vilnius 2012

Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė

© Lisa Blundell & Michelle Hamer, 2007© Vertimas į lietuvių kalbą, Ema Bernotaitė, 2012© Viršelio dailininkė, Živilė Adomaitytė, 2012© Leidykla VAGA, 2012

ISBN 978-5-415-02249-6

UDK 821.111(94)-31Ke-104

Lisa Blundell, Michelle Hamer.GUCCI MAMASFirst published by RandomHouse Australia Pty Limited,Sydney, Australia.This edition published by arrangement with Random House Australia.

Kelei, nepaprastajai savo sesei. – M. H.

Su meile – Janui. – L. B.

7

Prologas

Akių tušo epifanija

Turėdama tokią sėdynę galėčiau būti laiminga, tikrai laiminga.Mima atsiduso vaistinės veidrodyje pastebėjusi Calvin Klein

džinsais aptemptą stangrų riestą užpakaliuką. Bent pasisekė tai kalei, kertu lažybų, prakeiktas jos gyvenimas tiesiog tobulas, iš karto matyti, liūdnai pagalvojo ji vėl metusi žvilgsnį į kietus apva-lumus ir mintyse pasižadėjo rasti laiko ir šią savaitę nulėkti į dar vieną jogolateso treniruotę.

Kaip keista, šiandien ji taip pat mūvi tokius džinsus...Vaje.Čia juk jos atspindys.Čia jos užpakalis.Nejaugi taip gali būti?Juk ši sėdynė tikrai laimingos moters – moters, kuri jau yra šį

tą pasiekusi.O Mima dar nė velnio nepasiekė. Ji nėra laiminga. Vis dar sie-

kia, stengiasi prisikasti prie to, kas bent kiek panašu į „šį tą“.Štai ir dilema. Kaip ji gali rodytis viešumoje su sėdyne, kuri

spinduliuoja tokį pasitikėjimą? Su sėdyne, kuri liudija begalinį pasitenkinimą savimi? Nors tai neturi nė menkiausio pagrin-do?

Gerokai trikdo, kai turi užpakalį, kuris smarkiai pranoksta tavo socialinį statusą, o nesi apsiginklavęs kita geresniam gyveni-mui būtina ekipuote.

Suglumusi Mima sumokėjo už akių tušą, kurio buvo užbėgusi prieš veždama vaikus į mokyklą. Tada vogčiomis vėl žvilgtelėjo per petį į veidrodį ir šoko atgal į savo gyvenimą.

9

1

Bėdos rojuje

Šiandien

Mima smaigstė Džeimsą žvilgsniu. Tada įsijungė vidinis signa-las: „ginkis arba bėk“. Ji visada bėga. Velniop, reikia dingti, pa-bėgti, tiesiog pasislėpti. Čiupusi rankinę ir raktus jau sukosi lėkti lauk.

– Teisingai, Mima, daryk kaip visada, bėk. Visą gyvenimą tik ir bėgi.

Ji piktai atsisuko į sutuoktinį. Jis stovėjo agresyvia vyriška poza – rankomis įsirėmęs į klubus, prasižergęs. Spoksojo į ją tylo-mis ragindamas nepasiduoti provokacijai.

– O ko dar iš manęs tikiesi?! – sušuko jam Mima. – Daugiau nė sekundės negaliu čia būti ir taikstytis su tomis nesąmonėmis, po velnių, turiu nešdintis!

– Tau, maža išlepinta princese, tereikia likti čia ir galiausiai apsispręsti. Vieną kartą turėtum liautis slapsčiusis. O dabar padėk tuos sušiktus raktus.

– Kaip tu drįsti, šūdžiau?! – pasipiktino Mima ir sviedė raktus Džeimsui į galvą. Jis pačiu laiku pasilenkė ir raktai atsitrenkė į sienos kampą už nugaros, išmušdami bjaurią skylę tinke.

– Tai gražumėlis, – tarė Džeimsas ir atsisuko apžiūrėti žalos. – Vadinasi, tavo nauja strategija – smurtas šeimoje, ką?

10

– Kaip drįsti viską taip išversti? – Mima jau kone puolė į iste-riją, aukštas balso tonas išdavė susierzinimą. – Kalbėti reikia ne apie mane, Džeimsai, o apie mus, mūsų šeimą. Ištisas savaites tu negrįžti namo laiku po darbo pabūti su vaikais! Kiekvieną savait-galį vakarieniauji su reikalingais žmonėmis. Aną vakarą Čarlis net verkė, taip tavęs ilgėjosi. O dabar išvyksti į Londoną ir velniai žino kada grįši.

Džeimsas dėbsojo į ją, tačiau kai giliai įkvėpęs oro jau žiojosi nutraukti jos tirados, Mima pabėrė dar, neleisdama prabilti.

– Dėl Dievo meilės, tik pažvelk į save, atrodai bjauriai. Jau kelis mėnesius nesimankštinai, tunki, nes per dažnai geri ir valgai ne namie, po akimis kabo maišai, oda vėl išberta. Tu visą laiką bai-siausiai įsitempęs, o tai nuodija mūsų šeimą.

– A, vadinasi, dėl visko aš kaltas?! – Džeimsas nužirgliojo į vir-tuvę, atplėšė šaldytuvo dureles ir beveik raute nurovė kamštelį nuo butelio alaus. – Gersiu ir valgysiu ką noriu ir kada noriu, Mima. Darbe patiriu didžiulę įtampą, namuose taip pat! Kada pagaliau galėsiu paprasčiausiai išeiti pasižmonėti?

