LIETUVA RADO NAUJĄ ATRAMĄ ŠIAURĖJE

ŠANSAS PAVERSTI EUROPĄ SAVO NAMAIS

BALTIJOS ŠALYS DRASKO ENERGETIKOS MONOPOLIJAS

PASKUTINĖ NARKOTIKŲ KURJERIŲ VILTIS – DIPLOMATAI

Kardinolas A.J.Bačkis ir

užsienio reikalų ministras

A.Ažubalis atidengė

1863–1864 m. sukilimo

dalyviams atminti skirtą

memorialinę lentą.

Monikos Dikčiūtės nuotr.

mano pasaulis

ISTORINĖS ATMINTIES SVARBAValstybinei sąmonei reikia atminties. Užsienio reikalų ministerija užsibrėžė svarbų tikslą – tinkamai įamžinti istorinę mūsų praeitį ir sugrąžinti po pasaulį išblaškytą Lietuvos paveldą.

2,16, 18 psl.Plačiau:

4–5 psl. 6–7 psl. 10–11 psl. 14–15 psl.

Nr. 2/2012 m. liepa.

Specialus „15min“ priedas.

Parengta bendradarbiaujant su

Užsienio reikalų ministerija.

„Scanpix“ nuotr.

15min • 2012 m. liepos 27 d.2 | Mano pasaulis

Šiaurės ir rytų kryptys nesikerta, bet papildo ir sustiprina viena kitą, sako užsienio reikalų ministras.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažu-balis Vilniuje vykusiame diplomatinių at-stovybių vadovų suvažiavime liepos 18 dieną pabrėžė, kad užsienio politika turi sumaniai derinti Lietuvos aktyvumą Šiau-rėje su strateginiais ryšiais Vidurio Europoje ir parama Rytų Europos suartėjimui su ES.

„Šiemet koordinuojame Šiaurės ir Bal-tijos aštuoneto veiklą, vykdome daugybę dvišalių ir daugiašalių projektų. Su regiono šalimis planuojame aukščiausio lygio su-sitikimus ir konsultacijas. Tikslas aiškus: praktiniais darbais spartinti regiono suar-tėjimą“, – teigė A.Ažubalis.

Kartu jis pabrėžė, kad atsisukdami į sek-tino ekonomikos modelio ir socialinės at-sakomybės skandinavų šalis, „nebando-me keisti Lietuvos tapatybės ir negalime nutolti nuo kitų ilgamečių mūsų draugų“. „Regioninis sumanumas reiškia ir gebėjimą lanksčiai suderinti naujus bendradarbiavi-mo formatus“, – sakė ministras.

Jo įsitikinimu, dvi regioninės – Šiaurės ir Rytų – Lietuvos užsienio politikos akty-vumo kryptys nesikerta, bet papildo ir su-stiprina viena kitą.

„Strateginis Lietuvos tikslas – telkti de-mokratinių valstybių žiedą Rytų Europoje –išlieka nepakitęs. Mes stipriai prisidedame, kad Rytų partnerystės programos šalys, ypač Moldova, Gruzija, Ukraina, neišklys-tų iš reformų kelio“, – pabrėžė A.Ažubalis.

Dora kaimynystėJis išskyrė ir doros kaimynystės svarbą. Pa-matinė jos prielaida, anot ministro, yra at-sakinga ir etiška laikysena savo piliečių ir kaimyninių visuomenių atžvilgiu.

„Vertybinė politika yra vienintelė patiki-ma, pragmatinė ir ilgalaikė išeitis tokioms valstybėms kaip Lietuva. Todėl mūsų kai-mynystės instrukcijos yra paprastos: išsau-gokime padorumą, neperženkime sveikos konkurencijos ribų ir reikalaukime to paties iš kaimynų“, – sakė A.Ažubalis.

Bendradarbiavimas su artimiausia kai-myne Latvija, anot jo, turi būti plečiamas ne tik energetikos, bet ir kultūros, jauni-mo mainų srityse, kuriant bendros, tarpi-ninkus eliminuojančios informacinės erd-vės plėtrą. Tokiu būdu būtų sustiprinta baltų vienybė.

Pasiekus geriausius Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijoje prekybos ir turizmo ro-diklius, A.Ažubalio teigimu, svarbu siekti visuomenių suartėjimo per bendrus kultū-ros, istorijos ir jaunimo mainų projektus, išliekančius tautinių mažumų klausimus spręsti atsisakant nusistatymų ir remian-tis faktais.

„Mūsų šalis suartina greitai atsirasiančios elektros ir dujų jungtys. O lenkų naikintu-vai šiandien saugoja Lietuvos oro erdvę. Tik laiko klausimas, kada mūsų strateginių

ryšių formulėje neliks jokių neigiamų ženk-lų“, – pridūrė ministras.

Jis taip pat išskyrė Švediją, kuri yra Lie-tuvos sąsaja su Skandinavija. „Švedija – tai lieptas į vieningos Baltoskandijos viziją. Juo verta žengti ekonomikoje, politikoje ir išnaudoti švedų paramą dorai kaimy-nystei“, – tikino A.Ažubalis.

Santykiuose su Baltarusija, pasak jo, Lie-tuva turi remti tautos savivaldos siekius ir plėtoti skaidrumu, atvirumu, bet ne dikta-tu grįstus verslo ryšius.

„Šiandien režimas neužtikrina nei Balta-rusijos suverenumo, nei žmonių gerovės, nei demokratijos perspektyvų, nei regiono stabilumo. Grėsmingas Astravo projektas, ginkluotė Lietuvos pasienyje ir opozicijos priespauda prieštarauja vertybėms, ant kurių stovi visa Europa. Situacijai keis-ti privalome siekti vieningos vertybinės ES pozicijos bei užtikrinti tikslinę paramą bundančiai visuomenei, ypač jaunimui“, –sakė ministras.

Nepaisant augančio ekonominio bend-radarbiavimo, Lietuvos ir Rusijos santy-kius, A.Ažubalio nuomone, komplikuoja Karaliaučiaus krašte telkiama puolamo-ji ginkluotė ir vykdomi atominiai planai, nepripažintas okupacijos faktas ir galios politikos projektai Eurazijoje.

„Mūsų išeitis – atsieti energetiką ir eko-nomiką nuo destruktyvios politikos. Tokie

praktiniai darbai leidžia žengti ir prie ver-tybinių: tiek artėjančiame Lietuvos ir Ka-liningrado tarybos posėdyje, tiek tarpvy-riausybinėje komisijoje, tiek mano siūlyto Pasitikėjimo forumo veikloje. Dėl Rusijos turime dar glaudžiau kalbėtis su Šiaurės šalimis. Ir siekti vieningos ES pozicijos už prodemokratišką, taigi ir prorusišką, Rusi-jos raidą“, – akcentavo ministras.

Gyvybiniai poreikiaiEuropos politikoje ministras ragina lai-kytis Šiaurės krypties, bet išlaikyti pu-siausvyrą: plėtoti ryšius ir su Pietų šalimis bei saugoti valstybinį, tautinį, kultūrinį savarankiškumą.

„Galima prabilti apie tam tikras Europos Sąjungos šiaurinės koalicijos apraiškas. Po-litinis jų vardiklis yra atsakomybė, o geog-rafi ja apima istorinę Hanzos lygos erdvę. Ta-čiau mes nežadame šiame regione ištirpti ir neatsisakome dabartinės sėkmingos ryšių plėtros su tokiomis šalimis kaip Prancūzija ar Italija. Optimali eurodilemų išeitis Lietu-vai yra laikytis Šiaurės, bet neprarasti pu-siausvyros“, – tvirtino A.Ažubalis.

Kartu jis pabrėžė, kad Lietuva ir visa Eu-ropa turi puoselėti ypatingus strateginius santykius su JAV, kurių užsienio politika stabilizuoja tarptautinį sutarimą ir remia demokratiją visuose pasaulio regionuose.

Tačiau, anot A.Ažubalio, būtų neteisin-ga toliau reikalauti, kad JAV dengtų visus Europos saugumo kaštus. „Atsakomybės pasaulyje turi imtis kiekvienas, įskaitant ir mus. Čikagoje iškovotos naujos NATO sau-gumo garantijos yra įrodymas, kad ilgame-tis solidarumas tokiuose įtampos taškuose kaip Afganistanas, Irakas ar Balkanai didi-na Lietuvos saugumą“, – teigė ministras.

Metiniame pranešime jis akcentavo, kad Lietuvos užsienio politika turi tarnauti

gyvybiniams valstybės poreikiams, kurių išskyrė keturis: energetinį saugumą, eko-nomikos plėtrą, gyvybingą santykį su pa-saulio lietuviais ir koordinuotą istorinės atminties politiką.

A.Ažubalio teigimu, išlaikyti iškovotą tarptautinę paramą šalies energetiniam sau-gumui yra besąlyginis prioritetas. Visagino atominės elektrinės, elektros ir dujų jung-čių su Europos Sąjunga, suskystintų dujų terminalo, energijos gamybos ir tiekimo atskyrimo projektai, anot ministro, leis jau po kelerių metų realiai sumažinti kiekvie-no namų ūkio išlaidas energijai, sutvirtinti šalies savarankiškumą, paspartinti ekono-minį augimą.

Svarbia priemone stiprinant Lietuvos ūkį ministras įvardijo prie rekordinio 2011 m. Lietuvos eksporto augimo, turizmo ir tran-zito tinklo per Lietuvą plėtros prisidėjusią ekonominę diplomatiją, apimančią naujų verslo ryšių mezgimą, verslo misijas, ren-ginius verslininkams ir kitą veiklą.

„Nuo pat atėjimo į ministeriją siekiu, kad mūsų atstovybės taptų ekonominės diplo-matijos centrais. Bet jų efektyvumas pri-klausys ne nuo pavienių iniciatyvų, o nuo koordinuotų, kiekvienai šaliai pritaikytų lietuviškų „verslo planų“ pagrįstumo. Vi-sos Lietuvos ūkiui atstovaujančios gran-dys turi sukonkretinti savo uždavinius ir glaudžiau derinti veiksmus, kad išgautume sinergiją“, – akcentavo A.Ažubalis.

Istorinės atminties svarbaJis taip pat atkreipė dėmesį į istorinės at-minties puoselėjimo svarbą. „Būdama Tautos tęstinumo sąlyga, istorinė atmin-tis yra ir politinės raiškos ar net kovos dėl įtakų zona. Ji stiprina ryšius ir įvaizdį pa-saulyje. Bet kai atmintį žaloja propagan-da, žalojamas bendruomenių mąstymas, taigi ir nacionalinis saugumas“, – pabrė-žė ministras.

Kalbėdamas apie naujus diplomatijos bruožus, A.Ažubalis ragino išnaudoti ge-rąją pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir Demo-kratijų bendrijai patirtį bei pasinaudoti pa-grindinių daugiašalių tribūnų, tokių kaip Jungtinės Tautos, atveriamomis naujomis galimybėmis. Pagrindiniu kitų metų iššūkiu jis įvardino artėjantį Lietuvos pirmininka-vimą Europos Sąjungos Tarybai.

Lietuvos diplomatams ministras linkėjo išmonės ir atkaklumo bei pabrėžė teigiamą įsibėgėjančios personalo politikos reformos poveikį darbo rezultatams.

„Žinau, kad dirbdami kartu užtikrinsime teigiamą balansą ne tik Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europoje, bet ir Lietuvos energeti-koje, ekonomikoje, žmonių piniginėse ir nuotaikose. Tai esminis doros kaimynys-tės, sumanumo regione, pusiausvyros Eu-ropoje ir atsakomybės pasaulyje tikslas“, – apibendrino A.Ažubalis.

Parengė URM Informacijos ir

viešųjų ryšių departamento

Visuomenės informavimo skyrius

A.Ažubalis diplomatinių

atstovybių vadovams

pabrėžė doros

kaimynystės svarbą.

A.Ufarto/BFL nuotr.

Užsienio politikos gairės

Išlaikyti iškovotą tarptautinę paramą šalies energetiniam saugumui yra besąlyginis prioritetas.

15min • 2012 m. liepos 27 d.4 | Mano pasaulis

Lietuvos santykiai su kaimynėmis šalimis Šiaurėje kasmet tampa vis glaudesni. Tiesioginių investicijų iš Skandinavijos mastai auga, eksporto kreivė kyla į viršų. Strateginiai projektai irgi iriasi į priekį – iš mokytojo ir mokinio statuso išaugome į lygiavertę partnerystę.Dovilė Jablonskaitėredakcija@15min.lt

Svoris Europos erdvėjeŠiaurės šalys – vienas sėkmingiausių pasau-lio regionų, vertinant gyvenimo kokybę, so-cialinę aplinką, darbo kultūrą. Tačiau polito-logas Mindaugas Jurkynas sako, kad norint ir toliau išlikti vienu labiausiai klestinčių re-gionų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, būti inovacijų lyderiu bei sukurti sąlygas toles-nei ekonominei ir socialinei regiono plėtrai, būtina glaudžiau koordinuoti veiksmus ir sprendimus tarp Šiaurės ir Baltijos valstybių.

Šia kryptimi dirbama jau pora dešimtme-čių. 1992 metais gimė Baltijos ir Šiaurės šalių aštuonetukas, vadinamasis Nordic Baltic 8 (NB8). Tai – neformalus Šiaurės ir Baltijos valstybių vyriausybių bendra-darbiavimo formatas.

„Mūsų geografi nė priklausomybė, tamprūs geopolitiniai santykiai tokiuo-se formatuose kaip NB8 rodo, kad ryšiai tarp valstybių gana tvirti. O jei avansu pagal-votume apie prisijungimą prie Šiaurės šalių elektros ener-gijos rinkos, fi zinių jungčių su Šiaurės Europos regionu ateityje bus dar daugiau“, – prognozavo M.Jurkynas.

Investicijos kasmet auga Lietuva atvirai sako, kad regiono šalių pagalba ir palaikymas gali padėti užsitikrin-ti didesnį svorį Europos ir transatlantinėje plotmėje, spręsti Lietuvai ir visam regionui aktualias problemas.

Šiaurės šalys visada buvo vienos didžiau-sių Lietuvos transatlanti- nės krypties rėmėjų. „Jei Šiau-rės šalis vertinsime kaip vieną valstybę, tai bus di-džiausias investuotojas Lie-tuvoje, nekalbant jau apie fi -nansinę paramą valstybės pilietinei visuomenei, demokratijai ir kitiems svarbiems procesams, kurie buvo ypač svarbūs mums, kaip besivys-tančiam, nepriklausomybę atgavu-siam ir valstybingumą atstačiusiam kraštui“, – kalbėjo M.Jurkynas.

Viešosios įstaigos „Investuok Lietuvo-je“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie tiesiogines užsienio investicijas, Lietuvos

žvilgsnis iškart krypsta į Skandinaviją.„Skandinavai į mus žiūri

kaip į vietinę rinką, turime tai išnaudo-ti“, – teigė M.Dargužaitė. Pavyzdžiui, 2012-aisiais naujų investicinių projektų pirmiausia tikimasi iš didžiausių šalies investicijų partnerių: Vokietijos, Nyder-landų, JAV, Švedijos, kitų Šiaurės šalių – Norvegijos, Danijos ir Suomijos.

Didžiausias investicijas į gamybą šiemet planuoja Danijos „Danspin“ (41,4 mln. Lt), Raseiniuose atidarysianti verpalų gamyklą.

„Mūsų skaičiavimais, vien Lietuvoje jau veikiantys investuotojai per artimiausius dvejus metus turi poreikį įdarbinti apie 1 tūkst. žmonių, mokančių skandinavų kal-bas. Spėjama, kad poreikį jaučia ir dau-giau įmonių, taigi, šis skaičius, tikėtina, yra dar didesnis. Paklausą turi inžinieriai, buhalterinės apskaitos, fi nansų ir kitų sri-čių specialistai, galintys bendrauti viena iš skandinavų kalbų. Kalbame ir su nau-jais potencialiais investuotojais, kurie no-rėtų steigti paslaugų centrus, daugiausia dirbančius su Skandinavijos šalimis. Jie galėtų įdarbinti net apie 4 tūkst. žmonių, kalbančių danų, švedų, norvegų ir suomių kalbomis“, – ateities perspektyvas nušvie-tė M.Dargužaitė.

Įvertinusios šiaurės kalbų poten-cialą, keturios Lietuvos ministe-rijos pasirašė memorandumą dėl Šiaurės šalių kalbų mokymo, nu-matantį priemones skatinti šių kal-bų mokymąsi.

„fDiMarkets“ duomenimis, nuo 2003 m. sausio iki 2012 m. gegužės Skandinavijos šalių įmonės Lietuvo-je įgyvendino 72 tiesioginių užsie-nio investicijų (TUI) projektus (20,8 proc. visų TUI projektų Lietuvoje). Bendra projektų vertė siekia 1,28 mlrd. eurų.

Įgyvendinus projektus Lietuvo-je sukurtos 6173 darbo vietos. Vie-nas Skandinavijos įmonės projek-tas Lietuvoje sukuria vidutiniškai

85 darbo vietas. Projekto vertė sudaro apie 17,71 mln. eurų.

Langas į Rytų rinkasŠiaurės šalys, M.Jurkyno teigimu, yra pati-kimas Lietuvos partneris saugumo, energe-tikos ir ekonomikos srityse.

„Tai – skaidrios, turtingos valstybės: ką pasako, tą padaro. Nežada to, ko neįgyven-dins. Šiaurės šalys orientuotos į orumą, pragmatiškumą, konsensusą – kartais šių dalykų vertėtų pasimokyti ir mums“, – pa-tarė politologas.

Kalbant apie Šiaurės šalis, neįmanoma neužsiminti apie jų aukštą politinę kultū-rą, gerą šalies institucijų, viešojo sektoriaus vertinimą. „Ten veikia pavydėtinai stiprios profsąjungos. Jos ir vyriausybė sudaro tam tikrus susitarimus, užtikrinančius visuo-menės stabilumą. Šiaurės šalys atlieka tar-pininko vaidmenį įvairiuose konfl iktuose, skiria daug dėmesio humanitariniams pro-jektas, todėl dažnai yra vadinamos pasaulio moraline sąžine. Tokią reputaciją tikrai ne-lengva užsitarnauti“, – kalbėjo M.Jurkunas.

