www.princexml.com

Prince - Personal Edition

This document was created with Prince, a great way of getting web content onto paper.

Versta iš:Gayle FormanIF I STAYSpeak

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys.Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arbaautorės vaizduotės kūriniai, arba naudojamikaip meninė priemonė. Bet koks panašumas įtikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškaiatsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir moksloįstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvu-ose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinioautorių teisių subjekto leidimo ir be autorinioatlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar as-meninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbtiar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tink-lais tam skirtuose terminaluose tų įstaigųpatalpose.

ISBN 9786090114421

Copyright © Gayle Forman, 2009„Waiting for Vengeance“ © by Oswald Five-0,Serenade, Grinning Idiot Records.All rights reserved.Viršelis © Winter portrait photo © Brooke Pen-nington / Flickr /Getty Images© Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva DaliaZaikauskaitė, 2014© Leidykla „Alma littera“, 2014

Iš anglų kalbos vertė Ieva Dalia ZaikauskaitėRedagavo Simona KaziukonytėKorektorė Marijona TreigienėViršelį lietuviškam leidimui pritaikė GalinaTalaikoE. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

4/351

NIKUI

Pagaliau… Amžinai

07.09

Visi mano, kad viskas dėl sniego. Taip tur-būt ir yra.

Šį rytą atsibundu, o mūsų veja prienamo užklota balta antklode. Tik pora cen-timetrų, tačiau šioje Oregono dalyje voskelioms snaigėms nukritus viskas sustoja,kol vienintelis apygardos sniego valytuvasnuvalo kelius. Atrodo, iš dangaus krinta –krinta, krinta, krinta – vanduo, net nesniegas.

Jo pakankamai, kad nereikėtų įmokyklą. Per mamos radiją paskelbiama,kad mokyklos uždarytos, ir mano mažasis

broliukas Tedis šią žinią pasitinka karošūksniu.

– Sniego diena! – užmauroja jis. – Tėti,eime lipdyti besmegenio.

Tėtis šypsosi ir barbena į pypkę. Pradėjoją rūkyti visai neseniai, kaip dera šeštojodešimtmečio Tėvas Žino Geriausiai retroįvaizdžiui, kurio dabar nusitvėrė. Dar jisryši varlytes. Aš taip ir nesupratau, ar visošito esmė apranga, ar ironija: ar taip tėtisvisiems praneša kadaise buvęs rokeris, norsdabar jis vidurinės mokyklos anglų kalbosmokytojas, ar dirbdamas mokytoju iš tiesųvirto seniena. Bet man patinka pypkėstabako kvapas. Toks saldus ir aitrus,primena žiemą ir kaimiškas krosnis.

– Bandyk, kad nori, – sako tėtis Tedžiui,– bet sniegas visai nelimpa. Gal išeis sniegoameba?

Matosi, kad tėtis laimingas. Pora centi-metrų sniego reiškia, kad visos mokyklos

7/351

apylinkėje uždarytos – ir manoji, ir ta, kuri-oje dirba jis, – taigi ir tėčiui neplanuotaslaisvadienis. Mama išjungia radiją ir prisi-pila antrą puodelį kavos; ji dirba kelioniųagentūroje mieste.

– Jei jau jūs visi šiandien tinginiaujate,ir aš nė už ką neisiu į darbą. Tai tiesiognesąžininga. – Ji paima telefoną ir skam-bina. Baigusi kalbėti pasižiūri į mus. – Galpagaminti ko nors pusryčiams?

Mudu su tėčiu sutartinai nusikvatojame.Mamos pusryčiai – dribsniai ir skrebučiai.Mūsų šeimos virėjas – tėtis.

Apsimetusi, kad negirdi, mama spin-telėje suranda blynų mišinio Bisquick.

– Baikit. Kas čia sudėtinga? Kas noriblynų?

– Aš! Aš! – sušunka Tedis. – Arpridėsim šokolado gabaliukų?

– Kodėl gi ne, – atsako mama.

8/351

– Jėėė! – mojuodamas rankomis spiegiaTedis.

– Tokį ankstyvą rytą jis per daug guvus,– paerzinu. Atsisuku į mamą. – Gal neleiskjam gerti tiek kavos?

– Dabar duodu be kofeino, – atšaunamama. – Jis ir be kavos nenustygsta vietoj.

– Tik manęs neimk girdyti kava be ko-feino, – sakau.

– Čia jau būtų vaiko teisių pažeidimas, –įsiterpia tėtis.

Mama paduoda man garuojantį puodelįir laikraštį.

– Ten yra nebloga tavo vyriškio nuo-trauka, – taria ji.

– Rimtai? Nuotrauka?– Aha. Tiek mes jį nuo vasaros ir matėm,

– sako mama ir pašnairuoja suraukusi ant-akius – taip bando mane permatyti.

– Žinau, – atsakau ir nejučiomis at-sidūstu. Adamo grupė „Krintanti žvaigždė“

9/351

populiarėja kaip ant sparnų ir tai puiku –dažniausiai.

– Aa, šlovė, ką tas jaunimas supranta, –pareiškia tėtis, bet šypsosi.

Žinau, kad džiaugiasi Adamo sėkme. Galnet didžiuojasi juo.

Perverčiu laikraštį iki kalendoriaus.Trumpa žinutė apie „Krintančią žvaigždę“ir dar mažesnė jų keturių nuotrauka šaliailgo straipsnio apie grupę „Bikini“ ir didži-ulės jų vokalistės, pankroko primadonosBruk Vegos, nuotraukos. Skiltyje apie juosteparašyta, kad vietinė grupė „Krintantižvaigždė“ pradės „Bikini“ nacionalinio turokoncertą Portlande. Nė nepaminėta mangerokai svarbesnė naujiena, kad vakar„Krintanti žvaigždė“ koncertavo klube Si-etle ir, anot vidurnaktį atsiųstos Adamožinutės, buvo parduoti visi bilietai.

– Šįvakar eisi? – klausia tėtis.

10/351

– Ketinau. Jei neuždarys visko dėlsniego.

– Bus pūga, – sako jis ir pirštu rodo į lė-tai besileidžiančią snaigę.

– Ir turėčiau repetuoti su kažkokiu pian-istu, jį profesorė Kristi atrado universitete.

Profesorė Kristi, į pensiją išėjusi uni-versiteto muzikos dėstytoja, su ja dirbu jaukelerius metus, nuolat ieško aukų, su kuri-omis galėčiau pagroti. „Reikia kuo daugiaupraktikos, kad parodytum tiems Džuljardonuobodoms, kaip turi būti“, – sako ji.

Aš dar nepatekau į Džuljardą, bet at-ranka praėjo labai gerai. Bacho siuita irŠostakovičius skambėjo kaip niekada puiki-ai, lyg mano pirštai būtų tapę stygų irstryko tąsa. Kai baigiau groti, uždususi irdrebančiomis kojomis, nes laikiau jas persmarkiai suspaustas, vienas komisijosnarys paplojo, tai turbūt nutinka ne itindažnai. Išsvirduliavusiai lauk tas pats

11/351

komisijos narys pasakė, kad mokykla jauseniai neregėjo „Oregono kaimietukės“.Profesorės Kristi manymu, tai reiškėgarantuotą studijų vietą. Aš nebuvau tokiatikra. Nebuvau šimtu procentų tikra, kadapskritai to noriu. Ir dėl žaibiškos„Krintančios žvaigždės“ šlovės, ir dėl savostudijų Džuljarde – jei jau ten patekčiau, –kiltų tam tikrų keblumų, tiksliau, susidėtųvisi keblumai, susikaupę per pastaruosiuskelis mėnesius.

– Man reikia dar kavos. Kas norit? –klausia mama, su antikvariniu kavinukulūkuriuodama prie manęs.

Uodžiu kavą – sodri, juoda, kvapiprancūziška, mūsų visų mėgstamiausia. Vi-en nuo aromato išsibudinu.

– Svarstau, gal eiti atgal į lovą, – sakau.– Violončelė mokykloje, nė griežti negaliu.

– Jokio griežimo ištisą parą? O, manplyšta širdis, – šaiposi mama. Nors per

12/351

kelis metus ji beveik pamėgo klasikinęmuziką – „tai tas pat, kaip mokytis pamėgtismirdantį sūrį“, – vis dėlto ne visada svaigoiš malonumo dėl mano nuolatiniočirpinimo.

Iš antro aukšto pasigirsta trenksmai irdundėjimas. Tedis daužo būgnus. Jie ka-daise buvo tėčio, kai jis buvo mūsų-mieste-garsios, niekur-kitur-nežinomos grupėsbūgnininkas ir dirbo plokšteliųparduotuvėje.

Išgirdęs Tedžio keliamą triukšmą tėtisišsišiepia, ir tai išvydus man kaip visadanudiegia širdį. Vis neapleidžia paikaabejonė, ar tėčiui kartais negaila, kad neta-pau kieta rokere. Juk turėjau tapti. Bettada, trečioje klasėje, per muzikos pamokąpriėjau prie violončelės – ji man atrodė be-veik kaip žmogus. Dingtelėjo, kad jei už-gročiau, ji man išpasakotų kokias nors

13/351

paslaptis, taigi ėmiau griežti. Griežiu jaubeveik dešimt metų.

– Tavo ketinimas eiti atgal į lovą nuėjošuniui ant uodegos, – bando perrėktiTedžio būgnus mama.

– Tai tau, sniegas jau tirpsta, – taria tėt-is papsėdamas pypkę.

Nueinu prie galinių durų ir kyšteliu nosįlaukan. Pro debesis prasiskverbė keli saulėsspinduliai, girdžiu, kaip šnypšdamas tirpstaledas. Uždariusi duris grįžtu prie stalo.

– Man rodos, apygarda be reikalo sukėlėpaniką, – sakau.

– Galbūt. Bet dabar jau negali liepti eiti įmokyklą. Gaudyk vėją laukuose, ir aš jaupranešiau, kad šiandien neateisiu į darbą, –taria mama.

– Tai jau. O gal pasinaudojam šianetikėta proga ir traukiam kur nors, – siūlotėtis. – Pavyzdžiui, aplankom Henrį suVilou.

14/351

Henris ir Vilou – vieni iš mamos ir tėčiomuzikinės jaunystės bičiulių. Jie irgi susil-aukė vaikelio ir nusprendė, kad laikas pra-dėti elgtis kaip suaugusiems. Jie gyvenadidžiuliame sename kaimo name. Henrisdirba internetu į darbo kambarį per-tvarkytoje daržinėje, Vilou – ligoninėjenetoliese. Jiedu turi mergytę, tai dėl josmama su tėčiu nori aplankyti draugus.Tedžiui ką tik suėjo aštuoneri, man septy-niolika, taigi mudu jau seniai ne-beskleidžiame to gižaus pieno kvapo, nuokurio tirpsta suaugusieji.

– Grįždami galėsim sustoti „Knygųdaržinėj“, – lyg gundydama sako manmama.

„Knygų daržinė“ – tai didžiulė par-duotuvė, pilna senų apdulkėjusių knygų.Jos gale prikrauta klasikinės muzikosplokštelių po 25 centus, kurių, be manęs,turbūt niekas daugiau ir neperka. Laikau

15/351

jas po lova. Klasikos plokštelių kolekci-jomis nesigiriama.

Parodžiau jas Adamui, bet tik po penkiųmėnesių draugystės. Maniau, ims šaipytis.Jis toks kietas – paraityti džinsai ir juodisportbačiai, nutrinti rokeriški marškinėliaiir įmantrios tatuiruotės. Tikrai ne iš tų,kurie susideda su tokiomis kaip aš. Todėlkai pirmą kartą pastebėjau jį spoksant įmane mokykloje muzikos studijoje, buvautikra, kad Adamas iš manęs šaiposi, ir pas-islėpiau. Bet jis nesišaipė. Pasirodė, kad posavo lova turi apdulkėjusią roko muzikosplokštelių kolekciją.

– Galim užsukti pas senelius ankstyvosvakarienės, – siūlo tėtis ir jau siekia tele-fono. – Grįšim ne vėlai, kad tau liktų užtek-tinai laiko nusigauti į Portlandą, – priduriarinkdamas numerį.

– Gerai, – sakau. Ne todėl, kad manelabai viliotų „Knygų daržinė“, ir ne todėl,

16/351

kad Adamas gastroliuoja, o mano geriausiadraugė Kim užsiėmusi klasės albumu. Irnet ne todėl, kad mano violončelė mokyklo-je, nes juk galėčiau likti namie, žiūrėti tele-vizorių arba lįsti atgal į lovą. Man iš tikrųjųmieliau pabūti su šeima. Tai dar vienasdalykas, kuriuo verčiau nesigirti, bet Adam-as supranta ir tai.

– Tedi! – šūkteli tėtis. – Renkis, važiuo-jam ieškoti nuotykių.

Tedis baigia būgnų solo smūgiu į lėkštes.Netrukus atšuoliuoja į virtuvę visiškai ap-sirengęs, tarsi būtų užsitraukęs drabužiuskepurnėdamasis žemyn stačiais mediniaislaiptais mūsų vėjų perpučiamame Viktori-jos laikų name.

– „Mokykla uždaryta vasarai…“, –dainuoja jis.

– Elis Kuperis? – klausia tėtis. – Kur rit-amės? Bent jau dainuotum The Ramones.

17/351

– „Mokykla uždaryta amžiams“, –traukia Tedis, nekreipdamas dėmesio įtėčio nepasitenkinimą.

– Nepataisomas optimistas, – sakau aš.Mama juokiasi. Ji stato ant stalo kiek

pasvilusių blynų lėkštę.– Valgykit, šeima.

18/351

08.17

Susigrūdame į automobilį, į aprūdijusįbiuiką, jis buvo senas jau tada, kai močiutėjį atidavė gimus Tedžiui. Mama su tėčiusiūlo vairuoti man, bet aš atsisakau. Prievairo sėda tėtis. Dabar jam jau patinkavairuoti. Jis daugybę metų spyriojosi irnelaikė vairavimo egzamino, visur važinėjodviračiu. Kai dar grojo grupėje, jo nenorasvairuoti reiškė, kad važiuojant gastroliųprie vairo visada tekdavo sėsti kitiemsgrupės nariams. Tie nepatenkinti vartydavoakis. Mama buvo atkaklesnė. Ji įtikinėjo,meilikavo, kartais rėkdavo ant tėčio, kadtas gautų vairuotojo pažymėjimą, bet jisnepasidavė – tvirtino, kad jam labiau prieširdies pedalų galia. „Na, tada geriau

pradėk mąstyti, kaip sukonstruoti dviratį,ant kurio tilptų trijų žmonių šeima ir kurismus apsaugotų nuo lietaus“, – reikalau-davo ji. Tėtis vis nusijuokdavo ir atsaky-davo pradėsiąs mąstyti.

Bet ėmusi lauktis Tedžio, mama šitampadarė galą. Gana, pasakė. Regis, tėtissuprato, jog kažkas pasikeitė. Jis liovėsispyriotis ir išlaikė vairavimo egzaminą. Irgrįžo mokytis, kad gautų mokytojo serti-fikatą. Turbūt normalu paikioti auginantvieną vaiką. Bet laukiantis antrojo atėjometas suaugti. Laikas ryšėti varlytę.

Jis ir šiandien ryši varlytę prie raibošvarko ir vintažinių odinių batų.

– Kaip matau, pasiruošęs sniegams, –sakau.

– Aš kaip pašto skyrius, – atsako tėtis,gremždamas nuo automobilio sniegą vienuiš Tedžio plastikinių dinozaurų, bes-imėtančių prie namo. – Nei dėl šlapdribos,

20/351

nei dėl lietaus, nei dėl kelių centimetrųsniego nesirengsiu kaip medkirtys.

– Ei, mano giminėj buvo medkirčių, –įspėja mama. – Prašom nesišaipyti išbėdžių miško darbininkų.

– Kaip aš drįsčiau, – atremia tėtis. – Čiatik retorinė figūra.

Tėčiui tenka pasukti raktelį net keliskartus, kol galiausiai biuikas dusdamasužsiveda. Kaip visada užverda kova dėlmuzikos. Mama nori Nacionalinio radijostoties. Tėtis nori Frenko Sinatros. Tedis –Kempiniuko Plačiakelnio. Aš noriuklasikinės muzikos, bet žinodama, kad esuvienintelė klasikos mėgėja šeimoje,pasirengiu kompromisui – klausytis„Krintančios žvaigždės“.

Tėtis siūlo sandorį:– Šiandien neiname į mokyklą, tad pak-

lausykime žinių, kad netaptume visiškinemokšos.

21/351

– Turėjai omeny, visiškomisnemokšomis, – pataiso mama.

Tėtis užverčia akis, paplekšnoja mamaiper ranką ir labai mokytojiškaiatsikrenkščia.

– Kaip sakiau, pirma Nacionalinis radi-jas, o kai žinios baigsis – klasikos stotis.Tedi, tavęs nekankinsim. Gali klausytisausinuko, – sako tėtis ir atjungia grotuvąnuo radijo. – Bet nedrįsk mano mašinojegroti Elio Kuperio. Draudžiu.

Tėtis ima knistis daiktinėje.– Gal Džonatanas Ričmenas1?– Noriu Kempiniuko. Jis jau įdėtas, –

šokčiodamas ir rodydamas į grotuvą šaukiaTedis. Blynai su šokolado gabaliukais irsirupu tikrai dar padidino johiperaktyvumą.

– Daužai man širdį, sūnau, – juokaujatėtis. Abu su Tedžiu augome klausydamiesi

22/351

pakvaišusių Džonatano Ričmeno melodijų;jis mamai ir tėčiui – muzikos šventasis.

Kai dėl muzikos pagaliau susiderėta,išjudam. Ant asfalto kai kur dar likę sniegolopų, bet šiaip tik šlapia. Tačiau tai Orego-nas. Keliai nuolat šlapi. Mama juokauja,kad užėjus sausrai žmonės pakliūva į bėdą.„Pasidaro tikri kietuoliai, pameta galvas irvairuoja kaip visiški mulkiai. O policininkaismaginasi, dalydami baudas už greičioviršijimą.“

Atremiu galvą į langą, matau pro šalįlekiančius vaizdus, sniegu nutaškuotas žali-as egles, plonas balto rūko gijas, sunkiuspilkus audros debesis viršum galvos. Auto-mobilyje taip šilta, kad langai rasoja, ir ašant stiklo piešiu vingrius ornamentus.

Pasibaigus žinioms perjungiamklasikinės muzikos stotį. Girdžiu pirmusBethoveno Trečiosios sonatos violončeleitaktus. Kaip tik šio kūrinio turėjau šiandien

23/351

mokytis. Tarsi kosminis sutapimas.Susikaupusi klausausi, įsivaizduoju grieži-anti pati, džiaugiuosi šia galimybe pare-petuoti ir mėgaujuosi buvimu šiltame auto-mobilyje su savo sonata ir savo šeima.Užsimerkiu.

Neįtikima, kad po viso to veikia radijas. Betveikia.

Biuikas visiškai sumaitotas. Keturiųtonų pikapas 60 mylių per valandą greičiurėžėsi į keleivio pusę su atominės bombosjėga. Nuplėštos durelės, priekinė keleiviosėdynė išspriegta pro šoninį vairuotojolangą. Apvirtęs automobilis riogso kitapuskelio, variklis, tarsi būtų ne ką tvirtesnis užvoratinklį, suplėšytas į gabalus. Padangos irratlankiai nusviesti toli į mišką. Užsidegėbenzino bako skeveldros ir dabar šlapiąkelią laižo liepsnelės.

24/351

Buvo tiek daug triukšmo. Džeržgesiosimfonija, pokšėjimo choras, sproginėjimoarija ir galiausiai liūdni kieto metalo,pjaunančio minkštą medį, plojimai. Opaskui viskas nutilo, tegirdėti… griežiantBethoveno Trečiąją sonatą violončelei.Automobilio radijas per stebuklą vis darveikia, ir Bethovenas tebeskamba šį vėltykų vasario rytą.

Iš pradžių dingteli, kad viskas gerai.Pirmiausia, vis dar girdžiu Bethoveną. Beto, stoviu griovyje, šalikelėje. Pažvelgiužemyn: džinsinis sijonas, nertinis ir juodiauliniai batai, kuriuos apsiaviau šįryt, –viskas atrodo lygiai taip pat, kaip išeinant išnamų.

Palypėju šlaitu, kad geriau matyčiauautomobilį. Jis suniokotas neatpažįstamai.Tik metalinis skeletas be sėdynių, bekeleivių. Vadinasi, mano šeima, kaip ir aš,

25/351

buvo išsviesta lauk. Nusibraukiu delnus įsijoną ir žengiu ant asfalto jų ieškoti.

Pirmiausia išvystu tėtį. Net per kelismetrus matau iš jo švarko kišenės kyšančiąpypkę.

– Tėti! – sušunku, bet man artinantiskelio danga darosi slidi, po kojomis pain-iojasi pilki į žiedinius kopūstus panašūs gu-mulai. Žinau, ką matau, bet kažkodėl darnegaliu to susieti su savo tėvu. Galvonateina žinių pranešimai apie uraganus irgaisrus, kai nušluojamas vienas namas, ogretimas lieka nepaliestas. Ant asfaltoištaškytos mano tėčio smegenys. Bet jopypkė vis dar kairėje švarko kišenėje.

Tada randu mamą. Ji beveiknekraujuoja, bet lūpos jau pamėlusios, akiųbaltymai ryškiai raudoni, kaip pabaisos iškokio menkaverčio filmo apie monstrus. Jiatrodo netikra. Nuo šito absurdiško

26/351

zombiško reginio mane pagaliau sukaustosiaubas.

Turiu surasti Tedį! Kur jis? It paklaikusisukiojuosi į šalis kaip tada, kai dešimtminučių buvau jį praganiusi maisto par-duotuvėje. Buvau įsitikinusi, kad brolispagrobtas. Žinoma, pasirodė, jog Tedistiesiog nuklydo prie saldumynų skyriaus.Radusi neišmaniau, ar apkabinti, ar aprėktibrolį.

Bėgu atgal link griovio, tada pamatau išjo kyšančią ranką.

– Tedi! Aš čia! – šaukiu. – Duok ranką,aš tave ištrauksiu.

Bet pripuolusi regiu blykstelint sidab-rinę apyrankę su mažyčiais violončelės beigitaros pakabučiais. Adamas ją manpadovanojo septynioliktojo gimtadienioproga. Čia mano apyrankė. Segėjau ją šįrytą. Pažvelgiu į savo riešą. Aš vis dar jąsegiu.

27/351

Einu dar arčiau ir suprantu – čia guli neTedis. Čia guliu aš. Kraujas iš krūtinės per-sisunkė pro palaidinę, sijoną, nertinį irdabar kaip dažai kapsi ant baltutėliosniego. Viena mano koja sulaužyta, oda irraumuo nuplėšti, matyti baltas kaulas.Akys užmerktos, tamsūs plaukai šlapi ir lygsurūdiję nuo kraujo.

Nusisuku. Tai netiesa. Šito negali būti.Mes – visa šeima – tiesiog išsirengėme pas-ivažinėti. Tai netikra. Turbūt užmigauautomobilyje. „Ne! Gana. Prašau, gana.Prašau, pabusk!“ – rėkiu į vėsų orą. Šalta.Iš burnos turėtų kilti debesėliai. Bet nekyla.Įsispoksau į riešą, kuriam, regis, nieko nen-utiko – nėra nei kraujo, nei purvo – irsmarkiai sau įgnybu.

Nieko nejaučiu.Ir anksčiau sapnuodavau košmarus –

košmarus, kuriuose krintu, košmarus, kurgriežiu violončele nepažindama natų,

28/351

košmarus, kuriuose išsiskiriu su Adamu, –bet visada įstengdavau atsimerkti, atplėštinuo pagalvės galvą, palikti tą siaubo filmąanapus užmerktų vokų. Pabandau darkartą. „Pabusk! – klykiu. – Pabusk!Pabuskpabuskpabusk!“ Tačiau nepabundu.Tiesiog negaliu.

Staiga kažką išgirstu. Muziką. Vis dargirdžiu muziką. Sutelkiu mintis į ją. Pirštaisgaudau Bethoveno Trečiosios sonatos viol-ončelei natas; dažnai taip darauklausydamasi kūrinių, kuriuos tuo metumokausi griežti. Adamas tai vadina „oro vi-olončele“. Jis vis manęs prašo kada norspagroti duetu, jis – oro gitara, aš – oro viol-ončele. „Baigę galėsim sudaužyti instru-mentus, – juokauja Adamas. – Juk nori.“

Groju galvodama tik apie tai, kol auto-mobilyje užgęsta paskutinė gyvybė irmuzika nutyla.

Netrukus išgirstu sirenas.

29/351

1 Jonathan Michael Richman (g. 1951) –amerikiečių dainininkas, dainų kūrėjas ir git-aristas (čia ir toliau – vert. past.).

30/351

09.23

Ar aš mirusi?Tikrai turiu savęs to paklausti.Ar aš mirusi?Iš pradžių lyg ir buvo akivaizdu, jog taip.

Kad šitas stovėjimas-ir-žiūrėjimas laikinas,kad tai tik stabtelėjimas prieš ryškią šviesąir visas-gyvenimas-man-prieš-akis žybsnį,perkelsiantį ten, kur žengsiu toliau.

Bet regiu, kad atvažiavo medikai, taippat – policija ir ugniagesiai. Kažkas pak-lode apdengė tėčio kūną. Vienas ugniagesyskaip tik užtraukia plastikinį maišą, kuriameguli mama. Girdžiu, kaip jis apie mamą kal-basi su kitu ugniagesiu, iš pažiūros nevyresniu nei aštuoniolikos. Vyresnysis aišk-ina naujokui, kad mama veikiausiai patyrė

smūgį pirmoji ir žuvo iš karto, todėl ir nėrakraujo.

– Staigiai sustojo širdis, – dėsto jis. –Kai širdis nepumpuoja kraujo, beveiknekraujuoji. Kraujas susigeria.

Negaliu apie tai galvoti. Kad mamoskraujas susigeria. Todėl mąstau, jog taip irturėjo būti, kad mamai smogė pirmai ir jisušvelnino smūgį mums. Suprantama,rinktis ji negalėjo. Bet ji to būtų norėjusi.

Tačiau ar aš mirusi? Ta aš, kuri guli ša-likelėje, viena koja griovyje, apstota vyrų irmoterų, karštligiškai mane prausiančių irnežinia ką bedančių man į venas. Aš pus-nuogė, medikai atlapojo palaidinę. Vienakrūtis apnuoginta. Susigėdusi nusigręžiu.

Policija įvykio vietą apstatė švyturėliais,iš abiejų pusių atvažiuojantiems auto-mobiliams liepiama apsisukti – keliasuždarytas. Policininkai mandagiai siūlo

32/351

kitus maršrutus, aplinkkelius, kuriaisžmonės galėtų nusigauti į reikiamą vietą.

Tie žmonės automobiliuose greičiausiaituri kur nors nukakti, bet daugelisneapsigręžia. Lipa lauk, gūžiasi nuo šalčio.Žvalgosi. Paskui nusisuka, kai kurie verkia,viena moteris vemia į paparčius šalikelėje.Ir nors mūsų nepažįsta ir nežino, kas įvyko,jie už mus meldžiasi. Jaučiu, kad meldžiasi.

Tai irgi skatina manyti, kad miriau. Irdar tai, jog mano kūnas visiškai nutirpęs,nors turėčiau protėti iš skausmo, juk leki-ant šešiasdešimties mylių per valandągreičiu asfaltas nugremžė man koją ikikaulo. Be to, neverkiu, nors žinau, kadmano šeimai ką tik nutiko protuneaprėpiama bėda. Mes kaip tas KliunkisPliumpis iš vaikiškos dainelės, ir neikaraliaus žirgai, nei karaliaus karžygiai ne-besurinks mūsų į viena.2

33/351

Visa tai sukasi galvoje, kol galiausiairaudonplaukė strazdanota gydytoja, kuriprie manęs triūsė, atsako į klausimą.

– Glazgo koma – aštuoni. Duodamdeguonies! – sušunka.

Ji ir gydytojas įkritusiais skruostais įkišaman gerklėn vamzdelį, prijungia prie jomaišelį su gumine kriauše ir ima pumpuoti.

– Kada atskris sraigtasparnis?– Po dešimties minučių, – atsako

gydytojas. – Dvidešimt minučių iki miesto.– Pargabensim ją per penkiolika, jei

spausi kaip velnias.Numanau, ką jis galvoja. Kad man tikrai

nebus jokios naudos, jei padarysime avar-iją, ir aš visiškai jam pritariu. Bet jis niekonesako. Tik sukanda dantis. Jie įkelia maneį greitąją; raudonplaukė įlipa kartu. Vienaranka ji pumpuoja orą, kita tvarko lašelinęir monitorius. Paskui man nuo kaktos nub-raukia užkritusią garbaną.

34/351

– Laikykis, – sako.

Pirmąjį savo rečitalį grojau dešimties. Vi-olončele buvau griežusi dvejus metus. Išpradžių tik mokykloje, per muzikos pamo-kas. Tiesiog pasisekė, kad jie apskritaiturėjo violončelę; jos labai brangios ir tra-pios. Bet kažkoks senas universiteto liter-atūros profesorius mirė ir paliko savoHamburg mūsų mokyklai. Dažniausiai jistovėdavo kampe niekam nereikalinga.Dauguma norėjo išmokti groti gitara arbasaksofonu.

Kai mamai ir tėčiui paskelbiau, kadbūsiu violončelininkė, jie prapliupo kvatot-is. Vėliau atsiprašė, sakė, neištvėrė, nesįsivaizdavo mažutę mane su griozdišku in-strumentu tarp ištįsusių kojelių. Supratę,

35/351

kad nejuokauju, tuojau pat liovėsi kikenti irnutaisė pritariamus veidus.

Bet vis tiek skaudu dėl jų reakcijos, tikaš jiems niekada apie tai neužsiminiau; ne-manau, kad būtų supratę, net jei ir būčiaupasakiusi. Tėtis pajuokaudavo, kad kaigimiau, ligoninėje turbūt sukeitė kūdikius,nes aš visiškai nepanaši į kitus šeimosnarius. Visi šviesiaplaukiai ir šviesiaakiai, oaš tikra priešingybė – tamsiaplaukė tam-siomis akimis. Bet man augant tėčio juokel-is apie ligoninę įgijo naują prasmę, to jistikriausiai nenumatė. Kartais tikrai jaus-davausi, lyg būčiau visai kitos padermės.Nebuvau panaši nei į savo bendrauti mėg-stantį ironišką tėtį, nei į kietuolę mamą.Galiausiai, užuot mokiusis groti elektrinegitara, pasirinkau violončelę.

Tačiau mano šeimai muzika apskritai visdėlto buvo svarbiau už jos stilių, taigi pokelių mėnesių supratę, kad mano meilė

36/351

violončelei – ne laikinas susižavėjimas,tėvai išnuomojo instrumentą, kad galėčiaugriežti namie. Iš pradžių buvo nuobodžiosgamos ir triados, tada pirmieji bandymaisugroti „Žibėk, maža žvaigždute“, paskui –nesudėtingi etiudai ir pagaliau Bacho siui-tos. Vidurinės mokyklos muzikos programabuvo prastoka, todėl mama man suradoprivatų mokytoją – sykį per savaitęateidavo studentas. Visus tuos metus manemokė daugybė studentų, o vėliau, kai pran-okau juos savo gebėjimais, mokytojai stu-dentai griežė drauge su manim.

Tai truko iki devintos klasės. Galiausiaitėtis, kadaise dirbęs plokštelių par-duotuvėje ir nuo tada pažinojęs profesoręKristi, paprašė jos imtis mokyti maneprivačiai. Vėliau ji man pasakojo, kadsutiko paklausyti, kaip griežiu, nieko perdaug nesitikėdama, tik darydama tėčiui pa-slaugą. Jiedu klausėsi apačioje, o aš savo

37/351

kambaryje atlikau Vivaldžio sonatą. Kainulipau vakarienės, ji pasisiūlė manemokyti.

Tačiau mano pirmasis rečitalis įvyko ge-rokai prieš susipažįstant su profesore.Griežiau miesto salėje, ten dažniausiaigroja vietinės grupės, todėl klasikinis in-strumentas be stiprintuvo skambėjo klaiki-ai. Atlikau violončelės solo iš Čaikovskio„Cukruotų slyvų fėjos šokio“.

Kol stovėjau užkulisiuose, klausydamasigergždžiančio smuiko ir trankių fortepijonokūrinių, apėmė nenumaldomas norassprukti. Išbėgau pro scenos duris ir susir-iečiau prieangyje dvėsuodama į delnus.Mokytoją studentą kone ištiko panikospriepuolis ir jis pasiuntė būrį žmoniųmanęs ieškoti.

Mane surado tėtis. Jo stilius kaip tikbuvo bevirstąs iš hipsteriško vintažiniu,taigi tėtis vilkėjo vintažinį kostiumą, buvo

38/351

užsijuosęs kniedėmis nusagstytą odinįdiržą ir avėjo juodus aulinius batus.

– Ar viskas gerai, o mano Mija? – pak-lausė, sėsdamasis greta ant laiptelių.

Papurčiau galvą, nes iš gėdosnepralemenau nė žodžio.

– Kas nutiko?– Tiesiog negaliu, – sukūkčiojau.Tėtis pakėlė tankų antakį ir įsistebeilijo į

mane pilkai mėlynomis akimis. Pasijutaukaip koks paslaptingas egzotiškas padaras,kurį jis stebi ir bando perprasti. Tėtisdaugybę metų grojo įvairiose grupėse.Akivaizdu, kad niekada neišgyveno tokiųkvailysčių kaip scenos baimė.

– Na, būtų gaila, – pareiškė jis. – Rečit-alio proga turiu tau nerealią dovaną. Geres-nę už gėles.

– Padovanok kam nors kitam. Ašnegaliu eiti į sceną. Aš ne tokia kaip tu irmama, netgi ne tokia kaip Tedis.

39/351

Tedžiui tada tebuvo šeši mėnesiai, betniekam nekilo abejonių, kad jis turidaugiau išskirtinumo ir entuziazmo, neikada nors turėsiu aš. Žinoma, jis buvošviesių plaukų ir mėlynų akių. Net jei irbūtų buvę kitaip, jis išvydo pasaulį gim-dymo centre, o ne ligoninėje – ten niekasnesupainioja vaikų.

– Tiesa, – susimąstė tėtis. – Kai Tedispirmą kartą skambino arfa, buvo ramuskaip belgas. Tikras stebuklas.

Nusijuokiau pro ašaras. Tėtis švelniaiapglėbė mane per pečius.

– Žinai, prieš kiekvieną pasirodymą ži-auriai drebėdavau.

Pažvelgiau į tėtį – kad ir ką darytų, jisniekad nepraranda pasitikėjimo savimi.

– Tik taip sakai.Jis papurtė galvą.

40/351

– Ne. Būdavo klaikiai baisu. O aš jukbuvau būgnininkas, sėdėdavau pačiamgale. Niekas į mane nė nežiūrėdavo.

– Tai ką darei? – smalsavau.– Prisigerdavo, – iškišusi pro duris galvą

įsiterpė mama. Ji vilkėjo juodą vinilinį minisijoną, raudoną palaidinę be rankovių irbuvo pasikabinusi kūdikio nešioklę suTedžiu, apsiseilėjusiu iš laimės. – Porabutelių pigaus alaus prieš pasirodymą. Taunepatarčiau.

– Mama, ko gero, teisi, – tarė tėtis. –Vaikų teisių gynėjai nesižavi kauštelėjusiaisdešimtmečiais. Be to, kai numečiau būgnųlazdeles ir apsivėmiau scenoje, buvo kieta.Jei tu pamesi stryką ir dvoksi kaip bravor-as, atrodys nekaip. Jūs, klasikiniai muzik-antai, tikri snobai.

Dabar juokiausi nuoširdžiai. Vis dar bi-jojau, bet kažkodėl gera buvo manyti, kad

41/351

scenos baimę gal būsiu paveldėjusi iš tėčio;vis dėlto nesu tik šiaip pamestinukė.

– O kas, jei suklysiu? Jei klaikiaipasirodysiu?

– Šį tą tau pasakysiu, Mija. Ten apstuklaikybių, taigi nelabai ir išsiskirsi, –paguodė mama.

Tedis pritariamai sukrykštė.– Bet kaip įveikti baimę?Tėtis vis dar šypsojosi, bet surimtėjo,

nes ėmė kalbėti lėčiau:– Niekaip. Tiesiog pasistenk susikaupti

ir nusiraminti.Taigi užlipau ant scenos. Nesugrojau vir-

tuoziškai. Neatsidūriau šlovės viršūnėje,publika neplojo atsistojusi, tačiau ir ne-susimoviau. Po rečitalio gavau dovaną. Jibuvo padėta ant keleivio sėdynės, tokia patžmogiška kaip ta violončelė, nuo kuriosnegalėjau atitraukti akių prieš dvejus

42/351

metus. Bet ši buvo neišnuomota. Ši buvomano.

2 Aliuzija į vaikišką dainelę apie kiaušinį KliunkįPliumpį, kuris nupuolė nuo tvoros (angl.Humpty Dumpty sat on a wall, / HumptyDumpty had a great fall. / All the king’s horsesand all the king’s men / Couldn’t put Humptytogether again.). Kiaušinis Kliunkis Pliumpisveikia ir Lewiso Kerollo knygoje „Veidrodžiokaralystėje, ir ką Alisa ten išvydo“ (Through theLooking-Glass, and What Alice Found There,1871).

43/351

10.12

Vos greitoji atšvilpia prie ligoninės – neprie tos, kur mūsų mieste, o prie artimi-ausios, kažkokios mažos vietinės, panašes-nės į senelių namus, o ne į medicinos įs-taigą, – gydytojai skubiai įveža mane vidun.

– Turbūt plautis trūkęs. Įstatykit krūt-inės vamzdelį ir skraidinkit ją iš čia! –šaukia malonioji raudonplaukė, per-duodama mane slaugių ir daktarų būriui.

– Kur kiti?– klausia barzdyla gydytojodrabužiais.

– Antras vairuotojas patyrė lengvą sme-genų sutrenkimą, jam pagalba suteikiamavietoje. Tėvai žuvo iš karto. Maždaugseptynerių metų berniuką tuoj atveš.

Giliai atsikvepiu, tarsi pastarąsiasdvidešimt minučių būčiau sulaikiusikvėpavimą. Išvydusi save tame griovyje,nebeįstengiau ieškoti Tedžio. Jeigu jamnutiko tas pat, kas mamai ir tėčiui, kasnutiko man… Negalėjau apie tai nė pagal-voti. Bet nenutiko. Jis gyvas.

Atsiduriu nedidelėje patalpoje suryškiomis lempomis. Gydytojas patepa mankrūtinę oranžiniu skysčiu ir įbeda plonąplastikinį vamzdelį. Kitas šviečia žibin-tuvėliu į akis.

– Nereaguoja, – sako seselei. – Sraigtas-parnis čia. Skraidinam ją į Traumatologijosskyrių. Greitai!

Mane skubiai išgabena iš Greitosiospagalbos skyriaus ir įstumia į liftą. Tenkapabėgėti, kad neatsilikčiau. Prieš pat dur-ims užsiveriant pamatau Vilou. Keista.Kaip tik važiavome aplankyti jos, Henrio irkūdikio. Ar ją iškvietė dėl sniego? Dėl

45/351

mūsų? Vilou nerami sukinėjasi po ligoninėsvestibiulį. Galbūt bandė skambinti, gal pal-iko mamai balso žinutę ir atsiprašė, kad yraiškviesta į ligoninę ir nebus namie, kaiatvažiuosime.

Liftas sustoja ant stogo. Didžiulio raud-ono apskritimo viduryje stovi sraigtaspar-nis, jo sraigtas čaižo orą.

Dar neteko skristi sraigtasparniu. Kim,mano geriausia draugė, skrido. Jos dėdė,National Geographic fotografas, skrisdam-as fotografuoti Šventosios Elenos kalnopasiėmė ją kartu. Kim jį apvėmė.

– Jis kalbėjo apie vulkaninę augaliją, oaš ėmiau ir žiauktelėjau tiesiai ant jo ir fo-toaparatų, – kitą dieną po pamokų pa-sakojo Kim dar šiek tiek pažaliavusi poskrydžio.

Kim atsakinga už klasės albumą, ji tikisitapti fotografe. Dėdė darė jai paslaugą,vylėsi, jog padės skleistis jos talentui.

46/351

– Aš apvėmiau jo fotoaparatus, – dejavoKim. – Tikrai niekada netapsiu fotografe.

– Yra visokių fotografų, – guodžiaudraugę. – Visai nebūtina skraidytisraigtasparniais.

Kim nusijuokė.– Ačiū Dievui. Nes kojos daugiau

nekelsiu į sraigtasparnį, tau irgi nesiūlau!Norėčiau jai pasakyti, jog kartais tiesiog

neturi pasirinkimo.Sraigtasparnio durelės atidarytos, esu

įkeliama vidun su visais neštuvais, su visaisvamzdeliais ir laideliais. Įlipu paskui. Vienagydytoja prisėda greta; ji vis spaudoplastikinę kriaušę, kuri, regis, kvėpuoja užmane. Pakilus suprantu, kodėl Kim buvotaip bjauru. Sraigtasparnis ne toks kaip lėk-tuvas – greitai sklendžianti kulka. Jispanašesnis į ritulį, šokinėjantį dangumi.Aukštyn žemyn, iš vienos pusės į kitą. Nėneįsivaizduoju, kaip sraigtasparniui

47/351

kratantis medikai gali ką nors daryti, kaipgali tyrinėti smulkiu šriftu atspausdintuspopierius, susišnekėti per specialius mik-rofonus ir ausines.

Pataikome į oro duobę, tad mane turėtųgerokai supykinti. Tačiau bent jau ta aš,žiūrinti į viską iš šalies, nieko nejaučia.Vargu ar ir ta aš, kuri guli ant neštuvų, kąnors jaučia. Vėl susimąstau, ar miriau, betnusprendžiu, kad nemiriau. Jei būčiaumirusi, manęs nebūtų kėlę į sraigtasparnį,neskraidintų virš tankaus miško.

Be to, jei būčiau mirusi, pas mane tikri-ausiai būtų atėję mama su tėčiu.

Prietaisų skydelyje matau laikrodį.10.37. Spėlioju, kas vyksta ant žemės. ArVilou sužinojo, ką atvežė greitąja? Ar kasnors paskambino seneliams? Jie gyvenagretimame mieste, aš tikrai laukiau vakari-enės pas juos. Senelis – žvejys, pats gaudoir rūko lašišas bei austres, veikiausiai tai ir

48/351

būtume valgę kartu su močiutės keptajuoda alaus duona. Paskui močiutė būtųnusivedusi Tedį prie rūšiavimo konteineriųir leidusi pasiknisti žurnalų. Pastaruojumetu jis galvą pametęs dėl Reader’s Digest.Jam patinka karpyti paveiksliukus ir darytiiš jų koliažus.

Kažin kaip Kim. Šiandien nereikia įmokyklą. Rytoj manęs ten, ko gero, nebus.Ji turbūt pamanys, kad neatėjau, nesužsibuvau Adamo ir „Krintančiosžvaigždės“ koncerte Portlande.

Portlandas. Esu beveik tikra, kad maneten ir gabena. Sraigtasparnio pilotas viskalba su kažkuo iš Greitosios pagalbos li-goninės. Pro langą matau Hudo kalnoviršūnę. Vadinasi, Portlandas jau čia pat.