Mima pašaipiai numetė rankinę ant odinės sofos ir nusekė pas-kui vyrą klausydamasi jo šūkalojimo.

– Manai, man patinka vakarieniauti ir plepėti su japonų vers-lininkais, Mima? Norėčiau visai ko kito. Bet turiu arti kaip jautis, kad šeima galėtų gyventi sumautai prabangų gyvenimą, kurio tu laikaisi įsikibusi.

– Ką, po velniais, tu čia kliedi? Aš nesirinkau šito... šito... – Mima bejėgišku mostu parodė aplinkui, stengdamasi rasti žodžius savo namams ir gyvenimo būdui nusakyti. – Ne aš, o mes nu-sprendėme čia apsigyventi, atnaujinti namą, leisti vaikus į privačią pradinę Langholmo mokyklą. – Ji nusisuko nuo vyro slėpdama ašaras.

– Mima! – Džeimsas su tokia jėga trenkė lentelę duonai raikyti

11

ant granitinio stalviršio, kad ši, lyg šūvis garsiai pokštelėjusi, per-skilo pusiau.

Mima persigandusi atsisuko.– Priimdami tokius sprendimus žinojome, kad teks susiveržti

diržus. Susitarėme penkerius metus gyventi taupiai, kad galėtume sau leisti visus tuos dalykus, kurių troškome.

– O taip, žinoma, vidurinės klasės vargetos. – Mima karališkai mostelėjo ranka.

– Taip buvome susitarę! – suirzęs riktelėjo Džeimsas. – Bet da-bar, regis, viso to tau jau negana. Turime namą, kelis automobi-lius, atostogaujame, vaikai lanko madingas mokyklas, o kiekvie-nas sumautas daiktas, nuo tualeto sėdynės iki dantų šepetuko, yra su dizainerio ženklu – ko dar tu iš manęs nori?

– Aš tik noriu, kad būtum šalia kaip mūsų šeimos narys. Dau-giau neketinu visko daryti viena.

– Kaip, po velnių, galiu būti šalia ir uždirbti tiek pinigų, kad visa tai turėtum?! Gal tu pati galėtum labiau pasistengti, ne vien šūdą malti kaip laisvai samdoma darbuotoja, nes vis tiek daugiau pradirbi nei uždirbi?! Gal pati galėtum susirasti tikrą darbą?! – rėkė Džeimsas net pasiutęs iš pykčio.

– Darbą?! Kaip drįsti aiškinti, ką man daryti? Neketinu dirbti kokio bjauraus darbiūkščio biure nuo devynių iki penkių – kaip galėčiau tinkamai auginti vaikus, juk būčiau visiškai išsekusi?

– Na, esu tikras, kad blogiau nei dabar jų auginti neįmano-ma, – spjaute išspjovė Džeimsas, nors ir suprato nuėjęs per toli ir pasakęs per daug, bet adrenalinas ir stresas taip jį užvedė, kad nebepajėgė susilaikyti.

– TU SUBINE! – Mima jautėsi priblokšta. Nejaugi jis iš tiesų mano, kad ji šūdina motina? Ir įsirėmė rankomis į klubus. – Iš kur, kad tave šimtas velnių, tau žinoti, kokia esu motina, jei tavęs amžinai nebūna namie?

– Na, kai būnu, matau: esi karštakošė, visada į koserę susipylusi bent pusbutelį vyno, nuolat pyksti ir nenori vaikų migdyti. Anks-čiau būdavai pasiruošusi mane užkapoti, kad tik galėtum pati tai padaryti, o dabar stengiesi nusimuilinti.

– Gerai... – (tu pimpi neraliuotas, – pridūrė mintyse). – Pirma, – ji kaltinamai iškėlė į viršų pirštą, – aišku, kad aš karštakošė ir pykstu – juk esu nežmoniškai pavargusi.

– Ak, prašyyčiau! – pertraukė ją Džeimsas neleisdamas tęsti. – Ar tik ne teniso partija vidury savaitės tave taip nuvargina, ką? O gal išparduodamos Prada prekės ir tai kelia tiek įtampos? – Sarkaz-mu persunktas jo balsas skambėjo nuožmiai.

– Tu juk iš tikrųjų taip nemanai? – Mima sutrikusi spoksojo į jį. – Ar bent nutuoki, ką reiškia auginti tris mažus vaikus? Kiek įtampos jie man kelia? Nuolat riejasi, turiu jiems skirti laiko ir dė-mesio. Visą dieną ruošiu valgį, o tu dar prikaišioji. Nemanai, kad turėtum būti dėkingas? Ar išvis žinai, ką tai reiškia?

– Pageidauji dūdų orkestro? – piktai paklausė Džeimsas, kai perėjęs per kambarį griuvo ant sofos – niršdamas ant jos, nirš-damas ant savęs, tą akimirką nekęsdamas tokios savo gyvenimo bjaurasties.

– Tu tikras egoistas, sumautas kalės vaikas, nesuprantu, ką aps-kritai kadaise tavyje įžvelgiau. – Čiupusi rankinę Mima perėjo per kambarį. Laikas parsivežti vaikus iš Lizos.

Jau buvo beveik uždariusi į garažą vedančias duris, kai – galėjo prisiekti – išgirdo Džeimsą sakant: „Eik tu šikti, princese.“

13

2

Po senovei, po senovei

Simone Pérèle chalatėlis iš satino pašėlusiai plaikstėsi apie kojas, kai Mima nerangiai pašoko, aklai mėgindama virš galvos pasiekti saują lapų nuo įspūdingo šimtamečio ąžuolo, augančio jų kieme priešais namą. Nusivylusi apsidairė po pievelę. Aišku, kad ant že-mės turėtų būti prikritusių lapų, juk ruduo, dėl Dievo meilės. Bet prieš dieną čia darbavosi sodininkas ir veją paliko nepriekaištingai sutvarkytą.

