kelias į santjago de kompostelą

keliasį Santjago de Kompostelą

Kristina StalnionytėNuėjusi į Santjago de Kompostelą supratau, kad šis piligrimystės Kelias — ne vienintelis. Visi su kiekvienu žingsniu galime sukurti savo kelią bet kurioje planetos vietoje, bet kur jį pradėdami ir bet kur užbaigdami. Arba nesustodami keliauti tuo keliu visą gyvenimą. Nesvarbu nei kiek kilometrų jis tęsis, nei į kurią pusę ves.

Kelionių žurnalistė Kristina Stalnionytė (g. 1976) nuo 2000 metų rašo straipsnius turizmo, kultūros, istorijos, archeologijos, architektūros temomis ir fotografuoja. Baigusi turizmo administravimą Vilniaus kolegijoje ir anglų kalbotyros magistro studijas Vilniaus universitete, 2006 metais iškeliavo Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą.

Kai iškeliauju, išeinu į kitą laiką, į kitą erdvę. Tuomet virstu niekuo, kad nors akimirką pažvelgčiau į tai, kas aplinkui YRA. Kelias yra juo einančiojo kūryba, todėl galiu sakyti, kad iki šiol gyvenau ir kūriau.

Kristina

Stalnionytėį Santjago de Kom

postelą

Šiais laikais šimtus kilometrų belstis pėsčiomis yra bergždžias jėgų ir laiko švaistymas, — pasakytų skeptikas, jaukiai įsitaisęs lėktuvo krėsle. „Ėjimas nejučia atpalai duoja smegenis, praskaidrina protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, netgi perversmas žmogaus viduje, — teigia autorė. — Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Santjagą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis.“

Autorės nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje daug praktinės, istorinės informacijos ras ir tie, kurie patys sugalvos eiti piligrimų keliu į šv. Jokūbo miestą. 42 dienas trukusios kelionės pėsčiomis įspūdžiai, nuotykiai, pažintys su Šiaurės Ispanijos miestais ir kaimais, architektūros paminklais, kultūra, žmonėmis atskleidžia skaitytojui šiandieninę Kelio realybę.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-801-0

165 mm

165 mm 145 mm21 mm

Kelias į Santjago de Kompostelą

Kristina Stalnionytė

Vilnius 2010

kelias galinis+.indd 3 2010.11.29 11:14:03

Iliustruota autorės nuotraukomis

UDK 910.4(460)(093) St37

© Kristina Stalnionytė, 2010 © Agnė Dautartaitė-Krutulė, dizainas, 2010© „Tyto alba“, 2010

ISBN 978-9986-16-801-0


Ispanijos pakraščiu, netoli Kantabrijos jūros pa-krantės, driekiasi Jokūbo kelias, dar vadinamas Prancūzų keliu. Persiritęs per Pirėnus, kirtęs Pran-cūzijos ir Ispanijos sieną, jis jungia ilgą virtinę istorinių miestų ir miestelių, senųjų krikščioniš-kosios religijos centrų, tarp kalnų ir lygumų išsi-barsčiusių iki Santjago de Kompostelos (Santiago de Compostela). Šį piligrimų kelią nuo viduramžių globojo karaliai, saugojo tamplieriai, jis apipintas legendomis, simboliais ir mįslėmis. Iš Sen Žan Pjė de Poro (Saint-Jean-Pied-de-Port) beveik aštuonis šimtus kilometrų į vakarus vedantį kelią per pasta-ruosius dešimt amžių nuėjo milijonai piligrimų.


Šv. Jokūbas

Ispanijoje daug šimtmečių sklando legenda apie Jėzaus apaštalą Jokūbą. Po Kristaus nukryžiavimo apaštalai padali-jo pasaulį į vienuolika dalių ir metė burtus norėdami sužino-ti, kuris žemės lopinys kuriam likimo skirtas. Taip Iberijos pusiasalis amžiams atiteko Jokūbui. Atklydęs į jį skelbti Evangelijos, jis visą gyvenimą steigė bažnyčias ir mokė krikš-čionis, o po mirties tapo Ispanijos globėju.

Jokūbas buvo žvejo Zebediejaus sūnus ir apaštalo Jono brolis. Išgirdęs Jėzaus balsą prie Galilėjos ežero, jis paliko tinklus ir kartu su broliu nusekė paskui jį (Mt 4:21). Po Jė-zaus nukryžiavimo Jokūbas pirmas iš likusių vienuolikos apaštalų atsisveikino su gyvenimu. Iki savo mirties valandos jis nebeminimas Biblijoje, todėl daug krikščionių tiki, kad jis visą tą laiką neiškėlė kojos iš jam paskirtos žemės. Tik 44 m. po Kr. Jokūbas sugrįžo į tėvynę, ir tas kartas buvo lemtin-gas – taip susiginčijo su įtakingais karalystės dvasininkais, kad valdovo Erodo Agripos įsakymu Jeruzalėje jam buvo nu-kirsta galva (Apd 12:2).