Ar Adamas jau čia? Vakar vakare grojoSietle, bet po koncertų jis tiesiog kunkuli-uoja nuo adrenalino, o vairuodamas nurim-sta. Grupė dažniausiai tik džiaugiasi, kad

49/351

gali nusnausti, kol jis sėdi prie vairo. Jei jisjau Portlande, turbūt dar miega. Arpabudęs eis gerti kavos į Hotorną3? O galsu knyga patrauks į Japoniškuosius sodus?Anąsyk Portlande tai ir veikėm, tik buvošilčiau nei dabar. Po pietų grupė tikrinsgarsą prieš koncertą. Tada Adamas išeis įlauką pasitikti manęs. Iš pradžių pamanys,kad vėluoju. Kaip jis sužinos, kad iš tikrųjųatvykau per anksti? Kad atsidūriauPortlande šį rytą, tebetirpstant sniegui.

– Esi girdėjusi apie tokį Jo-Jo Ma?–paklausė manęs Adamas.

Buvo pavasaris, aš dešimtoje klasėje,Adamas – vienuoliktoje. Jis jau kelismėnesius stebėjo, kaip repetuoju muzikosklasėje. Mūsų mokykla valstybinė, tačiau ištų pažangiųjų, su sustiprinta menų

50/351

programa, apie tokias vis rašo šalies žurn-alai. Iš tiesų turėdavome daug laisvųpamokų tapyti studijoje arba mokytis groti.Aš tas pamokas leisdavau garsuinepralaidžiuose kambarėliuose muzikosskyriuje. Adamas ten irgi dažnai ateidavopagroti gitara. Ne elektrine, kuria grojagrupėje, o paprasta akustine.

Dėbtelėjau į Adamą.– Visi yra girdėję apie Jo-Jo Ma.Adamas išsišiepė. Pirmą kartą

pamačiau, kad jo šypsena kreivoka, vienaslūpų kamputis pakyla aukščiau už kitą.

– Kažin ar surasi ten penkis žmones,kurie bus ką nors girdėję apie Jo-Jo Ma, –tarė, rodydamas žieduotu nykščiu į mokyk-los kiemą. – Beje, koks čia vardas? Žydiš-kas, ar ką? Jo Mama?

– Kiniškas.Adamas papurtė galvą ir nusijuokė.

51/351

– Pažįstu krūvą kinų. Pavyzdžiui, varduVei Čin. Arba Li koks nors. Ne Jo-Jo Ma.

– Netark Viešpaties vardo be reikalo, –atšoviau. O tada nenorom prajukau. Pri-reikė kelių mėnesių, kol patikėjau, kadAdamas iš manęs nesišaipo, tada jau kor-idoriuose persimesdavome vienu kitužodžiu.

Vis dėlto jo dėmesys kiek glumino. Netne todėl, kad Adamas buvo populiarusvaikinas. Jis nebuvo sportininkas ar iš tų,kuriems gyvenime viskas sekasi. Bet buvokietas. Todėl, kad grojo grupėje su vaikinaisiš universiteto. Rokeriškai rengėsi, buvosusirankiojęs viską iš dėvėtų drabužių par-duotuvių ir blusturgių, o ne per Urban Out-fitters išpardavimus. Todėl, kad laimingassėdėdavo valgykloje ir užsimiršęs skaity-davo knygą, o neapsimesdavo skaitąs, nesneturi kur ir su kuo sėdėti. Taip tikrai neb-uvo. Jis turėjo kelis draugus ir būrį gerbėjų.

52/351

Aš ir pati nebuvau keistuolė. Turėjaudraugų ir geriausią draugę, su kuria sėdė-davau per pietus. Dar turėjau gerų bičiuliųiš muzikos stovyklos, ten važiuodavau vas-arom. Žmonės mane mėgo, bet, tiesą pa-sakius, kaip reikiant nepažinojo. Per pamo-kas sėdėdavau tyliai. Retokai keldavauranką ir nesikapojau su mokytojais. Dažni-ausiai būdavau užsiėmusi, nes repetuo-davau, griežiau styginių kvartete arba sėdė-davau teorijos pamokose bendruomenėskoledže. Bendraklasiai man buvo malonūs,tačiau jiems atrodžiau suaugusi. Kaipmokytoja. O su mokytojais niekasneflirtuoja.

– O ką, jei turiu bilietus į maestro kon-certą? – paklausė Adamas žibančiomisakimis.

– Baik. Negali būti, kad turi, – atkirtauir stumtelėjau jį kiek stipriau nei būčiaunorėjusi.

53/351

Adamas suvaidino, kad plojasi į stiklinęsieną. Paskui vėl prakalbo:

– Turiu. Šniclyje Portlande.– Arlen Šnicer salėje. Ten groja sim-

foninis orkestras.– Aha, ten. Turiu porą bilietų. Norėtum?– Juokauji? Aišku, kad taip! Žiauriai

norėjau eiti, bet jie gal po aštuoniasdešimtdolerių. Pala, iš kur juos gavai?

– Šeimos draugas padovanojo tėvams,bet jie negali eiti, – išbėrė Adamas. – Kon-certas penktadienį vakare. Jei nori, paimsiutave pusę šešių ir važiuosim į Portlandą.

– Gerai, – atsakiau lyg niekur nieko.Tačiau penktadienį nenustygau labiau

nei tą kartą praėjusią žiemą, kai ruošdam-asi egzaminams netyčia išgėriau didžiulįpuodą siaubingai stiprios tėčio kavos.

Nervinausi ne dėl Adamo. Jau buvauprie jo pripratusi, man su juo būdavojauku. Nervinausi, nes nežinojau, kas bus.

54/351

Kas čia? Pasimatymas? Draugiška pa-slauga? Labdara? Tokia nežinia – ne kągeriau nei nemokšiškas naujos kūriniodalies natų gaudymas. Todėl tiek daug irrepetuodavau, kad kuo greičiau išmokčiaupagrindus ir galėčiau gilintis į smulkmenas.

Persirengiau gal šešis kartus. Tedis, tadadar darželinukas, sėdėjo mano kambaryjeir traukiojo iš lentynos komiksus apie Kalv-iną ir Hobsą, apsimesdamas, kad skaito.Staiga prapliupo juoktis, tik nežinau, arKalvino išdaigos, ar aš jį taippralinksminau.

Mama įkišo galvą pro duris pažiūrėti,kaip man sekasi.

– Jis tik vaikinas, – tarė pamačiusi, kaipvargstu.

– Aha, bet jis pirmas vaikinas, su kuriuoeinu į gal-pasimatymą, – atsakiau. – Neiš-manau, ar rengtis kaip pasimatymui, arkaip koncertui. Ar apskritai tam reikia

55/351

puoštis? O gal rengtis paprastai, jei kartaistai ne pasimatymas?

– Renkis taip, kad gerai jaustumeisi, –pasiūlė mama. – Tada nereikės jaudintis.

Esu tikra, kad manimi dėta mama dėlaprangos būtų vertusis per galvą. Jųdviejųsu tėčiu jaunystės nuotraukose ji atrodokaip ketvirtojo dešimtmečio viliokės irbaikerės mišinys – trumpi pašiauštiplaukai, juodu pieštuku storai apvestosmėlynos akys ir liaunas kūnas, jaukiai įs-praustas į kokius nors seksualius drabuži-us, pavyzdžiui, į nėriniuotą vintažinępalaidinę ir aptemptas odines kelnes.

Atsidusau. Norėčiau būti tokia drąsi.Galiausiai išsirenku ilgą juodą sijoną irkaštoninį nertinį trumpomis rankovėmis.Aišku ir paprasta. Toks turbūt mano gyven-imo kredo.

Kai Adamas pasirodė prašmatniu kosti-umu ir storapadžiais batais (šis derinys

56/351

labai sužavėjo tėtį), supratau, jog čia tikraipasimatymas. Neabejojau, kad Adamas ei-damas į simfonininį koncertą būtų pa-sipuošęs ir septintojo dešimtmečio vilnoniskostiumas tiesiog būtų buvęs kietas išei-ginis drabužis, tačiau supratau, kad šiapranga reiškia daugiau. Nervindamasispaspaudė tėčiui ranką ir pasakė turįs josenosios grupės plokštelių.

– Tikriausiai naudoji jas kaip padėkli-ukus puodeliams, – pašmaikštavo tėtis.

Adamas, regis, nustebo, turbūt nepratęs,kad tėvai būtų kandesni už savo vaikus.

– Per daug nedūkit. Per paskutinį Jo-JoMa koncertą prie scenos buvo daugnukentėjusiųjų! – šūktelėjo mama mumseinant prie automobilio.

– Tavo tėvai kieti, – tarė Adamas, atid-arydamas man dureles.

– Žinau, – atsakiau.

57/351

Pakeliui į Portlandą šnekučiavomės apie šįbei tą. Adamas leido savo mėgstamų grupiųdainas – švedų popmuzikos trio, jų muzikabuvo nuobodoka, paskui islandų grupę, jiskambėjo tikrai gražiai. Šiek tiek pak-laidžiojome miesto centre, tad į salęnusigavome likus vos kelioms minutėms ikikoncerto.

Mūsų vietos buvo balkone. Aukštybėse.Bet niekas neina į Jo-Jo Ma koncertą dėlvaizdo, o garsas buvo puikus. To žmogausrankose violončelė vieną akimirką verkiakaip moteris, kitą – juokiasi lyg vaikas.Klausydamasi jo muzikos kaskart prisi-menu, kodėl pati pradėjau griežti viol-ončele – nes ji labai žmogiška irišraiškinga.

Prasidėjus koncertui, akies kampučiudirstelėjau į Adamą. Atrodė ramus ir gerainusiteikęs, tik nuolat žvilgčiojo į pro-gramėlę, turbūt skaičiuodamas, kiek dalių

58/351

liko iki pertraukos. Baiminausi, kad jamnuobodu, bet netrukus taip įsijaučiau įmuziką, jog viską pamiršau.

Kai Jo-Jo Ma pradėjo griežti „Le GrandTango“, Adamas paėmė mane už rankos irspustelėjo. Kitomis aplinkybėmis tai būtųbuvę lėkšta ir senamadiška. Tačiau Adamasnežiūrėjo į mane. Užsimerkęs vos vossiūbavo krėsle lygiai taip pat paniręs įmuziką kaip aš. Suspaudžiau jo ranką irmudu taip prasėdėjome iki koncertopabaigos.

Paskui nusipirkome kavos, spurgų irnupėdinome palei upę. Kilo rūkas, Adamasnusivilko švarką ir apgaubė man pečius.

– Juk gavai tuos bilietus ne iš šeimosdraugo, tiesa? – paklausiau.

Maniau, ims juoktis arba iškels rankaspasiduodamas, kaip daro, kai laimiu ginčą.Bet jis pažvelgė tiesiai man į akis, ir aš

59/351

išvydau jo rainelėse besimainančias žalią,rudą ir pilką spalvą. Jis papurtė galvą.

– Paklojau dviejų savaičių arbatpinigiusuž picų išvežiojimą, – prisipažino.

Sustojau. Girdėjau, kaip čiurlenavanduo.

– Kodėl? – paklausiau. – Kodėl aš?– Nesu matęs, kad kas nors įsijaustų į

muziką taip kaip tu. Todėl man patinkažiūrėti, kai repetuoji. Tau ant kaktos susi-meta labai miela raukšlė, va čia, – pasakė irpalietė man kaktą tarp antakių. – Aš galvąpametęs dėl muzikos, bet vis tiek neįsi-jaučiu kaip tu.

– Tai ką? Aš tau socialinis eksperi-mentas? – Mano juokas nuskambėjo piktai.

– Ne, tu ne eksperimentas, – tyliai,kimiai atsakė Adamas.

Pajutau, kaip kūną užlieja šiluma, kaiprausta žandai. Nudelbiau akis į batus. KadAdamas žiūri į mane, žinojau taip pat gerai,

60/351

kaip ir tai, jog jei pakelsiu galvą, jis manepabučiuos. Pati nustebau, kaip noriu, kadjis mane pabučiuotų; supratau, kad apie taisvajojau taip dažnai, jog įsiminiau jo lūpųformą, įsivaizdavau, kaip braukiu pirštujam per smakrą.

Pakėliau akis. Adamas manęs jau laukė.Taip viskas ir prasidėjo.

3 Hotornas (Hawtorne) – Portlando rajonas.

61/351

12.19

Aš patyriau daug sužalojimų.Regis, plyšęs plautis. Trūkusi blužnis.

Vidinis kraujavimas, nežinia iš kur. Ir baisi-ausia – sutrenktos smegenys. Dar sulaužytišonkauliai. Nubraukta kojų oda – ją reikėspersodinti, taip pat ir veidas – reikės kos-metinės operacijos, bet, kaip gydytojaisako, tik tada, jei man pasiseks.

Dabar, operacinėje, gydytojai turi išimtiman blužnį, įstatyti naują vamzdelį, kad si-urbtų skystį iš trūkusio plaučio, ir kaip norssustabdyti vidinį kraujavimą. Mano sme-genims, deja, jie nedaug kuo gali padėti.

– Lauksim ir žiūrėsim, kas bus, – sakovienas chirurgas, žiūrėdamas į mano galvoskompiuterinės tomografijos skenogramą. –

Paskambinkit į kraujo banką. Man reikiadviejų vienetų O Rh neigiamo tuoj pat irdar dviejų vėliau.

O Rh neigiamas. Mano kraujo grupė.Nežinojau. Niekada anksčiau neteko apietai galvoti. Nesu gulėjusi ligoninėje, nebentskaičiuotume tą kartą, kai įsipjoviaukulkšnį stiklo šuke. Tada nė nereikėjo siūti,pakako injekcijos nuo stabligės.

Operacinėje chirurgai ginčijasi, kokiąpaleisti muziką, – visai kaip mes šįrytbiuike. Vienas nori džiazo. Kitas – roko.Man prie galvos stovinti anesteziologėpageidauja klasikinės. Sergu už ją ir turbūttai padeda, nes kažkas paleidžia Vagneriokompaktą, nors „Valkirijų skrydis“ ne visaitai, ko norėjau. Laukiau ko nors lengvesnio.Galbūt „Keturių metų laikų“.

Maža operacinė pilna žmonių, akinamaiplieskiančios lempos tik paryškina, kaip čiaviskas nušiurę. Visai ne taip kaip

63/351

operacinėse, rodomose per televizorių. Šiosprimena tviskančias teatro sales, į kuriastilptų ir operos dainininkai, ir žiūrovai.Grindys, nors ir švariai išblizgintos, nusė-tos įbrėžimais ir rudomis, tikriausiaikraujo, dėmėmis.

Kraujas. Visur. Ir jis visiškai netrikdogydytojų. Jie pjauna, siuva ir siurbia kraujoupėje, tarsi plautų indus pamuilėse. Tuopat metu pumpuoja nesibaigiančias jo at-sargas man į venas.

Roko pageidavęs chirurgas smarkiaiprakaituoja. Seselė vis šluosto jam kaktąmarle, ją laiko žnyplėmis. Galiausiai kiauraiperšlampa gydytojo kaukė – tenka jąpakeisti.

Anesteziologės švelnūs pirštai. Ji sėdiman prie galvos, vis tikrina, kaip veikiamano organizmas, ir reguliuoja tiekiamųskysčių, dujų ir vaistų kiekį. Matyt, gerai at-lieka savo darbą, nes, gydytojams taršant

64/351

mano kūną, nejaučiu nieko. Jų darbassunkus ir nešvarus, visai nepanašus į žai-dimą „Operacija“, jį žaisdavom maži, tenkaulus reikia išimti atsargiai, neliečiantkraštų, antraip subirzgia skambutis.

Anesteziologė guminėmis pirštinėmisaptemptais pirštais susimąsčiusi glostoman smilkinius. Taip glostydavo mama, kaisirgdavau gripu arba kai taip skaudėdavogalvą, jog įsivaizduodavau, kaip perrėžiusmilkinio veną, kad bent kiek sumažinčiauspaudimą.

Vagnerio diskas apsisuko jau du kartus.Gydytojai nusprendžia, kad metas naujamžanrui. Laimi džiazas. Žmonėms vis atrodo,kad jei jau man patinka klasikinė muzika,tai esu ir džiazo gerbėja. Nesu. Tėtis – taip.Jam patinka džiazas, ypač audringa vėles-nioji Koltrano4 muzika. Tėtis sako, kaddžiazas – tai senių pankrokas. Turbūt tai

65/351

viską paaiškina, nes pankrokas man irginepatinka.

Operacija trunka visą amžinybę. Jaučiu-osi nusikalusi. Nežinau, kaip ištveriachirurgai. Jie stovi ramiai, tačiau tai, regis,sunkiau, nei bėgti maratoną.

Po truputį apspangstu. Tada susimąstauapie šitokią savo būseną. Jeigu aš nemiriau– širdies monitorius vis dar pypsi, taigi,suprantu, nemiriau, – bet nesu savo kūne,ar galiu kur nors nuklysti? Ar aš vaiduok-lis? Ar panorėjusi sugebėčiau atsidurtiHavajuose? Ar galėčiau užsukti į CarnegieHall Niujorke? Ar galėčiau aplankyti Tedį?

Dėl visa ko pakrutinu nosį kaip Samantaiš „Kerėtojos“ – nieko. Spragteliu pirštais,kaukšteliu kulnais – aš vis dar čia.

Nusprendžiu elgtis paprasčiau. Einu į si-eną, įsivaizduodama, kad praslysiu kiauraiir išlįsiu kitoje pusėje. Tačiau tikatsitrenkiu.

66/351

Įbėga seselė su kraujo maišeliu rankojeir nespėjus durims užsidaryti aš išsmunkupro tarpą. Dabar stoviu ligoninės koridori-uje. Juo zuja gydytojai ir seselės mėlynais iržaliais drabužiais. Ant neštuvų su ratukaisgulinti moteris – jos plaukai paslėpti poplona dušo kepuraite, prie rankos prijungtalašelinė – šaukia: „Viljamai, Viljamai!“Einu toliau. Regiu daugybę operacinių, vi-sose guli pacientai. Jei jie tokie kaip aš,kodėl nematau jų kūnus apleidusių žmon-ių? Ar jie visi klydinėja aplinkui kaip aš?Labai norėčiau susitikti ką nors tokį kaipaš. Noriu šio to paklausti, pavyzdžiui, kasman darosi ir kaip šitos būsenos at-sikratyti? Kaip man grįžti į savo kūną? Arlaukti, kol pažadins gydytojai? Bet tokiųkaip aš aplinkui nėra. Galbūt jiems pavykoperprasti, kaip patekti į Havajus?

67/351

Išseku paskui seselę pro dvivėres auto-matines duris. Atsiduriu nedideliamelaukiamajame. Išvystu savo senelius.

Močiutė šnekasi su seneliu, o gal tiesiogšneka. Taip ji stengiasi nepasiduotijauduliui. Mačiau ją taip elgiantis anksčiau,kai senelį buvo ištikęs širdies smūgis. Ji ap-siavusi botais, vilki išpurvintą sodo chalatą.Ko gero, dirbo šiltnamyje, kai sužinojo apiemus. Močiutės plaukai trumpi, garbanoti iržili; tėtis sako, kad ji juos chemiškai garb-anoja nuo aštunto dešimtmečio. „Taippatogiau, – sako močiutė. – Jokio vargo.“Ji visada taip. Jokių nesąmonių. Močiutėtokia praktiška, kad niekam nė į galvąneateitų, kad ji pakvaišusi dėl angelų. Savosiuvimo kambaryje, kiniškoje indaujoje,turi visą kolekciją keraminių angelų, angelųiš siūlų, stiklinių angelų, kokių-tik-nori an-gelų. Ji ne tik juos renka, bet ir jais tiki.Anot jos, angelų yra visur. Kartą pora narų

68/351

susikrovė lizdą tvenkinyje tarp medžių užjų namo. Močiutė buvo įsitikinusi, kad taiseniai mirę tėvai atkeliavo jos saugoti.

Kitą kartą, mums besėdint pas ją teraso-je, išvydau raudoną paukštį.

– Tai raudonasis kryžiasparnis? –paklausiau.

Močiutė papurtė galvą.– Mano sesuo Glorija – kryžiasparnis, –

atsakė, turėdama galvoje neseniaipasimirusią tetulę Glo, su kuria nesutarė. –Ji čia neskristų.

Senelis spokso į nuosėdas polistirenopuodelyje, krapšto jas ir maži balti rutuli-ukai byra jam ant kelių. Atrodo ne kava, opamazgos, užplikytos 1997-aisiais ir nuotada laikytos ant viryklės. Bet vis tiekmielai išgerčiau puodelį.

Galėtum nubrėžti tiesią liniją tarpsenelio, tėčio ir Tedžio, nors senelio ban-guoti šviesūs plaukai pražilo ir jis

69/351

kresnesnis už Tedį, šis visai kaip pagali-ukas, ir tėtį, jis lieknas ir raumeningas nuosvarmenų kilnojimo sporto salėje. Bet visųjų tokios pat blyškios pilkai mėlynos akys –kaip vandenynas apniukusią dieną.

Galbūt todėl man dabar sunku žiūrėti įsenelį.

Džuljardas buvo močiutės mintis. Šiaip ji išMasačusetso, bet 1995-aisiais pati viena at-sikraustė į Oregoną. Dabar atrodo, kas čiaypatinga, tačiau prieš penkiasdešimt dvejusmetus buvo neregėta negirdėta, kad taippasielgtų netekėjusi dvidešimt dvejų metųmergina. Močiutė tvirtino, kad ją traukėbekraštė laukinė gamta ir, ko gero, sunkiaibūtų radusi tinkamesnę vietą neguneaprėpiami Oregono miškai ir uolėti

70/351

paplūdimiai. Ji įsidarbino sekretore Miškųtarnyboje. Senelis ten dirbo biologu.

Kartais vasarą nuvažiuojame į Masaču-setsą, į vasarnamį valstijos vakaruose, kurįsavaitei užgriūva tuntas močiutės giminių.Tik tada pasimatau su antros eilės pusbro-liais ir pusseserėmis, močiutės broliais irseserimis, kurių net vardų neatsimenu.Turiu daug giminių Oregone, bet jie visi išsenelio pusės.

Praėjusią vasarą važiuodama atostogų įMasačusetsą pasiėmiau violončelę, kadgalėčiau ruoštis artėjančiam kamerinėsmuzikos koncertui. Lėktuvas buvo nepil-nas, tad stiuardesė leido ją pasidėti ant sė-dynės greta, kaip kad daro profesionalai.Tedžiui tai atrodė žiauriai juokinga ir jis visbandė maitinti instrumentą sūriaisriestainiukais.

Vieną vakarą vasarnamio didžiajamekambaryje surengiau nedidelį koncertą

71/351

giminėms ir gyvūnų iškamšoms ant sienų.Po to kažkas paminėjo Džuljardą, ir moči-utė nusitvėrė tos minties.

Iš pradžių tai panėšėjo į svaičiojimus.Universitete netoliese buvo kuo puikiausiasmuzikos studijų kursas. Norėdama mokytistolėliau, galėjau rinktis konservatoriją Si-etle, iki jos kelios valandos kelio. Į Džul-jardą būtų tekę važiuoti per visą šalį. Irstudijuoti ten brangu. Mamą ir tėtį šimintis sudomino, bet mačiau, kad nė vien-as iš tikrųjų nenori manęs siųsti į Niujorkąarba paskęsti skolose, kad galbūt kada norsįsidarbinčiau violončelininke kokiame norsantrarūšiame mažo miestelio orkestre. Jienė nenumanė, ar aš pakankamai gabi. Tiesąpasakius, nenutuokiau ir aš. ProfesorėKristi sakė, kad iš jos mokinių aš vienadaugiausia žadančių, tačiau niekadaneminėjo Džuljardo. Jis buvo skirtas vir-tuozams ir atrodė įžūlu net tikėtis, kad

72/351

tokia įstaiga teiktųsi atkreipti į manedėmesį.

Bet po atostogų, kai kažkas kitas,nešališkas klausytojas iš Rytų pakrantėspritarė, kad esu verta Džuljardo, močiutėkibte įsikibo tos minties. Ji nusprendė patipasikalbėti su profesore Kristi, o tada jau irmano mokytoja nusitvėrė to sumanymo na-gais ir dantimis.

Taigi parašiau prašymą, gavau rekomen-dacinius laiškus ir išsiunčiau įrašą. Adamuineprasitariau. Sau pasakiau, kad taip darautodėl, jog nėra reikalo visiems skelbtis, tur-int omeny, kad net gauti kvietimą į atrankąmaža vilties. Bet net tada supratau, jog tainetiesa. Giliai širdyje jaučiau, kad viensiųsdama prašymą išduodu Adamą. Džul-jardas Niujorke. Adamas – čia.

Tik mudu mokėmės jau ne drauge. Ada-mas buvo metais už mane vyresnis ir pra-dėjo studijuoti mūsų miesto universitete.

73/351

Aš lankiau baigiamąją mokyklos klasę.„Krintanti žvaigždė“ staigiai išpopuliarėjo,tad Adamui teko studijuoti neakivaizdinia-me skyriuje. Grupė sulaukė pasiūlymo išįrašų bendrovės Sietle, turėjo suplanavusidaugybę koncertų kituose miestuose. Ir tikgavusi storo popieriaus voką su antspaudu„Džuljardo mokykla“ ir kvietimu į atranką,pasakiau Adamui, kad teikiau paraišką.Paaiškinau, kiek daug žmonių negauna nėkvietimo. Iš pradžių Adamas atrodė sukrės-tas, lyg negalėtų patikėti. Paskui liūdnaišyptelėjo.

– Jo Mamai teks pasisaugoti, – tarė.

Atranka vyko San Fransiske. Tėčio mokyk-loje buvo rengiama svarbi konferencija irjam būtinai reikėjo dalyvauti, mama buvoką tik pradėjusi dirbti kelionių agentūroje,todėl mane lydėti pasisiūlė močiutė.

74/351

– Pasidarysim mergaičių savaitgalį.Pavakarių arbatos eisim gerti į Fairmont5.Pažiopsosim į vitrinas Sąjungos aikštėje.Nuplauksim keltu į Alkatrazą. Būsimturistės.

Bet, likus savaitei iki kelionės, močiutėužkliuvo už medžio šaknies ir pasitempėkulkšnį. Jai teko avėti didžiulį storapadįbatą ir buvo prisakyta nevaikščioti. Ėmiaušiek tiek panikuoti. Pareiškiau galinti į SanFransiską nuvykti pati – pasiskolinti auto-mobilį arba nuvažiuoti traukiniu ir tuoj patgrįžti.

Senelis užsispyrė mane nuvežti.Keliavome jo pikapu. Važiuodami beveiknesikalbėjome, bet man tiko, nes labaijaudinausi. Vis čiupinėjau talismaną iš ledųpagaliukų ir siūlų, jį sėkmei prieš išvažiuo-jant įdavė Tedis.

– Kad tu ranką nusilaužtum6, –palinkėjo.

75/351

Kai pavykdavo pagauti stotį, klausėmėsklasikinės muzikos ir kaimo žinių. Kainepavykdavo, važiavom tylėdami. Bet tatyla ramino, nuo jos atsipalaidavau ir jimus suartino kur kas labiau negu koksširdingas pokalbis.

Močiutė mums užsakė kuo įmantriausiaiišpuoštą viešbutį. Buvo labai juokingamatyti senelį darbiniais batais ir languotaisflaneliniais marškiniais tarp visų tų nėrini-uotų servetėlių ir vazelių su džiovintomisgėlėmis. Tačiau jis laikėsi labai ramiai.

Atranka buvo be galo varginanti. Turė-jau groti penkis kūrinius: Šostakovičiauskoncertą, dvi Bacho siuitas, visą Čaikovskio„Pezzo capriccioso“, o tai beveik neįman-oma, ir fragmentą iš Enio Morikonėsmuzikos filmui „Misija“, tai atrodė smagu,tačiau rizikinga, nes tą gabalą atliko Jo-JoMa, taigi būčiau lyginama su juo. Iš at-rankos išėjau drebančiomis kojomis ir nuo

76/351

prakaito šlapiomis pažastimis. Endorfinųantplūdis ir didžiulis palengvėjimas baisiaisvaigino.

– Einam apžiūrėti miesto? – paklausėsenelis šypsodamasis.

– Žinoma!Padarėme viską, ką buvo žadėjusi moči-

utė. Senelis mane nusivedė ir arbatos, irpažiopsoti į vitrinas, nenuėjome tik įkažkokį prabangų restoraną Žvejų prie-plaukoje – ten močiutė buvo užsakiusistaliuką – ir nusprendėme pavakarieniautikinų kvartale, restorane, prie kurio laukėdaugiausia žmonių.

Paskui senelis parvežė mane namo ir at-sisveikindamas čiupo į glėbį. Įprastai jispaspausdavo ranką, kartais, ypatingomisprogomis, patapšnodavo nugarą. Apkabinostipriai, ir aš supratau, kad taip jis nori pa-sakyti, jog su manimi jam buvo labaismagu.

77/351

– Man irgi, seneli, – sušnibždėjau.

4 John William Coltrane (1926–1967) –amerikiečių džiazo saksofonininkas irkompozitorius.5 Fairmont – prabangių viešbučių tinklas, 1907m. pradėtas steigti Kanadoje, vėliau – ir kitosešalyse.6 Tradiciškai linkėdami sėkmės anglai sako:Break your leg (kad tu koją nusilaužtum).

78/351

15.47

Ką tik iš pooperacinės palatos buvauperkelta į Intensyviosios terapijos skyrių.Tai pasagos formos patalpa su dvylika lovųir pulku seselių, jos vis zuja aplinkui, visskaito iš kompiuterių lovūgaliuoselendančius spausdintus lapus su pag-rindiniais organizmo būklės rodikliais. Pal-atos viduryje stovi kiti kompiuteriai irdidžiulis stalas, prie jo sėdi dar vienaseselė.

Manimi rūpinasi dvi seselės ir nežiniakiek gydytojų. Vienas – stambus tylenisšviesiais plaukais ir ūsais – man nelabaipatinka. Dar yra moteris švelniu balsu, josoda juodut juodutėlė, vos ne mėlyna. Jimane vadina „brangute“ ir ranka vis lygina

patalų klostes, lyg bandyčiau juos nus-ispirti, nors guliu nejudėdama.

Prie manęs prijungta nesuskaičiuojamadaugybė vamzdelių: vienas gerklėjekvėpuoja už mane; vienas – nosyje, kadskrandis būtų tuščias; vienas – venoje, kadnetrūktų skysčių; vienas – šlapimo pūslėje,šlapinasi už mane; keli – krūtinėje, jiefiksuoja širdies ritmą; dar vienas, prijun-gtas prie piršto, rodo deguonies kiekį. Dirb-tinio kvėpavimo aparato ritmas raminamasit metronomo: vidun, laukan, vidun,laukan.

Niekas nebuvo pas mane atėjęs, tikgydytojai, seselės ir socialinė darbuotoja. Jidabar tyliai, užjaučiamai kalbasi su manoseneliais. Sako, kad aš „rimties“ būsenos.Nesu tikra, ką reiškia „rimties“. Per televi-zorių pranešama, kad pacientai būna arbakritiškos, arba stabilios būklės. „Rimties“

80/351

skamba nekaip. „Rimtis“ – vieta, kurpatenki, kai nepasiseka šiame pasaulyje.

– O, kad galėtume kuo nors padėti, – at-sidūsta močiutė. – Jaučiuosi tokianenaudinga – tik sėdžiu ir laukiu.

– Pažiūrėsiu, galbūt jums leis trumpampas ją užeiti, – žada socialinė darbuotoja.

Jos plaukai žili, garbanoti, ant palaid-inės kavos dėmė; geras veidas.

– Ji vis dar nepabudusi po operacijos.Kol kūnas atsigaus po traumos, jai prijun-gtas dirbtinio kvėpavimo aparatas. Bet ar-timųjų balsai kartais padeda net ir komosištiktiems pacientams.

Senelis kažką sumurma panosėje.– Gal norėtumėte kam nors

paskambinti? – klausia socialinė darbuo-toja. – Gal yra giminių, kurie norėtų pabūtisu jumis? Suprantu, jums tai didžiulisišmėginimas, tačiau kuo stipresni būsite,tuo labiau padėsite Mijai.

81/351

Krūpteliu, išgirdusi socialinę darbuotojątariant mano vardą. Tai žiaurus primini-mas, kad jie kalba apie mane. Močiutė pra-deda vardyti žmones, kurie jau pakeliui į li-goninę – tetas, dėdes. Ji nepamini Adamo.

Tikrai noriu pamatyti vien Adamą. O,kad žinočiau kur jis, galėčiau pabandyti tennusigauti. Nė neįsivaizduoju, iš kur jis suži-nos apie avariją. Močiutė su seneliu neturijo telefono numerio. Jie nesinešioja mo-biliųjų, todėl ir jis negalėtų prisiskambinti.Vargu ar jam apskritai ateitų į galvą jiemsskambinti. Žmonės, kurie šiaip jau per-duotų jam, jog man nutiko nelaimė, topadaryti negali.

Stoviu šalia pypsinčiais vamzdeliaisapraizgyto savo kūno be gyvybės ženklų.Mano oda pilka. Akys užklijuotos.Norėčiau, kad kas nors nuplėštų pleistrus.Turėtų niežėti. Prie manęs atskuba miela

82/351

seselė. Ant jos chalato išsiuvinėti čiulpi-nukai, nors čia ir ne vaikų skyrius.

– Kaip laikaisi, brangioji? – klausia, lygbūtume netyčia susitikusios gatvėje.

Mudviem su Adamu iš pradžių nesiėjo lygsviestu patepta. Turbūt buvau įsikalusi, kadmeilė nuverčia kalnus. Ir tada, kai jisparvežė mane namo po Jo-Jo Ma koncerto,tikriausiai abu jautėme, jog pradedame vi-enas kitą įsimylėti. Maniau, kad tai, kaskebliausia, jau praeity. Knygos ir filmaibaigiasi, kai įsimylėjėliai galiausiaipasibučiuoja. Visi įsivaizduoja, kad vėliautelieka „ilgai ir laimingai“.

Mums buvo ne visai taip. Pasirodo, jeipriklausai priešingiems socialinės visatospoliams, kyla tam tikrų nesklandumų. Vissusitikdavome muzikos skyriuje, tačiau tie

83/351

susitikimai ir toliau buvo platoniški, tarsiabu būtume bijoję sugadinti kas gera. Betkai tik mokykloje susitikdavome kur norskitur – kai kartu sėdėdavome valgykloje ar-ba mokydavomės kieme saulėtą dieną, –kažkas būdavo ne taip. Jautėmės nesmagi-ai. Pokalbiai buvo dirbtiniai. Abu prabilda-vome tuo pat metu.

– Tu, – sakydavau.– Ne, tu, – sakydavo Adamas.Mandagumas buvo tiesiog skaudus.

Norėjau kaip nors jo atsikratyti, grįžti atgalį tą spindintį koncerto vakarą, tik nesumo-jau kaip.

Adamas pakvietė paklausyti savo grupės.Buvo dar blogiau nei mokykloje. Savošeimoje jaučiausi kaip į krantą išmestažuvis, o su Adamo draugais – kaip žuvisMarse. Jis nuolat būdavo apsuptas mad-ingų ir veiklių žmonių, gražių merginųdažytais plaukais, su daugybe auskarų,

84/351

santūrių vaikinų, kurie atgydavo, kai Ada-mas su jais prašnekdavo kietu rokeriškužargonu. Aš nenutuokiau, kaip būti kietagerbėja. Ir nemokėjau rokerių žargono. Lygir turėjau suprasti jų kalbą, nes pati buvauir muzikantė, ir rokerio duktė, bet nesupra-tau. Kaip kad mokantys bendrinę kinų kal-bą tik šiek tiek supranta Kantono tarmę,mat bendrinė kinų kalba ir Kantono tarmėlabai skiriasi, o ne kinams atrodo, kad visikinai susikalba vieni su kitais.

Man būdavo baisu eiti į Adamo kon-certus. Ne todėl, kad būčiau pavydėjusi. Irne dėl to, kad man nepatiko jo atliekamamuzika. Man labai patikdavo žiūrėti, kaipjis groja. Kai stovėdavo ant scenos, gitaraatrodydavo it penkta jo galūnė, lyg natūralikūno tąsa. Ir kai baigęs nulipdavo nuoscenos, būdavo išpiltas prakaito, tačiau tasprakaitas būdavo toks švarus, kad man

85/351

norėdavosi lyžtelėti jam skruostą – tarsi či-ulpinuką. Niekada to nepadariau.

Adamą apspitus gerbėjams, pasitrauk-davau į šoną. Jis bandydavo mane at-sitempti, apkabinti per liemenį, bet aš visišsivaduodavau ir pasitraukdavau į šešėlį.

– Aš tau nebepatinku? – kartąpriekaištingai paklausė po pasirodymo.Nors juokavo, balse buvo girdėtinuoskauda.

– Gal būtų geriau, jei nebeičiau į tavokoncertus, – atsakiau.

– Kodėl? – paklausė, jau nebeslėpdamasnuoskaudos.

– Jaučiuosi, lyg trukdyčiau tau džiaugtisvisu šituo. Nenoriu, kad dėl manęsnerimautum.

Adamas atsakė, kad jam patinka dėlmanęs nerimauti, bet nuojauta kuždėjo, jogyra ne visai taip.

86/351

Turbūt jei ne mano namai, maždaug tuometu būtume ir išsiskyrę. Tačiau pas manenamie, drauge su mano šeima, mudviempavyko rasti bendrą kalbą. Maždaug pomėnesio draugystės pakviečiau jį vakari-enės. Juodu su tėčiu sėdėjo virtuvėje iršnekučiavosi savąja rokerių kalba. Stebėjaujuos, pusės vis tiek nesupratau, bet šįkartnesijaučiau pašalinė.

– Žaidi krepšinį? – paklausė tėtis. Jamlabiausiai patikdavo žiūrėti beisbolą, o kaipasitaikydavo proga pačiam pažaisti, mielaipamėtydavo į krepšį.

– Žaidžiu, – atsakė Adamas. – Tik esunekoks žaidėjas.

– Nebūtina žaisti gerai, svarbu žaisti suugnele. Sumetam? Kaip matau, pasiruošęs,– pasakė žiūrėdamas į Adamo sportukus.Tada atsisuko į mane. – Tu nieko prieš?

– Nė kiek, – atsakiau šypsodamasi. –Pagrosiu, kol žaisit.

87/351

Jie išėjo į pradinės mokyklos krepšinioaikštelę gretimais. Grįžo po keturiasdešimtpenkių minučių. Adamas blizgėjo nuoprakaito ir atrodė kiek apsvaigęs.

– Ką, senolis tave užmėtė? – paklausiau.Adamas papurtė galvą ir tuo pat metu

palinksėjo.– Kaip ir. Bet ne čia esmė. Žaidžiant

man į delną įgėlė bitė. Tavo tėtis griebėmano ranką ir iščiulpė nuodus.

Linktelėjau. Tai buvo gudrybė, kuriostėtis išmoko iš močiutės, ir, ne taip kaip subarškuolėmis, tikrai padėjo nuo bičiųįgėlimų. Ištraukus geluonį ir iščiulpusnuodus telikdavo menkas niežulys.

Adamas droviai nusišypsojo. Pasilenkėprie manęs ir sušnibždėjo:

– Regis, aš šiek tiek sutrikęs, nes su tavotėčiu bendravau intymiau nei su tavimi.

Nusijuokiau. Bet tai buvo beveik tiesa.Per kelias savaites draugystės toliau už

88/351

bučinius nepažengėme. Ne todėl, kadbūčiau buvusi kokia šventuolė. Taip, buvaunekalta, bet neketinau tokia likti amžinai. OAdamas tikrai buvo labiau patyręs. Bėda,kad mūsų bučiniams, kaip ir mūsų pokal-biams, kenkė tas pats mandagumas.

– Gal reikėtų tai pakeisti, –sumurmėjau.

Adamas klausiamai kilstelėjo antakius.Nuraudau. Per visą vakarienę sėdėjomeišsišiepę ir klausėmės, kaip Tedis tauškiaapie dinozaurų kaulus, kuriuos neva atkasėsode tą popietę. Tėtis paruošė savo firminįkepsnį, mano mėgstamiausią patiekalą, betneturėjau apetito. Šakute stumdžiau valgįpo lėkštę vildamasi, kad niekas nepastebės.Augo keistas jaudulys. Mąsčiau apie kamer-toną, pagal kurį derindavau savo viol-ončelę. Jį užgavus sukeliami virpesiai –nata „la“. Tie virpesiai vis stiprėja, kolskambesys užpildo visą kambarį. Taip nuo

89/351

Adamo šypsenos ir virpėjau per visąvakarienę.

Po vakarienės Adamas greitai apžiūrėjoTedžio fosilijų radinius, tada abu užlipomeį mano kambarį ir užsidarėme. Kimneleidžiama namie būti vienai su vaikinais,nors tokios progos turbūt ir nepasitaikė.Mano tėvai jokių tokių taisyklių neminėjo,bet nujaučiau, kad jie žino, kas vyksta tarpmanęs ir Adamo, ir nors tėtis mėgdavo įsi-jausti į vaidmenį „aš tėvas, aš geriau žinau“,iš tikrųjų jiedu su mama lydydavosi nuovisko, kas susiję su meile.

Adamas gulėjo ant mano lovos, rankassusidėjęs virš galvos. Visas jo veidas šypso-josi – akys, nosis, burna.

– Pagrok manimi, – paprašė.– Ką?– Noriu, kad pagrotum manimi kaip

violončele.

90/351

Puoliau piktintis, kad nusišneka, betstaiga suvokiau, jog visai ne. Iš spintospasiėmiau atsarginį violončelės stryką.

– Nusirenk marškinius, – paliepiauvirpančiu balsu.

Adamas nusirengė. Kad ir koks liesas, jisbuvo netikėtai tvirto sudėjimo. Būčiaugalėjusi amžinybę žiūrėti į jo krūtinėskauburius ir įdubas. Tačiau jis norėjo, kadbūčiau arčiau. Aš norėjau būti arčiau.

Prisėdau ant lovos ties jo klubais – visasjo kūnas gulėjo priešais mane. Strykas antlovos suvirpėjo. Ištiesiau kairę ranką ir pa-glosčiau Adamui galvą lyg violončelės kakloužraitą. Jis vėl nusišypsojo ir užsimerkė.Šiek tiek atsipalaidavau. Pirštais pažaidžiaujo ausimis, tarsi stygų kuoliukais, ir žais-mingai pakutenau – jis tyliai nusijuokė.Uždėjau du pirštus jam ant Adomo obuolio.Tada, kad būtų drąsiau, giliai įkvėpiau irpasileidau per krūtinę. Pirštais braukiau jo

91/351

liemeniu aukštyn žemyn, susitelkiau įraumenų sausgysles, skyriau kiekvienai postygą – la, sol, do, re. Pirštų galais tyriaukiekvieną atskirai. Adamas susikaupęs vis-iškai nurimo.

Paėmiau stryką ir švelniai juo per-braukiau Adamui per klubus, kur, manosupratimu, turėtų būti violončelės tiltelis.Iš pradžių griežiau vos prisiliesdama,vėliau, melodijai mano galvojeįsismarkavus, vis greičiau ir tvirčiau. Ada-mas gulėjo nejudėdamas, kartais tyliaisudejuodavo. Pažvelgiau į stryką, į savorankas, į Adamo veidą ir staiga maneužplūdo meilė, geismas, nepažįstamasgalios pojūtis. Nė neįsivaizdavau gebantipriversti ką nors taip pasijusti.