Pamėgino dar kartą, tačiau paslydusi ant pažliugusios žemės su-sibraižė rankas į šakas apačioje, o lapų nė nepalietė. Kelis kartus taip bergždžiai bandžiusi Mima nutarė, kad reikia dar mažumėlę pasi-stengti. Ryžtingai įsibėgėjusi pašoko ir pagaliau nurovė kelis lapus.

– Valio, – išspaudė uždususi, bet patenkinta.– Sodininkaujate tokį ankstyvą rytą, ponia Vilkoks? – užgiedo-

jo manieringas balsas.Aišku, prakeiktoji ponia Leis iš didžiulių rūmų kaimynystė-

je įsitaisiusi pusryčių flygelyje gėrisi, kaip Mima darkosi tokioje ankstybėje.

– Sveiki, ponia Leis, – išspaudė Mima pro iššieptus dantis. Dėbtelėjusi žemyn į buduaro šlepetes, kurias spėjo išsipurvinti, ji movė atgal į namą.

– Ką gi, štai rudeniniai lapai tavo darbeliui, Čarli. Neduok Dieve, dar pavėluosi atlikti pirmos klasės užduotį. Kas žino, kaip

14

tai gali paveikti tavo būsimą akademinę karjerą. – Ji nekentė tos sarkastiškos gaidelės savo balse, vis dėlto tikra nesąmonė – jos še-šiametį taip dusina toje Langholmo pradinėje, kad jis bijo eiti į mokyklą neužbaigęs namų darbų.

– Aš suklijuosiu rudeninių lapų koliažą tavo namų darbų sąsiu-vinyje, Čarli, – tarė Mima tiesdama ranką prie sūnaus kuprinės. – O, tik pažiūrėk, aš... norėjau pasakyti, mes... tai yra tu, branguti, gavai A už virškinimo sistemos schemą, kurią nubraižėme... Taip ir maniau, kad tos valandos, praleistos naršant Google, atsipirks.

Ji pakėlė akis į laikrodį. Tai žioplė! Ir vėl vėluoja – kaip paprastai.– Nagi, vaikai, turime trisdešimt minučių apsirengti, baigti

pusryčiauti ir dar prieš suskambant skambučiui nuvažiuoti į mo-kyklą bei darželį – labai ačiū, nenoriu gauti dar vieno baudos taš-ko, jau turiu daugiau nei visos kitos mamos drauge sudėjus!

Mima trankiai pastatė ant stalo ąsotį putoto žalio skystimo, stengdamasi negalvoti, kad jis atrodo it pasemtas iš maurų priau-gusio tvenkinio.

– Išspaudžiau morkų ir kviečių želmenų sulčių. Štai stiklinė tau, Kloja. Prašau neišpilti ant savo naujosios pižamos, Country Road parduotuvėje ji buvo vienintelė tavo dydžio.

– Džekai, malonėk nusiimti kaklaraištį nuo galvos ir sutelkti dėmesį į pupuoles, kurias valgai; iš jų gausi gerą dozę baltymų.

Įtariai pauostęs pupuoles Džekas apsimestinai sužiaukčiojo, o Kloja netyčia išvertė sultis ir ant lininės staltiesės atsirado glitus žalias upelis.

Mima atsiduso.– Pavalgykite bent jau jogurto su javainiais, juk žinote, kaip

Safron stengiasi nustatyti maitinimo režimą, kad jūsų smegenys būtų optimaliai stimuliuojamos, o kūnas ištvermingas... – Mima pati negalėjo patikėti, kad jai iš tiesų rūpi griežtosios dietologės priekaištai dėl atsainaus požiūrio į vaikų maitinimą pagal jos su-

15

derintą valgiaraštį iš ekologiškų didelės energinės vertės ir mažai angliavandenių turinčių produktų.

Žinoma, Mima nuoširdžiai troško, kad vaikai maitintųsi tin-kamai, bet šią akimirką labiau reikėjo skubiai priimti sprendimą.

– Dėl Dievo meilės! Šekit. – Iš slėptuvės podėlio gale ji ištraukė dėžę šokoladinių sausų pusryčių ir šveitė ant stalo. Jai einant į viršų persirengti vaikai jau buvo prisibėrę po didelį dubenį cukruotų dribsnių. Savo stiklinę kviečių želmenų sulčių Mima pakeliui su-pylė į labrapudelio* dubenėlį – bent kas nors šeimoje tegul pasimė-gauja jų sveikatinamosiomis savybėmis.

Įžengusi į tylią miegamojo šventovę Mima akimirkai nurimo. Po kivirčo vakar vakare su Džeimsu jautėsi išsunkta ir nervinga, galvą plėšė kaip rimtai pagiriojant. Anksčiau jie niekada taip pik-tai nesibardavo, o dabar Džeimsas savaitei išvyko iš šalies, nors juodu taip nieko ir neišsiaiškino.

Ji įsispoksojo į vestuvinę nuotrauką ant sienos. Dievuli, kokie laimingi mudu atrodome, pagalvojo ir įjungė muzikos grotuvą. Akys pritvinko ašarų, tačiau Mima paskubomis jas nurijo ir susi-mąstė: reikėjo išspręsti svarbų klausimą – ką apsirengti?

