„mano pasaulis“ 2012-09-28

Mano pasaulis | 115min

| 2012 m. rugsėjo 28 d.

VERSLUI NAUJAS RINKAS ATVERIA DIPLOMATAI

SANTYKIAI SU LATVIJA: BRANDOS EGZAMINAS

LIETUVOS ISTORIJA MŪSŲ AKIMIS PASAULIUI

DIPLOMATŲ DARBAS PAGAL A.ČEKUOLĮ

mano pasaulis

Neformalus Šiaurės ir Baltijos šalių aštuntukas tampa vis stipresniu politiniu žaidėju ir daro vis didesnę įtaką ne tik Europoje.

8 psl.Plačiau:

4 psl. 6–7 psl. 10–11 psl. 18 psl.

Nr. 3/2012 m. rugsėjis.

Specialus „15min“ priedas.

Parengta bendradarbiaujant su

Užsienio reikalų ministerija.

BFL nuotr.I.Gelūno nuotr.

BFL nuotr.

BFL nuotr.

Lietuvoje vykusiame susitikime NB8 šalių diplomatijos vadovai

sutarė ES diskusijose dėl euro zonos problemų laikytis bendros pozicijos.

URM nuotr.

N f l ŠŠŠŠii ė i B ltij š li št t k t i ti i liti i

ŠIAURĖS IR BALTIJOS ŠALIŲ BENDRADARBIAVIMAS

ĮGAUNA PAGREITĮ

2 | Mano pasaulis 15min

| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Europos Sąjungos (ES) ekonomikos augimo prognozės nedžiugina, daugelį ES valstybių narių ir toliau kamuoja fi nansų sektoriaus ir valstybės skolų krizė, todėl būtina imtis kažko naujo, kas padėtų ES išbristi iš dabartinės duobės.

Pastarųjų kelių metų įvykiai aiškiai parodė, kad precedento neturinčius iššūkius įma-noma įveikti, jeigu valstybės nuosekliai ir atsakingai laikosi biudžetinės drausmės, o struktūrinės reformos ir investicijos už-tikrina augimą ir sukuria pridėtinę vertę.

Tokiu pavyzdžiu galima įvardyti Vokie-tiją, Suomiją, Švediją ir tris Baltijos vals-tybes, kurių užsienio reikalų ministrai bendrame kreipimesi ragina visas kitas ES valstybes nares laikytis tokio požiū-rio tiek priimant ES sprendimus, tiek juos įgyvendinant nacionaliniu lygiu. Minist-rų nuomone, tai yra vienintelis kelias į ES ūkio atsigavimą ir tolesnį ne trumpalaikį, o ilgalaikį „išmanųjį augimą“.

Spausdiname Vokietijos, Baltijos ir Skan-dinavijos Vyriausybių atstovų bendrą krei-pimąsi:

Kelias į ES ekonomikos augimą„Grįžę iš atostogų Europos žmonės ir toliau gyvens sudėtingomis sąlygomis. Nedarbas, dideli valstybių įsiskolinimai ir vis dar silpna fi nansinė sistema lėmė ekonominio akty-vumo lėtėjimą visose ES valstybėse narėse.

Stengdamasi susidoroti su krize, ES suta-rė dėl visapusiškos augimo strategijos, ku-rioje numatytos būtinos struktūrinės refor-mos, subalansuota fi skalinė konsolidacija, reguliavimo ir krizių valdymo priemonės.

Jau niekas neabejoja, kad Europai bū-tina pragmatiška augimo strategija, kuri yra neatsiejama nuo atsakingos fi nansų politikos. Tačiau daugelio ES valstybių viešųjų fi nansų padėtis verčia susitelk-ti ties reformomis, kurios skatintų eko-nomikos augimą ir užimtumą. Augimas neturi tapti dingstimi klimpti į dar didesnes skolas, reikia visiems atminti, kad ekonomikos „va-riklis“ – inovacijos, darbo na-šumo didinimas ir tikslinės investicijos.

Europai reikia išmaniojo augimo poli-tikos, grįstos efektyviomis reformomis, kurios skatintų paklausą, didintų konku-renciją ir prisidėtų prie fi skalinės konsoli-dacijos. Būtina sutelkti dėmesį į našumą skatinančias reformas, nes būtent šis fak-torius didina konkurencingumą ir užtikri-na ilgalaikį ekonominį augimą.

Visoms mūsų valstybėms pastaraisiais dešimtmečiais teko įgyvendinti griežtas

struktūrines reformas, bet dėl to tapome tik stipresni:

Švedija ir Suomija įgy-vendino daug reformų,

kad išbristų iš krizės 1990-aisiais.

Struktūrinės refor-mos ir įgyvendina-ma ilgalaikė patiki-

ma biudžeto politika palaipsniui skatino

augimą, o tai lėmė pa-sitikėjimo rinkose atgavimą

ir tuo pačiu mažesnes palūka-nų normas.

Vokietijos vyriausybės reformavo darbo rinką, o siekdamos šalies konkurencingu-mo skatinimo, investavo į inovacijas bei švietimą. Šios reformos sukūrė Vokietijoje tvirtą pagrindą išoriniams pastarosios eko-nominės krizės smūgiams atremti.

2009-aisiais Lietuva, Latvija ir Estija pa-tyrė dramatišką BVP kritimą, bet jos vi-sos įrodė, kad įmanoma įveikti skolų kri-zes, padidinti konkurencingumą ir sugrįžti į augimo kelią. Baltijos šalių BVP išaugo 6–8 proc., nes pastaraisiais metais buvo dėtos milžiniškos pastangos stiprinti fi s-kalinę sistemą ir įgyvendinti struktūrines reformas, efektyviai buvo panaudotos ES struktūrinių fondų lėšos.

Išmaniojo augimo politikos tikslas – kur-ti atviras ekonomikas, kur vyktų efekty-vūs prekių, paslaugų, kapitalo, žinių ir darbo jėgos mainai. Bendrosios rinkos sukūrimas ir prekybos liberalizavimas yra esminiai Europos augimo spartinimo faktoriai.

Padaryta pažanga, tačiau efektyviai vei-kianti vidaus paslaugų rinka galėtų ES bendrąjį vidaus produktą padidinti net 140 mlrd. eurų. O laisvosios prekybos susi-tarimai, dėl kurių, pavyzdžiui, šiuo metu deramasi su Japonija ir JAV, galėtų ES BVP padidinti dar 150 mlrd. eurų.

Išmanusis augimas – tai inovacijų ir di-desnio našumo lemiamas vystymasis, ska-tinantis didesnį gyventojų užimtumą. Šio-mis aplinkybėmis, raginame ES valstybes nares ryžtingai veikti plėtojant išmanųjį augimą.

Lietuvos užsienio reikalų ministras

Audronius AŽUBALIS,

Vokietijos valstybės sekretorius

Michaelis LINKAS,

Švedijos ES reikalų ministrė

Birgitta OHLSON,

Estijos užsienio reikalų ministras

Urmas PAETAS,

Latvijos užsienio reikalų ministras

Edgaras RINKEVIČIUS,

Suomijos Europos reikalų ir

užsienio prekybos ministras

Alexanderis STUBBAS

Baltijos šalių, Vokietijos, Švedijos

ir Suomijos ministrai siūlo

Europai krizės įveikimo kelią.

„Mano pasaulio“ fotomontažas

Šešių šalių ministrų kreipimasis į ES valstybes

Vienintelis Europos išlikimo kelias

Europai reikia išmaniojo augimo politikos, grįstos efektyviomis reformomis, kurios skatintų paklausą, didintų konkurenciją ir prisidėtų prie fi skalinės konsolidacijos.

2009-aisiais Lietuva, Latvija ir Estija patyrė dramatišką BVP kritimą, bet jos visos įrodė, kad įmanoma įveikti skolų krizes, padidinti konkurencingumą ir sugrįžti į augimo kelią. ti į dar

ms-

tapomŠvve

k

paug

sitikėji t čimis


| 2012 m. rugsėjo 28 d.


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Giedrė Blinderytė[email protected]

Vakarai Lietuvos verslą jau pažįsta, bet kelias į Rytus (šiuo atveju nekalbame apie lietuvių verslininkams tradicinėmis jau tapusias Baltarusijos, Rusijos ar Ukrainos rinkas) mūsų įmonėms – daug sunkesnis.

Užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažuba-lio teigimu, siekiant užmegzti verslo santy-kius su trečiosiomis šalimis, be visokeriopos valstybės paramos išsiversti sunku.

– Kas yra ekonominė diplomatija? Kaip ginate Lietuvos verslo interesus užsienyje? –„Mano pasaulis“ paklausė A.Ažubalio.

– Šita pozicija yra trigalvė. Tai ne tik už-sienio politika, ne tik Europos reikalų po-litika, bet ir Lietuvos užsienio prekybos politika. Lietuva dirba keliomis krypti-mis. Visų pirma stengiamės, kad Europos Sąjungos (ES) priimtos tarptautinės pre-kybos sutartys nepažeistų mūsų intere-sų. Pavyzdys, kurį dažnai miniu, – laisvos prekybos sutartis su Pietų Korėja. Atrodo, ką turi bendro Pietų Korėjos interesai su visa ES? Pasirodo, turi. Mūsų žuvies pra-monė gamina atitinkamas žaliavas ir, jei-gu mūsų diplomatai nebūtų dirbę, verslas galėjo patirti didelių nuostolių, nes sutei-kus nepagrįstas nuolaidas žuvies produk-tų importui į ES iš Pietų Korėjos, Lietuvos įmonės galėjo pralaimėti nesąžiningoje konkurencinėje kovoje. Čia kalbame apie šimtus milijonų litų, kurių mūsų verslas galėjo netekti.

Globalios konkurencijos ir įtampos pa-saulio rinkose sąlygomis vienintelis iš-sigelbėjimas Lietuvai yra koncentruota, koordinuota, proaktyvi Lietuvos ekono-minė diplomatija. Todėl didžiausias mūsų iššūkis šiandien – rasti sinergiją visose Lietuvos interesų atstovavimo užsienyje grandyse, siekiant bendro tikslo – Lietuvos ekonomikos augimo. Faktas, kad pernai lietuviškos produkcijos eksportas ir turiz-mo srautai į Lietuvą augo didžiausiu tem-pu nuo pat nepriklausomybės atgavimo, manau, rodo ne tik Lietuvos verslininkų pasiekimus, bet ir didėjantį mūsų ekono-minės diplomatijos indėlį.

Svarbu yra tai, kad Užsienio reikalų mi-nisterija yra pirmoji institucija, į kurią krei-piasi ir turėtų kreiptis Lietuvos verslas, su-siduriantis su iššūkiais trečiosiose šalyse. Per mano darbo metus sprendėme verslo problemas su kolegomis Gruzijoje, Serbijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir net Latvijoje.

– Turbūt Lietuvos verslo interesus reikia ginti labiau Rytų, o ne Vakarų rinkose?

– Paimkime paprastą pavyzdį. Lietuvos visos prekybos apimties apie 50 proc. su-daro prekyba su ES. Vokietijos – 60 proc. Tai reiškia, kad, būdami didžiausio pasau-lio turgaus, dalimi, vidaus rinkoje esame

pakankamai stiprūs. O su trečiosiomis šali-mis reikia kalbėtis. O trečiosios šalys, ypač Rytuose, mėgsta „antpečius“.

Anksčiau buvo idėjų, kad reikia siųsti verslius atstovus ir jie „užsuks“ verslą. Nie-ko panašaus. Pirmiausia turi būti valstybės dėmesys. Valstybės dėmesį trečiosios šalys mato kaip diplomatą su antpečiais. Tuomet su juo kalbasi ir verslas.

Pateiksiu vieną iš paprasčiausių pavyz-džių, kaip kartais, ypač Rytuose, pajuntame mūsų vienokio ar kitokio elgesio pasekmes: gal kažkas iš valstybės vadovų užmiršo su Naujaisiais metais pasveikinti, o po metų, kai deramės dėl verslo projektų, kas nors tai „puse lūpų primena“. O atrodytų, ką bendro turi investicinis projektas su šven-tiniu atviruku.

Pernai mūsų diplomatai dirbo su 200 už-sienio kompanijų, su potencialiais investuo-tojais surengė daugiau kaip 135 susitikimus, po kurių buvo inicijuoti 26 investiciniai pro-jektai ir jau 19 įgyvendinta. Tai, sakyčiau, yra puikūs rezultatai.

Kur tik važiuoju su vizitu, kartu vyksta ir Lietuvos verslo atstovai. Tą patį daro ir premjeras, ir prezidentė.

– Kaip pasirenkate įmones, kurios važiuos su jumis?

– Mes glaudžiai dirbame su Lietuvos pra-monininkų konfederacija, Lietuvos verslo konfederacija, Verslo darbdavių konfede-racija. Mes iš pradžių verslo organizacijas informuojame, kad tada ir tada, pavyz-džiui, ministras vyks į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) ir paprašome teikti siūly-mus dėl pageidaujamų susitikimų, iden-tifi kuoti, kas mūsų verslininkus domintų toje valstybėje. Jie, žinoma, į tokias keliones vyksta už savo lėšas.

Tada komercijos atašė JAE išsiaiškina, kuo mes galime padėti ir su kuo galime susitik-ti. Jeigu matome, kad yra siūlomas susiti-kimas su JAE investicijų į užsienį generali-niu direktoriumi, tai reiškia, kad keliones turėtų planuotis verslininkai, kurie būtų suinteresuoti, kad JAE atstovai ateitų į Lie-tuvą. Bet jeigu atsiranda verslininkų, suin-teresuotų JAE rinkomis, prašome surengti ir susitikimus, kurie įdomūs ar reikalingi mūsų atstovams.

Mums labai padeda asocijuotos verslo struktūros. Verslo atstovai tikrai nemėto pinigų veltui ir nevažiuos ten, kur nėra jo-kių perspektyvų, arba tik paplūdimyje pa-gulėti. Nes verslininkai ir šiaip pailsėti gali, jiems ministro draugijos nereikia.

– Ūkio ministras Rimantas Žylius minėjo, kad bioekonomika, kuri dabar sudaro 1 proc. BVP, 2020 metais jau galėtų siekti 2 proc. BVP. Ar 1 proc. yra reikšminga BVP dalis ir ar įmanomas toks augimas?

– Nesu ūkio ministras, todėl nesiimu teigti, kokia bus būtent bioekonomikos sukurta BVP dalis 2020 metais. Tačiau ga-liu tvirtai teigti, kad ši Vyriausybė skiria ypatingą dėmesį žinių ekonomikai, nors iš

pradžių dėl premjero keliamų žinių ekono-mikos tikslų buvo labai daug skepticizmo. Tačiau Lietuvos aukštosiomis technologi-jomis besiremiančių ir inovatyvių verslų skaičius nuosekliai auga. Dabar biotechno-logijų kompanijų Lietuvoje yra daugiausia iš Baltijos valstybių. Per tuos ketverius metus padaryta daug.

Aš manau, kad mūsų ateitis – gaminti di-delę pridedamąją vertę turinčius produktus, reikalaujančius mažų pajėgumų. Pasižiū-rėjus į mūsų demografi nę situaciją tampa aišku, kad paslaugos ir aukštosios techno-logijos yra mūsų ateitis.

– Kaip ieškote investuotojų?– Kontaktai ir informacijos apie Lietuvos

ekonomikos potencialą sklaida bei apibrėžti konkretūs uždaviniai kiekvienai Lietuvos diplomatinei atstovybei užsienyje. Kiekvie-na ambasada žino, kokia kryptimi dirbti ir ko reikia. Kita vertus, pasitaiko, kad atsiran-da ir nenumatytų aplinkybių, pavyzdžiui, mūsų interesams arba sumanymams padeda istoriniai sentimentai tose valstybėse, kur yra išeivių iš Lietuvos.

Ne kartą esu sakęs, kad būti diplomatu yra kūryba, tai nėra instrukcijos vykdymas nuo A iki Z. Be to, reikia būti atidiems. Pa-vyzdžiui, „Western Union“ į Lietuvą atėjo per Čikagą, kuklaus elektroninio laiško į ge-neralinį konsulatą pavidalu. Dėl to, kad tas laiškas buvo pastebėtas ir tinkamai įvertin-tas, „Western Union“ investavo būtent Lie-tuvoje, o ne kur nors kitur.

Dažniausia pirmąsias duris investicijoms į Lietuvą praveria diplomatai. Mes esame tas kanalas, per kurį verslininkai pasitikrina, ar investuoti, ar dirbti kartu. Štai kodėl yra la-bai svarbu tinkamai sureaguoti į kiekvieną skambutį, kiekvieną signalą.

– Ar mūsų verslas jau priprato ryšius užsie-nyje megzti per Užsienio reikalų ministeriją ir jai pavaldžias institucijas?