Kai baigiau, jis atsikėlė ir pabučiavomane – ilgai ir svaigiai.

– Dabar mano eilė, – pasakė.

92/351

Truktelėjo už rankos, kad atsistočiau,per galvą nunėrė megztinį ir atsargiai nu-movė džinsus. Paskui atsisėdo ir pasiguldėmane ant kelių. Iš pradžių nieko nedarė, tiklaikė apkabinęs. Užsimerkiau ir stengiausipajusti jo žvilgsnį ant savo kūno, kokioniekas anksčiau nebuvo matęs.

Tada jis ėmė groti.Braukė akordus man per krūtinę, labai

kuteno ir aš prajukau. Švelniai rankomisnubraukė žemyn. Lioviausi kikenti. Kamer-tono virpesiai įsismarkavo – jie plito suligkiekvienu Adamo prisilietimu.

Pakui jis perėjo prie ispaniškos grojimomanieros – tarsi pirštais kabintų pavienesstygas. Viršutinė mano kūno dalis buvo git-aros grifas, jis žaidė mano plaukais, glostėveidą ir kaklą. Jis lietė man krūtinę ir pilvą,bet aš jaučiau jį net ten, kur nesiekė jorankos. Jis vis grojo, energija augo; kamer-tonas įsisiautėjo, žėrė virpesius į visas

93/351

puses, galiausiai visas mano kūnas ėmėdūgzti, man užėmė kvapą. Kai pajutau, kadnebeištversiu ilgiau nė akimirkos, jausmųsūkurys pasiekė svaiginantį crescendo irvisi visutėliai mano kūno nervų galiukaiįsielektrino.

Atsimerkiau, mėgaudamasi užplūdusiašilta ramybe. Ėmiau juoktis. Adamas irgi.Paskui bučiavomės, kol galiausiai atėjometas jam važiuoti namo.

Lydėdama iki automobilio norėjau pa-sakyti, kad myliu jį. Bet tai atrodė taipbanalu po to, kas ką tik įvyko. Taigipalaukiau ir prisipažinau jam kitą dieną.

– Kaip palengvėjo. Jau maniau, kaddraugauji su manimi tik dėl sekso, –pajuokavo šypsodamasis.

Ir vėliau pasitaikydavo nesusipratimų,tačiau perdėtas mandagumas nebekliudė.

94/351

16.39

Prisirinko žmonių. Močiutė ir senelis. DėdėGregas. Teta Diana. Teta Keitė. PusseserėHetera ir pusbroliai Džonas bei Deividas.Tėtis – iš penkių vaikų šeimos, todėl yra irdaugiau giminių. Niekas nešneka apie Tedį,todėl nusprendžiu, kad čia jo nėra. Jis tur-būt vis dar anoje ligoninėje, juo rūpinasiVilou.

Giminės būriuojasi laukiamajame. Netame mažajame, chirurgijos aukšte, kurlaukė močiutė ir senelis, kol buvau operuo-jama, o didesniajame, pirmame ligoninėsaukšte. Laukiamasis skoningai dekoruotasrausvai violetiniais atspalviais, pristatytapatogių kėdžių ir sofų, padėta beveik naujųžurnalų. Visi ir toliau kalbasi prislopintais

balsais, lyg ir iš pagarbos kitiems, norslaukiamajame tėra mano šeima. Nuotaikalabai rimta ir labai grėsminga. Grįžtu į kor-idorių atsikvėpti.

Nudžiungu pamačiusi Kim; pažįstamasilgų juodų į kasą supintų plaukų vaizdasramina. Ji kasdien susipina kasą, bet ikipriešpiečių kelioms maištaujančioms josvešlių karčių sruogoms ir garbanėlėmspavyksta išsprūsti. Tačiau ji nepasiduoda irkiekvieną rytą vėl pasirodo su tvarkingakasa.

Kim mama atvyko kartu. Ji apskritaineleidžia Kim vienai toli vairuoti, o po to,kas nutiko, naivu tikėtis kitko. Ponios Šainveidas paraudęs ir išmuštas dėmėmis, lygbūtų verkusi arba bepravirkstanti. Žinau,nes mačiau ją verkiančią daug kartų. Jilabai jautri. „Tragiška herojė“, anot Kim.„Motinos žydės genai. Jai kitaip neišeina.

96/351

Turbūt ir aš kada nors tokia būsiu“, – sakodraugė.

Kim – visiška mamos priešingybė,linksma ir subtiliai kandi, tik kaskart turipridurti „juokauju“, nes dauguma žmoniųnesupranta jos sarkastiško humoro, irmano galva neišneša, kaip ji ilgainiui galėtųpasidaryti panaši į savo mamą. Bet, tiesąsakant, nelabai turiu su kuo palyginti.Mūsų mieste ne tiek jau daug motinų žy-džių, o mokykloje – mokinių žydų. Net irtie, kurie pas mus mokosi, dažniausiai būnatik pusiau žydai, todėl ne tik degina men-orą, bet puošia ir Kalėdų eglutę.

O Kim tikra žydė. Kartais penktadieniaiseinu pas juos vakarienės; jie uždega žvakes,valgo duonos pynutę ir geria vyną (turbūtvienintelė proga, kai neurastenikė poniaŠain leidžia Kim gerti alkoholį). Iš Kim tiki-masi, kad ji draugaus tik su vaikinais žy-dais, taigi ji nedraugauja su niekuo. Kim

97/351

juokauja, kad todėl jie čionai ir per-sikraustė, nors iš tikrųjų atsikraustė dėl to,kad jos tėtis gavo darbą kompiuterių lustųgamykloje. Kai Kim suėjo trylika, Portlandosinagogoje vyko bat micvos7 apeigos ir peržvakių degimo ceremoniją buvau pakviestavieną uždegti. Kas vasarą ji važiuoja į žydųstovyklą Naujajame Džersyje. Stovykla vad-inasi „Torah Habonim“, bet Kim jąperkrikštijo į „Torą po tvora“, nes visą vas-arą stovyklautojai tik ir duodasi vieni sukitais.

– Visai kaip muzikos stovykla, – juokau-davo, nors mano vasaros konservatorijosprograma buvo visai nepanaši į tą iš„Amerikietiško pyrago“.

Kim suirzusi. Koridoriais drožia spėriai,nuo motinos laikydamasi per geras dešimtpėdų. Staiga jos pečiai pakyla kaip katės,išvydusios šunį. Kim atsigręžia į motiną.

98/351

– Baik! – sudraudžia. – Jeigu aš nežli-umbiu, kodėl, bliamba, manai, tau galima?

Kim niekada nesikeikia, aš sutrinku.– Bet, – lemena ponia Šain, – kaip gali

būti tokia… – Ji kūkčioja. – Tokia rami,kai…

– Gana! – nukerta Kim. – Mija vis darčia. Ir aš neketinu praskysti. Jeigu jau aštvardausi, susiimk ir tu!

Kim nužygiuoja laukiamojo link, mamaklibinkščiuoja jai iš paskos. Laukiamajameišvydusi visą mano šeimą, ponia Šain vėlima šniurkščioti.

Šįkart Kim nesikeikia. Bet jos ausys pa-rausta – žinau, kad ji vis dar siunta.

– Mama, pabūk čia. Einu pasivaikščioti.Greitai grįšiu.

Nuseku paskui ją atgal į koridorių. Jivaikštinėja po vestibiulį, apeina dovanųkrautuvėlę, užsuka į valgyklą. Išstudijuoja

99/351

ligoninės planą. Sužinau, kur ji eis, ank-sčiau už ją pačią.

Rūsyje yra maža koplytėlė. Ten tylu kaipbibliotekoje. Pristatyta pliušinių kėdžių,kaip kino teatre, tyliai groja Naujojoamžiaus stiliaus muzikėlė.

Kim susmunka ant kėdės. Nusirengiapaltą, tą juodą aksominį, kurio pavydėjaunuo tada, kai nusipirko kažkokiame preky-bos centre Naujajame Džersyje per viešn-agę pas senelius.

– Man patinka Oregonas, – prabyla irkone bando nusijuokti.

Iš jos sarkastiško tono suprantu, jog kal-basi su manim, o ne su Dievu.

– Ligoninė taip supranta pasaulietinębažnyčią.

Kim mosteli į koplyčią. Ant sienos kaboNukryžiuotasis, pultas Šv. Raštui padėti ap-dengtas vėliava su kryžiumi, gale – keliMadonos su Kūdikiu paveikslai.

100/351

– Mes turim Dovydo žvaigždę, – rodošešiakampę žvaigždę ant sienos. – O ką da-ryti musulmonams? Nei maldos kilimėlių,nei ženklo, kurioje pusėje Rytai ir Meka. Obudistams? Negalėjo surasti gongo?Portlande budistų juk turbūt daugiau neižydų.

Prisėdu ant kėdės greta. Atrodo taipįprasta, kad Kim su manimi šnekasi, – taipkaip visada. Be gydytojos, kuri man liepėlaikytis, ir seselės, kuri vis klausinėja, kaipgyvenu, niekas su manim po avarijosnesikalbėjo. Visi kalba tik apie mane.

Niekada nemačiau Kim besimeldži-ančios. Žinoma, ji meldėsi per savo batmicvą ir meldžiasi per šabo vakarienę, bettik todėl, kad reikia. Dažniausiai ji savo re-ligijos nesureikšmina. Bet, pasikalbėjusi sumanimi, užsimerkia ir pradeda kažką mur-mėti nesuprantama kalba. Paskui at-simerkia ir nubraukia rankas vieną į kitą

101/351

tarsi sakytų: „Viskas, gana.“ Tada apsigal-voja ir priduria paskutinį prašymą:

– Prašau, nemirk. Suprantu, kodėlgalėtum to norėti, bet pagalvok: jei mirsi,mokykloje bus vienas iš tų lėkštų princesėsDianos pagerbimų, kai prie tavo spintelėsvisi deda gėles, žvakes ir raštelius. – Kimatgalia ranka nusibraukia išdavikę ašarą. –Žinau, kad to nepakęstum.

Galbūt taip nutiko todėl, kad buvome perdaug panašios. Vos Kim pasirodžius, visinusprendė, jog būsime geriausios draugės– abi tamsiaplaukės, tylios, darbščios ir,bent jau iš pažiūros, rimtos. Tiesą sakant,nė viena mūsų nebuvo itin gera mokinė(visų dalykų vidutinis B) ir tikrai nebuvomerimtuolės. Rimtai žiūrėjome į kelis dalykus:aš – į muziką, Kim – į dailę ir fotografiją,

102/351

supaprastintame vidurinės pasaulyje šitopakako, kad mus laikytų atskirtomisdvynėmis.

Mus išsyk pradėjo visur kišti kartu.Trečią dieną naujoje mokykloje Kim vien-intelė per kūno kultūrą pasisiūlė būti fut-bolo komandos kapitone, tai, manomanymu, buvo labai subinlaižiška. Ji ap-sirengė raudoną uniformą, o trenerisnužvelgė klasę ieškodamas, kas galėtų būtiB komandos kapitone. Sustojo ties manimi,nors buvau viena nesportiškiausių panelių.Pėdindama pro Kim pasiimti uniformosburbtelėjau: „Labai ačiū.“

Kitą savaitę anglų kalbos mokytojas musdrauge paskyrė diskutuoti apie knygą„Nežudyk strazdo giesmininko“. Gal dešimtminučių sėdėjome viena priešais kitą irtylėjome. Galiausiai pasakiau:

– Turbūt reikėtų kalbėtis apie rasizmąsenuosiuose Pietuose.

103/351

Kim taip užvertė akis, kad man kilo nor-as paleisti į ją žodyną. Staiga supratau, kaipstipriai jos nekenčiu.

– Skaičiau šitą knygą anoj mokykloj, –pareiškė ji. – Rasizmo tema per daugprikišama. Manau, svarbiau žmonių geru-mas. Ar jie iš prigimties geri ir juos blogaispavertė tokie reiškiniai kaip rasizmas, armes iš prigimties blogi ir turim labaistengtis tokie nebūti?

– Koks skirtumas, – tariau. – Kvailaknyga.

Nežinau, kodėl taip pasakiau, nes ištikrųjų knyga man patiko ir apie ją daugdiskutavau su tėčiu; jis ją nagrinėjo savopamokose. Pajutau dar didesnę neapykantąKim, nes ji privertė mane išduoti mėgstamąkūrinį.

– Gerai. Tada kalbėsime apie rasizmą, –sutiko. Gavome B su minusu ir Kim,

104/351

atrodė, piktdžiugiauja dėl mūsų vidutiniškopažymio.

Po to tiesiog nebesikalbėjome. Betmokytojai ir toliau mus poravo, o visimokykloje laikė geromis draugėmis. Kuodažniau taip nutikdavo, tuo labiau abipiktinomės. Kuo labiau pasaulis mus stūmėvieną prie kitos, tuo labiau spyrėmės.Bandėme apsimesti, kad kita neegzistuoja,nors ištisas valandas galvojome apiepriešiškumą viena kitai.

Maniau turinti rasti priežasčių, kodėlnekenčiau Kim: ji buvo gerutė. Ji užknis-davo. Ji buvo pasikėlusi. Vėliau sužinojau,kad ir ji taip darė, nors ją labiausiai piktino,kad aš, jos supratimu, buvau gyvatė. Kartąji man taip ir parašė. Per anglų pamokąkažkas ant grindų man prie dešinės kojospamėtėjo sulankstytą popieriuką. Pakėliauir perskaičiau. Ten buvo parašyta:„Gyvatė!“

105/351

Niekas gyvenime nebuvo taip manęspavadinęs ir nors, savaime suprantama, įsi-utau, giliai širdyje jaučiausi pamaloninta,jog esu tokia emocinga, kad nusipelniau ši-tokio vardo. Taip kiti dažnai išvadindavomano mamą, gal todėl, kad ji nesugebėjolaikyti liežuvio už dantų ir elgdavosi kaiptikra stačiokė, jei su kuo nors nesutikdavo.Ji pratrūkdavo kaip audra, o paskui nusira-mindavo. Kad ir kaip ten būtų, mamai buvonusispjauti, kaip ją vadina. „Tai tik žodžio„feministė“ pakaitalas“, – sakydavo didži-uodamasi. Net tėtis kartais ją taip pavadin-davo, bet tik juokaudamas, pagirdamas.Niekada taip nesakydavo kivirčijantis. Nekvailas.

Pakėliau akis nuo gramatikos vadovėlio.Tik vienas žmogus galėjo numesti šį raštelį,bet aš vis tiek nenorėjau tuo tikėti. Apžvel-giau klasę. Visi nosis sukišę į vadovėlius.Tik ne Kim. Jos ausys buvo tokios

106/351

raudonos, kad net tamsių plaukų garb-anėlės prie skruostų atrodė rausvos. Ji dėb-sojo į mane. Gal tebuvau socialiai nesub-rendusi vienuolikametė, bet supratau taikaip iššūkį, ir man neliko nieko kita, tik jįpriimti.

Paaugusios mėgdavome juokauti, jog abidžiaugiamės, kad tada susipliekėm. Tai netik sutvirtino mūsų draugystę, bet buvopirma ir turbūt vienintelė proga kaip reiki-ant pasipešti. Kada dar dvi mergaitės,tokios kaip mes, būtų galėjusios kibti vienakitai į gaurus? Su Tedžiu eidavom imčiųant žemės, kartais jam įgnybdavau, betkumštynės? Jis buvo mažas, bet net jeibūtų buvęs ir vyresnis, jis man buvo pusiaubrolis, pusiau mano pačios vaikas. Prižiūrė-jau jį vos ne nuo pat gimimo. Tiesiog ne-būčiau galėjusi skaudžiai užgauti. O Kim,vienturtė, neturėjo brolių ar seserų, kur-iems galėtų užvožti. Stovykloje gal ir būtų

107/351

galėjusi įsivelti į muštynes, tačiau padarini-ai būtų buvę skausmingi: nesibaigiantysginčų sprendimo seminarai su konsultantuir rabinu. „Mano tauta puikiai moka kovoti,bet tik žodžiais, daugybe žodžių“, – prasit-arė ji man kartą.

Tačiau tą rudens popietę santykiusaiškinomės kumščiais. Po paskutinio skam-bučio, netardamos nė žodžio, nupėdinome įžaidimų aikštelę, numetėme kuprines antšlapios žemės, nes visą dieną dulkė lietus.Kim puolė kaip bulius, ir man užėmėkvapą. Sugniaužusi kumštį kaip vyras iššono smogiau jai į galvą. Pažiūrėti spektak-lio rinkosi vaikai. Muštynės mūsų mokyklo-je buvo retenybė. Mergaičių muštynės –tuo labiau. Besipliekiančios gerutės mer-gaitės – apskritai lyg trys zuikiai vienušūviu.

Kai mokytojai mus išskyrė, pažiūrėtibuvo subėgę pusė šeštos klasės mokinių

108/351

(tiesą sakant, apstojusiųjų ratas mus ir iš-davė). Turbūt muštynės baigėsi lygi-osiomis. Man buvo praskelta lūpa irnubrozdintas riešas, jį nusibrozdinau pati,kai taikydama Kim netyčia trinktelėjau įtinklinio tinklo stulpą. Kim liko pamuštaakimi ir pradrėksta šlaunimi, ją susižeidė,kai bandė man įspirti, bet užkliuvo už savokuprinės.

Nebuvo jokių širdingų taikymųsi ar ofi-cialaus detanto. Mokytojams mus išskyrus,pažiūrėjome viena į kitą ir pratrūkomekvatoti. Vėliau kažkaip išsisukome nuovizito į direktoriaus kabinetą ir patraukėmenamo. Kim prisipažino, jog komandoskapitone pasisiūlė būti tik todėl, kad jeiparodai uolumą mokslo metų pradžioje,mokytojai dažniausiai prisimena ir daugiautavęs nebejudina (šia gudrybe nuo tadapradėjau naudotis ir aš). Aš prisipažinau,kad iš tikrųjų pritariau jos nuomonei dėl

109/351

„Nežudyk strazdo giesmininko“ ir kad taiviena mano mėgstamiausių knygų. Tiek irtereikėjo. Tapom draugėmis, kaip visi seni-ausiai ir manė. Daugiau nebesipešėm irnors dažnai ginčydavomės, mūsų kivirčai,kaip ir tos mūsų muštynės, dažniausiaibaigdavosi isterišku juoku.

Po garsiųjų peštynių ponia Šain nen-orėjo leisti Kim pas mane, nes buvo įs-itikinusi, kad jos dukra grįš su ramentais.Mama pasisiūlė pas ją nueiti ir užglaistytinesusipratimą, tačiau mudu su tėčiu žino-jom jos būdą, todėl nusprendėme, kad dip-lomatinė misija gali baigtis teismo apriboji-mais mūsų šeimai. Galiausiai tėtis pakvietėŠainus valgyti kepto viščiuko, ir nors poniaŠain vis dar neslėpė laikanti mus keistuoli-ais – „Dirbate plokštelių parduotuvėje irtuo pat metu bandote įgyti mokytojo kval-ifikaciją? Ir jūs gaminate? Kaip neįprasta“,– stebėjosi ji, – ponas Šainas nusprendė,

110/351

kad mano tėvai – padorūs žmonės, kadmūsų šeima taiki, ir liepė žmonai leisti Kimlankytis pas mus kiek tik nori.

Tuos porą mėnesių šeštoje klasėje bu-vom atsikračiusios pabodusio gerų mer-gaičių įvaizdžio. Kalbos apie mūsųmuštynes netilo, tik apaugo naujomissmulkmenomis: sulaužyti šonkauliai,nuplėšti nagai, įkandimų žymės. Bet grįžusį mokyklą po žiemos atostogų viskaspasimiršo. Vėl buvome tamsiaplaukėstylenės gerutės dvynės.

Mes nebeprieštaravome. Tiesą sakant,tokia reputacija išėjo į naudą. Pavyzdžiui,jei kurią dieną nė viena nepasirodydavomemokykloje, visi manydavo, kad abiužsikrėtėme kokiu virusu, o ne pabėgome išpamokų ir nuėjome į meninių filmų per-žiūrą universitete. Kai kažkas pokštaudam-as apstatė mokyklą ženklais ir bandė ją par-duoti „eBay“, visi įtarė Nelsoną Beikerį ir

111/351

Dženą Makloglin, o ne mus. Net kai pri-sipažindavome, kad nebūtų apkaltintas kasnors kitas, būdavo labai sunku įtikinti, jogtai tikrai padarėme mes.

Kim tai visada prajuokindavo.– Žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti, –

sakydavo ji.

7 Bat micva – žydžių mergaičių religinės pil-nametystės apeigos.

112/351

16.47

Kartą mama mane nusivedė į kazino.Važiavome atostogauti prie Kraterio ežeroir pakeliui sustojome užkąsti kurorte, in-dėnų rezervate. Mamai užėjo noras šiektiek palošti, tad aš ėjau su ja, o tėtis liko suvežimėlyje miegančiu Tedžiu. Mamaprisėdo prie stalo „Dvidešimt vienas“.Kortų dalytojas pažvelgė į mane, tada įmamą, bet ji įtaroką jo žvilgsnį atrėmėžvilgsniu, kuris būtų perrėžęs deimantą, iršypsena, žavesne už bet kokį brangakmenį.Dalytojas sutrikęs šyptelėjo ir nutylėjo.Tarsi užkerėta stebėjau, kaip mama lošia.Regis, prabuvome ten ne daugiau kaip pen-kiolika minučių, bet mūsų ieškoti atėjo

suirzę tėtis su Tedžiu. Pasirodė, kad išsėdė-jome daugiau kaip valandą.

Panašiai jautiesi ir Intensyviosios terapi-jos skyriuje. Neaišku, nei koks paros metas,nei kiek valandų. Nėra langų, nepakliūvadienos šviesa. Ir nuolatinis triukšmas, tikpypsi ne elektroniniai žaidimų automatai,maloniai žvanga ne monetos, o ūžia ir dūz-gia ligoninės prietaisai, girdėti, kaip pris-lopintais balsais kviečiami gydytojai irmonotoniškai kalbasi seselės.

Nenutuokiu, kiek aš jau čia. Maloni ses-elė prieš išeidama namo melodingu balsupasakė:

– Rytoj atėjusi noriu tave čia rasti,brangute.

Iš pradžių man pasirodė keista. Ar jineturėtų norėti, kad grįžčiau namo arbakad būčiau perkelta į kitą palatą? Paskuitoptelėjo, kad ji nori mane rasti šioje pal-atoje, o ne lavoninėje.

114/351

Gydytojai vis eina prie manęs ir, kil-stelėję akių vokus, mojuoja žibintuvėliu. Jietai daro šiurkščiai, skuba, lyg akių vokai ne-būtų verti švelnumo. Tada susimąstai, kaipretai gyvenime liečiame vieni kitų akis.Tėvai kartais pakelia vaikui akies voką, kadišimtų įkritusią dulkelę, galbūt kartais,prieš pat užmiegant, lengvai kaip drugelisvaikinas pabučiuoja akių vokus savo mer-ginai. Bet akys ne tokios kaip alkūnės, keli-ai ar pečiai – įpratusios būti trankomoskūno dalys.

Dabar prie mano lovos sėdi socialinėdarbuotoja. Ji studijuoja ligonio lentelę irkalbasi su sesele, sėdinčia prie didžiojostalo palatos viduryje. Įspūdinga, kaip jiečia nenuleidžia akių nuo ligonių. Kainešvysčioja žibintuvėliais ir neskaito lapų,besiverčiančių iš spausdintuvų prie lovų,stebi tavo gyvybiškai svarbių organų veiklącentriniame kompiuterio ekrane. Jei kas

115/351

nors negerai, vienas monitorių ima pypsėti.Kas nors kur nors nuolat pypsi. Iš pradžiųtai mane gąsdino, bet paskui supratau, kaddažnai pypsi tiesiog blogai veikiantysaparatai, kad tai nesusiję su prasta ligoniosavijauta.

Socialinė darbuotoja išvargusi, regis, jimielai įsitaisytų laisvoje lovoje. Aš – ne vi-enintelė jos pacientė. Ji visą popietę lakstotarp ligonių ir jų šeimų. Ji kaip tiltas tarpgydytojų ir paprastų žmonių – sunkuišlaikyti šių dviejų pasaulių pusiausvyrą.

Ištyrinėjusi mano lentelę ir pakalbėjusisu seselėmis, ji vėl nusileidžia žemyn pasmano artimuosius. Šie dabar nebesišnekatarpusavyje, visi užsiėmę savais reikalais.Močiutė mezga. Senelis apsimeta miegąs.Teta Diana sprendžia sudoku. Pusbroliai,išjungę garsą, paeiliui žaidžia Game Boy.

Kim išėjo. Iš koplytėlės grįžusi įlaukiamąjį, ji rado motiną visiškai

116/351

suskydusią. Susigėdusi išvedė ją lauk. Tiesąsakant, manau, kad tokia ponios Šainbūsena visiems išėjo į naudą. Teko jąraminti, tai buvo šioks toks užsiėmimas,visi jautėsi reikalingi. Dabar teliko laukti irjaustis nenaudingais.

Socialinei darbuotojai įėjus į laukiamąjį,mano artimieji atsistoja, tarsi pasitiktųkarališkosios šeimos asmenį. Ji šypteli, ši-andien jau kelis kartus mačiau taip jąšyptelint. Ko gero, šitaip moteris praneša,kad viskas gerai, arba status quo, ir kad jitik perduoda naujausias žinias, o ne ketinasusprogdinti bombą.

– Mija vis dar be sąmonės, tačiau josgyvybinės funkcijos stiprėja, – pareiškia jisusibūrusiems giminaičiams; šie suklūsta,meta šalin visus užsiėmimus. – Šiuo metuji su kvėpavimo terapeutais. Jie tikrina,kaip veikia jos plaučiai ir ar galima atjungtidirbtinio kvėpavimo aparatą.

117/351

– Tai juk geros naujienos, tiesa? –klausia teta Diana. – Jei ji gali patikvėpuoti, vadinasi, greit pabus?

Socialinė darbuotoja, kaip pridera, už-jaučiamai linkteli.

– Tai, kad ji pati kvėpuoja – geras ženk-las. Vadinasi, gyja jos plaučiai ir traukiasividinės žaizdos. Tačiau vis dar neaišku dėlsmegenų sumušimų.

– Kaip tai? – įsiterpia pusseserė Hetera.– Mes nežinome, kada ji atsibus ir kiek

žalos padaryta smegenims. Pirmosdvidešimt keturios valandos yra svarbiausi-os, ir Mija labai gerai rūpinamasi.

– Ar galim ją pamatyti? – klausiasenelis.

Socialinė darbuotoja linkteli.– Todėl ir atėjau. Veikiausiai Mijai būtų

į naudą, jei kas nors ją trumpai aplankytų.Tik vienas ar du žmonės.

– Eisim mes, – į priekį žengia močiutė.

118/351

Senelis stoja šalia.– Gerai, ir aš taip manau, – pritaria dar-

buotoja. – Ilgai netruksim, – sako kitiems.Koridoriumi eina tylėdami. Lifte moteris

bando parengti senelius tam, ką pamatys,pasakoja apie mano išorines žaizdas, kuriosatrodo baisiai, bet yra išgydomos. Didesnėbėda – vidinės žaizdos, aiškina ji.

Su mano seneliais socialinė darbuotojaelgiasi kaip su vaikais. Bet jie tvirtesni,negu atrodo. Senelis dirbo sanitaru Korė-joje. Močiutė vis gelbsti sužeistus žvėris:paukščius lūžusiais sparnais, sergantįbebrą, automobilio partrenktą elnią. Šisiškeliavo į laukinių gyvūnų draustinį, taigana juokinga, turint omeny, kad šiaipmočiutė elnių nekenčia, nes jie siaubiasodą. Ji juos vadina „gražiosiomis ži-urkėmis“. Senelis, kepdamas elnienoskepsnius, juos vadina „skaniosiomis ži-urkėmis“. Bet močiutė negalėjo žiūrėti, kaip

119/351

tas elnias kankinasi, todėl jį išgelbėjo. Nu-jaučiu, jog ji manė, kad ten vienas iš josangelų.

Vis dėlto, pro didžiules dvivėres durisįėję į Intensyviosios terapijos skyrių, abustaiga sustoja, lyg atsimušę į nematomą si-eną. Močiutė paima senelį už rankos ir ašstengiuosi prisiminti, ar apskritai esu mači-usi juodu susikibusius už rankų. Močiutėapžvelgia visas lovas ieškodama manęs,bet, socialinei darbuotojai nespėjus paro-dyti, kur aš, mane pamato senelis ir dideli-ais žingsniais žirglioja prie lovos.

– Labas, ančiuk, – pasisveikina.Jis manęs taip nevadino nuo tada, kai

buvau dar mažesnė už Tedį. Gaudydamaorą lėtai prisiartina močiutė. Matyt, patirtisgelbstint sužeistus gyvūnus čia nelabaipadeda.

Socialinė darbuotoja prie mano lovospastato dvi kėdes.

120/351

– Mija, atėjo tavo seneliai. – Ji mostuparodo jiems sėstis. – Paliksiu jus vienus.

– Ji mus girdi? – klausia močiutė. – Arsupras mus, jei su ja kalbėsimės?

– Jei atvirai, nežinau, – atsako socialinėdarbuotoja. – Bet tai, kad jūs čia ir ramiaiją šnekinate, veikiausiai padeda.

Paskui rūsčiai dėbteli, tarsi įspėja seneli-us nesakyti nieko, kas galėtų mane nuliūd-inti. Žinau, kad įspėti apie tokius dalykus –jos darbas ir kad ji turi milijoną reikalų,todėl kartais pristinga jautrumo, tačiau tąakimirką nekenčiu jos.

Moteriai išėjus seneliai kurį laiką sėditylėdami. Tada močiutė ima tauškėti apieorchidėjas savo šiltnamyje. Pastebiu, kad jivilki nebe sodo chalatą – persirengė švari-omis velvetinėmis kelnėmis ir megztiniu.Matyt, kas nors pakeliui į ligoninę užsuko įjų namus paimti švarių drabužių. Senelisnė nekrusteli, tik rankos virpa. Jis

121/351

nemėgėjas plepėti, todėl jam turbūt sunkukalbėti pagal užsakymą.

Ateina kita seselė. Jos tamsūs plaukai,tamsios akys gausiai paryškintos blizgiaisakių šešėliais. Ant akrilinių nagų nupieštosširdutės. Tikriausiai sunku išlaikyti juostokius gražius. Žaviuosi.

Prie močiutės su seneliu ji prieina lygsaviškė.

– Nė truputėlio neabejokite, ar ji jusgirdi, – sako. – Ji jaučia viską, kas darosiaplinkui.

Seselė stovi įsisprendusi į šonus. Beveikgaliu ją įsivaizduoti pučiančią kramtomosi-os gumos burbulus. Močiutė ir senelis žiūriį ją išplėtę akis ir godžiai ryja žodžius.

– Turbūt manote, kad viskas priklausonuo gydytojų, seselių ir viso šito, – mosteli įligoninės aparatus. – Ne. Viskas priklausonuo jos pačios. Gal ji tik laukia geros pro-gos. Pasikalbėkit su ja. Pasakykit, kad būtų

122/351

ten, kiek tik jai reikia, bet grįžtų. Pasakykit,kad jos laukiat.

Tėvai mūsų su Tedžiu niekada nevadinoklaidomis. Arba netyčiukais. Arba staigme-nomis. Ar kokiais kitais kvailais eufemiz-mais. Bet nė vienas iš mūsų nebuvoplanuotas ir jie to neslėpė.

Pirmą kartą mama pastojo gana jauna.Ne paaugliškai jauna, bet jauna tarp savodraugų. Jai buvo dvidešimt treji ir jiedu sutėčiu jau metus gyveno susituokę.

Juokinga, bet tėtis visada tam tikruatžvilgiu buvo varlyčių ryšėtojas, kiek sena-madiškesnis, nei tikėtumeisi. Taigi nettada, kai mėlynai dažėsi plaukus, prisidarėtatuiruočių, dėvėjo odinius švarkus ir dirboplokštelių parduotuvėje, jis norėjo vesti

123/351

mamą, nors jų draugai vis dar smaginosigirtais vienos nakties nuotykiais.

– Pana – toks kvailas žodis, – sakydavojis. – Negalėjau pakęsti, kai ją taip vadin-davo. Taigi susituokėme, kad galėčiau vad-inti „žmona“.

Mamos šeima buvo nedarni. Ji man pa-sakojo apie tai šykščiai, tik žinojau, kad jostėvas seniausiai kažkur pradingęs, o ir susavo mama ji kurį laiką visiškai nepalaikėryšių, nors dabar porą kartų per metuspasimatydavome ir su ja, ir su patėviu –tėveliu Ričardu.

Taigi mamą vedė ne tik tėtis, bet ir jodidžiulė, nesugadinta ir palyginti normališeima. Mama sutiko už jo tekėti vos pometų draugystės. Savaime suprantama, taivis tiek padarė savaip. Juos sutuokė lesbi-etė taikos teisėja, draugai „Vestuvių maršą“grojo elektrinėmis gitaromis. Nuotakavilkėjo trečiojo dešimtmečio baltą suknelę

124/351

su kutais ir avėjo juodus spygliuotus batus.Jaunikis buvo apsirengęs odiniaisdrabužiais.

Manęs pradėjo lauktis po draugų vestuvių.Vieno iš tėčio bičiulių muzikantų Sietlemergina pastojo, todėl jie skubiai surengėvestuves. Įsilinksminę mama su tėčiumažumą kauštelėjo ir savo viešbučio kam-baryje nebuvo tokie atsargūs kaip visada.Po trijų mėnesių nėštumo teste išryškėjoplonytė mėlyna linija.

Iš tų pasakojimų aiškėja, kad jie darnebuvo pasirengę tapti tėvais. Nė vienasnesijautė pakankamai suaugęs. Tačiau dėlmanęs nekilo jokių dvejonių. Mama tvirtaipalaikė moters teisę rinktis. Ant auto-mobilio buvo užsiklijavusi lipduką: „Jeinepatiki man pasirinkimo, kaip galipatikėti man vaiką?“ Bet šiuo atveju jipasirinko mane.

125/351

Tėtis nebuvo toks tikras. Veikiau išsig-andęs. Iki tol, kol daktarai mane ištraukė, irjis pravirko.

– Nesąmonė, – prieštaraudavo, kaimama pasakodavo šią istoriją. – Niekotokio nebuvo.

– Vadinasi, neverkei? – erzindavo ji.– Aš tik apsiašarojau. Bet neverkiau. –

Tėtis mirktelėdavo man ir pavaizduodavo,kad sriūbauja kaip kūdikis.

Tėvų draugai vaikų dar neturėjo, buvaudidžiausia brangenybė. Užaugau tarpmuzikantų, su pulku tetų ir dėdžių, kuriemane mylėjo kaip savą net ir tada, kai pra-dėjo reikštis mano keistas polinkis įklasikinę muziką. Aš pati niekada nejaučiauporeikio turėti normalią šeimą. Močiutė suseneliu gyveno netoliese ir mielai maneprižiūrėdavo savaitgaliais, kad mama sutėčiu galėtų kiaurą naktį siausti po tėčiokoncerto.

126/351

Kai sulaukiau kokių ketverių, tėvaipagaliau atsitokėjo auginą vaiką, norsneturi krūvos pinigų ir „tikrų“ darbų.Gyvenome jaukiame name, nuoma buvonedidelė. Turėjau užtektinai drabužių (norsjie ir buvo išaugtiniai – pusbrolių irpusseserių), augau laiminga ir sveika.

– Tu buvai tarsi eksperimentas, – saky-davo tėtis. – Netikėtai pavykęs. Manėme,jog tai tik atsitiktinumas. Kad įsitikintume,reikėjo antro vaiko.

Bandė ketverius metus. Mama du kartuspastojo ir du kartus patyrė persileidimą. Jieliūdėjo, tačiau neturėjo pinigų tomsapvaisinimo procedūroms, kurių kartaisžmonės griebiasi. Kai man buvo devyneri,tėvai nusprendė, kad gal taip ir geriau. Ašdariausi savarankiška. Jie liovėsi bandę.

Lyg norėdami sau įrodyti, kaip gera bemažo vaiko, mama su tėčiu nupirko bilietusį Niujorką. Muzikinė kelionė turėjo trukti

127/351

savaitę. Ketinome eiti į koncertą CBGBs ir įCarnegie Hall8. Bet tada, savo dideleinuostabai, mama suprato, kad pastojo, ir,savo didelei nuostabai, po trijų mėnesių visdar laukėsi, todėl kelionę teko atšaukti.Mamą kamavo nuolatinis nuovargis, jiblogavo ir buvo tokia pikta, jog tėtis šaipėsi,kad niujorkiečiai tokią išvydę išsilakstytų.Be to, kūdikiai – brangus reikalas, tadreikėjo taupyti.

Aš neprieštaravau. Labai norėjau broli-uko arba sesutės. Ir žinojau, kad CarnegieHall niekur nedings. Kada nors tennuvyksiu.

8 CBGBs (Country, BlueGrass, Blues) – muzikosklubas Niujorke, Manhatane, Carnegie Hall –vienas prestižiškiausių pasaulyje koncertų saliųkompleksas Niujorke, Manhatane.

128/351

17.50

Man baisoka. Močiutė su seneliu prieš kurįlaiką išėjo, o aš likau Intensyviosios terapi-jos skyriuje. Sėdžiu krėsle ir mintyse karto-ju jų ramų, malonų ir visai negąsdinantįpokalbį. Bet jie išėjo. Jau žengdamas produris senelis atsisuko į močiutę ir paklausė:

– Manai, ji nuspręs?– Ką nuspręs?Seneliui buvo nesmagu. Jis mindžikavo

vietoje.– Na žinai, nuspręs, – sušnibždėjo.– Ką čia šneki? – Močiutė kalbėjo irzliai,

bet drauge švelniai.– Pats nežinau. Juk tu tiki angelais.– Kuo tai susiję su Mija?

– Jeigu, kaip sakai, nors jų nebėra, betjie vis dar čia, gal jie nori, kad ji prie jųprisidėtų? O kas, jei ji pati nori prie jųprisidėti?

– Yra visai ne taip, – atšovė močiutė.– A, – teištarė senelis. Ginčas buvo

baigtas.Jiems išėjus mąsčiau, kad galbūt kada

nors prisipažinsiu močiutei, jog niekadaper daug netikėjau jos išvedžiojimais, kadpaukščiai ir kiti gyviai gali būti žmonių an-gelai sargai. O dabar jau esu tikra, jog taipnėra.

Čia nėra mano tėvų. Jie nelaiko manęsuž rankos ir nemėgina pralinksminti.Žinau, kad jei galėtų, būtų. Galbūt ne abukartu. Galbūt mama būtų su Tedžiu, o tėtisprižiūrėtų mane. Bet jų čia nėra.

Bemąstydama apie tai, prisimenu ses-elės žodžius: „Tai nuo jos čia viskas prik-lauso.“ Ir staiga suprantu, ką iš tiesų turėjo

130/351

galvoje senelis klausdamas močiutės. Jisirgi klausėsi seselės. Tik suprato gerokaianksčiau už mane.

Ar pasiliksiu, ar gyvensiu, priklauso nuomanęs.

Dirbtinė koma tėra gydytojų šnekos. Nenuo gydytojų viskas priklauso. Ir ne nuoangelų sargų. Net ir ne nuo Dievo, jo čianėra, net jei jis ir egzistuoja. Viskas prik-lauso nuo manęs.

Kaip man nuspręsti? Kaip galiu likti bemamos ir tėčio? Kaip galiu išeiti be Tedžio?Ir be Adamo? Man viso šito per daug. Nėnesuprantu, kaip čia viskas vyksta, kodėlesu šitokios būsenos, nei kaip, jei norėčiau,jos atsikratyti. Jei pasakyčiau: „Noriu pa-busti“, ar pabusčiau? Jau bandžiausumušusi kulnais rasti Tedį ir persikelti įHavajus, tačiau nepavyko. Viskas gerokaisudėtingiau.

131/351

Vis dėlto tikiu, jog tai tiesa. Vėl girdžiuseselės žodžius. Viskas priklauso nuomanęs. Ir visi laukia, kol nuspręsiu.

Sprendžiu aš. Dabar tai žinau.Ir tai mane gąsdina labiau negu visi šios

dienos įvykiai.Kur, po velnių, Adamas?

Dešimtoje klasėje, likus savaitei ikiHelovino, ant mano durų slenksčio išdygoAdamas pergalingu veidu. Išsišiepęs ikiausų rankoje laikė maišą drabužių.

– Mirsi iš pavydo. Radau kiečiausią kos-tiumą, – pranešė.

Atsegė maišą. Jame buvo puošnūs baltimarškiniai, bridžiai ir ilgas vilnonis švarkassu antpečiais.

– Būsi Seinfeldas prašmatniaismarškiniais?

132/351

– Fui. Seinfeldas. Ir dar vadiniesiklasikine muzikante. Būsiu Mocartas. Pala,dar nematei batų.

Įkišo ranką į maišą ir ištraukė sunkiusjuodus odinius batus su metalinėmissagtimis.

– Neblogai, – tariau. – Rodos, manomama turi panašius.

– Tu tiesiog pavydi tokio kieto kostiumo.Aš net pėdkelnes užsimausiu. Esu visiškairamus dėl savo vyriškumo. Dar perukąturiu.

– Iš kur viską parovei? – paklausiau,pirštais glostinėdama peruką, padarytątarsi iš bulvių maišo.

– Internete. Viso labo šimtas žalių.– Tu išleidai šimtą dolerių Helovino

kostiumui?Nugirdęs minint Heloviną, iš viršaus at-

bildėjo Tedis. Prašvilpė pro mane ir stvėrėuž Adamo piniginės grandinėlės.

133/351

– Palauk čia! – įsakė, tada vėl užbėgo įviršų ir tuoj grįžo nešinas maišu. – Ar čiageras kostiumas? Neatrodysiu per daugkūdikiškai? – paklausė, iš maišo traukdam-as šakes, ragus, raudoną uodegą ir raudonąpižamą su pėdomis.

– Ooo! – Adamas išpūtęs akis žengė ata-tupstas. – Dar neapsirengei jo, o mane jauvelniškai išgąsdinai.

– Tikrai? Nemanai, kad pižama atrodyskvailai? Nenoriu, kad iš manęs juoktųsi, –pareiškė Tedis, rimtai suraukęs antakius.

Šyptelėjau Adamui, kuris pats bandėnuslėpti šypseną.

– Su raudona pižama, šakėmis, velnioragais ir smailia uodega būsi toks baisusšėtonas, kad niekas nedrįs tau pastoti kelio,nebent norės būti amžinai prakeiktas, –patikino mano brolį Adamas.

Tedis nušvito, burnytėje pasimatėšvarplė – buvo iškritęs priekinis dantis.

134/351

– Ir mama taip sakė, bet norėjau įs-itikinti, ar ne todėl, kad nustočiau zirzti dėlkostiumo. Eisi su manim prašyti saldainių?– atsisuko į mane.

– Kaip ir kasmet, – atsakiau. – Kaip ki-taip jų gaučiau?

– Tu irgi eisi? – paklausė Adamo.– Nė už ką nepraleisčiau tokio

smagumo.Tedis pasisuko ant kulno ir vėl nušvilpė

viršun. Adamas atsigręžė į mane.– Tedis pasiruošęs, o kuo apsirengsi tu?– Ai, aš nelabai mėgstu persirenginėti.Adamas nusivaipė.– Teks. Pirmas Helovinas, kai mes

kartu. „Krintančiai žvaigždei“ tą vakarądidžiulis koncertas. Visi bus su kostiumais,o tu pažadėjai ateiti.

