www.veidas.lt1,70 EUR / 5,88 Lt

2015 vasario 13Nr. 6

VASARIO 16-OJI: VALSTYBĖ KURIAMAKASDIEN 16 p.

KAINOS: LIETUVIŲ ŠEIMAAPSIPERKA LENKIJOJE 22 p.

ŠVIETIMAS: KOKIOS PROFESIJOSPAKLAUSIAUSIOS 42 p.

Laimingiausi Europos vaikai auga Norvegijoje, o Lietuva, deja, auginanelaimingus, tačiau lietuvius erzina vakarietiškos vaikų auklėjimo pamokos

LIETUVIAI NEMOKA AUKLĖTI VAIKŲ

2015–02–13 ● 3

Turinys

Nr. 6, 2015 m. vasario 13 d.

58 p. Nežinios zona tarp Rytų ir VakarųSerbija vis dar negali pasirinkti tarp meilės broliškai rusų tautai ir nauda paremto požiūrio įEuropos Sąjungą. Už Kosovo priėmimo į Jungtines Tautas blokavimą Serbija atsilygina Ru-sijai palankumu.

65 p.Salės akiai irsalės ausiaiG.Rinkevičius tvirtina, kadlig šiol nė viena koncertųsalė Lietuvoje nebuvo pra-dėta projektuoti nuo akus-tinių matavimų ir skaičiavi-mų. Rezultatai – neakivaiz-dūs, užtat muzikantų irmelomanų ausiai puikiaigirdimi. Lietuvos nacionali-nės filharmonijos salęmaestro vadina vienintelemūsų šalyje, turinčia pa-tenkinamą akustiką.

70 p.1945-ieji:DrezdenosunaikinimasPrieš 70 metų vasario13-osios naktį jungtinės britųir amerikiečių oro pajėgosėmė bombarduoti Drez-deną. Per tris antskrydžiusdevyni dešimtadaliaimiesto virto griuvėsiais.Tarp žuvusiųjų Drezdenebūta ir lietuvių, kurie tenatsidūrė įvairiais keliais:nuo policininkų iki pa-šauktųjų į darbo tarnybą.

Ekspresas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .6

Viršelio temaUgdymas: vaikų nemokantys auklėti

lietuviai patiria keblumų Norvegijoje . . . . . . . . . . . . . . . .10

Lietuva . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Vasario 16-oji: beveik šimtmetį

ginčijamasi dėl valstybės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .16

Kainos: Linos šeima apsiperka Lenkijoje . . . . . . . . . . . . .22

Bažnyčia Klaipėdoje: ilgas atstatymo kelias . . . . . . . . . . .24

Krantai: pajūrio ateitį lems klimato šiltėjimas . . . . . . . . .27

Sportas: palanki sritis neteisėtai pasipelnyti . . . . . . . . . .30

Naminiai gyvūnai: darželiai reikalingi ir jiems . . . . . . . . . .33

VerslasNekilnojamasis turtas: rinka kaista . . . . . . . . . . . . . . . . . .36

Karjera: sukčiaujančius rašant CV gaudo

kompiuterių programos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .40

Visuomenė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Švietimas: paklausių profesijų prognozės . . . . . . . . . . . .42

Papročiai: gimtoji kalba ta, kuria keikiesi . . . . . . . . . . . . .46

Sveikata: silpnas imunitetas –

šiuolaikinio gyvenimo pasekmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . .49

Švietimas: pedagogų ir tėvų

bendradarbiavimo spragos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .52

Pasaulis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Balkanai: Rusija „verbuoja“ Serbiją . . . . . . . . . . . . . . . . .58

Baltarusija: pavojus nepriklausomybei

ar A.Lukašenkos žaidimas? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .60

Kultūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Paveldas: turtingą LDK istoriją atranda

ne vien rašytojai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .62

Salės: kada bus rekonstruoti Sporto rūmai? . . . . . . . . . .65

Istorija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

1945-ieji: Drezdeno bombardavimas . . . . . . . . . . . . . . .70

Laisvalaikis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Sicilija: žvilgsnis nuo jachtos borto . . . . . . . . . . . . . . . . .74

Skaitiniai: F.Dostojevskis prisimena savo

sušaudymą, mokslininkas aiškina vienuolei

kosmoso tyrinėjimo naudą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .78

KomentaraiRedaktoriaus laiškas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .4

A.Šindeikis: atsakymas A.Kubiliui apie

„solidarumo filosofiją“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .20

E.B.Schnureris: E-stija ir kibervalstybės ateitis . . . . . . . . .82

16 p.Vasario16-ojiSukurti ar atkurtivalstybę nelengva,bet dar sunkiau jąkurti kiekvieną die-ną.

VIRŠELYJE PANAUDOTA „SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

Skelbdama nepriklausomybęLietuva maždaug savaiteaplenkė Estiją, tačiau,

matyt, tik todėl, kad Vokietija1918 m. vasario 18 d. pradėjopuolimą, ir vasario 24-ąją, kadaTaline išspausdintas išvakarėsePernu paskelbtas ManifestasEstijos tautoms, vokiečiai jaubuvo užėmę šalies sostinę.Vokiečiai neturėjo galimybėsišcenzūruoti šios Manifesto vie-tos: „... iš vakarų artėja karinga vokiečių ka -riuo menė, trokštanti gauti savąją Rusijospalikimo dalį ir visų pirma pajungti savo val-džiai Baltijos pajūrio šalis.“

Vokiečiai tuojau pat ėmė įgyvendinti poli-tinę programą, dėl kurios perspėta estųManifeste: 1918 m. kovo 8 d. įkurta Kuršokunigaikštystė, prie kurios vėliau prijungtaEstija. Su Livonijos ordino valstybės ribomisbeveik sutampančią Baltijos kunigaikštystęVokietijos kaizeris pripažino 1918 m. rugsėjo22 d. Norėta sukurti satelitinę monarchiją suvokiečių kunigaikščiu soste.

Lietuvoje panašus istorinis tarpsnis, vadi-namas Vilhelmo fon Uracho kvietimu sostan,galėjo virsti kitokio valstybingumo pradžia,jeigu Vokietija ir jos sąjungininkės būtų lai-mėjusios karą ar bent jau nepraradusios to,ką užkariavo. Tačiau istorija susiklostė kitaip,ir dabar minimos tos datos, kada paskelbtivisiškos, o ne marionetinės nepriklausomy-bės siekiai. Todėl ir trijų Estijos gelbėjimokomiteto narių sukurtas vasario 24-osiosManifestas šiais laikais iškeltas į tautos valiosapraiškų viršūnę, nors Laikinoji Estijosžemės taryba dar 1917 m. – šalyje vis dar vei-kiant yrančios Rusijos kariuomenei – dekla-ravo būtinybę sušaukti steigiamąjį susirinki-mą.

Lenkija paskelbė nepriklausomybę 1918m. lapkričio 11 d., kada Vokietija ir jos prie-šininkai pasirašė paliaubas. Minima ši data, one 1916 m. lapkričio 5-oji, kai „atkurta“Lenkijos karalystė, į kurios sostą tikėtasi

pasodinti vieną iš Habsburgų,kuris galbūt prie Lenkijos būtųprijungęs Krokuvą, likusią užkaralystės ribų.

Netrukus po Lietuvos Ne pri -klausomybės Akto pagarsinimo1918 m. vasario 16 d. prasidėju-siu puolimu Vokietija siekėpapildomų argumentų derybosesu Rusija, kurios būsimas bolše-vikinis diktatorius Leninas 1917-aisiais per Vokietijos teritoriją su

jos generalinio štabo žinia grįžo į tėvynę.Būtent po perversmo 1917 m. spalio mėnesįsudaryta Lenino vyriausybė pradėjo taikosderybas su Vokietija. Šiai okupavus didžiulesteritorijas 1918 m. kovo 3 d. bolševikai irvokiečiai pasirašė taiką Brest-Litovske (Lie -tu vos Brastoje).

Vokietijos kurta satelitinių valstybių siste-ma kažkuo primena rėžius, kuriuos Rusijaatsikando iš buvusių sovietinių respublikų.Vis dėlto Padniestrė, Abchazija, PietųOsetija, dabar jau ir Ukrainos pietryčių teri-torijos (įskaitant Krymą) – labiau nesavaran-kiškos ir priklausomos nuo jas suformavusiosgalybės. 1918 m. Baltijos šalys, Baltarusija,Ukraina buvo pakankamai didelės, turėjoužtektinai savų išteklių, kad atsiradusios kaipRusijos imperijos nuolaužos toliau gyvuotųsavarankiškai. Sužlugus Vokietijai, kuri galė-jo būti ne be jos pagalbos sukurtų valstybiųarbitrė, tos valstybės ėmė rungtis tarp savęs.Pavyzdžiui, Lietuva susidūrė su Lenkija, kurinepanoro linkti nykštukė, kaip nubraižytavokiečių ir austrų politiniuose žemėlapiuose.

Šiuo metu ieškoma, su kuo palyginti Ru si -jos ir Ukrainos konfliktą. Žvalgomasi į Ver sa -lio sistemos irimo laikus prieš pat Antrąjį pa -sau linį karą. Gali būtį vaisinga ir pavyzdžiųpaieška kreipiant žvilgsnį į Rusijos imperijosbyrėjimą, kuris prasidėjo 1917 m. Tai, kasvyko Mins ke š. m. vasario 11 d., panašu įbeveik šimt mečio senumo derybas LietuvosBrastoje. ■

Arūnas Brazauskas

Naujoji Bresto taika?Jeigu koks ieškantysis Vasario 16-osios akto originalo surašytų į eilędatas, kada Lietuva ir jos kaimynės paskelbė nepriklausomybę –chronologija atrodytų įdomesnė už vis dar ieškomą dokumentą.

2015 m. vasario 13 d.; Nr. 6 (1145)Leidžia UAB „Veido“ periodikos leidykla ISSN 1392-5156Steigimo liudijimas Nr. 1452Leidžiamas nuo 1992 m.

Direktorius Andrius ValackaLaikinai einantis vyr. redaktoriaus pareigasArūnas Brazauskas, tel. 264 9427

SKYRIAI:Vidaus politika – A.Lėka, tel. 264 9423,J.Kiliulienė, tel. 264 9386,D.Pabiržis, tel. 264 9436Verslas – A.Pocienė, tel. 264 9432Užsienis – R.JanužytėVisuomenė – K.Kanišauskaitė-Šaltmerė, tel. 264 9433, V.Sapetkaitė, tel. 264 9431,G.Sabaliauskaitė, tel. 264 9435Kultūra – R.Baltrušaitytė, tel. 264 9418 Fotoredaktorė – L.Gušauskienė, tel. 264 9415 Bendradarbiai – A.Bačiulis, E.Labanauskas,R.Milašiūnas, J.Rudokas, D.UrbienėVyr. dizainerė L.Beatričė PaukštėDizaineriai K.Katkus, R.OstrouchKalbos redaktorė V.KundrotienėReklama R.Lukšienė, tel. 264 9422,A.Papievienė, tel. 264 9421,Vaida Pukenytė, tel. 264 9419Platinimas ir prenumerataG.Strazdienė, tel. 264 9424

Buhalterija – tel. 264 9417Redakcijos adresas:A.Goštauto g. 8, (I a.), LT-01108 VilniusTelefonas 262 6813, Faksas 262 2407El. paštas mailv@veidas.ltSpausdinoUAB „Spaudos kontūrai“, Vakarinė g. 1, Vilnius

Tiražas audituojamasVisos teisės saugomos © 2015 UAB „Veido“periodikos leidykla. Žurnale „Veidas“ paskelb-tą informaciją galima platinti ar naudoti kitosežiniasklaidos priemonėse tik gavus rašytinįUAB „Veido“ periodikos leidyklos sutikimą.Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.Už laiškų, reklaminių bei PR raidėmis pažy-mėtų straipsnių turinį redakcija neatsako.2015 m. savaitraščio „Veidas“ prenumeratainternetu: www.veidas.lt, privačiose platini-mo tarnybose ir redakcijoje, Lietuvos paš-tuose – iki mėnesio 20 d.

Savaitinis iliustruotas žurnalas

SAVAITRAŠTIS „VEIDAS“ IŠEINA PENKTADIENIAIS

Redaktoriaus laiškas

6 ● 2015–02–13

Ekspresas

544Tiek tūkstančių vaikų, Statistikos departamentoduomenimis, augo Lietuvoje 2013 m. pradžioje.

10 146Tiek vaikų be tėvų globos buvo likę 2013 m.pabaigoje. Kasmet jų šiek tiek mažėja, tačiau šitendencija siejama tik su mažėjančiu visųLietuvoje gyvenančių vaikų skaičiumi.

10Tiek tūkstančių Lietuvoje yra šeimų, kuriomstrūksta socialinių tėvystės įgūdžių.

20Tiek tūkstančių vaikų auga rizikos šeimose.

2 Tiek tūkstančių mažamečių kasmet yraatskiriama nuo tėvų.

4Tiek tūkstančių Lietuvos vaikų augainstituciniuose globos namuose.

97Tiek šalyje yra institucinių globos namų.

750–1800Tiek eurų per mėnesį kainuoja vieno vaikoišlaikymas skirtinguose globos namuose.

300Tiek eurų per mėnesį valstybė skiria vieno vaikoišlaikymui šeimynoje.

150Tiek eurų per mėnesį išmokama už vaiko globąšeimoje.

634Tiek socialinių darbuotojų visoje Lietuvoje dirbasu socialinės rizikos šeimomis.

16Tiek socialinės rizikos šeimų vidutiniškai tenkavienam socialiniam darbuotojui.

VEIDAS: Kaip vertinate netikėtąVokietijos ir Prancūzijos lyderiųapsilankymą Maskvoje? Ar tailiudija jų desperaciją Ukrainosklausimu, ar, priešingai, yra vil-ties teikiantis signalas? L.L.: Visiška desperacija vizitoMaskvoje nepavadinčiau. Betdabar situacija tampa vis gilesnėir sudėtingesnė. Atvirai kalbant,dabar bet kuri iniciatyva yra svei-kintina, nes kol bandoma susi-tarti, Ukrainoje kiekvieną dienąžūva žmonės. Kiek iš tokios ini-ciatyvos gali būti naudos – jaukitas klausimas. Manau, kadRusija kaip ir anksčiau neigsakivaizdžius dalykus ir stengsisvilkinti situaciją. Ir iki tol matė-me, kad laiko tempimo taktikąbuvo stengiamasi išnaudotine pozicijų suartinimui, oseparatistinių grupuočiųstiprinimui ir naujų teri-torijų užėmimui, kartulaukiant, kol Europosvienybė ims byrėti. Uk-rainos ekonominė pa-dėtis irgi negerėja, olaikas nėra jos sąjun-gininkas. Šiuo atvejulaikas – agresoriauspusėje. Taigi nemanau, kadbus paprasta susi-tarti. Netgi šiuometu vyksta intensy-vūs mūšiai, kuriuosgalima pavadintipasirengimu su-sitikimui Minske(ministras kalbin-tas susitikimo iš-

vakarėse, – red. past.). O netgijei ir pavyktų susitarti, kas, manopožiūriu, yra sunkiai įsivaizduo-jama, tai dar nieko nereikštų.Juk jau daug girdėjome pažadųir pareiškimų, ir nė vienas jų ne-buvo įvykdytas. Gal skamba irne visai diplomatiškai, tačiaumanau, kad nė vienu Rusijosvadovybės žodžiu tikėti negali-ma. Reikia tikėti tik tuo, ką mato-me realybėje. O realybėje matė-me visai kitokį vaizdą, nei jis

buvo piešiamas ofi-cialiuose pareiški-

muose. Taigi susi-tikimą Minskesėkmingu bus

galima laikytitik įsitiki-

nus, kad situacija išties keičiasi. VEIDAS: Ar nesėkmingų derybųatveju Vakarai ryšis Ukrainąremti ginklais ir kokios galimostokio žingsnio pasekmės? L.L.: Tai jau ir dabar vyksta, norsne taip sparčiai, kaip galėtų ir,mano požiūriu, turėtų vykti. Visdėlto kai kurios šalys tai jaudaro, o kai kurios svarsto, įskai-tant ir JAV. Kaip kitaip mes gali-me padėti Ukrainai apsigintiprieš tokią galybę? Na, o jei Ru-sija elgsis nuosekliai, ji to netu-rėtų traktuoti kaip Vakarų įsitrau-kimo į karinius veiksmus priešRusiją, nes juk ji, pačios Rusijosteigimu, šiame konflikte nedaly-vauja. O ir Vakarai nei nori Rusi-ją pulti, nei ketina tai daryti. Tie-siog norime, kad Ukraina apsi-gintų nuo grupuočių, kuriaspalaiko Rusija. VEIDAS: Ar pagrįsti Baltarusijosnuogąstavimai, kad kariniaiveiksmai iš Ukrainos gali atsi-risti ir iki jos? L.L.: Vertinu tai atsargiai. Išdalies teisūs tie, kurie sako,kad Baltarusija labai susijusi

su Rusija. Tačiau kai kuriaissvarbiais klausimais Baltarusija

turi savo nuomonę – ji nepripa-žįsta Krymo, Abchazijos, PietųOsetijos okupacijos ir nesijungiaprie Rusijos įvedamų sankcijų.Kad ir kas ką kalbėtų, Baltarusi-ja, kiek tai yra įmanoma, siekiabūti nepriklausoma valstybė. Okadangi Rusijoje kalbama apievadinamojo rusų pasaulio sukū-rimą, tai turėtų kelti nerimą irBaltarusijai. ■

SOS – Lietuvos vaikai

Linui Linkevičiui, Lietuvosužsienio reikalų ministrui3 KLAUSIMAI3 KLAUSIMAI

PUSLAPYJE PANAUDOTOS „BFL“ NUOTR.

3 d.

3 d.

10 d.

211 d.

1744 d.

Prispausta sergančių vaikų tėvų protestų išsižadėjau planų jų reabi-litacijos paslaugas iš Vilniaus perkelti į Druskininkų sanatoriją „Sau-lutė“ prieš

Įsiutinau konservatorius ir sulaukiau grasinimų interpeliacija, nes nepasirodžiau jųfrakcijos posėdyje atsiimti 61-ojo gimtadienio sveikinimų ir priekaištų dėl sveikatosapsaugos pertvarkos prieš

Europos sveikatos priežiūros sistemų įvertinimas, vėl nugrūdęs Lietuvą į sąrašo galąir paskelbęs jai aukščiausio lygio įspėjimą, pribloškė mane, bet neįtikino prieš

Sveikatos apsaugos ministre tapau ir tuo įsiutinau net savo partiečius – socialde-mokratus prieš

Netekusi šiltos valdiškos kėdės - vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus posto, į Social-demokratų partiją įlipau pro langą – Vilniaus miesto skyrių, nes pagal gyvenamąjąvietą, kaip priklauso, į partiją įstoti nepavyko, prieš

Sveikatos apsaugos ministrės RimantėsŠalaševičiūtės kalendorius

Šiandien – 2015 m. vasario 13 d.

SŪPUOKLĖSSŪPUOKLĖS

2015–02–13 ● 7

Ekspresas

Iš pradžių paskubomis nulėkę įMaskvą, o paskui keliskart kam-pus gludinę telefonu, praėjusiąsavaitę į Minską tartis su Rusi-jos ir Ukrainos prezidentais Vla-dimiru Putinu ir Petro Porošen-ka atskridę Vokietijos kanclerėAngela Merkel ir Prancūzijosprezidentas Francoise Hollan-das dideliu optimizmu nespin-duliuoja. Jau „atsikandę“ panašių dery-bų, kurios Minske vyko ir praėju-sį rudenį, jiedu puikiai supranta,kad Rusija ne tik nenori tartis,bet ir susitarusi – laikytis įsiparei-gojimų. Juk praėjusį rugsėjį Minskebuvo pasirašytas susitarimas,kuriuo buvo numatyta 30 kilo-

metrų saugumo zona tarp Uk-rainos karių ir prorusiškų sepa-ratistų. Tačiau šis planas taipniekada ir nebuvo įgyvendintas. Vis dėlto šiokia tokia viltis, kadkoks nors kompromisas galibūti surastas, rusena, o ją iš užAtlanto palaiko ir JAV preziden-tas Barackas Obama. Jis, kaipir Europos vadovai, suintere-suotas, kad kuo greičiau pasi-baigtų Ukrainoje įsismarkavęskaras, jau nusinešęs daugiaunei 5 tūkst. gyvybių ir privertęsbėgti daugiau nei 1 mln. ukrai-niečių – tapęs didžiausiu konf-liktu Europoje nuo Balkanųkarų.Derybas apsunkina ne vien Ru-sijos kietakaktiškumas, bet ir ei-

žėjanti Europos šalių vienybė, irsunkėjanti Ukrainos ekonominėsituacija. Analitikų vertinimu, neįmanomaapibrėžti net to, ką reikėtų laikytiderybų sėkme. Pavyzdžiui,A.Merkel ir F.Hollande'o derybosgalėtų būtų laikomos pasiseku-siomis, jeigu būtų sutarta dėlMinsko pasiūlymo ir sėkmingodvylikos punktų programos, įkurią įtrauktas Rusijos karių iš-vedimas iš Ukrainos ir separatis-tų nuginklavimo, įgyvendinimo.Tačiau Prancūzijos ir Vokietijoslyderiai aiškina, kad turi būti pa-siekta dar daugiau – esą svarbuužtikrinti visišką Ukrainos neut-ralumą ir įšaldyti konfliktą šaliesRytuose. ■

Kieti kaip „špižius“: Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė, kad Žaliojo tilto sostinėje skulptūros turi ir toliau ten likti

SAVAITĖS NUOTRAUKASAVAITĖS NUOTRAUKA

Donatas Puslys,portalo „Bernardinai.lt“ vy-riausiojo redaktoriaus pava-duotojas, publicistas, pa-skelbtas 2014 metų Toleran-cijos žmogumi. Šisapdovanojimas jam skirtasuž publicistinius tekstus in-

terneto portale Bernardinai.lt. Nominaciją kas-met skiriančio Sugiharos fondo „Diplomataiuž gyvybę“ vicepirmininkas Linas Venclaus-kas pabrėžė, kad D.Puslys įvertinimo nusipel-nė supratimu „kitokių, pradedant skirtingomisreligijomis, tautybėmis, baigiant skirtingųtraumatinių patirčių įvardijimu, tokių kaiptremtis į Sibirą arba Holokaustas“, taip pattekstais apie mokytojo pašaukimo prasmę. ■

Audrius Čiuplys pradėjo eiti Bendrojo pagal-bos centro (BPC) pareigas.Prieš tai jis vadovavo Valsty-binės priešgaisrinės priežiū-ros valdybai. Vidaus tarny-bos pulkininko laipsnį turintisA.Čiuplys tarnybą vidaus rei-

kalų sistemoje pradėjo 1994 metais, tapęsugniagesiu. Vėliau tarnavo įvairiose vadovau-jamosiose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėji-mo departamento pareigose. Nuo 2009 metųA.Čiuplys ėjo šio departamento Valstybinėspriešgaisrinės priežiūros valdybos viršininkopareigas. ■

Jurgis KrasnickasAlytaus miesto savivaldybėsmeras, pateko į skandalą, kaiportale „YouTube“ atsidūrėgarso įrašas su jo necenzūri-niu pokalbiu. Socialdemokra-tas papasakojo, kad planuojaiš valstybės pavogti milijonus,

o paskui papirkti teisėtvarką ir išsisukti. Alytauspolitikas, vėl kandidatuojantis į merus kovo 1 d.vyksiančiuose rinkimuose, aiškina, kad įraše –ne jo pasakyti sakiniai, nors pripažįsta, kad bal-sas jo. Lietuvos socialdemokratų partijos valdy-ba, išklausiusi partietį, pasiūlė susidariusią situa-ciją apsvarstyti partijos Alytaus skyriaus Etikos irprocedūrų komisijai. ■

Neringa Venckienė,per apkaltą pašalinta iš Seimo,siekia, kad parlamento kance-liarija jai sumokėtų daugiau neivienų metų atlyginimą. Per ad-vokatę Sonatą Žukauskienę jireikalauja pervesti nesumokėtądarbo užmokestį nuo 2013

metų balandžio iki 2014 metų birželio, ir grasina,kad to nepadarius Seimui teks bylinėtis. Tačiau šįklausimą svarsčiusi Seimo valdyba sutarė, kadN.Venckienei atlyginimas, kai jos nebuvo Seime,nepriklauso. „Drąsos kelio“ partijos atstovėN.Venckienė iš Seimo dingo 2013 metų balan-džio pradžioje, kai parlamentas panaikino jos tei-sinę neliečiamybę. 2014 metų birželį Seimas pa-naikino jos Seimo narės mandatą. Manoma, kadN.Venckienė gyvena Jungtinėse Valstijose. ■

Konf l ik ta i

Kaip susitarti dėl Ukrainos?

8 ● 2015–02–13

Ekspresas

Mantas Mikalajūnas„Lietuvos dujų tiekimo“ ge-neralinis direktoriusPasiūlęs mažiausią kainą,„Lietuvos dujų tiekimas“ lai-mėjo didžiausią šiais metaisviešąjį dujų pirkimo konkursą.Bendrovė tieks gamtines du-

jas „Vilniaus energijai“ ir keliuose mažesniuoseLietuvos miestuose šildymo paslaugas teikian-čiai įmonei – „Litesko“. Geriausiu paskelbtame„Lietuvos dujų tiekimo" pasiūlyme nurodytagamtinių dujų kaina yra 21 euras už megavatva-landę, skaičiuojant pagal 2014 m. gruodžio 31d. duomenis. Antrąją vietą konkurse užėmusiosįmonės kaina buvo 26 proc. didesnė. ■

Lietuvių išeivių negandos Norve-gijoje, nepilnamečių prostitucijaŠvėkšnos specialiojo ugdymocentre pabarstė druskos ant žaiz-

dų. Piliečiai suskaito diskutuotiapie vaikų padėtį ir teises. „Vei-do“ apklausa rodo, kad didžiu-ma atsakiusiųjų vaikų būklę mato

niūriai: 74,6 proc. piliečių mano,kad vaikų teisių apsauga šalyjenepatenkinama. Nepasakysi,kad dabartiniai Lietuvos vaikaimasiškai kur nors varomi diržųsmūgiais, tačiau ne vienas yragavęs beržinės košės. Su diržuar be diržo – šiais laikais svar-biausia turėti informacijos. Pasi-rodo, beveik tiek pat apklaustųjųnežino, ką patarti jaunuoliui dėlprofesijos (76,2 proc.), kiek yramanančių, jog vaikų teisės neap-saugotos. Gal beržinės košėsreikėtų tiems, kurie nežino, kąpatarti? Bet jeigu informacijosnėra, kaip tai išgauti diržu? ■

Apklausa

Varomi į nežinią – kartais diržų smūgiais

Vytauto Kasiulio dailės muzieju-je atidaryta paroda „Jonas Rim-ša (1903–1978). Ugnies irdžiunglių magija“, kurios pagrin-dą sudaro Lietuvos išeivijos dai-lės fondo sukaupta kolekcija. Šį-kart supažindinama su garsausišeivijos menininko boliviškojo irindėniškojo periodo kūriniais. J.Rimša gimė Svėdasuose,augo Kaune. Vienoje baigė ge-riausią siuvimo-kirpimo mokyk-lą, bet svajonė tapti dailininkuišginė gerokai toliau:1931–1934 m. lietuvis mokėsiBuenos Airių dailės akademijo-je, vėliau gyveno Brazilijoje, Ar-gentinoje, Bolivijoje, JAV, Taityje.Gerai pažinojo džiungles, gilino-si į senųjų indėnų genčių – ai-marų ir kečujų gyvenimą beipapročius. Tai pirmasis lietuviųdailininkas, kuris rimtai susido-mėjo indėnais.Troškimas pažinti primityviaskultūras nuvedė J.Rimšą ir į toli-mąjį Taitį, kur kūrybinio įkvėpi-mo puse amžiaus anksčiau sėk-mingai sėmėsi žymusis prancū-zų dailininkas Paulis Gauguinas.Tik prancūzą labiausiai žavėjosaulės kaitros nutvieksta žemė,o jo lietuvį sekėją – paslaptingadžiunglių paunksmių šviesa irspalvos.

1943 m. gavęs Bolivijos valdžioskvietimą, J.Rimša Sukrės miesteįsteigė meno mokyklą ir jai va-dovavo. Vėliau įkūrė savo priva-čią meno akademiją, kuriosauklėtiniai tapo žinomi kaip„Rimšos grupė“. Šioje grupėjeišaugo nemažai dailininkų, iškurių keturis gabiausius J.Rimšasavo lėšomis išsiuntė toliau mo-kytis į Europą. Už tai tapytojas

buvo pagerbtas aukščiausiu Bo-livijos civiliams skiriamu apdova-nojimu - Andų Kondoro ordinu(1950), jam suteikti Bolivijosvalstybės Garbės piliečio ir Su-krės universiteto garbės profe-soriaus (1974) titulai. Palikęsryškų pėdsaką Bolivijos dailėje,Lietuvai J.Rimša įdomus kaipmenininkas, lietuvių dailei sutei-kęs egzotiškų spalvų. ■

Paroda

Lietuvis, tapęs džiunglėse

PUSLAPYJE PANAUDOTOS „BFL“ NUOTR.

Taip 14,6

Apie tai negalvojau 9,2

Šaltinis: Tarptautinis valiutos fondas

Ar jaučiatės pakankamai informuota(-s),kad galėtumėte patarti jaunam žmogui,kurią profesiją rinktis, kad ji būtų paklausi?

Artūras Rakauskas„Senukų“ prekybos centroprezidentasDidžiausio Baltijos šalyse sta-tybinių medžiagų, remonto irbuities prekių parduotuviųtinklo „Senukai“ apyvarta per-nai pasiekė 312,6 mln. eurų

(be PVM) – 19,1 proc. daugiau nei 2013 metais.Apyvartos augimą lėmė atsigaunantis vartoji-mas, euro įvedimas ir teisingai pasirinkta strate-gija dėl investicijų į kokybišką tinklo plėtrą. Per-nai tinklą papildė naujas prekybos centrasŠiauliuose, atnaujintos par duotuvės kituosemiestuose. Skirtingų prekių kategorijose parda-vimai 2014 m. išaugo nuo 10 iki 40 proc. ■

Alvydė Palaimaitė„Cherry Media Lt“ komerci-jos vadovėKonkurencijos taryba nutarėpradėti tyrimą dėl galimaiklaidinančios kvepalų rekla-mos išpardavimų portale„beta.lt“. Šis išpardavimų

portalas priklauso UAB „Cherry Media LT“.Bendrovė pernai birželį jau buvo bausta užvartotojus klaidinusių reklamų skleidimą. Šiuometu Vilniaus apygardos administracinis tei-smas nagrinėja bendrovės pateiktą skundądėl Konkurencijos tarybos pernai skirtos 4952 Eur baudos pagrįstumo. ■

Gintaras Bertašius Vilkyškių pieninės generali-nis direktoriusVilkyškių pieninės konsoliduo-ti pardavimai 2015 m. sausiomėnesį buvo 7 mln. Eur – 24proc. mažesni nei praėjusiųmetų sausį. Parduotų pienoproduktų kiekis išliko panašus

kaip ir 2014 m. sausį, tačiau apyvartos sumažė-jimą esą lėmė pieno produktų pardavimo kainųkritimas 27–34 proc. eksporto rinkose. Įmonėpranešime aiškina, kad kainos sumažėjo dėl pa-saulinių pieno produktų kainų kritimo. Pernaigruodį, palyginti su tokiu pat mėnesiu užpernai,įmonės pardavimai traukėsi 16 proc. ■

BLOG

OS N

AUJI

ENOS

GERO

S NA

UJIE

NOS

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. vasario 5-8 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyvento-jų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Ne 76,2

Kaip Lietuvoje ginamos vaikų teisės? (proc.)Ginamos visiškai tinkamai 4,4 Ginamos labiau tinkamai nei netinkamai 17,0 Ginamos labiau netinkamai nei tinkamai 50,8 Ginamos visiškai netinkamai 23,8 Apie tai negalvojau 4,0

Žydrūnas Valkeris Bendrovės „Maxima LT“ generalinis direktorius

Visuomenės apgauti neįmanoma, apgausi kartąsavo pirkėjus, jie daugiau tavimi nebepatikės. Iš-ties klientų prarasti nenori niekas, nes tai reikštųrezultatų prastėjimą, o ilgalaikėje perspektyvojeveiklos žlugimą. Viešųjų ryšių akcija sėkmę galilemti tik trumpalaikėje perspektyvoje, o čia yrarealus sprendimas ir žingsnis, į kurį bendrovėdaug investuoja. Būdami rinkos lyderiais mes su-vokiame ir savo atsakomybę už žodžius ir veiks-mus, kurių imamės. Į mus žiūri akyliau, mus verti-na griežčiau, iš mūsų tikisi daugiau. Tai lyderio„privilegija“. Keisti kainodarą – labai atsakingassprendimas, kurį priėmėme įvertinę pasikeitusiusvartotojų lūkesčius, taip pat ir kai kuriuos finansi-nius įmonės rodiklius, kurie mums kelia šiokį tokįsusirūpinimą. Tai žingsnis, kuriam tinklas ilgai iratsakingai ruošėsi. Vidutiniškai 13 proc. kainassumažinome savo pelno sąskaita arba sumažin-dami prekybinį antkainį. Bendrovei šis žingsniskainuos mažiausiai 10 mln. eurų per šiuos me-tus.1000 produktų atpiginome visam laikui ir tuoneapsiribosime, planuojame, kad metų pabaigo-je atpigusių produktų mūsų parduotuvėse galibūti ir dvigubai daugiau. Jau ne vienerius metusstebime ir analizuojame savo pirkėjų elgesį, ko jienori, kaip keičiasi jų lūkesčiai. Pastebėjome, kadklientai parduotuvėse pirmiausia ieško mažos kai-nos, jiems svarbu, kad kaina būtų teisinga. Todėlnusprendėme pirkėjui suteikti tai, ko jis pageidau-ja – tokias pat mažas kainas kaip per akcijas, tikkiekvieną dieną. Neslėpsime, mums kelia susirū-pinimą ir auganti konkurencija rinkoje. Į rinką žen-gia nauji stiprūs žaidėjai, ambicingų plėtros planųturi ir esami konkurentai. Suvokiame, kad rinkojenorėdami išlikti konkurencingais ir užsitikrinti sėk-mingą įmonės veiklą ateityje, mes turime priimtiveržlius sprendimus jau šiandien. Gerą kainą nuošiol jie ras visada vienoje vietoje. Rasdami visadamažas kainas mūsų parduotuvėse pirkėjai galėsracionaliau apsipirkti – juk ne paslaptis, kad per-kant akcijų metu galioja ir minios taisyklė, kai pri-siperkama daug, o vėliau tenka išmesti. Visadamažos kainos užtikrins ir didesnį teisingumo jaus-mą – kad kaina nėra užkelta, prekė yra jos verta,pagaliau tai reabilituos ir pačias akcijas, nes dėljų gausos žmonės ima jomis nebepasitikėti. ■

Saulius UrbonasBendrovės „Fresh Market“ generalinis direktorius

Aišku, iš dalies tai susiję su reklama ir viešaisiais ry-šiais, siekiant žmones įtikinti, kad prekybos tinklas„Maxima“ vis dar yra žemų kainų segmento žaidė-jas. Pastaruoju metu matome tendenciją, kad jiejau nebesijaučia rinkoje esantys patys pigiausi, tuo,matyt, ima abejoti ir klientai. Tuo tarpu „Fresh Mar-ket“ visuomet turėjo mažiausias kainas ir toliau jostokios bus. Tą patvirtina ir tyrimo bendrovės „Niel-sen“ nuolat atliekami rinkos vertinimai, taip pat kitirinkos duomenys, pagal kuriuos „Fresh Market“tinkle siūlomų prekių kainos yra mažiausios. Tokiayra mūsų prekybos tinklo strategija. Tik kol kas darparduotuvių nėra atidaryta užtektinai, kad didesnėdalis vartotojų tai pajustų. Tačiau užtikriname, kadpas mus reguliarios kainos nėra ir nebus aukštes-nės nei bet kurio kito tinklo Lietuvoje. Jei „Maxima“daro tokias akcijas, mes džiaugiamės, nes pirkė-jams tai yra tik į naudą. Nors peržiūrėjus produktų,kuriems taikomos nuolaidos, sąrašą matyti, kad da-lis jų tikrai nėra patys būtiniausi, pavyzdžiui, ekolo-giški bananai. Antra vertus, matome ir kruopščiaiatrinktas būtiniausias prekes, produktus, todėl akiųdūmimu to nepavadinčiau. Manau, kad siekiamasusigrąžinti dalį klientų, nes jie patys pripažįsta, kadpastaraisiais metais jų rinkos dalis Lietuvoje šiektiek susitraukė, sumažėjo vartotojų apsipirkimųskaičius, nepakankamai auga ir apyvarta. Pažiūrė-sime, kiek stipriai jie bus pasiruošę mažinti kainas,bet mes brangesniais tikrai netapsime. Jei jie ma-žins, ir mes mažinsime pagrindinių produktų kai-nas. Reguliarios kainos bus arba tokios pačios,arba mažesnės, bet tikrai ne aukštesnės. Mes rea-guosime taip, kaip reaguojame visą laiką, užtikrin-dami geriausią kainą. Žinoma, kad vyksta kainų ka-ras, konkurencija arši ir visi stengiasi atrodyti piges-niais ir gražesniais. Matome, kad net ir pačiamstipriausiam rinkos žaidėjui tai yra aktualu. Rinkaauga ir plečiasi mažiau, nei daugėja joje žaidėjų irto negalima nepastebėti, spaudimas ir konkurenci-ja stiprėja. Tačiau dar sunku pasakyti, kokią įtaką„Maxima“ tinklo kainų mažinimas turės rinkai. Viso-kių pseudo kainų karų, kurie rinkai nepadarė paste-bimos įtakos, jau esame matę. Ir šiuo atveju kylaklausimas, kaip „Maximos“ sprendimas sumažintikainas iš tiesų palies kainomis ir taip jau seniai kon-kuruojančią mažmeninės prekybos rinką. ■

2015–02–13 ● 9

Ekspresas

UŽ PRIEŠAr bendrovės „Maxima LT“ sprendimas vidutiniškai 13 procentų sumažinti kainas daugiau kaiptūkstančiui maisto produktų ir kitų prekių, yra viešųjų ryšių ir rinkodaros akcija?

Diskusi ja

Savaitgalį su visa kūrybine filmo „Sangailė” („TheSummer of Sangaile“) komanda Berlyno kino fes-tivalyje viešėjusi režisierė Alantė Kavaitė sulaukėtarptautinės bendruomenės susidomėjimo ir pri-pažinimo. Pasak Lietuvos kino centro direktoriaus RolandoKvietkausko, premjeros peržiūra Berlyne buvo itinsėkminga: „Sangailė” pritraukė nemažai profesio-nalų, kuriems kilo daug klausimų, vyko daug dis-kusijų. Kasmetinis tarptautinis Berlyno filmų festivalis, ku-riame dalyvauja filmų kūrėjai iš viso pasaulio, ren-giamas nuo 1951 metų. Dar kitaip Berlinale vadi-namas festivalis garsėja naujų filmų pristatymais.Šis įvertinimas lietuvei jau ne pirmas. JAV vykusio prestižinio Sandanso („Sundance“)festivalio, kuris kasmet suburia Holivudo žvaigž-des ir pasaulio įžymybes, apdovanojimų ceremo-nijoje filmo „Sangailė” režisierei A.Kavaitei įteiktasapdovanojimas už geriausią režisūros darbą kon-kursinėje vaidybinių filmų kategorijoje („World Ci-nema Dramatic Directing Award“).

Tuo metu Aistė Diržiūtė tapo pirmąja aktore iš Lie-tuvos, atrinkta į tarptautinės programos „Euro-pean Shooting Stars“, skirtos kylančioms Euro-pos kino žvaigždėms, finalinį dešimtuką. Kartu sukitais programos nariais Berlyno kino festivaliometu ji buvo pristatyta tarptautinei kino bendruo-menei. Lietuvei įteiktas „Shooting Star“ apdova-nojimas.Lietuvoje filmuota režisierės A. Kavaitės kino juos-ta „Sangailė” pasakoja apie dvi paaugles (aktorėsJulija Steponaitytė ir A.Diržiūtė), jų išgyvenimus,seksualumo paieškas ir baimių įveikimą brandosperiodu. Filmo režisierė savo kūrinį apibūdinakaip itin šviesų, kuriame augantys žmonės patiriaįvairių išbandymų (tokia yra kaina norint patekti įsuaugusiųjų pasaulį). Kūrėjų teigimu, filmas labai vizualus, jame užfik-suoti ir kvapą gniaužiantys akrobatiniai lėktuvųmanevrai, kuriuos atliko pasaulio akrobatinioskraidymo čempionas Jurgis Kairys.Vaidybinį filmą „Sangailė“ prodiusavo kino gamy-bos įmonė „Fralita Films“ kartu su prancūzų įmo-ne „Les Films d’Antoine“, taip pat prisidėjo olandųprodiuserių kompanija „Viking Films“. Filmo ga-mybą Lietuvoje parėmė Lietuvos kino centras.Lietuvoje A.Kavaitės režisuotą filmą „Sangailė”pirmieji kovo mėnesį išvys tarptautinio Vilniauskino festivalio „Kino pavasaris” žiūrovai, kiek vė-liau šis filmas pasieks ir Lietuvos kino teatrus. ■

„Sangailė” įvertinta ir Berlyne

KULTŪRAKULTŪRA

Norvegija: pamotė ar motina mūsųemigrantų vaikams?Vaikų teisės. Laimingiausi Europos vaikai auga Norvegijoje, Lietuva, deja, augina pačius nelaimingiausius. Tačiau atrodo, kad lietuvius erzina, net siutina vakarietiško vaikų auklėjimo pamokos.

2015–02–13 ● 11

Viršelio tema

Norvegijoje – panika, Lietuvoje – protes-tai. Jau antra savaitė tautiečiams protątem do septynmečio berniuko drama,

ku rioje didvyrės ir kankinės vaidmuo tenkaNor vegijoje gyvenančiai lietuvei, bandžiusiaislap ta pargabenti į Lietuvą globėjams perduotąsūnų. Neigiamas nuo sausio pabaigos besiru -tuliojančios istorijos herojus – Norvegijos vaikoteisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“.

Apie šią tarnybą girdėjo ir net savo nuomo-nę turi daugelis lietuvių, net tų, kurie niekadanebuvo Norvegijoje ar patys neturi vaikų. „Bar -nevernet“ klijuojami žiauriausi epitetai – nuošeimas žudančio monstro iki gestapo. Nor -vegijoje savo atžalas auginantys lietuviai gy venajausdami nuolatinę įtampą, pakurstyda mi vienikitus gąsdinimais, neva „Bar ne ver net“ vaikusatiminėja ir atiduoda globėjams (net gi lesbiečiųporoms!) dėl tokių niekų, kaip ne už rištas šali-kas, ar net visiškai be priežasties.

Lietuvių emigrantai, beje, jau ne pirmą kar -tą imasi drastiškų priemonių norėdami susigrą -žinti savo vaikus ir sprukti iš šalies. Anks čiaujau buvo nuskambėję keli sėkmingai įgyven din -ti pagrobimo atvejai. Septynmečio Gab rieliausdrama tik sustiprino ne ri mą: svarstymai, gal jaumetas palikti Nor vegijoje susikurtą gerovę irtraukti namo, vis dažnesni.

Tautiečių nuotaikos pasiekė ir diplomatus.Lie tuvos ambasados Norvegijoje tinklalapyjebė ga eilutė su nurodytu karštuoju telefonu, ku -riuo teikiamos konsultacijos vaiko teisų ap -saugos klausimais.

Tuo metu Gabrieliaus motina Gražina Leš -činskienė užsitikrino tarptautinę paramą – pra-ėjusią savaitę į protesto akcijas būrėsi ir vilnie-čiai, ir jos likimui neabejingi emigrantai. Vil -niuje kelios Lietuvoje veikiančios nevyriausybi-nės organizacijos kvietė rinktis prie Nor vegijosambasados Lietuvoje pastato. Pro testuotojailinkėjo Norvegijai tapti civilizuota šalimi ir rei-kalavo imtis priemonių grąžinant septynmetįlietuvį į Lietuvą. Su plakatais „Aš esu Gab rie -lius“ tautiečiai protestavo ir prie Norvegijosam basadų Londone bei Dubline, ir prie Stor -tingo, Norvegijos parlamento, Osle.

Tarptautiniu mastu keliamas triukšmas ga lė -tų sudaryti įspūdį, kad lietuviai yra nuož miau sivaiko teisių pažeidėjai Norvegijoje. Tačiau taipnėra. Viešai skelbiama „Bar ne ver net“ statistikarodo, kad iš visų šios institucijos tiriamų atvejųlietuviams tenka tik 1,3 procento. Iš viso į šiostarnybos socialinės rizikos gru pę šiuo metu yraįtraukta 50 tūkst. vaikų, tėvų globą praradę de -vyni tūkstančiai. Be to, lietuviai, palyginti sukitomis emigrantų bendruomenėmis Nor ve gi -jo je, šios šalies vaiko teisių sergėtojams keliako ne mažiausiai rūpesčių.

Praėjusią savaitę per specialų susitikimą suPrezidente Dalia Grybauskaite, kuriame kalbėtaapie Lietuvos vaikų interesų gynimą Lie tuvojebei už jos ribų, dalyvavęs užsienio reikalų minist-

ras Linas Linkevičius teigė, kad per pastaruosiusdvejus metus buvo 13 atvejų, kai iš lietuvių Nor -ve gijoje buvo atimtos vaikų globos teisės. Dešimtiš jų baigėsi biologinių tėvų naudai (iš viso Nor -ve gijoje gyvena apie 60 tūkst. lietuvių). Ta čiau in -formacijos, kokiu pagrindu šiais konkrečiais at -ve jais buvo paimami vaikai, oficialiai nėra gavu-si nė viena mūsų šalies institucija. Va do vau da -ma si Norvegijos įstatymais, „Bar ne ver net“ neat-skleidžia absoliučiai nieko, kas susiję su jų stebi-momis šeimomis ir jų vaikais. Lai ko masi aukš-čiausio lygio konfidencialumo.

„Dokumentus gauname tik tuos, kuriuos pa -teikia tėvai, todėl jie dažnai būna neišsamūs“, –„Veidui“ patvirtino ir Valstybės vaiko tei sių ap -sau gos ir įvaikinimo tarnybos vadovė OdetaTar vydienė.

Tad ietuvių pateikiamos priežastys, dėl kuriųesą konkrečiais atvejais „Barnevernet“ imasiradikalių priemonių, pa prastai prasilenkia sutikrove ar net visiškai jos neatitinka. Nu ken tė -jusios šeimos yra linkusios jas slėpti, tvirtinda-mos, kad buvo nubaustos dėl niekų. Oficialiaiskelbiama, kad vaikai iš tėvų ati mami tik ypa-tingais atvejais, tai yra jei prieš juos taikomasfizinis ar psichologinis smurtas, jei jie seksualiaiišnaudojami, jei tėvai nesirūpina atžalomis, var-toja narkotikus, girtauja. Vis dėlto vaikus Nor -ve gijoje auginantiems lietuviams kyla gerokaidaugiau neaiškumų, kas ga li ma, o kas – ne.Klau si mai, į kuriuos jie ieško at sakymų, stulbi-na: arba norvegai kuria utopinę vi suomenę sutaisyklėmis, prie kurių neįmanoma prisitaikyti,arba lietuvių atsivežama vaikų auklėjimo kultū-ra neturi nieko bendro su civilizuotu pasauliu irgarantuoja konfliktą su juo.

Be abejo, „Barnevernet“, itin didele galia iš -si skirianti, nuo kitų valdžios institucijų nepri-klausoma tarnyba, stebi ne tik imigrantus – pa -tys norvegai lygiai taip pat rizikuoja patirti di -de lių problemų, jei nesirūpins savo atžalomis.Tik jų išvengti jiems paprasčiau, nes šian dienauga trečia norvegų karta, auklėjama be diržo.

Vaiko teisių apsaugos įstatymas, ginantisjuos nuo fizinių ir psichologinių bausmių, buvopriimtas 1953 m. Tad jau daugiau nei pusę am -

žiaus Norvegijoje niekas nedrįsta manyti, kadber žinė košė vaikams sveika, nors anksčiau iršio je šalyje auklėjimo diržu būdas buvo savaimesu prantamas. Rezultatas – Norvegija (kartu suOlandija, Suomija, Islandija ir Švedija), kaipmatyti 2013 m. balandį UNICEF paskelbtojeVaikų gerovės turtingose šalyse lyginamojojeapžvalgoje, yra vaiko gerovės sąrašo viršuje. Oštai Lietuva jau daugelį metų atsiduria tarp ne -laimingiausių vaikų šalių sąrašo rekordininkių.Pastarajame tyrime Lietuva yra trečia nuo galo.Ją „lenkia“ tik Latvija ir Rumunija.

Jau daug metų tarp Norvegijos ir Lietuvosgy venančiai žurnalistei, rašančiai švietimo te -momis, Jurgitai Kirkilaitei neatrodo keista, kadmūsų emigrantus reikia supažindinti su vai kų

Norvegijoje gyvenanti lietuvė Laura: „Nė vienas lietuvis nėra gimęs suslidėmis, kaip sakoma apie norvegus. Jei to galima išmokti, kodėlnegalima priimti ir kitos kultūros dalies, užuot elgusis, kaip patinka?“

�

2013 m. UNICEF paskelbtoje Vaikų gerovėsturtingose šalyse lyginamojoje apžvalgoje Lie-tuva rikiuojasi 27 vietoje. Blogiau – tik Latvijoje ir

Rumunijoje, kur dalis vaikų net kenčia badą „SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

12 ● 2015–02–13

Viršelio tema

auklėjimo ir rūpinimosi jais pradžiamoks liu.Moteris gerai pažįsta gausią lietuvių bendruo-menę Tionsbergo kurorte Pietų Nor ve gijoje beijos gyvenimo modelį.

„Tionsberge daugiausia iš Klaipėdos, Biržųkrašto atvykusių lietuvių – vilniečių ar kaunie-čių beveik nėra. Tai statistiškai vidutinės šeimossu vaikais, nėra tarp jų nusikaltėlių, piktybiškainusiteikusių žmonių, bet nėra ir aukštos klasėsspecialistų, inteligentų. Prieš ketverius ir dau-giau metų čia dirbo beveik vien lietuviai vyrai, odabar jie jau atsivežę ir žmonas, vaikus, kaikurie – ir senus tėvus. Dauguma mano pažįsta-mų lietuvių Norvegijoje gyvena seniai – 8–10metų“, – socialinį lietuvių bendruomenės port-retą piešia J.Kirkilaitė.

Lietuviai vyrai dažniausiai randa nekvalifi-kuoto darbo statybose, išvežioja naktimis spau -dą, moterys dirba auklėmis, valytojomis, šiektiek pramokusios kalbą eina į slaugos na mus,privataus verslo parduotuvėles. Vienas kitas yraįkūręs nedidelį verslą, dažniausiai susijusį su sta-tybomis. Regionas, kuriame įsikūręs Tions ber -gas, nelaikomas turtingu, čia nėra pramonės,didelių žuvų fabrikų, tačiau lietuvių šeimoms tainetapo kliūtimi susikurti sotų gyvenimą. Visdėlto nuo vietos gyventojų juos skiria praraja.

„Dauguma lietuvių nėra priaugę iki norvegųpilietiškumo, sąmoningumo. Reikia pripažinti,kad daugeliu atžvilgių lietuviai yra labai netei-sūs. Dažnai būdama tarp jų kalbu, kad jie nega-li burnoti prieš valstybę, kurią patys pasirinko,prieš jos pasiekimus, sukurtas organizacijas.

Norvegai – labai visuomeniški žmonės, mumstoli iki jų. Mes sakome – paskundė, o jiemsnesuvokiama, kaip galima nepranešti valdžiaiapie prasižengusį asmenį. Nemanau, kad reikialabai gailėtis ten gyvenančių emigrantų“, – tiki-na pašnekovė.

Lietuvio įvaizdis Norvegijoje per pastaruosiusmetus pasikeitė į gera. Anksčiau garsėjome plėši-mais, vagystėmis, dabar norvegai jau vertina lie-tuvių darbštumą, nagingumą. Bet mūsų mentali-tetas tebėra gana žemas, beveik negirdėti, kadkas išsiveržtų iš savos aplinkos, padarytų karjerą.Dalis lietuvių tebegyvena iš kontrabandos ir – itinlietuviška! – smaugia vieni kitus konkuruodamidėl darbų ir uždarbių. Tai syk lė, kad žmogus žmo-gui – vilkas, čia pagrindi nė. Jų laisvalaikis – žemolygio linksmybės su daug alkoholio.

J.Kirkilaitė prisimena, kaip ją vos atvykusią įšią šalį stebino norvegų vaikai – labai savaran-kiški, laisvi, turintys savo nuomonę ir nebijantysjos pasakyti, nesuvaržyti, spartietiškai auklėja-mi, užgrūdinti, bet kokiu oru basi lakstantyspajūryje... Mažieji lietuviai prieš juos atrodėkaip atvykėliai iš kitos planetos.

„Dažnai pasikalbu su lietuviais apie „Bar ne -vernet“ agentūrą. Jie visi labai daug apie taigalvoja. Tos šeimos, kurios atvyko ne seniai irnespėjo apsiprasti, yra gana įsitempusios. Josįpratusios vaikus auklėti lietuviškai: „valgyk-nevalgyk, eik ruošti pamokų, gausi dir žo, jeineklausysi“... Mūsų auklėjamas, deja, paremtasmuštro pedagogika, ypač vidutiniame statisti-niame sluoksnyje, iš kurio daugiausia ir emig-ruojama. O Norvegijoje yra atvirkščiai – ne vai-kai muštruojami, o tėvus muštruoja valstybė,kad jie aprūpintų, prižiūrėtų ir t.t., nors ir pativalstybė labai daug duoda vaikams“, – dviejųauklėjimo sistemų skirtumus vardija J.Kir ki lai -tė, pabrėždama, kad toje šalyje sudarytos idea-lios sąlygos būti gerais tėvais.

Dauguma seniau Norvegijoje įsitvirtinusiųlietuvių, nors kartais ir sukandę dantis, integruo-jasi, prisitaiko prie naujų taisyklių, prie beribėslaisvės, kuri vaikams suteikiama ir šeimose, iršvietimo įstaigose. Bet jiems nėra lengva pripras-ti, kad nuosavam vaikui negalima nieko drausti:nori eiti į lauką, o ne ruošti pamokas – negaliprieštarauti ir pan.

Atvykę į Norvegiją emigrantai nepaliekamivieni su savo baimėmis. Pavyzdžiui, pirmaismėnesiais darželiuose, mokyklose atvykėliamsleidžiama apsiprasti, jie tik supažindinami sutvarka, aiškinama ir angliškai, žodžiu ir raštu,kad tik tėvams būtų suteikta kuo daugiau infor-macijos. Tad susivokti, išmokti taisykles sudary-tos visos sąlygos.

„Neseniai bendravau su viena mama. Dar že -ly je buvo susirinkimas, į kurį ji privalėjo ateitikar tu su sūnumi. Bet jis per vasaros atos togasbuvo pas savo senelius Ispanijoje. Mo tina buvolabai išsigandusi, kad atsidurs „Bar nevernet“akiratyje. Bet sūnaus auklėtoja po ilgo pokalbioįsitikino, kad vaikui su seneliais yra gerai, kadjis ten ne dėl to, jog tėvai no rėjo jo atsikratyti, irproblemų nekilo. Bet motina buvo labai įsibai-minusi. Didžiausia įtampa ir kyla iš to, kad tėvainežino, kaip pe da gogai sureaguos esant vienaiar kitai situacijai“, – pasakoja lietuvė.

Ji pažįsta Tionsberge gerą darbą turinčią,niekada jokioms institucijoms neužkliuvusiąmoterį, kuri netrukus gimdys, bet vaiką ketinaauginti Lietuvoje. „Barnevernet“ jai atrodokaip monstras, nors Norvegijoje gyvena jaubeveik dešimt metų.

„Vis dėlto man sunku būtų nesutikti su nor-vegų požiūriu, kad svarbiausia yra vaikas. Bejokios abejonės, norvegiška sistema yra gerokailabiau pajėgi išauginti laimingą žmogų negu lie-tuviška. Taip, kartais ten pasitaiko at ve jų, kaivaikas iš šeimos atimamas klaidingai, bet kiekpas mus našlaičių, kiek šeimose ap leistų, smur-tą patiriančių vaikų. Norvegijoje tokių dalykųapskritai nėra. Laimės, pilnatvės po žiūriu vai-kams ten tikrai geriau. Bet Lie tu voje – lengviautėvams“, – ironizuoja J.Kir ki lai tė.

„Veidas“ susisiekė su keliomis šeimomis, au -ginančiomis vaikus Norvegijoje, tačiau pasikal-bėti sutiko tik dvi pašnekovės. Kiti Nor ve gijojegy venantys lietuviai atsisakė bendrauti ir pa -keis tais vardais, ir be jokios nuorodos, kuri leis-tų juos atpažinti.

„Supraskite, mes čia gyvename ir turime vai -kų. Be to, jau patyrėme problemų“, – būgštavoviena šeima.

Iš tiesų gali atrodyti, kad kelių motinų kova suNorvegijos vaiko teisių apsaugos sistema paro-dė, kaip beatodairiškai mylinti motina gali kautisdėl savo atžalų, ir atskleidė šaltų šiauriečių siste-mos piktžaizdes. Skaudi tema pasėjo baimę irlietuvių bendruomenėse. Kaip televizijos repor-taže sakė viena piketo Norvegijoje dalyvė: „Na,kažkokia baimė tai vis tiek yra, nes kalbos eina,kad čia vos ne be reikalo atiminėja vaikus.“

„Aš esu Norvegijos valstybės pusėje. Su -pran tu, kad žmonės reaguoja, ir džiaugiuosi,jog vieningai palaikome savus, bet gal reikiaturėti daugiau faktų ir apie kitą istorijos pusę“,– pokalbio pabaigoje pripažins Osle penkiolikametų gyvenanti Laura.

Iš pradžių ji sako maniusi, kad visa nepagrįs-to vaikų atėmimo Norvegijoje tema taps vienaiš progų žiniasklaidai sukurti sensaciją, kuriosnori auditorija. Tiesa, taip jai atrodė tol, kol į šįreikalą nebuvo įtraukti europarlamentarai irvalstybės diplomatai.

Paklausta, kaip ši tema pateikiama Nor ve gi -jos žiniasklaidoje, Laura sako, kad kai buvo ieš-koma dingusio vaiko, ko gero, buvo pritaikytaišimtis: grynai paieškos tikslams paskelbta jonuotrauka ir vardas, o vėliau pasirodė praneši-mas, kad vaikas rastas. Tik tiek, ir jokių speku-liacijų ar prielaidų.

Laura pasakoja per daug metų svetur įgijusiįvairių draugų: bendraujanti ir su lietuvių, ir sunorvegų, ir su mišriomis šeimomis, pažįstanti irvienišų tėvų, kurie vaikus nuo pat mažumėsužaugino ir į mokslus išleido Nor ve gijoje. Ji nėiš vieno negirdėjusi, kad vaiko teisių apsaugostarnyba „Barnevernet“ būtų troliai, grobiantysvaikus. O ir pati tikina nepajutusi, kad būtųakylai stebima ar kad Norvegijos vaikų gerovėssargai būtų susirūpinę jos dukra.

Vaiko priežiūra ir rūpinimasis, natūralu,Nor vegijoje yra svarbiausios sąlygos, kurias vai -kų auklėjimui ir auginimui kelia visuomenė irvalstybė. Tad kodėl nutinka taip, kad dalis lie-

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė RasaDičpetrienė: „Turiu vienintelį prašymą – jeigu visi

Lietuvos žmonės gali sukilti į kovą dėl vieno lietuviovaiko Norvegijoje, tai gal nors keletas Lietuvos žmo-

nių galėtų padėti čia ir dabar esantiems vaikams Lietuvoje?“

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

�

2015–02–13 ● 13

Viršelio tema

tuvių, nuvykusių į šią šalį, ne tik patenka į vaikoteisių apsaugos tarnybos akiratį, bet vėliau darir turi grobti savo nuosavus vaikus?

Tiesa, toje žiniasklaidoje nuskambėjusiojeis torijoje vienas pagrindinių linksniuojamųargumentų buvo, kad vaikas yra Lietuvos pilie-tis. „Veido“ pašnekovės nukerta: vienintelis ar -gu mentas Norvegijoje yra vaiko gerovė. Gal tuoir skiriasi norvegiška sistema nuo lietuviškos?Pašnekovės purto galvą ir sako, kad norvegainereikalauja nieko neįprasta, o, pavyzdžiui,žinoti, kad vaikų mušti negalima, visiems jaubūtų pats laikas. Na, o kitos sąlygos gana pa -prastos ir visai netolimos Lietuvos įstatymams:rūpintis vaikais, nepalikti jų be priežiūros,negirtauti.

Laura paaiškina, kad jei yra bent menkiausiatikimybė, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, įgautą pranešimą vaiko teisių apsaugos tarnybosatstovai reaguoja iškart. „Ar tam skundui yrapagrindo, geriau patikrinti nedelsiant, nei pra-leisti pro akis, – teigia ji. – Neduok Dieve, tai galibūti seksualinis išnaudojimas ar fizinis smurtas.Net jei panašių įtarimų motyvas būtų vaiko fan-tazijos, tokius atvejus aiškinamasi iškart.“

O pranešimų apie galimą netinkamą elgesįsu vaikais bendruomeniškoje Norvegijojenetrunka pateikti bet kas – nuo susirūpinusiųkaimynų iki gydytojų. „Tarkime, jei žmogusmedikui pasako, kad namie dažni barniai, kadkenčia sutuoktinio smurtą, medikas privalopranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai yraaukščiau už Hipokrato priesaiką“, – apie siekįapsaugoti vaikus nuo smurto šeimoje pasakojapašnekovė iš Oslo.

„Man ši problema atrodo šiek tiek išpūsta.Kita vertus, lietuviai labiau nei norvegai yralinkę išgerti vaikų akivaizdoje. Norvegijoje tainetoleruojama: taurė vyno, ir ne daugiau. Jeinamie nuolat vyksta šventės, prieš vaiką kelia-mas balsas, girdėti jo rėkimas, jis gali būtiskriaudžiamas, neabejokite, kad kaimynai apietai praneš vaiko teisių apsaugos tarnybai. Jeinamie smurtaujama – apie tai sužinos policija.Patarčiau visiems bendradarbiauti su vaiko tei-sių apsaugos tarnyba, nes ji pirmiausia noripadėti vaikui. Ne tėvams, o vaikui. Toks vienin-telis jų tikslas“, – aiškina kita pašnekovė, Dra -mene mokytoja dirbanti Indra Gintalienė, įNor vegiją atvykusi prieš dvidešimtmetį.

„Veido“ kalbintos moterys paaiškina, kadLietuvoje visuomenės linčiuojama „Bar ne ver -net“ negali pateikti savo istorijos versijos, nessusilaikyti nuo bet kokių komentarų ir temoseskalavimo ją įpareigoja griežti įstatymai.

Tylos įžadai kalbant tokiomis temomis Nor -ve gijoje saisto ir daugiau žmonių. Pa vyz džiui,pe dagogė I.Gintalienė yra viena iš tų žmonių,kurie Nor vegijoje vaiko teisių sergėtojams turipranešti apie bet kokias abejones dėl vaikogerovės. Jei ji, kaip mokytoja, įtaria, kad su vai -ku elgiamasi netinkamai, turi informuoti mo -kyk los direktorių. Tada mokykla, kaip instituci-ja, privalo pranešti apie galimus pažeidimusvaiko teisių apsaugos atstovams.

„Nėra jokio kito pasirinkimo. Dažniausiaitai būna ilgas stebėjimas, vaiko teisių apsaugostarnyba per kažkurį laiką privalo ištirti skun-

Iš Lietuvos atvykusių šeimų vaikus norvegai apgaubia dideliu dėmesiu – siekiama, kad jie kuo greičiau įsilietų į jų bendruomenę

Dauguma seniau Norvegijoje įsikūrusių lietuvių, nors ir sukandę dantis, prisitaiko prie naujų taisyklių,prie beribės vaikams suteikiamos laisvės

Lietuviams savaime suprantama į protesto akcijas vestis vaikus, nors mažamečiams tikrai ne vieta ten, kur liejasi neigiamos emocijos

�

M.A

ŽUŠ

ILIO

, „D

ELF

I“ N

UO

TR.

„SC

AN

PIX

“ N

UO

TR.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

14 ● 2015–02–13

Viršelio tema

dą. Nereaguoti į jį negalima. Šis procesas nie-kuo nesiskiria nuo Lietuvos sistemos: bandomasusisiekti su vaiko šeima, kuri toliau stebima irtiriama. O to pranešimo priežastys gali būtiįvairios: vaikas nelanko mokyklos, yra neprižiū-rimas, šeimoje smurtaujama. Tarkime, kalbuosisu vaiku ir jis pasakoja, kaip naktį miegojoautobusų stotelėje. Iš pradžių, aišku, turiu jį nu -ra minti, o tada iškart eiti pas direktorių. Su -pran tama, nes vaikas neturi miegoti gatvėje,ne paisant to, kad tėvai laiko jį suaugusiu ir ga -

linčiu savimi pasirūpinti“, – pasakoja Dramenegyvenanti lietuvė.

Tačiau Norvegijoje įsitvirtinusios lietuvėstikina, kad savavališkai, be jokio įspėjimo vaikųiš jų šeimos niekas neišplėšia. Prasidėjus stebė-jimui ar net priėmus sprendimą perduoti vaikąlaikiniems globėjams daroma viskas, kad tikpatys tėvai išmoktų tinkamai auklėti savo vaiką.Beje, vaiko perdavimas globėjams yra paskuti-nė priemonė, iki kurios veda ilgas procesas.

Žinoma, yra du atvejai – fizinis smurtas irsek sualinis išnaudojimas, dėl kurių norvegaine pripažįsta jokių diskusijų. „Jei tai nustatoma,vaikas paimamas iškart. Jei, pa vyz džiui, jis patspasako, kad nenori grįžti namo, kad yra prie -vartaujamas, jis paimamas tą pa čią dieną, ta -čiau tokie atvejai – išimtys“, – paaiškina peda-gogė I.Gintalienė.

Ji priduria, kad vaiko perdavimas globon yralaikinas ir jokiu būdu nereiškia įvaikinimo.Pavyzdžiui, net jei tėvai turi narkotikų ar alko-holio priklausomybės problemų, tai nėra patsblogiausias scenarijus, nes jiems paskiriamas gy -dy mas, o jei pavyksta pasveikti – jie gali susigrą-žinti ir patys auginti savo vaikus. Mokytoja pasa-koja, kad dažniausiai globėjais tampa vaikui arti-mi žmonės, kuriais jis pasitiki ir jau spėjoužmegzti emocinį ryšį: giminaičiai, seneliai armo kytojai.