– Tikrai, verslo atstovai gerai žino, kad mes padedame ieškant kontaktų, tiekiame informaciją apie įvairių šalių rinkų specifi -ką, prekybos barjerus tam tikrose rinkose. Tačiau verslo yra visokio. Kartais liekame nesuprasti verslo, kai atsisakome užsienio šalies institucijoms diktuoti savo salygų ar paaukoti politinius šalies, ES narės, intere-sus dėl vienos ar kitos įmonės. Kartais pa-vieniai verslininkai nepagalvoja, kad galime prarasti daug daugiau – esame ES, įvairių tarptautinių organizacijų nariai ir turime laikytis klubo žaidimo taisyklių.

Mes tikrai nuoširdžiai dalyvaujame vi-sur ir, kur įmanoma, remiame savo verslą. Pavyzdžiui, kad ir Baltarusijoje, kur verslui nesudarytos rinkos sąlygos, todėl ten dirbti labai sudėtinga, ir kiekvienas verslininkas, kuris eina į tokias rinkas, turi būti pasiruo-šęs patirti ne tik svaiginančią sėkmę, bet ir žiaurią nesėkmę. Todėl mes verslininkus ir raginame – pasikalbėkite su diplomatais, kurie padės jums įvertinti rizikas. Tam mes ir esame, kad padėtume ne tik ištikus ne-sėkmei, bet ir pirminiame, sprendimų pri-ėmimo, etape.

Užsienio reikalųministerija yrapirmoji institucija,į kurią kreipiasi irturėtų kreiptis Lietuvosverslas, susiduriantissu iššūkiais trečiosiosešalyse.

A.Ažubalis džiaugiasi,

kad Lietuvos verslas

plečiasi padedant

diplomatams.

L.Balandžio nuotr.

„Duris verslui padeda atverti diplomatai“Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis:


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Nuo lazerių iki kiaulių – trečiųjų šalių rinkos nori beveik visko, ką Lietuva gali pasiūlyti. Lietuvos verslas ieško kelių į Rytus – verslininkai, padedami Lietuvos pareigūnų, siūlo ne Europos Sąjungos (ES) šalims savo specialistus, patirtį, informacinių technologijų sprendimus.Gytis [email protected]

Labai sėkmingas pavyzdysVerslo misijoje Omane buvusi asociaci-jos „Infobalt“ Eksporto ir investicijų va-dovė Boleta Senkienė džiaugiasi: misijos sėkmę įrodo sutartys tarp Omano ir Lietu-vos verslininkų.

Tačiau moteris pripažįsta – be Lietuvos pareigūnų palaikymo vykti į tokią misi-ją nesiryžtų, mat Omane verslas yra pati-kimas partneris tuomet, jei turi valdžios palaikymą.

„Atvykimas su valstybine parama pride-da daug dividendų tai delegacijai. Jie turi savo supratimą apie valdymą, demokrati-ją. Jei yra vieno ar kito rango asmuo šalia, jie žino, kad jūs esate patikimi partneriai, galima su jumis kalbėtis. Jei valdžios at-stovai jus palaiko, tai Omano atstovams klausimų kyla žymiai mažiau ir požiūris yra kitoks. Reikia tą gerbti“, – pasakojo B.Senkienė.

Gegužės pradžioje Omano Sultonate vyko IT ir telekomunikacijų technologi-jų paroda „Comex Oman“. Joje dalyvavo ir penkios įmonės iš Lietuvos – „Etroni-ka“, „Informacinė raida“, „ELIT Cluster“, „Inta“, „MitSoft“.

B.Senkienės teigimu, misija pavyko: „La-bai sėkmingas pavyzdys, įmonės buvo pa-tenkintos vizitu. Planuojame kitais metais vėl dalyvauti toje pačioje parodoje.“

Būtina valdžios paramaES rinka Lietuvos verslui – jau yra namų rinka ir gerai pažįstama. Skirtingai nuo Europos šalių, mezgant verslo ryšius su Rytų rinkomis valdžios palaikymas yra būtinas.

Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento di-rektoriaus pavaduotojas Regimantas Ja-blonskas konstatavo, kad verslas trečio-siose šalyse kontaktus užmezga daug greičiau, jei padeda šalies valdžia.

„Diplomatinis stogas tikrai reikalingas. Verslininkai daug greičiau užmezga kon-taktus. Tai tam tikras šalies įsipareigojimas už verslininką – jis patikimas ir galima su juo tiesiogiai užmegzti kontaktus. Tai su-teikia pranašumą einant į mažiau žinomą naują rinką, kur Lietuvos verslininkai ga-lėtų išplėsti savo gaminamos produkcijos eksportą“, – sakė R.Jablonskas.

Būtent dėl to diplomatai nuolat bendra-darbiauja su verslo organizacijomis. Vers-lininkai kviečiami vykti į trečiąsias šalis kartu su aukščiausiais šalies pareigūnais, taip pat atsiliepiama į įmonių prašymus skirti pareigūnus vienai ar kitai delegaci-jai į mažiau pažįstamas rinkas.

Prašė personalo mokymųIlgiausiai buvo ruošta verslo misija į Iraką. Čia teko surengti net dvi misijas – į patį Ira-ką ir Kurdistano Autonominę Respubliką.

„Negalėjome neapsilankyti Bagdade. Aišku, susidūrėme su tam tikrais keblu-mais“, – pasakojo R.Jablonskas.

Į Iraką išvyko 8 Lietuvos įmonių atstovai. R.Jablonskas prisiminė, kad susitikimuose su Lietuvos verslininkais Irako ir Kurdis-tano Autonominės Respublikos atstovai domėjosi mūsų šalies patirtimi pereinant prie rinkos ekonomikos, stojant į Pasaulio prekybos organizaciją, ES.

„Jie labai prašė pagalbos apmokant jų personalą. Pageidavo mokymų, stažuo-čių“, – sakė R.Jablonskas.

Prašė Irakas Lietuvos pagalbos ir moder-nizuojant žemės ūkį. Nors didžiausią įtaką šios šalies žemės ūkiui daro kaimyninės ša-lys – Turkija ir Iranas – Lietuvos verslinin-kams buvo pasiūlyta statyti trąšų gamyklą.

„Aišku, taip pat siūlė Lietuvos versli-ninkams dalyvauti parodose, susijusiose su žemės ūkio sektoriumi, atidaryti atski-rus žemės ūkio biurus. Pavyzdžiui, Irako atstovus domina pieno pramonė, jie nori importuoti gyvų gyvulių, domina sėklų au-ginimas, investicijos į skerdyklas, projektai drėkinimo srityje“, – sakė URM atstovas.

Be to, Irake sparčiai vystosi statybos sek-torius, auga kelių tiesimo poreikis. Taip pat niša Lietuvos verslui galėtų būti elektroni-nių paslaugų teikimas Irakui. Pavyzdžiui, Kurdistane veikia net 63 bankai, tačiau jie dar nesiūlo internetinės bankininkystės paslaugų.

„Susidarė įspūdis – jeigu regione išliks stabili politinė padėtis, tai IT sektoriaus pa-slaugos bus viena perspektyviausių verslo sričių“, – kalbėjo R.Jablonskas.

Mongolija ieško naujų partneriųR.Jablonsko teigimu, Lietuva turi daug ką pasiūlyti ir Mongolijai. Dabar ši valstybė turi dvi itin stiprias ir įtakingas kaimynes –Rusiją ir Kiniją. Tačiau šiuo metu ieško nau-jų partnerių.

Šiemet 8 Lietuvos kompanijų ir valdžios atstovų vizitas į Mongoliją buvo pirmasis ofi cialus vizitas per daugiau nei 20 metų. Pasidomėti verslo galimybėmis kvietė pati Mongolija. Lietuviai susidomėjo – juk per-nai Mongolijos BVP augo sparčiausiai pa-saulyje (metinis ūkio prieaugis – 17 proc.).

Mongoliją ypač domina dėstytojų mai-nai, studijų programos.

Šios šalies atstovai taip pat labai domė-josi viešbučių, turizmo, transporto specia-listų rengimo programomis, teiravosi, ar būtų galima lakūnus ruošti Baltijos avia-cijos akademijoje.

Ypač mongolus – klajoklių tautą – sudo-mino mobili medicinos stotis.

„Mongolija yra klajoklių šalis, jie keliau-ja iš vienos vietos į kitą, tad mobili medi-cinos stotis taip pat gali važiuoti ir teikti paslaugas“, – sakė R.Jablonskas.

Be to, Lietuva galėtų išmokyti Mongoli-ją atliekų tvarkymo kultūros. Dabar, URM atstovo teigimu, šioje šalyje net nėra kon-teinerių, šiukšlės tiesiog metamos į vie-ną krūvą.

Mongolija iš Lietuvos verslo taip pat norėtų pirkti kiaulienos taukus, gyvas kiaules, dešreles, uogas, obuolius, sly-vas, medieną.

Kataras siūlo dujas„Kataras yra suinteresuotas dujų tiekimu į Lietuvą, – po ofi cialaus vizito Katare sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė. – Tai leistų diversifi kuoti dabartinį tiekimą. Šiuo metu Kataro dujos daugiausiai tiekiamos Japo-nijai, Pietų Korėjai ir Indijai.“

Šalies prezidentės vizitas atvėrė kelius Lietuvos ir Kataro politiniam bei ekono-miniam bendradarbiavimui.

„Kataro verslininkus domino investa-vimo galimybės fi nansų, nekilnojamojo turto, pramonės infrastruktūros, žemės ūkio sektoriuje. Kitos bendradarbiavimo sritys – aukštosios medicininės techno-logijos, atsinaujinanti energetika – saulės baterijos, vandens išdruskinimo-gėlinimo technologijos“, – pasakojo R.Jablonskas.

Praėjus maždaug mėnesiui po D.Gry-bauskaitės vizito Katare, šios šalies atsto-vai atvyko su atsakomuoju vizitu. Ketu-rias dienas Lietuvoje viešėję šalies atstovai minėjo, kad norėtų investuoti į Lietuvos energetinį sektorių. Investicijų dydis ga-lėtų siekti dešimtis milijonų litų.

„Kataro verslininkus ypač domina ato-minė energetika, suskystintų gamtinių dujų terminalas, nekilnojamasis turtas, žemės ūkio ir maisto produktų saugumo programa“, – kalbėjo URM atstovas.

Jo teigimu, Baltijos regionas Katarui – neatrastas lopinėlis. „Nes visą laiką ara-bų kraštų siena pasibaigdavo ties Lenki-ja. Niekad nebuvo pasidomėta, kas yra už jos“, – sakė R.Jablonskas.

Jis pabrėžė, kad Lietuva, nors ir maža valstybė, turi didelį potencialą trečiųjų šalių rinkose, tačiau, kad tas potencialas būtų išnaudotas, dažniausiai reikia, jog pirmuosius kontaktus užmegztų ne vers-lininkai, bet ofi cialūs pareigūnai.

Lietuva – laukiamas svečias

Lietuva, nors ir maža valstybė, turi didelį potencialą trečiųjų šalių rinkose.

• Mongolija (mong. Монгол улс) –

valstybė Azijoje, tarp Rusijos

ir Kinijos.

• Didžiąją dalį teritorijos užima

stepės, šiaurėje ir vakaruose –

kalnai, o pietuose – dykuma.

• Nors šalis yra 18 pagal dydį pasau-

lyje, gyventojų ji turi mažiau nei Lie-

tuva – 2 832 224.

• Mongolija yra antroji pagal plotą

pasaulio valstybė po Kazachstano,

neturinti priėjimo prie atviros jūros.

Mongolija

R.Jablonskas

konstatavo, kad

Lietuvos verslas

trečiosiose šalyse

kontaktus užmezga

daug greičiau, jei

padeda diplomatai.

L.Balandžio nuotr.


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Istorijos susaistyti Lietuvos ir Latvijos dvišaliai santykiai ir šiandien yra paremti tvariu strateginiu bendradarbiavimu bei konstruktyviu dialogu, ypač įgyvendinant bendrus ekonominius, kultūrinius projektus, stiprinant ir plečiant ryšius su visomis Baltijos bei Šiaurės Europos valstybėmis.Dovilė Jablonskaitė[email protected]

Apibūdindamas pastarųjų dviejų dešimt-mečių Baltijos valstybių bendradarbiavimą, Lietuvos ambasadorius Latvijoje Ričardas Degutis jį palygino su komandinėmis dvi-ratininkų lenktynėmis.

Jose važiuoja dviratininkų grupė, o ko-manda laimi tik tada, kai fi nišo liniją ker-ta paskutinis jos narys. Pirmasis važiuo-jantis kovoja su vėju, kitiems komandos draugams skindamas kelią pirmyn. Jam pavargus, dviratininkai keičia-si vietomis.

„Taip ir Baltijos valstybės, besikeisdamos lyderio vaidme-nimis, kartais konkuruodamos, bet visada išlikdamos tvirtomis są-jungininkėmis, siekė bendrų tikslų. Būtent todėl vos daugiau nei per dvi-dešimt metų būdami kartu sugebėjome ne tik atkurti ir įtvirtinti valstybingumą, bet ir tapti lygiateisiais tarptautinės politi-kos arenos žaidėjais, turinčiais balsą dvie-juose įtakingiausiuose klubuose – Europos Sąjungoje (ES) ir NATO“, – metaforiškai Baltijos kaimynių partnerystę apibendri-no R.Degutis.

Diskusijų laikas ištirpoValstybių politikai vienbalsiai sutaria: tiek 1990-ųjų pradžioje santykiuose su Rusi-ja, tiek vėliau, derantis dėl narystės ES ir NATO, tiek dabar, demonopolizuojant ir integruojant Baltijos šalių energetikos

sektorių į Vakarų energetines sistemas, reikalinga iniciatyva ir lyderystė. Šiais kritiniais laikotarpiais Baltijos šalys visuomet rasdavo jėgų ją pade-monstruoti ar net viena kitą padrąsinti bei stumtelėti į priekį.

Birželį Vilniuje priimti esminiai spren-dimai dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) bei suskystintų gamtinių dujų ter-

minalo (SGD) Klaipėdoje projektų, o liepos pradžioje Vyriausybė pa-tvirtino veiksmus, leisiančius dar

iki šių metų pabaigos užbaigti ES Trečiojo energetikos pa-keto įgyvendinimą, atski-

riant elektros energijos gamybos ir tiekimo veiklas. Visi šie ir kiti

energetikos klausimai jau kurį laiką dominuoja ir aukščiau-sių Lietuvos-Latvijos vadovų

diskusijose.„Tai labai politiškai jautri sritis Baltijos valstybėse, aplink

ją susipina daugybė ekonominių interesų. To-dėl diskusija, kurioje ak-tyviai dalyvauja ir abiejų

šalių žiniasklaida, nėra

lengva. Džiugu, jog sutariame dėl pagrindi-nio principo: energetinis saugumas ir skaid-rus apsirūpinimas konkurencingais energi-jos ištekliais yra bendras gyvybinis Baltijos valstybių interesas. Šį sutarimą bene geriau-siai atspindi mūsų kaimynų įsitraukimas į regioninės Visagino AE projektą. O kalbė-dami apie suskystintų dujų terminalo pro-jektą, latviams sakome labai atvirai: toles-nis delsimas Lietuvos žmonėms kainuoja per didelius pinigus, kad galėtume laukti.

Neturėtume pamiršti, kad AB „Lietuvos Dujos“ ir „Gazprom“ ilgalaikis dujų tieki-mo Lietuvai kontraktas galioja iki 2015 m. Mes turime užsitikrinti alternatyvą dujų tiekimui jau 2014 metų pabaigoje. Todėl negalime laukti užsitęsusių sprendimų dėl

regioninio terminalo, o statome termi-nalą Klaipėdoje“, – pasakojo R.Degutis.

Tačiau SGD terminalo projektui įgavus realius kontūrus, Lietuva neslepia esanti suinteresuota, kad į dujų rinkos kūrimą kuo aktyviau įsitrauktų ir Baltijos kaimy-nai. Su šiuo klausimu susijęs ir Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas į Inčiukalnį. Latvija ten turi unikalią mūsų regionui dujų saugyklą, kuri galėtų tapti

Baltijos valstybių dujų „banku“. Turint omenyje, kad perspektyvoje planuoja-mas dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenki-

jos, latvių vaidmuo dujų sektoriuje dar labiau plėstųsi.

VAE – rimtas iššūkis„Birželio mėnesį Rygoje porą savaičių, re-gis, nebuvo dienos be pokalbio ir apie VAE projektą. Mūsų kaimynų pozicijos pag-rindas – tai turi būti komerciškai naudin-gas projektas kompanijai „Latvenergo“. Ši latvių nuostata mums visiškai supran-tama, ir Lietuva pasiruošusi užtikrinti jos įgyvendinimą. Be to, suvokiame, kad Vi-sagino AE yra rimtas egzaminas mums

Lietuvos ir Latvijos santykiams –brandos egzaminas

Už tokią sumą Lietuva

eksportavo prekių

į Latviją 2011 m.

