Gyvūnų elgsena gamtoje

Dr. O. Belova, LMI

Gyvūnų elgsena yra viena svarbiausių jų prisitaikymo formų, tarsi veidrodis rodo, kas vyksta organizme, atsakas į vidinės ir išorinės aplinkos stimulus Elgesio apraiškos yra gyvūno judesiai, kuriuos akivaizdžiai matome, jo kvėpavimas, mityba, ir vos įžvelgiamas ausų judesys, pasišiaušę plaukai, kiti veiksmai, o sustingimas vietoje yra įžanga prieš tolesnius veiksmus, tarsi gyvūnas svarstytų, kaip pasielgti toliau.

Ketindami pažinti elgesį mes turime atsakyti į klausimus - KAS, KUR, KADA ir DĖL KO, tai yra suprasti, kokios yra elgesio paskatos, gyvūno suvokimo galimybės.

Gyvūno elgesio reguliatorius, atspindys to, kas jau buvo ir kas dar bus yra VAIZDAS, skatinąs gyvūną ieškoti atitikmens aplinkoje arba vengti jo. Gyvūnai negali spręsti mintyse, jiems nebūdingas abstraktus mąstymas - jie mąsto veikdami arba lygindami situacijos vaizdus, ką pamatė dabar

bei susiedami su atmintyje esančiais vaizdais. Taigi, jų mąstymas primena situaciją, kurią žmonės apibūdintų taip:

"šovė į galvą". Gyvūnas pajunta nukrypimą nuo jo organizme esančios pusiausvyros kaip trūkumą, vidinę įtampą (norą arba reikmę). Tuomet jo organizmas ima ieškoti tokio stimulo, kuris atpalaiduotų nuo įtampos ir sugrąžintų į normalią būseną. Dėl gyvybiškai būtino vidinio pasirengimo, gyvūnas pasiruošęs atsakyti iš anksto, kol dar nėra atitinkamo dirgiklio.

Gyvūnas atlieka veiksmus ne pasyviai, išorinių veiksnių skatinamas, bet pats aktyviai ieško tų veiksnių, kurie atpalaiduotų jį nuo įtampos. Atpažinimas vyksta savaime. Po atpažinimo gyvūno sistemos nebeblokuojamos, ir jis atlieka veiksmus, kurie atitinka atpalaidavimą. Todėl specifiniai dirgikliai vadinami atpalaidavimo dirgikliais. Tad dirgiklis yra tarsi raktas, o atpalaidavimo mechanizmas - kaip užraktas. Pagrindiniai bet kurio elgesio reiškimosi

elementai: motyvacija, stimulas, atsakas (arba reakcija). Stimulas, atitinka organizmo reikmę, kuri lemia elgesio kryptį – t.y. atsakymą – reakciją, jungiančią refleksus. Refleksas, kurį galime matyti, arba kitaip išskirti - elgesio aktas – elgesio struktūrinis vienetas. Elgesio aktų visuma sudaro elgesio repertuarą. Atskiri elgesio aktai sudaro elgesio pavyzdžius, o pastarieji - elgesio formas. Šios jungiasi į elgesio tipus. Elgesio formos dažnai yra bendros keliems elgesio tipams

Gana sunku išskirti socialinio elgesio tipą - socialinis elgesys jungia ir gynimosi, lytinį elgesį ir elgesio formavimąsi. Šis elgesys skirtas gyvūnų santykiams grupėje palaikyti. Tuo tarpu ir grupėje kiekvienas gyvūnas elgiasi savaip, jam reiškiasi tam tikras individualus elgesys bei jo formos

Judėsenos elgesio forma - labai nevienoda, priklauso nuo gyvūno rūšies, morfologinių - anatominių ypatumų.

Mitybos elgesio forma - priklauso nuo gyvūno rūšies, individualių savybių jo gyvenimo sąlygų. Gyvūnai skiriasi pagal mitybos greitį, ritmą, apetitą, maisto objektų pasirinkimą. Pagrindinis maisto paieškos motyvas (paskata) yra alkis. Vidinės terpės pasikeitimas aktyvina alkio centrą,skatina mitybos elgesio aktus:(maisto paiešką, maisto/grobio paėmimą, ėdimą, rijimą).