Legenda pasakoja, kad apaštalo kūną mokiniai valtimi atplukdė į Galisiją ir slapta palaidojo Libredono kalno papė-dėje. Jie manė, kad kiekvienas apaštalas nusipelnė atgulti poilsio toje žemėje, kuri tapo jam antraisiais namais. Tiks-lios vietos mokiniai niekam neišdavė, nes šalį tuomet valdė pagonių karalienė Lupa. Ilgainiui viskas pasimiršo. Tačiau IX a. pradžioje atsiskyrėlis Pelagijus išvydo danguje keistas


žvaigždes, kurios jį atvedė prie laukuose pamiršto kapo. Marmuriniame sarkofage ilsėjosi nežinomi palaikai. Prie jų atskubėjęs vyskupas Teodomiras paskelbė, kad palaikai – šv. Jokūbo, ir apie radinį pranešė tuometiniam Astūrijos ka-raliui Alfonsui II.

Romėnų keliais prie kapo atjojęs Alfonsas II buvo pir-masis šv. Jokūbo piligrimas. Jis Teodomirui atrėžė gabalą žemės aplinkui ir įsakė pastatyti koplyčią. Toje vietoje iš-augusį miestą žmonės ėmė vadinti Santjagu (liet. šv. Jokū-bu), prie apaštalo vardo pridėdami dar vieną – Kompostela. Šnekamąja lotynų kalba composita tella reiškė kapines. Kom-postela iš tikrųjų stovi ant dviejų tūkstančių metų senumo nekropolio. Romantiškesnė pavadinimo versija tvirtina, kad antroji pavadinimo dalis reiškia žvaigždžių lauką (isp. campo de la estrella), nes kelią atsiskyrėliui parodė žvaigždės.


Pilig

rim

ų ke

lią ž

ymi ž

enkl

ai


9

Ko piligrimai eina į Santjagą

Pasklidus žiniai apie šv. Jokūbo palaikų atsiradimą, stebuk- lų ištroškę piligrimai iš visos Europos užplūdo Santjago de Kompostelą. Tiesa, jie pasipylė ne iš karto – pradžioje prie kapo traukė tik artimiausių karalysčių gyventojai, vyrai iš kilmingų šeimų. Jie pasiekdavo Santjagą romėnų keliais, nusidriekusiais išilgai Kantabrijos jūros pakrantės, o tas vie-tas, kur viešpatavo musulmonai, apiplaukdavo valtimis ir-damiesi iš uosto į uostą. Sensacingai naujienai persiritus per Pirėnus, prie šv. Jokūbo kapo ėmė plūsti ir minios prancūzų.

Piligrimai tikėjo, kad šventųjų palaikai turi neregėtų galių, padedančių kalnus nuversti. Kai buvo atrastas šv. Jo-kūbo kapas, Iberijos pusiasalyje dar viešpatavo musulmo-nai, todėl lemtinga krikščionių pergalė prieš juos 844 m. ir šiaurinių žemių atsikariavimas tapo neginčijamu pomirti-niu apaštalo stebuklu. Ši pergalė ir šv. Jokūbo vaidmuo joje padėjo Bažnyčiai surinkti armiją tolesnei kovai su maurais.

Prasidėjus piligrimystėms, iš nedidelio kaimo, kuria-me nuo IX a. pradžios gyveno tik šv. Jokūbo kapą saugan-tys vienuoliai, išaugo elegantiškas Santjago de Kompostelos miestas. Viduramžiais jis buvo trečiasis svarbiausias krikš-čionybės centras pasaulyje po Jeruzalės ir Romos. Į miestą plūdo vis nauji piligrimai, pakelėse kūrėsi bažnyčios, vie-nuolynai, prieglaudos, užeigos ir kaimai. Tikintieji išmynė takus į Santjagą iš tolimiausių Europos kampų, o amžiams bėgant – net iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos.