Lankę kursus, mokymus, kad taptų globė-jais, jie gauna kompensacijas, bet globodamivai ką nedirba. Žinoma, tokia integracija į šei-mas Norvegijai kainuoja gerokai brangiau neikiti būdai, pavyzdžiui, grupė beglobių vaikų,kuriems paskirtos dvi auklėtojos. Kom pen sa -cija skiriama pagal konkretų atvejį, todėl josdydis ir forma skiriasi, tarkime, gali būti taiko-ma ir lengvata būstui įsigyti.

„Nemačiau, kad kas iš globėjų taptų milijo-nieriais, – patikėjusius vaikų pardavimo teorijo-mis nuramina I.Gintalienė. – Tai nėra atosto-gos, o dar bas visą parą, nes laiko sau turi tiktada, kai vai kas būna kitur, pavyzdžiui, susitin-ka su savo biologiniais tėvais, nes laikinai per-ėmus jo glo bą vis tiek reikia palaikyti ryšį su tik-rąja šei ma. Tokie susitikimai neorganizuojamitik labai išskirtiniais atvejais. Globėjų šeimadau giausiai gali priimti du vaikus, kurie daž-niau siai būna jaunesni nei biologiniai vaikai.Taip yra todėl, kad globėjai galėtų skirti pakan-kamai dėmesio globotiniui. Žinoma, yra ir išim-čių, nes norinčiųjų dirbti globėjais labai trūksta.Tai sunkus darbas, nes neretai vaikai pas globė-jus pa kliūva iš sudėtingų šeimų, turėdami emo-cinių sutrikimų.“

Laura iš Oslo svarsto, kad panašių pro b le -mų, kai lietuviai ir norvegai nesusitaria, kas ge -riausia vaikams, atsiranda kone dėl vie nintelėspriežasties: jei atvykėliai nesilaiko ša lies įstaty-mų ir ignoruoja jiems keliamas sąlygas.

„Kadangi daug metų gyvenu Norvegijoje,nuo pat pradžių stengiausi integruotis, bet ben-druomenėje, deja, yra ir kitokių pavyzdžių. Jeipasirenki kitą šalį, kurioje nori kurti savo gerovę,turi nusiteikti laikytis jos įstatymų ir prisitaikytiprie kultūros. Pavyzdžiui, daug lietuvių mėgstaslidinėti Norvegijoje. Bet juk nė vienas lietuvisnėra gimęs su slidėmis, kaip sakoma apie norve-

gus. Jei to galima išmokti, kodėl negalima priim-ti ir kitos kultūros dalies, užuot elgusis, kaippatinka? Žinoma, yra kultūrinių, istorinių skirtu-mų, bet nesakyčiau, kad nuo šiauriečių labai ski-riamės. Nuo kinų ar kitų tolimų egzotiškų tautųskiriamės kur kas labiau“, – svarsto Laura.

Ji pateikia pavyzdį, iliustruojantį, kaip gali-ma tiesiog iš principo ignoruoti norvegų kelia-mus pageidavimus. Mokyklose vyrauja cukraus„psichozė“ – visi kaip įmanydami stengiasi iš -veng ti šio nereikalingo „nuodo“. Ir štai vienalietuvė kasdien vaikui į pietų dėžutę įdeda polietuvišką glaistytą sūrelį. Norvegai tą sūrelį,žinoma, supranta kaip šokoladą. Mamos buvopaprašyta to daugiau nedaryti jau vien dėl ben-draklasių. Žinoma, ji gali sūrelį vaikui patiektinamie vakarienei, bet ne, ji užsispyrusi vis tiekįdeda jį pietums...

Pastarosiomis savaitėmis aistringai besilie-jančios emocijos dėl atimto Gabrieliaus lyg irneleistų kaltinti lietuvių abejingumu vaikų inte-resams. Deja, mūsų vi suomenės elgesys nepa-aiškinamas jokia žmogiška logika: ginamevieną, bet nemokame pažadinti savo atjautos,geraširdiškumo, pilietiškumo kenčiant tūkstan-čiams. Apie tai prakalbo organizacijos „Gel bė -kit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė.

Jos vadovaujama organizacija domėjosi lie-tuvių vaikų padėtimi Norvegijoje ir žino, kadjokio sąmokslo prieš lietuvių ar apskritai kita-taučių šeimas šioje šalyje nėra. Tačiau visuoti-nių protestų fone jai rūpi paskelbti ir kitą žinią.„Turiu tik vieną prašymą: jeigu visi Lietuvosžmonės gali sukilti į kovą dėl vieno lietuviovaiko Norvegijoje, tai gal nors keletas žmoniųgalėtų padėti vaikams, esantiems Lietuvoje?“ –klausia R.Dičpetrienė atvirame laiške Lietuvosžmonėms.

Emocijos, kuriomis visuomenė reaguoja įNorvegijoje vaiką praradusios lietuvės pastan-gas jį susigrąžinti, jai primena „violetinę“ istori-ją, kai vadinamojo pedofilijos skandalo epi-centre atsidūrusios mergaitės stojo ginti visaLietuva.

„Pasiimam šakes į rankas, ir varom! Net ne -la bai svarbu – kur ir dėl ko. Ir anoje, ir šioje si -tuacijoje vaikas tampa suaugusiųjų manipulia-ci jų įrankiu. Ir mažai kam rūpi, kaip jis pats jau-čiasi, galų gale ką išgyvena jo motina. Labaiabejoju, kad kas nors teikia jai psichologinępagalbą, kol per visus informacijos kanalus ji irjos vaikas narstomi po gabaliuką. Pasigendumū sų visuomenės brandos. Kokia mūsų branda– to kia ir reakcija į problemą: liejasi emocijos,bet nėra sprendimų, nėra dialogo“, – apgailes-tauja R.Dičpetrienė.

Prieš kritikuojant Norvegijos socialinę siste-mą ji siūlo bent pasidomėti, kokia ši yraLietuvoje: į ką gali atsiremti į ribinę situacijąpa tekę žmonės, iš ko jiems tikėtis pagalbos. Iš -kal bingas pavyzdys: vienai mūsų šalies savival-dy bei pavyko atkovoti vaiko teisių apsaugos tar-nybų iš emigrantės lietuvės atimtą vaiką. Jisbuvo grąžintas į Lietuvą ir dabar auga... vaikųglo bos namuose.

O kokie yra skaičiai, ne emocijos? Penkeri kūdikių namai ir 97 globos namai

yra perpildyti – iš viso šiose Lietuvos įstaigose

Kad emigrantams būtų lengviau prisitaikytiprie norvegiškos tvarkos, ir įvairiuose Norve-gijos lietuvių, ir ambasados tinklapiuoseskelbiamos tėvų elgesio su vaikais atminti-nės. Štai norvegija.org pateikia dažniausiaiužduodamus klausimus ir atsakymus į juos.

„Ar galima vaiką mušti, papurtyti, šaukti?“Negalima. Bet koks fizinis ar psichologinissmurtas yra kriminalinis nusikaltimas. Bet Jūsgalite leisti vaikui rėkti. Vaiko teisių tarnyba ne-važiuos patikrinti, jei kaimynas paskambins irpasakys, kad vaikas apačioje rėkia jau valandą.Jei rėktų nuolat, tarkime, savaitę, mama pasiro-dytų kieme su mėlyne ant veido, jei būtų girdėtiriksmai, indų daužymas ir pan., tada tarnybosdarbuotojai atvyktų iš karto. Svarbu suvokti, kurauklėjimas prasilenkia su smurtavimu.„Nuo kokio amžiaus vaikas gali padėti namųruošoje?“Amžiaus ribos nėra. Tai priklauso nuo vaiko irnuo darbo. Jis gali padėti namų ruošoje tol, koltai netrukdo atlikti namų darbus, lankyti būrelį,susitikti su draugais ir pan. Jei vaikas mokyklo-je pasakys, kad negalėjo vakar žaisti futbolo,nes turėjo sutvarkyti visus namus, nuplauti ma-šina ir dar atlikti kitų darbų, tai jau gali atkreiptivaiko teisių apsaugos dėmesį. Vaikas turi teisę įsavo laisvalaikį, tad negalite jo visos dienos už-krauti ruošos darbais ar brolio/sesės priežiūra. „Ar galima vartoti alkoholį per šventes, pasdraugus?“Vieną kitą taurę gali gerti ir mama, ir tėtis, bet susąlyga, kad vaiku bus pasirūpinta. Švęsti galimair kai vaikai yra namie, bet saikingai, nes svar-biausia yra vaiko saugumas ir pan. Jei švenčia-te pas draugus, nieko bloga, jei paryčiais grįšitetaksi su miegančiais vaikais ant rankų. „Ar vaikas privalo eiti į darželį vis su kitaisdrabužiais?“Nieko baisaus, jei vaikas drabužius išsitepė išpat ryto ar vakar vakaro. Tačiau vaikų darželiodarbuotojai pasikviečia tėvus pokalbio, jei dra-bužiai neskalbiami savaitę, vaikas taip pat ne-praustas. Jei tėvai nepasitaiso, iškviečiama vai-ko teisių apsaugos tarnyba.„Nuo kada vaikas gali būti vienas namie?“Nėra nustatytos amžiaus ribos, tai priklausonuo vaiko sąmoningumo, sugebėjimo pasirū-pinti savimi. Tačiau jei norite palikti vaiką vieną,jis turėtų būti sulaukęs 16–17 metų. Ir Jūs turitebūti garantuoti, kad jis elgsis atsakingai, nevar-tos alkoholio ir pan.“ ■

Kaip elgtis su vaikaisNorvegijoje

�

2015–02–13 ● 15

Viršelio tema

auga daugiau nei 20 tūkst. vaikų. Norvegijojenėra kūdikių namų, taip pat ir tokio tipo globosnamų kaip mūsų šalyje.

Lietuvoje iš viso gyvena pusė milijono vaikų,Norvegijoje – milijonas. Mūsų šalyje šeimose,kurioms trūksta socialinių tėvystės įgūdžių, au -ga apie 20 tūkst., Norvegijoje – 50 tūkst. vaikų.Taigi abiejų šalių problemos tos pačios. Bet čiapanašumai baigiasi. Norvegai daro viską, kadvaikas būtų išsaugotas biologinėje šeimoje,mūsų šalyje, nors skelbiamas tas pats tikslas,jam pasiekti trūksta visko – priemonių, žmonių,metodikos, net tinkamo požiūrio.

„Lietuvoje vaikas iš šeimos paimamas tikpačiu kraštutiniu atveju, kai jo gyvybei gresiapavojus. Norvegijoje apie tai, kad vaikas muša-mas, psichologiškai žeminamas, apskritainešnekama. Ten to negali būti. Pas mus net iršeimose, kurios tikrai nėra laikomos socialiairizikingomis, normalu auklėti vaikus bausmė-mis, baime, bendrauti su jais liepiamąja nuosa-ka. Ir štai tokie žmonės kerta sieną ir atsiduriavisiškai kitoje kultūroje su jiems svetimais san-tykiais – ten negalima pliaukštelėti, o jei taipatsitiks, liudininkai būtinai sureaguos. Mes taivadiname skundimu, jie – pilietine pareiga, nesvaikas pats negali apsiginti, jam reikia padėti“,– skirtumus aiškina R.Dič pet rie nė.

Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba,va dovaudamasi Vaiko teisių konvencija, vienaar kita šeima pradeda domėtis sulaukusi prane-šimo, kad galbūt joje netinkamai elgiamasi suvaiku. Tada tarnybos atstovai apsilanko šeimo-je, kad galėtų įvertinti situaciją, nustatyti, kokieyra jos socialinės tėvystės įgūdžiai. Sudaromastrijų arba šešių mėnesių darbo su šeima planas.Stoja į darbą visas būrys specialistų, suteikiama

kompleksinė pagalba. Jei per pusmetį padėtisnegerėja, teismo sprendimu vaikas laikinai per-duodamas į profesionaliai parengtą globėjų šei -mą, o tėvai stiprinami toliau. Pagrindinis ir vie-nintelis tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šei -mą, kai tik ji bus pasirengusi. Ir Norvegijojebūna atvejų, kai vaikas yra pa ima mas tą pačią

akimirką, bet jie labai reti. Lie tu voje, priešin-gai, beveik visi paėmimai yra dras tiški.

„Šventai tikiu, kad norvegai neima vaikųšiaip sau, tik šovus į galvą. Yra ilgas šeimos ste-bėjimas, atkaklus darbas su ja“, – neabejojaorganizacijos „Gel bėkit vaikus“ vadovė. ■

Jūratė Kiliulienė, Gabija Sabaliauskaitė

Apie tai, kaip itinjautrios vaikų,šeimos temostampa įrankiupropagandinia-me kare šmei-žiant Vakarų vals-tybes, „Veidui“pasakoja vaikų ir

paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras.

„Juvenaline justicija“ Rusijoje buvopavadinti vaiko teisių apsaugos prin-cipai ir praktikos, kurias rekomen-duoja Jungtinės Tautos ir kuriasnuosekliai įgyvendina dauguma pa-saulio ir Europos valstybių.Jau pats šis terminas yra klaidingas.Nors iš tikrųjų „juvenile justice“(angl.) reiškia šiuolaikinį požiūrį į tai,kaip reikia spręsti nusikalsti linkusiųpaauglių problemas, šioje sąmoksloteorijoje juvenaline justicija vadina-mas visas kompleksas šiuolaikiniųbūdų veiksmingai ginti vaiko teises. Kaip ir dauguma sąmokslo teorijų,ši remiasi nepatikrintomis ir subjek-tyviai bei tendencingai pateiktomis

istorijomis apie tai, kaip esą Vakarųir Šiaurės Europos valstybėsegriaunamas šeimos institutas. Ko-votojai su „juvenaline justicija“ kuriair skleidžia istorijas apie tai, kad Va-karų ir Šiaurės Europos valstybėsevaikai skatinami nepaklusti tėvams,kad dėl menkiausios smulkmenosgrobiami atvykėlių iš Rytų Europosvaikai. Taip pat ši sąmokslo teorijaklaidina patiklius žmones, netinka-mai informuodama apie rekomen-dacijas lytinio švietimo srityje (prisi-minkime Lietuvoje sukeltą ažiotažądėl „Estrelos“ projekto, kai žmonėsbuvo klaidinami, esą vaikai nuomažumės bus verčiami mastur-buotis). Bet dažniausiai šiais išpuoliais sten-giamasi ginti vadinamųjų normaliųšeimų teisę auklėti vaikus be jokiosvalstybės institucijų galimybės įsikištiesant įtarimui dėl prievartos priešvaikus ar nepriežiūros. Laikomasipožiūrio, kad visi būdai, kuriuos tėvaitaiko augindami ir auklėdami vaikus,yra tinkami. Šio judėjimo atstovai ne-paaiškina, kas ir kokiu būdu turėtųsurūšiuoti šeimas į tas, kurias reikia

prižiūrėti, ir tas, kurių negalima pri-žiūrėti. Kaip žinome, šeimose vaikaidažnai patiria akivaizdų smurtą ir ne-priežiūrą, ir kai matomos žiaurios pa-sekmės, jau patys kovotojai priešbet kokią vaiko teisių priežiūros gali-mybę piktinasi, kad nieko nebuvodaroma.Kovotojai su „juvenaline justicija“kartais informuoja apie tikrus fak-tus, kai užsienio vaiko teisių apsau-gos tarnybos padaro klaidą. Tačiautos išimtys iš taisyklių pristatomoskaip taisyklės, ir visuomenė neko-rektiškai dezinformuojama, esąŠiaurės ir Vakarų Europoje yra labaiprastai su šeimų ir vaikų gerove. Ta-čiau daug objektyvių rodiklių rodo,kad kaip tik tose valstybėse vaikų iršeimų gerovės rodikliai yra itinaukšti, o tokiose valstybėse, kaipLietuva ar juo labiau Rusija, jie pras-ti. Šitų įrodymų kovotojai su tuo, kąjie vadina juvenaline justicija, ko-mentuoti nenori.Kovos su „juvenaline justicija“ tikriejiautoriai nėra žinomi, kaip tai dažnaibūna su sąmokslo teorijomis apiegeriausių gyvenimo kokybės stan-

dartų pasiekusias liberalios demok-ratijos valstybes.Aš apie visas šias negrabiai sukur-tas juodąsias technologijas pirmąkartą išgirdau 2010–2011 m., būda-mas Jungtinių Tautų (JT) Vaiko tei-sių komiteto narys ekspertas. Tuometu komitetas siūlė Ukrainai nuo-sekliai įgyvendinti JT rekomendaci-jas vaiko teisių srityje, atsisakyti so-vietinio požiūrio į vaikų globą, nuo-latinio vaikų globos įstaigųprotegavimo ir diegti naujas ben-druomenines paslaugas šeimomsstiprinti, mokyti šeimas tinkamai irbe prievartos auklėti vaikus, kartustiprinant vaiko teisių apsaugą.Tuo metu UNICEF kvietimu nuvy-kęs į Ukrainą padėti šiai valstybeiįgyvendinti rekomendacijas, iš uk-rainiečių sužinojau apie nežinia kie-no sukeltą panikos dėl „juvenalinėsjusticijos“ bangą ir kad JT bei Euro-pos Tarybos ir Europos Sąjungosrekomendacijos skirtos „mūsų vai-kams grobti ir tvirkinti“ bei „mūsųšeimoms ardyti“. Į Lietuvą šios gąs-dinimų kopijos atėjo šiek tiek vėliau,2012–2013 m. ■

Komentaras

Ir Lietuvoje, ir Norvegijoje deklaruojama, kad geriausia vaikui augti savo biologinėje šeimoje.Tik norvegai tam deda labai daug pastangų, o lietuviai... tik deklaruoja

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

16 � 2015–02–13

Lietuva

97-eri ginčų dėl valstybės metaiIstorija ir dabartis. Sukurti ar atkurti valstybę nelengva, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną. Tačiau jei norskažkelintas politikas paskaitytų intelektualų politines įžvalgas, Lietuvos raida gal būtų kryptingesnė ir spartesnė.

Lietuviams artėjant į nepriklausomosvalstybės kūrimą reikėjo net tokios dis-kusijos: kuri intelektualų XIX a. pab.-

XX a. pr. vartota sąvoka būtų tinkamiausiaįkursimam savarankiškam politiniam ir terito-riniam lietuvių tautos dariniui vadinti – tėvy-nė, valstija, viešpatystė, ciecorystė, valdystė,šalis, kraštas ar valstybė. XX a. pradžioje apsi-stota ties valstybės sąvoka. Dar sudėtingiaubuvo apibrėžti ir sutarti dėl valstybės idėjosturinio.

Kaip parodė tolesnių ginčų dėl mūsų vals-tybės krypties 97-eri metai, prabėgę nuo 1918-ųjų vasario 16-osios, sukurti ir atkurti valstybęsunku, bet dar sunkiau ją kurti kiekvienądieną.

„Diskusijos apie Lietuvos valstybę, prasi-dėjusios XX a. pradžioje ir besitęsiančios ligšiol, susijusios su skirtingu žmonių bendruo-menės suvokimu, kas yra laisvė, dėl ko meskovojame ir ko siekiame. Galbūt dėl to ir tasnusivylimas, kad ne dėl tokios laisvės kovo-jome. Taip buvo ir po 1918-ųjų, ir po 1990-ųjų“, – pastebi valstybės lietuviškosios samp-ratos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Tarp -tautinių santykių ir politikos mokslų institu-to dėstytojas, Istorijos instituto podoktoran-tūros stažuotojas dr. Justinas Demen -tavičius.

Dažnai apie nepriklausomos valstybėssiekį kalbama labai abstrakčiai, jos turinys ikigalo neišsakomas. O reikia kalbėti plačiau:kas yra lietuvis, kas svarbiau – tauta ar liau-dis, kuris interesas svarbesnis – ekonominis,politinis ar kultūrinis. XIX a. pab.–XX a. pr.Lietuvos intelektualai gana aiškiai reiškėpolitines idėjas, kas jiems yra laisvė, kaip jiesupranta asmenį, politinę bendruomenę, kasjoje svarbiausia, samprotavo, kad valstybė yradaugiau nei gyventojai, teritorija ir suverenu-mas.

Buvo diskusijų ir apie kažkokį specifinįlie tuvišką valstybės modelį. Tačiau, pasakJ.De mentavičiaus, tokiais ginčais iš bendroeuropinio konteksto per daug neišsiskyrėme,nes buvome europinės kultūros ir ideologiniųginčų dalis. Graži ambicija – kad tauta turiišsiskleisti kultūriškai, bet kai kuriamos poli-tinės institucijos, originaliems būti sudėtinga.Politiniai režimai, gerosios ir blogosios jųformos apibrėžti klasikinės politinės filosofi-jos, tik jie pritaikomi konkrečiu laiku irkonkrečioje vietoje. Net Antanas Smetonateigė be siremiantis Platonu.

Tad, pasak J.Demen ta vičiaus, svarbiausianeužmiršti tarpukario filosofo Stasio Šal-kauskio įvardyto principo „Momento reikalaiir principų reikalavimai”: reikia gyventi čia irdabar, bet visuomet remtis į principinesdorovines nuostatas.

Kitas klausimas, kiek intelektualų mintys

daro įtakos politikų sprendimams. J.De -mentavičius neabejoja, kad XIX a. sujudimasdėl lietuvių tautos atgimimo buvo neįmano-mas be studijų metu įgyto supratimo apienaują etninės tautos ir jos vietos istorijojekoncepciją – ne visų tautų panašumą, oatskirtas kultūrines bendruomenes, iš kuriųkyla specifinė politinė ir ekonominė tvarka.Kad tokia idėja gimtų, reikėjo tam tikropasaulėvokos lūžio, kurį išsakė SimonasDaukantas ir Motiejus Valančius.

Lietuvos valstybės formavimuisi padarėįtakos, tai, apie ką diskutavo intelektualai,kas buvo sakoma universitetų auditorijose.Liaudininkiškoji pakraipa atėjo iš Rusijosuniversitetų auditorijų. O universiteto profe-sorius Mykolas Romeris, apie save kalbėjęskaip apie liaudininką ir demokratą, nors irnepartinį, sukūrė tuometę konstitucinę dokt-riną, kurios idėjomis remiasi ir dabartinė.Tautininkų po 1926 m. perversmo bandytaįgyvendinti politika tam tikra prasme irgi kiloiš intelektualinių idėjų, pagrįsta tam tikrafilosofija – autoritetų iškėlimu, žmogauspajungimo tautos naudai. Tautininkų idėja,kad viskas turi kilti iš tautos, perimta išEuropos romantikų, tautininkai cituodavo iritališkos fašistinės minties klasikus, kuriepagrindė tautos iškilimą. Krikščionių demok-ratų nemažai buvo su europinio lygio filosofi-

niu pasirengimu. Politine mintimi europinia-me kontekste prilygome kitoms Vidurio irRytų Europos valstybėms, o intelektualų įtakaLietuvos Pirmosios Respublikos kūrimo pro-cese buvo didžiulė.

Nepriklausomos valstybės atkūrime vėlneabejotinai svarbus buvo intelektinės mintiestiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje indėlis. Išei -vijos intelektinės srovės – krikščioniškojidemokratinė ir ypač liberalioji „Santara-Švie-sa”, kuri, skirtingai nei katalikiškoji, aktyviaubendravo su okupuotoje Lietuvoje gyvenan-čiais tėvynainiais, buvo atsisukusi, kaip ir dek-laravo – „Veidu į Lietuvą“, darė įtaką Lie -tuvos intelektualų sluoksniuose.

Tačiau, pastebi J.Dementavičius, kitasklausimas, kokių minčių, politinių įsitikinimųpagrindu buvo atkurta nepriklausoma Lie -tuva: „Lūžis negali įvykti per vieną naktį –penkiasdešimt metų buvome mokomi kalbėtiapie politiką tam tikru būdu. Galėjo nepatik-ti pati sistema ar kontrolė iš Maskvos, tačiautikėjimas geresniu ekonomine prasme gyve-nimu lig šiol išliko svarbesnis Lietuvos valsty-bės tikslas nei kultūrinis klestėjimas ar prin-cipingas valstybingumo teigimas. Ir dabarviešojoje erdvėje daugiau kalbama apie eko-nomiką, bet ne apie žmogiškumą, kuris yrakur kas įvairiapusiškesnis. Šia prasme vis daresame sovietiniai.”

LRS

AR

CH

YVO

NU

OTR

.

Steigiamojo Seimo, pradėjusio veiklą 1920 m., nariai ir kitas tarpukario politinis elitas – su žemės ir kryžiausženklu: gausiai buvo atstovaujamas agrarinis interesas ir Bažnyčia

2015–02–13 �17

Lietuva

Pirmoji Respublika koncentravosi įšvietimą, dabartinė – į materializmą

Lyginti nebe intelektinę mintį, o konkre-čius abiejų Respublikų politinių lyderių veik-los prioritetus, programas ir veikimo taktikąsudėtinga, nes valstybės padėtis yra skirtinga.Skiriasi žmonių pasaulėžiūra, prioritetai, vals-tybės vidaus ir užsienio kryptys. Skiriasi laik-metis.

„Gal skambės keistai, bet prieškariu nusta-tyti valstybės politikos kryptis buvo lengviau, –lygina Lietuvos istorijos instituto mokslo dar-buotojas dr. Artūras Svarauskas. – Tada vyra-vo du pagrindiniai tikslai – padaryti Lietuvąlietuvišką ir įgyvendinti teritorinę valstybėsprogramą.“

Prieškariu pamatines valstybės politikoskryptis apibrėžė etninių lietuvių siekis įsitvir-tinti savoje valstybėje. Didžioji dalis jų buvovalstiečiai, vertėsi žemės ūkiu, todėl miestuo-se ir miesteliuose nemažą procentą gyventojųsudarė kitų tautybių piliečiai – lenkai, žydai.Pastarieji užėmė reikšmingas pozicijas pramo-nėje, versluose. O iki 1922 m. pradėtos įgy-vendinti žemės reformos nemaža dalis žemėspriklausė dvarininkams, kurie buvo lenkiškoskultūros skleidėjai. Todėl dėl pagrįsto lietuviųsiekio įsitvirtinti miestuose bei žemės refor-mos, iš esmės neatlygintinai nusavinusios dva-rus, kilo etninė įtampa tarp lietuvių, lenkų,žydų. Pasak A.Svarausko, šiandieninėje Lietu -voje šios problemos neaktualios, tačiau prie-škariu tai buvo vienas labiausiai lietuvių visuo-menę mobilizuojančių veiksnių. Tą supratopolitikai, ir visų vyriausybių uždaviniai iš es -mės nesiskyrė – įsitvirtinti mieste ir sukurtitautinį ūkį.

Šalia materialinio aspekto, tas pats pasaky-tina apie kultūros ir švietimo politiką. Kryptis– lavinti visuomenę (XX a. trečiajame dešimt-metyje maždaug trečdalis Lietuvos gyventojųbuvo beraščiai), plėsti švietimo sistemą (jukLietuva iki 1922 m. savo teritorijoje neturėjojokios aukštosios mokyklos) ir puoselėti tauti-nę kultūrą. Pastarasis aspektas ypač ryškustapo prezidento Antano Smetonos valdymometais ketvirtajame dešimtmetyje.

Tad, kaip pabrėžia A.Svarauskas, prieška-rio Lietuvos politinis elitas akivaizdžiai skyrė-si nuo dabartinio savo požiūriu į švietimo sis-temą: „Dabar vyrauja sausą pragmatizmą irmaterializmą konstruojančios veiklos kryptys.Kitaip tariant, aukštasis mokslas ir apskritaiišsilavinimas matomas daugiausia per verslo,pajamų ir kitokių materialinių dalykų aspek-tus. Prieškariu daug dėmesio buvo skiriamane tik šioms sritims, bet ir humanitariniamvisapusiškam piliečio lavinimui, kuris leidoturėti platesnę pasaulėžiūrą ir neapsiriboti tikpinigų kalimu.“

Kitas veiksnys, išskiriantis abiejų Res -publikų politinio elito veiklos kryptis ir josprogramas, – teritorinis valstybės aspektas.Pa sak A.Svarausko, prieškariu iš esmės visaLietuvos užsienio politika buvo paremta antdviejų polių – Vilniaus ir Klaipėdos. Lietuviųsiekis turėti šiuos miestus lėmė santykius sukaimyninėmis valstybėmis ir didžiosiomis Eu -ropos galiomis.

Pirmiausia – Klaipėda ir Klaipėdos kraštas.Kaip žinome, jis Lietuvos Respublikos dalimiautonominėmis teisėmis išbuvo nuo 1923 iki1939 m. Klaipėda Lietuvai atiteko po Lietuvosvyriausybės 1923 m. žiemą suplanuoto ir ins-

cenizuoto sukilimo. Tai išties drąsus, gal netavantiūristinis sprendimas, kuris Lietuvai bai-gėsi laimingai. Klaipėda po daugelio šimtme-čių tapo Lietuvos dalimi.

Avantiūristinis jis buvo todėl, kad lietuviaiKlaipėdą kariniais veiksmais perėmė ne išvokiečių, o iš tuo metu regioną administruo-jančios Prancūzijos. Kitaip tariant, lietuviaiformaliai ėjo į konfliktą su viena iš Pirmojopasaulinio karo nugalėtojų ir didžiąja Eu -ropos valstybe. Todėl Lietuvos politinio elitosprendimas ginklu prisijungti Klaipėdą buvoiš tiesų drąsus. Akivaizdu, kad kitaip pasielgtilietuviai negalėjo: Lietuva be Klaipėdos –valstybė „be plaučių“.

Vilniaus krašto klausimas buvo dar svar-besnis. Vilnius, kitaip nei Klaipėda, svarbusne tiek ekonominiu, kiek moraliniu požiūriu.Tai Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės,pagrindas – istorinė Lietuvos sostinė dar nuodidžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Tačiaunuo 1920 iki 1939 m. rudens ji buvo Lenkijosdalis, todėl, kaip primena A.Svarauskas, visųLietuvos vyriausybių, atskirų politikų ir kiek-vieno susipratusio lietuvio pagrindinis tikslas(„programa“) tarpukariu buvo susigrąžintiistorinę sostinę. Šis programinis teiginys rau-donu siūlu driekiasi per visą tarpukarį. Rau -donu dėl to, kad nemaža Lietuvos politinioelito dalis, ypač ketvirtajame dešimtmetyje,kai pradėjo ryškėti Hitlerio ekspansijaEuropoje (ir tapo aišku, kad vienas jo taikinių– Klaipėda), Vilniaus krašto grąžinimą siejosu SSRS.

Dabartinėje Respublikoje šių problemųnėra, todėl ir kai kurios politinės programos,tiksliau, idėjos, yra tolimos prieškario Res -pub likos nuostatoms. A.Svarauskas tai argu-mentuoja tokiais pavyzdžiais: vargu ar kas tar-pukariu (ypač XX a. ketvirtame dešimtmety-je) Lietuvoje būtų supratęs idėją apie Lie -tuvos veiklos krypčių orientaciją į buvusiasLDK teritorijas, nes tai prieštarautų tautinėsvalstybės modeliui. Taip pat mažai kam tadabuvo priimtina Lietuvos politikos orientacija įSkandinavijos valstybės.

Skirtumas tarp dviejų Respublikų politikųir visuomenės juntamas požiūryje į lietuvius,kurie gyveno ir dirbo iki nepriklausomybėspaskelbimo 1918 ir 1990 m. XX a. ketvirtamedešimtmetyje kalbų apie tai, kad dalis lietuviųtarnavo carinės Rusijos ar kaizerinės Vo kie -tijos okupacinėse struktūrose, beveik neliko.A.Svarauskas pastebi, kad šiandieninėje Res -publikoje kolaborantų (tikrų ir tariamų)paieškos yra labai gyvas ir efektyvus kai kuriųpolitikų programinis veiklos variklis.

Panašumų abiejų Respublikų lyderiai turė-jo ir turi sprendžiant lietuvių emigracijos klau-simus. Kaip ir prieškariu, lietuviai yra vienalabiausiai emigruojančių Europos tautų,tačiau aiškios strategijos, kaip tvarkyti šį klau-simą, tada nebuvo. Nėra ir dabar. Pri pa -žįstama, jog tai vienas probleminių klausimų,dažnai jis iškyla į viešąją erdvę, dauguma pasi-sako, kad tai negatyvus reiškinys, tačiau veiks-mingų sprendimų, ką daryti, kad jis mažėtų,neatrandama.

LRS

AR

CH

YVO

NU

OTR

.

Atkurtos nepriklausomos Lietuvos Seimai nuo savo pirmtakų skiriasi ženkliai menkesniu dėmesiu švietimui, koncentravimusi į sausą pragmatizmą ir materializmą �

18 � 2015–02–13

Lietuva

A.Svarauskas primena, kad prieškariuLietuvos politiniams lyderiams, ypač XX a.trečiajame dešimtmetyje, labai didelę įtakąturėjo Katalikų bažnyčia. Dvasininkai užėmėaukštus politinius postus – buvo ministrai,Seimo nariai. Jie darė ženklią įtaką ir švietimosistemai. A.Smetonos valdymo metais pasau-lietinės valdžios santykius su dvasine valdžiapradėta keisti, tai yra imta brėžti riba tarp šiųdviejų valdžių (dėl to buvo kilęs nemenkaskonfliktas), tačiau Lietuvoje Bažnyčios įtakavalstybei išliko reikšminga.

Lietuva tarpukariu buvo bene vienintelėEuropos valstybė, kurioje nebuvo įvesta civili-nė metrikacija. Kitaip tariant, gimimo, san-tuokos, mirties aktai buvo registruojami tikbažnyčiose. Politiniai lyderiai nedrįso keistišios situacijos – stokojo ryžto. Kaip žinome,katalikiškas mokymas netoleravo skyrybų,todėl paradoksalu, bet šalis tada buvo vie-nintelė Europoje, kurioje nefiksuota nėvieno oficialaus skyrybų atvejo. Žmonės šiųprocedūrų atlikti ar antrąkart tuoktis vykda-vo į kaimyninę Latviją ar autonominį Klai -pėdos kraštą. Ši kasdienio gyvenimo proble-ma kėlė dalies visuomenės nepasitenkinimąvaldžia. Dabartinė valdžia su tokia dilemanesusiduria.

Skirtumai tarp abiejų valstybių lyderių jun-tami ir kitais aspektais. Valdant valstybęA.Smetonai, Lietuvos politika kone visaisklausimais iš esmės buvo nuosaiki, buvo pasi-sakoma už stabilumą, vengiama radikaliųpokyčių. Dabar Lietuvos strategai nori prista-tyti valstybę kaip drąsią ir aktyvią. Aktyvumasyra gerai, tačiau kartais tas aktyvumas nukrei-piamas ne ta linkme, kuria reikėtų.

Galų gale amžinas klausimas: ar anuomet,prieš 97-erius metus, įkurdami Lietuvos vals-tybę ir 1990 m. ją atkurdami pasirinkome tei-singiausią jos raidos koncepciją? Kaip kaimy-nei Estijai pavyko mus aplenkti pagal daugelįkriterijų?

„Estijoje net sovietmečiu buvo daugiauintelektualinės laisvės. O atgavę nepriklauso-mybę gal dėl tarpukariu bei išeivijoje stipres-nės pilietinės ar sovietmečiu savaip laisvesnėsvisuomenės jie sugebėjo iš dalies perimti net irtarpukario patirtį, o kartu daugiau investuoti įjaunimą, būti atvirais naujovėms“– lyginaJ.De mentavičius.

Estai kryptingiau pataisė savo valstybėskelią. Galbūt mes esame per daug tolerantiškisavo netolimai praeičiai.

Politinio elito kokybė: formalūsrodikliai geresni nei veiklos rezultatai

Politikos turinį iš dalies lemia politinioelito kokybė. A.Svarausko vertinimu, skirtu-mas tarp prieškario ir dabartinio Lietuvospolitinio elito kultūriniu, kitaip tariant, inteli-gentiškumo, erudicijos požiūriu – pastebimas.Pirmaisiais abiejų Respublikų kūrimosi metais

į valstybės valdymą įsitraukė įvairių žmonių,tačiau praėjus keliems dešimtmečiams paste-bima, kad į Lietuvos parlamentą patenka keis-tų personažų, o tai kartais atsispindi Seimo arVyriausybės veikloje.

Vis dėlto A.Svarauskas primena, kad šiepolitikai atstovauja juos išrinkusiems pilie-čiams, o XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lie tu -voje piliečiai iš esmės jokios balsavimo teisėsneturėjo. „Valstybę valdė prezidentas ir jamnuolankūs, tačiau nebūtinai kompetentingipolitiniai lyderiai. Tada buvo reikšminga ir as -meninių, giminystės ryšių įtaka valstybės po -litikai. Kita vertus, kad ir kaip vertintumeaukš čiausio lygio politikų veiklos kryptis, tar-pukariu, jau ketvirtajame dešimtmetyje „su -brendus“ tautinei valstybei, jos politinių lyde-rių tonas, pavyzdžiui, užsienio politikos srity-je, buvo daug santūresnis nei dabar“, – vertinaA.Svarauskas.

Lygindama politinio elito struktūrą, ISMvadybos ir ekonomikos universiteto profesorėdr. Irmina Matonytė kaip didžiausią skirtumąnurodo tai, kad tarpukario Lietuvoje didžiulissantykinis politinis svoris buvo agrarinio inte-reso. Anuomet valstiečiai liaudininkai ar jiemsprijaučiantieji sudarydavę trečdalį ir daugiauparlamento, o dabartiniuose Sei muose šiaminteresui atstovaujančiųjų labai nedaug.

Kitas skirtumas: tarpukario Lietuva buvovaldoma tautininkų, bet Seimo narių tautinėįvairovė buvo didesnė, maždaug dešimtadalisir daugiau narių – ne lietuviai: kokie trys–pen -ki lenkai, šeši septyni žydai, po kelis vokiečiusir rusus (o Seimai juk buvo daug mažesni neidabar).

Dar vienas skirtumas: rinkimai anuomet

vykę pagal proporcinę sistemą, be mažoritari-nės, atskirų asmenų rinkimo, dalies, kuridabar labai akcentuojama, nes žmonės noririnkti asmenybes. Tarpukariu politikai buvolabiau siejami su jų atstovaujama partija, sujos ideologija.

„Jei lyginsime tarpukario Lietuvos politinįelitą su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šali-mis pagal tautinę įvairovę, buvome progresy-vūs, o pagal profesinį atstovavimą atrodėmeprastai: kitų šio regiono valstybių parlamen-tuose būdavo atstovaujama dešimčiai–penkio -likai profesijų, o Lietuvoje – penkioms–septy -nioms. Vyravo valdininkai – jie sudarė pertrečdalį narių. Laisvųjų profesijų atstovai –mokytojai, gydytojai, inžinieriai sudarė tikmažą dalį. Tiesa, teisininkams buvo atstovau-jama gausiau nei šiuo metu. Dabar šios profe-sijos žmonės nesiveržia į Seimą, matyt, dėlprofesinio išskaičiavimo, nes darbas teisinėseinstitucijose daug prestižiškesnis nei Seime“, –lygina I.Matonytė.

Tarpukariu politiniame elite menkai atsto-vaujama buvo verslininkams, bet labai gausiai– žmonėms iš kaimo, žemvaldžiams, taip patkatalikų kunigams. Tarpukario Lietuvoje jie

galėjo kandidatuoti į Seimą, aktyviai dalyvau-ti politikoje, nors tai kontrastavo su sekuliari-nėmis tradicijomis, kurios reiškėsi daugelyjemodernių to meto vakarietiškų valstybių.„Žemės ir kryžiaus sindromas Lietuvos politi-niame elite buvo stipriai išreikštas ir suteikėsavitumo“, – pastebi I.Matonytė.

Partinėje sistemoje dominavo viena –Tautininkų partija, kitos buvo mažesnės, o da -bar vyrauja daugiapartinė sistema. I.Matonytėprimena, kad buvo laikotarpis, kai ši sistemakreipėsi taip, kad, atrodė, nusistovės dviejų supuse partijos sistema, bet dabar nei Tėvynėssąjunga-krikščionys demokratai, nei Socialde -mokratų partija nebegauna daugiau kaip treč-dalio balsų, o daug vietos politiniame laukeužima populistinės partijos.

Asmenybės vaidmuo, I.Matonytės many-mu, dabar mažesnis nei tarpukariu. Tarpuka -riu jis buvo nuspalvintas A.Smetonos asme-nybės ir veiklos. Dabar ir politinių asmeny-bių, ir galimybių joms reikštis daug daugiau.Tarpu kariu buvo dvi trys interesų grupės,kurios reikšmingiau siejosi su politiniu elitu,tarp ku rių svarbiausia buvo Katalikų bažny-čia. Dabar pilietinis tinklas, su kuriuo siejasi

�

Valdant A.Smetonai, Lietuvos politika buvo nuosaiki. Dabar valstybę pri -statome kaip drąsią ir aktyvią. Tik kartais tas aktyvumas – ne ta linkme.

V.S

KA

RA

IČIO

, „B

FL“

NU

OTR

.

2015–02–13 �19

Lietuva

politinis elitas, gerokai didesnis ir dėl to da -bartinės Lie tu vos demokratinis veikimaskokybiškesnis.

Lyginantis su Vidurio ir Rytų Europos poli-tiniu elitu tarpukario metais, I.Matonytės ver-tinimu, ypač didžiuotis ir gėrėtis mūsiškioišskirtinumu nėra pagrindo, nes geras išsilavi-nimas ir atsidavimas buvo būdingas visomsšalims, o kai kurių jų politinis elitas lenkėmūsiškį erudicija. Bet ir mūsų geopolitinėsužduotys buvo kitokios, o joms spręsti reikėjone tiek erudicijos ir enciklopedinių žinių, kiekpolitinės valios ir ryžtingumo. Tad, politinioelito tyrėjos įsitikinimu, lietuviškas kaimiškasužsispyrimas kai kada buvo vertingesnisginant valstybės interesus nei kažkoks sofisti-kuotas teorinis kuluarinis istorijos, menotyrosdetalių išmanymas.

Kokia mūsų dabartinio politinio elito koky-bė Vidurio ir Rytų Europos šalių parlamenta-rų kontekste, galima palyginti vartant 2014 m.išleistą „Eurelite“ tęstinio palyginamojo tyri-mo kolektyvinę monografiją (tarp jos autorių– dr. I.Matonytė ir dr. Gintaras Šumskas).

Lietuvos parlamentinis elitas tarp kolegų,ypač čekų ar vengrų, išsiskiria aukštais forma-liais išsilavinimo rodikliais (Lietuvoje sovieti-nių laikų diplomas prilygintas magistro studi-joms, bet taip yra ir kitose šalyse). Tačiau kitasklausimas – kurios srities išsilavinimą turi įparlamentą atėję žmonės: formalus išsilavini-mo kriterijus nublanksta žinant, kad Lietuvosparlamente trūksta teisininkų, vadinasi, stingakompetencijos teisės srityje.

Lietuva iš visos Vidurio ir Rytų Europosišsiskiria menku mokytojų, švietimo darbuo-tojų skaičiumi. „Pedagogų, mokyklų vadovųbuvimas parlamente politinio elito tyrimuoselaikomas demokratinio parlamentinio elitoženklu, nes tai žmonės, kurie turi patirtiesrūpinantis viešaisiais bendruomenės reikalais.Klausimas, kodėl mūsų pedagogai neina įSeimą“, – politinio elito tyrimo rezultatuskomentuoja I.Matonytė.

Gerąja prasme iš kitų regiono parlamentųišsiskiriame užsienio kalbų mokėjimu ir tarp-tautinio darbo, tarptautinės tinklaveikos pa -tirties turėjimu: apie trečdalį Seimo narių yra

turėję ilgesnės nei pusės metų mokymosi irdarbinės patirties vakarietiškos kultūros šaly-se ir tik keletas – Rusijos universitetuose.

Tad formalieji rodikliai geri. Bet kažkasne gerai toje mūsų rikioje, valdanijoje artėvykščioje, kaip valstybę vadino ankstesniųlaikų intelektualai, nes vis dar neprilygsta-me net kaimynams nei pagal turtus, nei pa -gal laimingų žmonių skaičių, nei pagal gebė-jimus, nei pagal pilietinį sutarimą, kur linkeina mūsų valstybė. Dar blogiau – apie tainegirdėti nė bent kiek platesnio atgarsiodis kusijų. Intelektualai, atlikę savo misijąSą jūdyje, nustumti ar patys pasitraukė įpolitinę nuošalę. Politinių vizionieriškų vei-ka lų sukurta, tačiau ar bent kaskelintas poli-tinio elito narys yra apie juos girdėjęs? OSeime – kasdienės kiemo diskusijos, dažnaiapie savo asmeninę gerovę ir biurokratinesprocedūras.

J.Dementavičius pripažįsta: „Santykinailengviau sukurti valstybę ir ją atkurti: tam rei-kia žmonių, kurie nori tai padaryti, ir ganaaišku, kaip tai reikia padaryti. Bet valstybęnuolat kurti ir padaryti ją tokią, kokios nori-me, – labai sudėtinga, nes yra labai daug įsi-vaizdavimų, kaip tai padaryti. Valstybės kūri-mas – nesibaigiantis projektas.“

Lietuvai pasiekus tikslą tapti prestižinių ESir NATO klubų nare tarsi praradome tolesniosiekinio orientyrą. J.Dementavičius nemano,kad čia problema – intelektualios politinėsminties stygius. Daug teisės, filosofijos, politi-nės filosofijos veikalų parašyta tarpukariu,daug ir dabar. Tačiau anuomet intelektualų irpolitinio elito bendruomenė bendravo glau-džiau. Gal kad buvo mažesnė? Bet faktas, kaddabar intelektualų įtaka politiniam elitui kurkas menkesnė.

„Visi, kas dalyvauja politikoje, turi įsivaiz-davimą, kas yra valstybė, tačiau, mano many-mu, dažnai jis nėra apmąstytas, pasiduodamaprimityviam valstybės redukavimui į savo,dažniausiai ūkišką, interesą, supaprastinant,ką dar turėtų daryti valstybė. Problema – netiek intelektualų politinės minties stygius, kiekpo litinis elitas, kuris nesugeba kryptingai skai-tyti. Galų gale retas dabartinis politikas ir patsge ba savarankiškai parašyti nuoseklų gerąpublicistinį straipsnį. Daroma paprasčiau –pasitelkiami viešųjų ryšių specialistai, skelbia-mos trumpos tezės, kurios politikų išmoksta-mos mintinai“, – konstatuoja J.Demen ta -vičius.

Beje, tos tezės dažniausiai būna ekonomi-nėmis temomis. Tai labiausiai ir rūpi žmo-nėms, nes, pasak J.Dementavičiaus, vis daresame ūkininkai, tad ekonominis ūkininkiškasmąstymas mums aktualesnis nei pilietinis.Visuomenės pilietinis indeksas per pastaruo-sius metus vėl sumažėjo, o tai rodo, kad, ne -pai sant kalbų apie pilietinę visuomenę, kažkasne taip su mūsų pastangomis įtraukti lietuviusį politiką, parodyti ją ne vien kaip šėtonišką,bet ir kaip, perfrazuojant filosofą AntanąMaceiną, erdvę šventiesiems. Bet kas dabarnori būti šventuoju? �Aušra Lėka

Šiandienos Lietuvos parlamentinis elitas tarp kolegų Vidurio ir Rytų Europoje išsiskiria aukštais išsilavinimorodikliais, tačiau menkoku teisininkų ir ypač mokytojų skaičiumi

20 ● 2015–02–13

Komentaras

Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos (nepainioti su Ru -si jos Didžiąja Spalio revoliucija, kurios idėjų yra akivaiz -džiai paveiktas lygiavos ir niveliavimo šalininkas A.Ku -

bilius) daugumoje Vakarų Europos šalių valstybių, o kartuir valdovų bei valdytojų (tuometinių politikų) atsakomybėsproblema nebuvo aktuali, nes galiojo principas „karaliusnegali daryti žalos ar kito blogio“. Valstybė buvo tapatina-ma su monarchu, o monarchas laikomas neliečiamu.

Vėliau šis principas virto valstybės imuniteto doktrina,pagal kurią valstybė, kaip aukščiausias suverenas, buvo pri-pažįstama esančia už teisinės atsakomybės ribų, todėl jainegalėjo būti taikomi tokie patys atsakomybės principai,kokie buvo taikomi piliečiams.

Bėgant amžiams valdžios institucijų bei privačių asmenų santykiaidarėsi liberalesni. Taip pamažu susiformavo naujas viešosios atsakomy-bės principas „karalius pats savarankiškai nusprendžia, kas yra teisinga,o kas ne“. Tai reiškė, kad valstybės teisinė atsakomybė pripažįstama,tačiau pati valstybė nusprendžia, ar traukti atsakomybėn žalos padariu-sias jos institucijas bei pareigūnus, ar ne.

XX a. Olandijoje, o vėliau ir kitose Vakarų Europos valstybėse dau-giausia dėl teismų sprendimų įsigaliojo valstybės teisinės atsakomybėsprincipas, įtvirtinęs nuostatą, kad „karalius yra paprastas ir teisingasvaikinas“. Principo turinys reiškia, kad valstybė privalo visiškai paklustiteisės viešpatavimui ir atlyginti neteisėtais valdžios institucijų bei parei-gūnų veiksmais piliečiams padarytą žalą.

Antrojo pasaulinio karo košmare suvokta, kad valstybės, veikiančiosper savo net ir laisvuose bei demokratiniuose rinkimuose išrinktus poli-tikus, teisėtai ir demokratiškai suformuotas institucijas ir paskirtus tar-nautojus bei pareigūnus, gali padaryti milžinišką žalą piliečiams, todėlvalstybės imuniteto nuo teisinės atsakomybės idėja tapo nebepriimtina.Daugelyje Vakarų Europos valstybių buvo priimti teisės aktai, pagal

kuriuos valstybė, jos politikai yra atsakingi už teisės pažeidimus, ir tokiateisingumo patikra perduota trečiajai nepriklausomai nuo įstatymų lei-džiamajai ir vykdomajai valdžiai – teismams (po nepriklausomybėsatkūrimo ir stojant į ES bei derinant savo teisinę sistemą prie ES teisėstokia nuostata įtvirtinta ir Lietuvoje).

Taigi šis civilizacinis Vakarų demokratijų pasiekimas XX a. pabaigo-je, nors labai pavėluotai (visų mūsų laimei), pasiekė ir Lietuvą. Lietuvospolitikai pamažu, jų talentui ir intelektualiniam lygiui prieinamu tempuįspraudžiami į demokratiniu, teisės viršenybės principu grindžiamąnaują gyvenimą. Jiems tenka susitaikyti su tuo, kad per rinkimus nėrasuteikiamas monarcho titulas ir absoliutaus sprendimų imuniteto statu-sas. Tenka pripažinti, kad jų politinei veiklai ir „solidarumo filosofijai“galioja Konstitucijoje ir tarptautinėse sutartyse įtvirtinti teisės principai,tokie kaip nuosavybės apsauga, teisėti lūkesčiai, teisė į kokybišką admi-nistravimą ir kt.

Tai sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Tai suprantant tenka atkreiptidėmesį į A.Kubiliaus laiške esančius netikslumus. Matyt, sėdėjimas

opozicijoje atpalaiduoja ir sukelia tingulį. Taip pat ir inte-lektualinį.

Konstitucinis Teismas (KT) apgynė ne tik teisėjų atlygi-nimus ir pensijas. Teisėjų Lietuvoje viso labo yra tik apieseptynis šimtus. A.Kubiliaus Vyriausybės „solidarumo filo-sofija“ nuosavybės teises į atlyginimą pažeidė ne tik teisė-jams, bet ir labai gausioms Lietuvos piliečių grupėms: vals-tybės tarnautojams, pareigūnams, pensininkams. A.Ku -biliaus bandymas tai paversti tik „teisėjų asmeniniu reika-lu“, švelniai tariant, yra politinė demagogija. A.Kubilius yraišklausęs VU Fizikos fakultete aukštosios matematikoskursus ir tikrai sugeba atskirti septynis šimtus nuo kelių

šimtų tūkstančių asmenų, kuriems (neproporcingai) buvo sumažintiatlyginimai ir pensijos – pažeidžiant Konstituciją. Panašių nesusiprati-mų galima rasti ir tais atvejais, kada pagal A.Kubiliaus „solidarumo filo-sofiją“ buvo sumažinti prokurorų, kitų valstybės pareigūnų ir tarnauto-jų atlyginimai.

Manau, kad pavadindamas tokią filosofiją „lukašenkiška“ nesukly-dau. „Valdovas“ savo geradariškumą realizuoja, kaip jam patinka. Kurieyra lojalūs ar šiaip kelia simpatijų, gauna daugiau, tie, kurie nepatinka,yra nelojalūs, – mažiau. Štai ir visa filosofija.

Atvirame laiške yra ir toks A.Kubiliaus teiginys: „... „solidarumo filo-sofija“ yra pagrįsta tuo pačiu ekonominiu solidarumo principu, kuriuoremiantis daugelyje pasaulio šalių yra taikomi progresiniai mokesčiai.“Iš „solidarumo filosofijos“ kylantis mokestis, jo nuomone, nepriešta-rauja Konstitucijai. Į tokius teiginius jis pats atsakė savo „antikriziniu“planu.

Kaip realybėje atrodė A.Kubiliaus „solidarumo filosofija“ (arba„progresinis krizės mokestis“ – kaip jis norėtų vadinti)? Pavyzdys. KTpirmininkas uždirbo tūkstančiu litų (apie 290 eurų) daugiau nei eilinisteisėjas, bet kažkodėl eiliniams teisėjams atlyginimai buvo sumažintilabiau nei pirmininkui. Ar čia paslėptas politinis kyšis KT pirmininkuiuž ateities lojalumą?

Kitas pavyzdys. Konstitucinio ir apylinkės teismų teisėjų atlyginimasski riasi kelis kartus, bet sumažinta visiems lygiai – po 18 proc. A.Ku bi -liaus „solidarumo filosofija“ tarsi remiasi principu – kas daugiau uždir-ba, tam daugiau sumažinama. Bet de facto taip nebuvo daroma. Pre zi -den tei atlyginimas nebuvo sumažintas (pati Prezidentė atsisakė daliessavo pajamų iš solidarumo su piliečiais), Lietuvos banko tarnautojamsatlyginimai apskritai nebuvo sumažinti. KT nagrinėtų bylų dokumen-tuose pilna ir kitų „solidarumo filosofijos“ anomalijų ar politinių prefe-rencijų.

Gerokai atsibodęs ir vaikiškas atrodo „teisinis“ argumentas, kad KTspręsdamas teisėjų atlyginimų ir pensijų klausimus buvo teisėjas savobyloje. Atsikirsti į tokį argumentą gali pirmo kurso teisės studentas. Jeitokia kompetencija yra numatyta Konstitucijoje, KT ne tik gali, bet irprivalo pasisakyti dėl atlyginimų ar pensijų sumažinimo teisėtumo. JeiSeimui tai nepatinka, jis gali priimti įrašyti pataisą Konstitucijoje.

KT taip pat A.Kubiliaus kaltinamas, kad, dėl neteisėto atlyginimų irpensijų sumažinimo įpareigojęs kompensuoti neteisėtus praradimus,uždėjo papildomą naštą ateities kartoms. Belieka priminti, kad ne KT,o politikai priima sprendimus, pagal kuriuos piliečiams yra sukuriaminiekuo nepagrįsti finansiniai ar gerovės lūkesčiai, kurie, kai yra legiti-mizuojami įstatymo leidėjo, tampa teisėtais ir teisinėmis priemonėmisginamais lūkesčiais. Privalomos kompensacijos – tik smulkmena, paly-ginti su ateities kartų pareiga sumokėti papildomus 20 mlrd. Lt (5,8mlrd. eurų) ir palūkanas, kuriuos ypač brangiai pasiskolino A.Kubiliaus

Atsakymas A.Kubiliui apie „solidarumo filosofiją“„Veidui“ išspausdinus komentarą „Ar verta pavydėti teisėjų pensijų?“ (http://www.veidas.lt/ar-verta-pavydeti-

teiseju-pensiju), Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius,būdamas įsitikinęs, kad esame demokratiška ir kitai nuomonei atvira redakcija, parašė atvirą laišką, kuris buvoįkeltas į „Veido“ tinklalapį (http://www.veidas.lt/andriaus-kubiliaus-atviras-laiskas-a-sindeikiui).

Lietuvos politikai pamažu, jų talentui irintelektualiniam lygiui prieinamu tempuįspraudžiami į demokratiniu, teisės viršenybėsprincipu grindžiamą naują gyvenimą.

Komentaras

Vyriausybė (bemaž dvigubai brangiau nei Latvija), siekdama pergyven-ti sunkmetį, taip ir neatliekant jokių rimtų ar esminių valstybės, jos vie-šojo sektoriaus valdymo efektyvinimo reformų.

Laiške A.Kubilius siūlo išganingą išeiti – pareikalauti, kad KT teisė-jai turėtų ekonominį išsilavinimą. Kodėl gi ne? Išsilavinimas dar niekamnesutrukdė. Ir šis TS-LKD lyderio pasiūlymas yra daug demokratiškes-nis nei jo kolegos Vengrijoje Viktoro Orbano, kuris apskritai atėmė išVengrijos KT teisę spręsti su ekonomika ar šalies biudžetu susijusiasbylas. Toks sprendimas vertinamas kaip Vengrijos žengimas diktatūroskeliu.

Yra buvę ir dar „rimtesnių“ pasiūlymų. Antai 1989 m., pradėjusbyrėti sovietiniam režimui, buvo įsteigtas TSRS konstitucinės kontrolėskomitetas: „Komitet sostoit iz specialistov v oblasti politiki i prava“(komitetas sudarytas iš politikos ir teisės srities specialistų). Ten komu-nistų partija galėjo paskirti, ką norėjo. Režimo tai neišgelbėjo.

Dar įdomesnis argumentas yra tai, kad A.Kubilius savo pozicijaipatvirtinti remiasi savo politinio oponento Algirdo Butkevičiaus irPrezidentės Dalios Grybauskaitės autoritetu. Tikrai „stiprus“ argumen-tas teisinėje diskusijoje. Gal tada būtų galima pasiremti ir RolandoPakso ar Viktoro Uspaskicho citatomis apie KT ir jo kompetenciją.Tikrai būtų labai paveiku. Miniai patiktų.

Teisybės dėlei dešiniųjų politinį lyderį vėl reikia patikslinti, kad KTnei Lietuvoje, nei Vakaruose nesprendžia ekonomikos ar biudžetoklausimų. Jie tokias bylas sprendžia tik tiek, kiek jose yra teisės taiky-mo ir įgyvendinimo klausimų. Bet A.Kubiliaus „filosofija“ dėl KT tei-sėjų ekonominio išsilavinimo yra, švelniai tariant, nenuosekli ir kriti-kuotina. A.Kubiliaus Vyriausybės narys ūkio ministras Dainius Krei -vys užėmė šį svarbų šalies ekonomikai postą neapgynęs ekonomikosmagistro diplominio darbo. Gal ir pačiam A.Kubiliui (turinčiam ne -abejotinos vertės fiziko diplomą) vertėtų vėl eiti į universitetą ir ban-dyti susivokti savo „solidarumo filosofijos“ vertybiniuose ir matemati-niuose paklydimuose.

Čia gana nepatogiai atsiveria Michailo Bulgakovo, pamačiusioRusijoje įsigalinčio proletariško „solidarumo“ katastrofą, literatūrinėgelmė. Teisybės ieškančiam „Šuns širdies“ personažui Šarikovui skai-tant Kautskio susirašinėjimą su Engelsu kilo panaši mintis kaip ir „soli-darumo filosofijoje“ – viską iš visų atimti ir padalyti po lygiai. Kitam vei-kėjui – profesoriui Preobraženskiui teko išreikšti abejonę dėl savo spar-čiai tobulėjančio fiziologinio kūrinio Šarikovo: kaip jis tai sugebės įgy-vendinti, jei nesugeba išsivalyti dantų, neprisirydamas dantų valymomiltelių?

Pabaigoje tenka cituoti tuos Lietuvos stebėtojus ir analitikus, kuriesupranta ir priima natūralius Lietuvos demokratizacijos procesus.Vienas jų – Vilniaus universiteto sociologas, kolegų ir „Veido“ pavadin-tas lietuviškuoju Maxu Weberiu, prof. Zenonas Norkus: „Tokiose nedi-delėse šalyse kaip Lietuva nuosavybės teisių koncentracija nedaugelioturtingiausių savininkų rankose skatina politinio kapitalizmo ir oligar-chijos tendencijas. Tačiau Lietuvoje dar nepasibaigus pirmajam poko-munistinės transformacijos dešimtmečiui tokias tendencijas patikimaiužblokavo prasidėjęs Lietuvos stojimo į ES procesas, kurio svarbiausiosdalys buvo šalies institucijų europeizacija, priderinant jų veikimo tvarkąprie ES taisyklių, taip pat nacionalinės ekonomikos kontrolės vietiniųsvertų laipsniškas išjungimas. Potencialiems oligarchams nebėra pras-mės investuoti į valstybės užvaldymą, nes tolydžio siaurėja Lietuvos Vy -riausybės ekonominės politikos diskrecinė erdvė. Svarbiausi sprendimaipriimami Briuselyje. Net patys stambiausi Lietuvos verslininkai kapita-listai yra per silpni, kad pajėgtų daryti jiems įtaką. Be to, šie sprendimailabiau susiję su rinkų tvarkos, o ne potencialiais oligarchams įdomiau-siais rinkose vykstančių procesų valdymo dalykais.“

Pratęsiant Z.Norkų galima tvirtinti, kad ne tik verslas, bet ir – dėlmūsų narystės ES – politikai nebegali pajungti sau valstybės ir jos pilie-čių. Jų kompetencija taip pat apribota tos teisinės valdžių padalijimosistemos, kurią gavome kartu su savo Konstitucija ir naryste ES beiEuropos Taryboje – prisiėmę pareigą paisyti žmogaus teisių. To visiemsreikia mokytis. Kuo greičiau išmoksime, tuo greičiau pajudėsime į prie-kį tempu, kurio norėtume, nors prie spartos neprisideda pasiklydusiejiįvairiose „solidarumo filosofijose“. ■

Algimantas Šindeikis

Kiekvieną ketvirtadienįpo 21 val. „Apple App Store“

skaitykite naują numerį

Žvelk giliauŽvelk giliau

Skaitykitesavaitraštį

VEIDAS„Apple iPad“

Skaitykitesavaitraštį

VEIDAS„Apple iPad“

22 ● 2015–02–13

Pirmą kelionę į pigiąją Lenkiją po 220 kilo-metrų pirmyn ir atgal tik dabar sukorė irvilnietės Linos šeima. Kai lietuviai sunkme-

čiu masiškai plūdo į Lenkiją ir centneriais pirkomėsą, cukrų, galonais – aliejų, Linos šeima pro-duktais apsirūpindavo vietinėse parduotuvėse.„Bičiulių pasakojimai apie geras kainas Su val -kuose įtikino tik dabar, ir smalsumas nugalėjo“, –pasakoja ji ir skaičiuoja, kad patyrė pusdienį lai -ko sąnaudų – kur kas mažiau, nei sugaištų mėne-sį varstydama parduotuvių duris netoli namų.

Pirmąją pigių pirkinių kelionę Lina planavoatsakingai: iš anksto sudarė reikalingų produktųsąrašą ir pasidomėjo, į kokias parduotuves vertavykti. Taigi kelionė iš Vilniaus vingiavo į Suvalkų„Tesco“ ir „Kaufland“ parduotuves, o, pavyz-džiui, „Biedronkoje“ Linos šeima nė nestabtelė-jo, nes iš nuolatinių pirkėjų pasakojimų girdėjoapie žemą šio tinklo produktų kokybę.

„Žinojome, kad pirksime būtent tokius pro-duk tus, kokius vartojame įprastai, o ne pigiau-sius. Juk ir Lietuvoje gali pirkti „Hel lmann's“ ma -jo nezą, o gali išsirinkti ir pigiausią bet kokio ga -min tojo padažą“, – lygina Lina.

Visas šeimos pirkinių krepšelis, tiksliau, ke liprekių vežimėliai su kaupu, kokius, Linos pama-

tavimais „iš akies“, aplankytose parduotuvėsešeštadienio rytą stumdė mažiausiai treč dalis pir-kėjų iš Lietuvos, kainavo 197 eurus. Už mažiaunei 700 Lt Lenkijos prekybos centruose išėjo apie20 kg šviežios mėsos, rūkytų mėsos gaminių,marinuotų, šaldytų daržovių, pusgaminių, pienoproduktų ir t.t.

Kruopščiai sudarytame pirkinių sąraše pokelionės Lina surašė lietuviškas ir lenkiškas kai-nas, kad suskaičiuotų, kurie produktai kainavopigiau, o kurių už tą pačią sumą, kokią sumokėtųLietuvoje, Lenkijoje pavyko įsigyti daugiau.Paaiškėjo, kad sutaupyti pavyko maždaug 54 eu -rus, ir tai jau atmetus kelionės išlaidas benzinui.

„Tokią sumą suskaičiavau įvertinusi maždaugpusės sąrašo produktų kainas. Kai pamačiau, kadsutaupėme kone du šimtus litų, nusira minau, kadvažiavome ne veltui, ir kitų kai nų nebelyginau“, –apibendrina Lina.

Didžiausią įspūdį jai padarė šviežios mėsoskai nos. Pavyzdžiui, kilogramas vištienos filė Su -valkuose atsiėjo 1,31 euro, o Lietuvos di džiuo -siuo se prekybos centruose jo kaina siekia 5,21 eu -ro, kilogramo kiaulienos sprandinės kaina skiria-si bene dvigubai.

Pašnekovė juokiasi, kad, kaip ir kiti lietuviai,

automobilių stovėjimo aikštelėse krovė ir cukrų,ir aliejų. Juk kilogramas Panevėžyje ga mi namocukraus Vilniaus parduotuvėse kainuoja 0,92euro, arba 3,18 Lt. Žinoma, pasitaiko akcijų, kaijo kaina krinta iki 0,58 euro (2 Lt) ir vienas pir-kėjas gali įsigyti ribotą kiekį cukraus pakuočių.Na, o Lenkijoje įprasta cuk raus kaina ne per iš -pardavimą – 0,49 euro (1,70 Lt).

„Kelionę pirmoje parduotuvėje pradėjomepusę dešimtos ryto, bet šviežios vištienos jaubeveik nebuvo, iš lentynų buvo iššluota ir ly giaipusė kiaušinių“, – prisimena Lina.