Mintyse sudejavau. Per šešis mėnesiusdraugystės pripratau, kad mokykloje esamelaikomi keistuolių pora – Žavinguoju ir

135/351

Moksliuke. Jau kur kas smagiau jaučiausisu Adamo grupės nariais, net pramokaurokerių žargono. Nesibaimindavau it pilkapelytė, kai Adamas nusivesdavo į Rokonamą, klaidų pastatą prie universiteto, kurgyveno kiti grupės nariai. Net dalyvau-davau grupės rokeriško laimės puodo tūsu-ose, kai visi svečiai turi atsinešti kokio norsmaisto, kurio galiojimo laikas baigiasi. Su-maišydavome visas sudedamąsias dalis irką nors pagamindavome. Sugebėdavaupagaminti visai valgomo maisto iš sojųmėsos, burokėlių, ožkų sūrio ir abrikosų.

Bet vis tiek negalėjau pakęsti jo koncer-tų. Ir nekenčiau savęs už tai, kad jų nek-enčiu. Klubuose buvo pilna dūmų, jiegraužė akis, jais pradvokdavo drabužiai.Kolonėlės tiesiog griaudėjo, vėliau ilgaispengdavo ausyse, negalėdavau užmigti.Tada gulėdavau lovoje, mintimis

136/351

išgyvendama nevykusį vakarą ir jausdam-asi vis blogiau.

– Tik nesakyk, kad bandai išsisukti, –tarė Adamas, ir įskaudintas, ir suirzęs tuopat metu.

– Kaip Tedis? Juk pažadėjome draugeeiti prašyti saldainių…

– Taip, penktą. Koncertas tik dešimtą.Kažin ar net meistras Tedis išsilaikys pen-kias valandas. Taigi neturi jokios dingstiesišsisukti. Verčiau susirask padorų kosti-umą, nes aš, kaip aštuoniolikto amžiauskompozitorius, atrodysiu itin patraukliai.

Adamas išėjo į darbą vežioti picų, o mansugniaužė paširdžius. Užlipau viršun re-petuoti Dvoržako kūrinio, kurį uždavė pro-fesorė Kristi, ir išsiaiškinti, kodėl taip jauči-uosi. Kodėl taip nemėgstu Adamopasirodymų? Ar todėl, kad „Krintantižvaigždė“ darosi vis populiaresnė ir ašpavydžiu? Gal mane gąsdina augančios

137/351

merginų gerbėjų minios? Paaiškinimas lygir logiškas, bet bėda buvo ne ta.

Pagrojus apie dešimt minučių pagaliautoptelėjo: mano antipatija jo koncertamsneturi nieko bendra nei su muzika, nei sugerbėjomis, nei su pavydu. Kaltos abejonės.Tos pačios kibios abejonės, kad esu ne savovietoje. Jaučiausi nepritapėle savo šeimoje,dabar – ir Adamo pasaulyje, tik manošeima pasirinkimo neturėjo, o Adamas patsmane išsirinko, ir aš to nesupratau. Kodėljis įsižiūrėjo mane? Jokios logikos. Žinojau,kad visų pirma mus suvedė muzika, dėlmuzikos atsidūrėme toje pačioje erdvėje,kur galėjome vienas kitą pažinti. Ir žinojau,kad Adamui patiko mano atsidavimasmuzikai. Ir mano humoras. „Toks tamsus,kad galima nepastebėti“, – sakydavo. Žino-jau, kad jam patinka tamsiaplaukės mergi-nos, nes anksčiau draugavo tik su bru-netėmis. Ir žinojau, kad dviese galim ištisas

138/351

valandas kalbėtis arba sėdėti vienas šaliakito skaitydami arba klausytis kiekvienassavo muzikos grotuvo ir vis tiek jaustisdrauge. Protu visa tai supratau, bet širdimivis dar negalėjau patikėti. Būdama su Ada-mu jaučiausi esanti išrinktoji, ypatinga irdėl to tik dar atkakliau svarsčiau: „Kodėlaš?“

Galbūt todėl – tegu Adamas ir noriai ei-davo klausytis Šuberto simfonijų ir perkiekvieną mano rečitalį atnešdavo ryti-etiškų lelijų, mano mėgstamiausių gėlių –aš vis tiek mieliau būčiau ėjusi pas dantųgydytoją, o ne į jo koncertą. Taip elgtisbuvo labai negražu. Prisiminiau, ką saky-davo mama, kai jausdavausi nesmagiai:„Apsimetinėk, kad viskas gerai, kol pasid-arys gerai.“ Kai visą kūrinį sugrojau triskartus, nusprendžiau, jog ne tik eisiu į kon-certą, bet ir pasistengsiu suprasti Adamo

139/351

pasaulį, kaip kad jis stengiasi suprastimanąjį.

– Man reikia tavo pagalbos, – pasakiaumamai beplaunant indus po vakarienės.

– Man regis, jau sutarėm, kad aš neiš-manau trigonometrijos. Gal pabandyk tąprogramą internete, – atsakė ji.

– Ne dėl matematikos. Dėl kitko.– Pasistengsiu padėti. Kas yra?– Reikia patarimo. Kas yra pati pati

kiečiausia ir karščiausia rokerė?– Debė Hari, – atsakė mama.– Tada…– Nebaigiau, – pertraukė mama. – Ne-

prašyk įvardyti tik vieną. Kaip iš „Sofijospasirinkimo“. Keltin Hana. Patė Smit.Džoana Džet. Kortnė Lav, nors ta ir iš-protėjusi savinaikintoja. Liusinda Viljams –ji kantri muzikantė, bet kieta kaip plienas.Kim Gordon iš Sonic Youth, beveik

140/351

penkiasdešimties ir vis dar varo kaip reiki-ant. Ketė Pauer. Džoana Armatreiding.Kodėl klausi, kokiam socialiniamprojektui?

– Tarkim, – atsakiau, šluostydamanudaužtą lėkštę. – Helovinui.

Mama iš džiaugsmo suplojo muilinomisrankomis.

– Ketini kuria nors būti?– Aha, – linktelėjau. – Padėsi?Kad galėtume apeiti vintažines par-

duotuves, mama anksčiau baigė darbą.Nusprendė, kad geriau tiesiog laikytisrokeriško stiliaus, nei bandyti kopijuoti vi-eną kurią muzikantę. Nupirkomeaptemptas driežo odos kelnes, trumpa-plaukį šviesų devintojo dešimtmečio pra-džios Debės Hari stiliaus peruką su kirpči-ais, kelias jo sruogas mama nupurškė viol-etiniais dažais. Iš aksesuarų išsirinkomejuodą odinę apyrankę vienam riešui ir apie

141/351

dvidešimt plonų sidabrinių apyrankių kit-am. Mama paskolino savo vintažinius Vel-vet Underground marškinėlius, tik liepė nėuž ką jų nenusirengti, nes kas nors darnugvelbs ir parduos „eBay“ už porą šimtų,ir juodus odinius spygliuotus batussmailiomis nosimis, kuriuos ji avėjo per sa-vo vestuves.

Helovino dieną mama pati mane padažė.Skystu juodu akių pieštuku storai apvedėakis, ir jos pasidarė grėsmingos. Veidąnupudravo šviesiai, kad atrodyčiau išbalusi.Kraujo raudonumo lūpdažiu padažė lūpas.Ant nosies užlipdė priklijuojamą auskarą.Pažvelgiau į veidrodį ir išvydau į manežiūrint mamos veidą. Galbūt dėl šviesausperuko pirmą kartą atrodžiau kaip tikrašeimos narė.

Sėdėjau savo kambaryje, tėvai su Tedžiuapačioje laukė Adamo. Jaučiausi tarsi prieš

142/351

išleistuves. Tėtis laikė fotoaparatą. Mama išdžiaugsmo nenustygo vietoje. Kai atėjoAdamas ir apdovanojo Tedį krūva Skittles,mama su tėčiu šūktelėjo man lipti žemyn.

Apsiavusi aukštakulniais žengiau kaipįmanydama grakščiau. Tikėjausi, kad Ada-mas tiesiog pašėls išvydęs taip išsipusčiusiąsavo iš džinsų ir megztinių neišlendančiąpanelę. Tačiau sveikindamasis jis tikįprastai nusišypsojo ir sukikeno.

– Gražus kostiumas, – tepasakė.– Quid pro quo. Lygiosios, – tariau,

rodydama į jo Mocarto apdarą.– Atrodai šiurpiai, bet gražiai, –

pareiškė Tedis. – Sakyčiau, kad ir seksuali-ai, bet aš tavo brolis ir būtų šlykštu.

– Iš kur apskritai žinai, ką reiškia „sek-sualiai“? – paklausiau. – Tau šešeri.

– Visi žino, ką reiškia „seksualiai“, –atšovė Tedis.

143/351

Tikriausiai visi, išskyrus mane. Bet tąvakarą lyg ir supratau. Kai su Tedžiu ėjomkaulyti saldainių, net seni kaimynai manęsnepažino. Vaikinai, kurie anksčiau į manenekreipė dėmesio, spoksojo išsižioję. Ir kaskartą, kai taip nutikdavo, jaučiausi vispanašesnė į pavojingą ir seksualią panelę,kurią vaidinau. „Apsimetinėk, kad viskasgerai, kol pasidarys gerai“ iš tikrųjų veikė.

Klubas, kuriame grojo „Krintantižvaigždė“, buvo sausakimšas. Visi per-sirengę, dauguma merginų nepadoriaiskostiumais – prancūzės tarnaitės giliomisiškirptėmis, botagėliais mosuojančiosvaldingos kietuolės, „Ozo šalies burtininko“Dorotės pasileidėlės, pakaišytais sijonais,kad matytųsi raudoni keliaraiščiai – tarptokių dažniausiai pasijusdavau kaippaskutinė mulkė. Šįkart – anaiptol, nors,regis, žmonės nė nesuprato, kad aš sukostiumu.

144/351

– Turėjai kuo nors persirengti, – priešpasiūlydamas alaus išbarė mane skeletuapsitaisęs vaikinas.

– Tavo kelnės NEREALIOS, – į ausį sus-pigo trečiojo dešimtmečio stiliaus suknelevilkinti mergina. – Sietle parovei?

– Tu kartais ne iš Crack House kvarteto?– paklausė vaikinas su Hilarės Clintonkauke, jis turėjo omeny pankroko grupę,kuri Adamui patiko, o aš jos negalėjaupakęsti.

„Krintančiai žvaigždei“ užlipus antscenos, nusprendžiau nelindėti užkulisiu-ose, kaip kad visada darydavau. Ten ramiaitūnau, gerai matau, nereikia su niekuo kal-bėtis. Šįkart pasėdėjau prie baro, paskuimano kelnes pagyrusi mergina ėmė ir nus-itempė prie scenos šokti.

Dar nebuvau taip šokusi. Šiaip manęsnetraukė lakstyti ratais, kai prisigėręraumeningi vaikinai odiniais drabužiais

145/351

mindo kojų pirštus. Bet tą vakarą įsi-jaučiau. Supratau, ką reiškia atiduoti visąsavo energiją miniai ir sugerti josskleidžiamą energiją. Visiems įsišėlus ne-bevaikštai ir net nebešoki, nes tave tiesiogįsiurbia sūkurys.

Kai Adamas baigė groti, buvau tokia patuždususi ir suprakaitavusi kaip ir jis.Nelėkiau į užkulisius pasitikti jo pati pirma.Laukiau, kol ateis į klubo salę pasisveikintisu publika, kaip kad darydavo po kiekvienopasirodymo. Ir kai Adamas pagaliaupasirodė su rankšluosčiu ant sprando,gurkšnodamas vandenį iš butelio, puoliaujam į glėbį ir visiems matant įsisiurbiaujam į lūpas. Kai jis mane bučiavo, jaučiau,kad šypsosi.

– Nagi nagi, regis, kažką užvaldė DebėsHari dvasia, – tarė, nuo smakro valydamas-is lūpdažius.

146/351

– Ko gero. O kaip tu? Jautiesimocartiškai?

– Apie jį žinau tik iš filmo. Bet, kiek at-menu, buvo kiek patvirkęs, tai po šitobučinio turbūt galiu atsakyti „taip“. Ši-aušiam? Tik susikraunam instrumentus irgalim iš čia dingti.

– Ne, pažiūrėkim paskutinį pasirodymą.– Rimtai? – paklausė Adamas iš

nuostabos pakeltais antakiais.– Taip. Gal net su tavim pašoksiu.– Ko nors gėrei? – paklausė juokais.– Tik Kool-Aid, – atsakiau.Šokom, kartais vis sustodami pasibuči-

uoti, iki klubas užsidarė.

Važiuojant namo, Adamas laikė manoranką. Vis pasigręždavo į mane ir nusišyps-odavo purtydamas galvą.

– Tai aš tau tokia patinku? – paklausiau.– Mhm, – sumykė.

147/351

– Tai reiškia „taip“ ar „ne“?– Aišku, patinki.– Ne, tokia kaip dabar. Ar aš tau patikau

šįvakar?Adamas atlošė pečius.– Man patiko, kad įsijautei ir kad nespir-

gėjai kuo greičiau dingti. Ir labai patiko sutavim šokti. Ir tai, kad tau buvo smagu sumumis, prasčiokais.

– Bet ar aš tau tokia patikau? Ar patikaulabiau?

– Labiau nei kas? – paklausė, rodos,nuoširdžiai suglumęs.

– Labiau nei visada. – Ėmiau irzti.Šįvakar jaučiausi tokia pašėlusi, lyg šitasHelovino kostiumas būtų mane padaręsnauja asmenybe, daug vertesne Adamo irmano šeimos. Bandžiau jam tai paaiškinti,bet, savo pačios nusivylimui, pajutau, kadtuoj apsižliumbsiu.

148/351

Adamas, regis, pajuto, kad nuliūdau.Įsuko į miško keliuką, sustojo ir pažvelgė įmane.

– Mija, Mija, Mija, – tarė, glostydamasiš po peruko išsprūdusias mano plaukųsruogas. – Tu man patinki tokia, kokia esi.Žinoma, apsirengei seksualiau, tapaiblondine – atrodai kitaip. Tačiau šįvakar tuta pati Mija, kokią mylėjau vakar, ir ta patiMija, kokią mylėsiu rytoj. Man patinka, kadtu trapi ir kieta, tyli ir užsispyrusi. Po vel-nių, tu viena kiečiausių mano pažįstamųpanų, kad ir ko klausytumeisi, kad ir kądėvėtum.

Jei kada vėliau ir suabejodavau Adamojausmais, pagalvodavau apie tą peruką,dulkantį spintoje, ir prisimindavau tą naktį.Abejonės išsisklaidydavo. Jausdavausilaiminga.

149/351

19.13

Jis čia.Jau kuris laikas kiūtau tuščioje Gim-

dymo skyriaus palatoje, kad būčiau kuo to-liau nuo savo giminių, nuo Intensyviosiosterapijos skyriaus, nuo tos seselės, tiksliau,nuo to, ką ta seselė pasakė ir ką dabarsuprantu. Man reikėjo pabūti kur nors, kurnėra liūdnų žmonių, kur žmonės galvojaapie gyvenimą, o ne apie mirtį. Taigi atėjaučionai, į klykiančių kūdikių pasaulį. Tiesąpasakius, naujagimių verksmas ramina. Jievisai maži, o šitaip kovoja.

Tačiau dabar šioje palatoje tylu. Taigisėdžiu ant palangės ir žiūriu į naktį. Staigasužviegia į garažą sukančio automobilioratai – grįžtu į tikrovę. Žvilgtelėjusi žemyn

dar spėju pamatyti tamson neriančio raus-vo automobilio galinius žibintus.„Krintančios žvaigždės“ būgnininkės Lizosmergina Sara turi dodžą Dart. Sulaikaukvapą ir laukiu, kol iš tunelio išlįs Adamas.Štai jis lipa rampa, nuo šalčio siausdamasisodinį švarką. Ligoninės kiemo žibintųšviesoje blizga jo piniginės grandinė. Sus-toja ir atsigręžia su kažkuo pasikalbėti. Iššešėlio išnyra neryški moters figūra. Iš pra-džių pamanau, kad ten Liza, bet paskuiišvystu kasą.

Norėčiau ją apkabinti. Padėkoti už tai,kad visada iš anksto žino, ko man reikia.

Aišku, Kim nuvažiavo pas Adamą, kadpasakytų tiesiai, o ne telefonu, ir atvežė jįčionai, pas mane. Kim žinojo, kad Adamaskoncertuoja mieste. Kim kažkaip sugebėjoįtikinti savo mamą nuvežti ją į centrą. IrKim, sprendžiant iš to, kad ponios Šain čianėra, kažkaip įtikino ją važiuoti namo ir

151/351

leisti pasilikti čia su Adamu ir manimi. At-menu, kaip du mėnesius meldė, kad jaibūtų leista skristi sraigtasparniu su dėde,todėl dabar esu sužavėta gebėjimo gautitiek laisvės vos per kelias valandas. Kolsurado Adamą, Kim teko prasibrauti prominią šiurpių apsaugininkų ir hipsterių. IrKim pakako drąsos pranešti Adamui.

Žinau, skamba kvailai, bet džiaugiuosi,jog to neteko daryti man. Nemanau, kadbūčiau sugebėjusi. O Kim sugebėjo.

Ir dabar, jos pastangomis, jis čia.Visą dieną įsivaizdavau, kaip Adamas

atvyks, savo fantazijoje bėgau jo pasitikti,nors jis manęs ir nematė, nors, kiek kol kassuprantu, čia viskas kitaip negu filme„Vaiduoklis“, kur gali kiaurai pereiti permylimuosius, kad jie tave pajustų.

Tačiau dabar, kai Adamas tikrai čia,jaučiuosi tarsi paralyžiuota. Bijau jįpamatyti. Išvysti jo veidą. Regėjau jį

152/351

verkiantį du kartus. Pirmą sykį, kai žiūrė-jom „Nuostabų gyvenimą“. Antrą, kailaukėme Sietlo geležinkelio stotyje irmatėme, kaip motina rėkia ir muša Daunoliga sergantį sūnų. Adamas tada nutilo, tikeinant tolyn jo skruostais ritosi ašaros. Irman dėl to plyšo širdis. Jei jis verks,neištversiu. Nereikės ir rinktis. Vien taimane pribaigs.

Aš tokia bijoklė.Pasižiūriu į sieninį laikrodį. Jau po

septynių. „Krintanti žvaigždė“ vis dėltoneapšildys „Bikini“. Gaila. Tai jiems buvopuiki proga pasirodyti. Dar pasvarstau, galgrupė gros ir be Adamo. Bet vargu. Ne tiktodėl, kad jis pagrindinis dainininkas ir git-aristas. Grupė turi lyg ir savotišką taisyklę.Pagarbą jausmams. Praėjusią vasarą, kaiišsiskyrė Liza ir Sara (tai tetruko mėnesį) irLiza buvo tokia nusiminusi, jog negalėjogroti, „Krintanti žvaigždė“ atšaukė penkių

153/351

dienų turą, nors kitos grupės būgnininkasGordonas ir pasisiūlė groti vietoj Lizos.

Akimis seku Adamą, žingsniuojantį priepagrindinio ligoninės įėjimo, Kim skuba išpaskos. Prieš palįsdamas po stogeliu viršautomatinių durų, jis pasižiūri į dangų.Laukia Kim, bet man mieliau galvoti, kadieško manęs. Žibintų apšviestas veidas vis-iškai bejausmis, lyg kas būtų išsiurbęs visąindividualybę palikdamas tik kaukę. Adam-as nepanašus į save. Tačiau bent jauneverkia.

Tai man suteikia stiprybės eiti pas jį. Galtiksliau pas save, į Intensyviosios terapijosskyrių, kur, žinau, jis norės pakliūti. Adam-as pažįsta močiutę ir senelį, pusbrolius irpusseseres, todėl vėliau turbūt prisidės prievigilijos laukiamajame. Tačiau dabar jis čiatik dėl manęs.

154/351

Intensyviosios terapijos skyriuje laikas, ro-dos, sustojo. Mane apžiūri vienas iš op-eravusių chirurgų, tas, kuris daugprakaitavo ir atėjus eilei pasirinko Weezermuziką.

Blausi dirbtinė šviesa visas dvidešimtketurias valandas tokia pat, tačiau parosritmas vis tiek paėmė viršų ir palatą užliejonakties tyla. Daug ramiau negu dieną, tarsiseselės ir visi aparatai būtų pavargę ir per-sijungę į energijos taupymo režimą.

Todėl, koridoriuje nuaidėjus Adamo bal-sui, visi lyg pabunda iš miego.

– Kaip suprasti, negaliu užeiti? – griaudijis.

Pereinu Intensyviosios terapijos skyriųir atsistoju prie pat automatinių durų.Girdžiu, kaip sanitaras kitapus aiškina Ada-mui, kad jam draudžiama čia eiti.

– Nesąmonė! – šaukia Adamas.

155/351

Seselės sužiūra į duris, niūriose akysespindi nerimas. Esu tikra, jos mąsto: „Negimums nepakanka darbo, dar turimeraminti visokius bepročius?“ Noriu jomspasakyti, kad Adamas – ne beprotis. Kad jisniekada be reikalo nerėkauja.

Žilstanti pagyvenusi seselė, ji rūpinasine ligoniais, o sėdi prie kompiuterių ir tele-fonų, vos vos linkteli ir atsistoja, tarsiprisiimdama įpareigojimą. Atlošia pečius,palygina susiglamžiusias baltas kelnes iržengia prie durų. Ne jai reikėtų kalbėtis suAdamu. Norėčiau įspėti, kad verčiaupasiųstų seselę Ramirez, tą, kuri nuraminosenelius (ir išgąsdino mane). Ji sugebėtųpaguosti Adamą, šita tik viską pablogins.Išseku paskui ją pro dvivėres duris, tenAdamas ir Kim ginčijasi su sanitaru. Taspažvelgia į seselę.

– Sakiau jiems, kad čia būti negalima, –aiškina jis.

156/351

Seselė rankos mostu parodo sanitaruieiti.

– Kuo galiu jums padėti, jaunuoli? –klausia ji Adamo.

Klausia irzliai ir nekantriai, kaip kelitėčio kolegos mokykloje, anot jo, skaičiuo-jantys dienas iki pensijos.

Adamas atsikrenkščia, stengdamasistvardytis.

– Norėčiau aplankyti ligonę, – taria,rodydamas į duris, skiriančias jį nuo In-tensyviosios terapijos skyriaus.

– Deja, neįmanoma, – atremia seselė.– Bet mano mergina, Mija, ji…– Ja gerai rūpinamasi, – nutraukia

Adamą seselė. Ji pavargusi, per daug pav-argusi, kad užjaustų, kad būtų sujaudintajaunuolių meilės.

– Aš suprantu. Ir esu dėkingas, – sakoAdamas.

157/351

Jis iš visų jėgų stengiasi žaisti pagal jostaisykles, mėgina elgtis kaip suaugęs, tačiaugirdžiu, kaip užlūžta jo balsas tariant:

– Man tikrai labai reikia ją pamatyti.– Apgailestauju, jaunuoli, bet lankyti

leidžiama tik artimiesiems.Adamas aikteli. Artimiesiems. Seselė

neketino jo skaudinti. Ji tiesiog nežino, oAdamui į tai nusispjaut. Jaučiu poreikį ap-ginti jį ir nuo jo apginti seselę. Iš įpratimotiesiu ranką, nors iš tikrųjų negaliu jo pali-esti. Dabar jis atgręžęs man nugarą. Pečiainusvirę, linksta kojos.

Kim, iki šiol lūkuriavusi prie sienos,staiga išdygsta Adamo pašonėje ir apka-bina, kad jis nepargriūtų. Abiem rankomapglėbusi jam liemenį pažvelgia į seselępykčiu degančiomis akimis.

– Jūs nieko nesuprantat! – sušunka.– Ar man reikės iškviesti apsaugą? –

pagrasina seselė.

158/351

Adamas mosteli ranka, nusileisdamas irseselei, ir Kim.

– Nereikia, – sušnibžda jis Kim.Taigi Kim nebesiplėšo. Netarusi daugiau

nė žodžio užsikelia Adamo ranką sau antpečių ir perima dalį jo svorio. Adamas jaiprideda apie pėdą ir penkiasdešimt svarų,bet kiek pasvyrinėjusi Kim prisitaiko prienaštos.

Ji pajėgia.

Mudvi su Kim turime teoriją, kad beveikviską pasaulyje galima padalyti į dvikategorijas.

Vieniems žmonėms patinka klasikinėmuzika. Kitiems – popsas. Yra miestožmonės. Ir kaimo žmonės. Tie, kurie geriakolą. Tie, kurie geria pepsi. Yra konform-istų ir laisvamanių. Nekaltų ir nebe

159/351

nekaltų. Ir yra merginų, kurios turivaikinus mokykloje, ir tokių, kurios jųneturi.

Mes su Kim visada manėme, kad abipriklausome pastarosioms.

– Mes nebūsim keturiasdešimtmetėsšventuolės, nieko panašaus, – tikino Kim. –Tiesiog būsim tokios panos, kurios turivaikinus universitete.

Tai man visada atrodė logiška, gal netgeriau. Mama turėjo bernų mokykloje ir vissakydavo, kad geriau jau nebūtų švaisčiusijiems laiko.

„Kiekgi galima lupti alų Mickey’s BigMouth, stumdyti karves9 ir laižytis pikapogale. Bernai, su kuriais draugavau, įsivaiz-davo, kad taip turi atrodyti romantiškasvakaras.“

O tėtis iki universiteto su niekuonedraugavo. Mokykloje buvo gana drovus,paskui, pirmais metais universitete,

160/351

pradėjo mušti būgnus, tapo roko grupėsmuzikantu ir, še tau, pasipylė panos. Na,bent kelios, kol sutiko mamą – būsimąžmoną. Visada maniau, jog ir man taipnutiks.

Taigi ir man, ir Kim buvo didžiulis šo-kas, kai staiga atsidūriau A grupėje, kartusu panelėmis, turinčiomis vaikinus. Iš pra-džių bandžiau tai nuslėpti. Grįžusi iš Jo-JoMa koncerto, Kim papasakojau tik šį bei tą.Nepaminėjau bučinio. Suradau racionalųpaaiškinimą, kodėl jai apie tai neprasit-ariau: kam kraustytis iš proto dėl kažkokiobučinio. Vienas bučinys nereiškia rimtųsantykių. Ir anksčiau esu bučiavusis suvaikinais, dažniausiai kitą dieną bučinysišgaruodavo kaip rasos lašas saulėje.

Betgi žinojau, jog bučinys su Adamutikrai šį tą reiškė. Supratau iš to, kaip tąvakarą šiluma užliejo visą kūną, kaiparvežęs namo prie durų pabučiavo dar

161/351

kartą. Iš to, kad gulėjau apkabinusi pagalvęir neužmigau iki aušros. Iš to, kad kitą di-eną negalėjau valgyti ir nepalioviau šypsot-is. Suvokiau, kad tas bučinys buvo tarsidurys, pro kurias įėjau. Ir žinojau, kad pal-ikau Kim už jų.

Po savaitės ir dar kelių slaptų bučiniųatėjo laikas prisipažinti draugei.Pamokoms pasibaigus nuėjome išgerti ka-vos. Nors buvo gegužė, lijo kaip lapkritį.Būsimas prisipažinimas, mane, regis,dusino.

– Aš nupirksiu. Nori ko nors mandro? –paklausiau.

Tai buvo dar viena mūsų skiriama kat-egorija: žmonės, kurie geria paprastą kavą,ir žmonės, kurie geria visokias mandraskavas, pavyzdžiui, Kim mėgstamą mėtinęlatę.

– Gal paragausiu Chai latte su cina-monu, – tarė Kim rūsčiai žvelgdama į

162/351

mane, lyg sakytų: „Aš nesigėdysiu dėl savopasirinkimo.“

Nupirkau mudviem kavos ir gabalą ger-vuogių pyrago, paėmiau dvi šakutes. At-sisėdau priešais Kim, perbraukiau šakutenelygią sluoksniuotos tešlos plutą.

– Turiu tau kai ką pasakyti, – prabilau.– Ką nors apie savo berną? – jos balsas

buvo patenkintas, bet net nudūrusi žvilgsnįsupratau, jog Kim užvertė akis.

– Iš kur žinai? – paklausiau atremdamaKim žvilgsnį.

Ji vėl užvertė akis.– Baik. Visi žino. Tai karščiausios nauji-

enos nuo tada, kai Melanė Farou metėmokyklą dėl nėštumo. Lyg tuoktųsi De-mokratų ir Respublikonų partijosprezidentai.

– Kas ką sakė apie vestuves?– Čia metafora, – atsakė Kim. – Šaip ar

taip, aš žinau. Žinojau dar anksčiau už tave.

163/351

– Nesąmonė.– Rimtai. Toks bernas kaip Adamas Jo-

Jo Ma koncerte. Jis tau gerinosi.– Netiesa, – atrėžiau, nors aišku, kad

buvo tiesa.– Tik nesuprantu, kodėl man nepasakei

anksčiau, – tyliai tarė Kim.Jau norėjau išrėžti kalbą, kad vienas

bučinys dar nieko nereiškia ir kad nenorė-jau iš to pūsti burbulo, bet susilaikiau.

– Bijojau, kad supyksi, – prisipažinau.– Nepykstu, – pasakė Kim. – Bet supyk-

siu, jei dar kada nors man meluosi.– Gerai, – atsakiau.– Arba jei tapsi viena tų, kurios visur

sekioja paskui savo berną ir šnekadaugiskaitos pirmuoju asmeniu. „Mes diev-iname žiemą. Mes manome, kad VelvetUnderground – labai originali grupė.“

164/351

– Nieku gyvu nekalbėčiau su tavimrokerių žargonu. Pirmuoju asmeniu nei vi-enaskaita, nei daugiskaita. Pažadu.

– Gerai, – atsakė Kim. – Nes jei tapsi vi-ena tų panų, aš tave nušausiu.

– Jei tapsiu viena iš jų, pati tau duosiuginklą.

Kim nuoširdžiai nusijuokė ir įtampaatslūgo. Į burną ji susigrūdo didžiulį pyragogabalą.

– Kaip tėvai reagavo?– Tėtis patyrė penkias sielvarto stadijas

– neigimą, pyktį, pripažinimą ir dar kažką– per vieną dieną. Manau, jį labiaunugąsdino tai, jog jis jau toks senas, kaddukra turi vaikiną. – Nutilau, gurkštelėjaukavos, palikusi žodį vaikinas kyboti ore. –Ir sako negalįs patikėti, jog draugauju sumuzikantu.

– Tu juk pati muzikantė, – priminė Kim.– Na žinai, su pankroko, popmuzikantu.

165/351

– „Krintanti žvaigždė“ groja emo pank-roką, – pataisė mane Kim. Ne taip kaipman, jai rūpėjo begalybė skirtingų pop-muzikos rūšių: pankrokas, indie rokas, al-ternatyvusis rokas, hardrokas, emo rokas.

– Manau, tai tik pliurpalai, tėčio-ryšinčio-varlytes įvaizdžio atributas. Manregis, Adamas jam patinka. Susipažino, kaiparvažiavome po koncerto. Dabar nori, kadatsivesčiau jį vakarienės, bet draugaujamdar tik savaitę. Aš kol kas nepasiruošusišeimyninėms pažintuvėms.

– Vargu ar aš kada nors būsiu tampasiruošusi. – Kim vien nuo tokios mintiesnusipurtė. – O ką mama?

– Pasisiūlė palydėti mane į šeimosplanavimo kliniką, kad išrašytų kontracept-inių piliulių, ir liepė pasakyti Adamui, kadišsitirtų, ar neserga kokiomis nors ligomis.Tada dar liepė nusipirkti prezervatyvų. Net

166/351

davė dešimt dolerių, kad pradėčiau kauptiatsargas.

– Pradėjai? – aiktelėjo Kim.– Ne, draugaujam tik savaitę, – at-

sakiau. – Šiuo atžvilgiu mes su tavim visdar toj pačioj grupėj.

– Kol kas, – atšovė Kim.

Dar viena kategorija, kurią mudvi su Kimišskyrėme, tai žmonės, kurie stengiasi būtikieti, ir tie, kurie nesistengia. Šiuo atveju irAdamas, ir Kim, ir aš priklausėme tai pačiaikategorijai – nors Adamas ir buvo kietas,toks būti nesistengė. Jam tai sekėsisavaime. Taigi vyliausi, kad visi trys tap-sime geriausiais draugais. Tikėjausi, kadAdamas mylės visus mano mylimusžmones taip pat kaip ir aš.

Taip ir nutiko su mano šeima. Jis konetapo trečiu vaiku. O su Kim taip neišėjo.Adamas su ja elgėsi taip, kaip, mano

167/351

manymu, turėjo elgtis su tokia merginakaip aš. Jis buvo malonus – mandagus,draugiškas, bet santūrus. Jis nebandė neipatekti į jos pasaulį, nei pelnyti jos pri-pažinimo. Įtariau, kad jam ji atrodė ne itinkieta, ir tai mane siutino. Po trijų mėnesiųdraugystės dėl to smarkiai susipykom.

– Aš draugauju su tavim, o ne su Kim, –atkirto Adamas, kai pasakiau, kad jis at-sainokas Kim.

– Na, ir kas? Turi daugybę draugių. Kuoneįtinka ji?

Adamas gūžtelėjo pečiais.– Nežinau. Kažkas nelimpa.– Tu tikras snobas! – įtūžau.Adamas žvelgė į mane suraukęs antaki-

us, lyg bandytų išspręsti ant lentos užrašytąmatematikos uždavinį.

– Ir kodėl gi aš snobas? Negali prievartaišgauti draugystės. Mes tiesiog neturimenieko bendra.

168/351

– Todėl tu ir snobas! Tau patinka tiktokie kaip tu! – išpyškinau.

Įsiutusi išlėkiau, tikėdamasi, kad jis seksiš paskos, atsiprašinės, bet, kai tonepadarė, įniršau dar labiau. Dviračiunulėkiau pas Kim išsilieti. Ji išklausėmanęs abejingu veidu.

– Nesąmonė, kad jam patinka tik tokiekaip jis, – drėbė man baigus skųstis. – Jampatinki tu, o tu ne tokia kaip jis.

– Čia ir bėda, – burbtelėjau.– Tai ir spręsk ją. Nevelk manęs į savo

tragedijas, – pareiškė Kim. – Be to, ir jismanęs netraukia.

– Rimtai?– Taip, Mija. Ne visi alpsta dėl tavo

Adamo.– Ne tai turėjau galvoje. Tiesiog noriu,

kad būtumėt draugai.

169/351

– Aha, o aš noriu gyventi Niujorke irturėti normalius tėvus. Bet, kaip sakoma,ne tau, Martynai, mėlynas dangus.

– Tačiau jūs abu – vieni svarbiausiųžmonių mano gyvenime.

Kim pažvelgė į mano raudoną nuo ašarųveidą ir švelniai nusišypsojo.

– Mes tai žinom, Mija. Tačiau esam išskirtingų tavo gyvenimo dalių, taip kaipmuzika ir aš esam iš skirtingų tavo gyven-imo dalių. Tai nieko baisaus. Tau nereikiarinktis vieno arba kito, na, bent jau mantaip atrodo.

– Bet aš noriu, kad tos mano gyvenimodalys susijungtų.

Kim papurtė galvą.– Nieko nebus. Klausyk, aš pripažįstu

Adamą, nes tu jį myli. Ir turbūt jis pri-pažįsta mane, nes tu mane myli. Jei taunuo to bus geriau – mus sieja tavo meilė. Ir

170/351

to pakanka. Mums nereikia mylėti vienamkito.

– Bet norėčiau, kad mylėtumėt, –zirziau.

– Mija, – ištarė Kim balsu, įspėjančiu,kad jos kantrybė ne geležinė, – tu imi elgtiskaip viena iš tų panų. Ar atneši man ginklą?

Vėliau tą vakarą užsukau pas Adamą at-siprašyti. Jis man atleido ir pabučiavo įnosį. Ir niekas nepasikeitė. Jiedu su Kim irtoliau buvo vienas kitam malonūs, tačiausantūrūs, nors ir kaip stengiausi juos suart-inti. Keista, kad taip ir neįsidėmėjau Kimpastabos, jog jie kažkaip susiję per mane –iki šiol, kai pamačiau ją velkančią Adamąligoninės koridoriumi.

171/351

9 Cow-tipping (angl.) – pramoga, kai sten-giamasi prisėlinti prie karvės ir netikėtaistumtelėti – ji tada neva nuvirsianti.

172/351

20.12

Žiūriu, kaip Kim ir Adamas šlubčioja kor-idoriumi. Turėčiau sekti jiems įkandin, betstoviu lyg priklijuota prie linoleumo,negaliu pakrutinti vaiduokliškų kojų. Ir tiktada, kai jie pradingsta už kampo,išsijudinu ir tykinu paskui, tačiau jie jaupranykę lifte.

Dabar jau žinau, kad neturiu jokių ant-gamtinių galių. Negaliu vaikščioti kiauraisienas nei nusklęsti žemyn laiptais. Galiudaryti tik tai, ką galėčiau daryti ir tikrovėje,tik tiek, kad niekas to, ką darau savo pa-saulyje, nemato. Bent jau taip dingojasi,nes niekas nesureaguoja, kai atidarau durisir paspaudžiu lifto mygtuką. Galiu viską li-esti, net spausti durų rankenas, bet aš

nejaučiu nei daiktų, nei žmonių. Lyg viskasbūtų už akvariumo stiklo. Tai man atrodonelogiška, bet, tiesą sakant, niekas, kasdabar vyksta, nėra logiška.

Numanau, kad Kim su Adamu traukia įlaukiamąjį prisidėti prie vigilijos, tačiau sa-vo šeimos ten nerandu. Ant kėdžių kūpsopaltai ir megztiniai, atpažįstu pusseserėsHeteros ryškiai oranžinę pūkinę striukę. Jigyvena kaime ir dažnai eina pasivaikščiotipo miškus, taigi, anot jos, ryškios spalvosbūtinos, kad girti medžiotojai jos nesupain-iotų su meška.

Žvilgteliu į sieninį laikrodį. Vakarienėsmetas. Koridoriais nuvinguriuoju įvalgyklą, čia toks pats riebus keptas mais-tas ir virtos daržovės, kaip ir visose valgyk-lose. Nors kvepia neskaniai, pilna žmonių.Stalai apsėsti gydytojų, slaugytojų ir susin-ervinusių medicinos studentų trumpaisbaltais chalatais ir blizgančiais

174/351

stetoskopais, panėšėjančiais į žaislus. Visičiaumoja kartonines picas ir šaldytą bulviųkošę. Šiek tiek užtrunku, kol surandu ap-link stalą susigrūdusią savo giminę. Moči-utė plepa su Hetera. Senelis susikaupęsvalgo sumuštinį su kalakutiena.

Teta Keitė kampe kažką šnibžda tetaiDianai.

– Keli įdrėskimai ir nubrozdinimai. Jįjau paleido iš ligoninės, – sako. Akimirkąpamanau, kad jos kalba apie Tedį, irpasijuntu tokia laiminga, kad, regis, tuojpulsiu į ašaras. Bet tada išgirstu, kad jo or-ganizme nerasta alkoholio, kad mūsų auto-mobilis iššokęs į priešingą juostą ir kadkažkoks vyras, ponas Danlapas, sakęs, jognespėjo sustoti. Tada suprantu, jog kal-bama ne apie Tedį, o apie kitą vairuotoją.

– Policija sako, kad jie staigiai pasuko įšoną dėl sniego ar dėl į kelią iššokusio el-nio, – pasakoja teta Keitė. – Rodos, taip

175/351

nutinka gana dažnai – vienas avarijosdalyvis lieka beveik sveikas, o kitas patiriasunkių traumų… – Ji nutyla.

Nedrįsčiau sakyti, kad ponas Danlapas„beveik sveikas“, nors ir kokie nepavojingijo sužeidimai. Bandau įsivaizduoti, kaip jisatsibunda vieną antradienio rytą, sėda į sa-vo sunkvežimį važiuoti į darbą fabrike, ogal pašarų gyvuliams, o gal į Loretosužkandinę kiaušinienės. Ponas Danlapas –nežinia, ar jis linksmų plaučių, ar visiškasrukna – gal turi žmoną ir vaikų, bet galibūti ir viengungis. Kad ir koks jis buvošįryt, dabar jau nebe tas žmogus. Jo gyveni-mas irgi apvirto aukštyn kojomis. Jei tetasako tiesą ir ponas Danlapas dėl avarijosnekaltas, tada tiesiog, anot Kim, jis „var-gšas mulkis“, pasipainiojęs ne laiku ir ne vi-etoje. Ir tik todėl, kad sėkmė nuo jonusigręžė ir jis šįryt važiavo į rytus

176/351

dvidešimt septintuoju keliu, du vaikai likonašlaičiai ir bent vienam iš jų – koma.

Kaip po to gyventi? Užsisvajoju, kaippasveikstu, išeinu iš ligoninės ir aplankauponą Danlapą, kad jį nuraminčiau, kadpatikinčiau, jog jis nekaltas dėl nelaimės.Galbūt taptume draugais?

Žinoma, veikiausiai viskas būtų ne taip.Turbūt būtų nejauku ir liūdna. Be to, aš visdar neįsivaizduoju, ką nuspręsiu, žaliosupratimo neturiu, kaip apsispręsiu, likti arne. O iki išsiaiškinsiu, tegu lemia likimas,gydytojai ar kas kitas, kas sprendžia tokiusreikalus, kai pats sprendėjas toks sutrikęs,jog nežino, ar važiuoti liftu, ar lipti laiptais.

Man reikia Adamo. Paskutinį kartą ap-sidairau ieškodama jo ir Kim, bet jų čianėra, todėl vėl lipu į Intensyviosios terapi-jos skyrių.

177/351

Randu juos pasislėpusius Traumatologijosskyriuje, per kelis koridorius nuo Intensy-viosios terapijos. Jie, stengdamiesi ne-sukelti įtarimo, klibina sandėliukų ranken-as. Pagaliau radę atrakintą, šmurkštelividun. Apgraibomis tamsoje ieško jungik-lio. Nenoriu jų nervinti, bet jis koridoriuje.

– Bijau, kad tokie dalykai pavyksta tikfilmuose, – sako Kim grabinėdama sieną.

– Visa grožinė literatūra prasideda nuofaktų, – atremia Adamas.

– Tu nelabai panašus į gydytoją, –pareiškia Kim.

– Tikėjausi būti sanitaru. O galūkvedžiu.

– Ko ūkvedžiui reikia Intensyviosios ter-apijos skyriuje? – klausia Kim. Ji nuolatkabinėjasi prie smulkmenų.

– Perdegusi lemputė. Nežinau. Priklausonuo to, kaip pavyks išsisukti.

178/351

– Aš vis dar nesuprantu, kodėl tu tiesiogneini pas jos gimines? – kaip niekada prag-matiškai klausia Kim. – Esu tikra, jos sene-liai viską paaiškintų ir sugebėtų tavenuvesti pas Miją.

Adamas papurto galvą.– Žinai, kai ta seselė pagrasino iškviesti

apsaugą, mano pirma mintis buvo:„Paskambinsiu Mijos tėvams ir jie viskąsutvarkys“, – jis nutyla, kelis kartus giliaiįkvepia. – Ta mintis man kerta vis iš naujo,ir kaskart jaučiuosi kaip pirmą sykį, – tariakimiu balsu.

