepia grobuonišką prigimtį. Jis labailabai seksualus.

Įprastai aš taip nesielgiu, nesikliaujuinstinktais. Imu taisytis pečius siekiančiusšviesius plaukus ir gailiuosi pašykštėjusikirpėjai. Svarstau, ar jis į mane pažvelgs.Nepažvelgia. Ir toliau gurkšnoja ekspresokavą iš mažyčio puodelio, glausdamas lūpasprie porceliano. Sėdi vienas. Siurbčiojagėrimą. Spokso į tolį. Abejingas. Dieve mano,koks profilis...

– Ar tik neįsimylėjai, X.?Džesė nuolat vadina mane X. Šitaip

pakrikštijo, kai apsigyvenome vienamekambaryje Dartmute. Mano vardasAleksandra Bekmen. Aleks B. Sutrumpintai –X. Esu dvidešimt dvejų metų blondinė išKalifornijos, turinti šiek tiek žydiško kraujo.

Džesė laiko mane naivia. Gal ji ir teisi. Bet ašesu protinga ir puikiai išsilavinusi. Ir sėdžiuNeapolyje. Italijoje.

Ji vis dar tauškia apie tą vaikiną. O aštiesiog į jį žiūriu; negaliu atitraukti akių.Maniau, kad italai yra nuspėjami, bet karšti,gal net įkyrūs. Šis vyrukas karštas, bet visaine ta prasme, kaip tikėjausi.

– Pažvelk, ten dar vienas vertas dėmesio... –Džesika kalba toliau, prisidega kitą cigaretę irpučia dūmus pro nosį kaip užkietėjusi rūkalė.Naujajame Hampšyre šitaipneišsidirbinėdavo.

– Rodos, jis... įdomus, – sumurmu.Beviltiškai meluoju.

– Brangute, laikykis nuo jo kuo toliau.– Prašau?Džesika išpučia didelį dūmų kamuolį.– Avele, saugokis vilko.– Jo tokia prasta šlovė?– Pagarsėjęs moterų širdžių ėdikas. Kur ten,

tikras jų žudikas. Jis tikrai ne tau, X.Nenoromis pasišiaušiu. Žinau, kad Džesika

laiko mane santūria, nuoširdžia ir nekaltamergaite, tikinčia vienintele gyvenimo meile.Iš esmės ji teisi: palyginti su ja, esu dorovingair turinti aiškų tikslą. Per mūsų draugystėsmetus Džesika nuolat gerdavo, rūkydavo,viliodavo vyrus, turėjo daugybę nuotykių,neretai grįždavo namo trečią ryto subevardžiu palydovu, paskui kelias valandasšėldavo virtuvėje ir mylėdavosi antdarbastalio. Aš koledže turėjau tik vienądraugą, buvau įtikinusi save, kad jį myliu, iruoliai studijavau.

Galiausiai draugas man įgriso, pasirodėesąs nuoboda. Studijos atėmė vis daugiaulaiko, ryžausi stoti į universitetą. Todėl iratsidūriau Italijoje; mano diplominio darbotema – „Camorra i r Cosa Nostra: istorinėsorganizuoto Italijos nusikalstamumo šaknysšių dienų akimis“.

Norėjau dėstyti Italijos istoriją. Kaip tik dėlto pasirinkau tokią temą – atvykau į Neapolįsusitikti su Džese ir pasilinksminti.Pasiprašiusi metinių atostogų koledže, ji čiaviešėjo jau pusmetį. Norėjo išmokti itališkai irmokyti anglų kalbos; kalbėdama telefonu irrašydama elektroninius laiškus, žavėjosigyvenimu Neapolyje: valgiu, miestu, vyrais.Ypač šiais. Kodėl gi ne. Buvau pasirengusi priejos prisidėti.

Norėjau pasilinksminti. Per dvidešimtdvejus metus teturėjau du draugus irapgailėtiną vienos nakties nuotykį. Tik tiek.Džesika teisingai mane apibūdina: beveikskaistuolė, Naujojo Hampšyro madona.

Atsigręžiu. Vyriškis dirsčioja mano pusėn.Gaudo žvilgsnį. Šypteli apsimesdamassutrikęs, nedrąsus. Tarsi mane pažinotų, tiknegalėtų prisiminti vardo. Paskui vėl įninkagurkšnoti kavą.

– Jis į mane pažiūrėjo.

Džesė vėl nusikvatoja.– Kartais jis taip daro, kraipo galvą. Jis

keistuolis.– Užsičiaupk, vis tiek nieko apie tai

neišmanau. – Išgeriu paskutinį lašelį puikioskavos. – Džese, aš nepripratusi prie tokiųkarštų vyrų žvilgsnių. Visi Dartmuto vyrukaikaip vaikai – mūvi juokingus gansterių džinsus,vos besilaikančius ant klubų.

– Tavo draugas mėgo avėti... – Džesikapašiurpsta. – ...kroksus.

– Taip, – irgi nusikvatoju. – Kroksus ir pilkaspuskojines. Verčiau neprimink.

– Jis buvo tikras matadoras.Lordas Roskerikas toliau siurbčioja kavą. Į

mane daugiau nė nežvilgteli. Nutariu apgintisavo vaikiną.

– Vis dėlto puikiai išmanė matematiką.– Aha. Bet atrodė kaip paplūdimyje vaikus

linksminantis asiliukas. Gerai, kad jį metei.– Beje, o kaip tau sekasi su vyrais? Vis dar

tyrinėji vyriškąją Kampanijos gyventojų dalį?– Na, kaip čia pasakius. Rodos, jau

nemenkai pasistūmėjau į priekį...Džesika gūžteli pečiais, šypteli puse lūpų ir

užgesina cigaretę. Gražuoliukas padavėjastuoj pat nuneša pilną peleninę, grakščiujudesiu pakeičia ją kita ir melodingai ištaria:

– Sinjorina!Spoksau į švarią sunkaus stiklo peleninę, ją

puošia XIX amžiaus pabaigos stiliumiišgraviruotos raidės CG. Aptarnavimas čianepriekaištingas. „Gambrino“ kavinės sienosištapytos freskomis, čia kabo kandeliabrai, jilabai garsi. Nenoromis imu spėlioti, kiekkainuoja nuostabi kava su pienu ir mažyčiaigardūs užkandėliai – minkštučiai itališkosduonelės gabaliukai su neapolietišku saliamiu.Pusę metų uždarbiavau baruose vakarais, kadgalėčiau sau leisti tris mėnesius pagyventiItalijoje, rašydama diplominį darbą. Negaliušvaistytis pinigais.

Bet šiandien, pirmąjį vakarą Neapolyje,man tai nerūpi!

Vakarojame toliau. Tas vyras – Roskerikas –vis dar sėdi prie savo staliuko, nors iratkakliai nusukęs akis į kitą pusę. Gražusprofilis, puikiai pasiūtas kostiumas, bet galgeriau jį užmiršti. Dar pamatysiu labai gražiųvyrų.

Gatvė priešais kavinės terasą atgyja,gyvenimas virte verda, matau vaikštantkoketuojančias merginas, besišypsantflirtuojančius policininkus, vaikus ant žaliųPiaggio motorolerių – berniukai irgi flirtuojasu mergaitėmis. Tai truputį vėjavaikiška, labaigyvybinga ir neapolietiška – nors nežinau, arturiu teisę apibendrinti, nes Neapolyje ir išvisItalijoje esu vos pirmą kartą. AnksčiauEuropoje esu lankiusis tik sykį – būdamaaštuoniolikos praleidau lietingą savaitęLondone. Tai buvo mamos ir tėčio dovana užtai, kad laimėjau stipendiją studijuoti

Dartmute.Mama ir tėtis. Staiga širdį nuveria

skausmas, gal tai namų ilgesys. Ne, negalibūti. Juos palikau vos prieš dvi dienas; saulėtąkiemą su augalų laistyklėmis, mažą namelį SanChosė priemiestyje, Amerikoje.

O dabar esu Europoje, pačioje senosiosEuropos širdyje. Jau pamilau ją. Esu tikra, tojimeilė dar sustiprės.

– Tiesą sakant, italų verčiau vengti, – staigataria Džesika.

Nustebusi pažvelgiu į ją.– Prašau? Sakei dievinanti italus. Netgi

minėjai vardus. Kiek prisimenu, netrumpąsąrašą...

– Tikrai? – Draugė kreivai, beveik kaltaišypteli. Atrodo sutrikusi. – Na taip, žinoma.Buvo keletas. – Kiek patylėjusi priduria: –Keletas tuzinų. Turiu pripažinti, italai tikrigražuoliukai. Ir tokie velniški savimylos, kadnetrukus tai pradeda erzinti.

– Ką turi galvoje?– Pusė jų – mamyčių sūneliai, pačių italų

v a d i n a m i mammone. Maždaug ikipenkiasdešimties jie gyvena su tėvais,mamytės gamina valgį ir tvarko namus, netgiskalbia drabužius, o patys vaikšto pasipūtę irišsidabinę. Fuu... – Džesika prisidega devintącigaretę ir užsitraukia dūmo. – Tikriskystakiaušiai. Ir nuolat nešiojasi krepšiukus.

– Vyrai su rankinėmis?– Taip, tai odiniai aksesuarai vyrams.

Velniškai tinkami metroseksualams. Ir darnemūvintiems kojinių, tik trumpikes. Į ką gi taipanašu: vaikščioti su kostiumu be kojinių?Apsimauk kojines, kvaileli, gana čia dabintis irgražintis. Po galais, baruose prie vyrų tualetonutįsta ilgesnė eilė, negu prie moterų. Žinai,po kurio laiko tai ima nervinti. Na, tu tikpaž iūr ėk , rimtai pažiūrėk! – Džesikaenergingai mosteli liekna įdegusia ranka,sužvanga sidabrinės apyrankės. Plačiu mostu

ji rodo į Toledo gatvę, operos teatrą irkarališkųjų rūmų aikštę; tolumoje tyvuliuojaTirėnų jūra. – Pažiūrėk į visas tas prakeiktasšiukšles, tą purvą. Kodėl neapsikuopus? Galsinjorai be kojinių nors trumpam pamirštųodinius krepšelius ir sutvarkytų savo sušiktąmiestą? Tikras vyras padarytų kaip tik taip.

Įsivyrauja tyla.– Man reikia išgerti, – taria draugė.Užsisakome gėrimų. Du Venecijos

kokteilius. Neturiu supratimo, iš ko jie.Džesika užsako gėrimus beveiknepriekaištinga, pavydėtina italų kalba. Perpusmetį ji puikiai pramoko itališkai, šnekabemaž laisvai. Nusmelkia pavydas. Aš pati vosįstengiu suskaičiuoti iki trijų. Bet atsigriebsiu:atvykau čia pasiryžusi išmokti itališkai. Irlabai viliuosi, Dievui padedant, įsimylėti.

Ak, kaip norėčiau įsimylėti. Pamesti galvą išmeilės, o ne apsimetinėti mylinti, kaip buvo sukroksus avinčiu matematiku Polu. Jei tikrai

įsimylėčiau, tai būtų pirmas kartas gyvenime.Juk man jau dvidešimt dveji. Kartais svarstau,gal likimas man pašykštėjo šios dovanos, galniekad nepatirsiu tikros meilės. Ar girdėjoteapie vargšelę X.? Gydytojai išmėginoįvairiausius metodus, bet ji nesugeba įsimylėti.Tikriausiai neprošal išsiųsti ją į senmergiųkliniką.

– Sinjorina, gėrimai.Padavėjas pastato ant stalo kokteilius. Dvi

plačios taurės ant ilgų kojelių per tris coliuspripildytos ryškiai oranžinio skysčio.

Įtariai žiūriu.Džesika šypteli ir nusikvatoja. Tamsūs jos

plaukai dailiai pakirpti, visai kitaip neguDartmute.

– Nesijaudink, X. Tiesa, spalva kaipradioaktyviųjų nuotekų, bet pažadu, kadparagavusi nenusivilsi – skonis puikus, netgiprašmatnus.

Paimu taurę ir pauostau kokteilį. Paskui

gurkšteliu – nuostabus apelsinų skonis,susipynęs su kažin kuo aitriu, gėrimas truputįkarstelėjęs, be to, stiprus. Puiku.

– Baltasis vynas, gazuotas vanduo irapelsinų likeris Aperol. Nieku gyvu neCampari.

– Atleisk, ką sakei?– Dėstau, iš kokių sudedamųjų dalių

maišomas šis kokteilis. Kad geraiįsilinksminčiau, man reikia trijų keturių taurių.Na, gal penkių.

Kaip ir dera, išmaukiame po du triskokteilius, gal ir po penkis. Visiškai sutemsta,atslenka juoda kaip rašalas naktis, aukštaidanguje šviečia ryškus mėnulis. Kitoje gatvėspusėje iš operos teatro pasipila išsidabinęžiūrovai, o mudvi kikename ir pokštaujame,prisimindamos senąjį butą Hanoveryje,Naujajame Hampšyre, tą, kurio pirmameaukšte gyveno kvaištelėjęs vyriškis. Džesikapuikuojasi italų kalbos mokėjimu koketuodama

su padavėju, o aš vogčiomis žvilgčioju į jį.Visą vakarą jis irgi sėdi čia, tvarkingu

kostiumu, švytinčiais baltais marškiniais.Sidabrinės sąsagos papuoštosbrangakmeniais, violetinis šilko kaklaraištis.Retkarčiais pasikalba dailiu mobiliuoju,kartkartėmis atsistoja pasisveikinti su drauguar pažįstamu.

Neretai pasikviečia sutiktą žmogų prie savostaliuko – tada kalba tvirtai ir ekspresyviai,žodžius palydi valdingais mostais. Tas vyrasatrodo puikiai, tiesiog stulbinamai, nuostabiaidera įrudusi oda, rūstus žvilgsnis ir juodųplaukų garbanos, atsainiai krintančios antšiugždančios baltų marškinių apykaklės. Kąjau kalbėti apie liūdnokas žydras akis ir begalo išraiškingus skruostikaulius. Jisnepanašus į kitus italus. Atrodo ramesnis,labiau susitelkęs, netgi atitrūkęs nuo tikrovės.Abejingas? Ne, tiesiog nutolęs. Galbūt truputįpavojingas.

Skausmas nudiegia širdį, bet turiupripažinti, kad šis aukštas, turtingasneprieinamas trisdešimtmetis vyrasnuostabus. Ko gero, tai pirmasis manosutiktas nuostabus vyriškis, tamsusisBaironas, saulėje įdegęs Džeimsas Bondas.Esu mačiusi ganėtinai mielų vaikinų, daugybęlinksmų, patikimų, lieknų vyrukų,atsipalaidavusių ir puikiai grojančių gitara.Tokių daug Kalifornijoje ir bent jau vienasbuvo Dartmute – be abejo, jį suviliojo Džesika.O šis italas nuostabus, nes yra labai vyriškas.Nė kiek nepanašus į gėjų ar metroseksualą,ne toks, kaip Džesikos apibūdinti gražuoliukaibe kojinių, su dalykiniais kostiumais irrankinėmis. Šis yra aukštas, lieknas, vyriškas,subrendęs, erelio nosimi... Dieve, ašpasigėriau.

Mano minčių srautą kaip paprastainutraukia Džesika. Ji baigia gerti ketvirtąkokteilį, pasigardžiuodama atsirūgsta ir taria:

– Sklinda kalbos, kad Roskeriko žmonamirusi. Nelaimingas atsitikimas. O gal ir ne.Tada jis įniko į verslą, šeimos milijonuspavertė milijardais. Tėvas anglas, motinaitalė. Viską galima rasti Google. Vaje, kokia ašalkana. Gal eime kur nors užkrimsti picos?

Džesika girta. Aš irgi. Apsvaigau ne tik nuoalkoholio. Kalti ir oranžiniai kokteiliai, irryškiai geltonas Neapolio mėnulis, ir vyraspilku puikiai pasiūtu angliško kirpimokostiumu. Lordas Roskerikas. Lordas MarkasKsavjė – ar kaip jis ten dar vardu –Roskerikas.

– Viešpatie, X.– Kas nutiko?Buvau užsižiūrėjusi į dangų, dabar

nustebusi spoksau į Džesiką, o ji visiškaipriblokšta dėbso į sąskaitą.

– Kas yra? Kiek reikės mokėti?Draugė suaimanuoja.– Kam gėrėm tuos kokteilius čia? Juk

galėjom eiti į vietos barą netoli mano namų.Kvaišos.

Mane išpila šaltas prakaitas.– Kiek?– Devyniasdešimt eurų.– Jergutėliau, juk gėrėme tik kokteilius.– Dar kava ir užkandžiai. Atleisk, esu tikra

pusgalvė. Turėjau įspėti, kad čia labai brangu.Džesika, mokydama anglų kalbos, uždirba

labai mažai. Gyvena taupiai, bet nesiskundžia.Sumokėjusi tokią sąskaitą turbūt savaitę liktųnevalgiusi. Nenoriai imu ieškoti rankinėjekreditinės kortelės, bet tuo metu prie staliukovėl išdygsta besišypsantis padavėjas ir paimasąskaitą.

– Luktelėkit, – sakau. – Duosiu kortelę.Bet padavėjas tik šypteli ir grakščiai

nusilenkia.– Viskas gerai. Sumokėjo sinjoras

Roskerikas.– Kaip? Kodėl?..

Suglumusi ir susijaudinusi, tvaksinčiaširdimi atsigręžiu į jo staliuką, ketindama lygir kuo rimčiausiai prieštarauti: „Ak, nereikėjoapmokėti sąskaitos, mes ir pačios galime...“Dar noriu pridurti, kad mano vardas Aleks.Aleksandra. Aleksandra Bekmen. Taip.Teisingai, su dviem „e“. Padiktuosiu jums savotelefono numerį. Prašom užsirašyti. Galitnetgi išsitatuiruoti ant rankos.

Staliukas tuščias. Jis išnyko.Sutemose atsirėmęs į rūmų sieną tyliai rūko

gražus kaip modelis policininkas.

Antras skyrius

Kitą dieną energingai dėlioju atsivežtusdaiktus – iškraustau dėžes naujamemažyčiame vieno kambario bute netoli Castelldell’Ovo – Kiaušinio pilies. Šitaip stengiuosiišmesti jį iš galvos.

Kai prieš porą savaičių Džesika paskambinoman į Jungtines Valstijas ir pareiškė galintiišnuomoti šį butą, tikino, kad vaizdas prolangą pasakiškas, namas stovįs puikiamenaujame Santa Lučijos rajone. Basa išėjusi įgeležinį vijokliais apaugusį balkonėlį suvokiu,ką, neapoliečių manymu, reiškia puiku irnauja: neoklasicistiniam pastatui maždaug dušimtai metų, o šiukšlių krūvos ant šaligatviosiekia tik iki galvos.

Bet kam tai rūpi? Dangus nuostabiai žydras,be jokio debesėlio, rytas šiltas. Pasistiebusiant pirštų galų – taip gali ir iš balkono iškristi

– matau širdį veriančio mėlynumo gabalėlįTirėnų jūros. Jūra vos už dviejų kvartalų,įsprausta tarp Lučilijo gatvės pastatų. Tolihorizonte juoduoja tamsūs, dantyti saloskontūrai. Tikriausiai Kapris.

Iš savo balkono matau Kaprį.Esu čia tik parą, bet jau pamilau šią vietą.

Turiu su kuo nors pasidalyti laime.Paskambinu Džesikai ir viską iškloju. Ji riebiainusikeikia ir liepia liautis būti sentimentaliakarve, verčiau imtis darbo. Elgiasi kaip tikrabritė. Be abejo, labai noriu pasiteirautidraugės apie jį. Bet negaliu. Džesika maneišjuoktų.

– Džese, ačiū, kad suradai tokį puikų butą.– Nėra už ką. Imkis darbo ir liaukis apie jį

galvojusi.Nusikvatoju.– Kaip atspėjai?– Praėjusį vakarą tik apie nieką kitą nė

nekalbėjai. Nemanau, kad būtum pamiršusi.

– Vadinasi, visos mano paslaptys kaip antdelno.

– Atvėsk, X. Atsipalaiduok. VikontasPuikusis sumokėjo už gėrimus. Tik tiek.

– Džese, kodėl čia visur tiek daug šiukšlių?– Juk sakiau, tai Camorra, ji kontroliuoja

šiukšlių rinkimą, niekam kitam neleidžia kištis.Tai reketas, sukčiavimas, visas miestasdalyvauja šioje dramoje, šioje iliuzijoje. Čiatikras kaukių balius, visi prisidengę veidus.Nepamiršk.

– Tai ką?– Taigi šiukšlininkai turi ginkluotą apsaugą.

Pati pamatysi.– Oho, kaip gražu!Džesė nutyla, paskui nusikvatoja.– Kurgi ne. Žinoma, jeigu nori daugiau

sužinoti apie Camorra, klausk žmogaus, kuris,kaip įtariama, jai priklauso.

– Ką?– Yra vienas toks. Lordas Roskerikas. Esi

apie jį girdėjusi?– Vos viena ausim, papasakok man daugiau.– Ką gi, manau, jis gana patrauklus, jeigu tik

tau patinka gražūs, seksualūs, kerintysaristokratai milijardieriai. Kai kuriomsmerginoms tokie išties patinka.

– Na ir?– Sklinda gandai, kad jis pasiekęs pačias

Camorra, arba mafijos, viršūnes. Kiti sako,kad jis su ja kovoja. Šiaip ar taip, turėtų būtiįdomu. Paskambink jam ir paprašyk interviu.

– Džesika, nejau siūlai jam skambinti beniekur nieko? Užgriūti kaip perkūnui iš giedrodangaus? Gal gyventi nusibodo?

Draugė suaimanuoja.– Nekenčiu ketvirtadienio ryto. Prakeiktų

išlepintų mergiščių, kurias turiu mokyti anglųkalbos.

– Ką padarysi...– Tos princesės tik brūžinasi nagus ir

šnekasi apie orgazmą. Aš nejuokauju, X. Šis

vyrukas prieinamas, jeigu tik labai nori. Jisaukoja labdarai, taip padeda mafijos aukoms.Tai gali būti tavo proga. Tavo kelias. Ar jisišties tau taip patinka? Sąžiningai prisipažink,X.

Sulaikau kvapą. Ar tikrai? Ar tikrai? Arketinu leistis į šį paslaptingą nuotykį? Ar noriuį visa tai painiotis? Susidurti akis į akį sumįslingu, grėsmingu žmogumi?

Taip. Visi šventieji, taip! Nė vienas vyrasper mano trumpą gyvenimą nėra padaręstokio įspūdžio, taip sujudinęs, suteliūskavęsgeismo vandenų, kaip jis. Per kelias valandastik keliskart dirstelėjo į mane, paskui tyliaiišnyko, apmokėjęs mūsų sąskaitą. Tik tiektepadarė, bet šito su kaupu užtenka.

Taip. Aš tikrai noriu į visa tai painiotis.Taip, taip, taip, taip, TAIP!

– Galbūt, – atsakau.– Aha, supratau. Jei turėtum bent

menkiausią galimybę, dantimis nuplėštum jam

marškinius. Kaip tikra kekšė.– Tuos pasiūtus pagal užsakymą iš

egiptietiškos medvilnės?Džesė nusikvatoja.– Kaip tik tuos, išsiuvinėtus Antverpeno

našlaičių rankomis.– Taigi...– Jei tau smalsu, jis gyvena garsiuose

rūmuose – Kjaja.– Kur?– Kjaja. Visai tavo kaimynystėje. Maždaug

dešimt minučių pėstute nuo Santa Lučijos.Roskeriko rūmus gali rasti Google. Vos neranka pasiekiama. Drožk pas jį tiesiai popietų, išklausinėk apie Camorra ir, jeipasiseks, iki vakarienės galėsi ir pasidulkinti,ir surūkyti cigarą. Žinoma, jei tik tavęsnenušaus jo asmens sargybiniai. Gerai, manmetas eiti. Būk atsargi!

Džesė padeda ragelį. Man daužosi širdis.Spoksau į Tirėnų jūrą ir dantytas Kaprio

apybrėžas. Vadinasi, jis gyvena labai arti.Rūmuose. Žinoma, rūmuose. Kurgi dar tokiamturtuoliui gyventi?

Stovėdama balkone užsisvajoju. Įsivaizduojujį – Marką Roskeriką, jaunąjį lordą Roskeriką,gražų sinjorą – vaikštinėjantį erdviamekambaryje su milžiniškais langais, pro kuriuossklinda Kampanijos saulė. Rūmų sode augapalmės, pro jį tarsi lengvas šlamesysskverbiasi Neapolio gatvės triukšmas.Pakumpęs tarnas atsargiai kiūtina pro senoliųportretus, nešdamas ką tik pataisytą pusrytį.Matau sidabrinį kavos servizą, žaliųjų citrinųmarmeladą, ant porcelianinės lėkštutėsišdėliotus citrinos griežinėlius. Šviežiaiišspaustos raudonųjų apelsinų sultys užtykštaant baltos lininės patalynės. Lyg kraujo dėmė.

Nuoga moteris. Ar šioje menamoje scenojedalyvauja nuoga moteris? Taip, štai ji, vosįžiūrima pro Briugės nėrinių užuolaidas lygper miglą. Nuogalė jauna, labai baltos odos.

Susimąsčiusi ir nuostabi ji stovi prie saulėsnutvieksto lango. Iš lovos – irgi nuogas –atsikelia Markas Roskerikas. Jo kūnas lieknas,raumeningas, oda įrudusi, Amazonės miškųmedžio spalvos. Vyras žengia parketu irapkabina jos liekną baltą liemenį, bučiuoja įnuogą kaklą. Mergina aikteli ir atsigręžia.Išvystu save. Tai aš stoviu prie to lango, nuogalordo miegamajame. Esu jo mylimoji. Juntutvirtas Marko rankas sau ant liemens. Tadašypsodamasi bučiuoju jo gražų veidą, tarsimelsdamasi suklumpu ant kietų parketiniųgrindų ir žadinu geismą... Paskui...

Taip įsisvajojusi žvilgteliu žemyn – gatvėjepo balkonu į mane dėbso vaikiščias antmotorolerio. Stoviu basa, trumpučiais šortais,net prasižiojusi nuo erotinio svaigulio.Vaikiščias kokių šešiolikos, net iš tolo matau jovypsnį. Jis staigiai apsigręžia ir pajūrio keliunubirbia nuostabios vandens žydrynės irCastell dell’Ovo link.

Kokia nesąmonė. Kas man darosi? Vidurydienos užplūsta erotinės svajos? NaujajameHampšyre taip nebūdavo. Tiesa, čia neNaujasis Hampšyras.

Turiu susitvardyti. Liko iškrauti drabužius irnešiojamąjį kompiuterį. Pirmiausia drabužius.

Še tai tau. Šis darbas netikėtai sukeliadepresiją. Prisipirkau daugybę Zara drabužių:praėjusį mėnesį firminėje San Fransiskoparduotuvėje atnaujinau visą garderobą.Maniau besielgianti labai protingai.Kalifornijoje šie drabužiai atrodė labaieuropietiški, madingi, patogūs, kone tobuli. Irpalyginti nebrangūs.

Tačiau dabar, išvyniojusi sukneles ir kelniųkostiumus, susiraukiu. Z a r a drabužiaiispaniški, bet čia jie atrodo kaip amerikietiški.Tarsi būtų įsigyti kur priemiestyje ar prekyboscentre. Apdarai tikrai gražūs: juodi pieštukopavidalo sijonai, trumpos margos vasarinėssuknelės, žakardinis mini sijonas, daili nėrinių

palaidinukė. Deja, šiems naujiems vasariniamsdrabužėliams čia, po Italijos saule, trūkstastiliaus ir rafinuotumo. Jie nepadarys įspūdžio.Nieku gyvu. Praleidusi čia vos dieną, iškartsupratau: vaikščiotojas Toledo gatve turivilkėti bent jau Prada. Čia vyrauja šilkas,kašmyras ir puikiai apdirbtas linas. Netpolicininkai išsipustę taip, tarsi patruliuotų negatvėse, o ant podiumo.

Bet aš neturiu ko rinktis, teks verstis suatsivežtiniais daiktais. Neišgaliu pirkti naujųapdarų. Todėl teks pasikliauti natūraliužavesiu.

Kokiu?Prieinu prie didelio senovinio veidrodžio,

kabančio priešais seną geležinę lovą. Šviesakrinta iš šono. Apžiūriu save nuo galvos ikikojų. Su šortais. Basą. Dulkinu veidu.Kraustydama daiktus išsitepliojau.

Banguoti plaukai atrodo gana gražiai.Dažniausiai. Mano ūgis maždaug metras

penkiasdešimt du centimetrai, sveriupenkiasdešimt keturis kilogramus. Pasak kaikurių vyrukų, esu ganėtinai patraukli. Kartąvienas jų pavadino mane gražuole.

Kartą.Prisikišu prie pat veidrodžio. Tyrinėju save

kaip vergų turguje. Kaip romėnų vergęTurgaus aikštėje. Atgaivinu Neapolio istorijosžinias.

Ar mano nosis yra miela ir riesta, ar sukuprele? Esu strazdanota. Dantys beveiktobuli. Ausys mažytės. Nuo austrių manevimdo. Gyvenime esu turėjusi tik trismeilužius.

Tris.Sunkvežimiui dundant gatve per grindinio

akmenis, veidrodis sudreba. Tris! Esu turėjusitris meilužius ir nė sykį nepatyriau tikroorgazmo. Viešpatie, kaip norėčiau, kad būtųkitaip. Man įgriso geros, pareigingos irstropios studentės vaidmuo. Duok man vasarą,

bent vieną malonumų vasarą. Ir sekso.Daugybę tikro sekso.

Gal Džesė teisi, gal išties esu kekšė. Širdyjeaš paleistuvė ir tik laukiu, kai iš bjaurausvikšro virsiu nuostabiu baltu drugeliu irnusimesiu paklusnios dukrelės skraistę. Tikvieną vasarą norėčiau pabūti Bordžetopeteliške, pasipuošusia Prada, ir tapti jaunabegėdiška itin turtingo vyro meiluže. Paskuiprisimindama tą vienintelį nuotykį galėčiaulaimingai senti. Pasakoti susižavėjusioms irapstulbusioms anūkėms apie laisvosios meilėsvasarą nuodėmingame ir jausmingameNeapolyje.

Ak, močiute, kas galėtų pamanyti!Pakabinu drabužius senoje didelėje

spintoje. Dabar beliko išvynioti ir prijungtinešiojamąjį kompiuterį. Šis darbas mannesukelia jokios įtampos. Kambaryje stoviiškleręs medinis stalas – ant jo pastatysiukompiuterį ir atremsiu į sieną.

Prijungiu kompiuterį, kaip buvo mokiusiDžesė, ir imuosi darbo. Peržiūriu informacijąapie nusikaltėlių gaujas pietų Italijoje.Trečdalis mano diplominio darbo beveikbaigtas. Vėliau eis tiesioginiai tyrimai,pokalbiai. Kelionės.

Nuotykiai.Kol kas turiu tik pradžią.Camorra.

Šio Neapolio nusikaltėlių sindikatoištakos kilmė neaiški. Jis gali būtisiejamas su slapta Ispanijos organizacijaGarduna, įkurta 1417 metais, valdantBurbonams. O gal Camorra susivienijoXVIII amžiaus pabaigoje iš nedideliųNeapolio varguomenės nusikaltėliųgaujų...

Valandos bėga. Nors džiūsta burna,neatitraukiu akių nuo monitoriaus. Roskeriko

rūmai. Galiu juos rasti Google. Roskerikorūmai...

‘Ndrangheta... Camorra... The SacraCorona Unita...

Po velnių. Panaršau Google. Akimirksniurandu nuorodą žiniatinklyje, skirtameNeapolio menui ir architektūrai. Džesika teisi.Roskeriko rūmai yra garbinami meno istorikų.Ir iki jų iš tiesų vos dešimt minučių keliopėstute.

Apima troškimas ten patekti. Dabar. Betman nederėtų. Ir vis dėlto reikia. Bet negaliu.O gal galiu? Ne, nevalia ten eiti. Antra vertus,kodėl ne? Tai mano užduotis, tokia diplominiodarbo tema. Turiu pasiteisinimą, ne, turiudingstį. Galėjau ramiai sėdėti namie,Amerikoje, Kalifornijoje, ir nuobodžiai ieškotiinformacijos apie mafijos gaujas internete. Betatvykau į Neapolį, kad viską pamatyčiau savoakimis. O Markas Roskerikas, be jokiosabejonės, gali papasakoti daugiau. Jis remia

pinigais nukentėjusius nuo mafijos žmones.Kodėl jis šitaip elgiasi? Graužiamas kaltės?Kol sveikas protas neverčia apsigalvoti,

nusitraukiu šortus, užsitempiu džinsus,apsiaunu sandalus ir apsivelku paprastą baltąpalaidinukę. Kukliai. Galbūt užsimausiuapyrankę. Man patinka Džesikos apyrankiųskambesys ant įdegusio riešo. Gal purkštelėtikvepalų? Taip, būtinai. Užsidėti saulėsakinius? Nereikia.

Vis dėlto nepakenks.Tikėjausi užtruksianti dešimt minučių, bet

vis dar žingsniuoju įkaitusiomis ir pilnomisžmonių gatvėmis. Pro vairuotojus irmotociklininkus, pro užeigas ir madingųdrabužių parduotuves, pro vyrus įraudusiaisveidais, nešančius padėklus su baltutėle,minkšta, šviežia mocarela į restoranus. Virėjaituo metu ilsisi prieš gamindami pietus, traukiacigaretę kiparisų pavėsyje.

Paskui vaizdas išplatėja, tampa itin erdvu,

padvelkia senove, kad net suglumstu. Kjajagatvė virsta marmurinių laiptų ir esplanadųvirtine. Apstulbusi dairausi, pradingstu tarpskubančių verslininkų brangiais kostiumais irpolicininkų, besidalijančių vieną didžiulę picąprie kavinės. Miestas staigiai kyla virš jūroslygio. Sutrinku: kopiu aukštyn ar žemyn?Palypėjusi keliais nublizgintais senoviniaislaiptais, žvalgausi į kairę ir į dešinę, imubūgštauti – be reikalo.

Štai jie. Atpažįstu iš nuotraukos internetedidžiulį rūstų XVI–XVII amžiaus pastatątvirtomis sienomis, dar menančiomis gotikoslaikus. Beveik kalėjimas, tik nuostabuskalėjimas – saulės atokaitoje tviska rusvaigelsvi, vos ne rožiniai mūrai, palmės metaplatų šešėlį. Lentelėje skelbiama: Roskerikorūmai.

Angliškai prie pavadinimo reikėtų pridėtiartikelį: The Palazzo Roscarrick. Man taipatiktų.

Žingsniuojant siaurėjančia gatve, širdis lipapro gerklę. Galiausiai prieinu milžiniškasduris. Nedrąsiai pabeldžiu didžiuliu geležiniuplaktuku, bet niekas nepasirodo. Pasijuntukvailai. Kaip našlaitė, ieškanti įėjimo įprieglaudą. Nesąmonė. Reikia nešdintis iš čia.

Staiga durys atsiveria. Į mane stebeilijauniformuotas vyras. Kas jis? Vyresnysisliokajus? Kamerdineris? Šis pasaulis manvisiškai nepažįstamas.

Vyriškis sutrikęs. Matyt, nesitikėjolankytojų. Gal mano, kad pabeldžiau ne į tasduris.

– Ko norėtumėt?Viešpatėliau, dabar teks pasitelkti italų

kalbos žinias. Prabilti apgailėtina mokyklineitalų kalba.

– Buon giorno... Kalbėti, – lemenu.– Nevarkit, aš kalbu angliškai, – atsako

vyras be menkiausio itališko akcento. Galanglas? – Kuo galiu padėti?

– Hmm, norėčiau pamatyti... PonąRoskeriką. Turiu omenyje lordą. Norėjaupasakyti... – Kaip niekinga. Iškaistu. Nederėjočia ateiti. – Esu hmm... studentė iš Amerikos.Šį tą tyrinėju. Na, mane domina Camorra...Ne vien ji... – Ką dar pridurti?

Matant beviltiškas mano pastangas tarno,jei tik jis tarnas, veido išraiška sušvelnėja.Keturiasdešimtmečio veide šmėsteli atlaidišypsenėlė.

– Mano ponas yra lordas Roskerikas. Noritejį pamatyti? Kaip man jus pristatyti?

Nagi, Aleks, pasuk smegenėles. Naudokisproga.

– Pasakykit, kad esu mergina iš „Gambrino“kavinės.

Vyriškis vos kilsteli antakius ir pamoja įeitipro didžiules duris. Atsiduriu Roskerikorūmuose. Lordo Roskeriko rūmuose, ne šiaipkokiame sename pastate.

Dairausi po vestibiulį – čia prieblanda,

saldžiai dvelkianti bičių vašku, orchidėjomis arlelijomis. Lubos skliautuotos. Tolumoje matytiatviras ūksmingas vidinis kiemas, trykštančiofontano vandenyje žaidžia saulės spinduliai.

Tyla. Saulė. Grįžta tarnas.– Lordas Roskerikas jūsų laukia.

Trečias skyrius

Paskui liokajų ar kamerdinerį – nė nežinau,kaip vadinti – seku šio didžiulio pastatosalėmis ir koridoriais.

Eidama aikčioju. Daugmaž tokius lordorūmus ir įsivaizdavau, bet tikrovė pranokstavaizduotę. Ilgo koridoriaus siena nukabinėtadideliais rimtų giminės protėvių portretais,nutapytais XVIII amžiuje. Probėgšmiais mataumilžiniškus kambarius – įspūdingusvestibiulius ir pokylių menes su aukštaislangais, nors daugelio jų užuolaidos nuleistos.Koridorius išmuštas prabangiais blankiai žaliųatspalvių apmušalais. Tikriausiai kiniškais irlabai senais.

– Prašom čia.Kokio didumo šie rūmai? Kokius turtus

valdo jų šeimininkas?Trokštu stabtelėti ir apsižvalgyti.

Pasigrožėti. Čia dera sunkūs ispaniškoriešutmedžio ir lengvesni karaliaus Jurgioepochos angliški baldai, matyti ir vienas kitasšiuolaikinis niekutis. Tamsios solidžiosaliejumi nutapytos drobės kabo pramaišiui suabstrakcionistų darbais. Pašėlusios XXamžiaus spalvos pagyvina niūrų senovinįkoloritą. Čia justi jauno besimėgaujančiogyvenimu esteto skonis. Šie rūmai – nemuziejus. Viena siena išpuošta senoviniaisginklais. Bent jau man jie atrodo senoviniai.

Tarnas dar sykį pasuka už kampo, ir prodideles medines duris mudu išeiname į kitąatvirą kiemą. Mano susižavėjimas virstaapstulbimu. Negaliu atplėšti akių nuopasieniais kylančių per visus penkis aukštusdvikrypčių akmeninių laiptų, panašių į stuburoslankstelius. Įspūdinga ir labai teatrališkaarchitektūra.

– Tai vadinamieji sakalo sparnų laiptai,būdingi Neapolio barokui. Suprojektuoti

Ferdinando Sanfeličės mano protėviui, lorduiRoskerikui devintajam.

Šeimininko balsas kaip tikro anglo, švelnus,tvirtas ir sodrus. Žinau – tai jis stovi man užnugaros. Ar sekė iš paskos, kai ėjauvarvindama seilę it kvaiša turistė pernuostabiuosius jo rūmus? Ar mane stebėjo?

Markas kalba toliau:– Šie laiptai tokie platūs todėl, kad pastatyti

žirgams. Sugrįžę į rūmus riteriai pro pietinesduris įjodavo tiesiai į šį kiemą ir kopdavo įviršų nenulipdami nuo žirgų. Gyvuliai buvoišmokyti nulipti laiptais ir patys susirastiarklides. Ganėtinai beprotiška, tiesa?

Gelia įšriestą sprandą. Iškaistu. Nenoriuatsigręžti ir pažvelgti į akis vyrui, turinčiamlaiptus arkliams. Mano sandalai pigūs irprasti. Čia tiktų vakarinė suknia. Nevertėjoateiti.

– Taigi mergina iš „Gambrino“ kavinės... –Šeimininko balse girdėti juoko gaidelės. – Kaip

iš romano.Pagaliau atsigręžiu. Jis visai čia pat, šypsosi

puse lūpų.– Tai jūs toks, – sakau.– Koks?– Tai jūs kaip iš romano.– Prašau?– Markas Ksavjė Roskerikas, lordas

Roskerikas. Ir taip toliau, ir panašiai...Ką, velniai rautų, čia pliurpiu? Ką

išdarinėju? Gal man insultas? Bet galva,rodos, veikia. Markas spokso į mane, aš į jį.Tarnas lūkuriuoja.

Markas mūvi minkštais išblukintaismėlynais džinsais. Avi puikius rudus angliškusbatus ir vilki pusiau atsagstytus baltusByronic medvilninius marškinius. Vienos sagostrūksta. Drabužis gerai nudėvėtas. Siūtaspagal užsakymą, bet senas. Puiki batų odadera prie rusvos jo paties odos. Dantysbaltutėlaičiai.

Šviesiai mėlynos akys toli gražu nešaltos.Šypsena draugiška, gal tik atsainoka. Bent jaunevilki juodo kostiumo ir neryši kaklaraiščio,nedėvi frako ir neapsigaubęs vampyroapsiaustu. Gal mano sandalai čia visai tinka.Norėčiau, kad nebūtų toks gražus. Nors pernago juodymą. Toks grožis mane akina.

– Nori paklausinėti manęs apie Camorra?– Taip.– Ar ne pernelyg tiesmukai klausi? – Markas

viliojamai nusišypso. – Tai gali būti pavojinga.– Taip, tikriausiai.Mano dingstis atrodo visai kvaila. Netgi

įžūli. Pernelyg tiesmuka. Bet trauktis jau pervėlu. Jeigu čia atėjau, turiu klausinėti.

Lordas Roskerikas linkteli, grįžteli į tarną irprabyla išraiškinga italų greitakalbe. Vyriškisklausosi linkčiodamas.

Spoksau į jį neatitraukdama akių, gręžtegręžiu žvilgsniu.

Brangūs Roskeriko džinsai lyg netyčia

įplėšti virš kelio, bet tai dizainerių išmonė. Proplyšį matyti rusva šlaunis. Gundanti užuomina.Man vėl išdžiūva burna.

Nagi, X., atsiribok nuo jo. Susitvardyk. Juktai tik gražus paslaptingas trisdešimtmetisaristokratas milijardierius iš Neapolio. Tokiųsutiksi kiekviename žingsnyje.

Roskerikas persibraukia ranka neklusniustamsius plaukus ir atsigręžia į mane – pirmasnetikras judesys, galbūt tam tikra tuštybėsapraiška. Puiku! Dabar taip labai jo negeidžiu.Jis garbėtroška. Taip! Bet jo plaukai tokietamsūs, tokie banguoti ir susigarbiniavę...

– Tai apie ką mudu kalbėjome? Atleiskit užnemandagumą. Vadinkite mane tiesiog Marku.Marku Roskeriku. O kaip kreiptis į jus,panele?

– Bekmen.Jis žiūri į mane didelėmis smalsiomis akimis.

Tikriausiai nori išgirsti visą mano vardą.Prašom. Šiaip ne taip išlemenu:

– Aleksandra Bekmen. Vadinkite maneAleks. Arba X. Draugai vadina mane X.

– X.? Tikrai?– Taip, X.– Tai jau panėši ne į romaną, greičiau į

trilerį apie šnipus.– O kas jame piktadarys?Markas patyli, paskui nusikvatoja švelniu

žaismingu, užkrečiamu juoku. Blyksi aštrūsbalti dantys, žybčioja skvarbios mėlynos akys.Jis protingas karštas gyvulys, tikras plėšrūnas,vanagas, tokio neuždarysi į narvą. Paskuiprimerkia šaltas mėlynas akis. Jos neramios irgrėsmingos. Gal tai ne tuštybė, gal tiesioggyvumas. Vėl ištyžtu. Marškiniai netvarkingaisukišti į džinsus, nerūpestingai užsagstyti.Matau porą centimetrų tvirto liemens,plokščio ir raumeningo pilvo.

– Per favore... – beria jis greitakalbe tarnui.Mėginu nusukti akis, žiūriu į akmeninius

laiptus, išsiskleidusius kaip sakalo sparnai,

gėriuosi liunetais, voliutomis ir kitomisbarokinėmis puošmenomis.

Vis dėlto neįstengiu susitelkti. Esu per daugįsiaudrinusi ir suintriguota.

– Gerai, X., – mano vardą Markas ištariasarkastiškai, bet maloniai. – Išgersime kavosIlgajame kambaryje, tu mane iškvosi irnuspręsi, ar priklausau Camorra.

Markas rodo kelią, tarnas dingsta. Kiekpaėjėję pasukame į kairę, paskui į dešinę, ir ašvėl išpučiu akis iš susižavėjimo.

Ilgasis kambarys kaip tik toks ir atrodo. Taierdvi galerija medinėmis sienomis, su gražiaisaukštais langais, pro kuriuos skverbiasiNeapolio saulė. Ant medinių sienų skoningaisukabinti šiuolaikiniai ir senųjų meistrųdarbai. Mano dėmesį patraukia vienaspaveikslas, jame vaizduojama putli apskritųformų baltaodė moteris, prisidengusi strėnasraudonu šilku, geidulingais kūno linkiais.

– Tai Ticianas, – sako Markas, pasekęs

mano žvilgsnį ir pristumdamas artyn kėdę.Turime kelis Mantenjas, nemaža Vato ir Bušė.Šio net per daug. Kuo daugiau erotikos, tuogeriau; gausybė prancūzų nuogalių. Manoprotėviai buvo tikri gašlūnai. – Markasnusikvatoja. – Antra vertus, jei ne toks lytinisalkis, nebūtų ir manęs.

– Prašau?Atsisėdu. Rankinėje imu ieškoti užrašinės.

Bent jau turiu apsimesti atėjusi čia dėldiplominio darbo, o ne šaudyti akimis irmekenti.

– Prašau?Markas irgi atsisėda – tingiai užmeta koją

ant kojos. Suspaudžiu rašiklį. Mudu skiriažemas marmurinis stalas. Pro daugybę langųskverbiasi šviesa; šiltas vėjas šiurena nėriniųužuolaidas. Man karšta, palaidinė limpa prierankų.

– Mano giminės iš tėvo pusės yra anglai.Buvome įsikūrę Nortumberlande, Anglijoje.

Bet XVII amžiuje devintasis lordas, pakvaišėlisDžordžas Roskerikas, leidosi į didžiąją kelionęir pamilo Italiją. Išvargintas nuolatinioAnglijos lietaus jis persikėlė į Neapolį, į šiuosrūmus. – Markas atsainiai mosteli ranka. – Neveltui Gėtė rašo: „Pamatei Neapolį ir mirk.“Pagyvenęs čia kelerius metus, devintasislordas užsikrėtė sifiliu, išprotėjo, mėginoįkąsti Burbonų rūmų klavesininkui ir mirėištiktas priepuolio.

Viską rašausi. Roskerikas kalba greitai iraiškiai.

– Bet nuo tada mūsų gyvenimas taponebeatsiejamas nuo Neapolio, nuo jo moterų,jos įaugo mums į kraują. Roskerikai ėmėtuoktis su kilmingomis italėmis.

Marko veide kaitaliojasi įvairios išraiškos.Trumpam jį iškreipia gilus sielvartas. Paskuipranyksta, kaip debesis vasaros dieną, lūposevėl nušvinta mandagi, maloni šypsena.Roskerikas vėl pasakoja apie savo protėvius –

apie meno dirbinių rinkinius, rūmus, dvikovasir išgertuves, linksmus nuotykius. Aš pratariujam porą žodžių apie save, apie domėjimąsiistorija, poezija, politika. Markas linkčioja iršypsosi ten, kur dera.

Mudu smagiai kalbamės bet aš galvoju apieką kita. Juk mačiau tai. Mačiau tą skausmą.Tą tragiško pykčio blykstelėjimą. Kas tai?Kodėl jis iki šiol kankinasi? Kodėl nerandamoters, užgydančios jo žaizdas? Tikriausiai jisjas atbaido. Kaip šiek tiek baugina ir mane.

Užuodžiu jo kūno kvapą, greičiausiai kokiųnors subtilių man nepažįstamų kvepalų:stipriai gundančių, bet švelnių. Dvelkia švara,bet tas kvapas nepaprastas. Suprantu, kasmane šitaip svaigina: švaros kvapas, bet ne tikjis. Šis vyras man ypatingas. Maždaug visagalva aukštesnis, gal metroseptyniasdešimties. Markas už manestipresnis, turtingesnis. Bent kiek vyrėlesnis.Nesiskutęs ir išdidus, slepiantis žaizdą, kurią

reikia užgydyti.Tarnas atneša ir padeda ant marmurinio

staliuko sidabrinį padėklą su kava. Geriusaldžią juodą moką, mėgindama praskaidrintimintis, bet jos vis tiek pinasi. Mane užvaldo irapsvaigina jausmai. Sukasi galva, lyg būčiauslapta stebima. Beprotiška nuojauta kužda,kad sutikau sielos draugą. Mudviejų juokasskamba taip darniai. Ar jis gali užpildyti manosielos spragas? O gal yra man nepasiekiamas?

Nurimk, X.– Kodėl apmokėjot mūsų sąskaitą?Markas linkteli, tarsi būtų laukęs tokio

klausimo.– Mačiau, kaip ją išvydusi išsigando tavo

draugė. Panorau padėti. Turiu pinigų. Mėgstupagelbėti žmonėms.

– Taigi...– Taigi būsiu sąžiningas. Esama ir kitos

priežasties. Kodėl nenupirkus kokteilio žaviaijaunai moteriai?

Širdis ima daužytis, ketinu prieštarauti. Taiištarta per anksti, pernelyg tiesmukai irpaprastai. Jis mėgina mane sugundyti. Gerai,aš noriu būti sugundyta, tik ne šitaip. Nešiurkščiai. Pasišiaušiu ir atlošiu pečius.Markas šypsodamasis žiūri į mane.

– Tavo draugė nuostabi.– Ką?– Ji labai miela. Atsiprašau, bet negalėjau

susilaikyti.– Šit kaip.– Kuo ji vardu?Supykstu. Paikai įnirštu. Esi kvailė, Aleks.– Džesika.– Aišku. Ji irgi amerikietė kaip tu?– Ne, anglė.– Taip ir maniau. Ji tikrai mėgsta išgerti. –

Markas atlaidžiai nusijuokia. – Atleisk užatvirumą. Tikiuosi, neįsižeidei. Tai ko norėjaiklausti apie Camorra?

Mano veidas iškreiptas nusivylimo.

Gurkšnoju kavą ir nervinuosi. Markas trokštane manęs. Ne mane mėgino sugundyti. Jomintys sukasi apie Džesiką. Kaip man šitaiįkyrėjo. Bjauriuosi pati savimi ir savo kvailaisjausmais. Markui rūpi Džesika. Mergina iš„Gambrino“ kavinės. Sutiko mane priimti, nesmanė išvysiąs Džesiką. Bet yra mandagusžmogus, todėl dabar kalbasi su manim.

Kvaiša. Paskutinė kvaiša. Visiška kvailė.Pokalbis baigtas. Kava išgerta. Markas

papasakoja užsiimąs importu ir eksportu,dėsto, kaip pavertė šeimos milijonusmilijardais. Paskui kukliai priduria mėgstąsaukoti labdarai, ypač nusikaltimų aukoms. Taiaptaku, be to, man visai nerūpi. Apsimetuužsirašinėjanti. Spėlioju, ar nemeluoja, gal jistiesiog gražuolis gangsteris, mėtantis pėdas.Kam, po velnių, tai rūpi? Esu juokingamergiotė. Markas sako mėgstąs Kaliforniją,jos pietvakarių dykumas; jam patinkanti tikrojiAmerika, pasieniai. Vartoja žodį „pasieniai“,

man šis nepatinka.Markas aiškiai supranta, kad jaučiuosi

nesmagiai. Jis staigiai atsistoja, atsisveikina irpaduoda man vizitinę kortelę. Siūlo skambinti,jei prireiks dar informacijos. Sausai padėkoju,turbūt derėtų padaryti tūpsnį ar atsiprašyti užįžūlumą, bet užuot tūptelėjusi atsisveikinu,atsisakau pagalbos ir skrendu žemyn plačiaismarmuriniais laiptais, traukiu prie didžiųjųdurų. Prisimenu kelią, posūkius, koridorius.Turiu pereiti vestibiulį, paskui pro tąpretenzingą ginklais nukabinėtą sieną ir kuogreičiau iš čia išsinešdinti.

Išėjus į judrią gatvę, saulė plyksteli į akis,užlieja karštis. Dėbteliu į savo sumautąužrašinę ir sviedžiu ją į didelę šiukšlių krūvą.

Tada pastebiu mane fotografuojantįpolicininką. Įkliuvau.

Ketvirtas skyrius

– Kiek buvo tų policininkų? – klausiaDžesika.

– Gal kokie trys... Žinai, baisiai suglumau.Sėdime ant grindų Džesikos bute, jis greta

maniškio. Nosį erzina stiprus nagų lakokvapas: pačios daromės pedikiūrą. Po dviejųdienų pirmąsyk kalbamės apie tai, kas nutikorūmuose.

– Jau sakiau, sklinda gandai, kad jispriklauso mafijai. – Džesika mosteli į miestą,matomą pro įstiklintą balkoną. – Pusė visųuosto prekių kontrabandinės. Jis tai vadinaimportu ir eksportu, tiesa? – Atsakydama patisau Džesika linkteli. – Vis dėlto, neturint ryšiųsu mafija, Neapolyje šėtoniškai sunkusėkmingai plėtoti verslą. Su ja vienaip arkitaip susiję visi. Kartais net balandžiaiDantės gatvėje atrodo suktoki. Tarsi stebėtų

tave iš pasalų. Tarsi ką nors regztų.Viešpatėliau, kada tas lakas pagaliau nudžius?

Džesika čiumpa žurnalą ir ima mosuoti juokaip vėduokle, stengdamasi nudžiovinti kojųnagus. Visur mėtosi vatos rutuliukai, jų pilnatarp žurnalų ir knygų. Džesikos bute kaippaprastai viešpatauja netvarka. Kai sykiugyvenome Hanoveryje, ji užknisdavo manenevalyvumu. Dabar, jai gyvenant gretimamebute, šis apsileidimas man atrodo mielas, netgigražus. Labiausiai džiugina jo pastovumas.Pašėlusiame pasaulyje Džesika išlieka tokiapat: miela, linksma, sveiko proto ir nuoširdi,geriausia mano draugė. Nusišvilpt, kad tasprakeiktas Markas Roskerikas trokšta jos, one manęs.

Jos.Mudvi ir mąstome panašiai. Pakėlusi akis

nuo ką tik nulakuotų vyšninių kojų nagųDžesika klausia:

– Tai jis tikrai sakė, kad esu graži?Nors ir labai myliu Džesiką, pavydas

sugnybia man širdį. Ciniškos draugės akysšvyti didžiuliu pasitenkinimu.

– Taip, jis tikrai sakė, kad esi labai graži... –Šypsausi narsiai, bet ne per daug įtikimai.

– Aš, Džesika Rašton, kritau į akįmilijardieriui? Reikia apsikirpti.

– Ką ketini daryti?– Dar nenusprendžiau. Gal tiesiog

pasidulkinti su juo?– Džese...Ji sukikena, paskui liaujasi, pažvelgia į

priešais ją ant sienos kabantį veidrodį.– Rimtai, man labai reikia apsikirpti, jei

netrukus imsiu šmėžuoti aukštuomenėsžurnaluose. – Ji suima kelias sruogas pirštais,paskui iškilmingai sako: – Gražioji DžesikaRašton papasakos mums apie pomėgį sukiotisvirtuvėje, įsirengė ją gavusi šimtą milijonųdolerių po skyrybų su lordu Roskeriku. –

Džesė dirsteli į mane ir kalba toliau: – Mudviįsigysim ferarį. Aš nupirksiu tau ferarį.Atleisk, brangute, žinau, kad buvai juosusižavėjusi.

– Nė iš tolo, tik jau neišsigalvok, Džesika, –kvailai priešgyniauju. Veltui mėginu nuslėptiašaras. Kaip galėjau suskystėti dėl tokiokvailio? Beveik jo nepažįstu. Jis kelia grėsmę.Vis dėlto esu jam skolinga. Tikrai. Už tąakimirką. Mano sielos šauksmas sulaukėatsakymo, ar bent man taip pasirodė. Dabarjaučiuosi vieniša. Kaip liūdna.

Įsispiriu į sandalus ir susitvardau.– Ne, jaučiuosi kuo puikiausiai. Esu

Neapolyje. Man dvidešimt dveji. Turiu puikųišsilavinimą. Man atviri visi keliai!

– Šauni mergaitė.– Ketinu dirbti. Atvažiavau čia rašyti

diplominio darbo.Tai ir darau: dirbu.Jau kelias savaites triūsiu iš peties, jaučiu

didžiulį pasitenkinimą, linksminuosi mažai.Rytais rašau saulėtame bute. Daug mokausi.Esu įpratusi daug studijuoti.

Apsikrovusi knygomis, įsijungusi nešiojamąjįkompiuterį, apsistačiusi tuščiais neskanauskapučino puodeliais išsinešti veju šalin mintisapie tą vyrą. Mokausi asmenuotiveiksmažodžius tikėti ir išvykti, gilinuosi į italųkalbos futuro semplice.

Rytoj paruošiu makaronų puttanesca.Domani si prepara la pasta alla

puttanesca?Mokausi apie dvi valandas.Pamiklinusi liežuvį itališkai, imuosi

diplominio. Nuo vienuoliktos ryto iki pirmosvalandos dienos stengiuosi išguiti iš atmintiesmėlynas kaip Tirėnų jūra jo akis, gilindamasi įnusikalstamų pietų Italijos gaujų, ypačCamorra, paslaptis. Galiausiai prieinu prie darpaslaptingesnės ir grėsmingesnės‘Ndrangheta, veikiančios pačiame Italijos

pusiasalio „kulne“.

‘Ndrangheta – nusikalstama Italijosorganizacija, jos centras įsikūręsKalabrijoje. Nors ne toks garsus kaipSicilijos Cosa Nostra ar NeapolioCamorra, šis Italijos nusikaltėliųsindikatas šio amžiaus pradžiojelaikomas galingiausiu...

Pavadinimas mane sudomina. Kas perapostrofas prieš žodį? Kaip artikelis the prieRoskeriko rūmų.

Nagi, gilinkis, Aleks. Judink smegenis.

Mafijos organizacijos skiriasi nariųverbavimo metodais. ‘Ndrangheta nariaisusiję kraujo ryšiais. Dėl to gaujos virstatikrais klanais, į juos neįmanomaprasiskverbti policijai. Gaujos nariųsūnūs turi sekti tėvų pėdomis…

Gaujų nariai yra kraujo giminės. Ar narystėpaveldima?

Nenoromis pagalvoju apie Roskeriką.Prisimenu jo pasakojimus apie pakvaišusįdevintąjį lordą. Gal ir Markas šį tą paveldėjęsiš protėvių? Visus juos sieja kraujo ryšys,giminystė, kraujo saitai. Visi susiję vienas sukitu. O aš visiška pašalaitė. Ir noriu sužinotidaugiau.

Iki pietų galva ištinsta nuo informacijos,nusprendžiu imtis kitko. Kiekvieną popietęapsimaunu trumpas kojinaites, apsiaunusportukus ir apsivilkusi kuklią vasarinę Zarasuknutę traukiu tyrinėti Neapolio apylinkių.Ten Camorra kaupia jėgas, telkia žudikus irmedžioja priešus.

Esu tikra naivuolė, kad klaidžioju po tokiasvietas. Jungtinėse Valstijose niekad šitaipnedaryčiau: nieku gyvu neičiau vienapasivaikščioti į prastą didmiesčio rajoną. Visdėlto nemanau, kad tai pavojinga. Kodėl? Gal

todėl, kad šios tamsios landynės mane traukiair vilioja, aplink spiginant saulei. Gal dėl tonejaučiu jokios grėsmės.

Vaikštinėdama siaurais, judriais, operoseapdainuotais Neapolio varguomenės rajonaisSpacca ar Quarteri Spagnoni, atsiduriu tarsifilme, sukurtame meistriško režisieriaus irvadinamame Italija. Viskas tikra: siauruosetarpduriuose sėdinčios neapolietės skutabulves ir darinėdamos moliuskus garsiailiežuvauja apie seksą; juodai vilkinčiospagyvenusios moterys neša gėles ir degiojažvakes prie Švenčiausiosios Mergelėsaltorėlių gatvių sankryžose. Žavūs vaikiščiaišveičia picą sėdėdami ant mėlynų Lambrettamotorolerių ir stengdamiesi neapsidrėbtipomidorų tyre brangių kelnių. Itin aukštaūgėsmoteriškės – iš tiesų transeksualai –mūvėdamos aukštakulniais slysčioja antgrindinio akmenų, pajuodijusių nuo Vezuvijauslavos. Jos skuba į keltą, plaukia ieškoti vienos

nakties nuotykių Iskijoje ar Kaprio saloje.O čia slegia nepaaiškinama tyla, stebina

šiukšlių krūvos senamiestyje, kartkarčiais užkampo išnyra apkūnūs kelias dienas nesiskutęvyrukai dalykiniais kostiumais. Pamatę manesu Zara suknele jie greitai dingsta, o aš liekuspoksoti viena į seną Diego Maradonosplakatą klaikioje spiginančioje popiečiokaitroje, nes vietos gyventojai prigulępokaičio.

Ir tada nutinka neįsivaizduojamas dalykas.Jau dvi savaites dirbu ir apie jį negalvoju.

Viskas einasi puikiai. Šiandien jaučiu lengvaspagirias. Esu Ispanų kvartale. Praėjusį vakarąsu Džesika ir jos draugais italais bare prieuniversiteto gėriau pigius kokteilius. Smagiaipraleidome laiką. Buvo linksma. Apie Markąnekalbėjome. Apdairiai vengėme „Gambrino“kavinės ir kitų prašmatnių vietų, kur jis galėjopasirodyti.

Nuo pagirių mano galva vis dėlto sunkoka.

Be to, pasiklydau. Atsiduriu tuščiame nykiameaklagatvyje. Žiūriu į mėlyno dangaus rėžį,ribojamą dviejų aukštų pastatų. Labai karšta.Švelnus popiečio vėjelis siūbuoja skalbinius.Mane troškina. Žiūriu į ryškiaspalvius –raudonus, mėlynus ir juodus – apatinius,linguojamus vėjo. Jie simbolizuojalaisvamanišką ir nevaržomą seksualumą.

– Sveika.Atsigręžiu.– Pinigus.– Atiduok pinigus!Keturi vaikėzai – greičiau jaunuoliai –

užtveria išėjimą iš aklagatvio. Jie stovi nuomanęs per penkis metrus. Aukšti, liekni, jieateina mano pinigų. Šitiek itališkai suprantu.

Atiduok mums pinigus.Staigiai apsigręžiu – apima neviltis.

Pamiršau esanti aklagatvyje. Desperatiškaižiūriu aukštyn, gal kas nors pažvelgs prolangą. Bet matau tik užtrauktas užuolaidas.

Žmonės nusigręžia ir užsiveria, atsiriboja.Nežiūrėk, neliudyk, nepasakok. Omerta.

– Atiduok pinigus.– Aš neturiu pinigų!Kodėl taip darau? Kodėl priešinuosi? Šie

vaikėzai yra tikri narkomanai – keturi ištūkstančių, besibastančių Neapolyje,priklausomų nuo Camorra kvaišalų. Purvinidžinsai, pageltę veidai, krauju pasruvusiosakys – man tai nieko gero nežada. Jiems reikiatik kelių eurų, tiesa?

Bet aš pati turiu labai nedaug sunkiaiuždirbtų pinigų. Teks dėl jų pakovoti.

– Neturiu pinigų. Atstokit nuo manęs!– Karvė, – sako vienas, aukščiausias ir

liesiausias, su panieka. – Amerikinė karvė!Amerikinė karvė.Tegu juos velniai! Klykdama ir rėkdama

nutariu prasibrauti. Tik šitai ir galiu. Kuogreičiau bėgti ir patekti į didžiąją Ispanųkvartalo gatvę, kur guminiais batais avintys

žuvų pardavėjai blizgančiomis svarstyklėmissveria šviežią savo prekę sidabriniais žvynais,ir raudonas žuvų kraujas nudažo juodusgrindinio akmenis.

Vienas iš narkomanų išsitraukia peilį. Ilgageležtė grėsmingai žvilga popiečio saulėje.

Jis nusišypso.Per vėlai suvokiu taip lengvai jų

neapmulkinsianti.

Penktas skyrius

Po galais! Jei priešinsiuosi, jie gali manenužudyti, tegu ir netyčia. Išsigąstu peilio. Jisgrėsmingas ir ilgas.

Vienas vaikinas su nevykusiai ištatuiruotukaklu, išdžiūvęs kaip skiedra, žengia artyn. Jisužspeičia mane į kampą kaip Neapolio žiurkę.

Peilis ilgas kaip pimpalas ir kietas.Bejėgiškai dirsteliu į dangų, paskui įnegailestingą aklagatvio tamsą vaikigaliamsuž nugaros. Ne, jokios vilties ištrūkti nėra.Neturiu kur dėtis, esu palikta likimo valiai.

Pasitelkdama varganas italų kalbos žiniasmėginu prašytis paleidžiama. Kreipiuosi įgaujos vadą.

– Per l’amore del cielo – dėl Dievo meilės,maldauju – ti prego di tutto cuore – maldaujuiš visos širdies...

Jis nusikvatoja siaubingu pamišėlio juoku.

– Ak, gražuole, gražuole. – Ir grįžteli įbesivaipančius draugelius, paskui vėl į mane. –Velniškai gundanti. Tiesa? Seksuali mergaitė.

Turbūt tik tiek ir temoka angliškai.Velniškai seksuali mergaitė.Mano įniršis ir pyktis auga. Niekšelis stovi

per du metrus nuo manęs. Tereikia akimirkos,ir jis mane pagriebs. Stipriai prisispaudžiuprie senos drėgnos sienos. Ji tokia tamsi iršalta, tarsi niekada nebūtų buvusi paliestasaulės spindulių. Į šias lūšnas ir į šių vyrukųprotus neprasiskverbia saulė. Vienas išužpuolikų sako:

– Divertiamochi...Žodis reiškia „pasilinksminti“. Taigi jie žada

linksmintis su manimi. Puikiai suprantu, ką taireiškia.

Jaučiu purvinas rankas griebiant už dilbių,traukiant suknelę, mėginant ją nuplėšti.Suknelė dryksta per petį, apnuogindamaliemenėlę. Dar viena ranka griebia mane už

krūtų, nusmaukia petnešėles, peilio geležtėperrėžia sagtelę.

Keikdamasi dangstausi krūtinę. Plūstuosi.Bet niekšai tik kvatojasi. Apsupę mane

grabalioja iš visų pusių, tarsi jų būtų visastuzinas, rauna plaukus, traukia už rankų,mėgindami atplėšti mano delnus nuo krūtinės.

– Liaukitės!Bergždžiai mėginu kuriam nors įspirti; nors

esu vienui viena ir užspeista į kampą, neketinupasiduoti. Neleisiu savęs liesti. Neleisiu žaistisu manim.

Kiek galėdama muistausi stengdamasiišsivaduoti, bet niekšų per daug, keturiišstypę, besivaipantys italiūkščiai. Su vienušunsnukiu tikrai susidoročiau – spirčiau įkiaušius, parklupdyčiau ant grindinio. Betketurių neįveiksiu. Nepajėgiu priešintis, jiegrabalioja mane rankomis, plėšia suknelę,graibo šlaunis...

– Liaukitės! Prašau liautis! Tuoj pat

liaukitės!Bet jie tik vis garsiau kvatojasi, juokas aidi

tuščiame aklagatvyje, atsimuša nuo uždarytųlanginių ir suskeldėjusių sienų. Šalta rankaužčiaupia man burną ir nutildo riksmą.Svarstau, ar nevertėtų pasimelsti.Nesimeldžiau metų metus, bet gal dabar atėjolaikas. Gal man suteikta paskutinė galimybė?Kandu užpuolikui į ranką, šis atitraukia ją nuoburnos, o aš kiek galėdama garsiau išrėkiu:

– Pažįstu Marką Roskeriką! Jis manodraugas – lui e mio amico!

Reakcija žaibiška. Gerokai suglumę vaikinaiatitraukia rankas. Vadas dėbteli į mane,skvarbiai žvilgteli į akis norėdamas įsitikinti,ar nemeluoju. Kitas linguoja galvą.

– Guappo! – linkteli dar du bendraišlykščiais išbalusiais veidais.

Dar kartą surinku:– Aš jį pažįstu. Lordą Roskeriką! Jis mano

geras draugas!

Iš to jokios naudos. Man nepavyksta įtikintiužpuolikų. Arba jie mano, kad meluoju, arbajiems nusispjaut į Roskeriką. Vaikėzai piktaiišsiviepia ir vėl ima artintis, akinami šlykščiųketinimų.

Purvina ranka vėl užspaudžia man burną,kita grabinėja kūną; beveik nebeturiu jėgųpriešintis. Tai štai kas tau nutiks, galvoju, štaiir būsi išprievartauta – beveik netenkusąmonės, užsimerkiu, grimztu į skausmo irpažeminimo gelmes...

– Lasciarla sola.Ką?Pasigirsta kažkieno balsas.Atstokit nuo jos.– Coniglio!Bailys.Kas jis toks?Matau skriejant stiprų kumštį; vienas

pašlemėkų lekia į šalį tarsi pūkelis, nupūstasvėjo ar milžino. Jis išties kilsteli į viršų ir

šlumšteli žemyn. Vadas klykdamas mėginaišsisukti, bet ir jį parbloškia sunkus kumštis.Du sykius tvoja į tatuiruotą snukį, tykštakraujai. Kaip ryškiai raudonas rašalas.

Aklagatvio prieblandoje išvystu gražųįdegusį veidą. Kas jis toks? Ne Roskerikas,šito žmogaus aš nepažįstu. Bet vyrukas manpadėjo. Be to, jis ne vienas – su puikiaivilkinčiais draugais. Jie doroja maneužpuolusius jauniklius, vienas narkomanųgargaliuodamas guli ant purvinų grindinioakmenų, kiti du dar priešinasi. Mėginuprisidengti suplėšytos suknelės skiautėmis.Dairausi, kaip pasprukti. Tai siaubinga.Peštynės įnirtingos. Kas nors tikrai busnudurtas.

Paskui visi nutyla.Iš tolėliau ataidi dar vienas vyriškas,

sodrus, ryžtingas balsas.– Pimpiai! Velniai jus rautų!Be abejonės, tai Roskerikas. Jis bėga prie

mūsų. Įrudusiame veide blykčioja balti dantys,žydros akys laido žaibus.

Pamatę jį narkomanai apstulbsta ir tuoj patliaujasi priešintis. Beviltiškai žiopso vienas įkitą, paskui į Marką. Lyg vaikai, lyg išsigandękūdikiai. Tasai prieina prie vadeivos ir žiebia įmarmūzę. Tik kartą, bet smagiai.

Paskui nusišypso.M ar kas šypsosi. Jo grėsminga šypsena

gąsdina labiau nei smūgis, ir niekšelis imainkšti. Aimanuodamas traukiasi atbulas,atsiremia į sieną, jam iš nosies teka kraujas.Atrodo siaubingai išsigandęs. IšsigandęsMarko Roskeriko. Dar nesu mačiusi šitaipžiūrinčio žmogaus – tai pasmerktojo mirtižvilgsnis.

Kodėl jis taip bijo Marko Roskeriko? Kasnenaudėlį taip įbaugino?

Galvoje sukasi spiečiai klausimų.Nusišluostau baimės ašaras, apsitvarkausuplėšytą suknią, bet nenuleidžiu akių. Marko

vyrai griebia šunsnukius už sprando ir velka įautomobilį kaip nusikaltusius mokinukus.Girdžiu užsitrenkiant dureles. Trindamosi įseną grindinį cypia padangos. Paskui stojatyla.

Aklagatvyje liekame tik mudu su MarkuRoskeriku. Jis vilki rusvą lininį kostiumą irmėlynus marškinius, aš – sudraskytą suknelę.Esu baisiai išsigandusi ir apdaužyta, betnenukentėjusi.

Markas įdėmiai mane nužvelgia, mėlynoseakyse atsispindi užuojauta ir pyktis.

– Ar tu sveika, X.? Man labai gaila. Tikrailabai gaila.

– Bet... bet...Per daug nenukentėjau, esu apysveikė. Ant

kūno tik kelios mėlynės ir įbrėžimai. Betnuotaika baisi, esu įsiutusi, pažeminta irpriblokšta. Kas tasai vyras, vieną dieną maneatstumiantis, o kitą išgelbstintis?

Turiu tai sužinoti.

– Kas tau pranešė, kad aš čia? Kaip? Iškur... Nesuprantu, kas čia vyksta.

Markas nužvelgia mane nuo galvos iki kojų,bet ne kaip vyras, o kaip gydytojas. Manokeliai nubrozdinti. Ant mėlynos suknelės tiespilvu matyti kraujo dėmė. Kraujas ne mano, ovaikino, mėginusio mane išžaginti. To, kurįtaip taikliai nokautavo Markas.

Čia vyko tikros skerdynės. PamatauRoskeriką kitomis akimis. Šis vyras gali būti irtikras aristokratas, ir žiaurus žvėris. Ne, nežiaurus. Bet ir ne pernelyg rafinuotas.Prisimenu per praėjusį susitikimą jį mūvėjusperplėštus džinsus, rusvą jo šlaunies odą;žvėries atspindys civilizuoto vyro aprangoje.Kaip jis išgąsdino tuos šunsnukius vien savopasirodymu.

Nebežinau, ką manyti.– Aleksandra, ar nuvežti tave pas gydytoją?Pamažu peikėjuosi.– Ne, aš esu... Man viskas gerai. Jie... Jie

tiek toli nenuėjo, pasirodėt pačiu laiku, tiknežinau...

– Ar kreipsies į policiją? Gal pavėžėti ikinuovados?

Sudvejoju. Norisi rėkti taip, kadsudrebinčiau net Vezuvijaus viršūnę. Kitavertus, trokštu kuo greičiau pamiršti šį baisųnuotykį, nes patyriau jį per savo kvailumą.Vaikštinėjau po prastą vardą turinčius rajonusmieste, garsėjančiame ne tik grožiu, bet irnusikaltėliais. Elgiausi kaip kvaila mergiotė,naivi ir nenuovoki užsienietė.

– Dėl policijos dar turiu pagalvoti. Kol kasnežinau.

Markas liūdnai, kone atsiprašomai šypteli.Tada klausiu be užuolankų:

– Vis dėlto – kaip? – Man būtina šitai žinoti.– Kaip mane radai?

Jis linkteli, tarsi išgirdęs pagrįstą klausimą.Toks šis ir yra.

– Atleisk, X., turbūt labai nustebsi. Nuo

tada, kai apsilankei mano rūmuose, nuolatapie tave galvoju.

Negi rausteli? Ne, to negali būti. Bet jopasitikėjimas savimi akimirką susvyruoja.Markas numoja ranka, tarsi norėdamasatsikratyti sumišimo.

– Noriu tave iš čia išvežti, kad galėtumsusitvarkyti, nusiprausti. Paskui pavaišinsiupietumis. Labai prašau neatsisakyti. Tadaviską paaiškinsiu.

Kas per žmogus tasai Markas Roskerikas?Ir kas čia dedasi?

Man nerūpi. Tikrai nerūpi. Jaunas gražuolisišgelbėjo mane nuo mano pačios kvailumo irnuo daug blogesnio dalyko – apie šitainebenoriu net galvoti. Siūlosi man padėti.Neturiu valios atsisakyti; paklūstu jam.

– Gerai, – atsakau. – Prašau parvežti manenamo.

Nuo tylos net ausyse spengia. Markaslinkteli, ima mano ranką, pakelia prie lūpų ir

švelniai pabučiuoja. Mus apsupa tyla. Noriu,kad jis vėl pabučiuotų man ranką, bučiuotų,bučiuotų...