Maždaug nuo 2009 m. virtinės lietuvių, trau -kian čių į Lenkiją, šiek tiek apmažėjo. Pa vyzdžiui,in ternete jau apmirė „konsultacinės“ svetainės,ku riose buvo pateikiama informacija apie Len -kijos prekybos centrus, konkrečias jų taikomasakcijas ir t.t. Tačiau vis dar kybo daugybė skelbi-mų, kuriuose už 20 eurų siūloma patogiais auto-busais važiuoti po parinktas ar pageidaujamasapsipirkimo vietas, o vienas keleivis nemokamaigali vežtis pusės kvadratinio metro ploto bagažą.

Visai gali būti, kad išradingi lietuviai atrado irkitų būdų, kaip parsigabenti pirkinių iš Lenkijos,arba skaičiuodami kainas nepasiduoda Lenkijosparduotuvių rinkodarai.

Maršrutas Vilnius–Suvalkai: kai kurie dar sutaupoVartojimas. Lietuviams neatsispiriant traukai ir kasdienio vartojimo prekių, ir brangesnių pirkinių įsigyti Lenkijoje,pirkėjams randasi naujų paslaugų, o ekspertai sako, kad kraunantis vežimus prekių jau galima ir apsiskaičiuoti.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

Solidesnės Lenkijos įmonės net įdarbina lietuviškai kalbančius pasienio gyventojus, kad

pritrauktų kuo daugiau pirkėjų iš Lietuvos

2015–02–13 ● 23

Lietuva

Pasirodo, prekių iš Lenkijos lietuviai įsigyja irpatys nevykdami į varginančias savaitgalio kelio-nes po prekybos sales.

Interneto svetainę „PirkLenkijoje.lt“ valdan-čios „Idėjų imperijos“ direktorius TomasKanapeckas pastebi, kad vis daugiau pirkėjų,kurie iš Lietuvos traukdavo į Lenkiją pirkti ne tikmaisto, bet ir pramoninių prekių, supranta, kadnėra prasmės, pavyzdžiui, važiuoti į Balstogę įsi-gyti drabužių. Esą pirkėjai pasirenka lengvesnįkelią: išsirenka pirkinius iš lenkiškų katalogų, otarpininkams pristačius juos į Lietuvos sandėliusgali gauti kad ir tiesiai į namus.

„Pirkimo procedūrą palengvina šiuolaikinėstechnologijos, leidžiančios palyginti produktų,kad ir automobilio detalių, kainas skirtingoseprekybos vietose konkrečią dieną“, – sako T.Ka -na pec kas ir pasako ja, kad mikroautobusai su pir-kiniais jo klientams į Lietuvą kursuoja mažiausiaikartą per sa vaitę. Pirkiniai, pasak jo, būna įvairūs– nuo drabužių ir avalynės, iki namų apdailos me -džiagų, keraminių plytelių.

„Važiuodami į Suvalkus puikiai matomelauko reklamas lietuvių kalba. Lenkijos verslinin-kai siekia kuo labiau palengvinti apsipirkimą lie-tuviams. Pavyzdžiui, pavadinimai rašomi lietuviš-kai, solidesnės įmonės net įdarbina pasienyjegyvenančius ir lietuviškai kalbančius žmones,dideli prekybos centrai taip pat pateikia skirtin-gus klientų aptarnavimo telefonų numerius: vieniskirti lietuviams, kiti – lenkams. Taigi daroma vis-kas, kad atvažiuotų kuo daugiau pirkėjų ir pavyk-tų realizuoti kuo daugiau lenkiškos produkcijos“,– apie sumanią pasienio prekybos centrų rinko-darą pasakoja „Idėjų imperijos“ direktorius.

Jis priduria, kad interneto svetainės ko man daplanuoja pirkėjams sudaryti detalų že mėlapį, kurgeriausia įsigyti skirtingas prekes. Savotiškojeduomenų bazėje, planuojama, atsiras mėsos,pieno produktų turgaviečių vietos, bus įtrauktiprekybos taškai, kuriuose vietinės produkcijosgalima įsigyti tiesiai iš ūkininkų, gamintojo kaino-mis, nepermokant artimiausiose pasienio par-duotuvėse.

Vis dėlto geriausias metas pirkti Lenkijoje jaupraėjo, o lietuvių pirkinių mastai per keleriusmetus smarkiai susitraukė. Pavyzdžiui, 2012 m.Lietuvos prekybos įmonių asociacijos užsakymuRAIT atlikta apklausa parodė, kad vieno apsipir-kimo metu vidutiniškai išleidžiama apie 440 Lt.

Skaičiuota, kad per metus suma, lietuvių palieka-ma Lenkijos prekybininkams, sudarytų 391–588mln. Lt.

Šiandien sumažėjus kainų skirtumams ir zlotokursui nebevarijuojant kaip pokriziniais metais,tokių praradimų Lietuvos prekybininkams skai-čiuoti jau nebegalima.

„Šiuo metu važiuojančių apsipirkti į Len kijągyventojų dalis yra gana pastovi, bet nebe tokiadidelė kaip krizės metais. Žinoma, vis tiek gaila,kad kenčia ne tik Lietuvos verslas, bet ir valstybėsbiu džetas. Juolab kad prekių kainų skirtumas ne -re tai susidaro ne dėl mokesčių lengvatų, taikomųLen kijoje, bet dėl skirtingos produktų kokybės.Net ir reklamose dažnai tekdavo matyti gana že -mos kokybės produktus, kurie esą kuo geriau iš -ryškintų kainų skirtumus Lietuvoje ir Len ki joje“,– paaiškina Lietuvos prekybos įmonių asocia cijosvykdantysis direktorius Laurynas Vi li mas.

Be to, jis svarsto, kad Lietuvos vartotojų įpro-čiai nesikeičia: kaina yra svarbus, bet ne galutiniskriterijus. „Manau, kad bus lūžis, kai ieškodamigeriausio kainos ir kokybės santykio vartotojaiįsiskaitys į produkto sudėtį, jo saugumo kriterijus,

gamybos metodus. Todėl ne visada konkuruotigalima vien kaina“, – teigia L.Vilimas.

DNB banko vyriausioji analitikė IndrėGenytė-Pikčienė primena, kad, be kitų veiksnių,įtakos mažesnėms kainoms Lenkijoje turi valiu-tos kurso svyravimas. Pavyzdžiui, 2009 m. Len -kijos centrinis bankas leido zlotui stipriai atpigtieuro atžvilgiu ir tai itin padidino lenkiškų prekiųkonkurencingumą ir patrauklumą ne vietos pir-kėjams. „Tačiau pastaraisiais metais ryškių svyra-vimų euro ir zloto poroje nėra, todėl dėl šios prie-žasties važiuoti į Len kiją apsipirkti nėra ko“, –apibendrina G.Ge nytė-Pikčienė.

Ji paaiškina, kad reikšmingi kainų skirtumaiat siranda tam tikrose prekių grupėse, o juos le -mia mokesčių skirtumai, gamybos grandinėsefek tyvumas, didelėje rinkoje veikianti mastoeko nomija, skirtingos žaliavų kainos ir t.t.

„Pagal Eurostato skaičiuojamus kainų lygiusES valstybėse, Lietuvos kainų lygis sudaro 59proc., o Lenkijos – 53 proc. ES vidurkio. Tad vi -du tiniškai tas atotrūkis nėra toks didelis ir reikš-mingas“, – komentuoja DNB atstovė. ■

Gabija Sabaliauskaitė

Kainų skirtumai Lenkijos ir Lietuvos prekybos centruoseProduktas Kiekis Kaina Kaina Sutaupoma

Suvalkuose Vilniuje (EUR)(EUR) (EUR)

1 Vištienos filė 1kg 3,72 5,21 1,492 Kiaulienos sprandinė 1kg 2,64 4,63 1,993 Dešrelės 250g 0,60 1,36 0,764 Marinuotos silkės roletai 400g 1,08 2,17 1,095 Kiaušiniai L („Tesco“) 20vnt 2,01 2,90 0,896 Cukrus 1kg 0,43 0,92 0,497 Aliejus 1l 1,13 3,94 2,818 Marinuoti agurkai 720ml 1,08 1,30 0,229 Lydytų sūrelių rinkinys 140g 0,62 1,30 0,68

10 Kava „Lavazza Qualita Oro“ 250g 4,08 4,63 0,5511 Sviestas 200g 0,53 1,82 1,2912 Liesa varškė 250g 0,72 0,95 0,2313 Pienas (3,2 proc.) 1l 0,48 0,92 0,4414 Gaivusis gėrimas „Coca-Cola Zero“ 2l 1,16 1,45 0,2915 Obuoliai „Golden“ (žali) 1kg 0,60 1,37 0,7716 Sausas šunų ėdalas „Pedigree“ 2,4kg 3,60 5,07 1,47

Iš viso: – 24,46 39,94 15,48Šaltinis: „Veido“ ir prekybos centrų duomenys

Patraukliausia prekė, genanti į Lenkiją, – pigesnė šviežia mėsa, kuriai ten taikomas 5 proc. PVM tarifas

Artimiausi pasienio prekybos centrai lietuvius pasitinka sumania rinkodara,bet ne visada siūlo geriausias kainas

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

24 � 2015–02–13

Lietuva

Ilgas ir klampus atstatymo keliasKlaipėda. Daugelį metų besitęsiančios diskusijos dėl Klaipėdos šv. Jono bažnyčios atstatymo kol kas teliekakalbomis. Nors ir sutariama, kad šiuo metu nė vieno sakralinio objekto neturinčiame miesto senamiestyje šibažnyčia yra būtina, iki šiol nežinia nei kas, nei kaip turi ją atstatyti.

Švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsiasmetines 2012 m. buvo pašventintas Šv.Jono bažnyčios kertinis akmuo, simboli-

zuojantis šventovės atstatymo pradžią. Tačiautuo atkūrimo darbai ir pasibaigė – paveldo-saugininkai, visuomenininkai, Evangelikų liu-teronų bažnyčios bendruomenė ir miesto savi-valdybė iki šiol nesutaria, kaip naujoji Šv.Jono bažnyčia turėtų atrodyti. Juo labiau – užkokias lėšas ji galėtų iškilti.

Šiuo metu Klaipėdos miesto savivaldybėrengia galimybių studiją, kurioje, kaip tiki-masi, pavyks suderinti skirtingus požiūrius.Ji dienos šviesą turėtų išvysti per artimiau-sius metus. „Šiuo metu susidariusią situaci-ją galima vadinti patine“, – pripažįstaLietuvos liuteronų bažnyčios vyskupasMindaugas Sabutis.

Pirmoji Šv. Jono bažnyčia Klaipėdoje, grei-čiausiai netoli miesto pilies, iškilo XIII a.Žinoma, kad 1258-aisiais Šv. Jono bažnyčiabuvo paskelbta parapijos bažnyčia miestie-čiams. Iki galo nėra aišku, kaip ji galėjo atro-dyti. Istorijos tėkmėje šventovė ne kartąnukentėjo nuo gaisrų ir kitų stichijų, todėlbuvo bent keletą kartų perstatyta.

XVII ir XVIII amžių sandūroje miestą juo-siant gynybiniais pylimais, Šv. Jono bažnyčiabuvo perkelta į šiandieninę Turgaus gatvę, opo didžiojo 1854 m. gaisro buvo dar kartąatstatyta pagal Friedricho Augusto Stuelerioprojektą. Šventovę tuomet klaipėdiečiamspasistatyti padėjo ir pats Prūsijos karaliusFrydrichas Vilhelmas IV, padovanojęs bažny-čiai vertingą dailininko Friedricho AugustoBouterweko paveikslą „Kristus alyvų sodely“.

Būtent tokią Šv. Jono bažnyčią – su įspū-dingu 75 metrų aukščio bokštu, gerai matomuvisame mieste, taip pat atlikusiu ir navigacinęfunkciją laivams jūroje, galima pamatyti konekiekvienoje senosios Klaipėdos fotografijoje,atviruke ar piešinyje.

„Tai buvo svarbiausia bažnyčia visameKlaipėdos krašte. Ji buvo neabejotinaKlaipėdos senamiesčio dominantė, taip patvienas iš jūrinių ženklų, tarnavęs kaip orienty-ras laivams, jos bokštą galima atrasti senuo-siuose jūriniuose žemėlapiuose. Negana to,bažnyčios bokšto viršūnė tarnavo kaip Struvėsgeodezinio lanko, kuris yra UNESCO pasau-lio paveldo sąraše, vadinamosios Ternerioatšakos ir Vidurio Europos geodezinio tinklojungtis“, – pasakoja istorikas, kultūros pavel-do ekspertas Dainius Elertas.

Šv. Jono bažnyčios bendruomenės veiklanutrūko 1944-ųjų spalio 8-ąją – tą dieną priešpasitraukiant dar likusiems miesto gyvento-jams čia laikytos paskutinės pamaldos. PerAntrąjį pasaulinį karą apgriautą ir sudegusią

Šv. Jono bažnyčią – su įspūdingu 75 metrų aukščio bokštu, gerai matomu visame mieste, taip pat atlikusiu ir navigacinę funkciją laivams, galima pamatyti kone kiekvienoje

senosios Klaipėdos fotografijoje, atviruke ar piešinyje.

LCV

A A

RC

HYV

O N

UO

TR.

Lietuva

Šv. Jono bažnyčią, kaip ir beveik visas kitasmiesto bažnyčias, pirmaisiais pokario metaisgalutinai sunaikino sovietinė valdžia. Vėliaušioje vietoje veikė parduotuvė, stovėjo men-kaverčiai ir smulkūs pastatai. Juos pašalinusšiuo metu Šv. Jono bažnyčios vietoje plytituščia aikštė.

Bažnyčios atkūrimo iniciatyvos ėmėsisklypą atgavusi Klaipėdos evangelikų liute-ronų bendruomenė, šiandien vienijanti perkelis tūkstančius narių. Iki karo penkias baž-nyčias Klaipėdoje turėjusi bendruomenėšiuo metu glaudžiasi netoliese stovinčiamebuvusiame klebonijos pastate.

Paskelbtą bažnyčios architektūrinį kon-kursą 2004-aisiais laimėjo žymios architek-tės Elenos Nijolės Bučiūtės projektas, pagalkurį buvo numatyta statyti apie 12 metrųaukščio raudonų plytų bažnyčią su beveik 40metrų aukščio varpinės bokštu.

„Mūsų mintis buvo tokia, kad pati bažny-čia tik labiau stilizuotai primintų buvusiąją,tačiau kartu ji atmintų visus krašte gyvenu-sius žmones – tiek lietuvius, tiek vokiečius,tiek visus kitus. Suvoktume, kad nors tai yranaujesnės sienos, pastatytos ant griuvėsių,bet išlaikančios tęstinumas tarp to meto iršiandieninių klaipėdiečių. O tie dydžiai,kurie buvo prieš karą, dabar yra nereikalingiir, žinoma, nerealūs“, – svarsto vyskupasM.Sabutis.

Leidimas statyti bažnyčią buvo gautas,tačiau netrukus pasipriešinimo sulaukta išpaveldosaugininkų, kurie akcentavo būtiny-bę autentiškai atkurti buvusį bažnyčios bokš-tą. Taip gimė tarsi du atskiri projektai –evangelikų liuteronų bažnyčios, kuriojevyktų pamaldos, ir bažnyčios bokšto, kuristarnautų ir turistiniams tikslams.

„Pati bažnyčia yra religinės konfesijosklausimas, bet mes kalbame apie tai, ko rei-kia miestui, o būtinai reikia bokšto, kaipsenamiesčio silueto ir nuo senų laikų buvu-sio simbolio, kurį galima matyti iš jūros.Situacija dėkinga tuo, kad bokštas buvopaliktas šiek tiek nuošalyje, atitrauktas nuobažnyčios, todėl jis gali stovėti kaip atskirasstatinys. Šis bokštas būtų naudojamas kaipatrakcija Klaipėdai populiarinti, kaip turisti-nė vieta su apžvalgos aikštele, žinoma būtųpritaikytas ir konfesiniams reikalams“, –sako Kultūros paveldo departamento direk-torės pavaduotojas Algimantas Degutis.

Vyskupas M.Sabutis pasakoja, kad sušiuo atstatymo variantu po nemažo spaudi-mo evangelikų liuteronų bendruomenė suti-ko, bet gavusi pažadą, kad tai nebus tik josreikalas, nes vien bokšto statyba, pirminiaisskaičiavimais, atsieitų mažiausiai tris milijo-nus eurų, o pačios bažnyčios – dar panašiaitiek. Tokios pinigų sumos negausiai ben-druomenei akivaizdžiai per didelės. 2013-aisiais liuteronai ir Klaipėdos miesto savi-valdybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį,pagal kurią miestas įsipareigojo bendra-darbiauti siekiant atkurti bažnyčios bokštąir perlaidoti per kasinėjimus atrastusXVI–XVIII a. miestiečių palaikus.

2006-aisiais archeologai, tyrinėdamibuvusio karamelės fabriko teritoriją, kuriojestovėjo senoji Šv. Jono bažnyčia, o šiandien– prieštaringai vertinamas gyvenamasisnamas, aptiko 182 čia palaidotų iškilių klai-pėdiečių palaikus. Penkerius metus išgulėjęKlaipėdos universiteto garaže, jie laikinąprieglobstį atrado Jono kalnelio požemiuo-se. O galutinė šių žmonių, tarp kurių grei-čiausiai yra dvasininkas, vokiečių–lietuviųkalbų žodyno sudarytojas FrydrikasPretorijus, poeto Simono Dacho tėvas, lietu-vių raštijos pradininko, Biblijos vertėjo JonoBretkūno duktė, pulkininkas ChristianasLudvigas von Kalksteinas ir kiti, amžino atil-sio vieta numatyta specialioje kriptoje, kuriturėtų būti įrengta prie atstatyto Šv. Jonobažnyčios bokšto.

Vis dėlto Klaipėdos savivaldybė įsiparei-gojo padėti evangelikų liuteronų bendruo-menei tik nefinansiškai – teikti informacinę,teisinę pagalbą, siekiant gauti EuroposSąjungos fondų paramą bažnyčios bokštoatkūrimo projektams, tarpininkauti derybo-se, padėti rengti paraiškas ir pan. PasakKlaipėdos miesto savivaldybės administraci-jos direktorės Juditos Simonavičiūtės, taipmiestas tampa tarsi projekto vedliu, patiki-mumo garantu, padedančiu pritraukti įvai-rių užsienio fondų finansavimą. Tam, kadtokias paraiškas būtų galima sėkmingai teik-ti, šiuo metu ir yra atliekama minėta bažny-čios atstatymo galimybių studija.

Tačiau ar iš tikrųjų tokio pobūdžio ir svar-bos projektai yra tik pačių religinių ben-druomenių reikalas? „Liuteronų atžvilgiuteiginys, kad miestas ir valstybė rūpinasivisuomeniniais reikalais, o tikinčiųjų ben-druomenė – konfesiniais, taikomas labaidažnai, mes jau esame prie to pripratę. Kai

Švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines2012 m. buvo pašventintas Šv. Jono bažnyčios

kertinis akmuo, simbolizuojantis šventovės atstatymo pradžią.

�

„VA

KA

RU

EK

SP

RE

SO

“ N

UO

TR.

26 � 2015–02–13

Lietuva

kalbama apie kitas, didesnes religines ben-druomenes, taip turbūt ne visada yra sakoma,– svarsto vyskupas M.Sabutis. – Mus privertėprojektuoti tai, ko mums nereikia, ir praktiš-kai paliko, o pati bendruomenė realiai neturigalimybių viena visko padaryti. Juk ne viensau statome, todėl tai turėtų būti miesto,valstybės interesas. Juk Klaipėdos senamies-tis neturi nė vieno sakralinio objekto, ir mūsųmintis tokia, kad tai yra žmonių, kurie perdaugelį šimtų metų pastatė šį miestą ir jįsukūrė, prisiminimas. Pasirodo, kad to nela-bai kam reikia.“

Dar kitokią nuomonę apie bažnyčios ateitįišreiškė Klaipėdos visuomenininkai ir paveldopuoselėtojai, kurių teigimu, būtina atkurti visąautentišką Šv. Jono bažnyčią. „Klausimas irdiskusijų rėmai yra tik tokie, kokio detalumotai atkūrimas: ar mes atkursime interjerą, koksbus medžiagiškumas, tačiau tokie dalykai, kaiptūris ir forma, nėra diskusijų objektas. Yragalimybė viską atkurti iki skiedinio lygio arbadaryti kaip Valdovų rūmuose, kai atkuriamatik išorinė išvaizda. Tokios tik ir gali būti dis-kusijos. Teisiškai visi kitokie variantai negali-mi“, – įsitikinęs istorikas D.Elertas.

Pasak jo, nors pripažinta, kad vertingiausiasyra bažnyčios bokštas, sunku įsivaizduoti, kaipprie jo galėtų atrodyti visiškai kitokios stilisti-kos modernus pastatas, – tai padarytų žaląKlaipėdos senamiesčiui. Be to, rimtos diskusi-jos, istoriko teigimu, turėtų būti plėtojamos tikatlikus išsamius tyrimus, kurių iki šiol nėra.Šiuo metu nėra rasta ir senosios Šv. Jono baž-nyčios brėžinių, jų reikėtų ieškoti Vokietijosarchyvuose.

A.Degučio teigimu, šiuo metu turimosmedžiagos užtenka, kad būtų atkurtas siluetoir tūrio autentiškumas, tačiau norint tiksliaiatkurti bokšto detales dar turėtų būti atliktipapildomi istoriniai tyrimai, peržiūrėtiVokietijos archyvai. „Manau, kad ten infor-macijos tikrai esąmą, nes kai pradedama ieš-koti, galima surasti labai daug informacijos,juk pas vokiečius yra tvarka“, – neabejojaKultūros paveldo departamento direktorėspavaduotojas.

Šiuo metu nagrinėjami įvairūs galimi atsta-tytos bažnyčios pritaikymo būdai. Svarstoma,kad joje turėtų vykti kamerinės muzikos kon-certai, socialinė veikla, galbūt patalpomis galė-tų dalytis ir kitos religinės bendruomenės, čiagalėtų įsikurti ir kultūros centras ar Klaipėdoskrašto istorijai skirtas muziejus bei biblioteka.

Per artimiausius metus Klaipėdos miesto savi-valdybė tikisi rasti sutarimą. „Kaip rodė iki šiolvykęs procesas, nuomonių skirtumai yra kardi-nalūs, tačiau reikia turėti konkretų atsakymą,kuris tenkintų visas puses, nes negali būti susi-priešinimo tokiu jautriu klausimu“, – sakoJ.Simonavičiūtė.

Užpernai liepą Šv. Jono bažnyčios vietąaplankęs Vokietijos prezidentas JoachimasGauckas išreiškė tvirtą paramą bažnyčiosatstatymui ir pažadėjo finansinę Vokietijospagalbą. Vokietijos garbės konsulo Klai pėdojeArūno Baublio teigimu, sėkmingas šio projek-to įgyvendinimas pasitarnautų Lietuvos irVokietijos santykių gerinimui ir būtų labai gra-žus gestas iš Lietuvos pusės, parodant, kad,priešingai nei mūsų kaimynai kitoje Nemunopusėje, nesame abejingi istorinei regionoatminčiai.

„Juk mums malonu, kad Vydūno atmini-mas yra įamžintas paminklu DetmoldeVokietijoje, o dabar galvojama ir apie gatvėsarba alėjos ten įkūrimą, taigi ir Vokietijos kul-tūrinei visuomenei būtų malonu, kadKlaipėdoje ši istorijos dalis nebūtų ignoruoja-ma. Tokie ženklai didina pasitikėjimą ir atve-

ria naujas galimybes“, – teigia A.Baublys.Neabejojama, kad Vokietija prisidėtų prie

bažnyčios atstatymo ir finansiškai, bet laukia-ma pirmo žingsnio iš Lietuvos pusės. Norintsulaukti įvairios pagalbos, būtina tiksliainuspręsti, kas ir kaip bus statoma. Šiuo metuveikia ir bažnyčios atstatymo rėmimo fondas,kuriame kiekvienas gali paaukoti pinigų šiamtikslui. Vis dėlto sunku tikėtis sulaukti daugaukų, turint tik viziją. „Kaip mums paaiškinti,kam renkame pinigus, kai negalime pasakyti,ar statome bažnyčią su vienokiu bokštu, ar sukitokiu, ar bokštą valstybė stato. Didžiąją dalįbažnyčių Lietuvoje esame prikėlę savo lėšo-mis, bet aukojantis žmogus turi žinoti, kas buspadaryta“, – pabrėžia vyskupas M.Sabutis.

Iniciatyvinės bažnyčios atstatymo grupėsvadovo Jurgio Aušros manymu, jei prie Šv.Jono bažnyčios atstatymo prisidėtų valstybė,tai būtų savotiškas skolos grąžinimas ir istori-nio teisingumo atkūrimas. Turto restitucija –visos Mažosios Lietuvos problema, nes didžia-jai daliai čia esančio turto restitucijos įstaty-mas netaikomas, mat šis turtas sovietiniais lai-kais buvo ne nacionalizuotas, o perimtas kaipbešeimininkis. Be to, per karą sunaikinta dide-lė dalis archyvų, todėl sudėtinga rasti įrody-mus, krašte per trumpą laiką daugelį kartų kei-tėsi gatvių pavadinimai ir adresai.

„Džiaugiamės, kad pernai Lietuva pošitiek metų pagaliau pripažino MažosiosLietuvos statusą, tai didžiulis įvykis. Jeigu pojo valstybė padarytų ir kitą gestą – paskelbtų,kad prisideda prie bažnyčios atstatymo, būtųlabai puiku. Lietuva perėmė per karą tiek pri-verstinai, tiek savanoriškai į Vokietiją ir kiturpasitraukusių klaipėdiškių turtą ir perdavė jįnaujiems šio krašto gyventojams, bet, priešin-gai nei, pavyzdžiui, žydų bendruomenei, nėvienas litas mums nebuvo kompensuotas“, –teigia J.Aušra.

Klaipėda per karą ir po jo neteko praktiškaivisų savo istorinių bažnyčių (išliko tik evangeli-kų baptistų bei irvingerių bažnyčių pastatai).Dažnai, ypač prieš savivaldos rinkimus, čia ren-giamos įvairios diskusijos, kaip būtų galimaatgaivinti ir įpūsti gyvybės miesto centrui beisenamiesčiui. Neabejotina, kad Šv. Jono bažny-čios atstatymas labai pasitarnautų šiam tikslui.O ir šiandien, J.Aušros teigimu, Šv. Jono baž-nyčios vieta Turgaus gatvėje gausiai lankomaturistų, net jei kol kas jie gali aplankyti tikpašventiną kertinį bažnyčios akmenį. �Dovaidas Pabiržis

1258 m. paskelbta parapijos bažnyčiamiestiečiams.1525 m. atiteko evangelikams liuteronams.XVIII a. pradžioje perkelta į naują vietąTurgaus gatvėje.1864 m. po gaisro atstatyta pagal FriedrichoAugusto Stuelerio projektą.1944 m. spalio 8 d. čia laikytos paskutinėspamaldos.Per karą apgriauta ir sudegusi, galutinai Šv.Jono bažnyčia sugriauta pirmaisiais pokariometais.2012 m. pašventintas bažnyčios kertinisakmuo, simbolizuojantis jos atstatymo pradžią.

Šv. Jono bažnyčios istorija

�

Bažnyčios architektūrinį konkursą 2004-aisiais laimėjo žymios architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projektas – numatyta statyti apie 12 metrų aukščio raudonų plytų bažnyčią su beveik 40 metrų aukščio varpinės bokštu

LCV

A A

RC

HYV

O N

UO

TR.

2015–02–13 ● 27

Lietuva

Lietuva, kaip ir kitos šalys, dėl klimatokai tos, pasaulinio vandenyno lygio kili-mo, pastarąjį dešimtmetį padažnėjusių

aud rų, smėlio sąnašų krante ir priekrantėjema žėjimo, kitų gamtinių ir antropogeniniųprie žasčių susiduria su intensyvios erozijosprocesais krante.

„Tik ruošdamiesi blogiausiam scenarijuigalime numatyti, ko iš tiesų prireiks Lietuvoskrantų apsaugai“, – aiškina studiją apie Bal ti -jos jūros krantų erozijos problemas su kitaismokslininkais parengęs Klaipėdos universite-to mokslininkas dr. Petras Zemlys.

Priešingai nei kitos Baltijos šalys ar Len ki -ja, Lietuva iki šiol neturi rizikos prevencijosstra tegijos. Jūros poveikį šalies krantams ap -žvelgę mokslinės studijos bendraautoriai ma -

no, kad tai būtina, nes jau per artimiausius de -šimtmečius gali tekti keisti šiuo metu Bal tijospajūryje taikomas krantų apsaugos priemones.

„Mūsų šaliai būtinas ne tik ilgalaikio stebė-jimo planas, bet ir nuolatiniai detalūs visoskran to zonos, tai yra paplūdimio ir priekran-tės, skersinio profilio matavimai, uosto įtakosdidėjimo kranto zonos gamtiniam karkasuiver tinimas ir nemažos lėšos“, – vardija geo-mor fologė dr. Leo nora Živilė Gelumbaus -kaitė.

Jos teigimu, Lietuvos mokslininkams, šian-dien svarstantiems pajūrio problemas, besire-miantiems istoriniais ir archyviniais duomeni-mis, akivaizdžiai trūksta šiuolaikinių moderniųtyrimo ir stebėjimo priemonių. Į kranto zonąkaip į bendrą geosistemą žvelgti siūlanti moks-

lininkė užsimena, kad greitų sprendimų reika-lauja ne tik paplūdimyje bei apsauginiame ko -pagūbryje, bet ir povandeniniame šlaite vyks-tantys hidrodinaminiai procesai.

Paklausta, kokia praktika šioje srityje re -mia si latviai ir estai, profesorė tikina, kadkiek vieni turi savitas, būtent jų regionui būdin-gas metodikas, tačiau Lietuvai labiau tiktųLen kijos patirtis. Lenkai daugiau nei 40 metųturi krantų stebėsenos stotį, kurioje atliekamiilgalaikiai krantų būk lės matavimai. „Reikėtųir mums Lietuvos pa jūryje turėti tokią stotį, ta -da žinotume, su kuo su siduriame ir kokią prie -monę taikyti tikslingiausia“, – mano L.Ž.Ge -lumbauskaitė.

O štai Mokslinės studijos „Baltijos jūroskrantų erozijos problemų analizė ir sprendi- �

Lietuvos pajūrio ateitį lems klimato šiltėjimasAplinka. Uraganų ir erozijos veikiamas Lietuvos pajūris jau netolimoje ateityje įgis naują veidą. Kurios šalies –Olandijos ar Lenkijos praktika bus pasiremta, dar svarstoma. Bet tuo, kad nuolatinį krantų papildymą smėliu keisapsauginiai pylimai ir tvirtos krantinės, mokslininkai neabejoja.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

Mokslininkai jau ne vienus metus sprendžia, kaip sumažinti pajūryje siaučiančių uraganų poveikį aplinkai

28 ● 2015–02–13

Lietuva

mo bū dai“ vadovo, Gamtos tyrimų centroprofesoriaus akademiko Algimanto Grigelioteigimu, dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylantvandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiaisKlaipėdos miestui gali prireikti apsauginiųpylimų, kuriuos Olan dija stato nuo XVIII a.(žemiau jūros lygio esanti šalis taip išsaugojosavo teritoriją).

Tačiau L.Ž.Gelumbauskaitės nuomone, ly -gin ti Olandijos ir Lietuvos krantų negalima,nes skiriasi jų geografinės sąlygos (Baltijos jū -ra yra viduržemyninė, o Šiaurės jūra – šelfinė).Tai reiškia, kad kranto zonoje vyksta gana skir-tingi hidrodinaminiai procesai. Moks lininkėsteigimu, skiriasi ir vidurkinės metinės erozijosreikšmės. Tarkime, Rygos įlankoje jos siekia1,2 metro, ties Klaipėda – 0,5–1 metrą, Kuršiųne rijoje – 1,3 ir 1,8 metro, o Olandijos kran-tuo se – 3–4 metrus.

Kaip vieną svarbių veiksnių, lemiančiųkran tų eroziją, mokslininkai nurodo išilginionuo Sam bijos pusiasalio iš pietų į šiaurę einan-čio nešmenų srauto susilpnėjimą, dėl kurio su -mažėja į Lie tuvos pajūrį patenkančio smėliokiekis. Moks lininkų teigimu, smėlio mažėjapirmiausia po vandeniniame šlaite, todėl jūrajo pasiima iš pakrantės. Tai rodo, pavyzdžiui,praėjusį rudenį krante prie Melnragės aptiktossenovinio medinio laivo liekanos.

Kaip žinoma, 2007–2013 m. Palangos pa -plū dimių maitinimas smėliu buvo finansuoja-mas iš Europos Sąjungos lėšų. Per pastaruo-sius trejus metus iš Aplinkos apsaugos rėmimoprogramos krantotvarkos priemonėms Bal -tijos jūros krante įgyvendinti skirta suma siekė560 tūkst. eurų. Taigi stichijai žalojant krantusatstatomiesiems darbams prireikia nemažailėšų. 2015 m. krantams tvarkyti numatyta apie75 tūkst. eurų, ta čiau svarstoma, kad to nepa-kaks nė audros padariniams pašalinti. Guo -džia tik tai, kad aplinkos ministras KęstutisTre čiokas yra užsiminęs, jog bus ieškoma eu -ropinių lėšų.

Siekiant išsaugoti problemiškiausias pajū-rio vietoves – Palangą ir Melnragę, Klaipėdosuni versiteto Geofizinių mokslų katedros pro-fesorės Ingos Dailidienės nuomone, tikslin-giausia taikyti kompleksines krantų apsaugospriemones, paremtas mokslinėmis studijomis.Pasaulinė praktika rodo, kad dažniausiai to -kiomis aplinkybėmis pasitelkiamos vadinamo-sios minkštosios krantosaugos priemonės, okietųjų imamasi tik tuomet, kai jau nebėrakitų galimybių sustabdyti krantuose plintančioerozijos proceso.

Ir L.Ž.Gelumbauskaitės, ir P.Zemlio, irdau gumos kitų „Veido“ kalbintų mokslininkųnuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliunepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, ta -čiau šiuo metu ji tinka. Praūžęs uraganas „Fe -liksas“, Klai pė dos universiteto Gamtos ir ma -tematikos fa kulteto Geofizinių mokslų kated-ros vedėjos doc. dr. Loretos Kelpšaitės teigi-mu, kaip tik ir yra reikiamas įrodymas, kad Pa -langos pakrančių papildymas smėliu pasiteisi-na: „1999 m. po uragano „Anatolijus“ labiau-siai nukentėjo centrinis Pa langos paplūdimys,o „Feliksas“, nors ir sumažinęs smėlio atsargas

Palangoje, labiau kirto menkai apsaugotiemsMelnragės, Smiltynės, Karklės bei piečiauesantiems Palangos paplūdimams. Dėl kylan-čio vandens lygio dar negalime tiksliai pasaky-ti, kokio pločio Palangos paplūdimiai pasitiksmus vasarą, bet tikimės, kad ne siauresni nei2014 m.“

Akademiko A.Grigelio vertinimu, vadina-mųjų minkštųjų priemonių ateityje tiesiognebepakaks, todėl kai kuriose pajūrio vietoseteks tvirtinti krantus, statyti pylimus ir bango-laužius. Trumpiau sakant, teks pasitelkti kietą-sias apsaugos priemones.

Dar 2007 m. dėl Lietuvos pajūrio padėtiessu rengtame tarptautiniame pasitarime pa -brėž ta, kad ir kitos šalys taiko panašius kran-totvarkos metodus, kai pirmenybė teikiamaminkš tosioms krantotvarkos priemonėms(kran to ir priekrantės papildymui smėliu, ap -sauginio paplūdimio kopagūbrio tvirtinimui,želdinimui ir kt.).

Dėl kietųjų krantotvarkos priemonių – hid-rotechninių įrenginių vėliau gali būti išplautigretimi ruožai, todėl tai taikoma tik tuo atve-ju, kai kyla grėsmė gyventojams. Pildant kran-tą ir priekrantę atvežtiniu smėliu optimalus re -zultatas pa siekiamas, kai 85 proc. smėlio yraskiriami priekrantei papildyti. Sutarta, kadatei tyje būtina per žiūrėti Lietuvos Baltijos jū -ros krantotvarkos stra tegines nuostatas.

Svarstydamas, kas lemia prastėjančią Lie tu -vos pakrančių padėtį, A.Grigelis atkreipia dė -mesį į tai, kad jūros krantų ardymą sukelia įp -ras tai sausio mėnesį pajūryje siautėjantys ura-ganai. Iki pasiekdami Lietuvos pajūrį pakeliui

jie siaubia kitų Vakarų Europos valstybiųkran tus, bet iki galo neišsikvepia.

Kone keturias dešimtis metų Lietuvos pajū-rio krantus tyrinėjantis prof. Rimas Žaromskispajūryje siautėjančių uraganų pasekmes api-būdina kaip skaudžias ir pražūtingas. „Kasmetvan dens lygiui kylant keturiais milimetraisžmo gui įsikišti tiesiog būtina. Šiuo metu smė-liu maitinami la biausiai nuo uraganų ir erozi-jos nukentėję pap lūdimiai. Manau, ir ties Bū -tinge būtų galima statyti kopagūbrį, o esantrei kalui – nuolat jį aukštinti. Ne mažiau rimtusklausimus tenka spręsti Melnragėje“, – paste-bi specialistas.

Jam pritaria ir A.Grigelis: „Dar 2005 m. po„Er vino“ uragano juokavome, kad jei niekonesiim sime, ateis diena, kai Palangos Meilėsalėją val tele lankysime. Taigi po ilgų diskusijųbuvo nuspręsta labiausiai stichijos nuskriaus-tus paplūdimius maitinti smėliu.“

Deja to, kas daroma šiandien, mokslininko

įsi tikinimu, nebepakanka. Neatliekami ilgalai-kiai stebėjimai ir nėra sutarimo, kaip buselgiamasi dėl vis labiau juntamos klimato kai-tos ky lant vandens lygiui. Politikai vis dar permenkai įsiklauso į mokslininkų rekomendaci-jas. „Toks įspūdis, kad Lietuva daug kur stoko-ja globalesnio žvilgsnio ir mąstymo. Niekasnesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai.Gyvenama tik šia diena. Bet juk galima rastibūdų, kaip nepakenkiant nei gamtai, nei žmo-gui išsaugoti tai, ką turime šiandien“, – teigiastudijos apie krantų eroziją vadovas.

Žvelgdamas į ilgalaikę (iki 2050 m.) Lie -tuvos pajūrio perspektyvą A.Grigelis pabrėžia,kad vien smėlio papildymu pajūrio išsaugotinebepavyks. Jo teigimu, jau šiandien esamanemažos grėsmės, kad tam tikri pajūrio plotaigali būti semiami jūros. Šiauriau Klaipėdosuosto esanti Pirmoji Melnragė įvardijama kaipbene labiausiai veikiama Klaipėdos jūrų uostovartų, kurie ir stabdo smėlio judėjimą. Dėl šiospriežasties mi nėta teritorija nuolat išplauna-ma. Gelbėjant šią zoną nuo erozijos, moksli-ninkų nuomone, ateityje gal ir reikėtų imtiskietųjų priemonių.

Remdamasis ilgamečiais stebėjimais Lietu -vos hidrometeorologijos tarnybos Jūri niųprognozių skyriaus vedėjas Lionginas Pakštysatskleidžia, kad stiprūs vakarų bei pietvakariųvėjai ties Lie tuvos pajūriu sukelia iki 4–6 maukščio bangas. Vandens lygiui pakilus iki pu -santro metro ir į krantą verčiantis 5,5 m ban-goms, prieškopę jū ros vanduo skalauja 4–4,5m aukštyje. Rytinėje Bal tijos pakrantėje siau-tėjantys ciklonai sukelia jū ros vandenis. Dėlvadinamosios cikloninės jūros bangos uragani-nių vakarų vėjų vandens lygis pa kyla pusantrometro ir daugiau. Rekor dinis vandens lygiopakilimas Klaipėdos uoste registruotas 1967m. spalio 18 d. – 186 cm virš Bal tijos siste mos„0“. Įsimintinas buvo ir pajūrį siaubusio ura -ganinio vėjo greitis – 40 m/s.

�

„Kad Palangospaplūdimiai išliktų,būtina juos nuolatpapildyti smėliu“, – tei gia vienas studijos

apie Baltijos jūros krantų erozijosproblemas rengėjų dr. Petras Zemlys.

Jau šimtmečio viduryje Lie tuv

A.G

RIG

ELI

O N

UO

TR.

2015–02–13 ● 29

Lietuva

Šiek tiek menkesni, bet ne mažiau atšiaurūsvėjo gūsiai siautėjo ir 2005 m. šėlstant uraga-nui „Ervinas“ (32 m/s) bei 2015 m. įsismarka-vus „Feliksui“ (29 m/s). Dėl pakrantei padary-tos žalos minimi 1999 m. siautęs „Anatolijus“bei 2007 m. bėdos pridaręs „Kirilas“.

Taigi įrodymų, nuo ko kenčia krantai, kurkas daugiau nei reikia.

L.Pakščio aiškinimu, ciklonai, slinkdamivirš Baltijos jūros, sukelia smarkius vėjus, dėlku rių ne tik griūva pastatai, verčiami medžiai,iš vartomi ir išlaužomi miškai, bet ir pasitaikožmonių aukų. Šioje teritorijoje įsikūrę per227,6 tūkst. gyventojų (Neringos, Klaipėdosmiesto ir rajono, Palangos miesto savivaldybiųteritorijose), o kur dar judrus Klaipėdos vals-tybinis jūrų uostas.

Nors mokslininkai ir sutaria, kad uraganųLie tuvoje nedaugėja, jų siautėjimo trukmė pa -stebimai išsitęsia (anksčiau tai trukdavo vos4–5 valandas, o dabar užsitęsia ir iki kelių pa -rų). At sižvelg iant į Tarptautinės klimato kai toskomisijos prognozes, tikėtis gerų naujienų,bent jau ar timiausiu metu, neverta. Dėl klima-to kaitos vis la biau šylant Žemės temperatūraiir kylant pa saulinio vandenyno lygiui uraganaitampa vis nuožmesni. Taigi tenka svarstyti,kaip būtų galima bent kiek sušvelninti neigia-mą jų poveikį.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Kli -matologijos skyriaus specialistas Justinas Kilpysmano, kad lietuviams teks apsiprasti su gyveni-mu ge rokai kitokiame pasaulyje, nei jie gimė:„Atei tyje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojųsaugumo, dėl geriamojo vandens ir maistoatsargų.“

Su juo linkęs sutikti ir Floridos universitetovandenynų atmosferos prognozavimo studijų va -dovas Ericas Chassignetas. Jis pabrėžia, kad perpastarąjį dešimtmetį labai stipriai šilęs pa saulioklimatas skirtingoms šalims darė ir te be daro viskitokį sociologinį bei ekonominį poveikį.

Būtent dėl šios priežasties, klimatologės irfi zi kos mokslų daktarės Audronės Galvonaitėsma nymu, pats laikas sukrusti ir pasvarstyti, arsu gebėtume išlikti be interneto ir elektros (kli-mato anomalijos žmones dažnai be to palie-ka), taip pat metas susiimti dėl neatsakingo iritin patogaus gyvenimo būdo (į aplinką išme-tamo vis didesnio CO2 kiekio), nes klimatasdėl šių veiksnių kasdien ir įgauna vis didesnįpokyčių mastą.

Kaip matyti iš atliktos Eurobarometro ap -klau sos, beveik penktadaliui mūsų šalies gy -ventojų klimato kaita šiandien rūpi mažiau siai– jie visiškai nesistengia kovoti su jo kaita, oštai Va ka rų europiečiai kur kas stropiau rū -šiuoja atliekas, renkasi ne taip aplinką teršian-čius automobilius, aktyviau prisideda prie atsi-naujinančių energijos šaltinių plėtros. Kad irkaip nesmagu pripažinti, nemaža dalis lietuviųtapo vartotojiškos visuomenės įkaitais, neno-rinčiais mažinti sa vo poreikių, nepastebinčiais,kad dėl nesibaigian čio vartojimo kenčia mussupanti aplinka.

Ateities prognozes sudarinėjantys moksli-ninkai įprastai atsižvelgia į kelis scenarijus(op timistinį, realistinį ir pesimistinį), leidžian-čius numatyti visus tikėtinus variantus. Taigi irLietuvos mokslininkų atliktoje studijoje apta-riama, kas bū tų, jei vandens lygis per šimtąmetų kiltų de šimt, penkiasdešimt, devyniasde-šimt ar trisdešimt, šešiasdešimt, šimtu centi-metru. Tik šie pa svarstymai ir leidžia numaty-ti, kokiomis aplinkybėmis paplūdimiai gali bū -ti semiami.

„Baltijos pajūris pagal atliktus matavimuspatenka į zoną, kuri bus paveikta kylančio jū -ros vandens lygio. Tiesa, mūsų jūros lygio kili-mas nėra didelis, palyginti su pasauliniu van-denynu. Pagal pesimistinį scenarijų skaičiuoja-ma, kad per artimiausią šimtmetį jis šoktelėsnuo pusės iki vieno metro. Ir nors mums taineatrodo daug, to pakaks, kad kai kurios pa -

sau lio salos panirtų po vandeniu. Lietuvoje di -džiausias pavojus kils Klaipėdos uostui paleiDanės upę, Nemuno deltai bei Ventės ragui“,– neabejoja A.Galvonaitė.

Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos(angl. IPCC) ataskaitoje taip pat užsimenama,kad laikui bėgant neliks Amsterdamo, Ve ne -cijos ir Niujorko pakrančių. Taigi kalbos apietai, kad kažkada gali nelikti ir Palangos, jaunėra tokios iš piršto laužtos.

Svarstant apie pajūrio ateities perspekty-vas, kurios neabejotinai bus nulemtos klimatokaitos, norisi klausti, ką dar šiandien galimepadaryti. Ekspertai vieningai atsako: kuo ma -žiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopųir mažinti re kreacinę veiklą. Jie taip pat raginaatsisakyti daugeliui patogaus ir įprasto gy -venimo būdo, pavyzdžiui, važinėjimą automo -biliu keisti į viešąjį transportą ar dviratį. Tikreikėtų nuoširdžiai pa klausti, kiek mūsų tam ištikrųjų ryžtųsi.

Žinant, kad anglies dvideginio koncentraci-ja atmosferoje šiuo metu didžiausia per pasta-ruosius 800 tūkst. metų, be abejo, vertėtų įsi-klausyti. Klimatologai neabejoja, kad sumaži-nę šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimąsituaciją dar galėtume sušvelninti, tačiau vientam, kad ji normalizuotųsi, prireiktų šimtometų.

Prisiminus tai, kad kone dvidešimt metųpa saulio valstybėms taip ir nepavyksta susitar-ti, kaip būtų galima apriboti atmosferos taršąanglies dvideginiu ir pristabdyti klimato kaitą,piliečių iniciatyva, matyt, ir telieka vienintelėefektyvi priemonė, turint omenyje maisto,pra monės, transporto ir energijos taupymą.

Jei kiekvienas iš septynių milijardų plane-tos gyventojų žengtų bent po mažą žingsnį,po kyčius išvystume. Deja, kol kas stokojamežvilgsnio į ilgalaikę perspektyvą ir gyvenamelabiau šia diena. ■

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Lie tuvos pajūrio krantų apsaugai gali tekti pasitelkti vadinamąsias kietąsias priemones: bangolaužius ar geotekstile sutvirtintas krantines

A.G

RIG

ELI

O N

UO

TR.

30 ● 2015–02–13

Lietuva

Pernai Tarptautinio sporto saugumo centroat liktas tyrimas parodė, kad nusikaltėliųgru puotės kasmet per nelegalias lažybas iš -

plau na daugiau nei 80 mlrd. svarų sterlingų (107mlrd. eurų). Daugiausia tai daroma per futboląir kriketą, tačiau tai itin aktualu ir tenisui, krep-ši niui, badmintonui bei automobilių lenk tynėms.Be je, šio centro duomenimis, apie 80 proc. spor-to lažybų apskritai vyksta nelegaliai.

Dar didesnį dėmesį į nesąžiningumą sporteatkreipė tai, kad pernai Didžiosios Britanijosfutbo lą krėtė vienas didžiausių per pastaruosiusde šimtmečius skandalų. Jo priežastis – atskleis-ti su si tarimai dėl varžybų baigties. Nors po toEu ro pos futbolo asociacijų sąjungos generalinissekretorius Gianni Infantino nežinia kelintąkar tą pabrėžė, jog nulinė tolerancija sutartomsspor to varžyboms yra UEFA prioritetas, niekasne sitiki, kad didįjį sportą apvalyti bus lengva.Juo lab kad į viešumą iškyla tik nedidelė dalisnešvarių reikalų ir viskas veikiau primena vėjogaudymą laukuose, o ne kryžiaus žygį prieš blo-gybes. Ne są ži nin gumo vėžys sporte toks išvešė-jęs, kad, kaip at kreipė dėmesį Lietuvoje viešė-jęs vienas žymiausių spor to korupcijos specia-lis tų pasaulyje Dec la nas Hillas, atsiranda lažy-bų bendrovių, siūlančių lažintis jau ne dėl rung-tynių rezultatų, o ar konkrečios varžybos nu -pirk tos, ar ne.

Lietuvoje susitarimai sporte irgi aptrauktitirš ta migla. Kaip pabrėžia Lietuvos kriminalinėspo licijos biuro viršininko pavaduotojas Ed vardasŠi leris, susitarimai dėl varžybų baigties, žaidėjųar teisėjų papirkinėjimas yra slapti nu sikaltimai,

apie kuriuos visuomenė sužino re tai. Čia nėrakonk retaus nukentėjusiojo kaip va g ystės ar už -puolimo atveju, o nukenčia sportas plačiąja pras-me, tad nėra ir itin suinteresuo tų apie tai praneš -ti. Jei ir sužinoma, tai iš pa čios sporto bendruo-menės, tad realų šio reiš kinio mastą Lietuvojenusakyti sudėtinga.

Kadangi į policiją dėl to kreipiamasi retai, at -rodo, neegzistuoja ir pati problema. Vis dėl to„Tran sparency International“ Lietuvos skyria us2014 m. paskelbtas tyrimas apie nesąžinin gus su -sitarimus Lietuvos krepšinyje ir futbole rodo ki -taip. Pavyzdžiui, kad susitarimai dėl varžybų ei -gos ar baigties labai paplitę arba paplitę, atsakė55 proc. apklaustų profesionalių futbolininkų ir

30,9 proc. krepšininkų. Taip pat paaiškėjo, kadpenktadalis futbolininkų (21 proc.) ir septintada-lis krepšininkų (15,1 proc.) žino arba įtaria daly-vavę varžybose, dėl kurių eigos ar baigties buvosusitarta iš anksto.

Ironiška: nors šie skaičiai įspėja, kad mūsųspor tas turi rimtų bėdų, stebėtina dalis atletų tone sureikšmina ir net 45,1 proc. jų tai laiko tik ne -didele mūsų sporto problema. Dar viena svar bidetalė: dauguma apklaustųjų atsakė, kad sporti-nin kai neretai stato lažybų punktuose dėl rungty -nių, kuriose žaidžia patys (42,4 proc.) arba ki toskomandos (67,2 proc.). Ga liausiai šį tą reiškia irtai, kad Latvijoje ir Es ti joje dėl to buvo kilę skan-dalų. Vadinasi, būtų nai vu tikėtis, kad padėtisLietuvoje labai skirtųsi, nors šito ir nematome.

Pasak E.Šilerio, tyrimų dėl susitarimų ar pa -pirkinėjimo būta, tačiau jis nepamena nė vie noat vejo, kad tai būtų buvę įrodyta teisme ir atsa-kingi asmenys nuteisti. Kai rezultatai net plikaakimi žiūrint gali atrodyti mažų ma žiausiai keis-ti, teisme įrodyti, kad dėl jų buvo susitarta išanks to, labai sudėtinga.

Kad padėtis pagerėtų, pirmiausia reikia to bu -linti dabartinį šios srities teisinį reglamentavimą,tada, pareigūno manymu, ir baudžiamųjų by lų, iratitinkamų teismo sprendimų būtų daugiau.„Šian dien iš teorinės pusės jis įmanomas, bet išpraktinės – sunkiai realizuojamas, – ne abe jojaE.Ši leris. – Kol kas nėra spe cifinės teisinės nor-mos, o tik bendra dėl suk čiavimo, todėl esa maini ciatyvų keisti baudžia mąjį įstatymą, kad būtųaiškiai numatyta baudžiamoji atsakomybė užsukčiavimą sporte.“

Tai, kad trūksta aiškios teisinės bazės, pa brė -žiama ir „Transparency International“ tyrime.Jame taip pat nurodoma, kad nestinga pro blemųdėl lažybų, kurios nepakankamai reg la men tuo -ja mos, o ypač „skylėtas“ internetinių statymų re -gu liavimas.

O kokios sporto šakos kelia didžiausią neri-mą? Žinoma, pačios populiariausios, kuriosesu ka si didžiausios sumos ir nauda gali būti di -džiausia.

Nors mažiau egzotiška, bet valstybei brangiaikai nuojanti su sportu susijusi problema – vengi-mas mokėti mokesčius.

„Yra nemažai užbaigtų ikiteisminių tyrimų,jau atiduotų teismui, susijusių su viešosiomis

spor to įstaigomis, sporto federacijomis. Sritys –įvai rios“, – konstatuoja Finansinių nusikaltimųty rimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pa va -duotojas Šarūnas Rameikis.

Ekspertas gali papasakoti daug pavyzdžių,kaip norinčios išvengti pelno mokesčio ir prasi-manyti „juodų“ grynųjų pinigų įmonės naudoja-si sporto dariniais. Na, o vėliau niekur ne už fik -suo ti „šešėliniai“ pinigai gali būti panaudo jamiko rupciniams dalykams finansuoti, at ly gi ni -mams vokeliuose mokėti, neskaidriems viešie-siems pirkimams organizuoti, konkurencijai iš -kreipti ir kt.

Schemų, kaip pasipelnyti, yra pačių įvairiau -sių – nuo labai sudėtingų, kai viskam už glais tytipasitelkiami patyrę buhalteriai ar teisininkai, ikipaprastučių, tačiau vis vien gerai veikiančių.

Logika paprasta: paramos ir labdaros teikėjaigauna pelno mokesčio lengvatų, tad kartais susi-gundoma tuo piktnaudžiauti. „Pavyzdžiui, įmo -nė gavo 10 mln. litų pelno, vadovas žinojo, kad1,5 mln. litų – 15 proc. - reikės sumokėti mokes-čiams. Taigi, kam jam tai daryti, jei gali juos nevapaaukoti. Sakykime, ima ir paaukoja kokius 2mln. litų sporto klubui, su kuriuo, aišku, sudary-tas susitarimas, kad kažkoks procentas iš tikrųjųjam atitieks kaip parama, tačiau didžioji sumosdalis bus grąžinta paramos teikėjui“, – paaiškinaŠ.Ra meikis.

Sakykime, vienam negarsiam Žemaitijoskrep šinio klubui per maždaug metus buvo paau-kota apie pusę milijono litų. Dalis tų pinigų iš tie -sų atiteko klubui ir buvo panaudota tin kamai, ta -čiau kitą dalį sporto klubo vadovas iš grynino ir

Sportas – palanki sritisneteisėtai pasipelnytiNeskaidrumas. Sportas visame pasaulyje traukia neteisėtai pasipelnytisiekiančius ar „šešėlinių“ pinigų prasimanyti norinčius asmenis. Lietuva –ne išimtis, nors mastai ir mažesni.

Pilkųjų sporto zonų, kuriose galima pasipelnyti, netrūksta. Tai uždarasratas, kurio veikėjams puikiai tinka posakis „ranka ranką plauna“.Kam tai stabdyti, jei tai visiems naudinga, išskyrus valstybę.

2015–02–13 ● 31

Lietuva

ati davė juos pervedusiam verslininkui. Nu ken tė -jo tik valstybė. Vėliau klubo vadovas sulaukė at -sa komybės už turto iššvaistymą.

Reikia nepamiršti, kad norint užglaistyti to kiąmachinaciją reikia „pagražinti“ buhalterinę ap -skaitą, klastoti dokumentus.

Kitas tyrimas buvo susijęs su Lietuvoje ma žaižinoma petankės, tokio žaidimo su rutuliais,spor to šaka. Buvo įkurta šios sporto ša kos fede-

racija, tapusi palankia vieta sukčiauti. Taigi fede-ra cija iš tam tikrų įmonių gaudavo paramos, ku -riai išgryninti sugalvotas toks ke lias: buvo rengia-mi tarptautiniai petankės turnyrai ir, komandaisėkmingai pasirodžius, žaidėjams esą buvo su -mo kamos didelės premijos už aukštus sportiniuspa siekimus. Žinoma, iš tik rųjų sportininkai pre-mi jų negaudavo, tiesiog padėdavo tai neva pa -tvirtinantį parašą ant atitinkamų dokumentų. Jie

būdavo paskatinami nebent simboliškai, o di -džiausia dalis atitekdavo machinacijos sumany -tojams.

Šį pavyzdžių sąrašą vainikuoja byla, susijusi suneįgaliųjų sporto propagavimu, per kurio me -chanizmus prasisuko itin didelė suma – 13,7 mln.Lt (4 mln. eurų). Viskas vyko taip: vie nos šaliesįmo nės teikė paramą Lietuvos in va lidų sportodraugijai ir už tai ši įsigydavo nuos tolingai vei-kiančias, įsiskolinusias ar ap skritai veiklos nebe-vykdančias įmones (vė liau jas tam tikri asmenysgal būt naudojo to les nėms nusikalstamoms vei-koms finansų sistemoje). „Pavyzdžiui, susiranduįmonę, kurią par duoda už dešimt tūkstančių litų,o savo įmonės buhalterinėje apskaitoje nurodau,kad ji perkama už šimtą tūkstančių. Aš sumokupi ni gus tiems, kurie parduoda įmonę, šie pasiimasavo dalį, o kitus grąžina man, ir viskas“, – paaiš-kina FNTT direktoriaus pavaduotojas.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), glau -džiai bendradarbiaujanti su FNTT, taip pat galipateikti ne vieną pavyzdį. VMI Kon tro lės depar-tamento direktorė Valė Kul vins kienė nurodokeletą tipinių pažeidimų. Sa ky ki me, vienas auto-mobilių sporto klubas už pa ramos lėšas iš susiju-sio asmens įsigijo žemės skly pų, kuriuos buhalte-rinėje apskaitoje aps kai tė kaip turtą pajamoms išnuomos gauti. Vis dėlto atliekant mokestinį pa -tik rinimą iš aiš kinta, kad žemės sklypai buvo par-duoti ge ro kai didesne kaina, negu Registrų cent-ro nu statyta vidutinė rinkos vertė. Valstybei pa -daryta 164 tūkst. Lt žala.

Kitu atveju VMI nustatė, kad automobiliųspor to klubas gautą paramą naudojo ne pa galLab daros ir paramos įstatyme nustatytą paskirtį,o vykdė ekonominę komercinę veiklą. Klubasįsi gijo automobilių už didesnę nei rinkos kainą irpo santykinai trumpo laiko par davė juos kur kasmažesne nei įsigijimo bei rin kos kaina, tada įsigi-jo degalų, kuriuos tiesiog nurašė pagal kelionėslapuose įrašytus tikrovės neatitinkančius duome-nis. VMI apskaičia vo, kad šiuo atveju už visa taiklubas į biudže tą pa pildomai turi sumokėti per200 tūkst. Lt.

Štai kitas pavyzdys: vienas šalies futbolo

Kolegos futbolininkai / krepšininkai 28,4Buvę kolegos 24,0Nenurodė 20,9Klubo savininkai 18,4Lažybų bendrovių atstovai 13,9Neteko susidurti 7,8Treneriai 7,5Pašaliniai suinteresuoti asmenys 5,6Draugai, pažįstami 3,6Teisėjai 3,1Nusikalstamo pasaulio atstovai 1,7Kita 0,6Komandos / klubo gydytojai 0,6Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

Žinios, kas inicijuojasusitarimus dėl varžybų eigosarba baigties (proc.)Kas, jūsų žiniomis, dažniau siūlo susitarti dėlvaržybų baigties? (Krepšininkai ir futbolininkai)

Valstybei brangiai kai nuojanti su sportu susijusi problema – vengimas mokėti mokesčius

Dėl skylėto teisinio reglamentavimo beveik neįmanoma įrodyti, kad varžybų rezultatai nupirkti už pinigus

�

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

32 ● 2015–02–13

Lietuva

klu bas nedeklaravo iš Europos Sąjungos pa -slaugų įsigijimo apmokestinamųjų verčių 240tūkst. Lt. Klubo prezidentas naudojosi išduotaisavansais kaip paskola, tačiau nebuvo ap skai čiuo -ti ir į biudžetą sumokėti mokesčiai nuo tokiubūdu gautos naudos. Šis klubas taip pat negalėjopateikti dokumentų, pagrindžiančių iš darbuoto-jų išnuomotų automobilių panaudojimą jo veik-loje, tad išmokos pagal automobilių nuomos su -tartis traktuotinos kaip darbuotojams su darbosantykiais susijusios pajamos.

Ir tai dar ne pabaiga. Nustatyta, kad šio klu boprezidentas Moldovos piliečiui išmokėjo 8,7mln. Lt grynaisiais už esą suteiktas agento pa -slau gas. Dėl šio sandorio FNTT buvo pradėtasiki teisminis tyrimas baudžiamojoje byloje ir nu -sta tyti mokesčių vengimo požymiai, sudarytaissan doriais siekiant mokestinės naudos, inicijuo-tas mokestinis patikrinimas.

Nors tai skamba gana sudėtingai, yra ir pa -pras tesnių, tačiau veiksmingų mechanizmų.Tar kime, kokiame nors mieste vyksta sportinin -kų sto vykla. Oficialiuose sąrašuose parašoma,kad jų dalyvauja 120, tačiau iš tikrųjų at vykstako kie 60. Vadinasi, pinigai, kurie buvo skirti ne -at vykusiems sportininkams, atitenka kaž kam išor ganizatorių, kitų įsitraukusių as menų. Pa na -

šiai vyksta ir su sporto varžybomis. Čia vėl gi ofi-cialiai nu ro doma, kad jose dalyvauja tiek ir tieksportininkų, tačiau iš tikrųjų atvyksta kur kasmažiau. Va di nasi, kuo mažiau sportininkų, tuodaugiau „lais vų“ pinigų, ku riuos gali į kišenęįsi dėti organi zatoriai, treneriai ar dar kokienors „gudručiai“.

Taigi pilkųjų sporto zonų, kuriose galima pa -sipelnyti, netrūksta. Tai uždaras ratas, kurio vei-kėjams puikiai tinka posakis „ranka ranką plau-na“. Kam tai stabdyti, jei tai visiems naudinga, iš -skyrus valstybę.

O ar įmanoma įsivaizduoti, kokia žala jai ši taippadaroma? Nors V.Kulvinskienė pabrėžia, kadtokie skaičiavimai nėra atliekami, nu sle pia mųmo kestinių prievolių valstybei mastą iš da lies ilius -truoja VMI turimi statistiniai duo menys:2013–2014 m. patikrinus 118 sporto veiklą vyk-dan čių mokesčių mokėtojų nustaty ta bendraspren dimais dėl patikrinimo akto tvirtinimo pa -tvirtinta mokesčių, delspinigių ir baudų suma ir po mokestinio tyrimo arba opera tyvaus patikrinimomokesčių mokėtojų pa tikslinta mokesčių dek -laracijų suma sudarė 4,6 mln. Lt (1,3 mln. eurų).

Neginčytinas faktas, kad sporto padėtis il gaibu vo labai „komfortiška“, tačiau šiemet tai turėtųpa sikeisti. Iki šiol sporto veiklą vykdantys mo kes -čių mokėtojai nebuvo išskirti į atskirą mokesčiųmo kėtojų grupę, kuri būtų vertinama pagal šiaieko nominės veiklos sričiai būdingas mokestiniųprievolių vengimo rizikas ir poveikį šalies biudže-tui, tačiau VMI numatė šiemet vykdyti pro jektą„Sportas“. Jo tikslas – užtikrinti pa jamų aps kai ty -mą sporto ir sveikatingumo paslaugas tei kian čio -se įmonėse bei teisingą mokestinių prievolių, susi-jusių su profesionalia sporto veikla, vykdymą.

Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad su dariniais spor -te susiję finansiniai nusikaltimai tarp visų už fik -suo jamų finansinių nusikaltimų sudarytų iki 10proc. Kadangi Lietuvoje sporto svarba, išplėtoji-mas ir finansavimas yra kur kas menkesni neidaug kur pasaulyje, čia sukasi santykinai nedide-lės sumos pinigų, todėl negerų kėslų turinčiosvie tinės įmonės dažniau renkasi pelningesnessri tis. Kad ir pramogų verslą.

Pabaigoje norėtųsi pridurti, kad pastebimapo zityvių tendencijų dėl šiuo metu aktyviau vyks-tančios „kovos su šešėliu“. Kadangi tokios prob-lemos, kaip mokesčių vengimas, šešėlinių pinigųtraukimas į šviesą, sulaukia vis daugiau viešumo,tai veikia kaip gana veiksminga prevencinė prie-monė.

Beje, šioje srityje veikia smagus dalykas – do -mino efektas, kuris gali tapti tikru galvos skaus-mu susitepusiems. Jei atliekant ūkinės finansinėsveiklos patikrinimą įtariama, kad buvo pasinau-dota viena iš minėtų ar kitų schemų, automatiš-kai imama ieškoti daugiau susijusių pažeidimų,analogiškų pažeidimų kitose srityse. Juk gerisuk čiai, kaip ir geri verslininkai, apsidraudžia irpi nigus bei riziką išskirsto po skirtingas sritis. ■

Vaiva Sapetkaitė

Internetinių statymų reguliavimas Lietuvoje reguliuojamas itin silpnai

Penktadalis futbolininkų (21 proc.) ir septintadalis krepšininkų (15,1 proc.) žino arba įtaria dalyvavę varžybose, dėl kurių eigos ar baigties buvo susitarta iš anksto

�

Susitarimų dėl varžybų eigos ar babaigties paplitimas sporte (proc.)Kaip manote, kiek yra paplitę susitarimaidėl varžybų eigos arba baigties?Labai paplitę: futbolininkai 13

krepšininkai 4Paplitę: futbolininkai 42

krepšininkai 27Nepaplitę: futbolininkai 24

krepšininkai 51Visai nepaplitę: futbolininkai 15

krepšininkai 13Nenurodė: futbolininkai 6

krepšininkai 5Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

Š.M

AŽE

IKO

S, „

BFL

“ N

UO

TR.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

2015–02–13 �33

Lietuva

Skeptikai, žinoma, piktinsis, sakydami,kad ne šunims, o vaikams darželių reikia.Ir tikrai labai reikia. Bet mūsų auginti-

niams taip pat reikia vietos, kur jie galėtųsmagiai leisti laiką, kol šeimininkai būnadarbe, komandiruotėje ar atostogauja. Kadneliūdėtų vieni namuose, nestaugtų ir nelotų,nedraskytų baldų ar negraužtų batų.

