finansin ė analizė

Finansinė analizė

Finansinė analizė – tai procesas, kurio metu, taikant tam tikrus matematinius ir statistinius metodus, įmonės veiklos duomenis siekiama paversti naudinga informacija.

Finansinės analizės tyrimo objektas yra įmonių finansinė ir kita su ja susijusi veikla bei jos rezultatai.

Finansinė analizė tiria finansinę įmonės veiklą pagal įvairius finansinius rodiklius, kurie gali būti absoliutūs ir santykiniai.

Absoliutūs rodikliai apskaitomi ir apskaičiuojami finansinės veiklos procese. Absoliutūs rodikliai imami iš įmonės finansinės atskaitomybės formų – balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos, aiškinamojo rašto. Absoliutūs rodikliai, apibendrinantys finansinę įmonės veiklą, tai – bendrasis pelnas, grynasis pelnas, ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai, pardavimo pajamos, pardavimo savikaina, ilgalaikis ir trumpalaikis turtas ir t.t.

Santykiniai rodikliai sudaromi iš absoliučių dydžių. Jie leidžia geriau palyginti finansinę konkrečių įmonių veiklą, be to, ir pačios įmonės veiklą galima ištirti išsamiau.

Finansinė analizėTikslai

Svarbiausi finansų analizės tikslai yra:

• įvertinti įmonės finansinį stabilumą, išteklių naudojimo efektyvumą, išsiaiškinti neigiamų pokyčių gilumines priežastis;

• tirti vidaus ir aplinkos veiksnių įtaką veiklos rezultatams, taip pat įmonės veiklos gerinimo galimybes;

• įvertinti įmonės veiklos efektyvumą, tirti pinigų srautus ir prognozuoti jų kitimo tendencijas;

• suformuoti normatyvinę finansinių rodiklių sistemą, kuri leistų prognozuoti įmonės veiklą, įvertinti priimamų vadybos sprendimų ekonominį efektyvumą ir pagrįstumą bei dabartinę jos padėtį.

Finansinė analizėJos vartotojai

Finansinės analizės vartotojai:

• Pačios įmonės vadovai ir darbuotojai. Juos labiausiai domina įmonės plėtros perspektyvos, pelningumas, veiklos efektyvumas ir strategija;

• Investuotojai. Jiems reikia informacijos, leidžiančios nuspręsti, ar pirkti, ar parduoti, ar laikyti konkrečios įmonės akcijas. Investuotojus labiausiai domina įmonės galimybė mokėti dividendus, pelno dydis, likvidumas bei veiklos perspektyvos;

• Kreditoriai (Tiekėjai, bankai ir kiti). Jiems įdomu, ar laiku bus grąžintos paskolos ir sumokėtos palūkanos – būsimi įmonės pinigų srautai, jų stabilumas ir patikimumas. Kreditoriai domisi kapitalo struktūra, nes pagal ją vertina savo paskolų riziką ir įmonės atsiskaitymo galimybes.

Finansinė analizėJos vartotojai (2)

• Auditoriai ir kiti kontrolieriai. Jie domisi mokesčių mokėjimu, veiklos tęstinumu, išteklių panaudojimu ir statistine informacija. Juos pirmiausia domina, ar įmonės finansinės ataskaitos patikimos, t.y. ar nėra klaidų, kitokių netikslumų, ar jos rodo tikrą ir teisingą vaizdą;

• Visuomenė. Ją domina įmonės veiklos tendencijos, naujausi pokyčiai, visuomeninė veikla.Iš susiformavusių atitinkamų finansinės analizės vartotojų poreikių yra keliami ir atitinkami tikslai atliekant finansinę analizę. Kai kurie finansinės analizės tikslai yra bendri visiems, kai kurie skiriasi ir yra specifiški.

Finansinė analizėFinansinės analizės šaltiniai

Finansinės analizės šaltiniai yra visa ta medžiaga, kuri buvo surinkta įmonės veiklai analizuoti.

Analizės šaltinius siūloma skirstyti į šias grupes:

Finansinė analizėFinansinės analizės šaltiniai

Planiniams normatyviniams šaltiniams priskiriami verslo planai, biudžetai, sąmatos, projektai, programos, standartai ir kiti parametrai. Šių šaltinių rodikliai analizės metu lyginami su faktiniais veiklos rodikliais. Lyginimo metu nustatomas planinių normatyvinių užduočių įvykdymas, išsiaiškinamos nukrypimų priežastys, patikrinamas planų bei biudžetų realumas.

Buhalterinės apskaitos šaltinių teikiama informacija sudaro nuo 60% iki 90% visos ekonominės informacijos, kuri yra būtina įmonės veiklai planuoti, analizuoti bei valdyti. Buhalterinės apskaitos sistemą sudaro finansinė bei valdymo apskaita.

Daugiausia informacijos finansinei analizei teikia finansinė atskaitomybė. Joje apibendrinta visa informacija apie įmonės veiklą ataskaitiniu laikotarpiu.

Į apskaitą neįtraukti analizės šaltiniai yra visi kiti anksčiau nepaminėti

šaltiniai, kurie skirstomi į vidaus ir išorinius. Vidaus neapskaitiniai analizės šaltiniai, tai įvairių susirinkimų, konferencijų, apklausų, archyvo bei kiti duomenis gaunami įmonėje ar jos padaliniuose. Išorės neapskaitiniai šaltiniai, tai įvairi informacija (statistiniai leidiniai, žinynai, žiniasklaidos priemonių pranešimai, straipsniai ir kita), kurie gaunami už įmonės ribų.

Finansinė analizėFinansinės analizės rūšys

Įmonių veiklos analizės rūšys dažniausiai skirstomos pagal šiuos požymius:

1. Pasikartojimo dažnumą – vienkartinė ir periodinė;2. Laiką – operatyvinė, retrospektyvinė ir perspektyvinė;3. Palyginimo pobūdį – vidinė lyginamoji ir įmonių lyginamoji;4. Analitinės programos turinį – kompleksinė ir teminė;5. Tyrimo kryptį – horizontalioji, vertikalioji ir santykinė.

Užsienio autoriai dažniausiai mini tris finansinės analizės rūšis:• Horizontalioji analizė;• Vertikalioji analizė;• Santykinė analizė.


Horizontalioji analizė atliekama tada, kai finansinių ataskaitų duomenys lyginami su praėjusių laikotarpių ar biudžetų duomenimis, o nuokrypis išreiškiamas absoliučiais arba santykiniais dydžiais, kurie rodo rodiklių pokytį laiko atžvilgiu, jo dinamiką. Ši analizė dažniausiai atliekama lyginant 2 - 5 metų duomenis. Atliekant horizontalią analizę, galima įvertinti ilgalaikio ir trumpalaikio turto, pajamų ir sąnaudų, apyvartinio kapitalo, grynųjų pinigų srautų pokyčius. Tačiau šios analizės trūkumas tas, kad nenustatomos rodiklių pokyčių priežastys.Įmonių praktikoje dažniausiai atliekama balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų horizontalioji analizė.

Vertikalioji arba kitaip struktūrinė analizė rodo analizuojamo objekto struktūrą. Ji atliekama kiekvieną finansinės ataskaitos rodiklį lyginant su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Bendras bazinis rodiklis pavyzdžiui gali būti bendra turto suma, trumpalaikio bei ilgalaikio turto suma, pardavimo pajamų suma, įsipareigojimų ar nuosavo kapitalo suma. Atliekant vertikaliąją analizę, galima įvertinti: ar optimaliai bei racionaliai naudojamas turtas, finansavimo struktūros pokyčius, įmonės pajamų ir sąnaudų struktūrą ir jų kitimo priežastis, įmonės finansinės būklės kitimo tendencijas ir kita.


