Transcript
Page 1: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

Pasaulis gražuspokalbiai apie kūrybą

Pasaulis gražus

yra

pokalbiai apie kūrybą

ISBN 978-609-8086-03-4

p o k a l b i a i apie kūrybą

Pasaulis gražus

yra

Marcelijus Martinaitis Vanda Juknaitė Donaldas Kajokas Liudvikas Jakimavičius Aidas Marčėnas Rimvydas Stankevičius Jaroslavas Melnikas Gytis Norvilas

Veronika Povilionienė

Daiva Vyčinienė Vladimiras Tarasovas Dainius Juozėnas Algirdas Martinaitis Modestas Pitrėnas Artūras Chalikovas Domantas Razauskas

Alė Počiulpaitė

Vaidotas Žukas Rimantas Sakalauskas Dalia Dokšaitė Anastasija ŠopagienėbbbbbSigita MaslauskaitėRičardas ŠileikabbbIeva Babilaitė bVladas BagdonasRolandas Kazlasb b Oskaras Koršunovas Eglė Špokaitė Juozas Marcinkevičius Andrius Kaniava Vytis Jankauskas Ainis Storpirštis Antanas Sutkus Šarūnas Bartas Paulius Normantas Jonas Gricius Edis Jurčys Audrius Stonys Arūnas Baltėnas Ilja Bereznickas

Page 2: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

Pasaulis gražuspokalbiai apie kūrybą

Pasaulis gražus

yra

pokalbiai apie kūrybą

ISBN 978-609-8086-03-4

p o k a l b i a i apie kūrybą

Pasaulis gražus

yra

Marcelijus Martinaitis Vanda Juknaitė Donaldas Kajokas Liudvikas Jakimavičius Aidas Marčėnas Rimvydas Stankevičius Jaroslavas Melnikas Gytis Norvilas

Veronika Povilionienė

Daiva Vyčinienė Vladimiras Tarasovas Dainius Juozėnas Algirdas Martinaitis Modestas Pitrėnas Artūras Chalikovas Domantas Razauskas

Alė Počiulpaitė

Vaidotas Žukas Rimantas Sakalauskas Dalia Dokšaitė Anastasija ŠopagienėbbbbbSigita MaslauskaitėRičardas ŠileikabbbIeva Babilaitė bVladas BagdonasRolandas Kazlasb b Oskaras Koršunovas Eglė Špokaitė Juozas Marcinkevičius Andrius Kaniava Vytis Jankauskas Ainis Storpirštis Antanas Sutkus Šarūnas Bartas Paulius Normantas Jonas Gricius Edis Jurčys Audrius Stonys Arūnas Baltėnas Ilja Bereznickas

Page 3: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą
Page 4: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

3

Pasaulis gražus

yra

Page 5: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

3

Pasaulis gražus

yra

Page 6: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

Pasaulis gražus

yra

pokalbiai apie kūrybą

Page 7: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

Pasaulis gražus

yra

pokalbiai apie kūrybą

Page 8: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

6 scenos menas

UDK 821.172-4 Pa305

Sudarytojas Gediminas Kajėnas Redaktorės Michalina Bočiarova, Jurga Lūžaitė-Kajėnienė Korektorė Jurga Žiugždienė Dailininkė Jūratė Juozėnienė Fotografai Evgenia Levin Jolanta Klietkutė (p. 262) Uwe Schneider (p. 464)

ISBN 978-609-8086-03-4

© VšĮ Bernardinai.lt, 2013 © Jūratė Juozėnienė, 2013

7

Gediminas Kajėnas 11 SUDARYTOJO PALYDĖJIMAS

LITERATŪRA Marcelijus Martinaitis 15 TAIP ATSITINKA KURIANT... Vanda Juknaitė 31 IŠ KUR ATSIRANDA ŽODŽIAI – NEŽINAU... Donaldas Kajokas 41 AŠ ŽINAU, KAM TARNAUJU Liudvikas Jakimavičius 55 NEKELTI TRIUKŠMO, NEDAUGINTI TUŠTUMOS IR SUMAIŠTIES... Aidas Marčėnas ir Liudvikas Jakimavičius 65 RETINIMAS KIRTAVIETĖJE Rimvydas Stankevičius 79 POMIŠKIS KIRTAVIETĖJE Jaroslavas Melnikas 89 MES KIEKVIENAME ŽINGSNYJE SUSIDURIAME SU BEDUGNE Gytis Norvilas 101 EILĖRAŠTIS – PRIEGLOBSČIO ZONA

MUZIKA Veronika Povilionienė 113 NIEKAM NELINKĖKITE MIRTIES Daiva Vyčinienė 125 APIE VIDINĖS GELMĖS PAIEŠKAS SUTARTINĖSE Vladimiras Tarasovas 137 MENAS NEPRIPAŽĮSTA KOMPROMISŲ Dainius Juozėnas 151 GRIGALIŠKASIS CHORALAS – AMŽIŲ GIESMĖ Algirdas Martinaitis 165 VIGILIJA BALSAMS, ŽINGSNIAMS IR KLEPSIDRAI Modestas Pitrėnas 175 KŪRYBA – TAI RUSENANTIS DAGTIS... Artūras Chalikovas 187 VISKAS, KAS NAUJA, TIK PAPILDO PAČIĄ MUZIKĄ Domantas Razauskas 195 IR MES TOS PAČIOS ŠVIESOS LINK... KAIP MUSĖS

TURINYS

Page 9: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

6 scenos menas

UDK 821.172-4 Pa305

Sudarytojas Gediminas Kajėnas Redaktorės Michalina Bočiarova, Jurga Lūžaitė-Kajėnienė Korektorė Jurga Žiugždienė Dailininkė Jūratė Juozėnienė Fotografai Evgenia Levin Jolanta Klietkutė (p. 262) Uwe Schneider (p. 464)

ISBN 978-609-8086-03-4

© VšĮ Bernardinai.lt, 2013 © Jūratė Juozėnienė, 2013

7

Gediminas Kajėnas 11 SUDARYTOJO PALYDĖJIMAS

LITERATŪRA Marcelijus Martinaitis 15 TAIP ATSITINKA KURIANT... Vanda Juknaitė 31 IŠ KUR ATSIRANDA ŽODŽIAI – NEŽINAU... Donaldas Kajokas 41 AŠ ŽINAU, KAM TARNAUJU Liudvikas Jakimavičius 55 NEKELTI TRIUKŠMO, NEDAUGINTI TUŠTUMOS IR SUMAIŠTIES... Aidas Marčėnas ir Liudvikas Jakimavičius 65 RETINIMAS KIRTAVIETĖJE Rimvydas Stankevičius 79 POMIŠKIS KIRTAVIETĖJE Jaroslavas Melnikas 89 MES KIEKVIENAME ŽINGSNYJE SUSIDURIAME SU BEDUGNE Gytis Norvilas 101 EILĖRAŠTIS – PRIEGLOBSČIO ZONA

MUZIKA Veronika Povilionienė 113 NIEKAM NELINKĖKITE MIRTIES Daiva Vyčinienė 125 APIE VIDINĖS GELMĖS PAIEŠKAS SUTARTINĖSE Vladimiras Tarasovas 137 MENAS NEPRIPAŽĮSTA KOMPROMISŲ Dainius Juozėnas 151 GRIGALIŠKASIS CHORALAS – AMŽIŲ GIESMĖ Algirdas Martinaitis 165 VIGILIJA BALSAMS, ŽINGSNIAMS IR KLEPSIDRAI Modestas Pitrėnas 175 KŪRYBA – TAI RUSENANTIS DAGTIS... Artūras Chalikovas 187 VISKAS, KAS NAUJA, TIK PAPILDO PAČIĄ MUZIKĄ Domantas Razauskas 195 IR MES TOS PAČIOS ŠVIESOS LINK... KAIP MUSĖS

TURINYS

Page 10: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

VAIZDUOJAMIEJI MENAI Alė Počiulpaitė 209 KRYŽDIRBYSTĖS TRADICIJA – GYVOJI GRANDIS, SUJUNGIANTI PRAEITĮ, DABARTĮ IR ATEITĮ Vaidotas Žukas 223 DIEVAS SUKŪRĖ ŽMOGŲ BŪTI KŪRYBINGĄ Rimantas Sakalauskas 237 VISKAS KAŽKĄ REIŠKIA... Dalia Dokšaitė 251 VISATA ANT TEPTUKO SMAIGALIO Anastasija Šopagienė 263 NE TIEK AŠ TAPAU IKONĄ, KIEK PATI IKONA MANE KEIČIA Sigita Maslauskaitė 275 ŠVENTIEJI BE AUREOLIŲ IŠ PARAŠČIŲ Ričardas Šileika 289 VISKAS IŠ DAIKTŲ IR ATSIRANDA Ieva Babilaitė 303 DIEVAS KARTAIS ATRODO, ŠVELNIAI TARIANT, PAMIŠĘS

SCENOS MENAS Vladas Bagdonas 315 NUMINTAIS TAKELIAIS... Rolandas Kazlas 327 AKTORIAUS PASLAPTIS – GEBĖJIMAS PAMILTI Oskaras Koršunovas 343 TEATRAS MAN – PAŽINIMO INSTRUMENTAS Eglė Špokaitė 355 BŪTI ŽMOGUMI – ŽYMIAI SVARBIAU NEI BŪTI BALERINA Juozas Marcinkevičius 365 NIEKADA NEPABOS KALBĖTI APIE GĖRĮ, KURIS KOVOJA IR GALIAUSIAI NUGALI Andrius Kaniava 375 SMALSUS ŽMOGUS YRA GYVAS ŽMOGUS Vytis Jankauskas 389 PIRMIAU YRA GYVENIMAS, EGZISTENCIJA, BŪTIS Ainis Storpirštis 401 TEATRO NĖRA, NIEKADA NEBUVO IR JIS NIEKADA NESIBAIGIA KINAS IR FOTOGRAFIJA Antanas Sutkus 409 FOTOGRAFIJA – ŽMOGAUS DVASIOS METRAŠTIS Šarūnas Bartas 423 LIETUVIŲ KINO FILOSOFAS Paulius Normantas 437 MANO NAMAI – TAI AMŽINAS KELIAS Jonas Gricius 451 ŽMOGUS SU KINO KAMERA Edis Jurčys 465 FOTOGRAFIJOJE MANE DOMINA AKIMIRKA, KURIĄ SUKURIA PATS GYVENIMAS Audrius Stonys 479 FILMAI TURI SAVO LEMTĮ Arūnas Baltėnas 489 TYLIAI GYVENANČIŲJŲ METRAŠTININKAS Ilja Bereznickas 501 SVARBIAUSIA – GERA ISTORIJA, TA, KURI PRIKAUSTO DĖMESĮ

Page 11: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

VAIZDUOJAMIEJI MENAI Alė Počiulpaitė 209 KRYŽDIRBYSTĖS TRADICIJA – GYVOJI GRANDIS, SUJUNGIANTI PRAEITĮ, DABARTĮ IR ATEITĮ Vaidotas Žukas 223 DIEVAS SUKŪRĖ ŽMOGŲ BŪTI KŪRYBINGĄ Rimantas Sakalauskas 237 VISKAS KAŽKĄ REIŠKIA... Dalia Dokšaitė 251 VISATA ANT TEPTUKO SMAIGALIO Anastasija Šopagienė 263 NE TIEK AŠ TAPAU IKONĄ, KIEK PATI IKONA MANE KEIČIA Sigita Maslauskaitė 275 ŠVENTIEJI BE AUREOLIŲ IŠ PARAŠČIŲ Ričardas Šileika 289 VISKAS IŠ DAIKTŲ IR ATSIRANDA Ieva Babilaitė 303 DIEVAS KARTAIS ATRODO, ŠVELNIAI TARIANT, PAMIŠĘS

SCENOS MENAS Vladas Bagdonas 315 NUMINTAIS TAKELIAIS... Rolandas Kazlas 327 AKTORIAUS PASLAPTIS – GEBĖJIMAS PAMILTI Oskaras Koršunovas 343 TEATRAS MAN – PAŽINIMO INSTRUMENTAS Eglė Špokaitė 355 BŪTI ŽMOGUMI – ŽYMIAI SVARBIAU NEI BŪTI BALERINA Juozas Marcinkevičius 365 NIEKADA NEPABOS KALBĖTI APIE GĖRĮ, KURIS KOVOJA IR GALIAUSIAI NUGALI Andrius Kaniava 375 SMALSUS ŽMOGUS YRA GYVAS ŽMOGUS Vytis Jankauskas 389 PIRMIAU YRA GYVENIMAS, EGZISTENCIJA, BŪTIS Ainis Storpirštis 401 TEATRO NĖRA, NIEKADA NEBUVO IR JIS NIEKADA NESIBAIGIA KINAS IR FOTOGRAFIJA Antanas Sutkus 409 FOTOGRAFIJA – ŽMOGAUS DVASIOS METRAŠTIS Šarūnas Bartas 423 LIETUVIŲ KINO FILOSOFAS Paulius Normantas 437 MANO NAMAI – TAI AMŽINAS KELIAS Jonas Gricius 451 ŽMOGUS SU KINO KAMERA Edis Jurčys 465 FOTOGRAFIJOJE MANE DOMINA AKIMIRKA, KURIĄ SUKURIA PATS GYVENIMAS Audrius Stonys 479 FILMAI TURI SAVO LEMTĮ Arūnas Baltėnas 489 TYLIAI GYVENANČIŲJŲ METRAŠTININKAS Ilja Bereznickas 501 SVARBIAUSIA – GERA ISTORIJA, TA, KURI PRIKAUSTO DĖMESĮ

Page 12: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

10 literatūra 11

Nuo pirmosios „Bernardinai.lt“ išleistos esė rinktinės „Aštuntoji diena“ praėjo aštuoneri metai. Nors per šį laikotarpį pasirodė keliolika kitų skirtingų žanrų, autorių, apimties bei turinio knygų, pradėtas leisti ketvirtinis žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“ ir net DVD kompakti-nės plokštelės, tačiau „Bernardinai.lt“ tekstų rinktinė, tikrąja to žodžio prasme – knyga „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“ – antroji.