Šeštas skyrius

Vis dėlto atitraukiu plaštaką tarsi nutvilkyta.Kur aš veliuosi? Mano jausmai prieštaringi.Vis dar drebu po užpuolimo.

Parodau į krauju suteptą suknelę.– Noriu grįžti į savo butą.– Žinoma, žinoma, – supratingai linkteli

Markas. – Tau reikia persirengti. Eime šiuokeliu, X., mano automobilis stovi Sperancelosgatvėje, už kelių šimtų metrų.

Nežinau, kokios transporto priemonėstikėtis – mazeračio, bentlio ar arkliųtraukiamos karietos su livrėja pasipuošusiuvežiku. Bet Markas vairuoja įspūdingąsportinį mersedesą: dvivietį, brangų, naują,greitą, tamsiai mėlyną su sidabriniu atspalviu.Nedidelį prašmatnų automobilį, patogųsukiotis purvinose ir siaurose gatvėse.

Atsisėdu šalia Marko. Salonas dvelkia

šeimininku: kvapas švarus ir rafinuotas,sumišęs su gundančiu kūno prausikliu arkvepalais. Odinės sėdynės. Iki Santa Lučijosnuvažiuojame per kelias minutes, vingiuojamepro skurdžių kvartalus, pro mažusnamiūkščius, panašius į celes – ten gyvenavarguoliai. Paskui pasukame prieneoklasicistinio stiliaus pastatų kvartalo –naujesnio Neapolio.

Važiuojame beveik tylėdami. Neišmanau, kąsakyti. Esu per daug sugniužusi ir nusiminusi.Ir baisiai susižavėjusi Marku Roskeriku. Manojausmai visai sumišę. Būgštauju ar vėl nebūsiuapsigavusi dėl savo seksualumo. Liaukis, X.Markas yra tiesiog vyras.

Bet žiauriai gundantis vyras.Jis užtikrintai nardo pašėlusiame Neapolio

automobilių sraute tarp mažučiukų fiatų.Paskui dirsteli į kruvinus krumplius ir trumpaisukikena.

– Viešpatėliau, atrodau kaip boksininkas po

šešto raundo. Nenorėjau jam užvožti taipsmarkiai.

Marko žodžiai pralaužia tylos užtvanką.Apiberiu jį klausimais.

– Kas buvo tas vadeiva? Ir visi kiti?Markas nenuleidžia akių nuo kelio.– Pasak vietos moterų – si buca sai, renzo si

buca.– Prašau?– Badytis. – Markas rimtu veidu papurto

galvą. – Pažodžiui tai reiškia kiurdyti savokūną.

– Kalbi apie narkomanus?– Taip.Pagaliau suprantu, apie ką jis kalba.

Priklausomi nuo heroino. Ieškantys dozės, opaskui šio to daugiau. Nenutuokiu, ką apiejuos manyti. Nekęsti ar gailėtis? Ir viena, irkita.

– Kas atsitiko tiems... narkomanams? Kastie vaikinai, atėję man į pagalbą?

– Mano draugai ir padėjėjai. Džuzepėpribėgo prie tavęs pirmas. Jis mano dešiniojiranka.

– Ką tavo padėjėjai darys su taisnarkomanais?

Markas gūžteli pečiais.– Nesijaudink, mano confreres jų nežudys.

Tik išmokys bijoti Dievo.– O kas paskui? Atiduosit policijai?– Karabinieriams? – Markas papurto galvą.

Jo balse girdėti niekinama gaidelė. – Kokiaprasmė? Norint visus susodinti, tektų nuo čiaiki pat Palermo pristatyti kalėjimųnarkomanams, be to, pusė policijos vis tiekkorumpuota.

Markas staiga pasuka kairėn, į mano gatvę.Statydamas automobilį kalba toliau:

– Ne, mes juos gerokai pamokysim irpaleisim. Nemanau, kad dar kartą mėginsužpulti kokią moterį. – Markas atsidūsta. –Išties norėčiau įkišti į kalėjimą tuos bjaurybes,

įpratinusius vaikiščius vartoti heroiną.Camorra. ‘Ndrangheta. – Gražų Marko veidąiškreipia toks pyktis, kad net pašiurpstu.Paskui jis sako: – Aš nekenčiu jų, X. Camorra.Ji apnuodija viską. Bjauroja šį nuostabųmiestą. Žiūrėk, kas atsitiko tau. – Markasišjungia variklį. – Atvažiavom prie tavo namų.Man luktelėti automobilyje?

– Luktelėti?– Juk ketinau pavaišinti tave pietumis.– Bet...– Jeigu tik sutiksi. Noriu viską paaiškinti

padoresnėje vietoje. – Markas sukanda dantis.– Be to, Aleks, tau nederėtų likti vienai.

Patyliu. Esu visai suglumusi. Esu alkana irnoriu išgerti, kad ištrinčiau baisius užpuolimovaizdinius. Tikriausiai Markas teisus. Dabarnedera būti vienai.

– Gerai, – sakau. – Sutinku, tik...– Neskubėk, aš palauksiu.Išlipu iš automobilio, užlipu laiptais ir

palendu po dušu. Vanduo nuplauna šiurkščiųrankų prisilietimų purvą, apvalo mintis nuobaisių prisiminimų. Paskui apsivelku darnedėvėtą Zara suknelę: dangiškai mėlyną, supetnešėlėmis. Trokštu švelnumo ir grožio.Netrukus grįžtu į automobilį. Pavažiuojameporą šimtų metrų, paskui Markas sustoja irišlipa. Sustojame jūros pakrantėje prie tilto,vedančio į Castel dell’ Ovo.

Daugybę kartų žiūrėjau į pilį juosiančiusakmeninius turėklus, veržliai kylančius išjūros. Buvau apie ją skaičiusi. Pasak legendos,pilis stovi toje vietoje, kur ant tuščio jūroskranto bangos kadaise išplovė sireną. Čiabuvo įkurtas miestas, išlepę graikai pavadinojį Naujuoju Poliu, Naujuoju miestu. Vėliau jistapo Neapoliu.

Tai mano pirmoji viešnagė saloje.Markas kaip paslaugus vairuotojas atidaro

automobilio dureles, šypsosi. Mudu traukiameį pilį akmeniniu tiltu, kol prieiname geležinius

vartus. Tada sukame į kairę.Savo nuostabai išvystu daugybę jaukių

lauko restoranėlių, jie glaudžiasi prie piliessienų po mėlynomis ir baltomis stoginėmis, iščia matyti Neapolio įlanka.

Užsukame į pirmą pasitaikiusį restoranėlį.Padavėjas pasitinka Marką plačiaišypsodamasis, kitas tuoj pat pristumia mankėdę ir išskleidžia skėtį. Atsisėdu.

– Signorina, buon giorno – e signorRoscarrick!

Marką čia visi išties pažįsta. Jo pasirodymassukelia nedidelį sąmyšį – tiek tarp valgytojų,tiek tarp padavėjų. Spėlioju, kiek dar jaunųmoterų jis yra atsivedęs čionai, prie šiųstaliukų, po Italijos saule, pučiant švelniamjūros vėjeliui.

Bet man tai nerūpi. Kramsnoju duoninęlazdelę, dairausi ir dūsauju. Pagaliau priešvalandą patirtas siaubas ima tolti. Bent jautaip viliuosi.

Ko gero, tai vienintelė vieta Žemėje, galintinuraminti įsiaudrinusias mintis. Akį džiuginanuostabus vaizdas: atsiveria visa įlanka nuosenojo Neapolio centro iki pat Vezuvijausaukštumų, toliau matyti uolos, Viko ir Sorentopaplūdimiai. Italijos vėliavos plazda švelniamevėjyje, žydrus vandenis skrodžia jachtos,šaunūs policininkai greitaeigiais kateriaisraižo jūros paviršių ir kelia bangas. TobulasViduržemio jūros kraštovaizdis.

– Čia labai gražu, – nejučia išsprūsta.– Tau patinka? – Markas atrodo nuoširdžiai

patenkintas. Akinanti jo šypsena puikiai deraprie peizažo.

Vandenynas. Yra. Saulė. Yra. Gražus vyras.Yra. Viskas čia ir dabar. Hmm...

– Padavėjai tave pažįsta, tiesa? Taigi dažnaičia lankaisi? – Mano klausimas skambaperdėm įtariai. Rūpi paklausti dar daugybėsdalykų. Priekaištauju sau dėl tokiotiesmukumo, bet Markui tai nė motais.

– Pažįstu restorano savininkę. – Jo veide irvėl šmėsteli skausmo šešėlis. – Tai sinjoraManfredi, jos vyrą, policijos pareigūną,nužudė Camorra. – Markas papurto galvą irdirsteli į valgiaraštį, o aš spėlioju, ką, tiesąsakant, jis turi galvoje. Slepia savo jausmus irtyli. Paskui nusišypso ir pragiedrėja: – Daviausinjorai nedidelę paskolą, kad galėtų įkurtirestoranėlį. Už tai ji pažadėjo tiektimėgstamiausius mano valgius. Irmėgstamiausią vyną. Pavyzdžiui, štai šįpatiekalą. – Markas pasilenkia per stalą irbaksteli į mano valgiaraštį.

Mėginu perskaityti pavadinimą. Jis labaisunkus. Paskui bandau ištarti:

– Pesci ang... basilic... – kaipmat pasiduodu.– Turbūt kokia nors žuvis?

Markas linkteli.– Taip, žuvis. Jūrų velnias su bazilikais

pagardintu daugiaryžiu ir omarų putėsiais.Skonis pasakiškas. Nori paragauti?

Padedu ant stalo valgiaraštį, išmetu išgalvos neramias mintis ir nusispiriu sandalus.

– Gerai, Markai. Man atsibodo rinktis. –Mudu susižvelgiame. Kalbu toliau: – Manau,kartais per didelė įvairovė slegia. Pavyzdžiui,parduotuvėje pristatyta daugybė šampūnų, oman tereikia vieno galvai išsitrinkti. Markai,išrink tu. Išrink už mane.

Jis linkteli, lūpomis nuslysta šypsena.Aš irgi nusišypsau. Basa sėdžiu saulėje,

pagaliau atsipalaiduoju, lengvuma sklindakūnu kaip raminamieji, popietės skausmasmalšta. Sėdime apsupti laimingųbesišnekučiuojančių ir valgančių italų šeimų.Senukai užsisvajoję stebi praplaukiančiasjachtas, kvepia citrinomis, skaniu valgiu, nuodieviško mėlynumo jūros dvelkia gaivusvėjelis...

– Gal išgersim vyno? Leisi man išrinkti?– Markai Roskerikai, oficialiai suteikiu tau

šį leidimą, nes tu ir mokėsi.

Kas man darosi? Gal padrąsėjau poišgyvento pavojaus, ėmiau koketuoti? Markasnusikvatoja.

– Puikus sprendimas. Paragausim vyno išAlto Adidžės regiono. Ar žinai, kur jis?

– Ne.– Toli šiaurės Italijoje, pietų Tirolyje, ten

kalbama vokiškai. Gal kurią dieną... – Markasdirsteli į mane, paskui papurto galvą, tarsinorėdamas pasitaisyti. – Vynas puikus, betpaplitęs tik tame regione. Mano šeima ten turižemių, vynuogienų ir Schloss, kitaip sakant,pilį.

– Kaipgi kitaip, – šypteliu puse lūpų. – Kastik neturi nuosavų pilių. Aš irgi turėjau, betpabodo. Pilys – jau praeitis. Dabar noriurūmų.

Markas vėl nusikvatoja.– Tu iš manęs šaipaisi.– Tu esi milijardierius. Pirmasis mano

sutiktas.

– Ar tai reikia suprasti kaip komplimentą?– Kaip jautiesi turėdamas galybę pinigų? –

Sutriauškiu duoninę lazdelę.Markui patinka mano įžūlumas. Jam už

nugaros plazdena išblukusi nuo saulės ir vėjoEuropos Sąjungos vėliava.

– Nesijaudinti dėl pinigų stygiaus – tai tarsinesijaudinti dėl oro. Jie atveria man dauggalimybių, suprantu, kad man teko laimingasbilietas. Vis dėlto turiu dirbti, kad likimasnenusigręžtų. Turtai atneša ir sunkumų.

– Pavyzdžiui, kokių? Per daug lambordžinių?Ar nuobodulį rinktis gražuoles, trokštančias sutavimi pergulėti?

– Ne. – Marko akyse blyksteli kibirkštėlės.– Turtai padaro gyvenimą... sudėtingesnį.Tarkim, nusiperki vilą Toskanoje. Paskui turimokėti žmonėms, kad tą vilą prižiūrėtų, nesnuolat joje negyveni. Turi samdyti apsaugą irjos vadą. Na, galiausiai tai įgrista. – Markasnutyla. Paskui tyliai, užkrečiamai sukikena. –

Nesitikiu sulaukti užuojautos.– Ir nesulauksi.Atnešamas valgis. Atrodo keistokai, bet

labai gražiai: balti žuvies gabalai papuoštirožiniais omarų putėsiais, tarsi skaidriaisraudonaisiais ikrais; visa tai išdėliota antžalios daugiaryžio salos – ryžiai žalsvi nuobazilikų.

Paragauju.– Dieve mano!– Tau patinka?– Tai... – niekaip nerandu žodžių. – Tai

nepaprastai skanu. Tokio patiekalo dar nesuragavusi.

– Puiku.Marko šypsena plati ir kerinti. Prasagstyti

marškiniai leidžia grožėtis nuoga krūtine.Tamsūs, gal šiek tiek nublukinti saulėsplaukai. Markas iš sidabrinio kibirėlioelegantiškai iškelia butelį vyno.

– Dabar metas paragauti Gewürztraminer.

Šiek tiek atšaldyto, iš Tremeno, iš AltoAdidžės slėnio. Ten šis vynas buvo išrastas. Jislabai dera prie pikantiško daugiaryžio subazilikais ir jūrų velniu.

Anksčiau buvau ragavusi pigaus vokiško arpigesnio kalifornietiško šios rūšies vyno.Abejodama gurkšteliu, bet nenusiviliu, Markasteisus. Kertu lažybų – jis visada teisus. Vynaspasakiškas. Jokio bjauraus saldumo, kokįturėdavo prasti jo pakaitai. Vynas sausas, joskonių puokštė itin gausi, justi net gėliųaromatas. Po galais, nuostabus gėrimas!

Mudu valgome ir geriame, kalbamės visnuoširdžiau ir atviriau. Pasakoju Markuilinksmas istorijas iš studentavimo laikų, apiemūsų su Džesika nuotykius. Tai ne itinjuokinga, bet Markas kvatojasi, rodos, iš visosširdies. Mano kūną ir protą vėl užliejapalaimos banga. Dingojasi, jog narkomanaibuvo užpuolę visai ne mane ir ne šiandien.

Vynas gaivus, vėsus ir labai skanus.

Popiečio saulė palengva slenka vakarop,aplink besišnekučiuojančių laimingų žmoniųbalsai virsta nuostabiausiu muzikiniu fonu.Džiaugiuosi, kad nesuprantu jų kalbos. Manedžiugina palaiminga beprasmybė, mielasužsienietės ausiai žodžių skambesys.

Vis dar neklausiu Marko, kas man rūpi.Dabar noras klausinėti dingo. Nenoriu gadintigražaus bendravimo.

– Ar nesmalsu, kaip radau tave aklagatvyje?– klausia jis, tarsi skaitydamas mano mintis. Irneatlyžta: – Gal išvis nenori apie tai kalbėti?

Dvejoju, nieko nesakau. Iš dalies dėl to, kadesu gerokai suglumusi ir mano mintys sukasitik apie seksą. Kaip tik dabar, šią akimirką, begalo noriu mylėtis su Marku. Trokštu, kad jorankos glamonėtų mano kūną, kad jis bučiuotųmane į lūpas, švelniai krimstelėtų baltaisdantimis. Įsivaizduoju mudu besimylinčiuspaplūdimyje – virš manęs saulė ir Markas.

Negana to, matau pašnekovo žvilgsnį –rodos, ir jis norėtų to paties. Atsistojuketindama persėsti į kitą kėdę, kad taipnetviekstų saulė ir matau Marką žiūrint įmano kojas, į basas pėdas. Jis įdelbęs akis suneslepiamu, atviru geismu. Stengiasinežiūrėti, bet žiūri. Veria mane žvilgsniu.

Tarp mudviejų tvyro nuostabi, bet sunkiaipakeliama erotinė įtampa. Tiesiognepakenčiama. Šitaip ilgai trukti negali. Kasnors turi įvykti. Sausra turi baigtis, prapliuptiliūtis. Vis dėlto saulė tebeplieskia.

Markas pakelia ranką, kviesdamaspadavėją.

– Gal išgertume dar vyno?– Kodėl gi ne.Jis nusišypso.– Bet kitokio, ypatingo. Išties ypatingo.Žvilgteliu į stalą – lėkštės nuneštos, o aš nė

nemačiau. Nenuostabu. Aplink MarkąRoskeriką nuolat kas nors vyksta, bet tai

nekrinta į akis.Ant stalo atsiranda naujas sidabrinis

kibirėlis ir naujas ilgakaklis butelis vyno.Markas jį ištraukia ir rodo man etiketę.

– Tai rožinis muskatas iš Sen Lorenco, irgiiš Alto Adidžės. – Jis įpila šiek tiek vyno įaukštą taurę ir stumteli man.

Gėrimas panėši į išlydytą gintarą, sumaišytąsu šventojo krauju. Jis dieviškai kvepia.Markas mosteli į mano taurę.

– Per metus jo pagaminame tik kelis šimtusbutelių. Kai kuriais metais, vyraujant prastamorui, nedarome iš viso. Visame pasaulyje yratik dešimt hektarų žemės, kur auga šiam vynuitinkamos vynuogės.

Spoksau į gėrimą. Atėjo laikas paklausti,kas man rūpi, kol nenusigėriau.

– Kaip mane radai tam Ispanų kvartale?Kaip sužinojai, kad man reikia pagalbos?

Markas linkteli ir įdeda butelį į kibirėlį.Vėjelis judina skėtį mums virš galvų.

– Aleksandra, kritai man į akį dar„Gambrino“ kavinėje, ir aš... – Markasbejėgiškai mosteli ranka. – Man dingtelėjo,kad tokios mielos merginos dar nesu matęs.

Protas atmeta jo žodžius, bet širdis apsąla.Tikrai apsąla. Esu kvaiša. Niekaip negaliuatsispirti žodžiams: tokios mielos merginosdar nesu matęs.

Jis šitaip kalba apie mane.– X., gaila, jei mano žodžiai atrodo tušti ir

lengvabūdiški, nors kalbu visišką tiesą.Norėjau tuoj pat prieiti ir tave užkalbinti.

Šiaip taip išspaudžiu:– Na ir?– Bet susilaikiau, klausiausi jūsų pokalbio.

Už tai atsiprašau. Paskui sumokėjau jūsųsąskaitą. Kitaip negalėjau. Padariau bent tiek.O paskui dingau, kol visai neapsikvailinau.

– Kodėl neužkalbinai manęs?Markas tarsi negirdi klausimo.– Paskui tu atėjai į rūmus. Elgeisi labai

įžūliai. Pasirodei esanti visai ne tokia drovi,kokią įsivaizdavau. Tu buvai linksma, šauniir... Sunkiai ėjosi dar sykį tau atsispirti. Nesuper daug jausmingas.

Ką jis čia kalba? Nuo tokio gražbyliavimotirpte tirpstu. Nors neturėčiau.

– O tada?– O tada, tau išėjus iš rūmų, paprašiau

draugų, apsaugininkų, tarnų tave saugoti. Užtai irgi atsiprašau. Be leidimo kišausi į tavogyvenimą, tai nedovanotina. Bet tu manpasirodei truputį naivoka ir palyginti įžūloka.

– Tu mane sekei?– Ne visai, tik stebėjau. Stebėti geriau.

Paskui išgirdau, kad vaikštinėji po prastuslūšnynų rajonus, po itin pavojingas vietas,todėl paprašiau savo žmonių būti itinakyliems. Taigi pastarąsias dienas tu buvaisekama.

Net nežinau, ką apie tai manyti. Gal derėtųpasipiktinti, įsižeisti? Bet ne. Pasijuntu esanti

globojama. Mane saugojo Markas Roskerikas.Už tai negali pykti. Jis kalba toliau:

– Man būnant Toledo gatvėje, paskambinoDžuzepė ir pranešė, kad patekai į didelę bėdą.Nusigavo ten pirmas, o aš atskubėjau jamįkandin.

– Ir išgelbėjai mane. Ačiū.Markas tik numoja ranka.– Elgiausi kaip tikras savanaudis. Tad nėra

už ką dėkoti.– Kodėl kaip savanaudis?Vėjelis nurimsta. Staliukas mums už

nugaros lieka tuščias. Stoja tyla, paskuiMarkas vėl prabyla:

– X., išgelbėjau tave sau. Išgelbėjau, nesvien mintis, kad tau kas nors nutiks, varėmane iš proto. Suprask, trokštu tik tavęs.

– Juk sakei, Džesikos.– Melavau, norėdamas išgelbėti tave nuo

savęs. – Jo akis apniaukia pyktis, liūdesys arman nežinomas jausmas.

– Kaip čia yra, Markai? Aš niekonesuprantu.

Jis giliai ir sunkiai atsidūsta. Paskuinusigręžia ir kalba tarsi pats sau, žiūrėdamasį Sorento pakrantę.

– Aš keliu tau pavojų. Bet vis tiek negaliutavęs pamiršti.

Markas atsigręžia ir pažiūri man tiesiai įakis – tiesiai į sielą.

– Tu esi ne tik graži, bet ir ypatinga.Nepaprasta. Supratau, vos tik įžengei į rūmus.Mane pavergė tavo drąsa ir tiesmukumas. Iršviesus protas. Tu mane iš karto nuginklavai,neįstengiau atsispirti. Pritraukei kaipmagnetas geležį. – Padvejojęs jis priduria: –Kaip toje Dantės „Dieviškosios komedijos“pabaigos eilutėje – kad meilė gali pajudintisaulę ir žvaigždes. Taip. L’amor che move esole e l’altre stelle.

Markas nutyla. Tyliu ir aš. Ką sakyti? Kadjaučiu tą patį? Kad mudu mąstome panašiai?

Užpilu pavojingus žodžius muskatu, kolneišsprūdo iš burnos. Gėrimas taurus, švelniairožinis. Nuostabiai saldus. Tokio vyno nekiekvienam lemta paragauti.

– Aš irgi mėgstu Dantę, – sakau šiek tiekdrebančiu balsu. – Atvykau čia ne tik rašytidiplominio, bet ir išmokti itališkai, kadgalėčiau jį skaityti originalo kalba.

Markas blyksteli akimis.– Kokios tavo mėgstamiausios eilutės?– „Dieviškosios komedijos“? – pasitikslinu,

paskui atsakau: – Turbūt iš „Rojaus“, kursielos kyla prie Dievo.

Neslėpdamas pasitenkinimo šypsenosMarkas padeklamuoja:

– Kaip kylančios snaigės! Taip! Aš irgižaviuosi šiomis eilutėmis. – Mudviejų akys vėlsusitinka. Jis prabyla daininga italų kalba: Insu vid’ io cosi l’etera addorno, farsi e fioccardi vapor triunfanti...

Vėl įsiviešpatauja tyla. Markas gurkšteli

vyno. Sodrus rožinis muskatas sudrėkinaraudonas lūpas. Jis pastato taurę. Skvarbiaižvelgia man į akis. Paskui ištiesia ranką perstalą ir uždeda ant manosios. Palinksta artyn.Jo prisilietimas trenkia kaip elektra, trokštu,kad ir mūsų kūnai susiliestų. Pasaulyjeliekame tik mudu.

– Markai... – sukuždu užvaldyta jo kerų,bevalė. Nebenoriu atidėlioti.

Mudu palinkstame vienas prie kito. Žemėišslysta iš po kojų, visata nebeegzistuoja, yratik šis staliukas saulėtame restorane irMarkas Ksavjė Roskerikas šalia manęs. Jispakreipia galvą, tarsi ketindamas manepabučiuoti saldžiomis lūpomis.

– Negaliu, – galiausiai pareiškia. – Negaliutavęs pabučiuoti. Tai pernelyg pavojinga – tau.– Jo žodžius palydi kupinas sielvarto atodūsis.– X., aš tavęs geidžiu kaip nesu geidęs jokioskitos moters gyvenime. – Ilgai ir kankinamaipatylėjęs Markas priduria: – Bet tai

neįmanoma.

Septintas skyrius

– Niekaip nesuprantu, kodėl jis taippasielgė.

– Ką gi, ne per toliausiai pasistūmėjome.– Keista. Baisiai keista. Pavaišino pietumis,

pasakė, kad tave dievina ir kad esi gražiausiamoteris po Elenos iš Trojos, o gal net už jągražesnė... O tada pareiškė nepabučiuosiąs,mat jo gyvenimą gaubiančios tamsios,siaubingos paslaptys, taip galįs užtraukti taupavojų. Galiausiai palydėjo tave namo, ir tuoviskas baigėsi?

– Jis pasiūlė man automobilį su vairuotoju.Kad galėčiau apžiūrinėti Neapolio įdomybes irvėl nepapulčiau į bėdą.

Džesika linkteli. Aš neatstoju.– Džese, kodėl jis taip elgėsi? Kodėl...– Leisk pagalvoti. Užsirūkius į galvą šauna

daug geresnių minčių.

Ji čiumpa cigaretę, uždega ją ir išpučiamėlynus dūmus virš „Margaritos“ picosplutelės. Paskui sako:

– Gal jis išties itin įtakingas Camorraveikėjas? Ir nenori atskleisti savo baisiųpaslapčių? Jis šiek tiek panėši į laukinį žvėrį. –Džesika sukrizena. – O gal esama kitųpriežasčių? Gal serga herpiu?

Ar tik draugės balse negirdėti kartėlio?Džesika geriausia mano draugė, nenoriusukelti jai pavydo ar nuvilti. Iki šiol ji reagavosu humoru, ciniškai ir sarkastiškai – tokia jauta Džesika, ir tai šaunu. Ji man padedanepalūžti. Antraip netrukčiau prarasti sveikąprotą.

– Beje, – draugė išpučia dar vieną dūmųratilą, – tai gali būti susiję su jo žmona. Su josmirtimi.

Visą vakarą nedidukėje picerijoje šaliauosto mudvi šnekamės apie Marką. Esu labaidėkinga Džesikai, kad leidžiasi į tokius

pokalbius. Šią susitikimo vietą išrinko ji.Tvanku, todėl visos picerijos durys

atidarytos. Viduje, prie baro, matau stambųvyrą pasišiaušusiais plaukais, maukiantįgrapos taurelę po taurelės. Išgėręs jistriukšmingai pastato taurelę ant baro, tarsitikėdamasis plojimų. Jo ir kai kurių kitųlankytojų rankos išmargintos randais –nudegimų ir pjūvių žymėmis.

Džesikai patinka tokios pavojingos irnuskurusios vietos; ji mano, kad jos turi savodvasią, yra tikros, autentiškos. Kartais su jasutinku, kartais ne. Dabar man tai nerūpi. Esuvisiškai sutrikusi ir labai nelaiminga.

Markas Roskerikas kupinas nuoširdžiųjausmų man, bet kodėl nepasiliko su manimi?

Vis dėlto davė man automobilį ir vairuotojąDžuzepę – kodėl, jei nenori turėti su maniminieko bendra?

Pro servetėles žvilgteliu į Džesiką.– Džese, ar aš visiška kvailė? Manai, man

derėtų jį pamiršti?Ji pasižiūri į mane.– Taip.Neapsakomai nusiviliu, nors žinau, kad

draugė teisi.– Kad ir kaip ten būtų... – priduria Džesika,

su pasimėgimu gesindama cigaretę. Karštamevakaro ore jos žodžiai sklaidosi kaip dūmas. –Žinau, jog tu nepajėgsi.

– Prašau?– Juk nesugebėsi jo pamiršti, brangute? Per

giliai krito tau į širdį? – sako Džesikaneįprastai švelniai. Jos veido išraiškasupratinga ir nuoširdi. Kartais manau, kaddraugė perpranta mane geriau nei aš pati.

– Ką turi galvoje?– Liaukis, X., tu dėl jo pametei galvą. Dar

nesu mačiusi tavęs tokios apdujusios irilgesingos... Tai bent Katerina ir Hitklifas.

– Vis dėlto...– Bet jis nepanėši į tavo buvusį matematiką?

Be jokių abejonių. Vieną kartą su juopapietavusi jau plūsti ašaromis. Aš matau.Susimąstyk.

Džesika ištiesia ranką per stalą irsuspaudžia manąją. Tai primena, kaipRoskerikas palietė mane.

– Paklausyk, tu linkusi į nuotykius, trokštipavojų. Atvažiavai į Italiją vaikydamasi naujųįspūdžių, naujų potyrių. Taip ir nutiko, tiesa?Jis gali sudaužyti tau širdį, bet ir tu tai gali.

– Bet jeigu jis yra į ką nors įsivėlęs...– Jeigu ir taip, teks su tuo susitaikyti. Čia

taip įprasta. Kad jau esi Romoje, laikaisi jospapročių.

– Ar čia toks posakis?– Ne, – atsainiai nusijuokia Džesika. – Bet

tai tiesa. Šitaip sako paprasti žmonės, kadatsikratytų įgrisusių turistų. Neapolis yrapaskutinis itališkas miestas, dar neužtvindytasužsieniečių su fotoaparatais.

– Jeigu jis įsivėlęs... Aš negaliu. Tu žinai.

Beprasmiška. Tai neigti beprasmiška irnenaudinga. Aš išsiilgau Marko Roskeriko. Kądaryti?

Vėl dirsteliu į barą. Pusė čia esančių vyrųtikriausiai priklauso Camorra. Žinoma, jieatrodo kaip uosto darbininkai ar pakrantėsžvejai – stambūs, išsitatuiravę. Jie iš tiesųleidžia dienas siekdami pasipelnyti, didindamimuitus ir siųsdami dovanas pareigūnųžmonoms. Gal kartais aklagatvyje prieKapujos vartų prikulia vieną kitą varžovą.

Neabejoju, kad taip ir yra.Sykiu neabejoju, jog Markas ne toks kaip

šie vyrai. Jis sąmojingas, kandus, kilnus irintelegentiškas, be to, nepaprastai išdidus –gal dėl to, kad gavo brangų išsilavinimąAnglijoje ir yra aukštakilmis? O gal visa tai tikkaukė, gal jis tėra paprasčiausiasneapolietiškojo gyvenimo karnavalo dalyvis?

Paskui prisimenu, kaip Markas mane gynė.Negaliu pamiršti kieto jo kumščio ir nežabotos

jėgos – tarsi būtų turėjęs mirtiną ginklą irpuikiai gebėjęs juo naudotis.

Prisimenu nubrozdintus krumplius.Įrudusią odą, baltus dantis, pirmykštįgyvuliškumą. Ir jo užspeistų niekšų išgąstį.

– Ar tu mane girdi?Džesika mosuoja ranka man priešais veidą,

tarsi būčiau apakusi.– Atleisk.– Spėju, užsigalvojai apie loterijos skaičius?

Ar apie polentos kainą?– Džesika, jis nenori manęs matyti, todėl

viskas beprasmiška.– Nejaugi?– Jis aiškiai pasakė jaučiąs man simpatiją,

bet, anot jo, mudu negalime būti drauge.– Ojojoj, – Džesika numoja ranka į graudžius

mano žodžius ir paprašo padavėjo atneštisąskaitą. – Vaikeli, netikiu tuo. Bėda ta, kad jisžūtbūt norės vėl tave pamatyti. Patikėkmanim, aistra yra labai stipri ir nepaklūstanti

logikai, taigi niekas jo nesustabdys. – Jinusišypso prieblandoje. – Jis grįš.

Noriu, kad tai būtų tiesa. Ir kartu bijau.Man reikia, kad tai būtų tiesa. Staigaužsimanau parskristi namo – toliau nuopavojaus ir skausmo.

Džesika sumoka sąskaitą, ir mudvi,nekreipdamos dėmesio į skvarbius žaliūkųžvilgsnius, traukiame pakrante iki SantaLučijos. Viršum Kaprio kybo blyškus sidabrinismėnulis, tarsi gedinti našlė apsigaubęs tamsiudebesų šydu. Arba mantija. Staiga užplūstadidžiulis liūdesys. Manęs nebedžiuginatriukšmingai plepančios italų šeimos arbūreliais stoviniuojantys draugai. Tai kvaila.Man norisi raudoti. Kas darosi? Mano jausmaiperdėti, netikėti ir kartu labai tikri. Jaučiuosisužeista kaip paskutinė kvailė, įskaudinta irapgailėtina. Išvystu Marką Roskeriką.

Marką Roskeriką.Jis stovi čia, nušviestas mėnulio ir gatvės

žibintų šviesos, prie mano namo. Stoviatsirėmęs į automobilį, sidabriškai mėlynąmersedesą, visiškai vienas. Mūvi džinsus irvilki tamsiai mėlynus marškinius. Žvelgia įjūroje atsispindinčias žvaigždes. Atrodoužsisvajojęs, aukštas, vienišas, gaubiamasšešėlių ir labai susimąstęs. Vakaro šviesaišryškina aštrius jo skruostikaulius. Dabar jispažiūrėti jaunesnis ir liūdnesnis, neguanksčiau. Ir dar vyriškesnis.

– Pažiūrėk, – sako Džesika, – juk sakiau.Išgirdęs jos balsą, Markas atsigręžia ir

įsmeigia akis į mane. Praveriu lūpas, betneišspaudžiu nė žodžio. Pasijuntu tarsiatsidūrusi ryškiai apšviestoje scenoje,tamsiam miestui stebint besiplėtojančiądramą. Viešpatauja tyla.

– Kaip tik ketinu užsukti į barą... – Džesikareikšmingai man nusišypso. Paskui patraukiatolyn, į miestą, palikdama mane su juo.

Vieninteliai du žmonės Kampanijoje: mudu

su Marku po Oriono žvaigždynu, švytinčiu viršSorento ir Kaprio.

Iš tamsios, niūros jo šypsenėlės suprantu,kad šis tas pasikeitė, tikrai pasikeitė, kadMarkas apsigalvojo.

Jis žengia prie manęs. Bet ir aš pati jaulekiu prie jo.

Aštuntas skyrius

Mūsų lūpos susitinka pirmiau, negu susiliečiakūnai.Toks bučinys man pirmas, gal netvienintelis, ir man tai visai nerūpi – jis karštasir šiurkštus. Markas pilna sauja sugriebiamane už plaukų ir vos ne skausmingai atlošiagalvą – man tai patinka – paskui įsisiurbia manį lūpas, jos dvelkia karščiu, druska ir yra labaisultingos. Netikėtai, tarsi savaime jis įkišaliežuvį man į burną, bet aš apie niekąnegalvoju. Tiesiog bučiuojuosi. Mėgaujuosinepakartojamu bučiniu po Septynių Šienpjoviųžvaigždynu.

Mūsų liežuviai susipina, nuo bučinio imuvirpėti. Dar niekas nėra manęs bučiavęs taipkarštai ir godžiai. Mano kūnu lakstošiurpuliukai.

Paskui Markas akimirką atšlyja, žibintųšviesoje pamatau primerktas mėlynas akis

ilgomis blakstienomis – jos taip arti. Užuodžiujo kūno prausiklį ir bangius kvepalus, švelnųvasaros prakaitą. Gerte geriu jį visą.

– Atleisk, Aleks, – sako jis. – Negalėjaususitvardyti. Velniaižin ką su manim darai.

– Šitai jau girdėjau.Dabar jau aš griebiu jį į glėbį, mudu

primename įkaušusių šokėjų porą šokiųaikštelėje, svirduliuojančią skęstančiamekruiziniame laive. Besikvatojančius,verkiančius ir neatsiplėšiančius vienas nuokito. Markas vėl įsisiurbia man į lūpas,stiprios vyriškos jo rankos nekantriai slystamano nugara.

Vilkiu plonos medvilnės juoda vasarinesuknele. Markas aistringai ir karštai imaglamonėti man užpakalį, o kita rankaapkabina kaklą, ir mudu bučiuojamės,malšindami geidulį. Paskui kaip šokiopartneris jis apglėbia mane per liemenį ir imasukti ratu, pakelia lengvai kaip plunksnelę ir

apiberia karštais bučiniais kaklą. Ir kužda:– Aleks, tu kvepi braškėmis. Braškėmis ir

vynu.Vis dar laikydamas mane per liemenį

Markas nuleidžia mane ant žemės. Manopirštai balti, jo rusvi ir įdegę. Patiriu jausmą,kad mus sieja kai kas daugiau nei paprastasseksas – ir vis dėlto tai seksas, pašėlęs seksas.

– Tuoj pat eime į viršų, – ištaria Markas.Jis vadovauja, o aš paklūstu. Rakinant

laukujes duris man dreba rankos ir keliai.Galiausiai jos plačiai atsiveria, ir Markasvejasi mane laiptais kikendamas, urgzdamaskaip nuostabus gyvulys. Viliojamas manokrizenimo skuodžia laiptais aukštyn,stengdamasis mane nutverti ir sumedžioti. Betaš dingstu bute, akimirką lieku viena. Paskuityčiomis suklinku iš baimės – Markas įpuolapro duris ir vejasi mane, sprunkančią į virtuvę.Tada mudu atsiremiame į šaldytuvą, ir jisnusitraukia marškinius.

Virtuvėje tvyro prieblanda. Šviesą skleidžiatik gatvių žibintai ir Viduržemio jūros mėnulis,metantis pro langą sidabrinius spindulius.

Markas lieka nuogas iki pusės. Mėnuliošviesoje tarsi nespalvotoje fotografijojeišryškėja raumeninga jo krūtinė ir pilvas.Gražūs šonkauliai, tobulas pilvas ir tvirtosrankos. Krūtinė kur kas platesnė, neitikėjausi, raumenynas mane nustebina. Vyraskur kas aukštesnis ir stipresnis už mane;mane apima baimingas virpulys pramaišiui sugeismu, ypač žvilgtelėjus į gulinčius ant grindųjo marškinius.

Mudu bučiuojamės kaip paklaikę.Pasistiebiu ant pirštų galų, kad pasiekčiausodrias, išraiškingas, jausmingas jo lūpas.Kyščioju liežuvį jam į burną. Kas man darosi?

– Gana, Aleks, eime į lovą.Greitai ir lengvai jis pakelia mane ant rankų

tarsi jaunikis, nešantis nuotaką per slenkstį.Paskui nuneša į miegamąjį ir bloškia ant lovos,

o ši įtartinai sugirgžda – kad tik nesulūžtų. Betman tai nė velnio nerūpi.

Iki pusės nuogas Markas Roskerikaspalinksta virš manęs. Matau jo tamsų didelįšešėlį.

– Gulėk kaip guli, – sako jis. – Nesijudink.Guliu ant lovos atmetusi rankas, bet

nerimstu, taip labai jo trokštu. Taigi kuogreičiau nusispiriu basutes. Kai lieku basa,Markas sučiumpa mano kulkšnį ir bučiuoja,švelniai ir jausmingai krimsčioja baltą keltį.Juntu dievišką palaimą ir sykiu bejėgiškumą.Nuo jo bučinių užlieja karštos geismo bangos.Paskui jis liaujasi bučiavęs mano keltį,paleidžia kulkšnį ir, rodos, visą amžinybęspokso į mane. Tada paklausia:

– Ar man užsimauti sargį?Apstulbstu. Ar aš to noriu? Ar noriu, kad jis

užsimautų sargį?Dėl Dievo meilės, ne. Nenoriu, kad jis ką

nors mūvėtų. Noriu, kad būtų nuogas, abu

būtume nuogi, ir pajusčiau jį savyje. Iki šiolvisą savo pareigingą geros dukrytės irstudentės gyvenimą reikalaudavau, kad tiekeli vyrai, su kuriais teko mylėtis, mūvėtųsargį. O šįsyk man tai nė motais, elgsiuosilengvabūdiškai. Geriu kontraceptikus, todėljaučiuosi saugiai. O dabar paskubėk.

– Tiesiog išdulkink mane.Markas plačiai ir žavingai nusišypso.– Šitai tikrai gebėsiu.Jis vėl užpuola kaip žvėris; užvirsta ant

manęs su nežmoniška aistra, bet man tai labaipatinka; karštai bučiuoja kaklą ir godžiaitraukia mano odos kvapą.

– Noriu pamatyti tave nuogą.Dėbsau į jį nesuprasdama, iš kur toks

įniršis.– Noriu pamatyti tave visą...Jis šiek tiek užgaišta segiodamas suknelės

sagas ant nugaros. Kilsteliu ant alkūnėsnorėdama jam padėti, bet jis tik nusikvatoja –

greičiau suurzgia – ir šiurkščiai nuplėšiasuknelę, tiesiog nudreskia apnuogindamasmano kūną ir numeta šalin. Veltui mėginuprieštarauti žiūrėdama į tamsias jo akis.

– Bet suknelė...– Nupirksiu tau kitą, – suriaumoja Markas. –

Nupirksiu tau šimtą sumautų suknelių.Tada atsega man liemenėlę ir sviedžia ant

grindų. Kaip išalkęs spokso į baltas manokrūtis, paskui ima jas bučiuoti. Iš pradžiųatsargiai, paskui vis karščiau, kairę ir dešinę,dešinę ir kairę. Patyrusiais pirštais glamonėjaspenelius, paskui ima žaismingai kramsnoti,kol šie sukietėja nuo jo glamonių.

Trokštu, kad jis mane liestų ir paimtų tuojpat, negaliu atsispirti šiam norui. Manointymioji vietelė sudrėksta ir trokšta būtijaudrinama. Spausdamasi prie jo judinuklubus. Jis apiberia bučiniais nuogą manopilvą, įsisiurbia į bambą. Kūną tarsi užliejatamsi potvynio banga ir nusineša tolyn, paskui

susigeria į smėlį.Jaučiu, kaip Markas numauna man

kelnaites, nutraukia per šlaunis; nuogos kojosdilgčioja nuo medvilnės prisilietimo. Ir štaikelnaičių nebelieka. Jo saldi burnaprisispaudžia man prie lyties, prie manojogeismo židinio.

Sudrėkusią vietelę liečia jo minkštos,drėgnos lūpos. Markas uždeda rankas antnuogų mano klubų, bučiuoja ir švelniaikrimsčioja, atkakliai darbuojasi liežuviu. Tadaateina didžioji akimirka. Patyręs jo liežuvisranda varputę, slysčioja tai stipriau, taišvelniau, tai nudegina kaip liepsna, tai glostokaip plunksnelė. Mano širdis daužosi, kūnastvinkčioja, iš malonumo visa drebu, net kojųpirštai virpa. Markas nesiliauja laižęs iršvelniai krimsčiojęs. Galiausiai akyse blykstelirožinė šviesa, nejučiomis išsprūsta žodžiai:

– O Dieve, Markai... Markai...– Brangiausioji...

Jis patenkintas pažvelgia į mane.– Markai, tik nesiliauk...Kas to maldauja, negi aš pati? O gal kas

kitas? Ne, tai aš, išties aš. Markas vėl imasigodžiai ir smarkiai laižyti man varputę, paskuikiek sušvelnina judesius. Tada pakreipia galvąir lyžteli švelnią, virpančią šlaunies odą,pasitrina į ją nosimi. Dejuodama švelniaijudinu klubus kairėn dešinėn. Guliu tamsoje,dusdama iš susijaudinimo: bejėgė, drebanti,apžavėta.

Po trumpo atokvėpio jis vėl ima darbuotisliežuviu, įkišęs veidą man tarp šlaunų,trokšdamas suteikti malonumą. Prieblandojemurmu jo vardą, glostau švelnius garbanotustamsius plaukus, degdama aistra šiaušiu juosvis stipriau; galiausiai prispaudžiu tą keliųdienų barzdele apžėlusį veidą dar arčiaulyties. Rodos, juntu artėjant orgazmą. Negi suMarku išties patirsiu orgazmą?

O Dieve, taip, o, Dieve, tai tikrai vyksta. Po

galais! Jis pakaitomis laižo, pūsčioja,krimsčioja, nosimi brauko tvinkčiojančiąvarputę, ir galiausiai aš pasiduodu, sprogstu,blaškydamasi pasiekiu viršūnę. Pajuntuneapsakomą palaimą, tokios dar niekadnebuvau patyrusi.

Jau nebe virpu, o kaip reikiant drebu, vos nepurtausi, kūną apima palaimingi irnegailestingi traukuliai. Kad nepradėčiauklykti iš laimės, įsikandu į krumplius. Kūnunusirita didžiulio gyvuliško, nesustabdomomalonumo banga, rodos, kad viduje sproginėjaryškiai raudoni fejerverkai. Tarp šlaunųtvinkčioja, malonumas plūsta visu kūnu.

O mano Dieve, gerasis Dieve, maloningasaiJėzau... Lyg sidabriniai upeliai čiurlentų manokūnu, sruventų šlaunimis, tekėtų venomis...Orgazmui slūgstant, apima nevaldomasvirpulys, oda laksto šiurpuliukai. Besidaužantiširdis pamažu rimsta.

– Tai buvo... tai buvo... – man sunku

prabilti. Pažvelgiu į gražų įdegusį Markoveidą, ryškius skruostikaulius. Jo galva vis darman tarp virpančių šlaunų. – Tai buvopirmas... O Dieve... Po galais...

Jis lyg ir šypsosi, net sunku pasakyti, girdžiušvelnius jo žodžius, kai bučiuoja man pilvą, orankomis dar plačiau praskečia šlaunis.

– Tu elnė, tikra baltoji elnė...Jis tuoj nusimaus džinsus.– Aleksandra!Bejėgė ir patenkinta drybsau ant lovos,

kikendama iš pasitenkinimo, beprotiškaitrokšdama jo ateinant. Leisiu jam daryti, kątik nori. Kas tik patinka. Gali krušti,prievartauti, dulkinti kaip tik nori. O aštetrokštu pajusti jį savyje.

Ir jis šitai žino.– Aleks...– Ką?– Ar tu įsitikinusi, carra mia?– Visiškai, Markai. Aš visa tavo, aš

priklausau tik tau.Ir nė kiek tuo neabejoju. Trokštu jo kaip

dykumų keleivis vandens.Prieblandoje matau, kaip Markas nusiauna

batus, nusitraukia kojines. Priešais mane stovibasas aukštas karys, gražus ir kilmingas tarsisenovės graikų didvyris. Jis nusimaunadžinsus, ir pagaliau išvystu pasistojusį didelįtvirtą jo pimpalą. Irgi pasirengęs. Nespėju nėaiktelėti, kai jis jau atsiduria manyje – didžiulisir pajėgus. Beveik šiurkštus.

– Jergutėliau... Tai bent...Potyris nenusakomas. Mudu puikiai derame

tarpusavyje, tarsi jis būtų sukurtas man, tarsijo paskirtis gulėti ant manęs visą gyvenimą irmane dulkinti. Šlaunimis apsiveju jam klubus,mudu sukimbame kaip du imtynininkai, kaip dušokėjai. Tik tai nėra šokis, o dulkinimasis. Jisdulkina mane. Smarkiai ir drauge švelniai.Norėčiau jį pabučiuoti. Todėl prisitraukiugalvą ir bučiuoju veidą. Mėnulio šviesoje šis

atrodo labai gražus ir rimtas. Markas užgulamane, mudu bučiuojamės, mudviejų liežuviaineatskiriami, kaip jo vyriškumas manyje.

– Gera justi tave viduje.– Man patinka tave dulkinti.Mes vėl bučiuojamės, aš švelniai krimsteliu

jam į lūpą, o jis kiek smarkiau man į kaklą.Mėgaujuosi veiksmu, o Markas stumia,smeigia, skverbiasi vis giliau.

– Palūkėk, noriu išdulkinti tave iš nugaros...Jis lengvai pakelia mane: jo rankose

jaučiuosi kaip nuoga šokėja, nuoga balerinaišmaniame glėbyje. Vienu staigiu, įgudusiujudesiu mikliai apverčia mane ant pilvo.

Neįsivaizduoju, kaip jis tai padarė – kaipjam tai pavyko? – bet dabar guliu kniūbsčia,veidą įkniaubusi į pagalvę. Markasnedelsdamas praskiria man šlaunis, plačiaiišskečia kojas ir vėl įsiskverbia. Dar stipriau,dar giliau stumia savo įnagį gilyn, jaučiu jokūno svorį, man prie nugaros prigludusią jo

krūtinę. Man tai be galo patinka.Mėgaujuosi ant manęs užgriuvusiu sunkiu jo

kūnu, jis spaudžia mane prie pagalvių, juda visstipriau, stumia, traukia ir vėl stumia. ODieve! Brangiausiasis Dieve! Aimanuodama irdejuodama pakreipiu galvą, noriu į jįpasižiūrėti. Markas rimtas ir susikaupęs, jispiktdžiugiškai šypsosi.

– Mano gražioji mergaite!– Dulkink mane smarkiau!Markas paklūsta – ima dulkinti iš peties.

Giliai kvėpuodamas visiškai mane užvaldo,smeigia pimpalą kuo giliausiai. Nepailsdamasjuda, giliai įstumia ir lėtai ištraukia. Dar kartągrįžteliu pasižiūrėti, kaip jis mane užvaldo.Dešinė Marko ranka nuslysta mano dubeniu –suvokiu, kad dulkindamas mane iš nugaros jisnori pasiekti varputę.

O taip, o taip. Bejėgė ir virpanti įsikniaubiu įpagalvę ir aikčioju. Marko pirštai užčiuopiavarputę, švelniai glamonėja, spaudžia, trina ir

glosto – tuoj pat metu jis nesiliauja manebarškinęs. Pajuntu artėjant dar stipresnęmalonumo bangą, visiškai kitokį orgazmą,keliamą jo pirštų ir manyje judančio įnagio.Šito jau per daug.

– Ooooo...O taip.Taiptaiptaip.Šįkart orgazmas stipresnis ir tarsi gilesnis,

visiškai kitoks, beveik gyvuliškas irnevaržomas. Pasiekusi viršūnę klykiuįsikniaubusi į pagalvę, slopinu dejoneskandžiodama užvalkalą, springstu nuo savopačios patiriamo malonumo...

– Aš dar niekad, tikrai niekad...Nagais įsikimbu į paklodę, kojų pirštai

susiriečia, ir aš pasiduodu. Esu nugalėta.Orgazmas užplūsta kaip jūros banga, sukrečiavisą kūną ir po truputį slūgsta, pulsuojamanyje. Jaučiu, kad Markas irgi netrukuspasieks viršūnę.

Jis irgi tuoj išsilies.– Markai, būk geras, neištrauk. Baik

manyje.Nė nereikia prašyti – jis šiurkščiai įmyga

mano veidą į pagalvę, pirštais tvirtai įsikimba įsprandą, vos ne dusina. Paskui jo kūnas imatrūkčioti ir virpėti, visiškai susilieja sumanuoju. Markas pasiekia orgazmą, kūnas netdreba nuo įtampos, lyg į medį įsmigęspatyrusios rankos sviestas peilis. Mane užliejadar viena orgazmo banga, o jis galiausiaiišsilieja aikčiodamas ir murmėdamas itališkasnešvankybes.

Išgirstu kančios ir sykiu palengvėjimoatodūsį – Markas visu svoriu užvirsta antmanęs, paskui nusirita į šoną. Įtampaiatslūgus, jo raumenys atsipalaiduoja. O ašinkščiu įsikniaubusi į patalus. Tiesą sakant,kūkčioju. Netgi raudu. Negaliu susilaikytineverkusi, kad tokio puikaus sekso teko lauktineapsakomai ilgai.

Devintas skyrius

Kai pabundu, vis dar tamsu. Prieblandojenužvelgiu Marko rankas. Jis miega manolovoje, įdegęs raumeningas kūnasnesuvaržytas ir visiškai atsipalaidavęs.Švelnios, bučiuoti sukurtos lūpos truputįpraviros, mėnesienos šviesoje matyti baltidantys, susitaršę tamsūs, garbiniuoti plaukai.O labiausiai mane žavi stiprios vyriškos jorankos. Markas miega ramiai, švelniai, bettvirtai mane apglėbęs. Tobulas, nekaltasvaizdas. Tik apie kokį nekaltumą po praėjusiovakaro dar galima kalbėti?

Man išdžiūsta burna.Išslydusi jam iš glėbio, užsimetu chalatą ir

nuėjusi virtuvėn išgeriu stiklinę šaltomineralinio vandens. Visai nesuprantu, kasman darosi; tikriausiai Džesika teisi – ašįsimylėjusi šį vyrą.

Keletą minučių pastoviu šešėlių gaubiamojevirtuvėje. Pro langą spoksau į mėnulį ir joatspindį Tirėnų jūroje.

Paskui grįžtu į lovą, įsitaisau šalia tyliaikvėpuojančio Marko, nuo jo kūno sklindašiluma.

Pabundu jau išaušus, Kampanijos saulėspigina pro išklerusias mano langines, antplikų sienų atsispindi šviesos ruoželiai. Jis jaudingęs? Mane apima panika. Vos nesustojaširdis. Ne, negali būti. Tik ne tai. Negi visabaigsis vienos nakties nuotykiu? Tik ne pošitokių potyrių. Maldauju.

Nurimk, X., nurimk.Ant pagalvės išvystu šiugždantį balto

popieriaus lapelį. Rūpestingai perlenktąperpus elegantišką laiškinio popieriaus lapelį.Ant jo įmantriai išvedžiota plunksnakočiuAleksandrai. Iš kur Markas gavo tokiopopieriaus? Ir plunksnakotį? Iš kur ištraukėtuos daiktus? Čiumpu lapelį ir išlankstau.

Miegodama atrodai tokia laiminga. Išėjaupirkti pusryčių. Pasimatysime septintą.Roskerikas panelei X.

Apimta laimės vos nestrykteliu iš lovos.Griebiu mobilųjį norėdama pažiūrėti, kiekvalandų: 6:40. Markas sugrįš po dvidešimtiesminučių. Greitai palendu po dušu, apsivelkulengvą pilką medvilninę suknutę.Besidžiovinant plaukus, suzvimbia durųskambutis.

– Buon giorno, – išgirstu Marko balsą pertelefonspynės traškesį. – Pusryčiai patiekti.

Po akimirkos nuostabiai šypsodamasis jisjau stovi prie mano buto durų su pilnu maišeliupyragaičių ir dviem indeliais kapučino,įstatytais į kartoninį padėkliuką.

Markas vilki švarius tamsiai mėlynusmarškinius, mūvi džinsus, avi savonuostabiaisiais pagal užsakymą pasiūtaisbatais. Kaip jam tai pavyko? Gal vežiojasiatsarginius marškinius savo mersedese?

Galvoje besisukančius klausimus greitainugena šalin nuostabi kava. Paskui kimbame įpyragaičius – jie truputėlį panėši į raguolius,bet iš tikro yra visai kitokie.

– Kaip gardu.– Sfogliata frolla. Tokius jau šimtą metų

kepa Džovanio Skaturkio kepyklėlė Neapoliocentre.

– Nuostabu! Koks čia įdaras?– Rikota, pagardinta cukruotais vaisiais ir

prieskoniais. Svarbiausia nepersivalgyti – juklengvai gali sukirsti ir dešimt.

Markas šypteli. Ir aš jam nusišypsau.Skaisčiai šviečia saulė. Tarp mudviejų nejustijokio nejaukumo, jokio drovumo pirmą kartąpusryčiaujant kartu. Sėdime balkone antplastikinių kėdžių. Vezuvijaus viršūnę gaubiabalti dūmų debesėliai, kitapus įlankos,apgaubtos rytinės jūros miglos, dunkso Kaprioapybrėžos.

Markas pastumia į šalį tuščią lėkštelę.

– Pasikalbėkime apie praėjusią naktį.Mano šypsena priblėsta. Nesu tikra, ar

noriu apie tai kalbėtis. Naktis buvo pasakiška.Betgi palikime tai ramybėje; nėra reikalo apieją kalbėtis, aptarinėti, analizuoti ir panašiai.Tiesiog tai buvo nepakartojama naktis. Kupinaaistringo, gyvuliško ir beatodairiško sekso.Nėr čia ko aptarinėti ir kelti kokius norsklausimus. Taip jau nutiko.

– Ji buvo nuostabi, – sako Markas. – Gal netper daug nuostabi.

– Atleisk, nesupratau.Jis pakreipia savo gražią galvą ir klausia:– Ar esi girdėjusi pasakymą: coup de

foudre?Man sugniaužia paširdžius.– Taip, esu. Pažodžiui tai reiškia žaibo

blyksnį, perkūno trenksmą.Markas linkteli. Spoksau į jį.Ar šitaip jis vertina mudviejų naktį? Kaip

beprotybės blyksnį, kūnų tarpusavio trauką?

Ar mudu tik šitai tepatyrėme? Tai buvo tiktrumpalaikė aistra? Jau kitą savaitę jąpamiršime?

Markas pajunta mano sutrikimą.– X., prieš mums toliau bendraujant, noriu

kai ką išsiaiškinti.– Ką?– Ar tu... – Markas trumpam nusuka akis. –

...pasirengusi. Jeigu nori bendrauti toliau,esama kai kurių dalykų... – Jis nuveria manemėlynomis akimis, paskui vėl jas nudelbia. –Esama dalykų, kuriuos turėtum žinoti.

Turėčiau dar ką nors žinoti? Na, užteks.Padedu ant stalo lėkštutę.– Nagi klok, Markai. Kokia ta didžioji

paslaptis? Sakyk be užuolankų. Aš su tuosusidorosiu. Turiu vairuotojo pažymėjimą. Esuganėtinai suaugusi.

Jis nusišypso.– Jau pastebėjau.Mane suima noras sviesti Markui į veidą

maišelį nuo pyragaičių. Jis atsiprašydamasšypsteli ir kilsteli ranką.

– Gerai jau, gerai. Atsiprašau. Tiesiog... tailabai sunku paaiškinti. Nenoriu tavęsatbaidyti, vos tik sutikęs. Aleksandra, tu esimano didžioji geroji naujiena. – Markas patyli,paskui kalba toliau: – Vis dėlto esama tamtikrų man labai svarbių dalykų, tiesiog esminiųmano gyvenime. Jeigu nori toliau su manimisusitikinėti, turi apie juos žinoti. Jeinesugebėsi susitaikyti su šia mano gyvenimodalimi, verčiau nesileisk į jokias draugystes sumanimi. Tai būtų tiesiog neįmanoma ir tau, irman.

Marko žodžiai skamba bauginamai. Man tailabai nepatinka. Tyliu ir laukiu. Noriu, kadpaaiškintų smulkiau. Bet esu labaisusijaudinusi, širdis neramiai daužosikrūtinėje.

Markas nuryja paskutinį kavos gurkšnį irvėl prabyla:

– Ar esi kada nors girdėjusi apiepaslaptingus kultus?

– Ne, tikriausiai nesu. – Rausiuosi atmintyjemėgindama atgaivinti vidurinės mokyklosistorijos žinias. – Galbūt turi galvoje – prieškrikščionybę? Na, universitete daugiausiastudijavau naujųjų amžių istoriją.

– Paslaptingi kultai kilę iš senovės tikėjimų,susijusių su mįslingais iniciacijos ritualais. Jiegiliai įsismelkę į Viduržemio jūros gyventojųsąmonę, buvo praktikuojami Graikijoje irRomoje. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Mitroskultas, tapo labai populiarūs. Kiti, tokie kaipDioniso misterijos, iki šiol sukelia daugdiskusijų, manoma, kad per jas vykdavoorgijos.

Apstulbusi spoksau į Marką. Dionisas.Orgijos. Kas bus toliau?

– Aš nesuprantu.Jis linkteli ir pažvelgia žemyn, į kol kas dar

tuščią ryto gatvę. Paskui klausia:

– Ar turi porą valandų laisvalaikio? Dabar?– Taip, aš pati susidarau darbo grafiką.– Norėtum nuvažiuoti į Pompėją? – Markas

dirsteli į laikrodį. – Nuvyksime anksčiau, negumuziejus atidaromas turistams. Pažįstutenykštį direktorių. Pompėjoje pamatysi irsuprasi, ką noriu tau pasakyti. Bus daugaiškiau už bet kokius žodžius.

Viskas vyksta staigiai ir netikėtai, bet jauimu pratintis – šitaip nuolatos elgiasi MarkasRoskerikas. Veikia ryžtingai ir greitai. Mantai patinka, ne, man tai baisiausiai patinka.Buvęs draugas matematikas, mėgstantis avėtikroksus, niekad nebūtų vežęsis manęs įPompėją.

Tiesa, reikia pripažinti, buvęs draugasmatematikas, mėgstantis avėti kroksus,neturėjo nieko bendra su kultais ir orgijomis.

Po dvidešimties minučių jau lekiame niūriaisNeapolio priemiesčiais. Pro automobilio langąmatyti pilki betoniniai namų blokai, išraižyti

grafičiais. Slogų įspūdį kiek švelnina vietomisšlamančios alyvuogių giraitės ir kvapniųcitrinų sodai, besidriekiantys iki patžvilgančios nuostabaus žydrumo jūros. Norsskurdas bado akis, gamta stulbina savogrožiu. Galbūt skurdas yra neatsiejamas nuoNeapolio, kaip neatsiejamos meilė irprievarta, o rožių negali įsivaizduoti bespyglių.

Vieną po kito lenkiame nedidelius triračiusvežimus, prikrautus melionų ir vadeliojamussenyvų vyrų raukšlėtais veidais. Markaskalbasi mobiliuoju, greitai beria itališkusžodžius:

– Fabio! Buon giorno...Nutuokiu, kad kalbasi su Pompėjos

muziejaus direktoriumi.Netrukus privažiuojame didelius geležinius

vartus. Prie jų jau laukia nedidukas puikiosišvaizdos vyriškis su baltais džinsais ir labaibrangiais Armani saulės akiniais. Jis perdėtai

nuolankiai, gal netgi baimingai pasisveikina suMarku, paskui atsigręžia ir teatrališkaipabučiuoja man ranką.

Po šio nedidelio vaidinimo direktoriusatrakina vartus, ir mes įžengiame į Pompėją.

Į Pompėją!Troškau čia patekti nuo pat mokyklos laikų

– pamatyti užkonservuotą garsųjį Romosmiestą, palaidotą po Vezuvijaus pelenais. Odabar man suteikta nuostabi galimybė jįapžiūrėti: čia tuščia, nė vieno turisto.

Manyje glūdinti mokinukė labai norėtųramiai viską apžiūrėti, gerti gerti informaciją,bet Markas skubiai žingsniuoja tolyn, vedasipro griuvėsius, romėnų viešnamius ir pirtis,parduotuves ir užeigas...

Galiausiai stabtelime. Lauke karšta,suprakaituoju.

Jis mosteli ranka:– Paslapčių vila.Mudu įeiname vidun, direktorius lieka

lauke. Probėgšmiais išvystu vidinį kiemą,keletą kambarių su ryškia mozaika išklotomisgrindimis. Dar sykį pasukę už kampoįžengiame į tamsesnį kambarį, įmantriaiišpuoštą dviejų tūkstantmečių senumofreskomis, nutapytomis ant apdulkėjusioarchajiško tamsiai raudono fono.

Freskos nuo pernelyg smalsių turistųatskirtos virve, todėl smulkmenas įžiūrėtisunkoka. Markas tiesiog perlipa virvę, imamane už prakaituotos rankos ir padedaperlipti.

Stoviu kambario viduryje. Iš arti mataunuostabų, ilgesingą freskų grožį: šokančiasmerginas, kandžius satyrus, liūdną gražiąmoterį; ši nepakartojama estetika yra gyva,ryški, išgelbėta nuo užmaršties.

Plačiai mostelėjęs Markas aiškina:– Šios freskos vaizduoja iniciacijos ritualą.

Antai mergina bus įšventinta į misterijas.Su vis didėjančiu smalsumu apžiūrinėju

didžiulius senovinius paveikslus.Kairėje grakšti jauna moteris ruošiama

ypatingoms apeigoms. Grojama vamzdeliais.Moteris jausmingai maudoma. Geriama –vynas, kvaišalai ar dar kas nors? Kad ir kas taibūtų, išgėrusi moteris ima šokti. Ji trypiasiautulingai.

Man džiūsta burna. Grįžteliu dešinėn.Paskutinėje freskoje moteris turi būtiinicijuota, vergės ją rengia, šukuoja plaukus.Galiausiai sušukuota moteris spokso į mane,jos veidas svajingas, netgi liūdnas, bet kupinaspasitenkinimo.

Pasitenkinimo kuo?Žingteliu artyn.Svarbiausioji priešpaskutinė scena lyg tyčia

paslėpta šėšėlių apgaubtame kambariokampe. Beveik nuoga moteris atgręžusinugarą. Jos grakštus kūnas baltas, nuostabus,ji atrodo dieviškai ir be galo susijaudinusilaukia aktyvaus erotinio prisilietimo.

Mano širdis daužosi. Suprantu, kas dedasi.Ši moteris yra plakama.

Dešimtas skyrius

– Ką tai reiškia? Aš nieko nesuprantu.Nevalingai imu trauktis atatupsta nuo

freskų.Paslapčių vilos prieblandoje Markas įdėmiai

mane stebi, rodos, permato kiaurai, žvelgia įsielą, galbūt net regi praeitį.

– X., juk paaiškinau, tai įšventinimo ritualas.– Marko balsas labai ramus. Gal net per daug.Manasis skamba daug spigiau:

– Ir kaip šie vaizdai susiję su... tavogyvenimu?

Jis tyli.– Markai, kalbėkis su manim. Paaiškink, kas

čia dedasi. Kodėl mane čia atsivežei?Nutylame abu. Girdžiu lauke čiulbant

paukščius, tolimą rytinio eismo gausmą.Paslapčių viloje labai tyku – tarsi mūsųpokalbis būtų šią vietą papiktinęs ir

išniekinęs. Bet kaipgi galima šitai išniekinti?Vėl spoksau į moterį toliausioje šešėliųgaubiamoje freskoje. Paskui įdėmiai apžvelgiukitus piešinius.

Kas tasai atsilošęs besišypsantis dievas,pažiūrėti jau pasitenkinęs? Kas toji esybė sulaurų vainiku ir ką ji neša ant sidabriniopadėklo? Kodėl, po galais, plakama jaunamoteris? Kodėl ji nesipriešina?

Freskos kelia gausybę klausimų. Nebenoriuužsibūti, nebenoriu į jas žiūrėti. Be to,netrukus priplūs turistų. O mudu su Marku čiavieni lyg kokie nusidėjėliai. Tai blogai.

– Markai, ar galime eiti iš čia?– Žinoma, – jis mosteli į atviras duris, pro

jas vidun skverbiasi saulės spinduliai. – Galimeišeiti pro ten...

Nelaukiu, kol baigs sakinį. Kuo skubiaužengiu per slenkstį į gryną orą, bet, užuotišėjusi iš vilos, patenku į vidinį kiemelį. Jameant pjedestalo stovi daili varinė Merkurijaus

statula: grakštus ir raumeningas vaikinokūnas nuogas, su sparneliais prie kulkšnių.Neprisimenu, kad būčiau mačiusi šią statulą.

– Čia nėra išėjimo!– X., suk į kairę.Į kairę? Skubu nurodyta kryptimi, klupdama

ant nelygių grindinio akmenų. Mintyssūkuriuoja. Ar jaunos romėnų mergelės irgieidavo šiuo keliu, prisidengusios dailų kūnątunika, avėdamos ryškiai raudonus auksupuoštus sandalus? Įžengdavo į tamsų kambarįir nuolankiai laukdavo, kol bus nuplaktos?

Kaip visa tai susiję su Marku, manimi, sumumis?

Pasiklystu. Koridoriai šakojasi į visas puses.Markas prisiartina iš nugaros ir švelniaiuždeda ant peties ranką, kad parodytųteisingą kryptį – bet aš pasitraukiu irnužingsniuoju dar vienu tamsiu koridoriumi.Nenoriu justi Marko prisilietimo. Jis pernelygprimena praėjusią naktį, kelia dar didesnę

sumaištį galvoje.Prisimenu, kaip Markas šiurkščiai nuplėšė

man suknelę. Kaip įsiskverbė iš nugaros irspaudė veidą prie pagalvės; dulkino stipriai irdrauge švelniai, puikavosi galia, sumišusia sušiokiu tokiu pykčiu.

Vis dėlto man šitai patiko. Tikrai patiko. Jisnutraukė drabužius, įkaitino ir galiausiaipaėmė mane. Aš tuo mėgavausi. Žavėjo joalkis, jis ragavo mane tarsi ką tik sugautą jūrųgėrybę, kaip šviežią jūrų ežį, tokių patiekiamageriausiuose Pozilipo restoranuose. Bet jeileisiu sau galvoti apie tai, koks nuostabusbuvo seksas, vėl jam pasiduosiu. Dabar esupasirengusi gintis.

– Markai, kur išėjimas? – įsitempusi klausiu.Jis ramiai atsako:– Ten, Aleks, tiesiog eik šiuo koridoriumi

tolyn.Beveik leidžiuosi bėgti. Siaubingai trokštu

iš čia ištrūkti ir įkvėpti tyro oro, senovės

dulkės mane dusina. Lekiu tamsiu koridoriumi,akies krašteliu matau dar daugiau freskų irmozaikų. Galiausiai išvystu geltonas laukinesgėles, tarpstančias po Kampanijos saule –pamatau išėjimą iš vilos labirinto. Išpuolu įdienos šviesą ir su palengvėjimu įkvepiugaivaus vasaros vėjelio.

Mudu atlydėjęs puošeiva baltais džinsais jaudingęs. Aš sunkiai gaudau orą, esu šiek tiekįbauginta.

Žiūriu į besidriekiančias Pompėjos gatves,jose stūkso romėnų namai, po pelenaispalaidota daugybė žmonių. Čia labai tylu.Žvalgausi aplink, šis vaizdas man šį tąprimena, tik nežinau, ką.

Staiga atmintyje iškyla Los Andželas. Tenirgi atrodė taip pat klaiku. Nebuvo matyti nėvieno žmogaus saulės nutviekstose gatvėse.Nė vieno praeivio. Kalifornijos miestai,kuriuose nematyti pėsčiųjų, kartais manprimena maro ar kitos stichinės nelaimės

nuniokotas vietoves. Ir vėl atsidūriau tokiojevietoje. Mirusiųjų mieste.

Markas atseka paskui mane į lauką, į saulėsšviesą.

– Atsiprašau, X. Nenorėjau tavęs išgąsdinti.– Tu ir neišgąsdinai, – irzliai atšaunu. –

Tikrai ne. Tik noriu pasakyti... O Dieve...Gal atsisėsti?Taip, man iš tikrųjų reikia atsisėsti.

Apsidairiusi išvystu baltą marmurinį suoliuką,ištašytą iš romėniškos kolonos gabalo. Prieinuir sėduosi. Spoksau į lakuotus savo kojųnagus.

Prisimenu, lakavome juos kartu su Džese.Kaip norėčiau drauge su ja sėdėti savo bute,juoktis, liežuvauti ir gerti pigų Chianti išprekybos centro, plepėti apie senus geruslaikus Dartmute. Staiga viskas pasikeitė.Smagi kelionė į Neapolį įgijo tamsių ir niūriųatspalvių. Esama ir gero, ir blogo. Nuostabiaipasimylėjau, toks seksas, ko gero, gali pakeisti

gyvenimą. Bet dabar viskas susipynė įpaslaptingą, jaudinantį ir bauginantį raizginį.Jaučiuosi suglumusi.

Tarp šių archeologijos lobių saulėsatokaitoje veši įvariausios žolės, žydi gėlės.Įkvepiu jų aromato, atsigręžiu į Marką irpaprašau:

– Papasakok.– Klausk, ko tik panorėsi.– Tu norėjai parodyti, kad anksčiau žmonės

darydavo tai, kas pavaizduota freskose?– Taip, darydavo. – Markas nemirksėdamas

žiūri į mane. – Ir daro iki šiol.Trūkstami dėlionės gabaliukai spraudžiasi į

savo vietas.Tai, kas paaiškėja, man visiškai nepatinka.

Nė trupučiuko.– Misterijų kultas tebegyvuoja?Markas santūriai šypteli.– Taip.– Kur? Kada? Kaip tai vyksta?

– Visoje Italijoje, vienos kitos apeigos –Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Galbūt irkitose šalyse. Bet daugiausia Italijoje.

– Kas joms vadovauja?Markas papurto galvą.– Šito pasakyti negaliu.– Markai, minėjai, kad galiu klausti ko

panorėjusi.– Gali klausti apie mane, – jis skėsteli

rankomis ir nuoširdžiai nusišypso, – bet mannevalia kištis į kitų žmonių asmeninį gyvenimą.

Ar tai sąžininga? Nežinau. Nėmažnebežinau, ką manyti. Mane pernelygpribloškia žiauri tiesa. Vargais negalaisišspaudžiu kitą klausimą:

– Na gerai, kokie žmonės jose dalyvauja?– Dažniausiai turtingi ir puikiai išauklėti.

Inteligentiški ir išsilavinę.– Kodėl jie tai daro?Markas gūžteli pečiais, tarsi šis klausimas

būtų nevertas dėmesio. Galbūt nederėjo tokio

užduoti. Bet man nesvarbu. Kamantinėjutoliau:

– Kada vyksta apeigos?– Misterijos vyksta kiekvieną vasarą.

Prasideda birželį, baigiasi rugpjūtį arbarugsėjį.

– Taigi turi prasidėti labai greitai?– Taip.Norom nenorom teks paklausti. To klausti

nedera, bet kitos išeities nėra. Markas teisus:kol nesužinosiu tiesos, mudu negalėsimevisavertiškai bendrauti. Gal sužinojusi išvisdaugiau nebenorėsiu matyti Marko? Manogyvenimas vėl keičiasi – jau antrąsyk perdvylika valandų.

Lėtai ištariu:– Tu esi įšventintas, tiesa?Jis linkteli.– Taip.– Nori, kad ir aš būčiau įšventinta?Siaubinga tylos akimirka.

– Taip.Lyg nesavu balsu klausiu:– Markai, kas manęs laukia? Romėnų

merginos likimas, toks, kaip pavaizduotafreskoje? Būsiu čaižoma botagu?

Markas nieko neatsako. Gal taip ir geriau.Visai greta suoliuko virš ryškiai raudonos

gėlės pakimba bitė, jos dūzgimas užpildo tarpmudviejų tvyrančią nejaukią tylą. Markaspaėjėja tolyn ir ima apžiūrinėti senovėsromėnų krautuvėlę. Marmuriniameprekystalyje išpjauti vienodi apskritimai.

– Ši vieta, krautuvėlės... – tęsiamai ištariajis. – Iš visų Pompėjos vaizdų mane labiausiaijaudina šios prekyvietės. – Markas nužvelgiaprekystalį, liūdnai perbraukia ranka senovinįmarmurą. – Į išpjautas skyles būdavo įstatomipuodai, parduodamas karštas maistasišsinešti. Čia buvo gaminamas valgis. Lyggreitojo maitinimo užeigose. – Jis plačiaimosteli. – Ar gali įsivaizduoti, X.? Prie šio

prekystalio kadaise darbavosi iškaitusiromėnų namų šeimininkė, vaikė muses nuopuodo su aviena, šluostėsi rankas į prijuostę,nuolat nerimavo, kaip sekasi legionetarnaujančiam jos vyrui. – Markas patyli. –Tokie vaizdiniai visada suvirpina širdį. Leidžiaiš naujo atrasti žmogiškumą, kasdieniogyvenimo didybę.

Markas nusigręžia nuo prekystalio irprieina prie manęs. Ir jo poza, ir veidoišraiška atrodo grėsmingos. Tai vyras, įpratęsgauti, ko nori. Gal net ketinantis imtisprievartos, jei tik prireiks. Kiek patylėjęs jisištaria:

– Plakimas yra viena sudedamųjų misterijosdalių.

Vos nenusikeikiu visu balsu.– Markai, tu nė nesistengi šito paneigti?

Pripažįsti tai? Per apeigas jie muša moteris?– Žodis „mušimas“ čia netinka. Nieku gyvu

netinka.