Horizontaliosios ir vertikalios analizės rezultatai yra pagrindas santykinei analizei atlikti, t.y. apskaičiuoti įvairius santykinius rodiklius. Santykinė analizė kitaip dar vadinama koeficientų analize. Šie koeficientai išreiškia finansinių ataskaitų bei kitos informacijos duomenų tarpusavio ryšius ir praplečia absoliučių dydžių analizės galimybes. Santykiniai rodikliai leidžia nesunkiai palyginti skirtingų įmonių veiklos rezultatus įvairiais aspektais, nepriklausomai nuo tokių veiksnių kaip priklausomybė tam tikrai ūkio šakai, įmonės juridinis statusas, dydis ir pan. Naudojant santykinius rodiklius, galima gana objektyviai ir tiksliai įvertinti įvairias įmonės veiklos puses, atskleisti rezervus, prognozuoti ir priimti optimalius valdymo sprendimus. Galima teigti, kad santykinė analizė yra viena iš svarbiausių priemonių nustatant ir įvertinant bendrą įmonės finansinę ekonominę būklę.

Finansiniai koeficientai į grupes klasifikuojami įvairiai. Visų pripažįstamos yra likvidumo (mokumo) rodiklių ir pelningumo rodiklių grupės. Gana dažnai išskiriama dar ir kapitalo rinkos, veiklos efektyvumo ir kitos rodiklių grupės.

Finansinė analizėBalanso, pelno (nuostolių) ir pinigų srautų

ataskaitų horizontalioji analizėHorizontalioji analizė padeda nustatyti finansinių ataskaitų rodiklių

dinamiką. Horizontalios analizės rezultatus galima apskaičiuoti ir išreikšti absoliučiais dydžiais ir procentais ir taip nustatyti nukrypimus nuo bazinių rodiklių. Taikomos formulės:

1. Absoliutus rodiklio pokytis - ∆A=A1-A0;

2. Procentinis rodiklio pokytis - ∆A%= (A1-A0)/A0*100; čia:

A1- ataskaitinio laikotarpio duomenys;A0- praėjusio (bazinio) laikotarpio duomenys.

Finansinių ataskaitų rodiklių horizontaliajai analizei atlikti siūloma tokia lentelė:

Eil. Nr. Rodiklio pavadinimas

Ataskaitiniai metai

Praėjusieji metai

Pokytis

Lt Proc.


ataskaitų horizontalioji analizėAtliekant horizontaliąją analizę skaičiuojama kiekvieno ataskaitos

(balanso, pelno (nuostolių), pinigų srautų) straipsnio, turinčio skaičių, rodiklių kitimo dinamika. Horizontaliąją analizę siūloma atlikti tokiu nuoseklumu:

1. Horizontalioji balanso analizė. Iš šios analizės duomenų galima spręsti, kuri įmonės ilgalaikio ar trumpalaikio turto dalis didėjo sparčiau, o kuri atsiliko ir kurie finansavimo šaltiniai padėjo konkretiems turto elementams didėti, palyginti su praėjusiais laikotarpiais. Be to, horizontalioji balanso analizė atspindi ir įmonės skolų kitimo tempus iš viso ir pagal atskiras jų rūšis. Turto didėjimo tempus reikėtų lyginti su pajamų kitimo tempais – tai padės nustatyti, ar lėšos turtui įsigyti naudojamos racionaliai.

2. Horizontalioji pelno (nuostolių) ataskaitos analizė. Jos tikslas – nustatyti pelningai dirbusias įmonės veiklos sritis ir ypač atkreipti dėmesį į tas veiklos sritis, kurios patyrė nuostolių. Analizės metu įvertinami straipsnių kitimo tempai. Jei pajamų rodikliai kinta greičiau nei sąnaudų, grynasis pelnas padidėja, ir atvirkščiai. Atliekant analizę daug dėmesio reikėtų skirti bendrų ir administracinių sąnaudų analizei ir priemonių joms mažinti paieškai.

3. Atliekant pinigų srautų ataskaitos horizontaliąją analizę stengiamasi nustatyti, kaip kito grynieji pagrindinės veiklos pinigų srautai, grynieji investicinės ir grynieji finansinės veiklos pinigų srautai, kokią įtaką šiems pokyčiams darė atskiri rodikliai.


ataskaitų vertikalioji analizėVertikaliosios analizės metu nustatoma rodiklių struktūra ir

skaičiuojami struktūriniai pokyčiai. Struktūrinius pokyčius įprasta reikšti procentiniais punktais.

Vertikaliajai analizei tikslinga sudaryti tokią lentelę:

Lentelėje tam tikro rodiklio lyginamoji dalis (proc.) nurodoma dviejose skiltyse – bendroje ir dalinėje. Bendroje skiltyje nurodoma, kokią visų rodiklių sumos dalį sudaro tam tikras rodiklis, o dalinėje – kokią šio rodiklio giminingos grupės dalį sudaro tas rodiklis.

EilNr.

Rodikliai Ataskaitiniai metai

Praėjusieji metai

Lyginamasis svoris

Pokytis (proc. punktais)

Bendras Dalinis Bendras Dalinis


ataskaitų vertikalioji analizėVertikaliąją analizę taip pat tikslinga pradėti nuo balanso rodiklių

analizės. Vertikaliosios balanso analizės tikslas – ištirti turto ir kapitalo struktūrą, taip pat vadovaujantis klasikine balanso struktūra įvertinti, ar įmonės turimo turto sudedamosios dalys atitinka finansavimo šaltinių pobūdį. Klasikinė balanso struktūra numato, kad ilgalaikis turtas turi būti finansuojamas iš ilgalaikių finansavimo šaltinių, o trumpalaikis – iš trumpalaikių skolų. Žinoma, galima trumpalaikį turtą finansuoti iš nuosavo kapitalo.

Vertikalioji pelno (nuostolių) ataskaitos analizė atliekama dalijant kiekvieną ataskaitos straipsnį iš pardavimo pajamų sumos. Taip gaunami pelningumo rodikliai: bendrasis pelningumas, veiklos pelningumas, finansinės ir investicinės veiklos pelningumas bei grynasis pardavimo pelningumas. Gauti rodikliai lyginami tarpusavyje, su kitų giminingų įmonių rodikliais ir daromos išvados. Įmonė pirmiausia turėtų išsamiai išnagrinėti pardavimo pajamų sumažėjimo priežastis, parduotų prekių savikainos padidėjimą, veiklos sąnaudų didėjimo, pardavimų pajamų mažėjimo tendencijas ir nustatyti neigiamų pokyčių priežastis.

Pinigų srautų ataskaitos rodiklių struktūra nustatoma apskaičiuojant pagrindinės, investicinės, finansinės ir ypatingosios veiklų pinigų srautų lyginamuosius svorius padidėjusių (sumažėjusių) grynųjų pinigų srautų straipsnyje. Toliau apskaičiuojama kiekvienos išvardintos grupės struktūra, kiekvieną jos elementą prilyginant pasirinktos grupės grynųjų pinigų srautų galutiniam dydžiui.

Finansinė analizėSantykinių rodiklių analizė

Santykinė analizė.