Per šiuos metus „Bernardinai.lt“ susikaupė solidus pokalbių su Lie-tuvos kultūros bei meno asmenybėmis archyvas. Šie pokalbiai išryš-kina kūrėjų biografijas, atskleidžiamas autentiškas jų balsas, mintys, santykis su savimi bei pasauliu, iškeliami svarbūs klausimai, kuriuos savo kūryboje bei gyvenime apmąsto ir patys menininkai. Taip užsi-mezgęs dialogas atveria gyvenimiškąsias ir – dar svarbiau – vidines pašnekovų patirtis, aktualias ir svarbias ne tik jiems patiems, tačiau praturtinančias ir kitą, įdomias bei vertingas ne tik vakar ar šiandien, tačiau – tikėtina – ir rytoj.

Internetas – labai įtartinas ir nepatikimas reiškinys, todėl pradžioje bandyta šiuos pokalbius bei kitus laiko diktatą atlaikančius tekstus gel-bėti juos perpublikuojant žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“. Žurnalui ėmus gyvuoti savarankiškai, natūraliai jame atsirado ir rubrika „Pokal-biai apie kultūrą“, kurioje kaskart pristatoma bent po kelis įvairių sričių menininkus. Tad šioje knygoje sugulė rinktiniai pokalbiai, spausdinti 2006–2013 m., o keletas tekstų parengti specialiai būtent šiam leidiniui.

Kiekviena forma pasiūlo savo žaidimo taisykles, taip pat ir nuosta-bos galimybę pokalbį perskaityti, išgirsti kitaip.

SUDARYTOJO PALYDĖJIMAS

Page 13: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

10 literatūra 11

Nuo pirmosios „Bernardinai.lt“ išleistos esė rinktinės „Aštuntoji diena“ praėjo aštuoneri metai. Nors per šį laikotarpį pasirodė keliolika kitų skirtingų žanrų, autorių, apimties bei turinio knygų, pradėtas leisti ketvirtinis žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“ ir net DVD kompakti-nės plokštelės, tačiau „Bernardinai.lt“ tekstų rinktinė, tikrąja to žodžio prasme – knyga „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“ – antroji.

Per šiuos metus „Bernardinai.lt“ susikaupė solidus pokalbių su Lie-tuvos kultūros bei meno asmenybėmis archyvas. Šie pokalbiai išryš-kina kūrėjų biografijas, atskleidžiamas autentiškas jų balsas, mintys, santykis su savimi bei pasauliu, iškeliami svarbūs klausimai, kuriuos savo kūryboje bei gyvenime apmąsto ir patys menininkai. Taip užsi-mezgęs dialogas atveria gyvenimiškąsias ir – dar svarbiau – vidines pašnekovų patirtis, aktualias ir svarbias ne tik jiems patiems, tačiau praturtinančias ir kitą, įdomias bei vertingas ne tik vakar ar šiandien, tačiau – tikėtina – ir rytoj.

Internetas – labai įtartinas ir nepatikimas reiškinys, todėl pradžioje bandyta šiuos pokalbius bei kitus laiko diktatą atlaikančius tekstus gel-bėti juos perpublikuojant žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“. Žurnalui ėmus gyvuoti savarankiškai, natūraliai jame atsirado ir rubrika „Pokal-biai apie kultūrą“, kurioje kaskart pristatoma bent po kelis įvairių sričių menininkus. Tad šioje knygoje sugulė rinktiniai pokalbiai, spausdinti 2006–2013 m., o keletas tekstų parengti specialiai būtent šiam leidiniui.

Kiekviena forma pasiūlo savo žaidimo taisykles, taip pat ir nuosta-bos galimybę pokalbį perskaityti, išgirsti kitaip.

SUDARYTOJO PALYDĖJIMAS

Page 14: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

12 literatūra

Pokalbis – tai susitikimas akis į akį (tiesa, šiuolaikinės komunikaci-jos priemonės suteikia galimybę bendrauti nė nesimatant) konkrečią akimirką, todėl užduotas klausimas bei atsakymas į jį kaip tik ir pri-klauso tai akimirkai. Kitą akimirką viskas galėtų būti kitaip – kiti pa-šnekovai, kiti klausimai, kiti ir atsakymai. Tačiau be paties susitikimo nebūtų nei ko klausti, nei ko klausytis...

Ir vis dėlto gražu, kad šiandien dar galima susitikti ir kalbėtis niekur neskubant... Gal tik taip ir įmanoma atrasti pasaulio grožį – tykiai ste-bint, kaip jis skleidžiasi prieš akis.

Šios knygos struktūrą padiktavo patys pokalbiai su įvairių sričių Lietuvos menininkais – rašytojais, muzikais, vaizduojamųjų menų kū-rėjais, teatralais, kino režisieriais bei fotografais. Taip atsirado penkios dalys po aštuonis interviu. Tačiau kiekvienas pokalbis, kaip ir žmogus, unikalus ir nepakartojamas. Skirtingos kūrėjų kartos ir kiekvieno iš jų asmeninė patirtis savaip atskleidžia tą pasaulio grožį. Knygoje sutinka-me Nacionalinių premijų laureatus ir jaunus kūrėjus, džiazo perkusi-ninką, dirigentą bei charizmatišką dainų kūrėją, dailininką, altorių kū-rėją, ikonų tapytoją ir geležėlių rinkėją, dramatiškų vaidmenų aktorių, baleto šokėją, lėlininką, pasaulinio garso teatro režisierių, nykstančių Himalajų tautų ar lietuviško kaimo fotografą, legendinį operatorių ir poetinės dokumentikos meistrą... Pokalbiai atskleidžia ir įvairių meno sričių – sutartinių, grigališkojo choralo, kryždirbystės, sumi-e tapybos, modernaus šokio, dokumentinės fotografijos ar animacijos unikalumą bei subtilybes. Visa ši nepakartojama gausybė skirtingų balsų kaip tik ir liudija: „Pasaulis yra gražus savo įvairumu ir atspalviais“.

Ši knyga – bendras „Bernardinai.lt“ kolektyvo, bičiulių bei bendra-žygių darbas. Už knygos sumanymą bei pavadinimą dėkoju Andriui Navickui. Už pašnekovų portretus – fotografei Evgeniai Levin. Už pa-rengtus pokalbius – Vidmantui Kiaušui, Liudvikui Jakimavičiui, An-tanui Šimkui, Andriui Navickui, Daliai Rauktytei, Monikai Midvery-tei, Daliai Zaleskienei, Aušrai Gudavičiūtei, Bertai Tilmantaitei, Lukui Brašiškiui, Auksei Kancerevičiūtei bei Zigmui Vitkui. Ir visiems pašne-kovams – už jų darbus, laiką bei mintis.

13

Page 15: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

12 literatūra

Pokalbis – tai susitikimas akis į akį (tiesa, šiuolaikinės komunikaci-jos priemonės suteikia galimybę bendrauti nė nesimatant) konkrečią akimirką, todėl užduotas klausimas bei atsakymas į jį kaip tik ir pri-klauso tai akimirkai. Kitą akimirką viskas galėtų būti kitaip – kiti pa-šnekovai, kiti klausimai, kiti ir atsakymai. Tačiau be paties susitikimo nebūtų nei ko klausti, nei ko klausytis...

Ir vis dėlto gražu, kad šiandien dar galima susitikti ir kalbėtis niekur neskubant... Gal tik taip ir įmanoma atrasti pasaulio grožį – tykiai ste-bint, kaip jis skleidžiasi prieš akis.

Šios knygos struktūrą padiktavo patys pokalbiai su įvairių sričių Lietuvos menininkais – rašytojais, muzikais, vaizduojamųjų menų kū-rėjais, teatralais, kino režisieriais bei fotografais. Taip atsirado penkios dalys po aštuonis interviu. Tačiau kiekvienas pokalbis, kaip ir žmogus, unikalus ir nepakartojamas. Skirtingos kūrėjų kartos ir kiekvieno iš jų asmeninė patirtis savaip atskleidžia tą pasaulio grožį. Knygoje sutinka-me Nacionalinių premijų laureatus ir jaunus kūrėjus, džiazo perkusi-ninką, dirigentą bei charizmatišką dainų kūrėją, dailininką, altorių kū-rėją, ikonų tapytoją ir geležėlių rinkėją, dramatiškų vaidmenų aktorių, baleto šokėją, lėlininką, pasaulinio garso teatro režisierių, nykstančių Himalajų tautų ar lietuviško kaimo fotografą, legendinį operatorių ir poetinės dokumentikos meistrą... Pokalbiai atskleidžia ir įvairių meno sričių – sutartinių, grigališkojo choralo, kryždirbystės, sumi-e tapybos, modernaus šokio, dokumentinės fotografijos ar animacijos unikalumą bei subtilybes. Visa ši nepakartojama gausybė skirtingų balsų kaip tik ir liudija: „Pasaulis yra gražus savo įvairumu ir atspalviais“.

Ši knyga – bendras „Bernardinai.lt“ kolektyvo, bičiulių bei bendra-žygių darbas. Už knygos sumanymą bei pavadinimą dėkoju Andriui Navickui. Už pašnekovų portretus – fotografei Evgeniai Levin. Už pa-rengtus pokalbius – Vidmantui Kiaušui, Liudvikui Jakimavičiui, An-tanui Šimkui, Andriui Navickui, Daliai Rauktytei, Monikai Midvery-tei, Daliai Zaleskienei, Aušrai Gudavičiūtei, Bertai Tilmantaitei, Lukui Brašiškiui, Auksei Kancerevičiūtei bei Zigmui Vitkui. Ir visiems pašne-kovams – už jų darbus, laiką bei mintis.

13

Page 16: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

14 literatūra 15

Kai 1965 m. Lietuvoje užgimė „Poezijos pavasaris“, poetas A. Nyka-Niliūnas straipsnyje išeivijos spaudoje rašė: „Poezija mūsų dienomis tolydžio vis labiau nyksta iš viešojo gyvenimo ir pamažu virsta ekskliuzyvistiniu, siauram elitui tesuprantamu estetinės kūrybos žanru, kurio prasmė ir forma daug kam ly-giai taip pat nebeįkandama, kaip dantiraštis arba germanų runos. Skaitytojas šiandien nebeieško poezijos – ji tam per daug komplikuotas menas, reika-laujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos“. Kokius laikus šiandien, Jūsų manymu, išgyvena poezija?

Marcelijus Martinaitis TAIP ATSITINKA KURIANT...

Apie poeziją, kalbą, tapatybę ir laisvę – taip ga-lima pavadinti šį per kelis kartus rengtą pokalbį su poetu klasiku, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Marcelijumi Martinaičiu, kuris, anot literatūrologės Viktorijos Daujoty-tės, – palanki apibendrinimams, bet ir iš jų iš-sprūstanti figūra: aktyvistas ir kartu atsiskyrė-lis, kalbantysis ir tylintysis, archainės vaizduotės poetas ir drauge lietuvių poezijos modernistas, žemdirbys, augintojas, ištikimas augalų ir gyvū-nų globėjas ir bičiulis, vis labiau panašus į že-maičių šventąjį iš medinių skulptūrų...

Page 17: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

14 literatūra 15

Kai 1965 m. Lietuvoje užgimė „Poezijos pavasaris“, poetas A. Nyka-Niliūnas straipsnyje išeivijos spaudoje rašė: „Poezija mūsų dienomis tolydžio vis labiau nyksta iš viešojo gyvenimo ir pamažu virsta ekskliuzyvistiniu, siauram elitui tesuprantamu estetinės kūrybos žanru, kurio prasmė ir forma daug kam ly-giai taip pat nebeįkandama, kaip dantiraštis arba germanų runos. Skaitytojas šiandien nebeieško poezijos – ji tam per daug komplikuotas menas, reika-laujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos“. Kokius laikus šiandien, Jūsų manymu, išgyvena poezija?

Marcelijus Martinaitis TAIP ATSITINKA KURIANT...

Apie poeziją, kalbą, tapatybę ir laisvę – taip ga-lima pavadinti šį per kelis kartus rengtą pokalbį su poetu klasiku, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Marcelijumi Martinaičiu, kuris, anot literatūrologės Viktorijos Daujoty-tės, – palanki apibendrinimams, bet ir iš jų iš-sprūstanti figūra: aktyvistas ir kartu atsiskyrė-lis, kalbantysis ir tylintysis, archainės vaizduotės poetas ir drauge lietuvių poezijos modernistas, žemdirbys, augintojas, ištikimas augalų ir gyvū-nų globėjas ir bičiulis, vis labiau panašus į že-maičių šventąjį iš medinių skulptūrų...