Tuo metu Lietuvoje neretai pasigendama socialinės atsakomybės, valdžios institucijų

M.Dargužaitė:

„Skandinavai į mus žiūri kaip į vietinę rinką, turime tai išnaudoti.“

Lietuvos burė krypsta 2005 m.

2006 m.

2007 m.

2008 m.

2009 m.

2010 m.

2011 m.

Šaltinis: „Trademap“

Lietuvos eksportas į Skandinavijos šalis

4589,8 mln. Lt

5139,2 mln. Lt

5756,1 mln. Lt

7453,9 mln. Lt

5463,4 mln. Lt

6426,7 mln. Lt

7291,9 mln. Lt

Danija

Islandija

Norvegija

Švedija

* iki 2010 m. (vėlesnių duomenų nėra)

Šaltinis: Statistikos departamentas

Šiaurės šalių investuotojai Lietuvoje*

260 18 195 237

• Baltijos ir Šiaurės šalių aštuonetas, vadinamasis Nordic Baltic 8 (NB8),

yra neformalus Šiaurės ir Baltijos valstybių vyriausybių bendradarbiavimo

formatas, veikiantis nuo 1992 m. NB8 bendradarbiavimo interneto portalas

http://nb8.mfa.lt

• Kiekvienais metais NB8 veiklą (darbotvarkę) koordinuoja viena NB8 šalis.

NB8 koordinacinė veikla reiškia, jog šalis rengia ir globoja joje vyksiančius

susitikimus. Lietuva NB8 darbotvarkę koordinuoja šiais metais. Per metus

Lietuvoje įvyks keliasdešimt įvairaus lygmens Šiaurės ir Baltijos šalių atstovų

susitikimų ir renginių.

• Pirmą šių metų pusmetį jau įvyko keliolika įvairių sričių ekspertų

susitikimų – užsienio reikalų, gynybos, energetikos, kibernetinio saugumo,

teisingumo, fi nansų sektoriaus, lyčių lygybės ir vystomojo bendradarbiavimo.

NB8 ir Jungtinės Karalystės ministrų pirmininkų susitikime Stokholme buvo

aptarti svarbūs socialinės politikos klausimai, NB8 šalys mezga kontaktus ir

naujose, pavyzdžiui, atominės saugos, srityse.

• Rugsėjo 3–4 d. Vilniuje vyks Šiaurės ir Baltijos šalių užsienio reikalų

ministrų susitikimas. Jo metu ministrai aptars Šiaurės ir Baltijos regiono

bendradarbiavimą, ES rytų kaimynystės ir Artimųjų Rytų aktualijas.

• Atsakyti į klausimus apie Šiaurės ir Baltijos šalis ir laimėti prizų kviečia iki

rugsėjo 9 d. vykstanti interneto viktorina http://quiz.mfa.lt.

Apie NB8

2012 m. liepos 27 d. • 15min Mano pasaulis | 5

autoriteto, pasišventimo darbui, pagaliau –politinio stabilumo. Ar Šiaurės šalys verti-na mus kaip solidų, nuspėjamą partnerį? Ar sukuriame patikimos demokratinės vi-suomenės įvaizdį?

„Šiaurės šalys neabejotinai mus verti-na kaip valstybę, kuri per 20 metų pada-rė milžinišką progresą – politikos, teisė-tvarkos, žmogaus teisių prasme. Baltijos šalys įsisavino rinkos ekonomikos prin-cipus ir sukūrė palankią aplinką verslui. Skandinavai veikia mūsų palyginti mažo-se rinkose, nes atveriame langą į didesnes Rytų rinkas. Mūsų verslo aplinka kur kas palankesnė ir stabilesnė nei ten. Esame dinamiški, o mūsų gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių rodo didžiulį potencialą“, – svarstė M.Jurkynas.

Erdvės bendradarbiavimui dar yraM.Jurkyno įsitikinimu, Baltijos šalys skan-dinavams jau yra lygiavertis partneris. „Trademap“ duomenimis, Lietuvos eks-portas į Skandinavijos šalis kasmet auga ir yra didesnis nei į kaimyninę Lenkiją – per-nai jis siekė 7,3 mlrd. Lt. Daugiausiai eks-portuojame baldų, medienos ir jos dirbi-nių, plastiko, tabako, dirbinių iš geležies, plieno ir kt.

Tačiau vien ekonominių ryšių nepakan-ka. „Šiaurės kryptis Lietuvoje ypač akcen-tuojama, tačiau politikų kalbas turi lydėti ir atitinkami veiksmai, o pastaruosius –pinigai iš biudžeto. Kalbu apie fi nansavi-mą Lietuvos ir Skandinavijos šalių veiklai –

bendriems projektams ir iniciatyvoms. Turėtų būti galvojama apie įvairias moks-leivių ir mokslininkų mainų programas, specialistų, ekspertų, žiniasklaidos atsto-vų dalyvavimą bendruose projektuose“, –kalbėjo M.Jurkynas.

Be to, jo įsitikinimu, Šiaurės šalis reikėtų vertinti kaip vieną iš strateginių partnerių, o ne alternatyvą kažkam kitam.

„Nepamirškime, kad šalia turime Lenki-ją – vieni ją gali mėgti, kiti – ne, tačiau rei-kia pripažinti, kad, žiūrint į mūsų geopoli-tinę padėtį, infrastruktūrą ir būsimas dujų jungtis, siekiant diversifi kacijos, galų gale, norint prisijungti prie Vakarų Europos elekt-ros tinklų sistemos, Lenkija yra vienintelis kelias“, – pabrėžė politologas.

į Šiaurę

• Skandinavijos įmonės Lietuvoje daugiausiai investavo į fi nansinių paslaugų

(17 TUI projektų), plataus vartojimo prekių (9 projektai), pramonės įrengimų (7),

tekstilės (4), elektronikos komponentų (4), krovinių gabenimo (4) sektorius.

Didžiąją dalį sudaro gamybos (30), verslo paslaugų (18) ir pardavimų (15) projektai.

Daugiausiai projektų Lietuvoje įgyvendino bankų sektoriaus kompanijos

(„Den Norske Bank“, „Skandinaviska Enskilda banken“, „Danske Bank“), baldų

pramonės įmonės „Svenheim“ ir „Hjellegjerde“, elektroninės įrangos gamybos

įmonė „Kitron“, nekilnojamojo turto investicijų kompanija „Anders Wilhelmsen

Group“, šildymo įrangos gamintoja „Adax“, inžinerinių konsultacijų bendrovė COWI,

logistikos bendrovė „Bjork.Eklund Group“, šių metų vasarį tapusi „Greencarrier“.

• Nuo 2003 m. sausio iki 2012 m. gegužės mėn. Skandinavijos šalių

įmonės Lietuvoje įgyvendino 72 TUI projektus: Švedija – 31, Norvegija – 26,

Danija – 13, Islandija – 2.

• 2011 m. Lietuvoje ypač didėjo Švedijos (3,8 mlrd. Lt), Kanados (1,2 mlrd. Lt),

Nyderlandų (373,3 mln. Lt) ir Suomijos (331,2 mln. Lt) TUI, o daugiausia

mažėjo Estijos (–2,2 mlrd. Lt), Danijos (–648,9 mln. Lt) ir Liuksemburgo TUI

(–498,8 mln. Lt).

Šaltinis: fDiMarkets

72 projektai

Šiaurės ir Baltijos valstybės kartu –

tai 32 mln. gyventojų regionas, kurio

metinis bendras vidaus produktas

sudaro 1,5 trilijono JAV dolerių. Tai

regionui suteikia penktą pagal dydį

Europos ekonomikos statusą

(10–12 vietą pasaulyje).

Regionas yra 8 vietoje pagal eksporto

apimtis pasaulyje, 6 vietoje pagal

sukauptąsias investicijas. Šiaurės

ir Baltijos šalys pakankamai gerai

vertinamos įvairiais tarptautiniais

matais (pvz., Human Development

Index), pagal kuriuos šalys priskiriamos

labiausiai pažengusioms pasaulyje.

Šiaurė plius Baltija

„Lietuvoje dirbančių įmonės darbuotojų išsimokslinimas yra aukštesnis nei kitose šalyse – tai suteikia lankstesnes galimybes kurti naujas didesnę pridėtinę vertę turinčias fi nansines paslaugas“, – džiaugėsi buhalterinės apskaitos ir konsultavimo paslaugas Norvegijoje ir Švedijoje teikiančios bendrovės „Mirror Accounting“, priklausančios kompanijų grupei „Lindorff Group“, Lietuvos padalinio vadovas Kolbjornas Midttunas.Dovilė Jablonskaitėredakcija@15min.lt

– Lietuvoje vienas po kito kuriasi užsienio kapitalo paslaugų centrai. Ką įmonės veik-los perkėlimas į kitą šalį duoda kiekvienai iš valstybių?

– Įvairių paslaugų centrų kūrimasis rodo, kad Lietuvoje yra kvalifi kuotų specialistų.

Įmonėms, teikiančioms paslaugas ke-liose šalyse, itin svarbu motyvuota, išsi-lavinusi, lojali ir lanksti darbo jėga. Šiuo požiūriu esame labai patenkinti įmonėje dirbančiais specialistais: jie jauni, moty-vuoti ir išsilavinę. Labai svarbus ir jų po-žiūris į darbą: atsidavę, siekia profesiona-lumo, noriai ir greitai mokosi, yra lankstūs ir prisitaikantys. Jauna ir motyvuota darbo jėga – reikšmingas Lietuvos privalumas.

Lietuvoje dirbančių įmonės darbuotojų išsimokslinimas yra aukštesnis nei kitose šalyse – tai suteikia lankstesnes galimy-bes kurti naujas didesnę pridėtinę vertę turinčias fi nansines paslaugas su esamais darbuotojais.

Valstybių bendradarbiavimas dažnai pra-sideda nuo abipusės ekonominės naudos, tačiau neišvengiamai plečiasi į kultūrinį bendradarbiavimą.

– Ką galėtumėte pasakyti apie verslo aplinką Lietuvoje – ar ji darosi palankesnė užsienio investicijoms? Jaučiate mūsų šalies pastangas jų pritraukti?

– Lietuvos verslo aplinką vis dar veikia sudėtinga praeitis ir istorijos aplinkybės, tačiau padėtis sparčiai keičiasi. Reikia pri-pažinti, kad pastaraisiais metais Lietuvos Vyriausybė itin daug dėmesio skyrė verslo sąlygoms gerinti, dirbo kryptingai ir siste-mingai. Ši Vyriausybė išties labiau domisi ir įsiklauso į verslo poreikius, bendrauja ir bendradarbiauja, siekia užtikrinti sklan-desnį teisinės ir mokesčių sistemos veiki-mą. Jeigu šie teigiami pokyčiai įsitvirtins ir bus tęsiami, Lietuva neabejotinai išliks žinoma kaip investicijoms palanki šalis.

Plika akimi matyti Lietuvos pastan-gos pritraukti stambių užsienio kapitalo įmonių ir investuotojų. Tačiau ne mažiau svarbu atkreipti ir smulkių bei vidutinių investuotojų dėmesį – tokios įmonės yra daugelio ekonomikų gyvybingumo pagrin-das. Mažos ir vidutinės įmonės užtikri-na didesnį ekonomikos tvarumą: gali pa-gyvinti prekybą, suaktyvinti mainus tarp

vidaus ir išorės rinkų, suteikti ekonomikai daugiau įvairovės.

– Kaip manote, ar išnaudojame visą savo potencialą, o gal dar turime rezervo? Kur reikėtų labiau pasistengti?

– Lietuvos potencialas tikrai nėra išnau-dotas. Esate labai jauna šalis – įvairiomis prasmėmis, ekonomine – irgi. Vis dar turite didelių galimybių plėtoti inžinerijos, moks-lo ir technologijų sritis, ypač orientuojantis į naftos ir dujų gavybą, vandenų įsisavini-mą. Tai itin sparčiai besivystančios sferos, kurioms reikia daug specialistų.

Tarp svarbiausių sričių, kurias reikėtų tobulinti Lietuvoje, paminėčiau teisinės verslo aplinkos kokybės gerinimą ir skaidri-nimą bei mokslo ir švietimo įstaigų bend-radarbiavimą su verslu ir darbdaviais, grei-čiau ir lanksčiau tenkinant darbo jėgos po-reikius rinkoje.

– Kalbant apie darbo organizavimo ir kul-tūros, bendravimo su pavaldiniais principus dažnai su pavydu žvelgiama į Skandinavijos šalis. Ko pozityvaus lietuviai galėtų pasimo-kyti iš Šiaurės kaimynų?

– Mokymasis visada yra abipusis. Darbo požiūriu Šiaurės šalims būdingas atviru-mas – dalijimasis atsakomybe, bendro su-tarimo siekis, mažai hierarchijos.

Tačiau pagrindą Šiaurės šalių klestėji-mui pirmiausia suteikia skaidri ir veiks-minga teisinė sistema, žodžio laikymasis, darbštumas ir siekis kurti bendruomenę. Šiaurės šalyse svarbus ne tik darbas, bet ir savanoriška veikla, dalyvavimas įvairiose visuomeninėse organizacijose. Kai daugu-ma šalies piliečių dalyvauja visuomeninėje veikloje, lengviau į ją įsitraukia ir verslas.

Šiaurės šalių investuotojus į Lietuvą traukia kvalifi kuoti darbuotojai

Potencialas didelis – reikia tik išnaudotiM.Jurkynas:

„Šiaurės kryptis Lietuvoje ypač akcentuojama, tačiau politikų kalbas turi lydėti ir atitinkami veiksmai, o pastaruosius – pinigai iš biudžeto.“

15min • 2012 m. liepos 27 d.6 | Mano pasaulis

2013-ųjų antrą pusmetį laukiantis pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Tarybai – ne tik kiekvienai bloko narei tenkanti pareiga, bet ir galimybė Lietuvai prisistatyti kaip patikimai šaliai, prisijaukinti Europą, o tūkstančiams žmonių – ne tik valstybės tarnautojų ir politikų – įgyti neįkainojamos patirties.

Eglė Digrytėe.digryte@15min.lt

Užsienio reikalų viceministras Vytautas Leškevičius leidiniui „Mano pasaulis“ pa-sakoja, kaip rengiamasi šiam Lietuvai itin reikšmingam įvykiui.

Lietuvos prioritetai– Kurioms sritims Lietuva, pirmininkau-

dama ES, skirs didžiausią dėmesį?– Pagrindinis prioritetas yra visa aprė-

piantis ir sukuriantis kontekstą keturiems nacionaliniams siekiams įgyvendinti. Tai yra ES darbotvarkės tęstinumas. Pirminin-kavimo pusmetį tęsime ir įgyvendinsime anksčiau pradėtas teisėkūros ir kitas poli-tines iniciatyvas.

Solidi turinio dalis bus susijusi su būsi-mos 2014–2020 m. daugiametės fi nansinės programos įgyvendinimą užtikrinsiančių teisės aktų priėmimu. Siekiama, kad dėl pačios programos pavyktų sutarti dar šie-met. Šiam politiniam sutarimui realizuoti reikės keliasdešimties reglamentų.

Tebesitęsiantys ekonominiai ir fi nansi-niai sunkumai kai kuriose ES šalyse – irgi vienas iš dalykų, ką reikia turėti galvoje rengiantis pirmininkavimui. Mums gali tekti dorotis su šiuo sunkiu dalyku, irtis dar sunkesnėmis ekonominėmis sąlygomis. Natūralu, kad ekonominės krizės įveikai skiriama tiek daug dėmesio aukščiausiu lygiu. Pavyzdžiui, pastarajame ES vado-vų susitikime buvo patvirtintas Augimo ir užimtumo paktas, padėsiantis Europos ekonomikoms sparčiau stotis ant kojų,

drauge geriau pasirengti galimiems eko-nominiams krestelėjimams.

Visa tai pagardinsime tuo, kas artėliau mūsų marškinių, bet anaiptol nesvetima ir kitoms šalims: išorinių sienų apsauga, energetika ir energetiniu saugumu, Rytų partneryste, ES Baltijos jūros regiono stra-tegija. Šie keturi dalykai dažnai nurodomi kaip Lietuvos pirmininkavimo priorite-tai. Jie bus visomis jėgomis ir priemonė-mis įgyvendinami, tačiau esminis daly-kas yra tvarkingas ir efektyvus europinės darbotvarkės palaikymas.

– Kokią dalį sudarys mums svarbiausi klausimai?

– Kalbant apie šiaurietiškos orientacijos šalis, kokia ir mes esame, geras pirmininkas yra sąžiningas tarpininkas, nepamirštantis ir savo kiemo reikalų. Keturi nacionaliniai prioritetai nėra iš piršto laužti, nauji euro-pinėje darbotvarkėje. Kalbame tik apie ak-cento stiprumą.

Pavyzdžiui, Rytų partnerystė yra ka-daise sukurtas bendraeuropinis priorite-tas. Dėl politinės padėties pietiniame ES perimetre būdavo skiriama daugiau dė-mesio Pietų partnerystei. Kas, jei ne mes,

turėtume smarkiau akcentuoti Rytų partne-rystę, kurios vieni iš kūrėjų esame? Nešok-sime su naujomis iniciatyvomis, mėginsi-me sustiprinti esančias bendraeuropinėje darbotvarkėje.

ES Baltijos jūros regiono strategija – pir-moji ES makroregioninė strategija, naujas gilesnės Europos integracijos būdas, sutel-kiantis aštuonias regiono ES nares siekti bendrų tikslų: švarinti mūsų Baltijos jūrą, sujungti regioną trūkstamomis infrastruk-tūros jungtimis transporto ir energetikos srityje, kelti regiono gerovę, – šalinant vi-dinės rinkos trukdžius, didinant konku-rencingumą. Šią strategiją noriai įgyven-dinsime, ji puikiai dera su bendraisiais Lietuvos užsienio politikos prioritetais – Šiaurės kryptimi bei vieningesnės, stipres-nės Europos kūrimu. Kas, jei ne Baltijos šalys, imsis Baltijos reikalų?