Dauguma autorių išskiria šias santykinių finansinių rodiklių grupes:

• Pelningumo rodikliai;• Veiklos efektyvumo rodikliai;• Likvidumo ir mokumo rodikliai;• Kapitalo rinkos rodikliai.

Finansinė analizėPelningumo rodikliai

Pelningumo rodikliai.

Finansinėje analizėje dažniausiai naudojami šie “pelnai”:

- bendrasis pelnas;- pelnas prieš mokesčius, palūkanas, nusidėvėjimą ir amortizaciją [EBITDA, Earnings Before Interest, Taxes, Depreciation and Amortization] randamas prie įprastinės veiklos pelno pridedant palūkanų sąnaudas, nusidėvėjimą ir amortizaciją. EBITDA leidžia eliminuoti įmonėse galimai taikomas skirtingas apskaitos politikas bei finansavimo šaltinius (jei kuri įmonė finansuoja plėtrą paskolomis, ji moka palūkanas ir tas mažina pelną). Analizuojant bendroves iš ūkio šakos, kurioje reikalingos didelės kapitalo investicijos (kaip telekomunikacijų sektorius), EBITDA gali būti geresnis veiklos matas nei, pavyzdžiui, grynasis pelnas, nes nėra paveiktas didelio nusidėvėjimo.

- pelnas prieš mokesčius ir palūkaninius mokėjimus [EBIT, Earnings Before Interest and Taxes], randamas prie įprastinės veiklos pelno pridedant palūkanų sąnaudas;

- pelnas prieš apmokestinimą [EBT, Eanings Before Taxes], randamas prie grynojo pelno pridedant pelno mokestį;

- grynasis pelnas [Net Profit, Net Income, „Bottom Line“] – galutinis pelnas, kuris priklauso įmonės akcininkams.


1. BENDRASIS PELNINGUMAS (GROSS PROFIT MARGIN):

Bendrasis pelningumas arba bendrasis pardavimo pelningumas parodo įmonės sugebėjimą uždirbti pelną iš pagrindinės įmonės veiklos, kontroliuoti pardavimo pajamų ir savikainos dydį. Šis rodiklis labai svarbus, nes įvertina, ar pagrindinė įmonės veikla yra efektyvi. Rodiklis padeda nustatyti, ar ne per brangiai kainuoja produktų gamyba ir pardavimas ar teikiamos paslaugos. Manoma, kad šio rodiklio kitimo ribos yra nuo 10 iki 35%. Jei rodiklis mažesnis negu 10 – įmonė negali padengti ūkininkavimo išlaidų, o jei didesnis negu 35% - pelningumas didelis. Bendrojo pelningumo lygiui didelę įtaką turi įmonės veiklos pobūdis bei ekonomikos sektorius, kuriame ji veikia.

Visi pelningumo rodikliai labai priklauso nuo ekonomikos sąlygų. Ekonomikai augant, jie gerėja, o ekonomikai smunkant, prastėja.


2. GRYNASIS PELNINGUMAS (NET PROFIT MARGIN):

Grynasis pelningumas arba grynasis pardavimo pelningumas parodo, kiek grynojo pelno uždirba vienas pardavimų litas, t.y. jis parodo įmonės veiklos efektyvumą. Didesnė rodiklio reikšmė rodo geresnę visų įmonės sąnaudų kontrolę. Žemas pelningumo rodiklis gali būti siejamas su pardavimo pajamų didinimu žemų kainų sąskaita arba su didele kainų konkurencija. Kuo mažesnis pelningumas, tuo didesnių paradavimo pajamų reikia siekiant uždirbti tą patį pelną. Išsivysčiusios rinkos sąlygomis jis svyruoja nuo 10 iki 25%.


3. VEIKLOS PELNINGUMAS PRIEŠ PALŪKANAS, MOKESČIUS IR NUSIDĖVĖJIMĄ:

EBITDA – pelnas prieš palūkanas, mokesčius ir nusidėvėjimą.

Veiklos pelningumo prieš palūkanas, mokesčius ir nusidėvėjimą rodiklis parodo, kiek pelno prieš palūkanas, mokesčius ir nusidėvėjimą uždirba vienas pardavimo pajamų litas.Tai vienas pagrindinių veiklos pelningumo vertinimo rodiklių. Kuo didesnis rodiklis, tuo efektyvesnė įmonės veikla. Šis rodiklis svyruoja nuo 7-8% prekybos sektoriuje iki 30% ir daugiau telekomunikacijų srityje.


4. NUOSAVO KAPITALO PELNINGUMAS (GRĄŽA) (Return on average equity) (ROE):

Nuosavybės grąža parodo, kiek litų grynojo pelno tenka vienam nuosavybės litui. Šis rodiklis svarbiausias akcininkams, įvertinant įmonės pelningumą.

Kuo nuosavybės grąža yra didesnė, tuo efektyvesnė yra įmonės veikla, tuo daugiau pelno ji uždirba savo akcininkams. Dažniausiai investuotojai yra numatę, kokios grąžos jie reikalauja iš įmonės, o būtent ROE ir parodo, ar realūs įmonės veiklos rezultatai atitinka išankstinius lūkesčius. Tačiau kaip ir daugelis kitų rodiklių pastarasis turi savų trūkumų. ROE dydis labai priklauso nuo įmonės kapitalo struktūros ir savininkų nuosavybės dydžio įmonės turte. Jei įmonė dirba pelningai, tai padidindama įmonės skolas ir tokiu būdu sumažindama savininkų nuosavybę, įmonė gali „išauginti“ savininkų nuosavybės grąžą. Žvelgiant grynai aritmetiškai, kuo mažiau yra akcininkų nuosavybės, tuo aukštesnis bus ROE rodiklis. Dėl šios priežasties ROE rodiklį derėtų nagrinėti kartu su turto grąžos rodikliu (ROA).


5. TURTO PELNINGUMAS (GRĄŽA) (Return on assets, ROA):

Turto grąža parodo, kiek litų grynojo pelno tenka vienam turto litui. Šis rodiklis atspindi viso įmonės turto panaudojimo efektyvumą. Aukštesnė rodiklio reikšmė parodo efektyvesnį turto naudojimą.

Reikšminga turto grąžos rodiklio, kaip dviejų rodiklių, grynojo pelningumo ir turto apyvartumo, sandaugos išraiška, nes ji aiškiai parodo apyvartos reikšmę turto grąžos dydžiui


Kuo didesnė ROA reikšmė, tuo turtas „įdarbinamas“ efektyviau, tuo daugiau pelno uždirbama. Šio rodiklio privalumas yra tas, kad jo reikšmė nepriklauso nuo įmonės veiklos finansavimo šaltinių, t.y. ar įmonė naudoja daugiau skolintų ar nuosavų lėšų (taip yra išvengiama pagrindinio ROE trūkumo). Kuo įmonė mažiau naudoja skolinto kapitalo, tuo turto grąža (ROA) bus artimesnė savininkų nuosavybės grąžai (ROE). Konkrečios įmonės ROA rodiklio reikšmę reiktų lyginti su tame pačiame sektoriuje veikiančių įmonių ar vidutiniu sektoriaus dydžiu.

Šis rodiklis, kaip ir visi kiti, turi savų privalumų bei trūkumų. Įmonės vadovybė gali manipuliuoti įmonės pelnu, keisdami įmonės apskaitos politiką (pailgindama ilgalaikio turto nusidėvėjimo laikotarpį ar sumažindama nusidėvėjimo normą) ir taip paveikti ROA dydį.