7 mlrd. litų

Lietuvos ir Latvijos premjerai A.Kubilius (dešinėje)

ir V.Dombrovskis dabar daugiausia dėmesio skiria

Visagino atominės elektrinės projektui.

BFL nuotr.


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

visiems, nes tokios apimties ir tokių inves-ticijų projekto dar nesame įgyvendinę. Ge-bėjimas susidoroti su tokiais iššūkiais ir pa-rodys, kiek esame brandūs kartu imtis tokio dydžio projektų“, – svarstė ambasadorius.

Tiesa, brandos reikia ne tik kalbant apie energetikos problemas. Ji būtina ir spren-džiant transporto srities klausimus, susi-jusius su oro navigacija, krovinių perveži-mu geležinkeliais, automobilių kelių būkle, susisiekimu tarp pasienio rajonų.

„Kartais, kai vieni klausimai atsiejami nuo kitų, sunkiau priimti toliaregiškus, abiem šalims priimtinus sprendimus. To-dėl Lietuvos užsienio reikalų ministrui lan-kantis Rygoje, pasiūlėme kaimynams su-kurti ekspertų darbo grupę, kuri galėtų ramiai, kompleksiškai, įvertindama abie-jų pusių interesus aptarti visus klausimus ir pateikti pasiūlymus vyriausybėms“, – sakė R.Degutis.

Jis pažymėjo, kad Latvijoje pasigirstan-tys pareiškimai apie Lietuvos blokuoja-mus Latvijos uostus su šia sritimi susipa-žinusiems žmonėms kelia nebent šypseną, mat šie metai Latvijos uostams itin sėkmin-gi – krova juose augo daugiau nei 15 proc., o šiame kontekste dažniausiai minėtame Liepojos uoste – net 47 proc.

ES kalba vienu balsuBaltijos valstybės vis dažniau pasaulyje matomos kaip didesnio, dinamiško ir eko-nomiškai stabilaus Šiaurės ir Baltijos šalių regiono dalis. Šia linkme nukreiptos ir Vil-niaus, ir Rygos pastangos.

Kad ir kaip Europą slėgtų pastarųjų metų ekonominės problemos, dabartinės ten-dencijos atveria ir milžiniškų galimybių: kaip atskiroms šalims, pagal ekonomikos augimą šiandien lyderiaujančioms Euro-pos Sąjungoje, ir kaip Baltijos ir Šiaurės regionui, išsiskiriančiam fi nansine discip-lina, konkurencingumu ir patrauklumu užsienio investuotojams.

Todėl Lietuvos ir Latvijos bendri sie-kiai ryškiai matomi ES kontekste. Aktyviai koordinuojamos pastangos derybose dėl kitos finansinės perspektyvos: siekia-ma, kad būtų atspindėti abiejų valsty-bių interesai, fi nansuojant sanglaudos ir

bendrosios žemės ūkio politikos tikslus. „Palaikome vieni kitus ir siekiant prisijung-ti prie euro, tai vainikuotų mūsų bendras pastangas išlaikyti šiandieninę fi nansinę discipliną“, – paminėjo R.Degutis.

Be to, abi šalys rengiasi naujam iššūkiui –pirmininkavimui ES: Lietuvai šis vaidmuo teks 2013 metų antrą pusmetį, Latvijai – 2015 metų pirmą pusmetį.

Abipusė ekonominė priklausomybėLatvija ir Lietuva – ne tik partnerės, bet ir konkurentės. „Tačiau regione egzistuojan-ti sveika vidinė konkurencija mums tik pa-deda, – neabejojo Lietuvos ambasadorius Latvijoje. – Bendraujant su Lietuvos vers-lo atstovais junti, kad Latvijos rinką jie jau mato kaip „namų rinką“. Manau, panašiai jaučiasi ir latvių verslininkai Lietuvoje.“

Lietuviško kapitalo ar Lietuvos verslinin-kų įkurtos įmonės dirba iš esmės visuose Latvijos ekonomikos sektoriuose: mažme-ninėje prekyboje, apdirbamojoje ir žemės ūkio pramonėse, nekilnojamojo turto, fi -nansų rinkose. Kai kurios iš jų užima net lyderio poziciją savo sektoriuose.

Praėjusiais metais Latvija buvo Lietu-vai antra didžiausia eksporto rinka – į La-tviją eksportuota prekių daugiau nei už 7 mlrd. Lt. Pagal importo vertę (daugiau kaip 5 mlrd. Lt) Latvija pernai užėmė ket-virtą vietą. Latvijai mūsų šalis yra pagrin-dinė eksporto ir importo partnerė. Šalių prekybos apimtys atsistatė iki lygio, ku-ris buvo prieš krizę, ir šiemet auga toliau.

„Beje, krizė išmokė mus supratimo apie tikrąją abipusę ekonominę priklau-somybę: esame suinteresuoti vieni kitų sėkme, nes kuo geriau gyvens kaimynas, tuo jis daugiau pirks prekių ir paslaugų“, – ekonomine logika rėmėsi R.Degutis.

Jis įsitikinęs, kad trijų šimtų kilometrų atstumas tarp dviejų sostinių šiuolaikinėje Europoje nieko nereiškia. Beveik ketvirtis atvykstančių į Latviją užsieniečių ar į už-sienį keliaujančių Latvijos gyventojų kerta būtent Lietuvos ir Latvijos sieną.

Seime Latvijos nepriklausomybės die-

nos proga gegužės 4 d. vykusioje kon-

ferencijoje „(Ne)gęstanti Lietuvos ir

Latvijos brolybė“ buvo akcentuota, kad

mūsų šalis jungia ne tik baltiška kilmė,

bet ir bendri iššūkiai energetinio, eko-

nominio, kultūrinio ir informacinio sau-

gumo srityse. Šių metų sausio mėne-

sį ofi cialiai buvo pristatyta studija apie

Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo

perspektyvas, kurią parengė abiejų ša-

lių diplomatai Neris Germanas (Lietuva)

ir Albertas Sarkanis (Latvija). Studijoje

pateikta daugiau nei šimtas konkrečių

rekomendacijų, kaip toliau vystyti

dvišalius santykius.

Dvišalės darbotvarkės prioritetai:

• Lietuvos ir Latvijos veiksmų koor-

dinavimas energetinio saugumo,

transporto infrastruktūros ir eko-

nominės plėtros klausimais;

• dvišalės kultūrinio bendradarbiavi-

mo sutarties parengimas;

• tiesioginės bendros informacinės

erdvės plėtra;

• platesnės jaunimo mainų gairės.

Bendradarbiavimo prioritetai

Lietuvos ir Latvijos visuomenininkų inicia-

tyva šalia katalikų bazilikos Agluonoje, Lat-

galijoje netoli Daugpilio, pastatyti pamink-

lą Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei

Mortai – latviškai Martai – patvirtina bend-

rą dviejų baltų tautų istorinę patirtį.

Nors tiksli karaliaus Mindaugo žūties vie-

ta nėra žinoma, manoma, kad 1263 metų

rudenį jis buvo nužudytas ir palaidotas bū-

tent Agluonoje, Latgaloje. Šiandien netoli

Daugpilio esanti Agluona yra žinoma kaip

didžiausias Latvijos katalikų centras šalyje.

Išskirtinio dėmesio ji sulaukia kiekvienais

metais rugpjūčio 14–15 dienomis, kai į Šv.

Mergelės Marijos dangun ėmimo iškilmes

suplūsta per šimtą tūkstančių piligrimų iš

viso pasaulio.

Istorinė legenda byloja, kad Mindaugo

žmona Morta buvusi kilmingo Latgalijos

Medelonų pilies valdytojo duktė. Karalių

Mindaugą, vykstantį pas uošvius guos-

ti jų dėl dukters Mortos mirties, užklupo

sąmokslininkai. Mindaugas buvęs nužudy-

tas kartu su dviem sūnumis ir palaidotas

Agluonoje.

Pirmasis žinomas liudijimas apie Mindau-

go kapavietę Agluonoje mus pasiekė iš

XVII amžiaus. To meto raštuose minima,

kad 1618 metais Agluonoje, šalinant seno

bokšto griuvėsius, buvo rasta juodo mar-

muro antkapinė plokštė, liudijanti Mindau-

go kapą su išlikusiu teksto nuorašu. Jis

skelbia, kad „šioje žemėje ilsisi Mindaugas,

kunigaikštis lietuvis, kuriam gyventi ir mirti

buvo garbė... Karaliumi iš kunigaikščių ... ta-

pęs pirmuoju... Stabų garbintojas dvilypis...

Ir nebūdamas saugus klasta žiauriai... nužu-

dytas išganymo metais 1263 rugsėjo 12“.

Remiantis šia istorine legenda, karalius

Mindaugas gali būti palaidotas Agluonoje,

pilkapyje prie katalikų bazilikos, arba jo pa-

laikai buvę perkelti į Agluonos baziliką po

altoriumi, kur prie pirmo pilioriaus dešinėje

nuo altoriaus dominikonai buvo pritvirtinę

atminimo lentą su užrašu „Didžiajam Lietu-

vos valdovui Mindaugui“.

Prieš dvejus metus į Lietuvos ambasadą

Rygoje kreipėsi grupė Lietuvos ir Latvijos

visuomenininkų su iniciatyva pastatyti pa-

minklą Agluonoje. Pernai atrinktas pamink-

lo projektas. Šiemet dvi organizacijos –

Jaunimo integracijos galimybių centras

Lietuvoje ir Rezeknės latgaliečių kultūros

draugija Latvijoje – pradėjo kaupti labda-

ros lėšas ir ėmėsi projekto įgyvendinimo.

Kitąmet minėsime karaliaus Mindaugo mir-

ties 750-ąsias metines.

„Pirmasis ir vienintelis baltų karalius Min-

daugas, siekęs suvienyti baltų gentis, ir

karalienės Mortos kilmė iš latviškos Lat-

galijos – tai pagarbiai traktuojama istorinė

legenda, įamžinanti dviejų išlikusių baltų

tautų – lietuvių ir latvių – bendras šaknis.

Paminklas jiems būtų puikus baltų vieny-

bės simbolis“, – sakė Lietuvos ambasado-

rius Latvijoje R.Degutis.

Paminklas – baltų vienybės simbolis

Paminklas Mindaugui ir Mortai.

Autorius Vidmantas Gylikis.

URM nuotr.

• 1918 m. lapkričio 18 d. Latvijos

Liaudies Taryba paskelbė Latvijos

nepriklausomybę.

• 1990 m. gegužės 4 d. atkurta

Latvijos nepriklausomybė.

• 1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuva

pripažino Latvijos nepriklausomybę.

• 1991 m. rugpjūčio 23 d.

Latvija pripažino Lietuvos

nepriklausomybę.

• 1991 m. spalio 5 d. atkurti

Lietuvos ir Latvijos diplomatiniai

santykiai.

• 1992 m. birželio 11 d. Lietuvos

užsienio reikalų ministro įsakymu

įsteigta Lietuvos ambasada

Latvijoje.

Diplomatinių santykių raida

ammbasadoriaus LatvijojeR.Degučio mam nymu,svsvarbiausia, kkadad aba i kaimmynės sis ekia tų ų pačiųtit kslų. ““

BFL nunuuuotrotrotrot ..


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Dvidešimt metų plėtojamas Šiaurės–Baltijos šalių bendradarbiavimas įgauna pagreitį. Lietuvos santykiai su kaimynėmis šalimis Šiaurėje kasmet tampa vis glaudesni, o neformalus Šiaurės ir Baltijos šalių aštuntukas (Nordic Baltic eight, NB8) vis dažniau aptaria ne tik mūsų regionui, bet ir visam pasauliui aktualias problemas bei pasiekia visoms regiono valstybėms naudingų susitarimų.Milda Butkutė[email protected]

Lietuvai tampant vis aktyvesne Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo kon-tekste (pirmininkavimas NB8), ypatin-gas dėmesys šiemet skiriamas skatinti demokratinius pokyčius Rytų kaimynys-tės šalyse, kurti bendrą Šiaurės ir Baltijos regiono informacinę erdvę, bendradar-biauti rūpinantis kibernetiniu saugumu bei plėtoti glaudesnį ekonominį ir verslo bendradarbiavimą.

Metų darbus ir ateities planus šį mėnesį Lietuvoje vykusiame susitikime aptarė NB8 šalių užsienio ministrai. Susitikime daly-vavo Danijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos užsienio reikalų ministrai bei Islandijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis kolegoms pristatė at-liktų darbų ataskaitą, o po susitikimo pa-sidžiaugė, kad NB8 tampa vis stipresniu politiniu žaidėju.

Šiuo metu Šiaurės ir Baltijos šalių regio-nas kartu turi 32 mln. gyventojų, pagal bendrą metinį BVP yra penktoji pagal dydį Europos ekonomika (pasaulyje užima 10–12 vietą). Šiaurės ir Baltijos šalių regionas yra 8 vietoje pagal eksporto apimtis pasaulyje ir 6 vietoje pagal sukauptąsias investicijas.

Europai rodo taupumo pavyzdįBendradarbiavimas ES tapo viena svarbiau-sių NB8 užsienio reikalų ministrų susiti-kimo Vilniuje temų. Visos Šiaurės–Bal-tijos šalys vieningai sutaria, kad euro zoną ištikusios fi nansinės problemos turi būti sprendžiamos it savos, nepaisant to, kad ne visos aštuntuko šalys priklau-so euro zonai.

„Dabartinė euro zonos situacija iš išorės atrodo baisiai, o iš vidaus dar baisiau, bet tikiu, kad susitvarkysime. Po kiekvienos krizės tampame stipresni nei buvome iki tol“, – po susitikimo Vilniuje žurnalistams sakė Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Tuomioja.

Tiesa, nei jis, nei kiti Šiaurės Baltijos ša-lių ministrai nemano, kad pinigai Graiki-jai ir kitoms Pietų Europos šalims turi būti dalijami už dyką. NB8 šalys įsitikinusios, kad Pietų Europa negali ignoruoti Šiaurės šalims įprastos taupymo politikos.

Iš esmės sutariama, kad iš užburto rato, kuriame atsidūrė euro zona, beveik neįma-noma ištrūkti, jeigu bus ignoruojami trys principai: pirma, augimas ir fi skalinė dis-ciplina – neatsiejami; antra, augimas turi

remtis našumu ir inovacijomis; trečia, tu-rime visiškai išnaudoti vieningos rinkos galimybes augimo skatinimui.

Tokios vieningos pozicijos Šiaurės ir Bal-tijos šalys sutarė laikytis ir ES diskusijose apie euro zonos problemas.

Platus akiratisIki šiol aktyviai rėmusi demokratiją Rytų kaimynystėje, Lietuva, perėmusi NB8 ku-ravimą, demokratijos sklaidos už ES sienų labui dirbo kartu su Šiaurės partnerėmis.

„Demokratinėms politinėms jėgoms Rytų kaimynystėje turime parodyti, kad tvirtai remiame jų euroatlantinę viziją. Po-litiniai ir fi nansiniai įsipareigojimai Rytų partnerystės šalims neturėtų būti užmirš-ti dėl įtemptos ekonominės padėties Pietų kaimynystės valstybėse.

Nuo to, kiek įžvalgumo tarptautinė bend-ruomenė šiuo sudėtingu metu parodys tiek pietinių, tiek rytinių Europos kaimynų at-žvilgiu, būsime vertinami ne vieną dešimt-metį“, – įsitikinęs A.Ažubalis.

Rugsėjį Vilniuje įvykusiame ministrų su-sitikime aptartos ir naujai kilusios proble-mos Armėnijos ir Azerbaidžano santykiuo-se. Pritarta ES išsakytam susirūpinimui dėl situacijos, susiklosčiusios po Azerbaidžano valdžios priimtų sprendimų Ramilio Safa-rovo atžvilgiu. Visų pirminis interesas yra stabilumas Pietų Kaukazo regione ir tiki-masi, kad išeities iš esamos padėties bus ieškoma, remiantis visuotinai pripažinto-

mis tarptautinės teisės normomis.

Lietuvos užsienio reikalų ministras pa-

žymi, kad tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirody-ti, kad Azerbaidžano ar

Sirijos problemos Šiaurės–Baltijos regio-nui neturėtų būti svarbios, tačiau kalba-ma apie pasaulio saugumą, todėl svarbu savo regione turėti bendrą nuomonę šiais klausimais.

Kurs bendrą informacinę erdvęVienas sudėtingiausių Lietu-vos užsibrėžtų tikslų kuruojant NB8 veiklą pasirodė esąs bendros Šiaurės ir Bal-tijos šalių informacinės erdvės kūrimas. Lietu-va užsibrėžė padaryti tai, kas nėra labai leng-va, – pradėti kurti bendrą Šiaurės ir Baltijos šalių informacinę erdvę.

