Balys Sruoga

Giesmė apie Gediminą

Skaitmeninta iš knygos: Balys Sruoga. Giesmė apie Gediminą. Vilnius: Vyturys, 1993.

Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012

http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/

ISBN 978-5-430-05883-8

Turinys

I . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1II . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2III . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .5IV . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10V . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12VI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17VII . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20VIII . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23IX . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31X . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35XI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37XII . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40XIII . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43XIV. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48

Gražiajam jaunimėliui

Užsidegs nauji žvaigždynaiVyrų ir darbų –Kad prikelsim GediminoDvasią iš kapų.

1

I

Miškas ūžia, miškas gaudžia,Tartum amžių dainą audžia,Gilią, plačią ir galingąApie praeitį didingą,Liūdinčius milžinkapius,Apie vyrus karžygius, –Tartum žadina lietuvįAtgaivint senovės būvį...Miško gaudžianti daina –Lyg ta motinos ranka:Tartum guodžia, tartum glosto,Ir priglaudžia, ir sušildo,Širdį ilgesio pripildo...Ir atrodo – be žinios tuNuplaukei it debesėlisMiško gaudžiančioj dainoj, –Tartum sielis NemunėlioMėnesienoje melsvoj.Lyg pro sapną – tolų, gilų –Iš tų ošiančių šakųLyg atgyja, lyg iškylaVaizdiniai laikų senų...

2

II

Kur dabar Neris srauniojiLyg sesulė vainikuota,Tartum juosta sidabruotaVilniaus miestą apvyniojaIr apjuosia šydų šydais,Mėnesienoje pražydus,Rūmus, bokštus ir gėlynus, –Ten prieš šimtmečius septynisOšė girios ir šlamėjo, –Pasilenkdamos nuo vėjo,Prisiglausdamos kalnuos,Supos saulės spinduliuos.

Ošė girios ir šlamėjo, –Tūkstančiais aidų aidėjo.Urzgė, lojo, vaipės, pūtėsKaip jaunamartės laputės.Ir vilkai kaleno dantįPo kalnyną, po pakrantę.Nepatenkintas kaimynaisBraidė stumbras tankumynais, –Ant šernų ir elnių pyko

3

Ir su meškom nesutiko, –Lyg žolės jis jiems gailėtųs,Lyg miške jam maža vietos...Briedis, vyras stamantrus,Įsikvėpdams saulės, vėjo,Keldams išdidžiai ragus,Kaip karalius vaikštinėjo.Ir lieknų stirnaičių rujosIr sparnuotos krūmuos zujo.Ir senasis juokdarys –Bičių genamas lokys –Krapštės bliaudamas pakaušį,Kad jo vilnos pasišiaušė...O šakų žaliojoj skraistėjLyg puotoj vestuvių švaistėsKiaunių, voverių pulkai,Šermuonys ir vilpišiai...Žvėrys dideli, maži,Lepečkojai ir liekniČia kaip rojuje iš senoBeklegėdami gyveno.Kiek pelėdų, vanagų,Kurtinių, tetervinųVirbių kiek, genių, oželiųŠūkalojo po girelę!

4

Giesmininkų margaplunksniųKiek čiulbėjo po paunksmę, –Tartum kiekviena šakaGulė, kėlė su daina!Tartum jūra mėlynaBuvo Lietuva tada,Pasinėrusi miškuosKaip jūrelė mėlynuos, –Neaprėpiamai plati,Neapsakomai graži!

5

III

Buvo Lietuva laisva.Kunigaikščiai valdė ją.Ji išaugo, išbujojo,Kai valdyti josios stojoDidis vyras, kurs vadinosKunigaikštis Gediminas, –Garbanotas ir taurus,Tartum uosis stamantrus.Gediminas!.. Vardas jojoTūkstantį kardų atstojo.Priešai ir pikti kaimynaiŽino ranką Gedimino, –Kad kaip griausmas ji smagi, –Kad jam Lietuva brangi!

Kartą priešų didžią miniąIš savų kraštų išginęs,Linksmas grįžta GediminasAtsikvėpt miškuos tėvynės.Su šauniais kariais savaisJoja kloniais ir kalnais.Ir medžioja – miškas braška!

6

Stirnos, briedžiai, lapės, meškos, –Aibės lekiančių žvėrių.Klumpa, krinta nuo strėlių.Skamba liemens ąžuolųNuo trimitų, nuo linksmų...