Tai yra natūralu. Pavyzdžiui, energetikos srityje – esame energetinė sala. Šios padė-ties ištaisymas yra ne tik esminis mūsų už-sienio ir saugumo politikos prioritetas. Jis akcentuojamas ir europinėje darbotvarkėje. Energetikos vidaus rinka turi būti sukurta po dvejų metų, 2015-aisiais nebeturi likti energetinių salų. Tai reiškia natūralų mūsų ir bendraeuropinių prioritetų sutapimą.

Kartais keliame drąsias iniciatyvas. Drąsa yra ne vaikiški akibrokštai, bet sustiprintas panaudojimas to, kas ir šiaip yra europinėje darbotvarkėje, o pirmiausiai – mūsų regio-no ir šalies labui. Skamba gal kiek patetiš-kai, bet turime naudotis šia unikalia pro-ga sustiprinti ES kelis dalykus, kurių kiti, po mūsų pirmininkaujantys, gal ir neregės kaip esminių prioritetų.

Rami žvaigždžių valanda– ES yra didelis biurokratinis aparatas, to-

dėl didelė dalis darbo tebus rutininis įvairių dokumentų svarstymas. Kuo mūsų pirmi-ninkavimas galėtų įsiminti ilgesniam laikui?

– Pirmininkavimą sudaro dvi dalys: tai, kas regima (raudoni kilimai, prisistaty-mai, dovanos, pakilus ūpas, vizituojan-čių aukštų pareigūnų ir renginių skaičius, gerai įrengtos susitikimų ir posėdžių vie-tos, žinių apie mūsų darbus skleidimas), ir turinys, kuriam reikės kantrybės, de-rybinio sumanumo, lankstumo siekiant kompromiso, kietumo ginant mums es-minius dalykus.

Geras pirmininkavimas visų pirma yra sklandus pirmininkavimas. Jis praslenka tarsi nepastebėtas. Po Lisabonos sutarties ES architektūra tapo sudėtingesnė. Sklan-dumas yra problemų sprendimas, bendro geriausio, bet ne žemiausio vardiklio ra-dimas. Tai gali pastebėti su procesu susiję žmonės ir įvertinti profesionalai.

Dirbame, kad būtume įsiminti: kaip ša-lis, kuri moka nesišvaistydama, be pom-pastikos, oriai parodyti, kad yra moderni,

Lietuva turi unikalų šansą pirmą sykį tokiu

mastu solidžiai įsitvirtinti Europos erdvėje.

A.Bagdono/BFL nuotr.

Tiek įvairaus

lygio

susitikimų

per pusmetį

turės

surengti

Lietuva.3000

• Ekonominio augimo, fi nansinio

tvarumo darbotvarkė

• Energetinis saugumas

• ES Baltijos jūros regiono

strategijos įgyvendinimas

• Rytų partnerystė

• Veiksminga ES išorės sienų

apsauga

Lietuvos įvardytos pirmininkavimo ES prioritetinės sritys

Šansas paversti Europą savo namais

Lietuva intensyviai rengiasi 2013 metais pirmininkauti Europos Sąjungai

2012 m. liepos 27 d. • 15min Mano pasaulis | 7

kurianti, inovatyvi, bet drauge jauki Eu-ropos valstybė. Tai nelengva, bet turime idėjų ir – svarbiausia – stiprią, gerai moty-vuotą kuriančią komandą.

Reikės išnaudoti galimybę, kad mus po-zityviai pastebėtų visuomenė, žiniasklaida, politiniai ES narių ir institucijų lyderiai, kad matytų, jog Lietuva nėra kokia šlubčiojan-ti naujokė, o taip subrendusi, kad sugeba sklandžiai susitvarkyti.

Matomumas svarbus: prisistatymo rengi-niai kitose šalyse, Briuselyje, Strasbūre. Tu-rime siekti padoraus šiaurietiško santūru-mo, būti pastebėti, bet ne kaip švaistūnai, o sugebantys sukurti gerą produktą už mūsų finansinių pajėgumų leidžiamą kainą.

– Sakoma, kad pirmininkavimo pusme-tis yra Lietuvos diplomatijos ir valstybės žvaigždžių valanda. Ar taip nekeliami ne-pagrįsti lūkesčiai?

– Žvaigždžių valanda nėra pompastika, raudoni kilimai ir trimitai, o rami, tiksli, kantri, gerai koordinuota europinės dar-botvarkės tąsa.

Didysis uždavinys bus suderinti pompas-tikos siekį su ramiu, profesionaliu, nuobo-džiu darbu. Nenoriu to lūkesčio nei sumen-kinti, nei iškelti. Jis turi būti. Tai bus šansas pirmą sykį tokiu mastu solidžiai įsitvirtinti esminėje mums politinėje terpėje.

ES yra vienas iš pasaulinės politikos subjektų, taigi, įsitvirtiname ir pasaulinė-je politikoje.

Pirmininkavimas ES neliks nepastebė-tas. Reikės apsčiai jėgų, kantrybės, suma-numo, visų supratingų žmonių pagalbos. Visų pirma – žiniasklaidos, skleidžiant žinią apie pirmininkavimą Lietuvoje.

Tai yra mūsų šansas prisijaukinti Europą ir prijaukinti save prie Europos. Jaukinima-sis vyksta aštuonerius metus, bet galime

mikliai peršokti kelias pakopas, kad, nuvy-kus į atokesnę Lietuvos vietą, ES nebūtų ten, toli, Briuselyje.

Dėl to stengiamės važinėti ir kalbėtis to-liau nuo Vilniaus, kuris jau pakankamai gavęs tarptautinio dėmesio, matęs ren-ginių ir kartais pasispjaudo dėl triukšmų, transporto grūsčių. Tai yra pirmininkavimo dalis ir dalia nuryti kai kuriuos buitinius

nepatogumus. Svarbiausia – kad ES taptų savesnė visur Lietuvoje.

– Danai neseniai baigtą pirmininkavimą palygino su juoda rugine duona: neįkve-pianti, bet sveika. Gal žmonės nepastebės pirmininkavimo, bet naudos mums, kaip šaliai, bus daug?

– Lietuva nepirmininkaus sričiai, kuri tradiciškai ypač regima pasaulinėje are-noje, – ES užsienio ir saugumo politikai, už kurią atsakinga Europos išorinių veiks-mų tarnyba.

Žinoma, pirmininkaujanti šalis ir „po-lisaboninėje“ Europoje vaidina ypatingą vaidmenį.

Mūsų iššūkis – krizė yra ne strateginio, karinio pobūdžio, o ekonominė ir finansi-nė. Sutinku su Lietuvos politikais, sakan-čiais, kad viešų debatų šia tema per maža. Jo trūksta ne tik Lietuvoje – vokiečiai skun-džiasi debatų, kur žengia Europa, ką reiškia finansinė, ekonominė, fiskalinė sąjunga, kokios norėtume Europos, stygiumi. Tai nėra tiesioginis pirmininkavimo uždavi-nys, bet tokiame fone įvyks pirmininka-vimas. Šie dalykai dar nesuguls į rutinines juodos ruginės duonos pavidalo teisėkū-ros iniciatyvas.

Kalbant apie pirmininkavimo sveikatą – tai mobilizuoja, užgrūdina, yra šansas pa-daryti šalį labiau matomą ir patikimą.

Patikimumas nėra tuščia frazė, jį galima, tegu netiesiogiai, išversti į reitingus, sko-linimosi palūkanų normas.

Tai – ir visuomenės europėjimo šansas, nes Europą dar nepakankamai suvokiame kaip mūsų namus.

Tai – ir šansas sustiprinti šalies vidinę sveikatą, viduje mobilizuoti visuomenę, politinę klasę, keliems tūkstančiams žmo-nių įgyti unikalios vadovavimo sunkioms deryboms patirties. Tai liks kaip skiepas ateities darbams tiek viduje, tiek tarptau-tinėje arenoje.

Pirmininkavimas ES neliks nepastebėtas. Reikės apsčiai jėgų, kantrybės, sumanumo, visų supratingų žmonių pagalbos.

V.Leškevičius:

„Tai – ir visuomenės europėjimo šansas, nes Europą dar nepakankamai suvokiame kaip mūsų namus.“ I.Gelūno nuotr.

Lietuva ES Tarybai pirmininkaus 2013 m. antrą pusmetį. Kiekviena ES narė paei-liui po pusę metų pirmininkauja daugu-mai Tarybos sudėčių (įvairių sričių minist-rų susitikimams), jos darbo grupėms ir komitetams.

Per 6 mėnesius organizuojama apie 3000 susitikimų, iš kurių apie 200 vyksta pirmi-ninkaujančioje šalyje, likusi dalis – Briuse-lyje ir Liuksemburge.

Pirmininkaujanti šalis atstovauja ES Tary-bai santykiuose su kitomis ES institucijo-mis, ypač Europos Komisija (EK) ir Euro-pos Parlamentu (EP).

Ji laikosi nešališkumo principo, veda dis-kusijas ir pirmininkauja posėdžiams, siek-dama kuo platesnio sutarimo, įsiklausyti į kiekvienos valstybės ir kitų ES institucijų nuomones, jų pagrindu formuoja kompro-misinius pasiūlymus.

Didžioji dalis darbotvarkės paveldima (daugelis klausimų yra tęstiniai), tačiau galima ją koreguoti pagal sau nacionaliniu lygmeniu svarbią problematiką.

Lietuva pirmininkaus sudėtingu etapu: paskutinį pusmetį prieš EP rinkimus, EK darbo ciklui artėjant prie pabaigos. 2013 m. liepos 1 d., kai perimsime pirmi-ninkavimą, ES nare taps Kroatija. Tikima-si, kad į naują etapą pereis derybos dėl Islandijos narystės.

Per pusmetį Lietuvoje įvyks apie 200 aukšto lygio susitikimų, ekspertų lygmens konferencijos. Pirmininkaujančią šalį ap-lanko per 30 tūkst. svečių.

Pirmininkavimo biudžetas – 214 mln. Lt, kuriuos ketinama naudoti kuo efektyviau, pavyzdžiui, visus vienodo lygmens rengi-nius siekiama organizuoti tose pačiose vietose.

Pirmininkavimas ES Tarybai

15min • 2012 m. liepos 27 d.8 | Mano pasaulis

Dalia Daškevičiūtėredakcija@15min.lt

Nyderlanduose gyvena vos keli tūkstančiai lietuvių, tačiau svetimoje šalyje jie yra pastebimi. 45-erių Lietuvos ambasadorius Hagoje Vaidotas Verba teigia, kad ambasadą ir lietuvių bendruomenę sieja glaudūs ryšiai, o bendroje veikloje dalyvauja ne tik tautiečiai, bet ir Lietuvai simpatizuojantys svetimšaliai.

– Ar tokioje nedidelėje valstybėje kaip Ny-derlandai artimiausiais žmonėmis lietuviams gali tapti Lietuvos ambasados darbuotojai?

– Pasakysiu taip: su visais lietuviais, kurie čia gyvena, užsuka, stengiamės draugiškai ir mielai bendrauti. Visus kviečiame į šven-tes, susibūrimus. Tie, kurie gali, tikrai prisi-jungia. Pavyzdžiui, Mindaugo karūnavimo šventę paminėjome surengdami Lietuvos dieną Eindhovene. Šis miestas mielai sky-rė mums didelę koncertų salę, vakare buvo Petro Geniušo rečitalis. Pakvietėme visus, ką tik galėjome. Atėjo daug žmonių, kurių mes net nebuvome matę.

Kalbama, kad Nyderlanduose yra apie 300 000 Rytų europiečių, tai tarp jų mes esame lašas, nes deklaravusių čia savo gyve-namąją vietą lietuvių yra apie 3000, dar pa-našiai tiek galėtų būti neužsiregistravusių.

– Kaip ambasada bendrauja su Olandi-jos lietuvių bendruomene, ką darote kartu?

– Mums ambasadoje lietuvių bendruo-menė yra bet kuris lietuvis, kuris turi lie-tuvišką pasą, arba netgi tas, kuris yra ne lietuvis, bet jaučia sentimentus Lietuvai.

Ambasada skatina vadinamuosius pro-ginius bendruomenių susibūrimus, jaučia pareigą padėti ir prisidėti lietuviams orga-nizuojant įvairiausius renginius.

Pavyzdžiui, mūsų platumose yra pakan-kamai nuskambėjęs renginys „LT.Art.Nl“, kuris vyksta kiekvienų metų pabaigoje. Du jauni lietuvių menininkai, dirbantys čia, nusprendė paskatinti tautiečių Nyderlan-duose kūrybą. Pirmas renginys buvo mė-gėjiškas, bet labai simpatiškas, atėjo daug žmonių. Ambasada irgi savo indėlį įnešė. Vėliau sėdome su bendruomene, rašėme planus, kūrėme renginio koncepciją. Per-nai vyko didelis renginys Amsterdame, kur didžiuliame name visą dieną buvo ekspo-nuojami lietuvių dailininkų ir menininkų kūriniai, taip pat fotomenininko Rimanto Dichavičiaus paroda „Paminklas pamink-lui“, grojo lietuvių muzikantai, dirbantys Nyderlanduose, vakare A.Gotesmanas at-liko monospektaklio „Dievo žmogus“ iš-trauką, vyko „suneštinis balius“.

Sukūrėme jungtinį organizacinį komitetą, buvo pritraukta ir įvairių dizainerių, rinko-daros specialistų. Kvietėme ne tik lietuvius,

bet ir plačią Amsterdamo publiką. Tai sukū-rė susprogusios bombos įspūdį: visi, kas tik atėjo, kažką atrado. Kitais metais, manau, šis renginys bus dar didesnis ir skambesnis.

Per metus didesnių ar mažesnių rengi-nių turime pakankamai daug, tad tai nėra tik proginis dalykas. Kitas kertinis mūsų renginys – naujų metų pirmą savaitę am-basadoje rengiamas koncertas. Kviečiame koncertuoti profesionalius klasikinės mu-zikos atlikėjus. Su bendruomene pasėdi-me kamerinėje aplinkoje, pakalbame apie praėjusius metus.

– Iš jūsų pasakojimo susidaro įspūdis, kad ambasados ir lietuvių santykiai – glaudūs ir šilti.

– Labai glaudūs ir labai šilti. Jeigu tik yra galimybė kažką padaryti kartu, stengiamės nepraleisti progos. Kiti metai bus dauge-liu atvejų įdomūs Lietuvai. Mes pirminin-kausime ES Tarybai, 2013-ieji skelbiami Europos piliečio metais. Su bendruomene ir partneriais Nyderlanduose planuojame padaryti renginių šia tematika.

– Kiek laiko ambasada skiria veiklai, su-sijusiai su lietuvių bendruomene?

– Lietuvos ambasada Nyderlanduose, ko gero, yra vienintelė iš visų diplomatinių Lietuvos atstovybių, kuri yra ir dvišalė, ir daugiašalė ambasada, kadangi Hagoje yra 27 tarptautinės organizacijos arba jų fi lialai. Akivaizdu, kad turime fragmentuotai orga-nizuoti laiką ir veiklą, tačiau bendravimas su bendruomene vyksta nuolat. Ką amba-sada bedarytų, visada egzistuoja mūsų san-tykių su bendruomene, su lietuviais fonas.

Neseniai vyko premjero vizitas skatin-ti verslą, investicijas, buvo siekiama su-pažindinti Nyderlandų verslo elitą su Lie-tuvoje teikiamomis galimybėmis. Vizito metu vyko susitikimas su lietuviais, kurie Nyderlanduose turi verslus ar užima vietą valdiškose ekonominėse struktūrose. Tai-gi, ryšys su lietuviais – kaip elementas – yra per visą skerspjūvį.

– Dėl kokių reikalų į ambasadą kreipia-si tautiečiai?

– Lietuvos ambasada dažniausiai tampa pagrindine institucija, kai žmonėms iškyla kokių nors bėdų, reikalų. Daugiausia lietu-viai šiuo metu kreipiasi dėl naujų pasų išda-vimo arba senų keitimo. Kita dalis – įvairios konsulinės pažymos: dėl teistumo, šeimi-nės padėties ir kt. Taip pat – tarptautinių asmens gimimo liudijimų išdavimo. Pas-tarojo dokumento prašoma čia atvykusių ir norinčių deklaruoti gyvenamąją vietą. Ir tradiciškai: lietuviai kreipiasi dėl pamestų dokumentų. Maždaug 60 proc. mūsų kon-sulinio darbo sudaro šie reikalai.

– Ar daug problemų ambasadai pridaro tautiečiai?

– Jeigu lietuvis ar jo veikla sukuria Nyder-landuose neigiamą įspūdį ar foną mūsų ša-lies atžvilgiu, mums yra problemų, nes am-basadai labai rūpi įvaizdžio, politinė pusė. O lietuviškas nusikalstamumas Nyderlan-duose yra matomas.

Ypač per pastaruosius 2–3 metus daug bendravau su vietos policija, savivaldybė-mis, kurių žmonės susirūpinę kriminaline grėsme, kylančia dėl lietuvių. Lietuviai lin-kę įsipainioti į komplikuotus arba plačiai nuskambančius dalykus. Gal tik pastarasis pusmetis truputį geresnis.

– O tarp beveik 17 mln. gyventojų Nyder-landuose tie keli tūkstančiai lietuvių gal ir kažkuo teigiamu pasižymėjo?

– Vienas iš teigiamų dalykų – čia jau iro-nizuoju – kad jūsų pašnekovas yra antras pagal senumą tarnaujantis ambasadorius Hagoje. Iš maždaug 110 ambasadų! Dar tru-putis ir galėsiu pretenduoti tapti čia rezi-duojančių diplomatų seniūnu (juokiasi).

