kaari utrio „varinis paukštis“

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-872-0

Kaari Utrio (Kari Utrio; g. 1942 m.) – suomių rašytoja, istorikė, filosofė, romanų ir mokslinių studijų autorė. Lietuvių kalba 1998 m. išleista jos knyga

„Ievos dukterys“ pristatė K. Utrio kaip mokslininkę, aistringai ir argu mentuotai dėstančią savo teiginius. Istoriniai rašytojos romanai pirmauja geriausiai perkamų

Suomijos knygų sąrašuose, jie verčiami į daugelį Europos kalbų.

– Tebūnie tavo dukra Terhen – ūkana. Tesaugo rūkais savo giminę nuo pavydžių akių ir piktos valios. Paduokite kūdikį motinai.

„Varinis paukštis“ – įtraukianti, spalvinga ir nepamirštama kelionė per rūsčią vienuoliktojo amžiaus Europą. Mažoji Terhen gimė ne pačiais geriausiais laikais:

nors ji nepaprasta, moka sukelti vėją ir miglą, nors ji ir iš turtingos giminės, tačiau tėvai ją be didelio sielvarto atiduoda auginti giminaičiams. Ten ji sutinka

Talpiją Žynį, žmogų, kuris pirmasis jai papasakoja apie užkalbėjimus ir aukojimus, apie oro ir žemės jėgas. Niūrūs laikai, karai ir suirutės, tuo metu siaubiančios

kraštą, atplėšia Terhen nuo globėjų ir įmeta į kunkuliuojantį įvykių sūkurį. Mirus tėvui, Terhen iškeliauja – per Gotlandą į Kijevą, po to Konstantinopolį,

vėliau ji pasiekia Vengriją ir Prancūzijos karaliaus dvarą… Istoriniai įvykiai, karai ir gaisrai, sutikti žmonės ir naujos patirtys, burtai ir tikėjimai kuria įtikinantį anksty vųjų viduramžių Europos paveikslą. Europos žemėlapis – lyg kilimas, patiestas po Terhen kojomis, nepaliaujamai žengiančiomis tolyn – iki Anglijos, kur herojės gyvenimas pasisuka stulbinančia vaga. Viduramžių brutalumas ir paslaptingumas,

prietarai, magija, karo troškimas ir meilės istorija susipina romane į vieną įvykių ir minčių kamuolį, įtraukiantį skaitytoją tarsi verpetas.

KAAri UtriovArinis PAuKŠ- tiS

Kaari U

trio • v

arinis paukštis

3

KAARIU TR IOvARINIS PAUKŠ- TIS

Iš suomių kalbos vertė

Aida Krilavičienė

VILNIUS 2011

RO M A N A S

vA R I N I S P A U K š T I S4

Copyright © Oy Amanita Production Ltd © Aida Krilavičienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2011 © Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2011 © „Tyto alba“, 2011

UDK 821.511.111-31 Ut-19

ISBN 978-9986-16-872-0

Kaari UTRIOvAsKILInTUKustannusosakeyhtiö Tammi, Helsinki, 1992

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai.Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

I S B N 9 7 8 - 9 9 8 6 - 1 6 - 8 7 2 - 0 5

Kadangi šis pasakojimas – labiau nei kuris kitas – negali patikti visiems, nereikia tikėti tuo, kuo nesinori tikėti. vis dėlto geriausia ir pravarčiausia jį išklausyti, pasidžiaugti ir neniūroti, nes tiesa ta, kad žmonėms, kol klausosi pa-sakojimų, nekyla piktų minčių.

negerai, jei klausytojai laiko pasakojimą blogu tik dėl to, kad jis dėstomas paviršutiniškai ar neišmaniai. Tokio paprasto dalyko niekas gerai nemoka.

„saga apie Hrolvą Pėstįjį“


K N YG O S v E I K Ė J A I

Istorinių asmenų vardai pažymėti žvaigždute*

sUOMIJAMerikirja – senoji Arantilos šeimininkėAris Kaukajalka – Arantilos šeimininkas, Rytų kelio pirklyssuvivilja – Ario Kaukajalkos žmonaTerhen – jų duktėvalitu – Arantilos karysGilbertas iš vidamo – anglas, Arantilos vergų kunigas

nousijas Įstatymo žinovas – senasis vanajos šeimininkasTerhi – senoji vanajos šeimininkėTalpijas Žynys – jų sūnusPihlava Tamsiaakė – Talpijo Žynio žmona

GOTLAnDAsHailvė – senoji Rodarvės šeimininkė Rodairas Rodmundsonas – Rodarvės šeimininkas, ūkininkas pirklysRodvildė – Rodairo Rodmundsono sesuo

*Olafas storasis – norvegijos konungas

UPLAnDAsTorsteinas Galingasis – salų įstatymininkas Eirikas stipruolis – Torsteino Galingojo sūnus

K N Y G O S v E I K Ė J A I 7

Gunhilda – salų įstatymininko duktė, Švedijos konungo žmona*Anundas Jakobas – Švedijos valdovas, Olafo Šiotkonungo sūnusTorgerda – Anundo Jakobo sesuo*Emundas – Olafo Šiotkonungo sūnusIda – lenkė kunigaikštytė, Emundo žmonaHolmfrida – jų duktė*Astrida – Olafo Šiotkonungo duktė*stenkilas – vestra Jotalando jarlasGudmundas Pirklys – stenkilo ir Eiriko stipruolio globėjas* Haraldas sigurdsonas Rūstusis – norvegijos konungo Olafo storojo brolis

KIJEvAs*Jaroslavas Išmintingasis – naugardo ir Kijevo kunigaikštis*Ingegerda, Jaroslavo Išmintingojo žmona – Olafo Šiotkonungo duktė*Jelizaveta, *Anastasija ir *Ana – Ingegerdos ir Jaroslavo Išmintingojo dukterysJevdokija Pskovietė – rūmininkė, našlėJaropolkas Mąslusis – karys, Jevdokijos Pskovietės sūnus

BIZAnTIJA*Zoja – imperatorė*Teodora – Zojos sesuo, imperatorė*Mykolas Iv Patlagonietis – Zojos sutuoktinis, imperatorius*Mykolas v Kalafatas – Zojos įsūnis, imperatorius*Konstantinas Monomachas – Zojos sutuoktinis, imperatorius*Marija skleraina – Konstantino Monomacho meilužė*Euprepija – Konstantino Monomacho sesuoIrena Monomachina – Konstantino Monomacho sesuoLeonas sklerosas – Irenos Monomachinos sūnus, rūmininkas

Juvalas – Teodoros sūnusApuokas Bespalvis – suomis variagas


vEnGRIJAHeraklijas sinadenas – bizantietis karys *Andrius – vengrijos karalius *Leventė – Andriaus brolisEmiokė – Andriaus ir Leventės motinaŠarolta – Leventės mylimoji

*Eduardas Etelingas – Anglijos sosto įpėdinis *Agata – Eduardo Etelingo žmona*Margarita – jų duktė

PRAnCŪZIJA*Henrikas – Prancūzijos karaliusRožė le Mornas Ernodi – Mejano valdovasOdas ir Adela – Rožė le Morno Ernodi vaikaiTjedo – Mejano kunigasTorgiotas – Mejano vyriausiasis ginklininkasHelenė iš Bario – vergėŽeraras – Albaso valdytojas

AnGLIJA*Eduardas Išpažinėjas – Anglijos karalius*Ledi Edita – Eduardo Išpažinėjo žmona*Haraldas – vesekso erlas, ledi Editos brolis*Edgifu Pulchra – Haraldo meilužė sehilda – Šventosios verburgos vienuolyno motinėlė

sIGTIŪnAvasilijus – Kijevo šventikas

Knygos pabaigoje pateikiamas žodynėlis ir karališkųjų asmenų genealoginis medis

K N Y G O S v E I K Ė J A I 9

PIRMA KnYGA1020–1021 m.