Page 18: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

16 literatūra

Čia A. Nyka-Niliūnas kalba turėdamas mintyse poeziją Vakarų ša-lyse, taip pat lietuviškoje išeivijoje, kuriai ji jau buvo gerokai atvėsusi. Tuo metu Lietuvoje buvo kiek kitaip. Tačiau šiandien jau ir Lietuvoje yra gerokai pakitusi poetinė komunikacija, kitaip suvokiama, galų gale, kitaip skaitoma, kitaip ji ir rašoma.

Anuomet buvo gyva taip vadinama konspiracinė cenzūros ištreni-ruota poezijos kalba – žmonės gal ne tiek buvo ištroškę pačios poezi-jos, kiek jiems buvo įdomu, smalsu išgirsti, ką vienas ar kitas rašytojas pasakys, kaip pasakys ar net ką nutylės. Kartais būna susikalbama ir neparašytais puslapiais. Žinoma, kiekvienas išgirsdavo ir suprasdavo savaip. Neatsitiktinai poezijos vakarai surinkdavo pilnas sales klausy-tojų. Kartais jie girdėdavo daugiau, negu literatas pasakydavo ar norė-davo pasakyti. Šiandien net sunku suprasti, kodėl tais laikais išpirkdavo ir propagandine grafomanija persunktas poezijos knygas, kurios šian-dien visur mėtosi kaip išgerti alaus buteliai.

 Dabar poezija yra tiesiog poezija – domisi ja tie, kam įdomu, todėl natūraliai sumažėjo ir knygų tiražai, nes yra pakitusi poezijos komunika-cinė funkcija, atsirado daug įvairių komunikacijos kanalų – radijas, tele-vizija, internetas, žiniasklaida, – kurie puikiausiai patenkina įvairaus po-būdžio žmonių poreikius. Dabar tekstai netenka sakralumo, paslapties, rizikos būti persekiojami, tam tikro detektyvinio elemento – popieriaus daug, tekstų dar daugiau. Aš irgi esu užsivertęs popierių krūvomis, kar-tais net nebeišmanau, ką su visu tuo daryti, kaip jų atsikratyti. Jų niekas neima net kaip makulatūros. Dabar per savaitę turbūt išleidžiama tiek knygų, kiek sovietiniais laikais per metus. Todėl ir esame užversti teks-tais, ir ne taip paprasta visame tame susigaudyti. Pilna eilėraščių, knygų tik vieno kito šimto egzempliorių tiražu, kurios išdalijamos draugams ar giminėms, įspraudžiamos į rankas kokiam žinomesniam poetui – gal paskaitys? Žinoma, nieko blogo. Bet tai rodo, kad vertybiniai poezijos kriterijai yra smarkiai pasikeitę, tik nežinau, į kurią pusę.

Sakyčiau, dabar pasikeitusi ir kalbinė vaizduotė – atėjo visiškai kita karta, miesto žmonės, kurie ir pačią kalbą jaučia visiškai kitaip, ir jų santykis su kalba yra gerokai pakitęs. Mano kartos poetai ir rašyto-jai – kaimo žmonės, todėl ir mūsų mąstymas buvo neatsiejamas nuo

17

gamtos, tautosakos, valstiečių kalbos. Dabar štai veši ir kompiuterinė poezija, kažkas yra priskaičiavęs apie penkis tūkstančius autorių, kurie žaidžia tekstais, kuria savo dar sunkiai numanomas poetinio žodžio erdves. Todėl dar labai sunku vertinti šį reiškinį.

Ar tokia poezija mėginama išsikalbėti, nežinau. Gal tai tik noras iš-kalbėti, įkalbėti, paprastai nieko nepasakant. Kartais tai primena įvai-riausių kompleksų kratinį, kuris tiesiog išverčiamas į ekraną kaip koks šiukšlių maišas. Mėgstama sakyti, jog tai esanti saviraiška, kurios nie-kas negalįs liesti. Žinoma, kūryba tam tikra prasme ir yra saviraiška, jeigu yra ką išreikšti. Čia burbu tik šiaip sau. Tik reikėtų susitarti, kas tai yra. Juk savaip reiškiasi ir žvirblis, ir varna, ir katinas, ir karvė, ir taip pat kvailys. O, antra vertus, jeigu tokių, rodos, nenaudingų dalykų ima-si tūkstančiai žmonių, tai iš jų bent keli tikrai ką nors padarys. Juk taip buvo per amžių amžius. Jeigu daro, tai, matyt, kas nors dar nepadaryta, ko nei aš, tikriausiai nei jie patys kol kas negali suprasti.

Tam turi įtakos ir pakitęs santykis su pačiu žodžiu?Kaip jau sakiau, iš esmės keičiasi šiuolaikinė kalbinė vaizduotė.

Anksčiau žmogus, net piemenukas, kalbą, visą žodyną nešiojosi galvo-je. Dabar visa tai yra kompiuteriuose, žodynuose. Būtų įdomu padaryti tokį filologinį tyrinėjimą, sakysime, kiek dabartinis vidutinio išsilavi-nimo žmogus savo galvoje nešiojasi Didžiojo lietuvių kalbos žodyno žodžių? Manau, būtų labai nedaug. Esu pastebėjęs, kad net studentams lituanistams literatūros kūriniuose daug žodžių reikšmių jau nežino-ma. O kiek žodžių savo galvelėse nešiojasi šiuolaikinės vadinamosios masinės kultūros „žvaigždės“? Užtenka paklausyti jų dainelių, kuriose žodžiai vos ne ant pirštų suskaičiuojami.

Taigi šiandien mūsų kalba gyvuoja ir reiškiasi daugiausia jau elek-troninėje erdvėje. Todėl ten klaidžioja begalė žodžių, kurie nieko nebe-pasako apie save, vartotojus, nieko „neprisimena“, nes yra praradę savo psichologinės raiškos funkcijas, vidines prasmes. Elektroninė erdvė ne-išlaiko žodžių kontekstų, tik literatūra atlieka šią funkciją, suaktualinda-ma žodžių reikšmes, plėsdama semantinius žodžių laukus. Elektroninėje erdvėje žodis pradeda reikštis kaip ženklas, simbolis – jo šakos apgenė-

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 19: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

16 literatūra

Čia A. Nyka-Niliūnas kalba turėdamas mintyse poeziją Vakarų ša-lyse, taip pat lietuviškoje išeivijoje, kuriai ji jau buvo gerokai atvėsusi. Tuo metu Lietuvoje buvo kiek kitaip. Tačiau šiandien jau ir Lietuvoje yra gerokai pakitusi poetinė komunikacija, kitaip suvokiama, galų gale, kitaip skaitoma, kitaip ji ir rašoma.

Anuomet buvo gyva taip vadinama konspiracinė cenzūros ištreni-ruota poezijos kalba – žmonės gal ne tiek buvo ištroškę pačios poezi-jos, kiek jiems buvo įdomu, smalsu išgirsti, ką vienas ar kitas rašytojas pasakys, kaip pasakys ar net ką nutylės. Kartais būna susikalbama ir neparašytais puslapiais. Žinoma, kiekvienas išgirsdavo ir suprasdavo savaip. Neatsitiktinai poezijos vakarai surinkdavo pilnas sales klausy-tojų. Kartais jie girdėdavo daugiau, negu literatas pasakydavo ar norė-davo pasakyti. Šiandien net sunku suprasti, kodėl tais laikais išpirkdavo ir propagandine grafomanija persunktas poezijos knygas, kurios šian-dien visur mėtosi kaip išgerti alaus buteliai.

 Dabar poezija yra tiesiog poezija – domisi ja tie, kam įdomu, todėl natūraliai sumažėjo ir knygų tiražai, nes yra pakitusi poezijos komunika-cinė funkcija, atsirado daug įvairių komunikacijos kanalų – radijas, tele-vizija, internetas, žiniasklaida, – kurie puikiausiai patenkina įvairaus po-būdžio žmonių poreikius. Dabar tekstai netenka sakralumo, paslapties, rizikos būti persekiojami, tam tikro detektyvinio elemento – popieriaus daug, tekstų dar daugiau. Aš irgi esu užsivertęs popierių krūvomis, kar-tais net nebeišmanau, ką su visu tuo daryti, kaip jų atsikratyti. Jų niekas neima net kaip makulatūros. Dabar per savaitę turbūt išleidžiama tiek knygų, kiek sovietiniais laikais per metus. Todėl ir esame užversti teks-tais, ir ne taip paprasta visame tame susigaudyti. Pilna eilėraščių, knygų tik vieno kito šimto egzempliorių tiražu, kurios išdalijamos draugams ar giminėms, įspraudžiamos į rankas kokiam žinomesniam poetui – gal paskaitys? Žinoma, nieko blogo. Bet tai rodo, kad vertybiniai poezijos kriterijai yra smarkiai pasikeitę, tik nežinau, į kurią pusę.

Sakyčiau, dabar pasikeitusi ir kalbinė vaizduotė – atėjo visiškai kita karta, miesto žmonės, kurie ir pačią kalbą jaučia visiškai kitaip, ir jų santykis su kalba yra gerokai pakitęs. Mano kartos poetai ir rašyto-jai – kaimo žmonės, todėl ir mūsų mąstymas buvo neatsiejamas nuo

17

gamtos, tautosakos, valstiečių kalbos. Dabar štai veši ir kompiuterinė poezija, kažkas yra priskaičiavęs apie penkis tūkstančius autorių, kurie žaidžia tekstais, kuria savo dar sunkiai numanomas poetinio žodžio erdves. Todėl dar labai sunku vertinti šį reiškinį.

Ar tokia poezija mėginama išsikalbėti, nežinau. Gal tai tik noras iš-kalbėti, įkalbėti, paprastai nieko nepasakant. Kartais tai primena įvai-riausių kompleksų kratinį, kuris tiesiog išverčiamas į ekraną kaip koks šiukšlių maišas. Mėgstama sakyti, jog tai esanti saviraiška, kurios nie-kas negalįs liesti. Žinoma, kūryba tam tikra prasme ir yra saviraiška, jeigu yra ką išreikšti. Čia burbu tik šiaip sau. Tik reikėtų susitarti, kas tai yra. Juk savaip reiškiasi ir žvirblis, ir varna, ir katinas, ir karvė, ir taip pat kvailys. O, antra vertus, jeigu tokių, rodos, nenaudingų dalykų ima-si tūkstančiai žmonių, tai iš jų bent keli tikrai ką nors padarys. Juk taip buvo per amžių amžius. Jeigu daro, tai, matyt, kas nors dar nepadaryta, ko nei aš, tikriausiai nei jie patys kol kas negali suprasti.

Tam turi įtakos ir pakitęs santykis su pačiu žodžiu?Kaip jau sakiau, iš esmės keičiasi šiuolaikinė kalbinė vaizduotė.

Anksčiau žmogus, net piemenukas, kalbą, visą žodyną nešiojosi galvo-je. Dabar visa tai yra kompiuteriuose, žodynuose. Būtų įdomu padaryti tokį filologinį tyrinėjimą, sakysime, kiek dabartinis vidutinio išsilavi-nimo žmogus savo galvoje nešiojasi Didžiojo lietuvių kalbos žodyno žodžių? Manau, būtų labai nedaug. Esu pastebėjęs, kad net studentams lituanistams literatūros kūriniuose daug žodžių reikšmių jau nežino-ma. O kiek žodžių savo galvelėse nešiojasi šiuolaikinės vadinamosios masinės kultūros „žvaigždės“? Užtenka paklausyti jų dainelių, kuriose žodžiai vos ne ant pirštų suskaičiuojami.

Taigi šiandien mūsų kalba gyvuoja ir reiškiasi daugiausia jau elek-troninėje erdvėje. Todėl ten klaidžioja begalė žodžių, kurie nieko nebe-pasako apie save, vartotojus, nieko „neprisimena“, nes yra praradę savo psichologinės raiškos funkcijas, vidines prasmes. Elektroninė erdvė ne-išlaiko žodžių kontekstų, tik literatūra atlieka šią funkciją, suaktualinda-ma žodžių reikšmes, plėsdama semantinius žodžių laukus. Elektroninėje erdvėje žodis pradeda reikštis kaip ženklas, simbolis – jo šakos apgenė-

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 20: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

18 literatūra

jamos iki pat kamieno: stovi medis, bet tai jau net sunku pavadinti me-džiu, nes likęs vien baslys. Todėl net ir šiandieninė poezija perima tuos nugenėtus žodžius, plikus jų kamienus, nes kontekstai, daugiaprasmybė elektroninėje erdvėje tik trukdo, jie šalinami iš jos kaip triukšmas.

Prisiminkime: pirma buvo Žodis, ir Juo buvo kuriamas pasaulis. Dabar galima sakyti, jog žodis ženklina pasaulį. Žodis informacinėje erdvėje tampa ženklu. O tai akivaizdžiai naudoja reklama, nes žodis čia turi būti vienareikšmis, signalizuojantis apie įvairius malonumus. Net ir patį žodį neretai matome tam tikrose struktūrose, nes jis jungiamas su schemomis, vaizdais, ikonografiniais ženklais, kurie reikalauja kito, ne filologinio perskaitymo.