O jei rimtai, yra tokia Roterdamo vers-lo mokykla, kurioje dirba ir lietuviai dės-tytojai – tai žmonės, kurie yra matomi ir gerbiami. Jei rengiame kultūrinį renginį, atvažiuoja iš Lietuvos iškilūs menininkai: Petras Geniušas, Petras Vyšniauskas, Arka-dijus Gotesmanas, Edgaras Montvidas – to-kio lygio žmonės. Visi supranta, kad esame labai aukštos kultūros šalis, jeigu sugebame išugdyti tokius talentus.

Pastaruosius trejus metus labai padau-gėjo lietuvių studentų įvairiose aukštosio-se mokyklose. Vos ne kiekvienas didesnis Nyderlandų universitetas turi pakankamai didelę lietuvių bendruomenę.

Pernai nuvažiavau į Mastrichto universi-tetą, Baltijos šalių studentų renginį. Pasi-rodo, ten yra didžiausia lietuvių bendruo-menė – daugiau nei 50 studentų. Mačiau, su kokia pagarba ir užsidegimu į tuos ak-tyvius, gerus lietuvių studentus žiūri uni-versitetų vadovybė.

– Ar lietuviai stengiasi išsaugoti savo šak-nis: kalba lietuviškai, tarpusavyje bendrau-ja, švenčia tautines šventes?

Vienareikšmiškai taip. Nepažįstu nė vie-no, kuris stengtųsi ištrinti lietuvišką poo-dinį sluoksnį.

Lietuvos

ambasadorius

Hagoje V.Verba

teigia, kad

ambasados ir

vietos lietuvių

santykiai –

itin šilti.

Pastaruosius trejus metus labai padaugėjo lietuvių studentų įvairiose aukštosiose mokyklose.

Ambasada – antri lietuvių namaiNuotr. iš asmeninio albumo

2012 m. liepos 27 d. • 15min Mano pasaulis | 9

15min • 2012 m. liepos 27 d.10 | Mano pasaulis

„Mes pasiklystame miške tarp medžių ir nematome miško“, – anot analitiko, buvusio energetikos viceministro Romo Švedo, knebinėdami energetinių projektų detales pamirštame, ko jais siekiame, ir kartais leidžiame nereikšmingai smulkmenai sustabdyti projektą, kuris padėtų išvengti galimos energetinės blokados.Jurgita Lapienytėj.lapienyte@15min.lt

„Mano pasaulis“ su nepriklausomu eks-pertu, lektoriumi, buvusiu energetikos vi-ceministru R.Švedu kalbėjosi apie vykdo-mų energetinių projektų tikslus ir Lietuvos pasirinkimą eiti laisvosios energetikos rin-kos keliu.

Koks mūsų tikslas?– Kodėl Rusijai naudinga, kad esame labai

smarkiai nuo jos priklausomi energetiškai? Juk Rusija Lietuvai parduoda palyginti la-bai mažai elektros ar dujų, tad ekonominės logikos čia nėra daug.

– Baltijos regione vykstantys energeti-kos procesai yra labiau geopolitiniai nei ekonominiai. Pavyzdžiui, ką matome Ka-liningrade, kur priimtas sprendimas sta-tyti naują atominę elektrinę? Diplomatiš-kai pasakius, sunku sužvejoti to projekto ekonominių argumentų.

Kaliningradas jau turi instaliuotų elekt-ros galių daugiau nei maksimalus momen-tinis poreikis. Kaliningradas neturi elektros jungčių su kitomis valstybėmis, išskyrus Lietuvą, o Lietuva turi tikslą pati apsirū-pinti elektra.

Tačiau, nepaisant to, rusai nusprendė Kaliningrade statyti atominę elektrinę, o dabar darykite su jais ką norite, nes jie ne-turi kur parduoti elektros. Sakyčiau, tai nėra kaimyniškas elgesys.

Tuo metu trys Baltijos šalys iš pradžių, kartu su kitomis Baltijos jūros kaimynėmis, patvirtino Europos Sąjungos Baltijos ener-getikos rinkos jungčių planą (BEMIP), kurio pagrindu nusprendė integruotis į Šiaurės šalių ir kontinentinės Europos elektros rin-kas ir plėtoti elektros jungtis su Suomija, Švedija, Lenkija.

Mūsų bėda yra ta, kad pasiklystame miške tarp medžių ir nematome miško. Mes nukrypstame į vieno ar kito projekto mažytes detales ir pametame pagrindinį tikslą. Kai diskutuojame apie energetiką, nukrypstame į vieną kitą ekonominį mo-delį, atsipirkimą ir tai padarome pagrindine priežastimi, kad vienas arba kitas projek-tas išvis nebebūtų plėtojamas. Pagrindinis klausimas, kurį turėtume kelti, – ar Lietuva siekia sukurti rinkos santykius energetikos sektoriuje, ar ne. Jei norime sukurti rinką, reikia alternatyvų.

Pastaruosius dešimt metų iki pastarųjų Seimo rinkimų Lietuvoje nebuvo nė vieno energetinio projekto, išskyrus „LEO LT“. Kodėl? Aš apibūdinčiau tai kaip žmonių, tuo metu atsakingų už elektros sektorių, sąmoningą neveikimą, kad tik būtų išlai-kytas status quo, t.y. monopolis energeti-kos sektoriuje.

– Ar elektros rinkai sukurti neužtektų elektros jungčių? Ar elektrinė čia yra būti-na sąlyga, ar tik galimybė uždirbti ekspor-tuojant elektrą naujomis jungtimis?

– Argi blogai, kad galėsime iš jungčių už-dirbti? Visada reikėtų mąstyti per Lietuvos piliečio prizmę, ar tai yra būtina, ar nebū-tina? Mes esame labai įdomi tauta. Iki šiol nebuvo jokio energetinio projekto. Visi sakė, kad tai yra blogai. Nauja Vyriausybė iš es-mės užsiėmė energetiniais projektais. Ką sako lietuviai? Blogai, blogai, blogai – per daug. Kažkas jau yra sakęs, kad, jeigu būtų organizuojamas pasaulio dejuotojų čempio-natas, Lietuva tikrai užimtų prizinę vietą.

Manau, kad tai, kas vyksta elektros sek-toriuje, yra absoliuti sėkmė. Į elektros sek-torių reikia žiūrėti ne Lietuvos, o mažiau-siai trijų Baltijos šalių masteliu.

Nestatyti atominio reaktoriaus, kurio pagaminama energija yra pigiausia po hidroenergijos, yra nelogiška. Tai yra ko-mercinis projektas – savo lėšas deda įmo-nės, kurios mato perspektyvą, kad 2020 metais bus didžiulė elektros paklausa ir ją bus galima parduoti pelningai.

Matau nuoseklumą, logiką, rinką, džiau-giuosi, kad Lietuva sudėtingomis geopo-litinėmis sąlygomis sugeba padaryti, kad tas projektas būtų komerciškai pagrįstas ir kad nebūtų tik valingas sprendimas, kaip Kaliningrade.

Ir dar vienas dalykas mums labai svar-bus – trijų Baltijos šalių bendri projektai. Mano įsitikinimu, nepaprastai svarbu yra regioninė darna, geri kaimyniniai santy-kiai. Mes turime dėti visas pastangas, kad tik išliktume kartu. Jeigu mus sugebės su-skaldyti, mums bus blogai. Trise atskirai esame per mažos valstybės, kad sugebėtu-me atsilaikyti prieš dominuojančias, ver-tikaliai integruotas monopolijas trijose Baltijos šalyse.

Teisė pasirinkti kainuoja– Skeptikai baiminasi, kad tokių projektų,

kaip atominės elektrinės statybos, net ne-verta imtis, nes nesugebame uždaryti senos Ignalinos atominės elektrinės. Ar tai, kad projekte dalyvauja Latvija, Estija, strategi-nis partneris „Hitachi“, sumažina prastos vadybos tikimybę?

– Aš sakyčiau, kad tai vienareikšmiškai sustiprina projektą, todėl, kad viena galva gerai, o dvi dar geriau. Tai yra daugiau iš-minties, daugiau patirties, daugiau fi nan-sinės galios ir, kas labai svarbu, daugiau skaidrumo.

Turint partnerių projektą sudėtingiau dirbti organizacine prasme, bet projektas tampa stipresnis. Kuo daugiau gausime ja-ponų kultūros, patirties plėtojant didelius projektus, tuo bus geriau mums. Lietuvo-je juk trūksta patirties ir kompetencijos plėtoti didelius projektus, ypač viešaja-me sektoriuje.

– Net ir veikiant Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui, rinka bus ne lais-va, o oligopolinė. Ko reikia, kad būtų su-kurta dujų rinka?

– Padarykime dujų sektoriuje tą patį, ką darome elektros sektoriuje. Reikia rin-kos. Dabartinė padėtis dujų sektoriuje labai paprasta – kiekviena Baltijos sesių gauna tam tikrą porciją dujų už numatytą kainą iš vienintelio tiekėjo. Tai arba mes norime pakeisti tokią padėtį, arba ne. Filosofi škai

kalbant, tai yra tautos apsisprendimo rei-kalas. Aš sakyčiau, mūsų bėda yra ta, kad per daug tai politizuojame.

Energijos monopolija veikia taip, kad pirkėjas turi pirkti pas pardavėją ir pra-šyti, kad duotų dujų. Bet, mieli lietuviai, atsipeikėkime – mes esame pirkėjai, mes mokame pinigus už dujas. Mes mokame europinę kainą ir ją mokame laiku. Mes esame geri pirkėjai. Tai ar tiekėjas neturė-tų būti suinteresuotas turėti gerą pirkėją?

Dabar mes iš pirkėjo perkame produktą ir dar esame baudžiami arba mums grasina, kad, jei būsime blogi, mums iš viso krane-lius pasukios. Ir dar politiniuose debatuose save plakame rykštėmis.

Taip pat piktnaudžiaujama faktu, kad energetiniai projektai kainuos. Taip, tei-sė pasirinkti kainuoja. Taip, suskystintų gamtinių dujų terminalas kainuoja, nauja atominė elektrinė kainuoja, bet tai sukurs mums teisę pasirinkti. Mes turėsime dery-bų instrumentą. Dabar Lietuva, derėdamasi su „Gazprom“ dėl kainos, neturi jokio dery-bų argumento. Ką mes galim pasakyti, kai gauname dujas vieninteliu šaltiniu pagal nustatytą formulę? Mes galime tik prašyti, bet ne derėtis. Suvereni Lietuvos teisė yra iš šitos padėties išeiti.

– Tai kokie tolesni žingsniai kuriant dujų rinką?

– Mūsų pirminiai energijos šaltiniai turi būti kuo labiau įvairesni. Kuo jie įvairesni,

Romas Švedas: „Baltijos vienybė Lietuva nuosekliai ir

ekonomiškai pagrįstai

įgyvendina savo

energetikos strategiją.

A.Koroliovo nuotr.

Taip, suskystintų gamtinių dujų terminalas kainuoja, nauja atominė elektrinė kainuoja, bet tai sukurs mums teisę pasirinkti. Mes turėsime derybų instrumentą.

2012 m. liepos 27 d. • 15min Mano pasaulis | 11

griauna monopolijas energetikoje“

tuo šalis stabilesnė energetikos sistemoje. Ligi šiol tikrai labai smarkiai atsilikome. Mano 2020 metų vizijoje yra bendra elekt-ros sektoriaus rinka, visiškai laisva pre-kyba elektra, funkcionuojančios jungtys su Suomija, Švedija ir Lenkija, tuoj veik-sianti atominė.

Dujų sektoriuje lygiai tas pats. Turime pradėti nuo bendros rinkos. Mes neretai statome vežimą prieš arklį ir galvojame apie kažkokį bendrą projektą dujų sektoriuje. Bet, skirtingai nuo elektros sektoriaus, dujų sektoriuje neturime bendros su kitomis Bal-tijos šalimis teisinės bazės.

Turime suvienodinti režimą ir liberali-zuoti, sukurti rinką. Turime sukurti gali-mybę trijose Baltijos šalyse pasirinkti dujų tiekėją. Mūsų regionas turi būti sujungtas su kontinentiniais Europos dujotiekiais.

– Projektų, susijusių su dujų ir elektros rinka, ant stalo turime išties daug. Tačiau kaip gi atsinaujinanti energetika, biokuras, renovacija ir pan.?

– Mes painiojame tikslą su priemone ir, maža to, tas priemones supriešiname. Mūsų žalieji, kuriuos labai gerbiu ir pats pritariu viskam, kas yra žalia, nebeagituoja už žalią energiją, jie agituoja prieš atominę.

Tuo metu atominė elektrinė nepre-tenduoja nei į vieną Europos Sąjungos eurą. Mes galime ir turime visus ES pini-gus skirti atsinaujinančiai energetikai ir efektyvumui.

Lietuvos energetinių išteklių struktūra

Energijos importas iš vienintelio tiekėjo

Atominė energija

Atsinaujinantys energijos šaltiniai

Energijos importas iš vienintelio tiekėjo

Alternatyvus importas

Atsinaujinantys energijos šaltiniai

Energijos importas iš skirtingų šaltinių

Atominė energija

Atsinaujinantys energijos šaltiniai

Dujų tiekimas

Dujos iš vienintelio tiekėjo

• LNG terminalas

• Dujų saugykla

• LT-PL dujotiekis

Dujos iš skirtingų šaltinių

R.Švedas teigia, kad be

rinkos santykių elektros ir

dujų sektoriuose Lietuva

neatsikratys energetinės

priklausomybės nuo Rusijos.

J.Kalinsko nuotr.

Ša

ltin

is: E

nerg

eti

ko

s m

inis

teri

ja

15min • 2012 m. liepos 27 d.12 | Mano pasaulis

Alfonsas Eidintasredakcija@15min.lt

Dar užpraėjusio šimtmečio pabaigoje daug kam atrodžiusia keista kalba kalbėję žmonės Pensilvanijoje, Niujorke, Čikagoje, o kiti – prie Nemuno, Dubysos ir Šventosios susivokė esą panašūs ar net tie patys.Nepaisant didelio juos skyrusio nuotolio, skirtingų gyvenimo sąlygų, geografi nės platumos, – susivokė viena tauta esantys.

Dėl sunkių gyvenimo sąlygų tėvynėje, carizmo rusifi kacinės politikos emigracija vis augo, pasiekdama intensyviausią Euro-poje airių emigraciją. Dėl to nuo pat masi-nės lietuvių išeivystės pradžios 1868 m. tautinio judėjimo vadovai emigraciją ver-tino nepalankiai, nes manyta, kad tai silp-nina tautos jėgas.

Neįkainojama emigrantų paramaTačiau netrukus suvokta, kad tarpusavio ryšiai pajudėjo abiem kryptimis, kad emi-grantai gali atnešti didelę naudą negerovių kamuojamai tautai. Amerikos lietuviai jau gebėjo ne tik sukurti savo kultūrinę aplin-ką su gausia spauda, organizacijomis, po-litinėmis srovėmis, bet ir padėti gimtinei fi nansiškai ir politiškai.

Kovojant dėl nepriklausomybės JAV lie-tuviai rinko lėšas Lietuvos siekių viešini-mui, literatūros leidimui įvairiomis kalbo-mis, siuntė savo atstovus į konferencijas Šveicarijoje, kuriose Europos ir JAV lietu-viai svarstė Lietuvos likimo reikalus, gali-mybę pasiekti nepriklausomybę, būsimos Lietuvos valstybės ribas.

Lietuvai tapus suverenia valstybe, Ame-rikos lietuviai rėmė tėvynę ne tik ekono-mikos, fi nansų, bet ir karinėje, kultūros srityse. Išeivių pastangomis Lietuva gavo 1,8 mln. JAV dolerių paskolą, amerikiečiai steigė Lietuvoje bendroves, bankus, koo-peratyvus, įmones, krautuves ir būtų dar daugiau padarę, jei ne iš carizmo paveldė-tos Lietuvos valdininkų ligos: kyšininkavi-mas, korupcija ir biurokratizmas. Svarbi buvo JAV lietuvių talka įsivedant litą, gi-nant kraštą Lietuvos kariuomenės gretose, ruošiant ir vykdant Klaipėdos prisijungimą.

Subrendusi Lietuvos valstybė, tarsi atsi-dėkodama už neįkainojamą paramą, atsisu-ko veidu į išeiviją. 1926–1930 m., plūstelė-jus naujai išeivijos bangai į Pietų Amerikos šalis, Lietuvos Vyriausybė įsteigė savo dip-lomatines atstovybes Brazilijoje, Argenti-noje, Paragvajuje ir Urugvajuje, kad galėtų tiesiogiai rūpintis lietuvių išeivių padėti-mi tolimuose kraštuose, taip pat fi nansiš-kai rėmė išeivių laikraščius, pradines mo-kyklas, siuntė mokytojus, kunigus, padėjo plėtoti kultūrinę veiklą. Mezgėsi tampres-ni ryšiai, kūrėsi JAV ir Lietuvos verslinin-kų, ekonominių organizacijų bendri pla-nai rūpintasi Amerikos kapitalo atėjimu

į Lietuvą, Lietuvos eksporto didinimu į JAV, turizmo plėtojimu.

Išeiviją vienijantį, nutautėjimą stabdantį vaidmenį užsibrėžė atlikti 1932 m. vasario 7 d. Kaune įkurta Draugija užsienio lietu-viams remti (DULR).

Vienijanti didvyrių žūtisRamų DULR darbą sukrėtė tragedija – lakū-nų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūtis. Šis skrydis tapo nemirtingu žygdarbiu, nu-tiesusiu tarp išeivijos ir Lietuvos vienybės ir pasiaukojimo tiltą.