1 SKY R I US

1020-ie ji

– Išeik mažas iš negerosios, gemale, iš gilaus liūno!Anyta šnypštė užkalbėjimą. Balsas buvo bejausmis, veidas

abejingas. Riebiai aviai ėriuojantis ji burdavo karščiau, nei ma-žakraujei marčiai skausmingai stumiant į pasaulį gyvą kūdikį.

– Tu netinkama gimdyti – liesa ir smulkių kaulų. Mirk. Mo-teris iš Hemės negali būti Arantilos šeimininkė. Gausime ge-resnę.

Žydros marčios akys, apsiblaususios iš skausmo, maldauja-mai žvelgė į Merikirją. varstoma sopulių gimdyvė ištiesė ran-ką, siekė prisilietimo, atjautos. Anyta gūžtelėjo pečiais. Gailes-tis Arantilos įpėdinio pagimdyti nepadės.

Merikirja atsistojo, išėjo iš saunos į šviesų kiemą.– nieko iš to nebus. nuo pradžių tai žinojau. visi priešai

neša nelaimes.Prie didelės trobos stovėjo aukštas vyras – šviesiaplaukis,

įkritusiais skruostais, persikreipęs į dešinę: luošys, bet vis tiek stiprus, silpnos sveikatos, bet karys. Arantilos valitu žvelgė į brolienę su ta pačia alsia neviltim, kaip žvelgė pastaruosius dvi-dešimt metų.

– Broliene, suvivilja neturi jokios kliaudos. Ji buvo gera mar-ti, nuolanki ir paslaugi. Atnešė santaiką tada, kai kraujo kerštas

1 S K Y R I U S 11

grasė sunaikinti visą mūsų giminę. Ji veikiai pastojo nuo tavo sūnaus Ario. Ko dar nori iš jaunos moters?

– sūnaus, – tvirtai atrėžė senoji Arantilos šeimininkė. – va-najos lepūnėlė to padaryti nesugeba. Miršta – ir tegul.

Padaras juodu apsiaustu, liesomis it voro galūnėmis, mitriai sliuogtelėjo tarp Merikirjos ir valitu. Jis iškėlė rankas į akina-mai šviesų dangų.

– In nomine Domini! Šiems namams reikia Baltojo Kristaus pagalbos. Meldžiuosi už gimdyvę Šventajai Mergelei Marijai, viešpaties gimdytojai.

– Gal rimbo nori, verge? – suniurzgė Merikirja.valitu žengė žingsnį.– Leisk kunigui pamėginti, broliene. Tavo užkalbėjimai varg-

šei nepadėjo. Šitas vergų kunigas turi deivę, kurią suviviljos kančia tikrai sugraudins. Ir pats pamėginčiau, bet nežinau bur-to, kuriuo Alacho ir Mahometo prašoma padėti gimdyvei.

– Tavo dievų pagalbos prašyčiau paskiausiai, – purkštelėjo Merikirja. – Tik pažiūrėk, ką tau pačiam jie padarė, dieveri.

– Tai padarė chano Muizedino vyrai Derbente, būtų dar la-biau sužaloję, jeigu nebūčiau pabėgęs, – išdidžiai atšovė vali-tu. – Dar sunkiau galėjo nubausti, nes pamačiau mylimiausios chano žmonos koją, kai neapžiūriai lipo į dengtus neštuvus. Alachas ir jo pranašas dėl mano luošumo kalti tik tiek, kad sle-pia moterį nuo visų.

vergų kunigas persižegnojo, kaip visada, kai valitu prabilda-vo apie Alachą.

– Tik ne pagonių, – aimanavo kunigas, – tik ne pagonių, ku-rie žiaurūs, bet nekalti dėl to, kad pagonys! Klaidatikis nelabo-šiaus tarnas! saracėnas!

valitu patiko erzinti krikščionį kunigą. Jis vėl būtų leidęsis į


prisiminimus apie šlovingus laikus, kai tarnavo Derbento cha-no asmens sargyboje prie Kaspijos jūros, bet iš saunos pasigir-do tyli dejonė.

– Paskubėk, verge. Greitai užkalbėk, kad marti nenumirtų.

suvivilja plūkavo ant bangų. skausmai vėl atsitraukė, buvo vėsu, bet nešalta. suvivilja, nusikamavusi, miegūsta, tyliai gu-lėjo prietemoj.

Kažkas sušmėžavo prieš akis, šešėlis virto veidu. veidas buvo Arantilos vergų kunigo. Jis mylėjo suvivilją taip, kaip niekas šiuose svetimuose namuose nemylėjo.

– Ave Maria, mater Dei, ora pro nobis peccatoribus. sveika, Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius.

suvivilja nesuprato kunigo žodžių. Tie žodžiai teikė saugu-mo, ramino. Šiek tiek priminė suviviljai tėvo kalbėjimą, kai jis kiauras dienas kartodavo Hemės įstatymą: „Dabar ūkio galvijai ganosi kaimyno pievoje. Jeigu galvijai tyčia paleisti į pievą, at-lygis už tai tegul bus viena telyčia. Jeigu tai nutiko iš netyčių, ir galvijas pats nuklydo, tegul kaimynas lygiai tiek pat dienų gano savo galvijus ūkio pievoje.“

Šitaip būdavo išdėstomi puodų vagysčių, žmogžudysčių ir pabėgusių arklių, įpėdinystės teisių, lydymų ir vergų vaikų nuosavybės straipsniai. Mažoji suvivilja sėdėdavo troboje ant kailiais užkloto suolo ir linguodavo nousijo Įstatymo žinovo kalbos ritmu. Mergaitė atmintinai išmoko dešimtis Įstatymo straipsnių, ničnieko nesuprasdama.

– Geriau bus, jei kuo daugiau žmonių mokės Įstatymą at-mintinai. Tada Įstatymas neužsimirš. nevalia, kad jis išnyktų. Be Įstatymo žmonės virsta žvėrimis, gyvena be darbo ir be tvarkos.

1 S K Y R I U S 13

Taip sakydavo nousijas Įstatymo žinovas iš vanajos, suvivil-jos tėvas, kurį gerbė visi Hemės vyrai – nuo vienos druskingos jūros ligi kitos. net kita gentis klausdavo jį patarimo, kai išdi-dumas leisdavo.

Tėvas nesakė, kad Įstatymas saugo ir vanajos sodybos garbę, bet suvivilja tai suprato. sodybos garbę užtikrino ne turtas, bet jos senumas ir paprotinės teisės pažinimas.