– Ak taip, kokia aš kvailė. Koks žodistinkamesnis? Kumščiavimas? Daužymas? Kokstas žodis, Markai?

– Plakimas. Su šiuo veiksmu sutinka abipusės. Esmė ta, kad naujokas sutinka būtiįšventintas. Jis arba ji tai daro laisva valia irpaklūsta, čia nėra jokios prievartos.Misterijos bus sugadintos ir beprasmės, jeinaujokai nepasiaukos savo noru. Tada didžiojipaslaptis liks neatskleista. Paskutinispenktasis virsmo slėpinys, ryšys su anapusiniupasauliu, katabazė – tai niekad nebuspasiekta.

– Tad žmonės todėl ir sutinka dalyvautimisterijose? Panėši į iškrypėlių masonų gaują.

Markas liūdnai papurto galvą, paskuigražiai, lyg atleisdamas nusišypso. Staigaužsimanau jam vožtelėti, o paskui šiurkščiaipabučiuoti. Pradėjusi jo trupučiuką neapkęsti,dar labiau užsimanau pabučiuoti. Norėčiauįpykdyti, smarkiai suerzinti, kad vytųsi mane

kaip vakar vakare – kai lėkė paskui laiptaisiššiepęs baltas plėšrūno iltis, pasirengęssugriebti ir užvaldyti.

Praryti kaip ką tik sugautą jūros ežį, kokiepatiekiami prabangiuose Poziliporestoranuose.

Velniop jį. VELNIOP JĮ.– Aleksandra...Nežiūrėk į jį, X., nė nemanyk į jį žiūrėti.– Aleks, misterijos gyvuoja jau maždaug tris

tūkstančius metų. Jų šaknys siekia senovėsGraikiją, jos vykdavo Atikos giraitėse, tambūdavo naudojamos mirtos. Tai visai nepokštas, ne lėkšta kvailių juokingaiskostiumais sueiga. – Marko balsas sunuostabiu anglišku akcentu skverbiasi man įsmegenis, neleidžia atsiriboti; negi žmogausbalsas gali sujaudinti? Argi tai įmanoma? Kąman daryti? Užsikimšti ausis?

Vis dėlto nutariu pasiklausyti.– Misterijos atskleidžia lytines, emocines ir

dvasines tiesas, pripildo tavo sielą. Aš buvauįšventintas labai jaunas, dabar jos taponeatskiriama mano dalimi, be jų neįsivaizduojusavo gyvenimo. Misterijos atskleidė tokiaspaslaptis ir malonumus, kokių negaliuapsakyti, bet netveriu noru su kuo norspasidalyti. Aleks, trokštu pasidalyti su tavimi,kad ir tu pajustum tą galią.

– Kaip tik dėl to nori pamatyti mane nuogąir sumuštą?

– Noriu, kad patirtum džiaugsmą irsuvoktum tiesą, kurią suvokiau aš. Tada mudutikrai galėsime būti kartu.

– Tavo manymu, būti nuplaktai yra džiugu?Markas papurto galvą.– Tiek to, – jis atsidūsta. – Man labai gaila. –

Markas pirštais persibraukia juodus plaukus.– Galbūt... Galbūt reikėjo apie tai papasakotikitą kartą, bet aš tiesiog nesusivaldžiau.

Atsistoju.– Paklausyk, lorde Roskerikai! Abejoju, ar

kada nors būtų atėjęs tinkamas laikasšitokiam pasakojimui. Beje, manęs visainevilioja galimybė apsimesti romėnųsenatoriaus verge ir būti nuplaktai...

– Palūkėk, X.– Vis dėlto džiaugiuosi, kad viską man

išklojai. Į Santa Lučiją grįšiu traukiniu.– X!Marko balsas labai griežtas. Akimirką

pasijuntu kaip subartas vaikas. Dar labiauįpykstu. Bet, jam prabilus, klusniai tyliu.

– X., parodžiau tau šias freskas ne šiaip sau.Tam yra rimta priežastis. Jeigu vyras yraįšventintas ir jam atskleista paskutinė penktojipaslaptis, nevalia užmegzti rimtų santykių suneįšventinta moterimi. Tokios taisyklės.

– Ką? Kas per taisyklės?– Senovinės, labai rimtos. – Markas

išraiškingai trūkteli pečiais. – Jų privalugriežtai laikytis.

– Vadinasi, jeigu nesutiksiu tai daryti, tu

negalėsi su manimi bendrauti? Jeigunesutiksiu dalyvauti apeigose?

– Taip. Bijau, kad kaip tik šitai ir noriupasakyti. Man apskritai nederėjo praleistinakties su tavimi. Bet, kaip jau sakiau, tupalaužei mano ištvermę. X., aš nesugebėjauatsispirti. Ir vis dėlto, jeigu nesutiksi dalyvautimisterijose, man teks atsispirti savotroškimams. Taip bus saugiau mums abiem.

Paniekinamai purkšteliu.– Ar tai grasinimas?– Ne! Jeigu atsisakysi, tau nieko nenutiks.

Tikrai nieko blogo. Bet mudu daugiau niekadnebepasimatysime. Aš per daug tavęs trokštu.– Žibančios Marko akys liūdnos. – Aleks,patikinu tave, kad misterijos nėra siaubingasdalykas. Jos nuostabios, tai tarsi dovana.Pažadu, ir tu suprasi, jei sutiksi dalyvauti...Bet nuspręsti turi pati, niekas kitas.

Norėčiau jam suteikti dar vieną galimybę.Markas sėdi saulės atokaitoje toks liūdnas,

ramus ir tobulas, ant kaktos nematyti nėlašelio prakaito. Tik viena tamsių plaukųsruoga užkritusi ant kaktos ir dengianuostabiai patrauklias mėlynas akis, lyggrožio angelas būtų nusileidęs iš dangaus irnusprendęs, kad Markas per gražus, tai norsši sruoga tegadina tobulą įvaizdį. Žinoma,šitoks jis atrodo dar patrauklesnis. Tvirtas,vos vos apžėlęs smakras, išraiškingi, ryškūsskruostikauliai, teikiantys veidui agresyvumo.Žvilgteliu ir į plačią, saulėje įrudusią krūtinę.

Gana. Tegul jis eina velniop su visa savotobulybe. Markas – tikras gražuolis, bet dėljokio vyro neketinu leistis plakama.

– Ciao!Atsistoju ir nepaisydama vis didėjančios

kaitros sparčiai nužingsniuoju. Už nugarosgirdžiu Marko balsą:

– Aleks! Per favore, ricordati di me –prašau mane prisiminti.

Nekreipdama dėmesio einu toliau. Priekyje,

gatvės gale, pamatau pirmuosius turistus: visiužsidėję vienodas beisbolo kepuraites, visifotografuoja tą pačią išlikusią romėnų teatrodalį.

Pompėja. Ak! Man norisi nusispjauti. Taipdžiaugiausi čia atvažiavusi. O dabar viskassugadinta. Aplink vieni griuvėsiai.

Netrukus patenku į turistų spūstį. Išeinu išmuziejaus pro sukamuosius vartelius, ožmonės plūsta vidun, į kitą pusę. Žinau, kadmano sprendimas teisingas.

Bet ausyse vis dar girdžiu Marko balsą.Per favore, ricordati di me.Kodėl jis taip pasakė?Aleksandra, pamiršk tai. Marką, freskas,

misterijas – viską pamiršk.Tekina leidžiuosi nuo kalvos, o

tamsiaplaukiai vyriškiai, mažose kavinukėsesiurbčiojantys labai brangią kolą, man šypsosi.Pasiekiu Paslapčių vilos stotį ir sėdu įCircumvesuviania traukinį, nuvešiantį mane į

Neapolį.Prašau mane prisiminti.

Vienuoliktas skyrius

– Labai protingai pasakyta.– Kodėl?Džesika prisimerkia nuo saulės, atsigula ant

nugaros ir pabalnoja dailią nosytę Ray Banssaulės akiniais.

– Pati pagalvok, brangute.Mudvi gulime Pozilipo paplūdimyje. Jis

priklauso savivaldybei, už dieną reikia mokėtipenkis eurus. Čia labai daug rėkiančių,besipliuškenančių vandenyje ir spardančiųkamuolius vaikų, prižiūrimų didelių storųneapoliečių mamų. Moterys rūko Mild Sevencigaretes, išterliodamos jas ryškiai raudonaislūpų dažais. Eidamos į paplūdimį italės dažosidaugiau, negu aš, eidama į gatvę. Nežinau, kąapie tai manyti.

Bet tai pirmas išties karštas vasarossekmadienis, todėl visi aplinkui laimingi, visi

šypsosi ir svajoja apie ilgus neapolietiškuspietus su baltuoju T u f o vynu ir dideliaisgabalais cassata1 Tik aš esu liūdna irsusimąsčiusi.

Prašau mane prisiminti.Kodėl tai protinga?– Gerai jau, pasiduodu. Kodėl, tavo

nuomone, toks pasakymas protingas?– X., šie žodžiai verčia tave spėlioti. Jeigu jis

nori, kad sugrįžtum – o aš tuo nė kiekneabejoju – tai geriausia priversti tavespėlioti, abejoti, jaustis sutrikusią.

– Nesuprantu.– Marko žodžius gali suprasti

nevienareikšmiškai. Gal jis turėjo omenyje:„Prisimink mane, nes niekada daugiaunebepasimatysime.“ O gal norėjo pasakyti:„Prisimink mane, nes esu geidžiamiausias tavokada nors sutiktas vyras. Todėl niekaip manęsnepamirši.“

– Ačiū.

– Galima ir dar viena interpretacija:prisimink mane su ilgesiu ir liūdesiu. Tarkim,jis įtaria, kad kitą savaitę bus nužudytas‘Ndrangheta narių pakeliui į La Sanitą. Taigikitą kartą tu išvysi tik nebegyvo lordoRoskeriko nuotrauką pirmajame dienraščio „IlMattino“ puslapyje.

Džesika nusišypso, pakelia saulės akinius irmirkteli man. Paskui pasitaiso bikiniopetnešėlę. Saulė svilinte svilina. Jos bikinisnaujas, madingas, smaragdo spalvos. Gal išFerragamo kolekcijos? Jei ne, tai bent puikiFerragamo kopija, pasiūta kokiame norsCamorra valdomame fabrikėlyje Kazertosprovincijoje.

Maniškis, priešingai, nei naujas, neimadingas. Ir ne smaragdo spalvos, pasirodo,itin derančios prie tamsaus Kampanijos įdegio.Mano bikinis šviesiai rožinis – jis puikiaiatrodė Kalifornijoje. Tik ne čia. Viešpatėliau!Labai norėčiau naujų drabužių, bet neturiu

pinigų. Pabodo nuolat taupyti.Tada ausyse nuskamba žemas gundantis

balsas. Jo balsas. Lovoje. Su manimi. AndaiMarkas karališku judesiu nuplėšė man suknelęir pasakė: „Nupirksiu tau šimtą sumautųsuknelių.“

Ne! Staigiai atsisėdu lyg nuplikyta. Kas mandarosi? Kaip galiu šitaip galvoti? Jeigu bentmenkiausia širdies dalimi trokštu Marko dėl joturtų, tai kas aš tokia? Savanaudė kalė?Beveik kekšė? Mano būdas tikrai ne toks!

– Ar tau viskas gerai?Džesė pasirąžo ir uždeda ranką man ant

dilbio. Piktokai atšaunu:– Taip. Ne. Nekreipk dėmesio.– Ką?– Na gerai, ką tik suvokiau, kad išsiskyriau

su milijardieriumi.Džesė sukikena.– Taip, ko gero, skaudu tai suvokti.Ji paleidžia mano ranką, išsitraukia

Marlboro Lights ir žiebtuvėlį su MarijausBalotelio atvaizdu. Tai futbolininkas, gražusjuodaodis, žaidžiantis Italijos rinktinėje.

– Aleksandra Bekmen, papasakok dar kartą:kodėl jį palikai?

Gurkšteliu šalto mineralinio, susiraukiu iratsakau:

– Todėl, kad išpažįsta keistą kultą.Dalyvauja kažkokiose misterijose.

– O ką tai reiškia? Kas ten vyksta?– Tai baisus senovinis kultas, išlikęs nuo

graikų ar romėnų laikų. Jo išpažinėjai čaižomoteris botagu.

Džesika viso labo ramiai linkteli.– Šit kaip? Tai čia visa bėda? Vis geriau

negu vaikinas, avintis kroksus.– Džese!Šliūkšteliu šalto vandens jai ant įkaitusio,

saulės kremu ištepto pilvo. Draugė suklinka,paskui nusikvatoja.

– Paplūdimio pabaisa!

Mudvi juokiamės kaip senos bičiulės, ir mangera. Kuriam laikui debesys išsisklaido,slegiančios ir niūrios mintys dingsta, protasnuskaidrėja kaip dangus virš Neapolio įlankosšį rytą. Žvelgiu į ribuliuojančią jūrą, tolumojematyti dantytos Kaprio apybrėžos. Netrukus,ilgai nelaukdama, vyksiu į Kaprį.

Džesė vėl prabyla:– Sakai, tie misterijose dalyvaujantys tipai,

vyrukai su togomis, mėgsta mušti moteris?Kodėl? Kaip tai vyksta?

– Mušti nemuša. Nuplaka. Apeiginiu rimbu.Tai erotinis paklusnumo ritualas.

– Aha, panėši į sadistų ir mazochistųžaidimėlius, kai vienas yra viešpats, o kitasnuolankusis. Teisingai spėju?

– Tikriausiai... – Išgeriu paskutinį gurkšnįSan Pellegrino ir užkemšu buteliuką. –Markas pabrėžė, kad viskas vyksta laisvavalia, abiem pusėms sutinkant.

Netikėtai Džesė surimtėja ir atsisėda.

– Paklausyk, X., pasaulyje esama daugblogesnių dalykų negu keli pliaukštelėjimairimbu ar pakutenimas. Turėjau vaikiną,pametusį galvą dėl riedlenčių. Po galais, jambuvo trisdešimt dveji, o aš turėdavau žiūrėti,kaip jis šokinėja per trijų colių aukščio kliūtisir vaidinti sužavėtą. Tikras košmaras.

– Bet plakimas? Juk tai iškrypėliška.– Taip, galbūt. Vadinasi, Markas turi keistų

pomėgių. Na ir kas? X., širdies gilumoje jie visiiškrypėliai. Mano nuomone, moterys irgikryptelėjusios, tik mūsų aistras tramdopatriarchatas. – Draugė užgesina cigaretę įsmėlį. Paprastai taip netvarkingai elgiasineapoliečiai. Atsispiriu norui susiraukti. Odraugė dėsto toliau: – Esi girdėjusi posakį, kadnė viena moteris neatsigręš į netvarkingaiapsirengusį vyrą? – Sukrizenu, bet ji neketinaliautis: – X., negi tu visai nesusidomėjai?Švelnioji vaniline mergaite, leiskis į nuotykiųsūkurį. Atėjo metas pažinti savąjį libido. Juk

tokį turi, tiesa?– Aš tau jau pasakojau.– O taip, tai buvo geriausias pasidulkinimas

tavo gyvenime. Taip. Viską man išklojai,brangute. Markas tiesiog nuplėšė tau suknelęir tau tai patiko, tiesa?

– Taip. Truputėlį... Na gerai, labai patiko.– Gal patiktų ir kiti dalykai? Seksas trise ar

keturiese, lesbiečių žaidimėliai? Arba nuogailėkti ferariu su pašėlusiai aistringumilijardieriumi?

Aš nuščiūvu, kaip tvarkinga ir saugantigamtą mergina įsimetu tuščią vandensbuteliuką į kuprinę. Galbūt Džesės žodžiuoseesama tiesos. Bet miesčioniškoji X. vis darstipriai priešinasi tokioms mintims. Turiugalvoje ne vien misterijas. Būta ir kitų blogųsu Marku susijusių dalykų, keliančių mannerimą. Lengva, bet aiškiai juntama grėsmė.Prislopintas įtūžis. Policijos domėjimasisMarko rūmais. Mįslinga jo žmonos mirtis.

Pasirėmusi ant alkūnės Džesika rūko kitącigaretę ir atvirai šaudo akimis į jauną italą suminiatiūrinėmis maudymosi kelnaitėmis.Žvelgiu jai per petį į keistą pastatą paplūdimiogale. Tai milžiniška vila, didžiuliai senoviniairūmai. Pastatyti gal XVI amžiuje, dabar jaugerokai apirę. Grėsmingai juoduoja tamsioslangų angos, pro įgriuvusį stogą kyšo palmės.Kodėl ši vila tuščia? Kodėl? Ji pastatytaPozilipo paplūdimyje, iš jos turėtų atsivertinuostabus vaizdas: Neapolio įlanka, Vezuvijus,karališkai didinga jūra. Jei būtų rekonstruota,ji būtų verta dešimties milijonų dolerių.

Kodėl pastatas paliktas sunykti?– Ji vadinama Donos Anos vila, – pasekusi

mano žvilgsnį abejingai sako Džesika. –Žmonės kalba, kad ten vaidenasi... Viloje trysšimtai kambarių. Joje vykdavo orgijos.

Negaliu atitraukti akių nuo rūmų.Neapolis mane vis dar itin stebina. Noriu

sužinoti daugiau. Išmokti. Suprasti. Galbūt

niekad negrįšiu pas Marką Roskeriką, bettrokštu sužinoti, kodėl jis tapo tokiu žmogumiir kodėl Neapolis šitaip apleistas. Nepajėgiuatsispirti šiam troškimui.

Nutariu imtis darbo. Grįžtu namo truputįįkaušusi nuo vidurdienį išgerto pigaus rožiniovyno ir įsijungiu nešiojamąjį kompiuterį.Ketinu paieškoti Google apie misterijų kultą,bet išvystu vokelį. Gavau elektroninį laiškąnuo mamos. Pavadinimas: Atvažiuoju tavęsaplankyti!

Ką?Apstulbusi imu skaityti laišką.

Sveika, Aleks...

Įprastinis mamos stilius – rašytapaskubomis, su didžiule meile, blogai sudėliotiskyrybos ženklai. Bet esmė aiški. Geriausiamamos draugė Margo – daug turtingesnėmoteris – vyksta su draugais į Amalfį

atostogauti, taigi mama nori prie jos prisidėti.Ji nusprendė paaukoti dalį brangių savosantaupų, kad atskristų į Italiją pasimatyti sumieliausia dukrele ir praleistų puikiasatostogas. Bus čia po trijų dienų.

Brangute, neketinu varžyti tavogyvenimo. Nesijaudink, ilgai neužsibūsiu.Neapolyje mudvi praleisime drauge porądienų. Labai noriu paragauti nuostabiųjųledų!

Uždarau elektroninio pašto dėžutę. Atvyksmano mieloji, rūpestingoji mama iš Amerikospriemiesčio. Spėlioju, ką ji pamanys apieNeapolį. Tikriausiai šis miestas neatitiks josromantiškos, sukilnintos Italijos vizijos. Visdėlto džiaugiuosi, kad ją pamatysiu. Ilgiuosimamos, ilgiuosi visų namiškių. Mudvi su mamaesame labai artimos, vaikystėje ji maniminuostabiai rūpinosi. Ne mamos kaltė, kad man

pabodo gyventi San Chosė ir valgyti Chick Fil-A. greitojo maitinimo restoranuose.

Ką, po galais, jai papasakoti apie Marką? Arišvis ką nors pasakoti?

Nusprendžiu šį galvosūkį atidėti kitaidienai. Surenku Google langelyje misterijųkultas ir imu skaityti.

„Misterijų kultas klestėjo senovės graikųir romėnų pasaulyje nuo V amžiaus pr.Kr. iki pat Romos imperijos žlugimo,maždaug 400 metų. Svarbiausias jobruožas – slaptas iniciacijos ritualas,suteikiantis dvasinį išsilaisvinimą. Pačiosžymiausios buvo Eleuzinų misterijos, taippat gerai žinomas Orfėjo, Dioniso irMitros misterijų kultas.“

Tad kokiose misterijose dalyvauja Markas?Po kelių minučių suprantu, kad tikriausiai taiDioniso misterijos, kokia nors jų atmaina ar

kelių atmainų derinys.„Dionisijos, arba Dioniso misterijos,

atsirado Graikijoje. Dionisas buvo graikų vynodievas, atsakingas ir už vaisingumą beiderlingumą.“

„Per Dionisijas įšventinamieji vyrai irmoterys traukdavo skirtingais keliais.Dalyvės buvo vadinamos menadėmis(pamišusiomis moterimis) arbabakchantėmis (Bakcho moterimis).Vykstant įšventinimui, jos gerdavo,dainuodavo ir šokdavo kaip pašėlusios(ar net staugdavo kaip laukiniai žvėrys).Manoma, kad per įšventinimą į kultąbūdavo gausiai lytiškai santykiaujama,plakamasi rimbais, keliamos orgijos,paskui...“

Paskui?Bemaž tris valandas nardau keistame

Orfėjo ir kitų dievų misterijų pasaulyje.Tyrinėjimai galų gale mane išvargina,atbukina protą, tada Google langelyjebejėgiškai įrašau „Markas Roskerikas“.Kodėl? Kam save kankinu? Tiesiog esugenama smalsumo. Nors nė nenumanau, kąnoriu sužinoti.

Ekrane atsiranda naujų nuorodų.Žiovaudama nuo perpiet išgerto vyno, tiesviena jų spusteliu. Randu naujienų apie Italijosįžymybes. Stilius prastas kaip mano mamos,man net žadą atima.

Skaitau ir sunkiai verčiu.Svetainėje perskaitau, kad molto bello e

scapolo – labai gražus ir geidžiamas – jaunikislordas Roskerikas buvo pastebėtas Londone,itališkų filmų festivalyje.

Po tekstu įdėta nedidelė nuotrauka.Spusteliu pelę ir pasididinu. Markas, išeinantisiš madingo Londono restorano, šaltai,santūriai ir žaviai šypsosi paparacui. Jo

draugijoje išvystu kelias jaunas moteris.Žinoma, visos jos gražuolės. Markas žvelgiatiesiai į kamerą; aš ilgai apžiūrinėju moteris.Kojos iki pažastų, įprasti milijonieriausžaisliukai. Pribloškiančio grožio, prabangiaiapsivilkusios. Stilingos anglės ir italės. Kažin,ar jos irgi įšventintos?

Žinau tik, kad ir pati būčiau galėjusi būtitarp jų. Šioje nuotraukoje. Jei tik būčiaupanorėjusi. Bet aš atsisakiau.

Paspaudžiu klavišą ir uždarau svetainę.Mane nusmelkia aštrus pavydas ir apimamelancholija, drauge pajuntu didžiulįpalengvėjimą, kad viskas baigta.

Sudie, gražuoli.

Po trijų dienų iš San Fransisko atskrendamama.

Ji laiminga, susijaudinusi ir labainekantraujanti. Kone bėgte pasileidžia iš orouosto, o mudvi su Džese kvatodamosi ir

vaipydamosi vos spėjame jai iš paskos,tempdamos lagaminus. Važiuodama taksi įSanta Lučiją ji tauškia neužsičiaupdama.Mama užsisakė kambarį pigiame viešbutėlyjenetoli mano buto. Paliekame ją dulkinamevestibiulyje vildamosi, kad norės porą valandųpailsėti. Bet po valandėlės, vis dar drėgnaisžilais plaukais, išsimaudžiusi po dušu, mamajau spaudžia mano durų skambutį, griebia užrankos ir sako:

– Brangioji, veskis mane į „Gambrino“kavinę! Tai garsi užeiga, minima kiekvienamekelionių vadove!

Šiaip nelabai norėčiau ten eiti, kadnesusidurčiau su Marku. Bet žinau, kad dabarjis Londone, todėl pildau mamos prašymą.

Mudvi susikabiname už rankų irpatraukiame Santa Lučijos gatve, nušviestaankstyvo vakaro saulės. Mama vis pasakoja,kaip tėčiui sekasi žaisti golfą, apie jo išėjimą įpensiją ir mano brolius.

Mudvi einame. Ji kalba. Mudvi einame, jikalba, ir staiga aš pamatau jį. Širdis vosneišlipa per gerklę, negaliu atplėšti akių.Mudvi žingsniuojame per didelę tuščiąPlebiscito aikštę, rožinei saulei leidžiantis viršAnakaprio.

Tiesiai link mūsų žingsniuoja MarkasRoskerikas.

Jis manęs nemato. Kalba mobiliuoju ir žiūri įkairę.

– Paskubėkim, mama. Eikim čia.– Kodėl? – nustemba mama. – Brangioji, jau

matau „Gambrino“ kavinę. Ji čia pat.Trūkteliu ją už rankos.– Mama! Eisim šituo keliu!– Kas nutiko?Mama šiek tiek suglūma. O Dieve! Per vėlu.Mes vos per kelis žingsnius nuo jo. Jis

pėdina tiesiai į mus. Pakelia akis ir išvystamane.

Išvengti susitikimo nebeįmanoma.

1 Сassata siciliana – nuostabaus skonio tortas iš rikotos,pagardintas cukrintiniais (vert. past.)

Dvyliktas skyrius

Jis šypsosi man ir mamai, tarsi tarp mudviejųniekada nieko nebūtų nutikę. Šypsosi ta pačiasantūria neapsakomai pasitikinčio savimigražaus vyro šypsena. Paduoda išpuoselėtąranką. Vilki visiškai nepriekaištingą tamsiaipilką, beveik juodą kostiumą. Akina marškiniųbaltumas; ryši šilkinį mėlyną ir geltonąkaklaraištį. Buvau pamiršusi, koks jis aukštas.

– Buona sera, Aleksandra.– Ak, – suglumstu ir imu mikčioti kaip

kvaiša. Dirsčioju į mamą ir Marką. – Na...Ak... Tai...

Mano mama. O Viešpatie! Ji stebeilija įMarką tarsi į Jėzų, staiga nusileidusį išdangaus ir padovanojusį Bulgari rankinę. Josveidas beveik pamaldus ir išties susižavėjęs.Mano mamai jis patinka.

Negana to, dėl šitokios mamos reakcijos

man darosi nesmagu. Dabar pamatau jąMarko akimis. Apkūni amerikietė prekyboscentre įsigytais drabužiais, pigiais džinsais, pokelionės išsidraikiusiais žilais plaukais. KąMarkui manyti?

O kurių galų man turi rūpėti, ką jispamanys? Čia mano mama, ir aš ją labai myliu,o jis su savo nuostabiuoju kostiumu galinešdintis velniop. Kokią teisę turi jaustisviršesnis?

Ir ko taip nirštu ant savęs, jeigu Markasman visai nerūpi?

– Aleksandra, – pagaliau taria Markasramiu, bet tvirtu balsu.

Staiga atsikvošiu. Apimta apmaudospoksojau į jį maždaug pusę minutės. Ir mama,ir Markas sužiūra į mane.

– Atsiprašau... Hmm, atsiprašau.Nagi, Aleksandra, nesusileisk.– Mama, tai... Markas. Markas Roskerikas.

Jis yra... Yra... – Nagi, pralemenk. – Mano

draugas. Mudu susipažinome čia, Neapolyje.Ne per geriausias pristatymas.Paskui išpyškinu:– Markai, tai mano mama Andžela. Ji

atskrido atostogų iš San Chosė. Mudvi einameį „Gambrino“ kavinę išgerti kavos.

Kaip niekur nieko Markas ima mano mamosranką, pakelia prie lūpų ir pagarbiai, grakščiaipabučiuoja; padaro tai su keliančiu šypsenąSenojo Pasaulio nerūpestingumu.

– Be galo malonu susipažinti, – atsiliepia jis,įdėmiai žiūrėdamas jai į kalifornietiškas akis.Mama su akiniais. Rodos, ji tuoj nualps.

– Ir man labai malonu! – vos neišrėkiafalcetu. Kaip jai pavyksta išgauti tokiąintonaciją? Kaip gyva nesu girdėjusi mamosšitaip šnekant. – Nepaprastai malonu su jumissusipažinti! Be galo malonu!

O Dieve!– Mama, Markas ir aš...Pradedu dėstyti, kaip mudu susipažinome,

bet paskui sumišusi nutylu. Ką galėčiaupapasakoti? Ak, mama, tai Markas,aristokratas milijardierius, mėgstantislinksmintis senovinėse orgijose. Praėjusiąnaktį mudu nuostabiai pasidulkinome. Tai galeinam išgerti arbatos? Man niežti liežuvisšitai iškloti. Atskleisti tiesą. Knieti papasakotijai, kad aš, Aleksandra Bekmen, uoli studentė,dvejus metus neturėjusi jokio vaikino,suviliojau gražuolį milijardierių, o paskui jįpamečiau.

Bet mano nuomonė nebesvarbi, nesnutrūkusi nuo grandinės mama nenustygstasavyje – mėgina prašnekti itališkai.

Bėda ta, kad ji šios kalbos nemoka. Kiekprisimenu, nemoka išvis jokios užsieniokalbos. Nebeišmanydama, kur dėtis iš gėdos,noriu užsidengti akis sustingusiomis rankomis,paskui nukreipiu žvilgsnį į pinijas aikštėskampe, greta apgriuvusių karališkų rūmų.Tada mama sako:

– Aha! Aha! Taigi... Ak... buon gonna,senor.

Senor? Negi ji laiko Marką ispanu?Liaukis, mama. Pakaks.Ji vapa toliau:– Due... – mama užsikerta. – Te... senor

Rascorr... Mie amigo.Mama, prašau liautis.Pagaliau ji užsičiaupia – supranta

besielgianti kaip kvaiša. Pamatau ją imantkaisti, nuo didžiulio suglumimo ryškiaiišraustant skruostus. Tai žemina. KodėlMarkas ją taip žemina...

Man dar nespėjus jam vožti ar iškeltiscenos, o gal nusukti sprandą kokiambalandžiui, Markas nusišypso, švelniai paliečiamamai petį, nusikvatoja nuoširdžiu, šiltu juokuir sako:

– Ponia Bekmen, atskleisiu jums skaudžiątiesą: diduma neapoliečių nekalba itališkai,todėl nesivarginkit dėl manęs.

Jis papokštauja labai vykusiai. Mamaatsipeikėja nuo suglumimo ir ima kikenti kaipmergaitė, nebesijaučia pažeminta. Visiškaisutrinku. Markas sakė šventą tiesą; manomama vos nealpsta, o aš noriu skristi į Romą.

– Judvi einate į „Gambrino“ kavinę? –klausia jis manęs.

– Taip...– Ar galėčiau pavaišinti tave ir tavo žaviąją

mamytę aperityvu? Man tai būtų didžiulismalonumas.

Nieku gyvu negaliu atsisakyti. Jis žino, kurmes einame. Mano mama atrodo kaip šuo,kuriam pažadėtas japoniškas kepsnys už trisšimtus dolerių.

Nenoromis nusileidžiu:– Žinoma.Taigi mes pereiname Plebiscito aikštę.

Padavėjai „Gambrino“ kavinėje ima šokinėtiaplink Marką ir lankstydamiesi skubiai palydiprie įprastinio staliuko. Geriausio staliuko

geriausioje Neapolio kavinėje. Visi trysatsisėdame ir gurkšnojame „Venecijos“kokteilį. Žvelgiame į judrią, pilną žmoniųtrikampę Triesto ir Trento aikštę. Kolatnešami gėrimai, Markas pasakoja manomamai apie Neapolio gyvenimą. Ji kvatojasi,siurbčioja ryškiai oranžinį kokteilįužsikąsdama permatomais kumpiogriežinėliais. Mamos linksmumas ima lietisper kraštus.

Paskui Markas atsistoja, atsiprašo turįs eiti,apmoka sąskaitą ir palieka padavėjams gausiųarbatpinigių. Atsisveikindamas vėl pabučiuojamano mamai ranką, – ko gero, dabar tojisavaitę jos nemazgos, – o paskui pradingstaNeapolio sutemose.

Mama žiūri į mane ir apstulbusi purtogalvą.

– Nerandu žodžių – koks žavingas vyras!Kodėl nepapasakojai turinti tokių nuostabiųdraugų... Klok man apie jį!

Pasakau apie Marką kelis sakinius, antratiek pameluoju. Skiedžiu, kad susipažinomeper vakarėlį viename Neapolio klube. Tikinu,kad esame draugai, ir tiek. Man kalbant,mama spigina akimis ir siurbčioja paskutiniuskokteilio lašelius. Paskui linkteli ir suvalgopaskutinį nepaprastai skanios mažytės picosgabalėlį. Tada sako:

– Juk jis labai patrauklus, tiesa?– Mama, nepradėk.– Nieko baisaus, aš tik paklausiau.– Kaip tik taip.– Aleks, gal aš ir pagyvenusi, bet ne akla.

Vis dėlto esu moteris.– Jis šaunus.– Ko gero, ir turtingas. Kaip jis... Jo elgsena

ir apranga. Iš kur tiek pasitikėjimo savimi?Kažką sumurmu apie importą, eksportą ir

galbūt keletą milijonų. Mama įsmeigia į maneakis. Imu muistytis ir nerimauti kaipnekantrus vaikas. Jos neapgausi. Nesuprantu,

kodėl žmonės bijo senti. Tereikia pabendrautisu tėvais, kad pamirštum, kiek tau metų. Kadpo kelių minučių pasijustum verkšlenančiamergiote. Tai tarsi burtai.

Vis dėlto man jau norisi kilti nuo staliuko.– Gal eime pavakarieniauti? Suvalgysime

picos. Netoli mano namų, Partenopės gatvėje,yra jauki užeiga.

Mama linkteli ir nusišluosto lūpas servetėle.Paskui klausia:

– Ar jis vedęs?– Kas?– Neapsimetinėk, brangute.– Nevedęs.– Susižadėjęs?– Nė nenumanau. Iš kur man žinoti?

Draugauja su modeliais, aktorėmis. Patisupranti. Su tais, kurių nuotraukos puikuojasi„People“ žurnale. Su garsenybėmis.

– Turtingam gražiam vyrui reikia žmonos. –Mama nutaiso gudrų veidą. Skaičiuoja.

– Mama, nė nesistenk dar kartą manęsištekinti. Prisimeni, norėjai, kad ištekėčiau užDžefo Mejersono iš San Chosė.

– Jis turi Apple akcijų.– Mama, jo ūgis – tik metras penkiasdešimt

šeši.– Per vestuves būtų apsiavęs batus

aukštomis pakulnėmis.Abidvi kvatojamės. Motinos ir dukros ryšys

atkurtas, įsivyrauja santarvė. Atsistojame,mama paima mane už rankos ir mudvi einameprie jūros. Partenopės gatvėje daug restoranųir picerijų. Valgant „Margaritos“ ir„Marinaros“ picas ji papasakoja apie šeimą,apie tai, kaip mano jaunesnysis brolis Polas(geras sportininkas, ketinęs studijuotimediciną) įstojo į Teksaso universitetą Ostine,o vyresnysis Džonatanas (truputį kuoktelėjęsnenuorama) pagaliau apsiramino,susidraugavo su gražia mergina ir gavopelningą darbą Google, taigi liovėsi klajoti.

Gurkšnodama Montepulciano, patį pigiausiąvyną valgiaraštyje, laiminga klausausi mamos.Visa tai man jau girdėta – kiekvieną savaitgalįbendrauju su abiem broliais per skaipą. Betbe galo malonu klausytis mamos balso, jikalba taip švelniai, nuoširdžiai, su meile,nerūpestingai. Mintimis grįžtu į didelę virtuvęSan Chosė, kur kvepia citrinomis ir kepiniais,pro langus tvieskia saulė, mama gaminašerbetą ir juokiasi pritaškiusi virtuvę.Pasijuntu kaip nerūpestinga vienuolikmetė.

Mano vaikystė buvo laiminga; turėjau gerusir mylinčius tėvus. Mylėjau savo brolius. Netmūsų šuo buvo meilus. Gal pažiūrėti saldoka,bet tai tiesa. Manęs nekamavo jokie rūpesčiai,kol sukako dvylika ar trylika. Sulaukusiąpaauglystės ėmė slėgti kasdienybė, kankintinuobodulys – ne paprastas, o egzistencinis.Jaučiausi viskuo nepatenkinta. Išvykaustudijuoti į Rytų pakrantę, kad jį numalšinčiau,bet to buvo negana. Norėjau pažinti

gyvenimą. Troškau šio to daugiau. Gyvenimas,sakiau sau, neapsiriboja kepiniais, šerbetu,vaikais ir gražiu šunimi, kad ir kokienuostabūs jie būtų.

Mama baigia pasakoti naujienas. Palydžiu jąį viešbutį, vestibiulyje pabučiuoju ir pasakau,kaip džiaugiuosi, kad atvažiavo manęsaplankyti. Tai tiesa. Tikra tiesa. Pažadu ateitirytoj dešimtą ir aprodyti jai miestą.

Taip ir padarau. Mano būgštavimaipasitvirtina: mamos nuotaika sugenda.

Neapolis jai nepatinka.Aš ir spėjau, jog taip nutiks. Tokios vietos

ne jai. Perdėm netvarkinga, pernelyg apleista,per aitru. Mudviem vaikštinėjant, mamaraukosi matydama šiukšlių krūvas ar tylomispiktinasi ant sienų išpurkštais grafičiais,nuoširdžiai bjaurėdamasi spokso įvietnamietes prostitutes, sėdinčias antsuoliukų aptriušusiose, dvokiančiose, siaurosegrįstose gatvėse prie centrinės stoties.

Man trupučiuką norisi su ja ginčytis.Paprašyti mamos atsisakyti buržuaziniopriemiesčio gyventojos požiūrio ir pro purvąbei skurdą įžvelgti Neapolio grožį. Pajusti joautentiškumą, tikrumą, suprasti neįtikimąistoriją, išvysti, kaip senos moterys blizginašventųjų kaukoles Fontanelės kapiniųrūsiuose, – šitaip jos daro jau šimtmečius, –pažvelgti į namų, stovinčių ant romėnųšventyklos griuvėsių, pirmo aukšto langus ir įpagyvenusius vyrus berankoviaismarškinėliais, apžėlusiomis rankomis,valgančius makaronus su brokoliais; tiesiogpastovėti mano balkone ir dirstelėti į senovėsgraikų nutiestas gatves, tada kreipti žvilgsnį įVakarus ir pajusti suvirpant širdį, kaisaulėlydis pasiekia Sorentą. Jis panėši įcassatos sluoksnius: rožinis, violetinis, vynoraudonio ir žemės riešutų žalumo, kolgaliausiai susilieja su juoda naktimi irdeimantinėmis žvaigždėmis.

Bet mama mato tiktai purvą ir narkomanus,jai tai nepatinka. Ji net pasigenda turistų, norstai vienas didžiausių Neapolio pranašumų.

Mudvi sėdime senamiestyje, kavinėsterasoje, šalia archeologijos muziejaus. Mamaraukosi ir pavargusi klausia:

– Kur žmonės?Aplink mus vien italai. Jie garsiai kalba,

skėtrioja rankomis, kvatojasi, ginčijasi. Mudvivos radome, kur atsisėsti, bet mama vis tiekspėlioja, kur pasidėjo žmonės. Jai rūpi, kurdingo normalūs žmonės, turistai, tėvynainiaiamerikiečiai, anglakalbiai, tokie, prie kokių jipripratusi.

Galėčiau jai pasakyti, kad jie nekiša nosies įpurvinąjį Neapolį, nusikaltėlių knibždėlyną,nes jį valdo mafija, bet abejoju, ar taipataisytų jai nuotaiką. Man irgi.

Šios trys dienos sukelia šiokį tokį nusivylimąmamai ir yra tikras išbandymas man. Posusitikimo su Marku jaučiuosi suglumusi,

susijaudinusi, dar labiau sumišusi neguanksčiau. Ir vėl imu jo ilgėtis. Blogiausia, kadkiekvienas mūsų su mama aplankytasNeapolio kampelis man primena jį.

Užeiname į katedrą. Didingamerelikvijoriuje saugomas šventojo Januarijauskraujas – jis man panėši į nuostabų vyną,kuriuo Markas vaišino per pietus, į MoscataRosa. Bet kurie rūmai Toledo gatvėje manprimena kitus rūmus – Roskeriko.

Paskui patraukiame į Kapodimontėsmuziejų. Ant saulėtos kalvos, apsuptanedidelio neprižiūrimo parkelio, stūkso niūriBurbonų rezidencija. Šie rūmai šalti, nykūs irmažai lankomi. Tai vienas garsiausių pasauliomuziejų. Šįsyk mama išties nudžiunga. Jigrožisi Rafaelio, Ticiano, El Greko ir Beliniodarbais, o mane ypač prikausto vienasKaravadžo paveikslas.

Jis vadinasi „Kristaus nuplakimas“.Ką man daryti? Turiu gražiai elgtis su

mylima mama. Paskutinę popietę taksi nuvežują į stotį; mama sės į traukinį ir važiuos įAmalfį susitikti su drauge Margo.

Šešiolikta valanda. Mama žvilgteli įpadavėją ir išdidžiai, gerokai patobulėjusiaitalų kalba sako:

– Uno Cappucino, per favore.Stengiuosi nesusigūžti. Kas man labiausiai

patiko čia atvažiavus? Užsisakyti kapučino povidurdienio Neapolyje nepriimta. Ar ir ašvalgiau spagečius peiliu ir šakute, kaip mama?Tikriausiai. Jergutėliau. Nekenčiu savęs, kadteisiu mamą. Kokia makalynė. Markai, ką tupadarei?

Ji sėdi ir gurkšnoja kapučino kavą,stengdamasi nežiūrėti į valkatas stotieslaukiamajame. Turiu būti sąžininga.

– Mama, man labai gaila, kad Neapolis taunepatiko.

– Brangute, – atsako ji. – Ne tai, kadnepatiko. Tiesiog jis... kitoks.

– Amalfis tau patiks kur kas labiau. Jisnuostabus ir švarus.

Mama paglosto man ranką.– Man nerūpi nei Neapolis, nei Amalfis, –

sako ji. – Man rūpi tu. Mano brangi vienintelėdukra. Aš tavimi labai didžiuojuosi...

– Kodėl?– Todėl, – atsako mama, statydama kavos

puodelį. Ji skvarbiai žiūri man į akis. – Todėl,kad tu šviesi ir nuostabi – darai, ką turėjaudaryti aš.

Pažvelgiu į mamą nesuprasdama, kur link jisuka.

– Aleksandra, tu gyveni. Tiesiog gyvenivisakraujį gyvenimą. Matai pasaulį. Aš irgibūčiau to norėjusi.

– Ką turi galvoje, mama?– X., aš myliu tavo tėvą ir dievinu savo

vaikus. Jus visus tris, net ir Džonataną.Tačiau...

Dar nebuvau mačiusi mamos tokios.

Besigrumiančios su skausminga vidine tiesa. Jižiūri į subliūškusią ne laiku užsisakytokapučino putą, paskui į mane.

– Žinai, Aleks, aš neturėjau jaunystės.Nėmaž neturėjau. Tai labai liūdna.

– Kaip tai suprasti?– Neišnaudojau jos, o paskui buvo per vėlu.

Nekartok mano klaidos.Metas atsisveikinti. Mama atsistoja,

traukinys jau laukia. Padedu nešti lagaminus,o ji persisveria pro langą ir atsisveikindamamoja. Traukiniui pajudėjus, mamos akysesublizga ašaros, ji be garso ištaria: aš tavemyliu. Aš irgi jai moju, kol traukinys dingsta išakių. Vos nepratrūkstu raudoti.

Didis liūdesys mane graužia visą dieną.Jaučiuosi kaip viena iš nuvytusių irapdulkėjusių Partenopės palmių. Džesika tikžvilgčioja į mane, bet nieko nesako.

Tai jau vyksta. Šitaip ir atsitiko. Ašneturėjau jaunystės. Nekartok mano klaidos.

Noriu pažinti gyvenimą. Esu jauna. Esu čiair dabar. Niekada daugiau neatsidursiuNeapolyje būdama dvidešimt dvejų.

Vėlyvą kitos dienos popietę čiumputelefoną. Vėl padedu. Paskui pakišu popagalve. Galiausiai išsitraukiu, skambinu irnekantriai skaičiuoju sekundes. Kažkasatsiliepia:

– Klausau?– Buona sera. Ar...– Klausau?– Ar galiu pasikalbėti su Marku? Su ponu

Roskeriku?– Prašom prisistatyti.– Aleksandra. Kitaip X. Pasakykit jam, kad

skambina X.Neilgai trukus Markas atsiliepia:– Sveika. Čia tu, X.?O Dieve, tasai balsas. Tasai akcentas.

Trokštu jį pabučiuoti telefonu. Noriu išsiverktijam ant peties. Visą apipilti bučiniais.

– Aleks!– Markai, aš... Dieve... Aš... Aš noriu... Aš

tiesiog noriu atsiprašyti... Aš... Aš svarstau,ką tu veiki?

– Nori mane pamatyti?Taip ir yra. Atsakau:– Taip.– Ateik į „Gambrino“ kavinę.– Prašom?– Susitinkam ten šįvakar septintą.

Pirmiausia mums reikia pasikalbėti.Markas padeda ragelį.

Tryliktas skyrius

„Gambrino“ kavinėje, kurgi kitur. Čia viskasprasidėjo, gal čia pat viskas ir baigsis – arbarutuliosis toliau. Nerami sėdžiu prie staliukoir stengiuosi nežvilgčioti į laikrodį. Atėjaudešimčia minučių anksčiau. Gal derėjo elgtispaslaptingai ir vėluoti? Gal vertėjo pasipuošti?Mūviu paprastus džinsus ir vilkiu kukliąpalaidinukę. Dvejojau, ar nepasirinkus minisuknelės, bet paskui nusprendžiau, kad taipparodysiu pernelyg jo trokštanti.

Gal iš tiesų trokštu? Aš jo trokštu. Marko irjo bučinių. Siurbčioju džiną su toniku – stiprusgėrimas, kad neprarasčiau ryžto – ir žvilgčiojuį aikštę. Nervinuosi. Laukiu. Vis dirsčioju įlaikrodį.

Pagaliau Markas ateina. Lygiai septintą.Jis atsisėda prie staliuko, o aš reikšmingai

žvilgteliu į laikrodį. Mėginu išsklaidyti įtampą

lengvu pašnekesiu.– Tu visada toks punktualus?– Taip išmokė mama, – atsako jis. – Ji man

tiesiog įskiepijo šį įprotį. Punktualumas yrakaralių mandagumas.

– Ar nuobodų pranašumas?Žvilgtelėjęs į mane Markas nusikvatoja;

kvatojuosi ir aš. Tada dingteli, kad mudu ir vėlbendraujame. Paprastai ir lengvaibendraujame toliau. Man reikia laikytis šiosminties, jeigu ryšiuosi tam, ką nusprendžiau.

– Taigi, – sako Markas liovęsis kvatotis. –Galėjai mane čia pasikviesti tik dėl vienospriežasties.

– Taip.– Sutinki būti įšventinta?Gurkšteliu džino su toniku.– Taip.Marko žvilgsnis skvarbus. Jis ima mane už

rankos. Žiūri į baltus pirštus, susipynusius surusvais jo pirštais.

– Aleks, tu tikrai nusprendei?Akimirką dvejoju. Nesu visiškai tikra. Bet

trūksta labai nedaug.– Taip, apsisprendžiau.– Taigi kitąsyk mudu susitiksime Roskeriko

rūmuose.– Ką?Markas staiga atsistoja ir numeta ant stalo

pluoštą eurų.– Jaunikis ir nuotaka neturi vienas kito

matyti prieš vestuves – ar Kalifornijojelaikomasi tokios tradicijos?

– Nesuprantu...– Rytoj vidurnaktį atvažiuok į mano rūmus.– Rytoj? Bet, Markai, kas gi ten vyks? Ką

man apsivilkti?Markas pasilenkia ir pabučiuoja man ranką.

Tada atsitraukia, atsisveikindamas mosteli irtaria:

– Tiks ir šita apranga. Išsikviesk taksi. Ašsumokėsiu. Rytoj vidurnaktį. Iki pasimatymo.

Taksi sustoja tiesiai prie tamsiai rudųRoskeriko rūmų sienų. Tamsoje Kjajos gatvėsatrodo visiškai kitaip – jaukios, aidžios, tarsiko lūkuriuojančios. Ir drauge grėsmingaituščios. Džiaugiuosi, kad Markas pasisiūlėsumokėti už taksi; viena nebūčiau norėjusi eitinet šitaip netoli.

Išlipusi iš automobilio priekabiai nužvelgiusave.

Pastarąsias tris valandas maudžiausi,rinkausi drabužius ir gražinausi. Be gailesčioišsipešiojau antakius, nusišveičiaususkeldėjusias lūpas, rūpestingai išsidžiovinauplaukus ir kruopščiai nusiskutau tam tikraskūno vieteles. Pasipurškiau pačiaisgeriausiais, išties brangiais kvepalais. Markaspatikino, kad puoštis nereikia, tad atvažiavausu džinsais ir palaidinuke, bet pasistengiaukaip įmanydama išpuoselėti kūną ir veidą.Šitaip stropiai ruošdamasi stengiausinusiraminti prieš įšventinimą.

Bet atsikratyti jaudulio nepavyko. Mintysneramiai sūkuriuoja. Kas manęs laukia? Aršiąnakt vyks pirmoji misterija? Ar dėl toMarkas liepė atvykti vidurnaktį? Nejaugimisterijos rengiamos Marko namuose? Jisužsiminė, kad misterijų kultas praktikuojamasItalijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje.Tikrai nemanau, kad apeigos atliekamosnamuose.

– Grazie, grazie mille, – išsitraukiu išrankinės eurų, sumoku taksistui. Pirmiausia jispasižiūri į pinigus, paskui – į mane, o tada įdidžiules Roskeriko rūmų duris.

Vidutinio amžiaus vyriškis nusišypso – argailisi manęs, ar šį tą nutuokia?

Nuvažiuodamas taksi užkliudo keliasbesimėtančias tuščias picos dėžes ir dingstauž kampo.

Stypsau priešais duris. Iš paskutiniųjųmėgindama sutramdyti jaudulį, dideliumetaliniu plaktuku pabeldžiu į duris. Garsus,

trikdantis tylą senovinis dunkstelėjimas nuaidiper visą gatvę. Žibintų šviesoje rūmai atrodosenesni. Jie dvelkia senove, istorija irnesvetingumu.

Durys atsiveria. Išvystu Marko tarną – taspats vyras atidarė duris, man čia atėjus pirmąkartą.

– Buona sera.Nudžiungu pamačiusi pažįstamą veidą, bet

vyriškis, rodos, vargiai mane atpažįsta. Užuotpakvietęs vidun, jis paduoda penkiasdešimteurų sumokėti už taksi – gerokai per daug.Nenoriu imti, bet tarnas nesileidžia į kalbas.Jis nesišypso, pasitraukia į šalį ir pakviečiamane vidun. Elgiasi šaltai ir santūriai.

Kas čia dedasi?Peržengiu žemą medinį slenkstį ir atsiduriu

vestibiulyje, čia prikabinta žvilgančiųrytietiškų ginklų. Samurajų? Kinų? Toliaumėnulio šviesoje sidabrinėmis čiurkšlėmistrykšta fontanas. Rūmuose tvyro dieviškas

lelijų, rožių ir atogrąžų žiedų kvapas.– Prašom čia, – sako tarnas.Mudu žingsniuojame ilgais tyliais

koridoriais. Viešpatauja tokia tyla, kad maneužplūsta troškimas bėgti; nekenčiu tylos.Tokia stoja miške, grobuoniui tykant aukos.

Liaukis, X.– Kur mes einame?Mano klausimas beprasmis, nėmaž nesitikiu

išgirsti atsakymo. Klausiu tik tam, kadnutraukčiau tylą. Tarnas išties niekoneatsako, tik žingsniuoja toliau.

Tada mane nugąsdina kažkoks triukšmas.Stabteliu, žiūrėdama į kvapnią tamsą. Taip.Tolumoje, rodos, girdėti kikenant. Už keliųdurų pasigirsta moters kikenimas, bet greitainutyla.

Kas čia? Ar kas nors stebi mane iš viršaus?Koridoriuose tvyro prieblanda, juos apšviečiatik blanki žvakių šviesa. Žvakės įstatytos įnuostabias senovines paauksuoto medžio ir

krištolo žvakides.Man, būsimai istorikei, tai atrodo įspūdinga.

Rūmai turėjo būti šitaip apšviesti XVII–XVIIIamžiuje, kai buvo pastatyti. Tokį apšvietimągali atkurti arba stebuklingai išlaikyti žmogus,turintis gerą skonį. Tikriausiai atsieina krūvaspinigų.

Neabejoju, kad tai sumanyta Marko.Vilkintis tokius elegantiškus kostiumus vyrasturi žinoti, kaip išlaikyti rūmų autentiškumą.

Istoriniu požiūriu pritariu Marko skoniui,bet man, vienišai merginai, gerokai neramu.Tegu jas galas, tas žvakides. Trūksta neonolempų, plieskiančios šviesos, išsklaidančiosvisus šešėlius. Kad negąsdintų iš tamsiųkampų sklindantis kikenimas.

– Atėjome, – ramiai sako tarnas.Prieiname paprastas pilkai dažytas duris.

Tarnas nuspaudžia dramblio kaulo spalvosdurų rankeną ir mosteli eiti vidun.

– O Viešpatie! – nevalingai aikteliu.

Kitaip nei durys, kambarys įrengtasnuostabiai. Jį švelniai apšviečia žvakės,įstatytos į stiklines ir kaltinės geležiesžvakides. Patalpa išpuošta Pompėjos stiliumi,freskose pavaizduoti ilgauodegiai paukščiai irpiestu stovinti antilopė, apsupta išsidažiusiųjaunų romėnių. Jos šoka nuogos – erotiškai irkartu apsimestinai kukliai. Freskas rėminaryškiai raudoni vynuogienojai, apkibęvynuogėmis.

– Nusimesk drabužius ir apsivilk šitai, –sako tarnas. Jis paduoda man švelnaus šilkosuknią, lengvą kaip pūkas.

– Bet...– Visus drabužius. Persirengusi eik pro šias

duris.Tarnas parodo antras duris raudonomis

Pompėjos stiliaus freskomis ištapytamekambaryje. Jos panašios į romėniškaspieštines duris, nors iš tiesų yra tikros:elegantiškas trompe l’oeil.

– Ir prisimink, – abejingai priduria tarnas, –jei norėsi viską nutraukti, ištark: Morfėjas.

– Ką?– Jeigu pasijusi blogai, turi garsiai ištarti

žodį Morfėjas. Jeigu negalėsi kalbėti, triskartsuplok delnais.

Kelio atgal nebėra. Tarnas uždaropirmąsias duris ir palieka mane vieną. Iškažkur sklinda muzikos garsai. Ji nuostabi:choras gieda švelnią senovinę giesmę, ji gyva,raminanti ir jaudinanti, tarsi giedama permišias.

Giesmė suskamba pačiu laiku. Kas blogagali nutikti pasaulyje, jei jame sklinda tokiamuzika?

Tiesiog nusivilk drabužius, X. Ir tiek. Reikiatiesiog nusirengti.

Blykčiojančioje žvakių šviesoje nusivelkupalaidinukę, nusiaunu sportukus, nusimaunubaltas kojinaites ir atsisagstau džinsus. Lėtainusirengiu, kaip buvo liepta. Visi mano

drabužiai pigūs ir paprasti, brangios tikkelnaitės. Kodėl šitaip apsirengiau? Galtiesiog žinojau, kad greitai reikės nusivilkti,tai ir neišsipusčiau.

O dabar esu nuoga.Šilkinė suknelė, sukirpta kaip tunika,

nesveria nė šimto gramų. Lengvutėlaitė.Trumpai grožiuosi dailiu pasiuvimu, paskuiapsivelku, ir drabužis aristokratiškai nuslystaman iki kelių. Tikras šilkas; tokio švelnaus irbrangaus apdaro dar niekad nesu dėvėjusi.

Paslaptingoje žvakių šviesoje matau, kadsuknelė oranžinė kaip ugnis, beveik raudona.Ir visiškai permatoma. Puikiai matyti vaškudepiliuota mano gakta.

Negaliu taip atrodyti. Tiesiog negaliu.Susidrovėjusi vėl užsimaunu juodasnėriniuotas kelnaites, užsimerkiu ir skaičiuojuiki septynių.

Nusiramink, X, nusiramink.Man išdžiūsta burna, nuo jaudulio sudrėksta

delnai. Basa stoviu ant išblizginto parketo.Atidarau „netikras“ duris raudonai ištapytojesienoje.

Ir žengiu vidun.Už slenksčio į akis tvyksteli keista

mirguliuojanti, ryškiai spindinti šviesa. Keliasakimirkas nieko nesuvokiu. Paskui suprantupatekusi į porceliano kambarį.

Domėdamasi Neapolio istorija skaičiau apietokius. Porceliano kambarius įsirengdavokilmingieji miesto klestėjimo laikais. Tokiekambariai atrodė labai nepraktiški, labaisunkiai valomi, bet svaiginamai gražūs.

Balto porceliano sienos ir lubos dekoruotoslaukiniais narcizais ir besiraitančiomismėlynomis jūrinėmis gyvatėmis. Visos šiospuošmenos irgi pagamintos iš porceliano.Kambarį apšviečia sidabro ir medžio žvakidės.Jas laiko keturi tarnai – gyvi.

Dar kartą apsižvalgau. Keturiuosekampuose stovi gražūs jauni vyrai su

uniformomis – tikriausiai vilki Roskerikųšeimos livrėjas. Į mane jie nė nedirsteli, žiūripriešais save. Jaunuoliai laiko žvakides, tik josir apšviečia kambarį.

Kambario viduryje stovi didelė medinėkėdė, atgręžta atkalte į duris. Rodos,atkeliavusi iš viduramžių, panėšinti į anų laikųkaraliaus sostą. Iš nematomų garsiakalbiųsklinda choralas: jaudinantis, iškilnus,paslaptingas.

– X., ateik čia.Išgirstu Marko balsą. Jis sėdi kėdėje.Apsidžiaugiu, kad mūviu kelnaites. Antraip

su šia permatoma suknia būčiau visiškainuoga. Basa, nuoga ir drovi kaip tos moterysPaslapčių vilos freskose. Nuo vėsausporceliano kambario oro ima dilgčioti krūtųspeneliai. Lytiškai susijaudinu. Norėčiau, kadtaip nebūtų. Bet yra.

Prieinu prie kėdės ir pažvelgiu į šešėliųgaubiamą Marką; vos įžiūriu veidą, matau

vien kilnų profilį.– Nežiūrėk į mane.– Tai ką man daryti?– Pasilenk.– Ką?– Persilenk man per kelį. Pirmoji misterija

yra viešas nuolankumas. Pliaukštelėsiu tauper užpakalį savo tarnų akivaizdoje.

Vos neprunkšteliu, bet padėtis per daugrimta. Ir bent kiek atgrasi. Jis ketina manpliaukštelėti? Matant tarnams?

Ne.– Tu gali išeiti arba paklusti.– Markai...– Turi kreiptis į mane celenza. Tik šitaip

reikės kreiptis į mane per misterijas.– Markai.– Šis žodis reiškia ekscelencija. Bet itališkai

„c“ tariama kaip cello. Taigi vadinsi manecelenza arba seru. Jei nesutinki, gali išeiti.Tada daugiau nebesimatysim.

Mano savigarba skatina išeiti. Feminizmodvasia kužda, kad tuoj pat išeičiau, gal netįskųsčiau Marką policijai. Vis dėlto... Vis dėltojaučiu norą, kad jis man pliaukštelėtų. Negi taiaš? Gal šitaip veikia muzika, žvakių šviesa irpasakiškas porceliano kambarys? O galtiesiog jo geidžiu, todėl su viskuo sutiksiu?

Mintys dūgzte dūzgia. Norėčiau, kad užmane nuspręstų kas kitas. Jaučiu poreikįpaklusti ir visa tai ištverti.

– Celenza, – sakau negalėdama patikėtisavo ausimis, – pliaukštelėk man.

Mano kūnas įsitempęs. Prieinu arčiau iratsigulu jam ant kelių, veidu žemyn. Manonuogos pėdos pakimba ore, turiu viena rankaatsiremti į grindis, kad neprarasčiaupusiausvyros. Jaučiu tarnų žvilgsnius, betneimu į galvą. Esu susijaudinusi ir sykiusutrikusi. Piktinuosi, bet mano intymiojivietelė sudrėkusi.

Markas švelniai pakelia plonytėlaičio šilko

suknelę ir klausia:– Kas čia dabar, Aleksandra?– Celenza...– Kodėl nenusimovei kelnaičių?– Tiesiog... Tiesiog...Markas nelaukia tolesnių aiškinimų. Ima

smaukti mano geriausias Victoria’s Secretkelnaites. Juodas, nėriniuotas. Nevalingaiištiesiu ranką, norėdama sulaikyti. Anie vyraitikrai spokso į mane, šitaip neturėtų būti, betMarkas stipriai suspaudžia man riešą.

– Turi paklusti, X.Noriu jį sustabdyti. Nenoriu jo sustabdyti.

Aš jo geidžiu.Iš gėdos užsimerkiu, bet nežinia kodėl

jaudinuosi ir nuleidžiu ranką.– Celenza.Jis gauna mano sutikimą. Lėtai ir atsargiai

nusmaukia kelnaites per blauzdas, kulkšnis,paskui įmeta į kažkokį krepšį – gerai neįžiūriu,mat guliu jam ant kelių. Šaltas oras glosto

nuogą užpakalį. Dabar tai įvyks. Jis manpliaukštelės. Matant šitiems nepažįstamiemsvyrams. Savo tarnams. Velnioniškaisuglumstu. Bet troškimas yra stipresnis. Nagi,padaryk tai. Padaryk.

Markas padaro. Persmelkia gėda irskausmas, Markas pliaukšteli man peružpakalį. Mano sėdmenys suvirpa.

– Skaičiuok.Ką? Ką jis turi galvoje? Pralemenu:– Celenza...– Turi skaičiuoti kiekvieną pliaukštelėjimą.

Itališkai.Stoja tyla. Markas krypteli į kairę ir kažką

daro. Paskui suprantu, kad geria raudonąjįvyną. Ši pertrauka, be abejonės, yra manonuolankumo išmėginimas, įšventinimo ritualodalis. Ji irgi keistai jaudinanti. Imunekantrauti, nes laukiu malonumo, ten,apačioje, bado tarsi adatėlėmis. Trokštudaugiau. Dar daugiau. Trokštu vėl pajusti

malonųjį peršėjimą. Liaukis, nesiliauk. Liaukis,bet nesiliauk.

Markas vėl man pliaukšteli, šį kartąstipriau. Guliu nuoga subine, o jis manepliekia. Vyrai stebi. Aš garsiai skaičiuoju:

– Uno.Pliaukšt.– Due.Pliaukšt.– Praskėsk kojas.Spyriojuosi, kiek galiu, bet tvirta Marko

ranka atsiduria man tarp šlaunų ir priverčiajas praskėsti. O gal noriu, kad jis tai darytų?Mano tarpkojis vis labiau drėksta.

Markas vėl pliaukšteli.– Tre.Jis nesiliauja, o aš kvėpuoju vis giliau, paskui

aikteliu apimta gėdos ir gėdingopasitenkinimo. Nesuvokiu, iš kur kyla šisaiktelėjimas, iš kur tasai trikdantis troškimas,bet jis žėri kaip deimantas, žvakių šviesoje

atsimuša nuo porceliano sienų, yra rožinis,raudonas ir pasakiškas. Trokštu būtipl ie k ia ma smarkiau. Pažeminimas toksmalonus.

– Celenza!– Ką, X.?– Mušk mane stipriau. Prašau mušti, sere.Markas taip ir daro. Šįkart kaip reikiant

suskausta – nuostabu. Užplūsta palaima, konekylu į dausas. Devyni, dešimt, vienuolika.

Pliaukšt.Rodos, girdžiu ovacijas savo nuogumui, esu

laukinė ir trokštu visiškai apsinuoginti. Tuojpasieksiu pribloškiantį ir netikėtą orgazmą.

– Pompėjoje tu nuo manęs pabėgai.PLIAUKŠT.– Nedarei to, ką liepiau.PLIAUKŠT.Kankinama geismo suvaitoju.– Atsiprašau, celenza, pliek smarkiau.Pliaukšt.

Ak, jo ranka liečia nuogą mano subinę.Noriu, kad tai truktų amžinai. Man nerūpitarnų žvilgsniai. Trokštu, kad jie žiūrėtų.Kančia tokia saldi, švelni, tokia erotiškainepadori ir džiugiai jaudinanti. Kaip galimapatirti visus šiuos jausmus tuo pat metu?Jaučiu, kaip Marko ranka švelniai liečia manvarputę – paskui jis vėl man pliaukšteli – tadavėl glamonėja varputę – ir pliaukši, pliaukši,pliaukši.

Paskutinis smūgis skaudžiausias. Prikandulūpą. Bet negaliu susitvardyti. Aikčioju išmalonumo.

Taip, taip, TAIP.PLIAUKŠTELĖK MAN.Marko pirštai švelniai ir sykiu stipriai

spūsčioja man varputę, paskui jo ranka pliekiaužpakalį; pagalvoju apie stebinčius manetarnus. Mane, Aleks Bekmen, smarkiai irskaudžiai pliekiamą jo, Marko Roskeriko. Jismuša mane vis stipriau ir stipriau, žiebia tris,

keturis ar penkis kartus. Tarsi nuspaudusšautuvo gaiduką, trenkia kitoks, darnepatirtas orgazmas. Lyg sidabrinių rožiųkrioklys, platininių dolerių srautas, didingasvirpantis palengvėjimas.

– O Dieve... O Dieve... Ak... Ak...– X!– Ačiū, celenza, – sumurmu ir prašvokščiu: –

Grazie.

Keturioliktas skyrius

Guliu Markui ant kelių pusnuogė irpasitenkinusi. Jis duoda nurodymus itališkai,šįkart sunkiai suprantamu Neapolio dialektu;tarnai pastato žvakides ant stalų ir išeina.Apšviestame mirguliuojančių žvakių,išpuoštame porcelianiniais narcizais irbesiraitančiomis jūrų gyvatėmis kambaryjeliekame tik mudu.

Basa šiaip ne taip atsistoju ir atsiremiuMarkui į petį, kad nepargriūčiau. Drebakeliai. Jis paima mane ant rankų ir vilkinčiąpermatoma suknele nuneša į kambario galą.Koja atidaro duris ir nugabena į prieblandojeskendintį miegamąjį.

Esu apdujusi ir pasisotinusi tuo keistuorgazmu; padedu galvą jam ant peties irbučiuoju kaklą, įkvepiu jo kūno kvapo, įkvepiuMarko. Jis atsargiai paguldo mane ant plačios

lovos. Guliu laiminga, apkvaišusi iružsisvajojusi, pusiau snaudžiu. Bet vis dar esususijaudinusi.

Paskui Markas nuvelka suknią ir ima maneglamonėti.

Pirmiausia lėtai, bet tvirtai praskečiašlaunis. Visiškai kitaip, nei porcelianokambaryje: rūpestingai, labai švelniai iratsargiai. Apima raminantis ir gluminantisdžiugesys. Glamžau paklodes, o jis nuslystamano kūnu ir ima laižyti ten, kur jautriausia,mano lizdelį. Celenza, celenza.

Ekscelencija.Markas mane glamonėja keletą minučių,

išmoningai laižo varputę, švelniai krimsčiojašlaunis, vėl laižo. Vos pabosta viena, tuoj patpereina prie kita: jis telepatiškai jaučia manolytinio jaudulio atmainas. Laižo ir krimsčioja,krimsčioja ir laižo. Jo glamonėjama tiesiogleipstu, spoksau į tamsą, aikčioju, dūsauju irvis prisimenu pliaukšėjimus.

Tai buvo labai erotiška. Bet kodėl? Ką jisman padarė? Kaip galėjau tuo mėgautis?Manoji feminizmo dvasia maištauja, betgeiduliai ima viršų, kol išsilaisvina. Visiškaiišsilaisvina.

– Markai...Esu arti orgazmo, labai arti, bet noriu jį

pabučiuoti – tą gražų šiąnakt mane pliekusįvyrą.

– Markai...Jis atitraukia veidą nuo mano tarpkojo ir

slysta aukštyn, tada karštai ir ilgai manebučiuoja. Paskui liaujasi ir įkiša nykštį man įburną. Pačiulpiu ir staiga stiprokai kandu – užtai, kad mane mušė. Nenutuokiu, kodėl taipdarau.

– Oi! – sako jis ir nusišypso.Prasižioju ir tariu:– Roskerikai, tu šunsnukis.– Brangioji, tu buvai nuostabi, koks gražus

tavo baltas užpakaliukas.

– Markai!– Tiesą sakant, dabar šiek tiek raustelėjęs.– Bet jie visi matė.Markas vėl nusišypso. Jam iš burnos

dvelkteli vynu. Mudviejų kūnai susipynę. Jispabučiuoja mane į nosį ir klausia:

– Juk tau tai patiko, tiesa? – Tamsiaimėlynos akys visai priartėjusios prie manųjų,mudu žiūrime vienas kitam į akis, gal net įvienas kito sielą. – Negi nepatiko? Tudžiūgavai. Bloga mergaitė.

Meluoti negaliu. Nevalioju net papurtytigalvos. Tik noriu pajusti jį savyje. Trokštu darvieno saldaus orgazmo. Tokio gardaus kaipkumpio suktinukai „Gambrino“ kavinėje. Tieorgazmai žadina apetitą.

– Paimk mane.– Si, si, bella donna.Markas vėl nuslenka žemyn ir praskečia

man šlaunis; kelias akimirkas išmaniaidarbuojasi liežuviu, kol patiriu orgazmą. Tikrą

orgazmą. Per kelias akimirkas. Žodžiais šitonenusakysi. Gaudau orą, suriečiu kojų pirštus,prisimenu pliekimą – nuo to orgazmas darsustiprėja. Koks palengvėjimas, ak, kokspalengvėjimas.

Kas man darosi? Dulkindamasi su buvusiaissavo vaikinais dažniausiai nepatirdavauorgazmo, o dabar tai visiškai paprasta.Tereikia įgudimo, kaip važiuoti dviračiu arrodyti fokusus. Daryti tik tai, būti tik čia, tikšitaip, ir tiek? Aaak...

X., kokia tu kvailė. Ir anksčiau taip galėjobūti. Tau trūko gražaus, patyrusio, itališko irangliško kraujo turinčio milijardieriausaristokrato, bet vaistinėje tokio nenusipirksi.

Esu visiškai išsekusi.– Labanakt... Labanakt.Markas pakšteli man į nosies galiuką.– Piccolina.Grimztu į miegą plačioje baltoje Marko

lovoje. Tebeskamba muzika, taurus choralas.

Dabar jis mane liūliuoja kaip lopšinė. Užmiegugreitai ir giliai. Dar šmėsteli kelios mintys. Josmalonios. Pirmąkart gyvenime miegosiuMarko Roskeriko lovoje. Didžiulė prabanga,vėsios švarios paklodės ir neapsakomaspasitenkinimas.

Pabudusi išvystu ryškią, bet nežilpinančiąsaulės šviesą. Markas miega greta – įdegęs,gražus, susitaršiusiais plaukais. Saulėsspindulys apšviečia įrudusį petį. Ant jopamatau nedidelį randą: keistą, neryškų,vingiuotą, tarsi paliktą peilio ašmenų.

Į galvą įkyriai ima skverbtis praėjusiosnakties prisiminimai. Stengiuosi numalšinti vėlprasidedančią vidinę kovą tarp kaltės irpasitenkinimo. Nejaugi aš tikrai leidausiMarko pliekiama tarnų akivaizdoje? Kaip, pogalais, šitai galėjo nutikti?

Ir vis dėlto tai buvo be galo jaudinama,neišsiginsi.

Viešai reiškiamas nuolankumas. Ar tai ištiespirmoji misterija?

Jei taip, ji pavyko: aš išsilaisvinau. Regis,atsikračiau drovumo, psichologinės įtampos irkompleksų. Buvau nuoga ir labai geidulinga,nuolanki kitų akivaizdoje? Kas man darbo.

Markas miega. Pasitrinu akis, plačiainusižiovauju ir apžvelgiu kambarį. Pirmąkartą pamatau jį dienos šviesoje.

Kambarys ne toks, kokį įsivaizdavau. Nėpati nežinau, ko tikėjausi: lovos su baldakimu,paauksuotų Liudviko XIV laikų krėslų liūtokojomis? Tiesą sakant, Marko miegamasis yravisai šiuolaikiškas.

Plati ir žema tamsaus medžio lova. Blyškiosgelsvai pilkos sienos, didžiuliai langai supusiau privertomis langinėmis; tikriausiainauji, užsakyti Marko. Abstrakti stiklinėskulptūra ant kruopščiai nupoliruoto mediniostalo. Įspūdingas minimalizmas.

Ant grindų mėtosi keletas kaklaraiščių.

Rodos, šitaip norima sukurti netvarkos iliuziją.Šiuolaikiniai kilimai, išmarginti spalvotaisstačiakampiais, tikriausiai atsivežti išLondono.

Godžiai ryju visa tai akimis. Tolimajamekambario kampe stovi dvi Barselonos stiliauskėdės. Gal ne itin gerai išmanau baroką irrenesansą, bet šiuolaikinis menas ir dizainasman ne pirmiena. Tai tikri Barselonos stiliausbaldai, sukurti Miso van der Rojės.

Prie kitos sienos šliejasi didelė spinta, pilnanučiurusių knygų apiplyšusiomis nugarėlėmis.Man virš galvos kabo dvi nemažos gražiaiįrėmintos nuotraukos. Ar tai Gurskis?Andrėjas Gurskis? Viskas čia apgalvota,asmeniška, modernu ir labai patogu. Galimiegoti ištisus metus, nebent būtumpažadintas „Vogue Interiors“ žurnalistų,atėjusių apsižvalgyti.

Tik XVIII amžiaus portretas ant galinėssienos, vaizduojantis nuostabiai gražią moterį

plačia ir prašmatnia mėlyna suknele, primena,kad esi Burbonų palikuonių rūmuose,senoviniame pastate. Portreto autorius, kogero, priklauso anglų mokyklai. Gal taiGeinsboras; po velnių, tikriausiai Geinsboras!

Spėlioju, ar toji moteris yra Markoproproprosenelė. Galbūt. Ji nuostabiai graži iršiek tiek liūdna. Atsidūrusi tamsiamekambaryje, ant stalo guli žmogaus kaukolė. Aršitai simbolizuoja mirtį? Suknelės iškirptėlabai gili, lūpos ryškiai raudonos. Ar šitaipvaizduojamas geidulingumas? Ant grindų gulibotagas. Ar tai reiškia nuplakimą?

Gal ji pirmoji iš Roskerikų buvo įšventintaper misterijas?

Mane kankina smalsumas. Atsikeliudrovėdamasi savo nuogumo ir pereinu perkambarį – dairausi vonios. Čia? O gal ten?

Čia esama dviejų vonių?Viena tamsesnė, skirta vyrui: aplink

pridėliota skutimosi losjonų, skustuvų,

veidrodėlių, skutimosi teptukų iš barsukoplaukų. Atidariusi tamsaus medžio spintelęišvystu fechtuotojo kaukes ir dvi špagas. TaigiMarkas treniruojasi. Fechtuojasi. Dalyvaujadvikovose. Švaistosi špaga.

Išeinu ir susirandu kitą vonią.Moterims skirta vonia atrodo esanti didesnė

už mano butą.Nuo kablio ant durų nusikabinu chalatą ir

apsivelku. Žvalgausi, jausdama šiokią tokiąkaltę. Spėlioju, kiek merginų čia viešėjo.

Didžiulėje vonioje galėtum išmaudyti avį.Vonios įranga tviska švara, milžiniškiveidrodžiai gerai apšviesti. Apžiūriu spinteles.Pamatau naujo muilo iš Florencijos irminkštutėlaičius rankšluosčius. Kaip penkiųžvaigždučių viešbučio vonios kambaryje, tikkur kas gražiau.

Gal Markas man leistų čia apsigyventi?Būtų šaunu. Galėčiau atsinešti sumuštinių.

