cmykcmyk

2008 m. gegužės 29 d. Nr. 5 (389) Savanoris � psl.Savanoris2008 m. gegužės 29 d. Nr. 5 (389)

Lietuvos savaNorių Laikraštis

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktorius

Adolfo Ramanausko-Vana-go prisiminimuose yra ir pasako-jimas apie mažą dzūkų kaimelį Leipalingio valsčiuje Butelionis, kurio beveik visi vyrai išėjo parti-zanauti. Kartą Leipalingyje oku-pantų pakalikai surengė mitingą. Iš Alytaus atvykęs komunistų pa-reigūnas siuto: „Rusijai pasidavė Vokietija ir Japonija. Pasakykite man, ką galvoja Butelionys!“ To-kių kaimų Lietuvoje buvo šimtai, o priešui lietuviai niekada nepasi-duoda. Baltai – ne slavai. Fronte paskui į ataką einantį rusų pulką paprastai slinkdavo gerai ginkluo-tas NKVD batalionas. Enkavėdis-tai, laikydamiesi saugaus atstumo, šaudydavo į nugaras tiems karei-viams, kurie, jų manymu, nespar-čiai puldavo ar bandydavo gultis ant žemės. Leninas, vykstant pilie-tiniam karui, Raudonosios armi-jos narsumą skatino kitokiu būdu. Jo įsakymu mūšio metu pasitrau-kęs dalinys būdavo išrikiuojamas ir komisarai bei čekistai sušaudy-davo kas dešimtą raudonarmietį.

Partizanai, išskyrus retas iš-imtis, kaudavosi iki galo ir jeigu matydavo, kad nepajėgs išsiveržti iš apsupimo ar bunkerio, nusišau-davo arba susisprogdindavo. Lie-tuvių su pakeltomis rankomis ru-sai nematė. Į nelaisvę patekdavo tik sunkiai sužeisti bei vienas ki-tas silpnavalis.

Prof. Edvardas Gudavičius par-tizanų kovas prilygina Žalgirio mū-šiui ir 1918–1920 m. nepriklauso-mybės karui. Tai buvo visos tautos kova, o partizanai – tautos kariai. Visuomenės ir partizanų vienybė, bent jau pirmaisiais kovų metais, buvo beveik absoliuti. Vilniaus ka-rininkų ramovės vyrų choro „Ai-das“ dainininkas Kostas Valukonis

kilęs iš Berezninkų kaimo, o tai vi-sai šalia Ramanausko-Vanago tė-viškės – Bielėnų. Jis prisimena:

– Partizanams talkino visi kai-mo gyventojai, tai buvo savaime suprantama. Juk į miškus išėjo savi žmonės: kaimynai, giminės, pažįs-tami, ir todėl jie nesibaimindami galėjo užeiti į bet kurią sodybą, ge-rai žinodami, kad bus ir priglausti, ir apskalbti, ir pamaitinti ir įspėti, pasirodžius priešui. Frontui pra-ūžus, mano tėvas laukuose rado daug ginklų, juos surinko ir nu-skandino durpyne, o vėliau pasakė partizanams, kur jie yra. Vyrai su kobiniais tuos ginklus išsitraukė.

Rusų kareiviams gera valia val-gyti niekas neduodavo, „išvaduo-

tojų“ su gėlėmis nepasitiko, kaip Kauno žydai 1940-aisiais.

Vėliau, kovoms užsitęsus, vi-suomenės ir jos gynėjų vienybė ėmė eižėti, o to ir siekė okupantai. Daug žalos padarė kriminaliniai elementai, kurie, okupacinio reži-mo visokeriopai globojami, siautė-jo, prisidengdami partizanų vardu. Veikė net specialūs kariniai dali-niai, vadinamieji sokolovininkai. Jie, aprengti lietuviškomis unifor-momis, žudydavo ištisas šeimas, o kaltė būdavo suverčiama partiza-nams. Lavonai juk nepasakys, kad juos nužudę „partizanai“ tarpusa-vyje kalbėjosi rusiškai. O kur dar

masinis agentų verbavimas! Oku-pantai per daug nesuko galvos: pranešinės užverbuotas asmuo ar ne, svarbu, kad jis pasirašytų. Vieni tokie „agentai“ iškart pasisakyda-vo partizanams ir pranešinėdavo priešui, ką partizanai patardavo, t. y. teikdavo dezinformaciją, kiti iš-sigandę tylėdavo, treti, vieną kartą ką nors išdavę, jau neturėdavo ke-lio atgal. Partizanai tokius bausda-vo, ir labai griežtai. Laikui bėgant viskas taip susipainiojo, kad kar-tais nukentėdavo visai nekalti as-menys, o tikrieji išdavikai darba-vosi visai nebaudžiami, net įgydavo partizanų pasitikėjimą.