DULR iniciatyva, pasiūlius Lietuvos ge-neraliniam konsului Niujorke Povilui Žadei-

kiui, liepos 17-oji – didvyrių žūties diena –pasirinkta kaip Amerikos, o vėliau ir viso pasaulio lietuvių vienybės minėjimo data. DULR kvietė tą dieną pamiršti politinius ginčus, visus asmeninius ar visuomeninius pažiūrų ar luomo skirtumus, visus pykčius ir asmenines ambicijas, pajusti dvasinį ryšį su visa tauta, išsibarsčiusia po pasaulio že-mynus. (Dar vienas lietuvis Feliksas Vait-kus perskrido vandenyną 1935 m. gegužę).

1935 m. rugpjūčio 11 d. DULR surengė I

pasaulio lietuvių kongresą (dalyvavo keli šimtai delegatų ir apie 3000 svečių), skir-tą DULR uždaviniams įgyvendinti ir lietu-vybei stiprinti.

Kongrese įkurta nepartinė „Pasaulio lie-tuvių sąjunga“, turėjusi suvienyti apie 1000 įvairių išeivijos organizacijų, išplėsti mo-kyklų tinklą, prekybą, kurti žemės ūkio kolonijas užsienyje. 1937 m. pasirodė pir-masis „Pasaulio lietuvio“ žurnalo nume-ris, kuriame buvo rašoma apie išeivijos gyvenimą, įvairių šalių lietuvių kolonijų gyvenimą, renginius, mokyklėles vaikams. JAV lietuvių treneriai ir žaidėjai (Feliksas Kriaučiūnas, Petras Talzūnas, Pranas Lu-binas ir kt.) ne tik išmokė žaisti aukšto ly-gio krepšinį, bet ir padėjo Lietuvos krep-šinio komandai laimėti Europos krepšinio čempionų vardus Rygoje 1937 m. ir Kaune 1939 m. Sportiniai ryšiai plėtoti nuosek-liai, 1938 m. Tautinėje olimpiadoje Kaune dalyvavo žinomiausi užsienio šalių spor-tininkai lietuviai.

Po okupacijos – nauja bangaVieningo darbo planus ir padarytą gerą pradžią nušlavė okupacija, ilgas svetimų-jų valdymas. Sovietmetis nutraukė natū-ralų bendravimą su užsienio lietuviais, padarydamas didelę žalą lietuvybei. Apie 70 000 lietuvių, vengdami sovietų repre-sijų ar ištremti nacių, atsidūrė Vakaruose, kokybiškai papildydami išeiviją.

Kaip ir 1919 m., taip ir po II pasaulinio karo išeivija vėl susitelkė ties svarbiau-siu klausimu – Lietuvos laisve ir valstybės atkūrimu, lituanistiniu švietimu, kalbos

išlaikymu. Politinė užsienio lietuvių veik-la, keliant Lietuvos okupacijos klausimus Vakarų valstybių politikams, surengtos konferencijos, totalitarinio sovietų reži-mo demaskavimas Vakaruose, Lietuvos nepriklausomybės bylos kėlimas – dar nėra tinkamai įvertinta, tačiau neabejotinai žy-miai prisidėjo prie nepriklausomybės at-kūrimo 1990 m.

Tautinis 1988 metų Lietuvos atgimimas įrodė, kad, nepaisant 50 metų slogaus iš-skyrimo, kartų ir įtakų skirtumo, esame vienos tautos vaikai, vienos tėvynės pat-riotai, vienos valstybės piliečiai. Tęsiasi ir emigracija, įsikūrė naujos gausios lietuvių bendruomenės Ispanijoje, Jungtinėje Ka-ralystėje, Airijoje, Norvegijoje.

„Globali Lietuva“Migraciniai judėjimai dažnai vertinami kaip vieni svarbiausių šiuolaikinių iššūkių tautų ir valstybių likimui. Migraciniai judėjimai yra neatsiejama demografi nių procesų da-lis, o su jais susiję iššūkiai turėtų būti ver-tinami kaip galimybės.

Lietuviai yra diasporinė tauta – globali-zacijos padariniai, ekonominiai, socialiniai ir politiniai motyvai nulėmė tai, kad nema-ža dalis Lietuvos žmonių gyvena užsienyje. Kad nenutrūktų ryšiai su išvykusiaisiais, Lietuvos vyriausybė 2011 m. pradžioje su-darė „Globalios Lietuvos“ programą, kurios tikslas – skatinti užsienio lietuvius įsitrauk-ti į Lietuvos gyvenimą.

Jos esmė – dalijimasis patirtimi per už-sienio lietuvių profesinius ir interesų su-sibūrimus, tarpusavio ryšių plėtojimas, lituanistinio švietimo palaikymas, sociali-nių tinklų kūrimas, užsienyje studijuojan-čio jaunimo draugijų skatinimas bei palai-kymas ir pan.

Šios programos įgyvendinimą koordi-nuoja Užsienio reikalų ministerija, skatin-dama kitas valstybės institucijas ir įstaigas įsitraukti į savo specializuotą veiklos sferą su užsienio lietuviais susijusias iniciatyvas.

Neseniai įvykęs Pasaulio lietuvių jau-nimo susitikimas, taip pat 2012 m. rudenį JAV vyksiantis Pasaulio lietuvių ekonomi-kos forumas, kurio vienas iš organizatorių yra Užsienio reikalų ministerija, yra puikūs „Globalios Lietuvos“ idėjos įprasminimo pavyzdžiai.

Lietuvos diasporos profesionalus jun-giančių tinklų kūrimas yra viena iš prio-ritetinių sričių. Ministerija, pasitelkdama platų diplomatinių atstovybių tinklą, bend-radarbiaus su jau šioje srityje pradėjusiais veikti partneriais ir visi kartu sieksime su-kurti tinklą, į Lietuvos ekonominį, politinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą įtraukiantį už Lietuvos ribų gyvenančius aukšto lygio profesionalus, kvalifi kuotus įvairių sričių specialistus, siejančius save su Lietuva.

Vienybės su užsienio lietuviais diena – tai puiki proga mums prisiminti išsibars-čiusius tautiečius, o pastariesiems – tėvynę Lietuvą. Svarbu rasti modus vivendi visai plačiai po pasaulį išsibarsčiusiai tautai, tu-rėti nuolatinį dvikryptį judėjimą tarp už-sienio lietuvių ir Lietuvos.

Legendinių lakūnų

S.Dariaus ir S.Girėno

žūties diena tapo

viso pasaulio lietuvių

vienybės minėjimo data.

Vytauto Didžiojo karo mu-

ziejaus parodų nuotraukos

Lietuvos ir išeivijos vienybės raida

Visi kartu sieksime sukurti tinklą, į Lietuvos gyvenimą įtraukiantį už šalies ribų gyvenančius aukšto lygio profesionalus.

2012 m. liepos 27 d. • 15min Mano pasaulis | 13

Eglė Digrytėe.digryte@15min.lt

Padėti bankrutavusios fi nansų piramidės klientams ar su kitu žmogumi slidžių trasoje susidūrusiam turistui, alimentų savo ir lietuvės vaikui nemokančiam austrui įrodyti, kad šaldyta pica Vilniuje kainuoja ne mažiau nei Vienoje, – tokių rūpesčių turi mūsų šalies garbės konsulas Austrijoje teisininkas Ulrichas Salburgas.

Kartais pakanka tik pagąsdinti teismuKeletas Lietuvoje praleistų metų įkvėpė austrą be pagrindinių advokato pareigų imtis dar vienų – tapti Lietuvos garbės kon-sulu Aukštutinėje Austrijoje. Priešingai nei kartais manoma, dėl to teisininkui tenka ne mažiau darbo nei garbės. Mat jis imasi at-sakomybės spręsti lietuvių, kurie patenka į keblias situacijas – ar dėl savo, ar dėl kitų žmonių kaltės, – problemas.

Užmokesčio už didžiąją dalį pagalbos konsulas nereikalauja. „Aš juk garbės kon-sulas! Pirmoji pagalba būna nemokamai – pavyzdžiui, parašau laišką asmenims, nuo kurių žmonės manosi nukentėję. O jei byla pasiekia teismą ir ją laimiu, kita pusė turi

padengti mano išlaidas. Sumoka nemažai, taigi galiu sau leisti padėti lietuviams“, – juokiasi U.Salburgas.

Dažnai laiškais advokato darbas ir baigia-si – austrams pakanka priminti įstatymus ir kad lietuviai nėra trečiarūšiai ateiviai.

Pašnekovas iškart pateikia pavyzdį: pra-sidėjus krizei pasipylė Lietuvos transporto

kompanijų skundai. Austrijos įmonės nu-stojo joms mokėti už paslaugas, nors su austrų, vokiečių, vengrų bendrovėmis atsiskaitydavo.

„Rašydavau įmonėms laiškus: prašau su-mokėti per 14 dienų, priešingu atveju bus teismas. To pakakdavo – apie pusė sumo-kėdavo nedelsdamos, kai kurios paprašy-davo atidėti terminą. Dviem atvejais austrų kompanijos tiesiog bankrutavo.“

Argumentas teisme – bukletasIš pradžių U.Salburgui tekdavo imtis nema-žai kriminalinių bylų (vagysčių ir pan.). Per pastaruosius penkerius metus jų gerokai sumažėjo. „Atsirado kitų problemų, ne kri-minalinio pobūdžio“, – pasakoja advokatas.

Jis rūpinasi lietuviais, kurie sukelia arba patenka į avarijas – ne vien keliuose, bet ir… slidinėjimo trasose. „Tokie incidentai dažni. Mažai kas žino, kad pas mus kal-nuose galioja taisyklės, panašios į eismo. Jei įvyksta nelaimė, atliekamas tyrimas ir ieškoma kaltojo. Nukentėję žmonės rei-kalauja kompensacijų, ir gana nemažų.

Pavyzdžiui, vienas austras per teismą pareikalavo 25 tūkst. eurų. Jam lūžo ran-ka, jis atsidūrė ligoninėje, taigi, prarado pajamas. Slidininkas tvirtino, kad lietuvis į jį įšliuožė. Teismas tokiu atveju vyksta ne teismo salėje, o slidinėjimo trasoje. Eksper-tui – paprastai slidinėjimo instruktoriui –reikia pademonstruoti savo slidinėjimo įgūdžius. Sugebėjome įrodyti, kad lietu-vio kaltė nebuvo akivaizdi.“

U.Salburgo klientėmis tampa ir moterys, susilaukusios vaikų su austrais, bet su jais išsiskyrusios. Kelios lietuvės su atžalomis grįžo į gimtinę ir nustojo gauti iš vyrų įsta-tymu nustatytą paramą vaikams.

„Austrijoje tokiu atveju tėvas savo vai-kui moksleiviui turi mokėti 300–400 eurų

kas mėnesį. Kai kurie tėvai galvoja: Lietu-va – pigesnė šalis, taigi 50 eurų pakanka.

Turėjau tris bylas, kai tėvų advokatai aiškino, kad Lietuvoje gyventi pigu, visos sumos nebūtina mokėti. Esą 400 eurų Aus-trijoje tas pats, kas 50 eurų Lietuvoje. Lai-mėjome – teismas įpareigojo mokėti po 300 eurų. Dabar juokinga – paėmiau „Maximos“ bukletą ir parodžiau Austrijos teisme, kiek iš tiesų kainuoja pragyventi. Vienas 8-metis berniukas mėgo valgyti šaldytą picą – jos kaina Lietuvoje tokia pat kaip Austrijoje.“

Atstovauja fi nansų piramidės bylojeBene didžiausioje U.Salburgui tekusioje byloje fi gūruoja apie 500 lietuvių. Austri-joje dar 1999 metais įsteigta investavimo bendrovė net Lietuvoje kvietė investuoti į pensijų fondus, viliojo didelėmis pensijo-mis ateityje. Kitaip tariant, tai buvo fi nan-sų piramidė, primenanti lietuviams puikiai žinomą Rusijos bendrovę MMM.

„Nusikaltėliai vogė pinigus iš lietuvių. Tai buvo viena didelė apgavystė. Austrijoje kilo didelis skandalas, nes kompanija 2006 metais žlugo. Nukentėjo tūkstančiai žmo-nių, tarp jų 500 lietuvių ir 2 tūkst. vokiečių.Jie tiesiog prarado pinigus. Kai kurie lietu-viai kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, prašydami išsiaiškinti, kas nutiko su jų pi-nigais. Prašymas buvo perduotas ambasa-dai. Surinkau visus lietuvius, apie 2 tūkst. austrų ir Austriją padavėme į teismą.

Tai buvo Finansų ministerijos – prižiūrin-čios institucijos – kaltė. Ji jau seniai turėjo pastebėti, kad veikia tokia apgaulinga sis-tema. Bylą laimėjome ir Austrija buvo įpa-reigota sumokėti kompensacijas visiems, kurie buvo investavę 1999–2006 metais. Tačiau byla dar tęsiasi, nes valstybė su tuo nesutinka. Tikiuosi, kad žmonės galės at-gauti pinigus.“

Su Lietuva susiejo meilė„Aš šiek tiek kalbu lietuviškai (šią frazę jis ištaria sklandžia lietuvių kalba, – aut. past.). Beveik 4 metus gyvenau Lietuvo-je. Atvažiavau pabaigęs studijas ir įgijęs šiek tiek praktikos Austrijoje. Mokiau Eu-ropos Sąjungos teisės Kaune, vėliau persi-kėliau į Vilnių, kur dirbau Europos Komi-sijos atstovybėje.

Mano žmona – lietuvė, visi trys vaikai kalba lietuviškai. Daug suprantu, bet pa-čiam kalbėti sunku. Vaikai kartais kalbasi lietuviškai tarpusavyje, galvodami, kad jų nesuprantu. O kai suvokia, kad suprantu, patiria šoką“, – juokiasi teisininkas.

Lietuvos garbės

konsulas Austrijoje

U.Salburgas negaili

nei laiko, nei

jėgų padėdamas

lietuviams.

L.Balandžio nuotr.

Garbės konsulas iš meilėsJis imasi atsakomybės spręsti lietuvių, kurie patenka į keblias situacijas – ar dėl savo, ar dėl kitų žmonių kaltės, – problemas.

Šiuo metu Lietuva turi 170 garbės kon-

sulų 74 šalyse. Daugiausiai jų yra JAV –

aštuoniolika, Italijoje ir Norvegijoje – po

aštuonis, Vokietijoje – septyni, Danijoje –

šeši.

Garbės konsulus Lietuva yra paskyrusi ir

tolimose valstybėse – Kazachstane, Indi-

joje, Pietų Korėjoje, Singapūre, Tailande,

Kolumbijoje, Urugvajuje, Libane, Sirijoje,

Nigerijoje, Pietų Afrikos Respublikoje.

Siekiama turėti garbės konsulus tose

valstybėse ir regionuose, kuriuose Lietu-

va neturi diplomatinio atstovavimo, bet

šalies verslininkai turi ekonominių inte-

resų, yra didelės lietuvių bendruomenės,

gausiai lankosi turistai, kuriuose nelaimės

ištiktiems Lietuvos piliečiams gali prireikti

konsulinės pagalbos.

Garbės konsulai prisideda prie dvišalių

santykių plėtojimo, stiprina ekonominius

ir kultūrinius valstybių ryšius, padeda į ne-

laimę patekusiems Lietuvos piliečiams.

Savo veiklą jie fi nansuoja ir konsulatus iš-

laiko patys.

Dėl to skiriant garbės konsulą yra įverti-

namos jo galimybės atstovauti Lietuvai,

rengti valstybines šventes, Lietuvos kul-

tūros ir verslo pristatymo renginius ir ki-

tas jam paskirtas funkcijas.

Garbės konsulu skiriamas asmuo

turi pasižymėti organizaciniais ir

diplomatiniais sugebėjimais, būti

nepriekaištingos reputacijos, nuolat

gyventi priimančiojoje valstybėje,

savo veikla neprieštarauti Lietuvos

interesams.

Lietuvos garbės konsulai

15min • 2012 m. liepos 27 d.14 | Mano pasaulis

Nemokama kelione į tolimąją Lotynų Ameriką ir greitu uždarbiu už pargabentą krovinį susigundę lietuviai paaukoja laisvę, o kartais – ir gyvybę. Lengvatikių laukia itin pavojingas narkotikų kurjerio darbas, kurio baigtis beveik visada vienoda: ilgi metai už grotų.Eglė Digrytėredakcija@15min.lt

Kai lietuvis įkliūna Peru pareigūnams, pir-miausiai apie tai sužino ir su nelaimėliu su-sisiekia mūsų šalies garbės konsulas šioje valstybėje Eduardo Paškevičius Velarde. Jei leidžia galimybės, jis aplanko sulaiky-tąjį, padedamas advokato seka bylos eigą, neužmiršta įkalintų nuteistųjų, bendrauja su jų šeimos nariais.

Pasak E.Paškevičiaus Velarde, keletą metų vis blogėjusi statistika dabar rodo gerėjančią situaciją. Dar neseniai skam-bučio dėl eilinio sulaikymo jis sulaukdavo kas tris keturias savaites, dabar – kas du ar tris mėnesius.

„Labai tuo džiaugiuosi. Lietuvių mažėja, bet, pavyzdžiui, ispanų ir lenkų daugėja, – pasakojo garbės konsulas. – Dabar Peru už grotų laikomi 27 lietuviai, įskaitant keturias merginas. Tiesa, viena pavasario pabaigoje turėjo būti paleista, bet prieš kelias savai-tes sulaikytas dar vienas žmogus.

Dvi merginos neseniai įkliuvo pareigū-nams Kuske, už valandos skrydžio nuo Li-mos. Ten gyvena viena lietuvė. Nusiunčiau jai laišką ir perspėjau pareigūnus, kad mo-teris apsilankys mano vardu. Kai tik grįšiu, skrisiu į Kuską, nueisiu į kalėjimą ir pasižiū-rėsiu, kuo galiu toms merginoms padėti.“

Liūdna statistikaVasarį Vilniaus miesto meras Artūras Zuo-kas socialiniame tinkle paskelbė sulaukęs buvusio savivaldybės darbuotojo pagalbos prašymo. Jo dukra su drauge buvo sulaiky-tos Kusko oro uoste, nes gabeno nar-kotines medžiagas.