– Žinau, – pašnibždomis atsako Kim.– Kad ir kaip ten būtų, – Adamas vėl

ima ieškoti šviesos jungiklio, – negaliuprašyti jos senelių. Negaliu kelti jiems dardaugiau rūpesčių. Turiu tai padaryti pats.

Esu tikra, kad seneliai mielai padėtųAdamui. Jie matėsi daugybę kartų ir jisjiems labai patinka. Per kiekvienas Kalėdas

179/351

močiutė jam pagamina klevų siruposaldainių, nes jis kadaise užsiminė juoslabai mėgstąs.

Tačiau žinau ir tai, jog retkarčiais Ada-mui tiesiog būtina elgtis dramatiškai. Jampatinka įspūdingi poelgiai. Pavyzdžiui, uždvi savaites taupytus arbatpinigius nus-ivesti mane į Jo-Jo Ma koncertą, užuotpakvietus į paprastą pasimatymą. Arba,man susirgus vėjaraupiais, kasdien ištisąsavaitę mano palangę puošti gėlėmis.

Matau, kad dabar jis kaupiasi naujai už-duočiai. Nelabai nutuokiu, ką ketina daryti,bet kad ir kas tai būtų, džiaugiuosi vientodėl, kad jis nusipurtė tą emocinį stingulį,kuris buvo apėmęs jį koridoriuje prie In-tensyviosios terapijos skyriaus. Esu jį tokįmačiusi, kai kurdavo naują dainą arbastengdavosi mane prikalbinti daryti kąnors, ko nenoriu, pavyzdžiui, važiuotistovyklauti. Tada jo nebūtų sustabdęs nei

180/351

tiesiai į žemę krintantis meteoritas, nei In-tensyviosios terapijos skyriuje gulinti jomergina.

Be to, Intensyviosios terapijos skyriujegulinti jo mergina ir yra priežastis, dėl kur-ios jis rezga šiuos planus. Kiek suprantu, taiseniausias visų laikų ligoninės triukas,paimtas iš filmo „Bėglys“, jį su mama visaineseniai žiūrėjom per TNT. Šis planas mankelia abejonių. Rodos, Kim irgi.

– Nemanai, kad ta seselė tave atpažins?– klausia Kim. – Tu ją aprėkei.

– Jeigu ji manęs nepamatys, tai ir neat-pažins. Dabar suprantu, kodėl jūs su Mijalyg du žirniai ankštyje. Pora Kasandrų.

Adamui neteko susipažinti su poniaŠain, todėl jis nesuvokia, kad panikuotojaKim verčiau nevadinti. Kim susiraukia, betgreitai atsileidžia.

– Gal tavo kvailas planas eitųsi sk-landžiau, jei matytume, ką darome. – Ji

181/351

pasirausia krepšyje ir išsitraukia mobilųjį,kurį mama liepia jai nešiotis nuo dešimties– Kim jį vadina vaikų sekliu, – ir įjungiaekraną. Šviesos kvadratėlis vos vos prask-laido tamsą.

– Imi panėšėti į kietą panelę, kurią Mijavis taip giria, – sako Adamas. Pats irgiįsijungia mobilųjį ir patalpą nušviečiablausi šviesa.

Deja, sandėliukas pilnas šluotų, šepečiųir kibirų, tačiau apdarų, kurių tikėjosi Ada-mas, nė ženklo. Jei galėčiau, pasakyčiaujiems, kad ligoninėje yra persirengimokambariai, kur gydytojai palieka kasdieniusdrabužius ir persirengia operaciniaisdrabužiais arba laboratoriniais chalatais.Vieninteliai ligoninės drabužiai sandėliuke– tie bjaurūs marškiniai, kokiais aprengialigonius. Adamas turbūt galėtų tokiaissusisiausti ir klajoti koridoriais invalidovežimėliu niekam nekliūdamas, tačiau vis

182/351

tiek nepatektų į Intensyviosios terapijosskyrių.

– Šūdas, – nusikeikia jis.– Galim dar pabandyti, – siūlo staiga

užsidegusi Kim. – Čia koks dešimt aukštų.Tikrai rastume ir daugiau neužrakintųsandėliukų.

Adamas susmunka ant grindų.– Ne. Tu teisi. Kvailas planas. Reikia

sugalvoti geresnį.– Galėtum suvaidinti, kad perdozavai

narkotikų, tada atsidurtum Intensyviosiosterapijos skyriuje, – pasiūlo Kim.

– Čia Portlandas. Gali džiaugtis, jei per-dozavęs narkotikų pakliūni į Skubios pagal-bos skyrių, – atsako Adamas. – Ne, ašmąstau, kad reikėtų kaip nors atitraukti jųdėmesį. Žinai, paleisti gaisro signalizaciją,kad visos seselės išbėgtų lauk.

183/351

– Negi tikrai manai, kad Mijai į sveikatąpurkštuvai ir panikuojančios seselės? –klausia Kim.

– Na, nebūtinai šitai, bet kas nors,trumpam nukreipiantis jų dėmesį, kadgalėčiau slapta ten įsmukti.

– Jos tave tuoj pat pastebėtų. Ir išspirtųlauk.

– Man nesvarbu, – atsako Adamas. –Pakaks sekundės.

– Kam? Ką gali padaryti per sekundę?Adamas patyli. Jo akys, kurios dažni-

ausiai atrodo pilkõs, rudõs ir žaliõsmišinys, dabar patamsėjusios.

– Pasirodyti jai. Kad ji žinotų, jog aš esučia.

Kim nebeklausinėja. Jie sėdi tyloje, abupaskendę savose mintyse, ir aš prisimenu,kaip mudu su Adamu galime būti kartu, bettylomis ir atskirai, ir suprantu, kad dabar

184/351

jie – draugai, tikri draugai. Kad ir kasnutiktų, bent jau šitai pasiekiau.

Po kokių penkių minučių Adamas pli-aukšteli sau per kaktą.

– Žinoma, – ištaria.– Kas?– Laikas operacijai „Atitrauk dėmesį“.– Ką?– Einam. Parodysiu.

Kai pradėjau griežti violončele, tėtis te-bemušė būgnus savo grupėje, bet po porosmetų, gimus Tedžiui, ėmė groti vis mažiau.Iš pat pradžių supratau, jog mano muzikakitokia, ir ne tik todėl, kad tėvai buvoakivaizdžiai sutrikę dėl mano potraukioklasikai. Mano muzika buvo vieniša. Ir tėtispats vienas kelias valandas mušdavobūgnus arba vienas virtuvėje rašydavo

185/351

dainas, rinkdamas natas sena akustine git-ara, tačiau jis nuolat kartodavo, kad dainosrašosi begrojant. Todėl ir yra taip įdomu.

Aš dažniausiai grieždavau viena savokambaryje. Net kai repetuodavau su vis ki-tais universiteto studentais, išskyrus pamo-kas, mokydavausi griežti viena. Ir kai kon-certuodavau, ant scenos būdavau viena –mano violončelė, aš ir publika. Kitaip neguper tėčio pasirodymus, kur žvitrūs gerbėjaiužšokdavo ant scenos ir nerdavo atgal įpubliką, mane nuo klausytojų visada skyrėsiena. Po kiek laiko taip groti pasidarėnyku. Ir nuobodoka.

Taigi aštuntoje klasėje pavasarį nus-prendžiau viską mesti. Ketinau tai padarytityliai – tiesiog vis mažiau repetuoti ir kon-certuoti. Nusprendžiau, kad jei tai darysiupalengva, rudenį naujoje mokykloje galėsiupradėti viską iš naujo ir nebūsiu žinomakaip „violončelininkė“. Galbūt imsiu groti

186/351

kitu instrumentu – akustine arba bosinegitara, gal net būgnais. Mama buvo perdaug užsiėmusi su Tedžiu, kad pastebėtų,kiek trunka mano repeticijos, o tėtisužsiknisęs pamokų planais ir testaisnaujame darbe, tad nusprendžiau, kadniekas neatkreips dėmesio, jog griežiu vismažiau, iki viskas bus baigta. Bent jau patisau taip tvirtinau. Iš tikrųjų savijauta vismažiau grojant buvo tokia pat, kaip band-ant mažiau kvėpuoti.

Gal ir tikrai būčiau metusi, jei ne Kim.Vieną popietę pakviečiau ją po pamokų eitiį miestą.

– Šiandien paprasta diena. Tau nereikiagroti? – paklausė, rinkdama savo spintelėsspynos skaičių kombinaciją.

– Šiandien galiu negroti, – atsakiau ap-simesdama, kad ieškau gamtos mokslųvadovėlio.

187/351

– Ar Miją užgrobė ateiviai? Pirmiausianustojai koncertuoti. Dabar praleidi repeti-cijas. Kas vyksta?

– Nežinau, – tariau, pirštais barbend-ama į spintelę. – Mąstau, gal reikėtų išmė-ginti ką nors nauja. Pavyzdžiui, muštibūgnus. Tėčio būgnai dulka rūsyje.

– Aha, tikrai. Tu prie būgnų. Pavarei, –sukikeno.

– Aš rimtai.Kim apstulbo, lyg būčiau pažadėjusi per

vakarienę suvalgyti dubenį šliužų.– Tu negali mesti violončelės, – pareiškė

po akimirkos spengiančios tylos.– Kodėl?Bandė paaiškinti kone įsižeidusi:– Mano manymu, tu neatskiriama nuo

violončelės. Tiesiog negaliu įsivaizduotitavęs be to instrumento.

– Tai kvaila. Nė negaliu žygiuoti sumokyklos orkestru. Kas apskritai griežia

188/351

violončele? Senukai. Panelei tai kvailas in-strumentas. Tinka tik keistuoliams. Noriudaugiau laisvo laiko, kad galėčiau smagiaugyventi.

– Kaip „smagiau“? – klastingaipasidomėjo Kim.

– Na, žinai. Vaikščioti po parduotuves.Leisti laiką su tavim…

– Neskiesk, – atšovė Kim. – Tu negalipakęsti parduotuvių. O su manimi ir taipdaug būni. Bet nesvarbu, neik šiandien į re-peticiją. Noriu tau kai ką parodyti.

Ji nusivedė mane namo, ištraukė Nir-vana MTV Unplugged diską ir paleido „So-mething in the Way“.

– Klausykis, – paragino. – Du gitaristai,būgnininkas ir violončelininkė. Jos vardasLorė Goldston ir esu tikra, kad būdamajaunesnė repetuodavo po dvi valandas perdieną, kaip ir viena mano pažįstama, nes jeinori groti filharmonijoje arba su Nirvana,

189/351

nieko kito nelieka. Vargu ar kas nors jądrįstų pavadinti keistuole.

Parsinešiau kompaktą namo ir visąsavaitę klausiausi, vis mąstydama apie tai,ką sakė Kim. Kelis kartus pasiėmiau viol-ončelę ir griežiau kartu su disku. Iki tol gro-jau kitokią muziką, ši buvo tarsi iššūkis, betkartu ir atgaiva sielai. Ketinau kitą savaitę„Something in the Way“ pagroti Kim, kaiateis vakarienės.

Bet nespėjau, nes vakarieniaujant Kimmano tėvams lyg niekur nieko paskelbė,kad turėčiau važiuoti į vasaros stovyklą.

– Ką, bandai mane atversti į savotikėjimą, kalbini važiuoti į Toros stovyklą?– paklausiau.

– Nea. Tai muzikos stovykla. – Kimišsitraukė blizgų Franklino Slėnio konser-vatorijos vasaros programos BritųKolumbijoje lankstinuką. – Ji rimtiemsmuzikantams. Reikia nusiųsti savo įrašą.

190/351

Aš jiems skambinau. Paraiškos priimamosiki gegužės pirmos, taigi dar yra laiko. – Jipasigręžė į mane, lyg laukdama, kad supyk-siu, kam kišasi ne į savo reikalus.

Aš nesupykau. Širdis daužėsi taip, tarsiKim būtų pranešusi, kad mano šeimalaimėjo loterijoje, ir ji tuoj pasakys kiek.Žiūrėjau į ją, vietoj kvailos nori muštis?šypsenos mačiau susijaudinusį žvilgsnį, irmane apėmė dėkingumas, kad draugaujusu žmogumi, kuris mane supranta geriaunei aš pati. Tėtis paklausė, ar noriu važi-uoti, ir kai ėmiau prieštarauti dėl pinigų,pasakė, kad nesukčiau sau galvos. Ar ašnoriu važiuoti? Norėjau. Labiau už viskąpasaulyje.

Kai po trijų mėnesių tėtis mane atvežė irpaliko tyliame Viktorijos salos pakrašty,užplūdo dvejonės. Rodos, atsidūriauįprastinėje stovykloje su rąstų trobelėmis

191/351

miške ir baidarėmis paplūdimyje. Buvo galpenkiasdešimt vaikų, iš to, kaip jie puolė vi-eni kitiems į glėbį ir spiegė, buvo aišku, kadyra pažįstami jau daug metų. O ašnepažinojau nieko. Pirmas šešias valandasmanęs taip niekas ir neužkalbino, tikstovyklos direktoriaus padėjėjas parodėmano namelį, lovą ir kelią į valgyklą. Tąvakarą gavau lyg ir maltinį.

Liūdnai spoksojau į lėkštę, žvilgčiojaulaukan į nykų, pilką vakarą. Jau spėjaupasiilgti tėvų, Kim ir ypač Tedžio. Jis buvoto smagaus amžiaus, kai vaikui knietiišbandyti ką nors nauja, jis nuolat klaus-inėja „kas čia?“ ir šneka kuo juokingiausiusdalykus. Kelionės išvakarėse Tedis manpareiškė, kad yra „devyniomis dešimto-siomis ištroškęs“ ir aš vos neapsisiusiojauiš juoko. Išsiilgusi namų atsidusau irstumtelėjau maltinuką.

– Nebijok, kasdien nelyja. Tik kas antrą.

192/351

Pakėliau akis. Šalia stovėjo iš pažiūrospadykęs kokių dešimties metų vaikis.Šviesūs plaukai trumpai kirpti, nosisnusėta strazdanų.

– Žinau, – atsakiau. – Aš iš šiaurėsvakarų, nors ten, kur gyvenu, šįryt švietėsaulė. Labiau nerimauju dėl šito mėsgalio.

Vaikis nusijuokė.– Jis nepagerės. Bet riešutų sviestas ir

želė visada skanu, – tarė ir mostelėjo įstalą, kur pustuzinis vaikų tepėsisumuštinius. – Piteris. Trombonas. Ontari-jas, – prisistatė. Vėliau sužinojau, jog taipįprastai prisistatoma Frankline.

– O, labas. Aš Mija. Violončelė.Oregonas.

Piteriui buvo trylika, stovykloje jis leidoantrą vasarą; beveik visi pradėjo čionaivažinėti dvylikos, todėl ir pažinojo vieni kit-us. Iš penkiasdešimties mokinių pusė grojodžiazą, kita pusė – klasikinę muziką, tad

193/351

buvo susibūrusi nedidelė draugija. Bemanęs, violončelininkų tebuvo du, vienasjų – aukštas išstypęs raudonplaukis Saimo-nas; Piteris pamojo jam ateiti.

– Dalyvausi koncerto konkurse? – pak-lausė Saimonas, kai tik Piteris manepristatė. Mija. Violončelė. Oregonas. Sai-monas buvo Saimonas. Violončelė. Lester-is. Pasirodo, Anglijoje yra toks miestas.Tarptautinė kompanija.

– Vargu. Nė nežinau, kas tai yra, –atsakiau.

– Bet žinai, kad visi orkestru grojamepaskutinę simfoniją? – paklausė Piteris.

Linktelėjau, nors, tiesą pasakius, te-buvau kažką girdėjusi puse ausies. Tėtisvisą pavasarį balsu skaitė apie stovyklosrenginius, bet man terūpėjo, kad važiuosiuį stovyklą su kitais klasikiniais muzikantais.Į smulkmenas per daug nesigilinau.

194/351

– Tai vasaros pabaigos simfonija.Žmonės suvažiuoja iš visur. Didelis ren-ginys. Mes, jaunieji muzikantai, esam kaipkoks mielas papildomas reginys, –paaiškino Saimonas. – Tačiau iš stovyklosišrenkamas vienas muzikantas, kuris grossu profesionaliu orkestru ir atliks solopartiją. Pernai man visai nedaug tetrūko,bet laimėjo fleitininkas. Man čia benepaskutinė proga prieš baigiant mokyklą.Jau seniai nelaimėjo joks styginis instru-mentas, o trečia violončelininkė – Treisė –nedalyvaus. Ji muzikuoja daugiau savomalonumui. Gerai, bet ne itin rimtai.Girdėjau, tu groji rimtai.

Tikrai? Ne taip jau rimtai, jei norėjauviską mesti.

– Kur girdėjai? – paklausiau.– Mokytojai perklauso visų įrašus ir

pasklinda kalbos. Rodos, tavo atrankosįrašas buvo įspūdingas. Jie dažniausiai

195/351

nepriima naujų žmonių antrais metais.Taigi tikėjausi geros konkurentės, kad patspasitempčiau.

– Oho, leisk jai atsikvėpti, – įsiterpė Pi-teris. – Ji vos spėjo paragauti maltinio.

Saimonas suraukė nosį.– Atleisk. Bet jei nori, galėsim paskui

šnektelėti apie kūrinius atrankai, – tarė irnužingsniavo prie ledų stalo.

– Nepyk ant Saimono. Jau porą metųneturėjom gerų violončelininkų, todėl jamparūpo šviežiena. Grynai estetiškai. Jiskeistokas, antra vertus, jis britas.

– Supratau. Bet ką jis turėjo galvoje?Lyg ir nori su manimi varžytis.

– Aišku, kad nori. Čia ir yra visassmagumas. Todėl visi ir atsigrūdom įkažkokią stovyklą vidur prakeikto atogrąžųmiško, – pasakė ir mostelėjo lauk: – Ir dėlpuikios virtuvės. – Piteris pažvelgė į mane.– Tu čia ne dėl to?

196/351

Gūžtelėjau pečiais.– Nežinau. Nesu grojusi su tiek žmonių,

bent jau ne su tiek rimtų žmonių.Piteris pasikasė ausį.– Tikrai? Sakei, tu iš Oregono. Esi ką

nors dariusi su „Portlando violončeliųprojektu“?

– Kuo tokiu?– Avangardistų violončelininkų

kolektyvas. Labai įdomi muzika.– Aš gyvenu ne Portlande, – burbtelėjau

susigėdusi, kad nė nesu girdėjusi apiekažkokį „Violončelių projektą“.

– O su kuo tada groji?– Daugiausia su universiteto studentais.– Ne orkestre? Ne kamerinės muzikos

ansamblyje? Ne styginių kvartete?Papurčiau galvą, prisiminiau, kaip kartą

viena studentė mokytoja pasiūlė man grotikvartete. Atsisakiau, nes groti tik su ja buvoviena; groti su nepažįstamais – visai kas

197/351

kita. Buvau įsitikinusi, kad violončelė – in-strumentas atsiskyrėlis, bet dabardingtelėjo, kad greičiausiai aš buvauatsiskyrėlė.

– Hmm. Tai kaip gali gerai groti? – pak-lausė Piteris. – Nenoriu pasirodyti visiškassubingalvis, bet ar taip įmanoma tobulėti?Kaip tenise. Jei žaidi su kokiu nemokša, imipraleidinėti kamuoliukus ar prastai padav-inėti, tačiau jei žaidi su profu, susikaupi irpradedi taikliai atmušinėti.

– Iš kur man žinoti, – tariau pasijutusinuobodžiausia atsiskyrėle pasaulyje. –Nežaidžiu teniso.

Kitos kelios dienos susiliejo. Nė neįsivaiz-duoju, kodėl jie laikė ištraukę baidares. Ne-buvo laiko žaidimams. Bent jau ne tokiems.Dienos buvo baisiai varginančios. Keltispusę septynių, papusryčiauti iki septynių,trys valandos individualaus mokymosi rytą

198/351

ir trys po pietų, orkestro repeticija priešvakarienę.

Nebuvau grojusi su šitiek žmonių, todėlpirmos kelios dienos orkestre atrodė visiš-kas chaosas. Stovyklos muzikos direktorius– ir orkestro dirigentas – visai nusikamavo,kol susodino visus į vietas, o paskui tesuge-bėjo iš mūsų išspausti paprasčiausiuskūrinėlius. Trečią dieną kyštelėjo keliasBramso lopšines. Grojant pirmą kartąskambėjo tragiškai. Instrumentai pjovėsi,lyg akmenys būtų įsisukę į žoliapjovę.

– Baisu! – šaukė dirigentas. – Kaip gal-ite tikėtis groti profesionaliuose orkestru-ose, jei net lopšinės ritmo nesugebateišlaikyti? Iš pradžių!

Po kokios savaitės viskas susikratė ir ašpirmą kartą pajutau, ką reiškia būti mech-anizmo sraigteliu. Išgirdau violončelęskambant visiškai naujai: kaip jos žemitonai dera su alto aukštais, kaip ji suteikia

199/351

foną mediniams pučiamiesiems kitameorkestro duobės gale. Gali pamanyti, kadgrojant draugėje gali labiau atsipalaiduotiir nesijaudinti dėl to, kaip tavo instru-mentas skamba tarp kitų, tačiau yra vis-iškai priešingai. Sėdėjau už septynio-likmetės Elžbietos, griežiančios altu. Jibuvo viena daugiausia pasiekusių muzik-ančių visoje stovykloje – priimta įKarališkąją muzikos konservatorijąToronte – ir graži kaip modelis: aukšta, pa-sitempusi, kavos spalvos oda ir išraiškin-gais žandikauliais. Gal būčiau jos nek-entusi, jei ne griežimas. Altas kartais netpatyrusių muzikantų rankose išleidžiabaisiausią garsą. O griežiant Elžbietai gar-sas būdavo švarus, tyras ir lengvas.Klausydamasi jos ir žiūrėdama, kaip ją vis-iškai užvaldo muzika, troškau griežti kaipji. Ir dar geriau. Ne tik todėl, kad norėjaugroti geriau už ją, bet ir todėl, kad jaučiausi

200/351

lyg skolinga jai, orkestrui, pačiai sau irprivalanti groti ne prasčiau už ją.

– Gražiai skamba, – stovyklai einant įpabaigą išklausęs, kaip repetuoju frag-mentą iš Haidno Antrojo koncerto viol-ončelei, su kuriuo niekaip negalėjaususidoroti praėjusį pavasarį, pagyrė Saimo-nas. – Ar šitą grosi konkurse?

Linktelėjau. Tada nesusilaikiau irišsišiepiau. Kaskart po vakarienės mudu suSaimonu išsinešdavome laukan violončelesir saulei leidžiantis rengdavome improv-izuotus koncertus. Paeiliui kviesdavome vi-enas kitą į violončelių dvikovas, vis bandy-dami kits kitą pranokti. Nuolat varžėmės,nuolat rungėmės, kuris pagros geriau,greičiau, iš atminties. Būdavo be galosmagu ir turbūt todėl taip puikiai jaučiausidėl Haidno kūrinio.

201/351

– Oho, regis, savimi labai pasitiki.Tikiesi prieš mane laimėti? – paklausėSaimonas.

– Per futbolą tikrai taip, – pajuokavau.Saimonas vis pasakodavo savo šeimoje

esąs juoda avis. Ir ne todėl, kad jis gėjus armuzikantas, o dėl to, kad yra toks „šūdinasfutbolininkas“.

Saimonas suvaidino, kad pataikiau jamtiesiai į širdį. Paskui nusijuokė.

– Nuostabių dalykų nutinka, kai nustojislėptis už šito griozdo, ar ne? – pasakė,rodydamas į violončelę.

Linktelėjau. Saimonas nusišypsojo.– Na, nesipūsk taip labai. Išgirstum

mano Mocartą. Lyg patys angelai giedotų.Tais metais nė vienas iš mudviejų

nelaimėjo solo partijos. Laimėjo Elžbieta. Irnors prireiktų dar ketverių metų, aš vis tiekkada nors griešiu solo.

202/351

21.06

– Turiu lygiai dvidešimt minučių ikimūsų vadybininkas visiškai pasius, – tylia-me ligoninės vestibiulyje nugriaudi gargž-dus Bruk Vegos balsas.

Tai štai koks tas Adamo sumanymas:Bruk Vega, indie muzikos dievaitė ir„Bikini“ solistė. Su firminiais pankiškaiprabangiais drabužiais – trumpu pūstu si-jonu, tinklinėmis pėdkelnėmis, juodos odosauliniais, meniškai paplėšytais „Krintančiosžvaigždės“ marškinėliais, vintažiniukailiniu apsiaustėliu ir juodais milžiniškaissaulės akiniais – ji ligoninės vestibiulyjeatrodo it strutis vištidėje. Ją apsupęs pul-kas žmonių: Liza ir Sara; Maikas ir Fidžis,„Krintančios žvaigždės“ gitaristas ir

bosistas, ir dar būrys Portlando hipsterių,kurių beveik nepažįstu. Ryškiai rožiniųplaukų kupeta, ji kaip saulė tarp ją garbin-ančių planetų. Adamas – kaip mėnulis; jisstovi atokiau ir kasosi smakrą. Kim visiškaipriblokšta, tarsi į pastatą ką tik būtųsuvirtęs būrys marsiečių. O gal todėl, kadKim dievina Bruk Vegą. Tiesą pasakius, jądievina ir Adamas. Be manęs, tai vienas išnedaugelio jiems bendrų dalykų.

– Apsisuksim per penkiolika, – įžengęs įjos galaktiką pažada Adamas.

Bruk pripuola prie jo.– Adamai, brangusis, – jausmingai

sušnibžda. – Kaip laikaisi?Bruk čiumpa Adamą į glėbį, lyg jiedu

būtų seni draugai, nors žinau, kad šiandiensusitiko pirmą kartą: dar vakar Adamassakė, kaip dėl to jaudinasi. Bet dabar ji el-giasi kaip jo geriausia draugė. Turbūt tokiascenos galia. Matau, kaip visi vaikinai ir

204/351

visos panelės vestibiulyje godžiai į juosžiūri, tikriausiai norėdami, kad jų pačių an-trosios pusės gulėtų ištiktos komos ir juostaip guostų Bruk.

Norom nenorom susimąstau, ar taip patpavydėčiau, jei regėčiau tai sveikos Mijosakimis? Bet jei būčiau sveika Mija, BrukVega nestovėtų ligoninės vestibiulyje,pasirengusi padėti įgyvendinti gudrųAdamo planą.

– Gerai, žmonės. Laikas pasilinksminti.Adamai, ką sumanei? – klausia Bruk.

– Tu esi planas. Nelabai ką daugiau sug-alvojau, tik kad pasirodysi Intensyviosiosterapijos skyriuje ir sukelsi erzelį.

Bruk apsilaižo putlias lūpas.– Man labai patinka kelti erzelį. Kaip

manai, kas geriausiai tiktų? Suklyktipirmykščio žmogaus balsu? Imti nusiren-ginėti? Trinktelėti gitarą? Pala,nepasiėmiau gitaros. Šūdas.

205/351

– Gal ką nors sudainuotum? – pasiūlovienas.

– Gal tą seną Smiths dainą „Mergina ko-moje“? – sušunka kitas.

Grąžintas į tikrovę Adamas staiga išbąlair Bruk priekaištingai kilsteli antakius. Visisurimtėja.

Kim atsikrenkščia.– Hmm, vestibiulyje mums jokios

naudos iš Bruk. Eime viršun į Intensyviosi-os terapijos skyrių, o ten kas nors tegusušunka, kad pasirodė Bruk Vega. Gal topakaks. Jei ne, tada uždainuok. Mumstereikia išvilioti porą smalsių seselių ir tąniurzgą senę. Kai ji išlįs iš skyriaus irpamatys mus visus koridoriuje, bus perdaug užsiėmusi, kad pastebėtų vidunsmunkantį Adamą.

Bruk pritaria Kim. Kim, vilkinčiai sug-lamžytomis juodomis kelnėmis ir nykiu

206/351

megztiniu. Bruk nusišypso ir įsikimbamano geriausiai draugei į parankę.

– Panašu į planą. Judam, žmonės.Atsilikusi stebiu per vestibiulį skubančią

hipsterių procesiją. Jų sukeltas šurmulys,sunkių batų trepsėjimas, skardūs, nuoskubos susijaudinę balsai aidi tyliuose li-goninės koridoriuose ir įkvepia jiems gyvy-bės. Prisimenu, mačiau televizijos laidą,kaip į senelių namus atvežė kačių ir šunų,kad pralinksmintų senolius ir mirštančiuspacientus. Gal į visas ligonines reikėtų im-portuoti aistras kurstančių rokerių, kad at-gaivintų liūdnas ligonių širdis.

Jie sustoja prie lifto ir ilgiausiai laukia,kol atvažiuos tuščias, kad tilptų visi. Noriubūti šalia savo kūno, kai Adamas įsigaus įIntensyviosios terapijos skyrių. Kažin arpajusiu, kai jis mane palies. Kol jie laukialifto, aš užkopiu laiptais.

207/351

Intensyviosios terapijos skyriuje neb-uvau daugiau kaip porą valandų ir čia daugkas pasikeitė. Vienoje tuščių lovų gulinaujas pacientas, vidutinio amžiaus vyras,jo veidas atrodo lyg siurrealistinis paveik-slas: viena pusė sveika, net patraukli, kita –kraujo, marlės ir siūlių klampynė, tarsi kasbūtų jį išsprogdinęs. Galbūt šautinė žaizda.Čia per medžioklę įvyksta daug nelaimių.Kito ligonio – jis buvo taip suvystytasmarlėmis ir tvarsčiais, kad nė nesuprasi,vyras ten ar moteris, – nebėra. Jo vietojeguli moteris su kaklo įtvaru.

Aš atjungta nuo dirbtinio kvėpavimoaparato. Atmenu, kaip socialinė darbuotojasakė seneliams ir tetai Dianai, jog tai – ger-as ženklas. Sustoju pasitikrinti, ar jaučiuosikaip nors kitaip, bet nejaučiu visiškainieko, bent jau fiziškai. Nieko nejaučiu nuotada, kai šįryt sėdėjau automobilyje,klausydamasi Bethoveno Trečiosios

208/351

sonatos violončelei. Kvėpuoju pati, tadaparatai pypsi daug rečiau ir nebe taipdažnai ateina seselės. Seselė Ramirez, ta sunagais, vis žvilgčioja mano pusėn, tačiau jiužsiėmusi nauju ligoniu su puse veido.

– O Dieve, Dieve! Negi čia Bruk Vega? –apsimestinai dramatiškai klausia kažkas užautomatinių skyriaus durų. Nesu girdėjusi,kad Adamo draugai kalbėtų taip padoriai.Tai jųjų ligoninei pritaikyta „sušikto šūdo“versija.

– Bruk Vega iš „Bikini“? Ta Bruk Vega,kuri aną mėnesį buvo ant žurnalo Spin?Čia, šitoj ligoninėj? – dabar kalba Kim.Paklausius atrodo kaip šešiametė, beriantižodžius apie maisto grupes mokyklosvaidinime: „Nori pasakyti, kad vaisių irdaržovių reikia valgyti penkis kartus perdieną?“

209/351

– Teisingai, – pasigirsta kimus Bruk bal-sas. – Atvežiau į Portlandą rokenrolodvasios.

Pora jaunesnių seselių, kurios turbūtklausosi popradijo arba žiūri MTV ir žino,kas yra „Bikini“, pakelia akis neslėpdamossmalsumo. Girdžiu, kaip jos pradedatarpusavy šnibždėtis, veikiausiai joms rūpipamatyti, ar ten tikrai Bruk, o gal jostiesiog džiaugiasi galėdamos trumpamatitrūkti nuo rutinos.

– Taip. Teisingai. Padainuosiu kokiądainą. Vieną savo mėgstamiausių. Ji vad-inasi „Eraser“, – paskelbia Bruk. – Kas galipamušti ritmą?

– Reikia kuo nors barbenti, – taria Liza.– Gal kas turi rašiklių?

Dabar seselės ir sanitarai Intensyviosiosterapijos skyriuje jau tikrai susidomi ir imaartintis prie durų. Stebiu vyksmą, lygžiūrėčiau filmą ekrane. Stoviu greta lovos,

210/351

spoksau į duris ir laukiu, kada jos atsidarys.Nežinia varo iš proto. Galvoju apie Adamą,apie tai, kaip darosi ramu, kai jis maneliečia, apie tai, jog kai jis užsisvajojęs glostoman sprandą arba pučia šiltą orą į manošaltas rankas, rodos, ištirpsiu.

– Kas čia vyksta? – sušunka vyresniojiseselė.

Staiga visos kitos seselės nusigręžia nuodurų ir sužiūra į ją. Niekas jai nepaaiškina,kad ten stovi popmuzikos žvaigždė. Progapraleista. Jaučiu, kaip įtampą keičia nus-ivylimas. Durys neatsidarys.

Girdžiu koridoriuje Bruk visa gerkleužtraukiant „Eraser“. Net be akompani-mento, net per dvivėres automatines durisskamba labai gerai.

– Iškvieskit apsaugą! – sustaugia seselė.– Adamai, daryk ką reikia! – sušunka

Liza. – Dabar arba niekada. Spaudimasaikštele.

211/351

– Eik! – rikteli Kim, staiga tapusi armi-jos generole. – Mes tave pridengsim.

Durys atsidaro. Įvirsta būrelis pankų,Adamas, Liza, Fidžis, keli žmonės, kuriųnepažįstu, tada Kim. Už durų vis dardainuoja Bruk, lyg į Portlandą būtųatvažiavusi kaip tik dėl šito koncerto.

Įpuolę pro duris Adamas ir Kim atrodoryžtingi, net laimingi. Žaviuosi, kaip greitaijie sugebėjo atgauti jėgas. Noriu šokinėti iruž juos sirgti – taip, kaip darydavau perTedžio vaikų beisbolo rungtynes, kai jispasiekdavo trečią bazę ir bėgdavo namųbazės link. Sunku patikėti, bet matydamaAdamą ir Kim pati jaučiuosi kone laiminga.

– Kur ji? – šaukia Adamas. – Kur Mija?– Kampe, šalia sandėliuko! – atsako

kažkas. Ne iš karto suprantu, jog tai seselėRamirez.

– Apsauga! Čiupkit jį! Čiupkit! – šaukiapikčiurna seselė.

212/351

Ji pastebėjo Adamą tarp įsiveržėlių, josveidas raudonas iš pykčio. Įbėga du ligon-inės apsaugininkai ir du sanitarai.

– Žmogau, ar ten buvo Bruk Vega? –klausia vienas, tada čiumpa Fidžį ir grūdaprie durų.

– Man rodos, – atsako kitas, griebiaSarą ir veda ją lauk.

Kim pamato mane.– Adamai, ji čia! – sušunka ir atsigręžia į

mane, balsas užlūžta. – Ji čia, – pakartoja,bet jau šniurkščiodama.

Adamas išgirsta ir nardydamas tarp ses-elių pasileidžia artyn. Po akimirkos jis jaustovi mano lovūgalyje, tiesia ranką manepaliesti. Jo ranka jau beveik ant manokūno. Staiga prisimenu mūsų pirmą bučinįpo Jo-Jo Ma koncerto, prisimenu, kad ikito bučinio pati nesupratau, kaip geidžiaupajusti jo lūpas ant savųjų. Nesuvokiau,

213/351

kaip smarkiai troškau jo prisilietimo ikidabar, kai jau beveik galėjau jį pajusti.

Beveik. Staiga Adamas ima tolti. Du ap-saugininkai, nutvėrę jį už pečių, velka at-bulą. Vienas jų sugriebia Kim už alkūnės irveda ją lauk. Ji nebesipriešina.

Bruk vis dar dainuoja koridoriuje. Išvy-dusi Adamą, nutyla.

– Atleisk, branguti, – sako. – Turiu iš čiadingti, kol nepraleidau koncerto. Ir kolmanęs neareštavo.

Ji nuskuba koridoriumi su keliais įkand-in sekančiais ir autografo maldaujančiaissanitarais.

– Iškvieskit policiją! – šaukia vyresnojiseselė. – Tegu jį suima.

– Nuvesim jį į apsaugos postą. Tokiostaisyklės, – sako vienas apsaugininkas.

– Ne nuo mūsų priklauso, ar suims, –priduria kitas.

214/351

– Tik išgrūskit jį iš mano skyriaus, –suburba seselė ir apsigręžia. – PaneleRamirez, tikiuosi, ne jūs padėjote tiemschuliganams.

– Žinoma, ne. Aš buvau sandėliuke.Praleidau visą tą sumaištį, – atsakoRamirez. Ji puiki melagė, veidas niekoneišduoda.

Vyresnioji seselė pliaukšteli delnais.– Gerai. Spektaklis baigtas. Visi prie

darbo.Aš vėl išlekiu pro Intensyviosios terapi-

jos skyriaus duris, vejuosi Adamą ir Kim,apsaugininkai laipina juos į liftą. Įšokudrauge. Kim atrodo apsvaigusi, lyg kas būtųnuspaudęs jos pakartotinio paleidimo my-gtuką ir procesas dar būtų nesibaigęs.Adamo lūpos niūriai suspaustos. Nežinau,ar jis tuoj pravirks, ar voš apsaugininkui.Jo paties labui tikiuosi, kad susitvardys.Savo pačios labui, kad ne.

215/351

Apačioje apsaugininkai tempia Adamą irKim link koridoriaus, pilno tamsių biurų.Besukant į tą, kur dega šviesa, staiga kaž-kas sušunka:

– Adamai. Stok. Ar čia tu?– Vilou? – rikteli Adamas.– Vilou? – suvapa Kim.– Atleiskite, kur juos vedate? – šaukia

Vilou bėgdama prie apsaugininkų.– Apgailestauju, bet pagavom šituos du,

kai bandė patekti į Intensyviosios terapijosskyrių, – paaiškina vienas apsaugininkų.

– Tik todėl, kad mūsų neįleido, –išlemena Kim.

Vilou juos pasiveja. Ji vis dar dėvi ses-elės uniformą. Tai keista, nes dažniausiaiskuba kuo greičiau išsinerti iš savo „orto-pedinio apdaro“, kaip pati vadina darbodrabužius. Ilgi garbanoti kaštoniniaiplaukai nutįsę ir susiriebalavę, tarsi būtų

216/351

netrinkti kelias savaites. Įprastai raudonikaip obuoliukai skruostai pilki.

– Atleiskite. Aš diplomuota medicinossesuo iš Kedrų upės. Atlikau čia praktiką,tad jei norite, galime viską išsiaiškinti suRičardu Karutersu.

– Kas jis? – klausia vienasapsaugininkas.

– Bendruomenės reikalų direktorius, –atsako kitas. Tada pasigręžia į Vilou. – Jonėra. Pasibaigė darbo valandos.

– Na, aš turiu jo namų telefoną, – tariaVilou, mojuodama mobiliuoju lyg ginklu. –Kažin ar jis būtų patenkintas, jeipaskambinčiau ir praneščiau, kaip ligon-inėje elgiamasi su žmogumi, bandančiupakliūti pas savo sunkiai sužalotą merginą.Turėtumėte žinoti, kad direktorius atjautąvertina ne mažiau negu našumą, o šitaip el-gtis su besisielojančiu mylimuoju nedera.

217/351

– Mes tik atliekame savo darbą, ponia.Paklūstame nurodymams.

– Ką pasakytumėte, jei nuimčiau jumsnuo pečių šią naštą? Ligonės šeimasusirinkusi viršuje. Laukia šitų dviejų. Jeiturėsite kokių nors nemalonumų, pa-sakykite ponui Karutersui, kad susisiektųsu manimi. – Vilou iš krepšio ištraukia kor-telę ir paduoda apsaugininkui. Jis ją apžiūriir perduoda kitam, tas kiek paspoksojęstrūkteli pečiais.

– Ir popierių nereikėtų tvarkyti, – sako.Tada paleidžia Adamą ir tas susmunka antgrindų kaip nuo pagalio nukelta kaliausė. –Atleisk, vaiki, – atsiprašo Adamo ir pataisomarškinius.

– Tikiuosi, tavo mergina pasveiks, –sumurma kitas.

Juodu nutolsta šviečiančių užkandžiųautomatų pusėn.

218/351

Kim, nors yra mačiusi Vilou vos porąkartų, puola jai į glėbį.

– Ačiū, – suvapa.Vilou stipriai apkabina Kim, patapšnoja

jai per pečius, galiausiai paleidžia. Pasitrinaakis ir nervingai sukikena.

– Ką, velniai rautų, judu sau manėt? –klausia Vilou.

– Noriu pamatyti Miją, – sako Adamas.Vilou atsigręžia į Adamą ir tada, lyg kas

būtų atsukęs vožtuvą ir išleidęs iš jos visąorą, subliūkšta. Vilou atkiša ranką ir pal-iečia Adamui skruostą.

– Aišku, kad nori. – Ji atpakaliu riešubrūkšteli sau per akis.

– Kas jums? – klausia Kim.Vilou klausimą nuleidžia negirdomis.– Pabandykim tave įvesti pas Miją.Tai išgirdęs Adamas atkunta.– Negi galėtumėt? Ta senė seselė mane

gyvą suės.

219/351

– Jei ta senė seselė yra ta, kas aš manau,visai nesvarbu, kad jai norisi tave gyvąsuėsti. Ne jos nosiai. Einam pas Mijossenelius, o paskui aš sužinosiu, kas čia at-sakingas, kad laužomos taisyklės, ir įvesiutave pas tavo mergaitę. Jai dabar tavęsreikia. Labiau negu kada nors.

Adamas puola ir apkabina Vilou taip sti-priai, kad net kilsteli nuo žemės.

Gelbėtoja Vilou. Kaip kad išgelbėjo Hen-rį, geriausią tėčio draugą ir grupės sėbrą,kuris kadaise buvo visiškai prasigėręspleibojus. Po poros savaičių draugystės Vil-ou liepė jam išsiblaivyti ir elgtis padoriai,antraip pagrasino ištarti sudie. Tėtis sakė,kad daug merginų kėlė Henriui ultimat-umus, bandė priversti jį susitupėti ir buvopaliktos apsiašarojusios ant šaligatvio.Tačiau kai Vilou pasiėmė savo dantų še-petėlį ir liepė Henriui suaugti, apsiašarojoHenris. Paskui nusišluostė ašaras, suaugo,

220/351

metė gerti ir liovėsi lakstyti paskui sijonus.Štai po aštuonerių metų jie jau sūpuojavaikelį. Šiuo požiūriu Vilou neįveikiama.Turbūt todėl, kai jiedu su Henriu susiėjo, jitapo geriausia mamos drauge; ji buvo tokiapat kieta kaip plienas, švelni kaip kačiukasfeministė gyvatė. Turbūt todėl ją labaimėgo tėtis, nors ji negalėjo pakęsti The Ra-mones ir beisbolą laikė nuobodybe, o tėtisdievino The Ramones ir beisbolas jamprilygo religijai.

Dabar Vilou čia. Seselė Vilou. Vilou,nepriimanti neigiamo atsakymo, čia. Jinuves Adamą pas mane. Ji viskuo pasirū-pins. Norisi sušukti: „Valio! Vilou čia!“

Aš taip džiūgauju, kad Vilou čia, jog ne iškarto suprantu, ką tai reiškia. Paskui su-vokimas nupurto lyg elektra.

Vilou čia. Ir jeigu ji čia, mano ligoninėje,vadinasi, jai nėra ko būti savo ligoninėje.