Įmonės būklė laikoma labai gera, jei šis rodiklis yra per 20%, gera – didesnis negu 15%, patenkinama – didesnis negu 8%. Rodiklis gali būti lyginamas su palūkanų normomis kapitalo rinkoje, ir, jei jis yra mažesnis, ieškoma išeities padėčiai gerinti.

Finansinė analizėEfektyvumo rodikliai

Įmonių veiklos efektyvumą geriausiai apibūdina sąnaudų lygio ir turto (trumpalaikio ir ilgalaikio) apyvartumo rodikliai. Sąnaudų lygio rodikliai parodo įmonės tam tikros veiklos (gamybinės, pardavimo, paslaugų, administravimo ir kt.) sąnaudų lygį arba kiek tam tikrų sąnaudų tenka vienam pardavimo litui (centais ir procentais). Jie netiesiogiai parodo tos veiklos pelningumą. Turto apyvartumo rodikliai parodo, kiek kartų per metus ar kitą nagrinėjamą laikotarpį atnaujinamas tam tikras turtas.

Sąnaudų lygio rodikliai.

Sąnaudų lygio rodiklių analizės pagrindinis šaltinis yra peno (nuostolių) ataskaita. Joje parodytos įvairių rūšių sąnaudos, kurias galima palyginti su pardavimo pajamomis. Pagrindiniai sąnaudų lygio rodikliai yra Pardavimo savikainos lygis ir Veiklos sąnaudos vienam pardavimo pajamų litui. Gali būti skaičiuojamas ir Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų vienam pardavimo pajamų litui rodiklis. Teigiamai vertinama kuo mažesnis sąnaudų lygis.


1. PARDAVIMO SAVIKAINOS LYGIS:

arba jei skaičiuojame %:

Šis rodiklis parodo įmonės pagrindines išlaidas vienam pardavimo pajamų litui. Iš šio rodiklio galima spręsti apie įmonės pagrindinės veiklos efektyvumą, sugebėjimą kontroliuoti išlaidas. Rinkos šalių praktika rodo, kad šio rodiklio ribos yra nuo 50 iki 90 proc., arba 50-90 centų vienam pardavimo litui.


2. VEIKLOS SĄNAUDOS VIENAM PARDAVIMO PAJAMŲ LITUI:

Arba jei skaičiuojame %:

Veiklos sąnaudos – tai patirtos per ataskaitinį laikotarpį išlaidos, susijusios su įprastine įmonės veikla, vykdoma neatsižvelgiant į pardavimo apimtį, išskyrus finansinę, investicinę ir kitą veiklą. Dėl ūkinių operacijų įvairumo veiklos sąnaudų rodiklį sunku lyginti su kitų įmonių tuo pačiu rodikliu. Svarbu nuolat stebėti šio rodiklio pokyčius įmonėje per ilgesnį laikotarpį. Vienareikšmiškai galima teigti, kad kuo jis mažesnis, tuo geriau. Manoma, kad šis rodiklis neturėtų būti didesnis kaip 17-18 procentų. Šio rodiklio mažėjimas gali reikšti, kad yra gerai parengta išlaidų mažinimo politika.


Turto apyvartumo rodikliai

Turto apyvartumas turi didelę įtaką įmonės finansinei būklei. Šis rodiklis gali būti skaičiuojamas kartais arba dienomis. Turto apyvartumas kartais parodo, kiek kartų per metus ar kitą analizuojamą laikotarpį turtas perėjo visus apytakos etapus. Apyvartumas dienomis parodo, kiek dienų turtas išbūna atitinkamame lėšų apytakos etape. Turto apyvartumo rodiklius rekomenduojama vertinti tokiu nuoseklumu:

1) Viso turto apyvartumas,

2) Trumpalaikio turto apyvartumas;

3) Ilgalaikio turto apyvartumas.

Viso turto apyvartumas dažniausiai apskaičiuojamas kartais. Skaičiuojant turto ar jo elementų apyvartumą imama vidutinė turto vertė.


1. VISO TURTO APYVARTUMAS:

Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai įmonė panaudoja turimą turtą pardavimo procesui garantuoti, t.y. kiek vienas turto litas sukuria pardavimo pajamų. Gamybos ir prekybos įmonių viso turto apyvartumo koeficientai skiriasi. Teigiama, kad gamybos įmonių viso turto apyvartumo koeficientas vertinamas labai gerai, jei >2 o prekybos >5. Patenkinama šio rodiklio reikšmė gamybos įmonėse yra 1, o prekyboje 3.

Šis rodiklis, kaip ir kiti apyvartumo rodikliai, gali būti apskaičiuojamas imant ne vidutinę viso turto vertę, o vertę metų pabaigoje.


2. TRUMPALAIKIO TURTO APYVARTUMAS.Įmonės trumpalaikio turto apyvartumas turi didelę įtaką jos finansinei būklei ir

veiklos pelningumui, nes jam sulėtėjus, didėja turto dydis, o kartu ir į jį investuotų pinigų suma. Trumpalaikio turto apyvartumas apskaičiuojamas:

Jis parodo, kiek apyvartų per tiriamą laikotarpį padaro trumpalaikis turtas arba kiek pardavimo pajamų tenka vienam trumpalaikio turto litui. Kuo didesnis rodiklis, tuo efektyviau įmonė panaudoja savo trumpalaikį turtą.


3. ATSARGŲ APYVARTUMAS. Labai svarbu nuolat analizuoti atsargų apyvartumo rodiklį, nes didelėms atsargoms

sukaupti įmonei reikia daug pinigų, o mažos atsargos gali sutrikdyti normalų veiklos ciklą. Atsargų apyvartumas skaičiuojamas dienomis (atsargų apyvartumo periodo trukmė) ir kartais.

Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus buvo atnaujintos atsargos, t.y. kiek buvo padaryta apyvartų.

Atsargų apyvartumas dienomis – tai laikas, reikalingas medžiagoms arba gamybinėms atsargoms paversti pagaminta produkcija ir ją realizuoti. Teigiamai vertinamas didelis apyvartumas, t.y. kai atsargos kuo greičiau virsta pinigais. Spartinti apyvartumą galima trumpinant gamybos ciklą, mažinant žaliavų laiką sandėliuose, greitinant prekių išsiuntimą pirkėjams ir pan.


4. DEBITORINIO ĮSISKOLINIMO APYVARTUMAS.

Įmonė, parduodama prekes nepatikimiems pirkėjams, gali pasidaryti nemoki. Pirkėjų įsiskolinimų būklei įvertinti skaičiuojami 2 rodikliai: debitorinio (pirkėjų) įsiskolinimo apyvartumas kartais ir dienomis.

Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus pirkėjų įsiskolinimai paverčiami pinigais. Kuo jis didesnis, tuo mažiau lėšų investuojama į pirkėjų įsiskolinimus.

Pirkėjų įsiskolinimų periodas (apyvartumas dienomis) yra vidutinis laikas, reikalingas pirkėjų įsiskolinimams apmokėti. Statistikos departamentas pateikia tokias orientacines reikšmes: labai geras <30 d., geras <45 d., patenkinamas <60 d., nepatenkinamas >60, blogas >90 d.


Pirkėjų įsiskolinimų apyvartumas spartėja kai:• Pirkėjai greičiau apmoka įsiskolinimus;• Prekės greičiau išsiunčiamos;• Sutrumpėja prekių transportavimo laikas;• Pagreitėja atsiskaitymai;• Sumažėja santykinė pirkėjų įsiskolinimų dalis.