Jau šiemet, bendradarbiaujant su LRT, bus sukurta 17 laidų apie Šiaurės Baltijos vals-tybes: jų kultūrą, ekonomiką, o laidas ro-dys visų šalių visuomeniniai transliuotojai.

Planuojama sukurti bendrą Šiaurės–Baltijos šalių interneto portalą, kuriame skaitytojai galėtų rasti svarbiausias visų aštuonetukui priklausančių šalių naujie-nas. Lietuvos užsienio reikalų ministerija jau žengė pirmą žingsnį link tokio porta-

lo kūrimo, sukūrusi specialią NB8 naujienoms skirtą nuoro-dą savo svetainėje.

Akivaizdu, kad kuo dau-giau lengvai prieinamos in-formacijos apie Šiaurės Baltijos regioną pi-liečiams bus pateikiama internete, tuo greičiau Šiaurės ir Baltijos vals-tybių gyven-tojai pasijus artimi vieni

kitiems ne tik politiniu, bet ir asmeniniu

lygiu.

„Net Vikipedijoje anksčiau informacijos apie NB8 nebuvo, mes įkėlėme. Gal tai ne-labai svarbu, bet tai yra liaudies diploma-tija“, – pažymėjo ministras.

Be to, Lietuva, kuruodama NB8 veiklą, ėmėsi organizuoti susitikimus, skirtus bend-riems elektroninio parašo, kibernetinio saugumo, duomenų dalijimosi projektams. Tokių susirinkimų buvo apie pusšimtį, juo-se užmegzta galybė kontaktų.

Verslas pirmasis pajuto glaudaus NB8 bendradarbiavimo naudą – investicijos į Lietuvą iš Skandinavijos šalių kasmet auga. Kad investicinė aplinka Lietuvoje yra puiki, pažymi ir Švedijos užsienio rei-kalų ministras Carlas Bildtas.

Tuo tarpu A.Ažubalis džiaugiasi, kad, kartu su investicijomis, skandinavai į Lie-tuvos verslą įneša ir kitų modernių dalykų. Šiaurės šalys yra tas pavyzdys, į kurį mes turime lygiuotis verslo kultūroje. Šiaurie-čių ir baltų mentalitetas labai skirtingas, tačiau dirbant kartu tiek viena, tiek kita pusė gali daug ko išmokti.

„Kas skiria mus ir kodėl mus šiame regio-ne vadina pietiečiais? Mes visada veikiame karštai ir keliame sau labai ambicingus už-davinius. Greitai, skubiai reaguojame, ra-šome pareiškimus. Tuo tarpu Šiaurės vals-tybės dirba labai iš lėto, neformaliai. Šio neformalumo ir apgalvotumo gal vertėtų išmokti mums, o šiauriečiai iš mūsų gali semtis energijos“, – su šypsena apie šalių skirtumus pasakojo A.Ažubalis.

Šiaurės ir Baltijos šalių regionas kartu turi 32 mln. gyventojų, pagal bendrą metinį BVP yra penktoji pagal dydį Europos ekonomika.

Šiaurės ir Baltijos šalių aštuntukas kartu įveikia iššūkius

1. ISLANDIJA

2. NORVEGIJA

3. ŠVEDIJA

4. SUOMIJA

5. DANIJA

6. ESTIJA

7. LATVIJA

8. LIETUVA

NB valstybės


| 2012 m. rugsėjo 28 d.


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Knygynuose neseniai pasirodė „Lietuvos istorija“ – nedidelės apimties leidinys apie nenutrūkstamą Lietuvos istoriją nuo valstybės susikūrimo iki jos galutinio grįžimo į politinę Europos šeimą 2004 metais.Dalia Daškevičiūtė[email protected]

Knygą parašė keturi žinomi istorikai – Alfon-sas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Anta-nas Kulakauskas ir Mindaugas Tamošaitis.

Per pusmetį „Lietuvos istorija“ bus iš-versta į šešias kalbas: anglų, prancūzų, is-panų, vokiečių, lenkų ir rusų, ir išplatinta užsienio atstovybėms, diplomatams, švie-timo centrams visoje Europoje.

Nesibaigiantys išbandymaiIstorija – vienas reikšmingiausių dalykų žmogaus, tautų, viso pasaulio gyvenime. Pažindami tai, kas buvo prieš mus, geriau suprantame, kas esame ir kuo norime būti, tad galima teigti, kad istorinė atmintis yra būtina kiekvienos savarankiškos valstybės tęstinumo sąlyga. Maža to, istorinės per-galės, pralaimėjimai, tragedijos ir pasieki-mai susieja skirtingų tautų likimus ir yra neišsenkamas tolesnio tarptautinio bend-radarbiavimo ir valstybių įvaizdžio pasau-lyje šaltinis.

Kita vertus, neretai apie valstybes per jų istoriją formuojasi arba yra sąmoningai for-muojami neigiami stereotipai. Akivaizdu, kad net ir šiandien istorinė atmintis tam-pa kovos dėl įtakų lauku, kuriame dėl savų

interesų kartais siekiama sumenkinti kitą tautą ar asmenybę.

„Labai svarbu, kad, įtvirtinę bendrus tie-sos ir patriotizmo vardiklius, apie Lietuvos praeitį pasauliui kalbėtume patys. Šiandien dar neišvengiame aštrių ginčų, ką Lietuvos istorijos pasakojime šlovinti, o ką atmesti ir užmiršti. Mano siūlymas: neužmirškime nieko, apie viską kalbėkime atvirai, aiš-kiai skirkime dėsningus valstybės raidos etapus ir nebijokime atsakingo praeities įvykių vertinimo“, – „Lietuvos istorijos“ pristatyme Užsienio reikalų ministerijoje kalbėjo užsienio reikalų ministras Audro-nius Ažubalis.

Anot diplomatijos vadovo, Lietuvos is-torija įrodo, kad pasauliui turime ką pasa-kyti – tai, ko net artimiausi Europos part-neriai nebuvo išgirdę arba nebuvo supratę.

Istorija vienija visuomenę„Mano pasaulis“ su „Lietuvos istorijos“ bendraautoriumi ir redaktoriumi, nau-juoju Lietuvos ambasadoriumi Graikijoje A.Eidintu kalbėjosi apie Lietuvos istorijos pasakojimą, interpretavimą ir grėsmes, ky-lančias dėl prieštaringų vertinimų.

– Senovės Graikijoje žodis „ἱστωρ“ reiškė liudytoją, žinovą. Kaip įmanoma papasakoti istoriją, kurios dalyviu neteko būti?

– Čia turbūt yra istoriko duona. Dau-gybė ginčų yra vykę dėl to. Istorija – tai ne vien faktai ir empiriniai dalykai, bet ir prasmės, kurias jiems suteikiame. Mes iš šiandienos pozicijų norime suprasti viską ir būti kažkieno dalimi. Visuome-nei svarbi istorija – mes per refleksiją ir praeitį pajuntame bendrumą su mūsų protėviais: kaip jiems sekėsi, kaip mes dabar suprantame ir ką mes matome, ką jie padarė didingo ar negatyvaus. Žmo-gus nėra pavienis asmuo – istorija vieni-ja visuomenę.

Aš tikiuosi, kad gal perskaičius tą knygą visuomenei pagaliau kils idėja pastatyti Vytautui Didžiajam paminklą Vilniuje, gal visi, pamatę prieškarinės Lietuvos kariuo-menės paradus nuotraukose, paprašys, kad ir mūsų kariuomenė kokį nors para-dą organizuotų, sakykime, Kovo 11-ąją.

– Žmonės visais laikais mėgsta pasakoti istorijas ir jų klausytis, tačiau šalies istorijos aprašymas reikalauja daug atsakomybės, labai svarbu būti tiksliam, teisingam. Kiek tuomet lieka vietos interpretacijoms verti-nant įvykius, žmonių gyvenimus?

– Vietos interpretacijoms yra nemažai: kas kam patinka, kas ko nepaiso. Bet mes, rašydami „Lietuvos istoriją“, į procesus ir veikėjus žvelgėme remdamiesi bendrais moraliniais principais. Istorikų vertybės –demokratinės. Mes žiūrėjome, kas buvo pažangaus, kas gero padaryta, kas kėlė lie-tuvių tautą, stiprino ar silpnino Lietuvos

Lietuvos istorija

A.Kulakauskas (pirmas iš kairės) , M.Tamošaitis, A.Eidintas ir

A.Bumblauskas parašė Lietuvos istoriją pasauliui.

I.Gelūno nuotr.

A.Ažubalis:

„Labai svarbu, kad, įtvirtinę bendrus tiesos ir patriotizmo vardiklius, apie Lietuvos praeitį pasauliui kalbėtume patys.“

kr


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

valstybę. Tai yra esminiai momentai ir ne-manau, kad jie turėtų sukelti kažkokių ne-gatyvių požiūrių.

– Bet tuos pačius dalykus, įvykius skir-tingos tautos ar istorikai gali kardinaliai skirtingai pateikti. Kur yra riba tarp tole-ruotinos subjektyvios nuomonės ir netgi is-torijos klastojimo?

– O, čia jau turbūt politikos objektas, jei-gu, tarkim, viena šalis reiškinį vadina oku-pacija, o kita šalis – savanorišku prijun-gimu. Kita vertus, tokiais atvejais laisvą įvykių interpretavimą riboja akivaizdūs faktai ir tarptautinė teisė. Mes, Lietuvos istorikai, nė vienas nesutiksime, kad Lie-tuva savanoriškai prisijungė prie Sovietų Sąjungos. Ji buvo okupuota. Mes tą įro-dome faktais.

Svarbiausia yra tiesa– Jūs esate parašęs daug istorinių knygų,

net romanų. Su kokiais Lietuvos falsifi kavi-mo atvejais teko susidurti?

– Būna tų falsifi kavimų – kiekvieną die-ną internete gali išvysti. Žinomos organi-zacijos ir dabar platina: minėtas faktas dėl okupacijų arba tie „draugiški“ šūviai į sa-vus. Buvome gyvi, matėme tuos įvykius. Toks politizuotas požiūris gali būti, aš ne-vadinčiau to falsifi kacija – tai yra inter-pretacijos arba vertybinės pozicijos. Jeigu tai rodo, kad vertintojui svarbiau ne tiesa, o svetimi interesai. Arba pozicija gali būti

išsakyta kokios nors politinės partijos užsa-kymu. Tačiau šiame šimtmetyje su falsifi -kacijomis jau kur kas sunkiau, nes visiškai primeluoti negali. Skirtingos interpretaci-jos yra pateisinamos ir netgi sveikintinos, nes atskleidžia skirtingus praeities įvykių aspektus, bet yra tam tikros ri-bos: istoriko uždavinys yra aiškinti faktus, o ne juos kurti pagal politi-nius užsakymus..

– Kodėl istorijos interpretacijos to-kios skirtingos? Dėl to, kad atstovau-jama skirtingiems interesams?

– Dėl to mūsų už-davinys ir yra rašyti savo interpretaciją, nes koncepcija kovo-ja su koncepcija: mūsų knygoje parašyta taip, pra-šau įrodykite, kad yra kitaip. Čia yra vadinamoji istoriografi jos „tvora“: tu turi skaitytis su tuo, ką parašė prieš tave. Istorikas įrodė vienaip, jeigu nori – prašau, įrodyk, kad buvo kitaip. Reikia labai rimtų argumentų, negalima sklaidytis be įrody-mų. O interpretacijų prigalvoti visi gali.

– Kokių istorijos grėsmių gali iškilti dėl prieštaringų įvykių vertinimų? Vyresni

žmonės iš gyvenimiškos patirties dažniau geba at-

skirti, kur tiesa, o kur melas, o mokiniai dar tik pradeda

gauti istorijos žinių pamatus.– Manau, kad mokant mokinius irgi

pateikiami keli variantai. Jeigu mes Mo-lotovo–Ribentropo paktą vienareikšmiš-kai – neigiamai – vertiname, tai yra šalių, kurios linkusios jį nutylėti arba nemato, kokios buvo jo pasekmės kitoms valsty-bėms. Mes sakome, kad tas susitarimas tiesiogiai lėmė mūsų nepriklausomybės likimą, kiti sako, kad nelėmė, o kas buvo toliau – visiškai nesvarbu. Tai vertinimo

skirtumai, bet nepaneigsi fakto, kad buvo toks susitarimas. Dabar jau tai pripažinta visų pusių, nors buvo ilgai neigta ir slėpta.

Tačiau mūsų knygoje tokių sensacijų nėra. Mes pasakojame didįjį lietuvių na-ratyvą, esminius momentus. Per daug ne-sileidome į detales.

Taip, yra smulkių įvykių, kuriuos iškelia-me kaip klaidas, parodome bereikalingus dalykus. Sakykime, Ernesto Galvanausko paprašymas Tautų Sąjungos atrašyti dėl sienos su Lenkija. Tautų Sąjungos amba-sadorių konferencija pasakė, kad Vilnius priklauso Lenkijai. Buvo galima patylėti. Buvo galima nerašyti šito laiško. Daug kur buvo klaidų. Tokių dalykų – dėl įdomumo –knygoje yra.

– Per knygos pristatymą kalbėjote apie

istorijos rašymą iš vidaus. Ar istorijai turi įtakos rašymas iš vidaus? Ar šalys – ne tik Lietuva – linkusios pagražinti įvykius, kažką ne itin reikšmingo nutylėti, kas neatrodytų naudinga jų įvaizdžiui?

– Iš vidaus, man atrodo, mes geriau su-prantame visa tai, kas vyko, geriau galime paaiškinti, kodėl taip atsitiko, nei autorius, kuris nemoka lietuvių kalbos.

Tarkim, jei kitų šalių istorikai rašytų, jie nebūtų tokie jautrūs tiems įvykiams, ku-riems mes, lietuviai, esame jautresni. Bet tai natūralu – juk rašome Lietuvos istoriją. Mes turime ją mylėti.

Jeigu aš rašyčiau kitos šalies istoriją, vis tiek turėčiau mylėti tą šalį ir jos praeitį, kad drįsčiau rašyti ir turėčiau įžūlumo pateikti ją visuomenei, nes viskas eina ir per as-menį, jo išsilavinimą, amžių, supratimą.

Mes matome Lietuvos istoriją, jos tra-gedijas ir laimėjimus, išgyvename dėl to. Užsieniečiai neišgyvens – jie konstatuos.

iš vidaus

A.Eidinto, A.Bumblausko,

A.Kulakausko ir M.Tamošaičio knyga

„Lietuvos istorija“ – vienas iš nedauge-

lio bandymų pateikti nenutrūkstamą

Lietuvos politinę istoriją nuo valstybės

susikūrimo iki šalies įsijungimo į trans-

atlantines struktūras 2004 metais.

Studijos autoriai – žinomi istorikai, pri-

pažinti savo sričių specialistai. Profe-

sorius A.Bumblauskas knygoje patei-

kia įžvalgas apie Lietuvos valstybės

raidą ir pasiekimus nuo seniausių laikų

iki Abiejų Tautų Respublikos sunaikini-

mo 1795 m. Carinės Rusijos valdymo

metus ir tautinio atgimimo procesus

nagrinėja profesorius A.Kulakauskas.

Modernios valstybės gimimą 1918 m.,

jos vidaus ir užsienio politikos pažangą

ir iššūkius tarpukariu analizuoja profe-

sorius ir ambasadorius A.Eidintas. Su-

dėtingi procesai, apimantys sovietų ir

nacių okupacijas, holokaustą, ginkluo-

tą ir neginkluotą pasipriešinimą

agresoriams, valstybės atkūrimą

1990 m. ir jos galutinį grį-

žimą į politinę Europos

šeimą 2004 m., buvo

patikėti išanalizuoti jau-

nam, tačiau jau kelias

monografi jas ir istori-

jos vadovėlius parašiu-

siam, istorijos daktarui

M.Tamošaičiui.

„Lietuvos istorija“


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Tėvui karaliaus akivaizdoje susikivirčijus su lenkais, kunigaikštis Jonušas Radvila, kuriam tada buvo tik 24-eri, Vilniuje skėlė kibirkštį taip, kad dūmai dar ilgai rūko Abiejų Tautų Respublikoje: „Netrukus lenkai neberas durų, nes mes juos pro langus išmesim.“ Rimvydas Valatka [email protected]

Biržų ir Dubingių kunigaikščio Jonušo (1612–1656) retorikoje durys, atrodo, užė-mė svarbią vietą – vėliau tą patį mestels ir Vilniaus vyskupo adresu.

Karštas, bet teisingasJau vien tai rodo, kad buvo karštas ir ties-mukas. Bet ir teisingas. Nepasikėlęs, kaip dabar sakytume. Atsiprašydavo net mirti-nų priešų, jei jausdavo, kad perlenkė lazdą, kad atsiprašymo reikia Lietuvos valstybei. Savo svarbiausia pareiga laikė tarnystę Die-vui ir tėvynei Lietuvai.