Hemėje, vanajos didžiojoje sodyboje, mažoji suvivilja augo kaip kokia svitjodo konungo duktė. Ji turėjo dvi seseris – Mie-livilją ir viljaku, bet abi jos mirė nuo karštinės ir gerklės skaus-mo. suvivilja patyliukais tuo džiaugėsi. Ji nenorėjo su niekuo dalytis tėvo, brolio ir sodybos darbininkų dėmesio. varinės sagtys ir perlų vėriniai priklausė vien jai. Jai priklausė mėlynas apsiaustas ir prijuostė, kaišyta variu, jai priklausė saldus midus ir minkštutėliai kaip samanos juodi kailiai, kuriuos brolis at-gabeno iš Hemės girių. viskas buvo suviviljos, viskas, nes ji – auksaplaukė, ji – sodybos pažiba.

Kol kraujo kerštas – jau užmarštin nugrimzdęs protėvių įpa-reigojimas – sukrėtė pasiturimą gyvenimą.

Talpijas, vyriausiasis sūnus, kuris privalėjo iš tėvo mokytis Įsta-tymo, iš žygio į girias anapus Hauho grįžo vienas. Talpijas grįžo tiktai vergų lydimas. Palaidojęs brolį ant bevardžio ežero kran-to, sykiu ir kalaviją su sidabro rankena bei medžioklės ietį.

– Ten laisva žemė medžioti ir spęsti kilpas. Traukiasi tas, ku-ris vėliau ateina. Medžioklės tyrų užtektinai visiems.

– Kas jums sukliudė?– sužeistas briedis išbėgo priešais. Toivijas jį nudėjo, nes dau-

giau žmonių nesimatė. Paskui pasirodė Arantilos vyrai. Buvom juos sutikę prieš porą dienų, bet tąkart nesivaidijom. Jie užmu-


šė Toiviją už tai, kad šis paėmė jų briedį. Drauge buvau tik aš ir du vergai. Arantilos žmonės mūsų nelietė, tik Toiviją, kuris nudėjo briedį. nors galėjo išžudyti mus visus. Jų buvo daug.

nousijas Įstatymo žinovas pešiojo baltą barzdą.– ne viena mūsų karta liejo keršto kraują. Antraip jie tikriau-

siai nebūtų nužudę tavo brolio. Arantilos vyrai – pasipūtėliai, pirmiau nužudo, o paskui paklausia. Kas užmušė Toiviją?

– Aris Kaukajalka nudūrė kalaviju.– Garbinga mirtis. Laisvasis užmušė laisvąjį. Dabar tu turi

nužudyti Arį. Šitaip visada buvo. Anksčiau užteko ietim per-verti bet kurį iš Arantilos vyrų. Bet Įstatymas sako: šeiminin-kas už šeimininką, sūnus už sūnų, vergas už vergą. Keršto teisę turi šeima, broliai, seserų vyrai ir jų vaikai. Ir viskas – kraujo kerštas toliau nesiekia.

Talpijas suraukė kaktą.– Daugiau nieko negalima padaryti? Paskui turės keršyti

Arantila. Tada aš keliausiu į kapines. Kol kas mirti negaliu. Aš būsiu Hemės burtininkas, didis kerėtojas. nenoriu per vieną briedį visko prarast. Tas briedis net nebuvo didelis, o praeitų metų jauniklis.

suvivilja, liekna vanajos mergina, nuobodžiavo klausyda-masi jų šnekos. Brolis neatvežė sabalo kailio. visi buvo rimti, suniurę, užmiršo pasigrožėti suvivilja ir ją pamaloninti.

Į vanają atkeliavo nepažįstamas vyras – tvirtas didžiūnas su prašmatniais ginklais, dailiai apsitaisęs. Ilgais, sidabro baltumo plaukais. Iš nugaros jie plaikstėsi palaidi, o prie smilkinių su-pinti, kad nekristų ant veido. Tas šaltų akių vyras atrodė smar-kus, kalbėjo įsakmiai. Tai buvo Aris Kaukajalka, jaunasis Aran-tilos šeimininkas.

1 S K Y R I U S 15

Aris Kaukajalka įjojo į stačiatvorės supamą vanają tik su dviejų karių palyda. Dvejonės nei baimės neparodė ir tikriau-siai nejautė. Elgėsi kaip vyras, turįs sutvarkyti nedidelį reikalą, kuris trikdo didesnius.

– Tu – nousijas Įstatymo žinovas?vanajos šeimininkas ir jo vienintelis sūnus stovėjo prie tro-

bos durų. Kalavijai dar buvo makštyse. Trys vyrai, svarstydami rankose ietis, saugojo vartus. vienas mojis – ir Arantilos šei-mininkas su savo kalavijais ginkluotais vyrais kris kaip kraujo kerštą sukėlęs briedžiukas.

– Aš užmušiau tavo sūnų, šeimininke, – sėdėdamas balne pa-sakė Aris Kaukajalka. – Tai buvo kvaila. noriu atsimokėti už tai, ką padariau. Tu išmanai Įstatymą. Žinai, kaip turiu atsimokėti.

vanajos sodybą užgulė nuostabos tyla.– Prašau sutikti su mano siūlymu, – tarė Aris Kaukajalka. –

Ar galiu nusėst nuo žirgo? Mano vyrai atiduos kalavijus, jei pa-reikalausi.

nepaprastai nustebęs nousijas Įstatymo žinovas tik linktelė-jo galvą. Talpijas susidomėjęs stebėjo brolio žudiką.

Aris Kaukajalka buvo apsitaisęs odiniais šarvais su skersinėm metalo juostom. Po šarvais vilkėjo lininius marškinius ir duks-lias dryžuotas puskelnes. Tokias šiauriečiai mūvėjo žygiuose į Rytus. Pirklys avėjo minkštus odinius batus, ant pečių buvo užsimetęs kailiu pamuštą apsiaustą. Apsiaustas buvo susegtas sidabrine sagtim su ilgu liežuvėliu.

Aris Kaukajalka atrodė visai kitaip nei vanajos vyrai vilnoniais drabužiais. Ir jis pats buvo kitoks – nekantrus, skubrus. Galėjai palaikyti didžiuokliu, jeigu nebūtų taip mandagiai elgęsis.

– Už tai privalu keršyti krauju, – kiek patylėjęs atsakė nousi-jas Įstatymo žinovas.


– Žinau, todėl atkeliavau pas tave, – greitosiomis atsakė Aris Kaukajalka. – Turiu svarbesnių darbų nei peštis su tavo sūnum.

– Kas dar per darbai?– Prekiauju Rytų kelyje. Plaukiu didžiąja volga į Bolgarą,

paskui iki chazarų miesto Itilio. Kaupiu turtus – aš turtingiau-sias suomijos vyras. nustatyk kainą už velionį. Aš sumokėsiu. sidabro turiu net už šimto vyrų nužudymą atlyginti, bet netu-riu laiko vaikiškam kraujo kerštui.

nousijui Įstatymo žinovui toks dalykiškas ir mandagus įžūlu-mas atėmė žadą. Galų gale jis bemaž negirdimai sumurmėjo:

– Garbė turbūt neparduodama?– Kokia garbė? nežinau, kas gins vanajos garbę, jeigu tavo

sūnus Talpijas nužudys mane, o paskui koks mano giminaitis nužudys Talpiją. Po visko nei vienoje sodyboje neliks suaugu-sio vyro įpėdiniams pradėti.

– Tėve, tas vyras teisus, – tarė Talpijas Žynys, stovintis greta tėvo. – Abejoju, ar galėsiu jį užmušti.

Aris Kaukajalka išsišiepė. Jo griežtumas atlėgo, atšiaurumas virto draugingumu. Jis palinko Talpijo pusėn, linktelėjo galvą.