Mokėjimų atidėjimas suteikia įmonei galimybę skatinti pardavimus, būti konkurencingai ir didinti užimamą rinkos dalį. Suteikdama atidėjimus įmonė įgyja klientų pasitikėjimą, ilgalaikį bendradarbiavimą. Kita vertus, tai rizikinga pardavimų skatinimo priemonė, todėl būtina sumaniai valdyti šį procesą.

Debitorinio įsiskolinimo rodiklius tikslinga lyginti su kreditorinio įsiskolinimo rodikliais.


5. KREDITORINIO ĮSISKOLINIMO APYVARTUMAS

Įmonės finansiniams rezultatams svarbus kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais ir dienomis.

Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas parodo, kaip greitai ar per kokį laiką įmonė atsiskaito su tiekėjais. Didėjantį apyvartumą galima aiškinti dvejopai. Pirma – tai, kad tiekėjai vis labiau pasitiki įmone, antra – tai, kad įmonė delsia atsiskaityti su tiekėjais, jų sąskaitų viršijimu kredituodama savo apyvartinį kapitalą ar net ilgalaikį turtą. Mažėjantis apyvartumas rodo papildomo apyvartinio kapitalo finansavimo poreikį.


6. ILGALAIKIO TURTO APYVARTUMAS

Turto apyvartumo analizė baigiama ilgalaikio turto apyvartumo apskaičiavimu ir vertinimu. Ilgalaikio turto apyvartumas skaičiuojamas kartais ir dienomis pagal formules:

Labai skiriasi gamybos ir prekybos įmonių ilgalaikio turto apyvartumas. Gamybos įmonėse: labai geras – didesnis negu 1,5, geras – didesnis negu 1, patenkinamas – 1, nepatenkinamas – mažesnis negu 1. Prekybos įmonėse šie rodikliai kelis kartus didesni: labai geras – didesnis negu 10, geras – didesnis negu 3, patenkinamas – 3, nepatenkinamas – mažesnis negu 3. Svarbu stebėti šių rodiklių kitimą. Manoma, kad mažas rodiklio kitimas labiau siejamas su pardavimo apimties kitimu, o didelis dažniausiai priklauso nuo ilgalaikio turto vertės pasikeitimo.

Finansinė analizėMokumo ir likvidumo rodikliai

Kiekvienai įmonei svarbiausia yra sugebėti įvykdyti savo įsipareigojimus. Priešingu atveju įmonė praranda savo autoritetą, sugebėjimą konkuruoti rinkoje , nes kreditoriai su tokiais klientais nelinkę sudaryti sandorių. Priklausomai nuo to, kaip greitai įmonė sugeba turtą paversti pinigais, galimi įvairūs turto likvidumo ir įmonės mokumo lygiai. Todėl reikia skirti įmonės mokumą nuo turto likvidumo.

Mokumas – yra mokamasis pajėgumas.

Mokus – tai galintis mokėti, turintis iš ko mokėti.

Likvidumas rodo, kaip greitai vertybinius popierius ir materialųjį turtą galima pakeisti į grynuosius pinigus.

Įmonės mokumas yra jos sugebėjimas turimomis priemonėmis įvykdyti įsipareigojimus. Kad atsiskaitytų su tiekėjais, kreditoriais ir įvykdytų kitus įsipareigojimus, įmonei reikia ne tik pinigų, bet ir turėti likvidų turtą. Turto likvidumas priklauso nuo to:

• Kaip greitai turtą galima pirkti ir parduoti;• Turto pirkimo ir pardavimo operacijų kaštų;• Turto kainų stabilumo ir galimybių jas prognozuoti.

Turėdama nelikvidų turtą, įmonė gali pasidaryti nemoki. Kita vertus, turtas gali būti likvidus, tačiau jo gali neužtekti skoloms grąžinti, tad nors ir turėdama likvidų turtą įmonė vis tiek bus nemoki.

Finansinė analizėMokumo ir likvidumo rodikliai

Visus mokumo rodiklius galima suskirstyti į dvi grupes:• Trumpalaikio mokumo ir likvidumo rodikliai;• Ilgalaikio mokumo rodikliai.

Likvidumo rodikliai vadinami labai nevienodai. Dažniausiai naudojamos einamojo likvidumo, kritinio (greitojo) likvidumo ir absoliutaus likvidumo koeficientų sąvokos.

Įmonės trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodiklių analizės pagrindinis šaltinis yra balansas.

Prie trumpalaikio mokumo rodiklių dažniausiai priskiriami šie:• Einamojo likvidumo koeficientas (bendrojo trumpalaikio mokumo);• Kritinio (greitojo) likvidumo koef.(greitojo trumpalaikio mokumo);• Absoliutaus likvidumo koef. (absoliutaus trumpalaikio mokumo);• Trumpalaikio įsiskolinimo koeficinetas;• Apyvartinio kapitalo rodikliai.

Trumpalaikio mokumo analizė

1.EINAMOJO (BENDROJO) LIKVIDUMO KOEFICIENTAS dar vadinamas bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientu.

Jis parodo, kiek trumpalaikis turtas padengia trumpalaikių įsipareigojimų ir leidžia prognozuoti mokumo būklę artimiausiu momentu. Jis rodo įmonės galimybę padengti trumpalaikius įsipareigojimus, panaudojus turimą trumpalaikį turtą. Mažesnė už vienetą rodiklio reikšmė parodo, kad įmonė gali neįvykdyti trumpalaikių įsipareigojimų. Egzistuoja šio rodiklio vadinamas saugumo slenkstis, t.y. jis negali būti mažesnis kaip 1,2. Saugi riba yra aukštesnė kaip 1,5 . Jeigu jis didesnis kaip 4-5, tai gali reikšti, kad įmonė nesugeba efektyviai panaudoti turimo turto. Paprastai įvairiose ūkio šakose jis yra skirtingas, todėl analizuojant reikėtų atkreipti dėmesį į šio rodiklio dinamikos tendencijas bei šakos ypatumus, taipogi bendrąjį likvidumo koeficientą naudinga lyginti su kritinio likvidumo koeficientu. Jei einamojo likvidumo koeficientas yra didelis, o kritinio mažas, galima teigti, kad įmonė turi daug atsargų, kurios atitraukia apyvartines lėšas ir jos yra užšaldytos atsargose.


2. KRITINIO (GREITOJO) LIKVIDUMO KOEFICIENTAS – kitaip dar vadinamas greitojo trumpalaikio mokumo koeficientu.

Apskaičiuojant šį rodiklį, daroma prielaida, kad atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys negali būti greitai paverstos pinigais. Šis rodiklis parodo, ar įmonė galėtų greitai sumokėti savo trumpalaikius įsipareigojimus, jeigu iš jos to būtų pareikalauta. Šis rodiklis tiksliau nei einamojo likvidumo koeficinetas atspindi trumpalaikį mokumą, nes jį skaičiuojant įtraukiamos tik realios ir mobilios mokėjimo priemonės. Šis koeficientas neturėtų būti mažesnis už 1. Optimalus jo dydis yra tarp 1,2 ir 2.


3. ABSOLIUTAUS LIKVIDUMO KOEFICIENTAS – kitaip dar vadinamas greitojo trumpalaikio mokumo koeficientu.

Nereikėtų vienareikšmiškai vertinti šio rodiklio: didesnė jo reikšmė, viena vertus, rodo, kad įmonė turi pinigų ir bet kada gali sumokėti skolas, tačiau, kita vertus, pinigai “neturi laukti” įsipareigojimų sumokėjimo termino, jie turi būti įtraukti į apyvartą, aktyviai dalyvauti įvairiose įmonės veiklos srityse, t.y. “pinigai turi uždirbti pinigus”.