1 0

Jokūbo kelias, viduramžiais tapęs piligrimystės ir vil-ties simboliu, krikščionims juo išliko iki šiol. Jie tikėjo, kad, įveikę kliūtis ir pasiekę tikslą – Šv. Jokūbo katedrą – bei pri-silietę prie joje saugomų apaštalo palaikų, išpirks nuodėmes, išgis nuo nepagydomų ligų ir įgyvendins svajones. Pasmerk-tiesiems mirti ir kaliniams viduramžiais Bažnyčia suteik-davo malonę: pasiekusiam Santjagą ir atlikusiam išpažintį katedroje Šventaisiais Jokūbo metais (kai liepos 25 diena – sekmadienis) dovanodavo laisvę ir gyvybę. Mat tais metais piligrimams atleidžiamos be išimties visos nuodėmės.

Nors per Prancūziją ir Ispaniją piligrimai išmynė daug takų, kelias iš Sen Žan Pjė de Poro į Santjago de Kompostelą laikomas tradiciniu ir dar vadinamas Prancūzų keliu. Piligri-mai pėsčiomis įveikdavo ne tik šį 775 kilometrų ruožą, bet iš namų iki jo atkeliaudavo šimtus ar net tūkstančius kilomet- rų. Pirmasis šį maršrutą 1130 m. aprašė prancūzų vienuolis Aymericas Picaud, jo rankraščiai atgulė į penkis knygos Co-dex Calixtinus tomus.

Jokūbo kelią šiandien žymi ženklai – geltonos rodyklės, stulpeliai, šukučių kriauklės, mėlynos nuorodos su piligrimo atvaizdu. Tačiau šio kelio sąvoka nėra tiksliai geografiškai api-brėžta. Iš Europos į Santjagą plūdę piligrimai vos žengę nuo slenksčio rinkdavosi savus kelius ir takus. Susiformavusių Jokūbo kelių yra ir daugiau: Kantabrijos pajūriu iš Ispanijos pasienio miesto Irūno vingiuoja Šiaurės kelias, iš Lisabonos driekiasi Portugališkasis, Iberijos pusiasalio centru iš Sevili-jos veda Sidabrinis. Arčiau Santjago yra ir trumpesnių kelių, kuriais į šį miestą traukė krante išsilaipinę anglai, škotai, ai-riai ir velsiečiai. Visi keliai pažymėti rodyklėmis, tačiau pili-grimai dažniausiai renkasi tradicinį prancūziškąjį maršrutą iš Sen Žano. Kituose keliuose nėra tiek daug veikiančių prie-glaudų ir nesutiksi tiek viena kryptimi kulniuojančių žmonių.

XXI a. piligrimystė kitokia nei anksty-voji. Laikui bėgant pasikeitė ir žmonės, ir ti-kėjimai, ir Kelias. Dabar juo traukia minios. Eina ne tik krikščionys, bet ir kitų religijų iš-pažinėjai, ramybės nerandantys romantikai, svajotojai, pasivaikščioti užsimanę smalsuo-liai, nuotykių mėgėjai, įkvėpimo ieškantys

Ne visi XXI a. piligrimai į Santjagą eina pėsčiomis −

yra ir dviračiais važiuojan-čių, ir arkliais jojančių, kai kas net asilus pasikinko ar

atrūksta automobiliu.


1 1

rašytojai, menininkai. Kelias į Santjagą vieniems virto turis-tine pramoga, kitiems – sportiniu takeliu, tretiems – simbo-liniu keliu į save, o senieji Jokūbo kelio simboliai ir prasmės mažai kam rūpi. Viduramžių tikėjimai, prietarai ir papročiai nugrimzdo į užmarštį, liko tik istorija. Tačiau Jokūbo klajo-klių minia ypatinga – kiekvienas sutiktasis užburia žavesiu, kad ir kokiais tikslais būtų atklydęs į Kelią.

Ne visi XXI a. piligrimai į Santjagą eina pėsčiomis – yra ir dviračiais važiuojančių, ir arkliais jojančių, kai kas net asi-lus pasikinko ar atrūksta automobiliu. Prisiekę piligrimai, kaip ir kadaise, vis dar keliauja savo kojomis. Dažniausiai jie pasirenka atšiaurų metų laiką – žiemą skęsta sniege, pava-sarį klampoja per purvą, o rudenį savo noru mirksta lietuje. Kelionė sunkiu metu jiems atrodo vertesnė tikslo.

Kartą vienas bičiulis, gyvenantis prie piligrimų kelio, paaiškino, kad niekada neis pėsčiomis į Santjagą, nes „tam yra ratai, o vaikščioti tokius atstumus pėsčiomis XXI am-žiuje – gryna nesąmonė. Anksčiau piligrimai ėjo, nes kitaip negalėjo pasiekti Santjago, o dabar, kai yra tiek transporto


1 2

priemonių, toks keliavimo būdas yra grį-žimas į viduramžius“. Pasak jo, reikia naudotis amžiaus išradimais ir be reikalo nešvaistyti laiko. Man patiko toks bičiulio požiūris, nes praktiniu požiūriu jis visiškai teisus. Būtent taip ir buvo: senovėje piligri-mai neturėjo automobilių, todėl ir sukar-

davo pėsčiomis pasakiškus atstumus, o tie, kurie galėjo joti, pėsčiomis nevaikščiojo.