Gediminas it erelisKleketuoja po girelę...Tik staiga tankmėj giliaiŠakos traškančios sujunda,Subrazda seni stuobriai,Virpančiais aidais nudunda,Lyg per plačią girią skrendaStaugiantis koks debesis, –Tai pro vyšnines pušisKažkoks dvylas kalnas lenda...Ne, ne kalnas! Tai žvėris!Jo kakta – it jaujos durys.Kaip bedugnė eketisJo paraudusi akisUgnimi kraujuota žiūri.Tartum šakos šimtametėsPlatūs, aštrūs jo ragai.Ir, karių būrius pamatęs,Ima rūstauti jisai:

7

Kojom drasko žemės plutą,Aria samanas ragais;Iš nasrų jo tykšta putosPakuliniais burbulais;Baubia, kriokdamas mauroja,Kad girelė net vaitoja.

– Tauras! Tauras! – nuaidėjoPer plačias eiles karių.Tauras net subaubt nespėjo,Kaip jo šonan suzvimbėjoDebesis šmaikščių strėlių.Jis piestu tik atsistojo.Ir, supratęs, kas įvyko,Tauras visiškai supyko,Kaip pašėlęs sumaurojo –Ir kad liuoktels iš pušynoViesulu į Gediminą!Net kariai neteko žado,Akyse tarytum mirga:Tauras mėto, drasko, badoKunigaikščio jotą žirgą.Tartum vėtros ūžesys

8

Išgąsty kariai suriko:– Kunigaikštis kur? Kur jis?– Gediminas kur paliko?

Tauras baubė, tauras siuto,Spjaudės putų burbulais,Žirgą minkydams ragais.Gediminas pats nejuto,Kaip išskrido jis į aukštįVirš pušaičių tartum paukštis,Grobį vydams, suplasnojoIr, prie ąžuolo nukritęsLyg įpratęs būt’ skraidyti,Gyvas sveikas atsistojo.Nusitvėrė šviedrią ietį.Tartum žaibas netikėtaiKrisdamas iš debesų –Smogė taurui tarp ragų.Tokį gavęs tauras smūgįNesavu balsu sušuko, –Ir kaip didis viksvų kūgisDribtelėjo ir susmuko.Tik dabar atsikvošėjoŽygio nustelbti kariai, –Ir per girią nuaidėjo

9

Džiaugsmo pergalės garsai.Sveikina jie Gediminą,Ūžia tartum avilys.Tik nelinksmas vienas jis,Tik jis vienas nusiminęsIr į šūkavimą jųTaria liūdinčiu balsu:– Tauras – kas? Žvėris – ir viskas.Daug jų braidžioja po mišką.Bet aš draugo netekau,Mielą žirgą praradau:Per tą taurą nevalyvąMano žirgas nebegyvas!Čia, kur šniokščia ąžuolai,Duobę kaskite, draugai.Kaip bičiulį mylimiausiąJį žemelėje priglausim:Te per amžius ąžuolynasJojo atmintim dabinas...O, sudie, sudie, žirgeli, –Te lengva bus tau žemelė!

10

IV

Miškas ūžia, gaudžia, šlama,Atsidūsta, suvaitoja, –Ir liūliuoja, ir vilioja...Ir padangėmis plazdenaSu nematomais sparnaisMiško supanti daina, –Ir mana širdis su ja...Aš svaigstu, džiaugiuos, dainuojuIr budėdamas sapnuoju.Rodos, aš jaučiu, regiuVeidą tūkstančių žmonių.Rodos, jie pro amžių šydąŽemę motiną išvydo,Pasiilgę suvirpėjoIr lankyti jos atėjoNusileisdami būriais –Lyg lengvučiais spinduliais...Rodos, amžių praeitisVėl visa sušvis, atgisKaip girelė mėlyna,Supdama mane daina...Ir, klausydams tų garsų,

11

Rodos, pats lekiu, skrendu,Kur pro kybančius rūkusIškilmingas ir rūstusLietuvos aušrėja rytas...Ne! Tikrai girdžiu trimitą!Kas čia darosi?.. TikraiVis artėja jo garsai!Jūs negirdit? AtidžiauPaklausykit! Vis arčiauSkamba... slenka jis int mus!Lyg pro lekiančius rūkusBūrį raitelių matau...Prieky joja... štai į aikštęJųjų vadas... Kunigaikštis!Gediminas! Jis patsai!Prasiskleidžia štai rūkai...Šaukia, klykia minių minios:– Gediminas! Gediminas!Ir trimitai iš pavėsioSavo skardžią dainą plėšia...Dunda, skamba ąžuolynas:– Kunigaikštis! Gediminas!