4. Prie trumpalaikio mokumo rodiklių galima priskirti ir TRUMPALAIKIO ĮSISKOLINIMO KOEFICIENTĄ:

Rodiklis rodo, kokia įmonės turto dalis finansuojama trumpalaikėmis skolomis. Vertinamas labai gerai, jei yra mažesnis negu 5%, gerai – jei mažesnis kaip 30 procentų, patenkinamai – mažesnis kaip 60%, nepatenkinamai >60%.


5. GRYNASIS APYVARTINIS KAPITALAS

Grynasis ap.kap. yra ta trumpalaikio turto dalis, kuri lieka įmonėje, kai įvykdomi trumpalaikiai įsipareigojimai. Rodiklio reikšmė turėtų būti teigiamas dydis, kiekviena įmonė turi turėti pakankamai nuosavo trumpalaikio turto. Neigiama reikšmė rodo, kad įmonė gali neįvykdyti savo įsipareigojimų. Grynasis apyvartinis kapitalas funkcionuoja kaip likvidumo rezervas, apsidraudžiant nenumatytais ir neplanuotais atvejais. Didesnis apyvartinis kapitalas reikalingas, jeigu įmonė negali skubiai pasiskolinti lėšų.

Ilgalaikio mokumo analizė

Įmonės sugebėjimą atsiskaityti už ilgalaikius įsipareigojimus numatytais terminais parodo ilgalaikio mokumo rodikliai, kuriuos Vakarų autoriai vadina finansinio sverto, finansinio stabilumo, rizikos vertinimo rodikliais. Lietuvos autoriai šiuos rodiklius vadina įsipareigojimų, finansų struktūros, finansinio pastovumo, padengimo ir pan.

Ilgalaikio mokumo rodikliai skaičiuojami norint parodyti įmonės finansavimo šaltinius ir skolų vaidmenį finansavimui, palūkanų sumokėjimo greitį, galimybes greičiau apmokėti skolas, prognozuoti finansinį stabilumą ir veiklos tęstinumą.

Įmonės veiklos finansavimo šaltiniai yra du: savininkų nuosavybė ir skolintas kapitalas. Kuo didesnė skolos, palyginti su nuosavu kapitalu dalis, tuo rizikingesnėmis sąlygomis dirba įmonė. Todėl analizuojant įmonės ilgalaikį mokumą, reikia atkreipti dėmesį į du veiksnius:

• Skolų (įsipareigojimų) lygį;• Skolų ir nuosavo kapitalo santykio kitimą per tam tikrą laikotarpį.


Dažniausiai skaičiuojami šie ilgalaikio mokumo koeficintai:

• Bendrasis skolos;• Ilgalaikių skolų;• Finansinio sverto;• Pastovaus mokumo ir kiti.


1. ĮSISKOLINIMO KOEFICIENTAS (bendrasis skolos).

Kuo mažesnis rodiklis, tuo geresnė įmonės finansinė būklė. Jis rodo, kokia dalis skolintų lėšų panaudojama formuojant įmonės turtą,ir naudojamas jos ilgalaikiam mokumui įvertinti. Bankai ir kiti kreditoriai vertina žemą šio rodiklio lygį. Jis parodo, kiek yra apsaugotos jų lėšos. Vertinimo skalė: labai geras <30, geras <50, patenkinamas <70, nepatenkinamas >70. Jeigu dydis viršija 100 proc. pagal LR bankroto įstatymą įmonė yra nemoki.


2. ILGALAIKIŲ SKOLŲ KOEFICIENTAS:

Šis rodiklis rodo, kokią dalį įmonės turto sudaro ilgalaikės skolos. Jeigu iš ilgalaikių įsipareigojimų finansuojamas įmonės turtas didėja, tai mažėja trumpalaikių skolų negrąžinimo rizika. Labai gerai vertinama, kai šis koeficientas yra lygus arba mažesnis negu 30 %, gerai – kai ne didesnis kaip 50%.


3. SKOLOS – NUOSAVYBĖS KOEFICIENTAS (finansinis svertas).

Šis koeficientas parodo, kiek vienam nuosavybės litui tenka skolintų lėšų. Įvairiose ūkio šakose šio rodiklio reikšmė skirtinga. Normali reikšmė yra apie 0,5. Aukštas rodiklis gali liudyti apie didesnę riziką, nes įmonei gali būti sudėtinga padengti savo palūkanų ir skolos grąžinimo mokėjimus ir gauti pakankamai lėšų tolesniam finansavimui.


4. PASTOVAUS MOKUMO KOEFICIENTAS.

Jis parodo, kiek vienam nuosavybės litui tenka skolinto kapitalo. Remiantis šiuo rodikliu, galima spręsti apie įmonei gresiantį bankrotą ir kitus pavojus. Rodiklis virš 1 parodo, kad įmonėje nuosavos lėšos viršija skolintas. Rodiklis ypač svarbus investitoriams. Reikalavimas, kad savininkų nuosavybė būtų didesnė už įsipareigojimus vadinamas auksine rizikos taisykle. Reikšmė <0,5 laikoma bloga, apie 1 normali, apie 2 gera.

Kapitalo rinkos rodikliai

Kapitalo rinkos rodikliai dar vadinami investiciniais arba rinkos vertės rodikliais.

Prieš pradedant analizuoti kapitalo rinkos rodiklius, tikslinga apskaičiuoti įmonės kapitalizacijos sumą, t.y. įmonės rinkos vertę.

1. ĮMONĖS KAPITALIZACIJA

Kapitalizacija yra lygi paprastųjų akcijų skaičiaus sandaugai su akcijos rinkos kaina. Įmonės kapitalizacija arba rinkos vertė - tai suma, kurią investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu laiko momentu. Skaičiuojant įmonės kapitalizaciją, atsižvelgiama tik į faktinį išleistų paprastųjų akcijų skaičių sandorio (pardavimo) momentu. Jei per metus įmonė išleido vieną ar kelias papildomas emisijas, tai kapitalizacija perskaičiuojama nuo padidinto įstatinio kapitalo įregistravimo dienos.

Kapitalizacija= paprastųjų akcijų skaičius x akcijos rinkos kaina


2. PELNAS VIENAI AKCIJAI – pažymi pelno dalį, kuri yra akcininko nuosavybė . Jis parodo, kiek grynojo pelno tenka vienai akcijai.Šiuo rodikliu labiausiai domisi investuotojai. Jį galima vadinti įmonės įvaizdžio, patrauklumo rodikliu. Skaičiuojant visada imamas paskutinių 12 mėn. grynojo pelno rodiklis.


3. AKCIJOS KAINOS – PELNO KOEFICIENTAS (P/E) – šis koeficientas parodo, kiek kartų brangiau konkrečiu metu parduodama akcija palyginti su jos duodamu pelnu, arba kiek investuotojai sutinka mokėti už kiekvieną akcijos pelno litą. Manoma, kad mažesnis kaip 10 koeficientas rodo sumažintą akcijos rinkos kainą. Šis koeficientas padeda sumažinti investicijų riziką. Mažas koeficientas reiškia, kad ivestuotojai neigiamai vertins įmonės perspektyvas. Nagrinėjant įmonės investicinį patrauklumą, svarbu tirti šio rodiklio dinamiką. Jo pagalba galima palyginti kelias įmones. Paprastai investuotojai moka didesnę kainą už akcijas tokios įmonės, kurios pelnas turi tendenciją didėti.