Partizanai karą pralaimėjo, bet tai ne jų kaltė. Per daug nelygios

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena

Apgynę Lietuvos garbę jėgos, o Vakarai, nenorėdami pyktis su Stalinu bei nematydami sau ko-kios nors naudos, ir piršto nepaju-dino, apsimetė nieko negirdintys ir nieko nematantys, kas dedasi rytinė-je Baltijos pakrantėje. Kaip visada.

Lietuviai išėjo ginti savo Tėvynės, nes visiškai nenorėjo vergauti prie-šui, siekė gyventi laisvoje valstybėje. Per du nepriklausomybės dešimtme-čius išugdyta save gerbianti, labai są-moninga ir patriotiška karta, mylin-ti savąjį kraštą ir pasiryžusi kautis už jį visais įmanomais (ir neįmanomais) būdais.

Anot lietuvių literatūros klasi-kės Šatrijos Raganos, „žmogus, ku-ris savo paties nauda tesirūpina ir savo tėvynės nemyli, yra lyg gyvu-lys, kuris savo motinos nepažįsta pa-augęs ir vien temąsto, kaip paėsti ir pagerti“. Šių laikų šatrijoms ir raga-niams tėvynė sutelpa į nuosavą pini-ginę, o kas netelpa, tas – ne tėvynė. Jiems baisiausia būtų, jeigu atgim-tų patriotizmas, tautinis sąmoningu-mas, o „mieli Lietuvos žmonės“ vėl pasijustų lietuviais, ant kurių spran-do nelabai ir išsilaikysi. Todėl re-klamuojamas (o kažkas ir pinigėlių duoda) svastikom apsikarstęs „patri-otas“ Mindaugas Murza, kurio už-davinys vienas ir aiškiai matomas: kompromituoti patriotines, tautines idėjas; keliama isterija apie tariamą rasizmą. Štai žiūrėkit, kokie jie, pa-triotai! O juk patriotai, tautininkai – ne nacionalistai. Kas myli savo tau-tą, tas moka gerbti ir kitas. Ir gerbia, bet nenuolaidžiauja.

Partizanai apsaugojo Lietuvą nuo masinės rusų kolonizacijos. Ką tai reiškia, galime aiškiai suvokti, pa-žvelgę į mūsų kaimynes Latviją ir Es-tiją, kur partizaninis pasipriešinimas buvo daug silpnesnis. Bet šiandien, kai matai kaip uoliai lietuvių tauta iš-sklaidoma po Europos užkampius, o Lietuva apgyvendinama (taip pat uo-liai) svetimšaliais, pradedi dvejoti: ar ne beprasmis buvo tas pasiprieši-nimas? Kaip Herkaus Manto sukili-mas, apgynęs prūsų tautos garbę, bet neišgelbėjęs tautos nuo pražūties.

Lietuvos partizanai apgynė lietu-vių tautos garbę...

Išeinantys negrįžti. Paskutinieji partizaninės spaudos leidėjai Lietuvoje, Prisikėlimo apygardos partizanai Stepo-nas Erstikis-Patašonas ir Kostas Liuberskis-Žvainys (buvęs Lietuvos kariuomenės karo lakūnas) 1957 m. dar leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas“. 1958 m. jie tiesiog dingo, likimas nežinomas ir šiandien.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Gr. Vilius DŽIAVEČKA„Savanorio“ korespondentas

Balandžio 25 dieną Alytuje, Rotušės aikštėje, įvyko Dainavos rinktinės KFOR–17 būrio sutik-tuvės. Ta pačia proga paminėtos ir 17–osios rinktinės metinės, pri-saikdintas būrys naujokų – 27 ka-riai savanoriai.