12

V

GEDIMINASMano vyrai! Tiek prajojom,Tiek žvėrienos primedžiojom, –Metas mums ir atsikvėpt.Prisitrankėm, – nėr ko slėpt, –Ir išalkom kaip gaidžiai,Nebelesinti seniai.

VERKELISKunigaikšti, jei reikėtųNet nakvynei rinkti vietą, –Už šiuos kalnus ir miškusNiekur mums geriau nebus.

GEDIMINASMielas vade, tu manai,Čia nakvoti bus gerai?Tu pažįsti vietą šią?

13

VERKELISJą surasčiau ir nakčia, –Užsimerkęs rasčiau ją, –Nes čia tėviškė mana.

GEDIMINASVėl tu ką prasimanei?Ar tu girioje gimei?

VERKELISAš gimiau kuklioj troboj,Nuo šios vietos artimoj.Ji vadinasi Verk iai.Aplink – girios, ežerai,Mėlyni tokie, žali, –Atsidžiaugt jais negali!Tik žuvėdros ežeraisŠmėklom klykiančiom lekioja.Tik pelėdos vakaraisSkundžias, virkauja, vaitoja.Iš pelėdos aimanosKilo vardas vietos tos.Ir, kaip gimusis Verkiuos,Verkeliu aš vadinuos.

14

GEDIMINASNa gerai. Aš sutinku.Vietą poilsiui renku,Kaip tu patari, čionai.Laužą kurkite, draugai!Kepkit briedį, ruoškit midų –Te jis nuovargį pagydoIr, sujaudinęs krūtinę,Plėšia plačią sutartinę!

VERKELISKunigaikšti, kol kariaiBriedį keps ir midų ruoš,Meski akį apdairiaiŠioj pakalnėj ir kalnuos.Čia iš pat dienų mažųAš klajojau tarp beržų,Opšrus gainiojau, lapesPo siūbuojančias tankmes.Kunigaikšti, tu patsaiDaug pasauly keliavai,Vietų daug gražių matei...Bet gražesnę ar radaiTu pasauly plačiameUž gimtinę mano šią?

15

GEDIMINASMielas vade, čia NerisKaip mergautinė viltisRitina melsvas bangas...Bet upelis koks anas,Kur prasimuša pro kalną,Ąžuolų šaknis skalaunaIr pasineria NeryTartum motinos glėby?

VERKELISKunigaikšti, tai Vi lnelė.Taip vadinas ta upelė.Kur ji bėga, vinguriuojas,Ten lakštingalos būriuojas, –Čiulba ulba, suokia gieda,Prisiglausdamos prie žiedo,Supdamos lopšy šakų,Švilpia tūkstančiais balsų...

GEDIMINASIš tiesų, meilingas vade,Aš džiaugiuos, šią vietą radęs!Tavo tėviškėj gimtojAtsikvėpsime puotoj, –

16

Te dievai dausų šaliesMūsų džiaugsmui pavydės!Ir kad vaišės būtų gausios –Dvylą taurą, tą, didžiausią,Kur, nepaisydams pavojų,Savo rankom sumedžiojau, –Atiduodu puotai šiai.Pasistiprinkit, draugai!

KARIAITegyvuoja, tegu žydiKunigaikštis mūsų didis!Te per amžius mus gaivinaKunigaikštis Gediminas!

17

VI

Kunigaikštis su kariais,Linksmas, spindintis, šviesus,Lyg erelis išdidusSu šauniaisiais sakalais,Kalno ošiančioj aikštėjPalei laužą puotą kelia.Laužas traška ir liepsnoja,Žiežirbos žiupsniais lekiojaLig nusvirusių beržų,Lig viršūnių ąžuolų.Tauras čirška, tauras kepa...Spirgančios taurienos kvapą, –Maloniausiąjį gardėsį, –Ąžuolų linksmam pavėsyJaučia, uodžia karžygiai,Laukia kepsnio nekantriai,Lyg jį šimtą metų ruoštų!Bet kvapai taurienos lepūsSako jau, kad ji iškepus...Mielo kepsnio gerą pluoštą

18

Atsirėžęs, GediminasSavo karžygiams dalinaIr, prieidamas prie kario,Kiekvienam žodelį taria.Ir, apvaikščiojęs visusSavo karžygius narsius,Gediminas pirmas keliaSunkiąją midaus taurelę, –Tauro ragą kaip puodynę,Žodį tardamas auksinį:

– Mano mylimi draugai!Stiprūs mes, linksmi nūnai.Ir ugniakuro liepsna,Iš degėsių šokdama,Tai suūžčios, tai sušvis,Tartum džiaugtųs su mumis.Jos bežiūrint, man vaidinas,Kad ir mūsų toks likimas.Juk likimas kareivėlioKaip berželio svyruonėlio:Ir bujoji, ir žaliuoji,Kol palūžęs susvyruoji...Šiandie taurės mums putoja,O koks laukia mūs rytojus?