Šie veiksmai - tik atbuline tvarka,

aktyvina sotumo ir slopina alkio centrą,

blokuoja mitybos veiksmus.

Mitybos elgesį pažintume tiesiogiai stebėdami gyvūnus ir netiesiogiai - pagal pėdsakus (pašaro, paukščių lizdų likučius, maisto atsargas, išraustas šaknis, nulaupytą medžių kamienų žievę, nuskabytus ūglius kt.) Mitybos būdas priklauso nuo gyvūno ekologijos

ir reiškiasi jo išvaizdoje.

KŪNO PRIEŽIŪRA (komfortinio elgesio forma ) Jungia:

- kasymąsi, - rąžymąsi, - purtymąsi, - valymąsi, - laižymąsi. Svarbus elgesys apsisaugoti nuo parazitų, ligų. Dažnai valosi po mitybos. Įprasta, kai gentainiai valo vienas kitą, išsilaižo.

ŠALINIMO elgesys (komfortinio elgesio forma)Apibūdinamas pagal tuštinimosi, šlapinimosi dažnį, kiekį. Šalinimo dažnis priklauso ir nuo gyvūno emocionalumo. Kartu tai yra gyvūno rūšies, lyties, individo informacija apie save.

MIEGAS (komfortinio elgesio forma) - laikino neaktyvumo laikas. Jo požymiai: paros ritmas, buvimas tam tikroje vietoje, būdinga gyvūno rūšiai poza, įvairių aktyvumų pasikeitimas.

MIEGAS būna

-monofazinis (pvz., plėšrūnų) - vienfazis miegas, vieno laiko tarpo, nepertraukiamas

-parcialinis (pvz., kiškių), jungiąs atskirus besikartojančius laiko tarpsnius. Tai savisaugos priemonė, galimybė apsisaugoti nuo potencialių užpuolikų. Vyrauja budėjimo, orientacijos, savisaugos elgesio aktai

Plėšrūnų vengimo forma jungia - saugesnių vietų paiešką, - gentainių perspėjimą apie pavojų (riksmas, sukeltas šurmulys, triukšmingas bėgimas ir pan. - yra pavojaus signalai gentainiams), - bėgimą (pasyvų priešinimąsi), - aktyvų priešinimąsi (motinų, ginančių jauniklius, užpultų gyvūnų), - įspėjamuosius veiksmus (kai nėra galimybės greitai pasprukti, gyvūnas įspėja priešą grasinančiu elgesiu - surinka, spardo žemę, pasišiaušia jo kalis ir panašiai).

Prieglobsčio ieškojimas reiškiasi gyvūno komfortine būkle, užtikrinančios vietos ieškojimas

TYRINĖJIMO- ORIENTACIJOS elgesio forma - lydinti bet kurią kitą elgesio formą ar tipą. Išskiriama ir kaip savarankiškas elgesio tipas, padedąs gyvūnams išgyventi.Nuolat tikrindami aplinką, jie gerai įsidėmi mitybai ir poilsiui tinkamas vietas, kitką. Pasisotinę gyvūnai apeina teritoriją, dažnai apsižvalgo, reiškiasi: - įsiklausymas (ausų judesiai,kaklo padėtis), - stabtelėjimas, - žvalgymasis, - įvairios gyvūnų rūšiai būdingos pozos.

Žaidimas - gali reikštis kaip gyvūno individualus elgesys ir kaip bendravimo forma. Manyta, kad tai - atskira elgesio forma. Ji ilgainiui tobulėja. Tyrimai rodo, kad tai elgesio vystymosi forma ar ontogenezė. Žaidimas dažniau būdingas jaunikliams (pvz. lapiukai, vilkiukai sukiojasi ratu, bandydami pagriebti savo uodegą). Visi žaidimo elementai reiškiasi tam tikru laiku kai nėra būtinybės elgtis kitaip, kai nėra išgyvenimo arba priešų artumo problemos. Žaidimas teikia teigiamas emocijas. Įvairios elgesio formos jauname amžiuje reiškiasi tam tikroje neveiklioje formoje, t.y. kai jos negali patenkinti gyvūno materialiųjų poreikių. Tokie poreikiai (mityba, šiluma ir pan.) daugelio gyvūnų, ypač plėšrūnų, patenkinami tėvų. Čia pirminė motyvacija yra ne poreikis, bet tam tikras savarankiškas pirminis, autonominis skatulys.