– Beprasmis kraujo kerštas bereik daugel metų trikdė mūsų naudingą bendradarbiavimą, nousijau Įstatymo žinove. Reikė-tų sudaryti taiką. Arantila – viena iš didžiausių sodybų suomi-joje: krašto kaimų vyriausieji klauso, ką aš sakau, ir Koroinene man lenkiasi. O vanaja visada buvo Hemės širdis. vanajos Įsta-tymo žinovą gerbia visos Hemės gyvenvietės.

vanajos vyrai susierzinę klausėsi geram papročiui priešta-raujančių pagyrų. Aris Kaukajalka buvo iš kito pasaulio. Jis ty-čia leido suprasti nesilaikąs senų taisyklių.

– Abu turtėsim, jeigu tarp mūsų vyraus taika. vyrų tu čia turi net per daug, nes neparduodi savo vergų vaikų. O man

1 S K Y R I U S 17

reikia vyrų prekybos kelionėse. vergus, kurie tau nereikalingi, siųsk medžioti, o kitus atiduok man. Tavo sakalus ir kailius aš parduosiu Rytų kelyje.

vanajos šeimininkas nepatikliai žiūrėjo į svečią.– Atjojai čia kaip mano sūnaus žudikas. Ir staiga nori tapti

prekybos bendru. Ar galime tavim pasitikėt?– Mokėsiu tau dvyliktą dalį nuo sandorio, nousijau Įstatymo

žinove, jei atsižadėsi kraujo keršto. Dvylikta sandorio dalis – nemaža krūva sidabro.

– sidabras neatsveria pasitikėjimo, – šaltai atsakė nousijas Įstatymo žinovas. Jis nemėgo netikėtų pasiūlymų nei greitų sprendimų.

Bet Talpijas Žynys jau viską buvo nusprendęs.– Ar turi žmoną, Ari Kaukajalka?Arantilos šeimininkas papurtė galvą.– Tvirčiausią pasitikėjimą sukuria giminystė, – tarė Talpijas

Žynys. Apsisuko ir įėjo trobon, kur moterys, žvilgčiodamos iš pa-

tamsių, klausėsi, kas dedasi lauke.Talpijas čiupo už rankos seserį suvivilją.– Eikš. Atsirado tau vyras. Ruda kasdiene palaidine suvivilja neketino rodytis nei vie-

nam jaunikiui.– ne. Pirmiau turiu apsirengti.Talpijas suirzęs žiūrėjo į merginą.– Eikš, jis laukia.– Ar negirdėjai: turiu užsisegti sijoną!Talpijas mostelėjo ranka ir sudavė seseriai per skruostą – ne-

skaudžiai, o atsainiai, kaip neklusniam šuniui.– na, moterie, – pasakė jis, – nebūk kvaila.


Taip baigėsi suviviljos auksinės dienos sodyboje. Ji privalėjo at-likti pareigą, dėl kurios buvo pagimdyta: stiprinti visokeriopą giminės gerovę.

suvivilja nenorėjo palikti namų. Jai buvo šešiolika, apie vyrą ji ničnieko nežinojo. Motiną ėmė erzinti nepaliaujamas duk-ters virkavimas.

– Pagal gerą paprotį nuotaka verkia eidama iš namų. Šitaip parodoma pagarba tėvams. Bet kas per daug – tas nesveika. To-kiu verkšlenimu rodai nepagarbą jaunikiui ir uošviams.

suvivilja atsigavo pamačiusi, kokį puikų kraitį gauna vežtis uošvijon. Šeima nieko negailėjo: vanajos giminė garsaus pirklio negalėjo nuvaržyti sidabru, bet viskas, ką duktė pasiėmė, buvo gražu, dailu. vanajos giminė nebuvo prikaupus turtų iš prekybos, nors jos vyrai sykiais mėgindavo laimę Rytų kelyje ir parsiga-bentas prekes parduodavo vanajoje. Giminė turėjo kai ką kita – brangiau ir sunkiau įgyjama nei Arantilos dirhemai – žynių ir raganų vardą, ne vienos kartos Įstatymo žinovų palikimą. nuo neatmenamų laikų vanajos šeimininkai Hemėje buvo viršiausi.

Šitokio palikimo viena ar dvi žmonių kartos per žygius į Ry-tus nesukaups. Ir nenusipirks. suvivilja išėjo į Arantilos mar-čias žinodama, kad jos giminė daug kilnesnė už sutuoktinio.

Ir nustebo pamačiusi, kad Arantiloje niekam nerūpi senasis pažinimas nei Įstatymas, kaip ir burtai. Priešingai: anytos vei-das pasidarydavo rūgštus it rudeninė spanguolė, jei suvivilja užsimindavo apie orų būrimą Hemėje. nousijo Įstatymo žino-vo tėvas garsėjo gebėjimu sukelti vėją. O suviviljos motinos gi-minėje buvo orų būrėjų, kiek žmonių atmintis siekė.

– Tikriausiai koks nors tavo protėvis sukėlė audrą, per kurią nuskendo mano vyras Arantis. Ir jo tėvas nugelto ir numirė. Ko gera, nuo vanajos žynių burtų. Tu nuo šių dalykų laikysiesi atokiai.

1 S K Y R I U S 19

Šiaip jau suvivilja sutarė su anyta Merikirja. suvivilja nelabai išmanė įstatymus ir burtus – ir nenorėjo išmanyti. Ją domino žvilgūs audiniai ir vario papuošalai. Po pusmečio kelionės laivu Aris Kaukajalka atvežė jų iš Pavolgio prekyviečių. Koroinene kalvis išlydydavo papuošalus ir išliedavo tokių sagčių ir gran-dinėlių, kokias mėgo suomių moterys.

suvivilja būtų segėjusi kaklo papuošalus ir auskarus. Jos ka-klas buvo ilgas, ausys – dailios. Rytų gražumynai ją būtų pa-puošę. Bet anyta paprieštaravo: jaunoji Arantilos šeimininkė turi atrodyti taip kaip kitos didžiųjų sodybų šeimininkės.

O Merikirja skaičiavo sidabrinius pinigėlius, dirhemus. su-kiojo rankose taures ir bokalus, svarstė sunkius kaklo papuo-šalus, kuriuos gnaibė po gabalėlį ir naudojo kaip pinigus. Abi moterys prie savo skrynių jautėsi laimingos. Kivirčai buvo už-miršti, godumas suvienijo anytą su marčia.

Jaunamartei anyta buvo svarbiausias žmogus namuose. suvi-vilja turėjo vyrą, bet ne apie jį pirmučiausia galvojo. Tuoj po vedybų vyras, aišku, kaip visi, lepins mielą žmonelę.

suvivilja meilinosi, čiauškėjo. Aris Kaukajalka šaltai žvelgė į jauną žmoną ir toliau šnekėjosi su kariūnu valitu. suvivilja papūtė švelnias lūputes. niekas nepastebėjo. Ji susiraukė. visi dirbo, ką dirbę. suvivilja paleido ašaras.

– Tau ko nors trūksta, žmona? Gal nepavalgiusi? Gal klėtis nepritutinta drabužių? Gal skrynia neprigrūsta tiekos papuo-šalų, kad trims moteriškėms pakaktų? Gal neturi vergų, kurie tenkina kiekvieną įgeidį?

suvivilja turėjo sutikti visko turinti per akis.– Tai netrukdyk man.suvivilja įsižeidė ir pravirko iš tikrųjų.