19

Ar vėl lėksim sakalaisSu trimitais, su daina?Ar pavirsim pelenaisLyg ugniakuro vieta?Ir prieš mus kaip margos srovėsNutekėjo daug dienų.Buvo žmonės. Džiaugės, kovės...Kas beliko nūn iš jų?Žemė? Vėjas? Tamsuma?Ar jie jaučia mus, ar girdi?Ar kad jaudina mums širdį –Ir paguoda jų visa?Nežinau... Bet dvasioj manoJie nemirdami gyvena.Juos gaivindamas miniu.Ir šią taurę aš keliu,Kad gyventų širdyseMūsų protėvių dvasiaKaip šviesa ir šilima,Kaip ugniakuro liepsna.Kad su protėviais kartuMūsų atmintis gyventų,Ir kad joj sunkiu metuŠilimą ir šviesą semtųMūsų provaikių vaikai, –Taurę aš keliu, draugai!

20

VII

Ir puotauja GediminasKaip dievaitis su žyniais!Skamba, gaudžia ąžuolynas,Nuaidėdamas kalnais.Ir su plaukiančia dainaTartum Lietuva visaSulinguoja, subanguoja, –Ta pačia daina kvėpuoja...

Saulė jau seniai nukrito.Žemėn lenkiasi dangus.Žvaigždės mirksi. IšsiritoIr mėnulis į skliautus.Žiežirbos vis dar lekiojaPo viršūnes ąžuolų,Ir midus vis dar putoja,Jėgą didindams balsų.

Gal kariai kaip vyturėliaiLig pat ryto būt’ čiulbėję,Būt’ puotavę, būtų šėlę,Jeigu būt’ nepastebėję,

21

Gediminas kaip pakilo...Tuoj skardi daina nutilo.Klausosi visi, kas bus.O jis, didis ir šviesus,Lyg trimitas žalio varioSavo vyrams žodį taria:

– Nors puotauti malonu,Bet mums reikia daug jėgų,Kad tėvynė augt’, žydėtų, –Kad ranka nesuvirpėtų,Kai it viesulas ūmusGinsim tėviškės laukus.Daug dar priešų LietuvosKelią mums staiga pastos.Nežinia, su kuo rytojSusikibsime kovoj.Baikim taurą ir taures...Ruoškite palapines!

Žodį tarė. Ženklą davėSavo vyrams kunigaikštis.Ir kariai, linksmai dainavę,Išsiskirstė tuoj po aikštę.

22

Sotūs sugulė kariaiKaip gegužį vyturiai,Kur stovėjo, kur kas buvo,Galvą kur priglaust pakliuvo...

Kur daina linksmai skambėjo – Taip tylu!.. Tik lengvas vėjasGlosto ąžuolų šakas,Lyg migdyt norėtų jas.Kartais tik žirgai suprunkščia,Paukštis koks staiga suunkščia,Ar toli katras žvėrelisSapaliodams tylą skelia...O aukštai aukštai skliautuos,Lyg šilkiniuose tinkluos,Jaunas mėnuo vaikštinėja, –Ir girelėj paviešėja,Ir pasineria Nery,Tartum prausias sūkury,Vėl iškildams, vėl nublukdams,Vėl žalsva šviesa pratrūkdamsTarp linguojančių šakų,Ant susnūdusių kalnų...

Miškas ūžia, miškas gaudžia –Gedimino sapną audžia...

23

VIII

STAUGIANTIS BALSASAu au au! Au au au!

GEDIMINASKoks čia triukšmas? Kas čia staugia?Rodos, kažkas kažką smaugia?Kažkam lyg gyvent įgriso...Triukšmą kelti kas išdrįso?

STAUGIANTIS BALSAS (arčiau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASVėl tas balsas! Tas staugimasErzinti mane jau ima...Kur sargybiniai kariai?Ko nesaugo, ko nežiūri,Kad naktibalda koksaiTartum vilko balsą turi?..

STAUGIANTIS BALSAS (kiek arčiau)Au au au! Au au au!

24

GEDIMINASNe! Tikrai tai vilkas staugia.Rado mat vietelę saugiąKaukt kariuomenės būry!Atsidurs jisai NeryAr kaboti ant šakos,Kai kareiviai jį nutvos.