Elgesio formos sudaro gyvūnų individualaus elgesio tipus. Kiekvienas šių patenkina tam tikrus gyvūno poreikius. Pagrindiniai jų yra - mitybos, - lytinis, - motininis (tėvų), - komfortinis, - gynimosi, - orientacijos, - socialinis.Elgesio formavimasis skiriamas kaip elgesio vystymosi procesas, susijęs su motininiu elgesiu.

Socialinis elgesys kaip gyvūnų individualaus elgesio tipas yra jų sambūvio, socialinės organizacijos pagrindas. Gyvūnų sambūrio struktūrą lemiantys socialinių bendrijų pagrindai yra - dominavimas ir pavaldumas (hierarchija), - teritoriškumas, - lyderiavimas, - distancijos.

Dominavimas reiškiasi teise pirmam priartėti bei atsakyti į priartėjimą ir pirmam pasitraukti.

Pirmuoju atveju jis pirmas artėja prie maisto, tinkamos teritorijos, partnerio poravimuisi, agresijos atveju. Antruoju atveju jis pirmas išvengia nepalankių oro sąlygų, užpuolimų, grasinimų.

Pavaldumas anaiptol nerodo, kad gyvūnas yra nuskriaustasis, atsidurdamas žemesnėje padėtyje. Gyvendamas su gentainiais, jis tarsi kompensuoja savo padėties trūkumus.

Pavaldinių žemesnę padėtį kompensuoja tai, kad ši būsena gali būti laikina (dėl amžiaus, lyties, kt.)

Pavaldūs gyvūnai dalinasi su dominantais grupinio gyvenimo privalumais (apsisaugo nuo priešų; efektyviau maitinasi (kad ir likučiais, bet išeikvodami mažiau energijos), lengviau susiranda partnerius; rečiau žūsta dėl atsitiktinių priežasčių palyginti su vienišiais. Kai kurie individai savo primygtinai demonstruojamu paklusnumu užtikrina sau puikų gyvenimą.

Dominantas

Pavaldus gyvūnas

Teritoriškumo sąlyga yra didesnė saugoma teritorija, kurioje gyvūnas gautų tai, kas reikalinga jam išgyventi.

Teritoriškumas susijęs su dominavimu, požymis - galimas agresyvumas,

lemiamas veiksnys - pirmenybė naudotis ištekliais tam tikroje teritorijoje.

Skirtinos sąvokos “teritorija” ir “gyvenamasis plotas”.

Teritorija yra erdvė, kurioje reiškiasi hierarchija, o jos nuolatinis gyventojas pirmauja, naudodamasis esančiais čia ribotais ištekliais, kurie, tuo tarpu jam nepriklauso kitoje erdvėje.

Teritorija visada ginama, būna laikina ir nuolatinė, individuali ir bendra-grupinė, o jos dydis, struktūra, konfigūracija priklauso nuo gyvūno rūšies, fiziologinės būklės, aplinkos sąlygų.

Gyvenamasis plotas yra erdvė, kuri patenkina gyvūno poreikius.

Ribas nustatyti sunku nes gyvūnai naudoja jų dalis netolygiai. Tam padeda gyvūnų apsilankymo atskirose ploto dalyse apskaita - leidžia išskirti gyvūnų ne vienerius metus naudojamą ploto dalį.

Skirtingų gyvūnų gyvenamieji plotai gali užsikloti.

Hierarchiniame plote bendrijoje matome ženklų dominavimą, gyvūnas pirmauja, naudodamasis ploto ištekliais nepriklausomai nuo to, kur šie ištekliai yra.