KFOR–17 grįžo iš taikos rė-mimo operacijos Kosove. Su-tiktuvių ceremonijoje dalyvavo

Būrys grįžo namokrašto apsaugos ministras Juo-zas Olekas, Seimo narys Julius Sabatauskas, KASP vadas plk. Antanas Plieskis, vietos karinių ir sukarintų vienetų bei miesto valdžios atstovai, karių artimieji. Kariai apdovanoti KAS lygmens medaliais „Už tarptautines ope-racijas“.

KFOR–17 būrys buvo sufor-muotas iš Dainavos rinktinės ka-rių savanorių. Būrio vadas vyr. ltn. Aurelijus Selimavičius.

„Prieš kelias dienas iš šios aikštės į Afganistaną išlydėjome Birutės bataliono taikdarius, da-bar iškilmingai sutinkame Ko-sove taikos rėmimo operacijoje dalyvavusius savanorius. Džiau-giuosi, kad apie mūsų karių tar-nybą gražiai atsiliepia Lenkijos ir Ukrainos bataliono vadovybė, – sakė krašto apsaugos ministras J.Olekas.

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas apdovanoja būrio karius. Autoriaus nuotraukaNukelta į 2 psl.

cmyk

2008 m. gegužės 29 d. Nr. 5 (389)Savanoris� psl.

cmyk

Būryje KFOR–17 aštuoni ka-riai savanoriai tarptautinėje mi-sijoje dalyvavo jau antrą kartą. Anksčiau šie kariai yra tarnavę operacijose Kosove, Afganistane, KFOR arba PAG vienetuose.

Būryje – trys profesinės karo tarnybos kariai, kiti – kariai sava-noriai, iš jų dvi merginos. Gr. Lina Jasionytė, pirmoji Savanorių pajė-gų karė savanorė, atlikusi dvi misi-jas Afganistane ir Kosove.

Kariai pusę metų gyveno ame-rikiečių bazėje, budėjo KFOR kontrolės postuose Kosovo pasie-nyje su Makedonija, vykdė patru-liavimo, greitojo reagavimo ir ki-tas užduotis.

Lietuvių taikdarių būrys vyk-dė keletą CIMIC projektų, vieną greitojo poveikio projektą, parė-mė vietos mokyklas.

– Visada džiugu grįžti namo, o ypač po misijos, įvykdžius užduo-tį. Kariai negailėjo jėgų, išnaudo-jo patirtį, kurią buvo įgiję pasiren-gimo metu, – sakė būrio vadas vyr. ltn. A.Selimavičius. – Misijos ra-jone įvykių netrūko, bet būrys su-sidorojo su visomis užduotimis. Buvo ypač džiugu girdėti, kai len-kų–ukrainiečių bataliono vadas visiems kariams kaip pavyzdį nu-rodydavo lietuvius. Batalione pui-kiai sutarėme su kolegomis.

Būrio vadas labai dėkingas savo žmonai, į misiją išlydėjusiai su kū-dikiu ant rankų: „Žmonai, manau, buvo sunkiausia, tačiau sugrįžimo džiaugsmas, atrodo, kompensavo visus vargus.“

Būrio vadas dar nenori atsisvei-kinti su savo kariais: „Tarnauja-me vienoje kariuomenėje, vieno-je rinktinėje, ir kas gali žinoti, gal kartu teks išvykti į naują misiją. Trečdalis būrio savanorių pareiškė norą tapti profesionalais“.

Skyrininkas srž. Juozas Genevi-čius pasakoja, kad didžiausią įspū-dį paliko Kosovo kalnai, kurie yra ne tik gražūs, bet ir pavojingi. Vi-siems būrio vairuotojams įveik-ti jų baimę padėjo prieš misiją

Dainavos rinktinėje suorganizuo-tas vairavimo bekele kursas. Ka-riai treniravosi miškuose ir smėlio karjeruose. Anot vyrų, būtų ge-rai, kad kiekvieno būrio vairuoto-jai, besiruošiantys į Kosovą, perei-tų tokį pasirengimą.