Dėkui Dievui už raminančią mados paguodą.Išsirinko baltus Calvin Klein džinsinius bridžius, apgludusius

Pucci marškinius ir su dėkingumu įsispyrė į pastelinės spalvos Todd mokasinus.

Blizgančias (natūraliai) garbanas susisegusi segtuku ant spran-do Mima tapšnojamaisiais judesiais pasitepė veidą, kaklą ir pa-akius mėgstamiausiais La Prairie kremais. Tada glotniai padengė sluoksniu Elizabeth Arden makiažo pagrindo, maskuojamojo kre-mo (menamai rūpesčių keliančią sritį aplink akis), užtepė ant vokų akių šešėlių, pieštuku apsibrėžė ir pasidažė lūpas, paryškino akių kontūrus.

* Labradorų retriverio ir pudelio mišrūnas (čia ir toliau. – vert. pastabos).

16

Pasiraususi Louis Vuitton kosmetikos krepšelyje staiga suvokė siaubingą dalyką.

O ne, tai neįmanoma!Mima negalėjo patikėti, kad vakar pamiršo nusipirkti naują

akių tušą. Paprastai spintelėje turėdavo išrikiavusi atsargai dar po du tris kosmetikos produktus, kurių visi būdavo skirti tam tikrai progai. Štai kokia ji pastaruoju metu įsitempusi, jei nepasirūpino laiku nusipirkti tokios būtinos priemonės. Dabar teks pakeliui į mokyklą sustoti prie vaistinės.

Jau geriau pavėluoti, nei nuvažiuoti plikomis blakstienomis.Paklaikusi, dėl neatidėliotinų reikalų pamiršusi vedybinio gy-

venimo bėdas Mima paskubomis išsirinko stambią rožinio aukso apyrankę ir prie jos derantį vėrinį, čiupo Prada akinius nuo saulės ir rausvai pilką Hermès rankinę. Negailėdama pasipurškė Bulgari kvepalais – ir štai, šiandien ji jau pasiruošusi.

Tada nėrė į vaikų kambarį, ten surinko kokį tuziną įvairių uni-formų dalių, kurias jie buvo pamiršę, prigriebė sporto reikmenis, prijuostę dailės pamokai ir kepurę Džekui, fleitą ir skaitinių knygą Čarliui.

Leidžiantis žemyn Mimos žvilgsnis užkliuvo už laikrodžio. Jėzau, jau 8.10. Suskambėjus telefonui ji susierzinusi keiktelėjo. Amžinai taip, labiausiai įtemptu dienos metu. Jis dažniausiai su-skambėdavo jiems ruošiantis į mokyklą arba 5.30 (kitaip sakant, velnio laiku).

– Taip, klausau, – spjovė ji į ragelį, nė nemėgindama nuslėpti nekantrumo.

– Sveika, brangute, atleisk, nepagalvojau, koks dabar metas, – tarė Džeimsas kitame linijos gale.

Taip, tu niekada nepagalvoji, pamanė Mima, bet išmintingai prikando liežuvį ir pasakė tokiu žvaliu balsu, kokį tik įstengė nu-taisyti:

17

– Įprastas pamišėliškas tempas iš ryto. Ar tu oro uoste?– Dykinėju Qantas verslo klube* su kava ir laikraščiu. Į lėktuvą

pradės laipinti po pusvalandžio, – atsakė jis. Pagalvojusi, kaip ski-riasi jo ir jos rytas, Mima užvertė akis.

– Kaip jautiesi šįryt? – pasiteiravo Džeimsas, jo balse suskam-bėjo nuoširdus rūpestis.

– Puikiai, – trumpai atsakė ji ir įėjusi į virtuvę pasilenkė nu-valyti sviesto dėmės nuo stalviršio, tuo pat metu pakėlė apverstą puodelį ir koja uždarė indaplovę.

– Klausyk, brangute, aš tikrai labai apgailestauju dėl to, kas nutiko vakar vakare. Ir tikrai manau, kad mums reikia apie tai pasikalbėti. Ar turi minutėlę?

Žvelgdama į tą velnio laikrodį, baigiantį suryti visą jos rytmetį, Mima mintyse atsiduso, suerzinta gerų ketinimų kupino savo vyro.

– Džeimsai, – tarė ji tikėdamasi, kad pavyko nutaisyti kantrų balsą, – aišku, aš mielai pasikalbėčiau apie mūsų vakarykštę „dis-kusiją“, bet per šešias su puse minutės turiu sulaipinti į automobilį ir nuvežti į mokyklą tris mažus žmogučius.

– A, – tyliai numykė Džeimsas, – tada tiek to, jeigu jau neturi laiko... – Jis nutilo palikdamas ore kyboti nebylų kaltinimą.

– Džeimsai, – pradėjo ji labai nustebusi, kad nesuklykė pama-čiusi, kaip šoktelėjo minutinė rodyklė, – ir aš labai apgailestauju, išsakėme daug šiurkščių ir neteisingų žodžių, bet dabar visai netin-kamas metas. Gal galėtum paskambinti man nusileidęs Honkon-ge, tada pratęstume pokalbį?

– Žinoma, brangute, – sutiko Džeimsas aprimęs. – Klausyk, gal norėtum kokio nors konkretaus daikčiuko iš Harvey Nicks**? – paklausė tikėdamasis nuraminti aiškiai ištampytus Mimos ner-vus. – Ar tiesiog paprašyti sekretorės, kad ką nors tau išrinktų?