„Muffin & Berry“ (anglų k. – keksiukas iruogytė) – tikrai išskirtinė vieta, nes čia šunysne dresuojami, o mokomi bendrauti tarpusa-vyje ir su žmonėmis. Prižiūrimi „auklėtojos“jie čia žaidžia su žaislais, siaučia tarpusavyje,per pietus eina nusnausti, paskui pasivaikščio-ti parke ar prie Neries. O vakarop pasiimti jųiš darželio atėję šeimininkai neretai stebisi,kad jų augintiniai nepuola jiems į glėbį.

„Ar neliūdėjo be manęs?“ – klausia jie, odarželio šeimininkės Airina Safonovaitė ir

Jūratė Juršėnaitė gerai žino, kokį atsakymąlabiausiai norėtų išgirsti šeimininkai. Bet ištiesų darželyje nėra kada liūdėti.

Ir dabar interviu vyksta „darželinukų“apsuptyje: šiandien čia laiką leidžia mopsasMonika, arba Mona, Briuselio grifonas Berryir mišrūnas Grizlis. Iš pradžių, žinoma, jiemane aplojo, apuostė, paskui draugiškai aplai-žė ir įsitaisė netoliese ant minkštų pagalvių.

Mona, pasirodo, – tikra žvaigždė, reklami-nis „Muffin & Berry“ veidas, besipuikuojantiant bendrovės reklaminių atvirukų, internetopuslapyje ir feisbuke. Mažoji Berry taip patmėgsta fotografuotis, o Grizlis – baikštus irneramus. Šiandien jo pirmoji diena darželyje,todėl jis šiek tiek liūdi ir vis veržiasi prie var-telių. Kažkada šeimininkai jį paėmė iš prie-glaudos, o ten pabuvę šunys yra labai prierai-šūs, sunkiai skiriasi su savo geradariais. Jam,

pasak merginų, reikia daug dėmesio. Savo verslą A.Safonovaitė ir J.Juršėnaitė

pradėjo prieš dvejus metus nuo drabužių, skir-tų šunims. Abi augino ne vieną šunį ir paste-bėjo, kad Lietuvoje daugiausia prekiaujamakiniškais sintetiniais šunų drabužiais, sukuriais dar šalčiau nei be jų. Šiais laikaisLietuvoje yra daug veislių šunų, atvežtų iš toli-mų, gerokai šiltesnių kraštų, todėl jiems ištiesų čia šalta. Jaunosios verslininkės nuspren-dė šunims siūti ir megzti originalius, stilingusdrabužius iš natūralių siūlų ir audinių – vilnos,lino, šilko. „Žmonės mėgsta vieną ar kitą stiliųir paprastai savo augintinius nori rengti pana-šiai. Todėl sukūrėme klasikinio, skandinaviškoir žaismingo stiliaus kolekcijas (megztukų,paltų) iš natūralios vilnos audinių ir siūlų. Priejų pritaikėme to paties stiliaus rankines, skir-tas šunims nešioti“, – pasakoja jos.

Iš vilnonių siūlų drabužius mezga Jūratė, osamdoma siuvėja siuva juos pagal merginųsukurtą dizainą.

Pirmąją drabužių kolekciją merginos kūrėmaždaug pusę metų. Tuomet išsiruošė į zoo-parodą Vokietijos mieste Niurnberge.Tuomet dar nežinojo, kad tai viena didžiausiųtokio pobūdžio parodų, joje dalyvauja gar-siausi šios pramonės dalyviai iš viso pasaulio.„Buvo labai juokinga, kai tarp didžiulių„fūrų“ stovėjo mūsų lengvasis automobilis, ikilubų prikrautas daiktų: iš Lietuvos vežėmės

Meilė gyvūnams įkvėpėoriginalų versląPaslaugos. Vilniuje jau veikia dvi kačių kavinės, o neseniai duris atvėrė irpirmasis darželis, skirtas šunims. Didelių turtų iš tokio verslo nesukrausi –jauni žmonės jo ėmėsi labiau iš idėjos ir malonumo, nei dėl pinigų.

Išpuoselėtos kačių kavinės „Cat cafe“ gyventojosdar neseniai laiką leido kačių prieglaudoje

A.R

UD

ZKO

NU

OTR

.

�

34 � 2015–02–13

Lietuva

ir lentų stendui įrengti, pačios jį susirinko-me. Šalia buvę parodos dalyviai labai nustebo,kai kitą rytą į stendą atėjome jau kaip parodosdalyvės, nes manė, kad esame aptarnaujantispersonalas“, – prisimindamos savo debiutąversle juokiasi merginos.

Debiutas joms pačioms netikėtai buvo sėk-mingas: stendas, įrengtas kaip namų svetainėlinksmomis taškuotomis sienomis (pačios antmedžiagos klijavo taškelius), išsiskyrė visameparodos fone. Žmonės jį fotografavo, stebėjo-si rankų darbo iš natūralių medžiagų sukurtaisstilingais drabužiais. Tuomet jaunosios versli-ninkės gavo ir pirmąjį užsakymą Vokietijoje.

Nuo to viskas ir prasidėjo. Merginos nedi-delėmis partijomis kūrė originalius drabužė-lius, ieškojo partnerių Vokietijoje, Italijoje,Anglijoje. Užsienyje ir susižavėjo šunų darže-lių idėja. „Važinėdamos po Europą pastebėjo-me, kad ten labai populiaru augintinius vesti įtokius darželius, nepalikti jų vienų namie, netjei išeinama vos kelioms valandoms. Gyvūnasšiais laikais daugeliui žmonių yra daugiau neitik šuo“, – sako Jūratė.

Požiūris į augintinius keičiasi ir Lietuvoje,todėl merginos nusprendė pabandyti atidarytišunims skirtą parduotuvę su darželiu, viešbu-čiu ir net kirpykla.

Tiesa, išsinuomoti patalpas nebuvo papras-ta. Žmonės, išgirdę tokio verslo idėją, net įkalbas nesileidžia, nes įsivaizduoja nemalo-nius kvapus, šunų nuniokotas patalpas, triukš-mą. „Bet viskas juk priklauso nuo požiūrio,atsakomybės – nuniokoti gali ir žmonės“, –mano Jūratė.

Merginos įrodė, kad net šunims skirtospatalpos gali būti stilingos ir jaukios.Svarbiausia, pačios jas ir įsirengė: dažė sienas,sukalė baldus. Konsultavę statybininkai iš pra-džių šaipėsi, fotografavo netikusiai gruntupadengtą sieną, kreivai įgręžtą vinį, bet vėliaupripažino, kad tokias darbininkes priimtųdirbti kartu.

Patalpos Vašingtono aikštėje pačiameVilniaus centre iš tiesų įrengtos labai stilingai,kokybiškai ir skoningai. Čia net gėlės vazonė-liuose gyvos, o sienas puošia didžiulės mylimųaugintinių nuotraukos, veidrodis puošniaisrėmais, stovi minkštasuolis.

Anksčiau čia veikė meno galerija, vėliau –vestuvinių drabužių salonas. Šių patalpų savi-ninkų įtikinėti ilgai nereikėjo, nes žmonėspatys laiko ir myli šunis, todėl patikėjo mergi-nomis, įsileido.

Dabar jau aišku, kad patalpų reikėtų erd-vesnių. Geriausia būtų nedidelis nuosavasnamas su kiemu. Bet tokį variantą miestocentre rasti sunku, o darželis būtinai turi būticentre, kad žmonėms būtų patogu iš ryto atva-žiavus į darbą palikti, o vakare pasiimti augin-tinius.

„Mes norime socializuoti šunis, išmokytijuos bendrauti tarpusavyje, su žmonėmis. Ir išesmės keisti požiūrį į šunį ar žmogų su šunimi.Lietuvoje vedžioti šunis būtina su pavadžiu,antsnukiu, o, tarkim, Vokietijoje net vilkšuniaibe jokio pavadžio vaikštinėja. Ten niekasnepuls drausminti vaiko, norinčio paglostyti

šunį, nes šunys ten niekam nekelia baimės,nėra agresyvūs, nes nuo mažens pratinamibendrauti“, – pasakoja merginos.

Darželyje jos stengiasi per dieną priimti nedaugiau kaip keturis–šešis šunis, kad galėtųtinkamai pasirūpinti, skirti kiekvienam dėme-sio. Priimdamos įsitikina, kad šunys potencia-liai galėtų sutarti, būtų skiepyti, sveiki, turėtųskiepų pasą. Į grupę stengiamasi parinktipanašaus dydžio šunis. Didelių, kuriems,pavyzdžiui, reikia voljero, čia ir neatvesi.Tačiau net visiškai nedideli šunyčiai čia jaučia-si kaip namie. Vienas toks trijų mėnesių, kolnamie nebūdavo šeimininkų, apversdavo visusnamus, mėgdavo apkandžioti ir namiškius. Popirmos dienos darželyje į namus grįžęs niekonenorėjo – tik miegoti, šeimininkai negalėjoatsistebėti, kas atsitiko jų augintiniui. O jis tie-siog visą dieną buvo su šunimis, išmoko žaisti,išsilakstė, pavargo.

Dar vienas „darželinukas“, suaugęs šuo

Oma, visiškai negali būti vienas ir paliktasnamie staugia. Jo patirtis ypatinga – šunų dar-želį jis lankė Niujorke, kai su šeimininke gyve-no Amerikoje.

Merginos pastebi, kad konservatyvumupasižymintys lietuviai pamažu keičiasi, ypačpo pasaulį pavažinėję žmonės ima vertinti ori-ginalius daiktus, palankiai priima ir mažiauįprastas paslaugas.

Ateityje merginos darželyje norėtų įrengtiir bėgimo takelį, baseiną šunims, kad jie galė-tų sportuoti, mesti svorį. Šiais laikais antsvorisvargina ne tik žmones, laikytis dietos, spor-tuoti tenka ir jų augintiniams. Neseniai figūrąbuvo praradęs ir mopsas Mona, tačiau suregu-liavus maisto racioną fotomodelis nesunkiaiatgavo formas.

Parduotuvėje galima įsigyti ir šunų ėdalo,stilingų indų, ekologiškų žaislų, kitų aksesua-rų. Lentynose išdėlioti drabužėliai, dalis jųkabo ant dailių fanerinių pakabų su logotipu,kurias sukūrė pačios merginos. Drabužiai taippat pažymėti nedideliu firminiu ženkleliu išfaneros. Merginos sako visas savo idėjas įgy-vendinusios nesunkiai, nes, jų nuostabai,Lietuvoje yra labai daug gabių ir verslių žmo-nių, smulkių įmonių, kurių kūrybingi ir įvai-riausioms idėjoms atviri darbuotojai gali daugką pagaminti.

„Norėtume ir iš užsienio atvežti kuo dau-giau kokybiškesnių, stilingesnių daiktų, kurienėra labai brangūs ar prabangūs, įperkamividutinių pajamų žmonėms, tačiau įdomesni iroriginalesni. Dalyvaudamos parodose mato-

Kiek kainuoja diena šunų darželyjeVienkartiniai apsilankymai Kaina eurais Darbo dieną 12Savaitgalį 15Mėnesiniai abonementai 5 darbo dienos per mėnesį 4910 darbo dienų per mėnesį 8920 darbo dienų per mėnesį 135

Jaunųjų verslininkių A.Safonovaitės ir J.Juršėnaitės sukurti šunų drabužiai

�

2015–02–13 �35

Lietuva

me labai daug tokių daiktų, bet Lietuvoje jųnėra, nes jie nėra tinkami masinei prekybai,didelio antkainio jiems nenustatysi, daugneuždirbsi. Mūsų idėja – turėti nedidelęišskirtinių prekių parduotuvę, tokį butiką,skirtą gyvūnams“, – sako jaunosios verslinin-kės ir svajoja, kad Lietuvoje, kaip daugelyjeužsienio šalių, vėl atgimtų įvairiausios paskir-ties nedidelės parduotuvės, kavinės, manufak-tūros. Miestų centre, senamiestyjeVokietijoje, Italijoje jos įsikūrusios viena šaliakitos, vieni sumuštinius parduoda, kiti – seg-tukus į plaukus, bet visi išgyvena, iš valstybėsnieko neprašo.

Lietuvoje nei pradėti verslą, nei išsilaikytinėra lengva. Labiausiai, pasak merginų, slegiamokesčiai. Stabilių pajamų nėra, dar niekoneuždirbi, bet jau turi mokėti nemažusmokesčius. Pavyzdžiui, Anglijoje ar JAVmažiau uždirbi – mažiau ir mokesčių moki.Kodėl taip negalėtų būti ir pas mus?

„Draugai mums sako: kiek dar žaisite, kąčia toje Lietuvoje padarysi? Bet nenuleidžia-me rankų, nes tai, ką darome, mums labaipatinka. Jei turi idėjų, kantrybės ir įdedi darbo– rezultatas turi būti. Matome, kad pamažudaugėja užsakymų, klientų“, – džiaugiasi mer-ginos.

Naujausi jų klientai – net iš tolimosiosJaponijos ir Singapūro. Juos atrado dalyvau-damos gyvūnų parodoje Japonijoje, kur žmo-nės dėl augintinių tikrąja žodžio prasme einaiš proto: ne tik šunis, bet ir ožkas vežiojasi vai-kiškuose vežimėliuose, šunims klijuoja dirbti-nes blakstienas, lakuoja nagus. Vidutiniškai

vienas šeimininkas turi keturis, penkis daž-niausiai vienos veislės šunis.

„Mus labiau nustebino, kad Japonijojelabai daug pigių kiniškų prekių. Tačiau tikrus,kokybiškus dalykus jie moka vertinti.Japonams padarė įspūdi mūsų kuriami drabu-žiai, teko duoti interviu televizijai, nes pateko-me tarp parodos naujienų“, – pasakoja Aira.

Jaunosios verslininkės svajoja aplink savesuburti ratą klientų, bendraminčių, kurie bestreso sau ir šunims galėtų joms patikėti savoaugintinius. „Norėtume, kad šunys ir žmonėspas mus jaustųsi kaip namie. Neskubėtų išeiti,pasėdėtų, išgertų kavos, suvalgytų pyragėlį“, –idėjomis dalijasi merginos. Jos norėjo parduo-tuvėje įrengti ir kavinę, tačiau Lietuvoje tąpadaryti nėra lengva.

Tuo įsitikino ir pirmųjų kačių kaviniųLietuvoje steigėjai, vis dėlto pralaužę ledą irnet sugebėję įtikinti valdininkus atšaukti drau-dimus bei pakeisti taisykles.

Vienas „Cat cafe“ kavinės savininkųTautvydas Bitinas pasakoja, jog užsidegę idėjaketuri draugai ėmėsi iniciatyvos, kad pagaliaubūtų pakeistos laikyti, atsivesti gyvūnus į vie-šojo maitinimo įstaigas draudžiančios taisyk-lės. Sunku patikėti, bet tai įvyko. ŽinantLietuvoje vyraujantį požiūrį į gyvūnus ir val-džios inertiškumą, galima sakyti, vyrai atlikotikrą žygdarbį.

Dabar Vilniaus centre, kaip ir daugelyjeEuropos miestų – Vienoje, Budapešte,Madride, Berlyne, Londone, Paryžiuje, veikiakačių kavinė, kurioje gyvena dvylika kačių(greitai jų bus penkiolika), kurios dar neseniaibuvo gyvūnų prieglaudos gyventojos. Dabarjos gyvena karališkai, įsitaisiusios specialiuosegultuose miega arba žaidžia su kavinės lanky-tojais, padavėjais. Kita kačių kavinė Vilniuje„Murrr...Cafe“ įsikūrusi Pylimo gatvėje.

Šiai idėjai įgyvendinti prireikė devyniųmėnesių. Vyrai įkūrė mikroįmonę ir net suge-bėjo gauti valstybės paramą, skirtą smulkia-jam verslui ir administruojamą „Invegos“(bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“).Jauniesiems verslininkams buvo suteiktapaskolos garantija ir iš dalies kompensuoja-mos palūkanos.

T.Bitinas pasakoja, kad iš pradžių mikroį-monę verslui pradėti pasirinko dėl akivaizdžiųpranašumų: tokiai įmonei nereikia įstatiniokapitalo, liberaliau reguliuojami darbo santy-kiai, neprivaloma samdyti buhalterio, o svar-biausia – taikomos mokesčių lengvatos.Tačiau, kaip žinome, nuo šių metų pradžiosjos buvo panaikintos ir ant kojų dar neatsisto-ję smulkieji verslininkai yra priversti mokėtitokius pačius mokesčius kaip ir rinkos senbu-viai.

Beje, trys iš keturių verslo partnerių yraišėję iš savo „normalių“ darbų ir stačia galvanėrę į naująjį verslą. „Jokios verslo patirtiesanksčiau neturėjome. Draugai atkalbinėjo,patardami nesivelti į šią avantiūrą, sakė, kadpo kelių mėnesių teks mums visiems čebure-kus pardavinėti. Bet nėrėme stačia galva irplaukiame“, – juokiasi T.Bitinas.

Tiesa, jo teigimu, verslo čia labai mažai –

daugiau sentimentų. Nemažai kainuoja kas-dienis kačių išlaikymas, priežiūra, gydymas.Visas jas, paimtas iš prieglaudos, reikėjo steri-lizuoti, kastruoti, skiepyti. Kad kavinė netaptųmuziejumi, nuspręsta įvesti minimalią trijųeurų įmoką, kuri gali būti pravalgoma arkitaip kavinėje panaudota.

Atidaryti tokią kavinę vyrus paskatinonoras padėti beglobiams gyvūnams ir siekispakeisti žmonių požiūrį į juos, ugdyti toleran-ciją ir meilę gyvūnams. Vyrams, regis, tikraipavyko, nes kavinėje lankytojų netrūksta, ofeisbuke jau susibūrė dvylika tūkstančių kavi-nės draugų. Savaitgaliais netgi iš anksto galitekti rezervuoti staliuką, vis daugiau pasitaikoir norinčiųjų kavinėje švęsti gimtadienius.

Eilinės darbo dienos pavakare, skambantdžiazo muzikai, kavinėje iš tiesų šurmuliavonemažai jaunimo. Čia galima ne tik smagiaipraleisti laiką kačių apsuptyje, bet ir užkąsti,išgerti, taip pat ir alkoholio. Maisto galimanupirkti ir katėms. Tiesa, į kavinę lankytojainegali atsivesti savo augintinių, nes sunkuprognozuoti, kaip į jas reaguotų kavinėsgyventojos, be to, tai rizikinga ir dėl galimybėsužsikrėsti ligomis. Į kavinę taip pat neįleidžia-mi ir vaikai iki šešerių metų.

„Žmonėms tai tarsi savotiška terapija. Jiegali kates glostyti, laikyti arba tiesiog stebėti,kaip jos dūksta ar miega. Žmonės pas musatsipalaiduoja, pailsi po darbų. Jie nėra įpa-reigoti gyvūnu rūpintis, gali tik džiaugtis irgauti gerų emocijų“, – sako T.Bitinas.

Beje, pirmosios kačių kavinės buvo įkurtosbūtent dėl gyvūnų pamišusioje Japonijoje dar1998-aisiais, o dabar šioje šalyje jų yra beveikpusė šimto. �Aušra Pocienė

Kačių kavinejė jauku ir žmonėms.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

A.R

UD

ZKO

NU

OTR

.

36 ● 2015–02–13

Verslas

Ko gero, tokio palankaus meto rinktis irpirkti būstą seniai nebuvo. Dar pernairinka vadinta būsto pardavėjų, o šiemet

ji jau priklausys pirkėjams, kurie vėl galėsrinktis, derėtis ir gauti nuolaidų.

Skaičiuojama, kad Vilniuje šiuo metu stato-ma nuo 3500 iki 4400 naujų butų. Tokios pa -siūlos sostinė nėra mačiusi seniai – daugiaunaujų butų (iki 6 tūkst. per metus) buvo stato-ma tik bumo laikais prieš krizę.

Tačiau įdomiausia, kad naujų butų pasiūlair paklausa rinkoje juda priešingomis krypti-mis, ir šios žirklės kuo toliau, tuo labiau didė-ja. Pavyzdžiui, praėjusių metų paskutinįjį ket-virtį Vilniaus rinkoje buvo siūloma 3600 naujųbutų, o parduota 500.

Kas atsitiko, kad lyg grybai po lietaus pra-dėjo dygti daugiabučiai?

Patys nekilnojamojo turto plėtotojai pripa-žįsta, kad jų apetitą sužadino praėjusių metųpradžioje beveik dvigubai padidėjęs pirkėjųaktyvumas, kuris jau antroje metų pusėje ėmėir išsikvėpė. Nesunku nuspėti, kad tokiąpaklausos bangą daugiausia lėmė euro įvedi-mas ir su juo susiję lietuvių lūkesčiai bei bai-mės.

Spontaniškos paklausos banga, kaip sakobendrovės „Eika“ plėtros direktorius Mar ty nasŽibūda, sukėlė tikrą pasiūlos cunamį, ku ris,matyt, labai greitai dar nenurims. Tiesa, patsM.Žibūda mano, kad tas pasiūlos cunamis išsi-kvėps jau šiemet ir pirkėjams atsivėręs ga -limybių langas gali greitai užsiverti. Mat nuo2016 m. įsigalios Europos Sąjungos reikalavi-mas statyti tik A energinės klasės pastatus, o taijų savikainą išaugins iki dešimties procentų.

Antra vertus, akivaizdu, kad nekilnojamojoturto plėtotojai stengsis kiek galima ilgiau ati-dėti A klasės daugiabučių statybą ir 2016 m.daugiausia bus statomi B klasės daugiabučiai,suprojektuoti iki ES reikalavimų įsigaliojimo.Iki šiol Vilniuje yra pastatyti tik keturi A kla-sės daugiabučiai.

„Panašiai kaip po audros pirkėjai gali rastineblogų gintarų, dabar jie gali rasti gerų naujobūsto variantų ir tikėtis nuolaidų, kurios

paprastai viešai nedemonstruojamos, o sutei-kiamos individualiai. Bet tas bangavimas šie-met baigsis ir ateityje derėtis jau bus sunkiau“,– mano M.Žibūda.

Gyvenimas parodys, ar galimybių langaspirkėjams veriasi vos metams, ar kur kas ilges-niam laikui, tačiau statytojai, nepaisydami perpusę sumažėjusios paklausos, pasiraitoję ran-koves projektuoja ir stato daugiabučius toliau.

Beje, tarp jų – net du trečdaliai rinkos nau-jokų, greičiausiai paviliotų rekordinių praėju-sių metų pardavimo rezultatų. Štai per metusVilniuje parduota beveik trys tūkstančiai nau -jų butų, arba ketvirtadaliu daugiau nei 2013 m.Jų kainos taip pat kilo. Nors atskiruose seg-mentuose kainų didėjimas buvo skirtingas,tačiau vidutiniškai jos didėjo 5–9 proc.

Naujų butų rinkoje Vilniui tenka didžiausiadalis – apie 80 proc. visų naujų butų šalyje. Re -gistrų centro duomenimis, iš viso pernai Vil -niu je, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje ir Ne rin -go je parduota 4030 butų.

Vilnius – absoliutus lyderis ir tarp Baltijosšalių sostinių. Šiemet Vilniuje, minimaliaisskaičiavimais, numatyta pastatyti 3500 butų,Rygoje planuojama apie 1400, Taline – 1300.Pasak nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovoSauliaus Vagonio, palyginti su Ryga ir Talinu,pernai Vilniuje butų paklausa ir sandorių skai-čius buvo didžiausias, tiek į komercinį turtą,tiek į būstus Lietuvoje buvo investuojamaaktyviausiai Baltijos šalyse.

Būsto kainų lyderis Baltijos šalyse – Ta li -nas, kur vidutinio būsto kvadratinio metro kai -na šiuo metu siekia 1500 eurų (5179 Lt), Vil -niuje – apie 1300 eurų (4488 Lt), Rygoje –1060 eurų (3659 Lt). Nepaisant to, Taline būs-tas įperkamiausias, bet tendencijos gerėja tiekVilniuje, tiek Rygoje. Tai, S.Vagonio teigimu,reiškia, kad žmonių perkamoji galia didėjasparčiau nei būsto kainos.

„Praėję metai Lietuvoje nekilnojamojo tur -to plėtrai buvo labai geri, nes augo ekonomi-ka, gyvenome euro įvedimo lūkesčiais, plėtrąskatino mažos paskolų palūkanos. Pro gno zuo -da mas nė kiek neabejojau, kad metai bus labaisėkmingi. Šiemet situaciją vertinu gerokai san-tūriau dėl nenuspėjamos ir neprognozuojamosgrėsmės iš Rytų. Antra vertus, ši kabanti viršgalvų grėsmė – tarsi savotiškas raudonas sig-nalas, kuris šiek tiek turėtų slopinti ir nepa-matuotą plėtotojų entuziazmą, orientuoti juosį nuosaikesnę pasiūlą ir neleisti išbalansuotirinkos, kad būsto kaina labai kristų ar kiltų“, –viliasi S.Vagonis.

Bendrovės „Inreal“ konsultacijų ir analizės

departamento vadovo Arnoldo Antanavičiausvertinimu, naujų būstų rinka iš pardavėjų į pir-kėjų rinka virto ne dėl ekonominių priežasčių,o dėl didesnio statytojų apetito.

A.Antanavičiaus teigimu, praėjusių metųpradžioje beveik pusė daugiabučių projektuspradėjusių plėtotojų pasiūlė aukštesnį kainųlygį, nei buvo vidutinės to segmento kainosrinkoje. Tai rodė, kad rinka priklauso pardavė-jams, ir jie statybas pradėjo nusiteikę ganaoptimistiškai. O metų pabaigoje vaizdas ėmėkeistis, maždaug trečdalis projektų jau starta-vo su mažesnėmis kainomis. „Tai rodo, kadsituacija rinkoje pradedama vertinti adekva-čiai, ieškoma protingos ir racionalios kainos.Šiais metais tokios tendencijos, matyt, tęsis, irgalima prognozuoti, kad naujos statybos butųkainos Vilniuje mažės iki keturių procentų“, –mano A.Antanavičius.

Jo teigimu, šiandien pasiūlos ir paklausosžirklės Vilniuje yra per daug didelės, todėlnaivu būtų tikėtis, kad pirkėjai, pirkdamibūstą, būtų linkę permokėti.

Naujų butų rinkoje Vilniuje likvidumo ro -

Kaistančioje būsto rinkoje – pirkėjų metas Nekilnojamasis turtas. Šiemet Vilniuje bus pastatyta rekordiškai daugnaujų butų, o jų kaina, kaip prognozuojama, mažės.

Vidutinės naujų butų kainosVilniuje 2014 m. pabaigojeEur/kv.m Ekonominės klasės butai 1 210Vidutinės klasės butai 1 690Prestižinės klasės butai 2 540

Šaltinis: „Inreal“

VIL

NIA

US

SA

VIV

ALD

YBĖ

S A

RH

YVO

NU

OTR

.

2015–02–13 ● 37

dik lis šiuo metu yra 1,5. Tai reiškia, kad pro-jektas parduodamas per maždaug pusantrųmetų, o tai byloja, kad rinka yra subalansuota.Prognozuojama, kad šiemet likvidumo rodiklisprastės ir projektui realizuoti prireiks jaudvejų metų. „Tai sukels didesnę įtampą ir kon-kurenciją tarp plėtotojų, o pirkėjams galipažerti naudingų pasiūlymų ir akcijų“, – ko -mentuoja A.Antanavičius.

Jis atkreipia dėmesį, kad alkūnėmis tarpu-savyje besistumdantiems daugiabučių statyto-jams konkurenciją didina ir nuosekliai augan-ti individualių namų rinka.

Antrąją praėjusių metų pusę, palyginti supirmuoju pusmečiu, individualių namų staty-bos leidimų Lietuvoje išduota 15 proc. dau-giau. O daugiabučių rinkoje tendencijos at -virkščios – leidimų išduota 12 proc. mažiau.

Didmiesčiuose ir rajonuose aplink juosaugo ir namų valdų sklypų sandorių skaičius.Pagrindinė to priežastis – aktyvi individualių,blokuotų namų statyba. Nepaisant neigiamųnuotaikų dėl sulėtėjusio ekonomikos augimo,įvykių Ukrainoje, individualių namų segmento

plėtros tai nesustabdė. Tolesnė plėtra progno-zuojama ir šiais metais.

„Individualių namų rinka transformuojasiir nuosavas namas jau ne visada yra prabangosprekė. Anksčiau Vilniuje individualių namųkaina prasidėdavo nuo milijono litų (290 tūkst.eurų), o dabar vis daugiau nekilnojamojoturto plėtotojų stato nedidelius namus, kuriekaina konkuruoja su naujos statybos butais.Akivaizdu, kad dalį pirkėjų jie nuvilios“, –mano A.Antanavičius.

Visiems jautriu būsto kainų klausimu nuo-monių yra įvairių, rinkos analitikai situacijątaip pat vertina nevienareikšmiškai. Min dau -gas Kulbokas, nekilnojamojo turto paslaugųben drovės „Newsec“ tyrimų ir analitikos gru-pės vadovas Baltijos regione, primena, kadkiekviename projekte visuomet pirmiausianuperkami geriausi butai, kurie kainuojabrangiausiai, todėl galima daryti išvadą, kadtrumpuoju laikotarpiu, tai yra šiemet, kainoskils. 2016 m., kai bus parduodami projektųlikučiai, galima manyti, kad jie bus pigesni. Beto, kaip atkreipia dėmesį M.Kulbokas, dalis

projektų gali likti neįgyvendinti, todėl pasiūla,kaip ir kainos, gali būti koreguojama.

„Nepamirškime dar vieno svarbaus rinkosžaidėjo – bankų“, – primena „Eikos“ atstovasM.Žibūda. Bankai taip pat brėžia ribą tarpsėkmingų ir nesėkmingų projektų, vertindamijuos pagal preliminarių sandorių skaičių ir kel-dami nuosavo kapitalo reikalavimus. Nuo sa -vas kapitalas turi sudaryti bent trečdalį projek-to sąmatos vertės, o išankstinės sutartys suklientais – bent pusę visų sutarčių. Šis iššūkisgali būti įveikiamas ne visiems naujų būstų sta-tytojams, taigi kai kurie projektai gali taip irlikti neužbaigti. Be to, tai nemenkas iššūkis irpirkėjams – iš didžiulės pasiūlos atsirinkti pati-kimus būsto statytojus.

S.Vagonis taip pat mano, kad naujų butųkainos ir kris, ir kils. „Pirmasis pusmetis busatsargus ir blankus, didelio pirkėjų antplūdžionesulaukę silpnesni rinkos dalyviai gali imtikoreguoti butų kainas. Tie, kurie gali lūku-riuoti, lauks gyventojų lūkesčių pasikeitimo,nes bendrieji ekonominiai veiksniai – ekono-mikos augimas, prisijungimas prie euro �

Tikru atradimu statytojams tapo Užupis, kuriame šiuo metu buvusios pramoninės teritorijos virsta naujais gyvenamaisiais kvartalais, statomi modernūs daugiabučiai

38 ● 2015–02–13

Verslas

zonos – yra stipresni nei nerimas dėl geopoli-tinės aplinkos. Todėl manau, kad pirmąjąmetų pusę galima laukti tam tikro kainų suma-žėjimo, o antrąjį pusmetį vilčiausi matyti kainųpadidėjimą – euro šokas praeis, lūkesčiaigerės, ekonomika augs, paklausa turėtų taippat augti“, – viliasi S.Vagonis.

Jo skaičiavimais, praėjusių metų pabaigojeVilniuje pastatytuose naujuose daugiabučiuo-se buvo šiek tiek daugiau nei tūkstantis nepar-duotų butų. Tai nėra labai daug, nes, pavyz-džiui, 2013 m. neparduotų naujų butų skaičiussiekė 1300, o 2009-ųjų pabaigoje – 2 tūkst.

Metus per pusę linkęs dalyti ir M.Žibūda.Pasak jo, pirmąjį šių metų pusmetį gyventojaidar turės prisitaikyti prie pasikeitusios valiu-tos, tad būsto rinka bus šiek tiek apmirusi.Tačiau antroji metų pusė pirkėjams bus palan-kus laikas įsigyti būstą, nes kainos stabilizuosisir sunkiausia bus išsirinkti iš daugybės rinkojeesančių naujos statybos butų.

„Bendra situacija tokia, kad pasiūlos irpaklausos kreivės juda priešingomis kryptimis.Pasiūla Vilniuje per metus išaugo daugiau neidu kartus, o pardavimas mažėja. Kaune irKlaipėdoje atotrūkis dar didesnis, tačiau ne to -dėl, kad pasiūla labai didelė, o todėl, kad

paklausa labai maža“, – konstatuoja M.Ži bū da. Tačiau vertinant skirtingus rinkos segmen-

tus situacija nėra vienareikšmiška. Pernaididžiausia sostinėje buvo ekonominės klasėsbutų pasiūla – jie sudarė pusę visų įvykusiųsandorių. Ekonominės klasės butų pasiūladidėja ir šiemet, o štai paklausa mažėja.

Kitokia situacija šiuo metu klostosi viduti-nės klasės butų rinkoje, kur pardavimui mažė-

jant traukiasi ir pasiūla. Keletas įmonių, tarpjų ir bendrovė „Hanner“, nusprendė kol kasnebestatyti naujų butų, todėl praėjusių metųpabaigoje Vilniuje šios klasės butų pasiūla nuo1600 susitraukė iki 1500 butų. Nors plėtotojaijau bando „stabdyti arklius“, tačiau matyti,kad pasiūla ir paklausa šiame segmente irtoliau judės skirtingomis kryptimis.

Geriausius laikus šiuo metu išgyvena pres-tižinės klasės butų rinka. Čia aktyvūs ir pirkė-jai, ir statytojai. Per praėjusius metus buvoparduota 200 prestižinės klasės butų, ir tai yrapustrečio karto daugiau nei 2013 m.

„Prognozuočiau, kad šiemet bendrai busparduota maždaug 2300 butų, panašiai kaipužpernai, 2016 m. pardavimas dar šiek tiek di -dės. Šią prognozę pirmiausia grindžiu ekono-mi kos augimu: mažėja nedarbas, kyla vidutinisat lyginimas, o žmonių santaupos – rekordiškaidi delės. Žinoma, lūkesčiams tam tikrą įtaką da -ro ir geopolitinė situacija“, – aiškina M.Ži bū da.

Jis pripažįsta, kad kol pasiūla didės greičiaunei paklausa, pirkėjai tikrai gali tikėtis tamtikrų būsto kainų korekcijų, bet ilgainiui kainaneturėtų kristi. Ji turėtų stabilizuotis arba kiltivienu procentu, ir tai įvyks dėl prestižinių butųkainų didėjimo.

„Pernai vidutinė naujo būsto kaina kiloreikšmingai – devyniais procentais, o tokį šuolįlėmė būtent prestižinių butų kainų augimas,kuris siekė 12 proc. Toks augimas buvo todėl,kad Vilnius senamiestyje, centre atsirado nau-jos statybos butų, kurių kainos didesnės neišioje rinkoje esančio būsto. Ekonominio seg-mento butų kaina didėjo trimis procentais,vidutinės klasės – procentu. Manau, jei šiemet

kaina kris kituose segmentuose, kylanti presti-žinių butų kaina tą kritimą nusvers“, – skai-čiuoja bendrovės „Eika“ plėtros direktorius.

A.Antanavičiaus teigimu, prestižinių butųsegmentas Vilniuje sudaro santykinai nedidelęvos penkių procentų dalį, todėl didelės įtakosbendrai situacijai rinkoje nedaro. Tai išskirti-nis segmentas, šiuo metu, ko gero, išgyvenan-tis savo aukso amžių, kai atsiradusi pasiūlasukūrė ir paklausą.

Beje, naujos statybos daugiabučiai taip patsudaro tik apie 20 proc. visos būsto rinkos,todėl kur kas didesnę įtaką bendrai situacijai,pasak A.Antanavičiaus, daro antrinė būstorinka. kurią ypač valdo emocijos. „Čia žmo-nės, jei negali parduoti buto, mažina kainą“, –sako jis ir primena, kad šioje rinkoje jau kurislaikas tiksi bomba, susijusi su PVM mokesčiolengvata šildymui.

Jei valdžia, kaip žada, vis dėlto ryšis panai-kinti PVM mokesčio lengvatą šildymui, šiosprendimo poveikis būsto rinkai, ko gero, ištiesų prilygs bombai: rinkoje tada atsiras per-teklinė butų pasiūla, kuri neabejotinai paveiksir kainas.

Pasak A.Antanavičiaus, egzistuoja tiesiogi-nė priklausomybė tarp BVP ir būsto ploto,tenkančio vienam gyventojui. Tačiau ši ekono-minė logika negalioja šalyse, kuriose taikomaPVM lengvata šildymui, – Vengrijoje (5 proc.),Lietuvoje (9 proc.) ir Latvijoje (12 proc.).Lyginant būsto plotus ir šalies BVP akivaizdu,kad ši lengvata leidžia gyventi ne pagal gali-mybes: kuo lengvata didesnė, tuo didesnis ato-trūkis nuo realybės. Pavyzdžiui, lietuviai gyve-na panašaus ploto būstuose kaip čekai, betČekijos BVP vienam gyventojui maždaugpenktadaliu didesnis nei Lietuvos.

Ar perpildytoje Vilniaus rinkoje dar yra vie-tos naujiems projektams? Bendrovės „Eika“duomenimis, šiuo požiūriu tikromis dykvietė-mis galima būtų vadinti Jeruzalę ir Šeškinę,kurių nekilnojamojo turto plėtotojai vis darneatrado. O didžiausia naujų butų pasiūla šiuometu yra Baltupiuose, kur siūloma pirkti 450butų, arba net 12 proc. visoje sostinėje esančiųnaujos statybos butų. Toliau rikiuojasiPašilaičiai (11 proc.) ir Naujamiestis (9 proc.).

Pernai naujų projektų lyderė buvo Pilaitė,kurioje parduota beveik 450 butų, arba 15proc. visų sostinėje parduotų naujų butų.Antroje vietoje – Baltupiai ir Bajorai, kur par-duota po 9 proc. naujų butų, toliau rikiavosiNaujamiestis, kuriame parduota 8 proc. visųnaujos statybos butų Vilniuje.

Jei vertintume per artimiausius dvejusmetus atsirasiančią pasiūlą, daugiausiai naujųbutų turėtų iškilti centrinėje miesto dalyje –Užupyje, Saltoniškėse ir Šnipiškėse. Tai tikraisveikintinos tendencijos, siekiant darniosmiesto plėtros ir tankinant į pakraščius išsi-barsčiusią sostinę. Tikru atradimu pastaruojumetu statytojams tapo ir Užupis, kuriame šiuometu knibždėte knibžda naujų daugiabučiųstatytojų. Prognozuojama, kad iki 2016 m.sumažės butų pasirinkimas Pašilaičiuose,Naujamiestyje ir Antakalnyje. ■

Aušra Pocienė

Skaičiuojama, kad Vilniuje šiuo metu statoma nuo 3 500 iki 4 400 naujų butų

šiandien pasiūlos ir paklausos žirklės Vilniuje yra per daug didelės,todėl naivu būtų tikėtis, kad pirkėjai, pirkdami būstą, būtų linkępermokėti.

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

�

VALD OVŲ RŪMUOSE

14:00 val.

15:00 val.

19:00 val.

12:00–19:00 val.

,,

11:00–19:00 val.

11:00–19:00 val.

12:00 ir 14:00 val.

11:00–15:00 val.

VASARIO14 D.

RĖMĖJAI:

Verslas

Sklandus gyvenimo aprašymas (CV) – pir-mas žingsnis siekiant savo svajonių darbo.Vis dėlto stebint darbo rinką galima aiš-

kiai pasakyti, kad įsidarbinimo žaidimo taisyk-lės sudėtingėja. CV nebeužtenka pripildyti sa -vi gyros – viską reikia mokėti pateikti taip, kadįtiktum atitinkamoms kandidatų gyvenimoaprašymus vertinančioms kompiuterio progra-moms.

Statistika rodo, kad JAV per 70 proc. cirku-liuojančių gyvenimo aprašymų apskritai nebū-na darbdavių ar jų atstovų skaitomos, o paten-ka į vadinamąsias kandidatų vertinimo siste-

mas (angl. „applicantt tracking system“ arba„au tomated resume screening system“). Tikįveikęs šį išbandymą kandidatas gali tikėtis,kad jo CV perskaitys žmogaus akys, ir galbūttai lems kvietimą į pokalbį dėl darbo.

Beje, žmogiškųjų išteklių konsultacinės fir-mos „Development Dimensions Interna tio -nal“ organizacijų apklausa parodė, kad beveikpu sė jų ketina padidinti tokio tipo programųnau dojimą įdarbinimo procese.

Kaip veikia tos paslaptingosios programos,kurių algoritmuose atsiduria norinčiojo įsidar-binti likimas? Reikia paminėti, kad jų yra įvai-

riausių, tačiau pačios paprasčiausios bando „iš -skaičiuoti“ kandidato tinkamumą tam tikromspareigoms. Yra ir sudėtingesnių, kurios ir to -liau sparčiai tobulėja. Pavyzdžiui, jos kartu tik-rina, ar kandidato nurodyti laiko tarpai tarpskir tingų darbų ar nedarbo laikotarpių nekeliaįtarimų, kai kurios jų taip pat įvertina prieina-mus bankinius įrašus, finansines ataskaitas arįsis kolinimus bei kitokius pareigybei aktualiusrodiklius. Dalis jų spręsdamos apie kandidatąpa sitelkia kalbos analizės mechanizmus ar net -gi jau ima naudoti dirbtinio intelekto įrankius.

Beje, kai kurios programos (pavyzdžiui,

Nesąžiningai rašančius CV gaudo kompiuterio programosKarjera. Kai paraiškų dėl darbo tokia daugybė, darbdaviams kyla vis sudėtingesnių iššūkių atsirenkant tinkamus darbuotojus.

40 ● 2015–02–13

Lietuvis darbdavys nori vos ne 25-erių metų darbuotojo,kuris tu rėtų kokius tris diplomus, dešimt metų „ge ros“ darbo patirties ir dirbtų kone nemokamai

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

2015–02–13 ● 41

Verslas

„Rep pify“) į vertinimą įtraukia ir socialiniųtin k lų informaciją, tad reikėtų pasirūpinti, kadduo menys „LinkedIn“, „Facebook“ ar „Twit -ter“ tinkle neprieštarautų tam, kas yra įra šytagy venimo aprašyme.

Plačiausiai naudojamos paprasčiausios pro -gramos veikia taip: pateikto gyvenimo ap ra šy -mo tekstas skaldomas dalimis ir ieškoma tamtik rų raktažodžių, leidžiančių tolesnę la biaustruk tūruotą analizę ir vertinimą. Tar ki me, iš -ski riama informacija dėl kandidato išsila vi -nimo, ankstesnės darbo patirties, turimų įgū-džių ar net atlyginimo, kurio tikimasi. Tokia„iš pjaustyta“ informacija nueina į įmonių arat rankos agentūrų duomenų bazes, kur sam-dan tieji, įvedę tam tikrus reikalavimus, pavyz-džiui, „Vilniaus universitetas“, „vadybininkas“ir „lyderystės įgūdžiai“, gaus tai atitinkančius(tiks liau, šitai į savo CV įrašiusius) ieškančiuo-sius darbo.

Tai reiškia, kad „nebeprasisuks“ tie, kuriesu vienu gyvenimo aprašymu bandys kandida-tuo ti į skirtingas darbo vietas. Įgūdžių, patir-ties pritaikymas konkrečiai pareigybei taps es -mi niu dalyku. Be šito CV bus atmestas darkan didatų vertinimo sistemų.

Žinoma, tai veikiausiai ne vieną paskatinspri kaišioti kuo daugiau raktažodžių, kurių po -tencialiai galėtų pageidauti darbdaviai, ir taippadidinti savo šansus būti pakviestam į darbopokalbį. Taip, tai gali padėti su paprastomis to -kio tipo programomis, tačiau juk yra ir rafi-nuo tesnių. Juolab kad jei visi darys tą patį, taitu rės mažai naudos. Kad būtų aiškiau, visa taiga lima palyginti su „Google“ paieškos siste-ma. Tik čia naršomas ne visas internetas, o no -rin čiųjų įsidarbinti informacija. Taigi, kaip ir„Google“, čia daugiau sėkmės gali tikėtis tie,kurie protingai pasinaudos optimizavimotech nikomis.

Taigi Vakaruose tai tampa itin populiaru, okaip yra Lietuvoje? Pasak vieno iš dviejų di -džiau sių darbo paieškos portalų Lietuvoje„CV-Online“ rinkodaros vadovės Ritos Kara -vai tienės, tokios programos Lietuvoje naudo-ja mos, bet to dažniausiai imasi stambios, ga -lin čios sau tą leisti įmonės – vis dėlto tai nėratoks jau pigus malonumas.

„Kaip įsigyjamos klientų valdymo sistemos,taip galima įsigyti arba susikurti tai įmoneispe cialiai pritaikytas personalo valdymo siste-mas. Tuo naudojasi didžiosios šalies įmonės,daž niausiai tos, kuriose gana didelė darbuoto-jų kaita ar darbuotojų skaičiaus didėjimas. Ki -taip tariant, tos, kurioms būtina apdoroti dide-lius informacijos srautus ir rūšiavimo į bylasne bepakanka“, – dėsto specialistė.

Populiariausiuose karjeros portaluose „CV-Online“ ir „CVbankas“ darbuotojų ieškantysdarb daviai taip pat gali pasinaudoti tokiomisfunk cijomis ir atlikti pirminį gyvenimo aprašy-mų rūšiavimą, kad netektų skaityti tūkstančioCV, o užtektų dešimties. Aišku, šie procesainuo lat tobulinami, kad atitiktų darbdavių po -rei kius.

Vis dėlto, kaip įspėja „CVbanko“ vadovasTo mas Toleikis, nors kompiuterinės sistemos ištikrųjų gali palengvinti darbą, padaryti jį efek-

tyvesnį, kandidato tinkamumą darbui lemiadau gybė kriterijų, ir sprendimą dėl jo pateki-mo į tolesnį etapą kur kas tiksliau priima žmo-gus nei kompiuteris. Paprastai tariant, įmonėgali net nesužinoti apie sau tobulą darbuotojąvien dėl to, kad šis nemoka taip gerai parinktiraktažodžių. Užsienio ekspertai taip pat daž-nai pabrėžia šią bėdą: kad ir kokie sudėtingibūtų algoritmai, jie gyvenimo aprašymus visvien sudėlios tik į dvi dėžutes – baltą ir juodą.

Antra vertus, atsiradus tokiam dalykui ne -truko atsirasti patarimų ir būdų, kaip tai apei-ti. Tarkime, kad ir tokia internetinė programa„Re sunate“, veikianti pagal panašią logikąkaip kandidatų vertinimo sistemos, leidžia kei-ti nėjant savo gyvenimo aprašymo dalis pama-tyti, kaip keičiasi tinkamumo tam tikroms pa -rei goms atitiktis.

Tiesa, R.Karavaitienė pabrėžia, kad „stip-resnės“ paieškos programos dažniausiai taiko-mos aukštoms, specifinėms pareigybėms, na, odėl paprastų pozicijų nelinkstama gaišti laikoir eikvoti pinigų, darant išsamius patikrinimus.

Žinoma, Lietuvoje darbuotojų paieškos irat rankos kultūra nėra tokia pažengusi, todėlčia greta pažangių vakarietiškų būdų klesti pa -grįs tų ar ne visai artimųjų rekomendacijų kul-tas, kad štai jis – „geras žmogus“.

Kad mentaliteto skirtumų tarp užsienio irlie tuviško kapitalo įmonių netrūksta, pastebi irR.Karavaitienė. Tokių karjeros portalų pa slau -

go mis labiau naudojasi vidutinės ar stambesnėstarptautinės įmonės, kurioms reikia ne vie no,bet kelių dešimčių darbuotojų per me tus.

„Užsienio kapitalo įmonės lengviau priimatokį būdą, kaip darbo skelbimų portalai. Kaiplie tuvis darbdavys ieško darbuotojo? Pa skam -binsiu draugui, jis man ką nors rekomenduos.O tarptautinės įmonės jau žino, kad norintras ti tinkamą specialistą, ypač jei reikalavimųpareigybei daug, vien skambučio draugui ne -pa kanka. Reikia išnaudoti įvairius būdus: irkar jeros portalus, ir „LinkedIn“, ir pažįsta-mus, ir savo duomenų bazes... Matyti, kad josla biau linkusios investuoti į personalo paieškąnei vietinės, vertina tai kaip rimtą užduotį, ver -tą investicijų“, – dėsto „CV-Online“ atstovė.

Dalis įmonių apskritai patiki tai personaloagentūroms, nors, kaip vertina T.Toleikis, dau-guma vis dar linkusios tai daryti savarankiškai,pačios pasitelkdamos darbuotojų paieškosportalus.

Iš tiesų karjeros portalai populiarumu skųs-tis negali. Sudėję dviejuose populiariausiuoseša lies portaluose „CVbankas“ ir „CV-Online“esan čius gyvenimo aprašymus suskaičiuotumejų apie milijoną. Nors vienas vartotojas galibū ti susikūręs ir keletą CV, skaičiai vis vien la -bai dideli.

„Šiaip darbą siūlančių įmonių skaičius, pa -ly ginti su ankstesniais metais, išlieka gana sta-bilus. Darbo pasiūlai nemažai įtakos turi sezo-niš kumas: aktyviausiai darbuotojų ieškoma

me tų pradžioje, pavasarį bei rudenį. O ma -žiau siai naujų darbuotojų darbdaviai ieško va -sa rą ir metų pabaigoje, šventiniu laikotarpiu“,– apie darbo rinkos niuansus pasakoja T.To lei -kis.

Tiksliai pasakyti, kiek žmonių per karjerospor talus susiranda darbą, sudėtinga, juk daž-niausiai žmogus juos pasitelkia tik kaip vienąiš galimybių (vien per „CV-Online“ pernai pa -skelb ta apie 42 tūkst. darbo skelbimų, kuriųkiek vienu buvo galima ieškoti ir keleto žmo-nių).

Tai patvirtina ir vilnietė Vilma, kuri ėmusiieš koti naujo darbo iškart pasitelkė visas įma-no mas galimybes – nuo darbo skelbimų porta-lų iki pažįstamų rato. Vis dėlto mergina įsitiki-nu si, kad per tokius portalus gero darbo nesu-sirasi.

„Geriems darbams darbuotojų visi susiran-da per draugus ir pažįstamus. Neretai siūlomine kokie darbai, ir tie patys pasiūlymai kartoja-si mėnesių mėnesiais. Kažkas įsidarbina, tru-pu tį padirba ir vėl ieškoma naujo žmogaus.Daž niausiai į viską spjauna patys žmonės. Patidir bau tokioje įmonėje, kur per metus vienosepareigose pasikeitė trylika žmonių“, – pasako-ja Vilma.

Iš tikrųjų čia nepamatysi darbo skelbimų,susijusių su daugybe specialybių. „Kiekvienojesrityje esama vis kitokių darbo paieškos meto-dų ir būdų. Pavyzdžiui, beveik niekada nepa-

ma tysite pasiūlymų architektams, nes jie – tar -si atskira bendruomenė, kurioje vieni kitus pa -žįsta, bendrauja tarpusavyje, ir kai ieškoma ar -chi tekto, jie jau žino, kam reikia paskambinti,kad rastų tinkamą žmogų. Tas pats yra su me -di kais, kūrybiniais darbuotojais. Nors, aišku,jų reikia, bet darbo skelbimais darbo paieškospor taluose nesimėtoma, o naudojami kiti bū -dai“, – paaiškina R.Karavaitienė ir prideda,kad didžiausia paklausa yra pardavimo vadybi-nin kų, prekybos, informacinių technologijųspe cialistų.

Vis dėlto, nors Vilmos specialybė iš tokių,ku rių atstovai reikalingi kone kiekvienai įmo-nei, ir mergina sako žaidusi pagal taisykles,rim tai žiūrėdama ir į CV bei motyvacinio laiš-ko rašymą, ir į pasirengimą darbo pokalbiui,pri sipažįsta įgijusi tik bjaurios bendravimo sulietuvių darbdaviais patirties.

„Susidariau įspūdį, kad normalių darbuo-tojų niekas ir neieško. Nesuprasi, dėl ko vyks-ta at ranka: jei paskambini pasidomėti pla-čiau, nie kas nekalba, neteikia informacijos –„siųskite CV“. Man užkliuvo, kad lietuvisdarbdavys nori vos ne 25-erių metų darbuo-tojo, kuris tu rėtų kokius tris diplomus, dešimtmetų „ge ros“ darbo patirties ir dirbtų konenemokamai. Taigi reikalavimai neadekvatūsir niekas nenori mokėti normalaus atlygini-mo“, – dažno ieškančiojo darbo patirtį api-bendrina Vilma. ■

Vaiva Sapetkaitė

Kad ir kokie sudėtingi būtų algoritmai, jie gyvenimo aprašymus vis viensudėlios tik į dvi dėžutes – baltą ir juodą.

42 ● 2015–02–13

Visuomenė

Odetalesnė prognozė, kokių specialistųpo penkerių ar dešimties metų reikėsvalstybei, yra blankesnė nei miglota.

„Mano dukra nuo pat paauglystės buvo įsi-kandusi studijuoti mediciną, o vėliau, atkalbė-ta vienos medikės, svarstė rinktis giminingusgenetikos mokslus. Galiausiai vis tieknusprendė rinktis mediciną. Kadangi ji numa-tė, kuo norės būti, dar gana anksti, nei norė-jau, nei galėjau lemti jos pasirinkimo, tačiau

jei reikėtų svarstyti, kokias studijas rinktis, –nežinočiau, ką patarti. Nežinojau, ką patarti irvyresnėlei, kuri pasirinko inžinerinius moks-lus, o vėliau, supratusi, kad jie jai nepatinka,pasuko ten, ką išmanė geriausiai. Žinau, kadLietuvoje pakanka teisininkų, bet nesu tikra,ar medicina vis dar tokia pat perspektyvi pro-fesija kaip anksčiau. Gal, nepaisant itin dide-lės atrankos, ir medikų Lietuvai jau per akis“,– rankomis skėsčioja vilnietė Rasa, paklausta,

ką vienu svarbiausių gyvenime klausimų pata-rė abiturientei dukrai.

Laimei, atsidūsta ji, sprendimą dukra jaubuvo priėmusi, todėl vietos ilgoms diskusijomsneliko, nes ir nebūtų aišku, iš kokių perspektyviųspecialybių būtų galima rinktis. Dvyliktokėsmama svarsto, kad išskyrus epizodišką informa-ciją viešojoje erdvėje apie didžiausių įmoniųdarbdavius, negalinčius rasti tikrai ne pačiosaukščiausios kvalifikacijos darbuotojų už 1 tūkst.

eurų ir didesnį atlyginimą,tiks lesnės informacijos, kurileistų bent pasitikrinti karje-ros lūkesčius, nėra.

Ši vilnietė – viena iš dauge-lio tėvų, kuriuos, svars tančius,ką patarti atžaloms, kad baigęmokslus gautų darbą ir atlygi-nimą, kuris bent atpirktų pini-gus, sumokėtus už studijas,gali kankinti dar didesnės

Didžiausias įsidarbinimo galimybes 2015 m. turėsSpecialistai Kvalifikuoti darbininkaiReklamos ir rinkodaros specialistai Sunkiasvorių sunkvežimių ir krovinių transporto priemonių vairuotojaiPardavimo atstovai Siuvėjai, kailininkai ir kepurininkaiInformacinių technologijų srities specialistai SuvirintojaiGydytojai StatybininkaiSlaugos specialistai Metalinių konstrukcijų ruošėjai ir montuotojai

Šaltinis: LDB 2015 m. darbo rinkos prognozės duomenys

Daug žadančių profesijų prognozės:netoliaregiškos, bet užsikabinti yra už koŠvietimas. Kasmetinis galvos skausmas užgriūva abiturientus ir jų tėvus. Lietuvai gana teisininkų ir ekonomistų.Pagal pageidavimus, bet ne pagal poreikį susiformavusi karjeros siekiančiųjų pasiūla sukūrė socialinių mokslųabsolventų perprodukciją.

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

2015–02–13 ● 43

Visuomenė

dilemos. Deja, prognozių, kurios jaunuoliams irjų tėvams parodytų kryptį, nėra. Trūksta infor-macijos ne tik apie paklausių specialistų skai-čiaus poreikio dinamiką, bet apskritai apie pokelerių metų paklausių specialybių struktūrą.

„Kuo arčiau tiksliųjų, inžinerinių specialybių,tuo didesnės perspektyvos, bet detalesnės infor-macijos nėra“, – paklaustas apie perspektyviasprofesijas, kurias regėjo tyrimuose ir darbo rin-kos studijose, sako Lietuvos pramonininkų kon-federacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų depar-tamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Vienintelė prognozę kol kas rengia Lietuvosdarbo birža (LDB), kasmet pristatydama Įsidar-binimo galimybių barometrą, kuriame išvardija-mi specialistai, kitąmet įsidarbinti turintys dide-les, vidutines ir mažas galimybes.

Vis dėlto, kaip tikina „Veido“ kalbinti pašne-kovai, ši prognozė kartais gali ne užvesti ant tei-singesnio kelio, bet tik dar labiau suklaidinti. Esąpagal konkrečių metų darbdavių užklausas suda-rytas įrankis labiau skirtas LDB specialistams,konsultuojantiems darbo ieškančius gyventojus,nei plačiajai visuomenei. Be to, nors vienų metųprognozė vargiai skirta net šiųmečiams abitu-rientams, kuriems prireiks bent trejų metų, kolbaigs studijas, joje suformuluotos gairės keičiasidar greičiau. Pavyzdžiui, pernai prie turinčiųjųdideles galimybes įsidarbinti buvo priskiriamibuhalteriai, o praėjusią savaitę pasirodžiusiojeLDB prognozėje buhalterijos ir apskaitos tar-nautojai priskiriami prie tų specialistų, kuriųgalimybės įsidarbinti esti mažiausios.

„Aš pasigendu tokių prognozių ir analizių.Pernai, kaip Lietuvos verslo konfederacija, susi-tikimuose su švietimo ir mokslo ministru, socia-linės apsaugos ir darbo ministre, kėlėme klausi-mą, kad vertėtų tokį tyrimą užsakyti. Jam buvopritarta, tačiau kol kas jokių išsamesnių analiziųnėra. Žinoma, atsiranda abejonių dėl tokių prog-nozių tikslumo, kuriam laikui galima jas sudary-ti ir t.t. Bet tai nėra pasiteisinimas. Nors ir nega-lime pateikti tikslių skaičių, turime žinoti bentjau tendencijas“, – įsitikinęs Lietuvos verslo kon-federacijos (LVK) prezidentas Valdas Sutkus.

Toks įrankis – specialistų kvalifikacijų žemėla-pis, už kurio sudarymą atsakingos trys ministeri-jos ir kuris gali kainuoti apie 10 mln. eurų. Jaukelerius metus žadama, kad kai pagaliau atsiras,ši panorama parodys šalies mokslo įstaigų absol-ventų sėkmę darbo rinkoje, jų kvalifikacijosdarbe taikymą, net darbo užmokesčio ar kopimokarjeros laiptais (pareigų didėjimo) dinamiką.

Natūralu, planuojama, kad ši priemonė pagaliautaps ir žaliava specialistų poreikio prognozėms.

Kol kas aiškesnį pavidalą įgavo pirmasisžemėlapio sudarymo etapas, Mokslo ir studijųanalizės ir stebėsenos centro (MOSTA) atliktaanalizė, remiantis „Sodros“ duomenimis. Kitosinstitucijos, kaupiančios reikalingus duomenis(Valstybinė mokesčių inspekcija, LDB) į šio vil-tingo atlaso rengimą dar neįsitraukė, o įstatymųpataisos, leidžiančios šiam tikslui nuolat naudotiinstitucijų duomenis, Seime dar nepalaimintos.Kaip tikina „Veido“ kalbinti pašnekovai, būtentsąlyga nuolat gauti ir apdoroti duomenis yraviena svarbiausių, siekiant pagaliau sukurti spe-cialistų poreikio prognozavimo sistemą, o neatlikti vienkartinius tyrimus.

Pirmoji kvalifikacijų žemėlapio kregždė,MOSTA atlikta priminė analizė, nors ir pateikėtik vienų metų laidos absolventų darbo istorijosnuotrauką, padarė tam tikrą proveržį ir atsakė įklausimus, kurių švietimo sričių absolventų įsi-darbinamumas ir atlyginimas buvo didesni užLietuvos vidurkį, o ir kainavo nebent papildomąšių institucijų darbuotojų laiką.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rin-kos tyrimų instituto ekspertas dr. Arūnas Pociusneabejoja, kad žemėlapis būtų žingsnis pirmyn,tačiau pasiekti reikiamas duomenų bazes ir gautijų turinį yra tik dalis darbo. Duomenis reikiagerai „sukramtyti“ ir analizuoti nuolat. Vadinasi,ir įstatymų pataisomis užtikrinti jų pasiekiamu-mą bei teikimą. Pasak jo, grupė analitikų galėtųprie statistinių duomenų dirbti nuolat. Tai užtik-rintų situacijos vertinimo nuolatinę stebėseną.

„Gal net projektinis tokios priemonės finan-savimas ES lėšomis nėra panacėja. Jei kas norskartą kitą sukuria produktą, bet nėra jo tęstinu-mo, gali atsirasti baltų dėmių. Su tokiais projek-tais reikia dirbti nuolat, kad atsirastų panaši įLDB tęstinės stebesenos sistema. Beje, LDBpagal savo jėgas ir galimybes viską padaro gerai:darbuotojų paklausos pokyčius galima stebėtikasmet. Jei atsirastų pa naši sistema, pamatytu-me bent profesinę struktūrą, kuri ir neturi būtilabai detali“, – apie galimas tyrimų ir prognoziųgrėsmes perspėja A.Pocius.

Lietuvos darbo rinka yra ypač jautri, todėl netir lokalūs veiksniai formuluojamas išvadas irprognozes gali gerokai iškreipti. Pavyzdžiui, kaipteigia Darbo rinkos tyrimų instituto ekspertas,perspektyvos projekciją gali pakoreguoti netpavienių įmonių padėtis konkrečiuose regionuo-se. Tarkime, jei Kupiškio rajono darbdavys užsi-moja įkurti stambią įmonę, jam, tikėtina, prireikstam tikros srities darbuotojų, ir specialistųpaklausa regione pasikeis, pritraukdama dar-buotojų iš kitų rajonų. Visiems suplūdus į

Kupiškį, jų sumažėti gali kitame rajone, ir pana-šiai. Juk neaišku, kaip tai įmonei seksis po pen-kerių metų, kaip darbo rinką paveiks švytuokli-nės migracijos, teritorinio mobilumo veiksniai.„Prieš 10–15 metų ta profesinė struktūra galėjoišlikti stabili, o dabar – kur pinigai, ten ir žmo-giškieji ištekliai“, – teigia A.Pocius.

Žinoma, kol neturime savų, būtų galima rem-tis pasaulinėmis specialistų poreikio prognozė-mis, juolab kad darbo rinka, kaip ir kapitalo, yraglobali. Vis dėlto kai kurios prognozės per daugpasaulinės ir vargiai palygintinos su Lietuvosrinka, kurioje profesijų struktūra per nepriklau-somybės laikotarpį pasikeitė bent kelis kartus.Kaip prisimena „Veido“ kalbinti pašnekovai,prieš gerą dvidešimtmetį, kai be darbo liko inži-nerinių specialybių, pavyzdžiui, elektros inžineri-jos, atstovai, technikai, beskiriančiai valstybei irnaujai ekonomikai trūks plyš reikėjo iki tol nepa-klausių specialybių – ekonomistų, vadybininkų,tada vakarietiškai vadintų „menedžeriais“, ku -riuos rengti apsiėmė net profesinės mokyklos. Ošiandien atsirado ekonomistų perteklius, kartospasikeitė ir pristigo net techninių specialybiųdarbininkų.

Šios istorijos veikėja, abiturientės mama Ra -sa, atrodytų, gali būti rami, nes jos dukra rinksisprofesiją, kuri pasaulinėse daugiausiai žadančiųspecialybių po kelerių ar keliolikos metų prog-nozėse skina kelias vietas iš pirmojo dešimtuko.Bet tos prognozės labai globalios ir labai ameri-kietiškos, kai kurių šaltinių teigimu, susijusios suJAV sveikatos apsaugos reformos, geriau ži -nomos „Obamacare“ pavadinimu, pasekmėmis,kurias, prognozuojama, ateityje ir reikės spręs ti.

O štai priešingo turinio sąrašuose, kuriuoseapraudamos per dešimtmetį išnyksiančios profe-sijos, JAV pirmuoju numeriu atsisveikina sužemės ūkio sektoriaus darbuotojais, fermeriais,vadybininkais. Tačiau kažin ar Lietuvoje su tokiaES struktūrinių fondų parama žemės ūkiui,kaimo plėtrai, jauniesiems ūkininkams ir t.t. gali-ma laukti, kad ši profesija greitai dings. Žinoma,projektuojant specialybių paklausą ir perspekty-vą geriausia būtų remtis pažįstamais masteliais irįvertinti kuo daugiau galimų veiksnių.

„Daugelio sričių specialistų paklausa varijuo-ja įvairiai, priklauso nuo aplinkybių. Pavyzdžiui,prasidėjus kvietimų dėl ES paramos laikotarpiui,prisikuria daug firmų, kurios rašo projektus, tei-kia paraiškas, ieško žmonių, gebančių administ-ruoti, skaičiuoti, graibsto visus, kurie yra bet kiekraštingi. Pasibaigus paraiškų laikotarpiui tiežmonės ima dairytis darbo. Taigi toks ciklišku-mas kartais iškreipia vaizdą. Žinoma, yra ir kitųveiksnių, tik ne apie visus juos žinome“, – apieLietuvos darbo rinkos unikalumą ir nežinomuo-sius svarsto S.Besagirskas.

Taigi kas tinka vieniems – nebūtinai tikskitiems. „Veido“ kalbinti pašnekovai sako, kad įEuropos valstybių formuluojamą perspektyviau-sių specialybių poreikį galima dairytis, jei neatme-tama galimybė dirbti globalioje rinkoje ir karjerosperspektyva nesiejama su konkrečia šalimi. Esąpagal mentalitetą ir ekonomikos struktūrą visdėlto esame Rytų ir Centrinės Europos šalių lygo-je, tad darbo vietos neatsiejant nuo Lietuvos rei-kėtų ieškoti panašumų kaimyninėse valstybėse.