STAUGIANTIS BALSAS (vis arčiau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASKeista man ir nuostabu:Niekas iš karių manųNesijudina iš vietos!Miegas jų visų toks kietas?Ar midaus per daug išgėrė,Kad miegan taip pasinėrė?

STAUGIANTIS BALSAS (vis garsiau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASEi, sargyba! Miegant jūs?Leidžiat staugiančius vilkus

25

Tartum avinus braidyt!Jūs turėsit atsakyt!Ką? Jūs tylit? Niekas negirdi...Tas staugimas plėšo širdį!

STAUGIANTIS BALSAS (vis garsiau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASNe! Klausyt nebegaliu!Vilką suvaldyt turiu!Ir sargybą baust reikės,Nes kitaip – vilkai suėsMan sargybinius žiopliusIr kareivius miegalius...

STAUGIANTIS BALSAS (vis garsiau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASKur esu, nesuprantu?Aš karių neberandu!Kur jie dingo? Kur išnyko?Vieną jie mane paliko!Kur kareiviai? Kur žirgai?..

26

Niekur nieko... Aš tiktaiVienų vienas... Bus kas bus –Kur tas vilkas?.. O! Matau,Prasiplėšt reiks per miškus...

STAUGIANTIS BALSAS (vis stipriau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASKur tas vilkas?.. O! Matau!Staugia girioj kaip pašėlęs!Prisisėlinsiu arčiauIr paleisiu aš jam strėlę...Kad paleisiu į nasrus –Nesukaukęs net nugrius!

Girdėti, kaip strėlė atsimuša į kažkokį geležinį daiktą, – kartą, kitą...

STAUGIANTIS BALSAS (vis stipriau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASKoks čia galas? Kas per monai?Geležiniai vilko šonai?..

27

Leidžiau strėlę, leidžiau kitą –Vis prie vilko šono krito,Atsimušdama suižo – Vilkas net neatsigrįžo!Strėlės zvimbė, nuaidėjo –Vilkas net nesujudėjo!Akyse gal man vaidinas?Vilkas – visas geležinis?!

STAUGIANTIS BALSAS (vis stipriau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASMatęs daug esu vilkų, –Didelių, plėšrių, piktų, –Daug medžiojęs, daug nudėjęs,Tik nesu aš dar regėjęsGeležinio niekada...Sukasi galva mana!

STAUGIANTIS BALSAS (vis galingiau)Au au au! Au au au!

28

GEDIMINASKaip klaiku! Net šiurpas ima...Tai nepaprastas staugimasVilko, liūdinčio miške!Lyg ne vienas jo balsu –Šimtas, rodos, vilkųStaugtų staugdami jame!

STAUGIANTIS BALSAS (vis galingiau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASO! Dabar aš suprantu!Niekur nėr tokių vilkų!Tai ne vilkas! Tai dvasiaGundo, gąsdina mane!

STAUGIANTIS BALSAS (vis galingiau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASTu, dvasia tamsių miškų,Pasivertusi vilku,Ko siaubingai vaidinies?Ko tu nori iš manęs?

29

Tu, nežinoma dvasia,Savo aimana baisiaAr pagalbos tu prašai?Rūstauji ir man grasai?

STAUGIANTIS BALSAS (vis galingiau)Au au au! Au au au!

GEDIMINASVis tu staugi! Vis vaitoji!Jei esi dvasia geroji,Tik raganiaus užkerėta, –Tau padėsiu. IšvaduosiuKaip dukrelę numylėtą...Jei pikta dvasia esiIr kovon mane šauki, –Rankos saugokis manos!Ar bijai jau tu kovos?Ištižai? Nusigandai?Tark, kas tu – ar bus blogai!

STAUGIANTIS BALSAS (itin galingai)Au au au! Au au au!Au au au! Au au au!Didis trenksmas, lyg sprogimas

30

GEDIMINASKas čia sprogo? Kas čia griūna?Ar užrūstintas PerkūnasVilką staugiantį nukovė?Ne! Tai sapnas, ne tikrovė!Vietoj vilko geležinioMirksi žvaigždės rytmetinės...

31

IX

Gediminas pats nesavas –Tokį sapną jis sapnavo!Trinas, skaidrinas akis –Gal dar vilką pamatys?Niekur nieko. Tyli viskas –Ir Neris, ir juodas miškas.Tik žirgai kažkur toliPrunkščia, žolę plėšdami,Tik šakelė kur nulūžta,Voverėlės paspirta,Tik karys katras staigaBesapnuodams atsidūsta –Ir tyla vėl krištolinė.Neramu tik Gediminui.Supas kailiuose lokių,Bet nesuveria akių:Vis tas vilkas, tas staugimasLyg kartojas, lyg vaidinas, –Kažkur slenka, kažkur grimzta...Gediminas neberimsta.Susirūpinęs sapnu,Šaukias miegančių draugų.