Šiandien mes daugiau gyvename apsupti vadinamosios virtualios ti-krovės vaizdų bei vaizdinių, jų „negaminame“ arba nenorime gaminti pasitelkę vien kalbines priemones. Sakysime, ką daro žmogus skaityda-mas knygą? Jis pats iš žodžių kuria ar atkuria vaizdus, jais įvairiai mani-puliuoja. Dabar mums nereikia vargintis – patys vaizdai lenda iš ekranų, iš reklaminių skydų, muilo operų, trilerių. Štai, žiūrėk, vienas kitam duo-da į snukį, ir viskas aišku. Kur nors ir pats galėsi pakartoti kokiam tam-siam skersgatvyje, savo „klientui“ prieš tai neištaręs nė žodžio, nebent nusikeikęs. Dabar nesunku suprasti, kodėl taip kriminalizuojama kalba ne vien gatvėje, bet ir teatre, filmuose, įvairiuose TV šou, mokyklose, literatūroje? O juk šia kalba yra siunčiami tik tam tikri agresyvūs signalai.

O žodžiais tai papasakoti būtų ne taip paprasta, nes kalba pertei-kia daugybę niuansų – kaip trenkė, kaip viskas vyko, galų gale už ką trenkė. Kalba visuomet turi ir tam tikrą vertinamąjį motyvą, iškelia ki-tus kalbos registrus, klausimus. Dalykai, apie kuriuos nėra žodžių arba nieko apie juos nepasakyta, tam tikra prasme neveikia kaip žmoniš-kieji veiksniai. Todėl, mintyse turėdamas kūrybą, galiu tik pakartoti: žodžiai, kalba kuria pasaulį.

Ar vaikymasis įvairių postmodernistinių žaidimų, mėginimas rašyti „kitaip“, neveda prie savo paties identiteto praradimo?

Vėl šiek tiek pasikartosiu sakydamas, kad kalba praranda prieš tai turėtas prasmes, psichologinius niuansus, todėl ji praranda ir indivi-

19

dualumą. Šiandien poezijoje gausu įvairių eksperimentų, schemų, ne-suprantamų ženklų. Paradoksalu, jog tai, kas poezijoje vadinama sa-viraiška, neretai yra būdas pasislėpti ar paslėpti savo individualumą. Toks visiškai naujo pobūdžio savo asmenybės slapstymas būdingas ne tik literatūrai. Tai šiandien masiškai paplitęs reiškinys: slėptis už teks-tų, veiksmų, žodžių, stiliaus ar stiliaus nebuvimo ir t.t. Žinoma, įdomu pasižiūrėti, kaip čia dabar žaidžiama, montuojami tekstai, bet tik tiek. Tačiau prasivėrimas neįvyksta, tekstas nieko daugiau neatspindi, kaip tik tai, kas ir yra užrašyta. Dažnai žmogus tiesiog bijo pasirodyti, kas jis yra, todėl susikuria vaidmenis, pagal kuriuos gyvena, per kuriuos lei-džia save pažinti, tiksliau, ne save, o tą susikurtą vaidmenį, kuris ekspo-nuojamas įvairiomis išorinėmis priemonėmis. Toks nusiasmeninimas yra vienas iš masinės kultūros veiksnių.

Vienoje anketoje rašėte, kad „visur, kur tik nukeliauju, geriausiai jaučiuosi esąs lietuvis“. Tad kas Jums yra lietuviška tapatybė, su kuo ją pirmiausia siejate?

Man patinka būti lietuviu, ir ne vien Lietuvoje. Pagaliau niekur ne-bijau ir nesigėdiju juo būti. Kiek žmonių nebijojo juo būti Atgimimo metais! Kartais būdavo pavojinga, sakysim, tarnaujant sovietinėje ar-mijoje.

Keliais sakiniais negalėčiau atsakyti, kas yra lietuviška tapatybė. Ti-kriausiai ji būna kažkaip jaučiama, pastebima asmens savybė. Būdamas literatas, tai lyg ir savaime esi lietuvių poetas. Prie mano tekstų kitomis kalbomis parašoma, jog esu lietuvis, iš Lietuvos. Savo tapatybę sieju su literatūra, poezija. Man gal lengviau negu kitiems, kurie, sakysime, yra verslininkai, šiaip keliautojai. O aš esu atpažįstamas kaip literatas. Tai savaip malonu.

Tikriausiai esate pastebėję, kaip skaitydami kitų žinomų pasaulio rašytojų kūrybą pagal tam tikrus niuansus, stilių, temas atpažįstate, kad čia anglų, vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, japonų, kinų rašy-tojas. Jie jau turi tam tikrą savaime atpažįstamą prasminį kontekstą, susijusį su savo šalies istorija, kultūra, gyvensena. Tuo tarpu Lietuva dar mažai atpažįstama pasauliniuose kontekstuose. Koks tas tapaty-bės turinys, sunku pasakyti, veikia labai skirtingi atpažinimo kodai.

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 21: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

18 literatūra

jamos iki pat kamieno: stovi medis, bet tai jau net sunku pavadinti me-džiu, nes likęs vien baslys. Todėl net ir šiandieninė poezija perima tuos nugenėtus žodžius, plikus jų kamienus, nes kontekstai, daugiaprasmybė elektroninėje erdvėje tik trukdo, jie šalinami iš jos kaip triukšmas.

Prisiminkime: pirma buvo Žodis, ir Juo buvo kuriamas pasaulis. Dabar galima sakyti, jog žodis ženklina pasaulį. Žodis informacinėje erdvėje tampa ženklu. O tai akivaizdžiai naudoja reklama, nes žodis čia turi būti vienareikšmis, signalizuojantis apie įvairius malonumus. Net ir patį žodį neretai matome tam tikrose struktūrose, nes jis jungiamas su schemomis, vaizdais, ikonografiniais ženklais, kurie reikalauja kito, ne filologinio perskaitymo.

Šiandien mes daugiau gyvename apsupti vadinamosios virtualios ti-krovės vaizdų bei vaizdinių, jų „negaminame“ arba nenorime gaminti pasitelkę vien kalbines priemones. Sakysime, ką daro žmogus skaityda-mas knygą? Jis pats iš žodžių kuria ar atkuria vaizdus, jais įvairiai mani-puliuoja. Dabar mums nereikia vargintis – patys vaizdai lenda iš ekranų, iš reklaminių skydų, muilo operų, trilerių. Štai, žiūrėk, vienas kitam duo-da į snukį, ir viskas aišku. Kur nors ir pats galėsi pakartoti kokiam tam-siam skersgatvyje, savo „klientui“ prieš tai neištaręs nė žodžio, nebent nusikeikęs. Dabar nesunku suprasti, kodėl taip kriminalizuojama kalba ne vien gatvėje, bet ir teatre, filmuose, įvairiuose TV šou, mokyklose, literatūroje? O juk šia kalba yra siunčiami tik tam tikri agresyvūs signalai.

O žodžiais tai papasakoti būtų ne taip paprasta, nes kalba pertei-kia daugybę niuansų – kaip trenkė, kaip viskas vyko, galų gale už ką trenkė. Kalba visuomet turi ir tam tikrą vertinamąjį motyvą, iškelia ki-tus kalbos registrus, klausimus. Dalykai, apie kuriuos nėra žodžių arba nieko apie juos nepasakyta, tam tikra prasme neveikia kaip žmoniš-kieji veiksniai. Todėl, mintyse turėdamas kūrybą, galiu tik pakartoti: žodžiai, kalba kuria pasaulį.

Ar vaikymasis įvairių postmodernistinių žaidimų, mėginimas rašyti „kitaip“, neveda prie savo paties identiteto praradimo?

Vėl šiek tiek pasikartosiu sakydamas, kad kalba praranda prieš tai turėtas prasmes, psichologinius niuansus, todėl ji praranda ir indivi-

19

dualumą. Šiandien poezijoje gausu įvairių eksperimentų, schemų, ne-suprantamų ženklų. Paradoksalu, jog tai, kas poezijoje vadinama sa-viraiška, neretai yra būdas pasislėpti ar paslėpti savo individualumą. Toks visiškai naujo pobūdžio savo asmenybės slapstymas būdingas ne tik literatūrai. Tai šiandien masiškai paplitęs reiškinys: slėptis už teks-tų, veiksmų, žodžių, stiliaus ar stiliaus nebuvimo ir t.t. Žinoma, įdomu pasižiūrėti, kaip čia dabar žaidžiama, montuojami tekstai, bet tik tiek. Tačiau prasivėrimas neįvyksta, tekstas nieko daugiau neatspindi, kaip tik tai, kas ir yra užrašyta. Dažnai žmogus tiesiog bijo pasirodyti, kas jis yra, todėl susikuria vaidmenis, pagal kuriuos gyvena, per kuriuos lei-džia save pažinti, tiksliau, ne save, o tą susikurtą vaidmenį, kuris ekspo-nuojamas įvairiomis išorinėmis priemonėmis. Toks nusiasmeninimas yra vienas iš masinės kultūros veiksnių.

Vienoje anketoje rašėte, kad „visur, kur tik nukeliauju, geriausiai jaučiuosi esąs lietuvis“. Tad kas Jums yra lietuviška tapatybė, su kuo ją pirmiausia siejate?

Man patinka būti lietuviu, ir ne vien Lietuvoje. Pagaliau niekur ne-bijau ir nesigėdiju juo būti. Kiek žmonių nebijojo juo būti Atgimimo metais! Kartais būdavo pavojinga, sakysim, tarnaujant sovietinėje ar-mijoje.

Keliais sakiniais negalėčiau atsakyti, kas yra lietuviška tapatybė. Ti-kriausiai ji būna kažkaip jaučiama, pastebima asmens savybė. Būdamas literatas, tai lyg ir savaime esi lietuvių poetas. Prie mano tekstų kitomis kalbomis parašoma, jog esu lietuvis, iš Lietuvos. Savo tapatybę sieju su literatūra, poezija. Man gal lengviau negu kitiems, kurie, sakysime, yra verslininkai, šiaip keliautojai. O aš esu atpažįstamas kaip literatas. Tai savaip malonu.

Tikriausiai esate pastebėję, kaip skaitydami kitų žinomų pasaulio rašytojų kūrybą pagal tam tikrus niuansus, stilių, temas atpažįstate, kad čia anglų, vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, japonų, kinų rašy-tojas. Jie jau turi tam tikrą savaime atpažįstamą prasminį kontekstą, susijusį su savo šalies istorija, kultūra, gyvensena. Tuo tarpu Lietuva dar mažai atpažįstama pasauliniuose kontekstuose. Koks tas tapaty-bės turinys, sunku pasakyti, veikia labai skirtingi atpažinimo kodai.

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 22: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

20 literatūra

Tik gal nereikėtų labai nerimauti. Nors daug šnekama apie šiuolai-kinę „globalizaciją“, mes vis dėlto tą savo tapatybę jaučiame, dėl jos nerimaujame. Pagaliau niekada taip nebus, kad tapatybę suprastume kaip visiems pasiūtą vienodą uniformą. Tai yra nuolatinis kūrimo, persikūrimo vyksmas, tapatybė nuolat kuriama, ji nėra kažkokia su-stabdyta žmonių, tautos savybė. Kai nutrūksta kūryba, nyksta, degra-duoja tapatybė.

Ar galima sakyti, kad kiekvienas parašytas eilėraštis – Jūsų tapatybės išraiška?Ne, apie tai visai negalvoju. Ta tapatybė reiškiasi ne kaip deklaraci-

jos, visokie vaidinimai, pareiškimai, kurie dažnai nieko nereiškia. Visa tai kyla iš gyvenimo būdo, patirties, emocinių įsijautimų, pažįstu dau-gybę žmonių, kurie, pasakytume, yra adekvatūs, nors nemoka apie tai nei parašyti, nei papasakoti, bet žino, kur reikia būti, kaip elgtis, kaip bendrauti.

Aš tai darau rašydamas. Tai yra asmeninis pasirinkimas, ir niekas ne-gali parašyti jokių įstatymų ar instrukcijų, kaip visada tai privalu daryti.

Jūsų kūryboje bei publicistikoje gana ryškus mitologinis dėmuo. Ko iš čia galima pasisemti ar pasimokyti modernaus laikmečio žmogui?

Aš niekada nesistengiau ir nesistengiu būti „mitologiškas“, apie tai net negalvoju, tai pasako ar parašo kiti. Niekada sąmoningai nemėgi-nau „iliustruoti“ kokių nors mitinių archetipų ar vaizdinių, arba dabar madingų Rytų religijų, įvairių maginių praktikų, nors apie tai kai ką žinau ar nusimanau.

Man atrodo, jog kūryboje turi reikštis tai, kas savaime yra žmoguje, ką jis paveldi su prigimtimi, įvairiomis patirtimis, kalba, papročiais. Tai yra didžiulė nerašytinė žmogaus dvasios istorija, kurią padeda perskai-tyti, žodžiais pasakyti literatūra, poezija. Gal dėl to ir rašai, jeigu sugebi tai padaryti.