– Motin, savo marčią žiūrėk griežtai. Aš neturiu laiko kvai-lystėms.

suvivilja greitai pastojo. Aris Kaukajalka buvo patenkintas ir padovanojo žmonai didelę sidabrinę apsiausto sagtį.

– sidabrinių grandinėlių gausi tada, kai parodysi man sūnų.– O jeigu gims mergaitė?– Aš turėsiu sūnų. Jam bus vieneri, kai grįšiu iš kelionės. Žiū-

rėk, kad būtų sveikas ir stiprus.suviviljos veidas persikreipė.– Iškeliauji?Aris Kaukajalka nustebo.– Aišku. Ką man čia veikti?– Rūpintis ūkiu, – suviviljos balsas pasidarė spigus.– Dėdė valitu pasirūpins Arantila geriau negu aš. Ūkio rei-

kalai man nuobodūs.– Pasibūtum su manim.– su tavim?Aris Kaukajalka papurtė galvą ir nuėjo.Anyta suviviljos verkšlenimus laikė tuščiom aikštim. Iš Ario

prekybos žygių Arantila turtėjo. Žmonos reikalavimų klausyt neverta, kai kalbama apie sodybos labą.

– Juk matai, kad mano sūnui su tavim negera. Tu nepatinki Ariui. Pasipūtėlė iš vanajos, tariesi esanti geresnė už mus. Tai nepatinka turtingam pirkliui, kuris iš Bolgaro vergių išsirenka gražiausias ir nuolankiausias.

suvivilja žliumbdama užsidarė klėtyje. nusprendė neišeiti tol, kol vyras nepaprašys.

Į Rytų kelią Aris Kaukajalka, lydimas savo vyrų, iškeliavo neatsisveikinęs su žmona. Kelionė turėjo trukti mažiausiai pu-santrų metų.

2 S K Y R I U S 21

2 SKY R I US

1020-ie ji

– Adiuvare, Domine! – garsiai sušuko kunigas. – viešpatie, padėk!

Merikirja sučiaupė plonas lūpas.– vyrai čia niekad nepadėdavo. svetimi dievai gali dar labiau

pakenkti. Bet nesvarbu. Jeigu tavo Dievas nepadės pagimdyti vaiko, mano sūnaus žmona mirs. Arantilos vartai užgulti mar-čių. Jeigu tavo Dievas išves vaiką gyvą, viskas bus taip, kaip turi būti.

suvivilja kniostelėjo iš snūdo ir suknirkė. sunkiai pasivertė, pamėgino pritraukti kelius prie didžiulio pilvo. Merikirja už-dėjo ranką jai ant pilvo. Buvo kietas, įtemptas kaip raganiaus būgnas.

– Žiū, kunige, – tarė anyta, – gal tavo Dievas ne visai silpnas. Išeik.

– nenoriu, – švokštė suvivilja. – Išimkit jį. nenoriu šito kęsti.– Tavo noro klausoma paskiausiai, – atsakė Merikirja. vei-

dą sušvelnino atjauta. – Daryk, ką privalai daryti, ir gimdyk. skausmas užsimirš, o vaikas bus atrama senatvėje.

Kūdikis gimė pavakare. saulė dar buvo aukštai, bet karščio nualintas sodybos kiemas nutyko laukdamas poilsio meto. Žmonės sėdėjo prie klėčių, nesirengė gulti, kol šeimininkė ne-


pagimdė. namams grėsė pavojus: žemės dvasios ir miško mer-gelės tykojo, bausdamosi pasigriebti tą, kuris ateis.

– Mergaitė! – pagiežingai išspaudė Merikirja, priimdama spurdantį padarėlį. – Šitiek triukšmo dėl varganos mergaitės. Mažiukė kaip pelė.

Anyta palaukė, kol nustos tvinkčioti bambagyslė, perrišo ją, nukando ir padavė mergytę nuprausti senutei vergei. nuovalos pasirodė bemaž iškart. Atsikračiusi vaisiaus, suvivilja keistai sužvalėjo. Garsiai pareikalavo alaus. vergės duktė atnešė jai medinį puodelį.

– Koks skirtumas – mergaitė ar berniukas, – atsainiai metė jaunoji motina, – svarbu, kad gyva.

naujagimė rėkė iš visos gerklės.– Duok ją man, miela anyta, – paprašė suvivilja. – Jai ilgu

manęs.– Šių namų šeimininkas prieš išvykdamas kalbėjo apie

sūnų, – lėtai tarė Merikirja. – Gal norėjo pasakyti, kad mergai-tės į namus nepriims.

– ne!– sunku nuspręsti nepaklausus išmintingesnių, – svarstė sau

anyta, tarsi suviviljos nė nebūtų.– Aš čia šeimininkė, – sušvokštė nuo plautų suvivilja. – Aš

sprendžiu, ką daryti su vaiku.– Ario Kaukajalkos nebus mažiausiai metus.– Duok man dukterį!– Reikia atvesti Burtininką, – nusprendė anyta. – Jis tegu nu-

tars, kaip pasielgti su vaiku.Merikirja paguldė suvystytą kūdikį į medinį kubilą.– Burtininkas nukriošęs ir darys taip, kaip nori tu, anyta, –

atsakė suvivilja. – Tai ne vergės vaikas, – jis sveikas ir geros giminės. Tokių niekas neišneša.

2 S K Y R I U S 23

Bet apsisprendusi anyta nebesvyravo. Reikėjo atvesti Bur-tininką. Šitaip Merikirja atsakomybę už vaiko likimą permes kitam žmogui, – nesvarbu kam. sugrįžęs Aris Kaukajalka gali būti nepatenkintas, kad mergaitė liko gyva, bet gali supykti už tai, kad išneštas sveikas kūdikis. Šiaip ar anaip, kaltas bus Bur-tininkas, o per jį – likimas, kurio žmogus negali paveikti.

suvivilja liko saunoje viena. Mergaitė gulėjo kubile – tikriau-siai miegojo, nes neverkė. suvivilja galėjo atsikelti, pasiimti kūdikį. Bet nesikėlė. su Burtininku į kūdikio gyvenimą bus pakviesta didelė ir nenuspėjama išorės jėga, kuriai artimieji privalės paklusti.

Gilbertas iš vidamo į tamsią sauną įsmuko kaip vaiduoklis. Ant plautų stovėjo molinis dubenėlis muilo, maloni jo žolių kvapsnis mišo su dūmų kvapu. Tamsoje girdėjosi tolygus dvė-savimas: auseklyje alsavo naujagimis. Gilbertas vergų kunigas pasižiūrėjo į kūdikį. nusmelkė nepaprastas jaudulys. Ar ne jo malda padėjo pagimdyti? Ar ne jis turi daugiau teisių į vaikelį negu apgailėtini pagonys?

suviviljai verčiantis ant šono, pasigirdo šnaresys. Gilbertas iš vidamo žengė prie jaunosios šeimininkės. Plautų kampe tvas-kėjo suviviljos plaukai. vergų kunigas siektelėjo moters ran-kos, palietė ją ir sudejavo.

– Pasigailėk pagaliau manęs, viešpatie, – sukuždėjo jis savo malonia kalba. suviviljos ranka jo delne nejudėjo. – Aš jau mi-ręs. Kam dar mane kankini?