32

GEDIMINASKelkitės, mieli draugai,Raudonuoja jau skliautai.Greit saulelės skiauterisIš pušyno išsiris.

VERKELISKunigaikšti, labas rytas!

KARIAILabas rytas! Labas rytas!

GEDIMINASLabas rytas, labas rytas...

VERKELISKunigaikšti, taip ankstiMus iš poilsio šauki...

GEDIMINASMano mylimi draugai,Vargina mane sapnai.Aš ir pats nebežinau,Kokį sapną sapnavau...Ten aikštėj, tarp ąžuolų,

33

Staugė vilkas geležinis.Lyg ne vienas, lyg šimtinėBuvo staugiančių vilkų...Ir kad staugė, ir kad kaukė,Aimanavo, klykė, šaukė, –Rodės, ošianti giriaVirto aimana klaikia...Vade, gal išaiškint mokiMano sapną keistą tokį?

VERKELISAš esu tiktai karys.Per sunkus uždavinysBūt’ man aiškinti sapnus, –Dar nepaprastus, keistus!Nieks iš mūsų viso būrioDovanos tokios neturi.

GEDIMINASGaila. Gaila, kad dar tuNeišmokai spėt sapnų.Aš nurimti negalėsiu,Sapno prasmę kol įspėsiu.

34

VERKELISKunigaikšti, jau žinau!Ten pakalnėje gyvenaLizdeika. Žynys toks senas.Aš pakviesiu jį tuojau:Tarnas tas dievų, žynys,Sapno prasmę pasakys.

GEDIMINASŽirgą imk ir lėk kaip vėjas.Valios dieviškos skelbėjąAtgabenk. Atkviesk. Atvesk.Ne! Ant rankų jį atnešk!

35

X

Vilniaus miestas iš senovėsVyrais ir darbais garsus.Metų lekiančius šimtusTartum baltas kalnas stoviKatedra jame šventa,Mylinčių širdžių kurta.

Kaip klajūnai debesėliaiMetai bėgo, amžiai yrės.Gimė žmonės, vargo, mirėIr išnyko kaip šešėliai,Į naktužę slinkdami,Ryto saulės genami.

Katedra balta stovėjoKaip sustojęs bėgti laikas.Vyras, moteris ir vaikasVirpančia širdim skubėjoGuostis joj našta vargų,Pasisemt naujų jėgų.

36

Kiek ji matė, kiek girdėjoIr linksmybės, ir kančios!Tartum senos sienos josAnt žmonių širdžių stovėjoIr suaugo su jomis,Kaip su širdgėla širdis.

Nūn lietuvį ji viliojaKaip gaivinanti šviesa.Bet ir ji neamžina,Vilniaus katedra baltoji:Rytui brėkštant Lietuvos –Nė žymės nebuvo jos.

Ąžuolai tenai kerojosNuo nežinomų laikų.Virš linguojančių šakųVėtros draskėsi, kvatojos...Ir kaip pasaka senaTen gyveno Lizdeika.

37

XI

Nežinios tamsiais laikais,Kur Verkių dabinas žaliasEžerėlis ąžuolais,Kartą atlėkė erelis.Kažkur girių plynioj rastąĄžuolo viršūnės skraistėjLizdą nuostabų susaistėIš paparčių, iš dyglių,Iš svaiginančių gėlių.Klykė, krankė, kleketavo,Kol paguldė naštą savo.Kol erelis lizdą suko,Sketeriojosi ir širdo,Keistas balsas pasigirdo, –Balsas kūdikio mažiuko.Nuaidėjo per girelęĮ širdis žmonių kaimynų:– Vaiką atnešė erelis!– Paukštis kūdikį augina!

38

Išsigandę būrės žmonės,Savo tamsią laimė spėjo:Ar rūstybę, ar malonęTaip keistai dievai žadėjo?..

Paukštis kūdikį auginaTartum motina sava:Slaugo, girdo, valgydina, –Jis jam auga kas diena.