Kunigaikščiai Radvilos, iš kurių garsiausi buvo XVI a. reformatai kalvinai, pusbroliai Mikalojai – Juodasis ir Rudasis, LDK davė ištisą plejadą valstybininkų ir Bažnyčios vyrų. Vaivados ir pilininkai – kaštelionai, etmonai ir kancleriai, kardinolai, Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė. Kunigaikštis Jonušas – vienas iš jų.

Gimė Papilyje, netoli Biržų, Kristupo Rad-vilos ir Onos Kiškaitės, atnešusios kraičio didžiulius Kėdainių dvarus, šeimoje 1612 m.gruodžio 2-ąją. Mirė tuoj po garsiosios Kė-dainių unijos sutarties, 1656-ųjų išvakarė-se, netoli Balstogės stovinčioje Tikotino

pilyje, apsuptas savo mirtino priešo, Vitebs-ko vaivados Povilo Jono Sapiegos, sieku-sio „pagauti ir nuteisti išdaviką“, armijos.

Kas jis buvo – Abiejų Tautų Respublikos išdavikas, žaislas žiaurios istorijos rankose ar nacionalinis Lietuvos didvyris, bandęs nutraukti Radvilų taip ir nepamėgtą Liu-blino uniją, prieš kurią pasirašant jo gar-susis prosenelis, kunigaikštis Mikalojus Radvila–Rudasis dūsavo dėl „vargšės tėvy-nės Lietuvos“, kurią „protėviai gyvendami tausojo, saugojo, ja rūpinosi taip, kad ją visą mums, palikuonims, paliktų“?

Lenkų nuosprendisŠlovindamas Radvilų herbą ir skirdamas

savo odę kunigaikščiui Jonušui iš Kėdainių, Steponas Jaugelis Telega XVII a. sudėjo to-kius žodžius:

Tave, išskėstasparni, o ereli juodas,Tris širdy triūbas turįs, garsį šlovę duodąs,Jonušai Radvilai, kunigaikšti pone,Vaivade Vilniaus, didis Lietuvos hetmone!

Tačiau rašytojas, Nobelio premijos laurea-tas Henrykas Sienkiewiczius romane „Tva-nas“ Radvilas aprašo kaip Biržuose gyvenu-sius Abiejų Tautų Respublikos išdavikus.

Lenkų pasmerkimo Radvilos nusipelnė dėl Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmo-no J.Radvilos bandymo nutraukti 1569 m. sudarytą LDK uniją su Karūna ir sudaryti uniją su Švedija.

Išdaviko etiketę pastiprino Radvilų va-salo, bajoro Sicinskio, žinomo iš Maironio baladės „Čičinskas“, veto 1652-ųjų Seime, kai šis lietuvis niekais pavertė planą įvesti karui būtinus naujus mokesčius ir, spjovęs į viską, išjojo atgal į savo Upytę.

1655 metais, kai kazokų vadas Zolotaren-ka šeimininkavo Radvilų rūmuose Vilniu-je, o didžiojo kunigaikščio pilyje įsitaisė pats caras Aleksejus Michailovičius, kai Arkikatedroje riaugėjo girti kazokai, o se-noji LDK sostinė buvo plėšiama ir degina-ma, iš kitos pusės, naudodamiesi suirute, į Lietuvą ir Lenkiją įsiveržė Švedijos kara-liaus Karolio Gustavo pulkai.

Karalius ir Lie-tuvos didysis kunigaikš-tis Jonas Kazimieras Vaza, turėjęs planų tapti dar ir Švedijos karaliumi, pa-bėgo į Vengriją. Švedai užėmė Varšuvą ir Krokuvą, o vakarinė Lenkija su Poznanės vaivada pripažino Karolį Gustavą savo ka-raliumi. Kas liko daryti įtakingiausiam ir

turtingiausiam LDK didikui, didžiajam etmo-

nui Jonušui Radvilai?1655-ųjų spalio 20-ąją Vilniaus vaivada

ir didysis LDK etmonas J.Radvila kartu su Vilniaus vyskupu Jurgiu Tiškevičiumi ir daugiau kaip tūkstančiu kitų didikų bei bajorų su švedų karvedžiu grafu Magnusu

de la Gardie pasirašo sutartį. LDK unija su Lenkija nutraukiama, sudaroma unija su Švedija, kuri įsipareigoja paremti Lietuvą kare su Maskva, atlyginti karo metu pada-rytus nuostolius, išlaikyti LDK vidaus tvar-ką, o LDK – likti neutralia Švedijos kare su Lenkija ir, karui pasibaigus, paskelbti Karolį Gustavą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Lenkai paskelbia J.Radvilą išdaviku. Su-mušti švedai, taip ir neįvykdę J.Radvilai Kėdainių sutartimi duotų pažadų, trau-kiasi iš Lietuvos. Beveik pusės gyventojų netekusi Lietuva lieka unijoje su Lenkija.

Tokia trumpa pirmojo Lietuvos bandy-mo pasirinkti Šiaurės kryptį faktografi ja.

Kad ir kaip kas vertintų J.Radvilą, tiesa visada bus ir tai, kad J.Radvila yra vienas didžiausių ir tragiškiausių mūsų istorijos vyrų, kurio gyvenimą prieš šešerius metus

Iš liūtų padermės:

Jonušas Radvila

vadinamas vienu

didžiausių Lietuvos

karvedžių. Šis

portretas saugomas

Vavelio karališkuose

rūmuose.

Profesorius Alfredas Bumblauskas:

„Buvo iš liūtų padermės. Tokių fi gūrų ir darbai dideli, ir klaidos didelės. Kunigaikštis Jonušas Radvila buvo iš tų, kurie kuria istoriją.“

Šiemet sukanka 400 metų nuo vieno didžiausių Lietuvos vyrų gimimo


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Iš liūtų padermės: kunigaikštis Jonušas RadvilaVilniuje, sakydamas kalbą LDK klube, bene tiksliausiai įvertino kunigaikštis Motiejus Radvila: „Būtent ši tariama išdavystė buvo atsisakymas įtraukti Lietuvą į naują tragiš-ką karą, kurio priežasčių reikėtų ieškoti len-kų Vazų šeimos ambicijose. Paskutiniojo Jogailaičio laikais, kai Radvilos tapo galin-giausia gimine Lietuvoje, buvome tam tikra prasme skeptiški unijai. Šis neigiamas po-žūris į uniją pasireiškė šeimos politikoje ir vėlesniais amžiais. Kėdainių sutartis buvo pasirašyta dėl to, kad Jonas Kazimieras atmetė Liublino unijos susitarimus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Taujėnuose gyvenę Radvilos puikiai suprato tas tradicijas, kai vienas iš jų priėmė Jonušo Radvilos vardu pavadinto pulko garbės komendanto pa-reigas. Ši istorinė Radvilų pozicija ir šian-dien yra aktuali.

Lenkai ir lietuviai yra dvi nepriklauso-mos tautos, kurios turi gyventi draugiškai ir laikytis išvien, bet tuo pačiu metu visada gerbti tarpusavio susitarimus ir sutartis.“

Taip Vilniuje 2007-ųjų birželį kunigaikš-tį Jonušą prisiminė tuomet 46 metų kuni-gaikštis ir verslininkas iš Varšuvos, „Trakcja Polska“ bendrovės valdybos pirmininkas Motiejus Radvila, Mikalojaus Radvilos Juo-dojo 12-osios kartos palikuonis, Radvilų Nesvyžiaus-Olykos šakos atstovas.

Kartu su juo buvo trejais metais vyres-nis pusbrolis, verslininkas Mikalojus Kons-tantinas Radvila. Abu – lyg iš akies lupti XVI a. Biržų ir Dubingių kunigaikščiai.

Išsilavinęs ir turtingasRašydami apie J.Radvilą istorikai mini jį kaip vyrą, kuris dar būdamas jaunas tapo ryškiu valstybės ir religiniu veikėju (Lie-tuvos pakamaris, vėliau – Žemaitijos seniūnas). Tapo ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos reformatų (kalvinų) globėju, o Biržus ir Kėdainius pavertė reforma-tų centrais. Kėdainiuose įkūrė spaus-tuvę, kvietėsi į savo dvarą garsius Eu-ropos mokslo vyrus, tarp jų ir čekų pedagogą Janą Amosą Komenskį (Comenius, 1592-1670).

Puikus raitininkas ir šokėjas, gerai išauklėtas ir išsilavinęs. Mokėsi Leipcigo ir Leideno (Ny-derlandai) universitetuose. Ka-rybos – olandų valdovo Hen-riko Oraniečio armijoje, kuri tuo metu kovėsi su Ispanijos kariauna.

Laisvai kalbantis lotynų, vokiečių, rusinų, prancū-zų kalbomis (atrodo, kiek ir lietuviškai), atsidavęs kalvinizmui, bet ne fanati-kas. Viena jo žmona buvo ka-talikė, kita – stačiatikė. Jai Kėdainiuose iškart pastatė cerkvę.

Vienas geriausių to meto karo vadų. Dar jaunas bū-damas dalyvavo mūšiuo-se su maskoliais, kuriuose

pasižymėjo ir narsa, ir suma-numu. Žygyje į Smolenską,

kuriam vadovavo karalai-tis Vladislovas, J.Radvila

pirmasis iškėlė vėliavą su Vytimi ant Smolensko sienų. Tai kunigaikštis

Jonušas 1654 metais vos su 11 tūkst. kareivių pastojo

kelią 200 tūkst. maskolių ar-mijai (kai kur minimi perpus

mažesni skaičiai) ir, nukovęs 7000 priešų, sugebėjo rusų puolimą kuriam laikui pri-

stabdyti. Mėgstamas savo kareivių ne tik už narsą, bet ir kilniaširdiškumą.

Be galo turtingas. Jo karinė palyda puoš-numu ir kareivių skaičiumi lenkdavo ka-raliaus. Tai turėdami galvoje kunigaikštį Jonušą amžininkai kalbėjo, kad Radvilos, keliaudami nuo Baltijos jūros iki Juodosios, nakvodavo tik savo namuose.

Tai kas vis dėlto buvo kunigaikštis J.Radvila, kurio palaikai iš Tikotino buvo perkelti ir dabar ilsisi Reformatų bažnyčios kriptoje Kėdainiuose? Jei įvertinti reikėtų vienu sakiniu?

Profesorius Alfredas Bumblauskas: „Buvo iš liūtų padermės. Ne visada pasiduodan-tis matavimui iš kasdienybės taško žiūrint. Tokių figūrų ir darbai dideli, ir klaidos di-delės. Kunigaikštis Jonušas Radvila buvo iš tų, kurie kuria istoriją.“

Jonušo Radvilos nuopelnus

Kėdainiams mena skulptoriaus A.Boso sukurtas paminklas

„Skrynia“.


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Eglė Digrytė[email protected]

Padėtis Afganistane vis dar sudėtinga, bet šalis yra pasirengusi 2014 metais tapti atsakinga už savo saugumą, tvirtina Afganistano užsienio reikalų ministras dr. Zalmai Rassoulas.

„Tam nėra alternatyvos“, – interviu „Mano pasauliui“ sakė Z.Rassoulas. Nuvertus tali-bus, Afganistane buvo dislokuotos užsienio pajėgos. Įvairiose šalies vietose tarnauja apie 250 Lietuvos karių, mūsų šalis vadovauja Goro provincijos atkūrimo grupei. Vysto-mojo bendradarbiavimo ir paramos demok-ratijai programos lėšomis 2006–2011 m. buvo fi nansuoti 169 projektai Gore. Tam iš viso skirta 15,37 mln. Lt.

– Talibano režimo nebėra jau 11 metų. Ką per tą laiką pavyko pasiekti Afganistanui?

– Afganistanas 2001-aisiais ir Afganista-nas 2012-aisiais yra du skirtingi pasauliai. Valdant talibams gyvenome lyg tamsiai-siais amžiais. Tai yra svarbiausias dalykas, kurį pavyko pasiekti su jūsų, tarptautinių draugų, pagalba. Šiandien esame demok-ratiška šalis. Turime išrinktą parlamen-tą ir prezidentą. Afganistano spauda yra laisviausia regione. Kiekvienas gali laisvai reikšti savo nuomonę. Pirmą kartą mūsų šalies istorijoje net 7–8 mln. vaikų lanko mokyklą. Pirmą kartą 40 proc. moksleivių sudaro mergaitės. Turime universitetus. Jums padedant, nutiesėme daugiau kelių nei kada nors anksčiau, pasta-tėme daugiau ligoninių. Ekonomika auga, žemės ūkis vystosi.

– Kalbate apie didžiulį progresą. Bet judėti į priekį trukdo aukštas ne-raštingumo lygis, prasti administraci-niai sugebėjimai, paplitusi korupcija, narkotikų verslas, etniniai nesutarimai. Kas-dienės naujienos irgi nėra džiugi-nančios…

– Žiniasklaida neatskleidžia progreso. Lietuvai ir kitoms šalims, kurios padeda Afganistanui, labai svarbu žinoti, kad jų mokesčių mokėtojų pinigai neiššvaistomi ir jų karių kraujas nebuvo pralietas veltui. Žinoma, yra daug iššūkių. Pats didžiau-sias – saugumas. Per dešimtmetį negalė-jome pasiekti tokio saugumo lygio, kokio reikia Afganistanui. Paklausite, kodėl. Yra daugybė „kodėl“. Mes patys bei tarptauti-nė bendruomenė neskyrėme pakankamo dėmesio šalies nacionalinėms saugumo pajėgoms sukurti ir apmokyti. Vėlavome

kurti policiją, praradome daug laiko. Dabar už tai

visi mokame didelę kai-ną. Dėmesio pritrūko ir svarbiausiam daly-kui – kad problemos šaknys glūdi už Afga-

nistano ribų. Teroris-tai glaudžiasi, moko-

si ir gauna paramą ne Afganistane.

– Turite omenyje Pakistaną?– Taip, kalbu apie Pakistaną. Kovojame

su terorizmu ir ekstremizmu, o teroristai yra rengiami, globojami ir siunčiami į Af-ganistaną. Mano nuomone, tai yra viena iš priežasčių, kodėl mes iki šiol negalėjo-me tam užkirsti kelio. Negalėjome užtik-rinti pakankamos paramos kasdieniam Afganistano žmonių gyvenimui. Dėl to trūksta darbo vietų. Neišsilavinę žmonės naudojami smurtui plisti. Tai yra pagrin-diniai iššūkiai.

– 2014 metais visa atsakomybė už šalies saugumą turėtų būti perduota Afganistano pajėgoms. Ar jos pasirengusios šiam sun-kiam darbui?

– Turi būti pasirengusios, nes nėra alter-natyvos. Dešimtmetį trukęs karas išvargino žmones. Šių laikų istorijoje tai yra vienas ilgiausių karų.

– Nebijote, kad pasitraukus užsienio ka-riams saugumo dar labiau sumažės?

– Nemanau. Jei taikos procesas klostysis sėkmingai ir į jį pavyks įtraukti tuos tali-bus, kurie nori prisidėti prie šio proceso.Antras faktorius – Afganistano nacionali-nių saugumo pajėgų mokymas. Neturime problemų dėl skaičių. Neturime didelių problemų dėl mokymo, nes jie yra geri ko-votojai. Bet yra bėdų dėl įrangos. Armijai trūksta įrangos, skirtos kovoti su teroriz-mu: sraigtasparnių, specialių įrenginių, transporto ir taip toliau. Dėl to dirbame su draugais ir sąjungininkais. Jei šiuos du dalykus išspręsime, esu tikras, galėsime apginti savo šalį. Jei kas nors teigia, kad dabar kovos vyksta todėl, kad pas mus dis-lokuotos užsienio pajėgos, tai jų nebeliks ir bus tik afganų pajėgos.

– Kas gali atnešti į Afganistaną taiką? Esama siūlymų įtraukti Talibaną į vyriausybę, netgi padalyti šalį į taikią šiaurę ir neramius pietus.

– Visų pirma afganistaniečiai turi imtis atsakomybės už savo valstybę.

Tai normalu kiekvienai šaliai. Af-ganistanas yra nepriklausomas ir

suverenus. Mūsų pareiga ginti ir rūpintis juo. Kad galėtume tai pasiekti, mums reikia pagal-bos, kurią teikiate.Kas gali padėti dar labiau? Manau,

stipresnis regioninis bend-radarbiavimas su Pakis-tanu. Jei tai gali užkirsti kelią terorizmo plitimui, galime susitvarkyti su viskuo kitu.

– Kaip ilgai jums dar reikės užsienio pagalbos?

– Investicijų ir paramos reikės dar 10 metų – iki 2024-ųjų. Tai buvo nuspręsta Tokijo konferencijo-

je. Sukūręs infrastruktūrą, Af-ganistanas galės atsistoti ant

savo kojų. Esame mineralų turtinga šalis, transporto kryžkelė tarp Centrinės ir Pietų Azijos bei Artimųjų Rytų. Taip pat turime didžiulį kultūrinį potencialą, vis svarbesnis yra aprūpinimas maistu. Žemės ūkis, kasy-bos ir paslaugų sektoriai padės Afganis-tanui išsilaikyti pačiam.