Kaip sako būrio mechanikas srž. Edgaras Ručinskas, skyriaus vadas gali tik nurodyti patrulia-vimo maršrutą, o karius veža vai-ruotojas, jis atsakingas už žmonių saugumą ir gyvybes sunkiai prava-žiuojamuose kalnuose: „Nė vie-nas skyrininkas negalėjo skųstis savo vairuotojais. Vietiniai palan-kiai vertina mus, Lietuvos taikda-rius, žino mūsų žymiųjų sporti-ninkų pavardes, tai ir patruliui, patekus į bėdą, padeda – atbėga su kastuvais, padeda išsikasti iš sniego ar purvo. Patys Kosovo gy-ventojai gana darbštūs, nuo karo praėjus devyniems metams, griu-vėsių kasmet mažėja.“

Seržantas turi su kuo palygin-ti, kadangi į Kosovą vyko jau an-trą kartą. Prieš trejus metus jis tarnavo savanorių kuopoje BALT-SQN–11.

Lenkiškų visureigių „Honker“ svorio centras – aukštai, todėl, pa-sak mechaniko, „Mašinytę reikia tiesiog jausti siauruose kalnų ke-liuose ir ypač posūkiuose, kitaip galima ir apvirsti.“

Srž. Vaidas Burba prieš Kosovą tarnavo Afganistane, PAG–2. Pa-sak dviejų misijų veterano, Koso-ve, skirtingai nei Afganistane, jis pamatė vakarietiškus musulmo-nus, lietuvio akiai labiau įpras-tą žalią kraštovaizdį ir mažiau pa-vojingą kraštą nei tikėjosi. Karys, prieš dešimt metų privalomąją tarnybą atlikęs Jėgerių batalione, dabar planuoja pereiti į profesinę karo tarnybą. Būtų gerai, jei tar-nybą gautų Birutės arba Vytenio batalionuose, arčiau namų, o jei nepavyks, žinoma, liks savanoriu.

Gr. Ričardas Miliutis prisiminė pirmųjų dienų jaudulį, tuomet pa-tirti įspūdžiai – ryškiausi. Labiau-siai įstrigo pirmieji patruliai kal-nuose, kurių iki tol nebuvo matęs. Užduotys tik iš pradžių atrodė su-dėtingos, o patruliavimo maršru-tai kalnuose nelengvai įveikiami. Neilgai trukus nerimą pakeitė pa-

Būrys grįžo namo tirtis ir pasitikėjimas savo jėgomis. Važinėdamas atsakomybės rajo-ne karys matė daug šiukšlių, ypač paupiuose, ir apgailestavo, kad graži Kosovo gamta užteršta.

Gr. Jurgita Keblikaitė iš 103 kuopos į misiją vyko pirmąjį kartą. Anot savanorės, rengdamasi misi-jai ji įsivaizdavo, kad Kosove vis-kas bus daug sudėtingiau. Pajėgo-se savanorė tarnauja jau septyneri metai. Anksčiau karė veržėsi va-žiuoti į Afganistaną, buvo net me-dicinos komisiją perėjusi, bet nuo šio žingsnio ją atkalbėjo šeima, o į Kosovą vis dėlto išvažiavo. Jau mi-sijoje savanorę nustebino europie-tiškas kosoviečių gyvenimo būdas. Savanorė tikėjosi pamatyti vei-dus po čadromis slepiančias vietos moteris, tačiau to nebuvo. Karė galvojo, kad dviem merginom mi-sijoje nebus lengva, tačiau ir čia klydo – nesutarimams nebuvo nei laiko, nei priežasčių. Visi kariai misijoje palaikė vienas kitą, turėjo daug darbo, kadangi užduočių lie-tuviams netrūko.

Anot Dainavos rinktinės vado mjr. Raimondo Matulaičio, KFOR–17 būrio vadas vyr. ltn. A. Selimavičius suformavo būrį kaip vieną kumštį, tai leido vėliau su-laukti puikių lenkų ir amerikiečių vadovybės įvertinimų. Vadas juo-kauja, kad nerimavo tik dėl vieno – rūpėjo, kaip viename būryje su-tars suvalkiečiai ir dzūkai. Sutarė puikiai.

„Lenkų–ukrainiečių batalio-no vadovybė mūsų kariams sky-rė sunkias užduotis, kadangi lietu-viais pasitikėjo. Aišku, šia džiugia švente Dainavos rinktinei atsa-kingos užduotys nesibaigia, ka-riams jau kitais metais teks rengtis į Afganistaną. Šiai misijai vėl rei-kės patyrusių karių.“, – sakė mjr. R.Matulaitis.