Teritoriškai sutvarkytame plote gyvūnų bendrijoje pirmenybę naudotis ištekliais turi įvairūs individai, priklausomai nuo to, kurioje vietoje yra šie ištekliai.

Mes galime nustatyti, kokia yra gyvūnų grupė:

- kol formuojasi kokis nors sambūris, bendrija, gyvūnų santykiuose aiški tiesioginė agresija (peštynės, turnyrai, persekiojimas); bet vėliau hierarchija palaikoma ritualizuotu elgesiu (įspėjamosios pozos, judesiai, grasiniai signalai, žymėjimas, kitos “ceremonijos”).

Taigi, dažni susirėmimai, persekiojimas yra nenusistovėjusios hierarchijos gyvūnų bendrijoje rodiklis.

Įsibrovėlio atėjimas į grupę dažnai pažeidžia nusistovėjusią grupės struktūrą.

Gausėjant grupei, hierarchija būna nepastovi. Organizuotoje grupėje gyvūnai sugeba atpažinti, įvertinti oponento rangą. Tad grupių formavimasis jungia du tarpsnius

– hierarchinės struktūros formavimąsi bei šios struktūros stabilizavimąsi.

Kol grupė formuojasi, dominuojantys ir pavaldūs gyvūnai aiškinasi santykius ir dažnai silpnesni patinai žūsta, keičiasi ir dominantai.

Taigi, kalbame apie

gyvūnų grupes, bendrijas.

Gyvūnų tikrasis sambūris ar bendrija -tai daugiau negu lytinė pora

arba motina su jaunikliais.

Suėjus į bendrijas, gali reikštis grupės bei masės efektai.

Grupės efektas yra gyvenimo bendrijoje

pranašumas, kai gyvūnų apgyvendintoje teritorijoje yra pakankamai maisto. Grupės efektas reiškiasi tam tikrais metų laikotarpiais, priklausomai nuo įvairių veiksnių. Susitelkimą skatina ne tik vidiniai motyvai, bet ir bendrijos vaizdas, populiacijos tankis tam tikroje teritorijoje.

Kai gyvūnų yra pernelyg gausu, dalis ima nebesiveisti. Šitaip jie saugo savo veisimosi potencialą, sudalyvaudami veisimesi vėliau, kai tik pagerės sociodemografinė aplinka. Be to, nesiveisdami jie išvengia konkurencinių susirėmimų su stipresniais gentainiais, apsisaugo nuo traumų bei stresų. Bet jie rizikuoja būti išstumti į teritoriją, kur sąlygos išgyventi blogesnės. Taigi, yra kompromisas.

Sumažus maisto atsargų, individų augimas sulėtėja, intensyviai besiveisiant bendrijos nariams ir gausėjant jų populiacijai, auga konkurencija dėl maisto, teritorijos, partnerio – akivaizdus Masės efektas .

Pažįstami tarpusavyje gyvūnai konkurencinius santykius tvarko per hierarchiją, palaikydami distancijas bei kitomis elgesio apraiškomis, kurios reiškiasi agresyviu elgesiu.

Paskata bendrauti su partneriu ir agresija jam yra susijusios tarpusavyje, kadangi tai yra gyvūnų asmeninių kontaktų dvi priešingos tendencijos.

Gyvūnų evoliucijoje tikrąjį agresyvumą keičia ritualizuotas elgesys.

Šis jungiąs gyvūnų įspėjamąsias pozas, gestus, garsus, žymėjimą, kitus ritualizuoto elgesio aktus - “ceremonijas”.

Jos pasako apie gyvūno pasiruošimą kovoti dėl maisto, teritorijos, kitų gyvybiškai svarbių išteklių.

Besijungdami į grupes, gyvūnai turi ir kitokios naudos bei praradimų.

Gyvūnų sambūris - bendrijos būna atsitiktinės, laikinos ir pastovios – šios dvi yra organizuotos. Jungimosi į jas pagrindinė reikmė yra socialinis instinktas - reikmė gyventi panašių į save draugijoje. Pagal demografinius rodiklius šios bendrijos gali būti

a) palyginti stabilios (uždaros) ir b) augančios (atviros).