– Lietuva prieš du dešimtmečius taip pat išgyveno pereinamąjį laikotarpį. Ar galite ko nors pasimokyti iš mūsų?

– Pirmiausia galime pasimokyti patrio-tizmo, kuris išlaikė žmones kartu, stiprino nepriklausomos valstybės, laisvės ir su-verenumo jausmą. Taip pat – regioninio bendradarbiavimo tarp Baltijos šalių ir Eu-ropoje. Mums įdomu, kaip jums pavyko išlaikyti darbinius santykius su kaimynais Rytuose, Rusija ir kitais, kaip sugebėjote sunkiu metu prikelti ekonomiką ir atsigauti po krizės. Esame iš skirtingų regionų, bet artimi vieni kitiems.

– Jei Lietuvos karys paklaustų, kodėl jam reikia rizikuoti savo gyvybe dėl Afganistano žmonių, ką jam atsakytumėte?

– Jie yra Afganistane, kad apgintų save ir savo šalis. Niekas neatėjo į Afganistaną prieš Rugsėjo 11-ąją, kai valdė talibai, mūsų žmonės kentėjo, o žmogaus teisės, moterų teisės ir visos kitos teisės buvo visiškai pamintos. Niekas neatėjo. Visi pasirodė tik po Rugsėjo 11-osios, nes suprato, kad Afganistanas susijęs su jų saugumu. Jie atėjo apginti savo saugumo ir galiausiai padėti Afganistanui tapti laisvam. Esame labai dėkingi už tai, ką jie padarė. Bet jei karys paklaustų manęs, atsakyčiau: esate Afganistane dėl globalaus saugumo, kad užtikrintumėte, jog Afganistanas būtų saugi ir stabili valstybė, nebetaptų grėsme jūsų žmonėms, o tuo pačiu metu padedate afganistaniečiams susikurti gyvenimą, ku-rio jie nusipelnė.

„Saugumo padėtis Afganistane svarbi viso pasaulio saugumui“

Afganistano diplomatijos vadovas

Zalmai Rassoulas:

Zalmai Rassoulas (gim. 1943) –

Afganistano užsienio reikalų minist-

ras. Baigė Paryžiaus medicinos mo-

kyklą, kur gavo daktaro vardą, dirbo

Saudo Arabijoje, Paryžiaus širdies ligų

tyrimo institute. Kelis dešimtmečius

aktyviai dalyvavo Afganistano laisvės

kovoje, palaikė artimus ryšius su pasi-

priešinimo sovietų okupacijai judėjimu.

9-ajame dešimtmetyje įkūrė mėnesinį

žurnalą „Afganistano realybė“, buvo in-

formacijos šaltinis tarptautinei bend-

ruomenei. Vadovavo buvusio Afganis-

tano karaliaus Mohammado Zahero

Shah sekretoriatui.

Nuo 2001 m., kai buvo sudaryta laiki-

noji vyriausybė, lydėdavo Afganista-

no prezidentą Hamidą Karzai į visus

ofi cialius vizitus. 2002 m. buvo paskir-

tas civilinės aviacijos ministru Vėliau

Z.Rassoulas dirbo nacionalinio saugu-

mo patarėju, o nuo 2010 m. vadovauja

Afganistano diplomatijai.

Z.Rassoulo dosjė

Z.Rassoulas įsitikinęs,

kad Afganistanas

2014 m. bus pajėgus pats

gintis nuo priešų.

L.Balandžio nuotr.

„Jei karys paklaustų manęs, atsakyčiau: esate Afganistane, kad apgintumėte savo žmones ir Afganistanas nebetaptų grėsme.“

BFL nuotr.


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Lina Judzeikaitė [email protected]

„Energetinio saugumo klausimai Lietuvai visuomet buvo svarbūs, pamažu juos įterpiame ir į NATO darbotvarkę, turime bendraminčių, sulaukėme palaikymo. Lietuva buvo viena pirmųjų, atkreipusi Aljanso dėmesį į šią temą“, – teigia Energetinio saugumo centro prie Užsienio reikalų ministerijos direktorius Audrius Brūzga.

Jo vadovaujamas centras padėjo pamatus nuo kitų metų Lietuvoje pradėsiančiam veik-ti NATO energetinio saugumo kompetenci-jos centrui, kuris teiks ekspertinę paramą energetinio saugumo klausimais.

Praėjusiųjų metų lapkritį Vyriausybė pri-tarė NATO energetinio saugumo kompeten-cijų centro įsteigimo koncepcijai ir princi-piniam veiksmų planui, ofi cialiai jis buvo įsteigtas šių metų liepą NATO Transforma-cijos vadavietėje Norfolke (JAV).

Centras pradės veikti tik tada, kai Šiaurės Atlanto Taryba jam suteiks formaliąją Aljan-so akreditaciją. A.Brūzgos teigimu, akredi-tacija bus suteikta iki šių metų pabaigos.

NATO energetinio saugumo kompetenci-jos centrui vadovaus pulkininkas Romualdas Petkevičius, po metų jame pradės dirbti eks-pertai iš Latvijos, Estijos, Prancūzijos, Tur-kijos ir Italijos. Bendras šešių šalių ekspertų darbas bus naudingas ne tik NATO organiza-cijai, bet ir Lietuvos energetikos ir mokslo atstovams. Šis centras – tarsi langas į „pla-tesnius vandenis“, nes jis suteiks galimybę dalytis patirtimi, ieškoti inovatyvių sprendi-mų, pritaikyti turimas žinias ir tapti platesnės energetikos ekspertų bendruomenės dalimi.

Karių pratybos – prie kompiuterio Pirmuoju žingsniu plečiant Energetinio sau-gumo centro veiklą tapo vasaros pabaigoje Generolo Adolfo Ramanausko kovinio ren-gimo centre Nemenčinėje įvykusios karių pratybos „Energex 2012“, kurias Energetinio saugumo centras surengė kartu su Lietuvos kariuomene. Jose dalyvavo misijai Afga-nistano Goro provincijos atkūrimo grupėje besiruošiantis šešioliktosios Lietuvos karių pamainos (PAG-16) štabas.

Tokio tipo pratyboms iki šiol nebuvo ana-logų nei Lietuvoje, nei NATO šalyse.

Pratybų metu kariai nelakstė su ginklais – jie sėdėjo prie kompiuterių ir mokėsi spręsti energetines krizes. „Pirmąjį kartą Lietuvos karyboje energetinio saugumo komponen-tas, kaip atskira kategorija, buvo integruo-tas į karinius mokymus“, – sakė A.Brūzga.

Šiems mokymams buvo parengti įvai-rių krizių scenarijai, kariams teko spręs-ti sutrikusio energetinių resursų tiekimo problemas.

„Kariai naudoja elektrą, o ją dykumoje pasigaminti nėra taip lengva, pratybų metu jiems teko išspręsti daugybę uždavinių, – kalbėjo A.Brūzga. – Ateityje planuojama plėsti pratybas, gali būti, kad kitąmet jos vyks jau lauke, bėgios kariai, bus išskleis-tos saulės baterijos. Šį kartą tikrinome pa-čią koncepciją. Tikimės, kad karių pratybos ateityje bus vykdomos NATO mastu.“

Energetinio saugumo centro vadovas pa-brėžė, kad mokymai taps vienu svarbiausių po Naujųjų pradėsiančio veikti centro užda-vinių. Jie bus rengiami tiek kariams, tiek ci-viliams darbuotojams. Mokymų metu įgytos žinios ir patirtis leis staigiau reaguoti ener-getinių krizių metu ir sumažinti tokių įvykių pasekmes. Nesvarbu, kas tai būtų: ar dujų ir elektros tiekimo sutrikimas, ar šilumos tink-lų avarija, ar naftos produktų išsiliejimas.

NATO energetinio saugumo kompeten-cijos centras turės parengti mokymų apie energetinį saugumą planus.

„Vienas esminių centro uždavinių – su-kaupti bei perduoti informaciją ir gebėji-mus. Manome, jog Lietuva yra stipri savo įžvalgomis energetinėje srityje. Visa tai su-dėsime į mokymo programas ne tik Lietu-vos, bet ir viso Aljanso karininkams“, – teigė centro vadovas.

Perduos sukauptą patirtį Energetinio saugumo centras veikia dve-jus metus, ši nedidelė 7 darbuotojus turinti institucija ir buvo sumanyta tam, kad atei-tyje taptų Lietuvoje veikiančia tarptautine

organizacija. Anot A.Brūzgos, per šį laiką centras plėtė ekspertų tinklą, pasirašė bend-radarbiavimo susitarimus su mūsų šalies universitetais, įgijo partnerių užsienyje. Šie pagalbininkai padėjo analizuoti įvai-rius energetinio saugumo aspektus.

Jų analizės publikuojamos centro leidžia-mame leidinyje „Energetinio saugumo ak-centai“. Pašnekovas pridūrė, kad sukaupta patirtis ir žinios bus naudojamos tarptauti-nio centro veikloje.

„Ką mes padarysime iki šių metų pa-baigos, viską perduosime kolegoms, ku-rie tęs darbą. Mano vadovaujamas centras prisideda prie valstybės politikos energe-tinio saugumo srityje įgyvendinimo. Do-mimės visomis energetinio saugumo te-momis, tačiau orientuojamės į karinį energetinį saugumą. Yra šalių, kurios ir da-bar mano, kad tai – ekonominio pobūdžio klausimai, labiau tinkami spręsti dvišaliu pagrindu“, – sakė direktorius.

Pasak jo, energetinio saugumo tema iki šiol nebuvo plėtojama NATO mastu, Lietu-va buvo viena pirmųjų šalių, prabilusi, jog reikia galvoti apie ateitį ir iššūkius, kurių, jau dabar matyti, bus nemažai.

„Jau dabar ryškėja, kad energetinio ap-sirūpinimo klausimai yra ir bus svarbūs ir NATO kaip kariniam Aljansui“, – pridūrė A.Brūzga.

Tarp Energetinio saugumo centrui pri-skirtų uždavinių – analizuoti, kaip naujau-si mokslo pasiekimai gali būti pritaikomi kariuomenėje. Šis centras taip pat domisi,

kaip apsaugoti įrenginius, kuriuos išvedus iš rikiuotės nukentėtų kariuomenės aprū-pinimas energetiniais šaltiniais.

Patarinės kariuomenių vadamsTuo metu NATO energetinio saugumo kompetencijos centras sieks Aljanso pa-jėgų transformacijos ir efektyvesnio ener-getinių resursų panaudojimo šalių narių kariuomenėse.

„Centras turės analitikų padalinį, kuris stebės, kas, susijusio su energetinių resursų gavyba, tiekimu bei rinkos sąlygomis, vyks-ta regione, Europoje, pasaulyje. Analitikai aiškinsis, į ką planuodami operacijas turė-tų atkreipti dėmesį sprendimus priiman-tys kariuomenės vadai“, – teigė A.Brūzga.

Jis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu NATO šalyse nėra sukurta doktrinų, susijusių su energetiniu saugumu. „Apie tai šnekama, bet dar kol kas atsargiai. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, JAV šiuo klausimu dirba in-dividualiai. Lietuvoje veiksiantis centras, remdamasis gerąja praktika, užsiims tokių doktrinų kūrimu“, – pabrėžė pašnekovas.

Anot A.Brūzgos, kalbant apie energetinių išteklių tiekimą kariuomenėms ar naudo-jamos infrastruktūros galimą sugadinimą, NATO nėra labai pažeidžiama, tačiau vis la-biau nerimaujama dėl galimų kibernetinių atakų prieš energetines sistemas.

Paklaustas, kokių yra kitų grėsmių, A.Brūzga teigė, kad kiekvienai šaliai jos yra skirtingos. Pavyzdžiui, JAV svarbiau-sia yra užsitikrinti naftos žaliavos tiekimą, nes dujų ši supervalstybė turi pakankamai.

„O Lietuvoje ir visoje Europoje yra atvirkščiai. Naftos mes turime iš kur atsi-vežti, Europoje svarbesnis dujų tiekimas. Dar vienas svarbus mūsų šaliai iššūkis – elektros tinklų integracija į Europos tinklus, todėl keitimasis patirtimis sprendimai ir bendras ekspertų darbas yra tiesiog būti-nas. Šis Centras ir bus tarptautine eksper-tų ir mokslininkų susitikimų, diskusijų ir konkrečių sprendimų aptarimų vieta, kuri padės įveikti kylančius iššūkius“, – teigė pašnekovas.

Energetinio saugumo svarba

A.Brūzga:

„Pirmą kartą Lietuvos karyboje energetinio saugumo komponentas, kaip atskira kategorija, buvo integruotas į karinius mokymus.“

krizzes pirmiauusis a a mom kosi

prprieie kkomompipiutu ererių.

I.GI.Gelūelūno no o nuonuotr.tr.

BFL nuotr.

A.Brūzga: Lietuva atkreipė NATO dėmesį į energetinio saugumo problemas


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Rusijos piliečiams, keliaujantiems iš Rusijos į Kaliningradą ir atvirkščiai, vizų nereikia. Dėl to, kad jie galėtų aplankyti kitoje Rusijos dalyje likusius artimuosius, Lietuvos diplomatai ir vadinamieji tranzito kurjeriai namų kartais nemato kelias dienas.Diana Blažaitienė[email protected]

„Pradedame darbą nuo to, kad klojame lovą“, – juokavo trečiasis sekretorius Ar-tūras Slavinskas. Iškeliavęs į darbą, namo jis grįžta po kelių dienų. Traukiniuose kar-tais tenka minėti ir didžiąsias metų šventes.

A.Slavinskas kartu su kitais 15 diplomatų ir 38 tranzito kurjeriais rūpinasi, kad Rusi-jos piliečiui, norinčiam keliauti per Lietu-vą, užtektų tik nusipirkti bilietą – Lietuvos pareigūnai sutvarko ir išduoda dokumen-tus, suteikiančius teisę vykti per Lietuvos teritoriją.

Nepigi schemaStojant į Europos Sąjungą (ES), Lietuvai teko spręsti Kaliningrado tranzito prob-lemą. 2002 metų lapkritį ES ir Rusija ben-drame viršūnių susitikimo pareiškime pa-skelbė pagrindinius principus dėl Rusijos Federacijos piliečių kelionių tarp didžiosios Rusijos ir Kaliningrado srities, atsižvelgiant į artėjančią ES plėtrą.

Lietuva tuomet dar nebuvo ES narė, taigi, ir balso teisės neturėjo, tačiau užsitikrinusi visišką ES fi nansavimą, ji sugebėjo per ypa-tingai trumpą, vos kelių mėnesių, laikotar-pį sukurti modernią ir efektyvią schemą, sėkmingai veikiančią jau daugiau nei de-vynerius metus. Lietuvai pavyko užsitik-rinti, kad supaprastinto tranzito sistemą fi nansuotų ES.

„Tai reiškia, kad Lietuvai kompensuoja-ma ir negauta konsulinių mokesčių dalis, nes išduodami tranzitinių vizų analogai – supaprastinti tranzito dokumentai – yra nemokami“, – sakė O.Skinderskis, URM Konsulinio departamento Supaprastinto tranzito dokumentų skyriaus vedėjas. Skai-čiuojama, kad Lietuva dėl negaunamų mo-kesčių galėtų prarasti apie 30–35 mln. Lt per metus. ES Išorės sienų fonde, iš kurio

fi nansuojamas specialiosios tranzito sche-mos įgyvendinimas, 2007–2013 m. skirta beveik 373 mln. Lt. Visi pinigai tenka Lie-tuvai, nes tik ji šią schemą ir įgyvendina. Iš šių lėšų mokami atlyginimai konsuliniams ir vidaus reikalų sistemos darbuotojams, be-tarpiškai dalyvaujantiems tranzito schemos įgyvendinime, vykdomi reikalingos techni-nės įrangos bei darbo priemonių pirkimai, dengiamos pareigūnų mokymo išlaidos.

Pratę keliauti traukiniaisSupaprastinto tranzito dokumentai yra iš-duodami geležinkeliu per Lietuvą keliau-jantiems Rusijos piliečiams. O.Skinderskio teigimu, 2002 metais Rusija kėlė reikalavi-mą, kad tokia sistema galiotų būtent trauki-niuose, mat rusai yra pratę keliauti geležin-keliais. Ypač daug keliaujančiųjų iš Rusijos į Kaliningradą ir atvirkščiai traukiniais per Lietuvą būna švenčių metu ir vasarą. Tuo-met srautas būna 3–4 kartus intensyvesnis nei ne sezono metu.