2014–2016 m. Lietuvos įmonėmsgali pritrūkti 14 tūkst. IT specialistų

Mažiausias įsidarbinimo galimybes 2015 m. turėsSpecialistai Kvalifikuoti darbininkaiApskaitos ir buhalterijos tarnautojai Lengvųjų automobilių ir furgonų vairuotojaiAdministravimo ir vykdomieji sekretoriai Dažytojai ir giminiškų profesijų darbininkaiTeisininkai Variklinių transporto priemonių mechanikai ir taisytojaiPagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojai Kirpėjai, kosmetikai ir giminiškų profesijų darbuotojaiEkonomistai Judamųjų žemės ir miškų ūkio įrenginių operatoriai

Šaltinis: LDB 2015 m. darbo rinkos prognozės duomenys �

44 ● 2015–02–13

Visuomenė

„Mums artimesnė būtų Latvijos, Čekijosprognozė. Žinoma, gerai lygiuotis į Vokietiją arSkandinavijos šalis ir atsižvelgti į tai, ko jos tikisi,kad ateityje reikės. Teoriškai, galime išvykti tendirbti ir gyventi, jei planuojame emigruoti, bet jeinorime gyventi ir dirbti Lietuvoje, reikėtų remtisRytų, Centrinės Europos prognozėmis“, – pata-ria LPK atstovas ir pakartoja, kad geriausiaprognozė vis tiek būtų lietuviška, nes kiekvienarinka yra specifinė.

Nors Lietuvoje deklaruojamas didesnis dė -mesys profesiniam orientavimui, kad dar moky-damiesi vidurinėje mokykloje moksleiviai galėtųnuspręsti, kuria kryptimi pradėti savo karjerą,net jie, ko gero, neišgirsta konkretaus pageidavi-mo ar užsakymo, kur link pasiduoti ir ko ilgainiuireikės valstybei.

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimocentro Ugdymo karjerai skyriaus vadovė DanutėTalačkaitė pasakoja, kad profesiniam orientavi-mui pasitelkiama įvairių metodų. Pavyzdžiui,maždaug 300 Lietuvos mokyklų bent dalimi eta -to dirba ar valandų konsultacijoms turi karjerosspecialistai, veikia ir profesinis veiklinimas, kaimokiniai gali „pasimatuoti“ specialybes, pabūtirealioje darbo aplinkoje. Tačiau pateikdami toperspektyvaus darbo prognozes specialistai vistiek naudojasi pasaulio ir Europos prognozėmis.

„Remiamės pasauline, europine patirtimi.Tos profesijos, kurios perspektyvios pasaulyje irEuropoje, žinoma, perspektyvios ir Lietuvoje.Situacija nėra tokia, kad visiškai nebūtų progno-zių ar gairių, kurias galėtume panaudoti“, – pati-

kina D.Talačkaitė. Pavyzdžiui, JAV Džordžtauno universitetas

po dvejus metus trukusio tyrimo paskelbė, kadtarp paklausiausių profesijų, kurių reikės iki2020 m., yra buhalteriai ir auditoriai, pradiniųklasių mokytojai ir darželių auklėtojai. Tačiaunaujausiame LDB Įsidarbinimo galimybių 2015m. Lietuvoje barometre šie specialistai priskiria-mi prie turinčiųjų mažai galimybių rasti darbą.

Tiesa, yra ir sutampančių pozicijų: IT specia-listai, inžinieriai ir technikai ir Džordž tau no uni-versiteto prognozėje įvardijami kaip per -spektyviausi, ir pagal vienų metų LDB ba -rometrą turi dideles galimybes gauti darbą.

„Grįžtame prie to, kad neturime analizės irišsamesnių studijų, Mane tai šiek tiek stebina.Nė viena įmonė ar verslo organizacija savaran-kiškai negali atlikti plačios ir išsamios analizės, jaturi užsiimti ministerijos, Vyriausybė, – tvirtinaV.Sut kus. – Man pačiam būtų smalsu pa matytikon centruotą vaizdą, nesidairant toli į Rytus arVa karus, per vieną ar kitą vandenyną. Svarbu,kas darosi kaimyninėse šalyse Rytų ir VakarųEu ropoje. Įdomu būtų panagrinėti Vokietijospa tirtį, kurios pusė – buvusi socialistinė šalis, ko -kios tendencijos formuojasi ten.“

Švietimo ir mokslo ministras Rimantas Vait -kus, savo pranešimą parodos „Studijos 2015“konferencijoje „Rinkis atsakingai“ pradėjęs, nuoto, kad Lietuvoje nėra gilių prognozių apie atei-ties profesijas, taip pat rėmėsi užsienio perspek-tyvomis. Abiturientams jis pateikė JAV progno-zę, kurioje po 7–8 metų projektuojamas di džiau -

sias slaugytojų poreikis, taip pat geros pers -pektyvos prognozuojamos įvairių sričių va -dybininkams, programų pritaikymų vystytojams,šeimos gydytojams, apskaitininkams ir au di to -riams, valdymo analitikams. Prog no zuo ja ma,kad būtent šiems specialistams 2022 m. JAV at -siras nuo 184 tūkst. iki 0,5 mln. naujų darbovietų.

Viceministras pažymėjo, kad slaugytojų,kurių JAV prognozėmis 2022 m. padaugės 0,5mln., net ir dabar trūksta Lietuvoje. Rem -damasis JAV Da Vinci instituto futuristo To moFrei ateities projekcija, viceministras R.Vait kuskonferencijoje pristatė ir geriausius ateities dar-bus, kurių šiuo metu nėra, bet jie, tikėtina, atsi-ras po 10 metų. Šiame sąraše atsiranda kosmosokelionių turų organizatoriai ir pilotai, dideliųduomenų bazių analitikai, anglies dioksidoištmetimo auditoriai, darnaus vystymosi parei-gūnai, interneto naudotojų patyrimo menedže-riai, socialinių tinklų žiniasklaidos menedžeriai,privatumo konsultantai.

Švietimo ir mokslo viceministras pridūrė, kadšiemet formuojant valstybės užsakymą priimantį aukštąsias mokyklas, maždaug penktadaliuturėtų padaugėti IT krypties studijų vietų, pla-nuojama, kad daugiau studijų vietų atsiras irsocialinio darbo studijose.

Na, o lietuviškos prognozės, kaip teigia „Vei -do“ kalbinti pašnekovai, vis dar gali būti parem-tos nebent įmonių deklaruojamu poreikiu irlaipsniškais pranešimais apie kai kurių specialis-tų trūkumą. Sudėjus bent kelių, kad ir epizodi-nių, tyrimų rezultatus matyti, jog tos prognozėsnėra laužtos iš piršto. „Vaizdas, kurį matau lan-kydamasis įmonėse, nesikeičia nuo to, kurį ma -tėme prieš dvejus metus“, – sako S.Be sa girs kas.

Pavyzdžiui, IT srities, jau kurį laiką karūnuo-jamos bene perspektyviausia, specialistų porei-kis vis dar vyraujantis: LDB barometre kaipdideles galimybes įsidarbinti turintys minimi ITir ryšių sistemų įrengėjai ir taisytojai, kompiute-rijos inžinieriai, kompiuterių tinklų specialistai,sistemų analitikai, taikomųjų programų kūrėjai.

Remiantis Nacionalinio informacinių ryšių irtechnologijų (IRT) sektoriaus asociacijos „In fo -balt“ tyrimu „IRT specialistų pasiūlos ir pa -klausos prognozė Lietuvoje 2014–2016 m.“,2014–2016 m. naujų IRT specialistų poreikis bū -tų 17,5 tūkst., o pasiūla, kurią suformuos šaliesaukštosios mokyklos per šį laikotarpį, sudarys tik3,2 tūkst. IRT absolventų. Taigi prognozuojamas14 tūkst. specialistų trūkumas.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad pastaraisiaismetais Lietuvoje paslaugų centrus įkūrusiosužsienio įmonės sukūrė didelę IRT specialistųpaklausą ir didžiausią dalį naujų darbo vietų IRTdarbuotojams. Pavyzdžiui, per trejus metus vien„Barclays“ technologijų centras įdarbino pertūkstantį darbuotojų, CSC, „IBM Lietuva“,„Western Union“, „Call Credit“ iki 2014 m.kartu buvo įdarbinusios tūkstantį specialistų.

„Apraiškų, kas darosi Lietuvoje, yra: kuriasiaukštųjų technologijų įmonės, paslaugų cent rai,kurių veikla, galima sakyti, irgi su aukštųjų tech-nologijų panaudojimu, nes paslaugos šiandiennebėra suvokiamos kaip pa talpų valymas“, –svarsto V.Sutkus.

Įvairių sričių inžinierių trūksta ne tik Lietuvai: Vokietija jau kurpia strategijas juos prisivilioti iš svetur

�

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

2015–02–13 ● 45

Visuomenė

Paklaustas, ką nedvejodamas pasiūlytų studi-juoti ir dirbti artimiesiems ir bičiuliams, V.Sut kusnukerta, kad jo patarimas būtų rinktis informa-cinių technologijų kryptį. „Ga li my bės čia beri-bės. Dar prieš gerus 15 metų namie nebuvointerneto, pirmąjį mobilųjį telefoną įsigijau 1995m. ir buvau gana progresyvus. O šiandien tai jaupamirštame, nors per tuos metus pavyko pada-ryti nesuvokiamo dydžio pažangą. Įvairūs tech-nologiniai sprendimai laukia ir ateityje“, – savopasirinkimą argumentuoja LVK prezidentas.

Jis priduria, kad ateities perspektyvas galimasieti su jau dabar garsiai deklaruojamu inžineri-nės pakraipos – mechanikos, elektronikos, IT,galbūt ir statybos specialistų poreikiu. „Galskamba ir ironiškai, tačiau Lietuvoje turime per-produkciją „bendro pobūdžio“ išsilavinimąturinčių žmonių. Inžinierius vadybininku taptigali, o štai vadybininkui tapti inžinieriumi – labaisunku. Techninės specialybės, be bazinio išsilavi-nimo, suteikia konkrečių techninių žinių. Todėlinžinierius tampa universalesnis, nes nesunkiaigali persikvalifikuoti“, – apie galimas kai kuriųspecialistų transformacijas kalba LVK vadovas.

„Vaizdas, kurį matau lankydamasis įmonė-se, nelabai pasikeitė nuo to, apie kurį kalbėjo-me prieš dvejus metus. Išlieka inžinerinių spe-cialybių darbuotojų trūkumo problema“, –sako S.Besagirskas. Ir priduria prieš savaitę išvienos Kauno įmonės vadovo girdėjęs, kaipjam trūksta darbuotojų, kurių išsilavinimasgali būti ir profesinis, ir aukštasis, dirbančiųprie staklių už tūkstantį eurų atlyginimą „įrankas“.

Paklausiausios inžinerinės profesijos 2012–2025 m., prognozuojama, bus metalo apdirbi-mo, mašinų gamybos ir susijusių profesijų dar-bininkų; mašinų operatorių ir surinkėjų; fizi-kos, matematikos ir inžinerijos mokslų specia-listų. Tokias gaires nubrėžė Lietuvos inžineri-nės pramonės asociacijos „Linpra“ užsakytastyrimas, atliktas dar 2013 m., kuriame pateik-tos sektorių darbuotojų poreikio 2012–2025m. prognozės.

Prognozuojama, kad mechanikos inžineri-jos sektoriuje 2012–2025 m. reikės 1,5–2tūkst., elektros prietaisų sektoriuje – 3,5–4tūkst. naujų darbuotojų, elektronikos sekto-rius priims 0,5–1 tūkst. darbuotojų. Žymausnaujų darbo vietų kūrimo nesitikima tik meta-lo gaminių sektoriuje.

Tyrime pastebima, kad įmonėse, kurios pla-nuoja plėsti gamybą, padidės ir kitų, „neinži-nerinių“ kompetencijų poreikis: darbuotojai,kurie turės inžinerinį išsilavinimą, papildytąkitos srities – logistikos, rinkodaros, darboorganizavimo ir kt. žiniomis, darbo rinkoje buspaklausiausi. Taip pat pabrėžiama, kad dalisįmonių jau dabar susiduria su inžinierių vady-bininkų, produktų vadovų, išmanančių gamy-bos procesus, trūkumu.

„Tarpkryptiškumas šiandien dar aktuales-nis, nes inžinerinė pramonė yra orientuota įužsienį. Ji sudaro penktadalį viso Lietuvos

eksporto. Taigi, jei norime dar labiau padidin-ti eksportą ir padvigubinti šio sektoriaus suku-riamą BVP dalį, turime jame suburti ir dau-giau kompetencijų turinčių žmonių“, – paaiš-kina „Linpra“ direktorius Gintaras Vilda.

Pasak jo, labiausiai trūksta darbininkiškųprofesijų atstovų – suvirintojų, ne tik roboti-zuotų, programuojamų, bet ir paprastųjų stak-lių operatorių, kurie turėtų senųjų tekinimoįgūdžių, nes karta sektoriuje jau pasikeitė.„Gana ilgai inžinerinės, darbininkiškos profe-sijos visuomenėje buvo nepatrauklios. Tailėmė šiek tiek neigiamą požiūrį ir darbuotojųtrūkumą. Natūralu, greitų pokyčių čia būti irnegali“, – apie priežastis, kodėl apie inžineri-nių profesijų darbuotojų trūkumą kalbama jaunebe pirmus metus, o jų vis tiek stinga, svarstoG.Vilda.

„Europoje inžinierių trūksta dar labiau neiLietuvoje. Pavyzdžiui, Vokietija, inžinerinėšalis, kasmet tūkstančius inžinierių importuojaiš svetur. Manau, kad inžinerinės specialybėsperspektyvios bus ilgai. Kalbėjausi su vienosVokietijos profesinio, praktinio mokymo mo -kyk los direktoriumi, kuris sakė, kad vis dau-giau žmonių renkasi klasikinius universitetusir vis mažiau – techninius mokslus. Tai tampaiššūkiu net tokiai šaliai kaip Vokietija. Ji jauturi inžinierių pritraukimo iš kitų šalių politi-ką. Ši specialybė tikrai perspektyvi. Galimasakyti, kad mes nemokame prognozuoti, betVokietija tą daryti sugeba gerai“, – apibendri-na S.Besagirskas. ■

Gabija Sabaliauskaitė

Specialistai, kuriems2010–2020 m. atsirasdaugiausiai darbo vietų SlaugytojaiMažmeninės prekybos vadybininkaiSveikatinimo terapeutai (paciento namuose)Individualios priežiūros personalo specialistaiAdministratoriai, biuro tarnautojaiMaisto ruošimo, serviravimo specialistaiKlientų aptarnavimo vadybininkaiSunkiasvorių sunkvežimių vairuotojaiDarbininkai, krovikaiPovidurinio ugdymo specialistai

Šaltinis: „Forbes“

Perspektyviausios profesijosJAV iki 2020 m.SlaugytojaiBuhalteriai ir auditoriaiValdymo analitikaiPrograminės įrangos inžinieriusGydytojai, chirurgaiKompiuterių sistemų analitikaiRinkos analitikaiStatybos inžinieriaiBurnos higienistaiAsmeniniai finansų konsultantai

Šaltinis: Theatlantic.com, JAV darbo rinkos statistikos departamentas

Daugiausiai žadančių specialybių prognozėsepirmąsias vietas skina gydytojai, sveikatos priežiūros

sektoriaus darbuotojai

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

46 ● 2015–02–13

Visuomenė

Iki pat sovietinės okupacijos lietuviai daž-niausiai keikdavosi lietuviškai. Arba nesi-keikdavo. Kas atsitiko, kad per kelias de -

šimtis metų senieji keiksmai užleido vietą sve-timiems – gerokai vulgaresniems?

„Keiksmai – aštrūs kalbos prieskoniai, ku -rie išreiškia labai stiprias emocijas. Var to da -mas keiksmus žmogus pyktį išlieja iš savęs „įorą“, užuot nukreipęs agresiją į pašnekovą.Ma tyt, kažkada tikėta magiška prakeiksmų ga -lia. Pavyzdžiui, lietuviškas „kad tave superkū-nytų“ yra kreipimasis į vieną aukščiausių die-vybių, prašant ir tikintis, kad dievas nubaus užskriaudą, paniekinimą. Tokiomis stiprioms,deginančioms emocijų raiškomis mūsų protė-viai pakeisdavo smurto veiksmus“, – aiškinaet nologas, Lietuvos edukologijos universitetopro fesorius Libertas Klimka.

Jis priduria, kad, ko gera, patys bjauriausikeiksmai Europoje yra ispaniški – tai išmo-ningi, išsirutuliojantys į ilgą sakinį posakiai. Jųtu rinys užgaulus, palyginimai nešvankūs, kaiminimi artimi žmonės to asmens, kurį norimaįžeisti. Jie paprastai susiję su žmogaus fiziolo-gija. Tačiau Lietuvoje gausiausia slaviškųkeiks mų. L.Klimka pasakoja, jog kai kurie ru -sų istorikai aiškina, kad jų vartojami keiksmaiyra iš užkariautojų perimtas paveldas: „Pa -žvelgę į rytinių kaimynų istoriją matome, kadjie patyrė kelis šimtus metų trukusią mongolųtotorių jungo priespaudą. Pavergėjai engė,žemino ir baudė pavergtuosius; tie posakiaimi nint motiną atėjo iš pavergėjų pusės kaipdidžiulis pažeminimo ir paniekinimo ženk las.Paskui jie tapo tautos savastimi.“

Etnologas pastebi, kad lietuvių tauta daugam žių buvo besiginanti tauta. Galbūt todėl to -kie keiksmai – žeminantys bei vulgarūs – ir ne -susiformavo. Keiksmai buvo vartojami kaipasmeninių emocijų išraiška, būdas nuleisti nuojausmų perkaitusį garą.

Pasak L.Klimkos, tai, kad Rytų kaimynaikei kiasi minėdami motinos vardą, lietuviui ikipat sovietinės okupacijos būtų buvę neįsivaiz-duojama ir nesuvokiama: „Lietuvių kultūrojemotina yra pats artimiausias žmogus, prie josprisišliejama negandų metu. Nenoriu sakyti,kad būta motinos kulto, bet didžiausia meilė ir

pagarba reikšta būtent jai. Tai kaip jos vardąsieti su keiksmu? Dar XX amžiaus pradžiojetautosakininkas Vilius Kalvaitis surinko irsurašė net 99 gražius kreipinius, skirtus mamaipavadinti.“

Ne tik lietuvių keiksmai, bet ir visa kalbane turi tiesmukų vulgarių posakių. Apie gimimą,mirtį kalbama taip pat užuominomis. L.Klim kacituoja poeto Adomo Mickevičiaus paskaitą„Apie lietuvių tautą“, skaitytą Pa ry žiuje 1843m.: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, užkurią lietuviai nusipelno ypatingos pa garbos.Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose ne -rasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepa-dorios ar pernelyg laisvos. Ši kal ba nepažįstanetgi storžieviškų arba šlykščių po sakių. Turintikažką iš pakilios, sakralinės žy nių kalbos, šikalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja ati-

tinkami slavų žodžiai, kurių ne vartoja padorilietuvių šeima.“

Cituodamas garsųjį poetą žymus etnologastarsteli: „Ką čia bepridursi prie poeto pastebė-jimų... Tegul mūsiškė kalba toje vienoje srityjelieka skurdi!“

Profesorius atkreipia dėmesį, kad net ir šian -dien lietuvių kalboje yra išlikę subtilumo. Pa vyz -džiui, apie gimtį kalbama paslaptingai, už uo -lankomis. „Nėščia“ šnekamojoje kalboje iki šiolre tokas žodis – „laukiasi“, „padėty“, „ap sun ku si“,„kojas pašalusi“. Net žodis „pa gimdė“ man ska -m ba šiurkštokai – dažniausiai sakoma, kad su -silaukė, pagausėjo šeima, Die vas davė“, – vardi jaetnologas. Pasak jo, dar ir šian dien kasdieninėšnekamoji kalba yra nesugadinta miesto kul tūros.

Kita vertus, kintanti kalba lyg veidrodis ats -pindi ir visuomenėje vykstančius procesus.

Gimtoji kalbata, kuriakeikiesiPapročiai. Ar ši sena germanųpatarlė galioja Lietuvoje? Kažkadabuvę kalbos užribyje, šiandienkeiksmai įsiveržė ne tik įkasdienybę, bet į į teatro scenas,kino ir televizijos ekranus.

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

2015–02–13 ● 47

Visuomenė

L.Klimka mano, kad gimties paslapties frazeo-lo gizavimas rodo šeimos eroziją, mūsų dienųak tualijas ir realybę. „Pasigimdė“ – tarsi tiksau, o ne šeimai, tarsi daiktą, o ne asmenį.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad visa mū sųtradicinė kultūra yra persmelkta pagarbos gy -vybei: viskas, kas gyva ir ateina į šį pa sau lį, sau-goma, priimama su džiaugsmu. Ta gy vybės idė -ja ryški mene, folklore, tradicijose. Ži nia, vals -tietis turi papjauti savo išaugintą gy vulį, bet re -tas tai darydavo pats, paprastai tik vienas žmo-gus iš kaimo tuo užsiimdavo.

Ne mažiau subtiliai kalbama ir apie mirtį –„iškeliavo į dausas“, „išėjo anapilin“, „pasišau-kė Viešpats“. Kalbant apie žmogaus ir gyvūnomir tį vis dar vartojami skirtingi posakiai.

Vilniaus universiteto dėstytoja psichologėdr. Rasa Bieliauskaitė sako, jog nereikėtų ma -nyti, kad kažkada buvo gerai, o dabar jau blo-gai. Arba paprastai teigti, kad ankstesnė kul-tūra buvo geresnė, dvasingesnė. Tiesiog kalba-ma apie skirtingus emocijų raiškos būdus. „Jeinegalime kalbėti apie mirtį, gimimą paprastai– tai irgi nėra labai gerai. Kitas klausimas, kuryra ta riba, skirianti pagarbą mirčiai, gimimui,žmogui, o kur prasideda vulgarizavimas ir nu -vertinimas“, – svarsto psichologė.

Ji sutinka, kad anksčiau mūsų kalboje buvogau sų gražių paslėptų, užkoduotų prasmių. Te -reikia įsiklausyti kad ir į meilės dainas, pasido-mėti, kaip jas aiškina folklorininkai ir etnolo-gai: ten apstu erotinių užuominų, tačiau jos

pa teiktos labai metaforiškai, pavyzdžiui, iš -tryp tas rūtų darželis.

„Lietuviški keiksmai irgi tokie“, – pabrėžiaR.Bie liauskaitė ir pasidžiaugia, kad VU Fi lo -so fijos fakultete, kuriame dėsto, keiksmų jaigir dėti netenka.

Taigi kodėl per palyginti trumpą laiką mūsųvisuomenėje prigijo tokie gašlūs ir vulgarūssve timi posakiai? Ar tapome nejautrūs, ma -žiau subtilūs, paniekinę žodžio galią? Kodėlpri gijo angliški, rusiški skoliniai – ar pakitotautos kultūra?

L.Klimka aiškina, kad visuomenėje įvykosu dėtingi sociolingvistiniai procesai. „Rusiškuskeiks mus vertinu kaip sovietų armijos paveldą.Jau kiek metų, kai ta armija išėjo, o jos kareivi -nių tvaikas liko. Ten nė vienas įsakymas ne bu -vo duodamas nepastiprinus keiksmu. Pa val di -niai įprato, kad jei nesikeikia, tai įsakymas ne -rimtas, jis negalioja, – keiksmas buvo kaip sa -votiškas antspaudas. Tai įkalta labai giliai. Pa -stebėjau, kad karta iš kartos perima tuos emo -cinius išsireiškimus. Ir populiarioji ži nias klai -da, o ypač šoumenai šią „tradiciją“ uoliai pa -laiko“, – teigia etnologas ir priduria viešoje vie -toje rusiškai besikeikiančių jaunuolių dažnaipaklausiantis, ar jie bent moka tą kalbą. Daž -niausiai jie tų keiksmų prasmės nesupranta.

„Girdėjau, kad ir NBI krepšininkus rusų le -gionieriai išmokė savų keiksmų. Gal anglų kal-boje tokių stiprių posakių nėra?“ – svarstoL.Klim ka. Ir retoriškai klausia, kodėl gadinamelaisvos Lietuvos orą okupantų palikta smar ve.

R.Bieliauskaitė aiškina, kad įprotis keiktisneretai ateina iš šeimos. Psichologė pabrėžia,kad pirminė keiksmų paskirtis – nuvertinti, pa -žeminti, atsilyginti, pasididinti savivertę, ta -čiau šiandien neretai jie jau yra įgiję kitą se -mantinę prasmę. Dažnai keiksmažodžiai tam -pa savotiška „kalbos figūra“, kai kurie žmonėsyra taip įpratę keiktis, kad keiksmažodžiaispakeičia ištiktukus.

Todėl tų pačių keiksmų prasmė ir poveikisskirtingi. Psichologė pataria atkreipti dėmesį,kaip keiksmai vartojami: ar nusikeikiama užsi-gavus, smarkiai susinervinus, ar siekiant paže-minti kitą, išreikšti agresiją. Jei tėvai žeminavie nas kitą ar vaikus, tada ne tiek jau svarbu,ko kius žodžius vartoja, – pažeminimo jausmaslie ka. Juk žmogų menkinti galima ir manda-giai: ironija, sarkazmas gali būti psichologiš- �

Kad tave varnos sulestų.Kad tave sliekas prarytų.Kad tau kelnėse ežys iš-dygtų. Kad tave zuikis su-badytų. Kad tu susitrauk-tum kaip naginė. Lįsk vaba-lo blauzdon. Ko prikibaikaip vantos lapas prie už-pakalio. Slėpkis sliekų pa-

vėsy. Eik tu balų degint. Pakasyk sliekui pa-žastis. Kad tave žaltys. Ko stovi kaip melžia-mas. Tu varlės kinka. ■

Prof. Liberto Klimkos stiprūslietuviški palinkėjimai

Pirminė keiksmų paskirtis – nuvertinti, pa žeminti, atsilyginti, pasididinti savivertę

Š.M

AŽE

IKO

S, „

BFL

“, N

UO

TR.

48 ● 2015–02–13

Visuomenė

kai la biau žeidžiantys, nes tai suvaldyta, ta -čiau są mo ningai nukreipiama agresyvi emoci-ja, energija.

Todėl vaikas, kuris jaučiasi pažemintas, no -rė damas atgauti savivertę, neabejotinai že -mins kitą. Būtent iš čia kyla ir patyčių proble-ma: tyčiojasi tie, kurie patys patiria patyčias.Žmogaus psichikos ypatybė yra ta, kad jis turiat kurti savivertės balansą.

Psichologė pastebi, kad šiandien keikiamasisiekiant ne tik sustiprinti emociją: dažnaikeiksmas nėra nukreiptas į kitą – tiesiog žmo-gus, neturėdamas „normalesnio“ būdo išreikš-ti liūdesį, baimę, bandydamas išvengti sąlyčiosu savo jausmais, imasi juos maskuoti keiks-mais, taip tarsi save nuo jų saugodamas.

Tačiau skirtingose šeimose užaugę skirtin-gos kultūros žmonės juos gali suprasti labaiskirtingai. Vieniems normalu kone į kiekvienąsakinį įterpti keiksmą, kitas tai gali suprastikaip baisų įžeidimą.

Tai, kad žmogus nesikeikia, yra mandagus,nebūtinai yra gerai. „Jei jis nesuvokia ir neiš-reiškia savo jausmų, tai gal daro kitas kiaulys-tes?“ – svarsto R.Bieliauskaitė.

Pasak jos, pasyvus agresyvumas – taip patbaisi agresijos forma. Juk kasdien turime pro -

gų supykti ant artimiausių žmonių, bet jei išsi-aiškiname, paprastai mūsų santykiai nenuken-čia. Kur kas blogiau manyti, kad pykti ne gerai,todėl net nesuvokti to pykčio.

Paklausta, kaip žmonių santykius veikia visįterpiami keiksmai arba, priešingai, net ir kas-dienybėje nepamirštamos mandagumo frazės,psi chologė pateikia tyrimo duomenis: „JAVpsi chologas Johnas Gottmanas atliko milžiniš-ką darbą – 20 metų buvo tiriama 20 tūkst. šei -mų ir aiškinamasi, kas lemia šeimos santykiųpa tvarumą. Pasirodo, šeimos darna nepriklau-so nuo konfliktų – jų gali būti, gali ne, tai nesu-siję ir su kalbos kultūra, nes ji visų skirtinga.Pagrindinis indikatorius, rodantis, kad santy-kiai yra prasti, – vienas kito žeminimas, ne -svarbu, kaip pasireiškiantis.“

Kažkada už nepadoriai ištartą žodį buvoga lima ir kvietimo į dvikovą sulaukti, tapti ne -pageidaujamam geroje draugijoje. Dabar kaikuriose visuomenės grupėse, priešingai, keiks-mai klesti. Kita vertus, už viešą iškeikimą gali-ma sulaukti ir teisinių pasekmių.

L.Klimkos įsitikinimu, ne veltui Šventaja-me Rašte pasakyta: „Ir žodis tapo kūnu.“Kal ba ir mąstymas juk susiję. Etnologas ste-bisi gir dėdamas, kaip jaunuoliai vienas į kitą

kreipia si keiksmažodžiu, šis yra tapęs tarsiskiriamą ja sakinio dalimi, keikiamasi mergi-nų akivaiz doje. „Dar mano jaunystėje, jeimergina bū tų išgirdusi jai sakomą keiksmažo-dį, neabejotinai būtų skėlusi antausį. Jeigušiandien to nėra, jeigu keikiasi pačios mote-rys, nieko nuosta baus, kad su jomis bus elgia-masi kaip su maz gotėmis“, – įsitikinęs profe-sorius.

Jis siūlo atkreipti dėmesį, kaip bet koks žo -dis tampa veiksmu. Užtenka pažvelgti, kaipšian dien elgiamasi su moterimis: daug smur-tau jama, jokios pagarbos – ištisinė socialinėbė da ir klampynė.

Garsus etnologas įsitikinęs, kad jei kasdieni-nė kalba ir kultūra nusirita iki keiksmo – žmo -nės kalbasi draugiškai, bet kas antrą žodį pa -lydi keiksmu, – tai yra visiškas nuprotėjimas,mū sų visuomenės pakrikimo, susvetimėjimoženk las.

Šiandien net mene gausu keiksmų – esamanemažai spektaklių, kuriuose ištisai keikiama-si. Ar tai mūsų tikrovės veidrodinis atvaizdas,ar greitas ir pigus būdas atkreipti dėmesį? Kąme nininkas nori parodyti vartodamas keiks-mus ir ką reiškia, jei žiūrovas tai priima? ■

Regina Statkuvienė

Taigi kodėl meni-ninkai į savo kūri-nius įtraukiakeiksmų? Kalbi-name teatro reži-sierių OskarąKoršunovą. O.K.: Teatre tikrai

nesistengiu sąmoningai vartotikeiksmažodžių, nors mane dažnaituo kaltina. Neturiu tikslo tik šokiruo-ti žiūrovą. Tačiau keiksmažodžiai yradalis mūsų – taip žmonės kalba. Pa-vyzdžiui, spektaklyje „Išvarymas“ –tai vaizduojamų žmonių savastiesdalis, ir aš nesprendžiu, gerai tai arblogai. Tiesiog taip yra. Jų socialinęaplinką, gyvenimą, esmę atspindi irkeiksmažodžiai. Juk kalba yra esmi-nė žmogaus raiška, jo sielos rūbas.Šiuo atveju nematau, kaip kitaip pa-rodyti tam tikrą realybę. Kalba daugką pasako. Jei mes literatūriname irbandome apeiti tų žmonių kalbą,mes apeiname tuos žmones.Keiksmažodžiai – gana įdomus daly-kas, turintys labai senas tradicijas.Jų yra visose kalbose. Keiksmai su-siję kolektyvinėmis trauminėmis pa-tirtimis, jie ateina per karus, perima-mi iš priešų. Gal todėl ir lietuviai labaidaug keikiasi rusiškai, juk ir rusaikažkada juos perėmė iš pavergėjų.Kitas dalykas, kad keiksmažodžiaibūdingi ne tik žemiausiems visuo-menės sluoksniams, bet ir aristokra-tams – tie žmonės leisdavo sau

daugiau nei kiti ir sąmoningai per-žengdavo ribas.Dabar pasipylė daug spektaklių, ku-riuose keiksmažodžiai vartojami vi-siškai be reikalo, pavyzdžiui, statantklasiką. Mano spektakliuose keiks-mažodžiai skirti tam tikram žmoniųtipui pristatyti, įeiti į tam tikrą kalbą,pasaulį. Tai būtina, nes menas netu-ri paisyti kažkokių mandagumo tai-syklių, norų, o turi skverbtis į pačiąesmę.VEIDAS: Galbūt keiksmai yra leng-viausias būdas atkreipti dėmesį, šo-kiruoti?O.K.: Taip, gali būti. Nusižengimasnormoms, taisyklėms visuomet pa-trauklus, ir aš čia nieko bloga nema-

tau. Jei keiksmažodžiai vartojamikaip nusižengimas, nukrypimas nuonormos ir tai patinka žiūrovams, taireiškia viena – kad egzistuoja ta nor-ma. Tokie savotiški ekskursai tą nor-mą tik įtvirtina. Taip manyčiau. VEIDAS: Vadinasi keiksmai mene yratam tikros tikrovės atspindys. O galkartu tai ir tokios tikrovės konstravi-mas, platinimas?O.K.: Ne, jokiu būdu taip nemanau,jeigu kalbame apie teatrą. Teatrasnėra televizija ar kitas masinio varto-jimo dalykas. Į teatrą einama žinantkur, galima iš anksto pasirinkti. Teat-ro spektakliai nėra nuolatos matomi,atviri, jie gana hermetiški, uždari. Ta-čiau būtų nehumaniška atriboti sce-

ną nuo žmogiškų išsireiškimų.Keiksmažodžiai – irgi žmogaus dalis.Pavyzdžiui, Rusijoje keiksmažodžiaiscenoje uždrausti, už juos teatruigresia milžiniškos baudos. Taiginaujosios dramaturgijos, atviresnėskalbos apie žmogų, kaip šių laikųžmogų, Rusijos teatruose negalibūti. Tačiau ar dėl to Rusijos visuo-menė ėmė mažiau keiktis? Ar tapogeresnė?Beje, spektaklyje dažniausiai keikia-si tie personažai, kurie nėra teigiami.Manau, reikėtų klausti, kaip keiks-mažodis veikia žiūrovą. Ar po tospektaklio jis norės keiktis? O galkaip tik nustos, pamatęs tą savobjaurųjį atvaizdą, tą savo kalbosbjauriąją pusę.VEIDAS: Ar keiksmas nekeičia mūsųmąstymo ir sąmonės?O.K.: Kalba ir mąstymas yra labaisusiję dalykai. Švarindami savo kal-bą mes švariname savo mąstymąbei sielą, ir atvirkščiai. Iš kalbos, išžodžių – kokie ir kaip vartojami – ga-lima daryti išvadą apie žmogų, apiejo būseną, apie jo psichiką ir jo sie-lą. Užtenka išgirsti kalbą, ir net ne-matant žmogaus galima padarytiapie jį absoliučiai visas išvadas. Tailabai susiję dalykai.VEIDAS: Ar keikiatės pats?O.K.: Kartais vartoju keiksmažo-džius. Kokius? Rusiškus. Stengiuosijų vengti, bet kartais tam tikrame ra-telyje pavartoju. ■

Trumpasis interviu

�

V. S

KA

RA

IČIO

, „B

FL“

NU

OTR

.

O.Koršunovas: „Dabar pasipylė daug spektaklių, kuriuose keiksmažodžiai vartojami visiškai be reikalo, pavyzdžiui, statant klasiką“

T.LU

KŠ

IO, „

BFL

“ N

UO

TR.

Daug metų vaikų ausų, nosies ir gerklėsligas gydantis Kauno medicinos universi-teto Infekcinių ligų klinikos profesorius

hab. dr. Alvydas Laiškonis mano, kad visuome-nė būtų nepalyginti sveikesnė, jei atsakingiaurinktųsi gyvenamąją vietą.

„Per daugiau nei keturias dešimtis metųdarbo praktikos esu pastebėjęs – jei tėvai atvež-davo vaiką iš Kėdainių ar Alytaus, infekcine ligajis sirgdavo nepalyginti sunkiau, nei atvežtas iški tų rajonų. Priežastis akivaizdi: Kėdainiuose il -gą laiką veikė chemijos kombinatas, o Alytujebuvo di džiulė bazė su radioaktyviosiomis me -džia go mis. Gyventojai, įsikūrę maždaug pusan -tro ki lometro spinduliu nuo tų vietų, pasižymėjokur kas silpnesniu imunitetu, nei įsikūrę kituoserajonuo se“, – pavyzdžiu iš savo darbo praktikosLie tu voje susiklosčiusią padėtį iliustruoja profe-so rius. Jis neabejoja, kad kiltų tikra sumaištis, jeitik žmonės nuodugniau pasidomėtų, kokiose už -terš tose vietovėse kai kurie jų gyvena. A.Laiš -konio teigimu, visuomenė vis dar gana sunkiaisu vokia tiesioginį ryšį tarp užterštos aplinkos irsilpno imuniteto, tačiau medikai jau seniai mato

priežastinį ryšį. Lietuvos onkologijos centro (LOC) profilak-

tinės imunologijos laboratorijos darbuotojaRolanda Kemeklienė pabrėžia, kad cheminiai irfiziniai aplinkos taršos veiksniai kenksmingižmogaus sveikatai, nes mažina organizmo atspa-rumą infekcinėms ir navikinėms ligoms. Būdamionkologinės rizikos išoriniais veiksniais, jie for-muoja vidinius veiksnius, kurie ir laikomi imuni-teto sutrikimais.

Apibendrindama savo tyrimą autorė nurodo,

kad pramoniniais teršalais užterštuose rajonuose(pvz., Trakuose) gyvenančių žmonių imuninėssistemos silpnėjimas yra svarbi vėžio rizikos reikš -mė, palyginti su mažiau užterštų rajonų (pvz., Šir -vintų) gyventojų imunine būkle. Taip pat R.Ke -meklienė daro prielaidą, kad vėžiui išsivys tyti rei-kalingas ilgas laikotarpis. Pasak jos, sunku nusta-tyti, kada dabartinės aplinkos taršos pažeistos ląs-telės transformuosis į vėžines.

Su tuo, kad užteršta aplinka didina žmogausląstelių išsigimimo tikimybę, linkęs sutikti ir

2015–02–13 ● 49

Visuomenė

Nusilpusi imuninė sistema –šiuolaikinio gyvenimo pasekmėSveikata. Mokslininkai ir medikai sutaria – užteršta aplinka mažina žmogaus atsparumą infekcinėms ir navikinėmsligoms, tačiau nepalyginti labiau kenkia išbalansuota nervų sistema. Ji dažnu atveju ir nepalieka atsarginiųšovinių imuninei sistemai.

�

V.S

KA

RA

IČIO

, „B

FL“

NU

OTR

.

Visuomenės sergamumas infekcinėmis ligomisSergančiųjų sk. (tūkst. atvejų)

768

Šaltinis: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenys

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014

852

680

745

608

758

593

722718692

Ligoninių ir poliklinikų eilėse stoviniuojantys pacientai nė susimąsto, kad infekcinės ligos

puola dėl nusilpusio imuniteto

50 ● 2015–02–13

Visuomenė

Į „Veido“ klausi-mus atsako Vilniaus univer-siteto Medicinosfakulteto docen-tė, gydytoja aler-gologė ir kliniki-nė imunologė

Audra Blažienė.

VEIDAS: Kas lemia mūsų organizmoimuninės sistemos veiklą?A.B.: Imuninės sistemos funkcijas le-mia mūsų genetika. Nesame izoliuo-ti nuo aplinkos, taigi ji nuolatos vei-kia mus. Imuninės sistemos veiklągali pakeisti genuose vykstančiosmutacijos bei daugybė kitų veiksnių:nuovargis, neišsimiegojimas, pertrumpos miego valandos, vitaminųstoka, nepakankama mityba, patiria-mas stresas, temperatūrų pokytis(grįžus iš šiltų kraštų į šalčio zoną) irpan.VEIDAS: Jau kuris laikas lietuviai gar-sėja padidėjusiu išgeriamo alkoholiokiekiu vienam gyventojui. Kokią įtakąmūsų imunitetui daro alkoholis?A.B.: Alkoholis pasižymi imuninę sis-

temą slopinančiu poveikiu. Būtentdėl šios priežasties asocialūs asme-nys dažniau serga tuberkulioze. Su-sidūręs su tuberkuliozės bakterija or-ganizmas nebesugeba kovoti, todėlsusergama.VEIDAS: Kaip imuninę sistemą veikianepakankama mityba?A.B.: Jei organizmas badauja, tai yragauna per mažą kiekį baltymų ir ka-lorijų, sumažėja imuninės sistemosląstelių (limfocitų), sutrinka jų funkci-ja, taigi žmogus gali pradėti sirgtiįvairiomis infekcinėmis ligomis (kvė-pavimo takų infekcijomis, viduriavi-mu ir pan.). Normaliai imuninės sis-temos veiklai didelės įtakos turi vita-minai.Tokia reakcija gali kilti ir dėl vitaminųstokos. Įrodyta, kad vitaminas D da-lyvauja reguliaciniuose imuninės sis-temos mechanizmuose, o jo trūku-mas organizme lemia sutrikusį atsa-ką į uždegiminius procesus. Jeistokojama vitamino C, prastėja spe-cialių ląstelių – fagocitų (organizmegaudančių įvairias bakterijas) funkci-ja, esant per mažam vitamino A kie-kiui, vėlgi mažėja organizmo antikū-

nų gamyba. Sumažėjusį limfocitųskaičių gali lemti ir geležies stoka arcinko trūkumas.VEIDAS: Kiek tiesos, kad imunitetoveiklai lemiamos įtakos turi ir žmo-gaus amžius?A.B.: Išties, be visų šių mitybos daly-kų, imuninę sistemą veikia ir žmo-gaus amžius. Senėjimo procesassumažina organizmo galimybę ko-voti su infekcijomis, taip pat silpninajo atsaką į vakcinas. Senstanti imuni-nė sistema lemia autoimuninių, de-generacinių ir navikinių ligų padaž-nėjimą (senyvo amžiaus žmonėsdažniau suserga virusinėmis ligo-mis, kurios gali komplikuotis į bakte-rines infekcijas, pavyzdžiui, į plaučiųuždegimą), todėl vyresniame amžiu-je ypač rekomenduojama skiepytisnuo gripo.VEIDAS: O jei kalbėsime apie gene-tiškai nulemtus imuninės sistemossutrikimus, kiek visavertiškas galibūti tokio asmens gyvenimas mo-dernioje visuomenėje?A.B.: Dažniausiai pirminiai imunodefi-citai nustatomi ankstyvoje kūdikystė-je ar vaikystėje. Tai genetiškai nu-

lemtos ligos. Patys sunkiausi yra taipvadinami kombinuoti imunodeficitai,kuomet visiškai sutrinka imuninėssistemos veikla dėl imuninės siste-mos ląstelių (limfocitų) trūkumo beijų funkcijų sutrikimų. Tuomet išgel-bėti kūdikį gali tik anksti nustatytaliga ir atlikta kaulų čiulpų transplanta-cija. Taigi laiku diagnozuota liga lei-džia išgyventi, tačiau reikalauja ypa-tingo dėmesio ir gydymo. Kitų imu-nodeficitų atveju, pavyzdžiui, įgimtosagamaglobulinemijos, dar kitaip va-dinamos Brutono agamaglobuline-mija, organizmas negamina antikū-nų, kurie gali apsaugoti nuo sunkiųbakterinių infekcijų. Liga pasireiškiakūdikystėje, paprastai susergamasunkiu plaučių uždegimu. Beje, šialiga serga tik berniukai, nes tai su Xchromosoma susijusi paveldimaliga. Šiandien ji sėkmingai gydomapakaitine terapija imunoglobulinais.Pirmą kartą šią ligą dar 1952 m. ap-rašė ir gydyti pakaitine terapija pasi-ūlė mokslininkas Ogdenas C. Bruto-nas. Įprastinis kintamas imunodefici-tas nustatomas vyresniame amžiuje.Liga gali pasireikšti dažnomis ir sun-

Aktualusis interviu

V.S

KA

RA

IČIO

, „B

FL“

NU

OTR

.

vyriausiasis mūsų šalies vaikų ligų specialistasVilniaus universiteto profesorius Vytautas Uso -nis. Tačiau, pasak jo, gyvenant moderniojevisuomenėje kažin ar galime išvengti civilizacijaiir jos raidai būdingų neigiamų pasekmių.

Anksčiau vaikai augdami kaimo vietovėse su -si durdavo vos su 20–30 žmonių grupe, o šian-dien jie patiria neišvengiamai glaudesnį kontak-tą su aplinka: tai vaikų darželiai, ikimokykliniougdymo įstaigos, prekybos centrai, viešasistransportas ir pan. Tad nieko keista, kad darnesusiformavusi imuninė sistema, nuolat veikia-ma įvairių aplinkoje esančių mikroorganizmų,dažnai šlubuoja.

„Veido“ kalbintų mokslininkų teigimu, šian-dieninė karta patiria besikeičiantį aplinkos

poveikį, susiduria su nauju požiūriu į gyvybę iryra veikiama globalizacijos iššūkių. Priešingainei prieš 50 metų gyvenusiai kartai, šiandien jautenka spręsti nevisavertės mitybos, organizmoatsparumo antibiotikams ir streso problemas.Taigi mokslo pasaulyje sutariama: palyginti suankstesnėmis kartomis, žmogaus imunitetaspakitęs, tik klausimas, kiek žmonija tai suvokia,įvertina ir ko imasi.

Jei tikėsime statistika, penktadalis visų paga-mintų antibiotikų šiandien naudojama medici-noje, keturi penktadaliai pasiskirsto kitose gyve-

nimo srityse: veterinarijos, gyvulių pašarų gamy-bos, augalų apsaugos ir pan. Taigi ar verta stebė-tis, kad mažėja žmogaus atsparumas antibioti-kams? O jei dar pridėsime gyvenimą nuolatužterštoje aplinkoje, gryno oro stoką ir per mažąjudrumą, pamatysime, jog ne kažin ką keičiame,kad būtume atsparesni.

„Daugeliui žmonių šiandien vis sunkiau atsi-palaiduoti, nepasiduoti stresui, rasti dingstį pasi-vaikščioti gryname ore. Pernelyg dažnai pamirš-tame imunitetą stiprinančius, teigiamas emocijasžadinančus ir nieko nekainuojančius malonu-mus: šaltą vandenį, juoką, seksą, – pastebiVilniaus universiteto Nacionalinio vėžio institutoimunologijos laboratorijos vedėja VitaPašukonienė. – Nervinamės, skubame, o kaip

tuo metu jaučiasi organizmas? Nuolat įsitempęs,naudojantis sukauptas energijos atsargas, dažnaidar ir alinamas dietos. Neabejotinai esame vei-kiami aplinkos ir radiacinio Žemės fono, bet tai,kas vyksta žmogaus galvoje, nervų sistemoje, vei-kia nepalyginti stipriau ir dažnu atveju nepaliekaatsarginių šovinių imuninei organizmo sistemai.“

Kartais žmogus nė neįtaria, kad infekcinėsligos dažniau nei įprasta ji puola dėl nusilpusioimuniteto. V.Pašukonienė nusilpusią imuninęsistemą apibūdina kaip intensyvaus šiuolaikiniogyvenimo pasekmę. Ilgalaikės stresinės būsenos

išsekusiai imuninei sistemai sukelia imunosup-resiją (organizmo imuninių mechanizmų slopi-nimą gydant imunologines ligas), kuri ir padidi-na susirgimo vėžiu riziką. Tačiau imunologaisutaria, kad prasidėjus ligai nereikėtų koreguotiimuninės sistemos patiems, – tai turėtų atliktispecialistai.

Vilniaus universiteto medicinos fakultetodocentės, gydytojos alergologės ir klinikinėsimunologės Audros Blažienės teigimu, susilpnė-jusį imuninės sistemos darbą gali lemti nuolati-nis neišsimiegojimas, vitaminų stoka, nepakan-kama mityba, stresas, kai kada ir genetiškainulemtos ligos. Įtariant, kad imuninės sistemosfunkcijų sutrikimas įgimtas, pacientas siunčia-mas gydytojo genetiko konsultacijos. Kai kada,esant tam tikroms imunodeficitinėms būklėmsar jų stebėjimui, reikalingi tyrimai apmokamiValstybinės ligonių kasos, pavyzdžiui, vykdantŽIV ligos stebėseną.

Pagal šiuo metu šalyje galiojančią tvarką aler-ginių ir imuninių ligų diagnostikos ir gydymodienos stacionare paslaugos teikiamos vaikamsbei suaugusiesiems: atliekama diagnostika, tai-komas reikiamas gydymas, stebima dėl alerginiųir imuninių ligų. Ligonių kasos duomenimis,vien 2014 m. buvo suteikta 26 tūkst. alergologoir klinikinio imunologo konsultacijų (550 tūkst.eurų), 915 alerginių ir imuninių ligų diagnosti-kos bei gydymo dienos stacionaro paslaugų, užkurias sumokėta 58 tūkst. eurų iš Privalomojosveikatos draudimo fondo.

Vis didesnį nerimą Lietuvos imunologamskelia šių dienų žmonių abejingumas skiepams –nebenorima skiepyti vaikų. Tačiau, kaip pastebi

�

Netinkama mityba, judėjimo stoka, užteršta aplinka, nuolatinis stresas– priežastys, silpninančios visuomenės imunitetą ir lemiančios dažnesnįsergamumą infekcinėmis ligomis.

2015–02–13 ● 51

Visuomenė

medikai, dar niekas nepaneigė vakcinacijos nau-dos saugant žmoniją nuo itin pavojingų ligų pro -trūkių. Taigi tenka pripažinti, kad kai kada tikskiepai sutvirtina imunitetą ir susilpnina patoge-nų vystymąsi (ypač kai kalbama apie tik gimusiusvaikus ir senyvo amžiaus žmones).

A.Laiškonis, daug metų dirbantis su prancū-zų ir arabų mokslininkais, svarsto, kokiu imuni-tetu pasižymės trečia ar ketvirta šiandien jau išmėgintuvėlio gimusių vaikų karta. „Mano tėvųšeimoje iš aštuonių vaikų užaugo trys. Išlikopatys tvirčiausi. Kiti, deja, mirė nuo infekciniųligų. Šiandien medicinos progresas išsprendėšias bėdas, jau galime išauginti ir 600 ar 800gramų anksčiau laiko gimusį kūdikį, tačiau kaikurias ligas vis dar lemia genetika“, – aiškinaprofesorius.

Kalbėdami apie visuomenės sveikatą pasau-lio mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria maistoir vandens kokybei. O Lietuvoje vis dar apstulegioneliozės (ji kyla, nes vandens temperatūrašildymo sistemose nepakaitinama iki 60 laipsnių,taigi užsikrečiama prausiantis vonioje) ir tuber-kuliozės protrūkių, taigi iki tinkamos visuome-nės sveikatos dar toloka.

Kaip matyti iš atliktų visuomenės apklausų,sveikatos lietuviams neprideda ir jų nejudrumas:visiškai nesimankština 52,4 proc. gyventojų, tik16,6 proc. lankosi sporto klubuose, o 31 proc.spor tuoja savarankiškai. Galima teigti, kad fizi-nis nejudrumas tapęs savotiška visuomenės nor -ma.

Apžvelgdamas susiklosčiusią situaciją A.Laiš -ko nis svarsto, kad jei valstybė tinkamai pasirū-pins vandentiekiu, o gyventojai – kokybišku

mais tu, savo judrumu bei darniais tarpusaviosantykiais, visuomenės sveikata smarkiai gerės.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijosduomenimis, sveikai maitinantis būtų galimaišvengti apie 80 proc. širdies ir kraujagyslių siste-mos ligų, 90 proc. diabeto atvejų ir apie 30 proc.onkologinių ligų. Deja, spartėjant gyvenimo tem-pui žmonės vis mažiau laiko skiria maisto gamy-bai, o dažnas tenkinasi tiesiog pusgaminiais.

Gyventojai, pasak A.Laiškonio, tarsi intuity-viai jaučia, kad įsikūrę užmiestyje ir atsisakę sin-tetinio maisto prisidės prie savo imuniteto irsveikatos stiprinimo. Tačiau ne mažiau reikėtųpaisyti ir elementaraus saiko. „Jei rūkoma ir darišgeriama penkiolika puodelių kavos per dieną,ne tik su imunitetu, bet ir su sveiku protu prasi-lenkiama“, – apibendrina profesorius. ■

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

kiomis kvėpavimo sistemos ligomis(sinusitu, plaučių uždegimu), lėti-niais viduriavimais ar autoimuninė-mis ligomis. Jai būdingas antikūnųgamybos sutrikimas. Šiuo atvejutaip pat gydoma pakaitine terapijaimunoglobulinais. Toks gydymas lei-džia žmogų apsaugoti nuo infekci-nių komplikacijų bei suteikia pilna-verčio gyvenimo galimybę.VEIDAS: Gana dažnai po vienos ar ki-tos virusinės infekcijos stiprinti imuni-tetą siūloma įvairiausiais papildais.Ar, jūsų manymu, tai efektyvu?A.B.: Į tokius siūlymus žiūriu ganaskeptiškai. Visų pirma žmogus turė-tų gerai pailsėti, reguliariai ir sveikaimaitintis, nealinti savęs dietomis, ne-pamiršti fizinio aktyvumo, daugiaulaiko leisti gamtoje, ir imunitetas su-sitvarkytų savaime. Šaltuoju metųlaiku galima papildyti organizmo at-sargas vitaminais ar žuvų taukais,nepamiršti vartoti mūsų regione už-augusių vaisių ir daržovių. Nesilai-kant sveikos gyvensenos principųpapildai tikrai nepadės.VEIDAS: Pagal ką įprastai sprendžia-ma apie imuninės sistemos atsparu-

mą ar nusilpimą?A.B.: Sveika imuninė sistema gebasusitvarkyti su besikeičiančia aplinkair infekcijomis. Organizmui persirgustam tikromis ligomis, susiformuojaspecifinis imunitetas, taigi ta pačialiga jau nebesergama. Normaliąimuninės sistemos funkciją atspindimūsų sveikata. Jei įvairiomis infekci-nėmis ligomis dažnai nesergame, osusirgus greitai ir be komplikacijųpasveikstame, reiškia viskas gerai.VEIDAS: Minite, kad kai kuriais atve-jais persirgę virusine infekcija tampa-me imlesni ir kitoms infekcijoms…A.B.: Virusinės infekcijos labai silpni-na imuninę sistemą. Jei sergant or-ganizmui nebuvo leista atsigauti, jisbuvo verčiamas dirbti, be jokiosabejonės, sveikatos tai nepridės...Be reikalo vartojami antibiotikai taippat silpnina imunitetą, skatina atspa-rių antibiotikams bakterijų atsiradi-mą. Pagrindinė imuninės sistemosfunkcija – apsauga nuo įvairiausiųaplinkos veiksnių ir infekcijų. Ji yralyg nuolat budintis karys.VEIDAS: Pastaruoju metu užregis -truojama vis daugiau retų imuniteto

ligų. Ar tai rodo, kad tampame ma-žiau atsparūs?A.B.: Viena priežasčių – mokslo pa-žangos nulemta geresnė diagnosti-ka. Dabar žinoma daugiau nei 160genetinių defektų, sukeliančių žmo-gaus imuninės sistemos sutrikimus.Pirminiai imunodeficitai yra retos li-gos, vidutiniškai pasitaiko vienas at-vejis 100 tūkst. gyventojų. Europosimunodeficitų draugijos registre už-registruota daugiau nei 19 tūkst. ser-gančiųjų pirminiais imunodeficitais.Pusė ligonių yra suaugusieji. Daž-niausiai nustatomas antikūnų nepa-kankamumas (57 proc. atvejų), žy-miai rečiau diagnozuojami T limfoci-tų imunodeficitai. Lietuvojegenetiškai nulemtos ligos skaičiuoja-mos dešimtimis.VEIDAS: Kaip seniai Lietuvoje atlieka-mi imuniteto tyrimai?A.B.: Aktyviai Lietuvoje tokio pobū-džio tyrimai pradėti pastaraisiais de-šimtmečiais. Pirminių imunodeficitųcentras universiteto ligoninėje San-tariškių klinikose įkurtas visai nese-niai: Vilniuje 2013 m.Tik lietuviai tokiųtyrimų reikalauja ne visuomet pagrįs-

tai. Kartais susidaro įspūdis, kad perdažnai kalbama apie imunodeficitą(imuninės sistemos funkcijų sutriki-mą). Tarkime, jei vaikas pradėjo lan-kyti darželį, natūralu, kad kol neįgisimuniteto, dažniau sirgs virusinėmisinfekcijomis. Tą patį galima pasakytiir apie slaugos namuose gyvenan-čius senyvus asmenis: esant dides-niam žmonių susitelkimui padidėja irgalimybė susirgti. Tokiu būdu mūsųorganizmas formuoja imunitetą, bettai normalu: gyvename ne izoliuoto-je aplinkoje.VEIDAS: Pagal kokius požymius gali-me įtarti, kad žmogaus organizmaskenčia nuo vienos iš imuninės siste-mos ligų?A.B.: Požymių labai daug, tačiausvarbiausi yra sunkios, ilgalaikės beineįprastos infekcijos. Jeigu kelis kar-tus per metus kartojasi ausų uždegi-mai, sinusitai, plaučių uždegimai, in-fekcijoms gydyti reikalingi intraveni-niai antibiotikai, vargina lėtinisviduriavimas, svorio netekimas, šei-moje yra sergančių pirminiu imuno-deficitu, reiktų pasitarti su gydytojudėl imuniteto ištyrimo. ■

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

Kaip matyti iš atliktų visuomenės apklausų, sveikatos lietuviams neprideda ir jų nejudrumas. Aktyvesnis įsitraukimas į žiemos sportą – viena iš sveikesnio gyvenimo išeičių

52 ● 2015–02–13

Visuomenė

Jų siunčiamus impulsus išgirsta gyvybin-giau sieji. Tie, kuriems rūpi tikroji Lietuvosšvie timo ir pačių vaikų būklė. Kas lankosi

šių organizacijų renginiuose, domisi iniciaty-vo mis, nepriklausomais tyrimais, suvokia jųnau dą, įsitikina, kad mūsų šalyje dar yra švie-sių, pokyčių savo veiksmais švietimo srityje sie-kiančių žmonių. Gali „pasitikrinti“, į kokią sie -ną atremtos kopėčios, ant kokio laiptelio esiuž kopęs ir kur kviečiami iš paskos lipantieji...

Apie pedagogų ir tėvų bendradarbiavimospra gas bei pokyčius rašome pasiremdamiprak tikų nuomone. Greta to – oficiali Švieti-mo ir mokslo ministerijos (ŠMM) statistika, iš -orės auditų išvados, kurios kartais pateikia pa -gra žintą vaizdą.

Norvegijoje visuomeninėje veikloje daly-vau ja apie 70 proc. žmonių, o Lietuvoje – tikapie 30 proc. Ar galime pasvajoti apie didesnįjų aktyvumą, svorį visuomenėje? Lietuvosžmo gaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininkoVy tauto Budniko nuomone, jokia valdžia ne -trokšta stiprios opozicijos, todėl kiekvienosval džios prigimtyje slypi noras pajungti sau irvi suomenines organizacijas. „Autoritarinėsevals tybėse valdžiai neįtinkančios nevyriausybi-nės organizacijos (NVO) paprasčiausiai už -drau džiamos. Lietuvoje jos veikia nevaržomai,tačiau lojalesnės valdžiai NVO yra gausiau fi -nan suojamos, o aršiau ją kritikuojančios –mar ginalizuojamos. Taip natūraliai ir klostosivaldžios ir visuomeninių organizacijų santy-kiai“, – sako V.Budnikas.

Viena aktyvesnių švietimo srities visuome-ninių organizacijų – Lietuvos tėvų forumas jauket virtus metus darbuojasi mokyklų bendruo-menėse, ragindamas mokytojus ir tėvus ben-dradarbiauti. ES lėšomis buvo vykdomas pro-jektas „Darni šeima, tvari mokyklos bendruo-menė – ateities Lietuva“, privataus rėmėjo lė -šomis – projektas „Tėvų iniciatyvos ir pokyčiaimokykloje“. Buvo skaitomos paskaitos „Kurvaiko laimė ir sėkmė“, pradėtas saviugdos klu -bų užsiėmimų ciklas. Per šią prizmę bandomanagrinėti kelių skirtingų švietimo įstaigų pa -vydžius.

„Mano darbotvarkėje saviugdos klubo užsi-ėmimai įrašyti pirmu numeriu“, – sako Kai šia -do rių rajono Rumšiškių A.Baranausko gimna-zijos direktorius Artūras Čepulis, vadovaujantisjai 18 metų. Gimnazijoje mokosi 390 mokinių.

Miegantieji, bundantieji ir budintojaiŠvietimas. Lietuvos tėvų forumas(LTF), Socialinės veiklos asociacija„Šviesos kampelis“, Tėvų pedagogųsąjūdis, Humanistinės pedagogikosasociacija (HPA) ir kitosnevyriausybinės švietimo sritiesorganizacijos – tarsi mažos, betsvarbios gyvybinės ląstelės.

Mokykla ir vaiko namai vienodai svarbūs ugdyme

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

2015–02–13 ● 53

Visuomenė

Direktorius sako, kad nėra girdėjęs apievalstybinių švietimo įstaigų glaudaus bendra-darbiavimo su tėvais pavyzdžius. Tiesiog tai neprioritetinė sritis. Jis kartais paskaito interne-te apie išorės audito išvadas: sukurti mokyklosir tėvų bendradarbiavimo sistemą. Bet tokiomodelio dar tikrai nėra. Žinoma, pradinėseklasėse santykiai šiltesni, paprastesni, pedago-gai su vaikų tėvais bendrauja intensyviau.Galbūt mažosios mokyklos irgi gali tuo pasi-girti, bet tikrai ne „ilgosios“ išgrynintos gimna-zijos, kurioms rūpi tik akademiniai mokiniųpasiekimai.

Direktoriaus nuomone, mūsų pedagogųklaidos – moralizavimas, susirinkimuose do -mi nuojantis monologas, vieša auklėtojų atas-kaita. Tai atgyvenusi sena forma, ir taip tėvų įmokyklą tikrai nepritrauksi. Vaiko elgesys

gali būti svars tomas tik individualiai. Iki sa -viugdos klu bo atsiradimo nedaug tėvų do mė -josi mo kyk los gyvenimu, šventėmis, neforma-liu ugdymu.

„Po LTF lektorių Ramunės Želionienės,Aud riaus Murausko paskaitų kažkaip „užsika-binome“, – sako A.Čepulis. – Įkurto saviugdosklu bo idėją pirmiausia palaikėme mes, admi-nistracija, specialistai, o paskui įsitraukė kele-tas aktyvių tėvų, kurie nepraleidžia užsiėmi-mų. Ir Jolanta Lipkevičienė kaip moderatorėmums tikrai patiko. Gal mūsų ir nelabai daug(10–15), bet per metus susiformavo branduo-lys. Tapo įdomu susitikti, diskutuoti, atsinau-jinti. Mano darbotvarkėje klubo užsiėmimaiįrašyti pirmu numeriu. Iš kiekvieno susitikimoužsirašau į užrašų knygelę bent vieną mintį,ku ri praverstų mokyklai. Manau, tik šio klubodėka mes su tėvais prie arbatėlės susidrauga-vo me, išgirdome vieni kitus ir diskutuojame,kaip dar pritraukti aktyvių tėvų. Tai labai dide-lis žingsnis į priekį.“

„Kalbėti mokame, klausytis mokame, betvie ni kitų neišgirstame, nemokame priimti ki tosnuomonės, ypač jei ji nesutampa su mūsiške“, –sako Renata Letukienė, Rumšiškių A.Ba ra -naus ko gimnazijos saviugdos klubo narė.

Pasak jos, tėvų vaidmuo mokykloje turbūtbu vo kaip dygliukas mokyklos administracijai,nes tėvai keldavo tai vienus, tai kitus klausi-mus. Kai jie susibūrė į saviugdos klubą, dirvajau buvo suarta. Klubas kol kas renkasi vienąkar tą per mėnesį, aptariamos tam tikros te -mos, parinktos moderatorės J.Lip ke vi čie nės.Sa viugdos klube ne tik nagrinėjamos pasirink-tos temos, bet ir mokomasi priimti kito nuo -mo nę, sukurti saugią aplinką pasisakyti, ne pri -imti kitų pasisakymų kaip asmeninių įžeidi mųir pan. Ne visada temos ir pasisakymai bū na„patogūs“, tačiau būtent tokie dygliukai ne -duo da ramybės, išveda už komforto zonos ribųir verčia savyje atlikti inventorizaciją: pasverti,ką deklaruoji, o ką darai, ar darbai atitinkažodžius.

Mokyklos administracija saviugdos klubejau „nebediskriminuojama“ – tai tiesiog žmo-nės su vardais, o ne pareigomis. „Tik gaila, kadmokytojai ateina į saviugdą retkarčiais, nenuo lat, ir ne tie patys, – pastebi R.Letukienė.– Galbūt po metų drąsiau įvardyčiau teigiamuspokyčius, bet jei kalbėtume apie tėvų pabudi-mą ir norą įsigilinti, pažinti vaiką, mokyklą,bendruomenę, poreikį keistis ir keisti – taitokių požymių tikrai yra. Aš vis dar matau tėvųir pedagogų baimę susitikti ir kalbėtis. Pe da -gogai yra įpratę kalbėti, todėl per susirinkimustėvai dažniausiai tyli ir klausosi, o mokytojainėra pasirengę išgirsti tėvų. O ir ne visi tėvaimoka išsakyti savo nuomonę tinkamai.“

Palengva saviugdos klube einama prie kon -k rečių temų, liečiančių mokyklą, ir po truputįpradedama jas atsargiai nagrinėti, nes norima

išsaugoti tai, kas jau sukurta – pasitikėjimą beigalimybių ir pokyčių pojūtį. Tai dar tik pradžia,bet, R.Letukienės įsitikinimu, daug žadanti.

„Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kriti-kos“, – sako Kauno rajono Raudondvario gim-na zijos direktorius Ilmaras Embrektas, vado-vau jantis jai 17 metų. Gimnazijoje kartu su Ku -lautuvos skyriumi dabar mokosi 450 mokinių.

„Saviugdos klubo atsiradimas gimnazijoje,mano nuomone, yra normalus dalykas. Jeigutė vai nori šviesti vieni kitus – kodėl ne? Aš ne -prieš tarauju. Deja, daugeliui pedagogų LTFpir mininko A.Murausko paskaita, po kurios irgi mė klubas, nepatiko. Aš joje nebuvau, betmo kytojai sakė išgirdę daug kritikos ir negaty-vių pastabų savo atžvilgiu. Mokytojai, kaip irvai kai, nemėgsta kritikos, yra gana konservaty-vūs. Jei nueinu į pamoką ir pasakau, ka,s manogal va, yra negerai, labai nepatinka... Kartais

mo kytojai priekaištauja, kodėl administracijakilus konfliktui jų neužstoja. Bet mums rūpitiesa“, – tikina direktorius.