Uždarų bendrijų dydžio svarbūs reguliatoriai yra Emigracija ir Imigracija bei veisimosi potencialo ribojimas.

Sulaukę fiziologinės brandos, gyvūnai turi kelias galimybes užimti besiveisiančiųjų vietą: - iškeliauti iš gimtosios bendrijos ir veistis kitur ; - palikti bendriją, bet, neradus tinkamos apsigyventi vietos, klajoti kol aptiks tinkamas sąlygas; - pasilikti bendrijoje, užimti pavaldinio padėtį bei laukti, kol atsiras “vakansija”. Dalis gyvūnų nuolat pasitraukia iš gimtųjų bendrijų, o bendrijos prieaugis kasmet

kompensuoja pasitraukusiųjų skaičių. Jauniklių pasitraukimas priklauso ir nuo gyvūno lyties.

Gyvūnams judant vietovėje, be emigruojančių (pasitraukiančių iš vietinės populiacijos ir jos apgyvendintos vietovės) bei imigruojančių (gyvūnų- “atėjūnų”, prisijungiančių prie vietovę apgyvendinusių gyvūnų - šeimininkų), skirtini tikrieji migruojantys gyvūnai ir nemigruojantys

Emigracija ir imigracija yra dažna, bet sunkiai pastebima. Migracija pagrįsta didesnio skaičiaus gyvūnų judėjimu, kuris keičia vietinės populiacijos tankį ir kitus populiacinius rodiklius. Tikrieji migrantai gyvūnai vadinami nomadiniais (augalėdžiai nomadai maitinasi, nuolat judėdami pirmyn, po truputį nukąsdami augalo dalį;

nomadai gyvenamųjų plotų arba visai neturi, arba turi juos tam tikrą laiką). Tikrieji nomadai: šiaurės elniai, saigos.Tuo tarpu Lietuvoje - žvėrys (elniai, stirnos, briedžiai, muflonai, stumbrai, šernai) ,

kiti gyvūnai yra palyginti sėslūs, dienų dienas maitinasi savo gyvenamuosiuose plotuose.

Gyvūnų judėjimą šiuose plotuose įprasta vadinti “migracijomis” (tai perėjimai iš vienos vietovės dalies į kitą, - priklausomai nuo metų laiko, - dėl pernelyg didelio populiacijos tankio, - dėl ekstremalių sąlygųJudėjimui teritorijoje yra svarbus įsidėmėjimas, gyvūnų atmintis apie įprastinio sezoninio judėjimo atstumus bei kryptį tam tikromis metų laiko sąlygomis.

Judėjimui teritorijoje yra svarbus įsidėmėjimas, gyvūnų atmintis apie įprastinio sezoninio judėjimo atstumus bei kryptį tam tikromis metų laiko sąlygomis.

Briedžiai vasarą, rudenį pavieniui ar šeimomis (patelė su jaunikliais šiųmetukais ir pernykščiais) gyvena sėsliai vienoje savo ploto dalyje, bet pablogėjus gyvenimo sąlygoms ir, būdami jautrūs sezoninėms permainoms, ieško gausesnio maisto, saugesnių vietų,jiems gerai žinomais takais nukeliaudami 20-30 km, bei iki 100-300 km, bet pavasarį grįžta atgal į vasaros plotus. Palyginti sėsliems šernams būdingos mikromigracijos, priklausomai nuo ploto pašaringumo, trikdymo, žiemos sąlygų atšiaurumo, sniego dangos būklės

Jau pats gyvūnų sambūris yra tos rūšies bendriausia adaptacija (prisitaikymas). Paveldėtu elgesiu gyvūnų rūšis, o išmoktais veiksmais - vienas gyvūnas prisitaiko prie aplinkos. Elgesiui besivystant ir gyvūnų išmokime reiškiasi tokios savybės kaip stimulų = generalizacija (perkėlimas į kitus reiškinius, apibendrinimas), =diferenciacija (skirtumų išskyrimas) bei galimas = sukeitimo elgesys. Šie reiškiniai susiję su dirgiklio ekologine svarba gyvūnui, jie yra gyvūnų aklimatizacijos pagrindasVieni svarbiausių prisitaikymo reiškinių yra =sezoniškumas (pvz.,barsukų žiemos miegas,

maisto kaupimas žiemai) ir =gyvūnų migracijos.