Paukštis klykdamas lekiojo...Ir pasaulis sužinojo,Kad erelis vaikui savoAtdūsius ir kvapą gavoGlūdumoj melsvų kalnųIš auksinių debesų;Iš žvaigždžių žydraus dvelkimoVaikui atnešė jutimą;Iš stygelių sidabriniųVaikui klausą jis nupynė;Ir kvepėjimą dausųUoslę gavo iš žiedų.O šviesybę jo akiųIš saulėtekių lakių,Kur it bandą tamsią gena,

39

Jam erelis atgabeno.O brangiausiąjį lobyną, –Sąžinę, kuri nežinoBaimės, nuovargio dienosIr teisybės sutemos,Sunešė, širdin sukėlėIš motulės rūpestėlioIr iš ašarų našlaičių –Ir atidavė jam kraičio...Taip Lizdeikai prasidėjoKelias žemiškos buities.Visa jautė jis, girdėjoIr suprato, ir regėjo,Ir gamta nebeturėjoUžvertos jam paslapties...

Kiek pavasarių jaunųĮ šventas dausas nuskrido,Kol jis unksmėje dievųSavo žemės kelią brido?Šimtą metų, gal ir kitą,Gal ir nieks nepasakytų...

40

XII

Niekas, niekas iš gyvųjųNebeatminė, kadaBuvo jaunas Lizdeika, –Kad žiupsniai plaukų baltųjųKaip lininiai švelnūs pluoštaiJo šviesios galvos nepuoštų.

Visuomet toksai atrodėLyg su baltu vainiku,Kai paunksmėj ąžuolų,Danišką bylodams žodį,Garbindams dievus, iš senoUgnį šventąją kūreno.

Garbino dievus. ŽinojoKalbą paukščių ir žvėrių,Lemtį ir ligas žmonių.Jam namus miške atstojoŽolės, šakos samanotos,Ant trijų stiebų suklotos.

41

Jam namų nė nereikėjo.Lyg erelis ant uolų,Jis viršūnėj ąžuolųSostus kaip lizdus turėjo, –Lyg koksai barzdotas paukštisKėlės su lizdu į aukštį.

Įkopia lizdan. IštraukiaTošių vamzdį. Jo garsais,Lyg midaus saldžiais lašais,Tartum kviečia, tartum šaukiaSeno žynio atlankyti,Jo dainos pasiklausyti.

Nuaidėdams per girelę,Klykia verkdamas vamzdys.Ir štai ištisas būrysGyvulių, žvėrių, žvėreliųAplink ąžuolą suėjo,Lyg žynys juos užkerėjo.

42

Stovi, klausosi ir tyliKiškiai, voverys, žalčiai,Meškos, stirnos ir vilkai, –Tartum jie kits kitą myli,Tartum būt’ jie sesės, broliai,Nesipykę dar lig šiolei.

Meilės ir tiesos skelbėjasPučia vamzdį Lizdeika.Ir svaigina jo daina,Ir širdy linksmybę sėja, –Seka pasaką senyvą,Kad pasaulis meile gyvas!

43

XIII

Su naujagime aušraAtsikėlęs Lizdeika,Paskubom akis pratrynęs,Iš savosios palapinėsGalvą iškiša ir žiūri,Ar ugnis dar maisto turi, –Per tą žvarbią gailią rasąAr ugnelė neužgeso?Viskas vietoj. Tartum krūmaiStiebiasi, šakojas dūmai,Ir žarijos baltos žėri...Rytmečiu senelis gėris:Kaip ramu, kaip gera, linksma!Ir staiga subildęs trenksmas, –Lyg iš debesų nukritęsPats Perkūnas priešą kirto, –Sujaukė ramybę ryto.Trenksmas dundesiu pavirto, –Lyg Perkūnas raitas joja,Lyg po mišką dūksta vėjas...Senis mirktelt tesuspėja –Ir prie jo ugnies sustoja

44

Žirgas žvengdamas putotas.Ant jo – vyras garbanotas.Verkelis ant jo sėdėjoIr Lizdeikai taip kalbėjo:

– Sveikas, pranaše dievų!Ne be reikalo skubuBalto ryto brėškime,Vėtra lėkdams pas tave...

LIZDEIKASveikas, vaike. Na, žinia,Niekas neina pas mane,Kol nelinksta jo galvaPo gyvenimo našta...

VERKELISRūstauti, žyny, gali...Bet patsai tu supranti,Kad karys – tai svečias žemėj.Ne jis pats sau dalią lemia!Šiandien čia, o ryt kaip vėjas –Nežinia kur sukinėjas...

45

LIZDEIKAJuo labiau karys privaloPasikliaut valia dievų, –Neužmiršt, kol gyvas, jųIr nerūstint jų be galo...