Rusijos piliečiui, norinčiam keliauti, pa-vyzdžiui, iš Maskvos į Kaliningradą, užten-ka turėti Rusijos Federacijos užsienio pasą ir tik vieną kartą, likus ne mažiau nei 27

valandoms iki reiso, kreiptis į Rusijos gele-žinkelių kasas. Ten keleiviui parduodamas bilietas, o informacija apie keleivį suderintu ryšio kanalu patenka į Lietuvos ambasadą, kur pareigūnai tikrina, ar atitinkamas Rusi-jos pilietis nėra paskelbtas nepageidaujamu kurioje nors iš Šengeno erdvės valstybių.

Apie tai, ar jam suteiktas leidimas keliauti per Lietuvos teritoriją, Rusijos pilietis gali sužinoti kitą dieną atvykęs arba pasiskam-binęs į kasas. Susivėlinusiam keleiviui bet kokiu atveju atsakymas bus suteiktas jau traukinyje. Tačiau atvejų, kai Rusijos pi-liečiams draudžiama keliauti per Lietuvos teritoriją, pasitaiko itin retai.

„Tąsyk pilietis informuojamas, jam bi-lietų kasoje grąžinami pinigai“, – pasakojo O.Skinderskis.

Papildomai už supaprastinto tranzito do-kumentus Rusijos piliečiai nieko nemoka. Tačiau jie neturi teisės išlipti iš traukinio būdami Lietuvos teritorijoje. „Dokumen-tas suteikia teisę tranzitu vykti per Lietuvą 6 valandų laikotarpiu. Traukinys atstumą tarp Kenos ir Kybartų įveikia maždaug per tris valandas, bet tranzito laikas pailgintas dėl galimų traukinio vėlavimų ar nenuma-tytų sustojimų“, – sakė O.Skinderskis.

Ilga darbo dienaTrečiasis sekretorius Radoslavas Kaziulis pa-sakojo, kad, iškeliavęs į darbą, namo grįžta tik po 2–4 dienų. Iš pradžių vyksta į Užsie-nio reikalų ministeriją, pasiima reikalingus

dokumentus ir tuomet su kolegomis keliau-ja į Kaliningradą.

„Atvykstame į ministeriją, paimame ati-tinkamus dokumentus ir vykstame į Ka-liningradą. Ten pasiimame dokumentus iš konsulato, perkeliame duomenis į savo kompiuteriuką ir trumpai pailsėję – vėl į paskirtąjį traukinį, kuriame ir dirbame“, –savo darbo specifi ką atskleidė diplomato pareigas traukinyje atliekantis R.Kaziulis.

Dažniausiai viename traukinyje dirba trise – diplomatas ir du tranzito kurjeriai. Tiesa, piko metu, pavyzdžiui, vasarą, trau-kiniuose dirba daugiau žmonių – buvo atve-jų, kai iš Kaliningrado pajudėdavo 17 va-gonų sąstatas su daugiau nei 700 keleivių, kuriems įteikti paruoštus dokumentus iki Nesterovo – paskutinio sustojimo pasienyje su Lietuva – reikia suspėti per tris valandas. „Va tada tikrai būna karšta“, - įspūdžiais dalijasi R.Kaziulis.

Diplomatas, atvykęs į traukinį, paskirsto darbus kurjeriams. Šie eina per vagonus ir sutikrinę paruoštų supaprastinto tranzito dokumentų bei keleivių pasų ir jų užpil-dytų anketų duomenis, įteikia keleiviams tranzito dokumentus, o diplomatas spren-džia neįprastas situacijas. Pavyzdžiui, jam tenka išduoti naujus supaprastinto tranzi-to dokumentus tuo atveju, kai keleivis juos yra pametęs arba sugadinęs. Kai keleivių daugiau – ir diplomatas pabūna kurjeriu.

Viešajai tvarkai palaikyti traukiniu vyksta ir Rusijos policijos pareigūnai, tačiau agre-syvių keleivių pasitaiko retai.

A.Slavinsko teigimu, konsuliniai dar-buotojai yra gerai išmokyti, kaip dirbti su keleiviais.

„Būna rėkia: aš važiuoju iš Rusijos į Ru-siją. Sakau: taip, bet per mano daržą ir sodą“, – šypsosi A.Slavinskas.

Keleiviai, kuriems paaiškinama, kad dėl agresyvumo jiems gali būti uždrausta įva-žiuoti į Šengeno erdvę, iškart nurimsta.

Traukiniuose konsuliniai darbuotojai lei-džia ir didžiąsias metų šventes. Tačiau dar-bais jie draugiškai pasidalija – jei kažkam teko dirbti per šv.Kalėdas, tai Naujuosius metus jau galės pasitikti ne kelyje, bet su šeima ar draugais.

Iš Rusijos į Rusiją

O.Skinderskio teigimu, Rusija norėtų dar labiau supaprastin-

ti dabar galiojančią sistemą. Rusija siekė ir tebesiekia, kad per

Lietuvą važiuotų tranzitinis greitaeigis traukinys. Tokiu atveju,

anot Rusijos, būtų galima išvengti ilgų sustojimų pasienyje.

Tačiau, URM pareigūno teigimu, keleivių ir bagažo patikrini-

mai pagal vieną iš ES direktyvų traukiniui nestojant įmanomi

tik tuomet, kai traukinys juda didesniu nei 200 kilometrų per

valandą greičiu. Tuo metu iš Rusijos per Lietuvą važiuoja senos

konstrukcijos traukiniai, kurių maksimalus leistinas greitis yra

160 kilometrų per valandą.

Pernai Rusijos piliečiams buvo įteikta beveik 261,5 tūkstančio

supaprastinto tranzito dokumentų.

Norėtų greitaeigio traukinio

Tranzito kurjerių kasdienybė

Iškeliavęs

į darbą

R.Kaziulis

namo grįžta tik

po 2–4 dienų.

J.Kalinsko nuotr.

A.Slavinskas

įniršusius

keleivius greitai

nuramina

taikliu humoru.

J.Kalinsko nuotr.


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Asta Cibienė[email protected]

Kas turi didžiausią galią formuojant teigiamą Lietuvos įvaizdį? Neseniai kadenciją baigusi Lietuvos kultūros atašė Norvegijoje, Danijoje ir Islandijoje Liana Ruokytė-Jonsson neabejoja, kad tai – meno pasiekimai. Jos žodžiais, Šiaurės šalys fi nansiškai pa-jėgios atsivežti visko, ko tik širdis geidžia, tad ir jų kultūros vartotojai turi pakankamai išlavintą skonį, juos sunkiau suvilioti. Vis dėlto kuo lietuviams jau pavyko suvilioti skandinavus ir kur dar galima įkelti koją?

TEATRAS: danams jis per sunkus Kone 20 metų Skandinavijos šalyse gyve-nanti L.Ruokytė-Jonsson pirmiausia išski-ria lietuvių teatro meną. Jis ypač vertina-mas Norvegijoje, Islandijoje, Švedijoje ir Suomijoje. Ten mūsų šalies gerą įvaizdį jau ilgai kuria ne tik Oskaras Koršunovas, sta-tydamas spektaklius bei atveždamas lietu-viškus pastatymus, bet ir Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Ceza-ris Graužinis.

„Nors Danijoje ne kartą viešėjo lietuviš-kas teatras su puikiais pastatymais, nepasa-kyčiau, kad danai šiltai priėmė mūsų teatrinį meną, – pastebėjo L.Ruokytė-Jonsson. –Atrodo, kad mūsų unikali ir šiuolaikišku-mo prasme toli pažengusi teatrinė kalba danams kiek per sunki, nes jų publika pri-pratusi prie tradicinio teatro.

O Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje O.Koršunovo spektakliai yra laukiami taip, kaip E.Nekrošiaus – Italijoje, R.Tumino – Rusijoje ar C.Graužinio – Suomijoje. Tik gaila, kad mes savo teatrinės kultūros patys dar neįvertiname kaip vienos efektyviau-sių priemonių kurti gerą Lietuvos įvaizdį.“

DAILĖ: darbai graibstomi Nors mūsų teatro menas Danijoje nėra itin populiarus, lietuvių dailė, priešingai, čia itin vertinama. Ir ne vien tik Vilmantas Marcin-kevičius Lietuvos vardą išgarsino – keletas privačių kolekcininkų savo rinkiniuose turi daug žinomų lietuvių dailininkų darbų.

„Pamenu, lankiausi vieno danų fabrikan-to įmonėje ir buvau maloniai nustebinta, pamačiusi, jog visos tos įmonės patalpos iš-puoštos lietuvių dailininkų darbais, tarp jų –Šarūno Saukos, Dalios Kasčiūnaitės, Algio Griškevičiaus ir kt. – pasakojo L.Ruokytė-Jonsson. – O ar daug lietuvių žino, kad vie-nas garsiausių pasaulio meno muziejų, įsi-kūrusių už Kopenhagos, „Louisiana“ savo kolekcijoje turi jauno lietuvių dailininko Mindaugo Lukošaičio 100-o piešinių seri-ją „Pasipriešinimas“, kuri nuo 2011 metų gegužės mėnesio vis dar eksponuojama atskiroje muziejaus salėje?“

MUZIKA: „eksportas“ aprimo Su didžiausia nostalgija tiek lietuvių, tiek švedų muzikos kūrėjai ir atlikėjai iki šiol prisimena tuos laikus, kai vyko šimtai mu-zikinių mainų projektų ir gastrolių abiem kryptimis dvimečio mainų projekto „Šve-dija–Lietuva. Muzikiniai saitai 2002–2003“ kontekste. Dabar mūsų muzikinės kultūros „ekspor-tas“ į Šiaurę aprimo, nes dėl lėšų trūkumo Skandinavijos šalims negalime būti lygia-verčiais partneriais. O kai negali bent penk-tadaliu prisidėti savo lėšomis, susidomėji-mas mūsų muzikine kultūra kiek atšąla.

„Šiais laikais sudėtinga atvežti mūsų orkestrus (tiek simfoninius, tiek kameri-nius) į šalis, kur yra įsigalėjusi tradicija, kad atvykstančioji šalis prisideda kažko-kia dalele fi nansiškai. Deja, dažnai tenka „apkarpyti“ didelius gražius užmojus (tu-rėjau mintyje orkestrų gastroles Šiaurės šalyse) iki nedidelės sudėties ansamblių ar solistų, kuriems tenka koncertuoti su svetimais orkestrais“, – patirtimi dalijosi L.Ruokytė-Jonsson.

Ji prisiminė 2009-uosius, kai šventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Šiai datai pažymėti buvo parengtas solidus projektas – Lietuvos kamerinio orkestro su smuikininku Julianu Rachlinu koncertų gastrolės po geriausias Skandinavijos ša-lių muzikos scenas. Iš Lietuvos pusės te-reikėjo padengti 10 proc. visų kaštų, kad gastrolės įvyktų.

„Vienas „nueinantis ministras“ savo parašu patvirtino, kad Lietuva prisidės. Ir staiga kitas „ateinantis ministras“ ėmė ir nubraukė tą parašą, – pasakojo L.Ruokytė-Jonsson. – Teko trūkstamas lėšas „žvejo-ti“ iš skandinavų verslininkų bei mece-

natų, kad gastrolės, nors ir menkesnės, įvyktų. O galėjo būti ir kitaip – sulaužyti visus susitarimus su skandinavų partne-riais, prarasti jų pasitikėjimą mumis ir savo noru „prisirišti prie gėdos stulpo“. Savo ju-biliejus kitų pinigais švęsti paprasčiausiai nepadoru. Kai įtampa atslūgsta, tada jau mokame pasipuikuoti aukštais mūsų atli-kėjų įvertinimais, pamiršdami, kokia kaina šie rezultatai pasiekti. Štai jums vaizdelis iš mūsų realybės...“

DIZAINAS IR ARCHITEKTŪRA: neatrasta niša Skandinavai vertina aukšto meninio lygio dizainą, jų akis įpratusi prie architektūrinių perliukų, tad lietuvių dizainas ir architek-tūra čia galėtų rasti savo nišą. Juk į kokią tarptautinę parodą ar mugę mūsų kūrėjai benuvažiuotų, vis parsiveža apdovanojimų.

„Tai reiškia, kad mums nereikia kuklintis. Pasislėpusių niekas neieškos, laikas išmok-ti patiems prisistatyti, – ragino L.Ruokytė-Jonsson. – Bet čia jau reikalingos valstybi-nių lėšų investicijos. Gerai, kad dabar šioje srityje ledai jau pajudėjo. Ir mūsų kinui pasisekė – pagaliau įkurtas Lietuvos kino centras, kuris užsiims kino gamybos ska-tinimu, jo sklaida ir edukacija. O juk mūsų dokumentiką žino visa Skandinavija.“

LITERATŪRA: trūksta tęstinumo Prieš 13 metų L.Ruokytei-Jonsson pradė-jus dirbti Lietuvos kultūros atašė Švedijo-je, į švedų kalbą buvo išverstos vos kelios lietuvių autorių knygos. Kai 2008 metais ji baigė savo misiją šioje šalyje, buvo išvers-tos jau 26 knygos.

Bet pakartoti šią sėkmę Danijoje, Islan-dijoje ir Norvegijoje nebuvo taip paprasta. Pagrindinis kliuvinys – kvalifi kuotų groži-nės literatūros vertėjų stoka.

„Išsiugdyti profesionalių vertėjų galima tik dedant labai daug pastangų ir skiriant tam lėšų. Šį darbą, ko gero, geriausiai at-liko Lietuvoje veikusi viešoji įstaiga „Lie-tuviškos knygos“, kuri rūpinosi literatūros sklaida užsienyje. Bet ši organizacija buvo beatodairiškai „nužudyta“ pakliuvus į ma-sinį viešųjų įstaigų naikinimų vajų. Iki šiol nesuprantu, kodėl taip padaryta. Nevei-kiančias organizacijas reikia naikinti, bet kam naikinti puikiai funkcionuojančias?“ –stebėjosi L.Ruokytė-Jonsson.

Tačiau ją džiugina, kad šiuo metu po tru-putį gaivinami Lietuvos prisistatymai svar-biausiose tarptautinėse knygų mugėse. Juk 2005 metais Lietuvos prisistatymas pagrin-dinės viešnios teisėmis svarbiausioje Šiau-rės šalių regiono knygų mugėje Geteborge buvo mūsų sėkmės istorija. Reportažų apie mūsų šalį, jos kultūrą ir literatūrą banga kilo dar prieš 2–3 savaites ir nenuslūgo iki mugės pabaigos.

„Mano archyve – apie tūkstantis pozi-tyvių straipsnių apie Lietuvą, susijusių su šiuo renginiu, – skaičiavo L.Ruokytė-Jonsson. – Po tokio puikaus Lietuvos pa-sirodymo mūsų literatūros ir pačios šalies reputacija smarkiai pagerėjo.

Bet pasikeitus valdžiai tvarka ūmai pa-sikeitė ir visos knygų mugės Lietuvai už-sidarė. Tiesiog nustojome dalyvauti jose. Nedaug trūko, kad visi pamirštų, jog Lie-tuvoje irgi rašomos knygos. Štai kaip ne-mokant ūkininkauti galime investuoti mi-lijonus į gerą Lietuvos įvaizdžio kūrimą, ir po to viską iš karto paleisti vėjais. Tęstinu-mas yra būtina sąlyga, kad tavęs neužmirš-tų, kad apie tave nuolat kalbėtų. Dabar po truputį vėl bandome grįžti į teisingas vė-žes, kuo ir džiaugiuosi.“

Lietuviškos vilionės menu

L.Ruokytė-Jonsson:

„Lankiausi vieno danų fabrikanto įmonėje ir buvau maloniai nustebinta, pamačiusi, kad visos tos įmonės patalpos išpuoštos lietuvių dailininkų darbais.“

Ž.V

ait

on

ytė

s n

uo

tr.

Vasarą Stokholmo Karališkame teatre parodyti O.Koršunovo spektakliai

„Miranda“ ir „Dugne“ sulaukė didelio pasisekimo. „Teatras, kuris atsisako būti

abejingas“, – tokie atsiliepimai mirgėjo Švedijos laikraščiuose.

D.Matvejevo nuotr.

„Miranda“

Kultūros sklaida


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Poliglotas. Eruditas. Daugybę kraštų matęs keliautojas. Derybų meno ekspertas. Atrodo, 80-metis Algimantas Čekuolis apdovanotas visomis diplomato savybėmis, tačiau niekada juo netapo. Nepaisant to, apie diplomatiją žino daugiau nei kas kitas. Dovilė Jablonskaitė[email protected]

Interviu „Mano pasauliui“ A.Čekuolis papa-sakojo, ką galvoja apie Lietuvos diplomatiją.

– Kaip vertinate Lietuvos diplomatiją?– Labai gerai. Tiesą sakant, net nemaniau,

kad taip greitai išaugs didelis pulkas gabių žmonių, sugebančių analizuoti padėtį ša-lyje, kurioje reziduoja. Diplomatai puikiai gina Lietuvos interesus.