4. AKCIJOS BUHALTERINĖ VERTĖ – teorinė paprastosios akcijos vertė. Ji parodo, kokia įmonės balanse esančios savininkų nuosavybės dalis tenka vienai akcijai. Skaičiuojant šį rodiklį yra naudinga jį perskaičiuoti 1-nam akcijos nominalo litui, tuomet bus lengva palyginti įvairių įmonių akcijas (jų nominalai gali skirtis).


5. KAINOS IR BUHALTERNĖS VERTĖS SANTYKIS (akcijos tikrosios vertės koeficientas)– rodiklis, kuris parodo, kiek kartų akcijos rinkos kaina didesnė už jos buhalterinę vertę. Akcijos kainos svyravimas priklauso nuo įmonės finansinės būklės, jos išvystymo perspektyvinių galimybių. Akcijos rinkos kaina mažesnė už apskaitinę rodo, kad investuotojai laiko įmonę turint menką plėtros potencialą, ir atvirkščiai. Šis rodiklis dažnai vadinamas akcijos kotiravimo koeficientu. Jis parodo, kiek investuotojas moka už vieną turto litą, kurį jis teoriškai gautų įmonę likviduojant.


6. DIVIDENDŲ PAJAMINGUMAS – rodiklis, iš kurio galima spręsti apie įmonės finansinę būklę, jos pastovumą, ypač jei jis analizuojamas kelių metų. Iš jo galima spręsti, koks savininkų kapitalo, įdėto į įmonės akcijas, grąžos procentas. Dividendų pajamingumą lyginant su bankų indėlių ar Vyriausybės obligacijų palūkanomis, galima įvertinti investicijų į akcijas pelningumą ir akcijos rinkos kainos pagrįstumą.

Pinigų srautų analizė

Pinigų srautai – tai pinigų ir pinigų ekvivalentų įplaukos ir išmokos per ataskaitinį laikotarpį.

Pagrindinis pinigų srautų analizės šaltinis yra pinigų srautų ataskaita. Ji gali būti sudaroma dviem būdais:

• tiesioginiu;• netiesioginiu būdu.

Tiesioginiu arba netiesioginiu būdu gali būti pateikiami tik pagrindinės veiklos pinigų srautai. Investicinės ir finansinės veiklos pinigų srautų pateikimas tiesioginiu ir netiesioginiu būdu nesiskiria.


GRYNASIS PINIGŲ SRAUTAS IŠ ĮMONĖS VEIKLOS

Pinigų srautai susiję su pagrindine (gamybine,

prekybine ar paslaugų) įmonės

veikla

Pinigų srautai susiję su ilgalaikio turto ir kitų ilgalaikių investicijų

įsigijimu ir perleidimu

Pinigų srautai susiję su nuosavo kapitalo ir

įmonės įsipareigojimų pokyčiu

PINIGŲ SRAUTAI IŠ ĮMONĖS

PAGRINDINĖS VEIKLOS


INVESTICINĖS VEIKLOS


FINANSINĖS VEIKLOS

ĮMONĖS PINIGŲ SRAUTŲ KLASIFIKAVIMAS


Pinigų srautų analizę tikslinga pradėti nuo pinigų srautų skirstymo. Pinigų srautai skirstomi pagal veiklos sritis į šias grupes:

1. Pinigų srautai iš pagrindinės veiklos – tai pinigų srautai, susiję su pagrindine (gamybine ar paslaugų teikimo) įmonės veikla, išskyrus finansinę ir investicinę veiklą.

Pagrindinės veiklos pinigų įplaukos apima:• Pinigų įplaukas pardavus prekes ar suteikus paslaugas;• Pinigų įplaukas, susijusias su komisiniais;• Išankstinius apmokėjimus už prekes;• Pinigų įplaukas, gautas susigrąžinus skolas;• Gautas draudimo išmokas;• Pinigų įplaukas, gautas pardavus perparduoti skirtą ilgalaikį turtą bei

vertybinius popierius;• Iš kitų įmonių gautus dividendus, jei pagal įmonės apskaitos politiką

jie priskiriami prie pagrindinės veiklos;• Gautas palūkanas, jei pagal įmonės apskaitos politiką jos priskiriami

prie pagrindinės veiklos;


Pagrindinės veiklos pinigų išmokos apima:• Išmokas žaliavų, prekių ir paslaugų tiekėjams;• Išmokas įmonės darbuotojams;• Sumokėtus mokesčius;• Išmokas trumpalaikėms investicijoms pirkti;• Sumokėtas draudimo įmokas;• Išmokas perkant perparduoti skirtus vertybinius popierius ir

ilgalaikį turtą;• Sumokėtus dividendus, jei pagal įmonės apskaitos politiką jie

priskiriami prie pagrindinės veiklos;• Sumokėtas palūkanas, jei pagal įmonės apskaitos politiką jos

priskiriamos prie pagrindinės veiklos;


2. Pinigų srautai iš investicinės veiklos – tai pinigų srautai, susiję su ilgalaikio turto ir kitų ilgalaikių investicijų įsigijimu ir perleidimu.

Investicinės veiklos pinigų įplaukas sudaro:• Pinigų įplaukos perleidžiant ilgalaikį turtą (išskyrus skirtą

perparduoti);• Pinigų įplaukos susigrąžinus paskolas iš trečiųjų asmenų;• Pinigų įplaukos perleidžiant kitų įmonių vertybinius popierius

(išskyrus skirtus perparduoti);• Iš kitų įmonių gauti dividendai (jei pagal apskaitos politiką

priskiriami investicinei veiklai);• Gautos palūkanos už paskolas ir finansų įstaigose laikomus

pinigus (jei pagal apskaitos politiką priskiriama investicinei veiklai).


Investicinės veiklos pinigų išmokos apima:• Pinigų išmokas įsigyjant ilgalaikį turtą (išskyrus skirtą

perparduoti);• Pinigų išmokas statant, rekonstruojant ar remontuojant įmonės

ilgalaikį turtą;• Pinigų išmokas skolinant pinigus tretiesiems asmenims;• Pinigų išmokas įsigyjant vertybinius popierius.

3. Pinigų srautai iš įmonės finansinės veiklos – tai pinigų srautai, susiję su nuosavo kapitalo ir įmonės įsipareigojimų, susijusių su pasiskolintais pinigais pokyčiu.

Finansinės veiklos pinigų įplaukos apima:• Pinigų įplaukas išleidžiant akcijas;• Pinigų įplaukas išleidžiant obligacijas, vekselius ir kt. vertybinius

popierius;• Pinigų įplaukas imant paskolas ir kitaip skolinantis iš trečiųjų

asmenų.


Finansinės veiklos pinigų išmokos apima:• Pinigų išmokas už superkamas savas akcijas;• Sumokėtus dividendus (jei pagal apskaitos politiką priskiriami

finansinei veiklai);• Pinigų išmokas, sumokamas išperkant anksčiau įmonės išleistas

obligacijas, vekselius ir kt. vertybinius popierius;• Sumokėtas palūkanas už paskolą (jei priskiriamos prie finansinės

veiklos);• Pinigų išmokas už lizingą.

Pinigų srautų klasifikacija svarbi kontroliuojant pinigų įplaukas ir išmokas bei apskaičiuojant santykinius rodiklius.