Mitas, mitologija yra vienas iš paslaptingiausių dalykų, tai pava-dinčiau savotiškais kultūros genetiniais kodais, pasąmonėje fiksuota atmintimi, kada pradedi staiga kalbėti apie dalykus, kurių, regis, ne-žinojai. Kažkas, rodos, ima diktuoti dalykus, kurių reikšmės gali ne-

21

suprasti. Taip atsitinka kuriant. Todėl neretai mistifikuojama kūryba, lyg tuo metu kažkas diktuotų tekstą: angelas, kažkokios paslaptingos asmenybės ar velnias. Nors man dar nė karto nebuvo pasirodęs nei angelas, nei velnias.

Ne kartą istorijoje poetai būdavo pavadinami pranašais, pranašau-tojais, kuriems kažkas diktuoja žodžius, kurių patys tuo metu gali ne-suprasti, panašiai kaip prakalbėdavo Šventraščio pranašai, gal net ne-pažįstantys rašto. Juk pagaliau žmogus nėra paprasta biologinė būtybė, jis transliuoja daugybę savo pojūčių, nusiteikimų, vaizdinių, paveldėtų mitinių archetipų, kuriuos sunku net psichologams atpažinti, aprašy-ti, todėl kartais jie gali būti atpažinti tik mene: literatūroje, muzikoje, dailėje.

Aš kartais galvoju, ką, sakysime, žmogus, klausydamasis vadina-mosios rimtosios muzikos, atpažįsta savyje, kodėl jis nutyla visa savo esybe ir girdi tai, ko nesugebėjo išgirsti? Kodėl nutyla prieš tai, ko net nemato? Ar ne taip yra ir religijoje?

Tapatybė glaudžiai susijusi su istorija, protėvių palikimu. Tačiau per pastarąjį šimtmetį pasaulis labai pakito, rodos, ilgus šimtmečius puoselėtos vertybės, buvusios pačios tapatybės šerdimi, – bendruomeniškumas, žmogaus ryšys su gamta, tikėjimas, ritualai ir kt. – šiandien sutrikusios ir likusios tik punk-tyrais. Ar įmanomas tęstinumas šiandien?

Teisingai paminėjote, kad tapatybė susijusi su istorija, jinai yra ir istorija, ir dabartis, jos turinys istoriškai kinta. Pagaliau ji yra būdas išlikti nuolat kintančiame pasaulyje, išsaugoti savo savastį. Istorijos ir dabarties santykis visais laikais buvo konfliktiškas. Nereikia tikėti tais, kurie „prabočius“ vaizduoja kaip nekonfliktiškas, vientisas visuome-nes, kad per amžius žmonės laikydavosi įsikibę vis tų pačių papročių, tikėjimų, įtikėjimų. Štai vien mano augume kiek daug kas pasikeitė: ry-šiai su gamta, kaimu, papročiais. Ar tai reiškia, kad jau prarasta tapaty-bė, kad ji neatkuriama kitaip, kitomis priemonėmis?

Kiekvienai naujai kartai tenka ne vien kažką perimti, bet ir atrasti savų tapatybės motyvų, kad galėtų įsitvirtinti ištikus naujiems gyven-senos pokyčiams.

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 23: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

20 literatūra

Tik gal nereikėtų labai nerimauti. Nors daug šnekama apie šiuolai-kinę „globalizaciją“, mes vis dėlto tą savo tapatybę jaučiame, dėl jos nerimaujame. Pagaliau niekada taip nebus, kad tapatybę suprastume kaip visiems pasiūtą vienodą uniformą. Tai yra nuolatinis kūrimo, persikūrimo vyksmas, tapatybė nuolat kuriama, ji nėra kažkokia su-stabdyta žmonių, tautos savybė. Kai nutrūksta kūryba, nyksta, degra-duoja tapatybė.

Ar galima sakyti, kad kiekvienas parašytas eilėraštis – Jūsų tapatybės išraiška?Ne, apie tai visai negalvoju. Ta tapatybė reiškiasi ne kaip deklaraci-

jos, visokie vaidinimai, pareiškimai, kurie dažnai nieko nereiškia. Visa tai kyla iš gyvenimo būdo, patirties, emocinių įsijautimų, pažįstu dau-gybę žmonių, kurie, pasakytume, yra adekvatūs, nors nemoka apie tai nei parašyti, nei papasakoti, bet žino, kur reikia būti, kaip elgtis, kaip bendrauti.

Aš tai darau rašydamas. Tai yra asmeninis pasirinkimas, ir niekas ne-gali parašyti jokių įstatymų ar instrukcijų, kaip visada tai privalu daryti.

Jūsų kūryboje bei publicistikoje gana ryškus mitologinis dėmuo. Ko iš čia galima pasisemti ar pasimokyti modernaus laikmečio žmogui?

Aš niekada nesistengiau ir nesistengiu būti „mitologiškas“, apie tai net negalvoju, tai pasako ar parašo kiti. Niekada sąmoningai nemėgi-nau „iliustruoti“ kokių nors mitinių archetipų ar vaizdinių, arba dabar madingų Rytų religijų, įvairių maginių praktikų, nors apie tai kai ką žinau ar nusimanau.

Man atrodo, jog kūryboje turi reikštis tai, kas savaime yra žmoguje, ką jis paveldi su prigimtimi, įvairiomis patirtimis, kalba, papročiais. Tai yra didžiulė nerašytinė žmogaus dvasios istorija, kurią padeda perskai-tyti, žodžiais pasakyti literatūra, poezija. Gal dėl to ir rašai, jeigu sugebi tai padaryti.

Mitas, mitologija yra vienas iš paslaptingiausių dalykų, tai pava-dinčiau savotiškais kultūros genetiniais kodais, pasąmonėje fiksuota atmintimi, kada pradedi staiga kalbėti apie dalykus, kurių, regis, ne-žinojai. Kažkas, rodos, ima diktuoti dalykus, kurių reikšmės gali ne-

21

suprasti. Taip atsitinka kuriant. Todėl neretai mistifikuojama kūryba, lyg tuo metu kažkas diktuotų tekstą: angelas, kažkokios paslaptingos asmenybės ar velnias. Nors man dar nė karto nebuvo pasirodęs nei angelas, nei velnias.

Ne kartą istorijoje poetai būdavo pavadinami pranašais, pranašau-tojais, kuriems kažkas diktuoja žodžius, kurių patys tuo metu gali ne-suprasti, panašiai kaip prakalbėdavo Šventraščio pranašai, gal net ne-pažįstantys rašto. Juk pagaliau žmogus nėra paprasta biologinė būtybė, jis transliuoja daugybę savo pojūčių, nusiteikimų, vaizdinių, paveldėtų mitinių archetipų, kuriuos sunku net psichologams atpažinti, aprašy-ti, todėl kartais jie gali būti atpažinti tik mene: literatūroje, muzikoje, dailėje.

Aš kartais galvoju, ką, sakysime, žmogus, klausydamasis vadina-mosios rimtosios muzikos, atpažįsta savyje, kodėl jis nutyla visa savo esybe ir girdi tai, ko nesugebėjo išgirsti? Kodėl nutyla prieš tai, ko net nemato? Ar ne taip yra ir religijoje?

Tapatybė glaudžiai susijusi su istorija, protėvių palikimu. Tačiau per pastarąjį šimtmetį pasaulis labai pakito, rodos, ilgus šimtmečius puoselėtos vertybės, buvusios pačios tapatybės šerdimi, – bendruomeniškumas, žmogaus ryšys su gamta, tikėjimas, ritualai ir kt. – šiandien sutrikusios ir likusios tik punk-tyrais. Ar įmanomas tęstinumas šiandien?

Teisingai paminėjote, kad tapatybė susijusi su istorija, jinai yra ir istorija, ir dabartis, jos turinys istoriškai kinta. Pagaliau ji yra būdas išlikti nuolat kintančiame pasaulyje, išsaugoti savo savastį. Istorijos ir dabarties santykis visais laikais buvo konfliktiškas. Nereikia tikėti tais, kurie „prabočius“ vaizduoja kaip nekonfliktiškas, vientisas visuome-nes, kad per amžius žmonės laikydavosi įsikibę vis tų pačių papročių, tikėjimų, įtikėjimų. Štai vien mano augume kiek daug kas pasikeitė: ry-šiai su gamta, kaimu, papročiais. Ar tai reiškia, kad jau prarasta tapaty-bė, kad ji neatkuriama kitaip, kitomis priemonėmis?

Kiekvienai naujai kartai tenka ne vien kažką perimti, bet ir atrasti savų tapatybės motyvų, kad galėtų įsitvirtinti ištikus naujiems gyven-senos pokyčiams.

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 24: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

22 literatūra

Jauniems žmonėms, jeigu nėra gerų vedlių, tai padaryti labai sunku. Jie negali perimti vien tėvų užkonservuotų tapatybės motyvų, kuriuos norima primesti, nes jie naudojasi visai kitomis technologijomis, in-formacija, galimybėmis, kurių jau nevaldo vyresnė karta, dar patyrusi saugų kaimo agrarinės kultūros poveikį. Kaip sakėte, iš senosios kultū-ros lieka tik „punktyrai“, fragmentai. Pasikartosiu, tapatybė yra nuolati-nė kūrybinė būsena, perkūrimai, naujų dalykų pasisavinimai.

Ar nereikia, sakysime, interneto, kuris staigiai pakeitė įprastus bendravimo būdus, tarpusavio santykius, erdvės ir laiko suvokimą, as-menybinius raiškos būdus? Kaip čia atrasti save, su kuo susitapatinti? Štai kas iškyla jauniems žmonėms.

Ar galima tapatybę susikurti, auginti, gal net nužudyti? Kiek tapatybę galima susieti su įgimtais dalykais, paveldėjimu? Esate poetas, tad pagrindinis Jūsų „darbo įrankis“ – kalba, kuri yra ir viena esminių tapatybės ženklų. O kalba kinta ir mainosi, tampa ne tokia gyva, gali ir visai numirti... Tad kiek pati kal-ba turi įtakos tapatybei?

Kalba taip pat yra kintantis, istorinis reiškinys. Kai kurios tautos yra praradusios kalbą, bet neprarado savo kultūrinės ir istorinės tapaty-bės. Ties tokia riba praėjusiuose amžiuose jau buvo atsidūrę lietuviai. Dvaruose ir dvareliuose buvo kalbama lenkiškai, net ir Vinco Kudir-kos, Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės namuose, buvo lenkuojama net Maironio tėviškėje, ne vieno šviesuolio, lietuvybės gaivintojo namuose.

Net Nepriklausomybės kovose vadai komandas kariams dar duo-davo lenkiškai arba rusiškai, o dažno to meto ministro ar aukšto pa-reigūno šeimose dar buvo šnekama lenkiškai. Jeigu tik vienintelė kalba būtų lietuvybės ir tapatybės požymis, tai šiandien tikriausiai Lietuvos valstybės neturėtume. Buvo dar kažkokios kitos labai stiprios jungtys.

Dabar apie kalbą. Daugiau nei per vieną šimtą metų ji patyrė di-džiausių pokyčių, beje, neprarasdama savo tautinės tapatybės. Šian-dien lietuviškai galime išsiversti kiekvieną tekstą iš kitos, net japonų kalbos. Apie sudėtingiausius mokslo dalykus galime kalbėti ir aiškinti lietuviškai. O juk ir bažnyčiose jau meldžiamasi gryna lietuviška kalba, ko dar nebuvo XIX amžiuje.

23

Mano senelė Marcelė, mokydama poterių, dar gąsdino mane, kad jei-gu neklausysiu tėvų, tai būsiu sūdijamas pragare. Nelabai supratau to slavų kalbos žodžio, nes mūsų namuose sūdydavo tik skerdieną. Įsivaiz-duodavau baisias kančias, kai būsiu pragare mirkomas druskos statinėje.

Tuo savo nukrypimu tik noriu pasakyti, kaip mūsų kalba per gana trumpą laiką atgavo amą sutelktinėmis kalbininkų, inteligentijos, o ir Bažnyčios, Valančiaus, Maironio pastangomis, kai žmonės pradėjo ti-kėti, kad Dievas supranta ne tik lenkiškai, lotyniškai, vokiškai, bet ir lietuviškai. Net ir toje srityje buvo atgauta kalbinė tapatybė. Kalba gali būti vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kaip kisdama, plėsdama sąvokų tu-rinį sustiprina savo tapatybę, tautos išlikimo galimybes. Panašiai yra ir kitose srityse. Štai, sakysime, ar būtų įmanoma parašyti konstituciją ta kalba, kuria savo apsakymus rašė Žemaitė?

Beveik per vieną šimtmetį buvo sukurta bendrinė lietuvių kalba, kuri suvienijo Lietuvą anksčiau, nei tai buvo padaryta politiškai. Kalba ėmė reikšti tautos tapatybę literatūroje, poezijoje, Bažnyčioje. Juk Mai-ronis buvo pirmasis, kuris ištobulino poetinę kalbą, kad ja būtų galima reikšti intymius jausmus, susijusius su gamta, tauta, net ir meile.

Į lietuvių kalbą galime išversti kiekvieną tekstą. Ji jau nėra tik gru-pinė, regioninė, o nacionalinė vertybė. Jos vaidmuo labai išsiplėtė: ji sieja mus su savo šalimi, kultūra, ir antra – ta kalba galime suprasti ir pasakyti apie tai, kas vyksta pasaulyje, kas jis yra, kas mes jame esame. Tokia kalbinė tapatybė įgyja visai naujų jos reikšmingumo bei univer-salumo, valstybės kalbinio tapatumo požymių. Lietuviškai jau galime dalyvauti pasaulyje, net Briuselyje viena iš oficialių kalbų yra lietuvių. Šitokiu būdu yra pripažįstama mūsų tarptautinė tapatybė.