* Qantas Club – Australijos oro linijų laukimo salė verslo klientams.** Harvey Nichols – tarptautinis prekybos tinklas su pagrindine būstine Londone, pre-kiaujantis prabangos prekėmis ir garsių dizainerių drabužiais bei aksesuarais.

18

– Nupirk bet ką, – atsakė Mima. – Klausyk, jau turiu eiti. Gero skrydžio. Iki, mielasis.

Pasinaudoję proga, kad ji kalbasi telefonu, vaikai žaidimų kam-baryje žiūrėjo televizorių. Mima piktai jį išjungė.

– Juk žinote, kad prieš pamokas negalima dirginti smegenų vaizdais, – priminė. – Gerai, dabar baikite rengtis uniformas. Džekai, iš rankdarbių spintelės paduok man karštų klijų pistole-tą. Kloja, kišk jūrų kiaulytę atgal į narvą, tikrai neišsineši jos vėl paslapčia į darželį. Juk žinai, kad ponia Keisi neleidžia ten turėti gyvūnų. Čarli, paduok iš šaldytuvo jūsų pietus. JUDINKIMĖS.

– Oi, mama, gal galime nusipirkti pietus mokykloje, šis mais-tas – tikras šlamštas, – suaimanavo Čarlis.

– Jokiu būdu, – atsakė ji, užtaisiusi karštų klijų pistoletą prikli-javo kelis rudeniškus lapus prie aukso spalvos kortelės ir net nu-sipurtė nuo minties apie saldumynų krautuvėlės asortimentą bei konservantų poveikį popietiniam jos vaikų mokymosi efektyvu-mui.

Tada nulėkė į svetainę pasiimti specialaus rašiklio, kad galėtų kaligrafiškai užrašyti pavadinimą. Jai įpuolus į kambarį, šokolado spalvos labrapudelis Mokas teatrališkai išvėmė kviečių želmenų sultis ant Flokati kilimo.

– Kad tave kur! – suriko Mima įrėplinusi į šiltą klaną. – Kad tave kur, kad tave kur, kad tave kur! – Jie laikėsi nuostatos nesi-keikti prie vaikų, bet dabar ji to gailėjosi. Įvertinusi mokasinams padarytą žalą juos nusispyrė ir piktai sumetė į šiukšlių dėžę. Dabar teks iš naujo rinktis visą aprangą. – Šūdas!

– Mamyte, iš tavęs penki doleriai į keiksmų dėžutę, – džiaugs-mingai pareiškė Džekas. – Mes jau turime apie penkiasdešimt baksų!

Savaitė buvo kupina įtampos.– Mokėk, – pareikalavo šyptelėjęs Džekas.

19

– Šiuo metu visai neturiu grynųjų, Džekai, – piktai atrėžė ji. Gal jie šiek tiek perlenkė lazdą nusprendę mokyti vaikus fiskalinės drausmės. – Klausyk, šį reikalą sutvarkysime vėliau, o dabar daryk kas liepta ir dumk į tą prakeiktą automobilį, dėl Dievo meilės. Man reikia persirengti.

– Mamyyyyyte.– Liaukis, daugiau negausi nė cento! – riktelėjo ji. – Pasiimk

brolį ir seserį, apsiaukite batus ir ŠOKITE Į AUTOMOBILĮ!Po galais, pagalvojo, dar tik 8.20, o aš jau rėkauju.Ji buvo ne tokia motina, kokia troško būti. Suirzusi ir pikta,

skubanti ir nuvargusi. Nuolat vėluojanti ką nors atlikti, nuolat ne-spėjanti ir prarandanti savitvardą. Kas jai pasidarė?

O buvo viską suplanavusi, perskaičiusi visas įmanomas knygas. Tiksliai žinojo, kokia motina nori būti. Juodu su Džeimsu netgi lankė pasirengimo tėvystei kursus, iš anksto aptarė savo kaip tėvų elgseną dar prieš jai pastojant. Niekada nemuš, stengsis nerėkauti, o savo nuomonę atžaloms dėstys logiškai. Nebus televizoriaus nei kitokių vaizdinės anestezijos priemonių, jokio šlamštmaisčio, ir jau tikrai prie vaikų nesibars, nevartos alkoholio ir nesikeiks.

Tačiau vaikams atsiradus jų gražiausi planai pažiro šukėmis, o Mima visą laiką jautėsi taip, tarsi mėgintų sugriebti save už uode-gos.

Persirengusi rausvai pilku berankoviu nertu kostiumėliu, de-rančiu prie Prada batelių, kuriais buvo priversta persiauti po ne-laimingo atsitikimo šuns vėmalų balutėje, ji šoko į juodo Merce-des 4WD vairuotojo vietą ir negaišuodama movė iš kiemo. Tada staigiai sustojo, išpuolė lauk, apibėgusi automobilį atidarė keleivio dureles ir prisegė saugos diržu Kloją, sėdinčią vaikiškoje kėdutėje.

Vėl pajudėjusi ji stabtelėjo užbėgti į vaistinę, tada pasuko į mo-kyklą ir Klojos Reggio Emilia centrą, važiuodama vis žvilgčiojo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir paskubomis dažėsi blakstienas.

Suskambėjo mobilusis, Mima čiupo jį, meistriškai žongliruo-dama telefonu, blakstienų tušu ir vairu.

– Mima Vilkoks, – sučiulbėjo mostu pagrasinusi vaikams ant užpakalinės sėdynės laikytis tylos.