Paukščių migracijų instinktas skatina juos anksčiau nei baigiasi pašarų atsargos arba pasikeičia temperatūrų režimas reguliariai išskristi ir grįžti pavasarį, kai be minėtų išorinių bei atitinkamų vidinių pokyčių sugrįžimą veikia vidaus sekrecijos ir ypač lytinių liaukų hormonai.

Bet žmogaus veikla gali keisti migracijos eigą – daugelis paukščių gali ir neišskristi.

Vienos rūšies gyvūnai anaiptol negyvena izoliuotai ir vienaip ar kitaip susiduria su kitų rūšių atstovais, taip pat su žmogumi. Gyvūnų reagavimas į žmogiškuosius veiksnius nėra įgimtas – šie veiksniai yra palyginti nauji ir neatsispindi gyvūnų filogenezėje. Bet žmogiškojo veiksnio poveikis, besikartojantis daugelį metų, palieka gyvūnų atmintyje pėdsakus. Žmogaus ir gyvūnų bendravimas aiškintinas kaip vienas iš tarprūšinio bendravimo atvejų, tačiau gyvūnai gali suvokti žmogų ir kaip savo rūšies atstovą (pvz., vilkai, šernai, prijaukinti gyvūnai).

Prijaukintų gyvūnųir žmogaus santykiai dažnai pagrįsti tarpusavio supratimu.

Bet ir šie gali pulti žmogų kaip kitos rūšies individą arba kai žmogus tam tikru poelgiu ar gestu sukelia gyvūnų agresiją (pvz., žmogus staigiai ir drąsiai eina prie gyvūno, bet tuo sukelia gyvūno agresiją, tuo tarpu į besiartinantį ramiai ir kiek susilenkusį žmogų gyvūnas taip pat reaguoja ramiai).

Žmogaus veikla tiesiogiai arba netiesiogiai pastūmėja gyvūnus į neįprastą padėtį, reikalaujančią greitų ir tikslingų poelgių, nuo kurių priklauso gyvūno išgyvenimas. Būtent tokioje padėtyje atsiskleidžia gyvūnų biologinio lankstumo, protavimo rezervai (šitaip reiškiasi užslėpti sugebėjimai žmonių, patekusių į ekstremalią – netikėtai užkluptas žmogus gali įsiropšti visiškai lygiu medžio kamienu, peršokti aukštą tvorą ir panašiai pasielgti). Apskritai, į žmogų

ir jo veiklos padarinius gyvūnai reaguoja trejopai:

--- neigiamai, --- teigiamai ir --- neutraliai (abejingai). Atsakomosios reakcijos pobūdis priklauso nuo =

- dirgiklio atitikimo gamtiniams dirgikliams, - gyvūno fiziologinės būklės bei - jo patirties.

Prisitaikydami prie antropogeninių veiksnių, gyvūnai tarsi ieško naujų egzistavimo galimybių, naujų ekologinių nišų. Žmogaus ir jo veiklos sukeltas gyvūnų gynimosi elgesio pobūdis – aktyvus arba pasyvus gynimasis, priklauso nuo trijų grupių veiksnių: - genotipinių, - ontogenezės bei - tradicijų perimamumo - socialinės aplinkos sąlygų.

Šiuo atveju trikdymą suprantame kaip poveikį į gyvūną, kuris susijęs su pavojumi arba tiesiog pavojingas.

Toks poveikis sukelia gyvūno atsakomąją reakciją arba gynimosi elgesį. Žmogus ir jo veikla, pirmiausiai, sukelia žvėrims orientacinį – tiriamąjį elgesį.Žvėrių budrumo pagrindas yra pasyvaus gynimosi elgesys. Ženklus yra “budrusis dėmesys” - akylus stebėjimas. Puikiai atskiriamas pavojingumo laipsnis (pvz., vilkai labiau bijo vyrų nei moterų, nebijo vaikų).