Pinigų srautų pagal veiklos sritis analizė detalizuojama atliekant horizontaliąją, vertikaliąją ir santykinę analizę.

Horizontalioji analizė leidžia įvertinti pinigų srautus iš atitinkamos veiklos ir jų pokyčius per praėjusius ataskaitinius laikotarpius, lyginti juos tarpusavyje, nurodo, kokios veiklos rūšys sukuria didžiausius pinigų srautus. Ši informacija gali būti pritaikoma pinigų srautų prognozėms.

Vertikalioji analizė leidžia nustatyti bendro pinigų srauto atskirų veiklos rūšių kuriamo pinigų srauto dalies pokytį ir tuo remiantis prognozuoti atitinkamus pokyčius ateityje. Pagrindinę pinigų srauto dalį įmonė turėtų gauti iš pagrindinės veiklos, kitu atveju reikėtų aiškintis priežastis, kodėl taip nėra.

Svarbu išskirti teigiamus ir neigiamus pinigų srautus. Nuolatiniai neigiami pinigų srautai rodo, kad įmonė greičiausiai gali būti finansuojama iš šalies, kad ji nesugeba pakankamai sukaupti grynųjų pinigų įplaukų iš gamybos ir paslaugų, vetybinių popierių pardavimo ir kitų ūkinių operacijų.


Daug svarbios informacijos suteikia pinigų srautų santykinė analizė.Dažniausiai skaičiuojami pinigų srautų rodikliai susiję su pelningumu ir

mokumu.Pagrindiniai pinigų srautų rodikliai, susiję su įmonės pelningumu:1. Grynojo pinigų srauto grąža iš pardavimo:

Rodo, kiek vienam pardavimo litui tenka grynojo pinigų srauto iš pagrindinės veiklos. Rodo pardavimų “kokybę”.

2. Grynojo pinigų srauto grąža iš turto:

Rodo turto panaudojimo efektyvumą, kiek turimas turtas “atneša pinigų”.


3. Grynojo pinigų srauto grąža iš nuosavo kapitalo:

Rodo investicijų efektyvumą bei tikrąją nuosavybės grąžą, t.y. koks pinigų srautas iš pagrindinės veiklos tenka vienam nuosavo kapitalo litui.

4. Grynojo pinigų srauto ir pelno santykis:

Rodo, kiek vienas grynojo pelno (apskaičiuoto duomenų kaupimo principu) litas yra padengtas pinigais iš pagrindinės veiklos. Kuo rodiklis aukštesnis, tuo objektyvesnis yra grynojo pelno dydis.


Santykiniai pinigų srautų rodikliai, susiję su įmonės mokumu.1. Trumpalaikių įsipareigojimų apmokėjimo pinigais koeficientas:

Rodo, kokia dalis trumpalaikių įsipareigojimų gali būti padengta pinigais. Kuo rodiklis aukštesnis, tuo įmonės finansinė būklė geresnė, tuo įmonė turės mažiau trumpalaikio mokumo problemų. Manoma, kad gerai dirbančiose įmonėse šis rodiklis turėtų būti ne mažesnis kaip 0,5.


2. Ilgalaikių įsipareigojimų apmokėjimo pinigais koeficientas:

Rodo, per kiek ataskaitinių laikotarpių, esant pastoviam grynojo pinigų srauto iš pagrindinės veiklos dydžiui, įmonė galėtų padengti savo ilgalaikius įsipareigojimus. Kuo rodiklis aukštesnis, tuo įmonės finansinė būklė geresnė. Didėjanti šio rodiklio reikšmė atspindi ilgalaikį įmonės mokumą, o mažėjanti gali pranašauti būsimus ilgalaikio mokumo sunkumus.

3. Visų įsipareigojimų apmokėjimo pinigais koeficientas:

Rodo, kokią dalį visų įsipareigojimų įmonė gali padengti pinigais. Kuo rodiklis aukštesnis, tuo įmonės finansinė būklė geresnė.


4. Ilgalaikio turto didėjimo koeficientas:

Rodo, kokia ilgalaikio turto padidėjimo dalis gali būti finansuojama iš vidinių šaltinių. Vertinama labai gerai, jei šis rodiklis >1.

Bankroto prognozavimo modeliai

Pagal Lietuvos Respublikos bankroto įstatymą:

Bankrotas - tai nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.

Santykiniai rodikliai gali būti pritaikomi įmonės bankrotui prognozuoti, svarbiausius ir reikšmingiausius iš jų sujungus į bankroto prognozavimo modelius.

Išskiriamos dvi bankroto prognozavimo modelių grupės:• Klasikiniai statistiniai;• Dirbtinio intelekto.


Altman

Springate

Tafler ir Tisshaw

Zavgren

Chesser

Frydman

Alytida Forecaster

Tiesinės diskriminantinės

analizės

Logistinės regresijos

Sprendimų medžio

Neuronų tinklų

Klasikiniai statistiniai Dirbtinio intelekto



Didžiausią teorinę ir praktinę reikšmę turi E.Altman Z modelis. E.Altman sukūrė keletą formulių skirtingų įmonių bankrotui prognozuoti:

1. Z modelis skirtas įmonių, registruotų vertybinių popierių biržose, bankroto tikimybei nustatyti:

Čia X1=Apyvartinis kapitalas/Turtas;

X2=Nepaskirstytasis pelnas/Turtas;

X3=Pelnas iki apmokestinimo/Turtas;

X4=Nuosavo kapitalo rinkos vertė/Įsipareigojimai;

X5=Pardavimo pajamos/turtas.


Vertinimas:

Bankroto tikimybė labai didelė, kai Z<1,80; Bankroto tikimybė labai didelė, kai 1,81<Z<2,70;Galimas bankrotas, kai 2,80<Z<2,90;Bankroto tikimybė labai maža, kai Z>3.


2. Z modelis skirtas įmonių, kurių akcijos nekotiruojamos vertybinių popierių biržose, bankroto tikimybei nustatyti:


X2=Pardavimo pajamos/turtas;


X4=Nuosavas kapitalas/Įsipareigojimai;

X5= Nepaskirstytasis pelnas/Turtas;


Vertinimas:

Bankroto tikimybė labai didelė, kai Z<1,23; Įmanomas bankrotas, kai 1,23<Z<2,90;Bankroto tikimybė labai maža, kai Z>2,90.


3. Z modelis skirtas paslaugų ir individualių įmonių bankroto tikimybei nustatyti:


X2=Pardavimo pajamos/turtas;


X4=Nuosavas kapitalas/Įsipareigojimai;


Vertinimas:

Bankroto tikimybė labai didelė, kai Z<1,10; Įmanomas bankrotas, kai 1,10<Z<2,59;Bankroto tikimybė labai maža, kai Z>2,60.


Priemonės bankrotui išvengti:

1. Operatyvinės priemonės;

2. Strateginės priemonės.

Veiksmingiausios operatyvinės priemonės:

1) Įmonės valdymo sistemos pakeitimai;

2) Įmonės restruktūrizavimas;

3) Išlaidų mažinimo galimybių paieška;

4) Vidaus kontrolės sistemos sustiprinimas ir kt.


Prie strateginių priemonių bankrotui išvengti priskiriama:

1) Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas;

2) Nuolatinis konkurencinės rinkos tyrimas;

3) Produkcijos ir paslaugų pasiūlos analizė;

4) Apsirūpinimas reikalingais ištekliais;

5) Naujų technologijų taikymas;

6) Šalies ekonominės ir politinės padėties analizė.

finansin ė analizė

Documents