– Latės, brangut?– Mielai išgerčiau, mieloji Ele, – atsakė Mima krapštydama

nuo blakstienų gumulėlį tušo. – Tik atiduosiu saugoti pragaro de-monus ir tuoj būsiu pas tave.

21

3

Labas rytas

Saulei pasikėsinus į paburkusį nuo miego Eldžėjos veidą ji sude-javo.

– Labas rytelis, angelėli, – pragydo sutuoktinis.Prakeiktas Filbis, ir kodėl jis iš ryto visada toks sumautai links-

mas?– Kaip šįryt jautiesi? – pasiteiravo vyras, nors kuo puikiausiai

žinojo, kad po dviejų butelių šampano pora valandų per mažai miegojus rezultatas būna ne pats maloniausias.

Eldžėja palengva atsisėdo, nustūmė akių raištį ant styrančio raudonų plaukų šabakštyno ir prisimerkė bjaurėdamasi pro medi-nes žaliuzes besiskverbiančia dienos šviesa.

Filbis pastatė šalia jos puodelį prieskoninės arbatos su pienu, pakštelėjo į kaktą ir patraukė į dušą.

– Bonò papusryčiavo ir jau yra susiruošęs į mokyklą! – šūktelė-jo perrėkdamas tekančio vandens šniokštimą. – Kai grįžau pabė-giojęs, jis kaip tik kėlėsi.

Eldžėjos figūra buvo it vabzdžio maldininko – vieni pagaliukai ir jokių apvalumų. Ji išsitempė stengdamasi priversti kraują tekė-ti jos smulkučiu kūneliu ir pasigrožėjo raudonai lakuotais nagais, kurie išlindo iš po raudonos ir juodos spalvų rytietiškų raštų pūki-nės antklodės. Ji tobulai tiko jos azijietiško stiliaus miegamajame, o įsigijo šią antklodę nusižiūrėjusi į Akiros Isogavo darbus.

22

Nerūpestingas Filbio čiauškėjimas glostė ją, siurbčiojančią karš-tą arbatą ir besimėgaujančią jos raminamuoju poveikiu. Palinkusi į priekį Eldžėja pasisiekė kojūgalyje pareigingai vyro paliktą laikraš-tį ir ėmė entuziastingai naršyti po puslapius.

– Tai ŠŪDAS! – supurškė ji ir apipylė antklodę arbata.– Kas negerai, saldainiuk? – Filbis ruošėsi blogiausiam.– Aukštuomenės gyvenimo skiltis rašo apie Dano Dandriuso

parodos atidarymą vakar! Filbis įsitempė: iš jos balso tono galėjai suprasti, kad nutiko šis

tas daugiau nei vien prasti atsiliepimai.– Neįdėjo tavo nuotraukos, mano meile? – išdrįso spėti gailė-

damasis, kad neperžiūrėjo laikraščių pirmas ir su aušra nespruko į darbą.

– Po galais, aišku, kad įdėjo. Bet ji vos įžiūrima, be to, žurna-listai pasielgė neetiškai ir nepasivargino paskelbti mano pavardės. Parašyta tiesiog „galerijos savininko dukterėčia“, lyg būčiau kokia pigi puošmena. Bet dar blogiau...

Filbis galėjo kirsti lažybų, kad ji artėja prie kulminacijos. El-džėja įžengė į vonios kambarį įsisiautusi į plonytį raudono šilko negližė, kuris vos slėpė tą vietą, kur turėjo būti jos užpakalis.

– Pažvelk! – suklykė ji it kokia žiežula ir priplojo kaltąjį laikraš-čio puslapį prie stiklinės dušo sienelės.

Filbis mintyse atsiduso, atitraukė dėmesį nuo gydomojo masa-žinio dušo, nušluostė nuo stiklo garą ir paklusniai pažiūrėjo.

Jo smegenys dirbo greitai. Nebuvo galima švaistyti laiko. Jeigu per tris sekundes nesugebės suprasti, kas negerai, ir pareikšti užuo-jautos, šis epizodas gali virsti pavojingu buitiniu reiškiniu, kurio padarytai žalai atitaisyti prireiktų ne vienos dienos, ir tai tik jam atkakliai gerinantis ir meilikaujant. Filbis jautėsi prievartaujamas ir prakaitavo net duše. Perbėgo akimis visą puslapį įžymybių, be-sipuikuojančių prabangiais apdarais... po perkūnais, nors turėjo į

23

valias patirties atpažinti menamą pagarbos stoką, nors buvo negai-lestingai ėdamas žmonos, jis vis tiek nepajėgė įžvelgti problemos – ir tai buvo jo pražūtis.

Pajutusi abejonę, o paskui pastebėjusi ir sutrikimą, šmėkštelė-jusį šlapiame jo veide, Eldžėja pratrūko.

– PAŽVELK, KOKIA DIDELĖ TOS SUMAUTOS ELĖS AŠ-KOMB NUOTRAUKA! Beveik per ketvirtį puslapio! – suklykė ji ant imbecilo savo vyro.

Padėtis darėsi nevaldoma ir Filbis tuojau pat persijungė į nuos-tolių kontrolės režimą. Būdamas viešųjų ryšių guru jis kuo pui-kiausiai žinojo, kokia nepastovi kūrybingų būtybių emocinė būse-na, ir nors per pirmąjį šios dienos bandymą susimovė, buvo velniš-kai tikras, kad antrą kartą nepaslys.