Palendu po plačia dušo srove. Sugraibau

naują dantų šepetėlį, išsivalau dantis, kiekpadžiovinu plaukus ir vėl įsisupu į chalatą. Visdar jaučiuosi šiek tiek nesmagiai – kaipviešbutyje, už kurį nesumokėjau. Tada grįžtu įmiegamąjį.

Markas jau pabudęs, stovi su chalatu.Nusišypso, prieina prie manęs, suleidžiapirštus į tebedrėgnus plaukus ir karštaipabučiuoja. Paskui atšlyja.

– Labas rytas, X.Padvejojusi tariu:– Buon giorno, Markai.Mudu bučiuojamės. Vėl bučiuojamės. Tris

kartus. Jis dvelkia muilu, šampūnu ir savimi.Mane apima geismas. Įkaistu ir imu tirptetirpti. Noriu, kad mane lyžtelėtų.

X., būk atsargi. Būk atsargi.Tada pamatau atneštus pusryčius. Jie padėti

ant lovos – du žvilgantys padėklai. Viskas taip,kaip įsivaizdavau. Sidabriniai grafinai suraudonųjų greipfrutų sultimis, sidabriniai

kavinukai su juoda kaip degutas kava,sidabriniai ąsotėliai su nuostabia grietinėle.Lėkštėse prikrauta raguolių, pyragėlių,bandelių su razinomis ir įvairių vaisių: mangų,baltųjų persikų ir išsirpusių žemuogių.

– Dieve, kokia aš alkana, – nejučiomisišsprūsta.

Mudu abu sėdime ant lovos, atskirtipadėklais su valgiu.

– Tikrai?– Taip. Atsiprašau, ar tai blogai?– Bet... – Markas atsidūsta. – Tu tik gulėjai

man ant kelių, nieko daugiau nedarei. – Jisabejingai dirsteli į mane. – Rodos, nesudeginaidaug kalorijų.

Pašnairuoju į jį. Ką Markas čia tauškia? Pervėlai suvokiu, kad pokštauja. Sviedžiu į jįgabalą raguolio. Markas kvatojasi ir cakteliliežuviu.

– X., juk visą darbą padariau aš.– Markai!

– Man gelia dešinę ranką. Gal vertėtųkreiptis į osteopatą?

Jis vėl nusikvatoja. Juokas nuoširdus iružkrečiamas – atnešantis didelį palengvėjimą.Mano nerimas atslūgsta. Kvatojuosi kartu sujuo, paskui nuropoju per lovą ir parverčiu jįant pagalvių. Užsiropščiu ant viršaus irapžergiu. Paskui atsisėdu ant krūtinės.Juokdamasi pasilenkiu, pabučiuoju, jis kilsteliir bučiuoja mane. Tada sakau:

– Lordai Roskerikai, tu visai silpnas.– Ką?– Vadini tai pliaukštelėjimu? Vos pajutau.– Nejaugi?– Tikrai, – atsakau. – Regis, vienu metu vos

neužmigau.Markas nusišypso ir kilsteli, bet aš nuo jo

nenulipu. Pajuntu standėjant jo varpą. Markasgeidulingai žiūri į mane mėlynomis akimis,paskui sako:

– Panele Bekmen, parodyk man savo krūtis.

– Ne.– Per favore, signorina. Pasigailėk

nusižeminusio milijardieriaus.– Atleisk, noriu papusryčiauti. Tada eisiu

dirbti.– Tikrai?– Tikrai, – atsakau. – Ne visi žmonės gali

sėdėti Barselonos stiliaus kėdėse ir vilkėtiGieves bei Hawkes kostiumus.

Markas susidomėjęs žiūri į mane.– Aš pamalonintas.– Kodėl?– Anksčiau niekas nebuvo pastebėjęs tų

kėdžių.– Tai originalai, tiesa?– Taip, – atsako jis. – Įsigijau aukcione prieš

ketverius metus. Aš niekada... nuo to laiko,kai mirė žmona... Nepasitaikė nė vienosmoters, kuri ką nors suprastų. Nei manogyvenimo, nei pomėgių, nieko. – Markasšelmiškai šypsosi, beveik kaip berniūkštis, bet

balse justi liūdesio gaidelė.– Aš alkana, – sakau, nors esu šiek tiek

įkaitusi. Nusiropščiu nuo Marko ir kimbu įpusryčius.

Jis išgeria sultis ir kavą, tikrina telefonožinutes. Laiminga doroju valgius, užsigerdamakava, užsigardžiuoju žemuogėmis ir saldžiuraguoliu. Iš tiesų esu išbadėjusi. Kas galėjopamanyti, kad pliaukštelėjimas per užpakalįsukelia tokį apetitą? Ir be galo jaudina?

– Taigi, Markai, – klausiu, nurijusi didelįkąsnį minkštutėlio raguolio. – Pasakyk man, artai buvo pirmoji misterija?

– Taip, – atsako jis, dėdamas ant lovosmobilųjį. – Pirmoji ir pati lengviausia.

– Ką ja siekiama įrodyti? Taip ir nesuvokiau.Turiu galvoje... – Mano veidas išrausta. –Markai, tai buvo erotiška. Suprask mane.Netikėta, bet erotiška. Itin erotiška.

– Aš suprantu.– Bet vis tiek nesuvokiu, kam reikia tų

tarnų...– Misterijos yra viešos ir paprastai

neatsiejamos nuo sekso. Kad būtum priimta,turi parodyti nuolankumą. Tau pavyko.

– Pavyko?– Kaipgi. Aukščiausias pažymys. Dešimt

balų.– Bet mano užpakalis buvo nuogas!– Jis tobulas. Tu tikra Venera Kalipiga.Dėbteliu į Marką.– Kokia Venera?– Venera Kalipiga, deivė nuostabiu

užpakaliu. Kerinčiais sėdmenimis.– Ar tai graikų deivė?– Taip, ir tu esi jos įsikūnijimas.Jis siekia mane apkabinti. Sukikenu, pašoku

ir ištrūkstu iš glėbio.– Markai, man reikia apsirengti ir eiti dirbti,

studijuoti. Kur mano drabužiai?Šypsodamasis puse lūpų jis atsidūsta.– Ana toje drabužinėje. Švarūs ir išlyginti.

Žinoma. Kodėl gi negalėtų būti švarūs irišlyginti? Markui dirba apie šeši šimtaižmonių. Tikriausiai jis turi daugybę tarnų,pasirengusių įsiūti naujas sagas į senusmarškinius, darbuotis per naktį.

Atidariusi drabužinės duris randu savodžinsus, sportukus ir baltas kojinaites, taip patjuodus nėriniuotus Victoria’s Secret apatinius.Drabužiai suvynioti į ploną minkštą popierių.Pirmiau maniau, kad juodos nėriniuotoskelnaitės yra prašmatnios ir erotiškos. Dabaržiūriu į jas kaip į šlamštą, paprasčiausiąskudurą. Bet man nė motais. Jaučiuosi gerai,kone džiūgauju. Esu išsilaisvinusi.

Aleksandra Bekmen, Naujojo Hampšyromergelė, elgėsi labai blogai. Man tai patinka.

Apsirengusi atsigręžiu. Markas irgi beveikapsirengęs: mūvi džinsus, vilki švarius baltusmarškinius aristokratiškai atlenkta apykakle.Ryžtuosi paklausti:

– Markai, kas bus toliau?

Jis susisega rankogalius sidabrinėmissąsagomis ir žiūri tiesiai man į akis.

– Antroji misterija vyks po dviejų savaičių.Aš spygteliu.– Kas per ją nutiks? Ar plieksi mane

stadione? O gal nuogi šoksime tiesioginiameeteryje?

Markas nebesišypso.– X., turėtum suprasti. Antroji misterija

yra... – Jo veidas sugriežtėja. – Tai didesnisiššūkis. Tik per ją viskas iš tiesų prasideda.

Paskui jo gražiame veide šmėkšteli pyktis.Liūdnas, bet grėsmingas. Mano širdis imadaužytis iš nerimo ir sutrikimo. Sielą užplūstabejėgiškumas ir kvailas troškimas. Jaučiuosiišsigandusi ir įsimylėjusi.

Penkioliktas skyrius

Dabar suvokiu, kad tai ciklas. Ar koks norsrafinuotas XVIII amžiaus šokis – pavyzdžiui,kotiljonas ar įspūdingas menuetas. Šokėjai –vyras ir moteris – žengia vienas prie kito,paskui atsitraukia, tada vėl žingteli artyn irvėl atsitraukia. Bet kaskart jie suartėja vislabiau, kol galiausiai susilieja. Amžinai?

Guliu savo kambaryje apsivilkusi, bet basa,spoksau, kaip saulės spinduliai žaidžia antbuto lubų ir skaitinėju netvarkingai išmėtytasknygas. Manding, kaip šokėja šiuo metu esuatitolusi. Todėl, kad gilinuosi į Camorraištakas ir į ‘Ndrangheta kilmę.

Prisiverčiu skaityti, nes turiu nepamiršti, koatvykau į Neapolį. Nors ir kaip būčiauužvaldyta savo romano – savo ryšio – savoaistros – savo svaiginančio kvailumo arnebežinia ko su Marku. Darbui rašyti

pasiėmiau akademinių atostogų. Jeigu jįužmesiu, dėl to gražuolio visiškai pamesiugalvą.

Be to, aš domiuosi mafijos istorija ir istorijakaip tokia.

Tačiau skaitydama negaliu atsikratyti įkyriųminčių apie Marką. Atsivertusi pažymėtąpuslapį susiraukiu ir trečiąkart šį rytą skaitauvieną pasibrauktą pastraipą.

Garduna – slapta nusikalstamaorganizacija, susibūrusi vėlyvaisiaisviduramžiais Ispanijoje. Iš pradžių taibuvo nedidelė kalinių gauja, paskui jilabai išaugo. Užsiėmė plėšimu, vaikųgrobimu, padegimais, už pinigusžudydavo žmones. Manoma, kadprivalomi organizacijos įstatai buvopatvirtinti Tolede 1420 metais; pasak kaikurių istorikų, slaptas nusikalstamassusivienijimas ilgainiui virto Neapolio

Camorra – tais laikais, kai Pietų Italijojeviešpatavo ispanai.

Akys užkliūva už kitos pastraipos:

Tokį spėjimą patvirtina Kalabrijosliaudies daina. Joje pasakojama apie trisGarduna brolius, tris ispanų riterius. JieXVII amžiuje pabėgo iš Ispanijos, nesžiauriai nužudė vyrą, suvedžiojusį jųseserį. Trys broliai atplaukė į Favinjanossalą netoli Sicilijos. Pirmąjį, Karkanjozą,globojo šventasis Mykolas. Riterispatraukė į Kalabriją ir įkūrė‘Ndrangheta. Antrasis, Osas, buvoištikimas šventajam Jurgiui. Jis nukako įSiciliją ir tapo mafijos tėvu. Trečias,Mastrozas, garbino Mergelę Mariją. Jisnukeliavo į Neapolį ir įkūrė Camorra.

Liaujuosi skaičiusi ir klausausi neramaus

širdies plakimo.Markas Roskerikas.Lordas Markas Roskerikas.Markas Džeimsas Antonis Ksavjė

Mastrozas di Andželas Roskerikas.Man darosi baisoka. Ar tai sutapimas?

Kodėl viena iš Marko pavardžių sieja jį suIspanijos Garduna nariu, Camorra įkūrėju? Jošeima XVIII ir XIX amžiuje susisaistėvedybiniais saitais su Burbonais. Taigi esamaryšio ne tik su italais, bet ir su ispanais, jukBurbonai kilę iš šios šalies.

Spėjama, kad Camorra irgi atkeliavo išIspanijos.

Padedu knygą ir klausausi gatvės triukšmo.Kaukia į Iskiją plukdantis keltas, Nazariogatvėje kaip pašėlę pypčioja taksistai.

Imu kitą knygą. Apie Neapolio gyvenimą.Joje randu savo jau skaitytą ir pasibrauktądvigubu brūkšniu pastraipą.

Guappo (plural: guappi) yra Neapoliodialekto žodis, reiškiantis žudiką,mušeiką ar pagyrūną. Šiais laikaisdažnai vartojamas Camorra nariuiapibūdinti. Guapperia (arba guapparia),tai yra guapų kultūra, yra senesnė užCamorra, tarp jų esama daugybėsskirtumų.

Kramtau nagą ir galvoju.Narkomanai, mėginę mane išprievartauti

Ispanų kvartale, pavadino Marką guappo.Tada neatkreipiau į tai dėmesio, palaikiautiesiog itališku keiksmu. Gal ir dabar man taipernelyg nerūpėtų, jei ne kita pastraipa:

Šis žodis kilęs iš ispaniškojo guapo,reiškiančio drąsų, elegantišką ir išdidųvyrą, tikriausiai sietino su lotynų vappa.Kitų istorikų nuomone, šis žodis kilęs išIspanijos Garduna. Jos nariai ir buvo

guapos, jie puikiai kovėsi špagomis,kovojo su žudikais ir kitomis nusikaltėliųgaujomis.

Fechtuotojai. Puikūs kovotojai irfechtuotojai. Skaitau toliau:

Guappo ne visada laikytina Camorranario sinonimu. Tai unikali Neapolioregiono istorinė figūra, išsiskiriantidabitiškumu ir išdidžia laikysena. Guaposskirstomi į paprastus ir priklausančiusaukštesnei klasei pagal tai, kaip rengiasi.Pirmieji mėgsta ekstravagantiškusapdarus, antrieji vilki tik geriausiųNeapolio siuvėjų drabužius.

Ar tai tinka Markui? Taip, galbūt ne, kodėlne. Taip? Markas Roskerikas joks rėžiantisakį dabita ar kvailas, pasipūtęs, kostiumuotas,apsiavęs išblizgintais batais vietos herojus; jis

tikras aristokratas, jo apranga skoninga irnekrintanti į akis, elegantiška ir pažiūrėtipaprasta – kaip anglų kunigaikščio, bent taipvaizduojuosi. Tiesą sakant, jis rengiasi kaipangliško ir itališko kraujo turintis lordas. Juktoks ir yra.

Bet anie narkomanai tikrai pavadino Markąguappo.

Man ima svaigti galva, nebegaliu surikiuotiminčių.

Numetu knygas ir atsidūstu. Visko tiek daug– mafija, ‘Ndrangheta, priesaikos, slaptisusirinkimai, įšventinimai – ir viskas taipglumina, kad teks palaukti rytdienos.

Džesika beldžia į duris.– X., ar jau atsikėlei?– Aha.– Pas tave atėjo kažkoks žmogus.Nedelsdama įsispiriu į sandalus ir atidarau

duris. Džesika susijaudinusi moja, kad eičiau įbalkoną. Mudvi išlendame į šiltą saulėtą orą.

– Žiūrėk.Pažvelgiame žemyn. Prie mūsų namo stovi

nedidukas sidabrinės spalvos sportinismersedesas. Į jį atsirėmęs rūko jaunas gražusvyras. Jis vilki puikiai pasiūtą juodą kostiumą,užsidėjęs juodus saulės akinius. Batai irgijuodi. Vos ne uniforma.

– Apsirikęs paspaudė mano skambutį, – sakoDžesika. Ji vilki balta mini suknele, kuklia, betsykiu gundančia. – Atrodo karštas, ką? Tarsi iš„Krikštatėvio“ su De Niru. – Džesikanusikvatoja. – Jis vardu Džuzepė ir dirbalordui Tobulajam. – Dėbsau žemyn, o Džesikatarška kaip užsukta: – Ko gero, esu trupučiukąjuo susižavėjusi.

– Džuzepė? Rodos, jau esu jį mačiusi...– Tai puiku. Šiaip ar taip, sakė norįs

pamatyti tave.– Bet...– Ko gero, jis tau priskirtas vairuotoju,

brangute.

– Bet...– Liaukis su tuo „bet“. Apačioje laukia tikras

karštuoliukas su mersedesu.Spoksau į automobilį ir į jo vairuotoją. Tada

šūkteliu:– Džuzepe!Jis pakelia galvą ir nusišypso. Taip, tikrai jį

pažįstu. Šis vyras pirmas puolė manęs gelbėtiIspanų kvartale.

Džuzepė šypsosi labai žaviai, paskuilinksmai, grakščiai nusilenkia ir mosteli įautomobilį tarsi išsipudravęs tarnas superuku, kviečiantis lipti į arklių traukiamąkarietą Austrijos-Vengrijos Imperijoje kokiaisnors 1765 metais.

– Oho! Sveika, Pelene! – išdainuoja Džesikair šokdama rodo į mane ir į dangų. – Nedelsk,kad automobiliukas nepavirstų moliūgu.

– Aš neaviu krištolinių kurpaičių.Džesika patempia lūpą ir dainuoja toliau. Aš

tariu:

– Džese, eime žemyn drauge. Pažiūrėsim,ko jis nori.

Po poros minučių išeiname į gatvę. Džuzepėvėl nusilenkia, nusišypso ir netikėtai prabylapuikia anglų kalba:

– Sveika, panele Bekmen.– Sveikas.Džuzepės veide vėl nušvinta vylinga, kerinti

šypsena. Girdžiu Džesiką panosėje murmant„gražuoliukozauras“. Džuzepė pareiškia:

– Man liepta jus nuvežti, kur tik panorėsit.Taip įsakė lordas Roskerikas.

Apstulbstu.– Kodėl?– Taip man įsakyta. Jei norit, panele

Bekmen, galite vairuoti pati.Džuzepė žvangina automobilio raktelius.– Bet... – Žiūriu į brangų automobilį. Kodėl

Markas man jį skolina? Automobilis panašus įjo paties tamsiai mėlyną sportinį mersedesą,tik mažėlesnis. – Džuzepe, negaliu jo vairuoti.

Neapolyje šitoks judėjimas, bijau apgadinti.Džuzepė prieina ir įspraudžia raktelius man

į ranką.– Panele Bekmen, turbūt nesupratote. Šis

automobilis jūsų.– Ką???– Jis jūsų. Tikrai jūsų. Tai lordo Roskeriko

dovana. – Džuzepė pasitraukia, dar kartąmandagiai nusilenkia ir taria: – Naudokitėsjuo. Galite važiuoti į Romą ar net į Maskvą,kur tik širdis geidžia. – Paskui smagiaiapsisuka ant kulno ir nužingsniuoja SantaLučijos gatve jūros link.

Žiopčioju ir gaudau orą kaip iš vandensištraukta žuvis. Spoksau į nuostabųautomobilį.

Jis mano?Džesika irgi nenuleidžia akių nuo šio

technikos stebuklo. Galiausiai pralemena:– Sportinis mersedesas? Jis tau padovanojo

sportinį mersedesą???

– Taip, taip.Draugė nusivaipo.– Mirtinas įžeidimas, štai kaip. Padovanojo

viso labo mersedesą? – Ji sukikena. Aš irgi.Nutaisiusi mąslią išraišką sakau:– Turbūt turėčiau įsiusti ir prikišti jam, kad

galėjo padovanoti nors bentlį.– Ar lombardžinį su leopardo kailio

sėdynėmis.Mudvi kvatojamės. Paskui rimtai pareiškiu:– Žinoma, tokios dovanos priimti aš negaliu.Džesika vėl patempia lūpą.– Ką? Kodėl ne?– Džese, suprask. Tai mersedesas. Taip

nedera.– Palūkėk, X., nesikarščiuok. Verčiau ramiai

pagalvok. – Kiek patylėjusi ji priduria: –Užteks, pagalvojom: liepiu tau pasiliktiautomobilį, kur nors važiuosim.

Akimirką dvejoju. Ketinu atsisakyti dovanos:ji per brangi ir mane įžeidžia. Bet vieną kartą

pasivažinėti galima. Pasilinksminti dienelę.Paskui grąžinsiu.

– Neketinu jo pasilikti.– Tikrai?– Taip, be abejo.– Ką gi... – linkteli Džesė. – Kaip sau nori,

turbūt gerai darai. Gal patikėk automobilįman? Padovanosiu jį moterų vienuolynui.Prisiekiu.

– Bet vieną dieną pasivažinėti juk galim.Džesika iškelia į orą kumščius.– Gerai! O kur? – svajingai klausia draugė. –

Kur važiuosim? Į Amalfį ar į Pozitaną?– Ne, ten galim susitikti mano mamą. Kaip

aš jai paaiškinčiau, iš kur gavau sportinįmersedesą?

Ji linkteli.– Sugalvojau, – sako, – važiuojam į Kazertą,

į didžiuosius rūmus.– Ten didžiausias pasaulio sodas, tiesa?– Seniai norėjau ten nuvažiuoti. Nagi,

Pelene, vairuok kaip liūtė.Įlipame vidun. Atsargiai įjungiu variklį.

Džesika imasi palydovinės navigacijos, tuoj patnurodo kelionės tikslą. Aš sėdžiu apstulbusi iršiek tiek nerimaudama spoksau į prietaisųskydelį.

Nesu sėdėjusi prie sportinio automobilio,juolab mersedeso, vairo. Tikrai niekadaneteko vairuoti naujutėlaičio sportiniomersedeso beprotiškai judriomis,netvarkingomis Neapolio gatvėmis. Jose pilnaapdaužytų fiatų ir aplamdytų alfa romeo,lenktyniaujančių su šiukšliavežėmis, taip irnesurenkančiomis šiukšlių, ir grėsmingaislimuzinais aptemdytais langais.

Vis dėlto išsuku į gatvę ir važiuoju. Norsprie Skampijos vos nepervažiuoju senutės irvos neįlekiu į stiklines Marčianizės prekyboscentro duris, linksmai papietavusios mudvigaliausiai pasiekiame Kazertos rūmus.

Keista, bet šis garsus XVIII amžiaus statinys

mus šiek tiek nuvilia.Jis vadinamas Italijos Burbonų Versaliu, bet

– tikriausiai kaip ir tikrasis Versalis – yra perdidelis. Be galo ilgi didingi marmuriniai laiptaiveda į milžiniškas aidžias, nuobodžias sales,kupinas melancholijos ir beveik tuščias, sudidžiuliais langais, atsiveriančiais į apleistasKazertos gatves. Rūmus supa siaubingaidideli, mylių mylias plytintys sodai, svilinamikarštos saulės. Jie nekelia susižavėjimo, obaugina.

Stovime pašiurpusios ir apdujusios. Džesikaima skaityti kelionių vadovą:

„Rūmuose yra 1200 kambarių, tarp jų dutuzinai prabangių apartamentų, didžiulėbiblioteka ir teatras, suprojektuotas pagalNeapolio San Karlo teatro pavyzdį.

– Tūkstantis du šimtai kambarių?– Tūkstantis du šimtai, – pakartoja Džesika.

– Senosios Kazertos gyventojai perkėlė miestądešimčia kilometrų arčiau rūmų, kad galėtų

juose dirbti. Milžiniškame parke po paviljonopriedanga veikė šilko manufaktūra.“

– Šiuose soduose gali paslėpti Niujorką.Draugė linkteli ir atsidūsta. Abidvi

sužiūrame į ilgiausio tako gale trykštančiusfontanus. Gal jie tokio didumo kaip piramidės,iš tolo sunku spręsti. Džesika skaito toliau:

– „Kazertos rūmuose ne sykį buvofilmuojama. 1999 metais čia buvo kuriamaspirmasis „Žvaigdžių karų“ epizodas –„Pavojaus šešėlis“. Rūmai tapo karalienėsAmidalos buveine Nabu planetoje.“

– Nabu? Kas galėtų pamanyti? Mudvi esameNabu! – kvatojuosi, nors jaučiuosi pavargusi. –Pakaks, Džese. Važiuojam namo.

Taip ir padarome. Vakarop mano nuotaikaprastėja. Pusiaukelėje iki Neapolio dangusima niauktis, lietaus debesys užkloja kylantįmėnulį, patenkame į spūstį. Turiu laikodirstelėti pro langą. Nustembu išvydusimiestelio pakraštyje sukrautus laužus,

liepsnojančius prie netvarkingų gyvenviečių irprie apleistų senų fabrikų.

– Velnias, kas čia dedasi?Mosteliu į liepsnas. Jos pleška, plaikstomos

vėsaus vakaro vėjelio. Džesika linkteli irnusižiovauja.

– Negi anksčiau nesi mačiusi?– Ne.Ji pasitrina išvargusį veidą ir sako:– Tai Camorra darbas. Jos vyrai nelegaliai

degina šiukšles. Nuodingas gamyklų atliekasir panašiai. Daro tai naktimis aplink visąNeapolį. Žmonės šitą zoną vadina mirtiestrikampiu.

– Tai bent. Kodėl?– Nelegaliai užkastos ar sudegintos šiukšlės

užnuodija vandenį, todėl čia daugiausiasergama vėžiu Italijoje. Šiame trikampyjeypač aktyviai veikia Camorra.

Pagaliau pajudame ir pravažiuojame darkelis laužus. Spoksau į šėtonišką liepsnų, vėjo

ir tamsos spektaklį.Labiausiai trikdo, kad šis spektaklis

savotiškai gražus. Ryškiai raudoni laužai,mėnulio nušviestos palmės ir tuštipriemiesčiai, boluojantys kaip kaulai. Grožis irblogis susipina į viena. Kaip linkęs smurtautigražus vyras.

Kitą savaitę Markas Roskerikas vešis maneį Kaprį.

Šešioliktas skyrius

– Negaliu priimti, Markai.– Kodėl ne?– Dovana per brangi, tai sportinis

automobilis. Jaučiuosi kaip išlaikoma moteris.Lyg naminis gyvūnėlis.

– Verčiau norėtum lėktuvo?Dėbteliu į Marką. Jis juokauja, bet aš

nesišypsau. Mudu sėdime mano automobilyje,nors iš tiesų tai Marko automobilis. EsameVomero rajone, ant kalvos, nuo kuriosatsiveria nuostabus vaizdas į Neapolį. Čiažaliuoja sodai, ant aukštų sienų pilnastebėjimo kamerų, gatvės švarios.

– Markai, tu puikiai žinai, kad esu tavo. Betšito jau per daug, – vyptelėjusi mosteliu įprietaisų skydelį, lyg tai būtų kokia bjaurastis,nors Ištvirkėlė Aleks, glūdinti giliai širdyje,kartoja: pasilaikyk jį, pasilaikyk tą prakeiktą

automobilį!– O ką pasakytum apie butą? Galėčiau tau

nupirkti, – sako Markas. – Pavyzdžiui, DiegoMaradonos apartamentus. Anksčiau jis čiadažnai atvykdavo. Juk būtų malonu, tiesa?Santa Lučija yra visai prie pat jūros.

Markas pokštauja. Bent jau viliuosi.– Man nereikia apartamentų!– Gerai, tai padovanosiu deimantų. Rubinų?

Visus Kašgaro smaragdus?– Liaukis mane erzinęs, Markai.– Bet man tai patinka, piccolina. Tada

surauki nosį kaip bloga mergaitė ir atrodai...– Verta pliaukštelėjimo?– Ak, carissima mia, negundyk manęs.Jis spusteli man kelį.– Markai!Jis susiraukia, paskui nusišypso. Nužvelgia

mano nuogas kojas, nedengiamas kukliostrumpos mėlynos suknelės. Vėl patapšnoja perkairį kelį. Ir tyliai nusijuokia, rodydamas

baltus dantis.Markas vilki šviesiai pilką kostiumą, šviesiai

mėlynus marškinius ir ryši šviesiai geltonąkaklaraištį; visi drabužiai rafinuoti, šviesiųspalvų. Todėl dar labiau išryškėja jo įrudęsveidas, apžėlęs smakras ir garbanoti tamsūsplaukai – į juos taip maga suleisti pirštus.Šiandien šeštadienis. Noriu grąžinti Markuiautomobilį, bet jis primygtinai siūlo dar kartelįpasivažinėti, tik tada spręsti.

Esu tvirtai nutarusi jį grąžinti. Per tą niūriąkelionę į Kazertą mano ryžtas nepriimtidovanos dar labiau sustiprėjo. Išvydaudaugybę skurdžių Camorra valdomų kvartalų.Ypač pašiurpino kelionė atgal – pro Neapolįjuosiančius ugnies žiedus, pro mirtiestrikampį, mafijai priklausančias nederlingasžemes. Lyg būčiau išvydusi mafijos pragaroratus.

Nutariu papasakoti Markui savo įspūdžius,kad nepamanytų, jog tiesiog aikštijuosi.

Taip ir padarau. Markas sėdi keleiviosėdynėje, aš iškloju, kaip drauge su Džesevažiavome į Kazertą. Nepaprastai gražus joveidas apsiniaukia, tampa rūstus, galiausiaiiškreiptas pykčio. Markas itališkai iškeikiabanditus – cornuti. Sakau jam, kad tas vaizdasman atrodė panašus į Dantės „Pragarą“. Tarsivažiuodama būčiau regėjusi jo ratus.

– Juk ten rašoma apie šaltį ir liepsnas.Markas linkteli, nusigręžia nuo manęs ir

žiūrėdamas pro priekinį stiklą padeklamuojaitališkai:

– Non isperate mai veder lo cielo: i’ vegnoper menarvi a l’altra riva, ne le tenebreetterne, in caldo e n’ gelo. – Jis gūžtelipečiais. – Man patinka ši giesmė: „Čionaiįžengęs, viltį mesk į šalį. <...> Dangun jūsnepateksite: keliausit ten, kur amžina naktis,ten, kur kaitra ir šaltis jūsų laukia.“2

Markas dar sykį trūkteli pečiais.– Šiurpu. Labai šiurpu. Puikiausias Camorra

valdomos Kampanijos aprašymas.Jis nulenkia galvą – galbūt susigėsta. Tada

vėl atsigręžia į mane ir gręžte gręždamasšaltomis mėlynomis akimis klausia:

– Tu tikrai manai, kad aš priklausauCamorra, tiesa?

Sutrinku.– Žinoma, ne, bet...– Kas bet, X.? Juk todėl ir nori grąžinti

automobilį. Manai, kad jis nupirktas už kraujuaplaistytus, prievarta išgautus pinigus. Užnebegyvų Skampijos narkomanų pinigus.

– Ne, Markai, aš tiesiog...– Nori pamatyti, kaip aš užsidirbu? Ar nori?– Na...– Tai nori ar ne?Įdėmiai pažiūriu Markui į akis ir

nemirksėdama sakau:– Taip.– Duok man raktelius. Mano automobilio

raktelius, – Marko balse girdėti įtampa ir

pyktis.Iš vairuotojo sėdynės perlipu į keleivio,

mudu susikeičiame vietomis. Jis įjungia variklįir nušvilpia žemyn kalva kokių šimtopenkiasdešimties kilometrų per valandągreičiu. Gal Markas ir nepriklauso Camorra,bet eismo taisyklių nėmaž nepaiso.

Akimirksniu atsiduriame jo rūmų kieme.Markas išjungia variklį ir atsainiai paduodaraktelius tarnui. Kai mersedesas pastatomas įvietą, Markas išdidžiai nužingsniuoja į rūmus,o aš skuodžiu jam iš paskos.

Tik dabar pamatau, koks jis valdingas –veidas apniukęs, žingsniai spartūs ir ryžtingi.Lėkte lekiame prabangių ir nuostabių rūmųkoridoriais tarsi per prekybos centrą. Markasstaiga sustoja, atplėšia duris ir pakviečiamane vidun.

Kambaryje tvyro prieblanda, kvepia kedraisir oda. Ant didžiulio plieninio stalo stovikompiuteriai. Pilkos sienos beveik plikos, kabo

tik kelios šiek tiek erotiškos, siurrealistinės,keistos, abstrakčios – tikriausiai Gi Burdeno –nuotraukos. Jos mane trikdo, blaško, kolgaliausiai atsitokėju ir prisimenu, ko čiaatėjau.

– Štai, – atžariai pareiškia Markas. – Štaikuo aš užsiimu.

Jis mosteli į du itin moderniusnešiojamuosius kompiuterius. Žingteliu arčiau.Ryškiuose monitoriuose išvystu skaičiųstulpelius, jie be paliovos keičiasi, blyksiraudonai, juodai ir pilkai kaip kokia neoninėreklama. Prie kiekvienos eilutės žybsisimbolis.

– Markai, aš nieko nesuprantu.Jis prieina ir rodo į kompiuterį.– Aš lošiu biržoje. Tarkim, šįryt dešimčia

punktų pigiau pirkau Kanados dolerių irtikiuosi neblogai užsidirbti.

– Ką?– Kanados ekonomika nestabili. Tokiais

laikais žmonės karštligiškai stengiasiinvestuoti pinigus. Perka naftą, anglis, geležį,skalūnų telkinius, auksą. Jei padėtis ir toliaublogės, jie vėl čiups brangenybes.

– Tai tu sudarinėji sandorius?– Taip. Nori pamatyti, kaip tai daroma?

Nieko ypatinga. Panėši į skambinimąklavesinu.

Markas prisitraukia modernų odinį šefokrėslą, atsisėda ir imasi darbo. Renka skaičiusir kodus, paskui tyrinėja skaičių stulpelius, kaikurie jų blykčioja raudonai arba juodai, tarsibūtų sutrikę, apimti nežinomybės, išgąsdintiplėšrūno, skleidžiantys nelaimės ženklus.Marko pirštai mikliai laksto klaviatūra, ištiesų kaip tikro klavesinininko. Tarsi žiūrėčiauį Bachą, bažnyčios vargonais meistriškaigrojantį savo kantatą.

Tai erotiška. Man visada kelia jaudulį vyras,patyrusiai ir išmaniai atliekantis savo darbą –ūkininko, archeologo ar sodininko.

Svarbiausia, kad darbas būtų atliktas gerai.Gal man tai įgimta. Tik kartą išties geidžiausavo matematiko su kroksais – tada jissumaniai sprendė sudėtingas lygtis. Patsvienas. Panorau jį pabučiuoti. O dabar noriu,kad Markas mane išdulkintų.

Tik šito jam neprisipažįstu.– Taigi, – sakau spoksodama į raudonai ir

juodai mirgančius skaičių stulpelius, – kas čiadedasi?

Markas atitraukia kėdę ir gūžteli pečiais.– Rodos, ką tik būsiu užsidirbęs apie

šešiolika tūkstančių dolerių. Koks norsLondono biržos makleris šiandien grįš namoprastai nusiteikęs.

– Ar tai tave džiugina?– Taip, – atsako Markas. – Bet ne taip, kaip

anksčiau. Tai... kapitalizmas. Toks yragyvenimas. Taip tvarkomi reikalai. Kągalėtum pakeisti? Tai saugesnis verslas užankstesnįjį.

Štai kur šuo pakastas.Stypsau su paprasta mėlyna suknele ir

dėbsau į milijardierių, norintį padovanoti manautomobilį.

– Markai, kuo tu užsiėmei anksčiau?– Importuodavau prekes iš Kinijos į

Kampaniją ir Kalabriją. Mokėjau vietosdarbuotojams padorius pinigus, reikalavau,kad nevogtų, neimtų kyšių ir nesukčiautų.Nusisamdžiau itin patikimus apsaugininkus.Taip sužlugdžiau Camorra įmones šiauriniameir rytiniame Neapolyje. Užsidirbau milijonus,bet įsigijau daugybę piktų priešų. Jie ketinomane nudėti. Bet aš nebijojau, pats buvau kaipreikiant įniršęs.

Markas atsistoja, sukryžiuoja rankas antkrūtinės ir žiūri į mane. Įžūliai, bet neišdidžiai. Tiesiog taip yra įpratęs. Aš klausiu:

– Kodėl?– X., aš augau aristokratiškoje, bet

neturtingoje šeimoje. Buvome kilmingi

skurdžiai, ritomės žemyn, ir šitai truko nedešimtmečius, o šimtmečius. Šie rūmai irgibuvo bevirstantys griuvėsiais. Kaip ir vasarosrezidencija Tirolyje bei dvaras Anglijoje.Roskerikai buvo nusigyvenę. Kilo grėsmė, kadviską teks išparduoti, rūmai buvo užstatyti,mano palikimas turėjo būti parduotasaukcione. Tai man kėlė įsiūtį, tokį didžiulį,kokį gali jausti tik aštuoniolikmetis. Norėjautapti tapytoju, aktoriumi, architektu, betneturėjau pinigų. Tad nedelsdamas ėmiausiverslo, nes pasiryžau atkurti mūsų gerovę betkokia kaina. Išsaugoti gerą savo giminėsvardą. Taip ir padariau. Man sekėsi.Užsidirbau milijonus, bet įsigijau ir gausybępriešų. – Markas prabyla garsiau: – KolCamorra ir ‘Ndrangheta manęs nenušovė,atsisakiau importo ir visus pinigus investavau įkelis kompiuterius. – Jo išraiška nerūpestinga,netgi atsaini. – Dabar tai lengva. Tarsi būčiausukūręs puikią virtualiąją mašiną, jos beveik

nereikia tobulinti, pilti degalų. Kiekvienądieną ji man gamina didelius pinigus.

Kambaryje įsiviešpatauja tyla. Monitoriuosemirga ryškiai raudoni ir juodi skaičiųstulpeliai.

– Markai, aš vis tiek nepriimsiu automobilio.Gal atiduok jį labdarai?

Markas netikėtai nusikvatoja.– Gal vieną dieną apsigalvosi.– Gal, bet greičiausiai ne. Man reikia tavęs,

o ne tavo pinigų.Jis prieina ir apkabina mane per liemenį.

Paskui bučiuoja kaklą. Mane užliejamalonumo šuorai, kaip tie monitoriuosemirgantys raudoni ir rožiniai skaičiai. Ak,Markai, pabučiuok dar. Bet jis atšlijęs taria:

– Kaip sau nori. Bet drabužių būtinai turimetau nupirkti. Pakaks dėvėti Zara. Šį kartąneleidžiu atsisakyti.

Nevalingai išraustu. Nė nemaniau, kadMarkui rūpi, ką vilkiu.

Išties noriu naujų drabužių. Galiu apsieiti bepuikaus automobilio, bet Markas ketina manevežtis į prabangias vietas – pavyzdžiui, įKaprį. Turiu atitinkamai atrodyti. Vadinasi,jam teks mane papuošti. Aš pati negalėčiauįpirkti garsių dizainerių apdarų.

Markas rimtai imasi šios užduoties.Šešias valandas vežioja mane po

kvepiančius, nuostabius, tviskančiusKampanijos dizainerių salonus. Jų vitrinosdidžiulės, prikrautos šilko ir kašmyro rietimų.Salonų erdvės milžiniškos, pardavėjos atrodokaip nuobodžiaujantys supermodeliai. Į tokiasparduotuves viena nedrįsčiau įžengti. Tokiosežvilgteli į prekės kainą ir pamanai apsirikęs,bet paskui suvoki – ne, ši pasakiška suknelėtikrai kainuoja ne tris šimtus, o tristūkstančius eurų.

Ir vardai, dizainerių vardai, kaip medusglostantys man širdį šią saldžią popietę:Prada, Blahnik, Ferragamo, Burberry,

Armani, Chanel, Galliano, Versace, Dior, YSL,McQueen, Balenciaga, Dolce e Gabbano.Vardai, vardai, vardai.

Plonytis kaip voratinklis šimtaprocentisšilkas, lengvutėlaičiai minkštutėliai audiniųkailiniai, rankomis išsiuvinėti madingišvarkeliai, daugybė įvairiausių spalvų suknelių– nuo violetinės, vyšninės, rusvos iki Neapoliovidurnakčio mėlio; sijonai, kelnės ir minisijonėliai; kaugės permatomų šilko apatinių;aksominiai megztiniai aukšta apykakle suįspaustais raštais, primenančiais Sicilijosapelsinų žievę; Mary Jane Lolita rožiniaisatino bateliai; Jimmy Choo Jimmy ChooJimmy Choo. Užpakalinė automobilio sėdynėjau prikrauta dėžių, priekyje pilna popieriniųmaišų. Galiausiai Markas išsitraukia kitąkreditinę kortelę ir iškviečia antrą automobilį.Jis pripirko man beprotišką gausybę drabužiųir batų, į vieną automobilį jie nebetelpa.Pasipūtusios pardavėjos žiūri į mane pavydžiai

ir susižavėjusios, tarsi būčiau Anglijoskaralienė. O aš esu siaubingai, baisiai, tiesiogneapsakomai laiminga.

– Noriu, kad liktum savimi, – sako Markas. –Bet sykiu atrodytum kaip pridera. Taip, kaipesi verta atrodyti.

Mudviem išėjus iš paskutinio salono,Markas ima mano ranką ir išbučiuoja pirštus,paskui įšoka į mersedesą. Užsidedu naujus,keturis šimtus dolerių kainuojančius saulėsakinius ir saulėtomis gatvėmis vežama į savobutą pasijuntu kaip jauna ir laiminga DžekėKenedi.

Abudu žinome, kas nutiks, vos tik rasimevietą automobiliui.

Aistra vis labiau tvinksta kaip besiartinantiaudra. Markas kiaurą dieną žiūrėjo į maneapsirengiančią ir nusirengiančią, matė nuogąmatavimosi kabinose, stovinčią be liemenėlėspriešais veidrodžius, gėrėjosi mano užpakaliuir krūtimis, kol matavausi La Perla apatinius.

Žinoma, manęs geidė, bet nelietė, nekišonagų. Kol kas.

Žinau, kad ilgiau nebeištvers.Vos man atidarius buto duris, jis tiesiog

mane užpuola. Nusimeta švarką ir čiumpa įglėbį, rakinte surakina raumeningomisrankomis. Mūsų lūpos susitinka, ne, sulimpa.Bučiuojamės tarsi nebūtume bučiavęsi dušimtus metų. Mudviejų liežuviai susipina, ašstiprokai krimsteliu jam į lūpą, jis bučiuojamane vis aistringiau, įkiša liežuvį į burną. Betaš trokštu pajusti jį savyje.

Atsinešiau šiek tiek pirkinių, todėl visurprisvaidyta popierinių maišelių, suknelių irvyniojamojo popieriaus, bet tai nesvarbu.Markas nuvelka man suknelę. Paskui nuplėšialiemenėlę ir glamonėja spenelius. Tai švelniau,tai stipriau. Trokštu, kad glamonėtų stipriau.

– Stipriau.Jis ima stipriai čiulpti kairį spenelį, o ranka

įslysta man į kelnaites ir skverbiasi gilyn. Jis

glosto man lizdelį, sudrėkusią varputę,išmoningai glamonėja pirštais, spusteli tris, neketuris, penkis kartus. Kokia palaima. Markasdarbuojasi patyrusiai, švelniai, ramiai,gundomai ir jaudinamai. Man ima suktis galva.Ilgiuosi jo. Geidžiu. Trokštu pamatytiraumeningą kūną, nuogas pėdas ir tvirtaskojas. Imu plėšti nuo jo marškinius, sagospabyra po kambarį, o Markas užkrečiamaikvatojasi. Aš irgi.

Paskui abu surimtėjame. Kaip įprastai.Mudviejų seksas yra žaismingas ir kartu labairimtas, prilygstantis vos ne maldai.Garbinimas ir nuolankumas; aš dievinu šįkūną.

Pasilenkusi lyžteliu jam raumeningą krūtinę,tobulą įdegusį pilvą. Traukiu švarų odoskvapą. Paskui atsiklaupiu ir atitraukiu kelniųužtrauktuką. Jo kotas sustandėjęs, didelis irilgas. Įsikišu jį burnon ir čiulpiu.

Čiulpiu. Čiulpiu jo nuostabų pimpalą, glostau

kiaušius, laižau ir glamonėju, trokštu, kad jisišsilietų, ir tuo pat metu netrokštu. Grindųlentos spaudžia man kelius, bet skausmas,sumišęs su malonumu, džiugina. Jaučiuosiatgailaujanti ir patenkinta, klūpau pusnuogėant grindų kaip vienuolė: čiulpiu jo kotą iržiūriu į Marką, o jis šiltomis rankomis glosto irtaršo man plaukus, paskui sugriebia stipriau,beveik peša, nes imu darbuotis smarkiau.Kilstelėjęs mano galvą Markas švelniaisukužda:

– Neskubėk, Aleks, aš dar nenoriu baigti...Jis pastato mane ant kojų ir įsisiurbia į

lūpas. Apkabinu tvirtą liemenį ir atsakau įbučinį. Paskui abudu griūvame skersai lovos,Markas truputį stumteli mane į šoną irpraskečia nuogas kojas. Aš esu drėgna, labaidrėgna. Žiūriu ir laukiu.

Jis nusimeta paskutinius drabužius ir atrodopribloškiamai. Kaip didvyris. Nė nežinau, arpats tai suvokia, bet jo išvaizda kaip kario,

kaip grakštaus zulų genties atstovo, kaipjauno Achilo. Markas yra tikras susijaudinusiovyro įsikūnijimas. Man tariant jo vardą,šiurkštokai užsiropščia ant manęs, rankaužspaudžia burną ir įsiskverbia. Stumia darkartą. Ir dar kartą.

Markas Roskerikas dulkina mane. Krušakaip karalius. Kaip lordas. Kaip valdovas,šiandien pargrįžęs namo iš karo, patenkinamane du kartus, nė nenusiavęs žygio batų.

Mudviejų kūnai juda vienu ritmu, aistringai,pašėlusiai siūbuoja, tai lyg gatvės muštynės,sumišusios su meile. Jis beda švelniai, paskuistipriau, tada vėl švelniai ir vėl labai stipriai.Galiausiai tyliai aikteli. Juntu, kad, ko gero,tuoj išsilies, sprendžiu iš džiaugsmingaiįsitempusio kūno. Bet aš per daug didelėsavanaudė, noriu patirti orgazmą pirma.Įsitveriu į jo siaurus įdegusius raumeningusklubus ir įleidžiu jo įnagį giliau į save, giliau irstipriau tarp nuogų virpančių šlaunų, mano

oda dilgčioja.Jaučiu didelį jo kotą, jis mane pripildo.

Markas įkiša man į burną pirštus ir aš sudžiaugsmu juos čiulpiu, juntu sūrų skonį, jį,mus abu. Jis ima judėti dar greičiau. Giliaimano burnoje atsiduria jo nykštys,raumeninga krūtinė spaudžia papus. Konedūstu.

Markas kilsteli, ištraukia pimpalą ir laukia.Agonijos akimirka. Paskui brūkšteli juo manper varputę ir vėl įsiskverbia vidun. Tai gera,labai gera. Jis vėl tai kartoja, ištraukia irįkiša. Rodos, širdis iššoks iš krūtinės. Manooda žvilga nuo prakaito, užmerkiu akis, nuopilvo apačios visu kūnu sklinda malonumobangos.

– Carissima, carissima...Prarandu žadą. Nepralemenu nė žodžio.

Suleidžiu dantis Markui į petį. Kanduaistringai. Jis vėl ištraukia varpą man išmakšties ir vėl įkiša, kaskart tai darydamas

perbraukia virpančią ir pulsuojančią varputę.Paskui užgriūva visu svoriu ir įkiša liežuvį manį burną, labai tvirtai apkabina, suima užgležnų pečių ir šįsyk įsiskverbia be galo giliai,ak, išties giliausiai. Šitai Markas pakartojatris sykius, atlieka tris saldžius ir nuostabiusstūmius, o aš aikčioju iš susijaudinimo,spaudžiama jo glėbyje. Pridususi, prispausta,vos ne alpdama kvatojuosi ir galiausiai rėkiu,patirdama agonišką orgazmą. Neapsakomaistiprų, svaiginantį ir užvaldantį – beveikskausmingą.2 Dantė A. Dieviškoji komedija: Pragaras, III giesmė. Vertė

A. Churginas. Vilnius: Vaga, 1988.

Septynioliktas skyrius

Markas Roskerikas turi motorinę valtį.Žinoma, turi. Tamsiai mėlynos spalvos irtviskančią, prišvartuotą Pocuolio uoste, apiepenkios mylios į šiaurę nuo Neapolio.

Pocuolis nuostabus. Čia gyvena daugturtingų neapoliečių, jie įsikūrę uolėtamekyšulyje, baltuose namuose, susigrūdusiuoseaplink raudonų plytų bažnyčią su kupolu.Šįvakar čia ypač gražu ir jauku: juodamedanguje kabo sidabrinis mėnulio pjautuvas,žiba milijonai žvaigždžių kaip girliandos antKalėdų eglutės; pakrante vaikštinėjapasipuošusios šeimos, valgo ledus, kvatojasi,liežuvauja ir sveikinasi su draugais.

Markas šypsodamasis atkiša ranką, ir aš neper mikliausiai įlipu į motorinę valtį.

– Pasirengusi, X.?– Viliuosi, kad taip.

Sėduosi valties gale, o Markas stoja prievairo. Džuzepė atriša lynus ir stumteli mustolyn nuo prieplaukos. Variklis čiaudi irkriokia, Markas mikliai veda valtį,laviruodamas tarp laivelių ir luotų, garlaivių iržvejų valtelių. Galiausiai Pocuolis lieka toli užnugaros, mudu išplaukiame į atvirąViduržemio jūrą. Šį vakarą ji tamsi ir lygi kaipobsidianinis actekų veidrodis.

Jūra plyti rami po didingu žvaigždėtudangumi.

Gaivus jūros oras guodžia. Vilkiu naujaArmani suknele – aksomine kelių derančiųspalvų kokteilio suknele, papuošta rožytėmis.Pasigrožiu Jimmy Choo aukštakulniais, paskuiapsižvalgau. Jūra, mėnulis, žvaigždės irMarkas Roskerikas. Ir aš.

Sumažinęs greitį Markas sako:– Kaip ramu. Tiesiog neįtikima.

Tinkamiausia naktis misterijoms. – Jissustabdo valtį, ir ši sūpuojasi nušviesta

miriadų žibančių žvaigždžių. Markas vėlsumurma: – Šįvakar jūra rami. Patvinsta iratslūgsta, mėnulis ryškiai šviečia virš žemėsvarganos...

Žinau šį Metju Arnoldo eilėraštį. Šypsausi,bet nieko nesakau. Šiltas vėjelis maloniaiglosto odą. Plūduriuojame Neapolio įlankoje.Tik jis ir aš. Du žmonės – vyras ir moteris. Dupuikaus dueto instrumentai. Bacho Adagiodviem violončelėms.

Markas vėl įjungia variklį. Žvelgiu į jį sutam tikra pagarba. Šįvakar atrodo ypačgražiai: vilki puikiai sukirptą ir pasiūtąsmokingą ir baltus marškinius. Todėl atrododar aukštesnis ir lieknesnis, kaip 1940 metųHolivudo dievaitis per „Oskarų“ teikimoceremoniją. Rimtas, gražus ir neužgožiantis jįlydinčių moterų.

Akimirką svarstau, kas sumodeliavo pirmąjįsmokingą, pirmąjį švarką? Ar kas nors sukogalvą, kol atrado nuostabų juodos ir baltos

spalvų derinį? O gal šis tiesiog laipsniškaiišsirutuliojo, lyg pagal Darvino atrankosteoriją? Vyrams labai tinka smokingas ir baltimarškiniai. Markas su šiuo apdaru atrodo itinvyriškas, labai subrendęs, molto bello escapolo.

Kas tos moterys, lydėjusios jį Londone?Prisimenu internete matytą nuotrauką.

Žiūrime vienas į kitą.Aš sakau:– Jaučiuosi kaip duodanti įžadus vienuolė. Ar

taip ir yra, Markai?Jis liūdnai šypsosi. Nieko neatsako, tik veda

valtį per ribančius vandenis. Misterijųpaslaptys. Laikas bėga. Esu apimta džiugausjaudulio. Jūros žuvėdros nardo po nakinįdangų tarsi vaiduokliai tamsioje, laimingoje irtuo pat metu liūdnoje iliuzijoje. Paskuipradingsta juodumoje. Noriu ten atsidurti irdalyvauti misterijoje.

– Ar dar toli iki Kaprio?

Neatsigręždamas Markas atsako:– Koks pusvalandis. Galėčiau plaukti

greičiau, bet tave aptaškytų bangos irsugadintų suknelę.

– Markai, kas ten vyks?– Piccolina, jei nesakiau anksčiau, tai

nesakysiu nė dabar. Misterijos turi būtipaslaptingos.

Atsidūstu ir papurtau galvą, bet neatlyžtu.– Jei ketinu dalyvauti, turiu šį tą žinoti.– Gerai... ką?Markas veda valtį, todėl kalba su manim

dirsčiodamas per petį. Aš neatstoju:– Kadaise sakei, kad įšventintas vyras negali

gulėti su neįšventinta moterimi.– Taip.– Kodėl tai apima tik vyrus? Ar moterims

šitai netaikoma?Markas atsigręžia. Jo veidas liūdnas.– Vyrų garbės kodeksas griežtesnis.– Kodėl?

– Taip jau yra. Visada taip buvo.Pažvelgiu jam į akis.– Markai, kas nutiks, jei aš nutarsiu liautis?

Jei po antros trečios misterijos nuspręsiu, kadman gana?

– Liausiesi, ir tiek. Ne vienas yra taippadaręs. Ir nepasiekęs penktos paslapties. –Markas nusišypso man šiek tiekapgailestaudamas. – Jeigu sustosi, mudviejųsantykiai pasikeis. Pati žinai. Man leista būtisu tavimi šią vasarą, kol būsi įšventinta – betjei liausiesi nepasiekusi penktos...

– Mudu nebegalėsim susitikinėti.– Taip.Nuotaika sugenda. Markas atgręžia man

nugarą ir veda valtį Kaprio link. Aškamantinėju toliau:

– Kodėl tokia svarbi antroji misterija?– Per ją duosi įžadus ir būsi oficialiai

priimta. Šią vasarą.– Oficialiai... Markai, kas nustato tokias

taisykles? Kas viskam vadovauja?– Bijau, kad tai...– Paslaptis. Supratau. – Ramiai nusišypsau,

nors nerimas neatslūgsta.Svarstau, kas manęs laukia. Nukrečia

lengvas šiurpuliukas. Iki šiol antrąją misterijąvaizdavausi optimistiškai. Dabar staiganusmelkia baimė ir bloga nuojauta. Paskuiprisimenu, kaip pirmąsyk nuogąstavau, bet visdėlto labai džiaugiausi pliekimu. Gal vėl busjaudinančių potyrių? Dar labiau jaudinančių irišlaisvinančių negu per pirmąją misteriją? Galsužinosiu ką nors svarbaus ir išmintingo?Turiu tokią viltį ir drauge bijau, kad tosišminties nebūtų per daug. Ir kadnepasikeisčiau.

O pasikeisti aš nenoriu.Tiesą sakant, trokštu sustabdyti laiką: likti

čia, dabar, gražią birželio vidurio naktį, galseptintą mudviejų pažinties savaitę. Dviese suMarku valtyje po žvaigždėtu dangumi virš

Neapolio įlankos.Čia. Sustoti čia. Sustingti tarsi paveiksle.

Ištirpti.– Jau netoli... – sako Markas, rodydamas į

dantytas salos apybrėžas. Visas Kaprisnutviekstas pro namų langus sklindančiųšviesų.

Mums priplaukus uostą, dingteli, kad esamene vieni. Kaprio uoste judru: matau mažus irbrangius turistinius laivelius, jachtas, tokiaskaip mūsų dailias ir tviskančias motorinesvaltis. Visos jos plaukia į Kaprio uostą kaip įatlaidus.

– Dioniso pasekėjai, – paaiškina Markas,perjungia pavarą ir sulėtina greitį. – Renkasi įantrąją misteriją.

Netrukus mūsų valtis prišvartuojama irpririšama, išlipame ant molo. Mudu pasitinkajauni vyrai juodais kostiumais ir saulėsakiniais – nors dabar jau devinta vakaro.Turistai, sėdintys uosto restoranuose ir

besigardžiuojantys jūrų gėrybėmis, išsižiojęspokso į lipančius iš laivų ir jachtųišsipusčiusius misterijos dalyvius: vyrusgriežto kirpimo smokingais ir moterispuošniomis trumpomis suknelėmis,aukštakulniais ir spindinčiais papuošalais.Išlipę iš laivų jie visi išdidžiai žingsniuoja permolą. Paskui sėda į laukiančias karietas.

Žiūrėdama į Dioniso pasekėjus spėlioju, artarp jų esama naujokų. Vyrų ir moterų amžiusįvairuoja nuo dvidešimties ikiseptyniasdešimties. Neįmanoma pasakyti,kurie jų jau įšventinti, o kurie dar laukia šiųapeigų. Girdžiu kalbant angliškai,prancūziškai, ispaniškai, netgi rusiškai. Irkiniškai. Visi atvykėliai atrodo turtingi. Labailabai labai turtingi.

Ir aš, eidama pro žiopsančius turistus,lipdama į karietą su lordu Roskeriku pirmąkartą gyvenime pasijuntu turtinga. Ištiespuikuojuosi, nors tai niekinga ir kvaila: štai,

pažvelkit į mane ir į mano palydovą.Smerkiu save už tokias mintis, bet negaliu

jų nuvyti: mėgaujuosi akimirka.– Ko gero, jie mano, kad vykstame į puotą, –

sakau mostelėdama į marškinėliais vilkinčiusturistus.

Markas linkteli, bet neatsiliepia. Rodos,būsiu apsikvailinusi.

Švelniai paraginti vežėjo arkliai ima trauktikarietą. Stengiuosi negalvoti, į kokią puotąvažiuoju ir ką ten patirsiu. Neturiu ko rinktis,tik mėgautis šia akimirka. Kas bus, tas. Arkliaitraukia karietą į stačią uolėtą kalvą. Žvelgiu įžiburiuojančią Neapolio įlanką, iš tolo tokiąnuostabią ir tyrą. Užplūsta neapsakomasjausmas; girdžiu kaukšint arklių kanopas užnugaros ir priešais mus. Daugybė karietų vežadalyvius į antrosios misterijos vietą.

Karietai sustojus, Markas padeda manišlipti – kaip vaiką iškelia ir pastato ant žemės.Pagaliau suvokiu, kur atsidūrėme. Nesu didelė

senovės istorijos žinovė, bet vis tiek suprantu,kad atvažiavome į šiaurrytinį Kaprio salospakraštį. Čia 30 metais gyveno ir kėlėdidžiules orgijas imperatorius Tiberijus.Turėjo įprotį nuogas mirkti baseine – išmokytinardyti maži berniukai turėdavo laižyti irčiulpti jam pimpalą po vandeniu. Imperatoriusdievino šį malonumą, vadino berniukus savožuvelėmis.

Šis istorinis faktas man bjaurus. Ar perantrąją misteriją bus atgaivintas siaubingasromėnų įprotis ištvirkauti? Nutiks kas norsšlykštaus ir iškrypėliško? Baimė vis stipriauspaudžia man širdį, Markas tai aiškiai jaučia.

Plačius geležinius vartus saugo mažiausiaidešimt vyrų su tamsiais akiniais ir kostiumais.Jie patikrina Marko kredencialus, jis triskartraminamai spusteli man ranką. Įeiname provartus.

– Drąsiau, – sako su prancūzišku akcentu. –Drąsiau, ma chere.

– Markai, aš nieko nesuprantu. Kaip jiegavo leidimą? Tai archeologijos paminklas.Juk Partenono niekas nenuomoja?

Čirpiant cikadoms žingsniuojame paskuikitus misterijos dalyvius, kur sklinda šviesa irmuzika.

Markas atsako:– X., nepamiršk, čia Kampanija. Panorėjusi

gali nusipirkti ir Pesto šventyklą.– Kas už visa tai moka? Kas tie saugantys

vartus vyrai? Ar jie ginkluoti?Markas vėl spusteli man ranką.– Nesinervink, neklausinėk, tiesiog panirk į

misteriją. Tokia jos esmė, turi paklusti. Odabar... – Markas nuoširdžiai, gal net sugailesčiu nusišypso. – Dabar turi eitipersirengti. Sek paskui tas merginas – paskuitarnaites.

Dvi jaunos ir gražios italės, vilkinčiospaprastais baltais drabužiais, ima mane užparankių ir nuolaidžiu taku vedasi prie

įmantrių antikinio stiliaus palapinių miestelio.Didžiausia palapinė pastatyta ant uolėto

skardžio, išsikišusio virš Tirėnų jūros, priešaisją išvystu šokant, geriant ir besikalbantžmones. Groja muzika. Taip linksminamasiprašmatniuose vakarėliuose po atvirudangumi – al fresco. O mes traukiame į kitąpalapinę – romėniško stiliaus, ryškiai raudoną,išpuoštą kaspinais, prabangią.

Joje prie veidrodžių ir tualetinių staliukųstovi keletas jaunų moterų. Jas rengia irgražina tarnaitės italės, vilkinčios paprastaibaltais drabužiais kaip ir mano palydovės.

Suvokiu, kad tos apimtos nerimo ir jauduliomoterys irgi turi būti įšventintos. Dirsteliu įjas: jaunos, gražios ir labai susirūpinusios. Jospažvelgia į mane ir sveikindamosi linkteli.

Visos patiriame tą patį.– Prašom, – pakviečia viena iš italių

tarnaičių. Ji prastokai kalba angliškai, betįtaigiai gestikuliuoja. – Nusivilkite drabužius.

Šioje didelėje šilko palapinėje vyrų nėra, jišvelniai apšviesta žibintų, bet man vis tiekdrovu. Paskui prisimenu Marko žodžius: jeinoriu su juo praleisti bent šią vasarą, turiudaryti, kas liepiama. Taigi teks susiimti irpaklusti. Vėl.

Sunkiai atsidususi linkteliu, o tarnaitėsprieina arčiau. Nori padėti nusirengti, bet ašmostu atsisakau pagalbos. Niekas nekiš nagųprie mano naujos, brangios Armani suknelės.Nusivelku suknelę ir bandau gražiaisulankstyti. Rodos, tarnaitės mane supranta –leidžia rūpestingai pakabinti suknelę antpakabo. Paskui nusirengiu apatinius ir stoviupalapinėje nuoga. Nedrįstu pažvelgti į kitasnaujokes, esu labai sumišusi. Įdėmiai stebiu,ką daro tarnaitės.

Jos ketina mane aprengti puotai.– Per favore, signorina?Susidomėjusi spoksau. Tarnaitės velka

mane drabužiais, kokių anksčiau niekad nesu

dėvėjusi. Pirmiausia ima baltas šilkinesmatines kojines ir lėtai per kelius užmauna ikišlaunų. Kad jos nenusmuktų, ant šlaunų užrišakeliaraiščius, išsiuvinėtus auksiniais siūlais irkreminiais perlais; jie labai gražūs, tikriausiaisenoviniai. Apsiauti gaunu itin dailiaskurpaites, jos man puikiai tinka. Kurpaitėsšilkinės, papuoštos kaspinais, labai aukštapakulne. XVIII amžiaus apavas atrododabitiškas ir gundantis.

Suprantu, kad esu rengiama kaip XVIIIamžiaus kurtizanė. Kaip karaliaus Saulėsmeilužė.

– Gerai, – taria tarnaitė. – Prašom atsistoti.Jos atsargiai, bet mikliai užsega man

korsažą. Tokio daikto niekada nesu segėjusi.Jis ryškiai raudonas ir nuostabiai išsiuvinėtas.Tarnaitėms varstant drabužį ant nugaros, mangerokai veržia ir skauda. Suspaustos krūtyspakyla, puikiai matyti tarpkrūtis. Su korsažujaučiuosi kaip įkalinta. Beveik. Ši vergovė

skausminga, bet subtili.– Signorina, prašom sėstis, mes jus

sušukuosim.Nuveju šalin mintis ir apsidairau. Kitos

naujokės – aprengtos ir sušukuotos – jauišėjusios.

– Sėstis?Klusniai sėduosi ant paauksuotos kėdutės ir

stebeiliju į didžiulį veidrodį mediniais rėmais.Tarnaitės mane sušukuoja, įmantriai sukeliaplaukus, papuošia perliniais smeigtukais irlabai gražiais šilko kaspinėliais. Nuo smilkiniųsvyra garbanos. Šviesūs mano plaukaimalonioje žibintų šviesoje atrodo auksiniai.

Tarnaitės išmano savo darbą. Atsistoju iržvelgdama į veidrodį žaviuosi savimi. TikraMarija Antuanetė.

Esama vienintelio skirtumo. Mūviu tikšilkines kojines su keliaraiščiais ir vilkiu auksuapkraštuotą ryškiai raudoną korsažą.Rūpestingai vašku depiliuota gakta, užpakalis,

visos grožybės išstatytos viešai. Viskas tarsiįrėminta. Prabangus senovinis apdaras darlabiau išryškina mano nuogybę.

– O kuo prisidengti intymiąsias vietas? –mane apima panika. – Kur mano sijonas,suknelė, bent jau apatiniai?

Tarnaitės gūžčioja pečiais ir bejėgiškaišypsosi.

– Jūs aprengta. Dabar galite eiti į puotą.– Ką???Viena tarnaitė žingteli atgal ir mosteli

ranka.– Nuostabu. Jūs tiesiog nuostabi. Nedelskit.

Eikit.Eiti? Ne. Nieku gyvu. Negaliu šitaip. Nė už

ką. Šiltą vakarą prie Tirėnų jūros švelnusvėjelis glosto nuogas šlaunis. Mano subinėatsispindi tuzine veidrodžių. Visi puikiai gali jąmatyti. Susigėdusi trokštu griebti bet kokįdrabužį ir prisidengti.

Mane drasko abejonės. Tarnaitės žiūri į

mane sukryžiavusios ant krūtinės rankas. Taišitoks mano kostiumas: teks žygiuoti į puotąnuogu užpakaliu. Tik su kojinėmis ir korsažu,kad visi matytų mano grožybes.

Nieko negaliu padaryti. Vėl turiu paklusti, –šaipydamasi iš savęs, nepaisydama, kadužpakalis nuogas. Traukiu prie išėjimo.Tarnaitė atriša drobinius palapinės raiščius irmane išleidžia.

Svaigsta galva. Visas pasaulis mato nuogąmano subinę ir ne tik ją. Žibintų nušviestutaku einu link terasos priešais didžiausiąpalapinę, ten lėtai šoka, gurkšnoja gėrimus irkalbasi daugybė padoriai apsivilkusių žmonių.O aš tik su korsažu ir kojinėmis.

Tada muzika nutyla. Visi atsigręžia irsužiūra į mane.

Aštuonioliktas skyrius

Iš pradžių susijaudinu, susigėstu ir noriupasislėpti krūmuose, tarp čirpiančių cikadų.

Niekas iš manęs nesijuokia, nesityčioja, netnevarsto geidulingais žvilgsniais, bet visamano esybė rėkte rėkia, kad tai yra blogai.Įsilieju į svečių minią, žingsniuoju tarpelegantiškų žmonių su aukštomis šampanotaurėmis rankose. Jie stebi mane su tyliapagarba ir linksminasi toliau.

Vėl užgroja muzika. Po kurio laiko miniojepamatau keletą kitų moterų, apsivilkusių lygiaitaip kaip aš: jos yra mano seserys ir busįšventintos. Atpažįstu vieną du veidus. Mačiaupalapinėje. Šių moterų lytis irgi nepridengta,nuostabiai įrėminta senovinių šilkinių kojinių irkorsažų komplekto, puikiai visiems matoma.

Trokštu su kuria nors iš jų pasikalbėti. Kąjos patiria? Ką apie visa tai mano? Mane

kausto drovumas, bet netrunku atsitokėti: povelnių, X., vaikštai elegantiškai apsirengusiųturčių minioje be jokių apatinių, visaineprisidengusi gėdingųjų vietų, ir nesiryžtiužkalbinti kitos merginos?

Viena naujokė su šampano taure rankojestovi atokiau, po žibintais papuoštu eglūnu.

Pakreipusi galvą, ji, rodos, klausosi muzikos– klasikinio styginių kvarteto, grojančioafrikietiškus ritmus. Apima noras šokti. Betnegaliu šokti šitaip vilkėdama. Bent jaubūdama blaivi.

Vieniša mergina labai graži. Jos ilgi tamsūsplaukai papuošti perlais ir sidabriniaissmeigtukais. Mergina man panaši į Džesiką,tik aukštesnė ir didžiulėmis akimis.Inteligentiška ir įžvalgi.

– Sveika, – sakau.Mergina atsigręžia ir klausiamai

prisimerkia.– Bon soir...

– Ak, atsiprašau, – iškaistu. Ko man kaisti. –Atsiprašau, nemaniau...

– Ne, viskas gerai. Aš prancūzė, bet mokuangliškai. – Mergina mąsliai nusišypso.

Aš irgi jai šypteliu.– Sveika.Tada ji atvirai žvilgteli į mano nuogybę,

paskui rodo į savo baltas kojines ir tamsųplaukų trikampį.

– Tai ką manai apie mūsų... senovinįkostiumą?

Papurtau galvą.– Nė nežinau... Ar jis išties senovinis?– Taip, tikrai senovinis, – atsako mergina. –

Šitai buvo dėvima Napoleono rūmuose. Ar esikada girdėjusi apie volanus?

Patyliu, paskui imu nervingai kvatotis. Kokssąmojingas pokštas. Volanai būna raukti arbaklostėti, XVIII–XIX amžiuje jais puošėsigražios merginos. Taip vadinama ir nėriniųapykaklė, ir visokios keistos gražmenos.

Žodis, geriausiai apibūdinantis šio vakaromūsų aprangą. Man dingteli, kad nepaklausiaumerginos vardo.

– Sveika, aš Aleksandra. Arba X.– Sveika, X. Mano vardas Fransuaza.Mudvi paspaudžiame viena kitai ranką.

Smalsauju:– Jei ne paslaptis, kas atsigabeno tave

įšventinti?Ji mosteli į geriančių, plepančių ir

liežuvaujančių svečių minią; šampanas liejasiupeliais, tad kalbos darosi vis garsesnės.

– Danielis de Kervinjakas. Jis irgiprancūzas. Bankininkas iš Sičio, mudugyvename Londone.

– Jis tavo vaikinas?– Taip, nors jam jau keturiasdešimt dveji.

Tad verčiau nevadinu vaikinu. Labiau tinkažodis amant.

– Gerai, – gurkšteliu šampano.Mudvi užmezgame lengvą pokalbį

vilkėdamos kaip tikros kekšės. Labaiskiriamės nuo kitų svečių. Bet gal mažiau, neiatrodė prieš dešimt minučių.

– O tave?– Markas Roskerikas.Fransuaza nustebusi išpučia akis.– Lordas Roskerikas? Pats lordas

Roskerikas?– Taip. – Mano mintys nespėja paskui

žodžius. – Kodėl klausi? Ar pažįsti jį? Ką norsesi girdėjusi? Kodėl???

Ji oriai nusišypso.– X., ar galiu tave šitaip vadinti? Taip, X.,

visi yra girdėję apie Marką Roskeriką. Apiemolto bello...

– ...e scapolo lord Roscarrick, – priduriuatsidusdama ir purtydama galvą. – Taip, taip,skaičiau apie jį internete. Matau, kad čia jisyra įžymybė. – Pažiūriu Fransuazai į rudasakis. – Atvažiavau iš Kalifornijos, ir Europosaristokratai man nelyginant futbolininkai. Mes

nieko nesame apie juos girdėję. Tolimi kaipNeptūno planetos gyventojai.

Ji šypsosi.– Tau gerai. Garsenybės dažniausiai esti

visiškos šiukšlės. Bet tavo lordas Roskerikasyra tikra šviežiena, šios vasaros šviežiena. –Fransuaza prieina arčiau ir paslaptingaisušnibžda: – Koks jis iš tiesų? Ar bent kiekpavojingas? Šitaip kalbama. Ar tikrai tokskerintis?

– Prašau?– Turiu galvoje... – Fransuazos lūpos virpa.

– Nuostabi žmona ir visokie kitokie gandai...Ak, atleisk. Taip nedera. Aš tauškiu niekus. Tulaiminga moteris. Be to, mes turime būtipaslaptingos ir mįslingos, tiesa? Stovėdamosčia ir rodydamos visam pasauliui savonuogybę. – Ji dar kartą žvilgteli man žemiauliemens ir taria: – Tikiuosi, šitai darytiapsimokėjo. Braziliškoji depiliacija tokiaskausminga.

Dar sykį linksmai nusikvatoju, tik tas manojuokas nervingas, sumišęs su nuogąstavimais.Ką ji dar žino apie Marką? Norėčiauišklausinėti, bet mūsų pokalbį garsiainutraukia prancūzas:

– Francoise, j’ai cherche pour toi...Tikriausiai tai jos draugas, tipiškas gražus

senstelėjęs vyrukas žistelėjusiais smilkiniais,plačiapetis. Išvaizda byloja jį esant turtingą irįtakingą. Vilki puikiai sukirptu smokingu, betnė iš tolo neprilygsta Markui Roskerikui.

Pagyvenęs prancūzas trumpai ir mandagiaiman linkteli, jo žvilgsnis akimirką slystelimano pilvu. Kai Fransuaza mudu supažindina,prancūzas paspaudžia man ranką, paskuisuneria savo pirštus su josios pirštais ir jąnusiveda. Nueidama Fransuaza grįžteli, šiltaižvilgteli ir sako:

– Iki pasimatymo, X. Esu tikra, mudvi vėlsusitiksime.

Trumpai pamąstau. Greičiausiai ji teisi. Jei

dalyvaus misterijose visą vasarą, tikriausiaimudvi dar pasimatysime. Man džiugu.Nuojauta kužda, kad galime susidraugauti.Man labai praverstų sąjungininkė. Be to, labaiknieti iškvosti, ką ji žino apie Marką. Tik artai būtina?

Dėl drąsos išmaukiu visą taurę šampano iržiūriu į minioje dingstančią Fransuazą.

Ji avi XVIII amžiaus aukštakulnius, baltisėdmenys atrodo labai gražūs ir gundantys.Fransuaza išsiskiria iš padoriai apsivilkusiųmisterijos dalyvių. Kažkodėl maniau, kad tasvaizdas man pasirodys juokingas, bet taipnėra. Ji karališkai puiki tarsi po aptvarąvedžiojamas kilnus arabų veislės ristūnas.Niekas į ją nespokso ir nesityčioja, tik gėrisi iržavisi. Žmonės žvelgia į Fransuazą supagarba, net bent kiek apstulbę.

Taip ir yra . Nuogybė, pusinė nuogybė,suteikia jai savotiškos galios. Fransuazaatsiduria dėmesio centre, bet nesuglumsta.

Esu girdėjusi sakant, kad pusnuogis vyrasdažniausiai atrodo kvailas ar bent jau silpnas;pusnuogė moteris, priešingai, įgyja mįslingos,tiesiog stulbinančios galios, ypač vyrams.Vilkint keistąjį kostiumą, ši galia auga,stiprėja. Klasikinė muzika dabar skamba visugarsumu. Ji tiesiog kurtina: pasaulio gimimas.

Velniai rautų! Nuo sidabrinio padėklo,nešamo merginos baltais drabužiais, čiumpuketvirtą taurę šampano ir pati neriu į minią.

Tai padeda. Į mane irgi žiūrima pagarbiai.Pagyvenusi moteris trumpai, pavydžiai dirsteliį mane ir mandagiai linkteli. Sutikti vyrainežymiai nusilenkia kaip diplomatai ardvariškiai priešais valdovę – princesę,karalienę. Jei nešiotų skrybėles, būtinainukeltų.

Iriuosi per šurmuliuojančią minią – tikrasdekadansas. Einanti pro šalį mergina švelniaipaliečia man klubus. Vėliau dar sykį: tai neatsitiktinumas. Pajuntu vyro ranką sau ant

užpakalio. Kol atsigręžiu pažiūrėti į tą žmogų,jis jau dingęs. Bet aš neimu į galvą. Gal dėl to,kad esu kauštelėjusi, nepatiriu streso. Visa taižaisminga, elegantiška ir erotiška.

Šampano purslai kutena nosį, geriu dar. Visdaugiau rankų liečia mano nuogybę.Neprieštarauju. Puiku, man tai net patinka.Galiausiai aptinku Marką, besišnekučiuojantįsu dviem vyrais – anglu ir kažkokiušviesiaplaukiu. Jis mane pristato. Kaipmatpamirštu jų vardus, mat esu įkaušusi. Abuvyrai pabučiuoja man ranką ir trumpainužvelgia nepridengtas grožybes. Man visainegėda. Aš galiu juos valdyti. Žiūrėkit į mane.Nagi, žiūrėkit. Metu jums iššūkį. Kvatojuosi irpokštauju su Marku. Jaučiuosi tikradekadentė.