Ir nors technologijos, internetas mūsų ben-dravimo galimybes išplečia, pasak I.Embrekto,besidominčiųjų mokyklos reikalais skaičiusnelabai kinta. Per elektroninį dienyną tėvaidrą siau reiškia nuomonę, pateisina pamokas,tik neatrodo, kad aktyviau dalyvautų apklau-sose. Tėvai domisi įvairiais klausimais, bet daž-niausiai juos jaudina konkrečios situacijos: ne -teisingas, jų nuomone, pažymys, disciplinostrū kumas klasėje, netinkamas pedagogo elge-sys. Dažniausiai tėvai rūpinasi dėl savo vaiko,bet buvo ir klasės prašymų skirti ar pakeistimo kytoją, auklėtoją.

Direktorius pasakoja, kad jų gimnazijojejau mokosi buvusių mokinių vaikai. Pastebėtaten dencija: tie, kurie buvo aktyvūs mokiniai,da bar yra aktyvūs tėvai, jie daug labiau viskuodo misi. Nors visuomet buvo ir bus aktyvių tė -vų, prisidedančių prie tradicijų puoselėjimo,be sirūpinančių mokyklos gerove. Vėlgi anks-čiau ir gimnazijos taryboje su tėvais daugiaubū davo kalbamasi apie finansinius dalykus, oda bar viskas centralizuota, diskusijos dėl ugdy-mo plano beveik neįmanomos, nes daug kasre miasi į krepšelio pinigus.

Tėvų bendravimas pirmiausia turėtų vyktikla sėse, bet gerokai sumažėjo susirinkimų irkla sės valandėlių, tad kaip šiam procesui plė-to tis? Tėvai rečiau lankosi, nes dabar yra netri mestrai, o pusmečiai, be to, pagal higienosnor mas klasės valandėlės neturėtų būti priva-lo mos. Vidutiniškai į klasės susirinkimus atei-na penki–septyni tėvai. Tiesa, kai po sovietme-čio dogmų susirinkimuose nustota kalbėti vienapie blogus dalykus, o pozityviau, tendencijosšiek tiek gerėjo.

„Mums atrodė, kad esame apsiskaitę, ne pa -tys blogiausi tėvai, bet diskusijose atsivėrėme,pla čiau ir giliau pažvelgėme į mus supančią ap -lin ką ir suvokėme klaidingus įsitikinimus,

Pedagogų klaidos: moralizavimas, dominuojantis monologas, viešaauklėtojų ataskaita. Tai atgyvenusi sena forma. Vaiko elgesys gali būtisvarstomas tik individualiai.

V.Budnikas švietimo visuomeninių organizacijų savanorišką triūsą vertina teigiamai

�

Š.M

AŽE

IKO

S, „

BFL

“, N

UO

TR.

54 ● 2015–02–13

Visuomenė

žinių spragas“, – sako Jurgita Kir ki lai tė, Rau -don dva rio saviugdos klubo koordinatorė.

Klubas prieš porą metų susibūrė ne tikspar tesniam problemų sprendimui, pozityviųpo kyčių siekiui, bet ir savęs tobulinimui. Pa si -rinktas moto „Gali būti geriau!“, nes tai tiks-liausiai atspindi bendrus siekius. Ne iš kartosuvokta, kad saviugdos klubo tikslas – tėvystėsįgū džių stiprinimas, siekiant asmenybinių po -kyčių, savęs pažinimo. Klubo moderatorė LTFtarybos narė, asociacijos „Šviesos kampelis“vadovė J.Lipkevičienė buvo tiek, kiek reikėjo.Ramiai, nuosekliai, tvirtai vedė užsiėmimus,patarė, kaip burti klubą, bendrauti su admi-nistracija, sekti švietimo naujienas, stiprinti sa -ve ir veikti komandoje. Klubo dalyvių skaičiusnuolat kito: pradžioje buvo šeši tėvai, penkimo kiniai, trys mokytojai. Tad virė emocijostarp skirtingų kartų iš skirtingų „barikadų“ pu -sių. Paskui mokytojai tyliai pasišalino, retkar-čiais pasirodydavo viena, o vyresnieji mokiniaibaigė mokyklą. Vyrams iš viso atrodo, kad vai -kų ugdymas – mamų reikalas, taigi dabar klu -be yra dešimt mamų.

Klubo viziją, strategiją, veiklos gaires kūrėpa tys klubo nariai, nors yra manančiųjų, kadtai mokyklos „užsakymas“. Tad veiklos pobū-dis – kaip ir klubo nariai – labai įvairus: vykstadiskusijos įvairiausiomis temomis, su moki-niais dalyvaujama protų mūšiuose, radijo lai-dose, seminaruose, konferencijose, mokymuo-se, sukurtas tinklalapis. Kadangi kelios saviug-dos klubo narės yra ir mokyklos taryboje, pa -liečiami patys aktualiausi klausimai.

Tėvai visaip skatinami prisidėti prie moki-nių iniciatyvos rinkti makulatūrą, dovanotikny gas, organizuoti labdaros šventes, skirtigim nazijai 2 proc. gyventojų pajamų mokes-čio, paspartinti renovaciją ar kitaip prisidėtiprie gimnazijos gerovės. Tiesa, pasak J.Kir ki -laitės, labai skaudina kai kurių tėvų vangumas,abejingumas mokyklos gyvenimui, tinkamamsavo vaikų ugdymui. Vis dar gajus lietuviškasbambėjimas „Vis tiek nieko gero iš to nebus!“,„komentatorių“ ar pasyvių stebėtojų sindro-mas. Kitiems užtenka žinojimo, kad mokyklapirmauja pagal egzaminų rezultatus Kaunorajone. Tad ir klubo strategiją šiemet po tru-putį keičiasi tėvų švietimo, aktyvinimo link.Ta čiau be mokyklos palaikymo tai padaryti la -bai sunku, nes kol kas pedagogai nuo klubo at -sitvėrę Kinijos siena.

Klubui norėtųsi šiltesnių santykių su moky-tojais, administracija, artimesnio bendradar-bia vimo, tikro dialogo. Aišku, pedagogams ra -miau, kai tėvai nesikiša, neinicijuoja susirinki-mų, o vienas kitas gražiai nutildomas. Klubona riai retai kviečiami į mokyklos renginius,ne klausiama jų nuomonės kokiu nors svarbiuklausimu, į klubo iškeltus klausimus reaguoja-ma vangiai – tokia klubo narių nuomonė. Pa -sak J.Kirkilaitės, šiaip maloniai bendraujantisdirektorius nerado laiko pas apsilankyti klubeir kažkodėl nepasirašė bendradarbiavimo su -tarties su LTF.

„Dėl pertvarkos mūsų vidurinė mokyklatapo pagrindine. Tik nuolat bendradarbiaujantsu tėvais nedidelė dalis mokinių renkasi mo ky -

mą si kitose gimnazijose, o neįstojusieji į uni ver -sitetines klases paprastai grįžta“, – sako Kau noV.Ku previčiaus pagrindinės mokyklos di rek -toriaus pavaduotoja ugdymo klausimais Ger daKemežienė. Mokykloje mokosi 520 mo kinių.

Paprastai tėvai į mokyklą kreipiasi dėl ne -mo tyvuotų mokinių, dar vienu kitu klausimu,tad ieškodama būdų tėvus aktyvinti mokyklasavo lėšomis ėmė samdyti LTF lektorius. Ti -kimasi, kad po šių mokymų ciklo ledai iš tiesųpajudės. Galbūt susiburs ir saviugdos klubas.

Lėšų gaunama iš tų dviejų procentų labda-rai, kuriuos skiria tėveliai, taigi atlygio už pas-kaitas suma juokinga, tai pusiau LTF savano-rystė. Lektorių pozicija labai geranoriška, norsjų paskaitos vertinamos nevienareikšmiškai.Tarkime, jei tėvai nori matyti savo vaiką sveiką,jiems primenama, kad patys turi rodyti pa vyzdį– mankštintis, negerti, nerūkyti ir t.t. Tė vų reak -cija – na, kaip čia dabar atsisakysi tokių įpročių.

Kai keliami tokie klausimai, savaime su -pran tama, kyla ir prieštaravimų. Turi pasikeis-ti visos visuomenės, pirmiausia tėvų, požiūris,bet tam reikia juos šviesti, mokyti, kalbėtis.Sun kiau tėvams rasti laiko ateiti į mokymus,

ypač tiems, kurie dirba po 12–14 valandų.Kiek viena mokykla turi savo socialinį konteks-tą, todėl mokyklai reikia rasti būdų, formų,kad tokiuose mokymuose, paskaitose būtų su -daryta galimybė dalyvauti tėvams.

Per pastaruosius dvejus metus tėvų vaid-muo pasikeitė: jie ne tik padeda atnaujinti mo -kyk los kabinetus, erdves, tam tikras klasių zo -nas, bet ir labiau įsitraukia į renginius, šventes,koncertus, mokinių pasirodymus. Daugiaudėmesio pradėjus skirti bendravimui su tėvais,suaktyvinus mokykloje formalią ir neformaliąveiklą, pirmose klasėse atsirado daugiau moki-nių. Tėveliai veda edukacinius užsiėmimus,pro fesinio švietimo pamokas, ekskursijas savodarbovietėse. Štai Kalėdų eglutės įžiebimošven tėje, kuri organizuojama jau ketvirtus me -tus, pirmais metais tik mokiniai su klasės va -do vais ir keletas tėvų dalyvavo, o dabar mo -kyk los salėje visi netelpa.

Pokyčiai nevyksta greitai. Turi pasikeistinuo monė, kad ne tik mokyklos atsakomybė iš -mo kyti vaiką, kad be tėvų įsitraukimo į moki-nių mokymo(si) procesą gerų rezultatų tikėtisneverta.

�

Saviugdos klubo užsiėmimai Kazlų Rūdos Valdorfo progimnazijoje

2015–02–13 ● 55

Visuomenė

Laura T., Kauno „Atžalyno“ vidurinėje mo -kykloje besimokančio šeštoko mama, į LTFkrei pėsi nebežinodama, kas galėtų padėtispręs ti įsisenėjusią šeimos problemą. Rankoselaikydama neretą šiais laikais medikų sūnuinustatytą diagnozę „hiperakyvus, dėmesio sto -ka, elgesio sutrikimai“, ji dėsto savo skausmin-gų išgyvenimų istoriją.

„Taip, sūnus toks – judrus, plepus, aktyvus,kartais neklusnus. Bet jis nebuvo blogas vaikas,lengvai bendraudavo, pasisiūlydavo padėti, kitijį net pagirdavo. Pradinėse klasėse mokėsi ge -rai, bet jau ketvirtoje klasėje ėmė kilti proble -mų dėl elgesio, drausmės. Pasipylė pastabos,priekaištai iš auklėtojos, – pasakoja mama. –Do mėjausi, lankiau susirinkimus, reaguodavauį visas pastabas, kartais bandžiau apginti savovaiką. Gero tuomet nepasakydavo nieko, tiktai, kas blogai. Kaltino mus, kad nesirūpinamevaiku, neauklėjame jo, kartais net atsisakydavokalbėti. Pamažu tapo ne taip svarbu, kas iš tie -sų esant vienai ar kitai situacijai kaltas, – jis irmes tapdavome atpirkimo ožiais.“

Pašnekovė mąsto, ar nepadarė klaidos, kadnuo penktos klasės neperkėlė sūnaus į kitą

mokyklą, nes analogiškai pasielgę dviejų „sun-kesnių“ vaikų tėvai nesigaili. Juolab kad vien-turtį sūnų auginanti šeima pakeitė gyvenamą-ją vietą. Berniukas pateko pas, anot mamos,išankstinę nuostatą turinčią auklėtoją – buvu-sios pradinių klasių mokytojos seserį, kuri dės -to rusų kalbą. Mama stebisi, jog ši mokytojaper du mėnesius kažkaip „nepastebėjo“, kadpenktokas mokosi rusų kalbos jos grupėje. Pa -si pylę pagrįsti ir nepagrįsti priekaištai dėl elge-sio, patarimai keisti mokyklą (esą vaikui pertoli važinėti) situaciją tik aštrino. Ber niu kasne galėjo niekuo pasiskųsti auklėtojai, nors na -mo grįždavo ir perplėštu švarku, sudaužytaisaki niais, su mėlyne. Jei pamokose jis pasaky-da vo, kad ko nors nesupranta, mokytojai liep-da vo nutilti, įrašydavo minusą į kaupiamąjį ba -lą arba liepdavo eiti į drausmės klasę. Bū da vomokytojų žeminamas prieš visą klasę. Ypač is -torijos mokytojas svaidėsi įžeidžiamais žo -džiais, o į tėvų pastabas atšaudavo, kad juo-kauja.

Mama lankėsi mokykloje, net įsiprašydavo įpamokas. „Pusė mokyklos mokinių vaikšto sune pačiomis tvarkingiausiomis uniformomis,

pamokose tikrai visi gauna pastabų, ir nieko, omaniškis visuomet užkliūva, – nuoskaudą liejaLaura T. – Auklėtoją pakeitėme, bet kas iš to?Mokytojai tai tie patys.“

Tad nenuostabu, kad šeštoko mokymosimo tyvacija tik prastėjo, jis nebenori eiti į mo -kyklą, tapo piktas, nervingas. Pačios mamossvei kata blogėja, šeimoje kaupiasi įtampa. Pa -galiau mokykloje buvo sušaukta vaiko gerovėskomisija, kurioje ponia Laura teigė patyrusipsichologinį spaudimą ir pasigedusi geranoriš-ko, pozityvaus požiūrio. Gerai vaiko nepažįs-tanti psichologė nustatė daug sutrikimų, pasi-ūlė siųsti jį į Pedagoginę psichologinę tarnybąir pas medikus.

„Tai štai iš visų specialistų surinkome anke-tas, dokumentus, kuriuose matomos jų išva-dos. Taip, jis hiperaktyvus, bet kartu tvirtina-ma, kad jo amžiuje tai normalu. Mes ne kartąklausėme savęs ir kitų, ką ne taip darome. Ko -kios mūsų auklėjimo klaidos, kaip galime pa -dėti savo sūnui? Bet iš mokyklos pa galbos ne -su laukėme. Atvirkščiai – jam įskiepijo, kad jisblo gas, – guodžiasi mama. – Jis ir pats ėmėtaip save vertinti ir kitoks nebenori bū ti. �

„Mūsų mokyklose formuojasi naujas reiškinys– „bundantys“ tėvai. Ir todėl šioje situacijojevisi švietimo sistemos dalyviai – mokytojai,administracija, mokyklų steigėjai – privalėtųbūti geranoriškai nusiteikę naujų partnerių at-žvilgiu, kad jų integracija į ugdymo procesąbūtų kuo mažiau skausminga, kad atneštųkuo daugiau naudos ir kuo mažiau nuosto-lių.“ (Albertas Piličiauskas. „Pedagoginio dva-singumo link“, 2012 m.) ■

Palinkėjimai

Kauno V.Kuprevičiaus mokykloje vyko viktorina „Protų mūšis“ tėveliams

Tėvų dovanėlės Mokytojų dienos proga

Jolanta Lipkevičienė mokyklų bendruomenių tarpusavio bendradarbiavimą laiko nepakankamu

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

56 ● 2015–02–13

Visuomenė

Kiek daug yra Lietuvoje tėvų, kurie ne ieš koišeities, jų vaikai vos vos ištempia mo kyk lojeiki 16 metų, o ką paskui veikia? Kodėl tokiosdažnos depresijos, savižudybės, kitokios baisy-bės? Negaliu būti abejinga, tad informacijąpati renkuosi. Turbūt aš atrodau keista ma ma,kad taip viskuo domiuosi, tad džiaugiuo si iškolegės išgirdusi apie Lietuvos tėvų forumotarpininkavimą.“

Ji pripažįsta: kartu su LTF atstove buvodrą siau pirmą kartą eiti pas mokyklos direkto-rę. Iš tiesų vadovė apie jos problemas ir konf-lik tus su pedagogais nieko nežinojo ir buvo ge -rokai nustebusi, kodėl mama anksčiau į ją ne -sikreipė. Buvo iškviesta socialinė pedagogė,pa sitarta su kitais specialistais. Priešingai neiso cialinei pedagogei, direktorei šis atvejis ne -at rodė kažkuo ypatingas ir ji pažadėjo atkreip-ti dėmesį į judrųjį šeštoką. Buvo pasiūlytasnuo tolinis mokymas.

„Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsi-klauso į mokyklos specialistų siūlymus“, – tvir-ti na Kauno „Atžalyno“ vidurinės mokyklos di -rektorė Nijolė Jukštienė. Įstaigai, kurioje 650mokinių, ji vadovauja devynerius metus.

Pasak jos, hiperaktyvių mokinių mokyklojeyra ne vienas, šis atvejis nėra išskirtinis. Mi nė -to berniuko elgesio problemos pastebėtos darpradinėje mokykloje. Mokytoja konsultavosisu socialine pedagoge, bendrauta su tėvais. Tė -vai lin kę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į

mo kyk los specialistų siūlymus. Perkėlus į kitąkla sę tėvams ir mokiniui atrodo, kad reikalaipa ge rė jo. Patarta vaiką konsultuoti Pe da go gi -nėje psi cho loginėje tarnyboje. Jam rekomen -duo ta lan kytis pas mokyklos psichologą, tačiauto jis ne da rė. N.Jukštienė mano, kad mokyklosspecia lis tai sprendė šią problemą kvalifikuotai,ta čiau ma mos tai netenkino, ji net nepasinau -dojo ga li mybe spręsti problemą kreipdamasi įdirektorę.

Tik po to, kai mokykloje apsilankė mama irLTF atstovė, direktorė asmeniškai išsikvietėmamą. Į klausimą, kodėl ji nesikreipė į ją, ma -ma nežinojo, ką atsakyti. „Mudvi pasikalbėjo-me, aptarėme problemas. Po to pasikvietėmeir sūnų. Manau, kad susitikimas buvo naudin-gas, nes mokinys jau apsilankė pas mokyklospsi chologę. Be abejo, jo elgesio problemų visdar yra, bet bendromis specialistų, tėvų, patiesvaiko ir mano pastangomis da ry sime viską,kad reikalai kryptų į gerąją pusę. Manau, kadLTF tarpininkavimas padeda tėvams“, – pripa-žįsta direktorė.

Minėtos nevyriausybinės švietimo organi-zacijos dažnai kviečia į konferencijas, semina-rus, mokymus, darbuojasi mokyklose, švietimocentruose su pedagogais, tėvais, mokiniais,tar pininkauja sprendžiant konfliktines situaci-jas. Dažniausiai tai daroma savanoriškai, au -kojant savo laiką. Ir, žinoma, sulaukiama ne -pel nytos kritikos, ypač iš pedagogų pusės.

LTF atstovai kuruoja beveik tris dešimtissaviugdos klubų Lietuvoje ir po truputį plečiaveiklą. Pastebėta, kad vienur aktyvesni mokyk-los nariai, kitur – vyresniųjų klasių mokiniai,bet aktyviausi vis tik yra tėvai.

Kodėl ėmė steigtis šie klubai? „Saviugdosklubų idėja gimė ne šiaip sau. Mes pastebėjo-me po vienkartinių seminarų fejerverkų įspū-dį – gražu, gerai, bet greitai užgęsta. O turimejausti nuolatinę paramą visais atvejais ir efek-tyviau siekti tikslų. Užsienyje normalu kreip-tis pagalbos, kol dar problemos neįsišaknija,– pasakoja dešimt klubų kuruojanti So cia li -nės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis“ va -dovė, LTF tarybos narė J.Lip kevičienė. – Bū -na, kad iš pradžių administracija nori su tė vaisbendrauti, o kai tėvai išsako lūkesčius, mo ky -tojai puo la, ginasi. Tuomet tėvai sako – ko teneiti, jei mūsų neklauso, kalbėtis neįma noma.Da bar tie patys pedagogai juokiasi iš pirmųtokių savo įspūdžių ir kviečiasi tuos tė vus,kurie iš pradžių atrodė „ne tokie“. Ar ba štai:tėvai pa ste bi pedagogų klaidas, neteisingusįvertinimus. Pedagogai prieš tokius „drums -tėjus“ su kyla, pasitelkia kitus klasės tė vus, nu -stato vienus prieš kitus. Ugnis užgesi na ma, betproblemos lieka. Labai norėčiau pa girti Rum -šiškių A.Baranausko bei Vilkijos gim na zijas,Kazlų Rūdos mokyklas, Ma ri jam po lės M.Luk -šienės švietimo centrą, Kėdainių J.P aukš teliopagrindinę, Kauno „Šviesos“ pra di nę mokyk-

�

Kauno r. Raudondvariosaviugdos klubas siekia aktyvinti tėvus

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

2015–02–13 ● 57

Visuomenė

las. Čia jau bręstama rimtiems po kyčiamsbendradarbiavimo su tėvais srityje.“

„Tikiu, jog padedant saviugdos klubamssu sidarys kritinė masė sąmoningų žmonių, k -u rie prisidės prie to, kad švietimas iš tiesųbūtų vi suomenės priekyje, kad atsirastų dau-giau ga limybių alternatyvoms, kad sukurtumesavo vaikams tokią aplinką, kurioje jie galėsgeriau sa ve pažinti, atrasti savo kelią“, – pri-taria In drė Pavinkšnienė, asociacijos „Tėvųpe dagogų sąjūdis“ vadovė, saviugdos klubųmo deratorė.

Paklaustos apie mokyklose vyraujančius pe -dagogų ir tėvų santykius, pašnekovės įvardijajuos kaip gana šaltus, pasyvius, tarsi abi pu sėskalbėtų skirtingomis kalbomis. Abiem pusėmstrūksta emocinio raštingumo, dialogo kultū-ros, kritikos pripažinimo. Gyvo bendravimone daug belikę. O jeigu jis ir vyksta, tai kaipmū šio lauke – kas ką įveiks.

Saviugdos klubų moderatorės psichologėsRa sos Lydekienės nuomone, daugumoje Lie tu -vos mokyklų nėra stiprių bendruomeninių ry šių,

o atsakomybę abi suaugusiųjų šalys lin ku siosperkelti viena kitai, ieškoti kaltų. „Taip iš švais to -ma labai daug energijos, kuri ben dra dar biau jantkomandoje galėtų būti panaudota vai kų labui,problemų sprendimui. Aktyvių, są mo ni n gų tėvųidėjos neretai slopinamos. As me ni niai interesaidažnai svarbesni už bendradarbiavi mą, bendrotikslo siekimą“, – tvirtina psichologė.

Ji pripažįsta, kad ne visi mokyklų vadovaisuvokia LTF misiją. Neretai forumo atstovaikviečiami tam, kad būtų pasidėtas dar vienaspliu sas vykdant planą arba kaip pasyviųjų tėvųmasalas. Būna, jog saviugdą kuria administra-cija su tam tikru užsakymu „apšvieskite tėvus,kad jie būtų lojalūs mums“. O LTF supažindi-na su mokymosi alternatyvomis, moko dialogokultūros, telkimo, atvirumo, viešumo, kad ne -išstumtume vaikų į nesėkmės ruožą.

Dauguma pašnekovų pripažįsta, kad mo -kyk lų vadovų bei administracijos vaidmuo ska-tinant bendradarbiavimą su tėvais – labai svar-bus, net lemiamas. Kitaip sakant, per prievartąmielas nebūsi. Tiesa, jei vietos mokyklose tė vai

nepageidaujami, jie darbuojasi kitomis for -momis. Pavyzdžiui, aktyvūs tėvai įkūrė Rie tavosavivaldybės tėvų forumą. Toks savarankiškasLTF pa dalinys veikia ir Žemaitijoje, Klai pė -doje. O vienoje mokykloje tereikėjo už kre čia -mo pavyzdžio, ir psichologė subūrė dar vie nątėvų klubą.

Teigiamų pokyčių esama – daugėja tėvų irpe dagogų, kurie, remdamiesi humanistine pe -da gogika, kreipia dėmesį ne tik į tai, kaip vai-kas mokosi, bet ir į tai, kaip jis jaučiasi mokyk-loje, kokiomis vertybėmis yra ugdomas. Kaikur jau sudaromos galimybes tėvams savano-riauti mokykloje, prisidėti prie įvairių veiklų(tai ekskursijos, atviros pamokos, tėvų klasės),atsisakoma konkurencinių žaidimų, mokiniųpageidavimai surašomi į svajonių knygas.

Bet ar to užtenka? Nesusikalbėjimo atvejųnemažėja, o tam tikros tėvų ir pedagogų ben-dra vimo klaidos veda į aklavietę. Anot A.Pi li -čiausko, mokykla be tėvų – kaip traukinys begar vežio. ■

Jurgita Jurevičienė

Vytautas Budnikas,Lietuvos žmogaus teisių asociacijos(LŽTA) pirmininkas

VEIDAS: Kaip bendražmogiškų ver-tybių fone jums atrodo demokrati-jos, progreso pokyčiai mokyklose?Kas labiausiai džiugina, o kas kelianerimą?V.B.: Pokyčių labai daug, tačiau juos

vertinčiau ne vien technologinioprogreso ir mokytojų santykių sumoksleiviais aspektu. Bėda ta, kadLietuvos švietimo sistema nėraorientuota į jaunosios kartos patrioti-nį ugdymą ir meilę savo kraštui, tė-vynei, dėl to jaunuoliai, baigę mo-kyklas, visiems laikams paliekasavo šalį. Ir nematyti šio reiškiniopabaigos. Matome, kaip tuštėjamūsų miestai, kaimai ir gyvenvietės.Kasmet netenkame vidutiniškai po30 tūkst. gyventojų. Kyla klausimas:koks mūsų mokslo ir švietimo siste-

mos tikslas? Nejaugi tik parengtijauną žmogų sočiam ir patogiamgyvenimui globaliame pasaulyje?VEIDAS: Ar švietimo srities visuo-meninės organizacijos pakanka-mai aktyvios, vieningos? Ar jų gau-sėjimas lemia rezultatą?V.B.: Straipsnyje paminėtos nevy-riausybinės organizacijos rūpinasišvietimo reikalais. Įdomu tai, kaddaugelio jų veikla paremta savano-ryste. Ir tai labai svarbu. Lietuvojeveikia per 18 tūkst. nevyriausybiniųorganizacijų (NVO), tačiau dauge-

lis jų įsteigtos tik siekiant gautivalstybės arba struktūrinių fondųparamą. Todėl NVO gausėjimąvertinu nevienareikšmiškai. Jeižmonių susivienijimas gimsta sa-vanoriškai, pavyzdžiui, siekiantginti šeimą, kaip valstybės pagrin-dą, jei norima ginti vaikų ir tėvų tei-ses, kad šeima ir valstybė stiprėtų,tuomet tai sveikintina. Jei siekiamapriešingų tikslų, o jų neretai siekia-ma po patrauklia priedanga, ir dargaunama finansinė parama, tuo-met nėra ko džiaugtis. ■

Trumpasis interviu

Mokyklų bendruomenių atstovai LTF dviejų dienų seminare „Priešiškumą keičiame bendryste“Gal per info-obuolius informacija apie saviugdos klubą pasieks tėvus atvirų durų dienose?

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

58 � 2015–02–13

Pasaulis

Pernai kovą Rusijai aneksavus Krymą,Vakarų lyderiai, tarp jų ir Vokietijos kanc-lerė Angela Merkel, išreiškė susirūpinimą

dėl Vladimiro Putino siekio išplėsti savo įtakąir Vakarų Balkanų regione. Pirmoji eilėje irpati svarbiausia čia yra Serbija – ilgametė Ru -sijos bičiulė, susieta ne tik bendra religija, isto-rija, bet ir energetiniais bei kariniais saitais.

Serbija kartu su Bosnija ir Hercegovina,Makedonija, Baltarusija ir Pietų Kaukazo šali-mis yra vienintelės Europos valstybės (neskai-čiuojant kai kurių nykštukinių šalių), neprisidė-jusios prie sankcijų Rusijai. Tiek Serbija, tiekMakedonija, oficialios kandidatės į ES, pareiš-kė, kad pirmiausia turi atsižvelgti į savo ekono-minius interesus, o ne galvoti apie bendrus ESveiksmus.

„Ką Serbija turėtų daryti? Sakyti, kad vien dėlto, jog norime įstoti į ES, – atsiprašau, Rusija,mes daugiau nebe draugai? Koks mūsų naciona-linis interesas šitaip elgti? – sakė Serbijos užsie-nio reikalų ministras Ivica Dačičius. – Rusija irKinija yra vienintelis mūsų garantas, neleidžian-tis Kosovui tapti Jungtinių Tautų nariu.“

Už plėtrą atsakingas ES komisarasJohannesas Hahnas primygtinai siūlė Serbijaiapsigalvoti, esą pradėdama derybas dėl narystėsBendrijoje šalis teisiškai įsipareigojo derintisavo poziciją su ES net ir tokiais sudėtingaisklausimais, kaip sankcijos Rusijai. Tačiau kolkas šie raginimai jokių pastebimų vaisių nedavė.Serbijos Respublika, vienas iš dviejų politiniųBosnijos ir Hercegovinos darinių, susikūrusiųpo pilietinio karo pabaigos, užkirto kelią prisi-dėti prie sankcijų ir šiai valstybei.

„Vienintelis dalykas, kurį aš myliu labiau užRusiją, yra Serbija“, – vizito Rusijoje metu2012-aisiais yra sakęs Serbijos prezidentasTomislavas Nikoličius.

Ši meilė neišblėso ir Rusijai aneksavusKrymą bei toliau eskaluojant konfliktą RytųUkrainoje. Pernai spalį V.Putinui lankantisBelgrade, kur didžiausiu nuo komunizmo žlugi-

mo laikų kariniu paradu buvo pažymėtos 70-osios Belgrado išvadavimo nuo nacių metinės,Europoje vis labiau izoliuojamas Rusijos prezi-dentas buvo apdovanotas aukščiausiu Serbijosapdovanojimu dėl jo „išskirtinio indėlio plėto-jant ir stiprinant taikų bendradarbiavimą irdraugiškus santykius tarp Serbijos ir Rusijos“.Sostinės išvadavimo minėjimas ir karinis para-das buvo keturiomis dienomis paankstintas vientam, kad sutaptų su V.Putino vizitu.

Šiandieninėje Serbijos politinėje konjunktū-roje – absoliuti vienvaldystė. PrezidentasT.Nikoličius rinkimuose triumfavo 2012-aisiais,keliais procentais aplenkęs iki tol proeuropie-tišką šalies kelią simbolizavusį Borisą Tadičių. Oparlamento rinkimuose pernai triumfavoT.Nikoličiaus įkurta dešinioji Serbijos pažangospartija, be kita ko, pasirašiusi bendradarbiavi-mo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Rinkimuoseji laimėjo net 158 vietas iš 250-ies galimų, todėlturėjo galimybę sudaryti vyriausybę viena. Visdėlto tam, kad reformose dalyvautų platesnispolitinių partijų spektras, į koaliciją buvopakviesta ir antroje vietoje likusi Serbijos socia-listų partija.

Serbijos pažangos partija susibūrė 2008-aisiais, atskilusi nuo nacionalistinės Serbijosradikalų partijos, kuriai vadovavo už karo nusi-kaltimus buvusiai Jugoslavijai Tarptau tiniamekaro nusikaltimų tribunole teisiamas VojislavasŠešeljis. Pagrindinė skyrybų priežastis – nesuta-pęs lyderių požiūris dėl šalies narystės ES.

Vyriausybės vairą po pastarųjų rinkimų per-ėmė Slobodano Miloševičiaus laikais Ju -goslavijos informacijos ministerijai vadovavęs

Aleksandras Vučičius. Oficialiai naujasisSerbijos politinis elitas nuolat deklaruoja norąsiekti kaip įmanoma spartesnės integracijos įES, tačiau kasdieninė politinė darbotvarkė daž-nai liudija ką kita.

Prieš septynerius metus nepriklausomybępaskelbęs Kosovas užima išskirtinę vietą serbųtapatybėje ir istorijoje, todėl būtent šis klausi-mas tapo svarbiausias Serbijos politikoje.Apžvalgininkai pastebi, kad Serbijos politikadažniau būna paremta emocijomis, o ne racio-naliais argumentais, – lengviausia elektoratąpatraukti tiesiog paminėjus Kosovo svarbą aristorinius serbų ryšius su Rusija, o ne pateikiantpraktinių technokratiškų pasiūlymų, kaip gali-ma gaivinti ne vieną dešimtmetį stagnuojančiąšalies ekonomiką, pažaboti korupciją, kovoti sunusikalstamumu ar pan.

Šia situacija netruko pasinaudoti Rusija,2008-aisiais paskelbusi gerbianti Serbijos terito-rinį vientisumą ir niekada nepripažinsiantiKosovo nepriklausomybės. Tokia paramaSerbijos visuomenėje atkūrė itin pozityvųRusijos vertinimą – ji dar kartą tapo ne tik stra-tegine partnere, bet ir „vienintele Serbijos gynė-ja“ ar „istorine drauge“.

Šį emocinį ir kultūrinį artumą tapo nesudė-tinga perkelti ir į politinį lygmenį. Pavyzdžiui, 47proc. serbų tiki, kad Rusija įneša didžiausią dalįį Serbijos ekonomiką, nors Rusijos įtaka ir gera-noriškumas yra labiau mitas nei tikrovė:2005–2012 m. laikotarpiu Rusija Serbijojeinvestavo per 600 mln. eurų, o tai sudarė maž-daug 4,5 proc. visų užsienio investicijų.Maždaug trys ketvirtadaliai jų atkeliavo iš ES

Nežinioszona tarpRytų irVakarųGeopolitika. Karas Ukrainojepakeitė Europos ir Rusijos santykiųsuvokimą, tačiau tai iki šiolnegalioja Serbijai, kuri vis darnegali pasirinkti tarp meilėsbroliškai rusų tautai ir naudaparemto požiūrio į Europos Sąjungą.

70-osioms Belgrado išvadavimo nuo nacių metinėms skirtą karinį paradą pernai aplankęs V.Putinas buvoapdovanotas aukščiausiu Serbijos apdovanojimu.

„SC

AN

PIX

“ N

UO

TR.

2015–02–13 �59

Pasaulis

valstybių. Apie 60 proc. Serbijos eksportuojamųprekių keliauja į ES rinkas ir vos daugiau nei 7proc. – į Rusiją. O ir geresnio gyvenimo ieškan-tys serbai Rusijos nesirenka savo emigracijoskryptimi: didžiausios serbų bendruomenės tel-kiasi Vakaruose – Austrijoje, Šveicarijoje irVokietijoje. Užsienyje gyvenančių tėvynainiųperlaidos sudaro apie 15 proc. šalies BVP.

Ryžtinga Maskvos pozicija Kosovo klausimuturėjo ir savo kainą: tais pačiais metais Serbijaitin palankiomis sąlygomis koncernui„Gazprom“ pardavė vienos pelningiausių irsvarbiausių įmonių šalyje – naftos ir dujų kom-panijos „Nis“ kontrolinį 51 proc. akcijų paketą.Rusija taip pat įgijo teisę visiškai kontroliuotinaftos perdirbimo sektorių (Pančevo ir Novi

Sado gamyklas) ir tvirtas pozicijas pardavimorinkoje: 2012 m. koncernas „Lukoil“ valdė net82 proc. šalies benzino rinkos. „Gazpromas“taip pat įgijo teisę kontroliuoti vienintelę šaliesBanato Dvoro dujų saugyklą bei palankiomissąlygomis vykdyti dujų ir naftos žvalgybąSerbijoje. Be kita ko, sutarta ir dėl dabar jauįstrigusio „South Stream“ dujotiekio projekto– maždaug viena trečioji jo dalis turėjo eiti perSerbijos teritoriją. Taip menama ekonominėSerbijos priklausomybė nuo Rusijos tapo rea-lia energetine priklausomybe.

V.Putino pastangos susigrąžinti didžiausiąVakarų Balkanų valstybę į savo įtakos zonąpastebimai sustiprėjo ES Tarybai paskelbusapie derybų dėl Serbijos narystės Bendrijojepradžią. 2013-ųjų pradžioje Rusija suteikėSerbijai 800 mln. JAV dolerių paskolą šaliesgeležinkeliams modernizuoti, vėliau – dar 500milijonų biudžeto skylėms užkamšyti. Taispačiais metais abi šalys pasirašė bendradarbia-vimo sutartį gynybos srityje. „Ši sutartis yralogiška mūsų bendradarbiavimo su Rusija tąsa,siekiant užtikrinti taiką pasaulyje bei sustiprintipagarbą Serbijos kariuomenei, jos funkcionalu-mą ir veiksmingumą“, – po dokumento pasira-šymo sakė Serbijos gynybos ministras NebojšaRodič.

Be kita ko, Serbija tapo ir Rusijos įkurtosKolektyvinės saugumo sutarties organizacijos,kuriai dar priklauso Baltarusija, Kazachs tanas,Armėnija, Kirgizija ir Tadžikija, stebėtoja.Pernai lapkritį, jau liepsnojant karui Ukrainoje,abiejų valstybių kariai Serbijoje dalyvavo pir-mose istorijoje bendrose karinėse pratybose,kurios sutapo su Rusijos ortodoksų bažnyčiospatriarcho Kirilo vizitu.

Pasveikinti naujosios A.Vučičiaus vyriausy-bės ir užsitikrinti proeuropietiškos politikos įBelgradą po rinkimų pernai atvyko ES vyriau-

sioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo poli-tikos klausimais Catherine Ashton ir tuometisES plėtros komisaras Štefanas Fule. Tačiau jaunetrukus raudonas kilimas buvo ištiestas irRusijos Valstybės Dūmos pirmininkui SergejuiNaryškinui, kuriam yra pritaikytos ES sankcijosir draudžiama įvažiuoti į bet kurios Bendrijosnarės teritoriją. Tačiau Serbijoje tai niekamnepasirodė kliūtis.

Rusija pastaruoju metu siekia sustiprintisavo įtaką žiniasklaidoje – serbiškai yra leidžia-mi rusiški laikraščiai, transliuojamos televizijosprogramos, veikia interneto portalai, registruo-jamos įvairios vadinamąją minkštąją Rusijosgalią skleidžiančios nevyriausybinės organizaci-jos. Šiomis priemonėmis siekiama pateiktirusišką tarptautinės padėties vertinimo versiją,tendencingai nušviesti karą Ukrainoje ar siūlytisavąją istorinių įvykių – Jugoslavijos žlugimo,NATO bombardavimų, Balkanų karų interpre-taciją. Be to, gerai pažįstamais metodais mėgi-nama diskredituoti ES ir NATO, pabrėžiantsvetimas europietiškas vertybes ar keliamą grės-mę pasaulio tvarkai.

Kitas Rusijos taikinys – Bosnijoje irHercegovinoje, Kosove ir Juodkalnijoje gyve-nančios serbų tautinės mažumos. Išnau dodamajų siekį atplėšti savo gyvenamas teritorijas,nepasitenkinimą, Rusija destabilizuoja šių šaliųpolitinį gyvenimą. Stipriausiai V.Putino įtakajuntama Serbijos Respublikoje – vienoje iš dvie-jų Bosnijos ir Hercegovinos politinių darinių.Respublikos prezidentas Miloradas Džodikas –dažnas svečias Mas kvoje, o jo pozicija užkertakelią itin neefektyvios politinės valstybės siste-mos reformoms ir dar labiau eskaluoja nesan-taiką tarp trijų šalies etninių grupių. Rusija nuo-lat siūlo M.Džodikui įvairią, taip pat ir finansi-nę pagalbą, siekiant ne tik decentralizuotiBosniją ir Hercegoviną, bet ir sumažinti jos pri-klausomybę nuo Belgrado.

Panašiai elgiamasi ir Kosove, kur vietinėserbų mažuma yra vis labiau nusivylusi, jųmanymu, per menkomis Serbijos pastangomissusigrąžinti prarastą teritoriją ar bent jau užtik-rinti serbų teises. 20 tūkst. Kosovo serbų pasira-šė peticiją su prašymu suteikti jiems Rusijos, one Serbijos pilietybę. Tokias nuotaikas puikiaiišnaudoja Rusija, į regioną siųsdama įvairiąhumanitarinę pagalbą, pabrėžiant, kad serbaičia palikti be Belgrado paramos ir dėmesio.

Nenuostabu, kad pernai rugpjūtį po dauge-lio metų parama narystei ES Serbijoje nukritožemiau 50 proc.: vos 46 proc. serbų tvirtino, kadreferendume dėl narystės Bendrijoje balsuotų„taip“, daugiau nei pusė serbų Rusiją vertinateigiamai, per ketvirtadalį – „labai teigiamai“.

Ar gali tokia valstybė, kurioje draugiškiau-siomis šalimis laikomos Rusija, Graikija irKinija, o priešiškiausiomis – JAV ir Vokietija,tapti ES nare? Ir kaip tokios valstybės narystėprisidėtų prie bendros europinės tapatybėskūrimo ar bendros ekonominės politikos veiks-mingumo? Viena aišku: Europai susikoncentra-vus ties problemomis Ukrainoje ir Graikijoje,būtina neužmiršti ir jau ne kartą XX a. liūdnaiapie save priminusio regiono. �Dovaidas Pabiržis

Rusijai pažadėjus nepripažinti Kosovo nepriklausomybės, 2008 m. Serbija palankiomis sąlygomis jai parda-vė didžiausią šalies naftos ir dujų bendrovę „Nis“ bei sutarė dėl „South Stream“ dujotekio projekto.

Oficialiai naujasis Serbijos politinis elitas nuolat deklaruoja norą siektikaip įmanoma spartesnės integracijos į ES, tačiau kasdieninė politinėdarbotvarkė dažnai liudija ką kita.

„SC

AN

PIX

“ N

UO

TR.

60 ● 2015–02–13

Pasaulis

Sočyje susitikęs su Baltarusijos prezidentuAliaksandru Lukašenka, vasario pradžiojeVladimiras Putinas, kaip įprasta, su ren gė

savotišką spaudos konferenciją: pasisodinęs sve-čią prieš kameras, išdėstė jam iš anksto pasi-ruoštą kalbą: kaip malonu, kad mudu ką tikaptarėme padėtį Ukrainoje, tikiuosi, kad vėl lei-site pas jus Minske surengti tarptauti nes dery-bas ir maloniai sutiksite joms tarpininkauti.

O tada A.Lukašenka jį tiesiog pribloškė. Bal -ta rusijos vadovas nė nemirktelėjęs pareiškė, kaddėl to paties jam pieš dešimt minučių skambinoUk rainos prezidentas Petro Po ro šen ka, ir jis sujuo jau suderino derybų Minske aplinkybes.

Mačiusieji šį epizodą negalėjo nepastebėti,kad V.Putinas tą akimirką net nuraudo. Ko jauko, o akibrokšto iš savo „vasalo“, ir dar tiesiogi-nia me eteryje, jis tikėjosi mažiausiai.

O štai A.Lukašenka atrodė labai savimi pa ten -kintas: jam puikiai pavyko visai Rusijai ma tant pa -demonstruoti, kad jis nesąs V.Putino „klap čiu kas“ir galįs priimti „savarankiškus“ spren di mus. To kiąpačią pozą jis užėmė ir pa reikš damas, kad Bal -tarusija gali pasitraukti iš Mas k vos vadovaujamosEurazijos ekonominės są jungos (EES), jeigu Ru -sija nesilaikys duotų pa žadų. Arba kad Bal ta ru sijaapsisprendė ne pri si dėti prie Maskvos įvestų sank-cijų Europos Są jungos šalims.

Tačiau Vakarų auditorijai A.Lukašenka yraparengęs dar ir atskirą programą – visais įmano -mais būdais stengiasi įtikinti, kad Rusija ėmėkel ti grėsmę Baltarusijos nepriklausomybei. Oto kia grėsme, žinant Rusiją ir klausantis A.Lu -ka šenkos, patikėti tikrai nesunku.

Tokio pavojaus ruporu tapo Baltarusijos am -basados vadovas, laikinai einantis Bal ta ru sijosreikalų patikėtinio Jungtinėse Valstijose parei-gas, Pavelas Šidlovskis. Sausio pabaigoje vyku-sioje Atlanto tarybos (tokia JAV įsikūrusi orga-nizacija, skatinanti transatlantinį bendradarbia-vimą) konferencijoje dėl Rytų partnerystės jisnetikėtai paprašė Baltarusijai „ištiesti pagalbosranką“, teigdamas, kad šalies suverenumas pa -kibo ant plauko.

„Vėl visi kritikuoja Baltarusiją dėl žmogaustei sių padėties ir demokratijos. Taip, problemųturime ir stengiamės jas spręsti. Tačiau šian dienlabai svarbu tai, kad pavojus kyla mū sų suvere-numui, mūsų nepriklausomybei“, – dra matiškaipareiškė P.Šidlovskis, pridurdamas, jog dėl toesą labai svarbu, kad Bal ta ru sija plėtotų bendra -darbiavimą tiek su ES, tiek su Rusija. Ir kad jai,at sižvelgiant į sudėtingą pa dėtį Rusijoje, būtųišt iesta pagalbos ranka.

Atsargiau, bet irgi apie tą pačią grėsmę yrauž siminęs ir pats A.Lukašenka. Jo žodžiais, ka -ras vyksta prie pat Baltarusijos sienų, todėl šalisatsidūrė „tarp kūjo ir priekalo“.

Tad, P.Šidlovskio teigimu, būtina užsitikrinti,kad tai, kas vyksta, nebūtų nukreipta prieš Bal -ta rusiją, kad ši šalis netaptų keičiama korta geo-politiniuose žaidimuose ir neprarastų savo ne -priklausomybės.

Kol P.Šidlovskis kalbėjo, Baltarusija paskelbėaktyviai besirengianti įdiegti teritorinės gy ny bosprincipus. Teritorine gynyba užsiimtų ne regu-liarioji kariuomenė, o „šiuolaikiniai partizanai“,kuriais gali tapti gerai apmokyti rezervininkai.

Jų užduotis būtų neleisti agresoriui vyk dyti hib-ridinio karo skirtinguose šalies re gionuose.

Sulig tokiais pareiškimais šalyje prasidėjo ne -įp rastai skubus ir aktyvus kariuomenės re zer vi -nin kų šaukimas į mokymus bei didelės ka rinėspra tybos.

Spėjama, kad iš viso gali būti pašaukta apie 15tūkst. rezervininkų, o iš viso Baltarusijos ka ri nė -se pajėgose tarnauja apie 50 tūkst. žmonių. Re -zervininkų teigimu, į mokymus jie šaukia mi taipskubiai, lyg jau rytoj būtų laukiama ka ro. Vie ni įmokymus buvo išvežti kitą dieną po to, kai gavošaukimą, kitiems nurodyta griež tai prisistatyti ikivasario 1 d. Mokymai truks apie mė nesį.

„Mobilizacija – tai adekvati Baltarusijos ka -riš kių reakcija į karinių veiksmų Pietryčių Uk rai -noje suaktyvėjimą. Tai gali išvirsti į atvirą Ru si joskarinę agresiją, kuri sukeltų grėsmę ir ki toms re -gio no valstybėms, taip pat ir Bal ta ru sijai, – teigiabaltarusių politologas Sergejus Mar ce le vas. –Negalima atmesti prielaidos, kad į karinį kon -fliktą įsikiš ir trečiosios šalys ar kariniai blokai.“

Tiesa, nors neoficialiai Baltarusija perspėjaapie pavojų iš Rusijos, oficialiai Baltarusijos gy -nybos ministerija tikina, kad veiksmų imtasi dėlpadidėjusios grėsmės iš NATO pusės.

O kad Vakarams (taip pat ir patiems baltaru -siams) nekiltų abejonių dėl šaliai kilusios grės -mės, keičiami net įstatymai. Štai ką tik Bal ta ru -si joje įsigaliojo karinės padėties pa skel bimo įs -ta tymo pataisos, numatančios ge rokai daugiauap linkybių, kurioms atsiradus šalyje gali būtiskel biama karinė padėtis.

Skaitydamas naujuosius įstatymus patiri deja

Ką sugalvojo„batiuška“? Geopolitika. Gebėjimu laviruoti tarpRytų ir Vakarų garsėjantisA.Lukašenka nutarė išbandyti naująstrategiją, rizikuodamas netBaltarusijos nepriklausomybe.

Muitų sąjungos prekybos apimtys didėjaPrekyba (mlrd. JAV dol.) 2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m. Rusija ir Kazachstanas 12,8 15,1 21,1 24,3 26,5Rusija ir Baltarusija 23,4 28 39,4 34,4 33,8Kazachstanas ir Baltarusija 0,4 0,3 0,7 0,8 0,7Iš viso: 36,7 43,5 61,3 59,4 61Šaltinis: „Stratfor“

A.Lukašenka puikiai supranta V.Putino vadovaujamos Rusijos jo šaliai keliamą grėsmę, tačiau vis tiek rizikuoja prašyti dar vienos paskolos

2015–02–13 ● 61

Pasaulis

vu: juose aprašytos hipotetinės aplinkybės per-ne lyg primena Rusijos veiksmus Uk rai no je, pra-dedant kitos šalies karių ar ginkluotų žmo niųgru pių, taip pat ir be skiriamųjų ženklų, pateki-mu kad ir į nedidelę Baltarusijos teritoriją, bai-giant karinės amunicijos siuntinukų gabenimu įBaltarusiją, net jei tai pavienis ar visiškai lokalusatvejis.

Vis dėlto Lukašenka nebūtų Lukašenka, jeijo žaidimai nebūtų dvigubi. Tame pačiame įs ta -ty me pirmą kartą numatyta, kad karinė pa dėtisBaltarusijoje skelbiama ir užpuolus bent vieną iškolektyvinės gynybos sutartį pasirašiusių valsty-bių – Rusiją, Armėniją, Kazachstaną, Ta džikijąar ba Kirgiziją. Taigi jei kas, Bal ta rusija numatoga limybę ne vien gintis nuo Ru sijos agresijos,bet ir pati stoti ginti Rusijos.

Juk gali būti, kad Vakarai nepatikės Bal ta ru -si jos ketinimais atsiversti į doros kelią ir ne su -teiks nei užuovėjos, nei pinigų, o štai Rusija irvėl bus kad ir trapi, bet vis dėlto paskutinė li kusiBal tarusijos viltis sulaukti finansinės pa ramos –šiemet žadėto milijardo JAV dolerių.

O Baltarusijai pinigų žūtbūt reikia. Beje, išdi delės desperacijos Baltarusijos prezidentasnet privirė nemenką dubenį košės, kurią nese-niai turėjo išsrėbti Vakarų finansų rinkos. Matkasmetinėje spaudos konferencijoje jis netyčiauž siminė, kad jo šalis bandys restruktūrizuotisa vo skolą, o finansų rinkos į tai sureagavo itindra matiškai. Baltarusijos rublio vertė smukte-lėjo taip greitai, kaip dar nebuvo kritusi per vi -są šalies istoriją. Tik praėjus keletui valandųnuo sumaišties pradžios Baltarusijos preziden-tas vėl viešai prabilo kviesdamas obligacijų sa -

vi ninkus nusiraminti ir pabrėždamas, kad tu -rėjo omeny tik skolos refinansavimą, o ne rest-ruktūrizavimą.

Vis dėlto analitikas Timothy Ashas iš „Stan -dart Bank“ įsitikinęs, kad toks staigus va liutoskur so kritimas dėl vieno semantinio ne tikslumotik parodo investuotojų nepasitikė jimą šalieskre ditiniu mokumu, kuris esą vi sada buvo ganaabejotinas.

„Baltarusijos centrinis bankas padidino pa lū -kanų normą iki 20 proc., tačiau šiais metais Bal -tarusijos rublis krito daugiau nei 40 proc. JAVdolerio atžvilgiu – būtent taip Vakarų fi nansinių

sankcijų Rusijai užkratas plinta į ki tas šalis. 2015m. Baltarusijai teks išmokėti kre ditoriams 4mlrd. dolerių, o jos rezervai sie kia vos 5 mlrd.dolerių“, – Baltarusijos pa dė tį komentuoja ana-litikas, pridurdamas, kad Bal tarusija, kaip ir kai-myninė Ukraina, gali tap ti nemoki.

Tad nenuostabu, kad, Vakarams į Bal ta ru -sijos padėtį žvelgiant gana skeptiškai, ši šalis lai -kosi įsikibusi rusiškų rinkų. Juolab, kad ir kaipuoliai Baltarusija mėgintų užmegzti ekonomi-nius santykius su Vakarais, jie vis tiek kur kasgeriau klostosi su kitomis Muitų sąjungos valsty-bėmis. Vien su Rusija Baltarusijos pre ky bosapimtys per penkerius metus išaugo apie 10mlrd. dolerių. O prekyba su Ka zachs ta nu, norsir gerokai kuklesnė, per tą patį laiko tarpį irgipaaugo beveik dvigubai.

Tiesa, tam tikrų ženklų, kad Baltarusijos san -tykiai su Vakarais pamažu atitirpsta, jau esa ma.Nuo 1994 m. keliems šimtams Bal ta ru sijos pa -rei gūnų ir kelioms dešimtims įmonių tai komosES sankcijos pernai buvo peržiūrėtos, o „juoda-sis sąrašas“ sutrumpintas, įvertinus Baltarusijossprendimą paleisti žmogaus teisių gynėją AlesįBeliackį.

O po kelių mėnesių Rygoje vyksiančiame ESRytų partnerystės viršūnių susitikime Bal ta -rusija gali parafuoti susitarimus su ES dėl vizųrežimo supaprastinimo.

Tiesa, Vakarai šiuo klausimu per daug ne -

sku ba, o apie visišką sankcijų panaikinimą ap -skri tai nekalbama. Pasak Lietuvos užsienio rei -kalų viceministro Andriaus Krivo, Europa,nors ir suinteresuota ekonominiais santykiais,sank ci jas Baltarusijos prezidento režimui at -šauks tik tuo met, kai bus pasiekta esminė pa -žanga žmogaus teisių srityje ir paleisti visi poli-tiniai kaliniai.

Vis dėlto A.Lukašenka tikisi, kad tapęs tarpi -n inku derybose tarp Rusijos, Ukrainos ir Va -karų šalių arba pagąsdinęs, kad Rusija tuoj tuojokupuos Baltarusiją, gali suminkštinti Vakarųpoziciją. Žinoma, toks scenarijus visai įmano-mas, tačiau Baltarusija turi suprasti, kad ji – neUkraina ir dėl jos Vakarai nebus pasiryžę darytito, kas daroma vardan Ukrainos. ■

Rima Janužytė

Už Baltarusijos įtikinėjimo dėl jai Rusijos keliamos okupacijos grėsmėsslypi ne vien nuoširdus nerimas, bet ir finansiniai išskaičiavimai.

Į didelio masto karinius mokymus Baltarusijoje iš rezervo buvo pakviesta apie 15 tūkst. karių

A.A

LEK

SA

ND

RO

V N

UO

TR.

„SC

AN

PIX

“ N

UO

TR.

62 � 2015–02–13

Kultūra

Iš mokslininkų lentynų –į populiarųjį vartojimąIstorija. Turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją atranda ne tikrašytojai, kino kūrėjai ar muzikai, bet ir paprasti lietuviai.

Pernai gruodį pagrindinėse šalies arenoseparodytas didingas lietuviškas miuziklas„Žygimanto Augusto ir Barboros Ra -

dvilaitės legenda“. Daugiau nei milijoną litų kai-navusio projekto, kuriame dalyvauja dešimtysšokėjų, dainininkų ir aktorių, kūrėjai pasirinkoitin gerai žinomą XVI a. Lietuvos DidžiosiosKuni gaikštystės meilės ir valdžios siužetą. „Priešios meilės istorijos jau ne kartą buvo prisiliestair daugelis ją puikiai žino, tačiau ji dar nėra ikigalo išsemta ir vis dar yra turininga bei įdomi.XVI amžius yra vienas kertinių, lūžinių istorijosmomentų, kuriame galima kalbėti apie labaidaug ką“, – prieš miuziklo premjerą sakė jo lib-reto autorius Romas Lileikis.

Pastaruoju metu šalies kūrėjai renkasi ir kurkas mažiau žinomus LDK istorijos epizodus.Pernai kino ekranuose pasirodė režisierėsRamunės Rakauskaitės dokumentinis filmas„Radviliada“, pasakojantis bene iškiliausiosšalies didikų šeimos istoriją. Dokumentinėjejuostoje su vaidybiniais intarpais atkurta 1563-iųjų Ūlos mūšio scena, Radvilos Našlaitėliokelionė į Jeruzalę bei reformacijos pradžiaLietuvoje. O siekiant atrasti gyvą santykį su isto-rija bei sujungti didingą Radvilų šeimos istorijąsu dabartimi, filme pristatomi ir šiandieniniaiRadvilų giminės palikuoniai, šiuo metu gyvenan-tys Lenkijoje. Pasak režisierės, „Radviliada“ visųpirma yra apie vertybes, nes be jų istorija – tikarchyvų dulkės.

Netrukus dienos šviesą išvys ir režisieriausRamūno Abukevičiaus kino juosta „Pagalvėsmokesčio rinkėjas“, pastatyta pagal LDK bajoroTeodoro Jevlašauskio (1546–1619) atsiminimus.Filmas atkurs XVI–XVII amžių sandūros Vilnių.T.Jevlašauskio, kuris tarnavo Žygimanto Augustoir Stepono Batoro Vilniaus dvaruose ir artimaibendravo su Mikalojumi Kristupu RadvilaNašlaitėliu, memuarai laikomi pirmąją LDKparašyta autobiografine knyga. Joje atskleidžia-ma to meto žmonių kasdienybė, emocijos, taippat pasakojama apie Vilniuje siaučiantį marą.

R.Abukevičiaus teigimu, dėmesys LDK kul-tūrai ir istorijai žadina tęstinumo suvokimą, kaisuprantama, kad niekas iš niekur savaime negaliatsirasti. „Visa LDK istorija anksčiau buvo išim-ta iš konteksto, tačiau pastaruoju metu ji grįžta įžmonių sąmonę ir suvokimą. Tikrai nepakanka-mai žinome apie šį laikotarpį, o tai yra šaltinisįvairiausiems kūrybiniams ir moksliniamspamąstymams. Tokie reiškiniai, kaip romanas„Silva rerum“, rodo, kad nors istoriniai dalykaivis dar labiau lieka specialistų ir mokslininkųrate, tačiau kultūrinis prisilietimas prie jų galipadėti išplėsti suvokimą ir pažinimą, sukelti žmo-nių norą domėtis“, – tvirtina filmo „Pagalvės

mokesčio rinkėjas“ režisierius.Pasak jo, platesnio požiūrio kol kas trūksta

kultūros politikos įgyvendintojams, kurie dažnaiyra atėję iš laikotarpio, kai LDK kultūra ir istori-ja asocijavosi tik su Žalgirio mūšiu, nes išlikotokio pavadinimo krepšinio komanda, beiVytauto Klovos parašyta opera „Pilėnai“. Tačiauiš tiesų tematiniu požiūriu tiek karalių, tiek aukš-tuomenės, tiek valstiečių gyvenimas yra neišse-miami klodai, kuriuose galima atrasti labai įdo-mių istorijų.

Daugiausiai dėmesio ir populiarumo sulau-kęs LDK istorinių naratyvų įkvėptas pastarųjųmetų kūrinys yra rašytojos Kristinos Saba -liauskaitės romanų „Silva rerum“ trilogija.Pirmoji romanų ciklo dalis, kuri pasirodė 2008-aisiais ir pasakoja apie XVII amžiaus Lietuvą,pakartotinai buvo perleista net 12 kartų ir pripa-žinta Metų knyga. Panašios sėkmės sulaukė irpirmosios dalies tęsinys „Silva rerum II“, nuke-liantis į 1707–1710 m. Didžiojo maro kamuoja-mą Vilnių. Septynių laidų sulaukęs romanas tapoperkamiausia metų knyga. 2013-aisiais išleista irtrečioji „Silva rerum“ dalis, kurioje K.Saba -liauskaitė aprašo garsius LDK didikus. Už šiuosromanus rašytoja pelnė Jurgos Ivanauskaitėspremiją bei „Šv. Kristoforą“, o šiuo metu pagalromane aprašytus įvykius ir jų herojus Vilniujeorganizuojamos didelio populiarumo sulaukian-čios teminės ekskursijos.

Įvairius su LDK kultūra susijusius renginiusnuolat aktyviai organizuoja ir Valdovų rūmai.Pernai po rūmų skliautais susibūrė kolektyvasBaroko operos teatras, pristatantis nedaugLietuvoje pažįstamas ankstyvosios operos tradi-cijas, čia taip pat rengiami baroko muzikos vaka-rai, kasmet rugsėjį minimas ir lietuviškos operosgimtadienis (1636 m. rugsėjo 4 d. Valdovų rūmuo-se Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kuni-gaikščio Vladislovo Vazos rūpesčiu buvo pastatytapirmoji opera Lietuvoje – „Elenos pagrobimas“),pristatomos dvaro ir bajorų Užgavėnių tradicijosbei siūloma daug kitų renginių.

Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojosistorikės Jolantos Karpavičienės teigimu, šiaislaikais muziejui būtina komunikuoti ne tikarcheologinį bei medžiaginį, bet ir dvasinį pavel-dą, o tai galima padaryti tik įvairiais renginiais,paskaitomis bei diskusijomis. „Platesnei visuo-menei, įpratusiai vartoti ne tik įdomią, bet irpatrauklią medžiagą, reikia koncertų ir panašiųrenginių, kurie emociškai yra lengvai priimami“,– sako J.Karpavičienė.

Pernai minint Oršos mūšio pergalės 500-ąsiasmetines ir Seimui 2014-uosius paskelbus Oršosmūšio metais, įvairiais kultūriniais renginiaispaminėta ir ši sukaktis. Valdovų rūmų iniciaty-�

A.U

FAR

TO, „

BFL

“ N

UO

TR.

2015–02–13 �63

Kultūra

Įvairius su LDK kultūra susijusius renginiusnuolat aktyviai organizuoja Valdovų rūmai

V.S

KA

RA

IČIO

, „B

FL“

NU

OTR

.

V.S

KA

RA

IČIO

, „B

FL“

NU

OTR

.

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

Pernai minint Oršos mūšio pergalės 500-ąsias metines pirmą kartą atkurtos mūšio triumfo įžygiuotuvės Vilniaus senamiestyje nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės

64 � 2015–02–13

Kultūra

va šia proga buvo pirmą kartą atkurtos mūšiotriumfo įžygiuotuvės Vilniaus senamiestyje nuoAušros vartų iki Katedros aikštės. Eisenoje daly-vavo Lietuvos kariuomenės garbės sargyboskuopa, Lietuvos kariuomenės orkestras, raiteliai,vėliavnešiai, būgnininkai ir kiti, skambėjo varpai,griaudėjo patrankos, o Valdovų rūmų kieme aidė-jo mušamaisiais atliekama batalinės muzikosdedikacija – karo ir triumfo maršų kompozicija.

Kokios priežastys lemia LDK istorijos popu-liarumą įvairiose kultūros srityse? J.Karpa -vičienė išskiria bent dvi priežasčių grupes – taiakivaizdus lietuvių savojo istorinio identitetopaieškų poreikis bei istorinių žinių troškulys irkitokioje aplinkoje užaugusi jaunoji istorikųkarta, gebanti sudėtingas akademines žiniasišversti į patrauklią, įdomią ir visuomenei supran-tamą kalbą. Jie geba pristatyti savo tyrinėjimųrezultatus žiniasklaidoje, internete, taip istorijaužkrėsdami kur kas platesnį ratą žmonių.Mokslininkės teigimu, parašyti akademinį straips-

nį kur kas lengviau nei populiarųjį, o supaprastin-ta istorija tikrai nereiškia suprastintos istorijos,nes gebėjimas išversti sudėtingas žinias į visuo-menei suprantamą kalbą yra didelis menas.

Vienas pastebimiausių tokio pobūdžio pro-jektų yra Vilniaus universiteto istorikų kuriamasinterneto tinklalapis ldkistorija.lt, kuriame galimaatrasti per 700 istorijų apie LDK kasdienybę, ūkį,miestus, teisę, karybą, dvasinį gyvenimą, asmeny-bes ir kt.

„Žmonės atranda žmogų istorijoje, o pažįstantžmogų jiems tampa įdomu pažinti pačius save, irtada atitinkamai nuo individualaus identiteto, jeinorima gilesnio pažinimo, einama kolektyvinio iden-titeto paieškų link“, – pastebi J.Karpavičienė.

Tačiau iki šiol atsakant į klausimą, kokiasžinote Lietuvos istorijos asmenybes, dažniausiaiminimi yra Mindaugas, Gediminas ar Vytautas,o vėliau pereinama prie Jono Basanavičiaus ar

Antano Smetonos, tarsi ištisa LDK epocha būtųjuodoji skylė, kurioje neskambėjo lietuvių kalba,todėl nebūta ir lietuvių. Toks tarpukariu susifor-mavęs lietuviškos tapatybės modelis geriausiaiatsiskleidžia 1936 m. išleistoje Adolfo Šapokosredaguotoje „Lietuvos istorijoje“. 1990-aisiais šiknyga buvo perleista kelių šimtų tūkstančiųegzempliorių tiražu, todėl šiandien ją galima rastidažno lietuvio lentynoje. O štai šiuolaikinės isto-rikų studijos, paprastai taip lengvai neatsižadan-čios ištisų Lietuvos istorijos laikotarpių, sulaukiakur kas mažesnio populiarumo ir dėmesio.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko RūsčioKamuntavičiaus teigimu, pastaruosius 25 metusdaug daroma siekiant paaiškinti, kad LDK palikimasyra įvairiatautis, todėl neverta lietuvybės suvokimoapriboti tik lietuvių kalbos vartojimu, tačiau akivaiz-du, jog žmonės vis dar sunkiai tai priima ir nedaugdomisi žydišku, lenkišku ar gudišku LDK paveldu.

„Nelietuviakalbio LDK paveldo pripažinimasyra didelis paradigminis virsmas, kuris turi įvykti,

kad mes atsiplėštume nuo Daukanto irBasanavičiaus suformuoto tapatybės modelio,nes tai labai susiaurina LDK paveldą. Kai žmo-nės išgirsta, kad Mikalojus Radvila Rudasis priešLiublino Seimą lenkiškai rašė „padarysiu viską,kad lietuvišką arkliuką apsaugočiau nuo lenkiškoereliuko“, žmonėms tai iki šiol daro įspūdį“, –pabrėžia J.Karpavičienė.