Merginos esą keliavo į Lon-doną, bet atsidūrė Lotynų Amerikoje. Kaip vėliau pa-aiškėjo, lietuvaitės, jau besi-ruošusios išskristi iš Kusko, la-gaminuose turėjo daugiau nei kilogramą kokaino.

2010-ųjų sausį buvo sulaiky-ti trys narkotikus gabenę lietuviai. Limos oro uoste įtarimų sukėlę keleiviai, įsigiję bilietus iki Amsterdamo, buvo per-šviesti rentgenu. Jų skrandžiuose aptikta 2 kg kokaino.

Metais anksčiau tame pačiame oro uoste įkliuvo devyni užsieniečiai ir keturi Peru pi-liečiai, kurie į Ispaniją gabeno daugiau nei 33 kg kokaino. Jis buvo slepiamas kapsu-lėse, organizme, suvenyruose. Tarp sulai-kytųjų buvo vienas lietuvis, pas kurį rasta 160 kapsulių.

2008 metų gruodį į kovos su narkotikais skyriaus pareigūnų rankas pateko jaunų lietuvių pora su beveik 5 kg narkotikų. Jie ketino per Amsterdamą vykti į Rygą.

Susigundo lengvais, bet rizikingais pinigaisAnot E.Paškevičiaus Velarde, tapti narko-tikų pervežėjais lietuvius ir kitų tautybių žmones sugundo be proto rizikingi, nors iš pažiūros lengvi pinigai. Suimtieji daž-niausiai pasakoja tą pačią istoriją apie juos pasamdžiusius, bet apgavusius narkotikų prekeivius.

Šie pasiūlo kelis tūkstančius eurų, įtiki-na nuskristi į Limą paimti lagamino, grįž-ti ir pasiimti užmokestį. Lietuviai gauna lėktuvo bilietus ir iškeliauja kone tiesiai į Peru ar kitos šalies kalėjimą.

Kartais narkotikai slepiami pačių kurje-rių kūnuose – būna supakuojami į prezer-vatyvus, kuriuos vyrai praryja, o moterys slepia makštyje. Prieš praryjant 8–10 nar-kotikų kamuoliukų kelias dienas negali-ma nei valgyti, nei gerti. Pasitaiko, kad skrandžio sultys pažeidžia prezervatyvą, o perdozavimas nusineša keliautojo gy-vybę. Kadangi gabenama gryna narkotinė medžiaga, išgyventi beveik neįmanoma. Neseniai tokios tragiškos mirties sulaukė vienas lietuvis.

Policija paprastai informuojama, kad tam tikras žmogus gali gabenti narkotikų, suži-no jo slaptavietę, gauna būsimo pažeidėjo nuotrauką. Limos oro uoste bandant įveik-ti pasienio patikrinimą, prie šio žmogaus ateina darbuotojas ir paprašo parodyti ba-gažą arba persišviesti rentgenu.

Kol pareigūnai užsiima šiuo pažeidėju, kuris dažnai tėra masalas dėmesiui nu-

kreipti, pro šalį netrukdomas gali pras-mukti tikrasis narkotikų kurjeris su ge-rokai didesniu kvaišalų kiekiu, o lietuvis lieka atpirkimo ožiu.

Smulkiomis žuvelėmis šioje schemoje tampa įvairaus amžiaus žmonės – dažniau

jaunimas, greičiau susižavintis lengvu už-darbiu, linkęs rizikuoti, bet pasitaiko ir vyresnių.

Narkotikų prekeiviai dairosi menkiau iš-silavinusių ir mažesnes pajamas gaunan-čių žmonių, bedarbių, kartais – asocialių ar ką tik iš įkalinimo įstaigų grįžusių, todėl pragyvenimo šaltinio neturinčių asmenų, dažniausiai – vyrų.

Tiesa, pastaraisiais metais padaugėjo narkotikų gabentojų jaunų moterų. Kartais

specialiai samdomos nedi-delių vaikų turinčios poros, kurių prašoma pasiimti vai-kus kartu.

Žmonės verbuojami įvai-riais būdais – per pažintis,

gerai apmokamo darbo pasiūlymais, ne-mokamomis kelionėmis į Lotynų Ameri-ką, kartais įtartinų skelbimų pasirodo in-ternete ar ima įkalbinėti kitose šalyse jau įsikūrę lietuviai.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje (URM) dirbančių diplomatų žodžiais, tau-tiečiai Lotynų Amerikoje negarsėja kaip narkotikų kurjeriai – bendroje statistikoje lietuvių skaičiai atrodo gana kukliai.

Tiesa, per pareigūnų rankas pereina kiek daugiau lietuviškų pasų – dalį jų, tik su-klastotų, pateikia narkotikų pervežimo

organizatoriai. Gavę informacijos apie su-laikytą atvykėlį iš Lietuvos, URM ir Bue-nos Airėse įsikūrusi vienintelė Lietuvos ambasada Pietų Amerikoje ima tikrinti jo duomenis ir kartais nustato, kad tokio žmogaus nėra.

Žadėjo deimantus, įkišo kvaišalusIr diplomatai, ir Lotynų Amerikos šalių tei-sėjai, kurie nagrinėja narkotikų kurjerių by-las, stebisi nelaimėlių naivumu.

Vilties, kad tokie žmonės nepatrauks pa-reigūnų dėmesio, maža. Jie būna sutrikę ir vargiai primena keliautojus: iš paskos tem-pia naujutėlius lagaminus, pateikia pasus, kuriuose beveik nėra vizų – retas žmogus, susirengęs į vieną pirmųjų savo kelionių, traukia į tolimą žemyną.

Jei iškart neprisipažįsta, žmonės pasa-koja mažai įtikinamas istorijas: esą nieko nežinojo, iki galo visko nesuprato, buvo apgauti, prarado lagaminą ir gavo naują, vylėsi, kad už nedidelį kvaišalų kiekį iš-vengs atsakomybės, draugo gabenami nar-kotikai atsirado ir jo lagamine, viskas buvo surežisuota, prieš tris mėnesius sutiktas draugas pasiūlė nemokamai nukeliauti į Braziliją. Suimtieji viliasi tokiu būdu ne tik gauti mažesnę bausmę, bet ir išvengti gėdos prieš artimuosius.

Pasitaiko, kad nukeliavę į tolimą šalį ir sužinoję, koks darbas laukia, žmonės atsi-sako uždarbio. Jei kreipiasi į pareigūnus, bylose tampa liudytojais.

Ambasadoje Argentinoje dirbę diploma-tai pamena vieną maždaug 50 metų am-žiaus lietuvį, atkeliavusį iš Nyderlandų iki

Paskutinė narkotikų kurjerių

Lietuvos garbės

konsulas Peru

E.Paškevičius Velarde

nepavargsta rūpintis

nusikaltusiais ir

į kalėjimus ilgam

patekusiais lietuviais.

Informacija apie konsulinę pagalbą Lietuvos piliečiams teikiama visą parą Užsienio reikalų ministerijoje tel. +370 5 2362444, piliečiai@urm.lt.

2012 m. liepos 27 d. • 15min Mano pasaulis | 15

viltis – diplomatai

Argentinos. Jis su dar vienu žmogumi buvo užverbuotas pervežti deimantus, už ku-rių kontrabandą gresia švelnesnė bausmė. Bandydami suklaidinti pareigūnus organi-zatoriai apgyvendino kurjerius skirtingose vietose, stengėsi, kad jie nesusitiktų.

Atėjus kelionės dienai paaiškėjo, ką iš tiesų teks gabenti. Lietuvis atsisakė veltis į nusikaltimą ir paspruko. Ispaniškai ne-mokantis, dokumentų ir daiktų netekęs vyras po kelias dienas užtrukusių klajonių Buenos Airėse šiaip ne taip atsidūrė amba-sadoje. Diplomatai nuvežė nelaimėlį pas teisėją, kuris narpliojo porininko, sutikusio tapti kurjeriu, bylą. Lietuviui buvo skirta

apsauga, išduoti kelionės dokumentai, o artimieji nupirko bilietą namo.

Nei kalbos, nei pinigų, nei gyvenimoTurėti reikalų su teisėsauga niekada nėra malonu, ypač jei problemos užgriūna toli-moje šalyje, neišmanant jos įstatymų, ne-mokant kalbos.

Lotynų Amerikoje už narkotikų gabe-nimą gresia mažiausiai ketveri metai ne-laisvės. Argentinoje už grotų galima sėsti net 16 metų. Vienas teisėjas diplomatams prisipažino: „Negailiu šių žmonių ir siūlau maksimalią bausmę – tai yra sąmoningas narkotikų gabenimas, jie daro didelę žalą kitiems žmonėms.“

Tokių bylų nagrinėjimas teisme pap-rastai užtrunka, teismo data paskiriama po metų ar net pusantrų, nuosprendžio reikia laukti dar ilgiau. Vertėjas skiriamas tik teismo posėdžiuose ir per apklausas, o kasdieniame gyvenime už grotų – norint apsipirkti, pasiskųsti dėl kitų kalinių el-gesio ar kalinimo sąlygų – žmogui reikia manytis pačiam. Vietos pareigūnai ne vi-sada kalba angliškai. Tačiau lietuviai grei-tai pramoksta ispaniškai ir net bendrau-dami su diplomatais nuolat įterpia šios kalbos žodžių.

Lietuva ir dauguma Lotynų Amerikos valstybių nėra pasirašiusios sutarčių dėl nuteistųjų perdavimo, todėl bausmę ten-ka atlikti ten.

Į gimtinę būtų galima prašytis tik pasi-baigus teismui ir sulaukus nuteistojo ar jo artimųjų prašymo. Šie kartais net nenutuo-kia, į kokią bėdą pateko jų giminaitis, kuris gėdijasi prisipažinti.

Kalbos barjeras tėra vienas iš daugelio dalykų, kurie apkartina nelaimėlio gyve-nimą. Už grotų laukia ne turistinės ir net ne lietuviškos įkalinimo įstaigos gyveni-mo sąlygos: kalėjimai yra perpildyti, juo-se trūksta net gultų ir geresnių higienos sąlygų, klesti reketas, smurtas, prievarta, pavydas ir pyktis.

Žmogus lieka visiškai vienas svetimoje šalyje: jį paprastai lanko garbės konsulas ar jo atstovas, galimybės susitikti su arti-maisiais ar gauti siuntinius menkos, lei-džiama rašyti nebent laiškus, susisiekti su Lietuvos ambasada Argentinoje (vienintele Lotynų Amerikoje) ar garbės konsulu. Kali-niai maitinami menkai, papildomai maisto galima įsigyti parduotuvėlėje. Pirkti reikia ir higienos priemones. Dėl šių išlaidų tenka įsidarbinti, tačiau dėl įvairių priežasčių, pa-vyzdžiui, nesant sveikatos pažymos, tai pa-vyksta ne iš karto. Ambasada gali tarpinin-kauti, kad artimieji jiems pervestų pinigų.

Diplomatai gali papasakoti liūdnų isto-rijų ne vien apie tuos, kurių skrandžiuose plyšta narkotikų prikimšti prezervatyvai, bet ir nuteistuosius. Vieną vyrą kalėjime pakirto kepenų cirozė. Lotynų Amerikoje jis atsidūrė jau sunkiai sirgdamas. Žmo-nės priversti sukti galvą dėl Lietuvoje li-kusių vaikų globos. Esant galimybei dip-lomatai stengiasi jiems nuvežti spaudos,

literatūros. Kartą moteris paprašė klijų. Nors diplomatai nuogąstavo, kad ji ketina svaigintis, tikroji priežastis buvo juokin-gai graudi – reikėjo prisiklijuoti nulūžusį danties kampą.

Net lygtinai paleistiems lietuviams tenka dar keletą metų praleisti užjūryje ir nuolat registruotis. Šie žmonės nėra laisvi: neat-gavę dokumentų jie negali išvykti iš šalies, privalo susirasti būstą, įsidarbinti.

Lengvų pinigų nebūnaKaip neatsidurti tokioje situacijoje? Visų pirma – nepasiduoti vilionėms lengvais pinigais, būti atsargiems su atsitiktiniais „draugais“ iš Lotynų Amerikos ar net Eu-ropos, siūlančiais paprastą, bet pelningą darbelį, nemokamą kelionę į šiuos kraštus tik už lagamino ar paketo pargabenimą. Netiesa, kad kontrolė Peru, Kolumbijos ar

Brazilijos pasienio postuose tik simbolinė. Vietos policija itin stengiasi kovoti su nar-kotikų platinimu. Jei žmogus nepanašus į keliautoją, skrenda ne verslo reikalais ar dėl kitos svarios priežasties, pareigūnai jį stebi atidžiai.

Keliaujančiųjų bagažas tikrinamas itin kruopščiai. Išskrendant neįkliuvę asme-nys gali būti patikrinti nusileidę Europoje.

Supratęs, kad turės gabenti narkotikus, žmogus turėtų nedelsdamas atsisakyti ir kreiptis į policiją. Kilus įtarimų, tai gali pa-daryti ir giminaičiai. „Svarbiausia, kad žmo-nės nebūtų naivūs, visada tikrintų, ką ve-žasi, neimtų nieko iš nepažįstamų žmonių, net tuščio lagamino“, – pataria diplomatai.

Jau sulaikyti keliautojai turėtų parei-kalauti gynėjo ir vertėjo, priešingu atveju kreiptis į ambasadą ar garbės konsulą, kad patarpininkautų.

Peru daugėjant turistų iš Lietuvos daugėja ir keblių situacijų, į kurias jie pakliūna. Gar-

bės konsulo E.Paškevičiaus Velarde rūpestis – ne vien narkotikų gabentojai.

„Kelionių agentūros, priimančios atvykėlius, puikiai žino mane. Kartoju joms: jei tik ko-

kios problemos, tegul skambina man ar duoda mano telefoną žmonėms. Būna, kad

jie pasus pameta. Aš kelionės dokumentų negaliu išduoti, tačiau bendradarbiauju su

Vokietijos ambasada. Paskambinu ir jau po pusvalandžio žmonės gauna kelionės do-

kumentus, taigi, nepraranda skrydžio. Vokiečių konsulė yra labai maloni, daug mums

padeda.“

Tokius rūpesčius ant pečių E.Paškevičius Velarde užsivertė ir Lietuvos garbės konsu-

lu prieš šešerius metus tapo neatsitiktinai. Jo tėvas – lietuvis. Mūsų šalies pasą dabar

turi ne tik pats išeivio palikuonis, bet ir jo dukra, anūkai.

„Sykį turėjau reikalų Argentinoje, kur gyvena daug lietuvių. Vienas vyras, išgirdęs mano

pavardę, pasidomėjo kilme. Atsakiau, kad lietuvių. Išgirdęs tai, pasakė pažįstantis gar-

bės konsulą Argentinoje. Netrukus susipažinome. Konsulas mane informavo, kad, jei

turiu tėvo dokumentus, galiu tapti Lietuvos piliečiu. Surinkau reikiamus dokumentus ir

gavau pasą. Tuomet man pasiūlė tapti garbės konsulu. Nustebau: juk Peru nėra jokių

lietuvių! Bet gal vieną dieną keliautojams kils problemų? Todėl mano žmona ėmėsi rū-

pintis dokumentais, pateikiau paraišką ir po metų tapau garbės konsulu.

Pradėjau domėtis įvairiais dalykais. Sužinojau, kad kalėjimuose esama lietuvių. Pa-

rašiau keletą laiškų su prašymais susitikti ir taip įsitraukiau į procesą: pradėjau juos

lankyti, tvarkyti dokumentus. Tuo užsiima su manimi dirbantis advokatas. Kiekvieną

kartą, kai kas nors patenka į kalėjimą, stengiuosi su tuo žmogumi susitikti, rūpinuosi,

kad procesas būtų paspartintas. Limoje buvo pastatytas naujas kalėjimas. Kadangi jis

ne toks perpildytas, pasikalbėjau su ministru, kad visus lietuvius ten perkeltų. Tai jau

padaryta.

Kartais organizuoju vakarėlius. Jei norite atvykti į kepsnių vakarėlį, turite nusipirkti bi-

lietą: už kelnes, batų porą, marškinius. Viską surenku ir nugabenu į kalėjimą, nes juose

esantys lietuviai neturi nieko: nei pinigų, nei drabužių. Ir daugiau daiktų stengiuosi per-

duoti“, – pasakoja daugeliui lietuvių tolimojoje Peru padėjęs E.Paškevičius Velarde.

Lietuvos institucijoms apie užsienyje

sulaikomus piliečius pranešama

tik esant jų sutikimui. Policijos

duomenimis, pernai užsienyje buvo

užfi ksuoti 127 lietuvių sulaikymo dėl

narkotikų gabenimo atvejai, iš viso

sulaikyti 176 žmonės.

Anksčiau šie skaičiai keletą metų buvo

panašūs, o vėliau nuolat augo:

2003 m. buvo sulaikyta 118 asmenų,

2004 m. – 99 asmenys, 2006 m. –

90 asmenų, 2008 m. – 140 asmenų,

2009 m. – 195 asmenys, 2010 m. –

203 asmenys.

Daugiausiai lietuvių Lotynų Amerikos

pareigūnams pernai įkliuvo Peru (penki,

užpernai jų buvo aštuoni), kuri kartu su

Venesuela yra kvaišalų tiltas į Europą.

Argentinoje sulaikyti trys žmonės,

Ekvadore – penki, nors užpernai tokių

atvejų visai nebuvo.

Užpernai lietuviai buvo sulaikyti net

tokiuose tolimuose ar retai mūsų

turistų lankomuose kraštuose, kaip

Kinija, Naujoji Zelandija, Žaliojo Kyšulio

salos, Grenada, bet vėliau geografi ja

vėl tapo įprasta. Dažniausiai lietuvius

narkotikai įklampina Norvegijoje,

Vokietijoje, Švedijoje.