– Angelėli, juk Elė – patraukli moteris, o tai nuostabi reklama Nevo galerijai, – pareiškė jis žengęs iš dušo ir šiurkščiai trindama-sis rankšluosčiu šviesiomis sruogelėmis dažytus plaukus. – Jam pa-sisekė, kad ji apskritai dalyvavo renginyje. Gražūs žmonės – tokie kaip tu, ma chérie – gerina laikraščių pardavimą ir reklamuoja jo galeriją.

– Ne tokia jau ji gražuolė! Visada susilaukia didesnio žiniasklai-dos dėmesio nei aš! Ir visada patenka į aukštuomenės gyvenimo skiltį, dažnai dalyvauja geresniuose renginiuose nei mes! – Eldžėja treptelėjo koja į baltas plyteles ir papūtė kolagenines lūpas, ma-žumėlę primindama Filbiui moteriškais drabužiais vilkintį Miką Džagerį. Pajutęs palengvėjimą, kad buitinis pavojus, regis, silpsta, Filbis užgniaužė šypseną.

– Bet tu pati ją pakvietei, mieloji, – priminė jis.– Ne tai svarbiausia, – vaikiškai suinkštė Eldžėja. – Žinoma, aš pa-

kviečiau. Elę pakviesti labai svarbu. Juk negalėjau nepakviesti, tiesa?Filbiui buvo nelengva tuo pat metu įsikirsti į suktą sakinių sin-

taksę ir painių socialinių intrigų žaidimą.

24

– Bet kodėl ji turi būti svarbesnė už mane! Juk aš esu Nevo dukterėčia, o ir atrodau taip pat gerai kaip ji, – verkšleno Eldžėja, paskutinį žodį erzinamai tęsdama kelias sekundes. Piktai suplėšiu-si laikraštį nerūpestingai paskleidė skivytus aplink save ant kilimo ir paliko kam nors kitam vėliau surinkti. Filbis skubiai pasitraukė į drabužinę apsirengti.

Atplėšusi dvivėres didžiulės savo spintos duris Eldžėja išsirinko dienos apdarus.

Juodus.Toks buvo jos „fasonas“ – vilkėti juodai, o juodą spalvą išryš-

kinti kokiu akcentu tokios spalvos, kokią „pajusdavo“ iš ryto.Šiandienos akcentas turės būti juodas – tai vis dėl Elės.Eldžėja pasirinko juodą glaudžiai aptemptą trumpą trikotažinę

suknelę, juodus batus iki kelių ir juodą apsiaustą. Susirišusi į laisvą kuodą tai, kas, jos manymu, buvo vešlios garbanos (o iš tiesų labiau priminė nuspurusius seno virvagalio šerius), ji nuskriejo žemyn lyg varna sparnais plevėsuodama apsiausto skvernais.

– Bonò, skuosk į automobilį, vėluojame.– Gerai, mamyte. – Pašokęs nuo sofos Bonò čiupo kuprinę ir

nėrė koridoriumi į garažą. Pajutęs motinos nuotaiką suprato, kad ginčytis ar delsti neverta, nes pabandęs tik dar labiau ją sušiks.

Eldžėja čiupo iš vaisių dubenio bananą, nes reikėjo palaikyti cukraus kiekį kraujyje, parašė trumpą raštelį valytojai, kad pasi-stengtų labiau išblizginti baltomis plytelėmis grįstas svetainės grin-dis, ir nusekė paskui sūnų į automobilį.

– Dar penkios minutės, viso labo penkios minutės; jau liko tik keturios su puse, visai nebedaug, varyk, mergyt, tu gali.

Stambios laikra aptemptos Tifanės kojos nepaliovė mynusios, kol ji monotoniškai bambėjo po nosimi baigdama kasdieninę va-landos trukmės treniruotę. Ragino save ištverti dar šešiasdešimt

25

sekundžių, tada dvidešimt, paskui dešimt, galiausiai nulipo nuo bėgimo takelio ir laikėsi nusitvėrusi rankenų, kol atsikvėpė.

Daugybė moterų po treniruočių švyti, tik jau ne Tifanė. Ji su-prakaituoja, veidas tampa ryškiai raudonas, Tifanė nerimastingai pūškuoja, o lenkiant kojas traška sąnariai. Dėl šių priežasčių ji at-kakliai reikalavo treniruoklio namuose, kad vienumoje galėtų stoti į mūšį su savo šlaunimis.

Jau prieš daugelį metų Tifanė nusprendė: jeigu ką ir gali pakeis-ti savyje, tai šlaunis. Kas rytą žvelgdama į veidrodį ji koneveikdavo ant kojų nešiojamus balnakrepšius, jautėsi tarsi nešulinis mulas, apkrautas ilgai kelionei.

Tifanė tikrai netinginiavo. Tiesiog gyvenimo loterijoje buvo ištraukusi trumpą šiaudą. Skaičiuodama trečią dešimtį ji buvo pa-tenkinta savo figūra, tokią paprastai turi nedidelio ūgio moterys, tačiau pagimdžius vaikus jos klubai ir užpakalis išsipūtė it balionas ir berniokiškas sudėjimas įgavo kriaušės formą.

Vis dar gaudydama orą Tifanė koridoriumi nuėjo į milžinišką virtuvę. Naujutėlaičiai pilko granito stalviršiai blizgėjo sudaryda-mi kontrastą ryškiai raudonos spalvos plytelių sienoms. Pro stiklo dureles žvilgtelėjo į paskiausiai įsigyto įrenginio, didžiulio vyno šaldytuvo, vidų, norėjo įsitikinti, kad atsargomis pasirūpinta – šią popietę kokteilių valandėlei bus šampanas, nutarė.