221/351

Gerai ją pažįstu ir žinau, kad nė už ką ne-būtų palikusi Tedžio. Nors aš čia, ji būtųbuvusi su juo. Jį sužeidė ir atvežė jai gydyti.Jis jos pacientas. Jai visų svarbiausias.

Dingteli, jog senelis ir močiutė čia, sumanimi, Portlande. Ir kad visi laukiama-jame kalba tik apie mane, kad stengiasineminėti nei mamos, nei tėčio, nei Tedžio.Dingteli, kad nuo Vilou veido tarsi kas būtųnugramdęs visą džiaugsmą. Ir prisimenu,ką ji pasakė Adamui, – kad man dabar joreikia. Labiau negu kada nors.

Štai kaip sužinau. Tedis. Ir jo nebėra.

Mamai sąrėmiai prasidėjo likus trims di-enoms iki Kalėdų ir ji užsispyrė, kad eitumedrauge apsipirkti.

– Gal verčiau prigultum arba važiuotumį gimdyklą? – pasiteiravau.

222/351

Mama, suimta sąrėmio, nusivaipė.– Nea. Sąrėmiai dar nebaisūs ir tik kas

dvidešimt minučių. Kai surietė prieš taugimstant, iššveičiau visus namus nuoviršaus iki apačios.

– Vienokį stanginimąsi pavertei ki-tokiomis pastangomis, – pajuokavau.

– Tu tikra šmaikštuolė, – pasakė mamair porą kartų atsikvėpė. – Dar turim laiko.Nagi krutėkim. Pavažiuokim iki par-duotuvių autobusu. Neturiu noro vairuoti.

– Gal paskambinti tėčiui? – pasiūliau.Mama tik nusijuokė.– Man užtenka, kad teks pagimdyti šitą

kūdikį. Kam dar papildomas rūpestis.Paskambinsim, kai jau būsiu pasirengusiiššauti. Man daug geriau su tavimi.

Taigi mudvi su mama slankiojom poprekybos centrą, sustodamos kas keliasminutes, kad ji prisėstų ir giliai pak-vėpuotų; ji taip stipriai spaudė man riešą,

223/351

kad liko ryškios raudonos dėmės. Vis dėltobuvo keistai smagu ir rytas nenuėjo veltui.Nupirkome dovanų močiutei ir seneliui(megztinį su angelu ir naują knygą apieAbraomą Linkolną), žaisliukų mažyliui irbotus man. Įprastai laukdavome išpar-davimo, bet mama pareiškė, kad šiemet pervystyklus tam nebus laiko.

– Ne laikas pigintis. O, šūde. Nepyk,Mija. Einam valgyti pyrago.

Užsukome į Marie Callender’s restor-aną. Mama pasiėmė moliūgų pyrago su ba-nanine grietinėle. Aš – šilauogių. Suvalgiusipyragą mama atstūmė lėkštę ir pranešė,kad yra pasirengusi važiuoti pas pribuvėją.

Niekada nesitarėme, būsiu drauge ar ne-būsiu. Tada visur eidavau kartu su mama irtėčiu, taigi lyg ir buvo savaime suprantama.Gimdymo centre, visai nepanašiame įgydytojo kabinetą, radome iš veido išėjusįtėtį. Centras buvo įrengtas apatiniame

224/351

namo aukšte, pastatyta lovų ir sūkuriniųvonių, medicinos įranga taktiškai patrauktaiš akių. Hipė pribuvėja įleido mamą, ir tėtispaklausė, ar noriu sykiu. Mama jau ėmėšaukti nešvankybes.

– Galiu paskambinti senelei, kad tavepasiimtų, – pasiūlė tėtis, gūždamasis nuomamos žeriamų keiksmų krušos. – Galiužtrukti.

Papurčiau galvą. Mamai manęs reikia.Pati taip sakė. Atsisėdau ant gėlėtos sofos irpasiėmiau žurnalą su paiku beplaukiukūdikiu ant viršelio. Tėtis pranyko kam-baryje su mama.

– Muzikos! Velniai rautų! Muzikos! –klykė mama.

– Turim gražios Enya. Labai ramina, –pasiūlė pribuvėja.

– Velniop Enya! – staugė mama. –Melvyns. „Žemę“. Tučtuojau!

225/351

– Numaniau, – pasakė tėtis. Ir paleidotokią garsią, trankią, žviegiančių gitarųmuziką, kokios dar nebuvau girdėjusi.Dabar visas pankroko gabalų rinkinėlis,kurio įprastai klausydavosi tėtis, atrodėtarsi arfų muzika. Tėčio paleistoji buvopirmykštė ir mamai nuo jos, regis, pasidarėgeriau. Ji ėmė leisti duslius gomuriniusgarsus. Sėdėjau kaip pelė po šluota. Mamavis sušukdavo mano vardą ir aš puldavaupas ją. Ji nuo prakaito žvilgančiu veiduatkreipdavo į mane žvilgsnį.

– Nebijok, – šnibždėjo. – Moterysištveria klaikiausią skausmą. Kada norssužinosi.

O paskui vėl klykė velniop.Per kabelinę televiziją buvau mačiusi

kelis gimdymus, ten moterys irgi rėkė; kar-tais keikdavosi. Tose vietose būdavouždedamas pypt, bet tai trukdavo ne ilgiaukaip pusvalandį. Po trijų valandų mama su

226/351

Melvyns tebeklykė vienu balsu. Gimdymocentre buvo drėgna kaip atogrąžose, norslauke vos keli laipsniai šilumos.

Užsuko Henris. Įžengęs vidun ir išgirdęsriksmus, sustojo kaip įkastas. Žinojau, kadviskas, kas susiję su vaikais, kelia jam si-aubą. Nugirdau mamą su tėčiu kalbantisapie tai ir kad Henris nenori suaugti. Darkai aš gimiau, buvo sukrėstas, o dabar, kaitėvai nusprendė turėti antrą vaiką, pasijutovisai išmuštas iš vėžių. Mano tėvai dži-augėsi, kai jiedu su Vilou vėl susiėjo.„Pagaliau Henrio gyvenime bus suaugęsžmogus“, – pasakė tada mama.

Henris pažvelgė į mane; jo veidas buvoišbalęs ir nubertas prakaito lašeliais.

– Dieve brangus, Mi. Kodėl tu šito klau-saisi? Kodėl aš šito klausausi?

Gūžtelėjau pečiais. Henris prisėdo greta.– Pasigavau gripą ar kokią kitą bjaurastį,

bet paskambino tavo tėtis ir paprašė atnešti

227/351

maisto. Tai ir atėjau, – paaiškino duodam-as svogūnais dvokiantį Taco Bell maišelį.Mama vėl suvaitojo. – Man reikia eiti. Nen-oriu skleisti bacilų. – Mama suriko dar gar-siau ir Henris net šoktelėjo. – Tu tikrai noričia trintis? Važiuojam pas mane. Yra Vilou,ji rūpinasi manimi. – Minėdamas jos vardąHenris išsišiepė. – Ji ir tavimi pasirūpins. –Atsistojo ketindamas eiti.

– Ne, man viskas gerai. Mamai manęsreikia. Tėčiui baisoka.

– Ar jau vėmė? – pasidomėjo Henris irvėl prisėdo ant sofos.

Nusijuokiau, bet paskui iš jo veidosupratau, kad klausia rimtai.

– Tau gimstant jį supykino. Beveik ap-alpo. Tiesą sakant, nesistebiu. Bet jis visaiištižo, daktarai norėjo jį išspirti lauk…Sakė, taip ir padarys, jei neišlįsi per pus-valandį. Tavo mama taip pasiuto, kadišstūmė tave per penkias minutes. – Henris

228/351

nusišypsojo ir atsilošė. – Va kokia istorija.Bet žinai, ką tau pasakysiu: kai gimei, jissriūbavo kaip koks sumautas kūdikėlis.

– Šitai girdėjau.– Ką girdėjai? – gaudydamas kvapą

pasidomėjo tėtis. Čiupo maišelį. – Henri,Taco Bell?

– Čempionų pietūs, – atrėmė Henris.– Sueis. Mirštu iš bado. Karšta ten. Man

prireiks jėgų.Henris man mirktelėjo. Tėtis ištraukė

buritą ir pasiūlė man. Papurčiau galvą. Tėt-is jau ėmė vynioti maistą, bet mamasuurzgė ir ėmė šaukti pribuvėjai, kad jaustums.

Pribuvėja kyštelėjo galvą pas mus.– Regis, jau netoli, tai gal pasilaikykit

pietus vėlesniam laikui, – pasiūlė ji. –Grįžkit.

Henris, galima sakyti, šaute iššovė produris lauk. Aš paskui tėtį nuėjau pas mamą.

229/351

Ji dabar sėdėjo ir dvėsavo kaip sergantisšuo.

– Ar norėtumėt stebėti? – paklausėpribuvėja tėčio, bet tas tik susverdėjo irpažaliavo.

– Verčiau pabūsiu čia, – atsakė tėtis irsugriebė mamos ranką, bet ji ryžtingaiišsivadavo.

Manęs niekas nepaklausė, ar noriustebėti. Aš tiesiog savaime atsistojau gretapribuvėjos. Turiu pripažinti, atrodė bjauri-ai. Daug kraujo. Ir aš tikrai niekada neb-uvau mačiusi savo mamos iš priekio taipatvirai. Bet būdama čia jaučiausi keistainormaliai. Pribuvėja mamai liepė taistumti, tai palaukti, paskui vėl stumti.

– Eikš, mažyti, eikš, mažyti, eikš, mažyti,– skandavo pribuvėja. – Jau beveik! –džiūgavo ji.

Maniau, mama tuoj ją pritrenks.

230/351

Tedis išlindo galvele į priekį, veiduku įviršų, taigi pirmiausia išvydo mane. Jisneklykė, kaip kad rodo per televizorių.Paprasčiausiai tylėjo. Atmerktos akys žvel-gė tiesiai į mane. Nenuleido jų, kolpribuvėja išsiurbė jam nosį.

– Berniukas! – šūktelėjo ji.Pribuvėja paguldė Tedį mamai ant pilvo.– Norite nukirpti virkštelę? – paklausė

tėčio.Tėtis sumosavo, kad ne, iš jaudulio, o gal

iš šleikštulio nepajėgdamas pratarti žodžio.– Aš nukirpsiu, – pasisiūliau.Pribuvėja įtempė virkštelę ir pasakė, kur

kirpti. Tedis gulėjo kuo ramiausiai ir plačiaiatmerkęs pilkas akis vis dar stebeilijo įmane.

Mama vis sakydavo, jog Tedis pasą-monėje mano, kad aš jo mama, nes atėjęs įšį pasaulį pirmiausia išvydo mane, aš jamnukirpau virkštelę. „Čia kaip su tais

231/351

žąsiukais, – juokaudavo mama. – Prisirišaprie prižiūrėtojo, o ne prie mamos žąsies,nes jį pirmiausia pamato išsiritę.“

Mama perdėjo. Tedis nemanė, kad aš jomama, bet kai kuo jam įtikdavau tik aš. Kaibuvo dar visai mažiukas ir jam užėjo kas-vakarinė nemiga, nurimdavo tik tada, kaiviolončele pagrieždavau jam lopšinę.Prasidėjus Hario Poterio tarpsniui, tik manbuvo leidžiama kasvakar paskaityti poskyrių. O kai nusibrozdindavo kelį arbaįsistatydavo gumbą kaktoje, jei tik pa-sipainiodavau aš, nesiliaudavo verkti tol,kol jo žaizdos neišgydydavau stebuklingubučiniu – tada skausmas akimirksniupraeidavo.

Žinau, kad šiandien jam veikiausiai ne-būtų padėję ir visi stebuklingi pasauliobučiniai. Bet nežinia ką būčiau atidavusi,kad tik būčiau galėjusi jį pabučiuoti bentkartą.

232/351

22.40

Pabėgu.Palieku Adamą, Kim ir Vilou vestibiulyje

ir svirduliuoju per ligoninę. Nesuvokiu, kadieškau vaikų skyriaus, iki čia nepakliūvu.Blaškausi koridoriais, slenku pro palatas super miegus besivartančiais neramiaisketurmečiais, kurių ryt laukia tonzilektom-ija, klaidžioju po naujagimių Intensyviosiosterapijos skyrių, kur prie kumščio dydžiovaikiukų prijungta daugiau vamzdelių neguprie manęs, po vaikų onkologijos skyrių,kur plikagalviai ligoniukai miega po links-momis vaivorykščių ir balionų freskomis.Ieškau jo, nors žinau, kad nerasiu. Vis tiekieškau.

Įsivaizduoju jo galvą, vešlias šviesiasgarbanas. Man patinka įsikniaubti jam įplaukus, darau taip nuo pat jo kūdikystės.Vis laukiau tos dienos, kai neprisileismanęs, pasakys: „Man nepatinka“, kaipsako tėčiui, kai tėtis per daug garsiai sergaper vaikų beisbolo rungtynes. Bet iki šioltaip nenutiko. Iki šiol man buvo leidžiamaliesti jo galvą. Iki šiol. Dabar „iki šiol“ ne-beliko. Baigta.

Įsivaizduoju, kaip glaudžiuosi prie jogalvos paskutinį sykį ir net mintyse matau,kad verkiu ir nuo mano ašarų jo garbanosišsitiesina.

Tedis niekada iš vaikų beisbolo koman-dos nepereis į tikro beisbolo komandą.Niekada neužsiželdins ūsų. Niekada neįsiv-els į peštynes, nenušaus elnio, nebučiuosmergaitės, nesimylės, neįsimylės, neves irneturės savo paties garbanoto mažylio. Ašuž jį tik dešimčia metų vyresnė, bet savo

234/351

gyvenime patyrusi kur kas daugiau. Tainesąžininga. Jei jau vienas iš mūsų turėjolikti, jei jau vienam iš mūsų turėjo būtisuteikta galimybė gyventi toliau, ji turėjobūti suteikta jam.

Blaškausi po ligoninę kaip užspeistaslaukinis žvėris. „Tedi, kur tu! – šaukiu. –Grįžk pas mane!“

Bet jis negrįš. Žinau, kad beprasmiška.Pasiduodu ir velkuosi atgal į savo Intensy-viosios terapijos skyrių. Noriu sugadintidvivėres duris. Noriu ištaškyti seseliųpostą. Noriu, kad viskas pranyktų. Aš noriupranykti. Nenoriu čia būti. Nenoriu būtišitoje ligoninėje. Nenoriu šitos kybojimobūsenos, kai matau, kas vyksta, kai žinau,kaip jaučiuosi, nors iš tikrųjų jausti negaliu.Negaliu klykti, kol paskaus gerklę, neikumščiu daužyti lango, kol ranka pasruskrauju, nei kuokštais rautis plaukų, kolskausmas galvoje pranoks širdies skausmą.

235/351

Dabar žiūriu į save, į „gyvąją“ Miją,gulinčią ligoninės lovoje. Mane supurtoįniršis. Jei tik galėčiau tėkšti antausį savobedvasiam veidui, tėkščiau.

Bet sėduosi į krėslą ir užsimerkiu,trokšdama, kad visa pranyktų. Tik niekoneišeina. Negaliu susikaupti, nes staigapasigirsta daugybė garsų. Mano ekranaipypsi ir čirškia, prie lovos lekia dvislaugytojos.

– Kraujospūdis krinta, pulsas lėtėja! –šaukia viena.

– Tachikardija! – rėkia kita. – Kasatsitiko?

– Mėlynas kodas, mėlynas kodas trau-matologiniame! – šaukia rezidentas.

Netrukus pas seseles atskubaapsiblausęs gydytojas, vaikydamas miegustrina akis pajuodusiais paakiais. Jis atklojaantklodę ir pakelia man naktinius. Guliunuoga nuo liemens, bet čia niekas į tokius

236/351

dalykus nekreipia dėmesio. Jis uždedarankas man ant pilvo, išsipūtusio ir kieto.Jo akys išsiplečia, paskui susiaurėja ikiplyšiukų.

– Pilvo ertmė kieta, – sako jis piktai. –Reikia daryti ultragarsą.

Seselė Ramirez lekia į tolimąjį kambarėlįir iš ten atveža lyg ir nešiojamąjį kompi-uterį su ilgu baltu straubliu. Ji užšvirkščiaman ant pilvo želės, ir daktaras tuostraubliu ima šliaužioti po pilvą.

– Velnias. Pilnas skysčių, – sako jis. –Ligonė operuota šiandien?

– Splenektomija, – atsako seselėRamirez.

– Gal liko neprideginta kraujagyslė, –spėja daktaras. – Arba laipsniškas nutekėji-mas iš pažeistos žarnos. Avarija, ar ne?

Daktaras pasklaido lapus ant manolentelės.

237/351

– Ją operavo daktaras Sorensenas. Jisvis dar budi. Iškvieskit jį ir vežkit ją į opera-cinę. Reikia prapjauti ir išsiaiškinti, kasteka ir kodėl, kol dar labiau nepablogėjo.Viešpatie, smegenų sutrenkimas, plyšęsplautis. Rodos, šitą vaiką sutraiškėtraukinys.

Seselė Ramirez piktai dėbteli į gydytoją,lyg tas būtų ką tik mane įžeidęs.

– Panele Ramirez, – subara ją pikčiurnaprie stalo. – Turite savų ligonių, kuriaisprivalote rūpintis. Intubuokite šitą jaunąpanelę ir perkelkite į operacinę. Jai iš tobus daugiau naudos negu iš visotupinėjimo aplinkui!

Seselės mikliai atjungia monitorius beikateterius ir man į gerklę įleidžia kitąvamzdelį. Įpuola du sanitarai su neštuvaisant ratukų ir perkelia mane ant jų. Jiestumia mane lauk vis dar nuo pusės nuogą,bet mums jau išvažiuojant pro duris seselė

238/351

Ramirez šūkteli: „Palaukit!“ ir ligoninėsmarškiniais švelniai apgaubia man kojas.Tris kartus pirštais pabaksnoja man į kak-tą, lyg Morze siųstų žinutę. Tada sanitaraivežimėlį išridena į operacinėn vedančiųkoridorių labirintą, kad mane ir vėlmėsinėtų, bet šį kartą neinu sau iš paskos.Lieku Intensyviosios terapijos skyriuje.

Po truputį imu suprasti. Iki galo darneįsikirtau. Aš neįsakiau kraujagysleiatsiverti ir paleisti kraują man į pilvą. Kitosoperacijos nenorėjau. Bet Tedžio nebėra.Mamos ir tėčio nebėra. Šįryt išvažiavomevisa šeima. O esu viena kaip pirštas. Manseptyniolika. Taip neturi būti. Ne taipturėjo susiklostyti mano gyvenimas.

Ramiame Intensyviosios terapijosskyriaus kampe imu mąstyti apie skaudžiusdalykus, kurių man pavyko nepaisyti pervisą dieną. Kaip bus, jeigu liksiu? Koksjausmas pabusti našlaite? Niekada

239/351

neužuosti tėčio pypkės dūmo? Niekadadrauge su mama neplauti indų tyliaišnekučiuojantis? Niekada Tedžiuineskaityti kito „Hario Poterio“ skyriaus?Būti be jų?

Nesu tikra, ar bepriklausau šiam pasaul-iui. Nesu tikra, ar noriu pabusti.

Tik kartą gyvenime buvau laidotuvėse, ir taimenkai pažįstamo žmogaus. Gal būčiauėjusi į tetulės Glo laidotuves, kai ji mirėnuo ūmaus pankreatito. Tačiau ji testa-mente paliko nurodymus dėl savolaidotuvių. Jokių įprastinių apeigų, jokiolaidojimo šeimos plotelyje. Pageidavo, kadją kremuotų, o pelenus išbarstytų peršventą Amerikos čiabuvių ceremonijąkažkur Siera Nevados kalnuose. Močiutėdėl to buvo nepatenkinta, apskritai buvo

240/351

nepatenkinta tetule Glo, kuri, anot moči-utės, visados stengėsi pabrėžti, kad yra ki-tokia, padarė tai netgi po mirties. Galiausi-ai močiutė atsisakė dalyvauti barstantpelenus. Jeigu nevažiavo ji, nebuvo ko važi-uoti ir mums.

Prieš dvejus metus mirė Piteris Herman-as, mano bičiulis trombonininkas iš kon-servatorijos stovyklos, bet aš apie tai iš-girdau, tik kai vėl nuvažiavau į stovyklą irjo neberadau. Nedaug kas žinojo, kad jissirgo limfoma. Tuo konservatorijosstovykla kitokia: per vasarą suartėji sužmonėmis, bet pagal kažkokią nerašytątaisyklę kitu metu su jais visai nebendrauji.Buvome vasaros bičiuliai. Piteriui atmintistovykloje surengėme koncertą, bet tai neb-uvo tikros laidotuvės.

Keris Gifordas buvo muzikantas, vienas išmamos ir tėčio kompanijos. Kitaip nei tėtis

241/351

ir Henris, kurie metams bėgant ir dėl šeimųdarėsi vis labiau ne muzikos atlikėjai, o josžinovai, Keris nevedė ir liko ištikimas savopirmajai meilei – muzikai. Jis grojo trijosegrupėse, o pragyvenimui pelnėsiprižiūrėdamas garso aparatūrą vietiniameklube. Puikus derinys, nes klube kone kiek-vieną savaitę grodavo bent viena iš jogrupių, taigi jam tereikėdavo užšokti antscenos, garso pultą patikėjus kam nors kit-am, nors kartais vis tiek per vidurį kūrinionušokdavo ir pats susireguliuodavo garsą.Pažinojau Kerį nuo pat mažumės, tada sumama ir tėčiu eidavome į jo koncertus, opaskui tarsi iš naujo susipažinome, kaiėmiau draugauti su Adamu ir vėl pradėjauvaikščioti į Kerio koncertus.

Tą vakarą jis dirbo, tvarkė garsą grupeiClod iš Portlando, ir staiga nei iš šio, nei išto užsikniaubė ant garso pulto. Mirė

242/351

nespėjus atvažiuoti greitajai pagalbai. Sme-genų aneurizma.

Dėl Kerio mirties sujudo visas miestas.Jis visados buvo ir, atrodė, visados bus –atviras kieto charakterio bičas su stirk-sančiais dredais. Ir jis buvo jaunas, vos tris-dešimt dvejų. Visi mūsų pažįstami ketinoeiti į jo laidotuves, jos turėjo vykti gimta-jame Kerio mieste, kalnuose, iki ten buvonemenkas gabalas kelio. Savaime supran-tama, tėtis su mama ruošėsi važiuoti,važiavo ir Adamas. Ir nors jaučiausi tarsineprašyta viešnia, nusprendžiau važiuoti iraš. Tedis liko su močiute ir seneliu.

Į Kerio gimtąjį miestą patraukė vilkstinėautomobilių, mes į savąjį susigrūdomedrauge su Henriu ir Vilou, tokia nėščia, jogsaugos diržas neapėmė pilvo. Visi iš eilėspasakojo smagias istorijas apie Kerį. KaipKeris, prisiekęs kairysis, nusprendė protes-tuoti prieš karą Irake: surinko kelis

243/351

bičiulius, persirengė moteriškais drabužiaisir patraukė registruotis į vietinę naujokųverbavimo kontorą. Apie Kerį, pikčiurnąateistą, kuris niršo dėl visiško Kalėdųsukomercinimo, todėl klube ėmė rengtiLinksmų Ne-kalėdų šventę, per ją grupėsrungdavosi, kuri labiausiai iškraipys kalėd-ines giesmes. Paskui klubo vidury krūvonbūdavo metamos visos niekam tikusiosdovanos. Ir kitaip, negu kad turėjo būtipadaryta pagal vietines tradicijas, Keris jųnesudegindavo; tėtis man sakė, kad Kerisviską aukojo Šv. Vincento de Poliobendrijai.

Visi vienas per kitą pasakojo apie Kerį irbuvo smagu, lyg būtume susiruošę į cirką, one į laidotuves. Rodės, taip ir turi būti, taiteisinga, nes Kerio energija liedavosi perkraštus.

O štai laidotuvės buvo kitokios. Siaubin-gai slegiančios – ne tik todėl, kad žmogus

244/351

mirė labai jaunas, kad mirė nei iš šio, nei išto, tiesiog dėl kažkokios kraujagyslės. Atsis-veikinimo ceremonija vyko didžiulėjebažnyčioje – keista, turint omeny, jog visižinojo, kad Keris netikintis, bet šitai ašgaliu suprasti. Na, kur kitur gali vykti atsis-veikinimo ceremonija? Bėda buvo pati ce-remonija. Kunigas Kerio visiškainepažinojo, nes kalbėjo apie jį aptakiomisfrazėmis – kad Keris buvęs labai geros šird-ies, kad, nors ir liūdna, jog jis paliko šį pa-saulį, jo laukia „dangaus karalystė“.

Ir, užuot leidęs kalbėti drauge su juogrojusiems muzikantams ar miestelėnams,su kuriais Keris pragyveno paskutiniuosiuspenkiolika metų, atsistojo kažkoks dėdė išBoisio ir ėmė pasakoti, kaip mokęs Kerįvažiuoti dviračiu, kai šiam buvo šešeri, lygtas dviratis būtų ką nulėmęs Keriogyvenime. Baigdamas užtikrino mus, kaddabar Keris vaikšto drauge su Jėzumi.

245/351

Pamačiau, kad mama po šitų žodžiųišraudo, ir ėmiau nerimauti, jog tuoj kąnors leptelės. Kartais eidavome į bažnyčią,taigi nepasakytum, kad mama būtų nusist-ačiusi prieš tikėjimą, bet Keris tikrai buvonusistatęs, o mama taip nuožmiai gindavomylimus žmones, jog jiems skirtą įžeidimąpriimdavo asmeniškai. Kartais draugai jądėl šito vadindavo Mama Meška. Ceremon-ijai einant į pabaigą, paleidus patetiškąjąBetės Midler „Vėjas po mano sparnais“, išmamos ausų jau beveik kilo garas.

– Gerai, kad Keris negyvas, antraip būtųpasiutęs dėl tokių laidotuvių, – pasakėHenris.

Po ceremonijos bažnyčioje nusprendėmenebeiti gedulingų pietų ir nuvažiavomepavalgyti.

– „Vėjas po mano sparnais“? – tarė Ada-mas, išsiblaškęs paėmė mano ranką irpapūtė į ją – jis taip šildydavo mano

246/351

amžinai šaltus pirštus. – Kuo netiko„Nuostabioji malonė“? Tradicinė giesmė…

– Bet nuo jos nepykina, – nutraukė jįHenris. – Dar geriau būtų buvusi BoboMarlėjaus „Trys paukšteliai“. Labiau būtųtikusi Keriui. Būtų jo pagerbimas.

– Laidotuvės buvo skirtos ne Keriogyvenimui paminėti, – timpčiodama šalikąsuurzgė mama. – Jos buvo skirtos jo at-sižadėti. Tarsi būtų dar kartą jį numarinę.

Tėtis ramindamas uždėjo ranką ant sus-pausto mamos kumščio.

– Ak, baik. Tai tik daina.– Ne tik daina, – atkirto mama ir pat-

raukė ranką. – Svarbu, kas norėta ja pa-sakyti. Grynas apsimetinėjimas. Tu šitaitikrai turėtum suprasti.

Tėtis gūžtelėjo pečiais ir liūdnainusišypsojo.

247/351

– Gal ir turėčiau. Bet negaliu pykti ant jošeimos. Turbūt tokiomis laidotuvėmis jiesusigrąžino sūnų.

– Tik jau nereikia, – purtydama galvąatrėmė mama. – Jei jau norėjo savintissūnų, kodėl negerbė to gyvenimo, kokį jispasirinko? Kaip čia yra, kad niekada pas jįnesilankė? Ir jo muzikos nerėmė.

– Mes nežinome, ką jie apie visa tai gal-vojo, – atsakė tėtis. – Nepulkim smerkti.Širdis turėtų plyšti laidojant savo vaiką.

– Negaliu patikėti, kad juos teisini, –šūktelėjo mama.

– Neteisinu. Tik manau, kad darai perdaug išvadų iš to, kokią muziką jie parinko.

– O aš manau, kad tu neskiri empatijosnuo bestuburiškumo!

Tėtis vos krūptelėjo, bet Adamasspustelėjo man ranką, o Henris su Viloupersimetė žvilgsniais. Henris, kaip supra-ntu, stojo tėčiui į pagalbą.

248/351

– Tau kitaip, tavo tėvai kitokie, –kreipėsi jis į tėtį. – Tegu jie senamadiški,bet visada domėjosi tuo, ką darai, ir net la-biausiai patrakusiais laikais buvai gerassūnus, geras tėvas. Nepraleisdavai sek-madienio pietų.

Mama nusikvatojo, lyg Henrio pasakytižodžiai būtų patvirtinę jos nuomonę. Visisužiurome į ją ir, išvydus mūsų suglumusi-us veidus, mamai, matyt, praėjo norastaškytis skambiomis frazėmis.

– Aš, aišku, dabar labai įsiaudrinusi, –pasakė ji.

Tėtis, regis, suprato, kad kitokio at-siprašymo kol kas nesulauks. Jis uždėjo sa-vo ranką ant josios ir šį kartą mama rankosneatitraukė.

Tėtis patylėjo, tarsi dvejotų.– Man tik atrodo, kad laidotuvės

panašios į pačią mirtį. Gali ko norėti,

249/351

planuoti, bet galiausiai nuo tavęs vis tiekniekas nepriklauso.

– Netiesa, – paprieštaravo Henris. –Jeigu apie savo norus pasakai kam reikia. –Jis atsigręžė į Vilou ir kreipėsi į jos iš-sipūtusį pilvą. – Taigi klausykitės, šeima.Per mano laidotuves, kad nebūtų juodųdrabužių. O iš muzikos norėčiau ko norsapsinešusio ir iš senosios mokyklos,pavyzdžiui, Mr. T Experience. – Jispasižiūrėjo į Vilou. – Supratai?

– Mr. T Experience. Pasirūpinsiu.– Ačiū, o ko tu norėtum, mieloji? – pak-

lausė Henris.Vilou kuo ramiausiai atsakė:– Paleisk Eeels „P. S. Tu drebini mano

pasaulį“. Ir noriu žalių laidotuvių, kaiužkasa į žemę po medžiu. Taigi pačioslaidotuvės bus gamta. Ir nereikia gėlių.Neškit man bijūnus, kiek tik širdis geidžia,kol aš gyva, o kai mirsiu, verčiau mano

250/351

vardu paaukokit kokiai gerai labdaros or-ganizacijai, kad ir „Gydytojams be sienų“.

– Jūs viską apgalvojot, – tarė Adamas. –Ar todėl, kad esat seselė?

Vilou trūktelėjo pečiais.– Anot Kim, tai rodo, kad esi ne paviršu-

tiniškas, – įsiterpiau aš. – Ji sako, kad pa-saulyje yra žmonių, kurie įsivaizduoja savopačių laidotuves, ir tokių, kurie neįsivaiz-duoja, ir kad išmintingi ir meniški žmonėsiš prigimties priklauso pirmajai kategorijai.

– O tu iš kurių? – paklausė manęsAdamas.

– Norėčiau Mocarto „Requiem“, – at-sakiau. Pasigręžiau į mamą su tėčiu. –Nesijaudinkit, neketinu žudytis.

– Tai jau būk tokia gera, – ištarė mama;ji maišė kavą, jos nuotaika aiškiai pra-giedrėjo. – Augdama buvau visko prisi-fantazavusi apie savo laidotuves. Manoveltėdis tėvas ir visi draugai, kurie buvo

251/351

man negeri, rauda prie mano karsto, kars-tas, aišku, raudonas, ir leidžia DžeimsąTeilorą.

– Pabandysiu atspėti, – įsikišo Vilou. –„Ugnį ir lietų“?

Mama linktelėjo ir abi su Vilou prap-liupo juoktis, o netrukus jau visi prie stalokvatojosi iš visų plaučių, net ašaros ritosiskruostais. O paskui visi verkėme, ir ašdrauge, nors gerai Kerio nė nepažinojau.Verkėme ir juokėmės, juokėmės irverkėme.

– O kaip dabar? – paklausė Adamasmamos, kai apsiraminome. – Vis darneabejinga ponui Teilorui?

Mama tankiai sumirksėjo – taip dary-davo, kai dėl ko nors susimąstydavo. Tadaištiesė ranką ir paglostė tėčiui skruostą, o jijausmus viešai rodydavo labai retai.

– Pagal tobulą mano scenarijų mudu sukilniaširdžiu bestuburiu vyru mirsime

252/351

kartu ir greitai, nugyvenę iki devynias-dešimt dvejų metų. Nežinau kaip. Gal persafarį Afrikoje – nes būsime turtingi; ei, čiamano fantazija, – pasigausime kokią eg-zotišką ligą, vakare atgulsime kuo puiki-ausiai jausdamiesi ir nebepabusime. Irnenoriu Džeimso Teiloro. Per mūsųlaidotuves grieš Mija. Jei tik pavyks ją at-sikviesti iš Niujorko filharmonijos.

Tėtis klydo. Galbūt ir negali nieko padarytidėl savo laidotuvių, bet kartais tau pačiamtenka rinktis mirtį. Ir manęs neapleidžiamintis, kad mamos noras iš dalies išsipildė.Ji šį pasaulį paliko drauge su tėčiu. Bet ašnegriešiu per jų laidotuves. Galbūt jųlaidotuvės bus ir mano laidotuvės. Ši mintiskažkodėl guodžia. Pasitraukti visa šeima.Nepalikti nė vieno. Bet čia ima įkyriaibrautis mintis, kad mamai tai nepatiktų. Iš

253/351

tikrųjų Mama Meška tiesiog nirštų dėl to,kaip šiandien klostosi įvykiai.

254/351

02.48

Grįžau ten, nuo kur pradėjau. Grįžau į In-tensyviosios terapijos skyrių. Prie savokūno. Sėdžiu čia nebeturėdama jėgųpajudėti. Labai norėčiau užmigti. Norėčiau,kad būtų man tinkama anestezija, ar bentkas nors, kas užčiauptų pasaulį. Norėčiaubūti kaip mano kūnas – rami ir bedvasė,lyg molio gabalas kieno nors rankose.Neturiu jėgų nuspręsti. Nebenoriu šitaip.Ištariu tai balsu. Nenoriu. Apsidairau popalatą, jaučiuosi absurdiškai. Vargu ar kitiskyriuje gulintys sužaloti žmonės irgi labaidžiūgauja, kad yra čia.

Mano kūnas iš Intensyviosios terapijosskyriaus buvo išvežtas neilgam. Porosvalandų operacija. Šiek tiek laiko

pooperacinėje palatoje. Nežinau, kas tiksli-ai man nutiko, ir pirmą kartą šiandien mannelabai ir rūpi. Ir neturėčiau dėl to ner-imauti. Neturėčiau taip vargti. Dabarsuprantu, kad mirti – lengva. Gyventi –sunku.

Esu vėl prijungta prie ventiliatoriaus,akys vėl užklijuotos. Nesuprantu, kamreikia tos juostos ant akių. Ar gydytojai bi-jojo, kad pabusiu vidur operacijos irišsigąsiu skalpelių ir kraujo? Lyg tai dabarmane galėtų nustebinti. Dvi seselės, manpaskirtoji ir seselė Ramirez, prieina prielovos ir tikrina visus monitorius. Josšūkčioja skaičių virtines, dabar man jautaip gerai pažįstamas, kaip mano pačiosvardas: kraujospūdis, deguonies kon-centracija, kvėpavimo dažnis. SeselėRamirez, palyginti su vakarykšte popiete,kai atėjo į darbą, vos atpažįstama. Makiažonebelikę, plaukai sukritę. Rodos, užmigtų

256/351

stovėdama. Jos pamaina turėtų greitaibaigtis. Man jos trūks, bet džiaugiuosi, kadgalės pailsėti nuo manęs, pailsėti nuo šitosvietos. Ir aš norėčiau iš čia dingti. Manau,ir dingsiu. Manau, tik laiko klausimas, kadasuprasiu, kaip išeiti.

Dar nė penkiolikos minučių nepraguliulovoje, o jau pasirodo Vilou. Ji ryžtingaiįeina pro dvivėres duris ir žengia prie stalopasikalbėti su sesele. Negirdžiu, ką sako,bet girdžiu, kaip kalba – mandagiai, tyliai,bet jokių prieštaravimų nepripažįstančiaintonacija. Kai po kelių minučių išeina, pal-atoje justi permaina. Dabar čia vadovaujaVilou. Pikčiurna seselė iš pradžių, regis, si-unta: „Kas ji tokia, kad aiškintų man, kądaryti?“ Bet paskui, matyt, pasiduoda,iškelia rankas kapituliuodama. Naktis buvobeprotiška. Pamaina jau baigiasi. Ko čia ar-dytis? Netrukus aš ir visi mano

257/351

triukšmingi, įkyrūs lankytojai bus kienonors kito rūpestis.

Po penkių minučių Vilou grįžta vedinamočiute ir seneliu. Vilou dirbo visą dieną irdabar budi per naktį. Žinau, kad ir taipneišsimiega. Vis girdėdavau, kaip mama jaipataria, ką daryti, kad mažylė išmiegotųpernakt.

Nežinau, kas atrodo prasčiau – aš arsenelis. Jo skruostai įdubę, oda papilkėjusiir lyg peršviečiama, akys paraudusios. Omočiutė tokia kaip visada. Jokių nuovargionei sielvarto ženklų. Tarsi nuovargisnedrįstų jos liesti. Ji atskuba prie manolovos.

– Matyt, nusprendei pavėžinti mus kal-neliais, – linksmai sako močiutė. – Tavomama vis stebėdavosi, koks tu geras vaikas,o aš jai vis sakydavau: „Palauk paauglys-tės.“ Pasirodo, klydau. Net ir tada buvai vi-enas džiaugsmas. Niekada su tavimi

258/351

nebuvo jokio vargo. Dėl tavęs niekadanesikėsino iššokti iš krūtinės širdis. Užtatšiandien su kaupu atseikėjai.

– Nagi, nagi, – sako senelis ir uždedaranką močiutei ant peties.

– Oi, aš tik juokauju. Mijai patiktų. Kadir kokia rimtuolė kartais atrodo, turi hu-moro jausmą. Puikų humoro jausmą.

Močiutė su kėde prisislenka prie lovos irima pirštais šukuoti man plaukus. Kažkasjuos praplovė, todėl dabar gal jie ir ne visaišvarūs, bet ir nesukepę krauju. Močiutėimasi narplioti mano kirpčiukus, jie beveiksiekia smakrą. Visados nusikirpdavaukirpčiukus, o paskui atsiaugindavau. Tiektedrįsdavau pasikeisti. Močiutė sklaido il-guosius plaukus, traukia juos iš popagalvės, paskleidžia ant krūtinės irpaslepia po jais prie manęs prijungtuslaidelius ir vamzdelius.

259/351

– Na va, taip jau geriau, – sako ji. –Žinai, išėjau šiandien pasivaikščioti ir spėk,ką pamačiau. Kryžiasparnį. Portlande vas-ario mėnesį. Labai neįprasta. Manau, tenbuvo Glo. Tu jai visad patikai. Sakydavo,kad primeni jai savo tėvą, o tavo tėvą ji di-evino. Kai pirmą kartą jis nusikirpoplaukus ir pasiliko tą kvailą skiauterę, jijam kone vakarėlį surengė. Jai patikdavo,kad jis maištininkas, kad kitoks. Tik jinenumanė, jog tavo tėvas jos pakęsti neg-alėjo. Atvažiavo ji kartą pas mus, kai tavotėčiui buvo kokie penkeri ar šešeri. Buvoapsivilkusi tuos nutriušusius audiniųkailinius. Tai buvo dar iki tol, kol ji pražuvosu visomis tomis gyvūnų teisėmis, kristalaisir panašiais dalykais. Tie kailiniai siaubin-gai dvokė – naftalinu, sena patalyne, kuriąlaikėme lagamine palėpėje, ir tavo tėtis ėmėją vadinti „Lagaminu dvokiančia tetule“. Jito niekada nesužinojo. Bet jai patiko, kad

260/351

jis prieš mus maištauja, ar bent jau taip jiįsivaizdavo, įsivaizdavo, kad ir tu maištavaipasirinkdama klasikinę muziką. Nors irkaip stengiausi jai išaiškinti, kad taip nėra,ji neklausė. Ji manė savaip; turbūt mes visimanome savaip.

Močiutė čiulba dar kokias penkiasminutes, pasakoja man kasdienes naujien-as: Hetera apsisprendė norinti būti bibli-otekininke. Mano pusbrolis Metjus nu-sipirko motociklą, o teta Patricija tuoanaiptol nesidžiaugia. Girdėdavau, kaip jišitaip nenutrūkstamu srautu ištisas valan-das pasakoja virdama vakarienę arbasodindama orchidėjas. Ir klausydamasi josdabar jau kone įsivaizdavau mus šilt-namyje, kur net žiemą visada šilta irdrėgna, dvelkia pelėsiais ir vos vos mėšlupatręšta žeme. Močiutė pati renka karviųmėšlą, kaip ji sako – „karvių blynus“, maišojį su mulčiu ir tręšia augalus. Senelis sako,

261/351

kad močiutei vertėtų patentuoti savo re-ceptą ir jį parduoti, nes ji šituo mišiniutręšia savo orchidėjas, ir gėlės visada pelnoapdovanojimus.

Bandau medituoti klausydamasi moči-utės balso, leidžiuosi liūliuojama jos guvausplepėjimo. Kartais besiklausydama moči-utės prisnūdusi vos nenusiversdavau nuoaukštos kėdės virtuvėje prie baro irsvarstau, gal pavyktų ir šiandien. Būtų taipgera užmigti. Šilta juoduma viską paslėptų.Kaip būtų gera užmigti ir nieko nesapnuoti.Esu girdėjusi žmones kalbant apie mirtinąmiegą. Ar tokia būtų mirtis? Jaukus, šiltas,klampus nesibaigiantis snaudulys? Jeitikrai taip, aš nieko prieš. Jeigu taipmirštama, aš tikrai nieko prieš.

Krūpteliu, siaubas išblaško močiutėsbalso čiurlenimo teikiamą ramybę. Aš visdar gerai nesuprantu, kaip čia kas vyksta,bet žinau, kad kai jau nuspręsiu išeiti, tai ir

262/351

išeisiu. Bet aš dar nepasirengusi. Dar ne.Nežinau kodėl, bet dar nepasirengusi. Irman baisoka, kad jeigu netyčia pagalvosiu:„Aš mielai užmigčiau ir nepabusčiau“, tainutiks ir nebegalėsiu to atšaukti, kaip kadseneliai mane gąsdindavo, kad jeiguvaipysiuos laikrodžiui mušant vidurdienį,taip amžiams ir liksiu išsiviepusi.

Svarstau, ar visiems mirštantiems tenkaspręsti, likti ar išeiti. Vargu. Juk šioje ligon-inėje daugybė žmonių, kuriems į venaspumpuojami nuodingi chemikalai, kuriemsdaromos siaubingos operacijos, kad tik jiepasiliktų, bet kai kurie vis vien mirs.

Ar mama su tėčiu nusprendė? Kažin arturėjo laiko spręsti, ir man niekaip netelpagalvoje, kad jie būtų nusprendę mane pal-ikti. O kaip Tedis? Ar jis norėjo išeiti sumama ir tėčiu? Ar žinojo, kad aš vis darčia? Net jei žinojo, negalėčiau pykti, kadpasirinko išeiti be manęs. Jis mažas. Jam

263/351

turbūt buvo baisu. Staiga įsivaizduoju jį vi-eną, išsigandusį, ir pirmą kartą gyvenimeviliuosi, kad močiutė teisi dėl angelų.Meldžiuosi, kad visi jie supultų ramintiTedžio ir nekvaršintų sau galvų dėl manęs.