Vis dėlto tikroji piligrimystės esmė slypi giliau – ėji-mas nejučia atpalaiduoja smegenis, praskaidrina mintis, protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, net-gi perversmas žmogaus viduje. Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Santjagą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyveni-mas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis. O galbūt ir tam, kad nuėjęs savo Kelią pasiektum dvasinę pilnatvę.

Iškeliavau 2006 metų rugsėjį. Žengusi pirmąjį žingsnį Sant- jago link, ir aš tapau viena iš XXI amžiaus piligrimų – svajo-tojų, nenuoramų, smalsuolių, kurių kiekvienas su savo vilti-mi nepaliaudami mindžioja Šiaurės Ispanijos žemę.

Kartais savęs klausiu, kas mane išstūmė į Kelią: tikėjimas, nuotykių troškimas, o gal smalsumas? Išėjau ne tiesos, vil-ties ar tikėjimo ieškoti. Greičiau – pasitikti svajonės, kuri nepaleido mano minčių septynerius metus, kol galiausiai tapo nesutramdoma. Keistos kartais būna svajonės ir viduje įkalinti troškimai. Jų neįmanoma pamiršti, pasakyti jiems NE, nes kaip vaiduokliai vėl iškyla mintyse pačiomis netikė-čiausiomis akimirkomis. Jie beldžiasi širdin ir tada, kai gy-venimas šypsosi, ir tada, kai pravirksta. Ilgai viduje tūnojęs troškimas vieną dieną tampa nebenumaldomas: neleidžia nurimti nė trumpai valandėlei, skaudžiai drasko savo kalėji-mo sienas, plėšo visą esybę į gabalus, kol priverčia parklupti ir galų gale jam paklusti.

Gal tam ir duotas gy-venimas, kad galų gale

išmoktum vaikščioti savo kojomis. O galbūt ir tam, kad nuėjęs savo Kelią pa-siektum dvasinę pilnatvę.


1 3

Seniai seniai, kai knygoje aptikau Kelio aprašymą, žiū-rėdama į žemėlapyje pavaizduotą Ispanijos pakrante besi-driekiančią siaurą liniją, supratau, kad kada nors būtinai juo eisiu. Nenorėjau skubėti. Bėgant metams svajonė išmatuoti žingsniais šiaurinę Iberijos pusiasalio dalį nuo Sen Žan Pjė de Poro iki Santjago subrendo, o noras keliauti taip susti-prėjo, kad delsti nebeturėjau jėgų. Supratau: turiu iškeliauti DABAR. Neliko abejonių. Jaučiau, tarytum kažkas jėga būtų išstūmęs ieškoti Kelio, ir 2006 m. rugsėjo 1-ąją jau lipau iš traukinio Pirėnų papėdėje, Sen Žan Pjė de Poro stotyje.

Tikėjausi susipažinti su dvylika amžių siekiančia istori-ja, nors keliavau ne religiniais tikslais. Žmogaus tikėjimas – šventas dalykas, todėl gerbiu visas religijas. Gal ne taip ir svarbu, kuo žmogus tiki, nes, atmetus religinius ritualus ir tautiškąsias tradicijas, nelieka ir esminio skirtumo tarp vie-naip ar kitaip tikinčiojo: krikščionio ir budisto, musulmono ir hinduisto, jehovisto ar keltų druido. Kiekvienas kraštas savaip tiki Aukštesniąja Galia, aprengdamas ją savo įsivaiz-duojamu rūbu. Akivaizdu, kad dėl tų rūbų ir pešamės, veng-dami patys sau prisipažinti ir nesistengdami pažvelgti, kas iš tikrųjų po jais slypi. Sakome: pagal drabužį sutinka... O jei ateinančiojo drabužiai pasiūti pagal kitos tautos papro-tį? Dėl skonio irgi nesiginčijama – tolerantiškai tvirtiname vieni kitiems ir pritardami linksime galva. Tačiau religijai to niekad netaikome.