Kartais keista girdėti, net ir iš išsilavinusių žmonių apie mūsų kal-binį ribotumą.

Pakalbėkime apie laisvę. Štai jau kelis dešimtmečius gyvename Nepriklau-somoje valstybėje. Laisvė – matyt, tai ir dovana, ir didžiausias iššūkis. Ar pavyksta mums šiandien atsakingai elgtis su savo laisve?

Įsiminė vieno rusų poeto eilutė apie tai, kad išsilaisvinusieji pradeda bijoti savo laisvės. Tame pasakyme daug tiesos. Kodėl dar yra žmonių,

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 25: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

22 literatūra

Jauniems žmonėms, jeigu nėra gerų vedlių, tai padaryti labai sunku. Jie negali perimti vien tėvų užkonservuotų tapatybės motyvų, kuriuos norima primesti, nes jie naudojasi visai kitomis technologijomis, in-formacija, galimybėmis, kurių jau nevaldo vyresnė karta, dar patyrusi saugų kaimo agrarinės kultūros poveikį. Kaip sakėte, iš senosios kultū-ros lieka tik „punktyrai“, fragmentai. Pasikartosiu, tapatybė yra nuolati-nė kūrybinė būsena, perkūrimai, naujų dalykų pasisavinimai.

Ar nereikia, sakysime, interneto, kuris staigiai pakeitė įprastus bendravimo būdus, tarpusavio santykius, erdvės ir laiko suvokimą, as-menybinius raiškos būdus? Kaip čia atrasti save, su kuo susitapatinti? Štai kas iškyla jauniems žmonėms.

Ar galima tapatybę susikurti, auginti, gal net nužudyti? Kiek tapatybę galima susieti su įgimtais dalykais, paveldėjimu? Esate poetas, tad pagrindinis Jūsų „darbo įrankis“ – kalba, kuri yra ir viena esminių tapatybės ženklų. O kalba kinta ir mainosi, tampa ne tokia gyva, gali ir visai numirti... Tad kiek pati kal-ba turi įtakos tapatybei?

Kalba taip pat yra kintantis, istorinis reiškinys. Kai kurios tautos yra praradusios kalbą, bet neprarado savo kultūrinės ir istorinės tapaty-bės. Ties tokia riba praėjusiuose amžiuose jau buvo atsidūrę lietuviai. Dvaruose ir dvareliuose buvo kalbama lenkiškai, net ir Vinco Kudir-kos, Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės namuose, buvo lenkuojama net Maironio tėviškėje, ne vieno šviesuolio, lietuvybės gaivintojo namuose.

Net Nepriklausomybės kovose vadai komandas kariams dar duo-davo lenkiškai arba rusiškai, o dažno to meto ministro ar aukšto pa-reigūno šeimose dar buvo šnekama lenkiškai. Jeigu tik vienintelė kalba būtų lietuvybės ir tapatybės požymis, tai šiandien tikriausiai Lietuvos valstybės neturėtume. Buvo dar kažkokios kitos labai stiprios jungtys.

Dabar apie kalbą. Daugiau nei per vieną šimtą metų ji patyrė di-džiausių pokyčių, beje, neprarasdama savo tautinės tapatybės. Šian-dien lietuviškai galime išsiversti kiekvieną tekstą iš kitos, net japonų kalbos. Apie sudėtingiausius mokslo dalykus galime kalbėti ir aiškinti lietuviškai. O juk ir bažnyčiose jau meldžiamasi gryna lietuviška kalba, ko dar nebuvo XIX amžiuje.

23

Mano senelė Marcelė, mokydama poterių, dar gąsdino mane, kad jei-gu neklausysiu tėvų, tai būsiu sūdijamas pragare. Nelabai supratau to slavų kalbos žodžio, nes mūsų namuose sūdydavo tik skerdieną. Įsivaiz-duodavau baisias kančias, kai būsiu pragare mirkomas druskos statinėje.

Tuo savo nukrypimu tik noriu pasakyti, kaip mūsų kalba per gana trumpą laiką atgavo amą sutelktinėmis kalbininkų, inteligentijos, o ir Bažnyčios, Valančiaus, Maironio pastangomis, kai žmonės pradėjo ti-kėti, kad Dievas supranta ne tik lenkiškai, lotyniškai, vokiškai, bet ir lietuviškai. Net ir toje srityje buvo atgauta kalbinė tapatybė. Kalba gali būti vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kaip kisdama, plėsdama sąvokų tu-rinį sustiprina savo tapatybę, tautos išlikimo galimybes. Panašiai yra ir kitose srityse. Štai, sakysime, ar būtų įmanoma parašyti konstituciją ta kalba, kuria savo apsakymus rašė Žemaitė?

Beveik per vieną šimtmetį buvo sukurta bendrinė lietuvių kalba, kuri suvienijo Lietuvą anksčiau, nei tai buvo padaryta politiškai. Kalba ėmė reikšti tautos tapatybę literatūroje, poezijoje, Bažnyčioje. Juk Mai-ronis buvo pirmasis, kuris ištobulino poetinę kalbą, kad ja būtų galima reikšti intymius jausmus, susijusius su gamta, tauta, net ir meile.

Į lietuvių kalbą galime išversti kiekvieną tekstą. Ji jau nėra tik gru-pinė, regioninė, o nacionalinė vertybė. Jos vaidmuo labai išsiplėtė: ji sieja mus su savo šalimi, kultūra, ir antra – ta kalba galime suprasti ir pasakyti apie tai, kas vyksta pasaulyje, kas jis yra, kas mes jame esame. Tokia kalbinė tapatybė įgyja visai naujų jos reikšmingumo bei univer-salumo, valstybės kalbinio tapatumo požymių. Lietuviškai jau galime dalyvauti pasaulyje, net Briuselyje viena iš oficialių kalbų yra lietuvių. Šitokiu būdu yra pripažįstama mūsų tarptautinė tapatybė.

Kartais keista girdėti, net ir iš išsilavinusių žmonių apie mūsų kal-binį ribotumą.

Pakalbėkime apie laisvę. Štai jau kelis dešimtmečius gyvename Nepriklau-somoje valstybėje. Laisvė – matyt, tai ir dovana, ir didžiausias iššūkis. Ar pavyksta mums šiandien atsakingai elgtis su savo laisve?

Įsiminė vieno rusų poeto eilutė apie tai, kad išsilaisvinusieji pradeda bijoti savo laisvės. Tame pasakyme daug tiesos. Kodėl dar yra žmonių,

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 26: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

24 literatūra

kurie nori grįžti į ten, kur jie buvo prieš dešimtmečius? Nelaisvė iš-laisvina nuo įvairių asmenybės priedermių, tai pakeičiama privalomu maisto daviniu, darbo prievole, poilsio režimu, kuris išrašomas spe-cialiame lagerio stende. Juk ne vienas, perėjęs visą sovietinį pragarą, neretai prisimena kokį nors „gerą prižiūrėtoją“.

Yra toks pripratimas prie nelaisvės, paklusnumo, persekiojimo, bausmių, nes bausmė, nelaisvė asmeniui suteikia išskirtinumo, nors nebūtinai tai turi būti dėl padarytų nusikaltimų.

Bijoti laisvės – bijoti atsakomybės. Paprasčiau paklusti klanui, par-tiniam lyderiui, prievartautojui, jis kada nors gal bus baudžiamas, o ne tu – jo „auka“. Taip atsitinka dėl to, kad daugelis dar nesuvokiame galimybių veikti, įtvirtinti savo sugebėjimus. Kita vertus, tam kliudo daugybė biurokratinių spąstų, valdžios nejautrumas, todėl patogiau savo abejingumą pridengti kuo nors, kas yra išorėje, sėdintys valdžioje ir pan.

Neseniai teko matyti animacinį filmuką, kuriame vaizdžiai pasakojama Latvi-jos istorija nuo seniausių laikų ligi pat Nepriklausomybės atgavimo. Filmukas baigiasi epizodu, kai žmogus savo trobą aptveria milžiniška neperregima tvora ir gyvena tame savo urve. Tai, matyt, yra didžiausias laisvės paradoksas – lai-mingas gali būti tiek, kiek esi kitam, ne sau?

Tą filmuką taip pat pažiūrėjau. Jo metaforika išties paradoksali: ta-pęs laisvas žmogus apsitveria tikromis ar simbolinėmis tvoromis. Ne-buvau pagalvojęs apie tų tvorų tvėrimą dabar – Lietuvoje. Juk ir aš pats prieš kelerius metus apsitvėriau savo užmiesčio sodybėlę. Kam, kodėl, jeigu to nedariau prieš du ar tris dešimtmečius? Mano kaimynai daro lygiai tą patį. Kam prireikė tų tvorų, kada tapome laisvi ir gyvename demokratinėje valstybėje? Persekiojimo manija, baimė dėl savo laisvės ar atsiribojamas nuo jos?

Tvorų tvėrimas Lietuvoje tapo visuotiniu reiškiniu. Ir nemanau, jog tai tiktai mada. Praturtėjusieji aptveria savo pilaites, ežerų ir upių pa-krantes, mūrija tvoras būsimi teismų klientai, o štai ir varganas žmogu-tis tempia vielų tinklą bijodamas, kad koks plėšikėlis įlindęs per langą neišneštų jo pagalvės, užkloto, batų, kepurės ar aliumininio virdulio, kuris gali būti įvertintas „pilstuko“ puslitriu.

25

Bet ar kai kurie įstatymai, jų pataisos, nuostatos, įstatai nėra tų pačių tvorų tvėrimas ar atsitvėrimas nuo žmonių, kad koks žmogelis nepatektų ten, kur jam nepriklauso, kad užėjęs neužsimanytų ko nors reikalauti ar tik paklausti? Kai kurios įstaigos yra gerai apsitvėrusios.

Tokių tvorų, tikrų ar simbolinių, gausumas Lietuvoje nėra mūsų laisvės ir demokratijos požymis. Tai – nepasitikėjimo visais ir visur ženklas. Manau, jog mumyse dar tebėra giliai įsiėdusi svetimo, nežino-mo baimė – atsitverti, atsiriboti, užsidaryti, neįsileisti, neišklausyti. Pa-galiau tai noras turėti savo neliečiamą asmeninę erdvę, kad į ją niekas nesibrautų, nenorėtų atimti, konfiskuoti, liepti, apmokestinti.

Dar grįžkime prie tos filme matytos tvoros. Juk sovietmečiu jau gy-venome grynai nuplikytuose laukuose, kurie buvo vadinami masyvais. Vos tik po karo įsigalėjo sovietai, per metus kitus dingo ne vien mūsų sodybos, o ir viso kaimo tvoros. Naujos tvarkos pranašams reikėjo vi-sur įeiti, įvažiuoti. Geresni ūkiniai pastatai buvo konfiskuoti, ten turė-jo laisvai privažiuoti traktoriai, kombainai, reikėjo nugrynintų erdvių melioratoriams. Neliko kiemų, ir nebuvo jau ko saugoti. Turėjai būti matomas iš visur.

Atgauta laisvė suteikė galimybę turėti savo laisvą nepriklausomą as-meninę erdvę, kad į ją niekas nesibrautų be sutikimo, su blogais ketini-mais, įkalčiais. O kaip dabar yra braunamasi! Gal ir Lietuva kai kurias savo tvoras negreitai pasaulyje išsigriaus? Dar vis baiminamės, kad jų neišverstų vėl iš kur nors atvažiavę tankai.

Žinoma, tos tvoros yra mūsų vidinės, į išorę projektuojamos bai-mės, nepasitikėjimas, neurozės, praeities atminai. Būdamas kitose Europos šalyse tų aklinų tvorų nesu matęs ties fasadiniais įėjimais kaip pas mus, su gerai saugomais vartais, užraktais ir policininko vaidmenį kieme atliekančiu piktu šunimi, ką pastebiu iš kelionių vos grįžęs į Lietuvą.

Ir Jūsų eilėraščių knygoje „K. B. įtariamas“ poetiniu pasauliu tampa labai jau proziški mūsų kasdienybės ženklai – kriminalai, pareiškimai, reklama, skun-dimai, vartojimas ir t. t. Ar tokiu būdu poezija atskleidžiamos visuomenės, o labiausiai, matyt, paties žmogaus ligos, baimės, neviltys, svetimumas?

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 27: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

24 literatūra

kurie nori grįžti į ten, kur jie buvo prieš dešimtmečius? Nelaisvė iš-laisvina nuo įvairių asmenybės priedermių, tai pakeičiama privalomu maisto daviniu, darbo prievole, poilsio režimu, kuris išrašomas spe-cialiame lagerio stende. Juk ne vienas, perėjęs visą sovietinį pragarą, neretai prisimena kokį nors „gerą prižiūrėtoją“.

Yra toks pripratimas prie nelaisvės, paklusnumo, persekiojimo, bausmių, nes bausmė, nelaisvė asmeniui suteikia išskirtinumo, nors nebūtinai tai turi būti dėl padarytų nusikaltimų.