Bet širdyje Gilbertas iš vidamo suvokė tebesąs gyvas. Jis buvo vergas, jį galėjo bet kada užmušti. Bet jo liesas, tvirtas kūnas dar niekada taip aistriai negyveno. Gilbertas buvo be-veik užmiršęs savo baisią nuodėmę, už kurią pakliuvo čia, pas


beširdžius Ultima Terra pagonis. nuodėmės jo nepaleido, vis sunkesnės tykojo jo, vienišo krikščionio, – tokios goslios, kad už vienas neatlikus atgailos tekdavo kovoti su naujom.

Gilbertas iš vidamo jau nesiilgėjo Česterio lygumų. Kaip daugis vienuolių ir kunigų, jis Angliją paliko savo noru. Docete omnes gentes! – nuskambėjo įsakymas, ir Gilbertas iš vidamo Dievo ir karaliaus Knuto raginimu iškeliavo versti pasaulio Kristaus mokiniais.

Gilbertui iš vidamo teko pasaulio kraštas – tolimiausia Šiau-rė. Gilbertas neprieštaravo: peregrinatio pro amore Dei krikš-čionis vienuolius vedė ten, kur reikėjo Dievui. Geresnės vietos nei Arantila prie Auros upės Kūrėjas negalėjo vargšui brolžu-džiui skirti. Kiekvieną dieną jis kovojo už tikėjimą su pikto-siom jėgom.

Kas rytą, kas dieną ir kas vakarą Gilbertas meldėsi už savo brolio Alfriko sielą. Tiesa, ta siela tikriausiai jau buvo pati pa-laimingiausia – Alfrikas buvo dar vaikas, kai Gilbertas jį nu-skandino, tad nelabai daug nuodėmių padaręs.

Gilbertas iš vidamo buvo didikas, kilęs iš Mersijos Anglijoje. vidamo valdovų šaknys siekė tuos tolimus pagonių laikus, kai anglai ir saksai užėmė klestinčią Britanijos salą. Česteris buvo jų gimtinė – ramūs ir sėslūs, jie dirbo žemę ir gynė savo nuo-savybę tiek nuo veseksiečių, tiek nuo šiauriečių, be ilgų kalbų, nesidėdami didvyriais, bet apgindavo.

Gilbertas iš vidamo šeimoje buvo vyriausias sūnus. Jaunes-niam broliui, tėvo antrosios žmonos sūnui, jis nenorėjo duot nei sklypelio sodybos.

Alfrikas buvo įkyrus, išblyškęs snarglius, vergęs sodybos moteris savo ašaringais reikalavimais. Gilbertas – protingas, nuovokus ir apsukrus – visad likdavo šito tirono šešėlyje. Kas,

2 S K Y R I U S 25

kad Gilbertas skaitė lygiai taip pat puikiai, kaip kalaviju moja-vo, kas, kad gražiai dainavo ir grakščiai patarnaudavo tėvams prie stalo. Pasaulis sukosi apie Alfriką, nes jo motina buvo jau-na, apkūni ir juokdamasi gundančiai prunkščiojo.

Gilbertas negalėjo pavydo išlieti ant pamotės, todėl į juodą žuvų tvenkinį įstūmė brolį.

Tada Dievas Gilbertui pasakė:– Mano pyktis seks paskui tave, kad ir kur eisi! Gilbertas bėgo nuo Dievo pykčio. Bėgo, kol atsidūrė skur-

džiame Loumarko vienuolyne ir tapo penkių nuskarusių vie-nuolių tarnu. Bėgo ir tapo benediktinu. Bėgo iš vieno vienuo-lyno į kitą, bėgo į Kenterberį, mokėsi kunigystės, bėgo iš vienos bažnyčios į kitą, nuo vieno altoriaus prie kito. Buvo pavargęs, kai Dievas pagaliau jo pasigailėjo.

Didysis karalius Knutas, kuris valdė Angliją ir Daniją, buvo šiaurietis, bet sykiu ir dievobaimingas krikščionis. Žinią apie Baltąjį Kristų jis troško paskleisti Šiaurės tamsoje.

Gilbertas iš vidamo ir jo ugningi bendražygiai leidosi į kelią, tikėdamiesi kankinių vainikų. vienas kitas – bent jau Gilber-tas – regėjo dar toliau: turint kankinio vainiką lengva pelnyti šventojo garbę. Tų regėjimų niekas nesipasakojo net per išpa-žintį. Bet iš galvos jie neišeidavo ir ryžtingiausius ginė į vis to-lesnius pagonių kraštus.

Brolžudys galėjo virsti šventuoju, jeigu paklius pas žiaurius pagonis ir tie atliks nešvarų darbą. Gilbertas iš vidamo supra-to, jog Dievas suteikė jam ypatingą progą.

vieni tikėjimo skelbėjai liko norvegijoje, kur konungas Olafas storasis krikštijo šiauriečius, kapodamas rankas ir ba-dydamas akis. Drąsiausi kunigai keliavo į svitjodą – Švedijos


žemę. Tiesa, šalies valdovas buvo krikščionis, bet krikštytinų pagonių, dievaži, netrūko. Švedai savo valdovo įsakymų klau-sė, kada norėjo, ir Odino valdžia svitjode buvo stipresnė nei kituose kraštuose.

Gilbertas iš vidamo sutiko vestra Jotalande dominą Turgo-tą, kaip ir vyskupą.

– Mano vyskupijoje pagonių turbūt daugiau negu krikščio-nių, – liūdnai pasakė jis. – Čia reikalingas kiekvienas tikėjimo skelbėjas.

Gilbertas nesitenkino vestra Jotalandu, kur turėjo daugybės krikščionių sodybų, krikščionio valdovo ir net vyskupo paramą.

– Pone, noriu ten, kur sunkiausia.– Padarei sunkią nuodėmę, – suprato vyskupas. – Keliauk

į Uplandą. Ten gyvena baisiausi svitjodo pagonys, o vidury Uplando stovi jų bjauriausia šventykla. sudegink ją.

Gilbertas iš vidamo padėkojo už patarimą. Pagonių šventy-klos padegėjas tikrai taps kankiniu, turbūt ir šventuoju.

nelabai toli nuo skaros Gilbertas buvo apiplėštas ir sumuš-tas. Jis tęsė savo ilgą vargingą kelionę į sigtiūną, iš kur, kaip buvo girdėjęs, vandens keliu galėjo nukakti tiesiai į Upsalos Auksinę šventyklą. Pakeliui buvo dar sykį apiplėštas, surištas ir įmestas į laivą. Kai šiek tiek atitoko, buvo pasodintas irkluoti laivo. Jis irklavo ir meldėsi kiauras dienas, kol laivas pradėjo plaukti kažkokios upės aukštupin ir užsuko į nežinomą uostą. Tada Gilbertas iš vidamo pabėgo – manė labiau nusipelnysiąs Dievui skelbdamas tikėjimą, o ne irkluodamas.

Gilbertas nustebo pamatęs, jog atkako į kraštą, kur žmonės šneka keista kalba. Anglams kunigams buvo lengva skelbti ti-kėjimą šiauriečiams, nes jų kalba beveik nesiskyrė nuo Šiaurės gyventojų ir jie vieni kitus suprato.