Kinta muzikos tempas. Muzikantai užgrojagreitą valsą, pagyvintą ir sustiprintąpagoniškais ritmais. Valsas – ačiū tau, Dionisai– yra vienintelis klasikinis šokis, kurį moku

šokti. Žvilgteliu į Marką. Paėmęs už rankos jislydi mane į plačią akmeninę terasą, iš tenatsiveria vaizdas į jūrą. Mudu įsimaišome tarpkitų šokėjų. Šokame greitai, priglaudžiu galvąjam prie krūtinės, suspaudžiu ranką, ir jistvirtai mane veda.

Smagu, kad visi viską mato: tegul matoviską, tegul daro ką panorėję. Naktis šilta,šampanas šaltas, mėnulis linksmai šypsosi,žvaigždės ryškios ir didelės. Markas uždedaranką man ant strėnų, kur baigiasi korsažas.Sklendžiu kvapni ir besvorė.

– Atrodai neapsakomai gražiai, – tariaMarkas.

– Ne juokingai?– Tikrai ne, carissima. Be galo gražiai. Aš

tavimi labai didžiuojuosi.– Kodėl?Marko ranka slysteli žemiau, ant nuogo

užpakalio. Ir švelniai spusteli.Žiūriu į jį, droviai šypsausi ir tyliu. Abudu

apsimetame, kad nieko nenutiko.– Ne viena moteris yra pabėgusi, nedrįsusi

pasirodyti tokiu apdaru. Antroji misterijasunki. – Markas dar kartą spusteli mansėdynę. Paskui žaviai nusišypso: mėnesienojejo veido bruožai lyg statulos. Lūpos šiek tiekpravertos, jose žaidžia šypsena, blykčiojaaštrūs balti dantys. Spausk stipriau, MarkaiRoskerikai, spausk stipriau.

Tada klausiu:– O ko reikalaujama iš vyrų? Kaip

įšventinami jie?Jis žiūri man į akis, mūsų lūpos beveik

liečiasi. Valso bangos neša mudu per visąterasą, Markas tvirtai gniaužia manpasturgalį. Paskui atsako:

– Vyrai įšventinami visai kitaip. Daugšiurkščiau. Vyrų įšventinimas baisokas...

– Kaip jis vyksta?– Papasakosiu kada nors vėliau, – sako

Markas. – O dabar gėrėkis savimi, žiūrėk, tu

graži, kaip iš „Dresdeno lėlių“ dueto. Tik galdaugiau pasileidusi.

Jis atšlyja, paleidžia mano užpakalį ir sukamane aplink. Vargu ar tai valsas, veikiautryptinis. Jaunatviškas ir nevaržomas. Tiesiogstabmeldiškas. Pagoniškas. Artimesnis seksui.Vos ne afrikietiškas. Dionisiškas? Šitaipbesiraitantys žmonės su vakariniaisdrabužiais dažniausiai atrodo kvailai, bet čiatai nejuokina: šokiai su milijardieriais irprincesėmis ant Tiberijaus vilos griuvėsių,šokiai virš didingų marmurinių Jupiterio rūmų.Čia senasis Romos imperatorius į kvepiančiussodus prisikviesdavo nuogų berniukų irmergaičių. Šie slėpdavosi nišose ir altanose,per šias orgijas iki pamišimo ir įsiūčio būdavogarbinami Panas, Erosas ir Bakchas.

Linksmybės nesibaigia. Maukiu šampaną.Markas tikina, kad tai gerai, kad per antrąjąmisteriją prisisriaubia visi. Vėl šokamesusiglaudę, jis priglaudžia mane prie krūtinės,

kyšteli ranką į tarpkojį ir labai švelniaipaglosto. Tik kartelį. Paskui sako, kad šiąnaktgeriama Dioniso šlovei. Imu jo nebesuprasti –gal dėl to, kad nusigėriau. O gal todėl, kadtrokštu būti glamonėjama viešai. Pamalonintaviešai. Kodėl gi ne?

Staiga Markas baigia šokti. Atsigręžiu.Visi liaujasi šokę. Muzika nutyla. Kas dabar

bus? Markas ima mane už rankos ir vedasiper terasą. Pamatau savo seseris, kitaspenkias moteris, lydimas savo vyrų; jos irgibus įšventintos. Visos poros mediniais laiptaisužkopia prie penkių paauksuotų krėslų,pastatytų ant marmurinės pakylos viršterasos.

Įsiviešpatauja tyla. Markas sukužda man įausį:

– Sėsk.Klusniai atsisėdu. Vėl girdžiu čirpiant

cikadas. Kas čia dedasi? Iškart prablaivėju.Apima panika. Apsižvalgiusi pamatau kairėje

sėdinčią Fransuazą, šalia jos stovi Danielis. Jiprobėgšmais dirsteli į mane. Mėgina šyptelėti.Bet, rodos, irgi nervinasi.

Jaunas vyras tamsiu kostiumu ima skaityti išpergamento. Nuščiuvusi minia žiūri irklausosi. Jis skaito lotyniškai. Tada mantopteli, kad dabar būsiu įšventinta – tokiąsceną esu mačiusi Pompėjos freskose. Vyraspraneša, kad penkios moterys įvesdinamos įDioniso misterijas.

– Quaeso, Dionysum, haec accepit mulieresin tibi honesta mysteria...

Vyras baigia skaityti. Noriu atsistoti, betMarkas sušnibžda į ausį:

– Aleksandra, sėdėk ramiai.Laukiu. Vėl ateina tarnaitės. Viena jų nešasi

kažkokį žvilgantį įrankį, panašų į ginklą. Galmedicininis? Susitelkti trukdo alkoholis ir visdidėjanti panika. Kas bus?

Markas vėl pasilenkia prie manęs.– X., nurimk. Atsipalaiduok. Tegu viskas

teka savo vaga.Tarnaitė man sako:– Prašau išskėsti kojas.– Ne.– Prašau.– Ne.– Prašau!Nenoromis, beveik blaivi, praskečiu kojas.

Tada aiškiai suprantu, ką tos merginos ketinadaryti. Matau, kaip tai daroma greta sėdinčiaiFransuazai. Jos rengiasi mane ištatuiruoti.Įšventinimą į misterijas man priminsneišdildoma žymė. Net jei nuspręsiu trauktis,vis tiek būsiu pažymėta.

Vis dėlto turiu tai iškęsti. Ar neturiu? ImuMarką už rankos ir stipriai suspaudžiu.

Minia spokso. Aš užsimerkiu. Užplūstagėda. Strėnas nuveria aštrus skausmas.

O Dieve.Merginos darbuojasi. Procedūra

skausminga, bet gėda ir dvejonės žeidžia kur

kas giliau. Man nepatinka tatuiruotės.Niekada nebuvo šovusi mintis išsitatuiruoti.Trikdo tai, kad būsi pažymėtas visamgyvenimui. Kažkokia mergina tatuiruoja manšlaunį, matant trims šimtams iškrypusiųturčių, bent kelias valandas spoksančių į manonuogybes. Tuoj pravirksiu. Man skauda. Labaibloga. Alkoholis išsivadėja. Nors Markasstipriai laiko už rankos, nebesitvardau.

– Ne, – sakau. – Aš nenoriu...Tarnaitės nuvalo kraują drėgnu vatos

gniužulėliu. Regis, tatuiruotė baigta, bet ašdegu iš gėdos.

Šampanas nebeveikia. Jaučiuosi pažemintair išniekinta, sutrikusi ir kvaila. Šios apeigosklaikios, šlykščios, o aš esu paskutinė kvaiša;nuo šiol būsiu pažymėta kaip galvijas.

– Morfėjas, – rėkiu, – Morfėjas!Žodis veiksmingas. Mergina kaipmat

pasitraukia. Vis dėlto ištariu jį per vėlai, esujau įvesdinta, tatuiruotė baigta. Nekenčiu

savęs už kvailumą. Išplėšiu ranką Markui išsaujos, pašoku nuo krėslo ir bėgu kuo toliaunuo minios ir nuo muzikos. Skuodžiu į alyvųgiraitę, iš gėdos dengdamasi veidą rankomis.Sustoju ant mėnulio ir žvaigždžių nušviestoskardžio krašto.

Paskui atsisėdu ant šilto glotnaus akmens irpratrūkstu raudoti. Juntu drėkstant šlaunį.Pasibaisėjusi žvilgteliu: vidine jos puse tekakraujo srovelė.

Devynioliktas skyrius

Apskritas ir melancholiškas mėnulis atsispindimėlyname jūros vandenyje ir audžia sidabrinįtaką ant švelniai ribuliuojančių bangų.Glostomi švelnaus vėjelio, tyliai kuždaalyvmedžiai. Kaip Ieva, besigėdijanti savonuogumo, pašiurpusi sėdžiu ant glotnausakmens. Man reikia figos lapo. Pagalvėlės. Šimintis manęs nepralinksmina. Kamuojašleikštulys. Negaliu nudelbti akių, negaliu netpažvelgti į tatuiruotę.

– Carissima!Išgirstu Marko balsą.– X., visur tavęs ieškojau. – Jis laiko drobinį

krepšį. – Atnešiau drabužių ir šilto gėrimo.Dirsteliu jo pusėn ir pralemenu:– Bet, Markai... Markai... Aš negaliu...– Kas nutiko?– Negaliu vilkėti suknelės, Armani

suknelės... – kalbėdama sukūkčioju, vos neašaroju. – Aš ją sutepsiu. Aš... – sunkiaigraudžiai atsidususi priduriu: – Markai, aškraujuoju.

Markas atsiklaupęs atriša krepšį. Išimatvarsčių, tamponų, tepalą. Rausdamasis pokrepšį aiškina:

– Brangioji, pasišnekėjau su tarnaitėmis. Josman visa tai davė. Be to, turiu tau paprastąjuodą suknelę. Liepiau, kad Džuzepė atvežtų.– Pakėlęs akis jis priduria: – Dėl viso pikto... –Jis paduoda man drabužį. – Tai Zara.

Geros, šiltos mėlynos Marko akysmėnesienoje atrodo pilkos. Jos tarsi žvelgiaman į širdį. Mirksiu, nes akyse tvenkiasiašaros, bet šįsyk verkiu dėl kitko: ateinapalengvėjimas. Ir dėkingumas, tegu ir nenoriuto pripažinti. Vis dėlto Markas priverčia manešitai pajusti. Nė nebenumanau, ką ištiesjaučiu.

Markas nusigręžia, o aš apsivalau, pasitepu

šlaunį antiseptiniu ir malšinančiu skausmątepalu. Žaizda beveik nebekraujuoja.Pažeminimą primena tik skausmas, bet ir šispalengva slopsta, ošiant jūrai. Gal tiesiogpasidaviau panikai? Nė pati nežinau. Išpradžių linksmai leidau laiką kaip laisvaDioniso misterijų dalyvė, kol viskas pasikeitė.Gal tai mano kaltė?

X., giliai įkvėpk.Atėjo laikas pažvelgti į tatuiruotę. Kiek

pasilenkiu ir praskiriu šlaunis. Mėnuliošviesoje dėbsau į baltą savo odą.

Ir vėl vos nepravirkstu.Graudinuosi todėl, kad maža tatuiruotė yra

nepaprastai daili, gal net rafinuota. Tamsiplona strėlė, per visą ilgį papuošta vingiuota Sraide. Tatuiruotė subtilių spalvų: juoda irtamsiai violetinė. Pribloškiamai graži, norsmažytė.

– Tai alchemikų simbolis, – sako Markas. Jisklūpo ir žiūri į tatuiruotę man ant šlaunies.

Vis dar esu be apatinių, bet jo žvilgsnis manmalonus. Abudu stebeilijame į nuogą mano lytįir naujintėlę tatuiruotę ant vidinės šlauniespusės.

– Ką reiškia šis ženklas?– Apsivalymą, – atsako Markas.Jis pabučiuoja man kelį. Paskui klausiu:– Ji tau patinka?– X., tatuiruotė dieviška. Itin rafinuota.

Tikriausiai simboliai keičiami kasmet, bet ašpažįstu tik šį. Nuostabu. – Jis dar kartąpabučiuoja man kelį ir teiraujasi: – O ką manaitu, X.?

– Esu suglumusi... – sakau, mąsliaižiūrėdama į tatuiruotę. Apsivalymas. – Sunkupatikėti, bet ji man patinka. Nors ir tapaupažymėta iki gyvenimo galo. Tatuiruota irpažymėta. – Kilsteliu Markui smakrą, kadpažvelgtų man į akis, o ne dėbsotų į tatuiruotęar tarpkojį. – Tu mane ištatuiravai.

– Rodos, taip.

Mėnesienoje mudu žiūrime vienas kitam įakis. Nuo vėsaus nakties oro šiurpsta oda.

– Markai, ar padėsi man persirengti?– Žinoma.Laikydamasi už Marko atsistoju ir

užsimaunu naujas juodas kelnaites. Vis darklūpodamas jis nutraukia keliaraiščius, lėtainusmaukia ir numauna baltas kojines.Padelsęs pakšteli į nuogą šlaunį. Nukrečiadrebulys. Nežinia, ar nuo vėjo, ar nuo bučinio.Trokštu išsilaisvinti iš korsažo. Pati topadaryti neįstengsiu. Tai neįmanoma.

– Markai, padėk man atsikratyti šito daikto.Jis atsistoja man už nugaros ir švelniai

bučiuodamas kaklą atvarsto vos leidžiantįkvėpuoti korsažą iš banginio ūsų. Korsažasnusmunka, lieku nuoga krūtine. Speneliaisukietėja. Esu įsiaudrinusi, bet mylėtisnenoriu, ne dabar, ne šiąnakt. Kuo greičiauapsivelku Marko atneštą kuklią juodą Zarasuknelę. Drobiniame krepšyje ieškau apavo –

matau, kad Marko pasirūpinta netkojinaitėmis ir sportukais. Kojinaitės naujos,baltos. Apsiaunu. Žinoma, sportukai puikiaitinka.

Sėdamės, Markas ištraukia termosą irpasiūlo atsigerti.

Į plastikinį puodelį jis įpila šilto gėrimo.Aš įtariai pauostau.– Kas čia per gėrimas?– Jis paruoštas pagal seną Roskerikų

receptą iš puikaus škotiško viskio, gaminamoAilos saloje, su cukranendrių cukrumi,pagardintas žiupsneliu prieskonių. Kokteilis.Carissima, tai tikra panacėja. Ir labai skani.

Geriu kokteilį. Markas teisus – gėrimas nėiš tolo nepanėši į škotišką viskį. Jis kaipambrozija, dieviškas likeris. Ir gardus. Užliejamaloni šiluma.

Markas patiesia storą škotišką pledąatsigulti. Iš mano senų drabužių padaropagalves. Jis labai rūpestingas.

– Grįšim, kai panorėsi, – sako Markas. –Beveik visi jau išvykę. Bet čia taip gražu,galim dar pabūti. Visas Kapris priklausomums. Reta proga.

Viskis trenkia man į galvą. Kokteilis veikiakaip balzamas. Mudu atsigulame,prisiglaudžiu prie stipraus ir šilto Marko kūno,jis mane apkabina. Ne geidulingai, tiesiogglobėjiškai ir draugiškai – itin draugiškai.Pasijuntu saugiai, esu branginama ir mylima.Įkaušusi ilgai ir su malonumu plepėčiau apiepolitiką, mokslą, krepšinį, bet dar labiautrokštu užmigti vyro glėbyje. Pavargau.

Nors mane ima miegas, abudu žiūrime įžvaigždes.

– Pažvelk, – sako Markas. – Tai manomėgstamiausias žvaigždynas.

Jis rodo į dangų. Mėginu suprasti, kuris jų.– Orionas, arba Septyni Šienpjoviai?– Ne, cara mia, tolėliau, štai ten. Taip

atrodai tu, kai čiaudi. Sloguojančios

Aleksandros žvaigždynas.Tyliai sukikenu.– Ką gi, pažiūrėk į tą keistą žvaigždyną po

Liūtu. Tai Paniurėlio Marko žvaigždynas.Labai garsus, juo gąsdinami Sicilijos vaikai.

Jis sukikena.– O štai ten, tiesiai po Sietynu, kas ten?

Norinčios grąžinti automobilį Aleksžvaigždynas?

– Ne, tikrai ne... – Nusišypsau ir pabučiuojujį į kaklą. – Tai mudviejų žvaigždynas. Aleks irMarko, kuriems šiąnakt priklauso visasKapris.

Stoja tyla. Markas žiūri į mėnulį ir įmirguliuojančias žvaigždes.

– Aleks ir Marko žvaigždynas? – jisatsidūsta. – Kaip gražu. – Jis atgręžia veidą įmane. Akys rimtos ir liūdnos, sykiu kupinosmeilės ir laimės. – Širdele...

– Ką?Mudu beveik kuždame. Snūduriuojame.

– Brangioji, kad ir kas nutiktų – net jeiatsisakytum dalyvauti misterijose, ir mudunebegalėtume būti drauge – pažadėk, kadkankinama pykčio, liūdesio ar vienatvės naktįišeisi į lauką ir pažvelgsi į mūsų žvaigždyną.Pažiūrėsi į Aleks ir Marko žvaigždynąKapryje, į mudviejų žvaigždyną. Prašau to. –Marko akys merkiasi. – Prašau tai daryti dėlmanęs.

Nusižiovauju, užsimerkiu ir sakau:– Gerai, bet prisislink arčiau, apkabink

mane.Baisiai ima miegas.Markas mane apkabina, o aš sumurmu:– Ar ir kitos misterijos bus tokios kaip ši...

na, gąsdinančios.– Ne, – atsako jis pusiausnūda. – Kitokios,

visai kitokios, poetiškesnės... sunkios,carissima.

Markas užmiega. Dar kartą žvilgteliu įmudviejų žvaigždyną ir nugrimztu į sapną.

Dvidešimtas skyrius

Keletą dienų po antrosios misterijos vaikštauapdujusi. Bet ši būsena manęs neslegia:svajoju, svaigstu ir mąstau. Retkarčiaisšmėsteli gailesčio šešėlis. Aš pasikeičiau irkūnu, ir dvasia. Rengdamasi, prausdamasi podušu kaskart matau tatuiruotę. Ji maneglumina. Po truputį ima man patikti kaipslapta nuostabi dovana. Vieną vakarą parodautatuiruotę Džesikai. Pasikeliu suknelę –draugė spokso apstulbusi. Paskui palinguojagalvą ir sako:

– Aš irgi tokios noriu.Abidvi kvatojamės. Tada pasipuošiu ir

sulaukiu Marko skambučio. Mudu važiuojamevakarieniauti kaip tikra pora. Susitikinėjamedažnai. Bendraujame tiesiog kaip meilužiai.

Pastovumas yra nuostabus dalykas.Paprastai mylimės vėlyvą popietę, atslūgus

dienos karščiui. Vėliau valgome ir geriame.Kartais lieku nakvoti Marko rūmuose, kartaisjis lieka mano ankštame bute. Tada apačiojebudi Džuzepė, tikriausiai ginkluotas. O gal irne.

Šiomis dienomis jaučiuosi labai laiminga,nors nieko ypatinga nenutinka. Gal kaip tik dėlto ir esu tokia. Vieną naktį, gulėdama šaliamiegančio Marko plačioje jo lovoje, prisimenužodžius iš seno filmo. Iš „Daktaro Živago“ –įsimylėjėlių porelė gyveno trobelėje, žvejojo,ūkininkavo ir patys viskuo apsirūpindavo.Užsukęs svečias jiems pasakė: „Jei kada norsatsiminsite praeitį, suprasite, kad šiospaprastos dienos buvo laimingiausios jūsųgyvenime.“

Žiūrėdama į stiklo skulptūrą blankiojemiegamojo šviesoje spėlioju, ar mudu dabarleidžiame Živago dienas – paprastas,persmelktas meilės, rimto darbo ir malonumų.Ši kasdienybė man ypač brangi, užlieta vidinės

ramybės. Gyvenimo šviesos. Pastovumas,paprastumas. Kasdienis gyvenimas,nutviekstas meilės ir įprasmintas darbo.

Jis šviesus, keistas ir įdomus. Pasilenkusibučiuoju randą ant raumeningo, įdegusioMarko peties. Svarstau, kas jį sužeidė. Pakaksjaudintis. Kas bus, tas. Dar kartą pabučiuojuMarką. Jis per miegus suniurna. Nuberiubučiniais jo tvirtą nugarą. Noriu, kad pabustų.Negaliu susilaikyti.

L’amor che move il sole e l’altre stelle.Kitą popietę guliu ant lovos nedideliame

savo butelyje ir graužiu rašiklį. Taip esuįpratusi. Lovoje man dirbti geriausia – gal dėlto, kad ji primena Marką. Ir kaip mudu ant josmylėjomės.

O gal atvirkščiai – blaško dėmesį. Pasiėmusiužrašinę peržiūriu svarbiausius faktus apiemisterijas. Mano darbas kažkodėl krypstamisterijų kultų link, bet tai visai neblogai.Misterijos tokios kerinčios, ypač dabar, kai

jose dalyvauju.Pirmiausia išsiaiškinu, kad šis regionas –

Neapolis, Kapuja, Kumai – nuo seno garsėjoorgijomis. Čia linksmindavosi Romosimperatoriai. Kilmingieji keliaudavo pailsėti įPompėją. Julijaus Cezario vila buvo keliosmylios į šiaurę, jūros pakrantėje – deja,pakilus jūros lygiui, neišliko. Žmonės čialinksmindavosi dar I amžiuje prieš Kristų.

Nenuostabu, kad čia slypi jaudinamų,susijusių su ištvirkavimu ir girtavimu misterijųkulto ištakos.

Galbūt. Gal ir taip. Įsimenu šį faktą.Paskui aptinku dar vieną įdomią mintį.Visos misterijos neapsieidavo be girtavimo

ir kvaišalų. Per Eleusinijas būdavo vartojamasspecialus gėralas, vadinamas kikeonu. Pasakistorikų, žmonės nuo jo labai apsvaigdavo.Viename senoviniame laiške rašoma, kadgraikų mąstytojas Eraziksenas, išmaukęspaeiliui du puodelius šio gėralo, gavo galą.

Iš ko jis būdavo daromas? Homero „HimneDemetrai“ pateikiamas kikeono receptas:miežių vanduo, mėtos ir kažkoks magnolijųšeimos augalas – glechon.

Žinoma, niekas nė nenutuokia, kas jis pervienas.

Rašikliu pabaksnoju į užrašinę. Apima irzlussmalsumas.

Kad ir ką skaitau, neprisikasu iki tiesos,nerandu atsakymų į klausimus. Vis ko norstrūksta. Kas nors nežinoma. Koks tikslusgėrimo receptas? Kaip sugebėta išlaikyti jįpaslaptyje? Negana to, kodėl ši paslaptisneatskleista per tiek amžių?

Anot istorinių šaltinių, dvi šventikų šeimos,kurių nariai vadovavo Eleusinijoms iš kartos įkartą, sugebėjo išlaikyti paslaptį kone dutūkstantmečius. Ištisus du tūkstančius metų.Stulbinantis sumanumas.

Arba jie ruošdavo šį gėralą pagal specialųreceptą, arba tiesiog kliovėsi nuojauta.

Girdžiu, kaip baigusi privačias pamokasDžesika grįžta namo. Ji smarkiai trenkiadurimis, paskui niūniuodama patraukia įdušinę. Nė nežvilgtelėjusi į laikrodį žinau, kaddabar penkta popiet. Po valandos ar dviejųMarkas mane kur nors išsiveš. Man patinka jospontaniškumas. Lordai Roskerikai, noriusužinoti kuo daugiau. Šį vakarą irgivažiuosime vakarieniauti, bet pirmiau Markasnori man aprodyti nematytas Neapolio vietas.Vėl įsigilinu į užrašus, kramtau rašiklį, kolburnoje pajuntu rašalo skonį.

Tada liaujuosi kramtyti ir imu rašyti.

Per misterijas būdavo kvaišinamasi irsvaiginamasi paslaptingu gėrimu, kurioreceptas neatskleistas iki šiol. Šitaipmisterijų dalyviai visiškaiatsipalaiduodavo, ir skausmingasįšventinimas ne vien keldavo kančią, betir teikdavo malonumą. Apsvaigę visa

iškęsdavo ir vyrai, ir moterys. Įdomu,kaip vykdavo paskutinė, penktojimisterija? Kaip per ją būdavoatsipalaiduojama? Kaip pasiekiamakatabazė?

Stabteliu neatitraukdama rašiklio nuopopieriaus ir perskaitau paskutinespastraipas, kaip būdavo baudžiamiatskleidusieji misterijų paslaptis.

Atėnų ir Romos įstatymai numatėžiaurias bausmes prasitarusiems apietai, kas vyksta per Eleusinijas. 415metais pr. Kr. pasklido gandai apiekilmingų atėniečių misterijas. Imtasigriežtų priemonių: atskleidusieji paslaptįbuvo kankinami ir nužudyti.

Kankinami ir nužudyti?Tai ir įdomu, ir baugu. Mane ypač žavi, kad

misterijos išlaikė tam tikrą autentiškumą ikišių dienų. Aš, Aleksandra Bekmen, kuklibūsimoji istorikė iš Dartmuto, priartėjau priegraikų ir romėnų misterijų kulto paslapčiųatskleidimo.

Vartydama paskutinius užrašinės puslapiusnekreipiu dėmesio į įkyrų pasąmonės balsą. Jisman kužda, kad misterijos yra pavojingos.

Tik nereikia gąsdinti. Taip buvo senovėje, one dabar. Aš tiesiog domiuosi. Tiesa?

Tiesa. Nuleidžiu kojas nuo lovos. Laikasruoštis, turiu paskubėti. Džesė liovėsidainavusi, vadinasi, jau nusiprausė, ir aš galiueiti po dušu. Įsitikinau, kad mūsų namovamzdynas neįstengia tiekti vandens dviemdušams tuo pat metu.

Paskui suskamba telefonas. Matau, kadskambina Markas.

– Buona sera.– X., kaip tau sekasi?Patyliu. Išgirdusi jo švelnų, sodrų, linksmą

balsą iškart pasijuntu laimingesnė. Vis darnežinau, kodėl šis balsas mane taip veikia.Nėmaž negaliu jam atsispirti.

– Aš baigiau darbą. Daug sužinojau apieEleusinijų apeigas.

– Įspūdinga.– Ar žinai, kad turėčiau būti vadinama

mystes? Taip graikai vadindavo įšventintąsias,nebaigusias apeigų. Jie laikė misterijasšventomis, todėl netardavo jų pavadinimo –sakydavo tiesiog Ta Hiera, dievų garbinimas.

Markas nuoširdžiai giria mane už uolumą.Mudviem kalbantis, žiūriu pro langą įplieskiančią virš viešbučio Excelsior saulę.

– X., tu išties rimtai dirbi.– Taip, esu šitaip įpratusi.Kiek padvejojęs Markas priduria:– Beje, tau labai praverstų viena citata.– Sakyk.– Palaimingas tasai, kuris matė šias

apeigas, kuris atrado požemio kelią. Jis žino,

kada baigsis jo dienos, lygiai taip pat žinoapie savo dieviškąją prigimtį.

– Oho, – sakau. – Labai įdomu. Kas taiparašė?

– Graikų poetas Pindaras. Apie paskutinęmisteriją.

– Požemio kelias. Nieko sau. – Čiumpurašiklį ir pasižymiu Pindaro vardą užrašinėje.

– Carissima...Aš išsiblaškiusi.– Hmm?– Ar gavai mano dovaną?Tylėdama padedu rašiklį.– Taip, gavau.Dovana guli ant stalo – nedidelė plokščia

dėžutė, įvyniota į brangų sidabrinį popierių. Jiatkeliavo šį rytą.

– Dar neatidariau. Kas joje? Markai, tavodovanos mane šiek tiek trikdo.

Jis nuoširdžiai, pasitikėdamas saviminusikvatoja.

– Atidaryk ją.– Dabar?– Per favore.– Gerai jau, gerai. – Pasiimu dėžutę,

įsiropščiu į lovą ir atsilošiu į pagalves. Greitaiatrišu kaspiną, tada nuplėšiu gražų sidabrinįpopierių. Dėžutė švelniai pilkos spalvos.Atidarau dangtelį. Paskui įsispoksau į daiktąminkštame įdėkle. Telefoną laikau prispaudusismakru.

– Kas per...– Tau patinka?– Taip, – sakau. – Nuostabu. Seniai tokio

norėjau. – Patylėjusi klausiu: – Kas tai yra?Markas sukikena.– Baibure-ta.– Kas kas?– Carissima, tai vibratorius. Geriausias

pasaulyje. Pagamintas Japonijoje.Nors kambaryje esu viena, karštis išmuša

skruostus.

– Bet jis, hmm, visai nepanašus į vibratorių.Atrodo kaip... – Iš minkštos dėžutės išimublizgantį metalinį daiktą. Jis itin gražauspavidalo, labai dailus. – Šis daikčiukas panėši įelfų kankinimo įrankį.

– Išmėgink jį.– Markai!– Išmėgink.– Tam reikalui turiu tave.– Tiesiog imk ir išmėgink. Vieną sykį.Hmm. Gal tikrai išmėginti. Sukrizenu.

Skruostai vis dar dega.Laikydama telefoną po smakru, vartalioju

rankose sekso žaisliuką. Daiktais metalassidabriškas, daiktais beveik permatomas.Viduje matyti perlai, o gal blizgantys plieniniairutuliukai. Niekad neteko naudotis seksoreikmenimis. Žinau, kad Džesika turivibratorių. Aš jį apžiūrėjau, abipasikvatojome, paskui apie tai pamiršau.Maniškis visai kitoks: kur kas mažesnis,

sunkesnis, kitokio pavidalo, be abejo, gerokaibrangesnis. Imu svarstyti, kaip juo naudotis.Įsikišti jį...

– Markai, aš beveik apsirengusi.– Tai nusirenk.– Si, celenza!– X., čia ne misterija.– Žinau, man tiesiog patinka vadinti tave

celenza. Patinka, kai man nurodinėji. Bet tiklovoje. Jeigu kada taip pasielgtum restorane,gautum antausį, Markai Roskerikai.

Jis vėl kvatojasi. Man patinka jį prajuokinti.– Mano valdove, dabar trumpam padėsiu

telefoną. Palūkėk.Mikliai nusimaunu džinsus. Kojos basos.

Nusitraukiu kelnaites, grįžtu į lovą ir pasikišutelefoną po smakru. Tada imu į rankas seksožaisliuką.

– Gerai, celenza. Vadovauk toliau.– Paspausk juodą mygtuką vibratoriaus

apačioje.

Aptinku juodą mygtuką. Jį paspaudus, išvibratoriaus ima sklisti švelni raudona šviesa,kur kas labiau justi stiprus virpėjimas. Toksnetikėtas, visiškai nepanašus į šiurkštųDžesikos žaisliuko burzgimą.

– Viešpatėliau, jis tarsi gyvas.– Dabar pasinaudok juo.Dvejoju, ar tikrai verta tuo užsiimti.– Bet, Markai, man kyla abejonių...– Prispausk sidabrinį galiuką sau prie mielos

dailios varputės.Spoksau į vibratorių. Paskui labai lėtai

praskečiu kojas. Ant baltos mano odosšmėsteli gražioji tatuiruotė – ryškiai raudonair violetinė. Įrankis panėši į pašėlusiaiurzgiantį mažą laukinį žvėrelį. Nekantraujantįimtis darbo.

– Prispausk jį prie varputės.Kiek sutrikusi atsakau:– Si, celenza.Paskui užmerkiu akis ir prispaudžiu glotnų

metalinį daikčiuką prie drėgnos vietelės.Per jautru.– O Viešpatie!– Nespausk taip labai.– Malonu, malonu, bet labai keista...– Pamėgink dar kartą. Lėtai, visiškai lėtai.Vėl prispaudžiu žaisliuką sau prie varputės.

Šįsyk švelniau.Užplūsta malonumas. Prasidėjęs papilvėje,

jis plinta tarsi ratilai vandens paviršiuje.– Carissima, dabar galvok apie mane.– Jau galvoju, – atsakau. Užsimerkiu ir

svajoju apie Marką Roskeriką.– Ką galvoji?Vibratorius dūzgia.– Apie tave, – atsakau. – Apie tave,

įsiskverbusį giliai į mane.– Ką aš darau?Mano kūnas įkaitęs, bet ne iš gėdos.– Tu mane dulkini.– Ar smarkiai?

– Labai smarkiai. Tavo... tavo varpamanyje. Aš myliu tavo varpą. Bet... Ak...

Žaisliukas pernelyg geras. Tiesiog tobulas.Neketinu liautis.

– Palūkėk... Kalbėk su manim. Aleksandra,kaip aš tave dulkinu?

– Iš nugaros. Pats esi nenusirengęs.– Ne?– Ne, bet aš nuoga. Markai, tu ateini į mano

butą, nuplėši visus drabužius, bloški mane antlovos ir šiurkščiai praskėti kojas. Niekonegaliu padaryti... O Dieve...

Vibratorius dūzgia. Jaučiu jį veikiant. Esustipriai užsimerkusi, širdis daužosi kaippašėlusi, bet jaučiu jį veikiant. Žaisliukasįlenda giliau. Ne per giliausiai, bet ganėtinai.

– O dangau!– Aš tave išrengiu.– Išrengi, išrengi, o paskui dulkini. Smarkiai

dulkini ir vadini savo mažyte...– Mano mažyte...

– Aš bejėgė, o tu įsiskverbi į mane...– Į tave?– Taip, taip. Į mane. Giliai į mane. Giliai,

giliai, giliai.– Esu tavyje...– Esi manyje labai giliai, gilų giliausiai. Tik

šitai ir jaučiu. Tavo varpą savyje. Aaak...– Palūkėk...– Nebegaliu...– Carissima...Nebeįstengiu pralementi žodžio.

Vibratorius tenkina mane tarsi gyvas. Tainuostabu.

– Tu mane dulkini smarkiai, netgiskausmingai, ir man tai patinka. Patinka...Patinka... Patinka...

– Bet tai ne viskas...– M-m-markai...– Kitą dalį prispausk žemėliau...– Kur? Aš... Aš... Aš ne... Taip...Suprantu. Taip, suprantu. Markas kalba

apie mano tarpvietę. Ir dar žemiau. Vos apietai pagalvojus, vibratorius ten ir įslysta. Įišangę. Aš jo net nejudinu.

– Aaak...

Po dvidešimties minučių drožiu į vonią irlendu po dušu.

Nuplautas ir išblizgintas vibratorius gulisavo dėžutėje. Numanau, kad reikėtų ją laikytitoliau nuo akių. Vibratorius teikia per didelįpasitenkinimą. Vis dėlto ši Marko dovanamane džiugina. Kur kas labiau neiautomobilis.

Pakišusi veidą po vandens srove, nesiliaujušypsotis. Kaip buvo gera. Išsitrinu dieviškumuilu, irgi dovanotu Marko. Jis sakė, kadmuilas verdamas mažame Florencijosvienuolyne ir parduodamas Officina ProfumaFarmaceutica de Santa Novella. Vienuoliai irvienuolės gamina jį nuo XIV amžiaus.

Šis rankų darbo muilas maloniai kvepia

gėlėmis, yra labai švelnus ir nesausinantisodos. Jo putos tarsi aromatingi debesys.Sapone di Latte! Naudoju jį visur; tikriausiainet per daug, nes gabalėlis atsieinapenkiasdešimt dolerių.

Ačiū tau, Markai. Ačiū už viską.Išsipraususi ir atsigaivinusi išeinu iš vonios

nuoga, tik plaukai apvynioti rankšluosčiu. Imusave kritiškai apžiūrinėti didžiuliame, grindissiekiančiame veidrodyje. Prisikišu visai arti –hmm... Ar tik nebūsiu priaugusi svorio?Dieviški Kampanijos patiekalai prabangiuoseNeapolio restoranuose mane tukina?

Sučirškia skambutis. Apsivilkusi suknelęnusprendžiu nesukti galvos dėl antsvorio. Galjaudinuosi visai be reikalo. Gyvenimas prieViduržemio jūros stebuklingas: valgau, kąnoriu, bet dažnai plaukioju jūroje ir myliuosi,tai kur ten storėsi.

Vėl sučirškia skambutis. Užuot įleidusiMarką vidun, basa, vis dar drėgnais plaukais,

nubildu laiptais žemyn. Man atidarius duris,plūsteli šiltas vakaro oras. Markasšypsodamasis stovi su džinsais ir baltaismarškiniais. Kaip padūkusi puolu jam į stiprųglėbį. Markas net susvyruoja. Kojomisapsiveju jam strėnas ir karštai pabučiuoju.

Mudu bučiuojamės. Elgiuosi kaipseptyniolikmetė, bet man nė motais. Jaučiuosiesanti septyniolikos ir įsimylėjusi iki ausų.Aukštai virš Kaprio šviečia mėnulis.

– Sveika, X., – sako Markas, statydamasmane ant šaligatvio.

– Sveikas, Markai, – atsakau. – Be galomalonu tave matyti.

Jis šypsosi.– Patiko žaisliukas?– Tie japonai tikrai kvaištelėję. Kas jiems

galvoje?– Padovanojau tau jį, kad nesijaustum

vieniša.– Markai, mudu susitikinėjame kasdien.

Mylimės dukart per dieną.– Bet kartais aš būnu užsiėmęs. Nesvarbu...

– Jis parodo į savo mersedesą. – Šįvakar noriutau parodyti šį tą ypatingo.

– Ką? – Jau įsivaizduoju nuostabų patiekalą,galbūt paruoštą iš tuno ir patiektą antVezuvijaus viršūnės.

Bet Markas sako:– Važiuosim į San Severo koplyčią.– Oho... – iš susijaudinimo sutrinku ir

nuščiūvu. Žinoma, esu girdėjusi apie šiąkoplyčią. Kiekvienas žmogus, rimtaibesidomintis Neapolio istorija, yra girdėjęsapie garsiąją, neapsakomai gražią San Severokoplyčią. Visame pasaulyje nerasi rimto menoistoriko, kuris apie ją nežinotų. – Markai,dabar ji restauruojama. Uždaryta metų metus,niekas nežino, kada jos durys bus atvertoslankytojams. Mes ten nepateksim. Ne kartąmėginau.

Marko akys šelmiškai sužiba.

– Tiesą sakai, – nusišypso jis. – Betrestauratoriams moku aš.

Jis pažvangina užvertu ant žiedo dideliuraktu. Markas gali mane nusivesti į SanSevero koplyčią!

Kelionė nuo mano butuko iki vienosgarsiausių meno istorikų požiūriu vietųpasaulyje trunka kokias penkias minutes.Išlipę iš automobilio apsižvalgome.

Koplyčią juosia pastoliai, supa ir saugosiauros Neapolio senamiesčio gatvelės. Jistovi pačioje gyvai plakančioje Neapolioširdyje. Seni žilabarzdžiai vyrai žaidžiakortomis prie kavinukių, iš kurių sklindaryškios šviesos ruožai. Jie rūko, kosti irdraugiškai traukia vienas kitą per dantį. Acircola sociala.

Koplyčia skendi prieblandoje. Įstiklintusšventųjų paveikslėlius statinio sienoseapšviečia geltonos elektrinės žvakės, pagyvinaraudonos plastikinės gėlės. Pristatyta daugybė

keistų Švč. Mergelės, Camorra globėjos,statulėlių.

Kol Markas ieško raktų, iš už tamsauskampo išneria mėlyna Vespa ir pralekia propat mane. Motoroleriu važiuoja dvibesikvatojančios paauglės su šortais irsandalais. Abidvi be šalmų; vėjyje plaikstosivešlūs, tamsūs mergaičių plaukai.

Žiūriu, kaip jos išnyksta tolumoje. Gėriuosijų laime, linksmumu ir grožiu. Paskui gatvėjeįsiviešpatauja tyla. Balkonuose kaboskalbiniai. Namuose ramu. Pro atvirą kitapusgatvės stovinčio namo langą matau vyrą,sėdintį priešais didžiulį televizorių ir žiūrintįfutbolą, jam virš galvos kabo popiežiaus Pijausportretas. Ant stalo pasidėjęs dirbtinę koją,vyras čiaumoja provolonę su visa luoba.Žiautaroja bedante burna.

– Atrakinau, – sako Markas, atitraukdamasmano dėmesį nuo Neapolio kasdienybės. –Piccolina, eime vidun.

Jis atidaro San Severo koplyčios duris.Įžengiame į nuostabų nedidelį vėlyvojo

baroko statinį, apšviestą vienintelės plikosstatybininkų lempelės. Ant grindų mėtosišluotos ir šepečiai, jos nuklotos šviežiomisochros dulkėmis, bet ši netvarka nenustelbiatviskančios tarsi papuošalų dėžutėmarmurinės koplyčios grožio.

Markas pasakoja šventyklos istoriją, bet ašją žinau pati.

– 1710 metais kilmingoje Neapolio šeimoje– jos šaknys siekia Karolio Didžiojo laikus –gimė septintasis San Severo princasRaimondas. Pasakojama, kad jis kaip niekaskitas išmanė Neapolio istoriją, domėjosialchemija, astronomija, burtais irmechanika...

Jam kalbant, gėriuosi ištapytomis lubomis.– Princas mokėjo ne tik šešias Europos

kalbas, bet ir arabų bei hebrajų. VadovavoNeapolio masonų ložei, bet paskui buvo

atskirtas nuo Bažnyčios kaip eretikas. Vėliautie kaltinimai buvo paneigti.

Mano žvilgsnį patraukia įmantri vienspalvėgrindų mozaika, vaizduojanti labirintą. Esuskaičiusi, kad jis simbolizuoja įšventinimą įmasonus. Kodėl Markas mane čia atsivežė? Arši vieta turi ką nors bendra su misterijomis?

Markas nutyla ir plačiai mosteli, tarsikviesdamas gėrėtis architektūros šedevru, užkurio restauravimą jis moka. Tada pasakojatoliau:

– Paskutiniuosius gyvenimo metusRaimondas paskyrė San Severo koplyčiosstatybai. Išpuošė ją garsiausių savo metoskulptorių ir tapytojų darbais. Troško, kad jokoplyčia taptų karštai plakančia barokineNeapolio širdimi. Šis statinys kupinaspaslapties ir alegorinių tiesų.

– Ji... be galo įspūdinga.– Eime, – kviečia Markas.Nugara perbėga šiurpuliukas. Suvokiu, kad

interjeras, kad ir koks prabangus, nėradidžiausias San Severo koplyčios lobis.Dešinėje pamatau stačius siaurus laiptus.

Prieškambaryje tamsu. Markas įjungiamobiliojo žibintuvėlį ir mudu imame liptisiaurais įvijais balto marmuro laiptais žemyn.Laiptai labai sukti. Skubu paskui Markožibintuvėlį. Pagaliau pasiekiame tamsią irniūrią kriptą. Žibintuvėlis apšviečia šiurpų irsykiu stulbinantį San Severo koplyčios lobį.

Tai Kristus po drobule, Christo Velato –Džuzepės Sanmartino skulptūra.

Nesuvokiama protu. Baugu. Ir neapsakoma.Šiam meno kūriniui apibūdinti reikia ieškotižodžių pačioje sielos gelmėje. Antraipsusimausiu. Būsiu demaskuota ir atstumta,kaip neverta prisiliesti prie tikrojo meno.

Skulptorius pavaizdavo Jėzų karste.Sanmartinas užklojo mirusį, bet netrukusturintį prisikelti Jėzų plonutėlaite, švelnia kaipšilkas drobule, pro ją ryškėja kūno apybrėžos.

Drobulė, kaip Aukščiausiojo kūnas, irgimarmurinė.

Kaip skulptoriui šitai pavyko? Kaip jispasiekė tokio meistriškumo? Iškalė tobuląkūną ir jį užklojusią tobulą drobulę, kaipišgavo tokį vientisumą? Žinau, kad menoistorikai dėl skulptoriaus technikos ginčijasiiki šiol. Kai kurie mano, kad jis pasinaudojoburtais.

– Ką apie ją manai? – klausia Markas.– Ji stulbinanti, – atsakau užsikirsdama. –

Daugiau negu stulbinanti. Tai tikrasstebuklas.

Taip ir yra. Ši skulptūra – stebuklas. Vienasįspūdingiausių meno kūrinių, kokius esuregėjusi. Kartu ji kelia nerimą, turi anapusiniopasaulio bruožų, peržengia žmogausgalimybių ribas. Skulptūros tobulumas netgąsdina – per didelis tobulumas.

– Markai, kodėl man ją rodai?Jis prieina arčiau ir ima mane už rankos.

– Carissima, noriu tave įkvėpti, parodyti,kad žmogaus galimybės neribotos. Tikrasismenas mus sustiprina ir padrąsina.

– Padrąsina.– Po kelių dienų įvyks trečioji misterija.Nieko jam neatsakau. Kriptoje tylu kaip

kape. Miegantis po drobule Kristus, rodos,tuoj nubus. Nebetveriu noru iš čia dingti.Apima klaustrofobija. Stengiuosi negalvotiapie trečiąją misteriją – gyventi šia diena, šiavalanda, šia akimirka. Vis dėlto trečiojimisterija neišvengiamai artėja.

Užkopę laiptais išeiname iš koplyčios.Markas užrakina duris, aš su palengvėjimutraukiu į plaučius šiltą, tvankų, dvelkiantįšiukšlėmis ir citrinomis senojo Neapolio orą.San Severo koplyčia nuostabi, gal net perdaug. Paklausiu, ar galime dar kiekpasivaikščioti. Markas džiaugsmingai sutinka.

Susikibę už rankų mudu traukiameakmenimis grįstomis ir duobėtomis Neapolio

gatvėmis. Žingsniuojame pro maistokrautuvėles, dirbančias iki vėlumos. Plikoslemputės apšviečia krūvas tamsių žvilgančiųbaklažanų. Einame pro žuvies užeigas –gatvėje prie išklibusių staliukų valgo ir garsiaikalbasi senutės, užgerdamos krevetesFalanghina vynu, kaip romėnai prieš dutūkstančius metų.

Mudviem priėjus jūros pakrantę, grįžteliu įMarką.

– Kur vyks trečioji misterija? Kokia vieta jaiparinkta?

Nežiūrėdamas į mane jis atsako:– Aspromontėje, Kalabrijoje.Pašiurpstu tarsi žnaiboma žiemos vėjo.

Aspromontėje???Rinkdama žinias savo darbui apie Kalabrijos

mafiją – ‘Ndrangheta – dažnai aptikdavau šįvietovardį.

Keliausim į Dantytuosius kalnus –Aspromonte.

Dvidešimt pirmas skyrius

– Iki kalnų mažiausia penkios valandoskelio, – taria Markas ir pasilenkęs spusteliman kelį. Bet ne geidulingai, o raminamai. – Išžemėlapio šito tikrai nenuspėtum.

– Prašau?Išvažiuojame iš Kalabrijos oro uosto

penkerių metų senumo apdaužytu visureigiu.Markas išsinuomojo seną landroverį, norspaprastai tokiais kledarais nevažinėja.

– Mums reikia automobilio kalnų keliams, –aiškina Markas, perjungdamas pavarą.Visureigiui sukriokus, jis susiraukia. – Keliaičia velniškai blogi, per valandą įveiki vos keliskilometrus.

Sustojęs prie sankryžos Markas linkteli įtolumoje dunksančius padūmavusius kalnus.Ne itin aukštus ir įspūdingus, veikiau niūrius irgąsdinančius. Tamsūs, miškingi šlaitai atrodo

sunkiai įveikiami ir grasūs. Tokie yraAspromontės, arba Dantytieji, kalnai.

Mostelėjęs į nutriušusį prietaisų skydelįMarkas priduria:

– Be to, Kalabrijoje verčiau nekristi į akis.Šiose apylinkėse nepatartina važinėti ferariu.

Galiausiai mūsų visureigis įsilieja į fiatų irūkininkų sunkvežimių vilkstinę. Pradedameilgą kelionę į šiaurės rytus, į pačiąAspromontės gilumą. Vos slenkame,automobilių labai daug, keliai siauri.Atsidariusi langą apstulbstu. AnksčiauKalabrijoje nesu lankiusis.

Atsiduriame beveik pačiame Apeninųpusiasalio gale. Šis pusiasalis tarsi batasspiria Sicilijai, it norėtų priartinti ją prieIspanijos, sugrąžinti į Burbonų valdymo laikus.Kalabrija visai ne tokia, kokią vaizdavausi.

Tiesą sakant, ko gi aš tikėjausi? Vyliausiišvysianti ką nors panašaus į Neapolį –dvelkiantį senove, apleistą, bet žavingą

itališką kraštą su palmėmis ir skaniais ledais,na, gal dar bjaurius priemiesčius irnarkomanus apsiblaususiomis akimis. Vaizdus,liudijančius apie slapta vešintįnusikalstamumą.

Tačiau čia nusikalstamumas ne įslaptintas, oklestintis. Jis akivaizdus. Ištisos vietovėspasibaisėtinos, net oras persisunkęs neviltimiir bejėgiškumu. Čia apleisti ir kaustomibaimės ne priemiesčiai, o miestai ir miesteliai– išsiskiria tik nuostabiai gražūs seni pastatai.Gal čia mažiau grafitų negu Neapolyje.Veikiausiai dėl to, kad nemažai namų beveiksugriuvę arba nebaigti statyti. Ar tiesiogpalikti sunykti.

Tokios bjaurasties dar nesu mačiusi.Nesitikėjau, kad Italija gali būti tokia šlykšti.

Judam labai lėtai, Markas rodo į baisiaiaptriušusius namus kairėje.

– Klaiku, tiesa? Sunku patikėti, kad esiEuropoje, o ne Tunise, Egipte ar dar kokioje

Dievo užmirštoje vietoje...Jis teisus. Pro langą spoksau į šiurpų

pastatą: pamatai suskeldėję ir apsamanoję,sienos aptrupėjusios, ant plokščio stogo riogsoseptynios surūdijusios skalbimo mašinos. Kurnebus klaiku.

Kitas pastatas virtęs griuvėsiais: kyšo tikbetono stulpai, mėtosi sudaužytos plytos.Paskui pro akis praslenka šiukšlina dykvietė.Dar išvystu varganą maisto krautuvėlę, už jos– kitą prišnerkštą dykvietę. Sustojame priešviesoforo.

– Kieno tai darbas? Kalta ‘Ndrangheta?– Žinoma. Sykiu ir žemės drebėjimai.

Maždaug kas dešimtmetį jie siaubingaisupurto šį kraštą, sugriauna ištisus miestus.Tai pats skurdžiausias ne tik Italijos, bet irVakarų Europos regionas.

Tvyro baisus karštis. Markas iškiša rankąpro langą, kita laiko vairą ir lengvai sukiojavidine riešo puse. Jis mūvi tamsius džinsus ir

vilki tamsiai mėlynus marškinius paraitytomisrankovėmis. Matyti raumeningi, įdegę dilbiai.

Markas sėdi elegantiškai, vyriškai, labaitiesiai. Įsivaizduoju renesanso portretą:„Lordas Roskerikas išsinuomotamelandroveryje“. Rafaelio mokykla, 1615 metai.XVII amžiaus drobėje jis atrodytų didingai.Bet ne prasčiau atrodo ir dabar. Laimingadirsteliu į jį. Užplūsta malonūs prisiminimai.

Praėjusią naktį mudu aistringai mylėjomės.Jis pasitelkė visą išmonę ir apdovanojo manedvidešimties minučių trukmės oraliniu seksu.Visai neskubėjo. Tą akimirką, kai buvaubepasiekianti viršūnę, skardį, staigų skrydį įpalaimą, jis suprato, kad tuoj patirsiuorgazmą, ir apžėlusiu smakru patrynė ką tikpaties laižytą vietelę. Kontrastas tarpšvelnumo ir dilgčiojimo suteikė mannepakartojamą pasitenkinimą. Užsidengiauveidą pagalve, kad nebūtų girdėtidžiaugsmingo, palaimingo klyksmo.

Bet Džesika vis tiek išgirdo. Šįryt mudu suMarku atsikėlėme anksti, rengėmės skristi įKalabriją. Atsisveikinant Džesika pasakė:„Jergutėliau, X. Ar laikai bute vilkolakį?Kaimynai ims skųstis.“

Vėl pažvelgiu į Marką ir pamanau, kadpraėjusią naktį jo švelnumas mane suglumino.

Markas toli gražu ne visada toksnesavanaudiškas ir atidus meilužis. Kartaistiesiog griebia mane ir šiurkščiai išdulkina.Taip padarė po apsilankymo San Severokoplyčioje. Mudu sėdome į Marko automobilįir nuvažiavome į rūmus. Pastatėme jį prieužpakalinių durų ir išlipome, gaubiami tamsos.Staiga jis mane čiupo, apgręžė, patiesė antautomobilio variklio gaubto, užplėšė suknelęir nutraukė kelnaites. Paskui dulkino išnugaros, gulinčią ant savo tviskančio sportiniomersedeso. Apsisuko per tris minutes – vosman spėjus suvokti, kas vyksta.

Buvau truputį priblokšta, išsigandusi ir labai

įkaitusi. Gal man tai neatrodė seksualu, betnesipriešinau. Paskui Markas užsisagstėkelnes ir švilpaudamas neapolietišką dainelęlyg niekur nieko nusivedė mane į rūmus. Lygbūtume greitosiomis išmaukę po taurę vyno.Jis leido iš stalčiaus miegamajame pasiimtinaujus apatinius. Pasinaudojau tuo tarpsniu irmasturbavausi nuostabioje vonioje, kolpasiekiau orgazmą, gaivindama atmintyjetrumpą, kraują kaitinantį krušimąsi antmersedeso. Kaipmat pasitenkinau.

Kiek orgazmų galiu patirti? Ar jų gali būtiper daug?

Markas moka būti ir šiurkštus, ir švelnus.Man tai patinka, nes niekad nežinai, ko tikėtis.

Bet visiškai nepatinka, kad niekonenutuokiu apie trečiąją misteriją. Kodėl jirengiama Kalabrijoje? Kodėl ten, tokiojeatkampioje vietoje?

Pabudusi iš susimąstymo vėl žiūriu prolangą. Pro jį matau Viduržemio jūrą. Net tokį

karštą saulėtą ankstyvą birželio rytą ji atrodoišblukusi ir liūdna. Nuo pažinties su Markupraėjo daugiau kaip du mėnesiai. Per tą laikąmano gyvenimas apvirto aukštyn kojom.

Pasižiūriu į Marką ir paprašau:– Papasakok man apie ‘Ndrangheta. To

reikia mano darbui. Per tokią ilgą kelionę norsšį tą sužinosiu.

Markas šypteli puse lūpų.– Cara mia, žinau tiek pat, kiek ir visi. Tai

pati žiauriausia nusikalstama organizacija,šiais laikais – turtingiausia ir itin galinga.Kontroliuoja tris procentus bendrojo Italijosvidaus produkto. Mūsų valstybė mažiau lėšųskiria gynybai.

– Oho!– Taip. ‘Ndrangheta valdo Kalabriją. –

Markas mosteli į dar vieną apleistą kaimelį irmūrinę užeigą, nežinia kodėl pastatytą vidurlauko. – Kai kas mano: jei Kalabrija būtųnepriklausoma, – tam tikra prasme ji tokia ir

yra, – Jungtinės Tautos ją paskelbtųbankrutavusia. Kaip Somalį.

– Kaip ‘Ndrangheta čia įsigalėjo? Kaipmafija užvaldė visą regioną?

– ‘Nrangheta klanai seni ir įslaptinti. Josnariai visiškai neįsileidžia pašaliečių ir yra itiništikimi vienas kitam. Visus jos narius siejakraujo ryšiai. Į šią organizacijąneprasiskverbia išdavikai. Kartais taip nutinkamafijai ar Camorra. Jas išduoda sučiupti iratgailaujantys banditai, tikėdamiesišvelnesnės bausmės.

– Tie namai... Tie miestai...– ‘Ndrangheta atidaro viešbučius ir

parduotuves pinigams plauti. Kainos būnatokios žemos, kad kaimynų verslasbankrutuoja. Todėl vietos ekonomikasugriauta, visą verslą valdo ji. Visi Kalabrijosgyventojai priklausomi nuo šios organizacijos:yra jai prasiskolinę ir turi vergiškai dirbti.Beveik kaip feodalizmo laikais. Už Europos

Sąjungos lėšas ‘Ndrangheta nariai statofabrikus, tiesia kelius, bet vos pradėję darbąir gavę pinigus, visa palieka nebaigta. Keliaipusiau nutiesti, gamyklos pusiau pastatytos,todėl viešpatauja anarchija ir apsileidimas. –Markas staigiai pasuka į kairę. Dabartolstame nuo jūros, važiuojame į Kalabrijosgilumą, į kalnus. – Kalabrijoje įvestas mokestisuž namus – bet jis taikomas tik baigtiemsstatyti. Todėl visi namai atrodo nebaigti,nedažyti, tiesiog bjaurūs – šitaip išvengiamamokesčio.

Noriu visa tai atsiminti. Markas pasakojalabai įtaigiai. Išsiimu rašiklį ir užrašinę – tikrairengiuosi šį tą užsirašyti.

Išvydęs, ką ketinu daryti, Markas imakvatotis.

– Aleksandra Bekmen, žaviuosi tavouolumu.

– Lordai Roskerikai, kai kuriems žmonėmstenka sunkiai dirbti. Ne visi gali sėdėti prie

kompiuterio, spaudyti klavišus ir per minutęužsidirbti šešiasdešimt tūkstančių dolerių.

– Mano darbas irgi reikalauja išmanymo, –paniuręs atsako Markas.

Paniūra ir gamta: dangų aptraukia debesys,kelias vis prastėja. Siauras, bet gudronuotasplentas virsta purvinu taku. Visureigis ropojaper gilias provėžas. Pravažiuojame didelespilkas, nedažytas betonines vilas, šalia jų stoviįspūdingi automobiliai, saulėkaitoje loja šunys.

– Pridursiu dar šį tą, gal pravers darbui, –Markas atsikosti, nusibraukia dulkėtas lūpasir nusispjauna pro atvirą automobilio langą. –Kasmet rugsėjį ‘Ndrangheta gaujų capos –klanų vadai – renkasi ne per toliausiai nuo čia,atokaus vienuolyno bažnyčioje, kalnuose. Švč.Polsio Mergelės šventykloje.

Skubu užsirašyti. Tai nelengva, visureigiuišokčiojant duobėtu keliu.

– Pasakok toliau.– Įdomu, kad šie susitikimai Polsyje

rengiami jau šimtus metų. Dar prieš keletądešimtmečių jie būdavo... – Markas nutyla irieško reikiamo žodžio. – ...Per juos būdavolinksminamasi ir ištvirkaujama. Nusikaltėliųšeimų galvos vadinamos vėzdais. Vėzdaipėsčiomis traukdavo į Polsio bažnyčią išartimiausių kaimelių, paskui juos sekdavominios. Procesija pasiekdavo tikslą tik per dvidienas, nes reikėdavo įveikti trisdešimtkilometrų. Banditus lydėdavo ir jaunosmerginos, ir senės. Jos verkdavo, raudodavo,kartais ant galvų užsidėdavo erškėčiųvainikus, per veidus varvėdavo kraujas;diduma jų eidavo basos. Moterys maukdavoaitrų vyną užsikąsdamos kepta ožkiena,paskui giedodavo senovinius himnus ir pernaktį, pritariant dūdmaišiams beitamburinams, šokdavo laukinę tarantelą.Kiaurą naktį gerdavo, rydavo ir sanguliaudavooleandrų ir raudonėlių pakrūmėse –apgirtusios ir pakvaišusios.

– Ar tai būdavo... Dionisijos? – klausiu.– Ko gero, – atsako Markas. – Dionisas yra

graikų dievas. Kalabrija senovėje priklausėGraikijai, buvo didžiausia jos kolonija. Čiagyveno Platonas ir Pitagoras. – Markas šyptelimąsliai ir šelmiškai, tarsi žinotų tai, konežinau aš. Ką gi, jis visada žino daugiau užmane.

– Ar šiam kartui pakaks? Turėsi medžiagosdarbui?

Karštligiškai užsirašinėju.– Taip, Markai, tavo pasakojimas

nuostabus. Stulbinantis.– Puiku, – sako jis. – Mudviem reikia

stabtelėti. Nelabai nutuokiu, kur esame...Kažkur čia turėtų būti šalutinis keliukas įPlatį.

Markas sulėtina greitį ir dairosi į kelioženklus. Aš irgi dairausi. Paskui gūžteliupečiais. Ko jis tikisi? Kelio ženklas taipišvarpytas kulkų, kad įskaityti pavadinimo

neįmanoma.Kulkų?Markas žiūri į kelio ženklą, paskui į

žemėlapį planšetiniame kompiuteryje. Tadaatsidūsta ir papurto galvą.

Suglumusi klausiu:– Negi nežinai kelio? Juk ne pirmą kartą

dalyvauji misterijose.Jis atsako, nepakeldamas akių:– Su Kalabrija mane siejo tik verslas.

Prisimeni, pasakojau, kad importuodavau į šįregioną prekes.

– Taigi...Markas kaipmat pagyvėja.– Juk sakiau, misterijos vyksta visoje

Italijoje, dažnai ir Anglijoje, Prancūzijoje beiIspanijoje. Kiekvieną vasarą jos keliosevalstybėse tuo pat metu. Žmonės ateina irišeina. Įvesdintuosius per antrąją misterijąvėliau gali sutikti per ketvirtąją, pavyzdžiui,Londone, bet nežinosi, kur jie buvo per

trečiąją. Tokios jau tos misterijos.Sėdžiu atvipusia žiauna. Tik dabar suvokiu,

kaip plačiai praktikuojamos misterijos. Kasvisa tai rengia?

Atsigręžiu į Marką.– Kodėl tokiai svarbiai trečiajai misterijai

pasirinkai šitą vietą? Siaubingąją Kalabriją?Kodėl?

– Iš smalsumo. Be to, turiu verslo reikalų.– Kokio verslo?– Nesvarbu, nieko rimto. – Markas vėl

dirsteli į planšetinį kompiuterį. – Manau, mūsųkelionės tikslas yra maždaug už dvidešimtieskilometrų nuo šio kaimo. Reikia paklaustičionykščių. Aspromontėje nėmaž nesinorėtųpasiklysti.

Keletą minučių kratomės duobėtu keliu,paskui vingiais ropščiamės į statų kalną. Joviršūnėje įsikūręs kaimelis. Kaip Kalabrijai jislabai tvarkingas. Aplink akmeninę bažnyčiąsusigrūdę seni namukai. Gatvės išgrįstos

akmenimis, ant suoliukų, nepasiekiamųtviskinančios saulės, sėdi seni vyrai.

Tokia ir turėtų būti Italija.Bet, mums išlipus iš automobilio, mane

apima keistas jausmas. Vaikai gatvėješūkaudami žaidžia futbolą, persisvėrusios probugenvilijomis apsodintas palanges kalbasijaunos mamos, vaisių pardavėjas draugiškaišnekučiuojasi su sena moteriške.

Betgi jie kalba ne itališkai, o graikiškai!Išvydęs mano nuostabą Markas šypteli.– Taip, tai senoji graikų kalba, išlikusi nuo

kolonistų laikų. Šiose atokiose vietovėse jineišnyko.

Stoviu tviskinančioje saulės atokaitoje.Amerikietė, absoliučiai priblokšta Europossenovės istorijos. Girdžiu Platono ir Pitagorokalbą, ja šneka graikų filosofų palikuonys.

Markas gestikuliuoja ir šnekučiuojasi sučionykščiais vyrais. Jie kalbasi itališkai.Vadinasi, kaimelio gyventojai moka abi kalbas.

Tai visai suprantama.Nusprendžiu jam netrukdyti, paėjėju

tolėliau, atsisėdu ant suoliuko ir nusižiovauju.Kelionė buvo sunki. Esu pavargusi, geliarankas ir kojas. Rodos, ši diena niekadnesibaigs. Senukas greta manęs nusišypso iružkalbina graikiškai.

Linkteliu ir nuoširdžiai išsišiepiu. Šypsausitam Sokrato sūnui, nors jo žodžių nesuprantu.

Ak, Italija! Ak, Europa!– Viską išsiaiškinau, – baigęs kalbėtis

Markas grįžta prie visureigio, įlipa vidun irliepia man įlipti. Atrodo pagyvėjęs. – Buvauteisus, – priduria įjungdamas variklį. – Belikodvidešimt kilometrų. Turime važiuoti šalutiniukeliuku į Platį. – Jis mosteli į pragaištingųkalnų supamą tamsų slėnį.

Žinoma, turime važiuoti kaip tik ten,didžiausią nerimą keliančia kryptimi. Atsilošiusėdynėje ir stengiuosi užgniaužti baimę.

Tai ne itin lengva. Gal čia išties „tik

dvidešimt kilometrų“, bet paskutiniamkelionės tarpsniui įveikti prireikia dviejųvalandų. Riedame per nuoslankas,kabarojamės per išgraužas, kylame įsiaubingai stačias kalvas. Galiausiai, po darvieno svaigaus posūkio, pro pušų kamienusišvystu miestą.

Mums įvažiavus į jį, mane apima tikrassiaubas. Visi namai – ir senoviniai, iršiuolaikiniai – atrodo visiškai apleisti. Stūksotarsi baisūs tušti kevalai, juoduoja langųangos, durys vos laikosi ant vyrių arba yratiesiog išspirtos.

– Dieve mano, – sakau. – Vaiduokliųmiestas.

Markas linkteli.– Tai Roguda. Apleistas nuo šešto praėjusio

amžiaus dešimtmečio dėl daugybės žemėsdrebėjimų ir gausybės raganų.

– Ką?– Misterija vyks Burbonų pilyje, ten, ant

kalvos.Ranka prisidengiu akis nuo saulės: išvystu

milžinišką rūstų statinį, panėšintį į vienuolyną.Pilis yra maždaug už puskilometrio, stūksoiškilusi virš miesto.

Pažvelgiu į Marką. Staiga šį tą suvokiu.– Tai ten aš būsiu nuplakta, tiesa? Ten būsiu

čaižoma botagu?Nieko neatsakęs jis pasuka didingosios

pilies link.

Dvidešimt antras skyrius

Rogudos pilis tikrai nespindi grožiu, betkadaise kėlė pagarbą: milžiniška, niūri karotvirtovė. Jos architektūroje susipynę asketiškiano meto italų ir ispanų stiliai. Ji kelia šiurpąkaip ir Kazertos rūmai.

Kaip ir per antrąją misteriją, prie vartųmatyti daugybė jaunų vyrų tamsiaiskostiumais, rūsčiais veidais, su ausinėmis, kadgalėtų susikalbėti. Nors diena debesuota, jieužsidėję saulės akinius. Apsaugininkai vilkidukslius švarkus – dabar jau neabejoju, kad pojais paslėpti ginklai.

Markas parodo savo kredencialus –tapatybės kortelę ir dramblio kaulo spalvosplokštelę su Dionisu, laikančiu tirsą.Tikriausiai tokią gauni po paskutinėsmisterijos. Šiek tiek nerimaudama kantriailaukiu, kol apsaugininkai atliks savo darbą ir

palydės mus pro didžiules duris – pro jasveikiausiai pravažiuotų ir karieta. Paskuiužlipę plačiais iki baltumo nušveistais laiptaisrandame du erdvius, beveik tuščiusmiegamuosius. Kai kurie apgriuvusios pilieskambariai sutvarkyti – tikriausiai misterijoms.

Kas tai padarė? Kas už visa tai mokėjo?Negi vien Markas? Ar misterijoje dalyvaus irdaugiau milijardierių? Kokius verslo reikalusjis ketina čia tvarkyti?

Man knieti to paklausti Marką ir išgirstiatsakymą, bet galvoje kirba dar daugybėklausimų, o atsakymai į juos man nėmažnerūpi. Nustebusi dairausi. Paskui Markassako, kad prieš apeigų pradžią turiu laikopailsėti. Puiku, nes esu visiškai išsekusi.Nusispiriu batus, krintu ant lovos ir kietaiįmingu.

Miegu neramiai. Sapnuoju mudu su Markuskęstančiame kruiziniame laive, dūžta indai,keleiviai apimti panikos. Paskui aš skęstu su

vestuvine suknele, mėginu atidaryti liuką, ovanduo vis kyla. Vanduo kažkodėl susimaišęssu raudona nafta, Markas ranka užspaudžiaman burną, kad negalėčiau kalbėti, irnusitempia gilyn į vandenį...

Staiga pabundu. Guliu ant lovos basa, sudžinsais. Išsigandusi ir viena. Burnasiaubingai perdžiūvusi, tad lekiu į vonią. Ji irginiūri, bet švari ir neseniai perdažyta. Atsukučiaupą, prisipilu pilną stiklinę Aspromontėskalnų vandens. Gerdama stengiuosi nuplautisapno likučius.

Užmigau vėlyvą popietę, o dabar visaisutemę.

Pro atvirą vonios langą plūsta šiltas naktiesoras, aplink galvą zyzia moskitai. Matauapgriuvusias pilies sienas, atšiaurius miškaisapaugusius tamsius kalnus. Keliu prie piliesartėja automobiliai su įjungtais žibintais, nuojų krinta keisti šviesos ruožai. Renkasimisterijos dalyviai?

Kitoje pusėje, pilies papėdėje, plyti apleistasmiestas vaiduoklis – Roguda. Tamsoje matytitik neaiškios namų apybrėžos.

Žiūriu į namų, parduotuvių ir kaviniųgriuvėsius. Kas čia kitados gyveno? Kokiežmonės galėjo užaugti tokiame mieste?Kadaise šios vietos, glūdinčios nuostabiamenedideliame slėnyje, veikiausiai būta gražios,svajingos. Miestelis tikriausiai turėjo rūstųkunigą ir niurzgą laiškininką, tarškantįdviračiu per grindinio akmenis. Traukdamoskalabriškas dainas, merginos skalbdavodrabužius skaidriame kalnų vandenyje, paskuidžiovindavo juos saulėje.

Dabar čia tuščia, vien griuvėsiai irvaiduokliai. Miestelį sunaikino žemėsdrebėjimai, raganos ir ‘Ndrangheta.

Girdžiu triukšmą.– Markai, tai tu?Atsakymo neišgirstu. Gal dėl to, kad nuo

laiptų sklinda triukšmas, girgžda grindų

lentos. Be abejonės, atvyksta kiti svečiai, kitimisterijos dalyviai, Dioniso, Mitros irDemetros garbintojai. Tikriausiai per trečiąjąmisteriją, be manęs, bus įšventintos dar keliosmoterys.

Vėl pažvelgiu pro langą. Iš dangaus žvelgiaišmintingas švytintis mėnulis, tarsi įpratęs prietokių reginių.

Sklinda balsai.Dabar jau aiškiai girdėti balsai už kambario

durų. Jie prislopinti, lyg žmonės pakuždomis,kaip sąmokslininkai, dalytųsi slaptomisžiniomis. Apima nerimas, nutipenu prie durų irklausausi. Jos kiek pravertos – pro plyšįišvystu Marką ir Džuzepę, besikalbančius sukažkokiais vyrais.

Kas jie tokie? Ir kodėl čia atvažiavoDžuzepė? Nusprendžiu, kad Markasnerizikavo vykti į ‘Ndrangheta valdas, kursiautėja mafija, vienas, be geriausioapsaugininko. Bet kodėl kalbamasi taip tyliai

ir slapta? Markas raukosi ir linkčioja.Būtų įdomu pamatyti jo pašnekovų veidus.

Iš balsų spėju, kad jie vyresni, kalba spigiu,sunkiai suprantamu itališku dialektu.Galiausiai išgirstu žodį ‘Ndrangheta.

Jis ištariamas du kartus.Sugirgžda grindų lentos, paskui pokalbis

nutrūksta. Šmėkšteli trečias veidas – seno, galaštuoniasdešimtmečio vyro. Atpažįstu jį.Neprisimenu, kur esu mačiusi, bet atpažįstu.Šis vyras kažkuo pagarsėjęs. Bet kuo?

Markas eina prie durų. Skubiai atsitraukiuir apsimetu rami, bet jis aptinka mane vidurykambario stypsant kaip kokią kvaišą.

– X.!– Kas nutiko?Markas pašnairuoja.– Ar gerai jautiesi?– Žinoma, aš... Aš ką tik atsikėliau.

Viešpatėliau, kam leidai taip ilgai miegoti?Atsiprašau, atsiprašau. Šitiek įspūdžių mane

išvargino.Žodžių srautas, rodos, nuramina Marką. Jo

veidas sušvelnėja.– Gerai, o dabar paskubėk. Netrukus

prasidės rengimasis misterijai.Tik dabar pamatau, kad Markas vilki

smokingą ir baltus marškinius. Nusiprausęspo dušu, tvarkingai susišukavęs.

– Ką man apsivilkti?– Nieko.– Kaip tai?– Carissima, palįsk po dušu, ir tiek. Tau

pasiruošti padės merginos.Markas apsigręžia ir išeina. Užgniaužiu

baimę ir lendu po dušu. Vandens srovė maloniir karšta. Vos spėju nusišluostyti, ateinatarnaitės, vilkinčios paprastomis baltomistunikomis. Kur misterijų rengėjai randa tokiųmerginų? Kaip jas nusamdo?

X., leisk viskam tekėti savo vaga.Mano nerimas neatskiriamas nuo didžiulio

jaudulio. Prisimenu, kaip iš pradžių mėgavausiantrosios misterijos juslingumu, vidine laisve,savotiška galia.

Taigi pirmyn, aš pasirengusi.Pasirengusi bet kam.Merginos šypsosi, bet nemoka angliškai,

kalba Kalabrijos dialektu, todėl suprantu vosvieną kitą žodį. Bet tai nesvarbu: aiškiaisuvokiu, ką jos ketina daryti.

Viena merginų mosteli, kad atsisėsčiau antlovos. Šiek tiek drovėdamasi paklūstu. Nuogasmano kūnas apvyniotas vonios rankšluosčiu.Merginoms mano drovumas nė motais.Rankšluostis nuvyniojamas, lieku nuoga.Trečioji mergina atsiklaupia ir praskečia mankojas. Ji įdėmiai apžiūri tatuiruotę, paskuiatsigręžia į kitas ir linkteli.

Tarnaitė mostu prašo manęs atsistoti. Taipir padarau. Prisiartina kita, nešina baltoporceliano indeliu. Jai nuėmus dangtelį,pamatau blizgantį aukso spalvos skystį. Tada

topteli, kas bus – jos mane išdažys. Dvitarnaitės ima teptukus, trečioji laiko indelį.Mano nuoga oda bus ištapyta.

Jos triūsia beveik valandą, bet laikas greitaiprabėga. Merginos atsiklaupia ir tepa maneauksine, avietine ir lazurito spalvomis.Potėpiai abstraktūs, bet labai jaudinantys,teptukai sukasi aplink krūtis, išpuošia pilvą,švelniai vingiuoja prie nuogų šlaunų, ikiVeneros kauburėlio. Nenudažytos lieka tikpėdos, veidas ir užpakalis. Kodėl?

Tapymo procesas gana geidulingas. Švelniaidarbuodamosi teptukais, merginostarpusavyje kuždasi. Pažvelgusi į nuostabiaiištapytą savo kūną, pasijuntu graži,paauksuota ir didinga. Tviskėte tviska ryškiosspalvos. Mano oda geltona kaip narcizas,ryškėja raudoni ir tamsiai violetiniai raštai.

Aš esu meno kūrinys.Baigtas kurti meno kūrinys. Stoviu ištapyta.

Kuždėdamosi merginos laukia, kol išdžius

dažai. Paskui mažiausioji jų prieina arčiau. Jilaiko antkaklį, tokį kaip šuns, tik aksominį.

Antkaklis užsegamas man ant kaklo. Kitamergina prisega prie jo ilgą sidabrinęgrandinę – kaip pavadėlį.

Stoviu nuoga. Su antkakliu ir grandine.Ištapytu kūnu.

Tada į kambarį įeina Markas. Jis mangrakščiai nusilenkia. Tada ima laisvąjįgrandinės galą ir pamoja, kad eičiau priedurų.