Kitas iškalbingas istorikės pateikiamas pavyz-dys apie LDK paveldo universalumą ir įvairiapu-siškumą yra kompozitoriaus bei kapelmeisterioMarko Skakio istorija. Kompozitorius 17 metųtarnavo Vladislovui Vazai, daugelį metų rezida-vo Vilniuje ir parašė čia keliolika kūrinių. Mirusvaldovui bei pablogėjus paties sveikatai, kapel-meisteris grįžo į gimtąją Italiją. ApsistojęsGalėzės mieste, dar vertėsi kūryba, mokė muzi-kos ir paliko savo mokinių. Šiuo metu Italijojeveikia jam skirtas muziejus bei institutas, tiriantis

kompozitoriaus muzikinį paveldą. Prieš keletąmetų Vilniuje viešėjo iš Galėzės miesto atvykusiviena kompozitoriaus kūrybos tyrinėtoja, subū-rusi ir ansamblį M.Skakio muzikai atlikti.Vilniuje du baritonai atliko kūrinį, kuris muziki-niu požiūriu itin panašus į lietuvių liaudies sutar-tinę. Manoma, kad M.Skakis yra vienintelisXVII a. kompozitorius, kurio kūryboje galimaatrasti lietuviškų sutartinių pėdsakų, nukeliavu-sių iki tolimosios Italijos.

Pasak R.Kamuntavičiaus, domėjimosi LDKistorija suintensyvėjimas yra dalis bendro istori-jos populiarumo, o panašūs procesai stebimi netik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. „Tokia yrabendra tendencija. Eilės prie istorinių objektų irmuziejų visoje Europoje per pastaruosiusdešimtmečius pastebimai pailgėjo. Šią tendenci-ją pastebėjo ir filosofai, kurie susiejo tai su istori-jos įėjimu į popkultūrą“, – sako istorikas.

Tačiau aktyvus visuomenės domėjimasis isto-rija kartu didina atotrūkį tarp profesionalios irpopuliariosios istorijos. Pasak R.Ka mun -tavičiaus, šis procesas Lietuvos istorikų kongresepastebėtas jau prieš keliolika metų, o per pasta-rąjį kongresą tai buvo tik dar labiau akcentuota.„Istorikai bando labiau integruoti mokytojus,rengiami įvairūs seminarai, organizuojamos pas-kaitos, bet tai padeda nedaug. Problema mato-ma, tačiau kaip ją realiai spręsti, atsakymų kolkas nerandama“, – pasakoja istorikas.

Be to, populiarieji praeities pasakojimai daž-niausiai koncentruojasi ties pozityviomis, gerasemocijas keliančiomis istorijomis apie meilę,kasdieninę buitį, įvairias aukštuomenės intrigasar detektyvus, o sudėtingesni visuomenės ir poli-tikos klausimai dažnai lieka antrame plane ar išviso nepapasakoti. Tačiau „Veido“ kalbinti istori-kai pabrėžia, kad bet koks istorinis pažinimas jausavaime yra naudingas ir praplečia žmonių aki-ratį, todėl nebūtina visuomet stengtis pateiktiišsamų istorinį vaizdą, kuris paprastai būna labaikomplikuotas ir sudėtingas.

„Patys istorikai tyrinėja įvairiausius dalykus irrašo tikrai ne tik apie karus, valstybes ar valdo-vus. Dažnai pasakojama apie materialinę žmo-nių kasdienybę, jų mentalitetą ar maistą. Rinkadabar užpildyta tokiais produktais tiek iš moksli-nės, tiek iš populiariosios pusės, tad kiekvienasgali pasirinkti iš tikrai didelio asortimento“, –tikina R.Kamuntavičius.

Tokiam požiūriui pritaria ir J.Kar pavičienė,kurios manymu, LDK istoriją būtina nukelti nuopjedestalo ir paversti būtent žmogaus istorija,nes tai atveria kelius išsamesniam daugiasluoks-niam istorijos pažinimui.

„Kodėl kalbėdami apie LDK mes visada ieš-kome valstybės nuo jūrų iki jūrų, ieškome didy-bės ir kažko išskirtinio? Yra ir paprastas pažini-mo laukas – pasirodo, kad ir čia žmonės gyveno,patirdavo sveikatos problemų, sprendė higienosklausimus ar turėjo užsakyti muzikus ir mokėtijiems pinigus. Kad ir kokią sritį paimsi, visadaatrasi žmogaus istoriją. Tiesiog reikia pamėgintiją nukelti nuo pjedestalo ir nustoti garbinti, nestai tampa panašu į paminklą. O kaip sakė filoso-fas Vytautas Kavolis, tauta, kuri žiūri į istoriją tikper paminklus, yra mirusi“, – primena istorikė. �Dovaidas Pabiržis

Aktyvus visuomenės domėjimasis istorija kartu didina atotrūkį tarpprofesionalios ir populiariosios istorijos.

VDU istorikas R.Kamuntavičius: domėjimosi LDKistorija suintensyvėjimas yra dalis bendro istorijos populiarumo, o panašūs procesai stebimi ne tik

Lietuvoje, bet ir visoje Europoje

Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojaJ.Karpavičienė: žmonės atranda žmogųistorijoje, o pažįstant žmogų jiems tampa

įdomu pažinti pačius save

�

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

2015–02–13 �65

Kultūra

Prieš porą savaičių premjeras Algirdas Butkevičiussmagiai prajuokino TV žinių žiūrovus, užsimojęsapleistuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose,

vilniečių tebevadinamuose tiesiog Sporto rūmais,įrengti „daugiau tokio kamerinio tipo su maždaug tri-mis tūkstančiais sėdimų vietų“ koncertų salę. Nieko sau„kamerinis tipas“, kurio salės dydis prilygsta trejiemsKongresų rūmams arba trims Nacionaliniams operos irbaleto teatrams. Įdomu, su kuo lygindamas premjerasbūsimosios simfoniniams koncertams skirtos salėskameriškumą vertino: gal su 14,5 tūkst. vietų „Žalgirio“arena?

Dar įdomiau, kad šis premjero komentaras„atsitiktinai“ pasirodė paskutinę dieną, kurią

Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) bank-roto administratorius – UAB „Bankroto admi-nistravimo paslaugos“ – dar tikėjosi sulauktinorinčiųjų įsigyti Vilniaus koncertų ir sportorūmų kompleksą paraiškų. Tiksliau – nebesiti-kėjo, nes Lietuvos nekilnojamųjų kultūros verty-bių sąrašo „stogas“ sėkmingai saugo šį peraugu-sio baravyko formos pastatą nuo investuotojųjau beveik dešimtmetį.

„Veido“ skaitytojams priminsime, kadVilniaus koncertų ir sporto rūmai Kultūrospaveldo departamento Nekilnojamojo kultūrospaveldo vertinimo tarybos vieningu balsavimu įminėtą sąrašą buvo įtraukti 2006-ųjų liepą.

Oficiali argumentacija: unikalios architektūrinėssavybės, atspindinčios sparčiai naikinamos dvi-dešimto amžiaus pabaigos architektūros bruo-žus. Be to, teritorija, kurioje stovi Vilniaus kon-certų ir sporto rūmai, yra istoriniame Žvejųpriemiestyje, kuris 1536 m., pastačius pirmąjįtiltą per Nerį, tapo neatsiejama miesto dalimi.Pastato sklypas terasomis žemėja upės link, oterasos vertingos kaip viena svarbiausių Neriesir Vilnios slėnių, pilių teritorijos ir Senamiesčioapžvalgos aikštelių. Nepamiršta paveldosaugi-ninkų ir Atgimimo laikų istorija: pabrėžta, kad1988 m. spalio 22–23 d. Vilniaus koncertų irsporto rūmuose vyko Lietuvos persitvarkymo�

Sporto rūmai: ar ledai pajudėjo, ponai prisiekusieji? Erdvės. Vilniaus koncertų ir sporto rūmus jau ketinta rekonstruoti 2009 m. vykusiems „Vilniaus – Europos kultūrossostinės“ programos renginiams, 2011 m. rengtam ESBO ministrų susitikimui ir 2013 m. Lietuvos pirmininkavimuiES Tarybai. Dabar tikimasi, kad Sporto rūmai koncertų sale atgims Lietuvos nepriklausomybės paskelbimošimtmečio jubiliejui, kurį minėsime 2018-aisiais.

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

66 � 2015–02–13

Kultūra

sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, 1991 m.sausio 14–16 d. visuomenė atsisveikino su šiamepastate pašarvotais Lietuvos laisvės kovotojais,žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto, o tųpačių metų rugpjūtį ten buvo pašarvoti irLietuvos pareigūnai, nužudyti Medininkų pasie-nio poste.

Dėl pastato unikalumo įprasta ginčytis, matanksčiau nei Vilniuje panašūs rūmai iškiloMinske. Tačiau ilgiausiai iš pastato kūrėjų gyve-nęs inžinierius, Vilniaus koncertų ir sporto rūmųvyriausiasis konstruktorius Henrikas Karvelisyra išdėstęs, kodėl tai nutiko: „Į Baltarusijągyventi ir dirbti persikėlė tuometis„Miestprojekto“ vyriausiasis architektas, „pri-globęs“ daugybę mūsiškių brėžinių, eskizų, pro-jektų. Tarp jų buvo ir Vilniaus koncertų ir spor-to rūmų konkursą laimėjęs Eduardo Chlo -mausko projektas. Netrukus Balta rusijoje buvopastatyti Sporto rūmai, akivaizdžiai nukopijuotinuo E.Chlomausko sukurtųjų. Paaiškėjo, kadprojektą kaip savo pateikė buvusio„Miestprojekto“ vyriausiojo architekto sūnus,vos baigęs architektūros studijas. Vilniaus kon-certų ir sporto rūmai buvo pastatyti 1971-aisiais,maždaug penkeriais metais vėliau nei Minske,tačiau abu pastatai labai skyrėsi. Minsko rūmaibuki ir neekspresyvūs. Mūsų rūmus išskirtiniusdaro specialiai jiems sukonstruotas stogas. Taisavaip išgelbėjo architektų reputaciją.“

Terasų ir pačių rūmų sklypo atžvilgiu jau pri-imant sprendimą dėl įtraukimo į vertybių sąrašąsavo nuomonę buvo garsiai pareiškusios užsie-nio žydų organizacijos, primindamos, kad čia –buvusių žydų kapinių teritorija. Jų delegacijostuomet kėlė tarptautinį triukšmą dėl šalimaisnugriauto „Žalgirio“ baseino vietoje kylančiųKaraliaus Mindaugo apartamentų, neva irgi sta-tomų ant žydų kaulų. Statybos užsakovai ginda-miesi tikino, kad kapinių būta atokiau – būtentVilniaus koncertų ir sporto rūmų kompleksoteritorijoje. Archyvai liudija, kad šios žydų kapi-nės carinės Rusijos valdžios buvo uždarytos1831 m., o sovietai jų antkapius sunaikino1949–1950 m. Statant Sporto rūmus dalis kaulųbuvę išvežta su žemėmis.

Tai primename ne šiaip sau. Mat dėl gretimųapartamentų projekto plėtotojų patirties visipotencialūs investuotojai, fantazavę nugriautirenginių apleistus Sporto rūmus ir jų vietoje sta-tyti kažką modernaus, puikiai nutuokė, su kienoir kokiu pasipriešinimu neišvengiamai tektųsusidurti. Vietinių „berečių“ parypavimai yraviena, o štai ortodoksų mitingai Izraelyje ir JAVsenatorių laiškai Lietuvos ambasadoriams –visai kas kita...

Politikai dar geriau tai suprato, todėl apienaujas statybas šioje vietoje viešai užsimintinebedrįsdavo – tik apie Sporto rūmų rekonst-rukciją, kapinių atminimo atžvilgiu išsaugančiąstatus quo. Ir todėl apleistų rūmų pastarojodešimtmečio (nuo pat 2004-ųjų, kai ŪBIG per-ėmė pastato kontrolę) istoriją neklysdami galė-tume apibūdinti kaip nesibaigiantį Vyriausybėsir Vilniaus miesto savivaldybės flirtą su Sportorūmų savininkais. Flirtą, kuris, atrodo, truksilgiau, nei buvo lemta gyvuoti pačiam ŪBIG.

Čia nerkime dar giliau į praeitį ir pažvelkime,

kokiu būdu kiaurai praskolinti Lietuvos profesi-nių sąjungų konfederacijai (LPSK) kartu su darkeliais akcininkais priklausę Elijaus Romanovovadovaujami Vilniaus koncertų ir sporto rūmaiperėjo į kito Romanovo rankas.

2002 m. gruodį skolų užspeistas direktoriusE.Romanovas paėmė trumpalaikę 280 tūkst. Ltpaskolą iš UAB Turto valdymo centro. Pusantromėnesio trukmės sutartyje buvo numatytos 8proc. metinės palūkanos, užtat itin apčiuopiamidelspinigiai, siekiantys 2240 Lt už pradelstądieną. Taip pat numatyta galimybė grąžintiskolą, perduodant bendrovei kai kurias rūmųpatalpas, o tai faktiškai reiškė rūmų dalies įkeiti-mą.

Pasipiktinusi tokia sutartimi LPSK 2003-iųjųpabaigoje mėgina skubiai parduoti jai priklau-santį 59 proc. Vilniaus koncertų ir sporto rūmųakcijų paketą už beveik 11 mln. Lt, tačiau nesėk-mingai. Mat Vilniaus miesto savivaldybė laikosipozicijos, kad pastatas privalo išlaikyti ligšiolinę– sporto ir kultūros renginių vietos paskirtį, irnesutinka, jog ji būtų keičiama. Norint pakeistiobjekto paskirtį, pagal įstatymus savivaldybėssutikimas yra būtinas.

Pati sostinės savivaldybė tuo metu neslėpėketinimų Sporto rūmuose įrengti tarptautinįkonferencijų centrą, kurio reprezentacinė vietatiktų svarbiems tarptautiniams renginiams.2004-aisiais galvota, pavyzdžiui, apie 2011 m.Vilniuje numatytą rengti ESBO MinistrųTarybos susitikimą ir kitus reikšmingus ateitiesįvykius, kurie, kaip žinome, galiausiai gavo ieš-kotis prieglobsčio kitur.

Tačiau 2004-ųjų rugpjūtį LPSK už 6,2 mln. Ltvis dėlto parduoda jai priklausantį Vilniaus kon-certų ir sporto rūmų akcijų paketą nežinomaiįmonei „Nota Aurorae“. Smulkieji rūmų akci-ninkai, tarp kurių buvo ir vieną akciją simboliš-kai valdanti sostinės savivaldybė, apie rengiamąpardavimo sandorį netgi nebuvo informuoti.

Netrukus minėtas akcijų paketas perėjo Šveica-rijoje registruotai bendrovei „Cofis CompagnieFiduciaire“, kuri siejama su ŪBIG. Ūkio bankasrūmų skoloms padengti suteikė 3 mln. Lt pasko-lą.

O 2004 m. spalį Vilniuje pradeda veikti„Siemens“ arena, į kurią persikelia masiniaikoncertai bei sportinės varžybos. „Pro duris švil-pauja vėjai, pastato viduje tvyro nejauki tyla, otuščių koridorių skelbimų lentose išlikę tik eva-kuacijos planai. Šitaip dabar atrodo Vilniauskoncertų ir sporto rūmai. Nuo spalio šitas stati-nys nešildomas, jame nevyksta jokie renginiai“,– konstatavo žiemą pastate apsilankę kolegos.

Kol mero Artūro Zuoko valdoma sostinėssavivaldybė kuria planus, kaip Sporto rūmusbūtų galima išpirkti, naujieji savininkai irginesnaudžia – pasitelkę architektus kuria projek-tus, kaip ateityje galėtų atrodyti didžiulė šiuosrūmus bei greta esantį „Žalgirio“ stadionąapimanti teritorija. Projekto koncepcijos auto-riumi pasirinktas žymus lietuvių kilmės italųarchitektas Massimiliano Fuksas pasiūlė vientisądengto stadiono, aikštės ir daugiafunkcio paro-dų ir koncertų centro komplekso idėją. Aplink šįkompleksą būtų išdygę dvylika dangoraižių,numatytų pelningesnei paskirčiai – butams, biu-rams ir viešbučiams.

Nors anksčiau Lietuvoje lankęsis M.Fuksasviešai žavėjosi Sporto rūmų architektūrine verte,jo projektiniuose pasiūlymuose šių rūmųpaprasčiausiai nebeliko. Garsenybė savo spren-dimą teisino tuo, kad rūmai esą jau griūva irišgelbėti jų vis tiek nebeįmanoma. Tačiau tuo-met didelio aukštingumo statyboms istoriškaijautrioje vietoje vėl pasipriešino savivaldybė,pageidavusi, kad investuotojai rekonstruotų tik„Žalgirio“ stadioną, o Vilniaus koncertų ir spor-to rūmai, išlaikydami visuomeninę paskirtį,taptų moderniu kultūros ir konferencijų centru,labai reikalingu artėjant 2009-iesiems, kai

�

Nacionalinės filharmonijos Didžioji salė (kairėje) natūralios akustikos kokybe Lietuvoje sau konkurentų neturi.

R.V

ILIM

O, „

BFL

“ N

UO

TR.

2015–02–13 �67

Kultūra

Vilnius turėjo tapti Europos kultūros sostine. „Su ŪBIG radome būdų, kaip suderinti tas

koncepcijas ir strategijas, kurių reikia Vilniausmiestui. Sutarėme, kad Vilniaus koncertų irsporto rūmai turi būti savivaldybės“, – teigėA.Zuokas 2006-aisiais, kai miesto taryba buvonutarusi išpirkti rūmų pastatą.

Štai tuomet, skubiai užkertant kelią gresian-čiam nugriovimui, Vilniaus koncertų ir sportorūmai paveldosaugininkų įrašomi į Lietuvosnekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, o ŪBIGbandymai skųsti tokį sprendimą teismams bai-giasi nesėkme.

2007-ųjų kovą Vilniaus miesto savivaldybė irį kampą speičiamas ŪBIG po ilgų derybų pasi-rašo sutartį, pagal kurią miestas įgijo pirmumoteisę nupirkti Sporto rūmus už 25 mln. Lt. Tąpavasarį spauda dar krykštauja apie naują idėją:„Kiekvieno vilniečio ir kiekvieno lietuvio širdžiaibrangūs Vilniaus koncertų ir sporto rūmai kelia-si vėl gyventi – čia bus įkurtas daugiafunkcisGuggenheimo-Ermitažo kultūros centras...“Panašiame kontekste dar minėti Jono Mekovizualinių menų, Litvakų meno ir Meno švieti-mo centrai. Tačiau balandžio viduryje A.ZuokąVilniaus mero poste pakeičia Juozas Imbrasas,o susitarimai su ŪBIG palaidojami stalčiuje.Nepaisant A.Zuoko tikinimų, kad vien žemėspo rūmais (t.y. buvusių žydų kapinių žemės) tuo-metinė rinkos vertė siektų apie 50 mln. Lt.Manote, tuo flirto istorija baigėsi? Anaiptol.

2008-aisiais pradėta kalbėti, kad paveldosau-ginis stogas, apsaugojęs Sporto rūmus nuonugriovimo, neva užkerta kelią radikalesniam jųpertvarkymui. Esą būtent todėl naujoji miestovaldžia atsisakė idėjos išpirkti rūmus iš verslinin-kų, nors jau tuomet sklandė mintis rūmuspaversti ne konferencijų centru, o klasikinėsmuzikos sale. Tačiau to nebūtų įmanoma įgy-vendinti neperstačius rūmų vidaus ir iš esmėsnepagerinus salės akustikos. Architektai įžvelgė

rekonstrukcijos reikalavimų nesuderinamumąsu siekiu išsaugoti tokius vertingais pripažintuspastato elementus, kaip svarbių asmenų baras,ložės interjeras arba centriniai laiptai.

Nepaisant to, tų pačių 2008-ųjų pavasarįKultūros ministerija kartu su ŪBIG Seime stu-mia idėją skelbti Vilniaus koncertų ir sportorūmus nacionalinės svarbos objektu. Šįkartrūmus ketinama gaivinti su artėjančio 2013 m.Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai politinevėliava. Tikėtasi, kad nacionalinės svarbosobjekto statusas atvers kelius į ES struktūriniųfondų paramos lėšas, mat skaičiuota, kad rūmųpertvarkymas į modernų konferencijų centrąatsieitų apie 105 mln. Lt (beveik 32 mln. eurų).Tai, beje, vienintelė konkreti suma, oficialiaiminėta kaip galima Sporto rūmų atgaivinimo

kaina. Tuomet juose planuota įrengti vieną dide-lę pagrindinę salę, kurią būtų galima transfor-muoti į kelias mažesnes, tinkamas įvairiems ren-giniams ir koncertams. Šalia pagrindinio pastatoketinta statyti priestatą, kuriame būtų įrengtadar viena konferencijų salė ir patalpos, skirtosdelegacijoms.

2008 m. spalį, krizei jau minant ant kulnų,Vyriausybė Vilniaus koncertų ir sporto rūmųpritaikymo konferencijų centrui projektą ištiespripažino valstybei svarbiu kultūriniu projektu,tačiau valdžion atėję konservatoriai pasipiktinoketinimu esant sunkiai ekonominei situacijaiskirti 10 mln. Lt ES lėšų milijonieriausVladimiro Romanovo valdomai bendrovei.

2009 m. Sporto rūmus (tiksliau, salę ir jos pri-eigas, neįskaitant administracinių patalpųdalies) Vilniaus priešgaisrinė gelbėjimo tarnybaoficialiai uždraudė eksploatuoti. Iki tol vis atsi-rasdavo drąsių renginių organizatorių, kuriuostraukdavo ištuštėję rūmai. Tarkim, 2007-aisiaisjuose makabrišku belgų menininko Jano Fabrespektakliu prasidėjo „Sirenų“ teatro festivalis, opasitinkant 2009-uosius ir atidarant Europoskultūros sostinės programą rūmų fojė parodytasšventinis miuziklas „@hoffmann Sprag tukas“.Net ir 2010-aisiais antrame rūmų aukšte savoparodą sugebėjo surengti netradicinės erdvėsieškojusi rusų kilmės britų tapytoja Olga Baby.

Sporto rūmai retkarčiais tapdavo prieglobs-čiu komercinėms produktų parodoms, taip pat –kino filmavimo aikštelėms. Tačiau apskritaimenininkų sąlytis su šia vieta buvo nutrūkęs ikipat 2013-ųjų, kai įkeitusi visą savo turtą ŪBIGtapo bankrutuojančia bendrove, o režisierėDalia Ibelhauptaitė su bendraminčiais prasiver-žė į Sporto rūmus su koncertu „VCO Rock“.

Žvarbų lapkritį į ugniagesių mašinų ir žarnųapsuptus rūmus Vilnius City Opera vadovė drą-siai pakvietė 2 tūkst. žiūrovų ir solidžius, pra-bangias savo prekes prieš koncertą scenojedemonstravusius rėmėjus. Rūbinių rūmuoseišdaužytais fasado langais žiūrovams, žinoma,neprireikė (nors salėje šiltą orą pūtė galingi� Klaipėdos koncertų salėje akustika prasta, o Kauno filharmonijos salė (dešinėje) – aiškiai per maža tokio dydžio miestui

OR

GA

NIZ

ATO

RIŲ

NU

OTR

.

Dirigentas G.Rinkevičius tikina, kad koncertų salę reiktų pradėti planuoti nuo akustikos specialistų skaičiavimų. Kol kas tokios praktikos Lietuvoje nebūta

Š.M

AŽE

IKO

S, „

BFL

“ N

UO

TR.

68 � 2015–02–13

Kultūra

pramoniniai šildytuvai), prie vertybėmis laiko-mų barų net prisiartinti nebuvo leista, o avarinėsevakuacijos instruktažas prieš renginį trukogerokai ilgiau negu įprasta skrydžiui parengta-me lėktuve. Visa tai kartu sudarė keistą, savaipnerealią ir kartu maištingam rokui pritinkančiąundergroundo atmosferą.

Evakuotis avariniu būdu neprireikė, tačiaubudintiems ugniagesiams susivyniojus savo žar-nas rūmai vėl ištuštėjo. Nutilo ir kalbos apierūmų gaivinimą, nors ta pati D.Ibel hauptaitėkiekviena proga primena stokojanti VCOpastatytų operų spektakliams tinkančios pasto-gės. O ką jau kalbėti apie Lietuvos valstybinįsimfoninį orkestrą (LVSO), kurio meno vado-vas Gintaras Rinkevičius naujos koncertų salėsbūtinybę jau dešimtmetį akcentuoja visosesavo spaudos konferencijose. Pasak jo, vieta,kur būtų įrengta šiuolaikinius akustinius reika-lavimus atitinkanti salė, ne tokia jau svarbi, nestinkamų vietų mieste daug. O kas miestuilabiau apsimoka: statyti visiškai naują pastatąar rekonstruojant antram gyvenimui prikeltiseną – klausimas, į kurį turėtų atsakyti kartu suakustikos specialistais ir architektais padirbėjęekonomistai.

„Tiesa, klausantis viešojoje erdvėje rengia-mų diskusijų man kyla abejonė, ar politikai irarchitektai iš tiesų suvokia, kokia turėtų būtišiuolaikinė koncertų salė. Kiekvienai menorūšiai reikalinga jai pritaikyta erdvė: teatrospektakliui – salė su scena ir visa jai būtinaįranga, vertingam tapybos paveikslui – muzie-jus, patalpose užtikrinantis kūrinio saugumą irjam laikyti tinkamas sąlygas. Muzikos kūriniuiatlikti taip pat reikalinga ne bet kokia, o spe-cialiai pritaikyta erdvė, kurioje tas kūrinysskambėtų geriausiai“, – pabrėžia dirigentas.

Todėl, jo įsitikinimu, pirmiausia savo išvadasdėl konkrečių salės parametrų ir galimų nau-doti statybinių medžiagų turėtų parengti kvali-fikuoti akustikos specialistai, ir tik vėliau, turė-dami tas išvadas ant stalo, savo kūrybines fan-tazijas turėtų pradėti rutulioti architektai.

„Man keista skaityti, kai architektas ir muzi-kantas Algirdas Kaušpėdas Sporto rūmuosebuvusią akustiką vadina puikia. Mikrofonaisįgarsintiems roko koncertams ji gal ir tiko,tačiau iš klasikinės muzikos pozicijų apie akus-tiką ten iš viso neverta kalbėti. Kaip iš arenos,pritaikytos sporto varžyboms, galima reikalautinatūralaus garso akustikos? Tokių dalykų netnegalima lyginti“, – įsitikinęs LVSO menovadovas.

G.Rinkevičius tvirtina, kad lig šiol nė vienakoncertų salė Lietuvoje nebuvo pradėta pro-jektuoti nuo akustinių matavimų ir skaičiavi-mų. Rezultatai – ne akivaizdūs, užtat muzikan-tų ir melomanų ausiai puikiai girdimi. Net irneprofesionalas, neišmanantis akustinių subti-lybių, pradėjęs dažniau lankytis koncertuoseneišvengiamai pajus, kad vienose erdvėse sim-foninė muzika skamba lengvai, o kitose – sau-sai arba sunkiai. Ir tai nereiškia, kad jose blo-giau grojo simfoninis orkestras.

Kurios dabartinės šalies salės simfonineimuzikai dėkingiausios? Lietuvos nacionalinėsfilharmonijos salę maestro vadina vienintele

mūsų šalyje, turinčia patenkinamą akustiką.Tačiau simfoninio orkestro koncertams čia tie-siog per maža erdvės – jos pritrūksta tobulamgarso skambėjimui. Be to, parterio gale yratokių žiūrovams skirtų vietų, kuriose sėdėda-mas gali klausytis, pavyzdžiui, bosinio klarnetosolo: vienas orkestro gale skambantis instru-mentas konkrečiame salės taške „išlenda“ išsimfoninės visumos, o taip neturėtų būti.

Klaipėda mėgsta girtis savo neseniairekonstruota koncertų sale, tačiau jos akustika,dirigento vertinimu, dėl pernelyg žemų lubųypatingų pagyrų nenusipelno. „Sme toniniaislaikais“ statytoje Kauno filharmonijoje simfo-ninė muzika skamba palyginti neblogai, tačiau530 vietų salė akivaizdžiai per maža tokiodydžio miestui. Netgi mažai kam girdėtasJehvio miestukas Estijos šiaurėje turi puikiosakustikos 900 vietų koncertų salę, dydžiu pra-nokstančią mūsų Nacionalinę filharmoniją, tadlietuviams prieš estus turėtų būti gėda. Kaip irprieš kaimynus lenkus, pastaraisiais metais suES parama įrengusius naujas koncertų salesKrokuvoje, Katovicuose, Ščecine ir Vroclave.

Lietuvoje klasikinės muzikos koncertai daž-nai rengiami bažnyčiose. Tačiau jose garsoreverberacija neretai trunka penkias šešiassekundes, todėl sunku klausytis simfoninioorkestro, o ypač – greitesnio tempo muzikoskūrinių. Mat kol nuskamba vienas garsas, kitasant jo „užlipa“ ir galiausiai viskas, anot maest-ro, tiesiog susivelia į bendrą gaudesį. Taimažiau aktualu palyginti nedidelei sostinės Šv.Kotrynos bažnyčios erdvei, tačiau Vilniaus uni-versiteto Šv. Jonų bažnyčioje arba Katedrojejau virsta problema.

„Bažnyčiose geriausiai skamba bažnytinėmuzika – lėta, su chorais ir vargonais. Tačiau

kai jose simfoniniai orkestrai mėgina atliktidramatinius kūrinius, tarkim, Ludwigo vanBeethoveno arba Gustavo Mahlerio simfoni-jas, klausytis tampa problemiška“, – teigia diri-gentas.

Kongresų rūmuose, kuriuose dažniausiaikoncertuoja LVSO, simfoninei muzikai tiesiogpritrūksta patalpos aukščio, nes salė buvo pro-jektuojama per mikrofonus transliuojamiemspartijos veikėjų pranešimams, o ne gyvos akus-tikos klasikinės muzikos koncertams. Perėmęšiuos rūmus muzikantai bandė padėtį taisyti,salėje nuo lubų nuimdami dekoratyvinio aliu-minio plokštes, kurios buvo „akustikos košma-ras“. Skambėjimas pagerėjo, tačiau ne tiek,kiek norėtųsi save ir klausytojus gerbiančiamorkestrui. Garso reverberacija Kongresų rūmųsalėje dabar – maždaug 1,1 sekundės, o tokiaakustika muzikų vadinama sausa. Idealusreverberacijos intervalas koncertų salėje yra1,9–2,2 sekundės.

Istorijos apie Nacionalinio operos ir baletoteatro salės akustikos netobulumus visiems gir-dėtos. Pasak G.Rinkevičiaus, tai geriausiaspavyzdys, kas išeina, kai architektai pirmenybęteikia salės grožiui, o ne griežtai stačiakampioformai, kurios reikalauja akustikos dėsniai.

Tarp geriausiomis akustinėmis savybėmispasižyminčių šiuolaikinių pasaulio salių maest-ro mini ką tik atidarytą Paryžiaus filharmoniją,1966 m. pastatytą Berlyno filharmoniją,Suomijos miesto Tamperės ir Sankt PeterburgoMarijos teatro naujajame korpuse esančią kon-certų salę, populiariai vadinamą „Mariinskij3“. Įrengti šios salės buvo pakviesti Japonijosspecialistai.

Viena garsiausių šiuolaikinės architektūrosakustikos nesėkmių – taip pat Rusijoje: tai

�

Kuo didesnė koncertų salė, tuo sunkiau joje išlaikyti natūralią akustiką. Tai tinka ir garsiajai 5 tūkst. vietų Londono „Royal Albert Hall“

„SC

AN

PIX

“ N

UO

TR.

2015–02–13 �69

Kultūra

Maskvoje iškilę Tarptautiniai muzikos namai,kuriuose, beje, reziduoja ir VladimiroSpivakovo vadovaujami „Maskvos virtuozai“,kovo mėnesį koncertuosiantys Vilniuje, naujo-joje „Compensa“ salėje.

„Maskviečiai dabar bando gelbėtis scenosgarsą Tarptautiniuose muzikos namuose šiektiek stiprindami sienose paslėptomis kompiu-terinėmis sistemomis. Tai tarsi tarpinis sprendi-mas tarp natūralios ir dirbtinės akustikos, kar-tais architektų pasitelkiamas didesnio tūrioerdvėse“, – aiškina dirigentas.

Yra ir seniau statytų koncertinių erdvių,turinčių puikią akustiką, pavyzdžiui, Niujorko„Carnegie Hall“, Vienos „Musikverein“ ir„Konzerthaus“, taip pat Maskvos valstybinėsP.Čaikovskio konservatorijos salė. G.Rin -kevičius pats yra dirigavęs Niujorko „AveryFisher Hall“, kuriai irgi neturėjo jokių prie-kaištų.

„Įdomu, kad beveik kiekviena gera sena salėturi savo legendą. Tarkim, Sankt Peterburgofilharmonijos statytojai, siekdami tobulosakustikos, po scena buvo pridaužę stikliniųbutelių. Bet remontuodami pastatą statybinin-kai susėmė ir išvežė šukes – nuo to laiko muzi-ka salėje ėmė skambėti prasčiau, todėl tekodaužyti stiklus iš naujo. Legendos legendomis,tačiau tai, kad koncertų salių remontas dažnaibaigiasi akustikos nuostoliais – seniai žinomatiesa“, – pasakoja G.Rinkevičius.

Dirigento vertinimu, vilniečių poreikiamsužtektų 1,5–2 tūkst. vietų koncertų salės. „Trystūkstančiai sėdimų vietų“, kuriuos minėjopremjeras, greičiausiai atėję iš praeities konfe-rencijų centro projekto, tačiau vertėtų nepa-miršti, kad kuo didesnė koncertų salė – tuosudėtingiau ir brangiau joje išlaikyti reikalavi-

mus atitinkančią natūralią akustiką. „Visi žino garsiąją 5 tūkst. vietų Londono

„Royal Albert Hall“, tačiau netgi joje akustikadėl salės dydžio ganėtinai komplikuota. O ten,kur paskutinėje eilėje sėdintis klausytojasnegirdi scenoje balsu ištartų žodžių, apie natū-ralią akustiką kalbėti neverta“, – tvirtinamaestro. Todėl nei Lietuvos didmiesčiuoseišdygusios arenos, nei, tarkim, Vilniuje durisatvėrusi 2400 vietų „Compensa“ koncertų salėtikrų melomanų neišgelbės.

Kaip alternatyvus Sporto rūmų gaivinimuivariantas dažnai minimi ant Tauro kalno sto-vinčių Profsąjungos kultūros rūmų vietojeketinami statyti Tautos namai. Tiesą sakant, popernykščių lenkų menininko M-City uždėtų„tatuiruočių“ to, kas belikę iš grakštaus baltopastato, dabar tikrai netinka vadinti rūmais. Jųprivatizavimo ir bandymų susigrąžinti iš naujų-jų savininkų istorija – tokia pat ilga ir tuščiavi-durė, architektūrinėmis idėjomis bei praeitiesantkapiais pamarginta, kaip ir Sporto rūmų.Tik kapinių šioje vietoje būta ne žydų, o evan-gelikų, ir nekilnojamąja kultūros vertybeProfsąjungų kultūros rūmai niekada nebuvopaskelbti. Todėl valdininkų nuosprendis buvoaiškus iš karto: griauti.

Nebedėstydami „flirto“ nuosekliai, apsiri-bosime paskiausiais beveik metų senumo pra-nešimais, iš kurių aiškėja, kad Tautos namųkomplekso sąmatinė vertė siektų 250–300 mln.Lt (75–90 mln. eurų). Už tiek ant Tauro kalnomeras A.Zuokas ketina įkurdinti 1,5–1,8 tūkst.vietų klasikinės muzikos salę su papildoma 600vietų sale, taip pat Atgimimo istorijos muziejų.O dalį lėšų šiam kompleksui statyti, kaip irSporto rūmų atveju, planuota gauti pardavusdabartinę LVSO pastogę – Kongresų rūmus. Iš

to, kaip uoliai įvairių partijų politikai siūlobūtent šį Vyriausybės kaimynystėje esantįpastatą parduoti, iškeliant iš jo LVSO, galimaspėti, kad potencialus Kongresų rūmų pirkėjasjau šmėkščioja užkulisiuose.

G.Rinkevičius mini ir dar vieną sovietiniųlaikų objektą, tinkamą naujai koncertų saleistatyti, – tai buvę VRM kultūros ir sportorūmai Žirmūnuose, šalia turintys didelį laisvosvalstybinės žemės sklypą, kuriame po rekonst-rukcijos puikiausiai išsitektų naujai koncertųsalei skirtas priestatas.

Be to, orkestrui greta reprezentacinėsdidžiosios salės reikalinga ir kamerinė, maž-daug 500–600 vietų salė, kurioje būtų galimarepetuoti arba rengti mažesnio atlikėjų sąstatokoncertus. Taip pat kiekvienai orkestro instru-mentinei grupei reikėtų atskiro repeticijomsbei instrumentų saugojimui tinkamo kambario– tai jau penkiolika atskirų kambarių.Kongresų rūmuose nei LVSO muzikantai, neijų instrumentai tokiu komfortu pasigirti nega-li. Nėra tinkamų sąlygų saugoti net brangųkoncertinį fortepijoną, kuriam ypač kenkiadideli temperatūros svyravimai, mat scenoje įjį koncertų metu plieskia seni, daug šilumosišskiriantys salės prožektoriai. Šiuolaikinėsesalėse niekas tokių instrumentų iš scenos įužkulisius nebestumdo: fortepijonas po kon-certo turėtų būti saugiai nuleistas į specialiaijam po scena įrengtą patalpą.

Per savo istoriją patyrusi jau nemažai nau-jos salės statybos iniciatyvų, ypač suaktyvėjan-čių prieš įvairius rinkimus, LVSO administra-cija savo ruožtu rengia Kongresų rūmų patal-pų modernizavimo projektus, kuriuos ketinapateikti Kultūros ir Energetikos ministerijoms,skirstančioms 2014–2020 m. perspektyvos ESstruktūrinių fondų lėšas. Tikimasi pertvarkytiesamą salę taip, kad nors kiek pagerėtų josakustika (tam tektų paaukoti dalį žiūrovųvietų), taip pat pakeisti rūmų stogą, langus,įrengti ekonomiškesnes apšvietimo, šildymobei vėdinimo sistemas. Planuojama, kad šiedarbai kainuotų apytiksliai 5 mln. eurų – kuk-lus „mizeris“, palyginti su Sporto rūmųrekonstrukcijos ar tuo labiau Tautos namų sta-tybos užmojais.

Potencialūs Vilniaus koncertų ir sportorūmų komplekso pirkėjai paskutinę šių metųsausio darbo dieną taip ir nepasirodė.Bankroto administratoriai pažadėjo ateityje,nustatę pradinę kainą, skelbti Sporto rūmųvaržytynes, o premjeras – sudaryti darbogrupę, nagrinėjančią šių rūmų rekonstrukcijosgalimybes ir preliminarias sąmatas.

Tačiau LVSO atstovai nuogąstauja, kad galiišsipildyti liūdniausias scenarijus: ministerijosebus nuspręsta, kad kišti ES milijonus įKongresų rūmų patalpas, kurias valstybė pla-nuoja parduoti aukcione privatiems investuo-tojams, netikslinga, o vėliau paaiškės, kadSporto rūmų gaivinimo idėja tokia pat laki,neapčiuopiama, ilgaamžė ir neįpareigojanti,kaip ir 1907 m. Jono Basanavičiaus iškeltaTautos namų idėja... Bet tuo metu ES lėšos jaubus paskirstytos kitiems projektams. �Renata Baltrušaitytė

Šįmet atidaryta Paryžiaus filharmonija talpina 2400 žiūrovų. Ultramodernaus pastato ilgiau nei numatyta trukusios statybos kaina – 400 milijonų eurų

„SC

AN

PIX

“ N

UO

TR.

70 ● 2015–02–13

Istorija

Pačiomis pirmomis Antrojo pasaulinio ka -ro dienomis, 1939 m. rugsėjo 2 d., Ang -lijos, Prancūzijos ir Vokietijos vy riau -

sybės pareiškė, kad prasidėjusiame kare busbombarduojami „tiktai kariniai objektai“.Praėjus pusmečiui nuo karo pradžios, 1940 m.vasario 15 d., Didžiosios Britanijos ministraspir mininkas Arthuras Ne ville’is Cham ber lai -nas, pasisakydamas Ben druo menių rūmuose,pa tvirtino įsipareigojimą: „Kad ir ką darytųkiti, mūsų vyriausybė niekados niekšiškai ne -puls moterų ir kitų civilių vien tam, kad juosterorizuotų.“.

Nepaisant kariaujančių valstybių vadovųpažadų, per Antrąjį pasaulinį karą tūkstančiaimies tų buvo sugriauti ir šimtai tūkstančių civi-lių visoje Europoje žuvo bombarduojant mies-tus bei miestelius. Jungtinės Karalystės kariniųoro pa jėgų („Royal Air Force“ – RAF) bom-barduo jamosios aviacijos vadas aviacijos mar-šalas Ar thuras Harrisas, pravarde „Bomber“,kalbėda mas apie Vokietiją, vaizdingai pasakė:„Pa ša linsime vokiečių miestus vieną po kito,kaip ša linami dantys.“ Jis parengė planą su -bom bar duoti 60 didžiausių Trečiojo reichomiestų. Avia cijos vadas jautė galingą Di džio -sios Bri ta nijos ministro pirmininko WinstonoChur chil lio paramą.

Maršalas A.Harrisas pareikalavo iš vyriau-sybės pateikti jam keturis tūkstančius sunkiųjųke turių motorų bombonešių ir tūkstantį greitųnai kintuvų-bombonešių „Mosquito“. Tai būtųleidę jam kasnakt virš Vokietijos skraidinti ikitūks tančio lėktuvų. Rengiant efektyviausiusbom bardavimo metodus aktyviai darbavosiW.Chur chillio patarėjas prof. FrederikasA.Lin demannas.

Naikinamasis totalinis karas buvo Antrojopa saulinio bruožas. Tokio karo programą pa -skel bė Trečiojo reicho liaudies švietimo ir pro-pagandos ministras Josefas Goebbelsas, dek-laravo Josifas Stalinas. Programos prisilaikė iranglai bei amerikiečiai, vykdydami „kiliminio“Vokietijos bombardavimų operacijas.

1943 m. lapkričio 18 dieną energingasismar šalas A.Harrisas, pavertęs bombarduoja-mąją avia ciją milžiniška griovimo mašina, pra-dėjo „mūšį dėl Berlyno“. Ta proga jis pasakė:„Aš no riu šį košmarišką miestą nuo pradžiosiki galo paversti pelenais.“

Trečiojo reicho sostinė sulaukė šešiolikosmasinių antskrydžių, per kuriuos buvo numes-ta 50 tūkst. tonų bombų. Pusė miesto virtogriuvėsiais. Viso karo eigoje anglai numetė antBerlyno daugiau bombų negu vokiečiai ant

visos Anglijos. Tuo metu buvo populiarusanekdotas: „Ką galima vadinti bailiu?Atsakymas: berlynietį, kuris savanoriu išvyko įfrontą...“

Antrojo pasaulinio karo metais taikiųgyventojų naikinimu iš oro daugiausia užsiėmėsovietų sąjungininkai iš antihitlerinės koalici-jos – JAV ir Didžioji Britanija. Ir vokiečių, ir

rusų karinė aviacija bombardavo priešo mies-tus, bet dažniausiai tai buvo aviacinė paramasausumos kariuomenei. SSRS neturėjo ištek-lių strateginiam miestų bombardavimui dide-liais mastais vykdyti.

Sovietų Sąjungos raudonoji armija po dide-lės puolamosios operacijos 1945 m. sausį pasi-ekė Oderį – iki Berlyno jai buvo likę vos 60

Perkūno trenksmas vokiečių VenecijaiAtmintis. Prieš 70 metų, 1945-ųjų žiemą, naktį iš vasario 13-osios į 14-ąją, taip pat vasario 15-ąją jungtinės britųir amerikiečių oro pajėgos subombardavo Drezdeną – Saksonijos kultūrinį bei administracinį centrą. Strateginiaibombonešiai trimis antskrydžiais pavertė griuvėsiais devynis dešimtadalius miesto – vieno seniausių Vokietijoje.

Vienas seniausių Vokietijos miestų Drezdenas iki anglų ir amerikiečių

karo aviacijos antskrydžio

2015–02–13 ● 71

Istorija

kilometrų. Tai sukėlė nerimą Vakaruose.Greiti sovietinės armijos žygiavimo tempaiRytų fronte ir daugelio miestų užėmimasnebuvo malonūs įvykiai sovietų sąjunginin-kams, nes seniai laukiama Krymo (Jaltos)konferencija, kurios nutarimai lemtų pokari-nės Europos ateitį, turėjo prasidėti sovietamsdemonstruojant savo galią. Vakarų sąjunginin-kų sėkmė Italijoje ir pernelyg užsitęsę mūšiaiArdėnuose atrodė labai kukliai, palyginti susovietų kariuomenės puolimu.

Taip susiklosčius aplinkybėms sovietųsąjungininkai ieškojo būdų, kaip pademonst-ruoti jėgą ir užtikrinti geresnes sąlygas savodiplomatams Krymo konferencijoje. Tuo metuEu ropoje jie turėjo tokį stiprų įrankį, kaipstrateginė bombarduojamoji aviacija. Dar

1944 m. liepos mėnesį anglų štabų viršininkai,ketindami demoralizuoti priešą, planavo dide-lį Berlyno bombardavimą. Po to, kai Di džio -sios Britanijos ministras pirmininkas W.Chur -chillis pritarė šiai idėjai, oro pajėgų štabo vir-šininkas parengė atitinkamą planą ir 1944 m.rugpjūčio 1 d. pateikė jį štabų viršininkams.Pla nas buvo užkoduotas pavadinimu „Per kū -no trenksmas“ („Thun derbolt“). Pagrindinisoperacijos taikinys – Berlynas, atsargai buvonumatyta subombarduoti kitą didelį Vokietijosmiestą ir, kaip rašoma plane, „efektas bus retoįspūdingumo, jeigu taikiniu bus parinktas ikišiolei mažai nukentėjęs miestas“. Britų vadųnuomone, toks antskrydis priartintų galutinępergalę.

Kodėl Amerikos ir Anglijos bombarduoja-

moji aviacija savo agresijos objektu 1945 m.pradžioje pasirinko būtent septintą pagal gy -ventojų skaičių ir trečią pagal transportomazgo dydį Vokietijos miestą Drezdeną?Kokią tai turėjo karinę reikšmę?

Turbūt todėl, kad 1944 m. gruodį amerikie-čių ir anglų kariuomenių karinė padėtis Eu -ropoje pašlijo. Italijoje jų maršas buvo pristab-dytas, o Vakaruose vokiečių kariuomenė pra-dėjo sėkmingą stambų kontrpuolimą Ardė -nuose, suduodama triuškinančių smūgių ame-rikiečiams. Vakarų politikai savo antskrydžiaisvirš taikaus miesto siekė politinių ir diplo ma -tinių tikslų. Jie norėjo parodyti sovietams, kad,nepaisant nesėkmių Ardėnuose, JAV ir toliautebėra supervalstybė, turinti baisios jėgosgriaunamąjį ginklą. Galima spėlioti: jeiguamerikiečiai būtų turėję atominę bombą šiektiek anksčiau, tikriausiai ją būtų numetę antDrezdeno.

1945 m. sausio 21 dieną jungtinis štabų ko -mitetas, norėdamas pademonstruoti Vakarųsą jungininkų jėgą, pavedė štabų viršininkamsįvykdyti operaciją „Perkūno trenksmas“. Pa -grindinis taikinys buvo ne Trečiojo reicho sos-tinė Berlynas, o Drezdenas, kuris, Europoskonsultacinės komisijos sprendimu, turėjo įeitiį sovietų okupacinę zoną. Tai buvo svarbiausiaaplinkybė pasirenkant taikinį – atstatyti jį tekssovietams.

W.Churchillis, žinodamas, kad Raudonojiarmija perėjo Oderį Breslau rajone ir stovi 190km nuo Drezdeno, o Rytų Vokietijos miestai,išskyrus Berlyną, perpildyti Silezijos bei RytųPrūsijos pabėgėlių, nutarė, kad situacija palan-ki bombarduoti.

Rengiantis operacijai „Perkūno trenksmas“buvo atsižvelgta, kad iki vasario 4 d. mėnuliopadėtis trukdys vykdyti masinius antskrydžius,ir apie tai pranešta W.Churchilliui. Jis buvopatenkintas, kad netrukus po vasario 4 d.,kada Krymo konferencija pasieks kulminacinįtašką, bus įvykdytas triuškinantis antskrydis įvieną iš Rytų Vokietijos rajonų, ir tai negalėsnepadaryti poveikio sovietų delegacijai. Ta -čiau, deja, blogos oro sąlygos sumaišė Di džio -sios Britanijos premjero kortas ir Drez denąteko bombarduoti jau po konferencijos, kurivyko 1945 m. vasario 4–11 dienomis.

Rengiant operacijos planą kilo nesutarimųtarp karinių bei civilių specialistų dėl tikslin-gumo bombarduoti būtent Drezdeną, garsė-jantį kultūros paveldu ir neturintį didelės kari-nės bei ekonominės reikšmės. Drezdenas visdėlto turėjo šiokią tokią karinę pramonę: 127gamyklose, gaminančiuose karinę produkciją,dirbo apie 50 tūkst. darbininkų. Be to, Drez de -nas buvo svarbus geležinkelio linijų mazgas.Būtent ant šito miesto sovietų sąjungininkainutarė išlieti savo rūstybę.

Kadangi karo eigoje Drezdenas buvo tiktaitris kartus trumpai bombarduotas amerikiečiųaviacijos (1944 m. spalio 7 d., lapkričio 10 d.bei 1945 m. sausio 16 d.) ir vokiečiai jį laikėpačiu saugiausiu miestu, dalis pabėgėlių išRytų Europos, kurie nuo Raudonosios armijostarsi nuo maro bėgo į Saksoniją, pasilikdavoDrezdene. Tuo metu, kai priešo lėktuvai sėjo �D

RE

ZDE

NO

MU

ZIE

JAU

S A

RC

HYV

O N

UO

TR.

72 ● 2015–02–13

Istorija

mirtį ir griovė Vokietiją, Drezdenas atrodėkaip saugi ramybės sala. Pabėgėlių antplūdįdar skatino tarp Vokietijos gyventojų pasklidęgandai apie atsišaukimus, kuriuose neva sako-ma, kad po karo Drezdenas tapsiąs naujossuvienytos Vokietijos sostine ir todėl sąjungi-ninkų aviacija jo nebombarduosianti. Taip patsklido gandai, kad Drezdeno apylinkėse gyve-na W.Churchillio giminaičiai, todėl miestui ne -begresia joks pavojus. Per trumpą laiką Drez -deno gyventojų nuo 630 tūkst. karo pradžiojepadaugėjo iki 1200–1400 tūkst. Bėglių daugėjokas valandą, nuvargę, leisgyviai, drebantys nuošalčio žmonės įsikurdavo tiesiog gatvėse beiskveruose. Jie jautėsi savaip saugūs. Niekasnegalėjo įsivaizduoti, kad greitai jie degsugnies pragare, užkurtame „civilizuotų“ anglųir amerikiečių.

Drezdenas gundantis taikinys anglų ir ame-

rikiečių aviacijai buvo dar ir todėl, kad, suduo-dami bauginantį smūgį, jie niekuo nerizikavo:miesto priešlėktuvinė gynyba buvo labai silp-na. 1945 m. pradžioje šalia miesto nebeliko irnaikintuvų eskadrilės. Vasario 2 d. A.Hitlerisįsa kė Vokietijos karinių oro pajėgų priešlėktu-vinius naikintuvus naudoti tiktai prieš antže-minius taikinius Rytų fronte.

Vasario 13-osios naktį, kai šimtai tūkstančiųžmonių gyveno dar nesugriautoje „Elbės Ve -necijoje“ – taip vadintas Drezdenas, britų irame rikiečių bombonešiai trimis bangomis ėmėbombarduoti miestą. Ataka truko visa nak tį bemenkiausios pertraukos. Antskrydyje viršDrezdeno dalyvavo per 1300 lėktuvų, tarp jų773 britų RAF sunkieji bombonešiai „AvroLan caster“ ir devyni „Mosquitos“ bombonešiai

bei 527 JAV karo aviacijos „skraidančios tvirto-vės“ „Boeing B-17“. Puolančių lėktuvų ko lonanu sidriekė 200 km. Per 14 valandų ant miestobu vo numesta 3749 tonos įvairiausių tipų bom -bų (2978 tonas numetė anglų lėktuvai ir 771toną – amerikiečių). 75 proc. (apie 2800 to nų)nu mestų bombų – padegamosios fosforinės.

Tarp dalyvavusiųjų antskrydyje buvo nema-žai ir lenkų lakūnų, tarnaujančių sąjungininkųpajėgose. Dar prieš antskrydį sužinoję, kad pa -gal Jaltos susitarimus didelės Lenkijos dalysatiteks Sovietų Sąjungai, jie ėmė maištauti, to -dėl iš jų buvo atimti asmeniniai ginklai. Ta čiaugaliausiai jie pakluso Lenkijos egzilinės vy -riausybės įsakymui dalyvauti antskrydyje.

Drezdenas virto ugnies jūra, o temperatūrakai kuriose miesto vietose pasiekė 1500 laips-nių pagal Celsijų. Miesto centre temperatūrabuvo tokia aukšta, kad atmosferoje neliko

deguonies. Dešimtys tūkstančių besislepiančiųžmonių užduso rūsiuose ir slėptuvėse. Dau -gelis išbėgusiųjų į gatves įklimpo ištirpusiameasfalte, sudegė liepsnose. Tūkstančiai žmoniųbuvo sužeisti bei apdegę. Virš miesto iškilo ikišešių kilometrų aukščio ir trijų kilometrųskers mens įkaitinto oro stulpas. Akinanti de -gan čio miesto žara buvo matoma už 80 kilo-metrų. Tiktai po dviejų dienų gaisraviečiųtem peratūra sumažėjo tiek, kad buvo galimaprie jų bent jau prisiartinti.

Vasario 15 d. 1100 amerikiečių bombone-šių, lydimi arti tūkstančio naikintuvų, pakarto-jo antskrydį virš sugriauto, vis dar degančiomiesto. Kovo 2 d. ir balandžio 17 d. amerikie-čiai vėl bombardavo Drezdeną. 33 kvadratiniaikilometrai miesto virto ištisais griuvėsiais.

Vokietijoje dabar tvirtinama, kad per Drez -deno bombardavimą žuvo apie 25 tūkst. žmo-nių. Tokį skaičių po šešerius metus trukusio ty -rimo paskelbė Vokietijos istorikų komisija, 2004 m. sudaryta Drezdeno miesto valdžiosnu rodymu. Istorikai išanalizavo laidojimoduo menis, gyventojų cenzo įrašus, teismų ar -chyvus – iš viso apie 16 tūkst. dokumentų. Taippat kruopščiai išstudijavo gausybės liudininkųprisiminimus, sulygino besiskiriančius Vokie -tijos ir užsienio archyvų duomenis.

Istorikų komisijos vadovas Rolfas DieterisMuelleris tvirtino, kad remiantis dokumentaisir kitais šaltiniais galima tiksliai patvirtinti 18tūkst. žmonių žūtį, tačiau, jo įsitikinimu, ben-dras žuvusiųjų skaičius gali siekti 25 tūkstan-čius. Komisijos nariai paneigė Vokietijojevyraujančią nuomonę, kad per bombardavi-mus ir gaisrus dešimčių tūkstančių aukų kūnaisudegė be pėdsakų. Žuvo 20 tautybių žmonių,tarp jų buvo daug priverstinai perkeltų į Vo -kietiją darbininkų iš Rytų. Drezdene buvo so -vietinių karo belaisvių stovykla – ji anglų irame rikiečių aviacijos buvo visiškai sunaikinta,žuvo keli tūkstančiai ten buvusių belaisvių.

Tarp žuvusiųjų Drezdeno pragare buvo ne -mažai pabėgėlių iš Rytų Europos šalių, taippat ir Lietuvos. Čia buvo dislokuoti 255-ojolie tuvių policijos bataliono kariai, 1-ojo lietu-vių policijos pulko karininkai.

Drezdeno sunaikinimą išgyveno 2-ojo lietu-vių statybos bataliono vadas majoras Alek -sandras Milaševičius su šeima. Jis 1944 m. pa -baigoje kartu su šeima išvyko į Vokietiją ir1945 m. vasarį Drezdene pakliuvo po bombo-mis. Žuvo visa jo šeima. Grįžęs į Lietuvą įsi-traukė į partizaninę rezistenciją (slapyvardisRuonis), vadovavo partizanų apygardai, 1949m. rugsėjo 9 d. žuvo mūšyje su okupantais.

A.Hitleris uždraudė laidoti antskrydžių au -kas bendruose kapuose. Siekiant išvengtiišvengti epidemijų, žuvusiųjų kūnus nutartasudeginti. Darbams vadovavo SS šturmbanfiu-

Tarptautinės sutartys, pasirašytos JAV ir Didžiosios Britanijos, aiškiainurodė, kad karo metais kovinius veiksmus galima vykdyti tik priešginkluotąsias pajėgas, o ne prieš taikius gyventojus.

Pagrindinis ir geriausias anglų RAF sunkusis bombonešis „Avro Lancaster“ Amerikiečių „skraidanti tvirtovė“ – keturių motorų „Boeing B-17 Flying Fortress“

�

DR

EZD

EN

O M

UZI

EJA

US

AR

CH

YVO

NU

OTR

.

DR

EZD

EN

O M

UZI

EJA

US

AR

CH

YVO

NU

OTR

.

2015–02–13 ● 73

Istorija

reris (majoras) Karlas Streibelis. Jo komando-je būta ne vien vokiečių, bet ir ukrainiečių, lat-vių, lietuvių. Kremavimo komanda keliassavaites degino nelaimėlių kūnus, ir vokiečiųkino dokumentininkai fiksavo šiuos tragiškuskadrus istorijai.

Tarptautinės sutartys, pasirašytos JAV irDi džiosios Britanijos, aiškiai nurodė, kad karometais kovinius veiksmus galima vykdyti tikprieš ginkluotąsias pajėgas, o ne prieš taikiusgy ventojus. Hagos 1907 m. konvencija draudėneginamų civilinių objektų bombardavimą irapšaudymą, kultūrinių vertybių naikinimą. Ka -riaujančioji pusė buvo įpareigota perspėtiprie šininką apie apšaudymo (bombardavimo)pradžią. Praėjus mėnesiui po Drezdeno trage-dijos Tarptautinis Raudonasis Kryžius pareiš-kė protestą Anglijos ir JAV vyriausybėms dėlVokietijos miestų bombardavimo.

Vokietijos vadovybė panaudojo Drezdenosugriovimo temą propagandos tikslams. Vo -kiečių diplomatai platino miesto griuvėsių,žuvusių žmonių, apdegusių vaikų nuotraukas.Sutapimas: prieš pat Drezdeno bombardavi-mą Trečiojo reicho užsienio reikalų ministeri-ja buvo išsiuntusi į neutralias šalis dokumentą,kuriame maršalas A.Harrisas įvardytas kaip„svarbiausias Europos priešas“ ir „bombų te -roro“ šalininkas.

Anglai ir amerikiečiai karo propagandosprie monėmis diegė mintį, kad strateginis Vo -kie tijos bombardavimas suvaidino lemiamą

vaid menį palaužiant Trečiojo reicho pasiprie-šinimą. Ši tezė po karo ilgam „apsigyveno“ an -g losaksų istoriografijoje. Priešinga ir tiek patabejotina tezė įsitvirtino sovietinėje istoriogra-fijoje: teigta, kad anglų ir amerikiečių oroatakos tik šiek tiek sumažino Vokietijos karinįbei ekonominį potencialą.

Nobelio literatūros premijos laureatas vo -kiečių rašytojas Guenteris Grassas mano, kadanglų ir amerikiečių vykdytas Vokietijos mies-tų bombardavimas buvo nusikalstamas ir ne -pateisinamas kariniais tikslais. Vis dėlto jispripažįsta, kad istoriškai vokiečiai pirmiejipra dėjo oro antskrydžius – sunaikino Gernikąper Ispanijos pilietinį karą, vėliau griovėRoterdamą, Koventrį, Liverpulį, Londoną.„Ką darėme kitiems, sugrįžo mums patiems.Tai jau abipusiai karo nusikaltimai“, – manoG.Grassas.

Jis įsitikinęs, kad bombardavimas nedavėsiekiamų rezultatų: „Sąjungininkai bandė pa -laužti Vokietijos žmonių pasipriešinimą, išžu-dydami šimtus tūkstančių, tačiau pasipriešini-mas dėl to tik stiprėjo.“

2005 m. Hamburgo prokuroras atsisakėpateikti kaltinimus Nacionaldemokratų parti-jos politikui dėl to, kad šis Drezdeno bombar-davimą palygino su holokaustu – pastarojo žo -džio vartojimas ir bet kokie gretinimai Vo kie -tijoje kruopščiai tiriami.

Drezdeną naujam gyvenimui prikėlė mote-rys. Simboliška, kad bombardavimo naktį

mieste buvo užregistruoti 44 naujagimiai.Šiuolaikinis juodo metalo paminklas primenajuodą ir sunkų Drezdeno moterų darbą pobombardavimo: išsekusios po sunkaus darbomoterys prisėdo trumpo poilsio ant betonoluitų – šios skulptūros kontrastuoja su greti-mais esančiais baltais daugiaaukščiais. Būtentmoterys, kada trūko maisto ir darbo rankų,išvalė milijonus kubinių metrų Drezdeno griu-vėsių. Po karo rūmų, bažnyčių, istorinių pasta-tų nuolaužos buvo tvarkingai surinktos, visifragmentai sunumeruoti, aprašyti ir išvežti užmiesto. Miesto vietoje atsirado milžiniška lygiaikštė su pažymėtomis buvusių gatvių ir pasta-tų ribomis.

Buvęs sorbų tautinės mažumos žvejų, vadi-nusių save „drezdanais“, kaimelis – dabar vėlvienas puošniausių Europos miestų. DabartinisDrezdenas džiugina ne vien naująja architektū-ra – pastatų arkose galima pastebėti restauruo-tus senovinius vartus, sienoje įmontuotų baro-kinių frizų su linksmais berniūkščiais ar kitokiųiš griuvėsių išgelbėtų puošmenų. AtgimusįElbės pakrančių perlą kasmet aplanko kelimilijonai turistų. Griuvėsių nebėra.

Europos sugriautų miestų asociacijoje yraapie penkis šimtus Europos miestų, sugriautųper pastarųjų trijų šimtų penkiasdešimtiesmetų karus. Tarp jų ir mūsų Šiauliai – per An -trąjį pasaulinį karą labiausiai nukentėjęs Lie -tuvos miestas. ■

Petras Makabra

Per stebuklą išlikusi skulptūra žvelgia į barbariškai sugriautą Drezdeną

DR

EZD

EN

O M

UZI

EJA

US

AR

CH

YVO

NU

OTR

.

„Labai smagu, kai atostogos būna pil-nos nuotykių. O kelionė jachta paleiSicilijos krantus kaip tik tokia ir

buvo – labai įdomi, graži ir su nuotykiais, kaippridera. Juk kelionės ir turi būti su nuoty-kiais“, – pradeda pasakojimą keramikė beidailininkė Nomeda Marčėnaitė, rugsėjo pra-džioje į Siciliją išsiruošusi su bendraminčiųbičiulių kompanija.

Bičiuliai net nebuvo numatę kelionės pla no,nes, pasak Nomedos, su jachta tikslaus ke lionėsmaršruto nesuplanuosi, nes viskas priklausonuo oro sąlygų ir kitokių gamtos užgaidų.

Per dešimt dienų Lietuvoje statyta liuksoklasės jachta „Reliant59“ draugų kompanija,vadovaujama vieno iš jachtos kapitonų VytoPalavinsko, apiplaukė beveik trečdalį Sicilijospalei pietinį ir vakarinį krantą. Keliautojai ap -lan kė žymiausius ir įdomiausius pakeliui pasi-taikiusius salos miestus, garsėjančius legendo-mis, istoriniais ir architektūriniais paminklais,mėgavosi ilgais pokalbiais ant denio ir nuosta-

biais vaizdais. Teko patirti ir Neptūno rūstybę.„Kelionė jachta nebuvo labai rami, sanato-

rinė, kaip aš sakau, teko patirti ir audros“, –pasakoja Nomeda ir priduria, kad jai net ga -lin gas sūpavimas nebaisus – bangos jos beveikniekada neužsupa.

O štai tiems, kuriuos nuo mažiausio supimoima pykinti, keliautoja turi keletą patarimų.Pasirodo, bijantys jūrligės žmonės jau iš anks-to įsibaimina ir nusiteikia, kad nuo nemaloniųpojūčių niekur nepabėgs, tad įsitempia irsustingsta. „Man atrodo, kad jei jau tave supa,turi tapti tarsi laivo dalimi ir siūbuoti kartupagal bangų ritmą. O jei sėdi sustingęs, tai irtavo vestibiuliarinis aparatas funkcionuoja vi -siškai kitu ritmu nei aplinka. Man neteko gir-dėti, kad žmogų, kuris plaukia jūra savarankiš-kai, o ne valtyje, kada nors būtų užsupę. Taigipasidariau išvadą, kad reikia prisitaikyti priebangų ir išmokti siūbuoti kartu. Dar vienasdalykas – svarbu visą laiką po truputį užkan-džiauti, galima paskanauti šiek tiek šampano

ar dar kažko, kad atsipalaiduotum. Ta čiaujokiu būdu neprisigerti, nes girtuokliauti lai vegriežtai draudžiama – labai pavojinga“, –dėsto pastebėjimus keliautoja.

Nors Nomedos nuo bangų sūpavimo ir nie-kada nesupykina, tačiau per šios kelionėsaudrą ir jai teko patirti, kas yra jūrligė. Įsisiau-tus audrai kajutėje nukrito indelis su džiovin-tais pomidorais, tad mūsų pašnekovė suskubovisko tvarkyti. Po 15 minučių sako pajutusi,kad reikia skuosti ant denio. „Sakiau sau,spausk, Marčėnaite, kuo skubiau į viršų ir žiū-rėk į horizontą“, – dabar jau juokiasi pasako-dama moteris.

Audra – ne vienintelis patirtas nuotykis.Netikėtumai keliautojų laukė nuo pat pirmųžingsnių išlipus iš lėktuvo Komizo oro uoste.Atskridę bičiuliai pradėjo dairytis transporto,kuris nugabentų juos į Likatą, prie jūros. Otam geriausiai tiko didelis taksi automobilis, įkurį gali susėsti visa kompanija. Tačiau Si ci li -joje taksistai turi savo taisykles, kurios ne visa-da palengvina keliautojams gyvenimą.