1 4

Viet

omis

Kel

ias

susi

lieja

su

sena

isia

is r

omėn

ų ke

liais


1 5

Kelias prasideda

Jaučiu, kad išvykstu ilgam. Kai grįšiu, viskas jau bus kitaip. Lietuvoje palieku rūpesčius, draugus, mintis, baigtus ir ne-baigtus darbus. Išjungiu telefoną. Nutvelkia neapsakomas jausmas – smagu staiga pabėgti iš pažįstamos aplinkos. At-rodo, kad gyvenimas, kurį gyvenau dar šiandien, nebeeg-zistuoja. Esu tik aš ir kažkur pasislėpęs neatrastas pasaulis, lyg dovanėlė suvyniotas ir pakabintas erdvėje už peršvie-čiamos širmos. Nors jį beveik matau, dar negaliu pasiekti. Buvęs gyvenimas pakimba ore ir viskas akimirkai sustoja.

Šalia manęs švelniu dvelksmu išsiskleidžia naujas pa-saulis. Kitas. Tyras, erdvus, atviras. Galiu net paglostyti sutirštėjusį orą aplinkui. Su-stingstu ir įsiklausau. Imu grimzti į kažką neapsakomai lengvą ir skaidrų, ištirpdantį ribas tarp manęs ir to, kas ten, už širmos. Tereikia atsigręžti ir to kažko įkvėpti. Įkvepiu jo tiek daug, kiek telpa plaučiuose, kiekvienoje kūno ląstelėje. Belieka pa-siduoti jėgai, tvyrančiai šalia ir laukiančiai Kelyje.

Lipdama į lėktuvą šypsausi. Kiekviena diena – stebuklas. Ypač dabar, kai negaliu nuspėti, kas bus rytoj: juk ne tik veiksmu, bet ir mintimis išeinu į kitą pasaulį, kitą laiką, kitą erdvę. Net fiziškai pajuntu tuštumą – nebesu ten, kur taip neseniai buvau. Gal pasaulis kas akimirką gali būti naujas kūrinys kiekvienam iš daugybės jo gyventojų, tik retas apie tai susimąstome? Ištrūkus iš kasdienybės kur kas lengviau

Buvęs gyvenimas pakimba ore ir viskas akimirkai sustoja.


1 6

tuo įsitikinti. Bet koks kelias yra juo einančiojo kūryba, todėl jei nors trumpam pamiršiu aplinką ir per daug metų sukaup-tas mintis, kiekvienas žingsnis vėl bus naujas, nepažintas, kaip kadaise vaikystėje. Gal tuomet svajonių ir idėjų kupinas pasaulis amžinai liks stebuklas?

Ištirpstu mintyse ir išgaruoju iš iki tol susikurto pasau-lio. Kartu išgaruoja ir mano tikslai, iliuzijos, išnyksta pažin-tys ir ryšiai, profesija ir siekiai. Trumpam tampu niekuo, kad nors akimirką pažvelgčiau į tai, kas aplinkui YRA. Kai mintis palieka visuotinės gyvenimo teorijos, nuomonės ir požiū-riai, kai pagaliau nutyla suvokimo ribas apžergęs protas, vis-kas pasaulyje tampa daug aiškiau: atsiranda kažkur iki tol slypėjęs minčių lengvumas. Išeinu į svajonę. Išvykstu kūnu, siela ir jausmais.Se

n Ža

n Pj

ė de

Por

o m

iest

elis

− P

ranc

ūzų

kelio

pra

džia


1 7

Svečiuose pas Raganaitę

Iš Bajonos miestelio, patogiai įsitaisiusio Atlanto pakrantė-je netoli didelės smėlio kopos, traukinys rieda vis aukštyn į kalnus, kas akimirką toldamas nuo vandenyno. Pro vagono langus dirsčiodama į augančias Pirėnų keteras, šypsosi Auš-ra. Tikriausiai bando atspėti, į kokį pasaulio užkampį pateko šįryt nusileidus lėktuvui. Kai prieš kelionę prasitariau apie piligrimų kelią, nusprendė, kad ir jai vertėtų pasivaikščiot. Tik todėl ir atsibeldė iš Airijos į atkampų Prancūzijos mies-telį, kad nors dalį nuotykių pasidalytų su manim. Matyt, su-viliojo neįprastai nuskambėjęs žodis „piligrimas“. Ji turbūt vienintelė, kuriai prieš išvykdama užsiminiau apie kelionę. Kitiems žinią pranešiau likus vos porai dienų iki išvykimo arba visai nutylėjau. Kitaip tariant, tyliai pasprukau.

Krūpčiojant vagonui, žemėlapyje nubrėžiu maršrutą ir išsamiai išaiškinu apie šv. Jokūbą, piligrimus bei prieglaudas. Iš Sen Žano kartu kulniuosime dvi savaites, o likusią kelio dalį eisiu viena. Apskaičiavau, kad, einant lėtai ir su pertraukomis, žygiui į Santjagą turėtų pakakti poros mėnesių.