Rodos, mano lordas Roskerikas ketinavestis mane iš kambario nuogą, su antkakliu irgrandine. Aviu tik batelius labai smailiaiskulnais. Šiuos odinius elegantiškusaukštakulnius atnešė tarnaitės. Jie gundomaidailūs. Audamasi žvilgteliu į gamintoją.Blanikas, tai jis kuria avalynę misterijoms.Ispanijos prisilietimas. Vis dėlto puikūs bataineišsklaido niūrios nuotaikos.

Markas dar kartą mosteli. Kuo giliausiai

įkvepiu.– Si, celenza.Sutikdama linkteliu. Markas pakelia

grandinę ir vedasi mane iš kambario, laiptaisžemyn, paskui ilgu koridoriumi. Pro praviraskambarių duris matau žmones blausioježvakių šviesoje. Ką jie veikia? Bučiuojasi?Dulkinasi? Nenutuokiu. Matau tik neryškiuspavidalus. Girdžiu prislopintą juoką.Suskamba jau Kapryje girdėta muzika,skaidrus choralas pamažu tirštėja, įsigaudžiakaip varpas, skamba garsiau, vis garsiau. Jiskelia nerimą, bet yra nuostabus.

Pagaliau atpažįstu šį kūrinį: Arvo Piartokantata, skirta Bendžaminui Britenui. Vienamergina Dartmute labai mėgo šio estųkompozitoriaus muziką, liūdną ir labaijausmingą. Muzika užlieja kambarius,bažnytiniame kūrinyje girdėti pagoniškimotyvai.

Esu vedama už grandinės kaip šuo, kaip

vergė, Markas yra mano šeimininkas.Kažkodėl nesipriešinu. Esu puikus šuo,karališkasis pėdsekys, Rodezijos ridžbekas, –su šiais šunimis Asirijos karalius medžiodavoliūtus, – arba kilmingas mylimas kurtas.

Markas atsiveda į didelį kambarį, panėšintįį koplyčią. Įžiūriu navos, apsidės ir altoriausapybrėžas. Muzika trenkia vis garsiau. Čiasusirinkę koks trisdešimt ar keturiasdešimtžmonių, visi vilki juodai. Veidus dengia kaukės.

Visi kaukėti, išskyrus Marką ir mane –nuogą moterį ištapytu kūnu, besijaučiančiąkaip karališkasis pėdsekys, gyvulys nuostabiukailiu.

Dairausi po žvakių nušviestą patalpą.Tamsą pagyvina purpuriniai šešėliai. Čia šilta,maloniai kvepia ir jauku. Dvelkia smilkalais.Nuo žvakių šviesos ant mano ištapytos odoskrinta atspindžiai. Aš tvisku. Tiesiogkibirkščiuoju. Žibu šioje šviesoje. Nuostipraus smilkalų kvapo drumsčiasi mintys.

– Aleksandra, – sako Markas.Jam truktelėjus grandinę, žengiu pirmyn, kol

atsiduriu pačiame patalpos viduryje.– Celenza!Prieina du kaukėti vyrai ir nusega man

antkaklį. Paskui suima už riešų ir surišašvelnia virve. Stipriai užveržia mazgą, aškrūpteliu. Skausmas pakenčiamas. Netikėtairamiai, be jokios baimės žiūriu, kaip vyraipakelia surištus mano riešus ir pririša priekybančios nuo lubų juodos geležinės grandinėsžiedo.

Esu prirakinta – rankos iškeltos aukštai viršgalvos. Ir nesipriešinu. Kas man nutiko?Kruopštūs pasiruošimai veikia kaipnarkotikas, iškreipia mąstymą; atsiduriu tarsikitame matmenyje. Apsvaigusi, geidulinga irlyg nesava.

Markas stovi tiesiai priešais mane. Stebi,kaip esu prirakinama. Mudu žiūrime vienas įkitą. Skvarbiai žvelgiame vienas kitam į akis.

– Išgerk, – pasiūlo tarnaitė ir prikiša prielūpų puodelį, kaip kadaise Jėzui.

Metalinis puodelis pripiltas tiršto gėrimo.Iškeltos ir prirakintos rankos ima tirpti,svaigsta galva, bet vis tiek geriu. Dingteli, kadtai ne vynas. O gal ir vynas, tik labai stiprus irsaldus, į jį kažko primaišyta.

– Aleksandra įvesdinama į trečiąją misteriją,– sako Markas.

Kažkas dedasi. Užsimerkiu. Juntu, kasmanęs laukia. Būsiu nuplakta.

Įsitempusi lūkuriuoju. Muzika banguoja: taistiprėja, tai prityla. Laukiu, kas bus...

Pliaukšt.Kažkas šnioja rykšte man per užpakalį.

Baisiai suskausta, bet kančią pagardinamalonumas. Dėbsau į Marką, o jis į mane. Jisžiūri, kaip esu plakama. Mudu tampame„Paslapčių vilos“ freskos veikėjais.

– Išgerk, – paliepia priėjusi tarnaitė.Nulenkusi galvą gurkšteliu. Vynas varva per

smakrą. Jaučiuosi kaip sugautas laukinisžvėris. Suprantu, kodėl esu surišta irsurakinta. Paširdžius sugniaužia baimė.

Pliaukšt.Nenutuokiu, ar ilgai trunka įšventinimas.

Nuo vyno, nuo to keistojo gėralo darausimieguista. Tenoriu žiūrėti į Marką ir matyti joakis. Trokštu, kad jis regėtų mano kančią. Jistaip ir daro. Žiūri nesišypsodamas. Labaiįdėmiai. Neatitraukiame vienas nuo kito akių.

Po kiekvieno smagaus kirčio tarnaitėsduoda man atsigerti nuostabiojo vyno – aš jįgodžiai siurbiu. Man linksma: tegususirinkusieji vėpso į mane. Tegu gėrisi, kaipmušama ir pliekiama graži mergina – nuogasišpaišytas kūnas tamsioje šventovėje. Manesupantys kaukėti žiūrovai susižavėję, žvelgiapagarbiai.

Suskamba kitas choralas, jis puikiai čiadera. Pliekimas rykšte labai erotiškas: rykštėperlieja užpakalį, nusmelkia skausmas, o

gomurį sudrėkina vynas. Nuostabi ir švelnižvakių šviesa atsispindi ant kibirkščiuojančiosmano odos. Man nei šalta, nei per karšta. Esunepakartojama, tokia nepakartojama darniekad nesijaučiau. Markai, pažiūrėk į mane.

Jis pažiūri.Tada sakau:– Peršniok dar kartą.Sakau tai niekam ir kiekvienam, gal

Dionisui, gal Markui.– Celenza, šniok dar sykį.Markas linkteli žmogui, stovinčiam man už

nugaros.Nežinau, kas tasai žmogus, bet jis paklūsta.Rykštės kirtis toks stiprus, kad net sudrebu.

Virpu nuo kančios ir palaimos. Kybauiškeltomis rankomis, siūbuoju nuo kiekvienokirčio, batų kulniukais vos siekdama grindis.Po dar vieno puikaus kirčio pašiurpstu,suaimanuoju. Jaučiu netrukus patirsiantipalaimą – ne orgazmą, o kitokį pasitenkinimą.

Vidinis šiurpulys išlaisvina nuo fizinioskausmo. Kas čia dedasi?

Markas stebi. Tariu:– Dar kartą.Pliaukšt. Beveik pasitenkinu. Nusprendžiu,

kad gal jau užteks. Nuduriu akis ir pamatautarnaitę, klūpančią su veidrodžiu. Ji laiko jįtaip, kad puikiai save matyčiau – nuogą,surakintą, plakamą. Taip, atrodau puikiai.Tikrai puikiai. Bet kas man darosi? Kaipplakimas gali būti nuostabus? Ar šitai dominoir Karavadžą? Dar sykį perlieta rykšte, tyliaisuvaitoju. Dirsteliu į Marką, jis linkteli.

– Pakaks.Plakimas baigtas.Priėjusios tarnaitės atriša man rankas.

Trinuosi ištinusius, skaudančius riešus. Paskuiman užsegamas antkaklis, Markas užgrandinės nusiveda mane į prabangųrytietiško stiliaus kambarį.

Antkaklis nusegamas. Pabučiavęs man

ranką, Markas tyliai sako:– X., šiek tiek atsikvėpk.Jis dingsta. Apsidairau. Kambarys man

primena haremą: rankšluosčiai, šilkinėspagalvės, variniai dubenys su vandeniu iržvakių apšviesti veidrodžiai. Pirmiausiaatsigeriu vandens ir paslaugių tarnaičiųsiūlomo vyno. Jos apvelka mane šilkiniuchalatu. Atsigulu ir pusiausnūda gurkšnojuvyną, galva tuščia kaip puodynė. Paskuitarpduryje išvystu Marką, kviečiantį artyn.

Seku jam įkandin. Šilkinis chalatasnesurištas, atsilapojęs, matyti mano krūtys irtamsus plaukų trikampėlis ant depiliuotosgaktos, bet man tai nerūpi. Trykšte trykštugeidulingumu. Geidžiu Marko. Trokštu jo.Noriu su juo pasimylėti.

Bet jis turi kitų sumanymų. Atlydi mane įkoplyčios vidurį. Čia prisirinkę dar daugiaukaukėtų žmonių, dega dar daugiau žvakių,garsiau skamba muzika. Šįsyk ji gyvesnė ir

greitesnė. Tada išvystu kitą ištapytą irprirakintą nuogą moterį, kokia ką tik buvau ašpati. Moteris nusigręžusi nuo manęs, švytinčiuužpakaliu. Ji pasirengusi. Markas paduodaman rykštę ir tyliai paliepia:

– Šniok jai.Nuščiūvu. Tai visai kas kita. Aš turiu plakti?Koplyčioje tvyro laukimas. Dar kartą

žvilgteliu į moterį ir atpažįstu kūną, tuosprisirpusius sėdmenis. Baltą, neišdažytąsubinę.

Tai Fransuaza. Ji atsigręžia ir žiūri į mane,rankos iškeltos ir prirakintos prie geležiniožiedo. Šypsodamasi ji švelniai pažvelgia man įakis ir liūdnokai ištaria:

– X., viskas gerai. Tave pliekiau aš.Fransuaza vėl nusigręžia, tada nuleidžia

gražią galvą ir laukia.Pažvelgiu į Marką. Jis linkteli. Taigi pakeliu

ranką ir šnioju.

Dvidešimt trečias skyrius

– Oi!– Atsiprašau, Aleks.– Markai, juk esi aristokratas, tavo ranka

turėtų būti lengva.Tysau Markui ant kelių – kaip tada, kai

pliekė mane per užpakalį savo rūmuose. Manosuknelė pakelta, esu atkišusi jam nuogąsėdynę. Tik ne tam, kad pliaukštelėtų. Jis tepamano švelnią, nuo rykštės kirčių liepsnojančiąodą gydomuoju tepalu. Tepalas gana šaltas.

Markas tepa ir švelniai įtrina tepalą tosevietose, kur rykštės įsirėžta man į odą.Kraujas netrykšta, bet užpakalis paraudęs irgerokai skausmingas.

– Tavo subinytė nuostabi, – mąsliai sakoMarkas, tarsi gėrėdamasis įsigytu protėvioportretu, nutapytu paties Rubenso. – Venerossėdynė, kerintis vaizdas... – Jis švelniai

masažuoja odą; nuo tepalo skausmas atlėgsta.Spoksau į išblizgintas medines grindis.

Įkaušusi ir apsvaigusi, sutrikusi, susigėdusi.Be to, lytiškai susijaudinusi. Ir alkana.

Per petį dirsteliu į septynioliktąjį lordąRoskeriką – jis darbuojasi rimtai irsusikaupęs.

– Celenza, ar jau baigta?– Taip, – atsako Markas. – Baigta. – Jis

švelniai, meiliai dukart pliaukšteli man peružpakalį, tarsi tapšnotų puikų sportinįautomobilį.

Markas užsuka tūbelės kamštuką, ašatsistoju ir einu prie veidrodžio, kraipydamagalvą mėginu apžiūrėti savo sėdynę švelniojelempos šviesoje.

Rožiniai rumbai greitai išnyks, betpikantiški prisiminimai išdils tikrai negreit:kaip mėgavausi pliekdama baltą, išriestąFransuazos užpakaliuką; kaip gėriau skanųsvaiginantį vyną. O labiausiai jaudino Marko

žvilgsnis, jo akyse tarsi veidrodyje atsispindėjomano plakimas. Jis stebėjo mane nuogą,surakintą, plakamą rykšte. Šiąnakt tikraipajutau kai ką ypatinga, ne vien lytinįpasitenkinimą. Tiesa, jis irgi svarbus. Seksasman labai rūpi. Mano libido tiesiog tarpsta.Vos susilaikau – trokštu užšokti ant Marko irpasidulkinti. Žinoma, dėl to, ką patyriau, juntuir gėdą. Bet ši neatsiejama nuo malonumo, taineatskiriama jo dalis.

Kaip visa tai vyksta? Ar viso to raktą įkūnijanuodėmė – raktą į misterijų paslaptis?

Nuleidžiu suknelės sijoną ir atsigręžiu įMarką. Jis sėdi kėdėje atsipalaidavęs, bet irginenuleidžia nuo manęs akių. Vis dar vilkiprašmatnų smokingą, bet kaklaraištisatleistas, kelios baltų marškinių sagutėsprasegtos – matyti įdegusi, gundanti,raumeninga krūtinė. Jis man panėši į gražųjauną lošėją, prakišusį visus pinigus Misisipėsgarlaivyje ir nutarusį paskutinius palikimo

trupinius išleisti šampanui. Marko šypsenadvelkia nihilizmu, tamsūs banguoti plaukaisusitaršę, laikysena nerūpestinga. Ištiesęskoją, alkūne atsirėmęs į kėdės ranktūrį,palinkęs į šoną jis vertinamai žvelgia į mane.

– Kiek dabar valandų?Markas dirsteli į elegantišką sidabrinį

laikrodį.– Trečia ryto.– Negali būti!Esu visiškai praradusi laiko pojūtį. Vynas,

plakimas, muzika. Misterija baigėsilinksmybėmis, susirinkusieji išgėrė nemažaprieskoniais ir cukrumi pagardinto vyno.Muzika vis garsėjo, darėsi šiuolaikiškesnė;visu smarkumu trenkė būgnai.

Užsimečiau suknelę ant nuogo kūno, irmudu su Marku leidomės šokti. Šokis atrodėlaukinis, bet kartu labai romantiškas.Didžiuliai langai buvo atdari iki pat grindų,mudu nuskriejome į vynuogienojais apaugusią

terasą. Sukomės aukštai virš apleisto miesto,po vaiduoklišku mėnuliu, tamsiam, tuščiamslėniui boluojant vasaros migloje. Šokometvirtai apsikabinę, muzika vis garsėjo, kol tapoišties tranki. Galiausiai grįžome į kambarį –trečią valandą ryto. Po dušu nusiploviau dažusir apsivilkau suknelę. Jokių apatinių.

– Aš išalkau, – sakau.Markas atsisėda tiesiau, grįžteli į duris ir

šūkteli:– Džuzepe!Durys tuoj pat atsiveria.– Signor?– Dabar surengsime iškylą.– Si, signor.Ką Markas sumanė?Susidomėjusi stebiu, kaip Džuzepė ir dvi

tarnaitės – turbūt per misterijas nei jos, neikas kitas išvis nemiega, – įneša tris didelespintines su valgiu ir škotišką pledą. Prisimenujį iš Kaprio. Merginos išdėlioja lėkštes, stalo

įrankius, pastato butelius vyno, paskui imakrauti užkandžius: itališką duoną, riebųsaliamį ir ką tik išvyniotus sūrius – gabaluspuikiausio taledžo, minkštos ir burnojetirpstančios gorgoncolos; didelius prinokusiusneapolietiškus pomidorus, žalius kaparėlius,sultingas raudonas vyšnias ir kvapnias rausvasrūkytas dešreles. Mėgstu jas labiausiai iš visųmėsiškų produktų, tai nuostabus Viduržemiojūros regiono užkandis.

Džuzepė su tarnaitėmis išeina. Mūsų laukiadaugybė užkandžių ir vyno, lyg iš XVIIamžiaus gausybės rago. Tarsi pasakų šalyje.Piemenėlių rojuje.

– Tu viską apgalvoji, – nekantriai atsiklaupiuir puolu prie valgio.

– Tai mano pareiga, – Markas skvarbiaižiūri į mane. – Viską apgalvoti.

Jis nenuleidžia nuo manęs akių, aš čiumpupeilį, atsipjaunu gerą gabalą saliamio irsusikemšu į burną. Elgiuosi ne itin moteriškai,

bet nekvaršinu sau galvos. Esu begėdė, tikrųtikriausia bloga mergaitė; sykiu išalkusibakchantė, išbadėjusi menadė. Nuslydęs nuokėdės Markas atsiplėšia vyro kumščio didumogabalą duonos, užsitepa gorgoncolos.

Mudu valgome, geriame vyną, šypsomės,paskui imame kvatotis. Maukiame nemažai.Sumaitinu Markui gabalą saliamio. Jis man –dvi vyšnias su koteliais; žiūri, kaip suleidžiudantis į mėsingą uogų minkštimą. Koteliailieka Marko rankoje. Sukikenu. Jis pabučiuojaman baltą riešą, vidinę jo pusę. Paskuidalijamės dešrelę. Pakišu ranką Markui pomarškiniais, kad išgirsčiau plakant širdį. Jissuvalgo gabalėlį citrinų pyrago, paskuipabučiuoja mane saldžiomis, citrinakvepiančiomis lūpomis.

Tikra nakties puota. Taip vaikystėjeįsivaizduodavau iškylą į gamtą. Tik šislėbavimas kur kas prašmatnesnis irpaslaptingesnis. Virš Aspromontės šypsosi

mėnulis. Markas nuvelka man suknelę iružpila ant krūtinės šiek tiek Taitinger Comtesšampano. Jis čiulpia mano sukietėjusiusspenelius, šalti burbuliukai maloniai šiurpina.Mudu gaubia prieblanda, aš giliai kvėpuoju.Markas vėl mane bučiuoja, čiulpia ir laižošampaną. Balta mano oda aptaškyta vyšniųsultimis. Plaukai ir visa kita sulimpa nuošampano. Mudu įsuka aistros verpetas. Staloįrankiai išmėtyti. Vyšnios sutraiškytos. Pledassujauktas. Tegu lėkštes išplaus mėnulis.

Rytą pabudusi nusižiovauju, šypsodamasipažiūriu į lubas ir pasigręžiu apkabinti Marko,bet jo nėra. Išvykęs? Pagalvė atvėsusi, taigi joatsikelta jau senokai. Ant lovos randubrangiame popieriuje plunksnakočiu parašytąraštelį.

Išvažiavau į Platį su kai kuo susitikti.Papusryčiauk apačioje. Grįšiu trečią.

Mūsų laukia Venecija! R.

Jis išvažiavo į Platį su kai kuo susitikti?Pasilenkusi dirsteliu į laikrodį. Dievulėliau,

jau vidurdienis. Šoku iš lovos, lekiu į vonią irpalendu po karštu dušu – pernelyg karštu,ypač jautriai mano subinei. Paskuinusišluostau, einu prie gremėzdiškos Burbonųstiliaus spintos ir atidarau dureles. Džuzepėar kas kitas tvarkingai sukabinęs manodrabužius – kaip greitai priprantama priearistokratiško gyvenimo būdo!

Išsirenku kuklią šviesiai mėlyną Pradavasarinę suknelę ir baltus įsispiriamus tenisobatelius. Trokštu paprastumo. Tik nuo kadatūkstantį dolerių kainuojanti Prada suknelėman atrodo paprasta?

Apima jauduliukas. Platis? Susitikimas? Sukuo Markas išvažiavo susitikti?

Lekiu prie durų. Džuzepės nematyti, bet išapačios sklinda balsai. Žmonės valgo ir plepa,

lyg pusryčiaudami dideliame viešbutyje? Nosįpakutena ir šviežiai užplikytos kavos kvapas.Nubėgu laiptais ir pasuku į dešinę – atsiduriuužpakaliniame kieme. Apžiūriu sustatytusautomobilius – esama ir prabangių, irpaprastų. Marko landroveris irgi čia.Vadinasi, jis išvažiavo kitu automobiliu,tikriausiai su Džuzepe.

Grįžusi į pilį pasuku kairėn, paskui dešinėn,vedama šviežių bandelių kvapo ir žmoniųbalsų. Galiausiai atsiduriu didelėje plačiojeterasoje – joje sustatyti stalai su saulėsskėčiais. Žmonės valgo labai vėlyvuspusryčius. Baltai apsivilkusios merginos pilstokavą, sultis, nešioja svečiams raguolius irdžemą.

Nuo šios atviros terasos matyti visas slėnis,miškai ir dykviete virtęs Rogudos miestas. Čianaktį šokome mudu su Marku. Dieną viskasatrodo visai kitaip. Mane baugina čia sėdintysturčiai: jų šypsenos, savimi patenkinti veidai.

Matau vyrus ir moteris, jaunus, vidutinioamžiaus ir elegantiškai pasenusius. Miglotaijuos prisimenu. Iš kur? Iš anos nakties ar dariš kur nors? Iš įžymybių svetainių internete,laikraščių, bulvarinių žurnalų?

Staiga pasijuntu nejaukiai. Nėra Marko,tarp Europos turčių besijaučiančio kaip žuvisvandenyje. Greta jo tie žmonės manęsnebaugina. Šįryt Markas galantiškainepalydės manęs prie staliuko, neuždės tvirtosrankos ant strėnų, nerodys ir nemokys. Jis taidaro nepastebimai, man nė nesuvokiant.

Apsižvalgau.– Aleksandra!Stveriuosi šio balso kaip gelbėjimosi

liemenės. Krypteliu galvą ir pamatau prieatokiausio staliuko sėdint Fransuazą. Ji manmoja.

Linkteliu baltai vilkinčiai merginai.– Cappucino, per favore. – Ir nužingsniuoju

prie staliuko.

Sėdėdama ant baltos metalinės kėdėsFransuaza baigia valgyti raguolį. Ji šelmiškaiman šypteli ir pasisveikina:

– Labas rytas.– Bon jour.Moteris nusišypso plačiau.– Dedu galvą, kad gerai žaidi tenisą. Puikiai

smūgiuoji dešine.– Esu pagarsėjusi stipriais kirčiais.Fransuaza santūriai nusijuokia.– Ar tau tai patiko?– Tai buvo... lyg ir atgaiva, – sakau. – Taip,

ko gero, patiko. – Žvelgiu į Fransuazą atvirai,tiesiai į akis, begėdiškai. Iš pintinėlės pasiimuraguolį ir aptepu abrikosų džemu. Saldustamsiai geltonas džemas puikiai dera sukarstelėjusia kava, besipuikuojančia pienoputele. Labai gardu.

Fransuazos akys blizga. Ji mūvi džinsus irvilki baltus marškinėlius. Apsivilkusi daugkukliau už mane. Prisimenu jos kūną: ištapytą,

nuogą, surakintomis rankomis, patiektą manomalonei. Prisimenu, kaip keliu ranką ir šniojujai per nuostabų baltą užpakalį. Tai buvo labaijaudinama. Kodėl? Gal esu biseksuali? Ne,tikriausiai ne. Per daug geidžiu vyrų,labiausiai Marko Roskeriko. Vakarykštėmisterija atgaivino ir savotiškai sujaudino.

– O kaip tau? – klausiu gurkšnodama kavą. –Ką apie tai manai? Na, apie misterijas ir visakita.

– Jos keičia mano dvasią, – kaip niekur niekoatsako Fransuaza ir svajingai pažvelgia perseną apirusią Burbonų laikų baliustradą įapačioje plytinčius gūdžius Dantytųjų kalnųmiškus. – Danielis mane įspėjo, kad taipnutiks. Aš juo netikėjau – be reikalo. Jos manegundo. Aš dievinu misterijas. Tai drama,intriga. Niekada nežinai, kur vyksi. Kas tendalyvaus. Kas tavęs laukia. Bet... – Kiekpadvejojusi, ji priduria: – Misterijos ir gerokaibaugina. Un peu dangereux.

Baltai vilkinti mergina kantriai lūkuriuojaprie stalelio. Paprašau, kad atneštų dar kavos.Paskui atsigręžiu į Fransuazą ir imu klausinėtiapie Danielį. Ji sako, kad šįryt Danielis tvarkoverslo reikalus, o vakare juodu išvyks. Tvarkoverslo reikalus – visai kaip Markas.

Fransuaza mandagiai teiraujasi apieMarką: kur mudu susipažinome, kodėl jisneatėjo pusryčiauti. Laiminga atsakinėju įklausimus. Bet paskui prisimenu Kapryjeištartus jos žodžius.

Turiu tai išsiaiškinti. Marko išvykimas manneduoda ramybės.

– Fransuaza, Kapryje tu šį tą apie jįužsiminei...

Iš gilaus slėnio pučiantis švelnus vėjelisjudina drobinius saulės skėčius. Išgirdusimano klausimą, Fransuaza žvelgia atvirai,nuoširdžiai, bet šiek tiek jaudindamasi.

– Man nederėjo nieko sakyti.– Fransuaza!

– Tikrai, aš daugiau nieko nežinau.– Žinai.– Bet...– Labai prašau papasakoti. Prašau kaip

draugė.– Bet...– Fransuaza!Ji pasižiūri į mane, giliai atsidūsta ir sako:– Na gerai. Sklinda paskalos, kad Markas šį

tą padarė. Tik man nedera šito sakyti. Taikvaili gandai.

– Ką jis padarė? Tai susiję su Camorra? Jispriklauso Camorra?

Fransuaza pašnairuoja į mane.– Ne.– Tai kas tada? Kas? Sklinda kalbos apie jo

mirusią žmoną? Apie turtus? Apie ką?Virš terasos suka ratus plėšrus paukštis. Ji

beveik ištuštėjusi, pusryčių stalai apkreiktisuglamžytomis servetėlėmis, kėdės atstumtos.Mudvi liekame vienos. Kur Markas? Kaip jis

drįso palikti mane čia? Išvažiuoti į Platį versloreikalais? Staiga užplūsta teisėtas pyktis.

– Fransuaza, noriu viską žinoti. Ikimenkiausių smulkmenų, visiškai viską.Papasakok. Man jau gana paslaptingųnesąmonių.

Ji sudreba, bet linkteli.– Gerai. Pats baisiausias gandas yra toks. –

Ji įkvepia ir iškvepia. – Išgirdau jį vos prieškelias dienas. Kalbėjausi su savo drauge itale,irgi dalyvavusia antrojoje misterijoje.Pasakojau jai apie tave. Kai užsiminiau apieRoskeriką, toji mergina, vardu Klėja, na, ji turiryšių Romoje...

– Fransuaza!– Gerai jau, gerai. Kalbama, kad jaunystėje

Markas buvo susipainiojęs su ‘Ndrangheta.Čia, Kalabrijoje.

– Kas per velnias? Ką jis padarė?Stoja tyla. Galiausiai Fransuaza atsako:– Liežuviai plaka, kad nužudė žmogų.

Šaltakraujiškai nušovė Platyje vidury šviesiosdienos.

Erelis vis dar suka mums virš galvos,šiurpiai klykaudamas. Jis medžioja. Tai blogalemiantis garsas. Suakmenėju.

Fransuaza pasilenkia per stalą ir suimamano ranką savosiomis.

– X., prašau prisiminti tik šitai: MarkasRoskerikas yra jaunas, gražus, turtingas irsumanus. Jis gyvena labai pavydžiojevisuomenėje. Čia ne Amerika, kur žmonėsdžiaugiasi kitų sėkme, čia senoji Europa.Atokiausia, tamsiausia senoji Europa. Kitųsėkmė čionykščius žmones piktina ir keliajuodą pavydą. Todėl aš manau, kad tai tikgandai. Vyk šias mintis šalin.

Vyti šias mintis? Kraujas tvinkčiojasmilkiniuose. Markas – žudikas???

Tada man kai kas dingteli. Nusigręžiu nuoFransuazos ir stebeiliju į erelį.

Platis.

Prieš akis iškyla naktį matyto senio veidas.Juodu su Marku kalbėjosi kaip sąmokslininkai.Dar vakar tas žmogus man pasirodėpažįstamas. Dabar prisimenu, iš kur. Jo veidasdažnai šmėkščioja laikraščiuose, pavyzdžiui,„Corriere della Sera“. Senis joks iškiluspolitikas, aktorius ar pramonininkas. Jis yragarsus banditas, vienas žiauriausių irgalingiausių ‘Ndrangheta vadų. Prisimenu netjo vardą.

Encas Pazelis.Štai kodėl girdėjau minint Platį. Tai

‘Ndrangheta irštva, klaikiausios tamsostvirtovė. Pazelių klano namai.

Ūmiai atsistoju.Fransuaza išblykšta:– X., kur susirengei?– Į Platį. Juk jis netoli, tiesa? Tereikia

važiuoti žemyn šiuo keliu, Markas taip sakė.Jos veidą perkreipia siaubas.– Nė nemėgink. Tai beprotybė. Jie gali... Jie

žudo žmones. Ir keliai labai prasti!Bėgu iš terasos. Skuodžiu per pilį į kiemą.

Paskui sėdu prie landroverio vairo. Kaip irtikėjausi, rakteliai palikti spynoje. Kas gidrįstų vogti automobilį iš pokylio, saugomožiauriausių Italijos banditų?

Pasuku raktelį ir įjungiu variklį.Tada išgirstu Fransuazos balsą. Ji išpuola į

kiemą.– Niekur nevažiuok, X. Nedrįsk! Platis yra

siaubinga ir labai pavojinga vieta. Atsikvošėk,Aleksandra!

Apgręžusi visureigį važiuoju dešinėn. Tadadulkinu šalutiniu keliu dardu į Platį.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Iš pradžių kasuosi visai neblogai, bet paskuikelias susiaurėja, virsta plonu suplūktosžemės ruoželiu, vingiuojančiu palei statų kalnošlaitą. Kairėje matyti gilus slėnis, nusėtas uolųir pilko žvirgždo. Dulkių debesys driekiasi ikipat žydros jūros, tarpais ji šmėsteli probukmedžių kamienus.

Atšiauru. Galbūt pavasarį čia žydi laukinėsgėlės, rožiniai oleandrai ir geltonisausakrūmiai, gaivinami ištirpusio kalnųsniego. Bet karštą vasarą kyšo tik uolos, kyladulkės, visa augalija išdžiūvusi. O kelias vosįžiūrimas.

Įveikusi dar vieną posūkį, pamatau keliąužgriuvus nuošliaužą. Kokį šimtą jardų teksvairuoti visureigį per klastingas nuolaužas.Maždaug už ketvirčio mylios apačioje antskardžio, įstrigęs tarp medžių, riogso sudegęs

fiatas – kažkieno nudardėta žemyn.Vis dėlto stumiuosi pirmyn; keliskart

perjungiu pavarą, variklis springsta.Vaitodamas, aimanuodamas visureigis lėtairopščiasi per akmenis, purvą ir sąnašas.Variklio kriokimas atliepia mano ryžtui,persunktam nevilties.

Man reikia nusigauti į Platį. Būtinai turiusužinoti tiesą apie Marką. Neabejoju, kadEncas Pazelis man ją atskleis, jei tik pavyks jįrasti.

Pati nežinau, kaip man šovė tokia mintis.Automobilis riaumoja. Spusteliu greičio

paminą – visureigis metasi pirmyn perakmenis; užpakaliniai ratai ima slysti kairėn,vos nepakimba ore, bet priekiniai laikositvirtai, ir landroveris vėl užsiropščia ant kelio.Mudu su automobiliu sveiki gyvi.

Nors apima šioks toks palengvėjimas,dvejonės neišsisklaido. Gal Platyje aptiksiuMarką kavinėje, gurkšnojantį amaretą,

besišnekučiuojantį, besikvatojantį irprisimenantį žmones, kuriuos su savo sėbraisjis nužudė?

Pašiurpstu.Žudikas?Dangau, neleisk, kad Markas pasirodytų

esąs žudikas.Važiuoju toliau. Tiesiog važiuoju. Turiu

pasiekti tikslą. Kilometras veja kilometrą.Dulkėtas, vingiuotas, nelygus kelias, rodos,niekad nesibaigs. Į mane nustebęs spoksosulaukėjęs arklys; turbūt spėlioja, ką saulėsišdegintame miške veikia visureigis. Galiausiaikelias šiek tiek pagerėja, bet mano nerimasauga.

Kas, jeigu Markas Platyje su kuo norssusikibo? Markai, nedrįsk man to iškrėsti.Nesielk taip. Nebūk vienas jų.

Platis.Pasiekiu tikslą. Siauru vingiuotu keliu

nusileidžiu į kitą slėnį. Išvystu miestą,

įsikūrusį kalno šlaituose. Jis ne toks mažas,kaip maniau. Namukai išsimėtę tarsi iš maišoiškratytos šiukšlės, sustatyti labainetvarkingai. Visur matyti nebaigti statytinamai ir parduotuvės, nebaigti tiesti keliai.

– Ei! Ei! – rėkia du vaikigaliai ir rodo įvisureigį.

Važiuoju pro siena apjuostas kapines Plačiopakraštyje. Vaikai žaidžia tarp paminklų.Pamatę mane, ima šaukti ir šokinėti išsusijaudinimo.

– Signorina! Signorina! – Vienas parodonepadorų gestą, paskui abudu kvatojasi irūbauja.

Nenutuokiu, ar šitaip jie reiškia nuostabą,kad atvažiavau tokiu beprotiškai pavojingukeliu, ar įpratę šitaip pasitikti kiekvienąatvykėlį.

Paskui topteli, kad juos tiesiog pribloškėPlatyje nematytas žmogus. Važiuojant toliau,visi sutikti gyventojai spokso į mane išplėtę

akis ir išsižioję. Prie niūraus baro sėdi irtuština butelį grapos seniai. Visi kaip vienasatsigręžia ir dėbso į visureigį. Vienas senisrimtai ir liūdnai papurto galvą, jis apstulbęs irsusierzinęs.

Dabar išties nusigąstu. Platis yra baisus,priešiškumas čia tarsi tvyro ore. Akimirkąapima didžiulis noras spustelėti greičiopaminą, perlėkti šiurpų miestą, išsukti įpadorų kelią ir pakrante pasiekti oro uostą.

Bet negaliu sprukti. Turiu sužinoti tiesąapie Marką. Pastatau automobilį prie patdidžiosios miesto aikštės. Ją supa susigrūdę,aukštėlesni už kitus pastatai. Daugelis jųnebaigti, langai atgręžti į tuščią stovėjimoaikštelę. Moterų nematyti, kaip islamiškamekrašte.

Galiausiai pastebiu didelį aptriušusį barą,pusiau slepiamą betono sienos. Priešais barąpastatyti keli plastikiniai staliukai, prie jųsėdintys lankytojai niūriai dėbso į mane. Štai

kur reikia ieškoti. Kavinė yra italų socialiniogyvenimo centras, o ši didžiausia mieste. Jeinoriu surasti Enzą Pazelį ir sužinoti tiesą apieMarką, turiu ieškoti čia.

Atsisėdu prie vieno staliuko, nekreipdamadėmesio į aplinkinius: vienas vaikinas, įtariaižiūrėdamas į mane, tapšnojasi nosies galiuką,kitas nudelbia akis, lyg įspėdamas: būkitebudrūs.

Liūdnas mažaūgis padavėjas ateina priemano staliuko. Jis visai nenori turėti sumanimi nieko bendra, tai matyti iš jo kūnokalbos. Jis nepageidauja su manimi kalbėtis,bemeilytų, kad išeičiau. Bet mano sutrikimasjau išgaravęs, esu per toli nuėjusi, kadtraukčiausi.

– Signorina...– Espresso, per favore.Padavėjo akys nušvinta, jam tikrai

palengvėja – panelė viso labo užsuko išgertikavos ir netrukus išeis.

Bet aš itališkai priduriu:– Ieškau Enco Pazelio.Sto cercando Enzo Paselli.Padavėjo veidas sustingsta. Vien paminėjusi

šį vardą, sulaužiau kažkokią svarbią taisyklę.Padavėjas nieko neatsako. Bežadis, išbalęs

jis apsigręžia ir dingsta kavinėje. Sėdintiejiprie kitų staliukų varsto mane žvilgsniais. Dvijaunos mamos su kūdikiais ant rankųnesislėpdamos vaiposi. Trys vidutinio amžiausvyrai su gražiais nertiniais ir puikiaiišlygintomis kelnėmis, tuštinantys butelį Nerod’Avola, nustebę spokso į kvailą blondinęamerikietę.

Padavėjas grįžta.– Espresso, – taria jis ir kuo šiurkščiausiai

trinkteli ant nenuvalyto stalo mažą baltąpuodelį su lėkštute. Žvilgsniu ragina manekaipmat išgerti kavą. Dink iš čia, panelyte, irtiek.

Pažvelgiu į padavėją ir pakartoju:

– Sto cercando Enzo Paselli.Žingtelėjęs atgal jis apžvelgia aplinkinius,

ieškodamas moralinės paramos. Kokios norspagalbos, kad galėtų atsikratyti pakvaišusiosamerikietės, norinčios gauti kulką.

Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, užliejabaimės šuoras, bet aš jau pasiryžau. Šisscenarijus per valandą trissyk pasikartoja.Padavėjui priėjus, kaskart užsisakau kavos irvandens, tada klausiu, kur rasti Encą Pozelį.Padavėjas kaskart išbąla, nutaiso liūdną veidąir nieko neatsako, paskui atneša kavos.Girdžiu šnabždantis kitus kavinės lankytojus.Vienas iš trijų vidutinio amžiaus vyrų pakyla irnužingsniuoja sau. Eina atsinešti šautuvo? Arpakviesti žudiko?

Kažkur čiaudi automobilio variklis.Akimirką su palengvėjimu pamanau, kad taijau prasideda. Vyksta susišaudymas. Norisiverkti. Kuo greičiau nešdintis iš siaubingomiesto. Vis dėlto man reikia sužinoti tiesą apie

Marką, todėl atsistoju ir žengiu tiesiai priepadavėjo. Jis aiškiai nori išsisukti, bet ašlaikausi savo.

– Sto cercando Enzo Paselli!Šįkart jis atsako klasikiniu italų gestu:

sudeda rankas kaip maldai ir krato. Suprask –labai prašau nekvailioti.

– Signorina, per favore, non si capisce...– Sto cercando Enzo Paselli!Jau beveik rėkiu. Kaip pamišėlė. Žinoma,

padavėjas galėtų iškviesti policiją, bet policijačia tikrai nekiša nosies.

Paskui kažkas paliečia man dilbį. Šalia stovijaunas neaukšto ūgio vyras. Jis sakoKalabrijos dialektu:

– Venga con me, – eime su manim.Arba lieps važiuoti sau, arba nužudys. Ant

jo kaklo matyti didelė tatuiruotė. Vyras avimotociklininko batus aukšta pakulne. Jisvedasi mane už šiukšlino kampo. Ten pamataukitą kavinę – daug jaukesnę, su stogine ir

medžiaginėmis staltiesėmis uždengtaismediniais stalais.

Čia išvystu Encą Pazelį. Jis vienas patsvalgo vėlyvus sekmadienio priešpiečius. Iržiūri į mane. Ant stalo stovi pusiau nugertasbutelis vyno. Pazelis valgo įdarytas sraiges, –babalucci – patiekiamas ant žalių lapų.

Man priėjus, Pazelis atsistoja. Jis mūvišviesiai mėlynas kelnes ir vilki prasagstytusmarškinius, matyti senas suvytęs kaklas.Krūtinės plaukai beveik žili. Veidas išvagotasraukšlių, galva nuplikusi. Kad ir koks senas,Pazelis spinduliuoja grėsmę, trykšta mirtinagalia. Žudikas su dantų protezais.

Senis atkiša senatvės dėmėmis nusėtąranką. Aš ją pakratau. Ranka glebi. Jospustelėjimas silpnas, vos juntamas. Žudikusdabar jam tenka samdyti.

Pazelis atsisėda ir sukramto nedidelęsraigę. Per smakrą varvantys jos syvai blizgasaulėje. Tada jis prabyla puikia anglų kalba su

amerikietišku akcentu:– Kaip suprantu, ieškai manęs.– Taip.Jis šypsosi. Saulėje blizga drėgnas smakras.– Ar nutuoki, kad elgiesi labai kvailai?– Taip.– Tai kodėl taip darai? – Pazelis imasi

antros sraigės, žiautaroja ją dirbtiniaisdantimis. – Ko atvažiavai į Platį?

Tyliu. Ką atsakyti? Encas nutraukia manomintis.

– Panele, ar žinai, kad čia grobiami žmonės?Po kiekvienu namu iškasti urvai. Aplinkiniuosemiškuose pilna užkastų lavonų. Didžiulėdaugybė lavonų.

– Esu Marko Roskeriko draugė ir noriuišgirsti tiesą.

Šįkart Pazelis atsako greičiau:– Taigi esi Aleksandra Bekmen. Taip ir

maniau.Apstulbusi spoksau į Pazelį. Jis nieko

nepriduria, tik pasiima servetėlę, tarsiketindamas nusivalyti apglitusį smakrą, bet,užuot nusivalęs, nuvaiko musę. Paskui paimataurę ir šliurpteli vyno, Greco de Bianco.Aplinkui zvimbia musės. Galiausiai pralemenu:

– Iš kur žinote, kas aš tokia?Pazelis šypteli ir nugurgia vyną.– Mano darbas – viską žinoti. Antraip... – Jis

įsimeta į burną dar vieną sraigę. – Antraipbūčiau jau pakastas kur nors miške.

Paskui jis kramto, geria ir spigina į manepavandenijusiomis akimis, per smakrą varvantsraigių syvams. Svarstau, ar tyčianenusišluosto smakro, norėdamas maneįbauginti ir sukelti pasišlykštėjimą; ko gero,rodo man tikrą mafijos spektaklį. Jei taip, jampavyksta – vos tvardausi nepabėgusi.

Suimu save į rankas ir tariu:– Prašau man papasakoti tiesą apie Marką

Roskeriką. Žinau, kad judu pažįstami.Praėjusią naktį mačiau kalbantis Rogudos

pilyje. Noriu sužinoti tiesą apie jį, ir kas nutikoPlatyje.

Encas Pazelis toliau vangiai doroja sraiges.Atsargiai ima nuo žalių lapų, pasmeigia šakuteir kiša į seilėtą burną. Nuryja ir atsako:

– Panele Bekmen, tu drąsi moteris, jeišalutiniu keliu sugebėjai prisikasti iki Plačio išRogudos. Atvykai į pavojingiausią Italijosmiestą. Ar žinai, kad jis ir turtingiausias? Tikpinigai čia užkasti – kaip ir yrantys kūnai. –Pazelis atlošia pečius. – Taigi tu narsi. Labainarsi. Narsa mane žavi. Tai didžiausiažmogaus dorybė. Toks buvo ir Jėzus. Todėl...– nusišypso jis, – ...aš atskleisiu tau tiesą apieMarką Roskeriką.

Jis pakelia taurę ir gėrisi gelsvai auksiniuvynu. Tada ima pasakoti:

– Roskerikas yra žudikas. Tai tiesa. Čia,Platyje, vidury šviesios dienos jis nužudė vyrą.Prie anos kavinės, kur ką tik išgėrei kelispuodelius ekspreso.

Karšti saulės spinduliai nesušildopašiurpusio mano sprando. Pajuntu šleikštulį.Viskas baigta. Prarasta. Mano meilė, manolordas, mano laimė. Viskas baigta.

Encas Pazelis šypsosi. Dirbtiniai dantysapsivėlę sraigių syvais. Groteskiška, bet ašnesikvatoju, man anaiptol nejuokinga.

– Bet tam Roskerikas turėjo priežastį. Turižinoti aplinkybes.

– Kokias aplinkybes? – iš paskutiniųjųtvardausi. – Prašom papasakoti.

– Lordas Roskerikas šiame krašte ėmėsiverslo, importuodavo į Kalabriją prekes.

– Taip, jis man šitai sakė.Encas Pazelis linkteli ir praryja paskutinę

sraigę. Tada dėsto toliau:– Jis įpykdė nemažai žmonių Platyje.

Suerzino kelis labai svarbius asmenis. Niekuonepasaldino mums kavos. Supranti, ką noriupasakyti?

– Taip.

– Žinoma, nepatenkintieji nutarė juonusikratyti visiems laikams. Šį darbą patikėjoSalvatorei Palmiui. Apie jį tikrai nesi girdėjusi.Bet Kalabrijoje jis buvo garsus, bent jaupravarde Norcino – kiaulių skerdikas. – Enzasnugeria didelį gurkšnį vyno, atsidūsta ir šnekatoliau: – Norcino negalėjo prieiti prie patiesRoskeriko, nes šis buvo labai gerai saugomas,bet prigriebė jo samdinius, jo darbininkus. Jisrimtai ėmėsi vykdyti užduotį ir paskerdėkeletą Roskeriko žmonių. Sukapojo juos. Pervieną savaitę sudorojo tris. Gyvus padalijo įgabalus. Naudojosi specialiais peiliais.

Žiūriu į senį. Sraigių syvai jam ant smakrojau išdžiūvę, susidariusi luobelė ima skeldėti.Laikas, rodos, sustojo. Čia, lauke, mudu vieni,bet kavinės languose šmėkščioja susirūpinęmus stebinčių žmonių veidai.

Encas pastumia į šalį lėkštę ir baigiapasakoti:

– Tiesą sakant, Salvatorė Palmis buvo

šlykštus psichopatas. Žmonės juo bjaurėjosi irjo bijojo. Net Platyje Palmis buvo laikomasžmogumi, peržengusiu ribą. Policija neįstengėjo pričiupti. Salvatorė dirbo klanų vadams –capos. Buvo neliečiamas ir nesustabdomas.Vis dėlto Norcino pernelyg įsismagino, jamlabai patikdavo mėsinėti savo aukas. Posavaitės nužudė Roskeriko dešiniąją ranką –namie, vaikų akivaizdoje, nukirto jam galvą,paskui pribaigė žmoną. Salvatorei tiesiogpatiko žudyti.

Mane užlieja šleikštulio banga. Encas purtopliką raukšlėtą galvą.

– Visus sukaustė baimė. Salvatorė tarsisarginis šuo, tarsi rotveileris, ėmė gąsdintisavo šeimos narius. Jo buvo neįmanomasuvaldyti. Vieną sekmadienio rytą Salvatorėsu savo pakalikais sėdėjo anoje kavinėje, kurgėrei ekspresą. Jam nė nedingtelėjo, kad koksnors pašėlęs vyrukas išdrįs kyštelėti nosį įPlatį.

Žvelgiu į Encą. Jis linkteli.– Tačiau Markas Roskerikas buvo vyras su

kiaušiais. Kitą sekmadienį, praėjus savaitei posavo pavaldinio šeimos išžudymo, tavodraugas atvažiavo į Platį, pasistatė automobilįir su ginklu rankoje nužingsniavo prieSalvatorės. Šis gurkšnojo processo. Netikėtaiišvydęs Marką, visiškai suglumo, mat buvonėmaž tam nepasirengęs. Roskerikas griebėSalvatorę už marškinių, pastatė ant kojų,nuvilko į aikštės vidurį, parklupdė ir šovė jamtiesiai į galvą. Paskui įlipo į automobilį irišvažiavo.

Gudriai šypsodamasis Encas gurkšteli vyno.– Tai drąsiausias poelgis, kokį kada nors esu

matęs. Ir, kaip sakiau, drąsa mane žavi. Be to,tai buvo labai protinga. Ir taip įspūdinga, kadtapo legenda, pelnė Roskerikui šlovę, kuria šispuikuojasi iki šiol; diduma žmonių laiko jįgalingu ir įtakingu, mano esant vienu išaukščiausių Camorra vadų – iš kur kitur turėjo

smarvės sudoroti Salvatorę?– Tai Markas nepriklauso Camorra?Encas nuleidžia mano žodžius negirdomis.– Įprastai žmonės, išdrįsę savivaliauti

Platyje, yra baudžiami, bet šįkart mesnutarėme padaryti išimtį. Markas išsprendėmūsų problemą, padėjo atsikratyti pasiutusiošuns. – Encas atstumia kėdę, lyg ketindamaskilti nuo stalo. – Susitikom su taviškiu lorduRoskeriku. Paskelbėm paliaubas. Liepėm jamnešdintis iš Kalabrijos ir susitarėm, kad šįsykį, vienintelį sykį, ‘Ndrangheta jamnekeršys. Taip ir bus. Todėl praėjusią naktįsusitikau su tavo draugu, paskui dar kartąmatėmės šįryt, kad patvirtintume paliaubas. –Encas šypsosi puse lūpų. – Roskerikas manpatinka, bet glumina. Vis dar nežinau, ar jisšventasis, ar nusidėjėlis. Iš kur gavo pinigųverslui pradėti? Jo šeima buvo nuskurdusi.Paskui netikėtai pasimirė turtinga jaunažmona. Tokia bloga lemtis.

Pazelis servetėle vaiko muses.– Dabar, Aleksandra Bekmen, mums metas

atsisveikinti. Jei dar kada užsuksi į Platį, rasimane šiame restorane, vakarais čia gaminanuostabų osso bucco, mėsos ir daržoviųtroškinį. Tau laikas važiuoti, negaliu visądieną laikyti šunų būdoje. Važiuok, kol kasnors tavęs nepakasė miške. Važiuok.

Sustingusiomis kojomis, apdujusi atsikeliu irsuku už kampo, pereinu dulkėtą aikštę, paskuisėdu į automobilį. Šįsyk važiuoju pagrindiniukeliu, pakrante. Platyje nesaugu. Trokštuišnešti iš čia sveiką kailį. Dieve, padėk, padėk,padėk.

Visureigis šokčioja per duobes. Galvojedūzgia mintys. Aš ištrūkau, palieku Platį.Leidžiuosi į slėnį geru keliu, važiuoju pro alyvųgiraites, spaudžiu greičio paminą, automobilisskrieja kaip mano mintys. Už posūkio išvystuatvažiuojant automobilį. Du vyrus. Du veidus.Kelias per siauras prasilenkti. Teks sustoti.

Žvilgteliu į vyrus automobilyje. Vienam iš jųišlipus, sustoju.

Tai Markas. Jo veidas susijaudinęs, liūdnas,perkreiptas nevilties.

Drebančiomis kojomis išsiropščiu išvisureigio. Markas žvelgia į manenusiminusiomis mėlynomis akimis. Mudu skiriakeli metrai.

– X., – sako jis. – X., jau maniau...Pratrūkstu raudoti, rodos, tuoj nualpsiu.

Paskui puolu jam į glėbį.– Markai. Markai. Markai!

Dvidešimt penktas skyrius

Verkiančią, tiesiog sriūbaujančią Markasprisitraukia prie krūtinės. Paskui kilstelismakrą ir dukart pabučiuoja – į kaktą ir įlūpas. Jos sūrios nuo ašarų. Tada sako:

– Grįžau į Rogudą, į pilį.– Bet, Markai...– Mergina, vardu Fransuaza, pasakė, kad

išvažiavai į Platį siaubingu šunkeliu pati viena.– Neturėjau ko rinktis...– Mane apniko juodžiausios mintys. –

Markas vėl mane pabučiuoja. – Būgštavau,kad nuslydai nuo kelio ir užsimušei, paskui... –Jis apiberia mane aistringais, greitaisbučiniais. – Paskui dingtelėjo, kad jei irnusikasei iki Plačio, gali iš ten nebegrįžti. Kadir ką ten būtum dariusi ar sakiusi, tave galėjopagrobti. Pasiunčiau žmones šunkelioapžiūrėti, o mudu su Džuzepe lėkėme į Platį

šiuo keliu.Jis vėl kilsteli man smakrą ir klausia:– Kas nutiko?Liaujuosi kūkčioti. Atpakalia ranka

nusišluostau veidą, nusibraukiu sūrias ašaras.Priėjęs Džuzepė paduoda nosinę.

– Grazie, – sumurmu. Dar kartą brūkšteliuper akis.

Džuzepė laiko atvėręs automobilio dureles.Giliai ir lėtai kvėpuodama, iš visų jėgųtvardydamasi, sėduosi į keleivio sėdynę,Markas įsitaiso prie vairo. Džuzepė eina prielandroverio. Nieko nelaukdami jūros pakrantevažiuojame į pietus.

Galiausiai sakau:– Markai, kalbėjausi su Encu Pazeliu. Jis

papasakojo man apie... tą skerdiką. Kaip tu jįpribaigei.

Jis vairuoja tylėdamas. Iš profilio matauįsitempusius veido raumenis. Nežiūrėdamas įmane Markas klausia:

– Na ir?Paglostau jam ranką.– Markai, išsivežk mane iš čia. Kuo toliau.

Kur tik nori.Jis pasuka galvą, paskui švelniai ir

raminamai uždeda ranką man ant šlaunies.Mėginu užgniaužti besitvenkiančias ašaras.Per daug šiandien teko patirti.

Automobilių sumažėja, siaurais Kalabrijoskeliais skriejame pro baisius, apgriuvusiusmiestus. Galiausiai atsikvošėju ir atsikrataustingulio.

– Kur važiuojam?– Pirmiausia į oro uostą, tada į pietų Tirolį.– Į Tirolį.– Džuzepė grįš į Neapolį. Mudu skrisime į

Veroną, iš ten važiuosime automobiliu.Trokštu kuo greičiau išsinešdinti iš Kalabrijos.

– Gerai, gerai, tebūnie Tirolis. Sakei, tentavo šeimos vasaros rezidencija.

Prisimenu: pietų Tirolis. Žinoma, niekada

nepamiršiu to nuostabus vyno. Moscata Rosa.– Ten ramu ir gražu, – sako Markas,

žiūrėdamas į nutriušusį pastatą apgriuvusiufasadu. – Tirolyje saugu, jis toli nuoKalabrijos. – Paskui priduria: – Vėliaukeliausim į Veneciją.

Dvidešimt šeštas skyrius

Lėktuvui nutūpus Veronos oro uoste, esu jauapsiraminusi. Šiek tiek. Mums išėjus išnedidelio terminalo, Marką pasitinka draugas,pažįstamas, o gal tarnas ir paduodaautomobilio raktelius. Mūsų laukia mažas,greitas BMW. Man dingteli, kad didžiulisturtas Markui labai palengvina gyvenimą.Tiesa, jis įgytas kovojant su mafija, dėl to tekonet nužudyti žmogų.

Noriu bėgti, kur akys veda. Drauge karštaitrokštu jį pabučiuoti. Vis dėlto tylėdama sėdu įautomobilį, ir mudu keliaujame į Tirolį.

Prieš akis atsiveria margas kraštovaizdis,šiaurės Italijos priemiesčiai. Carrefourprekybos centrai, betoniniai kanalai; daugybėžmonių grįžta iš darbo perkaitę ir suirzę.Nors saulė jau leidžiasi, aštunta vakaro, betoro temperatūra siekia trisdešimt laipsnių

Celsijaus. Plyti saulės išdegintos dulkėtosVeneto regiono lygumos. Žolė išdžiūvusi irparudavusi. Kaip ir aš. Aš irgi jaučiuosiišdegusi ir parudavusi. Trokštu mylėtis. Noriuišsklaidyti nerimą seksu. Tik šitaip galiuatsipalaiduoti. Tik šitaip vėl galiu grįžti pasMarką.

Seksas.Norėčiau pasilenkti ir pabučiuoti Marką.

Bet kažkodėl negaliu. Nenutuokiu, kodėl.Taigi sėdžiu geisdama jo ir žiūriu į lekiančiuspro šalį kiparisus. Dėbsau į šalia riedančiųalfa romeo salonus ir neaukštas kalvas.

Paskui tolumoje išvystu kalnus. Išplečiuakis. Kai kurias viršukalnes dengia didžiulėstviskančios akinamai balto sniego kepurės.Perskaičiusi pavadinimus Trentas ir Bolcanassuvokiu, kad esame nebetoli. Švilpiameautostrada per milžinišką upės slėnį, iš abiejųpusių supamą kalnų.

– Stulbinamai gražu, – sakau žiūrėdama pro

automobilio langą. Tai pirmieji mano ištartižodžiai per dvi valandas. Ištariu juos beveiknevalingai, taip instinktyviai reaguoju įnetikėtai atsivėrusį nuostabų peizažą. Vis dargeidžiu Marko.

– Cara mia, palūkėk, bus dar gražiau, –patikina Markas.

Jis spusteli greičio paminą, mes aplenkiamečekišką sunkvežimį su priekaba ir lekiame įšiaurę. Netrukus suprantu, ką Markas turėjogalvoje.

Atsiveria kerintis, tiesiog pasakiškaskraštovaizdis. Žalios terasos, apsodintosvynuogienojais ir obelimis, tęsiasi iki patstačių skardžių. Ant jų, gaubiamos šešėlių irglostomos saulės, dunkso svajonių pilys;aukščiau ir žemiau už jas įšsibarstę kalnųkaimeliai.

– Dolomitų kalnai.Tokių dar nesu mačiusi, atrodo lyg netikri.

Taip fantazija apdovanotas vaikas įsivaizduoja

kalnus: dešimties penkiolikos tūkstančių pėdųaukštyje niūkso begalinės virtinės pilkų ir ledužvilgančių uolų. Jos beveik statmenos kaipakmens ir ledo bokštai. Tarsi ko laukiančios,saulės užlietos katedros. Ko jos laukia?

– Vaikystėje čia praleisdavau daug laiko, –sako Markas. – Mama ir sesuo čiatebegyvena.

Išsukame iš greitkelio ir riedame siaurukaimo keliu pro vynuogynus. Seni vyraipasilenkę apžiūrinėja uogas. Važiuojame prosmargadines pievas, kuriose laigo arkliai, prosenus kaimelius su viduramžių bažnyčiomis.Akį džiugina ryškiai išdažyti namukai.Stengiuosi negalvoti apie mudu su Marku –nuogus. Esu lyg apsėsta. Ar esama lytiniųpsichozių? Gal misterijos pavertė manesuperseksualia?

Staiga man topteli.– Visos kelio nuorodos vokiškos!– Čia eina kalbų takoskyra, – sako Markas.

Stengiuosi nežiūrėti į raumeningas jorankas, apžėlusį tvirtą smakrą, pavojingai,grobuoniškai ir agresyviai išsišovusiusskruostikaulius. Galiu įsivaizduoti šį gražųveidą iškreiptą žudikiško pykčio. Galiu. Bet vistiek noriu pabučiuoti. Tai labai blogai.

– Už dešimties mylių kalbama daugiausiaitališkai, o čia vokiškai, nors gyventojai yraitalai. Tvarkingai statantys automobilius italai.

Dar kartą pasukę įvažiuojame į ilgąžvyruotą prievažą. Vėpsau. Prievažos galestovi didžiulis gražus, senas namas, apaugęsvynuogienojais ir bugenvilijomis. Šone stūksoaukštas dantytas bokštas.

– Roskerikų vasaros rezidencija. Mama suseseria išvažiavusios, grįš rytoj.

Markas grakščiai apsuka automobilį antžvyro ir pastato priešais didžiąsias duris. Projas išskuba vidutinio amžiaus vyras su šortais,sandalais ir marškinėliais. Iš elgesio spėju,kad tai tarnas.

– Guten Tag , Klausai, – pasisveikinaMarkas, lipdamas iš automobilio.

Tarnas nusišypso, paima raktelius ir labaimandagiai man šypteli. Paskui atsiprašydamaskažką aiškina apie darbą sode. Suprantu tikž odį Garten, nes vokiškai beveik nemoku.Markas linkteli, lyg niekur nieko priimaatsiprašymą, paskui rodo į bagažą antužpakalinės sėdynės.

– Ein Uhr? Im zweiten Schlafzimmer?Danke, Klaus.

Paskui paima mane už rankos ir vedasi priedidžiųjų durų. Daugiau nebeištveriu. Vosdurims užsivėrus, puolu bučiuoti Marką.

Jo nereikia raginti. Kilsteli mane nuo žemėsir įsisiurbia į lūpas. Karštai bučiuojamės.

– Markai, – sakau proverksmiu, betšypsodamasi, – jei manęs neišdulkinsi,pabėgsiu.

Jis pastato mane ant grindų ir ima plėštidrabužius. Atsakau tuo pačiu. Karštligiškai

atsagstau jam marškinius. Noriu įkąsti į nuogąraumeningą krūtinę. Įkąsti iki kraujo.Sujaudinti jį. Priversti manęs geisti. Užvaldyti.

– Einam čia, – sako Markas, šiurkščiaitempdamas mane už rankos. – Miegamasisviršuje.

Į antrą aukštą veda platūs ir ilgi laiptai.Lipdamas Markas mėgina mane nurengti.Stumiu jį šalin. Nusispiriu batą, paskui kitą.Basa lekiu aukštyn. Markas mane vejasi.Paskui nusiplėšia marškinius ir meta antturėklų. Jie nuplevena žemyn kaip jo aistrosįrodymas.

– Kur miegamasis?– Štai ten, – atsako jis.Atsigręžiu. Markas atidaro duris. Mums

įėjus vidun, jos užsiveria. Markas iki pusėsnuogas, aš be suknelės, vienais apatiniais, tiksu kelnaitėmis ir liemenėle. Trokštuapsinuoginti jam, būti su juo, bet esu sukaitusi.Išprakaitavusi po ilgo važiavimo ir skrydžio.

Noriu nusiprausti.– Man reikia po dušu.– Tai leisk tave nuprausti.Markas pakelia mane, persimeta per petį ir

nuneša į didelį, šviesų, itin moderniai įrengtąvonios kambarį. Visur blizga plienas.Apsidairau. Už tai sumokėjo Markas. Jisatstatė visą rezidenciją.

Manasis lordas Roskerikas pastato maneant grindų, atsega liemenėlę, paskui numaunakelnaites. Lieku nuoga, nekantraujanti irsuprakaitavusi.

– Ką gi, prausk.Jis vėl mane pakelia kaip čiuožėjas partnerę

ir nuneša į dušinę. Atsuka čiaupą, iš jo pasipilašiltas vanduo. Markas nukabina dušo galvutęnuo plieninio laikiklio ir ima mane švarinti. Jorankos muilinos ir šiltos. Tokiu pat muilu jisprausiasi ir Neapolyje. Dieviškai kvepiančiuFlorencijos muilu. Markas mane maudo.

Aplieja vandeniu pėdas, rūpestingai, švelniai

ir gražiai išmuiluoja pirštus. Pakelia pėdą irnuplauna muilą, pirštelį po pirštelio. Baigęsišbučiuoja kojų pirštus. Ima čiulpti vieną jų,paskui du iškart. Tada imasi blauzdų, kelių iršlaunų. Darbuojasi susikaupęs, kruopščiai.Stropiai muilo putomis išmasažuoja manužpakalį ir nuplauna šiltu vandeniu. Tai begalo malonu. Bet aš laukiu ir žiūriu, kaip jismane apgręžia ir nutaiko vandens srovę man įgaktą, į lytį. Marko ranka įslysta man tarpdrėgnų muilinų šlaunų. Nebeištveriu.

– Lipk pas mane į dušinę.– Tuojau, cara mia, tuojau.Dabar Markas muilina man krūtis. Tai

stipriau, tai švelniau masažuoja dangiškomisputomis. Galiausiai pakelia dušą man viršgalvos ir ima pilti vandenį ant plaukų ir veido;srovei užliejus prakaituotą veidą, tvirtaiužsimerkiu. Jo lūpos paliečia manąsias.Markas karštai mane bučiuoja.

Paskui pats palenda po dušu. Jis jau

nusimovęs džinsus. Stovi nuogas dušinėjegreta manęs su pasistojusiu pimpalu. Jaučiu tądaiktą remiantis į mane. Atsimerkiu. Nuleidžiuranką ir sugraibau jo nuostabų didelį įnagį.Imu muilą ir putomis aistringai jį prausiu.Pagarbiai ir rūpestingai. Myliu jo sustandėjusįpimpalą. Myliu Marką. Didžiuojuosi, kadmanęs trokšta. Kaip galėjau juo abejoti?

Jis greitai nusiprausia, užsuka vandenį, tadamudu išlipame iš dušinės ir šluostome vienaskitą. Paskui, apsikeitę žvilgsniais, bėgtepasileidžiame į miegamąjį, nuogi, švarūs, jauniir įsimylėję. Pasirengę dulkintis kaip tikrimeilužiai. Tik geriau. Tik blogiau. Tik ilgiau.

Griūvame ant lovos. Markas nori manepaimti. Aš jį sustabdau, purtydama galvą.Ištiesiu ranką ir suimu jo kotą. ŽiūrėdamaMarkui tiesiai į akis, sakau:

– Tu nužudei žmogų.Jis linkteli. Mėlynos akys blizga.– Aš nužudžiau žmogų.

– Neturėjai kitos išeities?– Neturėjau.– Tada galiu tau atleisti...– Gali atleisti?Stipriau suspaudžiu jam kotą. Markas

prisimerkia. Mudviejų veidai beveik liečiasi.– Taip, galiu. Todėl, kad myliu tave,

Roskerikai. Velniškai myliu. Norėčiaunemylėti, bet myliu.

Tokius žodžius tariu pirmą kartą. Perskruostus nurieda kelios ašaros. PaleidžiuMarko kotą ir išsitiesiu ant nugaros.

– Dabar prašau mane išdulkinti. Kuogreičiau, kol neapsigalvojau, kol viskonesuardžiau, kol nepasprukau.

Jis linkteli, paskui nuslysta žemyn ir imadarbuotis liežuviu. Bet aš to nenoriu. Suimudelnais ir prisitraukiu jo veidą, bučiuoju įlūpas, į raudonas nuostabias lūpas. Niekaipnegaliu liautis.

– Markai, aš pasirengusi.

Netardamas nė žodžio jis paguldo maneaukštielninką ir praskečia šlaunis. Tadapalinksta virš manęs, skvarbiai ir valdingaižiūri į akis, vos šypteli ir staigiai įsiskverbia.

Tuoj pat ateina palengvėjimas. Griežiudantimis. Kaip skauda. Kaip nuostabu. Markasvėl stumia. Ir vėl. Mano makštis labaisudrėkusi, tik ne nuo dušo. Markas juda, o ašgokčioju. Vos nepravirkstu. Tai maneatgaivina, kaip tik to ir troškau. Jokiošvelnumo, tik ne dabar, ne po šios dienospotyrių. Jokių įžanginių žaidimų. Geidžiupaprasčiausio dulkinimosi. Tik Marko ir jokieto koto. Trokštu būti užvaldyta ir pajustipalaimą.

Mudu krušamės. Tai galima apibūdinti tikšitaip. Krušam vienas kitą, imam, kokiekvienam iš mūsų reikia. Godžiai ir suapetitu. Bučiuoju Marką į raumeningą petį.Paskui žiauriai įkandu ir vėl bučiuoju.

Jis aikteli.

– Tu...Nagais akėju Markui nugarą, o jis

skverbiasi giliau, vis giliau. Sudejuoja. Žinau,kad jam skauda. Noriu jį įskaudinti. Kaip jisįskaudino mane. Žiūriu į akis, į besikilnojantįjo kūną. Markas atšlyja ir vėl įsiskverbia.Sakau:

– Aš tave myliu, šunsnuki.Paskui vėl suleidžiu nagus jam į nugarą.

Markas vėl smeigia. Paglostau jam veidą,gėrėdamasi tobulu smakru.

– Nekenčiu tavęs, bet vis tiek myliu.– Aleks, Aleks...Markas pakelia man kojas, kad pėdos

remtųsi jam į krūtinę, ir toliau dulkina. Baltosmažos mano pėdos tvirtai įsirėmusios įįdegusią, tamsiais plaukais apžėlusią jokrūtinę. Markas nesiliauja. Paskui tvirtaisuima už kulkšnių ir iškelia kojas daraukščiau, vos ne užversdamas man iki galvos,tarsi trokštų dar giliau įsiskverbti. Esu visiškai

prispausta.Paklūstu jo valiai. Jis taip aukštai užverčia

man kojas, kad pirštų galiukais remiuosi įsieną. Man tai patinka. Patinka švelni kančia.Leidžiu jam vadovauti ir valdyti. Leidžiudaryti, ką nori. Markas tuoj pasitenkins,sprendžiu iš piktų liepsnelių jo akyse. Staigapaleidžia mano kojas ir trumpam atsitraukia,lūkuriuoja.

Dabar aš jį prisitraukiu.Vėl įkandu Markui į petį, o jis vėl į mane

įsiskverbia. Jo petys tvirtas, vyriškas,raumeningas. Kaip sportininko. Rankos kaipžudiko. Mirtį nešančios rankos. MarkasRoskerikas yra dvikovų mėgėjas.

– Iš nugaros.Aš ėmiau įsakinėti?Markas paklūsta ir apverčia mane

kniūbsčią. Apgręžia grakščiai kaip baletošokėjas. Tarsi būčiau žaisliukas ar mėgstamasįrankis. Paskui vėl praskiria šlaunis. O taip.

Mudu artėjame prie orgazmo. Įsikniaubiu įpagalvę. Žinau, kas bus toliau ir tuomėgaujuosi.

Bet jis mane nustebina. Valdingai, šiurkščiaiir nuostabiai giliai beda aštuonis devyniskartus, paskui atšlyja, pakiša rankas po pilvu,pakelia ir nusineša per kambarį.

Atsiduriame prie lango. Prie didelio plačiaiatverto lango. Matau miškus ir kalnus, tamsiaimėlyną vakaro dangų. Leidžiantis saulei,kalnai tviska kerinčiu raudoniu. Markaspaguldo mane ant oda apmuštos palangės.Žiūriu į kalnus, jis stovi man už nugaros.

Tada vėl įsiskverbia. Dulkina persisvėrusiąper palangę. Iš nugaros. Vėsus vakaro vėjelisglosto man krūtis. Traukiu į plaučius pušų irkalnų kvapą. Regiu apledėjusias viršūnes.Marko pirštai glamonėja man varputę. Jokotas manyje. Apsiašaroju. Artinasi orgazmas– tarsi iš tolumos atidundantis žirgas.

Dvidešimt septintas skyrius

– Tai pietų Tirolis gražus?– Nuostabus, tiesiog stulbinamas. Dolomitų

kalnai tiesiog užburiantys. La Korbiuzjė sako,kad jie tarsi suprojektuoti – taip ir yra.

– La Kreuzjė? Vyrukas, gaminantisprikaistuvius? Kas galėjo pamanyti, kad jįdomina Dolomitų kalnai.

Turbūt Džesė juokauja.– Ne La Kreuzjė, o La Korbiuzjė, šveicarų

architektas.– Šit kaip.– Džese, tie kalnai nuostabaus grožio –

keturių tūkstančių pėdų aukštyje, ryškiaižaliose pievose žydi laukinės gėlės, tyvuliuojavaiskūs šilti ežerai. Ką jau kalbėti apie pilkairožines viršukalnes, jos tarsi katedros,gotikinių katedrų ansamblis.

– Tikrai?

– Taip, tikrai.– Na jau, neperdėk. Kalnai... Kam jie

reikalingi.Šypsausi. Mano nešiojamojo kompiuterio

ekrane kvatojasi Džesė. Mudvi šnekamės perskaipą. Draugė sėdi savo kambaryjeNeapolyje, ant sienos matyti kalendorius suMusolinio karikatūromis. Aš Venecijoje.Markas išnuomojo rūmus prie Didžiojo kanalo.Sėdžiu dideliame antro aukšto kambaryje.Atvažiavome čia šįryt iš jo rezidencijosTirolyje. Palikome automobilį Mestrė, tadalaiveliu perplaukėme lagūną.

Mudu Venecijoje!– Taigi tu lankeisi garsiajame Marko

vasarnamyje, ragavai Kartoffelsalat ir taiptoliau?

– Ja. Es schmeckt gut.– Vadinasi, jau išsigydei žaizdas, visiškai

pasveikai?– Jaučiuosi puikiai. Ačiū, kad klausi.

– Nėra už ką. Tik jaudinuosi dėl tavosubinaitės, X. Turbūt ji labiausiai nukentėjo,tiesa?

Džesė yra šiek tiek įsižeidusi, kadneišklojau jai visos tiesos apie misterijas. Jaiknieti išgirsti smulkmenas. Kuo nešvankesnes,tuo geriau. Suprantama, visko jai atskleistinegaliu.

– Patikėk, man viskas kuo puikiausiai.Mudviem abiem.

Džesė užverčia akis ir sukikena. Paskuiklausia:

– Tai kaip atrodo ta jo vasaros rezidencija?– Didelė ir... įspūdinga. Susipažinau su

Marko motina ir seseria.– Tikrai? Su tobuląja ponia? Na ir? –

Nekantraudama sulaukti atsakymo, Džesikaišpučia akis.

– Įsivaizdavau jas ne visai tokias. Sesuolabai miela, tikra anglė, šaltoka, gal netkeistoka. Na, o mama kitokia, lyg teutonų

palikuonė.– Kaip suprasti?– Tikra šiaurietė blondinė. Tarsi normanų

karalienė. Eleonora Akvitanietė. Ar Akvitanijayra Normandijoje?

– Ką aš žinau, tikriausiai. Maniau, Markomama kilusi iš Neapolio. Mėlyno kraujoneapolietė aristokratė.

– Na, taip. Tai ir turiu galvoje. Ji ne tokia,kaip tikėjausi. Ją gaubia liūdesys. – Dirsteliusau per petį. Girdžiu kanalu plaukiantmotorinę valtį. Galiu prisiekti, kad iki manęsatsklinda turistų, traukiančių prie Rialto tiltoar į Šv. Morkaus aikštę, balsai.

Niekada nesu čia buvusi, todėl nekantraujukuo greičiau viską pamatyti. Mudu atvykomeprieš pat ketvirtąją misteriją, ji įvyks šiąnakt.

Venecijoje!Atsigręžusi į kompiuterį, vėl išvystu

laimingą, besišypsantį, mielą britišką Džesėsveidą riesta nosyte. Pasiilgau draugės. Jau

trys savaitės, kai esu išvykusi iš Neapolio. Pertą laiką su Marku lankėmės Kalabrijoje,paskui Tirolyje.

Prisiminusi tai pašiurpstu. MarkasRoskerikas užvaldė mano sielą. Nebeketinu joatsikratyti.

Pabundu iš prisiminimų ir žiūriu į Džesę. Jiskaito žinutes mobiliajame ir šypsosi. Klausiu:

– Kaip reikalai Santa Lučijoje?Draugė dirsteli į mane ir patraukia pečiais.– Visai neblogi.– Mokai anglų kalbos?Ji patenkinta nusivaipo. Paskui šypteli puse

lūpų. Hmm. Jaučiu, kad šį tą nuo manęs slepia,turėtų išsipasakoti. Bet Džesė linkusiklausinėti pati.

– Taigi, X., jau ketinau klausti, kaip dėl... to.– Atleisk, nesuprantu.Draugės balsas pažemėja visa oktava ir

prityla keliais decibelais.– Na, supranti, tas nutikimas, nutikimas

Platyje. Ar pajėgei susitaikyti? – Džesėpašnairuoja į kamerą. – Ar peržengei šitai?

Aprašiau jai tą istoriją elektroniniame laiškeprieš dvi savaites. Išdėsčiau Džesei viską –kaip Markas šaltakraujiškai nužudė žmogų.Gal nederėjo jai to atskleisti, bet Džesėgeriausia mano draugė, o man reikėjoišsipasakoti – viena nepakėliau tokios naštos.Pasidalydama žiniomis su drauge,pasilengvinau ją.

Džesės reakcija mane pribloškė irapstulbino. Jos laiške nebuvo nė šešėlioįprastinio sarkazmo ar ciniško linksmumo. Taidar labiau mane įtikino, kaip svarbu žinotitiesą.

Drauge Džesika dėl manęs nerimavo. Kaipnerimauja ir dabar.

– Manau, kad man gerokai palengvėjo, –stengiuosi ją įtikinti. – Kai sužinojau įvykioaplinkybes, Marko poelgis pasirodė... – Koksžodis čia tiktų? Priimtinas? Ne. Suprantamas?

Ne visai. Pateisinamas. Taip. Tas poelgispasirodė pateisinamas – šiurkštus asmeninisteisingumas, įvykdytas šalyje, kur negaliojajokie įstatymai.