2 S K Y R I U S 27

neilgai Gilbertas buvo laisvas. Jis atsidūrė aštriatvore aptver-toje nedidelėje prekyvietėje, išsidėsčiusioje kyšulyje tarp dviejų upių. Buvo vasara, gyviausias verslo metas, prekyvietė sausa-kimša amatininkų ir pirklių. Jie nustebę spoksojo į Gilbertą, kai šis ėmė giedoti, o paskui angliškai skelbti Dievo žodį. nie-kas Gilbertui negrasino. Jis kalbėjo, kol užkimo. Paskui leidosi ieškot ko nors užkąsti, gatvėje koja įsmuko į duobelę ir išniro gurnelis. Jis bejėgis sėdėjo svetimoje gatvėje ir buvo apiplėštas trečią kartą.

Gilbertas iš vidamo porą metų vergavo numio Arantiloje pa-lei Aurą. nemėgino pabėgti. Dievo tikslas Gilbertui iš vidamo buvo aiškus: jis privalo atversti į krikščionybę šios didžiulės so-dybos gyventojus. Jais paseks daugis kitų.

Aura tekėjo žemėje, kurią vadino suomija. Žmonės čia buvo baltos odos, šviesių plaukų, blankių grėslių akių. Gilbertas ver-gų kunigas jų bijojo, nes žvelgdamas suomiui į akis nesupras-davo, ką šis mąsto. suomiai buvo augūs, karingi, nekalbūs ir baisiausi pagonys, kokius gali įsivaizduoti.

Gilbertas pažinojo pagoniškus šiauriečių dievus – Odiną, Torą ir ištvirkėlę Frėją. Anglijoje negalėjai išsilenkti pažinties su jais. Šalies rytuose, Danų žemėse, gyveno tūkstančiai šiau-riečių šeimų. Odinas, nors baisus ir piktas, buvo vienintelis pa-gonių dievas, kurį Kristus jau tikrai atrodė nugalėjęs.

Bet suomiai garbino savo mirusiųjų vėles, kvietėsi jas iš drėgnų kapų ištisom giminėm ir bendraudavo su jom kaip su tikrais kaimynais. Dar baisiau: jie garbino žvėris – miškų plėšrūnus, šaukdavosi juos pas save ir jiems aukodavo. Pusė suomių buvo raganiai, kurie pranašavo ateitį ir būrė laimę ki-tai pusei.


Gilbertui iš vidamo tai kėlė siaubą. Rodės, burtai pasiekia kažką slaptinga ir baisaus jo krikščioniškoje širdyje, sakytum slaptą šulinį, iš kurio veržėsi neatmenamų laikų baisybės. Šulinio dangtis neatsidarė tik todėl, kad jį prislėgė begalinės maldos. Bet suomiai žvelgė tiesiai savo šulinio gilumon ir iš jo gėrė.

Gilbertas vergų kunigas kovojo su suomių raganavimu, skelbdamas Baltojo Kristaus pergalę. nuolat girdėdamas kalbą, pakenčiamai ją išmoko. Kai tik galėjo, iškart ėmė pasakot žmo-nėms apie nuodėmes ir išganymą. Tuomet patyrė kitą baisybę.

– Krikščionis kunigas? Derbente jų beveik nebuvo. Tarnau-damas Derbento chano apsaugos kariaunoje girdėjau, kad va-karuose jie padarė daug žalos tikratikiams Alacho kariams.

Arantilos reikalais iš tiesų rūpinosi jaunojo Ario Kaukajal-kos tėvo brolis vardu valitu. Šitas valitu buvo nukeliavęs iki pat pasaulio krašto: volgos žiočių rytuose, o nuo ten – iki drus-kingos Chazarų jūros, kurios pakrantėse viešpatavo nuožmūs saracėnai. valitu buvo luošys sukukusia nugara ir jau nebegalė-jo kariauti. Bet buvo rūpestingas, sąžiningas ir nepavargdamas tarnavo gimtajai Arantilai.

Gilbertas iš vidamo kaip gyvas nebuvo matęs saracėno. Ta-čiau buvo girdėjęs apie bedievius, kurie valdo Jeruzalę su At-pirkėjo kapu. Kaip pakerėtas jis žiūrėjo į valitu ir į širdį jam įsigavo nuodėmingai išdidėliška mintis: jeigu pagonių atver-timas – nuopelningas darbas, gal daug garbingiau nuvest pas Kristų klaidatikį saracėną?

valitu tarytum suprato iš nuostabos išsižiojusio vergo mintis.– Aš buvau ir žydas, – pasigyrė valitu. – Chazarai žydus ypač

gerbė, jų valdovai tikėjo žydų Jahvę. Todėl ir aš, kai gyvenau Itilyje, garbinau Jahvę.

Gilbertas priblokštas mirksėjo akimis.

2 S K Y R I U S 29

– Rusėnų žemėje, aišku, aukojau Perūnui ir svarogo sū-nums, – su piktdžiuga toliau kalbėjo valitu. – Tada kunigaikštis vladimiras dar nebuvo atvertęs savo žmonių į krikščionybę.

Gilbertas iš vidamo suprato atsiradęs Dievo skirtame vei-klos lauke. valitu mielai klausydavosi Gilberto, klausinėdavo vergo apie tėvynę, nes vakarų nebuvo matęs. Pamaži Gilbertas suprato, kad mėginimai atversti valitu į krikščionybę bergždi. valitu netikėjo nei vieno Dievo ir šventais laikė tik savo gimi-nės mirusiuosius. Bet valitu saugojo Gilbertą vergų kunigą nuo kitų vergų piktumo ir senosios šeimininkės Merikirjos niršto protrūkių. Galbūt valitu tiesiog patiko vergas. Bent jau jis rūpinosi, kad Gilbertas visada gautų pavalgyti, o žiemą – šil-tai apsirengti.

suvivilją Gilbertas iš vidamo pamatė kaip pirmą vilties ki-birkštį. Jaunoji Arantilos šeimininkė buvo vieniša, jai buvo ne-gera naujuose namuose. Moteris pasirodė lėkšta, lengvai val-doma. Gilbertas vergų kunigas pradėjo atvertimo darbą jau-dinančiais pasakojimais apie Kristų ir šventuosius, kaip buvo patartas Kenterberyje. Kvaili pagonys užvis labiausiai mėgo klausytis pasakojimų, – jei nekalbėsime apie kariavą.

suvivilja buvo maloni, švelni – kitokia nei šalti, nešnekūs suomiai. vergų kunigas vis kalbėjo, kalbėjo. O kalbėdamas žiū-rėjo, kol susivokė žiūrįs pernelyg aistriai.

Kūdikis knirktelėjo. Gilbertas iš vidamo greitai paleido suvi-viljos ranką. Tai vienintelis kartas, kai jis palietė suvivilją, – šei-mininkei panorėjus, vergas už tai gali būti užmuštas.

Gilbertas bejėgiškai sukinėjosi dūmų nujuodintoje saunoje. Jis nerimavo. Jis turėjo kažko stvertis, jis atėjo į sauną kažkokiu reikalu, bet pamatęs suvivilją išsimušė iš vėžių.


Kūdikis.Gilbertas iš vidamo pasilenkė, paėmė jį ant rankų. Drobi-

niuose vystykluose bolavo šviesus veidukas. Gilbertas žiūrėjo į šeimininkę. suvivilja ant plautų nejudėjo. Gulėjo atsimerkusi, bet tylėjo.

vergų kunigas pakėlė ranką ir peržegnojo pakrosnyje sto-vintį auseklį. skubinai nuvyturiavo laisvoką vystyklą, panar-dino mergytę vandenin, iškėlė, dar du kartus panardino, kol vaikas pravirko.