Kas akimirką trumpėjantis atstumas iki Sen Žano atrodo lyg nykstanti riba, už kurios pasislėpusi kita tikrovė – tarsi šis Prancūzijos pakraš-tys būtų kokia ateivių žemė. Jau lipant į traukinį Bajonoje apėmė piligrimiška nuotaika, o jam pajudėjus jausmas dar labiau sustiprėjo. Atrodo, vagone susibūrė vien piligrimai:

Apskaičiavau, kad, einant lėtai ir su pertraukomis, žygiui į Santjagą turėtų pakakti poros mėnesių.


1 8

nuo lentynų nutįsę kuprinių diržai, šen bei ten kyšo lazdos, į akis krinta sunkūs storapadžiai keleivių batai. Už lango – ne-toli keturiasdešimties laipsnių karščio, bet mano batai irgi tokie pat. Ir Aušros.

Na ir minia! Persmelkia nerami mintis, tačiau slapta vi-liuosi, kad tai tik savaitgalio kelionėn po kalnus susiruošę turistai. Šiandien penktadienis. Vis dar bandau įsivaizduoti,

kaip rytoj vienos keliausim per neaprėpia-mus žemės plotus ir kelyje nesutiksim nė gyvos dvasios. Tačiau nuojauta šnibžda ką kita – sako, kad smarkiai klystu.

Vaikystėje Aušra visada būdavo šalia. Kartu lankėme mokyklą. Kartu prikrėtėm ir pokštų, ir kvailysčių, patyrėme gausy-

bę nuotykių. Jokia diena neprabėgdavo tik šiaip sau ir ne-būdavo eilinė – jos buvo pilnos įkvėpimo! Sugalvodavome ką nors neįprasto ir viena kitą padrąsindamos imdavomės veiklos. Žvelgdama į besišypsančias Aušros akis matau, kad ji ir vėl kaip kadaise pasiryžusi bet kokiai avantiūrai, nors mums abiem jau po trisdešimt. Ką tik paaiškėjo, kad nežino nei kas yra piligrimų kelias, nei kur jį pradėsime, nei kur tu-rime nueiti. Paskubomis ruošdamasi į kelionę nespėjo net žemėlapio patyrinėti. Matau, kad vis dar pasitiki – įsispok-sojusi į mane didelėmis akimis, kaip niekur nieko šypsosi ir net nemirksi.

– Tai mes dabar piligrimės? – klausia susižavėjusi. – Jėga! Tie, kurie eina piligrimų keliu, yra piligrimai? Mes – pi-li-gri-mės!

Nuaidi entuziastingas juokas, lydimas smagaus delnų pliaukštelėjimo.

Tikslą pasiekęs traukinys sustoja.Prie Pirėnų snūduriuojantis Sen Žan Pjė de Poras – pi-

ligrimų kelio pradžia daugeliui prancūzų ir užsieniečių. Ispa-nams labiau patinka kelionę pradėti iš kitoje Pirėnų pusėje prisiglaudusio Ronsesvaljeso. Pro miestelin įdardėjusio vago-no langus matyti artimiausią kalvą apglėbusi viduramžių tvir-tovė. Į ją pažvelgus aišku, kad nuo viršūnės bus matyti ne tik papėdėje sutūpę namai, bet ir rūko apgaubtos tolimos kalnų viršūnės – tos, kurių aukštį rytoj matuosime savo pėdomis.

Na ir minia! Persmelkia nerami mintis, tačiau

slapta viliuosi, kad tai tik savaitgalio kelionėn po

kalnus susiruošę turistai.


1 9

Pasukusios paskui iš traukinio pabirusius lazduotuo-sius neapsirinkam – tuoj atsekam į pirmąją prieglaudą. Iš tikrųjų būta piligrimų būrio! Pamažu imu suprasti, kad šių dienų piligrimai vaikšto ne po vieną, o miniomis, ir mano susikurta piligrimystės vizija neatitinka tikrovės, o gal ne-betinka šiems laikams.

Sen Žane aiškiai matyti, kaip į kadaise atokias vietas skverbiasi turizmo industrijos čiuptuvai: nuo dailių akmeni-nių namukų rėkia spalvoti reklaminiai užrašai, pagrindinės gatvės parduotuvėlės užverstos pigiais Jokūbo kelio suve-nyrais, o į eilę išsirikiavusių viešbučių durys apkabinėtos dėklais su reklaminiais lankstinukais ir turistine literatūra. Toks vaizdas nuteikia nekaip, ir greitai tenka grįžti iš ro-mantikos į realybę.