Kodėl už mane negalėtų nuspręsti kasnors kitas? Kodėl negalėčiau turėti atstovomirčiai? Arba padaryti taip, kaip daro beis-bolo komandos, kai į žaidimo pabaigą jiemsreikia tvirto mušėjo, kad vaikinai iš bazėsgrįžtų namo. Ar negalėtų puolėjasnuskraidinti manęs namo?

Močiutė išėjo. Vilou išėjo. Skyriuje tylu.Užsimerkiu. Kai atsimerkiu, pamatausenelį. Jis verkia. Verkia negirdimai, betašaros srūva skruostais, visas veidasšlapias. Nesu mačiusi, kad kas taip verktų.Tyliai, bet šitaip smarkiai, lyg kas slaptabūtų atsukęs čiaupą už akių. Ašaros byra

264/351

man ant antklodės, ant ką tik sušukuotųplaukų. Kapt. Kapt. Kapt.

Senelis nesišluosto veido, nepučianosies. Tiesiog leidžia ašaroms kristi. Ir kaiširdgėlos šaltinis staiga išdžiūva, jisžengteli pirmyn ir pabučiuoja man į kaktą.Rodos, jau ketina eiti, bet vėl pasilenkia,prisikiša veidu man prie ausies ir imašnibždėti:

– Nieko tokio, – kužda, – jei nori išeiti.Visi nori, kad pasiliktum. Aš, kad pasi-liktum, noriu kaip dar niekada nieko nen-orėjau per visą savo gyvenimą. – Jo balsasiš jaudulio užlūžta. Senelis atsikrenkščia,atsikvepia ir kalba toliau: – Bet to noriu ašir suprantu, kad tu galbūt nori ko kito. Taiaš tik noriu tau pasakyti, kad suprasiu, jeitu pasitrauksi. Nieko tokio, jei turi mus pal-ikti. Nieko tokio, jei nori liautis kovoti.

Nuo tada, kai suvokiau, jog Tedžio ne-bėra, pirmą kartą pajuntu, kaip kažkas

265/351

atsigniaužia. Atsikvepiu. Žinau, kad senelisnėra tas paskutinių akimirkų beisbolopuolėjas, kurio tikėjausi. Jis neatjungs mankvėpuojamojo vamzdelio, nesuleis perdidelės morfino dozės, nepadarys niekotokio. Bet tai pirmas kartas šiandien, kaikažkas pripažino, kiek netekau. Žinau, so-cialinė darbuotoja perspėjo močiutę irsenelį, kad manęs neliūdintų, bet seneliopripažinimas ir tas leidimas, kurį mandavė, – tarsi dovana.

Senelis neišeina. Jis vėl susmunkakrėsle. Tylu. Taip tylu, jog kone girdėti kitųžmonių sapnai. Taip tylu, jog kone girdėti,kaip seneliui ištariu: „Ačiū.“

Kai gimė Tedis, tėtis tebemušė būgnus tojepačioje grupėje, kurioje grojo nuo uni-versiteto laikų. Jie išleido porą diskų; jie

266/351

kas vasarą važiuodavo gastrolių. Grupėbuvo nedidelė, bet jie turėjo gerbėjų šiaurėsvakaruose ir įvairiuose universitetiniuosemiestuose nuo čia iki Čikagos. Ir, keista,turėjo gerbėjų būrį Japonijoje. Grupė visgaudavo laiškų nuo japonų paauglių, tiemaldaudavo atvykti koncertuoti ir siūlė ap-sistoti jų namuose. Tėtis vis sakydavo, kadjeigu jie važiuotų, pasiimtų ir mudvi sumama. Mes su mama dėl visa ko netgi iš-mokome po kelis žodžius japoniškai. Kon-nichiva. Arigatou. Bet reikalas neišdegė.

Kai mama pranešė, jog laukiasi Tedžio,pirmas būsimų pokyčių ženklas buvo, kadtėtis nuėjo mokytis vairuoti. Trisdešimt tre-jų. Jis bandė leistis mokomas mamos, bet,pasak jo, ši buvusi labai nekantri. Mamasakė, kad tėtis per daug jautriai priimąskritiką. Taigi senelis savo pikapu vėžinosisu tėčiu tuščiais kaimo keliais. Taip darė ir

267/351

su visais kitais tėčio broliais bei seserimis –tik jie visi vairuoti išmoko šešiolikos.

Paskui ėmė keistis apranga, bet taipastebėjome ne iš karto. Nebuvo taip, kadvieną gražią dieną tėtis išsinėrė iš aptemptųjuodų džinsų bei grupės marškinėlių ir ėmėvilkėti kostiumą. Viskas vyko kur kas sub-tiliau. Iš pradžių grupės marškinėliuspakeitė susagstomi šeštojo dešimtmečiodirbtinio šilko marškiniai, kurių jisatkapstydavo humanose, bet paskui jie tapomadingi, ir tėčiui teko tuos marškiniuspirkti prašmatnioje vintažinių drabužiųparduotuvėje. Tada į šiukšliadėžę iškeliavodžinsai, išskyrus vienus tobulus tamsiaimėlynus Levi’s, juos tėtis lygindavo ir ap-simaudavo savaitgaliais. O šiaip mūvėdavotvarkingas lygias kelnes su atvartais. Betkai praėjus porai savaičių po Tedžio gi-mimo tėtis nusivilko odinį švarką – savobrangiausią nutrintą motociklininko švarką

268/351

su pūkuotu leopardo diržu – pagaliau su-vokėme vykstant didžiąją transformaciją.

– Žmogau, tu nerimtai, – pasakė Henris,kai tėtis atidavė jam švarką. – Vilkėjai jį vosne nuo kūdikystės. Jis net kvepia tavimi.

Tėtis gūžtelėjo pečiais ir pokalbis buvobaigtas. Tada nuėjo ir iš vežimėlio iškėlėspiegiantį Tedį.

Po poros mėnesių tėtis pranešė išeinąs išgrupės. Mama pasakė, kad nedarytų to dėljos. Sakė, kad viskas gerai, tegu groja, tikkad neprasidėtų mėnesius trunkančiosgastrolės ir jai netektų sėdėti namie vienaisu dviem vaikais. Tėtis paprašė mamosnesijaudinti, jis išeinąs ne dėl jos.

Grupės nariai į tėčio sprendimą reagavoramiai, tik Henris buvo tiesiog priblokštas.Bandė perkalbėti tėtį. Žadėjo, kad jie grostik mieste. Nebus gastrolių. Tik vakariniaikoncertai. „Galim groti vilkėdami

269/351

kostiumais. Atrodytume kaip Rat Pack.Perdainuotume Sinatrą. Nagi, seni“, – įkal-binėjo Henris.

Kai tėtis nepasidavė įkalbamas, juodu suHenriu siaubingai susipyko. Henris siuto,kam tėtis metė grupę, nors mamaneprieštaravusi, kad jis grotų per kon-certus. Tėtis Henriui pasakė apgailestaująs,bet esąs apsisprendęs tvirtai. Tuo metu jaubuvo pateikęs prašymą studijuoti. Ketinotapti mokytoju. Esą gana dykaduoniauti.„Kada nors suprasi“, – pasakė tėtisHenriui.

„Eik šikt“, – atšovė Henris.Po to Henris kelis mėnesius nesikalbėjo

su tėčiu. Vilou kartais užsukdavo, vis mė-gino atkurti taiką. Ji tėčiui aiškino, kadHenriui reikia kai ką susidėlioti. „Duok jamlaiko“, – sakė ji ir tėtis apsimesdavo, kadjam neskaudu. Paskui jos su mama gerdavo

270/351

virtuvėje kavą ir supratingai viena kitaišypsodavosi: Jau tie vyrai.

Henris ilgainiui atsileido, bet tėčio neat-siprašė – bent jau tada. Po kelerių metų,netrukus po to, kai jam gimė duktė, Henrispaskambino mums apsiašarojęs. „Dabarsupratau“, – pasakė jis tėčiui.

Keista, bet dėl tėčio metamorfozių senelis,regis, liūdėjo ne ką mažiau už Henrį.Manytum, naujasis tėtis turėjo jam patikti.Iš pažiūros jiedu su močiute atrodė tokiesenoviški, lyg atsilikę nuo laiko. Jieneturėjo nei kompiuterio, nei kabelinėstelevizijos, jie nesikeikė ir buvo tokie, kadgreta jų ir pačiam norėjosi būti manda-giam. Mama, kuri keikėsi kaip vežikas, priemočiutės ir senelio niekada nesikeikdavo.Regis, niekas nenorėjo jų nuvilti.

Močiutė tėčio transformacija buvopatenkinta.

271/351

– Būčiau žinojusi, kad visi tie daiktai vėlateis į madą, būčiau neiššveitusi lauksenųjų senelio kostiumų, – pasakė ji vienąsekmadienio popietę, kai užvažiavomepietų ir tėtis, nusivilkęs neperšlampamąapsiaustą, pasirodė vilkįs vilnonesgabardino kelnes ir šeštojo dešimtmečionertinį.

– Jie nemadingi. Dabar madingi pankai,taigi, manau, jūsų sūnus ir vėl maištauja, –pasišaipė mama. – Kieno tėvelismaištininkas? Tavo tėvelis maištininkas? –suulbėjo mama Tedžiui ir tas patenkintassugugeno.

– Na, tikrai atrodo kaip dabita, – pagyrėmočiutė. – Ką manai? – kreipėsi ji į senelį.

Senelis gūžtelėjo pečiais.– Jis man visada gerai atrodo. Visi mano

vaikai ir anūkai man atrodo gerai.Bet jo balse buvo girdėti nuoskauda.

272/351

Vėliau tą popietę išėjau su seneliu padėtijam parnešti malkų. Jis ketino perskelti darporą trinkų, taigi stebėjau, kaip nešasi kirvįprie krūvos išdžiūvusių alksnių.

– Seneli, tau nepatinka naujieji tėčiodrabužiai? – paklausiau.

Senelis sustingo iškėlęs kirvį. Paskui at-sargiai atrėmė jį į suoliuką, ant kuriosėdėjau.

– Viskas su jo drabužiais gerai, Mija.– Bet kai močiutė apie tai kalbėjo,

atrodei labai liūdnas.Senelis papurtė galvą.– Viską pastebi, ar ne? Nors vos

dešimties.– Ko čia nepastebėti? Kai esi liūdnas, ir

atrodai liūdnas.– Aš ne liūdnas. Tavo tėvas atrodo

laimingas ir, manau, jis bus geras mokyto-jas. Pasisekė tiems vaikams, kurie skaitys

273/351

„Didįjį Getsbį“ kartu su tavo tėčiu. Man tiktrūks muzikos.

– Muzikos? Tu juk neidavai į tėčiokoncertus.

– Mano ausys nekokios. Nuo karo. Kailabai garsu, skauda.

– Tau reikėtų ausinių. Mama man liepiaužsidėti. Ausų kaištukai iškrenta.

– Gal ir reikės pabandyti. Bet aš visadaklausydavausi tavo tėčio muzikos. Tyliau.Prisipažinsiu, visos tos elektrinės gitarosman nelabai rūpi. Ne mano skonio. Bet vistiek mėgaudavausi muzika. Ypač žodžiais.Kai jis buvo maždaug tavo amžiaus, prasi-manydavo visokiausių pasakojimų. Atsisės-davo prie savo mažojo staliuko ir užrašy-davo, tada duodavo močiutei, kad išs-pausdintų, paskui pripiešdavo iliustracijų.Smagios istorijos apie žvėrelius, bet tikrosir išradingos. Vis primindavo man tą knygąapie vorę ir paršelį – kaip ji vadinasi?

274/351

– „Šarlotės voratinklis“?– Ta. Visada maniau, kad užaugęs tavo

tėtis bus rašytojas. Ir tam tikru atžvilgiuman atrodė, jog taip ir nutiko. Žodžiai, kur-iuos jis kūrė savo muzikai, – tai poezija. Arkada atidžiai įsiklausei į jo žodžius?

Staiga susigėdusi papurčiau galvą. Mannė nedingtelėjo, kad tėtis rašo eilėraščius.Jis nedainavo, taigi maniau, kad prie mik-rofonų stovintys žmonės kuria ir dainųžodžius. Bet šimtus kartų mačiau jį vir-tuvėje su gitara ir bloknotu. Tik niekadanesuvedžiau tų dalykų į viena.

Kai tą vakarą grįžome namo, į savo kam-barį nusinešiau tėčio plokštelių ir grotuvą.Įklijose pasižiūrėjau, kurias dainas parašėtėtis, paskui kruopščiai persirašiau visusžodžius. Ir tik tada, kai išvydau juospakeverzotus laboratorinių darbų sąsiu-vinyje, supratau, ką turėjo galvoje senelis.

275/351

Tėčio eilėraščiai nebuvo vien rimas. Juosebuvo dar šis tas. Viena daina užkliuvo la-biau už kitas. Ji vadinosi „Laukiant at-pildo“, klausiausi jos, skaičiau žodžius, ikiįsiminiau. Ji buvo iš antrojo albumo ir vi-enintelė lėta grupės daina; skambėjo vos nekaip kantri, gal dėl Henrio trumposusižavėjimo kaimišku pankroku. Tiekkartų ją perklausiau, jog nė nepajutau, kaippati ėmiau dainuoti.

Kas aš esuKas iš manęs belikoKą aš turiu darytŠioj tuštumoj kas tykoČia kažkadaSpindėjo tavo akysTai buvo taip seniaiTai buvo vakar

Kas gi tai buvo

276/351

Tik garsas ar išvisGyvenimasPrašvilpęs pro ausisKai pažvelgiu atgalAtrodo jis toks mažasTai buvo jau seniaiTai buvo vakar

Jau pasišalinuJau bet kurią sekundęTik nebandyk suprastKas buvo negerai –Ne mano noras taiSprendimas šitoks tąkartNuspręsta jau seniaiNuspręsta vakar

– Mija, kas čia? – paklausė tėtis, užk-lupęs mane dainuojant Tedžiui, kai stum-džiau jį vežimėlyje po virtuvę, bergždžiaivildamasi, kad broliukas užsnūs.

277/351

– Tavo daina, – atsakiau nedrąsiai,staiga sutrikusi, kad galbūt neleistinai įs-ibroviau į asmeninę tėčio erdvę. Ar blogai,jei dainuoji kitų dainas be leidimo?

Tačiau tėtis atrodė patenkintas.– Mano Mija dainuoja „Belaukiant at-

pildo“ mano Tedžiui. Tik pamanykit. – Jispasilenkęs pataršė man plaukus ir pak-uteno Tedžiui putlų žanduką. – Na, netruk-dysiu. Tęsk. O šitai atiduok man, – pasakėir perėmė iš manęs vežimėlį.

Drovėjausi dainuoti jam girdint, taigi tikniūniavau, bet tada prisidėjo tėtis, ir muduabu tyliai dainavome, kol Tedis užmigo.Tada tėtis prisidėjo prie lūpų pirštą irpamojo man eiti į svetainę.

– Gal sužaidžiam šachmatais? – pasiūlė.Jis vis bandė išmokyti mane žaisti, bet tikvargom, vis neprieidami iki tikro žaidimo.

– Gal verčiau šaškėmis? – pasiūliau aš.– Gerai.

278/351

Žaidėm tylomis. Kai būdavo tėčio eilėeiti, slapčiomis žvilgčiojau į jį, vilkintį sus-agstomais marškiniais, ir bandžiau atkurtisparčiai blėstantį rokerio peroksidiniaisplaukais ir odiniu švarku paveikslą.

– Tėti?– Mhm?– Ar galiu paklausti?– Žinoma.– Tau liūdna, kad nebegroji grupėje?– Ne, – atsakė jis.– Nė truputėlio?Tėtis įsmeigė į mane pilkas akis.– Kodėl klausi?– Kalbėjausi su seneliu.– A, suprantu.– Tikrai?Tėtis linktelėjo.– Seneliui atrodo, kad jis kažkaip mane

privertė pakeisti gyvenimą.– Tikrai privertė?

279/351

– Netiesiogiai turbūt taip. Būdamastoks, koks yra, rodydamas, koks turi būtitėvas.

– Bet tu buvai geras tėtis, kai grojaigrupėje. Geriausias tėtis. Nenoriu, kadbūtum to atsisakęs dėl manęs, – pasakiau irstaiga užsikirtau. – Kažin ar ir Tedis būtųto norėjęs.

Tėtis nusišypsojo ir patapšnojo manranką.

– O, Mija, mano Mija. Aš nieko neatsi-sakiau. Tai nėra arba-arba pasirinkimas.Mokyti ar muzikuoti. Džinsai ar kostiumai.Muzika visada bus mano gyvenime.

– Bet tu išėjai iš grupės! Nustojai rengtiskaip pankas!

Tėtis atsiduso.– Buvo nesunku. Toji mano gyvenimo

dalis jau sugrota. Tam atėjo laikas. Nė kiekneabejojau, kad ir ką manytų senelis ir

280/351

Henris. Kartais tu renkiesi gyvenime, kar-tais gyvenimas renkasi? Supranti?

Pagalvojau apie violončelę. Kaip sykiaisnesuvokdavau, kodėl ji mane patraukė,kaip retkarčiais dingodavosi, kad pats in-strumentas mane pasirinko. Linktelėjau,nusišypsojau ir susitelkiau į žaidimą.

– Kirsk, – pasakiau.

281/351

04.57

Iš galvos vis neina „Belaukiant atpildo“.Daug metų neklausiau tos dainos, nei apieją galvojau, bet kai senelis pasitraukė nuolovos, ėmiau ją sau niūniuoti. Tėtis tą dainąparašė prieš daugybę metų, bet atrodė, lygbūtų ją parašęs vakar. Lyg būtų parašęs išten, kur dabar yra. Tarsi joje būtų manskirta slapta žinia. Kaip kitaip paaiškinti taseilutes? Ne mano noras tai; Sprendimasšitoks tąkart.

Ką tai reiškia? Ar tai koks norsnurodymas? Užuomina, ką tėvai manišrinktų, jei tik galėtų? Bandau apie taimąstyti iš jų perspektyvos. Žinau, kad jienorėtų būti su manimi, norėtų, kad visimes vėl būtume drauge. Bet aš nesu tikra,

ar taip ir nutinka, kai miršti, o jei tikrainutinka, tai ir nutiks, nesvarbu, ar aš išeisiušiandien, ar po septyniasdešimties metų.Ko jie man norėtų dabar? Vos tik suformu-luoju klausimą, mintyse išplaukia nepaten-kintas mamos veidas. Ji ant manęs siustųvien už tai, kad svarstau kitas galimybes, nevien pasilikimo. O tėtis suprato, ką reiškiapasitraukti. Gal jis, kaip ir senelis, supra-stų, kodėl man atrodo, jog negaliu likti.

Dainuoju tą dainą, lyg jos eilutėseslypėtų nuorodos, muzikinis žemėlapis, kurturėčiau nukakti, ir pasakyta, kaip taipadaryti.

Dainuoju, galvoju, dainuoju, mąstau taipsusikaupusi, jog nė nepastebiu, kada In-tensyviosios terapijos skyriuje vėl pasirodoVilou, nematau, kad ji kalbasi su pikčiurnasesele, neatpažįstu plieninio ryžto jos balse.

Būčiau atkreipusi dėmesį, gal būčiausupratusi, kad Vilou stengiasi įvesti pas

283/351

mane Adamą. Būčiau atkreipusi dėmesį,gal būčiau kaip nors pasitraukusi, iki Viloupasiekė – kaip visada – ko norėjo.

Nenoriu dabar jo matyti. Tai yra noriu.Net gelia, kaip noriu. Bet žinau, kad jeigu jįpamatysiu, neteksiu paskutinės kruopelytėsramybės, kurios suteikė senelis, pasakęs,jog nieko tokio, jeigu nuspręsiu išeiti. Mė-ginu sukaupti drąsos padaryti tai, ką turiupadaryti.

O Adamas tai apsunkins. Bandau atsist-oti ir pasitraukti, bet po to, kai dar kartąpabuvau operacinėje, man kažkas nutiko.Nebeturiu jėgų judėti. Turiu labai stengtis,kad nesusmukusi išsėdėčiau krėsle. Negaliupabėgti; galiu tik pasislėpti. Susiriečiu įkamuoliuką ir užsimerkiu.

Girdžiu, kaip seselė Ramirez kalbasi suVilou.

284/351

– Aš jį atvesiu, – taria ji. Ir šį kartąpikčiurna seselė neliepia jai drožti prie savopacientų.

– Pasielgei kaip reta bukagalviškai, –girdžiu sakant ją Adamui.

– Žinau, – atsako Adamas. Ne kalba, okimiai šnibžda lyg po itin triukšmingo kon-certo. – Iš nevilties.

– Ne, tu romantikas, – sako ji.– Aš – kvailys. Man sakė, kad iki tol jai

buvo geriau. Kad atjungė ventiliatorių. Kadbuvo pradėjusi stiprėti. O po to, kai įsiver-žiau, jai pablogėjo. Sakė, kad širdis sustojoant operacinės stalo… – Adamas nutyla.

– Ir gydytojai privertė ją vėl plakti. Jaibuvo pratrūkusi žarna, tulžis lėtai sunkėsi įpilvo ertmę ir sutrikdė organų veiklą. Taipdažnai nutinka, ir tu čia niekuo dėtas. Ra-dom bėdą, sutvarkėm, tai ir yrasvarbiausia.

285/351

– Bet jai jau gerėjo, – kužda Adamas.Atrodo jaunas ir bejėgis, toks būdavo Tedis,kai jam susukdavo pilvelį. – O tada įsiver-žiau aš ir ji ko nemirė. – Adamas imakūkčioti. Tas garsas perlieja mane lygkibiras ledinio vandens. Adamas mano, kadjis man taip padarė? Ne! Visiška nesąmonė.Jis siaubingai klysta.

– O aš ko nepasilikau Puerto Rike ir vosneištekėjau už storo šikniaus, – purkšteliseselė. – Bet nepasilikau. Ir dabar gyvenukitaip. Beveik nesiskaito. Turi blaiviaivertinti padėtį. Mija vis dar su mumis. – Jiatitraukia mano lovos užuolaidą. – Užeik, –sako Adamui.

Prisiverčiu pakelti galvą ir atsimerkiu.Adamas. Dieve, net ir dabar jis gražus.Akys limpa iš nuovargio. Apžėlęs, ir jeigudabar imtume bučiuotis, jo šeriai manbadytų smakrą. Kaip visada vilki maršk-inėlius, aptemptas paraitytas kelnes,

286/351

apsiavęs konversais, per petį permestas vil-nonis senelio šalikas.

Pamatęs mane išblykšta tarsi išvydęspabaisą iš „Juodosios lagūnos“. Tikraiatrodau nekaip – vėl prijungta prie ventili-atoriaus ir daugybės kitų vamzdelių,marškiniai po operacijos permirkę krauju.Bet po akimirkos Adamas giliai atsikvepiair virsta savimi. Jis žvalgosi, lyg būtų kąpametęs, ir pagaliau randa, ko ieškojo, –mano ranką.

– Jėzau, Mija, tavo rankos kaip ledas. –Jis pritupia, suima mano dešinę ranką, at-sargiai, kad neužkliūtų už visų vamzdelių irlaidelių, prikiša lūpas ir ima pūsti šiltą orą įtą mažytę užuovėją. – Tu keistuolė ir tavorankos keistuolės.

Adamas vis stebisi, kaip netgi vidurvas-arį, netgi po rimtų varžybų mano rankos vistiek šaltos. Sakau jam, kad prasta kraujoapytaka, bet jis netiki, nes mano pėdos

287/351

būna šiltos. Sako, kad mano rankos bion-inės, todėl man taip gerai ir sekasi griežtiviolončele.

Žiūriu, kaip jis šildo man rankas, tai yradaręs daugybę kartų. Prisimenu pirmąjį –pievutėje prie mokyklos – tokį tikrą ir tarsisavaime suprantamą. Prisimenu, kaippirmą sykį tai padarė matant mano tėvams.Kūčių vakarą visi sėdėjome prieangyje,gėrėme sidrą. Buvo šalta. Adamas suėmėmano rankas ir papūtė į jas. Tedissukikeno. Mama su tėčiu nieko nesakė, tikpersimetė supratingais žvilgsniais, paskuimama liūdnai mums šyptelėjo.

Man dingtelėjo, gal pabandyti pajusti joprisilietimą? Jei atsigulčiau ant savęs lovo-je, gal vėl virstume vienu? Ar tada jįjausčiau? Jei paliesčiau jį savo vaiduokliškaranka, ar jis mane pajustų? Ar šildytųrankas, kurių nemato?

288/351

Admas paleidžia mano ranką, prisislen-ka arčiau ir žiūri į mane. Jis taip arti, kadbeveik jį užuodžiu, ir mane suima nenugali-mas poreikis jį paliesti. Gyvybinis,pirmykštis, nesutramdomas poreikis, kaipkad kūdikiui reikia motinos krūties. Norsžinau, kad jei paliesime vienas kitą,prasidės nauja kova; ir šitoji bus darskaudesnė už tą tylų mudviejų su Adamupastarųjų kelių mėnesių stumdymąsi.

Adamas kažką murma. Tyliai. Vis kar-toja: prašau. Prašau. Prašau. Prašau.Prašau. Prašau. Prašau. Prašau. Prašau.Prašau. Pagaliau liaujasi ir pažvelgia man įveidą.

– Prašau, Mija, – meldžia jis. – Neverskmanęs parašyti dainą.

289/351

Visai nesitikėjau įsimylėti. Nebuvau iš tų,kurios miršta dėl roko žvaigždžių ar svajojaištekėti už Bredo Pito. Miglotai įsivaiz-davau, jog galbūt kada nors turėsiu vaikiną(universitete, jei Kim pranašystės ko norsvertos) ir ištekėsiu. Nebuvau visiškai ats-pari kitos lyties kerams, bet ir ne iš tų ro-mantiškų, alpstančių panelių, kurių galvosužimtos rožinėmis ir pūkuotomis svajomisapie įsimylėjimą.

Net kai ėmiau įsimylėti – kai atėjo kvapągniaužiantis, stiprus, negaliu-kvailai-nesišypsoti jausmas, – gerai nesupratau,kas vyksta. Būti su Adamau, bent jaupraėjus toms kelioms nejaukiomssavaitėms, buvo taip gera, jog nesukau saugalvos, kas man darosi, kas darosi mums.Rodės, taip ir turi būti – lyg nirtum į šiltą,pilną putų vonią. Tai nereiškia, kadnesikivirčydavome. Ginčijomės dėl daugko: kad jis nemielas Kim, kad aš

290/351

nedraugiška per koncertus, kad jis pergreitai važiuoja, kad aš vagiu antklodes.Man buvo liūdna, nes jis man nerašė dainų.Jis teisinosi nemokąs kurti sentimentaliųmeilės dainų. „Jei nori dainos, tau teksmane išduoti ar padaryti ką nors ner-ealaus“, – pasakė, puikiai žinodamas, kadto niekada nebus.

Bet šį rudenį mudu su Adamu ėmėme ne-sutarti dėl kitko. Nesibarėme. Nešaukėme.Net beveik nesiginčydavome, bet įtampakaip gyvatė tyliai įsirangė į mūsų gyvenimą.Regis, viskas prasidėjo nuo manoperklausos Džuljarde.

– Tai išvertei juos iš koto? – paklausėAdamas, kai grįžau. – Tave priims ir skirspilną stipendiją?

Kad mane priims, nujaučiau dar prieštai, kai profesorei Kristi pasakiau apie vi-eno iš komisijos narių repliką apie „seniai

291/351

neregėtą Oregono kaimietukę“, dar prieštai, kai ją apėmė euforija, nes buvo šimtuprocentų įsitikinusi, jog tai nebylus pažadaspriimti. Kažkas per tą perklausą nutikomano griežimui; tarsi prasibroviau pronematomą užtvarą, pagaliau įstengiau tuoskūrinius sugroti taip, kaip girdėjau juosskambant galvoje, ir rezultatas pranokovisus lūkesčius: protiniai ir fiziniai, tech-niniai ir emociniai mano gebėjimaipagaliau susiliejo. Paskui, jau važiuojant suseneliu namo, artėjant prie Kalifornijos irOregono sienos, mintyse šmėkštelėjo va-izdinys – aš per Niujorką tempiuosi viol-ončelę. Apėmė toks jausmas, lyg žinočiau,ir tas tikrumas įsitaisė širdyje it šiltapaslaptis. Nesu linkusi kliautis nuojauta irnesu iš tų, kas perdėtai savimi pasitiki,todėl manau, kad tas vaizdinys buvo šis tasdaugiau negu tiesiog stebuklas.

292/351

– Neblogai sekėsi, – atsakiau Adamui irvos tai ištarusi supratau, kad pirmą kartąjam iš tikrųjų sumelavau ir kad šitas melasvisiškai kitoks negu tie melai nutylint, o jųbuvo ne vienas.

Visų pirma nepasakiau Adamui, kadteikiu prašymą Džuljardui, ir tai buvo kurkas sunkiau, negu atrodo. Iki išsiunčiantparaišką kiekvieną laisvą akimirką su pro-fesore Kristi gludinau Šostakovičiaus kon-certą ir dvi Bacho siuitas. Kai Adamasklausdavo, kodėl aš tokia užimta, tyčianeaiškiai numykdavau, kad mokausi keliųnaujų sunkių kūrinių. Sau teisinausi, jog išesmės taip ir yra. Paskui profesorė Kristipasirūpino įrašu universitete, kad Džuljar-dui galėčiau įteikti geros kokybės kompakt-inį diską. Studijoje turėjau būti sekmadienįseptintą ryto, taigi išvakarėse apsimečiau,kad prastai jaučiuosi, ir paprašiau Adamoeiti namo. Ir šitam prasimanymui radau

293/351

pateisinimą. Tikrai prastai jaučiausi, nesnervinausi. Taigi tai nebuvo visiškas melas.Negana to, buvau įsitikinusi, kad nėra kokelti triukšmo. Neprasitariau ir Kim, taigiapgaudinėjamas buvo ne vien Adamas.

Bet kai jam pasakiau, jog per atrankąėjosi neblogai, pasidingojo, kad smengu įlakųjį smėlį ir kad jeigu žengsiu dar bentžingsnį, nebeišsigelbėsiu, paskęsiu ir už-dusiu. Todėl giliai atsikvėpiau ir grįžau anttvirtos žemės.

– Iš tikrųjų ne taip, – pasakiau Adamui.– Man labai gerai sekėsi. Dar niekada taipnegrojau. Tarsi apsėsta.

Iš pradžių Adamas didžiuodamasisnusišypsojo.

– Būčiau norėjęs pamatyti.Bet tada jo akys apniuko, lūpų kampuči-

ai nusviro.

294/351

– Kodėl tai sumenkinai? – paklausė. –Kodėl nepaskambinai po perklausos, kodėlnepasigyrei?

– Nežinau, – atsakiau.– Na ką, puikios naujienos, – tarė Ada-

mas, stengdamasis užgniaužti nuoskaudą.– Reikėtų atšvęsti.

– Gerai, atšvęskim, – apsimestinai dži-ugiai sutikau. – Galim šeštadienį važiuoti įPortlandą. Nueitume į Japoniškuosiussodus, pavakarieniautume Beau Thai.

Adamas susiraukė.– Negaliu. Šį savaitgalį grojame Olimpi-

joje ir Sietle. Mini gastrolės. Pamiršai?Norėčiau, kad atvažiuotum, bet nesu tikras,ar tau tai tikrai būtų šventė. Bet sekmadienįvakarop grįšiu. Jei nori, galim susitiktiPortlande sekmadienį vakare.

– Negaliu. Groju styginių kvartete pasvieną profesorių namie. Gal kitą savaitgalį?

Adamui aiškiai buvo nesmagu.

295/351

– Kitus porą savaitgalių dirbsime studi-joje, bet galėtume kur nors nueiti paprastądieną. Kur nors čia. Į meksikiečius?

– Gerai, į meksikiečius, – atsakiau.Prieš valandėlę nė nenorėjau švęsti, o

dabar man buvo liūdna, jaučiausi įžeista,kad viskas sumenko iki eilinės vakarienėsten, kur visados eidavome.

Kai praėjusį pavasarį Adamas baigėmokyklą ir iš tėvų namų išsikraustė į Rokonamą, nemaniau, kad daug kas pasikeis.Vis tiek gyvens netoliese. Nuolatmatysimės. Pasiilgsiu mūsų pasiplepėjimųmuzikos skyriuje, bet, antra vertus, smagubus išsprukti iš po didinamojo stiklo, prokurį į mudu žiūri visa mokykla.

Bet kai Adamas persikraustė į Rokonamą ir pradėjo studijuoti universitete,gyvenimas pasikeitė, nors ir ne todėl, dėl komaniau gali pasikeisti. Rudens pradžioje,Adamui ėmus apsiprasti su universiteto

296/351

gyvenimu, staiga ėmė sektis „Krintančiaižvaigždei“. Gana žinoma kompanija Sietlepasiūlė grupei įrašo kontraktą ir dabar jieįrašinėjo studijoje. Be to, daugiau koncer-tavo, vos ne kiekvieną savaitgalį grojo visgausesnei publikai. Jie taip įsisuko, kadAdamas metė pusę kurso dalykų ir perėjoprie dalinių studijų, o jei reikalai ir toliauklostysis tokiu pat greičiu, ketino visaimesti studijas. „Kitos progos nebus“, – sakėjis man.

Labai dėl jo džiaugiausi. Žinojau, kad„Krintanti žvaigždė“ – ypatinga, o ne šiaipeilinė universitetinio miestelio grupė.Nepykau, kad Adamo vis dažniau nebūna,ypač kai jis labai aiškiai parodė, kaip jamtai nepatinka. Bet perspektyva mokytisDžuljarde viską pakeitė – dabar kažkodėlėmė rūpėti tai, dėl ko anksčiau nesukau saugalvos. Tai buvo visiškai neprotinga, nes tik

297/351

sulygino galimybes. Ir mano gyvenimedabar dėjosi šis tas įdomaus.

– Nuvažiuosim į Portlandą po porossavaičių, – pažadėjo Adamas. – Kai busuždegtos šventinės lemputės.

– Gerai, – atsakiau niūriai.Adamas atsiduso.– Darosi sudėtinga, ar ne?– Aha. Mes abu labai užsiėmę.– Ne tai turėjau omeny, – pasakė Adam-

as ir atgręžė į save mano veidą, kadžiūrėčiau jam į akis.

– Žinau, kad ne tai turėjai omeny, – at-sakiau, bet staiga gerklę užgniaužėgumulas.

Stengėmės išsklaidyti įtampą, kalbėjomėsužuominomis, juokaudami.

– Žinai, US News and Worl Reportskaičiau, kad Vilameto universitete geramuzikos programa, – pasakojo man

298/351

Adamas. – Saleme, o jis šiuo metu darosivis hipsteriškesnis.

– Kas taip sako? Gubernatorius? –atkirtau.

– Liza vintažinėje parduotuvėje radogerų daiktų. O jei atsiranda vintažinių par-duotuvių, netrukus pasirodys ir hipsterių.

– Pamiršti, kad aš ne hipsterė, –priminiau jam. – Bet kad jau išėjo iš kal-bos, gal „Krintanti žvaigždė“ galėtų per-sikelti į Niujorką? Šiaip ar taip, pankrokocentras. The Ramones, Blondie, –koketuodama lengvabūdiškai suokiau –„Oskaro“ vertas vaidinimas.

– Buvo prieš trisdešimt metų, – atšovėAdamas. – Net jeigu ir norėčiau kraustytis įNiujorką, kiti tikrai nesutiktų.

Jis liūdnai spoksojo į savo batus, ir ašsupratau, kad linksmoji pokalbio dalisbaigėsi. Sutraukė pilvą; jaučiau, kad tuoj

299/351

bus patiektas užkandis prieš visą didelęsielvarto porciją.

Mudu su Adamu nebuvome iš tų porų,kurios kalbasi apie ateitį, apie tai, kur kryp-sta santykiai, bet kai viskas pasidarė taipmiglota, ėmėme vengti kalbų apie bet ką,kas turėjo vykti vėliau kaip po porossavaičių, ir dėl to mūsų pokalbiai pasidarėtokie dirbtiniai ir nejaukūs, kaip tomis pir-momis savaitėmis, kai viskas buvo dar ne-susikratę. Vieną rudens popietę vintažinėjeparduotuvėje, kurioje tėtis pirkdavosi kos-tiumus, pamačiau dailią šilkinę ketvirtojodešimtmečio suknelę. Jau norėjau parodytiAdamui ir paklausti, ar tiktų man vilkėtiper išleistuves, bet išleistuvės birželį, obirželį Adamas galbūt gastroliuos, o gal ašbūsiu baisiai užsiėmusi ruošdamasi į Džul-jardą, todėl taip nieko ir nepasakiau. Neil-gai trukus po to Adamas ėmė skųstis dėl sa-vo nudrengtos gitaros, sakė, kad norėtų

300/351

įsitaisyti vintažinę Gibson SG, ir aš pas-isiūliau padovanoti jam gimtadienio proga.Tada jis pasakė, kad tokios gitaros kainuojatūkstančius, be to, jo gimtadienis tik rug-sėjį, ir jo lūpose rugsėjį nuskambėjo kaipteismo nuosprendis įkalinti.

Prieš porą savaičių drauge nuėjome įNaujųjų vakarėlį. Adamas pasigėrė irišmušus vidurnakčiui stipriai manepabučiavo.

– Pažadėk. Pažadėk, kad kitus Naujuosi-us sutiksi su manimi, – sušnibždėjo man įausį.

Jau ketinau aiškinti, kad jeigu ir išvažiu-osiu į Džuljardą, per Kalėdas ir Naujuosiusvis tiek grįšiu namo, bet supratau, jog ne taiesmė. Todėl pažadėjau, nes norėjau to nemažiau už jį. Ir jį pabučiavau stipriai stipri-ai, lyg stengdamasi per lūpas sulieti mud-viejų kūnus.

301/351

Pirmą Naujųjų dieną grįžusi namo radausavo šeimą drauge su Henriu, Vilou irmažyle virtuvėje. Tėtis gamino pusryčius –rūkytos lašišos šiupinį, savo firminįpatiekalą.

Išvydęs mane Henris pakraipė galvą.– Tik pažiūrėkit į vaikus. Regis, dar

vakar parsirasti aštuntą atrodė anksti.Dabar viską atiduočiau, kad tik kas leistųpamiegoti iki aštuonių.

– Mes net iki vidurnakčio nepritraukėm,– prisipažino Vilou, šokindama ant keliųvaikiuką. – Ir gerai, nes šita panelytė savonaujuosius metus nusprendė pradėti pusęšeštos.

– Aš sulaukiau dvylikos! – suspiegėTedis. – Mačiau per televizorių, kaip dvy-liktą nuleido rutulį. Jūs žinot, kad jis Niu-jorke? Jei tu ten išsikraustysi, ar nusivešipažiūrėti, kaip nuleidžia iš tikrųjų? – pak-lausė jis.

302/351

– Tai aišku, – atsakiau neva entuziastin-gai. Tai, kad važiuosiu į Niujorką, darėsi vistikriau, ir nors nuo to šiaip jau mane im-davo krėsti nervingas, prieštaringasjaudulys, dabar, įsivaizduodama mudu suTedžiu, klaidžiojančius po NiujorkąNaujųjų išvakarėse, pasijutau nepakeliamaivieniša.

Mama kilstelėjo antakius ir nužvelgėmane.

– Šiandien Naujieji, todėl neburbėsiu,kad grįžti tokiu metu. Bet jeigu padauginai,tau šakės.

– Nepadauginau. Išgėriau vieną alaus.Tik pavargau.

– Tik pavargai, a ne? Tikrai?Mama čiupo mane už riešo ir atgręžė į

save. Pamačiusi mano nelaimingą veidąpakreipė galvą į šoną, lyg klaustų: „Kasnutiko?“ Gūžtelėjau pečiais ir prikandaulūpą, kad nepravirkčiau. Mama linktelėjo.

303/351

Įdavė man puodą kavos ir pasodino priestalo. Pastatė priešais lėkštę šiupinio irpadėjo riekę su raugu keptos duonos. Norsapie maistą nė pagalvoti negalėjau, burnapriplūdo seilių, pilvas suurzgė ir aš staigapasijutau alkana kaip vilkas. Valgiau tylo-mis, o mama nenuleido nuo manęs akių.Kai pavalgėme, ji visus išsiuntė į svetainęžiūrėti per televizorių Rožių parado.

– Visi išeikite, – paliepė mama. – Mudvisu Mija suplausime indus.

Visiems išsinešdinus, mama atsigręžė įmane, aš puoliau jai į glėbį ir pravirkau,pratrūko visa pastarųjų kelių savaičiųįtampa ir netikrumas. Ji stovėjo nieko ne-sakydama, kol liejau ašaras ant jos meg-ztinio. Kai lioviausi, įdavė kempinę.

– Tu plauk, aš šluostysiu. Pasikalbėkim.Mane visada nuramina. Šiltas vanduo,putos.

304/351

Mama pasiėmė šluostę ir mudvi ėmėmėsdarbo. Ir aš jai papasakojau apie mudu suAdamu.

– Pusantrų metų buvo tobula, – pradė-jau. – Buvo taip gera, kad visai negalvojau,kas bus toliau. Kad pasuksim skirtingaiskeliais.

Mama nusišypsojo ir liūdnai, irsupratingai.

– Aš apie tai galvojau.Atsisukau į ją. Ji žiūrėjo pro langą, į porą

baloje besiturškiančių žvirblių.– Prisimenu, kaip Adamas atėjo pas mus

pernai per Kūčias. Tavo tėvui tada pa-sakiau, kad per greitai įsimylėjai.

– Žinau, žinau. Ką paikas vaikas išmanoapie meilę?

Mama liovėsi šluostyti keptuvę.– Ne tai turėjau omenyje. Tiesą sakant,

netgi priešingai. Niekada judviejų su Ada-mu nelaikiau „mokykline pora“, – pasakė

305/351

mama ir pirštais parodė kabutes. – Niekopanašaus į girtą pasiglamžymą ant užpakal-inės kokio bernioko automobilio sėdynės –tai buvo laikoma draugyste mano laikais.Atrodė ir tebeatrodo, kad judu, vaikai,mylit vienas kitą – tikrai, rimtai. – Ji at-siduso. – Bet septyniolika netinkamasmetas mylėti.

Po šitų jos žodžių šyptelėjau ir sunku-mas pilve kiek atlėgo.

– Gali nesakyt, – ištariau. – Jeigu abubūtume nemuzikantai, galėtume draugestoti į universitetą ir viskas būtų gerai.

– Tai išsisukinėjimas, Mija, – atrėmėmama. – Būti su kitu žmogumi sunku. Kaipir muzikoje, kartais tvyro harmonija, kar-tais kakofonija. Pati tai žinai.

– Turbūt tu teisi.– Ir baik jau – muzika judu suvedė.

Mums su tėčiu visada taip atrodė. Abu bu-vote įsimylėję muziką, o paskui pamilote

306/351

vienas kitą. Panašiai nutiko tėčiui ir man.Aš negrojau, bet klausiausi. Laimė, buvaukiek vyresnė, kai susipažinome.

Nepasakojau mamai, ką Adamas manpasakė tą vakarą po Jo-Jo Ma koncerto, kaijo paklausiau: Kodėl aš? Kad muzika yradalis viso šito.

– Aha, bet dabar man atrodo, kadmuzika mus išskirs.