Tolesnis elgesys priklauso nuo žmogaus elgesio: - jeigu žmogus puola bėgti - išlaisvinamas aktyvaus gynimosi elgesys. Gyvūnų elgesio adaptacijos rodo jų spartesnį evoliucijos vyksmą.

Gamtinėse bendrijose, kuriose yra susiformavę plėšrūnų ir aukų santykiai, trikdymo veiksniai yra palyginti pastovūs. Atitinkamai, kaip ir gamtiniai, taip antropogeniniai veiksniai sukelia trijų formų gyvūnų adaptacijas (prisitaikymą) t.y.: = generalizavimą, = sukeitimo elgesį, = diferencijavimą

Generalizavimas reiškiasi staiga pasikeitus gyvūnų ekologinei aplinkai.

Tad =Buvusius anksčiau neutralius signalus gyvūnai priima kaip pavojaus ženklus (žmones, antropogeninės kilmės garsus, transportą ir pan.).

Ilgainiui gyvūnai, tarsi eikvodami jėgas bei laiką, pradeda elgtis kitaip – gali reikštis kita prisitaikymo forma– SUKEITIMO elgesys

(gyvūnas, netikėtai užkluptas, pabaidytas, atsitraukdamas, bėgdamas arba slėpdamasis atlieka ir visiškai šiai situacijai nebūdingą veiksmą - valosi, maitinasi ir pan. - kai kurie gyvūnai, beje, morfologiškai prisitaikę tokiam elgesiui – pavyzdžiui, švilpikai maitinasi tupėdami ir laikydami pašarą priekinėmis letenomis bei dairydamiesi aplinkui).

Ši prisitaikymo forma priskiriama konfliktinėms situacijoms = bet kuris gyvūnų trikdymas sukelia konfliktinę padėtį, kurioje gyvūnas priverstas nutraukti atliekamus veiksmus = susikeičia kelios gyvūno reikmės (pvz., “bėgti – maitintis – valytis” ir pan.).

Konfliktinių situacijų sukeltos frustracinės būsenos, stresai natūralioje aplinkoje, santykiuose su savo rūšies bei kitais gyvūnais yra įprasti, - santykiuose su žmogumi įgauna ypatingą reikšmę. Atsakas į stresorius (kliūtis, užpuolimą, pernelyg didelį susitelkimą, kt.) panašus. Kai stresoriaus poveikis yra vidutinis – aktyvėja vidaus organus įnervuojanti sistema, daugiau išskiriama adrenalino (gyvūnui pasišiaušia kailis, sparčiau plaka širdis, prie raumenų priteka daugiau kraujo). Dėl nervų sistemos įtampos gyvūnus gali ištikti šokas, staiga sutrinka vidaus organų veikla (pvz. plėšrūnai suviduriuoja).

Organizmas tuojau pat sureaguoja, dirginami tam tikri smegenų dariniai. Išsiskiriantis adrenokortikotropinis hormonas skatina nerimo sumažėjimą. Veikiant besitęsiančiam arba nuolatiniam stresoriui, gyvūnas gali žūti. Tokiose konfliktinėse situacijose yra itin svarbus slopinimo panaikinimas – tuomet ir reiškiasi sukeitimo elgesys (įsiterpusios “ne vietoje” padrikos elgesio reakcijos atliekamos skubotai, nepriklausomai nuo skirtingų elgesio tipų reiškimosi sąlygų tinkamumo. Elgesį lydi vegetatyviniai pasikeitimai (vidaus organų, liaukų veiklos).

Sukeitimo elgesys gali reikštis ir kaip pastangos nedelsiant pasislėpti arba pasitraukti nepastebėtiems (pasyvus gynimasis). Natūralus gyvūnų elgesys:

= Susitikę su stambesniu ir neutraliai (indiferentiškai) nusiteikusiu gyvūnu, kiti gyvūnai užleidžia jam kelią, pasirinkdami trumpiausią atsitraukimo distanciją.