„Matome stovintį tinkamą automobilį,tačiau mums buvo paaiškinta, kad jo negausi-me. Tik vėliau supratome, jog siciliečiai taipsiekia, kad būtų nusamdytas pirmas eilėje sto-vintis taksi automobilis. Tačiau toks taksistųsolidarumas mums netiko, mat būtų tekę priejūros važiuoti trimis automobiliais. Nelikonieko kito, kaip tik išsinuomoti iš agentūros

74 ● 2015–02–13

Su jachta palei Sicilijos krantusKelionės. Kad ir kaip keliausi po Siciliją – nuomotu automobiliu, autostopuar jachta, pašėlę nuotykiai ir linksmi atsitiktinumai garantuoti.

N.Marčėnaitė su bičiulių kompanija

mums tinkamą transporto priemonę“, – prisi-mena Nomeda.

Šiaip ne taip išsprendę transporto klausimąkeliautojai pajudėjo Likatos link, tačiau pake-liui dar nusuko nuo kelio, kad pasigrožėtųAgridžentu ir jo apylinkėse esančiu Šventyklųslėniu. „Ten tikrai gražūs senoviniai griuvė-siai“, – sako Nomeda.

Kaip žinome, Sicilijoje tikriausiai kiekvienažemės pėda turi savo legendą, ką jau kalbėtiapie miestus ir šventyklas, kuriose esą lankėsine tik žinomi antikos karvedžiai ar filosofai,bet net pusdieviai, gyvenę tarp žmonių, ar die-vai, nusileidę iš Olimpo. Tai štai Agridžentasirgi ne išimtis.

Dabartinio miesto vietoje prieš kelis tūks-tantmečius buvęs Akragantas, kurį įkūręs nekas kitas, kaip pats Dedalas. Priminsime, kadDedalas iš Atėnų, pasak mitologijos, buvęstalentingas skulptorius, architektas ir išradė-jas. Pasak Homero, būtent Dedalas suprojek-tavęs ir pastatęs Kretos karaliaus Mino dukraiAriadnei šokių aikštelę, o pačiam valdovui –klaidžiausius Labirinto rūmus, kuriuose buvoapgyvendintas Mino žmonos Pasifajės irPoseidono meilės vaisius – Minotauras.

Talentingajam architektui buvo uždraustaišvykti iš salos. Tačiau Dedalas sugalvojo būdąpabėgti – sau ir sūnui Ikarui pasigamino ištvirto audinio, vaško ir plunksnų sparnus. At -žala buvo prigrasinta nekilti aukštyn, saulės

link, nes vaškas ištirps, ir nesileisti žemyn, jū -ros link, nes plunksnos sušlaps ir neišlaikysžmo gaus. Bet kur jaunuolis senio paklausys.Vos tik Dedalas ir Ikaras skriste paspruko išnelaisvės, vaikinas kilo vis aukštyn ir aukštyn,kol kaitri saulė ištirpdė vašką ir Ikaras nukri-tęs pražuvo jūroje.

Dedalas sūnaus žūties vietą pavadino Ika ri -ja, ir tai nėra vien tik mitologinė žemė, kaippa manytum. Tokiu vardu pavadinta sala stūk -so Viduržemio jūros rytuose, netoli Tur ki jos.Pats architektas sėkmingai pasiekė Si ciliją, kurpa statė šventyklą Apolonui, o dievams at si -dėkodamas paaukojo savo išradimą – sparnus.

Prie kurios šventyklos nagus prikišoDedalas, šiandien jau neaišku, mat dabartinia-me Agridžente antikos likučių ne tiek jau daugrasi, nebent užsuksi į Santa Maria dei Grecibažnyčią, pastatytą ant antikinės šventyklosliekanų, kurių atidžiau pasižvalgius galimapamatyti navoje. Pačiame mieste vis dar gyvaviduramžių dvasia – siaurų tamsokų gatveliųlabirintai nuveda prie įspūdingų bažnyčių irkatedros, kurios fasade įdomiai dera arabiš-kos, kataloniškos ir normandiškos architektū-ros ir puošybos detalės.

Na, o sekant antikinių mitų pėdsakais vertapasukti į Šventyklų slėnį – vieną įspūdingiau-sių graikų pastatų kompleksų už Graikijosribų. Dorėninės šventyklos, statytos apie V a.pr. Kr., gerokai buvo apgriautos žemės drebė-

jimų, niokojamos tiek karingųjų kartaginiečių,tiek pamaldžiųjų krikščionių. Iš didingos He -fais to šventyklos likę vos pora kolonų, iš Le -dos ir Dzeuso sūnų Kastoro ir Polideuko – ke -turios kolonos, šiek tiek daugiau išlikę Herosšventyklos: iš 34 kolonų, kurių aukštis siekėnuo 20 iki 40 metrų, liko stovėti net trisdešimt.

Beje, statytojai buvo užsimoję DzeusuiOlimpiečiui pastatyti visų laikų didžiausiąšventyklą, kaip padėką už laimėtą karą prieškartaginiečius, tačiau, likimo ironija, didingassumanymas liko neįgyvendintas – dėl tų pačiųkartaginiečių antpuolių statinys liko nebaigtasir iki šiandienos mažai kas išliko, nes pastatodalys buvo panaudotos kitoms šventykloms irstatiniams.

Stūkso dar ir antra pagal dydį slėnio šven-tykla, skirta pusdieviui Herakliui, Dzeusosūnui, įdomu žvilgtelėti Asklepijo, medicinosdievo, šventyklos griuvėsius. Sakoma, kad norspats pastatas prabanga nežibėjęs, tačiau su -lauk davęs gausybės lankytojų, norėjusių pas -veik ti nuo vienų ar kitų ligų. Beje, geriausiaiišsilaikiusi Santarvės šventykla, kuri buvopaversta krikščionių bažnyčia, ir būtent taiapsaugojo pastatą nuo niokojimo ir griovimo.

Užmetę akį į griuvėsius bičiuliai patraukė įLi katą, tačiau čia paaiškėjo, kad automobilį teksgrąžinti atgal į Komizą. Daug galvos nesukdamiatgal patraukė Nomeda ir kapitonas. O čia jųlaukė dar viena staigmena. „Grį žę atgal miestą

2015–02–13 ● 75

Laisvalaikis

Vienas už kitą gražesni miestukai aplipę Sicilijos krantus Elektrinis dviratis – viena patogiausių transportopriemonių Sicilijoje

�

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

76 ● 2015–02–13

Laisvalaikis

radome tuštutėlį, aplink nė gy vos dvasios. Taksinėra, autobuso nėra ir neaišku, kada bus. Ko tikpaklausi, niekas nežino, kaip mums grįžti atgal“,– prisimena Nomeda ir nusijuokusi priduria,kad, nepaisant visko, tai buvęs puikus nuotykis.

Nomeda su Vytu nusprendė keliauti autos-topu ir patraukė saulei kepinant tuštutėliugreitkeliu. Matyt, keliautojai atrodė taip keis-tai, kad net priešinga kryptimi važiuojantyssiciliečiai sustojo paklausti, ar nereikalingakokia nors pagalba.

Galų gale keliautojų pavėžėti sustojo rei-kiama kryptimi važiuojantis linksmas, akivaiz-džiai vyno prisiragavęs seneliukas, vėliau esta-fetę perėmė jaunesnis italas, o trečiasis vai-ruotojas lietuvius nuvežė į keistą pakeliuiesančio miestuko aikštę, kurioje susirinkębūriavosi vien vyrai. Jie tuoj ėmėsi klausinėti,ko atvykėliams čia reikia. Pagaliau šiaip netaip per vertėjus išsiaiškino, o vienas vyras netpavėžėjo iki autobusų stoties.

Kadangi iki reikiamo autobuso dar turėjolaiko, pora nuėjo į šalimais esantį barą, kurisvėliau pasirodė esąs visai ne baras, o autobusųstoties bilietų kasa, atsigaivinti šaltu alumi iratsikvėpti po kelionės nuotykių.

„Pakeliui prie mūsų pripuola akivaizdžiai nevietinis žmogelis, toks visas persigandęs, akisišpūtęs, ir angliškai su akcentu klausia, kurvažiuojame. Pasakome, kad į Likatą. Žmo gelisnervingai aiškina, kad ir jam ten reikia, tik jisnežinąs, kaip ten patekti. Mes paaiškiname, kadtuoj atvažiuos reikiamas autobusas. O jis mumsskundžiasi, kad va nusipirkęs traukinio bilietą irtik dabar sužinojęs, jog traukiniai čia nevažinėja.Tie nerealieji siciliečiai jam pardavė traukinio,kurio nėra, bilietą“, – šypteli pasakodama No -meda ir priduria sutrikusiam keliautojui pataru-si su tuo pačiu bilietu bandyti važiuoti autobusu,nes gal tiks. Tačiau kaip toliau sekėsi nelaimėliui,Nomeda nesužinojusi.

Taigi keliaujant po Siciliją verta prisimintipatarlę, kad jei pats saugosiesi, tai ir Dievas

saugos. Mat siciliečiai labai įžūliai ir akiplėšiš-kai neapgaudinėja, tačiau žioplių dažniausiainelinkę pasigailėti.

Pagaliau sėkmingai pasiekę laivą keliauto-jai leidosi palei pasakiško grožio pakrantę linkMarsalos miesto, kurį Nomeda vadina šunųmiestu. „Didžiulis miestas, turintis neįtikėtinaigražų gelsvą senamiestį. Net naktį, kai nėrašviesų, jis visas švyti. O jei tik bent kiek šviesosblyksteli, miestas tiesiog spinduliuoja – visosdidžiulės plytos ir milžiniško dydžio plokštės,kuriomis išgrįstos gatvės, blizga. Mažos siau-rutės gatvelės, kuriomis eidamas gali grožėtisant namų sienų sukabintais paveikslais ir kera-mikos dirbiniais, – nuo viso to nerealaus gro-žio buvau apakusi. Be to, kiek mes vaikščiojo-me ir filmavome, visą laiką mus sekė kokiųdešimties laukinių šunų gauja. Tačiau visiškaineagresyvūs, atvirkščiai, labai draugiški, be to,švarūs, grakštūs ir labai gražūs“, – neįprastuįspūdžiu dalijasi keliautoja.

Pasak Nomedos, ryte paaiškėjo, kad tuosšunis greičiausiai visi šeria, mat vienos galeri-jos prieangyje sako pastebėjusi vakarykštįketurkojį palydovą ir meiliai jį kalbinančiąmoterį. Be to, pasirodė, kad tie šunys puikiaiprisitaikę gyventi mieste ir net lakti vandenį išpačių įvairiausių fontanų.

Vis dėlto Marsala garsėja ne tik galerijomis arpaslaptingomis šunų gaujomis. Ji daugeliui žmo-nių, mėgstančių vyną, žinoma ir dėl stipraus,sodraus, saldaus vyno, pavadinto miesto vardu.Yra ne viena legenda, kaip šis vynas išpopuliarė-jo kitose šalyse. Vieni tikina, kad garsusis admi-rolas H.Nelsonas 1798 m. po mū šio prie Niloužsisakė didžiulį kiekį šio puikaus vyno ir taipatkreipė į jį visų dėmesį.

Vis dėlto gerokai patikimiau atrodo pasakoji-mai apie toliaregius ir viską apskaičiuojančiusprekybininkus. Pasak istorinių šaltinių, 1773 m. įMarsalą atplaukė anglų prekybininkas JohnasWoodhouse'as ir pašmirinėjęs mieste netikėtaiparagavo vietinio vyno, kuris buvo truputėlį

panašus į spirituotus ispaniškus ir portugališkusvynus, tuo metu itin madingus Anglijoje. Tadšiek tiek pamąstęs nusprendė, kad marsala vadi-namas vynas turėtų įtikti ir britams. Ir neapsiri-ko. Grįžęs atgal į Marsalą po beveik dvidešimtmetų pradėjo masinę šio vyno gamybą. Įdomupaminėti, kad Marsalos vynas buvo pirmas vynasItalijoje, gavęs DOC (De nominazione di OrigineControllata) statusą.

Ir tai dar ne visos šio miesto įžymybės.Įdomus faktas, kad Marsalos įkūrimo laurai

atitenka finikiečiams. Priminsime, kad Finikija –senovės istorinis regionas, nusidriekęsViduržemio jūros pakrante dabartinio Libano,Pietvakarių Sirijos ir Šiaurės vakarų Izraelio teri-torijomis. Finikiečiai sukūrė galingą civilizaciją,pastatė miestus, kuriuose klestėjo amatai, preky-ba. Beje, finikiečiams priklauso abėcėlės išradi-mas. Jie buvo bene ge riausi to meto jūreiviai,pasiekdavę Bri ta ni jos salas, apiplaukę Afriką.Būtent finikiečiai pirmieji pradėjo kurti savokolonijas. Ir vienos jų griuvėsiai yra išlikę šaliadabartinės Marsalos – Lilybaeum.

Ši gyvenvietė buvo viena atokiausių finikiečiųkolonijų, įkurta apie 397 m. prie. Kr. Čia apsigy-veno tie žmonės, kurie išliko po Dionisijaus ISirakūziečio žudynių Mozijos saloje, kuriojebuvo klestintis finikiečių prekybos centras. Ošiandien pasipūtėliai siciliečiai giriasi, kad apiefinikiečius galima sužinoti tik iš dviejų šaltinių: išBiblijos ir Mozijos.

Būtent dėl finikiečių palikimo verta apeitivisus muziejus, kuriuose yra sukaupta nemažaidėmesio vertų didžiosios jūrininkų civilizacijosartefaktų. Bene įspūdingiausias eksponatas – išlikučių, rastų netoli Egadų salų, rekonstruotaslaivas. Šis įdomus laivas, turėjęs kiekvienojepusėje po 17 irklų, galėjęs, mokslininkų nuo -mone, dalyvauti Pirmajame pūnų kare (III a. pr.Kr). Na, o muziejuje, veikiančiame Whi ta ke rio

Sicilija – didžiausia Viduržemio jūros sala.Salos sostinė – Palermas.Saloje gyvena apie 6 mln. žmonių.Sicilijos istorijoje apstu graikų, romėnų, arabų,bizantiečių, finikiečių, kartaginiečių pėdsakų.Sicilija laikoma ir mafijos, „Cosa Nostra“tėvyne.Ką būtina pamatyti? Aplankykite rūsčiąją Etną,po kuria, pasak mitų, Hefaistas buvo įsikūręskalvę. Vienoje gražiausių Sicilijos pakrančių –Scala dei Turchi verta bent pabraidyti.Aplankykite ir Palermo, Taorminos, Ka ta nijossenamiesčius.Privalu aplankyti nedidelę Noto provinciją,garsėjančią barokiškais miestais grynuoliais.Regioną 1693 m. nusiaubė galingas žemėsdrebėjimas, sulyginęs su žeme miestus irgyvenvietes, po to Noto, Sirakūzų, Modikos irRa gū zos miestai buvo atstatyti prašmatniubaroko stiliumi. Į Sicilijos Trapanio ir Komizo oro uostusskraidina „Ryanair“ skrydžių bendrovė.Pasidairius iš anksto galima rasti bilietų,kainuojančių mažiau nei 100 eurų.

Faktai apie Siciliją

Likatos uostas

�

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

2015–02–13 ● 77

Laisvalaikis

viloje, galima apžiūrėti ir puikią V a. pr. Kr. grai-kų jaunuolio skulptūrą. Įdomu žvilgtelėti ir įkitus eksponatus – namų apyvokos daiktus, gink-lus ir pan.

Ką dar galima nuveikti Marsaloje? Pa si so ti -nus istorija bei vynu, galima patraukti Druskoske liu, vingiuojančiu nuo Marsalos Trapanio link.Ši pramoga skirta ratuotiems keliautojams,tačiau ir kitiems nors trumpam verta žvilg telėti įegzotiškai atrodančius druskos lau kus.

Na, o keliaujantieji jachta gali mėgautis kitaismalonumais. Pavyzdžiui, vieną ypač gražią naktįkeliautojai patraukė šalia Sicilijos susispietusiųEgadų salų link. Salų grupei priklauso Favinjana,vaizdingos Maretimo ir Levanco (garsėjantipriešistoriniais piešiniais) salos.

„Jos nepaprastai gražios, tačiau į krantą neli-pome, o nakvojome ant vandens jachtoje, nesbuvo žiauriai vėjuota. Tačiau naktis buvo nepa-prastai romantiška – pakilo didžiulis mėnulis virštokių keistų kalnų. Peizažas – kaip perkeltas išpasakos. Žiūri ir galvoji, kad niekur negalėtumrasti gražesnio vaizdo“, – tikina Nomeda ir pri-duria, kad kelionės jachta pranašumas yra tas,kad galima patekti į tas vietas, į kurias autobusuar automobiliu niekaip nepateksi.

Verta paminėti ir dar vieną kelionės jachtapranašumą. Tarkim, keliaujant automobiliutenka apsistoti viešbučiuose ir įdomesnio maistoieškotis kavinėse ar restoranuose, o plaukiantjachta turi galimybę pamatyti daugybę įdomiųvietų ir maitintis kaip puikiausiuose restoranuo-

se. Ypač jei koko pareigų imasi Nomeda sudviem padėjėjomis.

„Laive aš apsiėmiau rūpintis maistu – gami-nau rizotą, makaronus, visokias žuvis. Su Vytulandžiodavome po turgavietes, pirkdavome švie-žutėlių jūros gėrybių, daržovių“, – pasakojaNomeda ir priduria, kad jachtoje net ir plaukiantgaminti labai patogu, nes tam pritaikyta visaįranga – nuo aukštų puodų iki specialių laikiklių.

Na, o kelionę bičiuliai baigė Trapanio uos te,kurio senamiestis, pasak Nomedos, ne toks se -nas kaip Marsalos, tačiau vis tiek įdomus ir gra-žus. Čia akį traukia įspūdingos XVII a. bažnyčiosir puošnūs rūmai. Visa Via Ga ribaldi stebina pra-šmatniais barokiniais pastatais, kai kurie jų lai-komi vienais puikiausių sicilietiško barokopavyzdžių. Na, o į Santuario di Maria SantissimaAnnun zia ta bažnyčią verta užsukti ne tik žvejamsir jūrininkams, bet ir jachtininkams, mat joje yraMarijos statula, pagarsėjusi stebuklais, šaliakurios meldžiama palankaus vėjo ir gero oro.

Šalia Trapanio yra dar vienas įspūdingas turis-tinis objektas – Segesta. Pasak legendų, Segestąįkūrė iš Trojos išsigelbėję žmonės, Enėjo sekėjai.Kaip buvo iš tikrųjų, nežinia, nes ši archeologinėvietovė dar labai mažai tyrinėta. Tačiau vaizdaigniaužia kvapą, tarkim, ant kalvos stūkso galingaV a. pr. Kr. pradėta, bet dėl kartaginiečių ant-puolių taip ir nebaigta statyti šventykla.

Bičiulių kompanija susigundė pasižvalgyti poTrapanio apylinkes, tačiau taksi atvažiavus prieitin vaizdingo kalno teko nusivilti. Mat jau buvo

ruduo, pakilo štorminis vėjas ir keltuvas neveikė– nesaugu kelti žmones tokiu oru. Keliautojaidaug negalvodami apsisuko ir pėstute patraukėatgal į laivą, mat jiems atrodė, kad kelias visiškaitrumpas. „Einam einam, einam einam, jau irsutemo. Pra dėjom italų klausinėti kelio, o jie ste-bėjosi, ar tikrai norim eiti į Trapanį, ir gyrė, kokiemes šau nuoliai. Taip pėstute pardrožėm kokius12–13 kilometrų labai gražiomis vietomis, pa leijūrą, krantine. O sugrįžus į miesto pagrindi nęaikštę laukė staigmena: prieš tai miegojęs tuš čiasmiestas it pabučiuota Miegančioji gražuo lė atsi-budo, pasirąžė, išsipuošė ir visas švytė jo švieso-mis, į gatves pasipylė žmonės“, – pa sakojaNomeda ir priduria, kad keliautojai ra do įdomųvyno barą, kuriame vynas buvo pardavinėjamastiesiai iš statinių. Sumoki fiksuotą kainą, ir vynugali mėgautis kiek tinkamas, įsitaisęs ant pagal-vėlių ant žemės ar palangių.

Kelionė jachta padovanoja neįtikėtinai nuo-stabių akimirkų ne tik stebint įspūdingą mėne-sieną. Kas gali būti romantiškiau už ilgus nesi-baigiančius pokalbius su bičiuliais ant denio?„net esame susitarę į kelionę neimti knygų, otelefonai ir kompiuteriai yra truputį ignoruoja-mi. Kur kas svarbiau bendravimas ir bendrumas.Juk stichija vienija, ir tu turi daugiau galimybiųžmogiškiems santykiams puoselėti. Ir tai nuosta-bu! Juk mes visi esame tarsi sulaukėję vieni kitųatžvilgiu, viską atstoja internetinis pasaulis irbendravimas“, – pasakojimą baigia Nomeda. ■

Daiva Urbienė

Vaizdas į Sicilijos krantus iš jachtos

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

78 � 2015–02–13

Laisvalaikis

1849-ųjų balandį buvo suimtas FiodorasDostojevskis, o su juo ir daug kitų, priklausiu-sių Petraševskio bendrijai – slaptai intelektua-lų draugijai, kuri reguliariai rinkosi aptartiRusijos imperatoriaus Nikolajaus I uždraustosliteratūros. Po aštuonių mėnesių, gruodžio 22dieną, juos nuvedė į Semionovo aikštę SanktPeterburge, užmovė gobtuvus ir pririšo priestulpų. Sušaudymo komanda pakėlė šautuvusir nusitaikė. Aikštė nuščiuvo. Tylą greitai per-traukė ne spaudžiamų gaidukų garsas, bet įsa-kymas šauliams nuleisti ginklus. Paskutinęakimirką egzekuciją atšaukė, ir paklaikę ben-drijos nariai buvo išsiųsti į kalėjimą. Kiekvėliau tą dieną Dostojevskis parašė laišką bro-

liui Michailui ir nupasakojo neįsivaizduojamaikankinamus dienos įvykius, prašė nesijaudintidėl jo gerovės, kol kalės, ir kalbėjo, kaip dėlšios patirties „at gimė“. Po penkerių metųDostojevskį pa lei do ir jis parašė tokius kūri-nius, kaip „Nu si kaltimas ir bausmė“ ir„Broliai Karamazovai“, tapusius pasaulio kla-sikos lobynu.

Petro ir Povilo tvirtovė, 1849-ųjų gruodžio 22-ojiMichailui Michailovičiui Dostojevskiui,Nevos prospektas, priešais Griaznają gatvę,Neslindo namuoseBroli, brangiausias drauge! Viskas nuspręsta!Esu nuteistas ketveriems metams sunkiųjų

darbų tvirtovėje (kaip manau, Orenburgo), opo to tarnauti eiliniu. Šiandien, gruodžio 22-ąją, mus nuvedė į Semionovo rikiuotės aikštę.Ten visiems perskaitė nuosprendį, liepė pabu-čiuoti Kryžių, mūsų kardus sulaužė mums viršgalvų ir gavome paskutinius apdarus (baltusmarškinius). Tada tris pririšo prie egzekucijosstulpo. Aš buvau šeštas. Kvietė po tris; taigiatsidūriau antroje grupėje ir man gyventi buvolikusi ne daugiau kaip minutė. Prisiminiautave, broli, ir visus taviškius; paskutinę akimir-ką visos mintys sukosi apie tave ir tik tave;brangus mano broli, tik tada supratau, kaiptave myliu! Įsigudrinau apkabinti šalia stovė-jusius Pleščejevą ir Durovą ir atsisveikinau sujais. Galiausiai nuskambėjo signalas pasi-traukti, pririštuosius prie stulpo parvedė atga-lios ir paskelbė, kad Jo ImperatoriškojiDidenybė dovanojo gyvybes. Tada paskelbėdabartinius nuosprendžius. Bausmę dovanojotik Palmui ir grąžino į kariuomenę su turėtulaipsniu.

Brangus broli, man ką tik pasakė, kad šian-dien arba rytoj mus išsiųs. Paprašiau su tavimisusitikti. Man atsakė, kad tai neįmanoma;galiu tik parašyti tau laišką: paskubėk ir atsa-kyk kaip galėdamas greičiau. Bijau, kad galbūtkažkaip sužinojai apie mums skirtą mirtiesbausmę. Kai vežė į Semionovo rikiuotės aikš-tę, pro vežimo langus mačiau daugybę žmo-nių; gal žinios pasiekė tave ir tu dėl manęskentėjai. Dabar bus ramiau. Broli! Aš nepuo-liau dvasia ir nenuliūdau. Gyvenimas visurgyvenimas, gyvenimas savyje, o ne tame, kassupa aplinkui. Šalimais bus žmonių, o būtižmogumi tarp žmonių ir amžių amžius liktižmogumi, nenusiminti ir nepasiduoti nelai-mėms, kurios gali užgriūti, – štai kas yra gyve-nimas, štai kokia gyvenimo užduotis. Supratautai. Šioji mintis apsigyveno mano kūne ir krau-jyje. Taip, tai tiesa! Galvą, kuri kūrė ir gyvenokilniausią meno gyvenimą, tą galvą man jaunukirto. Liko tik atmintis ir sukurti, bet darneįkūnyti vaizdiniai. Jie mane sudraskys, taitiesa! Vis dėlto dar turiu širdį ir tą pat kūną irkraują, kurie taip pat gali mylėti, kentėti, geis-ti ir prisiminti, ir tai galų gale yra gyvenimas.On voit le soleil! O dabar sudie, broli! Ne -liūdėk dėl manęs!

Dabar apie materialius dalykus: mano kny-gas (tebeturiu Bibliją) ir kelis rankraščiolapus, nebaigtos pjesės apmatus ir romaną (beto, baigtą apsakymą „Vaiko istorija“) iš manęsatėmė; veikiausiai juos gausi tu. Dar paliekusavo paltą ir senus drabužius, jei atsiųsi jųpaimti. Dabar, broli, galbūt turėsiu nužygiuo-ti ilgą kelią. Reikia pinigų. Mano brangusbroli, kai gausi šį laišką ir turėsi kokią galimy-bę gauti kiek nors pinigų, iškart atsiųsk man.Pinigų man reikia labiau nei oro (vienamkonkrečiam reikalui). Taip pat atsiųsk keliaseilutes. Tada, jei atkeliaus pinigai iš Maskvos,prisimink mane ir neapleisk. Ką gi, tai viskas!Turiu skolų, bet ką galiu padaryti?

Pabučiuok žmoną ir vaikus. Nuolat jiemsmane primink ir pasirūpink, kad jie manęsnepamirštų. Gal dar kada nors susitiksime!Broli, pasirūpink savimi ir šeima, gyvenk

Neliūdėk dėl manęsSkaitiniai. Fiodoras Dostojevskis – Michailui Dostojevskiui

1849 m. Fiodoras Dostojevskis buvo nuteistas sušaudyti.

CLM

AR

CH

YVO

NU

OTR

.

2015–02–13 �79

Laisvalaikis

ramiai ir atsargiai. Pagalvok apie vaikų atei-tį… Gyvenk deramai. Manyje niekada nevirėtoks sveikas ir smarkus dvasinis gyvenimas. Armano kūnas ištvers? Nežinau. Iškeliauju sirg-damas, kamuoja skrofuliozė. Tačiau nesvarbu!Broli, gyvenime jau tiek patyriau, kad dabarvargu ar kas gali mane išgąsdinti. Tebūnie kasbus! Pirmai progai pasitaikius pranešiu apiesave. Perduok Maikovskiams mano atsisveiki-nimą ir paskutinius linkėjimus. Pasakyk, kaddėkoju jiems už nuolatinį domėjimąsi manolikimu. Pasakyk už mane Eugenijai Petrovnaikelis kuo šiltesnius tavo širdies padiktuotusžodžius. Linkiu jai daug laimės ir visada ją pri-siminsiu su dėkinga pagarba. Paspausk rankąNikolajui Apolonovičiui ir Apolonui Mai ko -vui, taip pat visiems kitiems. Surask Janovskį.Paspausk jam ranką ir padėkok. Galiausiaipaspausk rankas visiems, kas manęs nepamir-šo. Ir tiems, kurie pamiršo, ir jiems mane pri-mink. Pabučiuok mūsų brolį Kolią. Parašyklaišką broliui Andrejui ir pranešk apie mane.Taip pat parašyk dėdei ir tetai, šito prašausavo vardu, pasveikink juos nuo manęs.Parašyk mūsų seserims, linkiu joms laimės.

Galbūt mes, broli, vėl kada nors susitiksi-me! Pasirūpink savimi, dėl Dievo meilės, irgyvenk toliau, kol susitiksime. Gal kada norsvėl apsikabinsime ir prisiminsime jaunystę, tąauksinį laiką, kuris buvo mūsų jaunystė ir sva-jonės ir kurį šią akimirką raunu iš širdies sukrauju ir laidoju.

Ar tikrai taip gali būti, kad daugiau nieka-da nepaimsiu plunksnos? Manau, po ketveriųmetų galbūt turėsiu tokią galimybę. Siųsiu tauviską, ką parašysiu, jei ką nors parašysiu,Dieve mano! Kiek daug mano išgyventų, išnaujo sukurtų vizijų pražus, išnyks iš smegenųarba kaip nuodai išsilies į kraują! Taip, jei manneleis rašyti, aš pražūsiu. Verčiau penkiolikametų kalėjimo su plunksna rankoje!

Rašyk man dažniau, rašyk smulkiau, dau-giau, daugiau faktų. Kiekviename laiške apra-šyk visokiausias šeimos gyvenimo smulkme-nas, niekus, nepamiršk. Tai suteiks man viltiesir gyvybės. Jei žinotum, kaip tavo laiškai atgai-vindavo mane čia, tvirtovėje. Paskutiniai du supuse mėnesio, kai man uždraudė gauti ar rašy-ti laiškus, buvo itin sunkūs. Aš sirgau. Kadangitu retsykiais neatsiųsdavai pinigų, aš dėl tavęs

jaudindavausi; tai reiškė, kad tu pats patiri sty-gių! Dar kartą pabučiuok vaikus, mano minty-se neblėsta mieli maži jų veideliai. Ak, kad jiebūtų laimingi! Būk laimingas ir tu, broli, būklaimingas!

Neliūdėk dėl manęs, dėl Dievo meilės,neliūdėk dėl manęs! Tikėk: nepuoliau dvasia,prisimink, kad viltis manęs neapleido. Po ket-verių metų mano dalia palengvės. Būsiu eiliniskareivis – jau ne kalinys, ir prisimink, kadkada nors tave apkabinsiu. Šiandien tris ket-virčius valandos praleidau mirties gniaužtuo-se, išgyvenau su šia mintimi; stovėjau tiesbedugne paskutinę akimirką, o dabar vėlgyvenu!

Jei kas nors mini mane blogu žodžiu, jei sukuo nors susivaidijau, jei kam nors padariaublogą įspūdį – sutikęs pasakyk, kad jie turėtųtai pamiršti. Mano sieloje nėra nei kartėlio,nei pagiežos; šią akimirką labai norėčiauapkabinti kurį nors iš buvusiųjų draugų. Taipaguoda, patyriau ją šiandien prieš mirtį atsi-sveikindamas su brangiais žmonėmis. Tadamaniau, kad žinia apie mano egzekuciją tavepražudys. Tačiau dabar nurimk, aš vis dargyvas ir gyvensiu su mintimi, kad kada norstave apkabinsiu. Galvoju tik apie tai.

Ką tu veiki? Apie ką šiandien galvojai? Aržinai apie mus? Kaip šalta šiandien buvo!

Ak, kad tik mano laiškas greitai tave pasi-ektų. Kitaip keturis mėnesius neturėsiu jokiųžinių. Mačiau vokus, kuriuose per paskutiniusdu mėnesius siuntei pinigus; adresas buvoužrašytas tavo ranka ir džiaugiausi, kad tauviskas gerai.

Kai pažvelgiu į praeitį ir pagalvoju, kieklaiko iššvaistyta tuščiai, kiek prarasta apgaudi-nėjant save, klystant, dykinėjant, nežinant,kaip gyventi, kaip nevertinau laiko ir dažnainusidėdavau širdžiai ir sielai, mano širdissrūva krauju. Gyvenimas yra dovana, gyveni-mas – tai laimė, kiekviena minutė galėjo būtiištisas laimės amžius. Si jeunesse savait!Dabar, keisdamas gyvenimą, atgimstu naujupavidalu. Broli! Prisiekiu: neprarasiu vilties irišsaugosiu tyrą sielą ir širdį. Atgimsiu geresnis.Čia visa mano viltis, visa paguoda!

Gyvenimas kalėjime jau pakankamai nužu-dė manyje tuos kūno poreikius, kurie nebuvovisiškai tyri; anksčiau mažai paisiau savęs.Dabar stygius nieko nereiškia, taigi nebijau,kad mane nužudys kokia materiali neganda.To negali būti! Ak! Būti sveikam!

Sudie, sudie, broli! Kada vėl tau parašysiu?Gausi kuo smulkesnį mano kelionės pasakoji-mą. Jei tik išsaugosiu sveikatą, viskas busgerai!

Ką gi, sudie, sudie, broli! Tvirtai tave apka-binu, karštai bučiuoju. Prisimink mane beskausmo širdyje. Neliūdėk, meldžiu tavęs,neliūdėk dėl manęs! Kitame laiške papasako-siu, kaip man einasi. Tada prisimink, kąsakiau: suplanuok gyvenimą, nešvaistyk jo,sutvarkyk likimą, galvok apie vaikus. Ak, kaipnorėčiau tave pamatyti, kaip norėčiau! Sudie!Dabar atsiplėšiu nuo visko, kas buvo brangu;skaudu tai palikti! Skaudu persiplėšti perpus,perkirsti širdį pusiau. Sudie! Sudie! Aš tave

pamatysiu, žinau, viliuosi; nesikeisk, mylėkmane, neleisk išblėsti prisiminimams, mintisapie tavo meilę bus geriausia mano gyvenimodalis. Sudie, dar kartą sudie! Visiems sudie!Tavo brolisFiodoras Dostojevskis.

1849-ųjų gruodžio 22-oji.Per areštą iš manęs atėmė kelias knygas. Tikdvi iš jų buvo uždraustos. Gal galėtum kitasatgauti? Noriu paprašyti štai ko: viena išknygų buvo „Valeriano Maikovo raštai“, jokritiniai esė – Eugenijos Petrovnos egzemplio-rius. Tai buvo jos turtas, kurį paskolino man.Areštuojamas prašiau policijos pareigūno grą-žinti knygą jai ir daviau adresą. Nežinau, ar jisją gražino. Pasiteirauk! Nenoriu atimti iš josatminimo. Sudie, dar kartą sudie!

Tavo F.Dostojevskis

Shaun Usher sudėta „Laiš-kų knyga“ – tai džiugi kelio-nė per garsių, ne tokių gar-sių ir nešlovingai pagarsėju-sių žmonių laiškus, užrašusir telegramas. Ji iliustruotaautentiškomis nuotrauko-mis, portretais ir laiškų – ra-

šytų ranka ar spausdintų – faksimilėmis.Čia yra ir Micko Jaggerio Andy Warholui rašy-tas laiškas, kuriame išvysite „Rolling Stones“albumo viršelio apmatą; ranka rašytas kara-lienės Elžbietos II laiškas Jungtinių AmerikosValstijų prezidentui Eisenhoweriui, prie kuriopridėtas asmeninis karalienės blynelių recep-tas; nepaprastas išlaisvinto vergo atkirtis bu-vusiam šeimininkui, kurį perskaitę nesusilai-kysite pergalingai nemostelėję; širdį veriantispaskutinis Virginios Woolf laiškas vyrui, para-šytas prieš pat savižudybę…Šioje kelionėje skaitysite meilės laiškus, atstū-mimo laiškus, gerbėjų laiškus, atsiprašymolaiškus, liūdėsite, niršite, būsite sukrėsti ir jusi-te pasigėrėjimą. Tai puiki dovana, padėsiantisužinoti apie praeitį, skaitant atvirą tais laikaisgyvenusių žmonių susirašinėjimą. �

Apie knygą ir jos sudarytoją

Sunku įsivaizduoti, kad dauguma pasaulinėsliteratūros šedevrų parašyta be kompiuterių ir

klaidų tikrinimo programų.

G.C

AR

LTO

N N

UO

TR.

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

80 � 2015–02–13

Laisvalaikis

1970 metų gegužės 6 diena1970-aisiais Zambijoje gyvenanti vienuolė MaryJucunda parašė laišką dr. Ernstui Stuhlingeriui,NASA Maršalo kosminių skrydžių centro moksli-niam direktoriui, ir iškėlė klausimą, susijusį su jovykdomais tyrimais dėl pilotuojamų skrydžių įMarsą. Ji pasiteiravo, kaip jis gali siūlyti išleistimilijardus dolerių tokiam projektui, kai čia,Žemėje, badauja tiek vaikų. Stuhlingeris seseriaiJucundai atsakė mąsliu, ilgu laišku ir pridėjo kopi-ją garsios nuotraukos „Tekanti žemė“ – ją 1968metais iš Mėnulio nufotografavo astronautasWilliamas Andersas. Stuhlingerio kolegos taipsusižavėjo atsakymu, kad vėliau NASA paskelbė jįplatesniam skaitytojų ratui pavadinimu „Kam tyri-nėti kosmosą?“

1970-ųjų gegužės 6-ojiBrangi seserie Mary Jucunda,jūsų laiškas buvo vienas iš daugelio kasdien manatkeliaujančių, tačiau mane sukrėtė labiau nei visikiti, nes gimė iš klausiančio proto ir užjaučiančiosširdies gelmių. Pamėginsiu į jūsų klausimą atsaky-ti kaip įstengdamas geriau.

Vis dėlto pirma norėčiau pareikšti, kaipžaviuosi jumis ir jūsų narsiomis seserimis, jūsaukojate gyvenimus kilniausiam žmogaus tikslui:padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.

Laiške klausėte, kaip galiu siūlyti išleisti mili-jardus dolerių kelionei į Marsą tokiu metu, kaišioje Žemėje badauja daugybė vaikų. Žinau, nesi-tikėjote, kad atsakysiu: „Ak, nežinojau, kad vaikaimiršta iš bado, bet nuo šios akimirkos iki tol, kolžmonija išspręs šią problemą, atsisakysiu visokiųkosmoso tyrimų!“ Tiesą sakant, apie badaujančiusvaikus sužinojau gerokai anksčiau nei tai, kadkelionė į Marsą techniškai įmanoma. Kaip ir dau-gelis mano draugų manau, kad bandymų keliautiį Mėnulį, galų gale į Marsą ir kitas planetas turimeimtis dabar, ir net esu įsitikinęs: ilgainiui šis pro-jektas prie tų rimtų problemų, su kuriomis susidu-riame Žemėje, sprendimo prisidės labiau nei dau-gelis kitų galimų pagalbos projektų, kurie metųmetus svarstomi ir aptarinėjami, bet apčiuopia-mos naudos tenka laukti labai ilgai.

Prieš mėgindamas smulkiau nupasakoti, kaipmūsų kosminė programa prisideda prie žemiškųproblemų sprendimo, norėčiau trumpai papasa-koti tariamai tikrą istoriją; ji galėtų paremti manoargumentus. Maždaug prieš 400 metų mažameVokietijos miestelyje gyveno grafas. Jis buvo vie-nas iš gerųjų grafų ir didelę savo pajamų dalį ati-duodavo miestelio varguoliams. Žmonės tai labaivertino, nes viduramžiais skurdo netrūko ir šalįdažnai nusiaubdavo maro epidemijos. Vienądieną grafas sutiko keistą žmogų. Namie jis turėjodarbastalį ir mažą laboratoriją, o dieną sunkiaidirbdavo, kad kiekvieną vakarą galėtų keliasvalandas padirbėti savo laboratorijoje. Iš stiklošukių jis šlifavo mažus lęšius, įtaisydavo juos įvamzdelius ir žiūrėdavo pro juos į labai menkučiusdaiktus. Grafą ypač sužavėjo stipriai padidinus

matomi mažyčiai padarėliai, kurių jis niekadaanksčiau nebuvo regėjęs. Jis pakvietė tą keistuolįsu laboratorija persikraustyti į pilį, tapti grafo šei-mynykščiu ir samdiniu, o tada visą laiką skirti opti-niams prietaisams kurti ir tobulinti.

Tačiau miestelio žmonės įsiuto sužinoję, kadgrafas švaisto pinigus, jų nuomone, visiškai betiks-liam užsiėmimui. „Mes kenčiame nuo maro, –sakė jie, – o jis moka tam žmogėnui už nenaudin-gą užsiėmimą!“ Grafas nenusileido. „Atiduodujums viską, ką įstengiu, – pasakė jis, – bet taip patremsiu šį žmogų ir jo darbą, nes žinau: kada norsiš jo kas nors išeis!“

Iš tiesų iš šio ir panašių kitose vietose kitų žmo-nių nudirbtų darbų atsirado kai kas labai gero:mikroskopas. Gerai žinoma, kad mikroskopasprie medicinos pažangos prisidėjo daugiau nei betkuris kitas išradimas, o marą ir daugelį užkrečia-mųjų ligų didžiojoje pasaulio dalyje išnaikintipadėjo tyrimai, kuriuos atlikti įmanoma pasitelkusmikroskopą.

Taigi išsaugodamas dalį pinigų tyrimams iratradimams grafas prie žmonių kančių palengvini-mo prisidėjo daugiau, nei būtų galėjęs prisidėti ati-duodamas viską, ką tik įstengė, kad apsaugotųsavo maro kamuojamą bendruomenę.

Padėtis, su kuria susiduriame šiais laikais, dau-geliu požiūrių panaši. Jungtinių Amerikos Valstijųprezidentas kasmet išleidžia maždaug 200 milijar-dų dolerių metinio biudžeto. Šie pinigai atitenkasveikatos apsaugai, švietimui, rūpybai, miestamsatnaujinti, keliams, transportui, užsienio pagalbai,gynybai, apsaugai, mokslui, žemės ūkiui ir daugy-bei tarnybų šalyje ir už jos ribų. Šiemet kosmosotyrimams buvo skirta maždaug 1,6 procento meti-nio šalies biudžeto. Į kosmoso programą įeinaprojektas „Apollo“ ir daug kitų mažesnių projek-tų – kosmoso fizikos, kosmoso astronomijos, kos-moso biologijos, planetinių projektų, Žemės ištek-lių ir kosmoso inžinerijos projektų. Tam, kad išlai-dos kosmoso programai galėtų būti skiriamos,vidutinis Amerikos mokesčių mokėtojas, permetus uždirbantis 10 000 dolerių, už kosmosą kas-met sumoka maždaug 30 dolerių mokesčių. Kitajo pajamų dalis – 9970 dolerių – atitenka jo pragy-venimui, pramogoms, santaupoms, kitiemsmokesčiams ir visoms kitoms išlaidoms.

Dabar tikriausiai paklausite: „Kodėl iš tų 30dolerių, kuriuos sumoka vidutinis Amerikosmokesčių mokėtojas, neatėmus penkių, trijų arvieno dolerio ir nenusiuntus alkaniems vaikams?“Kad atsakyčiau į šį klausimą, turėsiu trumpaipapasakoti, kaip veikia šalies ekonomika. Kitosešalyse situacija labai panaši. Vyriausybę sudaroįvairios ministerijos (Vidaus reikalų, Teisingumo,Sveikatos, Švietimo ir socialinės rūpybos,Transporto, Gynybos ir kitos) ir valdybos(Nacionalinis mokslo fondas, Nacionalinė aero-nautikos ir kosmoso administracija ir kitos). Visosjos metinius biudžetus rengia remdamosi skirtaisuždaviniais ir kiekviena turi pagrįsti savo biudžetąitin griežtą tikrinimą atliekantiems Kongreso

komitetams, be to, atlaikyti smarkų Biudžeto val-dybos ir prezidento spaudimą riboti išlaidas. KaiKongresas pagaliau lėšas paskiria, jos gali būtiišleistos tik biudžeto nurodytoms ir patvirtintomsveikloms ir dalykams.

Taigi į Nacionalinės aeronautikos ir kosmosoadministracijos biudžetą gali įeiti tik dalykai, tie-siogiai susiję su aeronautika ir kosmosu. JeiKongresas biudžeto nepatvirtintų, siūlomos lėšosnegalėtų būti skiriamos kitkam; jų tiesiog nesu-rinktų iš mokesčių mokėtojų, nebent kitiems biu-džetams patvirtintų daugiau lėšų, tokiu atvejujiems atitektų kosmosui neišleisti pinigai. Iš šiotrumpo aiškinimo suprasite, kad parama badau-jantiems vaikams, tiksliau sakant, parama, papil-danti tai, ką Jungtinės Amerikos Valstijos jau ski-ria šiam garbingam tikslui kaip pagalbą užsieniui,gali būti gauta tik tuomet, jei atitinkama valdybaįtrauks į biudžetą atitinkamą eilutę ir Kongresas jąpatvirtins.

Galbūt dabar paklausite, ar pats palankiai įver-tinčiau tokį mūsų vyriausybės žingsnį. Mano atsa-kymas – tvirtas taip. Tikrai visiškai neprieštarau-čiau, jei kasmet mano mokesčiai padidėtų tamtikra suma, skirta pamaitinti badaujantiems vai-kams, kad ir kur jie gyventų.

Žinau, visi mano draugai galvoja taip pat. Visdėlto negalime įgyvendinti tokios programos tie-siog liaudamiesi planuoti keliones į Marsą.Priešingai, aš net manau, kad darbuodamasis sukosmoso programa galiu kaip nors prisidėtipalengvinant ir galiausiai išsprendžiant tokias sun-kias problemas, kaip skurdas ir badas Žemėje.Bado problema susideda iš dviejų pagrindiniųfunkcijų: maisto gamybos ir maisto paskirstymo.Kai kurios pasaulio šalys maisto gamybą žemėsūkyje, gyvulininkystėje, vandenynų žvejyboje irkituose stambiuose procesuose įgyvendina pro-duktyviai, tačiau daugelyje kitų pasaulio šalių jivisai nepakankama. Pavyzdžiui, didelius žemėsplotus galėtume panaudoti daug geriau, jei būtųtaikomi veiksmingesni vandens baseinų, trąšųnaudojimo, oro sąlygų prognozavimo, derlingumovertinimo, sodinių planavimo, laukų parinkimo,sodinimo įpročių, kultivacijos laiko, pasėlių apžiū-ros ir derliaus nuėmimo planavimo metodai.

Neabejotina, kad geriausias įrankis visomsšioms funkcijoms pagerinti yra dirbtiniai Žemėspalydovai. Jie skrieja aplink Žemę dideliameaukštyje ir gali per trumpą laiką apžvelgti didžiu-lius plotus; jie gali stebėti ir matuoti daugybę įvai-rių veiksnių, rodančių pasėlių ir dirvožemio padė-tį ir būklę, sausras, lietų, sniego dangą ir t.t., ir per-duoti šią informaciją Žemėje esančioms stotims,kurios ją tinkamai pritaikytų. Nustatyta, kad netnaudojant negausią palydovų sistemą, aprūpintąŽemės ištekliais, jutikliais ir veikiančią pagalvisuotinę žemės ūkio gerinimo programą, meti-niai derliai išaugtų daugybe milijardų dolerių.

Maisto paskirstymas skurstantiesiems yra visiš-kai kitokia problema. Čia reikia gilintis ne tiek įgabenimo apimtis, kiek į tarptautinį bendradar-biavimą. Mažos valstybės vadovas gali jaustis labainesmagiai, kad didelė valstybė į jo šalį įveža dide-lius kiekius maisto, nes jis tiesiog baiminasi, kadkartu su maistu atkeliaus įtaka ir svetima valdžia.Taigi bijau, kad veiksminga pagalba badaujančių-jų nepasieks tol, kol sienos valstybes dalys mažiau,

Kam tyrinėti kosmosą?Skaitiniai. Dr. Ernstas Stuhlingeris – seseriai Mary Jucundai

2015–02–13 �81

Laisvalaikis

nei yra dabar. Nemanau, kad skrydžiai į kosmosąpernakt padarys stebuklą. Vis dėlto kosmosoprograma tikrai yra tarp daugiausiai žadančių irgalingiausių jėgų, dirbančių šia kryptimi.

Leiskite man tiesiog priminti neseniai įvykusią„Apollo 13“ tragediją. Priartėjus kritinei astro-nautų įėjimo į Žemės atmosferą akimirkai,Sovietų Sąjunga nutraukė visas savo radijo trans-liacijas „Apollo“ projekto naudojamais bangųdažniais, kad būtų išvengta visų įmanomų trik-džių, o rusų laivai užėmė pozicijas Ramiajame irAtlanto vandenynuose tam atvejui, jei iškiltų būti-nybė vykdyti gelbėjimo operaciją. Jei astronautųkapsulė būtų nusileidusi netoli rusų laivo, rusaineabejotinai būtų juos gelbėję taip pat rūpestingaiir negailėdami pastangų, kaip ir tuo atveju, jei iškelionės į kosmosą būtų grįžę rusų astronautai. Jeiį panašią kritišką padėtį patektų rusų kosmonau-tai, amerikiečiai neabejotinai pasielgtų taip pat.

Didesni derliai pasitelkus stebėseną ir vertini-mą iš orbitos ir geresnis maisto paskirstymas geri-

nant tarptautinius santykius tėra du pavyzdžiai,kaip kosmoso programa paveiks gyvenimą Žemė-je. Norėčiau pasiremti dviem kitais pavyzdžiais: taitechnologijų vystymosi skatinimas ir moksliniųžinių gausinimas.

Inžinerijos istorija dar niekada neregėjo tokiųdidelių reikalavimų tikslumui ir patikimumui,kokius būtina taikyti į Mėnulį keliaujančio erdvė-laivio dalims. Sistemų, atitinkančių griežtus reika-lavimus, kūrimas suteikė mums unikalią galimybęatrasti naujas medžiagas ir metodus, išrasti geres-nes technines sistemas, gamybos procesus, pail-ginti instrumentų naudojimo trukmę ir net rastinaujus gamtos dėsnius.

Visas šias įgytas technines žinias taip pat gali-ma pritaikyti Žemei skirtoms technologijoms.Kasmet kelią į Žemės technologijas randa maž-daug tūkstantis techninių inovacijų, pagimdytųkosmoso programos. Geresni virtuviniai prietaisaiir žemės ūkio technika, geresnės siuvamosios

mašinos ir radijo aparatai, geresni laivai ir lėktu-vai, tikslesnės orų prognozės ir įspėjimai apie aud-ras, tobulesnės komunikacijos priemonės, pažan-gesni medicinos instrumentai ir kasdieniam gyve-nimui skirti reikmenys ir įrankiai – visa tai kosmo-so programos dėka. Turbūt dabar paklausite:kodėl prieš sukurdami širdies ligomis sergantiemsžmonėms skirtus nuotolinio stebėjimo davikliusturime sukurti į Mėnulį keliaujančių astronautųgyvybę palaikančią sistemą? Atsakymas papras-tas: žymi pažanga sprendžiant technines proble-mas dažnai pasiekiama ne tiesiogiai, bet iš pradžiųiškeliant tikslą įveikti didžiulį iššūkį, itin motyvuo-jantį kuriant inovacijas, nes toks iššūkis įplieskiavaizduotę ir paakina žmones stengtis iš visų jėgų,be to, veikia kaip katalizatorius, sujungiantis kitųreakcijų grandines.

Nėra nė menkiausios abejonės, kad kosminiaiskrydžiai atlieka kaip tik tokį vaidmenį. Kelionė įMarsą tikrai nebus tiesioginis maisto alkstantie-siems šaltinis, tačiau ji pagimdys tiek naujų tech-

nologijų ir galimybių, kad vien šio projekto pada-riniai daugybę kartų atpirks į jo įgyvendinimąsudėtas lėšas.

Jei norime pagerinti žmonių gyvenimo sąlygasŽemėje, be naujų technologijų poreikio, egzistuo-ja ir didžiulis nemažėjantis poreikis plėsti esminesmokslo žinias. Kad susidorotume su visomis žmo-nių gyvenimui pavojų keliančiomis problemomis,tokiomis kaip badas, ligos, maisto ir vandensužterštumas, aplinkos tarša, turime gilinti įvairiųsričių žinias: fizikos ir chemijos, biologijos ir fizio-logijos, o ypač medicinos.

Mums reikia daugiau jaunų vyrų ir moterų,kurie kaip profesiją pasirinktų mokslą, ir turimelabiau remti talentingus mokslininkus, pasiryžu-sius produktyviai dirbti mokslinį tiriamąjį darbą.Turi netrūkti viliojančių tyrimų tikslų ir paramostiriamiesiems projektams. Kosminė programa irnuostabios jos teikiamos galimybės užsiimti ištiesų didingais moksliniais mėnulių ir planetų, fizi-

kos ir astronomijos, biologijos ir medicinos tyri-mais yra beveik tobulas katalizatorius, sukeliantisreakciją tarp motyvacijos dirbti mokslo darbą,galimybių stebėti jaudinančius gamtos reiškinius irmaterialių lėšų, reikalingų tyrimams atlikti.

Kosminė programa tikrai yra matomiausia irlabiausiai aptarinėjama iš visų veiklų, kurias finan-suoja, kontroliuoja ir kurioms vadovaujaAmerikos vyriausybė, tačiau kosminei programaitenka tik 1,6 procento viso nacionalinio biudžeto –3 promilės (mažiau nei trečioji procento dalis)bendro nacionalinio produkto. Jokia kita veiklaneprilygsta kosminei programai kaip naujų tech-nologijų plėtros ir mokslinių tyrimų katalizatoriui.Šiuo atžvilgiu net galėtume pasakyti: kosminėprograma perima funkcijas, kurios tris ar keturistūkstančius metų, mūsų nelaimei, buvo išimtinėkarų privilegija.

Kiek žmonių kančių būtų galima išvengti, jei,užuot konkuravusios tarp savęs bombonešiųeskadrilėmis ir raketomis, šalys varžytųsi į Mėnulįkeliaujančiais erdvėlaiviais! Tokios lenktynės žadadaugybę puikių pergalių, bet nepalieka vietos kar-čiai pralaimėjusiųjų lemčiai, gimdančiai tik kerštąir naujus karus.

Nors atrodo, kad kosminė programa atitolinamus nuo Žemės ir artina prie Mėnulio, Saulės,planetų ir žvaigždžių, aš manau, kad nė vienasdangaus kūnas nesulauks tiek kosmoso tyrėjųdėmesio ir nebus taip tyrinėjamas, kaip Žemė,kuri taps geresnė ne tik todėl, kad gyvenimui jojepagerinti pritaikysime visas naujas technologijų irmokslo žinias, bet ir todėl, kad išmoksime dauglabiau vertinti pačią Žemę, gyvenimą ir žmogų.

Prie šio laiško pridedu nuotrauką, kuriojeŽemė matoma iš „Apollo 8“, skriejančio orbitojeper 1968 metų Kalėdas. Šioji nuotrauka galbūt yrasvarbiausia iš visų nuostabių rezultatų, kuriuos ikišios dienos atnešė kosminė programa. Ji atvėrėmums akis, ir mes išvydome, kad mūsų Žemėgraži ir brangiausia salelė begalinėje tuštumoje irkad daugiau neturime nė vienos vietos, kuriojegalėtume gyventi, išskyrus plonytį mūsų planetospaviršiaus sluoksnelį, supamą atšiaurios kosminėstuštumos. Dar niekada taip daug žmonių nesuvokė,kokia maža ta mūsų Žemė ir kaip pavojinga kištinagus prie jos ekologinės pusiausvyros. Nuo patpirmo šios nuotraukos paskelbimo girdisi vis gar-sesni ir garsesni balsai, įspėjantys apie grėsmingasproblemas, su kuriomis mūsų laikais susiduria žmo-nija: tai tarša, badas, skurdas, urbanistinis gyvenimobūdas, maisto gamyba, vandens reguliavimas,gyventojų perteklius. Iš tiesų neatsitiktinai milžiniš-kas mūsų laukiančias užduotis pradedame atpažin-ti tada, kai prasidedantis kosminis amžius leidomums pirmą kartą gerai įsižiūrėti į savo planetą.

Laimė, kosminis amžius ne tik ištiesia veidrodį,kuriame galime save išvysti, bet ir suteikia techno-logijas, iššūkius, motyvaciją ir net optimizmo supasitikėjimu imtis šių užduočių. Manau, tai, kąišmokstame plėtodami kosminę programą, pui-kiai patvirtina Alberto Schweitzerio mintį ir ištar-tus žodžius: „Į ateitį žvelgiu apimtas susirūpinimo,bet viltingai.“

Linkiu jums ir jūsų vaikams visa ko geriausia.Labai nuoširdžiaiErnstas Stuhlingeris,Mokslinis direktoriaus pavaduotojas

Kasmet kelią į Žemės technologijas randa maždaug tūkstantis techninių inovacijų, pagimdytų kosmoso programos.

„SH

UTT

ER

STO

CK

“ N

UO

TR.

82 � 2015–02–13

Paskutinis puslapis

Pavyzdžiui, jei tokiu virtualiu Estijos gyventoju nutartųtapti, tarkime, Indijos verslininkas, jis galėtų įsteigtiEstijos bendrovę, didžiąją veiklos dalį vykdančią

Ispanijoje, o valdomą nors ir iš Dubajaus. Be to, jis galėtųnaudoti savo elektroninį parašą sudarydamas sutartis suklientais iš visos Europos Sąjungos ir nemokėti jokių mokes-čių, jei tik jo gautas pelnas pasiliktų Estijoje. Tad nieko keis-ta, kad per pirmas devynias savaites bandomąją šios progra-mos versiją panoro išbandyti 13 tūkst. žmonių, iš kurių 500jau gavo savo e. gyventojo korteles.

Estijos vyriausybė šią programą pristato kaip priemonęprivilioti užsienio verslininkų. Tačiau kartu Estija nusitaikėir į naują augančią rinką, kuri gali iš esmės transformuoti dabar veikian-čią pasaulio ekonomiką, – viešąsias paslaugas.

Ateityje tarptautinis verslas galutinai ištrins valstybių sienas, pasiūly-damas paslaugų, pritraukdamas klientų ir uždirbdamas pelno nepriklau-somai nuo konkrečios teritorijos. Tai leis valstybėms savo viešąsias gėry-bes paversti virtualiomis verslo įmonėmis, ir kai kurios kūrybingos valsty-bės, ypač mažosios (tokios kaip Estija) pradeda tai įgyvendinti jau dabar.

Estija buvo tiesiog priversta gerokai pasistūmėti virtualios erdvės link,nes jos padėtis fizinės erdvės atžvilgiu labai sudėtinga. Ši nedidelėBaltijos valstybė, kurioje gyvena vos 1,3 mln. žmonių, yra įsprausta tarpRusijos ir Vakarų. 1991 m. atgavusi nepriklausomybę, iš 50 metų truku-sios sovietų okupacijos Estija paveldėjo du trūkumus: sukriošusią inf-rastruktūrą, ypač telekomunikcijų, ir silpną administracinę tvarką. Šaliaireikėjo greitai sugalvoti, kaip patobulinti valdymą. Neseniai Estijos pre-zidentas Toomas Hendrikas Ilvesas paaiškino: „Automatizavimas Estijaileido atsigriebti už žmogiškųjų išteklių trūkumą.“

Nuo to laiko Estija sugebėjo tapti pasaulio technologijų lydere, galin-čia pasigirti didžiausiu pasaulyje vienam gyventojui tenkančių startuoliųskaičiumi ir 15 proc. BVP sudarančiu aukštųjų technologijų sektoriumi.Vyriausybė konstatavo, kad interneto prieiga turi tapti žmogaus teise, odidžiąją šalies teritorijos dalį dengia nemokamas ir sparčiausias pasauly-je belaidis tinklas. Neseniai Taline nuspręsta, kad valstybinėse šalies

mokyklose visi jau nuo pirmos klasės turi būti mokomi programavimo.Visa Estijos bankų sistema veikia tinkle, todėl beveik visais atvejais pirk-ti galima elektroniniu būdu, įskaitant maisto produktus iš gatvės prekei-vių. O sveikatos priežiūros programa siūlo galimybę gauti elektroninįvaistų receptą.

Bet visa tai nublanksta, palyginti su darbu, kurį Estijos valdžia nuvei-kė savo pačios sistemų labui. 2000-aisiais Estijoje nuspręsta, kad jospiliečių elektroniniai parašai turi turėti lygiai tokią pačią juridinę vertękaip ir rašyti ranka, tad visais valdžios lygmenimis turėjo būti užtikrin-ta galimybė priimti ir apdoroti elektroninius dokumentus. Estija išsi-kėlė tikslą nacionaliniu mastu įdiegti elektronines asmens tapatybėskorteles, o tai leido saugią elektroninę prieigą prie visų viešųjų paslau-gų. Šiandien 95 proc. estų deklaruoja savo mokesčius internetu, o šisprocesas trunka vos kelias minutes.

E. gyventojų programa yra tik dar viena inovacija, leidžianti kaikuriomis iš minėtų paslaugų pasinaudoti ir užsieniečiams. Tam jiemsreikalinga tapatybės kortelė su įdiegta mikroschema – panaši į tokią,kokia naudojasi fiziniai Estijos gyventojai. Pirmasis žmogus, kuriambuvo suteikta tokia kortelė, britų žurnalistas Edwardas Lucasas,labiausiai gyrė du kortelės pranašumus: elektroninį parašą, kurį nau-

dojant jo sudaromos sutartys, tikėtina, bus saugesnės, irpatikimą būdą patikrinti tapatybę. Vyriausybė tikisi, kadšie pranašumai galiausiai privilios užsieniečių ir leis jiemssteigti Estijos įmones.

Norintieji pasinaudoti šia programa gali registruotistrumpam apsilankydami Estijoje, kad būtų patvirtinta jųtapatybė ir įrašyti biometriniai duomenys, tačiau ateityjenet ir ši procedūra nebebus privaloma.

Jau nuo balandžio mėnesio registruotis bus galimaEstijos ambasadose, o elektroninių Estijos paslaugųpaklausa, tikimasi, bus gana didelė. Taip pat tikimasi, kadEstijos gyventojų skaičius dėl šios programos per dešimt-

metį padidės net dešimčia milijonų, o tai reiškia, kad vien iš registraci-jos mokesčio bus gauta 565 mln. JAV dolerių pajamų, ką jau kalbėtiapie pajamas iš verslo mokesčių ir platesnės ekonominės veiklos.

Nors Estijos verslo modelis ir išsiskiria novatoriškumu, pati kon-cepcija, kai valdžia pardavinėja savo paslaugas tretiesiems asmenims,nėra nauja. Tiesą sakant, tai jau seniai vyksta tiek regioniniu, tieknacionaliniu lygiu: paslaugos klientams daug kur siūlomos per atstumą.

Nevados valstija JAV buvo, ko gero, pirmoji rinkodarai išnaudojusikonkrečią valdžios teikiamą paslaugą – skyrybų liudijimo išdavimą.Nevadoje jau nuo 1860-ųjų skyrybų procedūra buvo gana paprasta, oDidžiosios depresijos laikotarpiu ji dar labiau supaprastinta. Tai sukė-lė tikrą „atvykstamojo skyrybų turizmo“ bangą, o 1940 m. žmonių, sie-kiančių skyrybų, skaičius pasiekė rekordinius 20 tūkst. per metus. Norsdauguma šių žmonių išvykdavo vos gavę tai, ko atvyko, jų migracijapaskatino Nevados nekilnojamojo turto ir turizmo rinką.

Dar vienas pavyzdys – Delavero valstija, „priglaudusi“ daugiau neimilijoną JAV korporacijų, įskaitant daugiau nei pusę biržoje kotiruo-jamų JAV kompanijų, nors dauguma jų čia neturi fizinio biuro.Delaverui tai pavyko pasiūlius lengvatų įregistruojant įmonę, įskai-tant paprastus įstatymus ir netgi atskirą teismų sistemą, kurioje dirbaaukštos kvalifikacijos teisėjai, besispecializuojantys verslo ginčų srity-je. Dėl viso to franšizės mokesčiai sudaro apie penktadalį visų valsti-jos pajamų.

Panašią strategiją yra įgyvendinusios ir kai kurios Europos valsty-bės. Pavyzdžiui, Lichtenšteinas, pasinaudodamas mažais mokesčiaissteigiant įmones ir negriežta įmonių priežiūros tvarka, dabar gali pasi-girti šioje nykštukinėje valstybėje įregistruotomis 75 tūkst. įmonių,generuojančių trečdalį šalies biudžeto pajamų. Taip pat ir Šveicarija,kurios bankų privatumo politika priviliojo turtingiausių pasaulio žmo-nių pinigus, o gal ir pačius turtuolius.

Didėjantis virtualių, su teritorija nesusijusių paslaugų asortimentasiškelia klausimą: kaip toli šis virtualumas gali nueiti? Šiuo požiūriuEstija tarnauja kaip labiausiai pamokomas pavyzdys. Šalis ne tik per-kėlė daugybę valdžios funkcijų į virtualią erdvę, bet ir siekia į „debesį“per ambasadose esančius serverius perkelti visą savo e. valdžią. Ši tak-tika leistų Estijai toliau egzistuoti kaip valstybei, net jei jos fizinė teri-torija būtų užimta, užtikrinant nepertraukiamą paslaugų teikimąEstijos piliečiams ir virtualiems klientams. Be to, šitaip būtų sumažin-tas valstybės pažeidžiamumas tokiomis didelėmis kibernetinėmisatakomis, kokią 2007 m. surengė Rusijos programišiai.

Estijos valdžia būtų pirma, persikėlusi į „debesį“. Ir toks scenarijusjos paslaugas galėtų padaryti patrauklias bei prieinamas dar gausesniampotencialių klientų būriui. Kuo labiau valstybė tampa virtuali ir kuomažiau jos valdžia priklausoma nuo teritorijos bei kitų fizinių išteklių,tuo didesnį konkurencinį pranašumą įgyja naujoves diegiančios Estijosdydžio valstybės. Nors dauguma pasaulio šalių tam dar nepasirengusios,Estijos pavyzdys pranašauja, kokia ateitis mūsų laukia. �Ericas B.Schnureris, „Foreign Affairs“

E-STIJA ir kibervalstybės ateitisPraėjusį gruodį Estija ryžosi precedento neturinčiam žingsniui ir pasiūlė bet kuriam pasaulio žmogui galimybętapti Estijos e. gyventoju. Toks statusas jo turėtojui suteikia teisę naudotis daugybe šios šalies elektroninėsvaldžios paslaugų.

Paskutinis puslapis

Tikimasi, kad Estijos gyventojų skaičius dėl šios prog -ramos per dešimtmetį išaugs net dešimčia milijonų.

AS

ME

NIN

IO A

RC

HYV

O N

UO

TR.

MYKOLOROMERIOUNIVERSITETAS

BAKALAUROSTUDIJOS

www.facebook.com/MykoloRomerioUniversitetas

www.linkd.in/1xJLMAx

BAST

AKALDIJTUUDURLAAURROJOSRO

UNIVERSITETOMERIOR

OLOKYM

ASTTAE

.lwww

.fwww om

Ax

ko

.in/1xJLMinkd

ykoloRom/M.cebookfac etasersitioUnivmer