Mama papurtė galvą.– O čia jau nesąmonės. Muzika to negali.

Gyvenimas gali jus nuvesti įvairiais keliais.Bet abiem teks nuspręsti, kurį rinktis. –Mama atsigręžė į mane. – Juk Adamas ne-bando tavęs atkalbėti nuo Džuljardo?

– Tiek pat, kiek aš jį stengiuosi įtikintipersikelti į Niujorką. Bet vis tiek tai absur-das. Gal nė nevažiuosiu.

– Gal ir nevažiuosi. Bet vis tiek kur norsvažiuosi. Manau, visiems mums tai aišku.Tas pats ir Adamui.

307/351

– Jis bent jau gali kur nors važiuoti, betgyventi čia.

Mama patraukė pečiais.– Gal. Kol kas.Užsidengiau veidą ir papurčiau galvą.– Ką daryti? – sudejavau. – Jaučiuosi,

lyg dalyvaučiau virvės traukimo varžybose.Mama užjaučiamai susiraukė.– Nežinau. Bet tikrai žinau, kad jeigu tu

nori niekur nevažiuoti ir būti su juo, aš taveremsiu, nors gal taip sakau tik todėl, kad tuneįstengsi atsisakyti Džuljardo. Bet ašsuprasiu, jei pasirinksi meilę, meilę Ada-mui, o ne meilę muzikai. Vienu ar kitu atve-ju tu laimi. Ir bet kuriuo atveju pralaimi.Ką tau galiu pasakyti? Meilė – sušiktasreikalas.

Vėliau dar kartą kalbėjomės su Adamu.Roko name sėdėjome ant jo futono. Jisbrązgino gitara.

308/351

– Gal manęs nepriims, – pasakiau jam.– Gal atsidursiu šitame pačiame uni-versitete ir mokysiuos drauge su tavimi.Beje, tikiuosi, kad manęs nepriėmė, ir manneteks rinktis.

– O jeigu pakliūsi, jau esi nusprendusi,tiesa? – paklausė Adamas.

Buvau nusprendusi. Važiuosiu. Tainereiškė, kad lioviausi mylėti Adamą ar kadmes išsiskirsime, bet ir mama, ir Adamasabu buvo teisūs. Neatsisakyčiau Džuljardo.

Adamas patylėjo, taip garsiai timpčioda-mas gitaros stygas, kad vos beišgirdau, kaiištarė:

– Nenoriu būti toks, kuris nenori, kadvažiuotum. Manim dėta, išleistum.

– Tam tikru atžvilgiu ir išleidau. Tu jauišvykai. Į savąjį Džuljardą, – pasakiau.

– Žinau, – tyliai atsakė Adamas. – Bet ašvis dar čia. Ir vis dar beprotiškai taveįsimylėjęs.

309/351

– Ir aš, – pasakiau. Paskui abu tylėjom,o Adamas brązgino negirdėtą melodiją.Paklausiau, ką groja.

– Čia bliuzas „Mano-panelė-išvažiuoja-į-Džuljardą-ir-man-plyšta-rokeriška-širdis“,– išdainavo jis perdėtai sniaukrodamas.Paskui droviai paikai šyptelėjo, ir tašypsena, man regis, buvo visų tikriausiasdalykas. – Juokauju.

– Gerai, – pasakiau.– Lyg ir, – pridūrė jis.

310/351

05.42

Adamas išėjo. Staiga sukruto ir išlėkė,seselei Ramirez šūktelėjęs, kad pamiršęs šįtą svarbaus ir kad grįš kaip galėdamasgreičiau. Jis jau buvo už durų, kai ji jam pa-sakė, kad netrukus baigs darbą. Ir ji jauišėjo, bet prieš tai slaugytojai, pakeitusiaipikčiurną, išaiškinusi, kad kai grįš,„jaunuoliui aptemptomis kelnėmis ir suvel-tais plaukais“ leidžiama pas mane užeiti.

Nelabai ir svarbu. Nes dabar čiavadovauja Vilou. Ji čia visą rytą koman-duoja lankytojų būriams. Po močiutės suseneliu ir Adamo užsuka teta Patricija.Paskui teta Diana ir dėdė Gregas. Tada sug-riūva pusbroliai ir pusseserės. Vilou siuvaten ir atgal, jos akys žiba. Ji kažką

sumaniusi, bet ar vedžioja man brangiusžmones, kad paveiktų mano apsisprendimątęsti žemiškąją egzistenciją, ar tiesiogatveda juos atsisveikinti su manimi, ašnežinau.

Dabar Kim eilė. Vargšė Kim atrodo lygbūtų miegojusi šiukšlių konteineryje.Plaukai sukilę į visuotinį maištą, jų daugiauišsprukę iš išsidraikiusios kasos, negu likęsupintų. Apsirengusi vieną iš, kaip ji sako,„šūdo spalvos megztinių“, tų žalsvų,pilkšvų, rusvų beformių drapanų, kokias jaiperka mama. Iš pradžių Kim prisimerkia,tarsi būčiau ryški stipri šviesa. O paskui lygapsipranta ir nusprendžia, kad nors gal iratrodau kaip zombis, nors iš visų angų kyšovamzdeliai, nors ant mano plonos antk-lodės iš po tvarsčių prasisunkęs kraujas, vistiek aš Mija, o ji vis tiek Kim. O ką labiausi-ai mėgsta Mija su Kim? Kalbėtis.

Kim su kėde įsitaiso prie lovos.

312/351

– Kaip tu? – klausia.Tai kad nelabai žinau. Išsekusi, bet po

Adamo apsilankymo ir… Nežinau kokia.Susirūpinusi. Susijaudinusi. Išsibudinusi,tikrai išsibudinusi. Nors nejaučiau jo pri-silietimų, jo buvimas vis tiek manesujudino. Jau ėmiau jaustis dėkinga, kad jisčia, o jis staiga išlėkė tarsi tunto velnių ge-namas. Adamas dešimt valandų vargo, kolpavyko pas mane prasibrauti, o pabuvo vosdešimt minučių. Gal išsigando. Gal jam persunku čia būti. Gal ne aš viena čia skystab-lauzdė. Juk visą dieną svajojau, kad jis pasmane ateitų, o kai pagaliau įsvirduliavo įIntensyviosios terapijos skyrių, būčiau pas-prukusi, jei tik būčiau turėjusi jėgų.

– Oi, nepatikėsi, kokia beprotiška buvonaktelė, – sako Kim. Ir ima dėstyti. Apiemamos isterikavimą, apie tai, kaip jiišskydo priešais mano giminaičius, o tiebuvę labai malonūs. Apie ginčą prie

313/351

Roselendo teatro matant būriui pankų irhipsterių. Kaip Kim apšaukė verkiančiąmotiną: „Susiimk ir elkis kaip suaugusi“,tada nužingsniavo į klubą, apstulbusią pon-ią Šain palikusi ant šaligatvio, o žmonėskniedytais odiniais drabužiais ir fluores-centiškais plaukais sveikino ją ir plojo su jadelnais. Pasakoja apie Adamą, apie jo užs-ispyrimą žūtbūt pas mane patekti, apie tai,kaip, kai jį išspyrė iš Intensyviosios terapi-jos skyriaus, jis į pagalbą pasitelkė draugusmuzikantus ir tie buvo anaiptol ne pasikėlęrokeriai, kaip kad ji manė. Sako, dėl manęsį ligoninę atėjo tikra roko žvaigždė.

Beveik viską, ką iškloja Kim, aš žinau,bet ji to nežino. Ir man patinka, kaipsmulkiai ji nupasakoja visą dieną. Patinka,kad Kim su manimi kalbasi įprastai, kaip irmočiutė prieš tai tiesiog plepėjo, tauškėapie šį bei tą, lyg sėdėtume mūsų terasoje,gertume kavą (arba, jai kalbėsim apie Kim,

314/351

karamelinę Frappuccino) ir dalytumėsnaujienomis.

Nežinau, ar miręs prisimeni, kas nutikotau gyvam. Atrodytų logiška, jog neprisi-meni. Būti mirusiam tas pat, kas būti ne-gimusiam, tai reiškia begalinį nieką. Norsmano laikas iki gimimo nėra visiškai tušči-as. Mama su tėčiu vis pasakodavo šį bei tą,pavyzdžiui, apie tai, kaip tėtis su seneliupagavo savo pirmą lašišą, mama prisi-mindavo fantastišką Dead Moon koncertą,kuriame buvo su tėčiu per jų pirmąpasimatymą, ir mane aplankydavonenugalimas déjà vu. Ne tik įspūdis, kad tąistoriją jau esu girdėjusi, bet jausmas, jogesu tai patyrusi. Galėdavau įsivaizduotisave sėdinčią ant upės kranto, o tėtį trauki-antį iš vandens rožinę lašišą, nors tėčiui tuometu buvo dvylika. Arba girdėdavau pub-likos šėlsmą, kai Dead Moon užgroja„D.O.A.“ kavinėje X-Ray, nors nesu

315/351

girdėjusi Dead Moon grojant gyvai, o X-Ray Café uždarė dar prieš man gimstant.Bet kartais tie prisiminimai atrodydavotokie tikri, tokie artimi, jog painioju juos susavais.

Niekam nesu pasakojusi apie tuos„prisiminimus“. Mama veikiausiai būtų pa-sakiusi, jog buvau tenai – kiaušinėlis jos ki-aušidėse. Tėtis būtų pajuokavęs, kad jiedusu mama taip mane nukamavo savo istori-jomis, kad galiausiai jos įsiėdė man į sme-genis. Močiutė pasakytų, kad gal tikrai tenbuvau kaip angelas, iki nuspręsdama taptimamos ir tėčio vaiku.

Bet dabar man parūpo žinoti. Ir dabar ašviliuosi. Nes išėjusi noriu prisiminti Kim. Irnoriu ją prisiminti tokią: pasakojančiąjuokingą istoriją, besibarančią sunuprotėjusia mama, palaikomą pankų, be-sisukančią iš padėties, atrandančią slaptų

316/351

savo stiprybės atsargų, apie kurias nėnenumanė.

Adamas – kitas reikalas. Prisiminimaiapie Adamą būtų lyg vis naujai išgyvenamanetektis, ir aš nežinau, ar ištverčiau taigreta viso kito.

Kim prieina prie operacijos „Atitraukdėmesį“, kai Bruk Vega ir būrys visokioplauko pankų sugriuvo į ligoninę. Pasakoja,kad kol jie nusigavo iki Intensyviosios ter-apijos skyriaus, ji baisiai bijojusinemalonumų, o kai įsiveržė į palatą, apėmėeuforija. Kai apsaugininkas ją sugriebė, jaibuvę visai nebaisu.

– Vis mąsčiau, kas blogiausia galinutikti? Patupdys į cypę. Mamą ištiks ister-ijos priepuolis. Skirs metų namų areštą. –Ji valandėlę patyli. – Bet po to, kas šiandi-en nutiko, tai būtų niekis. Net kalėjimasbūtų niekai, palyginti su tuo, kad galiutavęs netekti.

317/351

Žinau, kad Kim tai sako, nes stengiasimane išlaikyti čia. Veikiausiai nesupranta,kad jos žodžiai kažkaip mane išlaisvina,kaip išlaisvino senelio leidimas išeiti.Žinau, kad kai mirsiu, Kim bus labainegera, bet, antra vertus, galvoju apie tai,ką ji pasakė, apie tai, kad jai buvo nebaisu,kad kalėjimas yra niekis, palyginti sumanęs netektimi. Ir iš šito suprantu, jogKim ištvers. Netekti manęs bus skaudu; išpradžių toks skausmas atrodo netikras, okai ateina suvokimas, tiesiog atima kvapą.Ir paskutinieji metai mokykloje veikiausiaiužknis ir dėl visos tos šleikščios užuojautosdėl-geriausios-draugės-mirties, kuri išvesją iš kantrybės, ir dėl to, kad iš tikrųjųmokykloje esame viena kitai geriausiosdraugės. Bet ji susidoros. Gyvens toliau.Išvažiuos iš Oregono. Įstos į universitetą.Susiras naujų draugų. Įsimylės. Taps foto-grafe, tokia, kuriai nereikia skraidyti

318/351

sraigtasparniais. Ir esu tikra, kad dėl to, košiandien neteko, ji taps stipresniužmogumi. Man atrodo, kad jeigu išgyvenitokį sukrėtimą, tampi atsparesnis.

Žinau, šiek tiek veidmainiauju. Jeigu jautaip, ar aš neturėčiau pasilikti? Arneturėčiau kovoti? Jei būčiau turėjusi bentkokios patirties, jei gyvenime būčiau patyr-usi daugiau netekčių, gal būčiau geriaupasirengusi judėti pirmyn. Nesakau, kadmano gyvenimas buvo tobulas. Buvo nus-ivylimų, jaučiausi vieniša, sugniuždyta,pikta, taip kartais būna visiems. Betsielvartas mane aplenkė. Neužsigrūdinautiek, kad galėčiau susidoroti su tuo, su kuoman teks tvarkytis, jei pasiliksiu.

Dabar Kim pasakoja, kaip juos išgelbėjoVilou. Ji su didžiausiu susižavėjimu dėsto,kaip Vilou ėmėsi vadovauti visai ligoninei.Įsivaizduoju, kaip Kim su Viloususidraugauja, nors tarp jų dvidešimties

319/351

metų skirtumas. Man gera vaizduotis, kaipjos geria arbatą ar drauge eina į kiną, visdar siejamos nematomos jau nebeegzistuo-jančios šeimos grandies.

Kim vardija, kas šiuo metu yra ligon-inėje ir kas apsilankė per dieną, su kiek-vienu lenkia pirštus:

– Tavo seneliai ir tetos, dėdės, pusbroli-ai ir pusseserės. Adamas, Bruk Vega irbūrys triukšmautojų su jais. Adamo grupėsžmonės – Maikas ir Fidžis, Liza ir jos pan-elė Sara, – kai buvo išgrūsti iš Intensyviosi-os terapijos skyriaus, visi trynėsi apačioje,laukiamajame. Profesorė Kristi; ji atvažiavoir prabuvo čia pusę nakties, paskuiišvažiavo numigti porą valandų irišsimaudyti prieš kažkokį rytinį susitikimą.Henris su mažyle; jie dabar važiuoja čionai,nes mažė pabudo penktą ryto, Henrismums paskambino ir pasakė nebegalįssėdėti namie. Ir mudvi su mama, –

320/351

užbaigia Kim. – Po velnių. Nebežinau, kiekiš viso. Bet daug. Ir daug skambino, klausė,ar galima atvažiuoti. Bet tavo teta Dianaprašė palaukti. Sako, mūsų čia ir taip perakis. Manau, jos „mūsų“ reiškia mane irAdamą.

Kim nutyla ir šypteli. Paskui juokingaikriukteli – lyg kosteli, lyg atsikrenkščia.Esu tą garsą girdėjusi; ji taip daro, kaikaupia narsą, kai ruošiasi šuoliui nuo uolų įgaivinančią upę.

– Štai ką noriu pasakyti, – prabyla vėl. –Dabar laukiamajame koks dvidešimt žmon-ių. Kai kas iš jų tavo giminaičiai. Kai kas –ne. Bet mes esame tavo šeima.

Ji nutyla. Prisilenkia prie manęs taiparti, kad plaukų sruogelės ima kutenti manveidą. Pabučiuoja į kaktą.

– Tu tebeturi šeimą, – šnibžda ji.

321/351

Praėjusio rudens pradžioje staiga namienusprendėme atšvęsti Darbo dieną. Vasarabuvo užimta. Man stovykla. Dar važiavomevasaroti į Masačusetsą pas močiutės gim-inę. Su Adamu ir Kim per vasarą kaip irnesimačiau. Tėvai verkšleno, kad seniaimatė Vilou, Henrį ir mažylę.

– Henris sako, kad ji pradeda vaikščioti,– pranešė tą rytą tėtis. Visi sėdėjome sve-tainėje priešais ventiliatorių ir stengėmėsneištirpti. Oregone laikėsi rekordinis karšt-is. Tebuvo dešimta ryto, o termometrostulpelis jau perkopęs trisdešimt.

Mama užmetė akį į kalendorių.– Jai jau dešimt mėnesių. Greitai bėga

laikas. – Tada nužvelgė Tedį ir mane. –Kaip taip gali būti, kad turiu abiturientędukterį? Kaip čia, po velnių, nutiko, kadmano mažiukas eis į antrą klasę?

– Aš ne mažiukas, – įsižeidęs atšovėTedis.

322/351

– Nepyk, vaike, jei nebus kito, tu visadosbūsi mano mažiukas.

– Kito? – neva susirūpino tėtis.– Atsipalaiduok. Juokauju – beveik, –

pasakė mama. – Žiūrėsim, kaip pasijusiu,kai Mija išvažiuos į universitetą.

– Gruodį man bus aštuoneri. Būsiuvyras ir tu turėsi mane vadinti Tedu, –pranešė Tedis.

– Tikrai? – Nusijuokiau ir pro nosįišpurškiau apelsinų sultis.

– Man taip sakė Keisis Karsonas, –pareiškė Tedis ir ryžtingai sučiaupė lūpas.

Mes visi suvaitojome. Keisis Karsonasbuvo Tedžio geriausias draugas, jis mumslabai patiko ir jo tėvai puikūs žmonės, tikmes niekaip nesupratome, kaip jie galėjošitaip pavadinti savo vaiką.

– Na, jei taip sako Keisis Karsonas, –ištariau kikendama, netrukus jau juokėsi irmama su tėčiu.

323/351

– Kas čia juokinga? – pasipiktino Tedis.– Nieko, vyruti, – atsakė tėtis. – Tiesiog

karšta.– Galim šiandien pastatyti purkštuvą? –

paprašė Tedis.Tėtis buvo jam pažadėjęs, kad galės

palakstyti per sroves, nors gubernatoriusvisų prašė šią vasarą taupyti vandenį. Tėtįtas reikalavimas erzino, nes, anot jo, mes,oregoniečiai, kasmet aštuonis mėnesiusmirkstame lietuje ir turėtume būti atleistinuo rūpesčio taupyti vandenį.

– Nors ir dabar, – pareiškė tėtis. –Padaryk potvynį, jei tik nori.

Tedis nudžiugo.– Jei mažylė moka vaikščioti, tai ji gali

eiti ir purškiant vandeniui. Gal ji galėtųturkštis su manim?

Mama pasižiūrėjo į tėtį.– Nebloga mintis, – ištarė. – Man regis,

Vilou šiandien laisvadienis.

324/351

– Galim pasikepti kepsnių, – pasiūlė tėt-is. – Šiandien Darbo diena, o stovėti priekepsninės per tokią kaitrą tikrai sunkusdarbas.

– Be to, šaldiklis prigrūstas mėsos darnuo tada, kai tėčiui šovė į galvą užsakytipusę jaučio, – pridūrė mama. – Kodėl gine?

– Ar Adamas gali ateiti? – paklausiau.– Aišku, – atsakė mama. – Pastaruoju

metu retokai tavo jaunikaitį regime.– Žinau, – atsakiau. – Grupė ima

įsivažiuoti.Tada tuo džiaugiausi. Kuo nuoširdži-

ausiai. Močiutė tik visai neseniai buvopasėjusi Džuljardo sėklą mano galvon ir šidar buvo nesudygusi. Dar nebuvau aps-isprendusi, ar teiksiu prašymą. Bendrautisu Adamu dar nebuvo keblu.

325/351

– Jei tik roko žvaigždei tiks kukli iškylasu tokiais runkeliais kaip mes, – pajuokavotėtis.

– Jei jam tinka toks runkelis kaip aš, tiksir tokie runkeliai kaip jūs, – juokais atsikir-tau. – Manau, pasikviesiu ir Kim.

– Kuo daugiau, tuo smagiau, – pritarėmama. – Surengsim balių kaip senaislaikais.

– Kai po žemę klaidžiojo dinozaurai? –paklausė Tedis.

– Tikrai taip, – patvirtino tėtis. – Kai požemę klaidžiojo dinozaurai, o mudu sumama buvome jauni.

Susirinko gal dvidešimt žmonių. Vilou,Henris, jų mažylė, Adamas atsivedė Fidžį,Kim – pas ją viešinčią pusseserę iš NaujojoDžersio, ir pulkas tėvų draugų, su kuriaisjie buvo nesimatę visą amžinybę. Tėtis išrūsio išvilko mūsų seną kepsninę ir visą

326/351

popietę ją gramdė. Kepėme kepsnius ir –juk Oregonas – sojų varškės dešreles beidaržovių suvožtinius. Turėjome arbūzą,kurį, kad būtų šaltas, laikėme kibirėlyje suledu, ir salotų, pagamintų iš ekologiniameūkyje užaugintų daržovių, jas pradėjo veistivieni iš mamos ir tėčio draugų. Su Tedžiupririnkome gervuogių ir mudvi su mamaiškepėme tris pyragus. Iš senoviškų buteliųgėrėme pepsi, jos tėtis rado kažkokioje sen-oje kaimo parduotuvėje, ir tikrai buvoskaniau nei įprastai. Gal kad buvo velniškaikaršta, gal kad susibėgimas rengtas eks-promtu, o gal kad lauke kepta viskas yraskaniau, bet tokios vaišės nepasimiršta.

Kai tėtis Tedžiui su mažyle įjungėpurkštuvą, lįsti po purslais nusprendė visi.Vanduo tryško taip ilgai, jog ruda žolė virtoslidžia bala, ir aš svarsčiau, ar nepasirodyspats gubernatorius ir nelieps išjungtivandens. Adamas užpuolė mane, mes

327/351

juokėmės ir gainiojomės po pievelę. Buvotaip karšta, kad net nėjau persirengti sau-sai, tik apsiliedavau, kai labai iškaisdavau. Įvakarą suknelė suragėjo. Tedis nusirengėmarškinėlius ir išsiterliojo purvu. Tėtis pa-sakė, kad jis panašus į berniūkštį iš „Musiųvaldovo“.

Kai ėmė temti, daugelis išvažiavo žiūrėtifejerverkų į universitetą arba į grupėsOswald Five-0 koncertą mieste. Būrelisžmonių, tarp jų Adamas, Kim, Vilou irHenris, liko. Atvėsus orui tėtis ant pievelėsuždegė laužą ir kepėme zefyrus. Tada at-sirado instrumentai. Tėtis iš namo atsinešėbūgnelį su stygomis, Henris iš automobiliopasiėmė gitarą, Adamas iš mano kambarioatsinešė savo atsarginę gitarą. Visi draugeimprovizavo, dainavo: tėčio dainas, Adamodainas, senas The Clash dainas, senas TheWipers dainas. Tedis šoko, jo šviesios garb-anos atspindėjo auksines laužo liepsnas.

328/351

Prisimenu, žiūrėjau į visa tai ir man sus-purdėjo širdis. Dingtelėjo: „Taip atrodolaimė.“

Paskui tėtis ir Adamas liovėsi groti irėmė apie kažką šnabždėtis. Tada abu nuėjovidun, kaip jie sakė, atnešti alaus. Ir grįžonešini mano violončele.

– Na, ne, aš nekoncertuosiu, –pareiškiau.

– Mes ir nenorim, kad koncertuotum, –pasakė tėtis. – Norim, kad pagrotum sumumis.

– Na, jau ne, – atšoviau. Adamas visbandydavo mane įkalbėti paimprovizuotisu juo, bet aš kaskart atsisakydavau.Pastaruoju metu jis ėmė juokauti apiemudviejų oro gitaros ir oro violončelėsduetą ir to man visiškai pakako.

– Kodėl ne, Mija? – paklausė Kim. –Negi tu kokia klasikinės muzikos snobė?

329/351

– Visai ne, – pasakiau ir mane staigasuėmė panika. – Tiesiog šitie du stiliai vis-iškai nedera.

– Kas taip sakė? – Mama kilstelėjoantakį.

– Aha, ir kas būtų pamanęs, kad tu tokiamuzikos segregacijos šalininkė, –pajuokavo Henris.

Vilou dėbtelėjo į Henrį ir atsigręžė įmane.

– Būk gera, – paprašė, glėby migdydamamažylę. – Nežinau, kada vėl išgirsiu tavegrojant.

– Nagi, Mi, – paragino Henris. – Juk čiasavi.

– Tik savi, – paantrino Kim.Adamas paėmė mane už rankos ir pirš-

tais ėmė glostyti vidinę riešo pusę.– Dėl manęs. Labai noriu su tavimi

pagroti. Bent kartą.

330/351

Jau ketinau papurtyti galvą, dar kartąpareikšti, kad mano violončelei ne vietatarp brązginamų gitarų, ne vieta pankrokopasaulyje. Bet tada mečiau akį į mamą, o tašypsojosi lyg siūlydama iššūkį, į tėtį, kurisbarbeno į pypkę, apsimesdamas, kad jamtas pat ir jis manęs nė kiek nemyga, į Tedį,šokinėjantį aukštyn žemyn – manau, dėl to,kad tikėjosi gauti zefyrų, o ne todėl, kadgeidė išgirsti mane grojant, – į Kim, į Vilousu Henriu – visi žiūrėjo į mane, lyg tai ištiesų būtų buvę svarbu. Adamas laikėsipagarbiai ir išdidžiai, koks visada būdavo,kai klausydavosi manęs grojančios.

O man buvo baugu, kad susimausiu, kadnederėsiu, kad blogai skambės. Bet visi įmane žiūrėjo taip primygtinai, taip laukė,kad prisidėčiau, jog suvokiau, kad prastasskambesys ne pats baisiausias dalykaspasaulyje.

331/351

Taigi ėmiau griežti. Ir nepatikėtum, betviolončelė su gitaromis skambėjo visai neb-logai. Iš tikrųjų skambėjo puikiai.

332/351

07.16

Rytas. Ligoninėje aušta kitaip, kitaip šnaraantklodės, kitaip bunda žmonės. Šiaip jauligoninė niekada nemiega. Šviesos negęsta,seselės negula, bet, nors lauke dar tamsu,žinai, kad viskas bunda. Vėl ateina gydyto-jai, kilnoja man antakius, šviečia į akis,skrebena į mano lentelę raukydamiesi, tarsibūčiau juos nuvylusi.

Man nebesvarbu. Pavargau nuo viso šitoir greitai viskas bus baigta. Socialinė dar-buotoja vėl čia. Nakties miegas, regis, ne kąpadėjo. Jos akys vis tiek apsunkusios,plaukai išdrikę. Ji skaito mano lentelę,klausosi, ką slaugytojos pasakoja apiemano neramią naktį, ir nuo to ją, regis,užgula dar didesnis nuovargis. Seselė iki

mėlynumo juoda oda irgi vėl čia. Sveikin-damasi su manimi, pasidžiaugia, kaip jaigera mane šįryt matyti, sako, kad naktį apiemane galvojusi su viltimi, kad tebebūsiučia. Pastebėjusi kraujo dėmę ant antklodėscakteli liežuviu ir išsiskubina atneštišvarios.

Išėjus Kim daugiau lankytojų nebuvo.Gal Vilou nebeturi žmonių, galinčių manepaveikti. Kažin ar apie apsisprendimą žinovisos seselės? Seselė Ramirez tikrai žino.Manau, ir dabartinė mano seselė žino,sprendžiant iš to, kaip džiūgauja, jogištvėriau naktį. Vilou, sprendžiant pagal tai,kaip visus čionai atvedė, regis, irgi žino.Man šitos seselės labai patinka. Tikiuosi,jos dėl mano sprendimo nesupyks.

Aš tokia pavargusi, jog sunku netmirksėti. Anksčiau ar vėliau tai vis tieknutiks, tik stebiuosi, kodėl atidėlioju, kasneišvengiama. Bet žinau kodėl. Laukiu

334/351

grįžtant Adamo. Nors atrodo, kad jo nėrajau visą amžinybę, veikiausiai praėjo tikkokia valanda. Ir jis prašė palaukti, taigilauksiu. Bent tiek galiu dėl jo padaryti.

Aš užsimerkusi, todėl pirmiau jį išgirstu.Girdžiu švokščiantį skubrų dūsavimą. Jispūkščia lyg po maratono. Užuodžiu joprakaitą, švarų muskusinį kvapą, kurį, jeigalėčiau, susipilčiau į buteliuką ir kvėpinči-ausi. Atsimerkiu. Adamas užsimerkęs. Betjo vokai patinę, raudoni, ir aš žinau, ką jisveikė. Ar todėl jis išėjo? Kad nematyčiau,kaip verkia?

Jis veikiau ne atsisėda, o susmunka antkėdės, kaip kad drabužiai sukrinta antgrindų po ilgos dienos. Jis užsidengia veidąir giliai kvėpuoja, stengdamasis ap-siraminti. Netrukus nuleidžia rankas antkelių.

335/351

– Tik paklausyk, – sako lyg šrapnelisskambančiu balsu.

Dabar atsimerkiu plačiau. Kaip pajėg-dama atsisėdu. Ir klausau.

– Pasilik. – Nuo to vienintelio žodžioAdamo balsas užlūžta, bet jis susitvardo irkalba toliau: – Žodžiais nenusakysi, kas taunutiko. Čia nėra sidabrinio pakraštėlio. Betyra dėl ko gyventi. Ir aš kalbu ne apie save.Tiesiog… Aš nežinau. Turbūt nusigrybauju.Žinau, kad man šokas. Žinau, manneprišilo, kas nutiko tavo tėvams, Tedžiui…

Tariant „Tedžiui“, balsas vėl užlūžta irskruostais pasipila ašaros. Ir aš pagalvoju:„Myliu tave.“

Girdžiu, kaip jis ryja orą, stengdamasissusiimti. Ir vėl prabyla:

– Mano visos mintys sukasi apie tai,kaip viskas bus sušikta, jei tavo gyvenimasbaigsis čia, dabar. Taip, aš žinau, kad tavogyvenimas ir taip sušiktas visiems laikams.

336/351

Ir nesu toks bukas, kad nesuprasčiau, jognegaliu to pakeisti, niekas negali. Bet mannetelpa galvoj, kad tu nepasensi, neturėsivaikų, nevažiuosi į Džuljardą, negrieši viol-ončele didžiulėje salėje, pilnoje žmonių, irjiems nelakstys šiurpuliukai, kaip lakstoman kiekvieną kartą, kai paimi stryką,kiekvieną kartą, kai man nusišypsai.

Jei pasiliksi, padarysiu ką tik nori.Mesiu grupę, važiuosiu su tavimi į Niu-jorką. Bet jei norėsi, kad pasitraukčiau, pa-sitrauksiu. Kalbėjausi su Liza ir ji sakė, kadgalbūt grįžti prie senojo gyvenimo tau buspernelyg skaudu, kad galbūt tau buslengviau mudu ištrinti. Būtų siaubinga, betpadaryčiau tai. Sutinku tavęs taip netekti,jei tik neprarasiu tavęs šiandien. Paleisiutave. Jei pasiliksi.

Ir tada Adamas nebeišlaiko. Jo raudakerta kaip kumščiai į švelnų kūną.

337/351

Užsimerkiu. Užsidengiu ausis. Negaliužiūrėti. Negaliu klausyti.

Tada išgirstu ką kita. Tas garsas, ta tylidejonė akimirksniu iškyla ir virsta mieluprisiminimu. Violončelė. Adamas ant manonegyvų ausų uždėjo ausines ir deda manant krūtinės grotuvą. Jis atsiprašinėja, sakožinąs, kad ne šitas mano mėgstamiausias,bet tiek jam tepavykę. Jis padidina garsą iraš girdžiu ryto oru sklindančią muziką. Jispaima mane už rankos.

Tai Jo-Jo Ma. Andante con poco a moto.Fortepijonas tyliai groja lyg įspėdamas.Pasigirsta violončelė – lyg kraujuojantiširdis. Ir kažkas manyje sprogsta.

Sėdžiu prie pusryčių stalo su šeima,geriu karštą kavą, juokiuosi iš šokoladiniųTedžio ūsų. Lauke šnypšdamas tirpstasniegas.

Einu į kapines. Ant kalvos prie upės pomedžiu trys kapai.

338/351

Ant smėlėto upės kranto guliu su Ada-mu, padėjusi galvą jam ant krūtinės.

Girdžiu žmones tariant žodį „našlaitė“ irsuprantu, kad jie kalba apie mane.

Su Kim žingsniuojame per Niujorką,dangoraižiai meta šešėlius mums ant veidų.

Laikau Tedį ant kelių, kutenu jį ir jis taipįsikikena, jog apvirsta.

Sėdžiu su violončele, ta, kurią mama sutėčiu padovanojo man po pirmojo rečitalio.Pirštais glostau medį ir kuoliukus, glotniusnuo laiko ir prisilietimų. Strykas uždėtasant stygų. Žiūriu į savo ranką, laukiu, kadareikės pradėti.

Žiūriu į savo ranką Adamo rankoje.Jo-Jo Ma griežia, fortepijonas ir viol-

ončelė srūva man į kūną, kaip srūvalašelinė ir perpilamas kraujas. O manobuvusio gyvenimo prisiminimai ir galimobūsimo gyvenimo blyksniai šmėkščiojapašėlusiu greičiu. Man atrodo, kad

339/351

nebespėju su jais, bet jie vis ateina, kertasivieni su kitais, ir galiausiai nebepajėgiu toištverti. Galiausiai nė akimirkos ne-beištveriu tokio buvimo.

Akinamas blyksnis, deginančią akimirkąkūną perplėšia skausmas, mano suniokotaskūnas klykia be garso. Pirmą kartą pajuntu,kokia kančia būtų pasilikti.

O tada pajuntu Adamo ranką. Iš tikrųjųpajuntu. Jau nebesėdžiu susigūžusi krėsle.Guliu aukštielninka ligoninės lovoje, vėl sa-vo kūne.

Adamas verkia ir giliai sieloje verkiu iraš, nes pagaliau jaučiu. Ne tik fizinį skaus-mą, bet ir visa, ko netekau. Tai absoliutu,katastrofiška ir paliks many kraterį, kurioniekas niekada neužpildys. Bet taip patjaučiu visa, ką turėjau savo gyvenime – irtai, ko netekau, – ir puikią nežinomybę,kurią man galbūt vis dėlto gyvenimassuteiks. Ir viso šito man per daug. Jausmai

340/351

kaupiasi, grasindami susprogdinti krūtinę.Vienintelis būdas jiems atsispirti – sus-itelkti į Adamo ranką, spaudžiančiąmanąją.

Staiga man tiesiog reikia laikyti joranką, kaip dar niekada nieko nereikėjo. Netik kad jis laikytų, bet kad ir aš laikyčiau.Paskutines jėgų kruopelytes nukreipiu įdešinę ranką. Aš silpna ir man labai sunku.Sunku kaip niekada. Sutelkiu visą meilę,kokią kada jaučiau, sutelkiu visą tvirtybę,kurios man davė močiutė, senelis, Kim, ses-elės, Vilou. Sutelkiu visą gyvybę, kuriosman įkvėptų mama, tėtis ir Tedis, jei tikgalėtų. Sutelkiu visas savo jėgas, nukreipiujas lyg lazerio spindulį į dešinės rankospirštus ir delną. Įsivaizduoju, kaip manoranka glosto Tedžiui plaukus, gniaužia viršviolončelės iškeltą stryką, susipina suAdamo ranka.

Ir tada spusteliu.

341/351

Vėl susmunku, išsekusi, abejodama, artikrai padariau tai, ką padariau. Ir ką tai re-iškia. Ar pastebėta. Ar tai svarbu.

Bet tada pajuntu, kad Adamas tvirčiaususpaudžia mano ranką, ir atrodo, laiko nevien ją, bet visą kūną. Tarsi galėtų pakeltimane iš lovos. Jis trūksmingai įkvepia, tadapasigirsta jo balsas. Pirmą kartą šiandiengirdžiu jį iš tikrųjų.

– Mija? – klausia jis.

342/351

PADĖKA

Esu dėkinga būriui žmonių, dėl kurių „Jeipasilikčiau“ taip greitai išvydo dienosšviesą. Visų pirma Gillianai Aldrich, kuri,išgirdusi apie mano sumanymą, pravirko(gerąja prasme). Tai buvo puikus paskatini-mas rašyti.

Tamara Glenny, Eliza Griswold, KimSevcik ir Sean Smith aukojo savo laiką,skaitė juodraščius ir teikė labai reikalingąpadrąsinimą. Myliu juos ir dėkoju už begal-inį kilnumą ir draugystę. Kai kurie žmonėspadeda išlaikyti blaivų protą; man blaivųprotą išlaikyti padeda Marjorie Ingall,myliu ją už tai ir esu dėkinga. Taip pat ačiūJanai ir Moshe Banin.

Sarah Burnes yra mano agentė pačiatikriausia šio žodžio prasme, ji savoneįtikėtinai guviu protu, su įžvalga, aistra iršiluma sekė žodžius, kuriuos rašiau tiems,kas turėtų juos perskaityti. Ji ir nuostabi-osios Courtney Hammer bei StephanieCabot su šita knyga padarė stebuklą.

Pirmą kartą susitikusi su „Penguin“ ko-manda, pasijutau lyg sėdėčiau su šeima.Mano nepaprasta redaktorė Julie Strauss-Gabel apgaubė Miją ir jos šeimą (ką jau kal-bėti apie mane) atida ir meile, kokiostikėtumeisi iš artimo žmogaus. Ji – „ypat-ingoji Julie“. Stephanie Owens Lurie ir DonWeisburg į šitą knygą sudėjo ir širdį, ir jė-gas. Už prekybą, rinkodarą, viešinimą at-sakingi žmonės padarė daugiau, negutikėtumeis, todėl tariu ačiū: ScottieBowditch, Mary-Margaret Callahan, ErinaiDempsey, Jackie Engel, Feliciai Frazier,Kristinai Gilson, Rhalee Hughes, Deborah

344/351

Kaplan, Eileen Kreit, Barbarai Marcus,Emily Romero, Holly Ruck, Allanui Wine-barger, Heatherai Wood.

Šioje istorijoje daug muzikos, ir įk-vėpimo sėmiausi iš Jo-Jo Ma – jo veiklasmarkiai paveikia Mijos gyvenimą, ir išGleno Hansardo ir Marketos Irglovos, josdainą „Falling Slowly“ rašydama knygąperklausiau kokius du šimtus kartų.

Ačiū Oregono žmonėms: Gregui ir DianeRios, mūsų kraštiečiams. Johnui ir PegeiChristie, jų palankumas, kilnumas ir dos-numas nepaliauja manęs jaudinti. JenniferLarson, medicinos daktarei, senai draugeiir, mano laimei, Greitosios pagalbosskyriaus gydytojai, apšvietusiai mane apieGlazgo komos skalę ir apie daug kitų medi-cinos dalykų.

Mano tėvai, Lee ir Ruth Formanai, brolisGregas Formanas ir sesuo Tamara Scham-hart yra mano palaikymo komanda ir

345/351

nepalaužiami gerbėjai, nekreipiantysdėmesio į mano nesėkmes (profesines) iršvenčiantys mano sėkmę kaip savo (o taipir yra). Ačiū Karen Forman ir RobertuiSchamhartui.

Ne iš karto suvokiau, kiek daug šiojeknygoje kalbu apie tai, kaip tėvai pakeičiasavo gyvenimą vaikų vardan. Willa Tuckermoko mane šito kasdien ir kartais atleidžia,kai kuriu scenarijus savo galvoje, užuotžaidusi su ja.

Be mano vyro Nicko Tuckerio apskritainieko nebūtų buvę. Esu jam dėkinga užviską.

Pagaliau reiškiu nuoširdžiausią padėkąR. D. T. J., visokeriopai mane įkvepiančiamir kiekvieną mielą dieną parodančiam, jognemirtingumas egzistuoja.

346/351

DVI ISTORIJOS

Kartą, seniai seniai, gyveno šeima: mama,tėtis, toks kaip Tedis berniukas ir dar vien-as mažylis, visai dar kūdikis. Ir kartą, seniaiseniai, ėmė vieną dieną ir pasnigo. Ir jievažiavo mašina. Ir įvyko mįslinga auto-mobilio avarija. Šiurpi tragedija.

Kartą, seniai seniai, vienas iš šeimosišgyveno ilgėliau, nors kai naujienos pervisą šalį pasiekė mane Niujorke, viskas jaubuvo baigta. Bet to berniuko tvirtybė, ovėliau pasidavimas, vis nedavė man ramy-bės. Ar tas vaikas žinojo, kas nutiko jošeimai? Ar jis nusprendė pasitraukti draugesu jais?

Kartą, seniai seniai, gyveno šauni ketur-ių asmenų šeima. Ir jos nebeliko. Vienširdgėla. Mano ir daugybės kitų.

O dar liko šis tas, ko nebūčiau suvokusibe sielvarto. Kai draugai iš visos šalies nes-itarę susirinko gedėti į Oregoną žuvusiųjų,kai laižėmės žaizdas ir stačia galva puolėmeį netekties pragarą, atradau aiškumą, kel-rodį, moralinį kompasą. Kaip tragedija muspakeis? Kaip mes patys pasikeisime? Kaipreaguosime į tai, kas nutiko, – ne tik įdraugų mirtį, bet ir į savo gyvenimą? Kailiūdesys prasismelkė iki kaulų smegenų, kaipatyriau iki tol neišgyventą skausmą, at-radau kažką dieviška. Gal mus stebėjo kątik anapus iškeliavę draugai ? O gal Dievas?

Suprantama, toks transcendentinisskausmas netrunka amžinai. Apima niūru-mas, dažnai persmelkia netekties siaubas.Bet gyvenimas nesustoja. Ir galų gale tavogėla aprimsta. Ji įsipina į kasdienybę ir po

348/351

kokių trejų ar penkerių metų susivoki, kadgyveni. Kitoks, bet… vis dar gebi girdėtidraugų balsus, pasakoji apie juos visokiasistorijas, kasdien apie juos galvoji. Ir tau viskyla įvairių klausimų, tarkim, ar vienas išjų nusprendė mirti, nes žinojo, kad visųkitų nebėra?

Iš to ramybės neduodančio klausimoūkų, praėjus beveik septyneriems metamsnuo ano įvykio, į mano sąmonę įsibrovėnepažįstamoji. Ji buvo vardu Mija. Jai buvoseptyniolika. Griežė violončele (staigmenaman; nieko neišmaniau apie violončelę irne itin daug apie klasikinę muziką). Ir jiniekaip nebuvo susijusi su tais žmonėmis,kuriuos pažinojau. Bet, vos tik ją sutikusi,supratau, jog leisiuosi su ja į kelionę, kadatsakyčiau į tą daugybę metų mane kankin-antį klausimą: Ką darytum, jei tau tektųrinktis? Pradėjusi knygą nenumaniau, koksbus Mijos atsakymas. Tik žinojau, kad tai

349/351

bus pačios merginos sprendimas, nulemtasjos pramanyto gyvenimo, jį kūrėme abidrauge.

Žmonės klausia, ar knyga jaudino, arbuvo sunku rašyti. Taip, jaudino. Išliejaudaug ašarų. Bet rašyti buvo nesunku. Grįžotoji po tragedijos patirta transcendentinėmalonė. Gal dėl to, kad veikėjus kūriaupanašius į draugus, kuriuos mylėjau, ir taipvėl panirau į jų gyvenimą. Tarsi jie, kolrašiau, būtų sėdėję su manimi vienamekambaryje.

Tam tikru atžvilgiu taip ir buvo. Jieniekad manęs nepaliko. Juk taip ir yra, arne? Taip įstengiame išgyventi netektį.Meilė, kol jos laikaisi, nemiršta, nedingsta,neišblėsta.

Meilė mus daro nemirtingus.

350/351

@Created by PDF to ePub