Nemažai žmonių užverbuojami

pergabenti kokainą iš Lotynų Amerikos

į Nyderlandus, Belgiją (šios valstybės

laikomos paskirstymo punktais),

Jungtinę Karalystę. Narkotikai taip

pat gabenami į Norvegiją, Rusiją,

Baltarusiją.

Lietuvos piliečiai būna tiek sintetinių

narkotikų kontrabandos organizatoriai

ar vykdytojai, tiek samdomi kokaino

kurjeriai. Pastarųjų dauguma –

emigrantai, kurių imtis šios veiklos

paskatina ekonominė krizė ir didesnis

socialinis pažeidžiamumas.

Daugiau kaip pusė kontrabandos

gabenama automobiliu, trečdalis –

lėktuvu. Kas ketvirtas sulaikytasis

gabeno kokainą, dukart padaugėjo

hašišo ir visžalio krūmo catha

edulis, kurio lapai turi stimuliuojantį

poveikį, kontrabandos, bet sumažėjo

vadinamųjų gyvųjų kokaino konteinerių,

kurie narkotikus gabena skrandyje.

Garbės konsulas – lyg greitoji pagalba

Kas antrą dieną – po vieną sulaikytą

Už narkotikų

kontrabandą

Lotynų

Amerikoje

įkalintiems

lietuviams

bausmę

tenka atlikti

nepavydėtinomis

sąlygomis.

Nematomas diplomatų darbas

„15

min

“ arc

hyvo

nu

otr

.

15min • 2012 m. liepos 27 d.16 | Mano pasaulis

Autorizuotos Vasario 16-osios akto kopijos, diplomato ir rašytojo Igno Šeiniaus spausdinimo mašinėlė, kuria jis parašė savo kūrinius, diplomato Stasio Lozoraičio žemėlapių kolekcija – tai tik keli daiktai iš milžiniško paveldo, kuris po įtempto darbo buvo sugrąžintas į Lietuvą.Lauryna Vireliūnaitė redakcija@15min.lt

Užsienio reikalų ministerijos (URM) amba-sadorius archyvų klausimams Vytautas Ža-lys, beje, nuo rugpjūčio pradžios paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Kanadoje, viliasi, kad tai – tik pradžia.

Dėl įvairių istorijos peripetijų lietuviš-kos kilmės dokumentai pasklido po visą pasaulį, o susigrąžinti prarastas verty-bes tapo tikru iššūkiu Lietuvos diploma-tams, archyvarams ir akademinei bendruo-menei.

Netikėtas radinys Per pastaruosius keletą metų šioje srityje įvyko proveržis – į Lietuvą buvo pargaben-tas labai vertingas paveldas.

Įspūdingų eksponatų esama pernai į Lie-tuvą baigtame atvežti Lietuvos užsienio reikalų ministro, diplomato S.Lozoraičio, jo šeimos ir pasiuntinybės Romoje archyve.

Jame – ne tik dokumentai, bet ir pasiunti-nybės baldai, brangių žemėlapių kolekcija, apdovanojimai, milžiniška biblioteka, uni-kalios fotografi jos, net ginklai.

Anot V.Žalio, S.Lozoraičio archyve buvo rasta dokumentų, apie kurių egzistavimą niekas nė nenumanė. Pavyzdžiui, diploma-to, Nepriklausomybės Akto signataro Jur-gio Šaulio ataskaita apie pokalbį su Juzefu Pilsudskiu.

„Paaiškėjo, kad J.Šaulys iš Kauno slapta buvo atvykęs į Vilnių susitikti su J.Pilsudskiu ir vėliau parašė daugiau kaip 30 puslapių ra-portą apie tarp jų įvykusį pokalbį. Šis uni-kalus dokumentas atsidūrė S.Lozoraičio archyve, o šiandien tyrinėtojai jau gali su-sipažinti su juo Centriniame valstybės ar-chyve“, – teigė ambasadorius.

Archyvas turėjo būti sunaikintas V.Žalio teigimu, pernai į Lietuvą grąžinto rašytojo ir nepriklausomos Lietuvos diplo-mato I.Šeiniaus archyvas neturėjo išlikti – prieš karą jis buvo gavęs nurodymą viską sunaikinti.

I.Šeinius išsiuntė telegramą į Kauną, ku-rioje pranešė, jog sudegino dokumentus, ši telegrama yra išlikusi. Bet iš tiesų jis archy-vo nesunaikino, jį saugojo I.Šeiniaus šeima.

„Nacionalinio Švedijos archyvo spren-dimas grąžinti Lietuvai I.Šeiniaus archyvo originalus yra beprecedentis. Už tai reikia padėkoti tuomečiam mūsų šalies ambasa-doriui Švedijoje Remigijui Motuzui, jis at-liko milžinišką darbą, – teigė V.Žalys. – Su-prantame, kad Švedijai šis archyvas reiškia nedaug, o mums jis – didelės vertės doku-mentų komplektas. Tai yra tarpvalstybinės reikšmės įvykis, sukūręs gražų precedentą.“

I.Šeiniaus archyve – taip pat ne vien do-kumentai, į Lietuvą parkeliavo spausdinimo mašinėlė, kuria jis parašė savo kūrinius, net puikios būklės lagaminas, su kuriuo dip-lomatas 1915 metais atvyko į Stokholmą.

Anot V.Žalio, būtų galima padėkoti ir Ka-nados vyriausybei, kurios sprendimu į Lie-tuvą grąžinti Lietuvos generalinio konsulato

archyvai. Abu šie atvejai – dokumentų grį-žimas iš Švedijos ir Kanados – liudija, kad pasaulis keičiasi, šalys geba bendradarbiauti ir šioje srityje.

„Kartais atgauti dokumentai atrodo lyg Dievo dovana, nes nesitiki, kad jie bus ras-ti“, – sakė ambasadorius.

Taip buvo su Lietuvos pasiuntinybės Pa-ryžiuje dokumentais, kurie atsidūrė pas bu-vusį pasiuntinybės patarėją, garsų Lietu-vos rašytoją bei diplomatą Jurgį Baltrušaitį. Archyvą išsaugojo jo šeima. „Per daugy-bę metų jie net pamiršo, kas tose dėžėse, kurios guli garaže. Kai mes jas Vilniuje ati-darėme, negalėjome patikėti, koks turtas grąžintas Lietuvai. Radome autorizuotas Vasario 16-osios akto kopijas, tarp daiktų gulėjo pomirtinė J.Baltrušaičio kaukė“, – pasakojo pašnekovas.

8 tonos KGB dokumentųĮ klausimą, ar šiuo metu su kuria nors šalimi deramasi dėl archyvų grąžinimo, V.Žalys ne-atsakė. „Apie tai garsiai nekalbama, nes šis klausimas – labai jautrus“, – paaiškino jis.

Anot ambasadoriaus, daugiausiai iš Lietu-vos išvežtų archyvų yra Rusijoje. „Mes žino-me, kas buvo išvežta: prezidentūros, Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamento fondai, daugelis Užsienio rei-kalų ministerijos dokumentų. Lietuvos cen-triniame valstybės archyve yra saugoma labai nedaug Lietuvos pasirašytų tarptau-tinių sutarčių.“

V.Žalys prisiminė pirmaisiais Lietuvos ne-priklausomybės metais vykęs į Rusiją, Ulja-novską, parsigabenti KGB archyvų – grąžinti juos leido tuometis Rusijos prezidentas Bo-risas Jelcinas.

„Mes parvežėme 8 tonas dokumentų. Jei-gu tuomet su Rusija sutarėme dėl dalies KGB dokumentų grąžinimo, tikiu, kad ateityje sutarsime ir dėl kitų, ne tokio jautraus po-būdžio dokumentų“, – vylėsi jis.

V.Žalio teigimu, nepavykus susitarti dėl ar-chyvų grąžinimo, galima tikėtis, kad bus leis-ta padaryti svarbiausių dokumentų kopijas.

„Mus domina ne tik Rusijoje esantys do-kumentai, tokių yra ir JAV, Ukrainoje ir net Gruzijoje. Pavyzdžiui, diplomato Edvardo Turausko fondas, saugomas Kalifornijos valstijoje. Rusų tankams riedant į Kauną tuometis URM Politikos departamento di-rektorius E.Turauskas skubiai į lagaminą

susikrovė ministerijos slaptajame fonde sau-gotas svarbiausias bylas ir paspruko. Po JAV gyvenusio E.Turausko mirties šį archyvą jo žmona pardavė Huverio institutui. Mes turi-me viltį gauti bent šių nepaprastai vertingų dokumentų kopijas“, – kalbėjo pašnekovas.

Privačiose kolekcijose – dideli turtai Niekas negali pasakyti, kokie dokumentai yra atsidūrę privačiose kolekcijose. „Man kolekcininkų pasaulis yra mažai pažįstamas, tačiau neabejoju, kad jų kolekcijose yra sau-gomi dideli turtai“, – sakė V.Žalys.

Jis neslepia pasigendantis didesnio vals-tybės dėmesio ir paramos, kuri būtų skir-ta svarbių dokumentų, apskritai paveldo, paieškai. Anot jo, daugelis valstybių tam negaili resursų.

„Jeigu norime surasti ar, juo labiau, su-sigrąžinti nors dalį savo prarasto paveldo, jo paieškų negalime palikti savieigai, vien Užsienio reikalų ministerijos rūpesčiui ar pavienių žmonių iniciatyvai. Lietuvoje rei-kėtų sudaryti tikrų profesionalų komandą, kuri bent tiksliai nustatytų, ko mes neteko-me ir kur iš Lietuvos išvežtas paveldas ga-lėtų būti saugomas. Apgailestaudamas sa-kau, kad šis darbas dar nėra atliktas iki galo. Netvirtinu, kad šia kryptimi nedirbama, ta-čiau aiškaus vaizdo dar nėra. Manau, kad vėluojame“, – pabrėžė jis.

V.Žalys:

„Lietuvoje reikėtų sudaryti tikrų profesionalų komandą, kuri bent tiksliai nustatytų, ko mes netekome.“

Medžioklė tik prasidėjo

Po pasaulį pasklidęs Lietuvos paveldas:

Lietuvos

nacionaliniame

muziejuje

eksponuojamas

didžiulę

vertę turintis

diplomatinis

paveldas.

I.G

elū

no

nu

otr

.

Šių metų kovo 1 d. Užsienio reikalų

ministerija kartu su Lietuvos

nacionaliniu muziejumi atidarė

nuolatinę istorinę ekspoziciją

„Lietuvos diplomatinė tarnyba

1918–1940 m.“, kurioje

demonstruojami per pastaruosius

kelerius metus iš užsienio susigrąžinti

atstovybių ir diplomatų asmeniniai

archyvai, dokumentai bei kiti reliktai.

Parodos atidaryme užsienio reikalų

ministras Audronius Ažubalis pabrėžė

valstybinio paveldo įamžinimo svarbą ir

užsiminė apie ministerijos formuojamas

istorinės atminties politikos gaires.

„Gera politinė mintis gimsta ten,

kur yra atmintis, todėl susigrąžinti

ją ir įamžinti mūsų valstybės ir visos

Europos sąmonėje yra Lietuvos

užsienio politikos prioritetas“, –

teigė A.Ažubalis.

Išskirtinė paroda

2012 m. liepos 27 d. • 15min Mano pasaulis | 17

Justinas Šuliokasj.suliokas@15min.lt

Ispanijos ambasadoriui Migueliui Arias Estévezui Lietuvoje patinka viskas – maistas skanus, žmonės draugiški, o klimatas visiškai pakenčiamas. Ypač ambasadoriui patinka žali miškai, kurių Ispanijoje sunkiai rasi.Prieš metus į Vilnių atsikraustęs ambasa-dorius sako, kad jo gimtąją šalį ir Lietuvą sieja nemažai bendrų dalykų – ryškiausias iš jų galėtų būti nesena nedemokratinio režimo patirtis. „Nesvarbu, ar toji sistema yra kairiųjų, ar dešiniųjų diktatūra. Esmė – laisvės nebuvimas“, – sako M.A.Estévezas.

Jis giria Lietuvą už nepaprastai sėkmin-gą demokratizaciją, tačiau priduria, kad siekiant europinių standartų, kai kuriose srityse dar reikia įdėti darbo – ypač moterų ir seksualinių mažumų nediskriminavimo srityje. „Europos Sąjunga yra ir vertybių bendrija, todėl konvergencija turėtų vykti ir šiuo lygmeniu“, – sako ambasadorius.

„Prieš šešerius ar septynerius metus aš dirbau su UNESCO, – pokalbį apie Lie-tuvą pradeda M.A.Estévezas. – Vilniuje buvo rengiamas Pasaulio paveldo komi-teto suvažiavimas, tad atvykau čia dviem savaitėms ir man labai patiko tai, ką čia pamačiau. Nusprendžiau, kad jei kada nors atsirastų galimybė čia dirbti nuola-tos, būtinai ja pasinaudosiu. Taip ir pada-riau. Tad kai prieš metus atvykau į Vilnių kaip Ispanijos ambasadorius, jau žinojau, kad gyvensiu puikioje vietoje. Pasirodo, neklydau.“

– Jau turėjote patirti ir lietuvišką žiemą.– Taip, bet šaltis manęs negąsdina. Jei

reikėtų rinktis tarp stingdančio šalčio ir nepakeliamo karščio, rinkčiausi šaltį. Prie šalčio galima priprasti, o prie aukštų temperatūrų daug sunkiau, ypač jei reikia dirbti. Žinoma, būnant paplūdimyje degi-nantis karštis puiku, bet jei tenka sėdėti biure, aš daug mieliau už lango matyčiau vėsesnį orą.

– Sakoma, kad ne tik klimatas, bet ir žmo-nės Lietuvoje yra gana šalti.

– Aš taip nesakyčiau. Žinoma, jie santū-resni nei ispanai, bet man, tiesą sakant, lie-tuviai pasirodė labai artimi žmonės, ypač mezgant socialinius ryšius.

Negalvokite, kad Pietų Europa labai ski-riasi – pietiečiai, žinoma, atrodo atviri, jie puikiai su visais sutaria, bet peržengti jų namų slenkstį labai sunku. Net jei pasi-kviečia tave į svečius, tai greičiausiai tik išskirtinėmis progomis. Man lietuviai labai patinka. Palyginti su kitomis šalimis – ku-rių čia neminėsiu – Lietuva yra nepapras-tai atviras kraštas.

– Ar teko ragauti lietuviškos virtuvės?– Taip. Man labai patiko. Vienintelė prob-

lema – jūsų maistas labai tukina, todėl tu-riu rūpintis svoriu. Šiuo atžvilgiu Vidur-žemio jūros regiono maistas pranašesnis. Bet lietuviški patiekalai labai geri – skanu (sako lietuviškai). Mano mėgstamiausi yra cepelinai ir grybų sriuba.

– O ar bandėte pats gaminti cepelinus?– Ne, dar ne. Man juos gamina mano lie-

tuvė virėja ir jai puikiai sekasi. Nenoriu su ja varžytis. Aš mėgstu gaminti maistą, bet paprastai apsiriboju ispaniškais patiekalais.

– Lietuva yra krepšinio šalis, o ispanai puikiai pasirodo tiek futbolo, tiek krepši-nio pirmenybėse. Kurios sporto šakos jums labiausiai patinka?

– Nesu didelis futbolo ar krepšinio ger-bėjas. Kartais mielai pasižiūriu rungtynes, bet man labiau patinka pačiam sportuoti. Paauglystėje dalyvaudavau plaukimo var-žybose, vėliau kurį laiką užsiėmiau gimnas-tika, kultūrizmu, o perkopęs penkiasdešim-tmetį ėmiau dažnai žaisti tenisą.

Lietuviai pakvaišę dėl krepšinio, bet tai gerai. Puiku matyti, kaip visi maži vaikai

domisi krepšiniu ir jį žaidžia. Užsiimti bet kokiu sportu, ypač krepšiniu, yra daug ge-riau nei sėdėti prie „Playstation“ ir tukti ryjant cepelinus.

– Kai norite artimiau susipažinti su Lietu-vos kultūra, kokiais būdais tą darote? Galbūt skaitote knygas arba einate į teatrą?

– Labai norėčiau vaikščioti į spektaklius –myliu teatrą, o universitete ir pats vai-dindavau. Buvau keliuose spektakliuo-se ir mokausi lietuvių kalbos, bet dar ne-pasiekiau tokio lygio, kad galėčiau viską suprasti.

Dar vienas dalykas, kuris man Lietuvo-je labai patinka, – muzika. Prieš tai beveik nieko nežinojau apie lietuvių kompozito-rius, bet atvykęs čia išgirdau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius, kurie yra puikūs. Taip pat atradau Balį Dvarioną.

– Ar patyrėte ypač jus nustebinusių skir-tumų tarp Lietuvos ir Ispanijos?

– Žinoma, labai malonių. Miškas ir lau-kų žaluma. Man, atvykusiam iš Ispanijos, kur miškai žaliuoja tik šiaurinėje dalyje, o centrinė dalis ir pietūs yra gana sausringi, vaikštinėti čionykščiais miškais ir laukais yra grynas malonumas.

Mane nustebino, kiek daug čia vasarą uodų, kurių visai nesitikėjau. Maniau, kad jiems čia per šalta, bet jie čia skraido bū-riais. Daug ir erkių – auginu šunis ir vasa-romis jie prisirenka daugybę erkių.

– Vienas iš Lietuvą ir Ispaniją siejančių da-lykų galėtų būti tai, kad abi šalys palyginti ne-

seniai iš diktatorinio režimo perėjo į demok-ratiją. Ar šie perėjimai kuo nors panašūs?

– Taip, žinoma. Gyvenimas sistemoje, kuri netoleruoja laisvės, yra panašus vi-sur. Nesvarbu, ar toji sistema yra kairiųjų, ar dešiniųjų diktatūra. Esmė – laisvės ne-buvimas. Pamenu, kai man buvo 15 metų, pirmą kartą išvykau į užsienį ir tam turė-jau gauti išvykimo vizą. Reikėjo nueiti į policiją, gauti leidimą – ne tam, kad mane įsileistų užsienio šalis, bet kad savoji leis-tų išvykti. Turbūt panašiai viskas vyko ir Lietuvoje. Abiejose šalyse režimai neger-bė žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, o šios yra nepaprastai svarbios.