Žana, besišypsanti prancūzaitė au pair, šiandien pasirodžiusi neįprastai anksti, manipuliavo sausų pusryčių pakuotėmis ir dube-nėliais, derindama Kellogg’s dribsnius prie Wedgwood firmos indų, o Wheet-Bix prie Mikasa. Vaikai pusryčiams mėgo ne tik skirtin-gus dribsnius, bet ir skirtingai margintą porcelianą.

Įmetusi į įsisukusios sulčiaspaudės nasrus kelis apelsinus Žana papjaustė meliono.

– Vaikai, pusryčiauti! – šūktelėjo Tifanė į antrą aukštą. Laukda-ma rytinio parado ji persiavė, sportbačius pakeitė aukštakulnėmis

26

Miu Miu kurpaitėmis. Būdama miniatiūrinio penkių pėdų ūgio Ti-fanė jautėsi nejaukiai net po namus tipendama su žemakulniais. O iš tiesų tai daugybę metų avint aukštakulniais buvo sutrumpėjusios pakinklių sausgyslės ir basomis vaikščioti ji beveik nebepajėgė.

– Labas rytas, gražuole, – pasveikino ji Sofi, čiupdama dukterį nuo trečiojo laiptelio. – Tai kam čia jau beveik šešeri?

– MAN!!! – džiūgaudama pranešė Sofi ir nubėgo prie pusryčių stalo.

– Labukas, gražuolėli, – tarė ji susitaršiusiais plaukais Edvar-dui. – Gerai išsimiegojai?

– Jo, – pasigirdo mieguistas atsakymas ir berniukas nuėjo kori-doriumi priešais motiną link pusryčių stalo.

Kas nutinka tiems aštuonmečiams, nusistebėjo Tifanė sekda-ma paskui pižama vilkintį sūnų. Esu tikra, kad jie nulipdyti iš plastilino, prisiekiu, šią savaitę vaikas paaugo penkis centimetrus.

Atžaloms ėmus triukšmingai šlamšti dribsnius, Tifanė pakrapš-tė gabalėlį meliono.

– Labas, tėveli, – unisonu išdainavo vaikai, kai pasirodė Kli-fas – be marškinių, ką tik iš dušo.

– Sveiki, vaikai, – atsakė jis puse lūpų, desperatiškai stengda-masis sugalvoti, kaip įgyvendinti troškimą gauti kavos. Tifanė bandė įpratinti jį prie espreso kavos aparato, tačiau jis buvo sena-madiškas ir mėgo lašinamąjį porūšį. Ji net nusipurtė nuo tokios minties.

– Labas rytas, mielasis, negirdėjau, kada vakar grįžai, – tarė Tifanė.

Nuogas plaukuotas Klifo pilvas negražiai dribo ant apatinių kelnių, o bamba atrodė lyg susiraizgiusiais gyvaplaukiais apžėlusi juodoji akis. Tifanė labai stengėsi nenuleisti žvilgsnio nuo veido.

Išsidrėbęs visu svoriu ant virtuvinės kėdės saulėtame valgoma-jame kampe Klifas suniurnėjo:

27

– Jo, buvo vėlu, stengiausi tyliai. – Jai nespėjus užduoti kito klausimo, jis nukreipė kalbą: – Na, o kaip tu praleidai vakarą?

– Aš tai puikiai. Meno kūrinių būta gerų, bent jau taip rašoma laikraščių apžvalgose... Suėjo didžioji dauguma Langholmo pra-dinės, tai buvo daugybė žmonių pasikalbėti. Gaila, kad negalėjai dalyvauti, tau būtų patikę... Buvo ir Braisas Aškombas.

– Šaunus vyrukas tas Braisas, tikrai geras žmogus. – Bandyda-mas išvengti tolesnio klausinėjimo Klifas įsirėmė plaukuotomis le-tenomis į stalą ir atsistojo. – Na, geriau jau eisiu rengtis. Netrukus laukia operacija.

Tifanė visada stengdavosi rodyti susidomėjimą vyru ir niūriu jo darbu, todėl ir dabar pasiteiravo:

– O kokia procedūra?Klifas buvo ortodontas ir niekada nepraleisdavo progos papa-

sakoti apie savo praktiką, tad grįžtelėjo eidamas iš kambario ir pa-aiškino:

– Iš tiesų keista, nes jos dantys tobuli... tačiau ta moteris nori, kad nugremžčiau emalį ir padengčiau porceliano sluoksniu! Be galo drastiška ir brangi operacija, o galutinis rezultatas abejoti-nas – galėjau perkalbėti, tačiau ji to labai nori, sako, viena Holivu-do žvaigždutė, koks ten jos vardas, kaip tik taip ir pasidarė. – Vėl pasisukęs eiti dar metė per petį: – Žinai, kai siūlo dešimt gabalų už vieno ryto darbą, neverta spjaudytis.

Pagaliau likusi viena Tifanė liepė Žanai išsiaiškinti, kaip su-siklostė reikalai su namų darbais, kur dabar yra pratybų sąsiuvi-niai, kuprinės, sportinės uniformos ir kur vyks viešojo kalbėjimo pamoka, tada pasisuko į vaikus ir išsiuntė juos vilktis mokyklinių uniformų.

Vartydama naujausią Vogue numerį ji užbaigė melioną, sužinojo, kad gyvatės oda (jos mėgstamiausia) vėl madinga, tada pakilo į vir-šų pasiryžusi stoti į kasdienę kovą su drabužių spinta ir veidrodžiu.

28