Kamilis Pisaro

1830-1903

Kamilis Pisaro(1830-1903)- danų-prancūzų kilmės impresionistas, tapytojas ir grafikas. Pisaro mokėsi iš didžiųjų pirmtakų, kaip Gustavas Korbė ir Žanas Koro. Vėliau jis mokėsi ir dirbo kartu su Žoržu Seru ir Polu Sinaku, kai sulaukęs 54-erių pasuko neo-impresionizmo keliu.

Nuo 1866 m. Pisaro priklausė impresionistų aplinkai, prie kurios pritapo per pažintį su K.Monė  ir E.Manė. Jis buvo beveik vien pleinero peizažų tapytojas ir temų sėmėsi iš gyvenamųjų vietovių – Pontuazo ir Luvesjeno. 9-ame dešimtmetyje jis, veikiamas G. Sera (G. Seurat), išgyveno puantilistinį kūrybos laikotarpį.

Ilgainiui akių negalia privertė jį tapyti tik ateljė. Yra sukūręs tapybiškų didmiesčių – Paryžiaus, Ruano ir Havro – vaizdai, džiuginantys akį švelniais spalvų niuansas.

1873 metais jis padėjo sukurti kolektyvinę visuomenę iš 15 karjeros siekinačių menininkų. Meno istorikas Džonas Revaldas vadino Kamilį impresionistų dailininkų dekanu dėl savo išminties ir buvo vyriausias savo grupėje. Pisaro vienintėlis menininkas, pademonstravęs savo kūrybą visose 8 Paryžiaus impresionistų parodose. Šiandien Pisaro vadinamas Impresionizmo pradininku.

Prancūzijos-Prūsijos karo metu, Kamilis su šeima persikėlė į Londoną, kur fiksavo įvairius vaizdus. Vienas pirmųjų jo kūrinių- Šv. Bartalomėjaus bažnyčia.

Kamilio darbuose atsispindi žemdirbystės, gamtos vaizdai, urbanistika.

“Marlio miškas”