Kai tokių veiksmų nebepakanka, gyvūnai keičia elgesį.

Pirmiausiai

= ilgėja atsitraukimo distancija, = toliau seka slapstymasis = arba žvėreliai “meta pėdas”.

Kiti gyvūnai pasitraukia nuo potencialaus trikdytojo, demaskuodami save garsiniais signalais, kurie šiaip yra įprasto gyvūnų socialinio elgesio dariniai ir iš tiesų gali būti netinkami situacijoje, susijusioje su žmogumi ir jo veiklos padariniais.

Gyvūnų ir žmonių tiesioginiai susitikimai ir tokių susitikimų patirtis formuoja atitinkamą gyvūnų elgesį. Gyvūnai tampa budresni arba patiklesni, pradeda kitaip reaguoti į žmogiškosios kilmės reiškinius, daiktus ir jų derinius.

Štai geležies kvapas atbaido daugelį plėšrūnų, bet jie mažiau paiso jį pakelėse. Pakelėse vilkas lengviau pakliūva į spąstus negu miške – šiuo reiškiniu buvo pagrįstas gaudymo spąstais pakelėse atvejis.

Palyginti su usūriniais šunimis, vilkai ir lapės nepraranda budrumo ir lieka atsargūs spąstams.

Jei gyvūnas po šūvio patyrė skausmą, buvo sužeistas, apkurtęs ar kitaip nukentėjo – tuojau ir ilgam susidaro neigiama reakcija į šūvius. Kaip ir šūvio atveju, visi veiksmai, susiję su gyvūnų persekiojimu turi didžiulį poveikį elgesiui tų gyvūnų, kuriems pavyksta išsigelbėti.

Po intensyvių medžioklių ir ypač sumedžiojus gaujos reproduktorius, išlikę gyvi vilkai pradeda plačiau keliauti teritorijoje. Šios klajonės yra prisitaikomojo pobūdžio – sumažėjus vilkų tankiui, išlikę žvėrys pasididina savo medžioklės plotus atsilaisvinusių kaimyninių plotų sąskaita. Kai vilkai medžiojami su šviesomis, žvėrys pasitraukia į tą pusę nuo mašinos, iš kur jų šaudyti nėra galimybių.

Pakankamai ilgai susidurdami su tam tikros rūšies trikdymu ir kitais susijusiais su žmogumi bei jo veiklos veiksniais, gyvūnai, išmokdami, pradeda skirti susidūrimų su dirgikliais pavojingumo laipsnį – taigi, vyksta diferencijavimas.

Ši prisitaikymo forma labiausiai reiškiasi gyvūnams, turintiems polinkį sinantropiškumui.

Gyvūnų elgesio adaptacijos rodo tam tikrą greitesnę evoliucijos eigą ir turi didelę praktinę bei teorinę reikšmę. Naujų įgūdžių, elgesio apraiškų susidarymas didina gyvūnų populiacijų, rūšių gyvybingumą ir tvarumą. Gyvūnų išgyvenimas tiesiogiai priklauso nuo jo budrumo ir gynimosi elgesio efektyvumo.

Gyvūnų atsakas į žmogaus veiklos padarinius pirmiausiai priklauso nuo paties žmogaus požiūrio į gyvūnus. Aktyvus persekiojimas lemia gyvūno baimę, neigiamą reagavimą į viską, kas yra susiję su žmogumi. Pakanta ir gyvūno elgesio supratimas, juo labiau jų gynimosi reakcijų žmogiškųjų veiksnių atžvilgiu tyrimas labai reikšmingas kontroliuojant gyvūnų populiacijų būklę, jų gausą, išsaugojant gyvūnijos įvairovę miškų bei kitose ekosistemose

ProjektasInovatyvūs mokymo(si) metodai ir naujausios technologijos

gamtos  mokslų bakalaurų rengimui

Projektą finansuoja

Europos Socialinis Fondas

Projekto vykdytojaiVytauto Didžiojo Universitetas

Lietuvos Miškų Institutas