Mano galva, Markas beveik neturėjo kitosišeities. Antraip žudikas psichopatas Norcinobūtų ir toliau žudęs vyrus bei moteris, tiesiogjuos mėsinėjęs. Radusi tokį racionalųpaaiškinimą, susitaikiau su tiesa.

Dabar kartoju šitai Džesei. Ji niūriai linkteli.– Viena vertus, gali laikyti Marką didvyriu, –

svarsto Džesė. – Antra vertus, gali laikyti iržudiku.

– Džese!– Nesuprask manęs klaidingai. Neketinu su

tavim ginčytis.– Tai kas yra?– X., aš su tavim sutinku. Ten, pietuose,

Kalabrijoje – kitas pasaulis. Ne taikūs NaujojoHampšyro priemiesčiai, tiesa? Tai nusikaltėliųvaldos, ten gyvenama pagal jų įstatymus. –

Džesika susiraukia. – Tiesą sakant, anądiendaug apie tai galvojau. Paskui nusprendžiau:kas mes tokios, kad teistume Marką? Galėjauištekėti už Karališkųjų oro pajėgų lakūno,mėčiusio bombas ant vaikų ViduriniuoseRytuose per beprasmį karą. Ar esama kokioskirtumo? Ar tai būtų buvę geriau? Juk niekamnebūtų šovę į galvą manęs klausti, kaiptaikstausi su visu tuo, ką žinau padarius savovyrą...

Linkteliu, bet nieko neatsakau. Džesikospožiūris įdomus, gal ir geras, teikiantis manpalengvėjimą. Vis dėlto dabar nenoriu apie taikalbėti, nes girdžiu apačioje Marko balsą. Jiskalbasi su tarnaite. Turime greitai suktis.Tikriausiai tarnaitės ateis į rūmus aprengtimanęs ir paruošti ketvirtajai misterijai.Viliuosi būti prašmatniai papuošta.

Bet prieš atsisveikindama noriu šį tą išgirstiiš Džesikos. Žinau ją turint naujienų.

– Džesika, man jau metas eiti.

Ji linkteli, paskui dirsteli į mobilųjį sužinoti,kiek valandų.

– O, jau šešios. Reikia paskubėti. Šį vakarąvažiuoju į Vomerą.

– Į Vomerą?– Na taip.Džesika vėl kažką nutyli ir paslaptingai

šypteli. Rodos, atspėjau. Turi draugą. Iranksčiau esu mačiusi draugės veide tokiąšypseną, kai į jos lovą įsirangydavo naujasvyrukas.

– Su kuo ten važiuosi?Džesika gūžteli pečiais.– Su kai kuo.– Turi naują draugą?Iš pradžių ji papurto galvą, nusivaipo,

galiausiai linkteli.– Taip, turiu.Sucypiu.– Dieve mano! Tai pasakok! Klok man viską!– Na, tai... – Džesika nusigręžia nuo

kameros. – Tai keblu. Aš negalėjau...Negaliu...

Labai keista. Džesika Rašton paprastainelaiko prikandusi liežuvio, nesidrovi irnenutyli savo meilės nuotykių. Išdėsto manviską iki menkiausių smulkmenų. Iki aguonosgrūdelio. Pasigardžiuodama. Paskui to patiesreikalauja iš manęs. Džesika mėgsta plepėtiapie vyrus ir seksą. Aš ne tokia atvira. Galbūtskirtingas požiūris į meilės nuotykius yraviena priežasčių, kodėl mudvi taip puikiaisutariame.

Tai kodėl dabar ji išsisukinėja?– Džesika.Draugė žvelgia tiesiai į kamerą. Paskui

atsidūsta ir sako:– Aš susitikinėju su Džuzepe.Ką?– Tu susitikinėji su Džuzepe? Su Marko

padėjėju Džuzepe?– Taip.

Suploju delnais. Nuoširdžiai džiaugiuosi.Žinojau, kad jis krito Džesikai į akį.Gražuoliukozauras. Džuzepė išties patrauklusir žavus. Puiku!

– Jėga! – sakau.Džesika dirsteli į mane, paskui išsišiepia.– Tu taip manai? Tikrai taip manai?

Nepyksti? Nemanai, kad sekioju paskui tave?– Džesika Rašton, nekvailiok. Žinoma, ne.

Vadinasi, dabar dažniau matysimės.Ji linkteli.– Na taip! Marko paliepimu rytoj Džuzepė

skrenda į Veneciją. Nori pasiimti ir mane, betnedaviau sutikimo, kol nepasitariau su tavimi.

– Tai sutik! Skrisk! Būtinai skrisk! „Hario“bare išgersime Belini kokteilio. Bus smagu!

– Gerai, – Džesika išsišiepia iki ausų. – Kaippuiku! Nesijaudink, aš nedalyvausiu tosekeistose misterijose. Niekas manęs irnekviečia. Bet rytoj pamatysiu taveVenecijoje.

– Gerai, iki pasimatymo!Pamojuoju Džesikai, ji pamoja man ir

priduria:– Neįkrisk į kokį nors kanalą.Ekranas užgęsta. Atsilošiu į kėdės atkaltę.

Esu laiminga. Tikrai laiminga. Viskas stojo įvietas.

Na, beveik. Ramybės neduoda viena įkyrimintis, kaip plonytė gyvatėlė, šliaužiojantirojuje. Ji susijusi su Marko žmona. Negaliupamiršti Enco Pazelio žodžių, ištartųbaisiajame Platyje – žodžių apie staigią poniosRoskerik mirtį ir Markui atitekusios josturtus...

Tokia bloga lemtis.Veju šią mintį šalin. Noriu būti laiminga. Ir

būsiu. Šiąnakt aš, Aleksandra, būsiu įvesdintaį ketvirtąją misteriją.

Dvidešimt aštuntas skyrius

Po trijų valandų išeinu į drėgną,apsamanojusią Marko išnuomotų rūmųprieplauką. Šie rūmai vadinami Palazzo Dario.Esu viena. Markas vis dar viduje, tvarkoverslo reikalus, įsigilinęs į nešiojamojokompiuterio ekrane ryškiai raudonai ir juodaiblykčiojančius skaičių stulpelius.

Matau savo atspindį juodame Didžiojokanalo vandenyje. Negaliu sulaikyti šypsenos.

Tarnaitės aprengė mane misterijai skirtukostiumu. Vilkiu XIX amžiaus vidurio stiliaus(regentystės laikų) plonytėlaičio muslinopokylių suknelę paaukštintu liemeniu irsiauromis rankovėlėmis. Ji švelniai rusvosspalvos, tiesiog nuostabi. Atrodau kaip panelėiš Džeinės Ostin romanų, pirmą kartąpasirodysianti aukštuomenėje. Mūviu ilgasšilkines pirštines, aviu prašmatnias satino

kurpaites, esu pasipuošusi apyranke irnuostabiu perlų vėriniu. Muslinas yra labaigraži, tačiau beveik permatoma medžiaga. Posuknele mūviu tik rusvas kojines, jokiųapatinių.

Šiaip ar taip, dabar tamsu. Taigi niekasnieko nematys. Bent taip viliuosi. Žingteliu įpriekį ir apžvelgiu kanalą. Gondola užsakytadevintai vakaro. Žinau atėjusi per anksti, betnoriu pasigėrėti vaizdu.

Žvelgiant į rūmus, kuriuose apsistojome,suvirpa širdis. Atvykome šįryt, dar nespėjaudorai apsidairyti.

Bet man čia labai patinka.Dieną rūmai pasirodė be galo gražūs;

vakare, nutvieksti kanalu plaukiančių laivųšviesų, Venecijos žvaigždžių ir gotikiniųžibintų, jie dar įspūdingesni lyg vizija, lygypatingo grožio miražas. Pastatyti išmelancholiškai pilko akmens su didžiuliaistamsiais skliautiniais langais ir tamsiai

violetinėmis nišomis. Nuo vandensatsispindinčioje mirgančioje šviesoje rūmaiatrodo dar labiau viliojantys, tiesiog pasakiški.Žiūrint į juos ima svaigti galva, sutrinku, tarsiširdyje šokčiau, amžinai tyliai Venecijosmuzikai pritariant.

Kanalu nuaidi juoko pliūpsniai. Manepasiekia vyno kvapas ir dyzelino smarvė;užuodžiu kvepalus, cigarečių dūmus, jaučiutolimą jūros dvelksmą.

Atodūsių tiltas. Šv. Morkaus aikštė. SantaMaria della Salute! Kiek daug šio miesto jaugyvena mano sieloje, daugybę kartų jįįsivaizdavau, apie jį svajojau dar vidurinėje irstudijuodama. Nežinau, ką manyti, kadišvydau savo akimis. Vaizdas toks svaiginantis,kad sunku patikėti jo tikrumu. Venecija atrodokaip nuostabi savo pačios kopija, kaipnepakartojamas filmo kadras. Aš dalyvaujušioje dramoje. Aš, Aleksandra, pasirengusiketvirtajai misterijai.

Ar tai Gritti Palace viešbutis? Pasistiebusiant pirštų galų, matau kitoje plataus, tamsausDidžiojo kanalo pusėje turtingus vyrus irmoteris, valgančius lempų apšviestojeterasoje. Girdėti svečių juokas, įrankiųtarškėjimas ir taurių skambesys. Šį triukšmąnustelbia garsesnis: šviesiai mėlyna motorinevaltimi Šv. Morkaus varpinės link plaukiaVenecijos policija. Horizonte ryškėjavaiduokliškas raudonas bokštas.

Keturi mūsų rūmų prieplauką laikantyspoliai nudažyti kaip saldainiai – mėlynais irbaltais dryžiais, jų galus puošia paauksuotibumbulai. Prieplauką apšviečia sunkūsgotikiniai stiklo žibintai, kabantys ant kablių.Atsigręžiu ir vėl pažvelgiu į rūmus. Šiopastato kaminai neįprasto pavidalo, masyvūs,archaiški, jie vadinami carpaccio.Žvaigždėtame giedrame nakties dangujebrėžiasi keisti siluetai. Ornamentuotasgotikinių rūmų fasadas garsus visame

pasaulyje. Jį puošia įmantrūs balkonai.Ši vieta apipinta romantiškomis, tragiškomis

legendomis. Pasidomėjau tuo. Įvairiais laikaisšiuose rūmuose gavo galą ne vienas garsusžmogus. XIX amžiaus pradžioje mįslingomisaplinkybėmis čia pasimirė deimantų pirklys išArmėnijos. Paskui rūmus nusipirko aukštasbritų pareigūnas Rodonas Braunas. Kaippakvaišęs restauravo šį statinį, iššvaistė visuspinigus ir nusižudė. Vėliau rūmus įsigijo airiųmaršalas, jis paslaptingai mirė 1860 metais.Paskui šeimininkai keitėsi – čia gyvenodaugybė grafienių ir grafų. Paskutinysis jųbuvo nudurtas peiliu meilužės. Dar vėliaušiuose rūmuose buvo nužudytas roko grupėsvadybininkas. Po kurio laiko buvopaskandintas bankininkas. Egzorcizmoseansas irgi baigėsi nelaime.

Dabar čia apsigyvenau aš. Gal ir manęstyko mirtis?

– Na, panele Bekmen, kokių naujienų girdėti

nuo Rialto tilto?Išvystu Marką su regentystės laikų apdaru.

Jis atrodo įspūdingai: tamsesnio gymio iraukštesnis už Darsį3.

Markas mūvi siauras juodas kelnes, gal netbridžius, sukištus į odinius aukštaaulius. Vilkibaltus marškinius krakmolyta krūtine iraukšta apykakle, prabangią raudoną liemenęir juodą surdutą. Ansamblį vainikuojadabitiška skrybėlė. Aš be skrybėlaitės, betplaukai nuostabiai sugarbanoti. Nė neįtarsi,kad garbanos netikros. Labai išmintinga.

Laikydamas baltas šilkines pirštines Markasžengia ant marmurinės rūmų prieplaukos irnusilenkia.

– Tik pažiūrėk į save. – Jis mosteli į manosuknelę. Paskui prieina, paima pirštinėtą kairęranką ir pagarbiai bučiuoja. Tadapadeklamuoja:

Ji spindi žavesiu slaptu,

Kaip jos šalies naktis žvaigždėta.Į ją tiek daug spalvų šiltų,Tiek atspalvių švelnių įdėta.Kad net vasarvidžio metuDangus jai grožio pavydėtų.4

Markas apkabina mane per liemenį irpabučiuoja į lūpas.

– Celenza, – sakau įsiremdama jam į krūtinępirštinėta ranka ir tarsi atstumdama. Iš tiesųaš jam nėmaž nesipriešinu.

Markas drąsinamai šypsosi.– Ar pasirengusi ketvirtajai misterijai?Ar aš pasirengusi? Nenutuokiu. Virpu iš

susijaudinimo. Bet esu nusiteikusi ryžtingai.Pasakiau Markui, kad jį myliu, nes taip ir yra;trauktis nebėra kur. Juokais padarau tūpsnį,bet išeina visai rimtai.

– Taip, celenza, manau, kad taip.– Atrodai kaip tikrų tikriausia Amerikos

princesė Venecijoje. Nežinia, kodėl

apsirengusi kaip Elizabeta Benet5.Markas dirsteli man per petį.– Štai ir mūsų gondola.Pasisuku ant satininio kulno. Iš prieblandos

išnyra juoda žvilganti ilga gondola. Ji tyliaipriplaukia prie rūmų. Gondolininkas, žinoma,tikras gražuolis.

– Signor Roscarrick?– Si.Siauroje gondoloje pridėta ryškiai raudonų

šilkinių pagalvių. Markas padeda man įlipti;atsilošiu į pagalves, o jis įsitaiso greta. Žiūriu įgiedrą žvaigždėtą dangų.

Užuodžiu Marko kūno prausiklį. Išsiprausęspo dušu ir apsivilkęs senoviniais drabužiais jisatrodo labai gražiai. Geidžiu jo. GeidžiuVenecijos. Noriu užsiimti seksu čia ir dabar.Pasidulkinti gondoloje.

Gondolininkas irkluoja, mes lėtai plaukiameDidžiuoju kanalu. Vaikinas labai tyliainiūniuoja. Gal taip įprasta, o gal ir ne. Kodėl

nedainuoti, jei esi Venecijos gondolininkas?Kur plačiame pasaulyje rasi geresnę vietądainuoti ir dirbti tuo pat metu?

Šį tobulą šiltą, ramų vasaros vakarą tyliaidainuoja visas miestas. Praplaukiame poAkademijos tiltu – nuo turėklų į mus spoksožiūrovai, tarsi į filmo apie Veneciją žvaigždes –filmo apie X. ir Marką.

Sapnuoju, o paskui grįžtu į tikrovę.Dairausi. Praplaukiame Fortunių ir KaReconiko rūmus, praneriame po baltomisRialto tilto arkomis, žiūrime į namus, kuriuosemirė Vagneris ir gyveno Markas Polas, rašėmuziką Stravinskis ir dūsavo HenrisDžeimsas, leido dienas Brauningas, Ticianas irKazanova. Į rūmus, kuriuose gyveno poetai,dodžai, princai ir kurtizanės. Susižavėjusiguliu ant pagalvėlių ir laikau Marką užrankos. Sapnuoju nemiegodama ir nenoriupabusti. Niekada. Pati sau kartoju:

Ji spindi žavesiu slaptu,Kaip jos šalies naktis žvaigždėta.

Dabar, būdama čia, suvokiu, kad Baironasrašė apie Veneciją, ne apie moterį. Šis miestaspanėši į tamsiaplaukę gundančią, nepastoviągražuolę, neprieinamą, degančiomis akimis,kaprizingą ir itin geidulingą. Kasmet Venecijaužliejama potvynio, bet nepraranda savožavesio. Ji tamsi, nuostabi – kaip žudytislinkusi poetė, ieškanti mirties ežere.

Marko ranka nepastebimai kyšteli man posuknia.

Nieko nesakau, rodau į niūrius pilkusrūmus.

– Ar čia gyveno Baironas?– Taip. Tai Močenigo rūmai.Markas įspraudžia ranką man tarp šlaunų ir

bruka gilyn.– Jis čia gyveno, – kalba toliau Markas. – Su

lape, vilku, mažiausiai dviem beždžionėmis ir

ligotu varnu.Markas mane glosto, atranda jautriausią

vietelę.– Ligotu varnu? – nekaltai klausiu,

stengdamasi neaikčioti.– Galiausiai varnas nugaišo. Dėl to poeto

meilužė norėjo nusiskandinti Didžiajamekanale, bet buvo išgelbėta.

Atsargiai iriama gondola suka į šoninįkanalą. Kaip gaila, kad Markas ištraukiaranką man iš po sijono. Aš jo geidžiu. Esuapimta siaubingo, šlykštaus troškimopasilenkti, atsegti tas juodas kelnes irpačiulpti.

Ką misterijos man daro?Kad ir kas tai būtų, man patinka. Be to, man

patinka Venecija. Siauresniu kanalu plaukiameį šiaurę. Stebiu krantines, šis tas patraukiamano dėmesį: daugybė išsišakojančių kanalų,tamsiame užkampyje besibučiuojanti porelė,mananti, kad niekas jos nemato; bažnytėlė,

atsispindinti juodame nešvariame vandenyje.Geltonai apšviestame kambaryje girdžiudainuojant, gondola plukdo verkiančią moterį,tamsiuose aklagatviuose žybčioja šviesa, jiebaigiasi siena su juodais gotikiniais langais.

– Markai! – Stipriau spusteliu jam ranką.Artinasi ketvirtoji misterija. – Pabučiuokmane.

Markas pasilenkia ir atsainokai pakšteliman į lūpas, paskui nugręžia veidą.

– Ar matai mus? – klausia jis.Suprantu, kad jis turi galvoje mūsų

žvaigždyną, ten, danguje, šalia SeptyniųŠienpjovių.

Linkteliu, staiga gerklę sugniaužiaverksmas.

– Matau mus, Markai. Matau.Turbūt labiausiai mane glumina tyla.

Venecija naktį. Jokių automobilių. Jokiovariklių burzgimo. Ar tai tyliausias miestasŽemėje? Kanalų vanduo vos girdimai skalauja

viduramžių marmurą, tyliai niūnuojagondolininkas. Jokių kitų garsų negirdėti.Mirtinai nuostabi tuštuma mieste, kuriamgresia išnykimas.

Gondolininkas nuplukdo mus į patį Venecijospakraštį. Atsisėdu – matau atvirus plačioslagūnos vandenis. Tviska Murano salosžiburiai, ryškėja tamsios, neryškios kapinių –mirties salos – apybrėžos.

– Beveik atplaukėme, – angliškai sakogondolininkas.

Jam ir nereikia nieko sakyti. Suprantu pati,nes matau daugybę valčių, gondolų ir vandenstaksi. Lagūnos pakraštyje išmetęs inkarą stovinet garlaivis. Išsipuošę senoviniaisregentystės laikų apdarais iš valčių ir gondolųlipa žmonės. Ceremonija kartojasi. Moteryspuikuojasi muslino, gazo ir ploniausio šilkiniosatino pokylio suknelėmis, Napoleonoimperijos stiliaus korsažais, tiesaus kirpimosuknelėmis ir sijonais. Vyrai vilki surdutus,

marškinius stačiomis baltomis apykaklėmis,ryši standaus šilko kaklaraiščius.

Aš priklausau šitai terpei – kad ir kaip sunkutuo patikėti.

Atsigręžusi klausiu:– Ar misterija vyks tame pastate?Žiūriu į kuklius klasicistinius rūmus,

stūksančius pačiame kanalo gale. Žvelgiantis įlagūną pastatas yra tarsi atskirtas, bet kartupuikiai matomas kaip vaikas, paklupdytasklasės kampe.

– Tai Casino degli Spiriti, – sako Markas. –Jo istorija įdomi. Viliojo dailininkus ir poetus,čia vykdavo orgijos. – Markas paduoda rankąir padeda išlipti iš gondolos. – Nesijaudink, X.Ketvirtoji misterija yra viena maloniausių.

Be abejo, jaudinuosi. Bet sykiu nekantraujuir džiūgauju. Mūsų pasveikinti ateinamerginos baltais drabužiais su taurėmis vyno.

Gondolos ir valtys išplaukia. Viena tarnaičiųprieina ir atsitupia priešais mane. Paskui

staigiai pakelia man permatomą muslininįsijoną ir atskleidžia mano nuogybęaplinkiniams.

Man buvo liepta nesimauti kelnaičių. Dabarvisi įsitikina, kad paklusau įsakymui. Merginaatidžiai tyrinėja tatuiruotę virš keliaraiščio,paskui nuleidžia sijoną ir mandagiai tūpteli.

Apžiūra vyksta Venecijoje, šoninio kanalokrantinėje, matant daugybei žmonių, daugybeiturtingų ištvirkusių žmonių. Kai kuriuos jųatpažįstu: garsenybės, politikai. Vis dėltoužgniaužiu gėdą ir nesmagumą. Kol merginaatlieka savo pareigą, geriu vyną iršnekučiuojuosi su Marku. Aplinkiniai irgikalbasi, linkčioja vieni kitiems ir geria vyną.Paskui tarnaitė palydi mus į Casino degliSpiriti.

Iš vidaus rūmai atrodo didesni negu išišorės. Pirmą aukštą gaubia šešėliai. Tamsakiek baugina, daro patalpą panašią į kriptą.Nuo lagūnos vandens tvyro silpnas drėgmės

kvapas. Mes kviečiami užlipti laiptais. Šisaũkštas – piano nobile – šviesesnis ir kur kasįspūdingesnis. Áukštas meistriškai ištapytasarkines lubas laiko balto marmuro stulpai.Patalpa erdvi ir tuščia kaip šokių salė. Sienaspuošia kuklios erotinės freskos. Vyraujarožinė ir balta spalvos, vaizduojamos nuogosmoterys su kerubais. Tikriausiai tapytaTiepolo.

Tarnaitės pareigingai dalija dideliusmetalinius puodelius.

– Tai kikeonas, – sako Markas. – Išgerk visąpuodelį.

Kikeonas? Žinoma, esu apie jį girdėjusi. Šiskvaišalas geriamas per Eleusinijas.Paslaptingas gėrimas, kurio receptas iki šiolneatskleistas.

Pirmą kartą šįvakar rimtai susimąstau.Kvaišalai? Aš nevartoju kvaišalų. Kai vienintelįsykį pamėginau marihuanos, pasidarė bloga,apsisuko galva. Markas pastebi mano

dvejones.– Viskas legalu, pagaminta iš žolelių ir

laukinių gėlių.– Kokių žolelių?– Iš kur man žinoti, X.? Tai paslaptis. –

Markas apgailestaudamas nusišypso.Tarnaitė nenuleidžia nuo manęs akių.

Keikiu save už bailumą. Nuėjau taip toli.Noriu būti įvesdinta į ketvirtąją misteriją irnegaliu prarasti Marko. Tiesiog negaliu.

Imu puodelį ir geriu gurkšnį po gurkšnio.Gėrimas tirštas, kartokas, gal net aštrus. Kaipatvėsintas karštas vynas. Gana skanu. Pakeliupuodelį prie lūpų ir išgeriu viską iki paskutiniolašo. Žiūrėdamas man į akis, Markas ištuštinasavąjį.

– Visi geria kikeoną.Užgroja muzika. Ugningi pulsuojantys

Afrikos ritmai. Esu juos girdėjusi, tikneprisimenu grupės pavadinimo.

– Tai Missa Luba, – sako Markas.

Žinoma, ji. Missa Luba. Prieš kelisdešimtmečius ši muzika buvo labai populiariBelgijoje.

Čia ji labai tinka, nes kikeonas veikiažaibiškai. Vaizdai akyse ima lietis. ĮsitveriuMarkui į ranką. Svyruoju, išties svyruoju.Prakaituoju, apima baimė.

– Nesipriešink kikeono poveikiui, – sukuždaMarkas, švelniai bučiuodamas baltą manokaklą. – Piccolina, galvok apie jį kaip apiegondolą, plukdančią tave į tamsą. Į šiltą, tirštąjuodumą.

Trumpai dirsteliu į jo gražų ir kartu tokįtolimą veidą. Po akimirkos žvelgiu į kitą gražųveidą, man irgi pažįstamą. Kas jis – aktorius?Aš sapnuoju? Nesu tikra, nes išvystu irdaugiau garsenybių veidų. Puikiai žinomuspolitikus. Šalia jų milijardierių, susikrovusįturtus internetu. Garsų modelį. Paskui darvieną amerikiečių politiką su žmona. Pasauliomagnatus ir supermodelius.

Mano pirštai atsipalaiduoja. Markas tvirtaimane laiko pirštinėta ranka. Rodos, atsidūriauprašmatniame sekso vakarėlyje tarp turtuoliųir įžymybių, daugelis jų be galo įtakingi.Nebent sapnuoju, veikiama stipraus kvaišalo,regiu haliucinacijas. Nežinau. Man silpna.

– Ar galime įkvėpti šviežio oro?Markas linkteli.– Žinoma.Priėjusi prie lango traukiu į plaučius šiltą,

gaivų iš lagūnos sklindantį orą. Atsigręžusiišvystu Marką, stovintį greta nuostabiaigražios jaunos gal aštuoniolikos metųmerginos su ryškiai raudona regentystės laikųpokylio suknele. Ji man nusišypso ir prieinaartyn. Ką ji daro? Grįžteliu. Mergina klūpoman už nugaros, jos pirštai lėtai slysta posijonu. Ji ima glamonėti man varputę.

– Tu sudrėkusi, – sako mergina.Iš viršaus pažvelgiu į ją, paskui atsigręžiu ir

įsispoksau į Marką.

– Taip, – atsakau.Ji toliau glamonėja varputę. Mes stovime

šalia šokėjų. Mes nejudame, o mergina glosto,spusčioja, liečia, virpina man varputę. Mudusu Marku žvelgiame vienas į kitą.

Tirpte tirpstu. Atsiduodu malonumui irvizijoms. Ak! Ak! Mergina labai graži, norsnėmaž nežinau, kas ji per viena. Nevalingaisudejuoju. Ji nesiliauja. Aš ir nenoriu, kadliautųsi. Man tiesiog neapsakomai gera. Betmergina nusišypso ir staigiai atitraukia ranką.Paskui nueina, dingsta minioje, palikdamasukaitusią mane. Beveik priartėjusią priemalonumo viršūnės. Kur aš patekau?

– Markai, kas tai buvo?Jis purto galvą.Tada sukuždu:– Taip, misterija. Žinau, tai misterija.

Markai, jaučiuosi keistai.Jis vėl ima mane už rankos. Padedu galvą

jam ant peties, užplūsta geidulingumo banga.

Visai nebesivaržau. Trokštu mylėtis su Markučia, šių žmonių akivaizdoje. Nuplėšti jamkaklaraištį ir krakmolytus baltus marškinius,atsagstyti baironiškus bridžius. Vos tvardausi.Kokie žavūs šie odiniai ilgaauliai.

Garsi, vos ne kurtinanti muzika. Esupraradusi laiko nuovoką, nesuvokiu, ar seniaičia esame.

Markas šnabžda man į ausį, nuo jo dvelkiavynu:

– Gal nori prigulti? Tada kikeonas veikia darstipriau.

Abejoju, ar man to reikia. Vis dėlto Markasteisus – reikia prigulti. Smegenis skrodžiaspalvoti žaibai, freskos, rodos, atgyja.Kerubas tuoj nupuls nuo debesies.

Markas vedasi mane už rankos pro minią.Aš klupinėju. Matau vyrus kariškomisuniformomis ir moteris baltomis gazinėmissukniomis; atviruose languose kabo nedideliregentystės laikų – Spenserio – švarkeliai.

Horizonte juoduoja tamsi kapinių sala. Kairėjematau plačius medinius laiptus, jie siūbuoja.Markas rodo kelią ir veda, aš nepaleidžiu jorankos.

Teks užsikabaroti tais laiptais.Mudviem užlipus, Markas stabteli. Tada

išvystu rožinį koridorių su auksinėmispuošmenomis. Ryškiai raudoname irauksiniame kambaryje pamatau plačią lovą.Paleidžiu Marko ranką, nusvirduliuoju prie josir griūvu, spėjusi nusispirti satino kurpaites.Ar mes trečiame aukšte? Kambaryje esama irdaugiau žmonių. Suglumusi mėginu keltis, betMarkas prieina ir raminamai sako:

– Atsigulk...Padarau kaip liepiama, nes išties norisi

atsigulti. Dar trokštu, kad Markas atsigultųant manęs. Bet vietoj jo prie lovos kraštoprisiartina jauna moteris ir švelniai užverčiaman muslininę suknelę iki liemens, apnuoginamane, o paskui visiškai nurengia, numauna net

apyrankę. Jai maždaug dvidešimt, vilki šilko irmuslino apdaru, plaukai išmoningai susmeigtiant viršugalvio.

Guliu aukštielninka, nuoga kaip eksponatas,tik su šilkinėmis kojinėmis ir pirštinėmis. Šaliamanęs atsigula kita mergina. Ji pasipuošusikaip „Puikybės ir prietarų“ romano veikėja,rankoje laiko ilgą stiklinį varpos pavidaloįnagį.

Markas tebestovi prie lovos krašto.– Markai, – sakau.– Paklusk, Aleksandra, paklusk.Aš paklūstu, paklūstu, paklūstu. Numanau,

kad antroji mergina ketina įkišti man tądaiktą, tačiau ji prisislenka ir numaunapirštines. Paskui suima už dešinio riešo,užsega antrankį ir staigiai prirakina priemetalinio lovos rėmo galvūgalyje.

Apstoję lovą vyrai ir moterys žiūri, kaipprirakinama kita mano ranka. Paskui taiatliekama ir su kulkšnimis – minkštais

antrankiais jos prisegamos prie lovos stulpų.Guliu visiškai bejėgė. Mintis, kad esuprirakinta prie lovos vienomis baltomisšilkinėmis kojinėmis ir kad visi šitai mato, kadšie žmonės į mane žiūri, sykiu žavi, labaijaudina ir trikdo.

Pakeliu galvą ir žvilgsniu ieškau Marko.Jis linkteli.Aš ramiai padedu galvą.Mergina pasilenkia, keliskart lyžteli man

tarpkojį, paskui praskečia šlaunis ir giliai įkišastiklinę varpą: lėtai stumdo ją pirmyn atgal.

Atsisėdu.– Markai, aš nenoriu...Mergina sako:– X., prašau nurimti.Iš kur ji žino mano vardą? Iš kur?

Nenutuokiu. Mergina labai graži, jos balsasmalonus. Markas stovi šalia panašaus amžiausvyriškio ir ramiai stebi. Kas čia dedasi? Guliulovoje, apsupta nepažįstamų žmonių, o

mergina kaišioja man į makštį didelę stiklinęvarpą, stumia gilų giliausiai. Kulnais įsiremiu įšilkines paklodes, paskui mane užliejamalonumas, keliantis nerimą, visa apimantis irsunkus.

Stiklinis įnagis šiltas. Kaip šitai padaroma?– Aleksandra...Graži mergina vėl ištaria mano vardą,

paskui ištraukia ir ima laižyti man varputę.Daro tai itin meistriškai. Žiūrint į mylinčias,bet tolimas mėlynas Marko akis, mandrumsčiasi mintys. Skamba muzika. Ar jaučiudu liežuvius? Jie panašūs į katės, šiurkštūs iršvelnūs. Dabar lovoje su manimi trysmerginos. Trečioji pasilenkia ir ima žaismingaikandžioti man spenelius.

Viena merginų nuoga. Žiūriu į Marką.Matau odinius jo ilgaaulius ir baltų marškiniųapykaklę; jis nusiėmęs dabitišką skrybėlę,plaukai susitaršę. Trokštu suleisti pirštus įjuodas garbanas. Bet Markas tik žiūri į mane.

Švelniu, bet drauge geidulingu žvilgsniu. Joveide atsispindi vos tramdoma, pavergiantiaistra. Stebėdamas mane jis džiūgauja,mėgaujasi mano nuolankumu.

Tada ir aš atsiduodu malonumui. Vienai išmerginų pirmyn atgal stumdant manyje šiltąstiklinę varpą, tuo pat metu kuždant meiliusitališkus žodžius mano varputei ir ją laižant,suvaitoju. Antroji mergina švelniai krimsčiojair žnaibo man spenelius. Jos kvepalai labaisubtilūs: pakeliu galvą ir bučiuoju tobulas joskrūtis. Trečioji įkiša man į išangę dar kitokį,bet irgi šiltą vibratorių. Nuostabu, šito darnesu patyrusi. Jaudinanti muzika vis garsėja,laukiniai ritmai pinasi su giesmėmis.

– Tu atrodai nepaprastai gražiai, – sakoMarkas, žiūrėdamas į mane. – Pribloškiamai.

Langai atviri. Danguje spindi žvaigždės,daugybė žvaigždžių, ištisi žvaigždynai. Dundabūgnai. Mergina stumdo stiklinį įnagį. Apsuptažmonių guliu išsiskėtojusi ir nuoga ant lovos.

Trokštu dar labiau apsinuoginti. Pajusti dardaugiau. Daugiau. Daugiau.

– Sanctus...Pirmyn atgal, pirmyn atgal. Varputė. Varpa.

Išangė. Bučiniai. Mano lytis laižoma,glamonėjama, vėl laižoma, pašiurpstu išmalonumo, imu drebėti, skęsti. Skęsta rūmai,permirksta kailiai ir cinamonas.

Hosanna.Giliai manyje. Giliai manyje. Matau

žvaigždes. Spiečius žvaigždžių. Markas yramano žvaigždė. Artėja kulminacija.

Dominus.Artinasi orgazmas. Mergina stumdo varpą,

laižo man varputę, kita kandžioja spenelius.Orgazmas jau čia pat, arti, visai arti.

– Markai!Jis ima mane už rankos. Aš vis dar

prirakinta.– Tesorina...Visa virpu...

Trys merginos darbuojasi kaip pašėlusios.Galiausiai pasitenkinu, trūkčioju nuo spazmų,išsilieja energija. Dūsauju, klykiu ir raitausi.Merginos spaudžia mane prie lovos, nes aškratausi, drebu ir nesivaldau. Iš mano lytiesnuostabiu lanku trykšta skystis, atvirstuaukštielninka, apimta ekstazės irnetramdomos agonijos, nukryžiuota malonausir žiauraus orgazmo. Paskui, prieš akis vis darsūkuriuojant spalvoms, suprantu dabartrokštanti tik Marko. Marko. Noriu, kad jisužgriūtų ant manęs. Markas. Markas.Markas.

– Markai!– Cara mia, Aleksandra.Atmerkiu ašarotas akis.Tai jo balsas. Merginos mane išlaisvina,

Markas pakelia ant rankų. Laiko mane nuogą,pusiau apalpusią, tarsi nuo gaisro išgelbėtąmoterį. Paskui išneša iš miegamojo.

Įsikniaubusi jam į krūtinę, verkiu iš

sumišimo ir laimės. Markas nuneša manelaiptais žemyn, paskui per minią traukia priedurų ir išeina laukan, į šiltą naktį. Tadanugabena iki prieplaukos ir paguldo į gondolą.

Nuoga tysau gondoloje. Sudrimbu antpagalvių virpančiomis blauzdomis; šlaunys,aptemptos baltomis kojinėmis, dar šiek tiekdreba. Drovioji Aleksandra turėtų labaigėdytis, bet blogai mergaitei visai nerūpi, arkas nors ją mato. Ar kas nors stebi. Tiesiogesu nuoga moteris, mūvinti baltas šilkineskojines ir gulinti juodoje gondoloje, o šiplūduriuoja Kanaredžio kanale, juodame kaipaksomas svajonių ir paleistuvystės mieste.Gėdijuosi, vėsus brizas glosto nuogą odą, betnenoriu apsirengti.

Gondola apsigręžia, susiūbuoja ir kiekpaplaukusi sustoja siaurame šoniniamekanale. Virš mūsų mėnesienoje kaip vaiduoklisstūkso sena bažnytėlė. Gondolininkas dingsta.Markas atsiklaupia ir ima sagstytis kelnes.

Praskečiu drebančias kojas. Ir godžiainusičiumpu kotą. Jis nepaprastai standus.

Noriu pačiulpti, bet Markas mane atstumiair priverčia atsigulti. Paskui pražergia manšlaunis ir įsiskverbia vidun, pripildo mane.

– Tu buvai tokia nuostabi, – Markas manepabučiuoja. – Velniškai nuostabi.

Jis mane dulkina, gondolai siūbuojant antsenosios Venecijos kanalo bangų. Iškeliu kojaskuo aukščiausiai. Žmonės gali mus pamatyti.Esu tikra, ir mato. Visi gali matyti, kaipMarkas mane dulkina. Be perstojo. Labaiilgai. Vis stipriau. Ak!3 Džeinės Ostin romano „Puikybė ir prietarai“ personažas.

4 Baironas Dž. Poezija. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla,1955. Vertė A. Churginas.

5 Minėtojo Džeinės Ostin romano veikėja.

Dvidešimt devintas skyrius

Neturiu kada svarstyti, kas man nutiko perketvirtąją misteriją. Kitą rytą, vos pabudusididžiuliame miegamajame su langais į Didįjįkanalą, sužinau, kad Džesika ir Džuzepė jauVenecijoje. Mes keturiese papusryčiaujame,paskui mudu su Marku visą savaitęapžiūrinėjame miestą. Gėrimės meno lobiais,gotikine architektūra, klausomės muzikos irgeriame nuostabius kokteilius „Hario“ bare.

Keliskart prie mūsų prisideda Džesika suDžuzepe, bet daugiausia mudu su Markuvaikštome vieni. Jis puikiai pažįsta Veneciją,jaunystėje atvykdavo čia savaitei iš PietųTirolio, per atostogas Kembridžo universitete.

To ir tikėjausi. Jei jau Markas viską išmano,tai turi pažinti ir Veneciją. Tikriausiai galėtųvadovauti ekskursijai ir į Mėnulį. Ekskursijabaigtųsi kuklioje, bet jaukioje užeigoje.

Pirmiausia traukiame į Santa MariaGloriosa dei Frari – Švenčiausiosios MarijosŠlovingosios bažnyčią San Polo rajone, visainetoli Rialto tilto. Nenumanau, kur yra šisrajonas ir ką tai reiškia, bet Markas patikina,kad tai svarbu.

– Ši bažnyčia ne pernelyg įspūdinga, – sakaužiūrėdama į nuobodoką gelsvai rusvų plytųstatinį.

Viduje aikteliu.Išvystu Ticiano „Mergelės Marijos dangun

ėmimą“. Markas pasakoja, kad šis kūrinysįkvėpė Richardą Vagnerį parašyti„Meisterzingerius“. Paskui pamataušiurpinančią šv. Jeronimo statulą, sukurtąAlesandro Vitorijos. Pasak Marko, skulptoriuipozavęs senas Ticianas. Žiūriu į galudienįžmogų, nujaučiantį greitą mirtį. Žinau, kadmirtis susijusi ir su misterijomis: kiekviena jųyra tarsi maža mirtis. Taip prancūzai vadinaorgazmą – la petite mort.

Ko aš taip džiūgavau per ketvirtąjąmisteriją? Ar nuo kikeono? Kodėl man patiko,kad Markas žiūri į mane, besismaginančią sumoterimis? Nesu lesbietė, bet mano lytinisgyvenimas Italijoje tapo sudėtingas irintriguojantis, turtingas, įvairus ir daugialypis.Anksčiau to nesuvokiau. Misterijos ne tikišplėtė mano seksualumo ribas, bet išmokė irdar šio to. Tai siejasi su meile Dievui irmirčiai. Ji užvaldžiusi mano mintis. Aš apie jągalvoju, ją jaučiu tarsi nuostabų svaiginantįkvapą – gali jį užuosti, bet negali įvardyti. Kolkas man tai neįvardijama.

Atmintyje iškyla Pindaro žodžiai:Palaimingas tasai, kuris matė šias apeigas,

kuris atrado požemio kelią. Jis žino, kadabaigsis jo dienos, lygiai taip pat žino apie savodieviškąją prigimtį.

Markas išblaško mano mintis, švelniai imauž rankos ir vedasi į kitą bažnyčios galą. Tadaparodo dar vieną Ticiano darbą, virš altoriaus

kabančią „Pezaro Madoną“.– Henris Džeimsas sako, kad niekas

Venecijoje negali jai prilygti. Žinoma, jisnebuvo matęs bažnyčios šešėliuose stovinttavęs.

Markas pakelia mano ranką ir bučiuojasulenktus pirštus. Trumpai žvilgteliu į tamsiusjo plaukus ir baltą savo plaštaką. PrisitraukiuMarko veidą artyn, mudu karštaibučiuojamės.

Toliau apžiūrinėjame Veneciją. AplankomeŠv. Roko mokyklą ir gėrimės Tintoretodarbais. Paskui greita gondola nuplukdo mus įCa D’Oro – Auksinius rūmus. Iš čia atsiveriaįstabus Didžiojo kanalo vaizdas. Šiuoserūmuose išvystame vieną iš trijų AndrėjoMantenijos „Šv. Sebastijonų“. Markas manparodo užrašą po drobe: „Kas nėra dieviška,tas netikra, tik dūmai.“

Bet labiausiai mane sužavi mažas nežinomoskulptoriaus darbas „Kentauras ir Achilas“

pirmajame rūmų aukšte. Rodos, skubantiejipasigrožėti vaizdu į Didįjį kanalą į jį nekreipiadėmesio. Ilgokai stoviu prie šio kūrinio. Jisprimena man mudu su Marku. Marką,benešantį mane iš Casino degli Spiriti. Nuogąir pažeidžiamą Aleks, įvesdintą į ketvirtąjąmisteriją. Aš – tasai mažas berniukas, o jis –kentauras.

Svajonių dienos lekia kaip vėjas. Dodžųrūmai. Ticiano ir Tintoreto kūriniai Švč.Marijos Sveikatos bažnyčioje. Džordžonės„Audra“. Veronezės sienų freskos.

Apžiūrime nuostabius Brankuzio ir Polokodarbus iš Gugenheimo muziejaus. Jieeksponuojami baltoje marmurinėje viloje, visainetoli nuo mūsų rūmų, Palazzo Dario, tadikipiet dar lieka laiko grįžti ir pasidulkinti.Taip ir darome.

Perbėgame Dorzoduro tiltukus, tada mūsųrūmų sodą, kur auga citronelos, ir XVIamžiaus laiptais lekiame į viršų. Paskui

nuplėšiame vienas nuo kito drabužius irkvatodami krintame į plačią Napoleono laikųstiliaus lovą. Kambario langai atsiveria į Didįjįkanalą. Markas parmeta mane ant nugaros, išapačios atrodo didingai. Tada mane paima.Turi mane, valdo ir užpildo; paskui ryžtingaiapverčia ir vėl įsiskverbia iš nugaros,šiurkščiai, sugriebęs už plaukų, raudamas juosvos ne iki skausmo. Saldi kančia išspaudžiaman ašaras, klykdama ir drebėdama patiriuvieną po kito kelis orgazmus. Uždususi,suprakaitavusi ir pasitenkinusi sudrimbu antpagalvių, vis dar svaigdama klausausibeprotiško savo širdies plakimo ir plaukiančiųDidžiuoju kanalu laivelių ūkavimo.

Vieną karštą Venecijos dieną Markasiškviečia vandens taksi, šis mus nuplukdoskersai lagūną į Torčelo salą. Šioje žalioje iratokioje saloje, Marko teigimu, ankstyvaisiaisviduramžiais įsikūrė pirmieji venecijiečiai.

Čia nelabai yra kuo grožėtis. Kalnai

griuvėsių, viena bažnyčia ir pora brangiųrestoranų. Kodėl Markas čia mane atsivežė?Esu suplukusi ir bent kiek suirzusi, mat baisiaikanda uodai. Bet paskui įžengiame į vėsiąsenovinę Torčelo katedrą. Markas man rodonuostabias mozaikas, ypač didelį įspūdįpadaro X amžiaus freska Madonna Teotoca –„Madona su kūdikiu“, nutapyta ant priešaisesančios sienos.

Didelė sidabrinė ašara šimtmečius riedasielvartingu Madonos veidu. Tai nepaprastaijaudina. Verkianti moteris man primenamisterijas. Viskas čia jas primena. Artinasitiesa, tamsi ir bauginanti. Nujaučiu tai.Katabazė, galutinis išsilaisvinimas. Aš jo bijau,bet negaliu atsispirti didžiulei traukai.Nebegaliu žengti tolyn ir vis dėlto turiu taipadaryti.

Mažoje Torčelo salelėje daugiau nebėra koveikti. Mudu su Marku klaidžiojame tarpapleisto miesto griuvėsių. Žiūriu į seną

akmeninį krėslą – aikštėje pastatytą Atilossostą. Netvarkingoje kavinukėje išgeriamelabai brangaus martinio. Paskui atsisėdameant žolės ir gurkšnojame atšaldytą Prosecco –bare įsigijome visą butelį. Siurbčiojame vynąiš fleitos pavidalo taurių ir žiūrime į baltasjachtas, plaukiančias tūkstantmečiu Torčelokanalu. Vėliau apsikabinę atsigulamecitrinmedžio pavėsyje ir užsnūstame. Perfetto.

Tą vakarą mudu su Marku gardžiuojamėsaperityvu prie „Floriano“ kavinės laukostaliuko. Ji labai mėgstama turistų. Markasmane tikina, kad Venecijoje visi yra turistai,net patys jos gyventojai. Sakoma, kiekvienasją aplankęs žmogus tampa amžinuvenecijiečiu. Viskas puiku.

Taigi mudu vaidiname turtingus turistus.Sėdime „Floriano“ kavinėje, o šiltas vakarasgaubia nuostabiausią Europos peizažą –erdvią Šv. Morkaus aikštę su balandžiais,

varpine, didingais Dodžų rūmais ir keturiomispiestu stovinčių bronzinių žirgų statulomis virškatedros.

Markas gurkšnoja kokteilį ir žiūri į mane.Kalbamės apie penktąją misteriją. Jis abejoja,ar man verta joje dalyvauti.

– X., niekada nesu matęs penktosiosmisterijos, moterų įvesdinimo. Bet esu šį tągirdėjęs... Kalbama, kad ji labai nemaloni irsunki. Ar tikrai nori šitai patirti?

– Jei nedalyvausiu penktojoje misterijoje,prarasiu tave. Vasaros pabaigoje, gal pomėnesio.

Markas niūriai linkteli. Aš piktokai papurtaugalvą.

– Tai nesąmonė, Markai. Negaliu tavęsprarasti.

– Esi tikra? Nėra įstatymo, verčiančio tavežengti toliau.

– Taip, tokio įstatymo nėra, tačiau... –Žiūriu į tobulus Marko bruožus nuostabios

Venecijos aikštės fone. Ar verta atskleisti jamtiesą? Kad aš, kaip Fransuaza, tapaupriklausoma nuo misterijų? Jos mane keičia,išlaisvina dvasią ir kūną. Nemoku topaaiškinti, bet negaliu ir tam atsispirti. Netjeigu negrėstų pavojus netekti Marko, kogero, vis tiek eičiau iki galo.

– Markai, – sakau, – aš dalyvausiupenktojoje misterijoje. Ji paskutinė.

Jis atsilošia ir tyliai nusijuokia.– Jeigu būčiau vulgarus, pavadinčiau tave

užsispyrusia karve.Pažiūriu į jį.– Tua vacca, celenza, – Tavo karvė,

ekscelencija.Markas vėl nusijuokia ir purto galvą. Paskui

palinksta, pakelia mano plaštaką irpabučiuoja.

– Aleksandra, aš tave suprantu ir esu labailabai pamalonintas.

Geriame toliau, gerokai įkauštame.

Kalbamės apie meną, seksą ir Venecijosgyvenimą. Paskui, gurkšnodama trečią Belini,pažvelgiu į Marką ir klausiu, nes šiamklausimui jau atėjo laikas:

– Markai... – sudvejoju, bet vis dėltoryžtuosi. – Papasakok man apie savo žmoną.

Stoja tyla. Jo veide išvystu skausmą.Slepiamo sielvarto šešėlį, liudijantį didžiulįliūdesį. Simptomus aš jau nustačiau, dabarturiu sužinoti priežastį.

– X...– Markai, noriu žinoti. Tu ją vis dar

prisimeni. Žinau, kad ji mirusi. Papasakok,kaip tai nutiko.

Jis gerokai trūkteli kokteilio. Paskuiatsidūsta, bet linkteli. Tada ima pasakoti.

– Jos vardas buvo Serena. Buvo labai jauna,labai šauni, labai sugedusi ir labai graži. –Markas žiūri man į akis. – Be jos gyvenimeesu sutikęs tik vieną tokią gražią moterį.

Išgąsdinti besivejančio vaiko, šalia mūsų

stalelio suplasnoja sparnais ir pakyla kelibalandžiai. Besileidžiančios saulės šviesoježvilga varpinė.

– Gal man derėjo būti atsargesniam, –priduria Markas. Jis sukioja rankose taurę,bet negeria.

– Kodėl?– Žinojau, kad Serena kilusi iš Camorra

šeimos. Iš Forčelos, tikrųjų camoristigimtinės. Jos atstovai užkalė daug pinigų irbuvo gerokai susiję su mafija. Serenos tėvasskelbėsi eksportuojantis marmurą. – Markasliūdnai, karčiai nusijuokia. – Eksportuodamasmarmurą tikrai nesusikrausi milijonų.

– Jis buvo tikras banditas?– Be jokios abejonės.– Taigi...– Su mafija buvo susijęs ne tikSerenos

tėvas. Motina irgi buvo kilusi iš Camorrašeimos. Ji mirė jauna, galbūt per vendetta.Šiaip ar taip, motina paliko Serenai daug

pinigų, didelį kraitį. – Markas pažvelgia įmane, paskui vėl nudelbia akis į taurę. –Serena paveldėjo ne tik pinigų, bet ir mirtiesbei nusikalstamo gyvenimo troškimą. Buvoturtinga, bet slegiama kaltės. Tiesą sakant,nežinau, kodėl atrodė tokia sugedusi – gal tailėmė kilmė, motinos mirtis, tėvo piktadarystės– viskas iškart. Galiu tik spėlioti.

– Bet, Markai, ką ji padarė? Ką blogoiškrėtė? Ko pridirbo?

Jis niekinamai ir sykiu liūdnai gūžtelipečiais.

– Carissima, tai įprasta, labai įprasta.Serena įjunko į narkotikus ir seksą. Vartojoheroiną, kokainą, kreką, mėgo pavojingąseksą. Septyliolikmetė buvo įvesdinta įmisterijas, dar anksčiau už mane.

– Per jauna.– Tikrai per jauna.Staiga man topteli. Pažvelgiu į Marką.– Į misterijas tave įvesdino Serena tiesa?

– Taip.– Kiek tau buvo metų?Jis trūkteli pečiais.– Daugų daugiausia dvidešimt. Beveik

vaikėzas. Serena buvo aštuoniolikos, jaunutėmergina. Mudu susipažinome per vakarėlįPozilipe ir iškart pamilome vienas kitą. Jiatrodė tokia daili, gležna, gerai išauklėta, betpalūžusi. Troškau ją apsaugoti ir išgelbėti.Serena buvo be galo graži ir miela. Dėl jossutikau būti įšventintas į misterijas. Kaip ji iržadėjo, misterijos pasirodė esančiosnuostabios. Jos pakeitė mano gyvenimą. –Markas nusigręžia ir žvelgia į puošnius Dodžųrūmus, į rožinį vakaro dangų, gėrisipražūtingu Venecijos grožiu. – Mudunusprendėme susituokti, bet artimieji tamnepritarė; šis sumanymas niekam nepatiko.Ypač priešiškai buvo nusiteikusi Serenosšeima. Jos nariai norėjo, kad dukra tekėtų užk i t o Camor r a klano atstovo, o ne už

aristokrato iš Kjajos, turinčio anglų ir italųkraujo. Be to, Roskerikai tuomet buvonusigyvenę, todėl Serenos tėvas manė manegviešiantis jos pinigų. – Markasnemirksėdamas žiūri į mane mėlynomisakimis. – Tai buvo netiesa. Man nereikėjoSerenos turtų, nė euro, troškau tik jos pačios.Bet narkotikai ir alkoholis...

– O ką sakė tavo šeima?– Motina irgi kategoriškai prieštaravo, nes

Serena buvo kilusi iš Forčelos – visiškainetinkama man partija. Motina troško, kadvienintelis sūnus ir Roskerikų giminėsįpėdinis vestų aristokratę, mėlyno kraujomerginą. Pageidautina, kokią norsaukštuomenės snobę iš Anglijos arPrancūzijos, gal ir iš Amerikos. Be abejo,turtingą, bet tas turtas turįs būti uždirbtaslegaliai, o ne žudant žmones ir užsiimantnarkotikų kontrabanda. O Camorra iš Kinijosveždavo heroiną.

– Kaip reagavo tavo tėvas?– Keista, jis su tuo susitaikė. Buvo anglas ir,

paradoksalu, dėl to pakantesnis. Jis, kaip ir aš,matė šviesiąją Serenos pusę, jospažeidžiamumą ir žavesį. Bet mano tėvui stigovalios, mama yra kur kas stipresnė. Ir visdėlto...

– Judu susituokėte.– Taip, mudu susituokėme. Vestuvių

ceremonija buvo slapta, liūdna ir kukli, betmes labai mylėjome vienas kitą. O paskui... –Markas nutyla, gurkšteli kokteilio ir pastatotaurę.

– Kas nutiko paskui?– Serena visai kvaištelėjo, jai ėmė vaidentis,

kad turių meilužių, ėmė girtauti, vartotiheroiną ir kitus kvaišalus. Parsirasdavo namošeštą ryto susitaršiusi, girta, apsidaužiusi –baisios būsenos. Tada imdavo pasakoti apiesavo tėvą banditą, koks baisus tai esąsžmogus. Kiekvienam sutiktam, visam pasauliui

pasakodavo, kad jos tėvas yra žudikas, vardijojo nugalabytus žmones. Jos nuotraukos nuolatšmėkščiojo geltonojoje spaudoje, ji niekaipnenorėjo užsičiaupti, kol vieną dieną sulaukiauskambučio.

– Automobilio avarija.Markas žiūri į mane prisimerkęs. Mėlynų

akių žvilgsnis niūrus ir skeptiškas.– Automobilis sudužo kalvose netoli

Kapujos. Vienas Dievas žino, kodėl Serenavažiavo pas kažkokį kvaišalų platintoją.

– Ką turi galvoje?– Skampija aprūpina heroinu visą pasaulį.

Kvaišalų per akis pačiame Neapolyje, betSerenai kažkodėl prisireikė važiuoti į Kapują.Vidurnaktį jos automobilis nusirito nuo kalvos,nes sugedo stabdžiai. Tiesiog nustojo veikę –kodėl, kaip, niekas ir neišsiaiškino. Serenavažiavo nuo kalvos ir nusirito šlaitu...

Kitoje Šv. Morkaus aikštės pusėje, priešaiskavinę, užgroja orkestrėlis. Pasigirsta gyva ir

džiugi muzika lyg iš operetės – visainetinkamas fonas tokiam niūriam pokalbiui.

Suprantu, kur link kreipia kalbą Markas.Gurkšteliu kokteilio, pamąstau ir klausiu:

– Tu netiki, kad tai būta nelaimingoatsitikimo?

Markas nieko neatsako, bet mėlynų jo akiųgelmėse matau skausmo šešėlį.

– Neabejoju, kad tai buvo žmogžudystė.Mano paliepimu geriausi Turino specialistaiišnarstė automobilį dalimis, bet neradopriežasties, kodėl staiga sugedo stabdžiai. Ligtol jie veikė puikiai, automobilis buvo naujas,alfa romeo, Serenai jį padovanojo tėvas. Jivažiavo lėtai, tik trisdešimt kilometrų pervalandą, buvo blaivi – nusipirktieji kvaišalailiko nepaliesti. Kaip tyčia tąsyk blaivi. Taipatvirtino skrodimas.

– Tai kas ją nužudė?– Greičiausiai tėvas. Todėl Neapolio policija

per daug ir nesistengė ištirti mirties

aplinkybių. Serenos tėvas buvo per daugįtakingas. Neliečiamas.

Muzika nutyla, mane apima siaubas.Drebančiu balsu klausiu:– Bet kodėl? Kaip tėvas galėjo nužudyti

dukrą?– Serena nelaikė liežuvio už dantų. Viešai

pasakojo apie jo darbelius. Apkvaitusi irprisigėrusi visam pasauliui dėstė, ko jisprikrėtęs.

– Bet vis dėlto... Nužudyti dukterį...– Jis turėjo šešis vaikus, taigi galėjo

susitaikyti su Serenos netektimi. – AtsidusęsMarkas persibraukia pirštais tamsius plaukusir baigia gerti kokteilį. – Suprask, X., aš nesuvisiškai tikras. Gal klystu, gal tai padarė kitasCamor r a narys, o gal tai išties būtanelaimingo atsitikimo, nors labai tuo abejoju.Veikiausiai ją pražudė kuris nors iš šeimosnarių. Serenos tėvas buvo įtakingas piktavalisžudikas. Jis ir yra Camorra.

– Todėl jų taip nekenti?– Tai tik viena iš priežasčių. Paveldėjęs

Serenos pinigus, nutariau pradėti sąžiningąverslą Kampinoje ir Kalabrijoje. Parodyti, kaipdirbti dorai ir gauti pelno. Parodyti, kad taiįmanoma, kad galima nugalėti mafiją,sužlugdyti Camorra ir ‘Ndrangheta.

Praregiu. Imu suprasti. Dedu ranką Markuiant plaštakos.

– Markai...– Serenos mirtis nuvarė į kapus ir mano

tėvą, – beveik abejingai priduria jis. – Jismylėjo Sereną. Ji buvo linksma ir miela, norsir turėjo ydingų įpročių. Praėjus porai mėnesiųpo Serenos mirties, tėvą ištiko širdies smūgis.– Markas šiurkščiai atitraukia ranką. – Štaikaip viskas buvo, dabar jau žinai.

– Kodėl nepapasakojai anksčiau?– X., nemėgstu šios istorijos prisiminti.

Svarbiausia, kad neturiu įrodymų. Jokiųįrodymų, kad Sereną nužudė Camorra ar jos

pačios tėvas banditas. Gaunu tenkintisprielaidomis, tai tarsi kaukių žaidimas. Kaukiųžaidimas. O mudu esame kaukių mieste.

Markas atlošia pečius, jo veidas rūškanas.Noriu jį pabučiuoti. Žirgai ant Šv. Morkauskatedros stogo amžinai pasirengę sutryptinematomą priešą.

Apima ramybė. Išgirdau siaubingą istoriją,bet sužinojau tiesą. Markas man atsivėrė,išliejo širdį; nebeliko paslapčių.

Kitą dieną grįžtame į Neapolį, nes Markolaukia verslas. Visi bilietai išpirkti, todėl jisužsako privatų skrydį.

Mudvi su Džesika betoniniu taku traukiameprie lėktuvo. Jaudinuosi kaip vaikas, niekadanesu skridusi privačiu reisu. Džesika keistaipritilusi. Venecijoje nuolat laiminga kikeno,neabejotinai įsimylėjusi Džuzepę iki ausų.Dabar atrodo prislėgta.

Kodėl?Mums įlipus į lėktuvą, Džuzepė su Marku

eina į jo priekį aptarti verslo reikalų. Džesikapaliečia man ranką ir reikšmingai linkteli. Bežodžių rodo norinti pasikalbėti akis į akį.Atėjus laikui skristi, įsitaisome lėktuvo gale.

Varikliai riaumoja taip garsiai, kad niekasmudviejų neišgirs. Džuzepė su Marku sėdipriekyje.

– Kas atsitiko? – klausiu.– Praėjusią naktį Džuzepė prisigėrė ir šį tą

išpliurpė.– Ką?– Jis prisilakė iki žemės graibymo, X.,

tiesiog išsijungė. Paprastai šitiek negeria,turbūt aš jį blogai veikiu.

– Neprasimanyk.– Tada vos beapverčiančiam liežuvį

Džuzepei kai kas išsprūdo. Guldau galvą, jisneprisimena, ką kalbėjo.

Džesikos veidas nepaprastai niūrus, matyt,žinia buvo nemaloni.

– Tai ką gi jis pasakė?

Ji prisikiša man prie ausies.– Ar žinai, kad esama šeštosios misterijos?– Ką?Džesika linkteli ir pažvelgia į

besikvatojančius ir pokštaujančius Džuzepę suMarku.

– Šeštoji misterija, bauginanti, klaiki ir labaipavojinga, laikoma didžiulėje paslaptyje. Štaiką sužinojau. Bent taip supratau iš nerišlausveblenimo.

Visiškai suglūmu. Po paskutinio vakaroVenecijoje jaučiausi laisva ir pasitikinti savimi,o dabar žemė vėl slysta iš po kojų. KodėlMarkas šitai nutylėjo? Jis vis dar meluoja?Kodėl?

Kodėl jam meluoti?

Trisdešimtas skyrius

– Markas tikrai neigia esant šeštąjąmisteriją? Vis dar neigia?

– Taip.– Hmm...Džesika stovi mano bute Neapolyje, Santa

Lučijoje, ir vertinamai apžvelgia mane,vilkinčią nauja McQu e e n mini suknele.Drabužis trumputis, rožinės ir juodos spalvos,labai brangus. Kelnaičių nemūviu. Taip liepta.

Tiesą sakant, pripratau vilkėti madingusdrabužius ir nemūvėti apatinių. Sunkiaupriprasti prie misterijų paslaptingumo.

Šiąnakt įvyks penktoji misterija. Vyliausi,kad ji bus paskutinė, bet Džesika pasėjoabejonę.

Du kartus klausiau apie tai Marko. Pirmąsykį pasiteiravau, vos lėktuvui nusileidusNeapolyje, prieš dvi savaites. Jis išsyk

kategoriškai paneigė – nėra jokios šeštosiosmisterijos. Prieš dvi dienas uždaviau tą patįklausimą, ir Markas dar tvirčiau patikino, kadklystu. Vis dėlto pastebėjau, kad Marko irDžuzepės bendravimas tapo tarsi šaltesnis,abu ėmė elgtis perdėm oficialiai ir santūriai.Anksčiau juodu buvo tarsi broliai, bičiuliai,nuolat pokštaudavo; dabar, kam norspaminėjus Džuzepę ar jam pačiampasirodžius, Markas vos vos susiraukia.

Papasakoju apie tai Džesei, o ji liepia mandar kartelį apsigręžti.

– Atrodai nuostabiai, – galiausiai atsidūstadraugė. – X., dabar jau nieko nebepakeisi.Netrukus pati viską išsiaiškinsi. Širdele, būkatsargi, velniškai atsargi. – Draugė atšlyja irpritariamai linkteli tarsi motina, išlydintidukrą į tuoktuvių ceremoniją. – Esi žavinga!Tikra gražuolė! Išvydęs tave senasis ožysDionisas gaus širdies smūgį.

Nusikvatoju, nors iš tikro juokas neima.

Užsičiaupiu, apimta didžiulio nerimo. Penktojimisterija. Katabazė. Širdį kausto baimė.

Džesika ima mane už rankų ir klausia:– X., ar tikrai to nori? Juk gali liautis. Dabar

pat. – Draugė žiūri į mane geromis rudomisakimis. Manosiose žvilga ašaros. – X., mudvigalėtume eiti į „Benito“ kavinę, išgertume pokokteilį, suvalgytume po picą ir apsimestume,kad viso šito niekad nebuvo.

Akimirką tokia mintis mane sužavi –braukte nubraukti keistą, bauginančią patirtį.Apsimesti, kad visa vasara tebuvo sapnas,užmiršti keturis mėnesius, praleistus kartu suMarku. Tiek laiko prabėjo nuo mudviejųpažinties „Gambrino“ kavinėje. Bet, jei taippadarysiu, tikrai jį prarasiu. Tai nepakeliamaišlykštu. Markas tapo mano esybės dalimi,paliko neišdildomą pėdsaką sieloje. Kelionė įPlatį ir visa kita. Jei ištrinsiu iš atmintiesvasarą, drauge ištrinsiu ir misterijas. O josmane stebuklingai pakeitė, patinku sau tokia,

kokia tapau: atviresnė, labiau pasitikintisavimi, linkusi į nuotykius, žaisminga.

Spusteliu Džesikai ranką ir papurtau galvą.– Taigi neapsigalvojai, – sako ji.Gatvėje pypčioja automobilis. Sidabriniu

mersedesu, kurį Markas norėjo manpadovanoti, atvažiuoja Džuzepė. Man išėjus įgatvę, jis tylėdamas atidaro dureles ir greitainuveža mane į senamiestį, į pačią Neapolioširdį – siaurą Tribunolo gatvę.

Džuzepė pastato automobilį prie Švč.Marijos, Besimeldžiančios už KenčiančiųSkaistykloje Nusidėjėlių Sielas, bažnyčios.Pažįstu šį garsų barokinį statinį. Ne kartąeidama šia gatve esu juo gėrėjusis, tik nėkarto nedrįsau užeiti – apie šią bažnyčiąpasakojama siaubingų dalykų.

Statinio išorė ganėtinai grėsminga.Džuzepei atidarius automobilio dureles, išlipu;mano aukštakulniai slysčioja ant nelygiųgrindinio akmenų. Stebeiliju į tris tviskančias

bronzines kaukoles ant akmeninių piliorių.Nukrečia šaltukas. Paskui sakau:

– Grazie, Giuseppe.Jis grakščiai nusilenkia, bet veide šmėsteli

atgaila. Ko jis gėdijasi: ar kad melavo, ar kadišpliurpė tiesą?

Dabar šito nesužinosiu. Džuzepė nusigręžia,įlipa į automobilį, ir mersedesas rieda tolyn,smalsiai stebimas vietos vaikigalių sumotoroleriais bei laikraščių pardavėjo.

Nugaliu baimę ir įeinu į bažnyčią. Užkopiuneaukštais laiptais ir atidarau duris. Vidujelūkuriuoja būrelis žmonių, tarp jų išvystuMarką, kaip įprastai vilkintį smokingu. Jissusiraukęs, paniurusiu veidu, įtemptaisraumenimis. Nuo to man ne lengviau.

– Buona sera, X.Markas bučiuoja mane į kaktą. Apsidairiusi

šiame būrelyje pamatau Fransuazą, lydimąsavo draugo ir meilužio Danielio. Vadinasi, jiirgi dalyvaus penktojoje misterijoje. Čia,

Neapolyje. Šitai mane bent kiek nuramina.Mudvi su Fransuaza linktelime viena kitai irdrąsinamai šypsomės. Jos akys kupinosjaudulio.

Pasikalbėti nėra kada, esame lydimos priešoninių bažnyčios laiptų. Iš istorinių knygųžinau apie juos. Širdį sugniaužia dar didesnėbaimė.

Laiptai veda po žeme, į siaubingą, klaikiąBesimeldžiančios Už Kenčiančių SkaistyklojeNusidėjėlių Sielas Švč. Marijos bažnyčioskriptą. Čia visu šiurpumu atsiskleidžia senasisneapoliečių kaukolių garbinimo kultas.

Laiptai statūs. Kai nulipame apačion, supalengvėjimu atsidūstu. Paskui apsidairau –kūnas nueina pagaugais.

Patalpoje daugybė nišų. Stiklinėse dėžėse irneuždengtuose karstuose barkšo kaukolės irgriaučiai. Kai kurios kaukolės apvyniotosrožiniu, priešais tuščias akiduobes degažvakės.

Katalikų bažnyčia kaukolių garbinimo kultąuždraudė praėjusio amžiaus septintąjįdešimtmetį, bet Neapolyje jis išlikęs iki šiųdienų, vis dar gyvybingas ir stabmeldiškas.Čionykščiai, daugiausia moterys ir merginos,ateina melstis savo brangioms kaukolėms,neša aukas griaučiams, degioja žvakes,meldžia laimės, vaisingumo, prašo išgydyti nuovėžio. Ši vieta nuošali ir paslaptinga.

– X., kaip jautiesi?Markas švelniai deda ranką man ant peties.

Sumeluoju:– Gerai.Jis mosteli:– Metas eiti toliau.Pažvelgusi ton pusėn, išvystu mūsų vadovą –

nediduką senį su akiniais. Jis atidaro slaptasduris.

Suprantu, kad iš šios kriptos leisimės dargiliau, į didžiulį garsųjį Neapolio požemiųlabirintą – Napoli Sotteraneo.

Miestas pastatytas ant klintinio tufouolienų, jas lengva kasti. Todėl jo gyventojainuo seniausių laikų kasdavo duobes, šulinius,urvus, rūsius. Nauji namai būdavo statomi antsenųjų griuvėsių, tad gali sakyti, kad antratiek Neapolio slypi po žeme. Dabartinismiestas kaip veidrodyje atsispindi po žemetarsi bažnyčia Venecijos kanalo vandenyje.

Stovėdamas tarpduryje senis atsigręžia įmus ir sako:

– E’piuttosto un lungo cammino. Potrebbeessere necessario eseguire la scansione...

Laukia ilgas kelias. Gali tekti ir šliaužti.Giliai į plaučius įtraukiu sudvisusio oro irleidžiuosi Marko vedama laiptais žemyn, įtamsą.

– Grazie.Paskui einame, šliaužiame, spraudžiamės

paskui liepsnojantį senio deglą. Klaidžiojamešimtamyliuose Neapolio požemiuose.Braunamės pro drėgnas talpyklas, slaptas

koplyčias, senus laidojimo rūsius, romėnųteatro liekanas ir apsamanojusius Burbonųlaikų požemius. Matome ir buvusias misterijųkulto šventvietes, vėliau paverstas Camorrakontrabandininkų sandėliais – juose buvolaikomi kvaišalai, alkoholis, tabakas ir ginklai.Daugelis misterijų kulto atmainų būdavopraktikuojamos slaptuose požemiuose, juosesavo juodą verslą varydavo ir mafija.

Tinkama kaimynystė.Oras darosi vis drėgnesnis ir sunkesnis,

dvokus ir šlykštus. Imu samprotauti.Stengiuosi aprėpti visumą. Įžvelgiu sąsają tarptolimo garsaus protėvio ir šiuolaikiniopalikuonio.

– Ci siamo quasi...Rodos, eiti nebetoli. Dar vienas vingiuotas

tunelis atveda mus į didžiulę aidžią talpyklą.Pasak Marko, pastatytą senovės graikų. Jisšviečia mums kelią mobiliojo žibintuvėliu,todėl galiu apsižvalgyti. Milžiniška talpykla

tuščia, be vandens. Nervingai dairausi įdidžiules arkas, aukštas uolines lubas,nuostabiai išraižytas ir nepaprastai aukštassienas. Jos man primena seniai išmirusiųateivių iš kitos planetos palikimą.

– Avanti.Traukiame pirmyn. Oras tvankus ir tarsi

išretėjęs. Man šiek tiek svaigsta galva, tarsiišgėrus kikeono. Ar ir čia jo gausim? Tikiuosi,taip. Viliuosi, ne.

Toliau stumiamės žemyn dar siauresniukoridoriumi. Jo sienos sumūrytos iš graikiškųplytų ir uolienos gabalų. Drėgnos,priplėkusios, niūrios ir šiurpios.

– Carissima, pakentėk dar kelias minutes.Markas apglėbia mane per pečius, bet tai

menka paguoda. Išties bijau. Esame labaigiliai po žeme, užmirštuose Neapoliopožemiuose, braunamės į Žemės gelmes.

– Čia, – angliškai sako pirma mūsų einantissenis.

Išvystu silpną šviesą. Tunelis atveda įdidžiulę skliautuotą patalpą, apšviestą deglų irmėlynų žibintų. Čia jau susirinkę daug žmonių,jie geria vyną ir šnekučiuojasi. Nuotaikavisiškai kitokia nei per ankstesnes misterijas.Girdėti tyli bažnytinė muzika: grigališkasischoralas ar dar archajiškesnės graikųgiesmės. Muzika liūdna ir slegianti.

Markas neramiai žvalgosi. Jis labaisusirūpinęs. Draugiškai spusteliu jam ranką.Markas išspaudžia šypseną.

Mes nuvedami į didelį skliautuotą kambarį.Jo lubos išgaubtos kaip lėktuvo, tik iškaltos išakmens. Ant siaurų akmeninių terasų stovižmonės ir žvelgia žemyn.

Liepsnojantys deglai iki pusės apšviečiaskliautą. Blykčiojančioje šviesoje išryškėjamakabriški sienų raižiniai. Jų amžius, ko gero,siekia ankstyviausių misterijų Pietų Italijojelaikus – IV ar III amžių prieš Kristų. Tieakmens raižiniai atlikti kruopščiai, bet

primityviai, juose vaizduojamas vyrųkankinimas. Vienam jų perpjauta gerklė. Kitasverčiamas santykiauti su gyvūnu. Trečiam įnugarą įsmeigtas peilis, jo veidas iškreiptasskausmo, iš žaizdos trykšta kraujas.

Prisimenu keistą randą Markui ant peties.Tikriausiai buvo sužalotas per misteriją.Dantytas randas, padarytas peiliu, ko gero,yra įvesdinimo į misterijas simbolis – kaiptatuiruotė man ant šlaunies.

Vėl spusteliu Markui ranką. Ji drėgna nuoprakaito. Jis labai susijaudinęs ir įsitempęs.Dar nesu tokio mačiusi. Mano pačios nervaiįtempti kaip styga. Kas manęs laukia?

Muzika garsėja, pasigirsta neišlavintų,nedarnių balsų choras, panėšintis į skundą,dejonę, rėžiantis ausį. Bet skambesys labaiaiškus. Svarstau, ar balsai nesklinda išgretimo rūsio, nes čia tiek daug užkampių,požemių ir rūsių, tiek daug apleistų Dionisošventyklų.

– Išgerk, – sako mergina, duodama manpuodelį. Šįsyk ji vilki ne baltą, o paprastąjuodą tuniką, bet atrodo atliekanti tokį patvaidmenį, kokį atlikdavo ankstesnių misterijųmerginos: patarnauja.

Dirsteliu į Marką tikėdamasi pagalbos arpatarimo, bet jis griebia savo puodelį irišlenkia vienu mauku. Paskui atpakalia rankanusišluosto lūpas ir niekinamu mostu grąžinapuodelį. Markas elgiasi keistai – ne kaipelegantiškas, gražus aristokratas, manopažįstamas ir mylimas, o kaip visai kitasžmogus. Jis trykšta pykčiu.

– Markai, kaip tu laikaisi?Į mano klausimą jis numoja ranka ir atsako:– Cara mia, tiesiog žiūrėk. Imk ir tiesiog

žiūrėk. Kol kas.Atsigręžusi žiūriu. Iš minios išrenkama

moteris. Fransuaza. Atpažįstu dar trisketurias merginas, savo seseris, kurios busįšventintos per penktąją misteriją. Fransuaza

pirmoji.Stovime dideliame skliautuotame kambaryje

ant akmeninių terasų, einančių palei kiekvienąsieną. Fransuaza linkteli ir klusniai žengiapirmyn. Ji vilki juoda suknele. Nulipa keliasakmenines pakopas ir eina kambario viduriutarsi nava į patį jo galą. Ant užpakalinėssienos pamatau didžiulę primityvią freską –joje vaizduojamas žudantis bulių graikų arromėnų karys.

Šis ne šiaip sau pjauna gyvulį, bet žiauriaiperrėžia jam gerklę, kraujas plūste plūsta išžaizdos. Žmogaus pergalė prieš žvėrį? Aržiaurumo pergalė prieš gėrį?

Po šiurpia freska stovi vidutinio amžiausvyras su sidabriniu varpeliu. Paskambina juoir angliškai sako:

– Ar sutinki būti įvesdinta į penktąjąmisteriją?

Kiek padvejojusi Fransuaza atsako:– Sutinku.

– Pirmasis ritualas pradedamas. Klaupkis.Ji atsiklaupia.– Melskis Mitrai, – paliepia vyras.Fransuaza neryžtingai sudeda rankas ir

nulenkia galvą priešais freską, vaizduojančiąkarį ir bulių. Meistras vėl paskambinavarpeliu. Fransuaza atgręžia į jį veidą irklauso nurodymų.