Kas minutę darosi liūdniau, nes sąmonėje tvirtai sudėlio-tas Jokūbo kelio įvaizdis ima klibėti, drebėti, braškėti, griūti, kol subyrėjęs į šipulius išsisklaido aplinkui. Septynerius me-tus puoselėta piligrimystės tyruose svajonė gerokai priblėsta. Ištinka lengvas šokas, net prarandu nuovoką. Šypseną veide užgesina ašaros, o širdin skverbiasi baisus nusivylimas.

Kur aš patekau?Nejučia paskęstu mintyse ir net nepastebiu, kaip praei-

name pro visas pagrindinėje gatvėje susispaudusias piligri-mų prieglaudas. Kas atsitiko piligrimų keliui? Aplinkui kiek akis užmato – vien masinį turizmą išduodantys vaizdai. O gal tai masinis piligrimizmas? Pasvarsčiusi nusprendžiu pa-tikėti, kad viskas būtent taip: tikrai piligrimizmas. Nusiraminusi suku prie jaukiausiai atrodančios prieglaudos, nuo kurios slenksčio energingai mojuo-ja Aušra, ragindama paskubėti. Tačiau mintys lekia greičiau už sulėtėjusius žingsnius, bandydamos paaiškint tokį piligrimų srautą.

Žinoma, kiekvienas turi teisę būti piligrimu, o kad pasi-ryžusių nukeliauti į Santjagą kas dieną atsiranda vis daugiau, tai ir masinės informacijos, ir vis didesnių galimybių keliauti rezultatas. Arba pasišventusiųjų daugėja. Nors atrodo, kad viskas vyksta atvirkščiai: labiau tikėtina, kad dvasingumo

Pamažu imu suprasti, kad šių dienų piligrimai vaikšto ne po vieną, o miniomis, ir mano susikurta piligrimystės vizija neatitinka tikrovės, o gal nebetinka šiems laikams.


2 0

mažėja, nes bombos vis dažniau sproginėja įvairiuose pa-saulio kampuose. O užvis didžiausią valdžią turi ponia RIN-KODARA, skatindama pirkti reikalingus ir nereikalingus produktus: daugiau, daugiau, dar daugiau. Jei manai, kad tau nieko nebereikia, bus sukurtas naujas POREIKIS. Kad tik neišsikvėptų VARTOJIMAS... Kad tik pasaulis kuo grei-čiau apsikrautų daiktais, pamirštų bet kokį saiką ir, žinoma, dvasingumą. Piligrimų kelyje tai irgi atsispindi.

Prie smagiausiai atrodančios prieglaudos durų pasitin-ka smulki šeimininkė žvitriomis akutėmis ir juosmenį sie-kiančiais juodais plaukais. Mums nespėjus nė mirktelėti, išdėsto namų taisykles:

– Batus nusiaut prie durų! Netriukšmaut, drabužius skalbti ir džiauti tik lauke, kambaryje nevalgyti, nerūkyti, dešimtą vakaro jau miegoti, o ryt vos prašvitus – kad jūsų net kvapo čia neliktų!

Viskas aišku, dukart sakyt nereikia. Klausome nurody-mų ir šypsomės – labai jau griežta atrodo nedidukė pirmo-sios prieglaudos prižiūrėtoja.

– Trūksta tik šluotos, ir lėks kaip vėjas savo būsto kori-doriais, – sušnibžda Aušra man į ausį ir, sumokėjusi už mu-dviejų nakvynę po 7 eurus, išsitempia mane laukan.

Vakaras, žūtbūt turime spėti užsiregistruoti piligrimų centre ir įsigyti piligrimų pasus. Jei pavėluosime, teks laukti rytojaus popietės. Be šio dokumento į prieglaudas nepatek-si, todėl būtina juo pasirūpinti kuo anksčiau.

Piligrimų centras yra toje pačioje gatvelėje, vos dešimt žingsnių nuo Raga-naitės būsto. Visas Sen Žano gyvenimas verda vienoje gatvėje. Rekordiniu greičiu užpildžiusios anketas ir už pasus paauko-jusios po 2 eurus, nusiraminame. Piligri-

mystę liudijantis popierėlis jau kišenėje, nuotaika truputį praskaidrėja. Kad galėtume nebrangiai pernakvoti, šį pasą reikės pateikti kiekvienoje prieglaudoje, kurios čia vadina-mos albergue arba refugio. Jas prižiūrinčio administrato-riaus pareiga – pažymėti pasą antspaudu ir užrašyti datą.