Bijoti laisvės – bijoti atsakomybės. Paprasčiau paklusti klanui, par-tiniam lyderiui, prievartautojui, jis kada nors gal bus baudžiamas, o ne tu – jo „auka“. Taip atsitinka dėl to, kad daugelis dar nesuvokiame galimybių veikti, įtvirtinti savo sugebėjimus. Kita vertus, tam kliudo daugybė biurokratinių spąstų, valdžios nejautrumas, todėl patogiau savo abejingumą pridengti kuo nors, kas yra išorėje, sėdintys valdžioje ir pan.

Neseniai teko matyti animacinį filmuką, kuriame vaizdžiai pasakojama Latvi-jos istorija nuo seniausių laikų ligi pat Nepriklausomybės atgavimo. Filmukas baigiasi epizodu, kai žmogus savo trobą aptveria milžiniška neperregima tvora ir gyvena tame savo urve. Tai, matyt, yra didžiausias laisvės paradoksas – lai-mingas gali būti tiek, kiek esi kitam, ne sau?

Tą filmuką taip pat pažiūrėjau. Jo metaforika išties paradoksali: ta-pęs laisvas žmogus apsitveria tikromis ar simbolinėmis tvoromis. Ne-buvau pagalvojęs apie tų tvorų tvėrimą dabar – Lietuvoje. Juk ir aš pats prieš kelerius metus apsitvėriau savo užmiesčio sodybėlę. Kam, kodėl, jeigu to nedariau prieš du ar tris dešimtmečius? Mano kaimynai daro lygiai tą patį. Kam prireikė tų tvorų, kada tapome laisvi ir gyvename demokratinėje valstybėje? Persekiojimo manija, baimė dėl savo laisvės ar atsiribojamas nuo jos?

Tvorų tvėrimas Lietuvoje tapo visuotiniu reiškiniu. Ir nemanau, jog tai tiktai mada. Praturtėjusieji aptveria savo pilaites, ežerų ir upių pa-krantes, mūrija tvoras būsimi teismų klientai, o štai ir varganas žmogu-tis tempia vielų tinklą bijodamas, kad koks plėšikėlis įlindęs per langą neišneštų jo pagalvės, užkloto, batų, kepurės ar aliumininio virdulio, kuris gali būti įvertintas „pilstuko“ puslitriu.

25

Bet ar kai kurie įstatymai, jų pataisos, nuostatos, įstatai nėra tų pačių tvorų tvėrimas ar atsitvėrimas nuo žmonių, kad koks žmogelis nepatektų ten, kur jam nepriklauso, kad užėjęs neužsimanytų ko nors reikalauti ar tik paklausti? Kai kurios įstaigos yra gerai apsitvėrusios.

Tokių tvorų, tikrų ar simbolinių, gausumas Lietuvoje nėra mūsų laisvės ir demokratijos požymis. Tai – nepasitikėjimo visais ir visur ženklas. Manau, jog mumyse dar tebėra giliai įsiėdusi svetimo, nežino-mo baimė – atsitverti, atsiriboti, užsidaryti, neįsileisti, neišklausyti. Pa-galiau tai noras turėti savo neliečiamą asmeninę erdvę, kad į ją niekas nesibrautų, nenorėtų atimti, konfiskuoti, liepti, apmokestinti.

Dar grįžkime prie tos filme matytos tvoros. Juk sovietmečiu jau gy-venome grynai nuplikytuose laukuose, kurie buvo vadinami masyvais. Vos tik po karo įsigalėjo sovietai, per metus kitus dingo ne vien mūsų sodybos, o ir viso kaimo tvoros. Naujos tvarkos pranašams reikėjo vi-sur įeiti, įvažiuoti. Geresni ūkiniai pastatai buvo konfiskuoti, ten turė-jo laisvai privažiuoti traktoriai, kombainai, reikėjo nugrynintų erdvių melioratoriams. Neliko kiemų, ir nebuvo jau ko saugoti. Turėjai būti matomas iš visur.

Atgauta laisvė suteikė galimybę turėti savo laisvą nepriklausomą as-meninę erdvę, kad į ją niekas nesibrautų be sutikimo, su blogais ketini-mais, įkalčiais. O kaip dabar yra braunamasi! Gal ir Lietuva kai kurias savo tvoras negreitai pasaulyje išsigriaus? Dar vis baiminamės, kad jų neišverstų vėl iš kur nors atvažiavę tankai.

Žinoma, tos tvoros yra mūsų vidinės, į išorę projektuojamos bai-mės, nepasitikėjimas, neurozės, praeities atminai. Būdamas kitose Europos šalyse tų aklinų tvorų nesu matęs ties fasadiniais įėjimais kaip pas mus, su gerai saugomais vartais, užraktais ir policininko vaidmenį kieme atliekančiu piktu šunimi, ką pastebiu iš kelionių vos grįžęs į Lietuvą.

Ir Jūsų eilėraščių knygoje „K. B. įtariamas“ poetiniu pasauliu tampa labai jau proziški mūsų kasdienybės ženklai – kriminalai, pareiškimai, reklama, skun-dimai, vartojimas ir t. t. Ar tokiu būdu poezija atskleidžiamos visuomenės, o labiausiai, matyt, paties žmogaus ligos, baimės, neviltys, svetimumas?

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 28: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

26 literatūra

Taip jau nutiko – kurį laiką nerašiau ir natūraliai prisisėmiau įvai-rių dalykų iš aplinkos, spaudos, televizijos. Juk negali apsimesti, kad niekas su tavimi nevyksta. Natūraliai į sąmonę spraudžiasi žodžiai, įvykiai, tai, apie ką neturėjai jokio supratimo. Visa tai nori nenori daro įtaką, nuo to niekur nepasislėpsi. Svarbiausia yra surasti būdą, kuriuo apie visa tai galėtum kalbėti. Žinoma, apie tokius dalykus kaip kriminalai, reklama gali rašyti analitinius straipsnius išreikšda-mas savo poziciją, tačiau kaip visą tai įvesti į kultūrą – tai jau kitas klausimas. Bet po saule nieko naujo – visais laikais kultūra, literatūra atspindėdavo tai, kas vyksta, proziškus kasdienybės ženklus poetai paversdavo poezija.

Ar, Jūsų manymu, Lietuvos intelektualai, menininkai šiandien pakankamai išsako savo poziciją visuomenei svarbiais klausimais? Ar visuomenėje jų bal-sas girdimas?

Dažnai galvoju, kodėl intelektualai, menininkai šiandien turėtų ką nors pasakyti, kad visi staiga suklustų? Kodėl kūrybos žmonėms turi būti užkraunama tokia našta? Tai, ko gero, tęsiasi dar nuo Sąjūdžio lai-kų, kai kultūros ir meno žmonės, ir ne tik jie, lipo ant pakylų, šnekėjo ir rašė, nebijojo rodytis viešumoje, rizikuoti, drąsino kitus. Kaip gerai šnekėjo tuo metu pasirodę niekam nežinomi žmonės!

Mažai kam rūpėjo rašomos knygos, simfonijos, honorarai. Tada veikė ŽODIS – pasakytas, išdainuotas, parašytas. Žodžio veikmė buvo didžiulė, nepakartojama, šiandien to taip ilgimasi. To, kas įveikta žo-džiais, buvo neįmanoma padaryti jokiais ginklais.

Čia tiktų prisiminti sakralinę ištarmę: ir žodis tapo kūnu, t. y. vals-tybei, kuriai, kaip ir kiekvienam gyvam organizmui, reikia priežiūros, maisto, kartais ji negaluoja, būna neteisi, ką nors garbina, po to išsi-žada, imasi globoti labiausiai nuskriaustus arba juos palieka likimo valiai.

Nepriklausomybė kilo iš Kovo 11-osios Akto žodžių! O jie gana greitai keitė mūsų nusistatymus, ryžtą įtvirtinti Nepriklausomybę. Pri-simenu, kaip pirmą kartą pamatęs dar ano meto laikraštyje žodį Die-vas parašytą didžiąja raide, supratau, kad režimas jau pralaimi. Užteko

27

vien didžiosios raidės! Įdomu, jog dėl raidžių gali pralaimėti imperijos, kaip buvo XIX amžiuje, kai lietuviškos knygos pradėtos leisti lotynišku šriftu!

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į man pateiktą klausimą. Politinis teatras, kaip būtų galima pavadinti demokratinę valstybę, dažnai keičia savo režisierius, artistus ir statistus, ieško vis naujų žiūrovų, rėmėjų. Pagaliau labai pakito socialinė žmonių įvairovė, išlaisvėjusi asmenybė susiskaidė į daugybę vaidmenų, grimzta įvairių pareigų, verslų, pilie-tinių priedermių, finansinių santykių chaose. Kartais žmogus jaučiasi išderintas, išskaidytas, nes lyg ir nelieka tam tikrų kultūrinių bei huma-nitarinių jungčių.

Manau, kad dabar tai gana akivaizdu. Pradėjome vaikščioti skir-tingais koridoriais, keliais, vis pro kitas duris, nesusitikdami vieni su kitais, ryškėja uždaros nomenklatūrinės grupuotės, kurios vadinamos elitu, valstybininkais, korupcijos klanais ir pan.

Ta proga noriu pasakyti, jog nėra ir negali būti kokios nors vien-tisos nuolat kalbančios intelektualų ir menininkų grupės, ir vargu ar tai turėtų būti demokratinėje valstybėje. Kažkodėl kultūros ir meno žmonėms vis norima primesti moralinės ar pilietinės policijos vai-dmenį.

Šios srities asmenys, būdami labai įvairūs, yra pašaukti daryti kai ką daugiau, o būtent palaikyti ir plėtoti tarp žmonių tas mano minėtas kultūrines ir humanitarines jungtis, kurių jokios partijos, jokie poli-tiniai apsišaukėliai ir apaštalai, tas priedermes bandantys uzurpuoti, nesugebės išreikšti, nors ir įspūdingai dalyvaudami įvairiose TV šou programose.

Nežinau, ar jau vyksta kultūrinis visuomenės sąmonėjimas, esant gana dideliam politiniam ir informaciniam triukšmui. O tos jung-tys būtinos, prisimenant poeto ir kunigo Ričardo Mikutavičiaus žodžius: „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Kiekvienas save gerbiantis intelektualas turi tai jausti, apie tai kalbėti, ką, beje, daro visi žy-miausieji pasaulio menininkai, net Nobelio premijos laureatai. Juo labiau, kad tos humanitarinės jungtys pasaulyje pradėjo smarkiai trūkinėti.

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 29: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

26 literatūra

Taip jau nutiko – kurį laiką nerašiau ir natūraliai prisisėmiau įvai-rių dalykų iš aplinkos, spaudos, televizijos. Juk negali apsimesti, kad niekas su tavimi nevyksta. Natūraliai į sąmonę spraudžiasi žodžiai, įvykiai, tai, apie ką neturėjai jokio supratimo. Visa tai nori nenori daro įtaką, nuo to niekur nepasislėpsi. Svarbiausia yra surasti būdą, kuriuo apie visa tai galėtum kalbėti. Žinoma, apie tokius dalykus kaip kriminalai, reklama gali rašyti analitinius straipsnius išreikšda-mas savo poziciją, tačiau kaip visą tai įvesti į kultūrą – tai jau kitas klausimas. Bet po saule nieko naujo – visais laikais kultūra, literatūra atspindėdavo tai, kas vyksta, proziškus kasdienybės ženklus poetai paversdavo poezija.

Ar, Jūsų manymu, Lietuvos intelektualai, menininkai šiandien pakankamai išsako savo poziciją visuomenei svarbiais klausimais? Ar visuomenėje jų bal-sas girdimas?

Dažnai galvoju, kodėl intelektualai, menininkai šiandien turėtų ką nors pasakyti, kad visi staiga suklustų? Kodėl kūrybos žmonėms turi būti užkraunama tokia našta? Tai, ko gero, tęsiasi dar nuo Sąjūdžio lai-kų, kai kultūros ir meno žmonės, ir ne tik jie, lipo ant pakylų, šnekėjo ir rašė, nebijojo rodytis viešumoje, rizikuoti, drąsino kitus. Kaip gerai šnekėjo tuo metu pasirodę niekam nežinomi žmonės!

Mažai kam rūpėjo rašomos knygos, simfonijos, honorarai. Tada veikė ŽODIS – pasakytas, išdainuotas, parašytas. Žodžio veikmė buvo didžiulė, nepakartojama, šiandien to taip ilgimasi. To, kas įveikta žo-džiais, buvo neįmanoma padaryti jokiais ginklais.

Čia tiktų prisiminti sakralinę ištarmę: ir žodis tapo kūnu, t. y. vals-tybei, kuriai, kaip ir kiekvienam gyvam organizmui, reikia priežiūros, maisto, kartais ji negaluoja, būna neteisi, ką nors garbina, po to išsi-žada, imasi globoti labiausiai nuskriaustus arba juos palieka likimo valiai.

Nepriklausomybė kilo iš Kovo 11-osios Akto žodžių! O jie gana greitai keitė mūsų nusistatymus, ryžtą įtvirtinti Nepriklausomybę. Pri-simenu, kaip pirmą kartą pamatęs dar ano meto laikraštyje žodį Die-vas parašytą didžiąja raide, supratau, kad režimas jau pralaimi. Užteko

27

vien didžiosios raidės! Įdomu, jog dėl raidžių gali pralaimėti imperijos, kaip buvo XIX amžiuje, kai lietuviškos knygos pradėtos leisti lotynišku šriftu!