– Dabar apsigręžk ir atsigulk aukštielninka.Išgertas skystis ima veikti. Tik ne taip, kaip

vynas Kapryje ar Rogudoje, ne taip, kaipkikeonas per ketvirtąją misteriją. Jis trenkia įgalvą kaip vėzdas ir labai svaigina. Pasijuntugirta, apsunkusi ir agresyvi; mielai kam norsužvožčiau. Tai blogai.

Pasižiūriu į Marką. Net deglų šešėliuosepamatau jį jaučiantis ne geriau už mane.Markas griežia dantimis, tarsi tramdydamasįsiūtį.

– Tave turi pasidalyti Mitra ir Dionisas, –sako vyras su sidabriniu varpeliu. – Pasikelk

suknelę.Fransuaza guli ant nuostabaus raštuoto

persiško kilimo. Užmerkia akis, veide matytiįtampa ir suglumimas, bet ji klusniai pasikeliasuknelę, apnuogindama šlaunis ir lytį. Tadaprieina juodai vilkinčios tarnaitės.Atsiklaupusios prie Fransuazos jos ima jąjaudrinti šiltomis stiklinėmis varpomis. Matau,kaip reaguoja Fransuazos kūnas, nors jimėgina priešintis. Guli tvirtai užsimerkusi. Antakmeninės terasos virš jos stovi Danielis. Joveido išraiškos neįžiūriu.

Niūrūs muzikos tonai skamba vis garsiau. Šimisterija persunkta tikėjimu. Prismilkytameore aidi lotyniški ir graikiški žodžiai.

Dionysian, Bakkheia, Skiereia, Apatouria...Ieškodama paramos, sugraibau Marko

ranką. Atsiremiu į jį. Rodos, tuoj nualpsiu,nusirisiu nuo akmeninės terasos. Man šito jauper daug.

Astydromia, Theoinia, Lenaia, Dionysian.

Vis garsiau dunda būgnai. Lyra ar kitoksstyginis instrumentas tuoj pasieks orgazmą.Balsai susilieja. Oras skliautuotamekambaryje tirštas – nuo smilkalų ir rūkstančiųdeglų. Iš šėšėlių išnyra vyras. Aukštastrisdešimtmetis neskustu smakru. Jo akisdengia kaukė. Camorrista?

Vyras atsisagsto kelnes. Jo pimpalaspasistojęs. Viena iš tarnaičių užmauna sargį.Vyras prieina prie Fransuazos, paskuiatsiklaupia ir įsiskverbia. Jis ją dulkina, kitaipšito nepavadinsi. Tik dulkinimu. Ankstesnėsmisterijos tryško geidulingumu, net didinguerotiškumu, o čia visai kas kita. Misterijabaisi, gąsdinanti, šiurkšti, kraugeriška, betsimboliška. Moteris santykiauja su dievu.Partnerė turi paklusti. Kiekvienas turipaklusti. Beveik paklaikstu.

Kaukėtas vyras pasitenkina ir dingsta.Tarnaitės pripuola prie Fransuazos ir pastatoant kojų. Jos veide atsispindi sumaištis, ji

stengiasi slėpti veidą, nervingai gniaužokumščius. Tai tik pirmasis katabazės ritualas?

Fransuazos veidas liepsnoja, kūnas virpa.Danielis nusileidžia nuo akmeninės terasos,raminamai ją apglėbia ir nusiveda į šešėlius.

– Tu!Vyras su sidabriniu varpeliu rodo į mane.Aš neketinu paklusti. Bet turiu, jei noriu likti

su Marku. Negaliu tam pasiryžti. Dirsteliu įMarką. Jis nudelbęs akis purto galvą, spoksosau į batus, paskui trumpai žvilgteli man į akisir taria:

– Gali viską mesti. Kitos progos nebeturėsi.Tada nusuka žvilgsnį.– Aš negaliu mesti, – atsakau. – Negaliu

tavęs prarasti. Aš tave myliu.Apdujusi, suglumusi, bet ryžtinga aš

paklūstu įsakymui. Nulipu akmeniniais laiptaisir traukiu į skliautuoto kambario galą.Suskamba varpelis. Vyras klausia, ar sutinkupaklusti. Atsakau, kad sutinku.

– Klaupkis, – paliepia vyras.Atsiklaupiu priešais freską. Spoksau į karį,

dobiantį bulių. Kadaise raudona kraujo srovėišblukusi iki liūdnos ir neryškios avietinės.Suskamba varpelis.

– Apsigręžk ir atsigulk aukštielninka.Sugniaužiu kumščius. Iš pačių sielos gelmių

veržiasi klyksmas: „Ne! Ne! Nepaklusk.Nedaryk šito! Bėk! Tai blogai.“

Vis dėlto misterijos yra mane taipįtraukusios, kad atsigulu ant kilimo. Vėlsuskamba varpelis.

– Pasikelk suknelę.Taip ir padarau, pasikeliu suknelę. Žinoma,

esu be kelnaičių. Tarnaitės atsiklaupia gretamanęs, kad sujaudintų. Stengiasi kaipįmanydamos. Pro dūmus ir šešėlius stengiuosiįžiūrėti Marko veidą. Bet jis nusigręžęs.

Iš šešėlių išnyra kitas, jaunesnis vyras.Kokių dvidešimties metų, su nedideliu randuant smakro – tiek tematau. Jis irgi kaukėtas.

Vyro pimpalas pasistojęs. Jis ketina maneiškrušti. Užsimerkiu ir laukiu, kol būsiuišdulkinta. Tik šitaip galiu pavadinti:išdulkinta, iškrušta, išniekinta. Nors irpaklūstu, tai vyks prieš mano valią.

– Cornuti!Atmerkiu akis.Markas.Tai Markas.Kas čia dedasi?Jis stovi vidury patalpos su grėsmingai

žvilgančiu peiliu rankoje. Mintyse nusistebiu,iš kur jį gavo. Markas čiumpa kaukėtą vyrą užkaklo ir prispaudžia ašmenis jam prie gerklės.

– Estopa! – Ritualui vadovaujantis vyras susidabriniu varpeliu karščiuodamasis prabylaitališka greitakalbe. – Nedrįsk! Tu negalisustabdyti misterijos. Turi pasidalytimoterimi. Žinai taisykles, žinai, kokianepaklusnumo kaina.

– Fuck you, – puikia anglų kalba atrėžia

Markas ir paliepia man: – X., greičiau kelkis ireikš čionai!

Pašoku ant kojų, nuleidžiu sijoną ir pribėguprie Marko, vis dar sugriebusio jaunuolį užgerklės. Šis atrodo labai išsigandęs, meldžiapasigailėti. Jaunuolis nuoširdžiai įsitikinęs, kadMarkas šaltakraujiškai jį nudės, kaip pribaigėsamdomą žudiką Platyje.

Meistras vis dar mėgina atvesti Marką įprotą. Kalba itališkai, bet labai lėtai; grasina –šį sykį suprantu kiekvieną žodį.

– Roskerikai, capos ateis tavęs pribaigti.Penktojoje misterijoje turi pasidalyti moterimi.Nesvarbu, kad ji tavo mylimoji. Jeipriešinsiesi, būsi pasmerktas mirti.

– Tebūnie taip, – atsako Markas ir paleidžiaišsigandusį jaunuolį.

Šis nusvirduliuoja šalin susiėmęs už gerklės,nors kraujo nematyti nė lašelio.

Paskui Markas čiumpa mane už rankos irįsako:

– Bėk!

Trisdešimt pirmas skyrius

Leidžiamės bėgti. Markas ištempia mane išskliautuoto kambario į siaurą koridorių.Skuodžiame į kairę, visai kitu keliu. Dirsteliusau per petį. Už nugaros girdžiu riksmus,blyškioje mėlynoje šviesoje įžvelgiu žmoniųsiluetus. Tebeskamba šiurpi, persmelkiantismegenis, monotoniška muzika.

– Sukam čia!Koridorius vingiuoja, paskui taip susiaurėja,

kad vos pralendu – uolos bruožia man peršonus, dusina ir baugina. Vis dėltospraudžiamės toliau, ir po kiek laikokoridorius vėl praplatėja. Tada leidžiamėsbėgte, kol patenkame į dar vieną milžiniškągraikų statytą talpyklą.

Lubos labai aukštai...Markas nušviečia uolėtą talpyklos sieną

mobiliojo žibintuvėliu. Prie sienos pritvirtintos

geležinės kopėčios.– Tikriausiai jos čia atsirado per karą –

požemyje žmonės slėpdavosi nuobombardavimų. Taigi jomis gali išsikabaroti įpaviršių.

– Lipsime šiomis kopėčiomis?– Taip, ir nėra ko delsti.Pažvelgiu į surūdijusį metalą. Vilkiu mini

suknelę ir aviu aukštakulnius. Nusiminusižiūriu į savo batus.

– Nusiauk juos ir duok man, – liepia Markas.Taip ir darau, o jis nusviedžia batus į

toliausią kampą. Puolame prie kopėčių.Markas mitriai lipa pirmas, aš seku įkandin, išvisų jėgų kabinuosi į skersinius. Mudu lėtaikopiame į viršų. Basas pėdas žeidžia juodosrūdys, metalinės kopėčios labai senos, mumslipant, jos siaubingai girgžda. Dvidešimt,trisdešimt, penkiasdešimt metrų – nedrįstupažvelgti žemyn. Jei kopėčios neatlaikys,mudu nukrisime ir iškart užsimušime, tiesiog

ištikšime ant senovės graikų sumūrytųakmenų.

– Įsikibk, – jis tiesia ranką, norėdamas manpadėti.

Mostu rodau, kad liptų toliau.– Laikausi gerai. Paskubėkim!Markas nusigręžia ir kabarojasi aukštyn. Po

kelių minučių pasiekia kopėčių viršų, tenesama savotiškos aikštelės. Jis padeda antžemės mobilųjį su įjungtu žibintuvėliu ir vėlatkiša man ranką. Šįsyk pagalbos neatsisakau,įsikimbu į ją, ir Markas užtraukia maneviršun. Esu uždususi ir baisiai pavargusi.

Jis vėl pakelia mobilųjį ir pasišviesdamasdairosi aplink. Į tamsą veda daugybė tunelių,bet kai kur matyti ir šviesos blyksniai. Esamenetoli paviršiaus, ten, mums virš galvos,miesto gatvės. Šviesa tikriausiai sklinda prokanalizacijos angas.

Apačioje pasigirsta triukšmas.– Markai, jie mus vejasi!

– Eime čionai. Greičiau!Už poros metrų Markas rodo į viršų. Ten

matyti slaptos medinės durelės, pro jų plyšiussklinda šviesa. Prie durų veda uoloje iškirstospakopos. Palypėjęs jis mėgina išstumti jaspetimi. Nepavyksta. Triukšmas apačiojegarsėja. Markas vėl imasi durų.

– Greičiau...Apačioje aidi pikti itališki balsai. Markas

susikaupia ir giliai įkvepia. Jis vėl įsiremia įduris ir šįsyk jos neatlaiko. Durims atsivėrus,mus apakina ryški šviesa. Įsitvėręs už staktos,Markas prisitraukia rankomis ir dingsta maniš akių.

– Markai!Jis paduoda ranką ir iš paskutiniųjų išvelka

mane į šviesą. Žvalgausi aplink, o Markasnedelsdamas uždaro slaptąsias duris. Paskuiima krauti ant jų dėžes su vyno buteliais, vienąpo kitos.

Dėžes su vynu?

Mudu atsidūrę parduotuvės sandėlyje.Senamiestyje, delikatesų krautuvėje. Žinoma.Kodėl gi ne? Įėjimai į požeminius tunelius irsaugyklas gali būti paslėpti neįtikimiausiosevietose: po skalbimo mašinomis pirmameaukšte, skalbyklose ir kepyklose. Taigi mudupatekome į maisto prekių parduotuvę. Vakarečia pilna pirkėjų ir šiaip besišnekučiuojančiųžmonių. Niekas mūsų neišgirdo. Matomežmones prie prekystalio, patys lindime užlentynų su saliamio dešromis, kumpiais ir sūriogalvomis.

– Kuo greičiau nešdinkimės, – sako Markas.Mudu išsiteplioję ir dulkini, Marko

smokingas aplipęs purvu ir drėgnaisvoratinkliais. Aš susitaršiusi ir basa, minisuknelė sudraskyta, iš kulkšnies bėga kraujas– persirėžiau į aprūdijusį kopėčių skersinį, bettai smulkmena. Turime kaipmat išeiti itpaprasčiausi pirkėjai, užsukę nusipirktidešrelių.

Senutė perka gabalėliais supjaustytąjautieną – pardavėjas sudeda mėsą į popierinįmaišelį. Ji atsigręžia ir pasižiūri į mus, bet nėnemirkteli. Senutė tik gūžteli pečiais, tarsikasdien matytų tokius dalykus, ir grįžtelėjusi įpardavėją toliau derasi dėl kainos.

Išpuolame gatvėn, Markas griebia mobilųjįir labai įsakmiai tarsteli:

– Džuzepe!Stovime siauroje gatvelėje, rodos, netoli

katedros; aš basa. Markui karštligiškaiberiant nurodymus Džuzepei, lekiamevingiuotomis gatvėmis, galiausiai pasiekiamejudrią sankryžą. Čia laukiame besidaužančiaširdimi, iš jaudulio nepratardami nė žodžio. Pokokios minutės atšvilpia Džuzepė, šokame įautomobilį ir nešdinamės iš senamiesčio įplatesnes gatves. Du kartus staigiai pasukę įdešinę išvažiuojame tiesiai į Kjają iratsiduriame prie užpakalinių Roskeriko rūmųdurų.

Markas ištempia mane iš automobilio,paima ant rankų ir nešdamas prie durųįsakinėja tarnams.

Užrakinkit duris. Užrakinkit visas duris.Uždarykit langus ir užleiskit grotas.

Užrakinti visus įėjimus.Mums pasiekus Marko miegamąjį, skubu

vonion nusiplauti kraujuojančios kulkšnies irpurvinų kojų. Gerklę gniaužia verksmas, betakys sausos. Giliai kvėpuodama stengiuosisusiimti. Mazgojuosi rankas ir veidą. Paskui išdrabužinės išsitraukiu džinsus, medvilniniusmarškinėlius ir sportukus. Grįžusi į miegamąjįišvystu, kaip Markas sagstosi mėlynųmarškinių rankogalius ir tuo pat metu,pasikišęs telefoną po smakru, kalbasi suDžuzepe.

– Si, si, Giuseppe, si!Jis įsiutęs.Sėduosi ant lovos. Beveik nesuprantu

neapolietiškos Marko greitakalbės, negana to,

esu priblokšta šios nakties įvykių.Baigęs kalbėti Markas atsisėda ant lovos

šalia manęs.– Turi išvažiuoti iš rūmų.– Kodėl?– Todėl, kad netrukus čionai ateis Camorra

manęs prigriebti.– Camorra?Markas palinguoja galvą.– Banditai seniai ieško dingsties mane

nudėti. Dabar visi stos jų pusėn, jie gali manenužudyti nebijodami bausmės.

– Kodėl?– X., padariau baisiausią dalyką, kokį tik

įmanoma. Pamyniau misterijų taisykles.Sulaužiau savo, kaip įšventintojo, įžadus irnutraukiau šventas apeigas, penktąjąmisteriją. Neleidau jiems baigti įšventinimo.

– Nieko nesuprantu.Markas persibraukia pirštais tamsius

plaukus, paskui atsidūsta ir pasitrina skruostą.

Jis pavargęs, bet žiūri į mane degančiomisakimis.

– X., jei esi įvesdinamas į misterijas irprieini iki penktosios pakopos, iki įšventinimo,turi jį užbaigti, antraip... liksi tik vujaristas,siekiantis pigaus jaudulio, o gal net,pasinaudodamas misterijomis, imsi šnipinėtikitus. Juk matei, kiek ten susirenkagarsenybių ir įžymybių. Todėl taip svarbunesulaužyti įžadų ir išlaikyti misterijų paslaptį.

Linkteliu.– Matyt mačiau – politikus, milijardierius.

Regėjau juos Venecijoje...Žodžiai įstringa gerklėje, protas

praskaidrėja – suprantu, ką Markas noripasakyti.

Politikai... Milijardieriai.Encas Pazelis.Žinoma. Kaipgi kitaip. Viskas stoja į savo

vietas, įgyja prasmę. Tarsi atsivėrus slaptomsdurims į požeminius tunelius, išryškėja visas

paslaptingasis labirintas.Aš atskleidžiau misterijų paslaptį.– Markai, – klausiu, – misterijoms vadovauja

mafija, tiesa?– Manau, taip, – atsako jis.– Jas rengia ir finansuoja ‘Ndrangheta ir

Camorra, taip?– Tikriausiai.Markas atrodo bent kiek prislėgtas. O aš –

ne. Tiesa mane pribloškia. Atsistoju ir imužingsniuoti po tylų, skoningai įrengtą Markomiegamąjį. Garsiai samprotauju:

– Markai, viską supratau. Misterijosniekada nebuvo pamirštos, jos virto mafija.

– Prašau? – tarsi neišgirdęs klausia Markasir pakartoja: – Prašau? Ką tu pasakei?

– Negi pats nematai, kur glūdi mafijos,Camorra ir ‘Ndrangheta šaknys? – Pereinukambarį, suimu delnais gražų Marko veidą irbučiuoju į lūpas. Paskui nusigręžiu ir vėl imužingsniuoti pirmyn atgal, pirmyn atgal,

samprotaudama ir kalbėdama.– Pripažink, toji pasaka apie ispanišką kilmę

yra nesąmonė. Slaptos pietų Italijosnusikaltėlių organizacijos išsirutuliojo iš šiosšalies religinių kultų. Tai suprantama! Mafijaperėmė tylėjimo įžadus, ištikimybės priesaiką,susaistė vyrus tais pačiais kraujo, garbės irprievartos ryšiais. Tas pats garbės kodeksasgalioja ir įšventintiesiems, sulaužiusiemstaisykles.

– Tačiau... Nesuvokiu priežasties...Nematau prasmės...

– Tai akivaizdu. Misterijos gyvuoja kaip irsenovės graikų kalba Kalabrijoje, kaipkikeono receptas, graikų laikytas paslaptyjedu tūkstančius metų. Visa tai išlikę!

Žiūriu į tamsų langą. Paskui kalbu toliau:– Istorinė evoliucija aiški. IV amžiuje pietų

Italijos misterijų kultas buvo užgožtaskrikščionybės, bet jo nepavyko sunaikinti. –Išplečiu akis. – Jis ir toliau gyvavo, tik kur kas

slapčiau, kaip nežabota laukinė masonystė,kaip prievartinės, neatsiejamos nuo sekso irkvaišalų, apeigos... – Žvilgtelėjus į AndrėjoGurskio fotografiją, vėl užplūsta mintys. –Laikui bėgant, šios slaptos sektos,besitelkiančios atokiose vietose, virtonusikaltėlių organizacijomis. Tai buvo natūraliraida, pasipriešinimas Katalikų bažnyčiai irvaldžiai. Slaptoms apeigoms reikėjo pinigų,todėl sektų nariai ėmė žudyti, plėšti, lupikauti,grobti žmones.

– X., koks įžvalgus tavo protas – sukūreišitokią teoriją, – Markas papurto galvą. – Galtu ir teisi. – Jis atsistoja ir prieina prie manęs.– Bet šią akimirką tai nesvarbu. Man rūpi, košįvakar griebsis Camorra ir ‘Ndrangheta.

– Žinau, kaip jie veikia! – beveik rėkiu. –Įtraukia į savo orgijas turtingus ir garsiusžmones, kviečia prisidėti, įšventinagalinguosius ir privilegijuotuosius. Markai, ašjuos mačiau: buvusius prezidentus, pramonės

magnatus, pramogų verslo įžymybes. TaipCamorra ir ‘Ndrangheta ima daryti didelęįtaką elitui. Mafija neįveikiama todėl, kad yraglobojama pačių viršūnių, galingųjų,dalyvaujančių misterijų kulto apeigose.

– X., bet mūsų niekas negloboja. – PriėjęsMarkas stipriai suspaudžia man pečius. Taipstipriai, kad net suskausta. – Ar supranti, kątau sakau? Camorra ketina mane nužudyti. Ašpažeidžiau kodeksą. Jos nariams reikėjodingsties. Dabar jie gavo ją, o aš nieko negaliupadaryti.

Pažvelgiu į Marką. Staiga mano istoriniųįžvalgų euforija išsisklaido, grįžtu į tikrovę.Esu miegamajame su mylimu vyru, kuris mansako netrukus būsiąs nužudytas.

– Juk galima pabėgti.– Kur? – atsidūsta Markas, suniekindamas

mano pasiūlymą. – Camorra iškas mane kad iriš po žemių. Ar esi girdėjusi apie RobertąSavianą?

– Žurnalistas, parašęs „Gomorą“?– Tai knyga apie Camorra. Jis slapstosi jau

beveik dešimt metų, Camorra jį vaikosi povisą Europą. X., šitokia ateitis manęs nevilioja.Nuolat kraustytis iš vieno namo į kitą, glaustismažuose butukuose Milane, Hamburge,Madride – visą gyvenimą bėgti. Nuo visko, kąmėgstu ir myliu. – Markas skvarbiai pasižiūri įmane ir sako: – Verčiau mirsiu. Camorramane nudės, ir viskas bus baigta.

Kambaryje įsiviešpatauja tyla. Jis atsistojamiegamojo viduryje ir galiausiai užsisegarankogalį.

Aš nepasiduodu.– Markai, nekvailiok. Turime bėgti ar ko

nors imtis. Būtinai turime!– Nieko nebepaveiksi.– Negi taip paprastai leisi mudu nužudyti?– Ne mudu. Save.– Markai!Jis sunkiai atsidūsta.

– Turėjau sustabdyti apeigas. Negalėjauleisti tyčiotis iš tavęs. Juk ir pati šitonenorėjai. Nenorėjai, kad taip nutiktų, tiesa?Juk žinai, kuo tai būtų baigęsi?

– Vis dėlto buvau tam pasirengusi. Ašsutikau. Nenoriu, kad dėl manęsatsisveikintum su gyvybe!

Markas vėl papurto galvą ir liūdnai šypteli,žiūrėdamas mėlynomis akimis. Susikišamarškinius į džinsus, paskui pasilenkęsužsiriša batraiščius. Toks jo ramumas iratsainumas kelia man siaubą. Žmogusrūpestingai ruošiasi mirti.

Paskui Markas prieina prie manęs, stipriaiapglėbia ir karštai bučiuoja į lūpas. Tadapirmąsyk prisipažįsta:

– Aleks, turiu tau pasakyti tiesą – nebegaliutavimi su kuo nors dalytis. Nebūčiau ištvėręsto reginio, nebūčiau galėjęs žiūrėti į tave sukitu vyru. Per giliai įklimpau. Įkritai man įširdį. – Markas mane vėl pabučiuoja. – X., aš

tave myliu. Myliu, kaip nesu mylėjęs jokioskitos moters pasaulyje. Todėl, jeigu tu žūsi,mano gyvenimas neteks prasmės. Bet jei žūsiuaš, o tu liksi gyva, tai pasitiksiu mirtį ramiai –juk žinosiu, kad tau niekas negresia. Taigi turiišeiti.

– Ne!– Eik, daugiau manęs nebematysi.– Markai! – suklinku.Kažkas mane sučiumpa. Tai Džuzepė su

dviem pagalbininkais. Trys vyrai pakelia maneir neša šalin. Tempiama klykiu, šaukiumylimąjį, spardausi ir draskausi, kovojumėgindama ištrūkti.

– X., jie tau padės išvažiuoti. Būsi saugi. –Atsidusęs Markas priduria: – X., per favore,ricordati di me.

Nors laikosi šaltai ir ryžtingai, jo akyssudrėksta. Matau Marką paskutinį kartą.Žinau tai. Nujaučiu. Džuzepė su padėjėjaisišvelka mane iš kambario. Apimta nevilties

sušunku:– Markai! Ne, ne, ne!Bet miegamojo durys užsiveria. Jis dingsta

man iš akių. Galvoje suskamba atsisveikinimožodžiai. Prisimink mane.

Trisdešimt antras skyrius

Džuzepė su draugais kaip įmanydami švelniauir gražiau išvelka mane iš rūmų. Nepaprastaiatsargiai ir kantriai nuneša prie didžiųjų durųir pastato gatvėje. Apsižliumbusią,raudonomis akimis, pakvaišusią iš sielvarto irbaisiai įniršusią.

Jie siūlosi parvežti mane namo, bet aš tikpurtau galvą. Stoviu kaip įkasta. Netekusižado, bet nelinkusi pasiduoti. Tiesiogatsisakau kur nors eiti. Ašaros tekaskruostais.

Durys užsitrenkia man prieš nosį, bet ašneatlyžtu ir imu jas daužyti dideliu senoviniubelstuku – niekas neatidaro. Beldžiuosi vėl,bet vis tiek nieko nepešu. Po ketvirto penktokarto puolu klebenti žalvarinę rankeną, peršimtmečius nublizgintą lankytojų – turtuolių,kilmingųjų ir prasčiokų – rankomis. Galiausiai

Džuzepė nenoriai atveria duris. Atsidusęspažvelgia į mane su nuoširdžiu gailesčiu ir visdėlto papurto galvą.

– X., man labai gaila. Man išties labai gaila,bet šeimininko daugiau nebematysi. Toks joįsakymas.

– Paklausyk, Džuzepe... Džuzepe,maldauju... – Vėl apsipilu ašaromis. Vakarepro šalį eina nemaža miestiečių su pirkiniais.Jie smalsiai spokso į amerikietę blondinę,raudančią ir klykiančią prie Roskeriko rūmųdurų. O man nė motais. Tegu sau žiūri. Argitai dabar svarbu?

Niekas nebesvarbu.– Džuzepe, ką nors daryk! Įtikink Marką,

kad apsigalvotų, noriu būti drauge su juo. Kadir kas nutiktų, vis tiek noriu būti šalia.

– Per favore. Tai nuo sinjoro Roskeriko, kadgalėtum saugiai išvykti ir gyventi toliau. –Džuzepė mėgina man įbrukti storą pluoštąbanknotų. Paimu juos, niekinamai dirsteliu ir

sviedžiu Džuzepei į veidą. Tarpduryje kaiporanžiniai konfeti pabyra penkiasdešimtieseurų kupiūros. Jis neįsižeidžia. Pasilenkia irpakelia vieną penkiasdešimtinę. Paskuiįspraudžia man į delną ir užlenkia drebančiuspirštus.

– Signorina, bent jau parvažiuokit namotaksi, – sako Džuzepė.

Tada vėl užtrenkia duris, ir vidinis balsasman kužda, kad jos nebebus atvertos.Niekada. Bent jau ne man. Vis dėlto dar keliskartus pasibeldžiu.

Po kokio pusvalandžio ašaros išsenka, imuatsigauti po smūgio. Užgriūva niūri ir sloginuotaika. Susistabdau pravažiuojantį taksi irįlipu. Nurodau adresą. Širdyje atsiveria naujabegalinė tuštuma. Aš ją tyrinėju, stebiu. Kaipchirurgas rentgeno nuotrauką, kurioje matytibaisus auglys, ar kaip juvelyras, išvydęsbrangakmenio įtrūkį.

Mano širdis sudaužyta, visa niokojantis

skausmas nepraeis labai ilgai. Gal liks visamlaikui. Eis kartu su manim į butą, grįš į namus,nuolat kartins gyvenimą, lankys bemiegėmisnaktimis, pasitiks atsibudusią, nesitrauks iružmigus. Praradus mylimą žmogų apimasiaubingas niekaip nenumalšinamas sielvartas.Tas žmogus buvo kur kas svarbesnis užgeriausią draugą.

Kada nors, man pabudus, liūdesys įspės:„Atėjo ta diena.“ Įsijungsiu televizorių arbanusipirksiu Corriere della Serra ir sužinosiulemtingą naujieną: Markas Roskerikas, moltobello e scapolo lordas Roskerikas, mirė. Žuvo.Buvo nušautas samdomo žudiko Toledogatvėje – kažkokio septyniolikmečionarkomano, vairuojančio šviesiai mėlynąmotorolerį. Nusikaltėlis už tai gavo šimtądolerių. Tada liūdesys išplis dar labiau,įsiskverbs iki kaulų smegenų, persmelks sielą.

– Grazie.Ketinu sumokėti vairuotojui, o šis žiūri į

mano užverktą veidą ir švelniai, nuoširdžiaiklausia:

– Signorina? S’e persa? Sta bene? Possoaiutarla?

Žmogus norėtų man padėti. Jis susirūpinęs.Įbruku jam į saują visą penkiasdešimtinę,apsigręžiu ir traukiu namo. Užlipu laiptais,užtrenkiu duris ir vėl pratrūkstu raudoti. Galbeverkdama neteksiu skysčių ir gausiu galą.

Turbūt kūkčioju labai garsiai, nes greitaiišgirstu beldimą į duris ir susijaudinusįDžesikos balsą:

– X., kas tau atsitiko?– Nieko.– X., tu baisiai verki, ar nutiko kas bloga?

Atidaryk duris.Aš sėdžiu – tiesą sakant, drybsau susmukusi

– ant grindų savo sumautame bute, sumautojeSanta Lučijos gatvėje, sumautame Neapolyje.Esu apdujusi nuo sielvarto. Nežinau nei kądaryti, nei ką sakyti, nei ką galvoti.

Dirstelėjusi į balkoną akimirką svarstau, kaipbūtų lengva pereiti per kambarį, užsilipti antbalkono turėklų ir pasigrožėti mėnesienosnušviestu Kapriu. Paskui netyčia paslysti,ištikšti ant šaligatvio ir atsikratyti liūdesio.

Ši mintis mane pribloškia ir priverčiaatsipeikėti. Taip galvoti pavojinga. Turiususitvardyti ir su kuo nors pasikalbėti. Uždurų laukia Džesė.

Atsistoju ir šluostydamasi ašarotą veidąatidarau duris. Džesika, mūvinti baltus džinsusir vilkinti mėlyną palaidinukę, liūdnai iratsiprašomai šypsosi. Bet pažvelgusi man įveidą aikteli:

– X., šūdas! Triedalas!– Džese!Tylėdama pasitraukiu ir įleidžiu draugę

vidun. Ji stipriai mane apglėbia, paskui išverdaangliškos arbatos sumautoje mano virtuvėlėje,kur Markas mane bučiavo ir nurengė pirmąnuostabią mudviejų naktį.

Ne, turiu vyti tokias mintis šalin. Jos kaipapgulę pilį kariai atkakliai mėgina prasibrautividun. Jei įsileisiu bent vieną, būsiu užgrobtair nugalėta. Tada žūsiu.

Džesė paduoda man puodelį arbatos irįsitaiso šalia ant grindų. Ant puodelio nupieštaAmalfio pakrantė. Prisimenu mamą. Ji važiavoį Amalfį atostogų. Rodos, tai buvo prieš kelisdešimtmečius. Mama. Gal vertėtų jaipaskambinti? Man labai trūksta mamytės.Taip plyšta širdis, kad trokštu jai išsipasakoti.

– Nagi, – paragina Džesė, gurkšnodamakarštą arbatą ir įdėmiai žiūrėdama man į akis.– Metas išpažinčiai, X. Papasakok man, kasnutiko.

Nugeriu didelį gurkšnį deginančios gerklęarbatos. Paskui nuryju ašaras, pastataupuodelį ant grindų ir pažvelgiu į Džesę. Tadaiškloju viską, bent jau tai, ką ji turi žinoti.Papasakoju, kaip Markas sutrikdė apeigas,paskui apie tai, kad misterijas rengia Camorra

ir ‘Ndrangheta ir kad dabar banditai jamkeršys. Gurkšnodama arbatą ir iš paskutiniųjųstengdamasi nežliumbti, proverksmiu, beveikproverksmiu guodžiuosi draugei, kaip Markasmane išprašė, išvarė, tiesiog manęs išsižadėjo.Jis tiki esąs pasmerktas mirčiai irartimiausiomis dienomis būsiąs pakirstassamdomo žudiko kulkos. Todėl nori, kadišvykčiau, kur man būtų saugu, kurnepakliūčiau banditams į nagus.

Nutylu.Džesika papurto galvą, jos akyse irgi matyti

nerimas.– Dieve mano, vargšelė, – sako ji be

įprastinio sarkazmo. – Vargšas Markas.Draugė tylėdama įsmeigia akis į nakties

dangų. Tolumoje girdėti fejerverkųsproginėjimas, tas garsas panašus į šūvius;tikriausiai kokia nors Camorra gauja Ispanųkvartale švenčia vieno iš saviškių grįžimą išcypės.

– Anądien girdėjau istoriją apie Ispanųkvartalą, – susimąsčiusi tyliai sako draugė. –Sužinojau, iš kur jis gavo tokį pavadinimą.

Aš nieko nesakau.Džesika kalba toliau:– Ar prisimeni gatvę, einančią to kvartalo

viduriu – Vico Lungo del Gelso? Gelso reiškiašilkmedžio uogas.

Aš tyliu.Draugė dėsto toliau:– Šiame kvartale ispanų kareiviai

pasitiesdavo uniformas ant žolės ir mylėdavosisu vietos merginomis. – Džesika pasižiūri įmane. – Žolė būdavo prikritusi šilkmedžiouogų, ir kareiviai išsitepdavo drabužius. Iš čiakilo tasai pavadinimas.

Draugė nudelbia akis. Jos skruostais riedaašaros.

– Vadinasi, mudviejų su Džuzepe draugystėirgi baigta. – Džesė atsistoja, gurkšteliarbatos ir purtydama galvą sako: – Brrr.

Gana, gana, gana. – Paskui pasilenkia irpatapšnoja man per kelį. – Turime būtistiprios.

– Stiprios? – Bejėgiškai gūžteliu pečiais.– Na, stipresnės. X., tai siaubinga.

Suprantu, tai velniškai siaubinga, bet jeiviskas išties taip blogai, kaip sako Markas...Jei jie iš tikro ketina... Pati žinai, kokianegailestinga toji Camorra.

Liūdnai linkteliu. Džesė neatlyžta:– Jei Markas tikrai sulaužė kokį nors

siaubingą įstatymą, jie... Jie tikrai...– ...jį nušaus.– Todėl tau geriau laikytis atokiai.

Paklausyk, Markas pasielgė gerai, teisingai,tiesiog kilniai. X., tau irgi gresia pavojus,didžiulis pavojus. – Draugė sunkiai atsidūsta. –Be galo sunku, plyšta širdis, bet Markas taupadarė paslaugą, mėgina tave išgelbėti...Vienas Dievas žino, nuo kokių baisybių.

– Bet, Džese... – tariu žvelgdama draugei į

skvarbias rudas akis. – Džesika... Aš jį myliu.

Paskui slenka niūrios, tamsios savaitės.Kiekvieną rytą vos pabudusią mane užliejaliūdesys. Jis glūdi mano cappuccino,macchiato a r espresso kavos puodelyje,liūdesio skonį juntu kiekviename pyragėlyje suįdaru, bandelėje, plikytame pyragaityje arkokiame kitame saldėsyje. Jis neapleidžia irper vakarienę, kai nusiperku pigių jūrosgėrybių – kelių rūšių moliuskų ar nedideliųkrevečių.

Liūdesys yra be galo kartus. Jo skonis viskąapnuodija. Apkartina pasaulio grožį. ViršKampanijos šviečia juoda saulė.

Nepaisydama įspėjimų, kartais mėginupamatyti Marką. Vieniša žingsniuoju Kjajosgatve iki didžiulių Roskeriko rūmų durų.Prisimenu, kaip pirmą kartą į jas pasibeldžiau,kaip pirmą kartą čia atėjau, prieš akis atgyjaMarko šypsena ir pokštai, riteriams su žirgais

skirti sakalo sparnų pavidalo laiptai. Jeibeldžiuosi dabar, dažniausiai niekas neatidarodurų; kartais jas trumpam atverianepažįstamas tarnas, dėbteli į mane ir netaręsnė žodžio vėl užtrenkia.

Retkarčiais skambinu Markui į mobilųjį.Kokį trisdešimt kartų per dvi valandas. Jotelefonas išjungtas; guvus automatinis motersbalsas itališkai praneša: abonentasnepasiekiamas. Rašau elektroninius laiškus,bet atsakymų negaunu, jie grįžta į mano paštodėžutę su prierašu, kad tokio elektroniniopašto adreso išvis nėra.

Todėl rašau ilgus laiškus ranka antašaromis sulaistyto popieriaus. Bet ir į šiuos,kaip į elektroninius, atsakymo negaunu, laiškaigrįžta neatplėšti. Markas nė neatplėšialaiško? Net ranka rašyto?

Dar labiau už atskirtį slegia įtampa. Jąpatiriu kas rytą, eidama prie spaudos kioskoPartenopės gatvėje. Pasisveikinu su laikraščių

pardavėju, jis nusišypso, atsako į manopasveikinimą ir paduoda naują „Il Mattino“numerį.

Nenoriu skaityti šio laikraščio, nekenčiu jo,bet jame pateikiama išsamiausia Neapoliokriminalinė kronika. Drąsiai ir be gailesčiorašoma apie smulkius gaujų karus Skampijoje,nužudytus narkomanus Forčeloje. Bet man tikrūpi, ar kas nenutiko Markui. Jei jis žuvo, šislaikraštis praneš apie tai pirmas. Paliudys jomirtį nuotraukomis.

Kasdien grįžusi namo karštligiškaiperverčiu dažais kvepiančius puslapius. Žiūriuį nužudytųjų prie purvinų Miano knaipiųnuotraukas. Lavonai tyso kraujo balose,kurios man panėši į naftą, arba sėdiautomobiliuose Mariljane peršautomiskaktomis; kartais negyvėliai randami Neapoliosenamiesčio šiukšlynuose. Žiūrėdama įnuotraukas, nejučia klausiu: ar tai jis,Markas? Nejaugi viskas baigėsi šitaip? Ar tai

galas?Suvokus, kad tai ne Markas, man kaskart

man vis labiau gniaužia širdį. Šįsyk ne jis. Betta diena neišvengiamai artėja. Vieną liūdnąrytą eisiu į Partenopės gatvę, pasisveikinsiu sulaikraščių pardavėju, sumokėsiu pinigus,atsiversiu baisiuosius „Il Mattino“ puslapius irpamatysiu Marko nuotrauką.

Nužudyto.Galiausiai šiltą rugsėjo pradžios vakarą

visiškai nusibaigusi, virtusi pamėkle irnebegalėdama ilgiau tverti, sliūkinu saulėtaisšaligatviais prie Roskeriko rūmų. Ketinupamėginti paskutinį kartą. Šitai dar galiupadaryti. O kas paskui? Nežinau.

Kai pasuku už kampo, dar labiau suspaudžiaširdį. Ant rūmų durų kabo spyna, langaiuždengti langinėmis. Jokių gyvybės ženklų.Ant sienos matyti didelis skelbimas:„Parduodama“.

Galva neišneša, ką tai reiškia. Tikriausiai

Markas jau nužudytas, bet naujiena nepatekoį laikraščius. Taip dažnai nutinka. Arba jis kurnors išvykęs, – į pietų Tirolį, Londoną,Niujorką, Braziliją – todėl parduoda turtą, kadturėtų lėšų slapstytis. Matant šį nuostabųpastatą užrakintą, tuščią ir parduodamą,suima baisus graudulys, bet šįsyk susitvardau.Nebeturiu vilties ir esu baisiai nelaiminga, betsu tuo susitaikiau.

Susitaikiau, kad Markas amžinai pasitraukėiš mano gyvenimo. Nesvarbu, ar mirė, arišvyko. Koks skirtumas? Dabar turiu gelbėtispati. Tikriausiai Džesika teisi – man irgi gresiapavojus. Per daug žinau.

Parsivilkusi namo skambinu mamai į SanChosė. Ji jau kelias savaites man skambinėja,rašo elektroninius laiškus, nes būgštauja dėlmano savijautos. Motinos širdis kužda, kadman nutiko kažkas blogo, tik mama negaliišsiaiškinti, kas. O aš jos pačios labui nenoriunieko pasakoti. Negaliu pasakoti. Jei

neatskleisiu tiesos apie misterijas, mamanieko nesupras, o apie jas tikrai negaliuprasitarti. Ne dėl to, kad gėdyčiausi ardrovėčiausi – kaip tik priešingai – bet todėl,kad tai per painu, per sunku. Nieku gyvunebegaliu galvoti apie misterijas.

Skambinu į tolimąją Kaliforniją. Mamaatsiliepia:

– Klausau.– Sveika, mama.– Širdele! – Jos balsas apsimestinai

linksmas. – Aleksandra, brangute, kaip smagu,kad paskambinai! Kaip tau sekasi? Berniukainuolat apie tave klausinėja, o tėtis kaip tikšįryt sakė...

Pertraukiu ją vidury sakinio:– Mama, aš grįžtu namo.Ji tyli. Mamos tylėjimas ramina ir guodžia. Ji

tikrai žino mane šį tą nutylint, bet yrapernelyg supratinga, kad mėgintų ką norsišpešti.

– Gerai, širdele, gerai. Ar jau baigei savodarbą?

– Taip, baigiau. Noriu kuo greičiau grįžtinamo. – Vos sulaikau ašaras.

– Gerai, brangute. Tik pranešk skrydžionumerį. Pasitiksim tave oro uoste. Tėtis labaiapsidžiaugs, mes nepaprastai tavęs pasiilgom.

Mudvi dar kiek šnektelime, pasakau mamainorinti užsisakyti bilietą ir atsisveikinu. Paskuiinternetu užsisakau jį. Rytdienos popietei.Nepraėjus nė parai jau skrisiu namo irnebegrįšiu į Neapolį.

Kitą rytą susikraunu mantą. Apsisukugreitai, brangių daiktų, dovanotų Marko,neimu. Kai Džesika ateina man padėti,pasiūlau tuos drabužius jai, bet draugėpapurto galvą – puikiai suprantu, kodėl.Jausdamasi kalta ir šiek tiek sutrikusi,atsiprašau.

– X., nebūk kvaiša, – sako Džesė. – Leiskpalydėti tave į oro uostą, padėti. Man tavęs

labai trūks.Draugės veidas labai liūdnas. Liūdesys

tvyro ir kiekvienoje mano buto kertelėje.Taksi veža mudvi vingiuotomis, dulkėtomis irlabai judriomis Neapolio gatvėmis.Vairuotojas išlaipina prie terminalo. Ašužsiregistruoju skrydžiui. Tada Džesikaapglėbia mane taip stipriai, lyg nebesitikėtųkada nors daugiau pamatyti. Atsisveikindamosviena kitai pamojuojame. Praeinu pasųkontrolę ir parodau bilietą. Štai ir viskas,dingteli. Sudie, Neapoli. Ne iki pasimatymo,Neapoli, o sudie. Amžinai. Adieu. Sena dainelėpažadina itin skaudžius prisiminimus.

Mano skrydis po dviejų valandų. Įsitaisauant nepatogaus metalinio suoliuko ir išplastikinio puodelio gurkšnoju macchiato.Beprasmiškai spoksodama priešais saveskaitau Taurasi vyno reklamą ant sienos.Prisimenu kiekvieną Neapolyje ragautą vyną.Patiekalus, kuriais gardžiavausi. Su kartėliu

galvoju apie šį miestą: žiaurumo, prievartos,bjaurasties ir grožio, nuostabaus vyno,architektūros ir dolce vita samplaiką. Puikusmaistas ir siaubingas žiaurumas.

Paskui prisimenu neapoliečių mėgstamasnedideles sraiges – babalucci. Taip jų irneparagavau. Neprisiverčiau.

Babalucci. Babalucci!Atsistoju perverta žaibiškos minties.Ką aš darau? Kodėl čia sėdžiu? Ko spoksau į

sieną?Juk galiu šį tą nuveikti.Beveik klykdama iš nekantrumo lekiu atgal

pro pasų kontrolės postą. Gūžčiodami pečiaisir dūsaudami apsaugininkai išleidžia mane provartelius. Puolu prie registratorės irreikalauju grąžinti bagažą. Aš nebevyksiu įAmeriką, nebeskrisiu į Kaliforniją.

Liksiu čia. Markas vis dar gyvas, kur norsslapstosi. Galbūt man pavyks jį išgelbėti.

Drebančiais pirštais renku telefono numerį.

Padrikai beriu žodžius, klausiu restoranoPlatyje, Kalabrijoje, numerio.

Moteris kitame linijos gale apatiškai vardijaskaičius.

– Du, du, šeši, penki...Keverzoju juos ant bilieto, paskui

nuspaudžiu atjungimo mygtuką ir surenkuduotąjį numerį. Dabar pietų metas. Jis busten, jis turi ten būti.

Atsiliepia jaunas vyras. Jo balsas budrus.– Si?Greitakalbe aiškinu, ko man reikia.

Pasisakau esanti X., Aleksandra Bekmen.Marko Roskeriko draugė. Tada prašaupakviesti prie telefono Encą Pazelį.

Trisdešimt trečias skyrius

Kitame linijos gale stoja tyla. Girdžiu tikrestorano triukšmą: kalbasi padavėjai, tarškalėkštės ir stalo įrankiai.

Paskui iš toli atsklinda gargždus seno vyrobalsas:

– Labas, Aleksandra.Tai Encas Pazelis. Padrikai lemenu, bet jis

nutraukia mane neišklausęs. Trumpai, šaižiainusijuokia ir sako:

– Žinau, kodėl man skambini.– Žinote?– Taip.Trumpam netenku žado, nes dabar turiu

užduoti baisų klausimą.– Encai, labai prašau pasakyti, ar Markas

Roskerikas dar gyvas?Encas neatsako, tik sunkiai šnopuoja. Pro

didžiulį oro uosto langą bejėgiškai spoksau į

būrelį besikalbančių taksi vairuotojų. Du iš jųdėl kažko ginčijasi: sunėrę ant krūtinėsrankas, atlošę galvas, atkišę smakrus – kaipMusolinis senuose dokumentiniuose filmuose.

Galiausiai išgirstu:– Taip, manau, kad dar gyvas.Palengvėjimas užplūsta mane kaip

adrenalinas.– Iš kur tai žinote?Pazelis neatsako, bet aš neatlyžtu:– Encai, iš kur žinote, kad Markas gyvas?– Nagi, panele Bekmen. Andai tau sakiau,

kad mano darbas žinoti viską. – Pazelio balsasnutolsta, girdžiu jį su kažkuo kalbantisKalabrijos dialektu. Arba liepia ką norsnužudyti, arba užsisako dar vieną porcijąkalabriškos rikotos. Paskui senis vėl kreipiasiį mane:

– Aleksandra, ko iš manęs nori? Kadišgelbėčiau tavo draugą?

– Taip, taip. Šito ir prašau. Signor Paselli,

žinau, kad jūs rengiate misterijas. Supratau,kad jūs, tai yra Camorra ir ‘Ndrangheta,viską rikiuojate – įšventinimus, kikeonogamybą, apeigas. Dėl to ir buvote atvykęs įRogudos pilį, ne vien dėl paliaubų su Marku.

Tikiuosi, kad mano žodžiai sutrikdys EncąPazelį, suteiks tam tikro pranašumo, bet jiskaip visada atsako aiškiai ir ramiai:

– Aleksandra, juk žinai, ką Roskerikasiškrėtė per penktąją misteriją. Jis pažeidėtaisykles. Todėl Camorra ketina netrukus jįnužudyti. Šitai žino jis, žinome ir mes. Tokiostaisyklės, jų neperrašysi ir nepakeisi. Manlabai gaila.

– Aš dar sykį dalyvausiu penktojemisterijoje! Leiskite man tai padaryti! Kad irką tektų iškęsti, Encai... – Iš paskutiniųjųslopinu beįsisiautinčius jausmus. – Darysiu, kąpanorėsite, išpildysiu kiekvieną Camorranorą. Jūs galite juos paveikti, nes esate‘Ndrangheta capo di tutti capi, Camorra bijo

jūsų kaip nieko kito.Štai taip. Tai paskutinis mano koziris.

Paskutinė viltis. Baigiamasis gambitas. Vėlįsiviešpatauja tyla. Taksi vairuotojaitebesiginčija, tvieskiant rugsėjo saulei; vasaračia niekada nesibaigia. Encas Pazelisatsikrenščia ir ramiai sako:

– Per vėlu.– Maldauju!– Aleksandra, tai ne tavo kaltė. Man buvo

pranešta, kad buvai pasirengusi paklusti, būtiįvesdinta į penktąją misteriją. Taisyklessulaužė Roskerikas. Dabar jau per vėlu.

– Bet...Pazelis mane pertraukia:– Kas bet, Aleksandra?– Aš viską padarysiu! Viską, viską, viską.

Prašau, maldauju man padėti.Pazelis šnopuoja. Paskui įsakmiai kažką

sako pavaldiniui. Galiausiai atsidūsta,nusikosti ir prabyla:

– Tikrai viską?– Taip! Taip. Padarysiu viską.– Bet... – Pazelis dvejoja skausmingai ilgai.

Paskui sako:– Gerai, Aleksandra. Va bene, va bene... Gal

ir gali padaryti vieną dalyką, galintį pakeistinuosprendį. Pakeisti padėtį tavo naudai. Bettam prireiks didžiulės drąsos.

– Kas manęs laukia?– Šeštoji misterija. Turėsi dalyvauti

šeštojoje.

Praėjus daugiau kaip parai, vėl sėdžiu savobute. Mamai pranešiau, kad atidėjau grįžimąkelioms dienoms, nes „atsirado reikalų“. Jinusiminė ir mėgino mane išklausinėti, ištiesnerimavo, bet aš tiesiog išsisukau nuoatsakymų. Džesika irgi apstulbo, bet aš jaiprimelavau visokių niekų. Ji suprato, kadmeluoju, bet būdama gera draugė nesmalsavo,apsimetė tikinti.

Užuot priekaištavusi, pagamino mudviemvalgyti ir įpylė raudonojo vyno. Myliu Džesę.Myliu savo mamą.

Bet ar ganėtinai myliu Marką?Šis klausimas neduoda man ramybės,

ausyse skambant grėsmingiems Enco Pazeliožodžiams apie šeštąją misteriją. Ši misterijane tokia kaip kitos. Ji neturi nieko bendra suerotika, yra pavojinga ir gali tave pražudyti.Nedaugelis žmonių, išgirdę apie pavojų,ryžtasi joje dalyvauti. Bet tik šeštoji misterijasuteikia tikrąjį išsilaisvinimą. Katabazę.

Ką visa tai reiškia? Ar einu mirti? Ar aukojugyvybę, kad išgelbėčiau Marką?

Taip.Dirsteliu į laikrodį. Septinta vakaro.

Atsistoju ir einu į balkoną; vis dar esu bute, iškurio turėčiau būti išsikrausčiusi. Rytojatvažiuos šeimininkas, kad tuo įsitikintų, irtikrai manęs neberas. Šįvakar mane išsivešEnco vyrai.

Žvalgausi. Neapolis maudosi rugsėjosaulėlydyje, gatvės ir namai nudažytišvelniomis spalvomis tarsi padūmavusioseRenesanso drobėse. Švelniai mėlynamehorizonte matyti Kapris – svajonių sala. Šisvaizdas jaudina ir žadina ilgesį.

Sučirškia durų skambutis. Grįžtu į kambarįir spusteliu telefonspynės mygtuką. Atidariusiduris išvystu tris gerai atrodančius,rūpestingus jaunus vyrus. Jie beveik nekalba.Jauniausias jų žiūri į mane su gailesčiu – galnet su panieka – ir grakščiai mosteli, kadlipčiau laiptais. Mūviu paprastus džinsus,vilkiu marškinėlius ir juodą džinsinį švarkelį.Nešuosi krepšelį su būtiniausiais reikmenimis.Kaip kokia kvailė. Kosmetika. Dantų šepetėlis.Lūpų dažai. Ką sau manau? Kad vykstupraleisti savaitgalio į viešbutį ant ežerokranto?

Ne, aš keliauju į šeštąją, paskutinę Dionisijųir Eleusinijų misteriją. Patirti tikrojo

išsilaisvinimo. Kad ir kas nutiktų perateinančią parą, pasikeisiu negrįžtamai, galnet žūsiu. O galbūt išgelbėsiu Marką.

Prie mano namų Santa Lučijos gatvėje stovitamsiai mėlynas autobusiukas. Įsitaisau jogale, čia pridėta apklotų ir pagalvių. Vienas išmano palydovų duoda tabletę.

– Kas tai?Vyras beveik nemoka angliškai. Sunkiai

ištaria:– Čia dėl miego. Kad miegotum.Paimu tabletę ir butelį mineralinio. Nuryju

ją, užsigeriu vandeniu ir užkemšu butelį.– Metas, – sako tas pats vyras, laikydamas

juodą, panėšintį į budelio, gobtuvą.Žinoma, netrukus jis man jį užmaukšlina.

Atsiduriu visiškoje tamsoje, bet nepasiduodupanikai – galiu lengvai kvėpuoti, tamsa netsavotiškai ramina.

Autobusiukas pajuda. Jaučiu, kaip jis rieda,girdžiu vakarinį Neapolio gatvių triukšmą,

garsų sunkvežimių tūtavimą, taksistųpokalbius, radiją, motorolerių birbimą. Pokiek laiko eismas pagreitėja – aplinkuiriaumoja įniršę varikliai. Tikriausiaiišvažiavome į greitkelį. Paskui ima veiktivaistai, triukšmas nutolsta, aš atsigulu antdidelės minkštos pagalvės. Užmigusi sapnuojuMarką, įkalintą po ledu. Jis mėgina pramuštiledą, karštligiškai man moja.

Stoviu ant užšalusio ežero, o Markaskapanojasi spąstuose po vandeniu. Išpaskutiniųjų stengiuosi jį išgelbėti. Prašau prošalį einančio ispano, kad padėtų, bet jam išburnos teka kraujas. Vyras nusivaipo, gūžtelipečiais, parodo sau į burną ir nukėblina šalin.Nieko negaliu padaryti, o Markas dūsta poledu, skęsta, grimzta į tamsiai mėlyną vandenį,nyra į akinančią, stingdančią gelmę.

Pabundu. Kiek valandų važiuojame? Tris?Penkias? Šešias? Gal dešimt? Galime būti betkurioje Italijos vietoje – nuo Alpių iki Sicilijos.

Net Prancūzijoje arba Šveicarijoje. Gobtuvasvis dar man ant galvos. Atsisėdu irnenusiimdama dangalo sakau:

– Noriu gerti. Man reikia į tualetą.Nė nežinau, į ką kreipiuosi. Jaučiu, kad

autobusiuko gale esama ir kitų žmonių.Kažkas nerūpestingai atsako:– Pakentėk dešimt minučių. Viso labo dešimt

minučių.Tai ne anas jaunas vyras, su kuriuo pirmiau

šnekėjau. Šis žmogus vyresnis ir geriaukalbantis angliškai.

Jis nemeluoja. Po dešimties minučiųautobusiukas sustoja, durys atsiveria. Esuišlaipinama ir su visu gobtuvu skubiai vedamaper gatvę į didelį aidų pastatą. Kur ašatsidūriau?

Lipu laiptais; klupinėju, nes nieko nematau,bet mane laiko tvirtos rankos, kreipia į kairę, įdešinę ir vėl į kairę. Traukiame lyg ir senaiskoridoriais. Pastatas akmeninis, justi senovės

dvelksmas. Pilis? Vienuolynas? Kas tai?Paskui esu įstumiama į kambarį, durys

užsidaro. Kažkas nutraukia gobtuvą.Markstausi.

Priešais mane stovi Encas Pazelis su jaunamoterimi.

Žiūrėdamas tiesiai man į akis jis purto plikągalvą, net pagurklis dreba. Oda išvagota giliųraukšlių. Pazelis atrodo toks senas kaip patiItalija. Jis pažvelgia į moterį ir angliškaipaliepia:

– Duok jai pavalgyti, atsigerti ir parenkmisterijai.

Nespėjus man prasižioti, Encas išeina.Su manimi lieka tik jauna moteris balta

suknele. Kaipgi kitaip. Ji paduoda butelįmineralinio, aš geriu. Moteris užjausdamašypsosi ir kantriai laukia, kol numalšinsiutroškulį. Gal tai ir ne užuojauta, nespaklausta, kas manęs laukia, ji niekoneatsako.

Apsižvalgau.Tik dabar suvokiu, kokioje įstabioje

patalpoje atsidūriau – didžiulėje skliautuotoješokių salėje ar viduramžių menėje, jos lubos irsienos ištapytos freskomis. Langų nėra.

Justi ankstyvojo renesanso arba vėlyvųjųviduramžių meistrų ranka: freskose ryškiomis,gyvomis spalvomis vaizduojamos alegorinės irreliginės scenos. Kristus su angelais, šventiejiir Dievo Motina. Esu per daug suglumusi, kadjas tyrinėčiau. Grindys išklotos šalta juoda irbalta mozaika. Patalpoje, man už nugaros,tėra vienintelis baldas – plati medinė lova,užtiesta raudono šilko apklotu.

– S i , – sako mergina. Ji nėmaž nemokaangliškai. Paskui greitai paduoda drabužiuspersirengti ir parodo į sieną. Gaunu tikpaprastą berankovę juodos medvilnės suknelę,jokių apatinių. Geriau įsižiūrėjusi sienojeišvystu dureles.

Neturiu ko rinktis, tenka paklusti. Reikia

ištverti šeštąją misteriją. Pereinu didžiulęskliautuotą menę ir įžengiu į erdvią, švariąmoderniai įrengtą vonią. Ten persirengiu:nusimaunu džinsus, nusiaunu sportukus irgreitai palendu po dušu. Prieš apsivilkdamasuknelę apžiūriu save vonios veidrodyje. Įmane žvelgia dvidešimt dvejų metų mergina,sulysusi ir nebe tokia naivi, kokia buvo. Perketuris mėnesius jaučiuosi gerokai pasenusi.Ko gero, jau turiu kelis žilus plaukus.

Markai Roskerikai, kur esi? Ar tu gyvas?Sukaupusi drąsą, apsivelku suknelę,

išsivalau dantis ir grįžtu į menę. Merginatylėdama laukia absurdiškai didelės patalposviduryje. Tokioje erdvėje ji atrodo mažulytė.Rankose laiko metalinį puodelį.

– Ar čia kikeonas? – klausiu eidama artyn.Mergina lyg ir gūžteli pečiais, lyg ir linkteli,

paskui įspraudžia šaltą metalinį puodelį man įrankas.

Imu jį ir ištuštinu iki dugno. Gėrimas daug

kartesnis negu anąsyk, ne toks skanus.Išgėrusi imu svarstyti: kas dabar? Ką jierengiasi man daryti? Žinau, kad šis kvaišalasveikia labai greitai. Todėl atsisėdu ir laukiu, omergina išeina pro kitas duris ir jas uždaro.

Praeina pora valandų, o gal man tik taipdingojasi. Esu praradusi laiko nuovoką.Neturiu nei laikrodžio, nei mobiliojo. Gal jaurytas? Ar ilgai mes važiavome? Galvoje pinasimintys, sapnai, kvaitulys, nusiminimas,sūkuriuoja lubų freskų scenos. ŠventosiosDvasios nusileidimas. Balandis ir šventasis.Kristaus prisikėlimas. Atgailaujantys irraudantys nusidėjėliai.

Aš irgi nuvarvinu kelias ašaras. Paskuigulėdama ant nugaros užmiegu. Sapnuoju, kadį kambarį įeina vyras ir ketina su manimimylėtis, praskečia man kojas ir įsiskverbia.

Atsipeikėju: esu tikrai dulkinama jauno irgražaus vyro. Jis apsirengęs, o aš nuoga.Mudu esame plačioje medinėje lovoje su

prabangiu užtiesalu. Jis guli ant viršaus, jaučiusavyje jo kotą. Esu prievartaujama, bet kartuir ne, juk pati pasirinkau. Sutikau dalyvautišeštojoje misterijoje. Vyras pasitenkina.Baigęs darbuotis užsisagsto kelnes, o aš guliunuoga. Jis nusigręžia ir išeina, žingsniamsaidint po lubų skliautais.

Tįsau nejudėdama, nuo kikeono mandrumsčiasi protas.

Ar tai išties nutiko?Taip, nutiko. Gal ir kliedžiu, bet tai nutiko.

Beviltiškai dairausi juodos suknelės – durisatidaro tarnaitė ir prieina prie lovos. Jipaduoda kitą puodelį kikeono. Ir įkiša pirštusman į makštį. Tikrina? Kam? Paskui jąmozaikinėmis grindimis ateina dar dvimerginos, mostu rodo, kad gulčiausi, ir sutepamakštį lubrikantu. Paskui kitas nerūpestingasgražus jaunas vyras ateina ir tylomis maneišbarškina. Aš tiesiog guliu, dėbsau į lubas irraudu. Apraudu viską: seksą, ankstesnę save,

bet labiausiai Marką.Nenuvokiu, kas vyksta ir kodėl. Nebežinau,

kas esu. Valandos virsta dienomis,nebesuskaičiuoju. Esu nuolat girdomakvaišalais – beveik iki sąmonės netekimo.Išnyksta ribos tarp manęs ir aplinkos. Štaitaip. Aš mirštu. Dabar suprantu, kaip žmonėsmiršta per šeštąją misteriją. Iš dalies irtrokštu numirti. Buvau pagrobta, bet tainebesvarbu. Užvalgau vaisių su duona ir vėlįmingu. Esu visiškai išsekusi.

Nenumanau, ar išaušta rytas, bet po keliųvalandų esu pažadinama tarnaičių, jos tvirtaiužriša man akis ir sugirdo kikeono. Paskuiiškelia iš lovos ir nuprausia vonioje. Tada vėlpaguldo į lovą. Aimanuoju, verkiu, galiausiailiaujuosi. Jaučiu, kaip mane liečia keliosmoterys. Jaučiu kambaryje jų buvimą,užuodžiu jų kvepalus. Jos mane laižo, liečia.Laižo be perstojo. Tada vėl sugirdo kikeono.Kvaišalas susimaišo su seksu, ir aš pasiduodu.

Nebeįstengiu atsispirti, jos mane nugali.Glamonės begalinės, švelnios, tačiaubeprasmės.

Galiausiai patiriu orgazmą, bet tai tikkonvulsijos, refleksai, jokio jausmo. Taipreaguoja vien mano kūnas, o protas yrakažkur toli, siela tarsi išskridusi. Jos čia nėra.Ne aš esu dulkinama, masažuojama irbučiuojama, o kažkokia kvaila amerikietė.Aleksandra Bekmen. Prisimenu ją kaip permiglą.

Bėga valandos. Daugybė valandų. Atneštąvalgį nuryju užrištomis akimis. Tarnaitė manemasažuoja, įtrina odą raminančiais aliejais.Tebeguliu užrištomis akimis, nuoga. Ateinavyras; man liepiama jam pačiulpti. Paklūstukaip robotas, nors nieko nematau. Čiulpiuilgai. Paskui tarnaitės vėl nusiveda mane įvonią, išmaudo, apipila šiltu vandeniu ir ištrinakvapniomis putomis.

Muilas kvepia labai maloniai, primena tą,

kurį man dovanojo Markas, pagamintąFlorencijoje. Tada vėl pravirkstu, tiesiograudote raudu. Merginos parveda maneužrištomis akimis atgal į lovą. Įsupa į kilpinįvonios chalatą, paskui pirmą kartą po labaiilgo laiko nuriša raištį nuo akių.

Pagaliau matau, kas dedasi aplink.Išvystu Encą Pazelį. Tiek ilgai išbuvus

tamsoje, net švelni kambario šviesa žeidžiaakis. Kol jos apsipranta, matau tik juodą Encosiluetą, bet vis dėlto atpažįstu. Neaukštas,senas ir galingas vyras, nešantis pragaištį.

Senis dirsteli į mane.– Markas Roskerikas negyvas. – Pazelis

papurto galvą ir atsidūsta. – Turėjai tai žinoti.Turėjai žinoti, kad taip gali nutikti. Man gaila.

Stebeiliju į Pazelį. Nebeturiu jėgų pykti, esugalutinai išsekusi. Purtau galvą. Tikriausiaižinojau. Per tas paskutines septyniasdešimtdvi valandas supratau, kad tai tik žaidimas,šešėlių teatras, ir kad Marko nebėra.

Encas pašnairuoja į mane.– Žinojai, kad jis pasmerktas mirti, supratai,

į kokį pavojų lendi dėl menkiausios galimybėsjį išgelbėti, griebeisi už šiaudo. Ar dėl Markobuvai pasirengusi atiduoti gyvybę?

Linkteliu. Tylėdama, be žodžių. Palaužta.Markas nužudytas. Žinoma, nužudytas. Visatai buvo melas, bet man jo reikėjo. Dabarpajuntu tam tikrą palengvėjimą. Man nerūpi,ar dabar mirsiu. Viskas baigta. Apžvelgiupatalpą. Išvystu dar kelis žmones,pagyvenusius vyrus ir moteris. Tarsiliudytojus. Jie vilki teisėjų mantijas. Jiepaskelbs nuosprendį. Tegu daro, ką nori.Viskas tėra dūmai.

– Tu beveik išlaikei šeštąją misteriją irpriartėjai prie išsilaisvinimo. – Pazelisspragteli pirštais – išdygsta tarnaitė. – Likodar viena apeiga. Tada tapsi tikraiišsilaisvinusi ir galutinai įšventinta.Nedaugelis išgyvena per šeštąją misteriją.

Markas tau apie ją nepasakojo. Troško taveapsaugoti nuo gresiančios tuštumos irprievartos.

Ašaros išsenka. Iš patalpos paskui Pazelį irtarnaitę išeina teisėjai. Lieku viena. Visiškaiviena. Ką jie man padarė? Taip, padarė, neslioviausi bijoti mirties. Kas yra mirtis? Kas jibuvo? Tiesiog laikinas pokytis. Žinau, kadmylėjau Marką, mylėjau visa širdimi, dėl savomylimojo ketinau paaukoti gyvybę. Šito jie išmanęs negali atimti, negali ištrinti paskutinėspribloškiamai skaidrios minties. Tik ji ir likoAleksandros Bekmen galvoje: aš mylėjau irbuvau mylima.

Viskas praeina, viskas turi išnykti, kad vėlatgimtų, bet tai tik iliuzijos atšvaitai, skirtilaikui matuoti. Belaikė yra pati akimirka. Jeikada nors mylėjai, išties mylėjai ir buvai labaimylima, toji meilė išliks amžinai. Mirtis josnenugalės.

Prisimenu San Severo koplyčią.

Prisikelsiantį Kristų. Prisimenu, kokie laimingimudu su Marku buvome Venecijoje, kaip CaD’oro – Auksiniuose rūmuose – gėrėjomėsMantenijos tapyba. Kas nėra dieviška, tasnetikra, tik dūmai.

Mintyse atgyja Pindaro žodžiai. Suprantujuos. Suprantu jų esmę.

Palaimingas tasai, kuris matė šias apeigas,kuris atrado požemio kelią. Jis žino, kadabaigsis jo dienos, lygiai taip pat žino apie savodieviškąją prigimtį.

Aš irgi atradau požemio kelią ir žinau, kadabaigsis mano dienos. Bet nebijau. Nėtrupučio.

Po kurio laiko durys vėl atsiveria, į patalpąįeina mergina balta suknele. Ji atneša irtylėdama paduoda mano drabužius: džinsus,marškinėlius ir sportukus. Drabužiai išskalbti.Apsivelku. Mergina lūkuriuoja, linkteli, paskuijos rankose atsiranda akių raištis.

Vėl tas raištis.

Paklusniai ir nuolankiai atsisėdu lovūgalyjeir leidžiu merginai užrišti man akis. Turbūt taipasirengimas egzekucijai. Tikriausiai netrukusbūsiu nušauta, ir tiek. Tebūnie.

Esu išvedama iš didžiulės aidžios menės irlydima ilgais koridoriais. Neberaudu, visosašaros išverktos. Markas miręs, o visa kitanebesvarbu. Kas nėra dieviška, tas netikra,tik dūmai.

Palypėjame porą laiptelių. Esu įstumiama įkitą kambarį. Durys užsidaro, mergina išeina.Vis dėlto jaučiu esanti ne viena.

Be manęs, kambaryje dar kažkas yra.Išgirstu balsą, sodrų, švelnų, tvirtą vyro

balsą.– Chi e? Chi e qui dentro? Kas čia?Sodrus, švelnus, tvirtas vyro balsas...Nusiplėšiu akių raištį.Metalinėje kėdėje prirakintas prie

ranktūrių sėdi Markas Roskerikas. Jo veidasapkepęs sudžiūvusiu krauju, paakiuose

mėlynės. Jam irgi užrištos akys. Sėdi čia irsusijaudinęs kalba. Markas gyvas.

Puolu prie kėdės. Apkabinu jį ir imugrabalioti šilkinį raiščio mazgą. Markastrūksmingai kvėpuoja, uosdamas mano kvapą,jo veide matau nuostabą ir abejonę.

– X., tai tu? X.! To negali būti! X.! X.! X.!Galiausiai atlaisvinu mazgą, ir Markas

pažvelgia į mane.– X., jie man pasakė, kad tu mirusi. – Marko

burnos kampučiai virpa, jis iš paskutiniųjųtramdo ašaras.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Vos mums spėjus persimesti keliais žodžiais,įeina Encas Pazelis su dviem jaunesniaisvyrais.

Senis spokso į mane.– Norėdamas tave apsaugoti nuo Camorra

ir ‘Ndrangheta, Markas Roskerikas pats atėjopas mus. Pažadėjome tavęs neliesti, jei jissutiks dalyvauti šeštojoje misterijoje.Įspėjome, kad gali žūti. Šitai žino kiekvienas.Per šeštąją misteriją sutinki mirti dėl meilės.

Žiūriu į Marką. Jis purto galvą, tikriausiainegali atsitokėti. Dirsteliu į Pazelį.

– Aš...– Nesupranti? Tokia misterijų esmė. –

Pazelis patraukia pečiais. – Tu šitai jausupratai. Tapęs ‘Ndrangheta galva aš ėmiaubjaurėtis būdais, kuriais mafija užvaldėmisterijas, kad panaudotų jas savo tikslams –

turtams krauti, ne tik Italijos, bet ir kitų šaliųpolitikams šantažuoti. Misterijos yra didelis irtaurus mūsų protėvių palikimas. Mafija jasišniekino.

Pazelis pereina per kambarį, pasilenkia prieMarko ir atrakina antrankius. Nuima juos.Markas trinasi įskaudusius ir paraudusiusriešus, jis su džinsais ir nešvariais baltaismarškiniais.

Pazelis kalba toliau:– Tapau šeštosios misterijos celenza: tai

man suteikia didžiulę valdžią. Capos manęsbijo, nes viską žinau. Mes viską filmuojame.Vis dėlto kartais savo didžiulę valdžiąpanaudoju ir geriems darbams, kaip ir derėtų.Vis dėlto šeštoji misterija yra grėsminga. Jigali baigtis prastai. Marko žmona užsispyrėdalyvauti šeštojoje, nors aš ją įspėjau. Jipatyrė tai, ką patyrėte ir judu. – Encasatsidūsta. – Tąsyk aš neklydau. Serena buvoper daug trapi, misterija galutinai išmušė ją iš

pusiausvyros, ji nebejuto mirties dvelksmo irnebematė gyvenimo prasmės. Tada pativairuodama automobilį nusirito nuo šlaitonetoli Kapujos. Tai buvo savižudybė, o nežmogžudystė. – Pazelis įsideda į kišenęantrankių raktą. Eidamas prie durų, atsigręžiair pažvelgia į mane, paskui į Marką.

– Nuo tos dienos nuolat iš tolo tavestebėjau, Roskerikai. Mačiau, kaip padedinukentėjusiems nuo Camorra piktadarybių. Tudarei gerus darbus ir nestokojai drąsos. Osykiu šiame kaukių teatre įžvelgiau ir pavojų.– Pazelis mostu liepia parankiniams išeiti. Patsirgi žengia prie durų. – Dabar judu esateišgelbėti. Abu. Camorra jūsų nelies. Aš duosiusaviškiams žinią, kad buvote įšventinti įšeštąją misteriją. Jie gerbia tokius žmones,negana to, netgi jų bijo, taigi turėsite valdžią.Viliuosi, naudosite ją geram. – Pazelis atsistojaant slenksčio. – Praleisite čia dar keliasvalandas, paskui galėsite netrukdomi išvykti. –

Senis žiūri tiesiai man į akis. – Gal kada norsdar pasimatysim, įvesdintoji į šeštąją misterijąAleksandra.

Jis išeina. Durys užsiveria. Liekame vieni.Markas mane prisitraukia – nesibučiuojame,tik stipriai, be galo stipriai apglėbiame vienaskitą. Nubraukiu tamsius plaukus jam nuoveido.

– Markai, ar jie tave kankino?– Ne, – atsako jis. – Tai nesvarbu. O kas

buvo tau? Tas pat, kas ir man?Linkteliu ir pabučiuoju jį į kaktą. Markas

nusišypso. Vėl išvystu kerinčią, laimingą,liūdnoką jo šypseną. Markas prabyla:

– Dieve mano, X., aš tikrai maniau, kad esinužudyta. Dingojosi, kad jie mane apgavo. Užtave buvau pasiryžęs atiduoti gyvybę.

Markas atsistoja ir patraukia į vonią. Sekuiš paskos. Jis pasilenkia virš kriauklės.Suvilgau rankšluostį šiltu vandeniu ir šluostauprikepusį kraują mylimajam nuo veido.

Žaizdos negilios, mėlynės nedidelės. Jisnesužeistas, tik apdaužytas. Vis tas patsgražuolis Markas Roskerikas. Svarbiausia,gyvas, jis liko gyvas.

Kelias minutes kantriai sėdime vienas šaliakito ant lovos. Galiausiai Markas taria:

– Pažiūrėkim, ar pavyks iš čia išsikrapštyti.Kad ir kur būtume, – Palerme, Londone arBuenos Airėse, – nekantrauju iš čia dingti,įkvėpti šviežio oro. Eime.

Jis ryžtingai ima mane už rankos ir vedasiprie durų. Jos atrakintos. Matyti tamsusakmeninis koridorius. Žengiame juo, kolaptinkame laiptus. Užkopę jais randame kituslaiptus ir platesnį koridorių, apšviestąneryškiomis elektros lemputėmis.

– Tuščia, – sako Markas. – Visi išsinešdino.Šis labai senas pastatas išties tuščias.

Suvokiu, kad mudu buvome laikomi giliamerūsyje. Dar palypėję laiptais išvystame siaurąlangą. Tolumoje matyti mėnesienoje

banguojanti jūra. Taigi mudu kažkokiojepakrantėje? Vis labiau jaudindamiesi užlipamedar du laiptatakius. Galiausiai atsiduriamenakties ir tamsos gaubiamoje terasoje.Bėgame jos pakraštin ir užsikvempiame antgražios akmeninės baliustrados.

– Neapolis, – tyliai nusijuokia Markas. –Mudu Neapolyje.

Jis teisus. Apstulbusi spoksau į neaprėpiamąhorizontą, į nuostabiausią žemėjekraštovaizdį. Prieš akis visu grožiu atsiveriaNeapolio įlanka, matyti Vomero kalvos irsenamiestis, tolėliau uolėtos Sorento irAmalfio pakrantės, neryškios, padūmavusiosKaprio apybrėžos po žvaigždėtu dangumi.

– Žinau, kur esame, – sakau. – Tai donosAnos vila Pozilipe. Kartą esu buvusi šiamepaplūdimyje.

Markas ima mane už rankos. Apstulbęgėrimės reginiu. Pakeliu akis į žvaigždėtądangų, matau Septynis Šienpjovius ir Sietyną.

Tada atrandu Marko ir Aleks žvaigždyną.Mudviejų žvaigždyną.

Tyliai klausiu:– Ką dabar darysim?Jis nieko neatsako. Tik, žiūrėdamas man į

akis, kilsteli už smakro ir apiberia veidąkarštais, aistringais bučiniais. Suleidžiupirštus į tamsias jo garbanas. Dabar suvokiutiesą: kas nėra meilė, tas netikra, tik dūmai.