– Ar Lietuvos perėjimas buvo sėkmingas?– Nepaprastai sėkmingas, sakyčiau.

Ir labai greitas. Francisco Franco mirė 1975-aisiais, o pirmąją konstituciją Ispanija priėmė 1978-ųjų pabaigoje, po trejų metų. Bet dar reikėjo ją įgyvendinti, 1981-aisiais buvo pabandyta įvykdyti perversmą.

Sakyčiau, kad mano šalyje pereinamasis laikotarpis truko nuo 1975-ųjų iki 1982-ųjų, taigi septynerius metus. Čia praėjus septy-neriems metams po 1991-ųjų, 1998-aisiais, jūs jau rengėtės stoti į Europos Sąjungą. Žinoma, pasiekti europinius standartus užtruks ilgiau, bet taip yra visur.

– Dėl kurių standartų dar reikia pasi-stengti?

– Tarkime, susijusių su diskriminacija prieš moteris. Diskriminacija prieš seksuali-nes mažumas. Tai tikriausiai užtruks kiek il-giau. Bet manau, kad viskas pasiekiama.

Ispanijos ambasadorius Lietuvoje M.A.Estévezas:

„Lietuva – atviras kraštas“

M.A.Estévezas:

„Vienintelė problema –jūsų maistas labai tukina, todėl turiu rūpintis svoriu.“

Ispanijos

ambasadorius

M.A.Estévezas

Lietuvą laiko

nuostabia vieta

gyventi.

I.Gelūno nuotr.

15min • 2012 m. liepos 27 d.18 | Mano pasaulis

Kitąmet sukanka 150 metų nuo 1863–1864 metų sukilimo pradžios. Seimo sprendimu 2013-ieji paskelbti šio sukilimo minėjimo metais, o šią savaitę Užsienio reikalų ministerijos (URM) iniciatyva Vilniuje atidengta memorialinė lenta sukilimo dalyviams atminti.

Simbolinė vietaVieta memorialinei lentai pasirinkta ne-atsitiktinai. Ji pakabinta Taikomosios dai-lės muziejaus kiemelyje, Gedimino kalno papėdėje. Čia XIX amžiaus antroje pusėje buvo įrengtos sukilimą malšinusių carinės Rusijos kazokų kareivinės. Remiantis atsi-minimais, šiose kareivinėse buvo kalinami, o jų kiemelyje kankinami, žudomi ir laido-jami sukilimo dalyviai.

Ant architekto Rimo Grigo sukurtos memorialinės lentos iškaltas užrašas mena pagrindinį sukilimo šūkį – „Už jūsų ir mūsų laisvę“.

Pasak užsienio reikalų ministro Audro-niaus Ažubalio, šis šūkis itin simboliškas.

„1863–1864 metų sukilimas parodė, kad valstybė yra visų žmonių reikalas. Valstiečius, dvarininkus, kunigus jungė bendras siekis, kuris po Pirmojo pasau-linio karo leido gimti ir demokratinei Lietuvos Respublikai“, – atidengdamas memorialinę lentą pabrėžė ministras.

Sukilimo svarbaA.Ažubalio teigimu, Abiejų Tautų Res-publikos tautų 1863–1864 m. sukilimo prieš Rusijos caro priespaudą istorija padeda su-prasti, kaip atsirado dabartinė Lietuva.

„Jie nelaimėjo, bet pasiekė, kad laimėtume mes“, – XIX a. sukilimo svarbą įvertino ministras.

Pasak A.Ažubalio, sukilimas padėjo pagrindus ir tautiniam atgimimui, o sukilėlių atsišaukimai, net ir caro valdžiai nuslopinus kovą bei uždraudus lietuviškus rašmenis, ugdė savigarbą, lietuvybės skonį,

knygnešystę ir daraktorių mokyklas. „Štai kodėl šiandien mes kalbame lietuviškai“, –priminė ministras.

Ceremonijoje taip pat dalyvavęs Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis pažymėjo, kad

skirtingų tautų sukilėlius suvienijo kova už tėvynės ir tikėjimo laisvę.

„Jei norime vertai puoselėti sukilėlių atminimą, turime regėti tautą kaip kalbos, kultūros ir religi-

jos sutelktą valstybės pagrindą. Jei norime iš bendros istorinės atminties semtis įkvėpimo šiandieniniam lietuvių, lenkų ir baltarusių pozityviam kaimyniškumui, negalime išleisti iš akių, kad mus sieja katalikybė ir jos gynimo tradicija“, – sakė kardinolas.

Ministras ir kardinolas pažymėjo, kad sovietmečiu XIX amžiaus istoriją okupan-tai stengėsi iškreipti, sukilimo įvykius ban-dyta primesti kaip svetimus.

„Tad atidengdami šią atminimo lentą, darome tai, kam jau seniai laikas. Mes žengiame toliau trijų kartų atminties slenksčio. Ir jį peržengę, randame atsaky-mus į klausimą, kaip tapome Lietuva“, – pažymėjo ministras. Jis pridūrė tikįs, kad istorikų ir archeologų pastangomis bus ga-lutinai nustatyti sukilėliai, kurie, mano-ma, buvo palaidoti Žemutinės pilies teri-torijoje ir kurių pavardes reikėtų iškalti memorialinėje lentoje.

Atidengiant atminimo lentą taip pat dalyvavo Lietuvos istorijos instituto di-rektorius Rimantas Miknys, Taikomosios dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Lietuvos nacionalinio muzie-jaus direktorė Birutė Kulnytė, Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovai, istori-kai, visuomenės veikėjai.

Lentos atidengimo ceremonija – Vilniuje vykusio Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovų suvažiavimo programos dalis.

Istorinė atmintis

Sukilėlių atminimo ženklasSukilimas prasidėjo Lenkijoje, tačiau nepasitenkinimas 1861 m. baudžiavos

panaikinimo sąlygomis ir caro politika paskatino lietuvius prie jo aktyviai prisidėti.

Iš pradžių kovotojai buvo pasidaliję į „baltuosius“ ir „raudonuosius“ ir skirtingai

įsivaizdavo Lietuvos ateitį po mūšių, tačiau netrukus susivienijo.

Tuomet buvo įkurtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius, kuriam vadovavo

karininkai, bajorai ir keli kunigai: Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas,

Antanas Mackevičius.

Visas kraštas netrukus atsidūrė sukilėlių rankose, tačiau neilgam, nes caro valdžia

atsiuntė į Lietuvą Michailą Muravjovą-Koriką, kuris ėmėsi žiaurių kovos su sukilėliais

metodų. Be to, sukilėlių neparėmė užsienio valstybės. Tiesa, buvo laukiama

tarptautinio savanorių būrio, tačiau ekspedicija žlugo.

Sukilimą nuslopinus buvo patvirtinta „rusiškų pradų atkūrimo“ programa, skelbusi, kad

Šiaurės vakarų kraštas – senosios rusų žemės, uždrausta lietuviška spauda, lotyniškoji

abėcėlė pakeista rusiška.

Iš mokyklų, įstaigų pašalinta lietuvių kalba, lietuviams uždrausta užimti bet kokią

valstybinę tarnybą.

Be to, buvo apribota Katalikų bažnyčios veikla ir uždrausta draugijų veikla.

1863–1864 m. sukilimas

A.Ažubalis:

„Mes žengiame toliau trijų kartų atminties slenksčio. Ir jį peržengę, randame atsakymus į klausimą, kaip tapome Lietuva.“

1863–1864 m.

sukilimo dalyviams

atminti skirtą

memorialinę lentą

atidengė (iš kairės)

Lietuvos istorijos

instituto direktorius

R.Miknys, užsienio

reikalų ministras

A.Ažubalis

ir kardinolas

A.J.Bačkis.

J.Kalinsko nuotr.

Kardinolas A.J.Bačkis pabrėžė, kad

skirtingų tautų sukilėlius suvienijo kova

už tėvynės ir tikėjimo laisvę.

2012 m. liepos 27 d. • 15min Mano pasaulis | 19

Išvaizda apie žmogų kalba nebyliai, tačiau pasako labai daug: apie jo išsilavinimą, intelektą, mados ir estetikos pojūtį, padėtį visuomenėje. Tai ypač svarbu žinoti tiems, kurie reprezentuoja savo šalį. Asta Cibienėredakcija@15min.lt

„Yra elementarūs aprangos kodo reikalavi-mai ir diplomatai turi taikytis prie jų. Šioje srityje nedirbantis žmogus gali klysti, bet diplomatas – ne“, – pastebėjo Užsienio rei-kalų ministerijos Valstybinio ir diploma-tinio protokolo departamento direktorė Rasa Kairienė.

Aprangos kodas – tai dažnai nerašytas tam tikros asmenų grupės (susitinkančių, kartu dirbančių, dalyvaujančių vienokiame ar kitokiame renginyje) susitarimas laikytis bendrų taisyklių išvaizdos, aprangos atžvil-giu. Taigi žmogus, nesilaikantis aprangos kodo, gali būti vertinamas kaip taisyklių laužytojas, išsišokėlis. Šiurkštus aprangos kodo pažeidimas gali būti traktuojamas kaip nemandagumas, nepagarba kitiems rengi-nyje dalyvaujantiems asmenims, juolab – renginio šeimininkams.

Kasdieniame diplomatų darbe turi būti paisoma dalykinės aprangos reikalavimų. Tokia apranga dažnai tinkama ir vakaro renginiuose, priėmimuose, į kuriuos daž-nai tenka eiti tiesiai po darbo.

Santūrumas ir spalvos Vienas svarbiausių dalykinės aprangos rei-kalavimų – drabužiai neturi erzinti akies, tačiau taip pat išryškinti žmogaus asmeny-bę, profesionalumą, autoritetą. Paprastai galioja tokia taisyklė: kuo santūriau, tuo geriau. Todėl itin madingi, permatomų au-dinių, labai aptempti, atviri ir provokuo-jantys drabužiai netinka – tai laikoma kom-petencijos stoka.

Dažniausiai siūloma dėvėti dalykinio stiliaus arba elegantiškos klasikos drabu-žius. Tai yra kostiumas: švarkas ir sijonas, švarkas ir kelnės, švarkas ir dieninė „maža suknelė“. Švarko ir prie jo derančio kito drabužio parinkimas kiekvienu atveju yra labai individualus ir priklauso nuo daugy-bės faktorių: žmogaus amžiaus, fi gūros, situacijos, sezono ir pan.

Kostiumui audinius ir spalvas siūloma rinktis atsižvelgiant į sezoną. Populiariau-sios dalykinių kostiumų ar kostiumėlių

spalvos – juoda, visi pilki atspalviai, ru-dos spalvos, visa mėlynos spalvos gama, kai kurie tamsiai žalios spalvos atspalviai, išskirtiniais atvejais – klasikinė raudona ar vyšninė spalvos. O vasarą – prislopinta bal-ta, kreminė, balintos kavos, ledynų pilka.

Sijonas, kelnės ir kojinės Labai svarbu pasirinkti tinkantį sijono ar dieninės suknelės modelį bei ilgį. Atkreip-kite dėmesį – 5 cm iki kelių sijono ilgis da-lykiniame kostiume jau laikomas mini, ir kai kuriose situacijose yra neleistinas ar nepageidautinas.

Vyriškos kelnės turi būti gerai išlygintos ir be jokių raukšlių. Jei kelnės tamsios, tuo-met marškiniai turi būti tik šviesios spalvos. Priekyje, stovint vietoje, kelnės turi siekti ba-tus ir apačioje susimesti į nedidelę raukšlę, nugaroje – siekti batų kulnus ir einant ne-atidengti kojinių. Kojinių spalva anksčiau būdavo derinama prie kaklaraiščio. Dabar –prie kelnių ir batų. Kojinės turi būti vienu tonu šviesesnės arba tamsesnės už kelnes. Ir ilgos, kad sėdint neapsinuogintų blauzdos.

Palaidinė, marškiniai ir kaklaraištis Patartina vengti įvairiais piešiniais, simbo-liais, užrašais ar blizgučiais išmargintų pa-laidinių, prieš auditoriją nedėvėti laisvalai-kio, sportinio stiliaus, džinsinių, folklorinio stiliaus drabužių.

Pagal etiketą viešose vietose vyrams ga-lima nusivilkti švarką, prieš tai aplinkinių mandagiai atsiklausus.

Teisingai parinktų marškinių rankogaliai turi baigtis ties riešo ir plaštakos riba ir tik

šiek tiek išsikišti iš po švarko. Be to, tarpas tarp kaklo ir apykaklės neturi būti didesnis už vieno piršto storį. Marškiniai turėtų būti vienspalviai arba dryžuoti, bet ne taškuoti, su gėlių atspaudais. Šilko ar satino marški-nėlius geriau palikti vakarėliui.

Kaklaraištis visada turi būti tamsesnis už marškinius. Jo piešinys neturi būti stambus.

Paprastas testas: atsistokite per penkis žings-nius nuo veidrodžio – iš tokio atstumo ne-turėtumėte įžiūrėti kaklaraiščio detalių. Patikrintas pasirinkimas – juostelėmis ar taškeliais marginti kaklaraiščiai.

Avalynė ir pėdkelnėsKlasikinis pasirinkimas – uždari, „laivelio“ tipo bateliai, kai pakulnės aukštis – apie 5 cm. Bateliai turi būti saikingai puošnūs, nepro-vokuojančių spalvų ir būtinai dengti pirštus bei kulną. Pėdkelnės – rusvų, pilkšvų atspal-vių, neraštuotos. Net ir karštą vasaros dieną geriau dėvėti pėdkelnes, mat apnuogintos kojos – blogo tono požymis.

Patartina nedėvėti kasdienių, vaikščio-jimui skirtų batų. Tačiau jei toks jūsų pa-sirinkimas, ši avalynė turi būti labai švari, tvarkinga, kruopščiai prižiūrėta ir uždaru priekiu.

Žiemą sunkius batus, einant į susitikimą, reikėtų pakeisti elegantiškais bateliais. Ba-telio kulniukas ir noselė neturėtų būti labai aštri, agresyvi ir smaila, o spalva provokuo-janti. Kulniuko aukštis bei forma – pasi-rinkimo reikalas, tačiau darbui netinka be-protiško aukščio smailiakulniai, puošnūs vakariniai, labai seksualūs ar, priešingai, sunkūs, šiurkštūs gatvės batai.

Vyrų batai turėtų būti rudos ar juodos spal-vos, odiniai. Kitos medžiagos ir spalvos yra nepriimtinos.

Papuošalai bei aksesuarai Patartina apsiriboti tik trimis poromis pa-puošalų. Juos galima rinktis pagal situaciją: auskarai, laikrodis, žiedai (jie gali būti tik ant dviejų pirštų), akiniai, kaklo papuošalas. Pa-vyzdžiui, jei mūvite žiedus ir segite auska-rus, rinkitės, kas bus trečiasis aksesuaras –laikrodis, grandinėlė, skarelė ar apyrankė. Jei turite tatuiruotę, ją reikėtų pridengti.

Nedera pamiršti ir bendros kūno išvaizdos. Ofi cialioje aplinkoje nedera ilgi, ryškiai la-kuoti nagai ar juodos panagės. Tačiau taisyk-lės lieka taisyklėmis. Asmeninis jūsų stilius nebūtinai turi būti suvaržytas – svarbiausia jausti saiką ir nepersistengti.

Kokio aprangos kodo reikia paisyti

svečiose šalyse, kurių kultūra gerokai

skiriasi nuo mūsų? Svarbiausia taisyklė –

nedemonstruoti nepagarbos kitai

religijai ir tradicijoms. Todėl prieš

vykstant į kitos kultūros kraštus,

rekomenduotina pasidomėti jų

papročiais ir tradicijomis.

Nederėtų rinktis atviros aprangos mu-

sulmoniškose, ortodoksiškose šalyse.

Jei viešnagės metu numatytas apsilan-

kymas religinėse vietose, šventyklose,

moterims reikėtų pasirūpinti galvos ap-

dangalu. Visai nebūtina siekti atkartoti

tos šalies įprastą aprangą – bandymas

ją aklai kopijuoti kartais gali duoti prie-

šingą ar komišką rezultatą.

Aprangos kodai pirmiausia atsirado islamo pasaulyje. Europoje jie prigijo viduramžių

laikais. Pirmoji paskirtis – atskirti turtingą žmogų nuo vargšo. XVI a. Prancūzijos

karaliaus Liudviko XIV dvare, kur atsirado etiketas, susiformavo antroji aprangos

kodo paskirtis – atskirti privilegijuotą didiką nuo žemesnio rango. Dar po poros šimtų

metų Anglijoje aprangos kodas įgijo trečiąją paskirtį – atskirti tikrą džentelmeną nuo

atsitiktinai iškilusio „didiko“. Tuometinėje Anglijoje galutinai susiformavo ir sąvoka

„vakarinė apranga“ – išskirtinis elito požymis.

Ilgainiui demokratijos, liberalizmo, lyčių lygybės idėjos sušvelnino aprangos kodų

laikymosi tvarką. Viduramžiais karališkame renginyje pasirodęs „aprangos išsišokėlis“

galbūt būtų net rizikavęs savo gyvybe. Dabar gi į aprangos kodo neatitinkančią

išvaizdą kreipiama vis mažiau dėmesio.

Svečiose šalyse

Iš istorijos

5 cm iki kelių sijono ilgis dalykiniame kostiume jau laikomas mini.

Tarptautinio

valiutos fondo

direktorė Christine

Lagarde, viešėdama

Indijoje, pagarbą

šiai šaliai išreiškė

vilkėdama sarį.

AFP nuotr.

Nepriekaištingos aprangos gidas

„Reu

ters

“ n

uo

tr.

15min • 2012 m. liepos 27 d.20 | Mano pasaulis