Vadas kartu ir džiaugiasi, ir gailisi, kad parašę prašymus į pro-fesinę tarnybą, Dainavos rinkti-nę paliks vieni labiausiai patyru-sių savanorių: „Visgi manau, kad taip ir turėtų būti. Pamilęs kario profesiją karys savanoris turi iš-naudoti galimybę tapti profesi-nės karo tarnybos kariu. Į jų vie-tas kuopose ateis nauji savanoriai. Šiandien prisiekęs naujokų būrys – puikus šios tendencijos pavyz-dys. Savanorių kaita rinktinėje turi būti.“

Taikdariai srž. Vaidas Burba, srž. Juozas Genevičius, gr. Jurgita Keblikaitė ir gr. Ričardas Miliutis džiaugiasi grį-žę namo. Gr. Viliaus Džiavečkos nuotraukos

Atkelta iš 1 psl.

Priesaika Dainavos rinktinėje. Į profesinę tarnybą išeinančius karius pakeis nauji savanoriai.

Apdovanojimai

Krašto apsaugos ministras apdovanojo

medaliu „Už tarptautines operacijas“:mjr. Rimantą Jasinevičių, vyr. ltn.

Aurelijų Selimavičių, j. psk. Raimon-dą Vašką, vrš. Juozą Jušinską, srž. Juozą Luckų, j. srž. Audrių Dubic-ką, j. srž. Edvardą Tumasonį, j. srž. Darių Kardoką, gr. Nerijų Andriuko-nį, gr. Valdą Antropiką, gr. Andrių Barysą, gr. Povilą Dubicką, gr. Dai-nių Jankauską, gr. Darių Juonį, gr. Jurgitą Keblikaitę, gr. Edvardą Ma-žeiką, gr. Ričardą Miliutį, gr. Kęstu-tį Nedzinską, gr. Valdą Ravucką, gr. Rimą Varsevičių;

medalio „Už tarptautines ope-racijas“ ženklu:

srž. Aleksandrą Asanavičių, srž. Vaidą Burbą, srž. Juozą Genevi-čių, srž. Edgarą Ručinską, gr. Rimą Abieciūną, gr. Marių Bielskų, gr. Liną Jasionytę, gr. Vytautą Mickevičių, gr. Marių Vabuolį.

KASP vadas apdovanojo

medaliu „Už pavyzdingą tarnybą“:vrš. Rolandą Čekanauską;medaliu „Už pavyzdingą kario

savanorio tarnybą“ (15-os metų):j. srž. Saulių Žuką, gr. Egidijų Ei-

tutį;medaliu „Už pavyzdingą ka-

rio savanorio tarnybą“ (10-ies metų):

srž. Ričardą Mickų, j. srž. Dai-nių Butikį, j. srž. Edvardą Galminą, j. srž. Gražvydą Nausėdą, j. srž. Eriką Pocių, j. srž. Justiną Vičių, gr. Algi-mantą Budvydį, gr. Darių Šilinskį;

medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“ (5-erių metų):

j. srž. Arūną Liepinį, j. srž. Ri-mantą Puodžiūną, gr. Mindaugą Ba-jorą, gr. Dianą Jurevičiūtę, gr. Gita-ną Kulevičių, gr. Alfredą Nausėdą, gr. Vytautą Ruškį, gr. Egidijų Su-dintą, gr. Tadą Vaičekauską, gr. Ri-mantą Žylių, eil. Egidijų Alčauską, eil. Eveliną Armalienę, eil. Robertą Beržinską, eil. Ernestą Indrijauskie-nę, eil. Marytę Milašienę, eil. Ginta-rą Petrauską, eil. Laimoną Šiaulytį, eil. Šarūną Lukšą;

padėkos raštu:gr. Gintarą Dusevičių, gr. Marty-

ną Jurkšą, gr. Laimoną Kairį, eil. Pe-trą Grikštą, eil. Giedrių Žemaitį, eil. Vyniautą Žymantą.

Suteikti laipsniai

Lietuvos kariuomenės vadas suteikė aukštesnius laipsnius:

kapitonovyr. ltn. Andriui Mikaičiui

vyresniojo leitenantoltn. Donatui Šeronui.

Atsisveikino su tarnyba

Į atsargą paleistas:vyr. ltn. Andrius Matusevičius.

cmykcmyk

2008 m. gegužės 29 d. Nr. 5 (389) Savanoris � psl.