– Užsienio politikos ekspertai pastebi, kad Lietuvos tonas, kalbant apie kaimy-nus Rytuose, kai kuriais atvejais galėtų būti ir švelnesnis.

– Pasaulį sunku supjaustyti kaip Napo-leono tortą. Rytuose mums svarbūs vieni dalykai, Vakaruose – kiti, Pietuose – treti. Nieko ypatingo čia negaliu išsluoksniuoti. Kalbant apie Rytus, mūsų tarpvalstybinius santykius formuoja ne istorinės nuoskau-dos, gimusios prieš 20, 40 ar 50 metų. Juk net 500 metų, nuo Ivano Žiauriojo laikų, Rusija veržiasi į Baltiją ir į Lietuvą. Tai ne-pasikeitė ir dabar.

Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo epi-zodas, pasitaikantis kartą per istoriją: todėl, kad Borisas Jelcinas buvo kitoks žmogus, jo santykiai su Lietuva – irgi kitokie. Nei Michailas Gorbačiovas, nei niekas kitas ne-būtų mūsų paleidęs. Todėl mūsų interesų skirtumas su Rusija labai didelis ir nuolati-nis. Jo lygintuvu ar saldainiais neišlyginsi. Rusija vis dar žiūri į mus kaip į pabėgu-sią, atskilusią Sovietų Sąjungos respub-liką. Pažiūrėkite, ką rašo jų spauda, kaip nuolatos tvirtina, kad gyvename kur kas blogiau nei Sąjungoje. Maža to, pasak jų spaudos, mūsų laisvė yra laikinas dalykas.

– O ką apie Lietuvą skelbia Vakarų žiniasklaida – negi tik tai, ką lietuviai apvogė ar kitaip nuskriaudė?

– Kokios žinios apie Lietuvą pa-sirodo Vakarų spaudoje, priklau-so nuo žurnalisto kvalifi kaci-jos. Jei žurnalistas yra

profesionalas, apie Lietuvą jis rašo teigia-mai, stebisi tuo, kaip Lietuva sugebėjo ne tik ištrūkti iš po meškos letenos, bet ir spar-čiai pertvarkyti ekonomiką, žemės ūkį. Kaip atsistojo petys į petį su Vakarais. Aišku, yra durnelių, kurie nieko nesupranta. Tokie rašo apie marginalus. Gilių straipsnių atrandu palyginti retai, tačiau, pavyzdžiui, žurna-le „The Economist“ būna tokių objektyvių tekstų ir analizių, kokių lietuviškoje spau-doje nė su žiburiu nerasi.

– Kokių savybių reikia turėti, kad galėtum būti diplomatu?

– Diplomato profesijoje nėra nei jokios magijos, nei paslaptingumo. Išorinis bliz-gesys, kurį mato paprasti žmonės – priė-mimai, automobiliai, išeiginiai drabužiai –viso labo fasadas. Priėmimai ir arbatėlės –vienas nuobodžiausių dalykų, galinčių nutikti žmogaus gyvenime. Ypač, kai jų daug: juk ne tik tu tuos priėmimus orga-nizuoji – būtinai privalai dalyvauti ir kitų ambasadų renginiuose. Jei nepasirody-si, tai bus traktuojama kaip nepagarba. Tai reiškia, kad vėliau ir į tavo priėmimą niekas neateis. Tuo metu tikrasis diplo-matų darbas yra labai rimtas ir sunkus –

analitinis. Lietuvai reikalingos ir naudin-gos informacijos rinkimas apie šalį, ku-rioje reziduoji. Tiems, kurie ruošiasi di-plomatinei profesijai, pirmiausia reikia analitinio proto, o jis įgyjamas skaitant gerą literatūrą – taip pat ir periodinę. Bū-tina plėsti akiratį: jei esi protingas, vadi-

nasi – ir žingeidus. Be abejo, kalbų mo-kėjimas – didelis privalumas. Vien su

anglų kalba neišsiversi.

– Tačiau diplomatijos terminas api-brėžiamas ne tik kaip užsienio, tarp-valstybinės politikos vykdymas, bet ir apsukrus, lankstus tikslo siekimas.

– Sakyčiau, šios savybės būdin-gesnės kalbant apie šnipinėjimą. Diplomatui reikalingesnis nebent

proto guvumas, gebėjimas matyti į priekį, prognozuoti. Diplomatui reikia

ne šiaip matyti reiškinį, bet jį suprasti: ko-dėl jis vyksta ir kokią įtaką turi dvišaliams santykiams. Kur glūdi to reiškinio šaknys ir kur tai gali atvesti.

– Savo kuriamoje televizijos laidoje apta-riate kone visą pasaulį. Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamasis, apie ką kalbėti? Ar jūsų temoms turi įtakos Lietuvos užsienio politika – simpatijos ir antipatijos?

– Svarbiausia, kad laida būtų žiūrima ir klausoma. Kad būtų įdomu. O įdomu tai, kas svarbu. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga, kuriai priklausome laisva valia, neprimes-ti ir nepriversti. Taip pat ir NATO, juk pir-mą kartą per tūkstantį metų įsigijome la-bai tvirtus sąjungininkus. Penktas NATO punktas skelbia: kas užpuls vieną NATO šalį, užpuls visas. Ir tas sąjungininkų tu-rėjimas mums labai pigiai atsieina.

Jei Lietuva prieš karą ginkluotei išleis-davo 25–50 proc. biudžeto, tai dabar tam skiriame tik 1 proc. Kadangi dirbu valsty-binėje televizijoje, labai gerai suprantu to svarbą. Kaip ir ES teikiamas galimybes – ir dėl subsidijų, kurias gauname, ir dėl judė-jimo laisvės – galite sėsti į traukinį ir išlipti Atėnuose, Barselonoje, Dubline, Londone ar Paryžiuje. Niekada to nebuvo – tą reikia mokėti vertinti.

Aišku, kalbant apie ES, būtina pasakoti ir apie jos sunkumus, suirimo grėsmę. Ta-čiau reikia kalbėti teisybę. Kai kalbi apie sąjungininkus, turi dešimt kartų pasver-ti kiekvieną žodį. Kai kalbi apie priešiš-kai prieš mus nusistačiusius – irgi. Nerei-kia be reikalo pykdyti. Vadinasi, esminis mano kriterijus – žiūrėti savo valstybės tikrųjų interesų. Laidą parengiu taip, kad po jos galėčiau ramiai pažiūrėti savo vai-kams į akis.

Algimantas Čekuolis: „Paisau tikrųjų valstybės interesų“

Algimantas Jurgis Čekuolis (g. 1931 m. lapkričio 10 d. Panevėžyje)

– Lietuvos žurnalistas, rašytojas,

keliautojas.

Gimė kaimo mokytojų

šeimoje.

1948 m. baigė Vilniaus

suaugusiųjų gimnaziją.

1953 m. baigė

Maskvos Maksimo

Gorkio literatūros

institutą.

1953–1964 m. dirbo

žvejybos laivuose jūreiviu, tapo

vidutiniojo tralerio bocmanu. Per tą laiką

rašė apsakymus ir knygas (iš kurių 8

išleistos).

Nuo 1959 m. SSKP narys. 1966 m.

baigė vakarinę John Reed kalbų mokyklą

Havanoje (Kuba). 1964–1967 m. vertėjas

SSRS žuvies pramonės ministerijos

atstovybėje Havanoje.

1968 m. pakviestas dirbti spaudos

agentūroje „Novosti“ Maskvoje, 1969–

1973 m. agentūros korespondentas

Kanadoje, lankė prancūzų kalbos kursus.

1975–1979 m. vadovavo SSRS spaudos

agentūros „Novosti“ (APN) biurui

Lisabonoje (Portugalija). 1981–1986 m.

APN biuro vedėjas Madride.

1986 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m.

savaitraščio „Gimtasis kraštas“

vyr. redaktorius.

1988 m. išrinktas Sąjūdžio

iniciatyvinės grupės nariu.

Vėliau buvo renkamas

Sąjūdžio Seimo ir jo

vadovybės nariu.

1989 m. išrinktas SSRS

liaudies deputatų suvažiavimo

deputatu, juo buvo iki Lietuvos

nepriklausomybės atkūrimo.

1989–1995 m. valstybinės Ispanijos

spaudos agentūros EFE korespondentas

Baltijos šalims.

1992 m. VU Komunikacijos fakultete

pradėjo dirbti dėstytoju, dėstė derybų ir

bendravimo meną.

Nuo 1995 m. Lietuvos televizijoje veda

laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“.

Moka anglų, ispanų, portugalų, lenkų,

rusų, italų, prancūzų, vokiečių kalbas.

Dosjė

A.Čekuolis:

„Diplomatui reikia ne šiaip matyti reiškinį, bet jį suprasti: kodėl jis vyksta ir kokią įtaką turi dvišaliams santykiams.“

u tapo

1986

sav

vy

v

19

liaud

deputat


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

Dalia Daškevičiūtė[email protected]

Jeigu apie artimojo mirtį užsienyje suži-nojote ne iš, pavyzdžiui, ten gyvenančių giminaičių ar draugų, tikriausiai šią infor-maciją gavote iš policijos.

Užsienio reikalų ministerijos (URM) Kon-sulinio departamento Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus atašė Mar-tynas Taujanskas pasakoja, kad pirmiau-sia užsienio šalių institucijos apie Lietuvos piliečio mirtį informuoja Lietuvos diplo-matinę atstovybę ar konsulinę įstaigą. Pranešimas apie tai nedelsiant yra išsiun-čiamas į URM bei Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Tuomet policija gautą informaciją per-duoda vietiniams policijos skyriams, kurie ir informuoja mirusiojo artimuosius apie nelaimę. Praėjusiais metais buvo gauti 287 tokie pranešimai. Beveik trys šimtai šeimų, gavusios šiuos pranešimus, patyrė ne tik netekties skausmą, bet ir baimę bei neži-nią, kaip toliau elgtis.

Svarbiausia – apsidrausti ir apsispręstiM.Taujansko teigimu, gavus informaciją apie artimo žmogaus mirtį, pirmiausia rei-kia priimti sprendimą: ar palaikai bus lai-dojami užsienyje, ar bus vežami į Lietuvą.

Abiem atvejais reikia pasirūpinti, kad mirties faktas būtų užfi ksuotas civilinės metrikacijos įstaigoje Lietuvoje. Tam rei-kia užsienyje išduotą mirties liudijimą su vertimu pateikti Lietuvos konsulinei įs-taigai arba Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigai (dažni atvejai, kai užsienio šalių institucijos pirmiausia išduoda tik laiki-ną dokumentą, o po mėnesio ar dar vė-liau atsiunčiamas pats mirties liudijimas). O mirusiojo Lietuvos Respublikos piliečio pasą būtina grąžinti jį išdavusiai įstaigai.

Natūralu, kad, mirus žmogui, kyla klau-simas: kas nutiko ir kodėl? Jei jums nepa-vyksta gauti informacijos apie jums artimo

ar pažįstamo asmens mirties priežastį pagal buvimo valstybėje galiojančius įstatymus, šią informaciją gali padėti gauti konsulinis pareigūnas. Jeigu mirtis buvo nesmurtinė ir mirties aplinkybės yra aiškios, tai tokios informacijos artimieji gali tikėtis pakanka-mai greitai, o priešingu atveju reikia laukti, kol bus baigtas tyrimas.

Kitas itin svarbus dalykas – išlaidos. „Pa-laikų pervežimo išlaidos yra didelės, o for-malumus užsienio šalyse tvarkyti sunku,

todėl keliaujantiems piliečiams primygti-nai patariame draustis“, – pabrėžia URM Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos sky-riaus atašė.

Jeigu užsienyje miręs ar žuvęs asmuo buvo apsidraudęs, jo palaikų pargabeni-mu pasirūpina draudimo kompanija, kuri sutvarko visus palaikų gabenimo doku-mentus ir formalumus. Priešingu atveju tuo turės pasirūpinti artimieji.

Palaikai dažniau vežami karsteKitas dalykas: jeigu ketinate artimojo palai-kus transportuoti į Lietuvą, teks nuspręsti –ar palaikai bus kremuojami, ar vežami karste. Dėl pa-laikų pervežimo galima kreiptis tiek į šios pa-slaugos tiekėjus užsie-nyje (informaciją apie kuriuos dabar jau ne-sunkiai galima rasti in-ternete), tiek Lietuvoje.

Dažniausiai palaikai vežami karste. Tam rei-kia iš

Lietuvos konsulinės įstaigos gauti leidi-mą. Pernai buvo išduota 117 tokių leidimų.

Norint gauti šį leidimą, Lietuvos kon-sulinei įstaigai užsienyje reikia pateikti nemažai dokumentų: valstybės, kurioje mirė asmuo, kompetentingos institucijos išduotą mirties liudijimą; mirusiojo as-mens tapatybę patvirtinantį dokumentą, jei toks yra; gydytojo pažymą apie mirties priežastį,; mirusiojo palaikų tvarkymo įs-taigos pažymą apie tai, kad palaikai įdėti

į dvigubą karstą; valstybės, kurioje mirė asmuo, nustatyta tvarka išduotą doku-mentą, patvirtinantį, kad karste, išskyrus mirusiojo palaikus, daugiau nieko nėra, jeigu toks dokumentas yra išduodamas.

Paprastai aukščiau išvardytų dokumen-tų gavimu pasirūpina pervežimo paslaugas teikianti kompanija, nes nebūnant užsie-nyje ir su tuo nesusidūrusiems tai padaryti patiems būtų sunku.

Lietuva yra prisijungusi prie Susitari-mo dėl mirusiųjų kūnų pervežimo, pagal kurį Lietuvos piliečiui mirus vienoje iš prie Susitarimo prisijungusių šalių (pvz.: Bel-gija, Prancūzija, Ispanija, visas valstybių sąrašas skelbiamas http://keliauk.urm.lt),

leidimą laissez-passer, kurio pakanka pa-laikų pervežimui į Lietuvą, išduoda tos ša-lies kompetentinga institucija. Informaciją apie tai, kokia konkrečiai institucija išduo-da minėtą leidimą, galima gauti Lietuvos konsulinėse įstaigose. Šis leidimas taip pat galioja tranzitu kertant prie Susitarimo pri-sijungusias šalis.

Vežant palaikus per Lenkijos teritoriją, be Lietuvos konsulinės įstaigos išduoto leidimo ar laissez-passer, papildomai reikia gauti Lenkijos konsulinės įstaigos išduo-tą leidimą pervežti palaikus per Lenkiją.

Nusprendus palaikus kremuoti, konsu-linės įstaigos leidimų transportuoti urną su pelenais nereikia.

Dėl materialinės pagalbos palaikų perve-žimui iš užsienio artimieji turėtų kreiptis į savivaldybę.

Atstovybių funkcijos – ne beribės„Ištikus nelaimei žmonės dažnai tikisi, kad diplomatai suteiks visą pagalbą, t. y. nusamdys palaikų pervežimo kompaniją, gaus mirties dokumentus, apmokės išlaidas ir t. t.“ – pasakoja M.Taujanskas.

Tačiau diplomatinių atstovybių ir kon-sulinių įstaigų funkcijos ir galimybės – ne beribės. Konsuliniai pareigūnai gali suteikti informaciją apie užsienio valstybės nusta-tytą palaikų gabenimo ar laidojimo tvarką, perduoti artimųjų rašytinius prašymus tos valstybės institucijoms, suteikti informa-ciją apie reikalingus dokumentus, tarpi-ninkauti juos gaunant. Deja, diplomatinių atstovybių biudžetuose nenumatytos lėšos suteikti materialinę pagalbą, konsuliniai pareigūnai negali būti tais tarpininkais, kurie už artimuosius nusamdo pervežimo paslaugas teikiančią kompaniją.

Atstovybė mirusiojo artimųjų ar jų įga-lioto asmens rašytiniu prašymu gali atlikti veiksmus, susijusius su dokumentų iš už-sienio valstybių institucijų gavimu. Taip pat atstovybės išduoda specialius leidimus palaikams parvežti karste.

Ką daryti, kai užsienyje artimąjį ištinka nelaimė?

Martynas Taujanskas:

„Kadangi palaikų pervežimo išlaidos yra didelės, keliaujantiems

piliečiams primygtinai patariame draustis.“

Naujienos iš užsienio, kur galbūt dirba, mokosi ar keliauja jums artimas

žmogus, kartais nebūna geros. O jei užklumpa pati blogiausia naujiena –

artimojo mirtis, su širdgėla aplanko ir klausimas: ką daryti, kai esi už šimtų

ar tūkstančių kilometrų?

Ištikus nelaimei, Lietuvos piliečiai bet kuriuo paros metu gali skambinti Konsulinės pagalbos telefonu:

+370 5 2362444

BFL nuotr.


| 2012 m. rugsėjo 28 d.

„mano pasaulis“ 2012-09-28

Documents