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į man pateiktą klausimą. Politinis teatras, kaip būtų galima pavadinti demokratinę valstybę, dažnai keičia savo režisierius, artistus ir statistus, ieško vis naujų žiūrovų, rėmėjų. Pagaliau labai pakito socialinė žmonių įvairovė, išlaisvėjusi asmenybė susiskaidė į daugybę vaidmenų, grimzta įvairių pareigų, verslų, pilie-tinių priedermių, finansinių santykių chaose. Kartais žmogus jaučiasi išderintas, išskaidytas, nes lyg ir nelieka tam tikrų kultūrinių bei huma-nitarinių jungčių.

Manau, kad dabar tai gana akivaizdu. Pradėjome vaikščioti skir-tingais koridoriais, keliais, vis pro kitas duris, nesusitikdami vieni su kitais, ryškėja uždaros nomenklatūrinės grupuotės, kurios vadinamos elitu, valstybininkais, korupcijos klanais ir pan.

Ta proga noriu pasakyti, jog nėra ir negali būti kokios nors vien-tisos nuolat kalbančios intelektualų ir menininkų grupės, ir vargu ar tai turėtų būti demokratinėje valstybėje. Kažkodėl kultūros ir meno žmonėms vis norima primesti moralinės ar pilietinės policijos vai-dmenį.

Šios srities asmenys, būdami labai įvairūs, yra pašaukti daryti kai ką daugiau, o būtent palaikyti ir plėtoti tarp žmonių tas mano minėtas kultūrines ir humanitarines jungtis, kurių jokios partijos, jokie poli-tiniai apsišaukėliai ir apaštalai, tas priedermes bandantys uzurpuoti, nesugebės išreikšti, nors ir įspūdingai dalyvaudami įvairiose TV šou programose.

Nežinau, ar jau vyksta kultūrinis visuomenės sąmonėjimas, esant gana dideliam politiniam ir informaciniam triukšmui. O tos jung-tys būtinos, prisimenant poeto ir kunigo Ričardo Mikutavičiaus žodžius: „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Kiekvienas save gerbiantis intelektualas turi tai jausti, apie tai kalbėti, ką, beje, daro visi žy-miausieji pasaulio menininkai, net Nobelio premijos laureatai. Juo labiau, kad tos humanitarinės jungtys pasaulyje pradėjo smarkiai trūkinėti.

M a r c e l i j u s M a r t i n a i t i s

Page 30: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

28 literatūra

Mes, mūsų – itin dažnas Jūsų pasakymas. Vis dėlto kaip dažnai ima atrodyti, jog tai, kas vyksta aplinkui, ypač jeigu tai nemiela, negražu, – nesusiję su mu-mis, kad mūsų valstybę kuria kiti, o mes su tuo neturime nieko bendra. Kur yra mūsų pačių atsakomybė už tai, kas vyksta?

Neprivalo žmogus kasdien galvoti, už ką ir dėl ko jis vis atsakingas ir atsakingas, nuolat stiprinti tokį savo kompleksą, ypač kai valstybė jau gali tvarkytis pati. Panašu, kaip gyventi su gimtosios nuodėmės kompleksu. Žmogus turi gyventi, kuo nors džiaugtis, auginti vaikus, vyras mylėti moterį, o moteris – vyrą, dirbti mėgstamą darbą, gerai jį padaryti, ir jis padarys viską, kas reikalinga valstybei būti turtingai, pa-traukliai. Iš žmogaus, gyvenančio savo šalyje, daugiau nieko nereikia, jeigu jis laisvas, jo niekas nepersekioja, negąsdina, neliepia daryti tai, ko jis nenori.

Toks žmogus yra svarbiausias šalies asmuo, nes be jo daugiau nieko nėra, kad būtų stipri valstybė. Juk matome, kad valstybių nestiprina nei jų didžiausi kalnai, iškasenos, nuostabūs vandenys, puošnūs diktatorių rūmai, nei pinigus švaistantys turtuoliai, nei ginklai, kurie tik išsekina gyvybines tautų jėgas.

Valstybė tam ir kuriama, kad žmogus galėtų gyventi, išreikšti savo sugebėjimus, poreikius, kad būtų sukurtos palankios galimybės žmo-gui veikti, kad žmogus sakytų mes, mūsų, mums. Ir kad neskubėtų atsi-tverti tvora nuo savo valstybės. Dabar negaliu prisiminti, koks rašytojas pasakė: Be mūsų nebus mūsų. Vadinasi, toks pasakymas, netekdamas savo autorystės, tampa bendrinis. Kitaip tariant, be mūsų ne tik nebus mūsų, bet ir Lietuvos.

Kalbino Gediminas Kajėnas 2007, 2011, 2012

Page 31: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

28 literatūra

Mes, mūsų – itin dažnas Jūsų pasakymas. Vis dėlto kaip dažnai ima atrodyti, jog tai, kas vyksta aplinkui, ypač jeigu tai nemiela, negražu, – nesusiję su mu-mis, kad mūsų valstybę kuria kiti, o mes su tuo neturime nieko bendra. Kur yra mūsų pačių atsakomybė už tai, kas vyksta?

Neprivalo žmogus kasdien galvoti, už ką ir dėl ko jis vis atsakingas ir atsakingas, nuolat stiprinti tokį savo kompleksą, ypač kai valstybė jau gali tvarkytis pati. Panašu, kaip gyventi su gimtosios nuodėmės kompleksu. Žmogus turi gyventi, kuo nors džiaugtis, auginti vaikus, vyras mylėti moterį, o moteris – vyrą, dirbti mėgstamą darbą, gerai jį padaryti, ir jis padarys viską, kas reikalinga valstybei būti turtingai, pa-traukliai. Iš žmogaus, gyvenančio savo šalyje, daugiau nieko nereikia, jeigu jis laisvas, jo niekas nepersekioja, negąsdina, neliepia daryti tai, ko jis nenori.

Toks žmogus yra svarbiausias šalies asmuo, nes be jo daugiau nieko nėra, kad būtų stipri valstybė. Juk matome, kad valstybių nestiprina nei jų didžiausi kalnai, iškasenos, nuostabūs vandenys, puošnūs diktatorių rūmai, nei pinigus švaistantys turtuoliai, nei ginklai, kurie tik išsekina gyvybines tautų jėgas.

Valstybė tam ir kuriama, kad žmogus galėtų gyventi, išreikšti savo sugebėjimus, poreikius, kad būtų sukurtos palankios galimybės žmo-gui veikti, kad žmogus sakytų mes, mūsų, mums. Ir kad neskubėtų atsi-tverti tvora nuo savo valstybės. Dabar negaliu prisiminti, koks rašytojas pasakė: Be mūsų nebus mūsų. Vadinasi, toks pasakymas, netekdamas savo autorystės, tampa bendrinis. Kitaip tariant, be mūsų ne tik nebus mūsų, bet ir Lietuvos.

Kalbino Gediminas Kajėnas 2007, 2011, 2012

28-507 psl.

Page 32: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

Išleido VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius Tel. 8 ~ 5 231 3009 El. paštas [email protected] www.bernardinai.lt www.bernardinai.lt/knygynas

Spausdino UAB BALTOprint www.baltoprint.lt Formatas 170 x 240 mm. Tiražas 1200 egz.

PASAULIS YRA GRAŽUS. Pokalbiai apie kūrybą Sudarytojas Gediminas Kajėnas Redaktorės Michalina Bočiarova, Jurga Lūžaitė-Kajėnienė Korektorė Jurga Žiugždienė Maketuotoja Jūratė Juozėnienė Fotografai Evgenia Levin, Jolanta Klietkutė, Uwe Schneider

Page 33: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

Išleido VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius Tel. 8 ~ 5 231 3009 El. paštas [email protected] www.bernardinai.lt www.bernardinai.lt/knygynas

Spausdino UAB BALTOprint www.baltoprint.lt Formatas 170 x 240 mm. Tiražas 1200 egz.

PASAULIS YRA GRAŽUS. Pokalbiai apie kūrybą Sudarytojas Gediminas Kajėnas Redaktorės Michalina Bočiarova, Jurga Lūžaitė-Kajėnienė Korektorė Jurga Žiugždienė Maketuotoja Jūratė Juozėnienė Fotografai Evgenia Levin, Jolanta Klietkutė, Uwe Schneider

Page 34: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

UDK 821.172-4 Pa305

PASAULIS YRA GRAŽUS: pokalbiai apie kūrybą / Sudarė Gediminas Kajėnas. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2013. – 512 p. (Bernardinai.lt biblioteka)

ISBN 978-609-8086-03-4

Knygoje publikuojami 2006–2013 m. rengti pokalbiai su 40 Lietuvos kultūros bei meno as-

menybių. Leidinį sudaro penkios dalys, kurių kiekviena skirta atskirai kūrybos sričiai: literatūrai,

muzikai, vaizduojamiesiems bei scenos menams, kinui ir fotografijai.

Pokalbiai išryškina skirtingų kartų, patirčių bei krypčių menininkų biografijas, juose atsklei-

džiamas autentiškas šių kūrėjų balsas, mintys, santykis su savimi bei pasauliu. Iškeliami svarbūs

klausimai, kuriuos savo kūryboje bei gyvenime apmąsto ir patys menininkai.

Visa ši nepakartojama gausybė skirtingų balsų kaip tik ir liudija: „Pasaulis yra gražus savo įvai-

rumu ir atspalviais.“

Page 35: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

UDK 821.172-4 Pa305

PASAULIS YRA GRAŽUS: pokalbiai apie kūrybą / Sudarė Gediminas Kajėnas. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2013. – 512 p. (Bernardinai.lt biblioteka)

ISBN 978-609-8086-03-4

Knygoje publikuojami 2006–2013 m. rengti pokalbiai su 40 Lietuvos kultūros bei meno as-

menybių. Leidinį sudaro penkios dalys, kurių kiekviena skirta atskirai kūrybos sričiai: literatūrai,

muzikai, vaizduojamiesiems bei scenos menams, kinui ir fotografijai.

Pokalbiai išryškina skirtingų kartų, patirčių bei krypčių menininkų biografijas, juose atsklei-

džiamas autentiškas šių kūrėjų balsas, mintys, santykis su savimi bei pasauliu. Iškeliami svarbūs

klausimai, kuriuos savo kūryboje bei gyvenime apmąsto ir patys menininkai.

Visa ši nepakartojama gausybė skirtingų balsų kaip tik ir liudija: „Pasaulis yra gražus savo įvai-

rumu ir atspalviais.“

Page 36: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą
Page 37: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

Pasaulis gražuspokalbiai apie kūrybą

Pasaulis gražus

yra

pokalbiai apie kūrybą

ISBN 978-609-8086-03-4

p o k a l b i a i apie kūrybą

Pasaulis gražus

yra

Marcelijus Martinaitis Vanda Juknaitė Donaldas Kajokas Liudvikas Jakimavičius Aidas Marčėnas Rimvydas Stankevičius Jaroslavas Melnikas Gytis Norvilas

Veronika Povilionienė

Daiva Vyčinienė Vladimiras Tarasovas Dainius Juozėnas Algirdas Martinaitis Modestas Pitrėnas Artūras Chalikovas Domantas Razauskas

Alė Počiulpaitė

Vaidotas Žukas Rimantas Sakalauskas Dalia Dokšaitė Anastasija ŠopagienėbbbbbSigita MaslauskaitėRičardas ŠileikabbbIeva Babilaitė bVladas BagdonasRolandas Kazlasb b Oskaras Koršunovas Eglė Špokaitė Juozas Marcinkevičius Andrius Kaniava Vytis Jankauskas Ainis Storpirštis Antanas Sutkus Šarūnas Bartas Paulius Normantas Jonas Gricius Edis Jurčys Audrius Stonys Arūnas Baltėnas Ilja Bereznickas

Page 38: Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą

Pasaulis gražuspokalbiai apie kūrybą

Pasaulis gražus

yra

pokalbiai apie kūrybą

ISBN 978-609-8086-03-4

p o k a l b i a i apie kūrybą

Pasaulis gražus

yra

Marcelijus Martinaitis Vanda Juknaitė Donaldas Kajokas Liudvikas Jakimavičius Aidas Marčėnas Rimvydas Stankevičius Jaroslavas Melnikas Gytis Norvilas

Veronika Povilionienė

Daiva Vyčinienė Vladimiras Tarasovas Dainius Juozėnas Algirdas Martinaitis Modestas Pitrėnas Artūras Chalikovas Domantas Razauskas

Alė Počiulpaitė

Vaidotas Žukas Rimantas Sakalauskas Dalia Dokšaitė Anastasija ŠopagienėbbbbbSigita MaslauskaitėRičardas ŠileikabbbIeva Babilaitė bVladas BagdonasRolandas Kazlasb b Oskaras Koršunovas Eglė Špokaitė Juozas Marcinkevičius Andrius Kaniava Vytis Jankauskas Ainis Storpirštis Antanas Sutkus Šarūnas Bartas Paulius Normantas Jonas Gricius Edis Jurčys Audrius Stonys Arūnas Baltėnas Ilja Bereznickas


Top Related