Kpt. Arvydas SAVICKASDariaus ir Girėno rinktinė

Šių metų Lietuvos kariuome-nės bokso čempionate, vykusia-me Jono Žemaičio karo akade-mijoje, dalyvavo ir Dariaus ir Girėno rinktinės kariai savano-riai eil. Donatas Bondorovas ir eil. Vitalijus Subačius, kurie yra ir Lietuvos kariuomenės bokso rinktinės nariai. Juos treniruoja ats. mjr. Vitalijus Straleckas. Eil.

Kpt. Arvydas SAVICKASDariaus ir Girėno rinktinės štabo S5 skyriaus viršininkas

Dariaus ir Girėno rinktinės dienos renginiai šįmet vyko Prie-nuose. Parapijos bažnyčioje šv. Mišias aukojo Kauno įgulos ka-pelionas kpt. Tomas Karklys, o po jų savanoriai išsirikiavo Laisvės aikštėje. Ceremonijoje dalyvavo l. e. Kauno įgulos viršininko parei-gas plk. ltn. Vidmantas Rachlevi-čius, KASP štabo viršininkas plk. ltn. Vilmas Šatas, Dariaus ir Girė-no rinktinės vadas mjr. Vidas Ša-rakauskas, Jonušo Radvilos mo-komojo pulko štabo viršininkas plk. ltn. Albertas Dapkus, taip pat Seimo narys Ramūnas Garbara-

Dariaus ir Girėno rinktinės diena

vičius, Prienų rajono meras Alvy-das Vaicekauskas ir kiti svečiai.

– Prieš aštuoniolika metų buvo pradėtos kurti Lietuvos kariuome-nės Krašto apsaugos savanorių pa-jėgos. Per šį laiką suaugote, susti-prėjote. Nors vėjai bei audros jus ir trankė, bet išlikote stiprūs ir tvir-ti, – kalbėjo plk. ltn. V. Šatas, pa-jėgų vado vardu palinkėjęs ištver-mės, stiprybės ir kariškos sėkmės. KASP štabo viršininkas rinktinės kariams, ištarnavusiems 15, 10 ir 5 metus, įteikė medalius.

Rinktinės vadas mjr. V.Šara-kauskas:

– Būta visko – ir sėkmės, ir klaidų. Norisi pasidžiaugti karių dalyvavimu tarptautinėse misijo-se, jų pagalba savo krašto gyven-

tojams – ir gesinant didįjį gaisrą Neringoje, ir gelbstint pamario krašto žmones potvynių metu. Mūsų laukia pokyčiai, reikia mo-dernizuoti kariuomenę, sukurti struktūrą, kuri sugebėtų reaguo-ti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius, bet svarbiausia mūsų užduotis – rengtis Tėvynės gynybai.

Sėkmės tarnyboje savano-riams linkėjo Seimo narys R.Gar-baravičius ir Prienų rajono meras A. Vaicekauskas.

Skambant smagiems Birutės bataliono orkestro maršams sa-vanoriai visus vaišino kareiviška koše, po to Prienų kultūros cen-tre koncertavo Vilniaus karininkų ramovės ansamblis „Vilija“ ir dai-nininkė Arina.

D.Bondorovas (svorio kategorija iki 81 kg) finale kovėsi su karo policijos atstovu A.Pšedniu ir, kaip ir buvo ti-kėtasi, nugalėjo. Eil. V.Subačius tu-rėjo finale susitikti su Karo aka-demijos kariūnu L.Skrebiu, bet pastarasis dėl traumos kovos atsisa-kė. Tad du mūsų rinktinės savano-riai tapo kariuomenės čempionais. Komandų prizininkių trejetukas: Jono Žemaičio karo akademija, Ge-dimino štabo batalionas, Dariaus ir Girėno rinktinė.

Savanoriai Lietuvos kariuomenės bokso čempionate

Vyr. ltn. Rolandas BŪDVYTISVyčio rinktinės ŠAK logistikos būrio vadas

Vyčio rinktinės štabo aptarna-vimo kuopos logistikos būryje tar-nauja nemažai šaunių ir gerų sa-vanorių. Šį kartą papasakosiu tik apie kelis iš jų.