– Krikštiju tave Godgifa vardan Dievo Tėvo, sūnaus ir Šven-tosios Dvasios.

Jis tai padarė. Jau niekas negalės atimti šito vaiko iš Dievo.Ir kūdikio motina dar nieko nepasakė.– Godgifa – mano kalbos žodis, jis reiškia Dievo dovaną, –

paaiškino kunigas. – Toks buvo mano motinos vardas.Kūdikis nusičiaudėjo. Lauke pasigirdo balsai, ir suvivilja ne-

ramiai krustelėjo. Gilbertas negrabiai suvyturiavo vaiką. vėl paguldė į auseklį ir padarė virš jo kryžiaus ženklą.

– Dominus tecum, filia mea. Dievas su tavimi, mano dukra.Gilbertas vergų kunigas jau buvo pasirengęs mirti kaip kan-

kinys.

sykiu su Burtininku sauna prisigrūdo žmonių. vis daugiau jų brovėsi į erdvų pastatą, norėdami pamatyti vardynas. smalsu-mą dar labiau žadino nujautimas, kad gali atsitikt kas neįprasta: senoji šeimininkė kalbėjo apie vaiko išnešimą. niekas neatminė tokio dalyko Arantiloje. Iš saujelės jos gyventojų vienas kitas, bėdos ištiktas, išnešdavo naujagimį į pelkę, bet ir jiems atrodė, kad nereikalingą vaiką protingiau parduoti į vergiją. Didelėse sodybose vaikus laikė brangiu turtu, kuris stiprina giminę.

2 S K Y R I U S 31

Burtininkas, senas žmogus, vasaros karštymečiu vilkėjo brangų kailinį apdarą. Jis buvo liesas, aukštas, tiesus ir spin-duliavo įtakingumu, prieš kurį Arantilos žmonės nuolankiai lenkė galvas.

Merikirja su Burtininku elgėsi kaip su nuosavybe. senoji šei-mininkė iškėlė mergytę iš kubilo, parodė Burtininkui ir pasakė, kad Arantilos šeimininkas iškeliaudamas šnekėjo apie sūnų.

– Liepčiau išnešti šitą nieko vertą padarą, bet būtų gerai turėti tavo pritarimą, jei kada nors kiltų kivirčas su marčios gimine.

Burtininkas apžiūrėjo kūdikį, žindantį tyrėje pamirkytą sku-durėlį.

– Reto grožio vaikas, – pasakė Burtininkas. Balsas išdavė ne-pasitenkinimą Merikirjos nurodinėjimu.

– Bet mergaitė, – spyrėsi Merikirja.Burtininkas karštai papurtė galvą.– Tylėk, moterie.Burtininkas nusikabino nuo kaklo odinį maišelį ir, laikyda-

mas jį delne, ėmė burti. Jo balsas buvo stiprus, skambus, – žmo-nėms rodės keista, kad tokio lieso vyro balsas panašus į didelio būgno gaudimą. Būrimas truko ilgai. Burtininkas vis išversda-vo odinį maišelį, apžiūrėdavo ant žemės iškritusius daiktelius – akmenėlius, kaulus, medines statulėles, odos skiauteles, paskui sudėdavo juos į maišelį ir vėl išversdavo ant žemės.

sodybos gyventojai tą apeigą stebėjo pagarbiai. nenuspėja-mas likimas lėmė stebuklingą daiktų padėtį. Burtininkas skaitė mergaitei iškritusius ženklus.

Kūdikis auseklyje ėmė knirzėti. Galų gale Burtininkas pasi-kabino po kaklu maišelį.

– Mergaitė – dviejų galingų giminių palikuonė. Ypatingų ge-bėjimų, iš kurių turės naudos ir viena, ir kita giminė.


suvivilja jau sėdėjo ant plautų. – Mano tėvas – Hemės Įstatymo žinovų giminės.– Įstatymų išmokstama, – atsakė Burtininkas. – Tai kiekvie-

nas sugeba.– Mano motinos giminėje yra mokančių kelti vėją ir rūką.Burtininkas linktelėjo.– Tegul vaikas gauna tavo motinos vardą.– Mano motina – Terhi iš viljatulos nuo Tiurventės.– Tebūnie tavo dukra Terhen – ūkana. Tesaugo rūkais savo

giminę nuo pavydžių akių ir piktos valios. Paduokite kūdikį motinai.

Burtininko žodžiams visi paklusdavo, nes jis išaiškindavo aukštesnę – giminės mirusiųjų – valią. Merikirja surūgusiu veidu iškėlė kūdikį iš kubilo ir padavė motinai.

suvivilja išdidžiai pažvelgė į anytą. Ji nugalėjo ir neleis anytai to užmiršti.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-872-0

Kaari Utrio (Kari Utrio; g. 1942 m.) – suomių rašytoja, istorikė, filosofė, romanų ir mokslinių studijų autorė. Lietuvių kalba 1998 m. išleista jos knyga

„Ievos dukterys“ pristatė K. Utrio kaip mokslininkę, aistringai ir argu mentuotai dėstančią savo teiginius. Istoriniai rašytojos romanai pirmauja geriausiai perkamų

Suomijos knygų sąrašuose, jie verčiami į daugelį Europos kalbų.

– Tebūnie tavo dukra Terhen – ūkana. Tesaugo rūkais savo giminę nuo pavydžių akių ir piktos valios. Paduokite kūdikį motinai.

„Varinis paukštis“ – įtraukianti, spalvinga ir nepamirštama kelionė per rūsčią vienuoliktojo amžiaus Europą. Mažoji Terhen gimė ne pačiais geriausiais laikais:

nors ji nepaprasta, moka sukelti vėją ir miglą, nors ji ir iš turtingos giminės, tačiau tėvai ją be didelio sielvarto atiduoda auginti giminaičiams. Ten ji sutinka

Talpiją Žynį, žmogų, kuris pirmasis jai papasakoja apie užkalbėjimus ir aukojimus, apie oro ir žemės jėgas. Niūrūs laikai, karai ir suirutės, tuo metu siaubiančios

kraštą, atplėšia Terhen nuo globėjų ir įmeta į kunkuliuojantį įvykių sūkurį. Mirus tėvui, Terhen iškeliauja – per Gotlandą į Kijevą, po to Konstantinopolį,

vėliau ji pasiekia Vengriją ir Prancūzijos karaliaus dvarą… Istoriniai įvykiai, karai ir gaisrai, sutikti žmonės ir naujos patirtys, burtai ir tikėjimai kuria įtikinantį anksty vųjų viduramžių Europos paveikslą. Europos žemėlapis – lyg kilimas, patiestas po Terhen kojomis, nepaliaujamai žengiančiomis tolyn – iki Anglijos, kur herojės gyvenimas pasisuka stulbinančia vaga. Viduramžių brutalumas ir paslaptingumas,

prietarai, magija, karo troškimas ir meilės istorija susipina romane į vieną įvykių ir minčių kamuolį, įtraukiantį skaitytoją tarsi verpetas.

KAAri UtriovArinis PAuKŠ- tiS

Kaari U

trio • v

arinis paukštis

kaari utrio „varinis paukštis“

Documents