Prancūziškajame Jokūbo kelyje prieglaudų netrūksta: nuo Ronsesvaljeso kitapus Pirėnų jos išsirikiavusios maždaug

Trūksta tik šluotos, ir lėks kaip vėjas savo

būsto koridoriais.


2 1

kas 5–10 kilometrų, o didesniuose kaimuose ir miestuose – net po kelias. Valstybės prižiūrimose prieglaudose nakvynė pigesnė arba suteikiama už aukas, tačiau ir patogumų jose mažiau nei privačiose. Pri-vačiose visuomet yra vir-tuvė, skalbyklė, džiovykla, karštas vanduo ir kiti pa-togumai. Jose ir erdviau – kambariuose miega 8–16 piligrimų, o valstybinėse neretai tenka nakvoti kartu su 50–100 žmonių.

Iš piligrimų registraci-jos centro vėl skubame pas Raganaitę, dabar jau – pa-prašyti pirmojo autografo naujutėlaičiame piligrimų pase. Lyg lemtingojo įvy-kio liudytojas jos veiksmus patvirtina Dievo Motinos (Notre Dame) bažnyčios varpas, pašėlusiu skalambijimu pranešda-mas oficialią kelionės pradžią – septintą valandą vakaro.

Varpas viduramžiais piligrimams buvo ne tik dvasinės atgailos ir sugrįžimo į tiesos kelią simbolis, bet ir padėdavo orientuotis keliaujant į Santjagą. Mat nuolat iš bažnyčių ai-dintys dūžiai išklydusius iš kelio piligrimus sugrąžindavo at-gal, kai tie nuklajodavo į laukus. Per tuo metu negyvenamas Šiaurės Ispanijos žemes ilga bažnyčių virtinė buvo nutįsusi iki Santjago, ir norint nustatyti kelio kryptį reikėjo tik gerai ištempti ausis.

Kad tinkamai pagerbtume kelionės pradžią paskelbu-sį Dievo Motinos bažnyčios varpą, praveriame masyvias šventovės duris ir nebyliai pasisveikinam. Tada pasukam tvirtovės link ir akmenimis grįsta gatvele lipame ant aukš-tojo kalno palydėti į sapnus aptingusio Sen Žano. Rausvose sutemose paskendęs miestelis, iš visų pusių apsuptas žalių kalvų, primena ramų ir vienišą piligrimą iš ką tik sudužusios idiliškos svajonės.

Kalno papėdėje snūduriuoja Sen Žan Pjė de Poras


keliasį Santjago de Kompostelą

Kristina StalnionytėNuėjusi į Santjago de Kompostelą supratau, kad šis piligrimystės Kelias — ne vienintelis. Visi su kiekvienu žingsniu galime sukurti savo kelią bet kurioje planetos vietoje, bet kur jį pradėdami ir bet kur užbaigdami. Arba nesustodami keliauti tuo keliu visą gyvenimą. Nesvarbu nei kiek kilometrų jis tęsis, nei į kurią pusę ves.

Kelionių žurnalistė Kristina Stalnionytė (g. 1976) nuo 2000 metų rašo straipsnius turizmo, kultūros, istorijos, archeologijos, architektūros temomis ir fotografuoja. Baigusi turizmo administravimą Vilniaus kolegijoje ir anglų kalbotyros magistro studijas Vilniaus universitete, 2006 metais iškeliavo Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą.

Kai iškeliauju, išeinu į kitą laiką, į kitą erdvę. Tuomet virstu niekuo, kad nors akimirką pažvelgčiau į tai, kas aplinkui YRA. Kelias yra juo einančiojo kūryba, todėl galiu sakyti, kad iki šiol gyvenau ir kūriau.

Kristina

Stalnionytėį Santjago de Kom

postelą

Šiais laikais šimtus kilometrų belstis pėsčiomis yra bergždžias jėgų ir laiko švaistymas, — pasakytų skeptikas, jaukiai įsitaisęs lėktuvo krėsle. „Ėjimas nejučia atpalai duoja smegenis, praskaidrina protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, netgi perversmas žmogaus viduje, — teigia autorė. — Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Santjagą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis.“

Autorės nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje daug praktinės, istorinės informacijos ras ir tie, kurie patys sugalvos eiti piligrimų keliu į šv. Jokūbo miestą. 42 dienas trukusios kelionės pėsčiomis įspūdžiai, nuotykiai, pažintys su Šiaurės Ispanijos miestais ir kaimais, architektūros paminklais, kultūra, žmonėmis atskleidžia skaitytojui šiandieninę Kelio realybę.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-801-0

virselis galas.indd 1 2010.11.26 09:46:42

kelias į santjago de kompostelą

Documents