VERKELISŽynio nėr, kuris nebartų...Pasitrokšim kitą kartą!O nūn – laiko mums nėra.Ten ant kalno nusiminęsKunigaikštis GediminasAtsikėlė su aušra.Keistą sapną jis sapnavo.Šaukiasi pagalbos tavo.Eit pėsčiam tau nereikės, –Sėsk ant žirgo prie manęs.

LIZDEIKAAš girdėjau, kaip atjojot,Kaip puotavot, kaip nakvojot.Jūs, palenkdami taures,Neprisiminėt manęs.

46

Neatlankėt, neatėjotIr dievams aukų nedėjot.Jūs užrūstinot dievus.Eiti negaliu pas jus!

VERKELISKą girdžiu? Ką tu sakai!Ar galvoj tau negerai?Kunigaikščio neklausysi?Prieštarauti jam išdrįsi?Seni! Saugok, kad barzdaNesivilkt’ žeme tava...

Rankom Verkelis sumojo –Ir barzdotas LizdeikaKaip atplyšdama šakaSutraškėjo, suvaitojo,Lyg ore staiga pakibo –Šast – prie Verkelio sudriboIr, per žirgą persisvėręs,Žirgo karčių nusitvėrė...

47

Žirgo ragint nereikėjo.Jis su dviguba našta,Verkeliu ir Lizdeika,Lėkė prunkšdamas, dundėjoĮ tą kalną, į tą aikštę,Kur jų laukė kunigaikštis...

48

XIV

LIZDEIKAKunigaikšti! Sužinojau,Kad int mus nakvot atjojai.Su meilinga sauleleSveikinti skubu tave...

GEDIMINASAčiū, tėve. Kaip gerai,Kad nedelsdams atvykai.Pamatyt tave geidžiau.Keistą sapną sapnavau.Duosiu žirgą, duosiu kitą,Duosiu aukso pilną saują,Kad tiktai tu pasakytum,Ką man sapnas pranašauja...

LIZDEIKATarnas aš esu dievų.Man nereikia dovanųNė valdoviškos malonės.Int mane ateina žmonėsPasistiprint, pasiguosti,

49

Ašaros gailios nušluostyt.Aš, bestiprindamas juos,Dievišku grožiu džiaugiuos.Žemėj – nieko man nereikia.Kas tave kankina, vaike?

GEDIMINASKeistą sapną sapnavau.Lyg visa vilkų šimtinėStaugė vilkas geležinis –Au au au! Au au au!Girios, kloniai ir kalnynaiĮ tą baisųjį staugimąAtsiliepdami vaitojoIr klaikius garsus nešiojoLig padangių, lig dausų...Ar įspėsi sapną tu?

LIZDEIKAAš nespėju. Aš semiuIšmintį iš pat dievų.Įsižvelgdams į dausas,Paslaptis žinau visas.Ir sapnų raktus žinau.Geležinis vilkas tavo,

50

Kurs taip staugė, taip dejavo,Buvo ženklas, duotas tau.Staugimu esi tu kviestasČia įkurti didžio miesto,Sostinės visos šalies.Per pasaulį nuskambėsMiesto vardas kaip griaustinis, –Kaip tas vilkas geležinisStebins, žadins ir viliosPalikuonis Lietuvos.Augs galingas ir garsusIr per amžius tarps ir bus.

GEDIMINASDėkui, pranaše dievų!Aukso žodį dėstai tu.Priimu dievų kvietimą.Vietoj vilko geležinioĄžuolų didžių pavėsyNaują miestą aš pradėsiu.Ir vardu skaidrios upelės,Per tankmes kur kelią skinas,Čia čiurlenančios Vi lnelėsMiestas Vi lnium tevadinas.Teišauga, išbujoja,

51

Mylinčius sapnus atstojaLietuvos dukroms, sūnums!Te kaip saulė jis bus mums!Tegaivins jis kaip viltisLietuvos vaikų širdis!

LIZDEIKAKaip tarei, tegu taip būna:Tavo žodis tampa kūnu!Tavo miestą amžinaiSergsti, laimina dievai!

GEDIMINASMes išmirsim. Amžiai slinks.Ąžuolai pavargs, sulinks.Miestas amžiais nemarusLietuvos sargyboj bus!Kol lietuviui Vilnius švies,Kol jo meilė bus gyva, –Amžių amžiai tesrovės:Nemari bus Lietuva!

KARIAITe per amžius mus gaivinaMiestas mūsų Gedimino!

52

Te per amžius jo šviesaŠviesis Lietuva visa!Te lietuviui Vilnius busMeilės džiaugsmas ir dangus!