1999 metų pradžioje ŠAK kuo-pavietės duris pravėrė ir įsiliejo į kolektyvą Antanas Maldaikis, ku-riam tuo metu buvo jau virš ke-turiasdešimties. Paklausus, ko-dėl tapo savanoriu, A.Maldaikis papasakojo, kad jį tapti savano-riu paskatino pažįstami, o taip pat norėjosi tęsti senas šeimos tradicijas – tėvas buvo Lietuvos partizanas. Tarnyba jam ne nau-jiena, okupacijos laikais teko tar-

nauti sovietinėje kariuomenėje. Antanas prikalbino ateiti į Sa-vanorių pajėgas ir savo sūnėną Liną Vaitiekėną, nes paties sū-nūs dar buvo per jauni tarnybai. Gr. A.Maldaikis tarnyboje pasi-žymi tolerancija ir veiklumu, o be to yra geras virėjas, turi tokią gys-lelę, labai naudingą visai kuopai. Aktyviai dalyvauja kuopos rengi-niuose ir pratybose.

Praėjusių metų pabaigoje į mūsų rinktinės gretas atėjo vy-resnysis Antano sūnus Sigitas, o jau šiais metais ir jaunesnysis Eu-genijus. Tad šiuo metu kuopoje jau turime tris Maldaikius.

Gr. A.Maldaikio sūnums tar-nyba Savanorių pajėgose tik pra-sidėjo, tikimės iš jų tokio pat atsi-davimo tarnybai, kaip ir jų tėvo.

Kpt. Virgilijus RUDOKASRinktinės štabo S5 skyriaus viršininkas

Balandžio 19 d. Vyčio rinkti-nės kariai rinkosi į Joniškį, nes čia buvo švenčiamos 17-osios rinkti-nės įkūrimo metinės. Diena išau-šo ūkanota, tvyrojo rūkas, todėl į šventę skridęs Aviacijos rink-tinės lėktuvas dėl rūko negalėjo nutūpti, turėjo grįžti taip ir nepa-demonstravęs aukštojo pilotažo programos. Vėliau rūkas išsisklai-dė. Prie Joniškio kultūros cen-

tro išsirikiavo dešimties rinktinės kuopų būriai. Karius pasveikino Šiaulių apskrities administraci-jos viršininko pavaduotoja Emili-ja Laurutienė. Savo meistriškumą ir pasirengimą joniškiečiams de-monstravo rinktinės žvalgai, va-dovaujami kpt. Arūno Norkevi-čiaus.

Grojo KASP orkestras, smal-suoliai galėjo apžiūrėti kuopų foto stendus, karių ginklus, pa-sivažinėti Butigeidžio mokomo-jo bataliono kariniu transporte-riu.

Joniškio kultūros centro salėje sa-vanorius su švente pasveikino rinkti-nės vadas plk. ltn. Ričardas Leikus, KASP štabo viršininko pavaduoto-jas plk. ltn. Gintautas Zaura, Joniš-kio rajono meras Romualdas Gadei-kis, Panevėžio bei Šiaulių apskrityse dislokuotų dalinių vadai, kiti svečiai. Koncertavo Joniškio „Saulės“ vidu-rinės mokyklos moksleivių meno ko-lektyvas.

Pasibaigus šventiniams rengi-niams Joniškio rajono meras padė-kojo savanoriams ir prašė dažniau tokias šventes organizuoti Joniškyje.

Gr. Antanas Maldaikis ir jo sūnūs

Apdovanojimus savanoriams įteikia KASP štabo viršininkas plk. ltn. Vilmas Šatas ir rinktinės vadas mjr. Vidas Šarakauskas. Vyr. ltn. Aurelijaus Neifalto nuotrauka

Vyčio rinktinei – septyniolika

Lietuvos kariuomenės čempionas eil. Donatas Bondorovas (dešinėje) ir jo treneris ats. mjr. Vitalijus Straleckas. Autoriaus nuotrauka

Gr. Antanas Maldaikis su sūnumi Eugenijumi poligone.

Žvalgų pasirodymas. Kpt. Rolando Stankevičiaus nuotrauka

cmyk

2008 m. gegužės 29 d. Nr. 5 (389)Savanoris� psl.

cmyk

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS „Savanorio“ redaktoriusPerkėlų kuopa yra tarsi ir dvigu-

bo pavaldumo. Kovinio, techninio rengimo atžvilgiu pavaldi Juozo Vit-kaus inžinerijos batalionui, adminis-traciniu – Dariaus ir Girėno rinkti-nei. Bataliono kareivinėse kuopa ir įsikūrusi, visa technika taip pat pri-klauso batalionui, bet aprūpinimas – rinktinės, kuopos ginklai ten, kur ir kitų rinktinės kuopų ginklai.

Šiuo metu 202-oje perkėlų kuo-poje tarnauja 64 kariai savanoriai, iš jų – 7 nerikiuotės. Nerikiuotės tai nerikiuotės, bet kuopai jie labai rei-kalingi ir naudingi. Tai vis seni, paty-rę kariai, daug metų atidavę Savano-rių pajėgoms: srž. Arvydas Surantas, grandiniai Povilas Brazdauskas, Val-das Bieliūnas, eilinė Regina Ka-zakauskaitė, neseniai apdovanota medaliu „Už pavyzdingą kario sava-norio tarnybą“(10–ies metų). Arū-nas Kodzevičius taip pat turi gran-dinio laipsnį. Tačiau tai kuopoje jis grandinis, o iš tikrųjų – vidaus tarny-bos majoras. Dirbo jis vidaus reikalų sistemoje, o išėjęs į pensiją nuspren-dė dar patarnauti ir kariuomenėje. Karininkas tapo kariu savanoriu.

Vyr. ltn. Aleksandras Pocius apie nerikiuotės savanorius sako taip:

– Jie mums tikrai reikalingi. Ka-riai patyrę ir patikimi, kokią užduotį bepaskirtum – jie padarys, smulkme-niškai nurodinėti, aiškinti nereikia. Suprantama, kad mokymų metu ne-rikiuotės savanoriams dažniausiai tenka aprūpinimo darbai, kol jauni-mas vykdo užduotis, „seneliai“ ir pa-lapines pastato, ir košę išverda...

Kuopoje yra du perkėlų būriai. Būrį sudaro trys skyriai: du perkėlų ir vienas katerių. Kuopai vadovauja Inžinerijos bataliono karininkas kpt. Vaidas Dovidavičius. Jo pavaduoto-jas – KASP karininkas, šiuo metu šias pareigas laikinai eina I perkėlų

būrio vadas vyr. ltn. Aleksandras Pocius. Kuopininkas psk. Jonas Vaidotas – iš bataliono, intendan-tas vrš. Mykolas Šileika – savano-ris.

Vyr. ltn. A.Pocius tarnybą pra-dėjo kariu savanoriu Dariaus ir Girėno rinktinėje. Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje baigė būrių vadų kursus, tapo karinin-ku, buvo priimtas į profesinę karo tarnybą ir paskirtas J.Vitkaus in-

žinerijos bataliono būrio vadu. 2006 m. išrotuotas į KASP, atsidūrė Šakiuose, iš ten vėl perkeltas į Kau-ną perkėlų kuopon.

– Savanorių lankomu-mas Šakiuose geresnis, – sako vyr. ltn. A.Pocius. – Perkėlų kuopoje tarnauja kauniečiai bei Kauno ra-jono gyventojai. Jų lanko-mumas, deja, mažėja. Jei-gu savanoris neateina į užsiėmimus, tai jis suran-da daugybę priežasčių: mokslai, sportinės varžy-bos, bulviakasis ir t. t., ir pan. Stengiamės suprasti, atsižvelgiame planuoda-mi užsiėmimus, bet aps-kritai, tendencija nela-bai džiuginanti: savanorių mažėja. Jeigu anksčiau dalis vaikinų į Savanorių

pajėgas ateidavo vengdami tar-nybos reguliariuosiuose daliniuo-se, tai dabar jiems to daryti nerei-kia – šauktinių vis mažiau ir kas nenori tarnauti, tas ir netarnau-ja. Kiek merginų ateidavo į kuo-pą anksčiau, tiek jų ateina ir da-bar, o štai vaikinų, norinčių tapti savanoriais, sumažėjo.

Keletas kuopos karių savano-rių turi aukštąjį išsilavinimą, yra studentų, dar visai neseniai tarna-vo ir atsargos karininkai, bet šiuo metu jie perkelti į rinktinės re-zervą. Keli savanoriai išvykę už-darbiauti į užsienį. Gr. Linas Le-minskas taip pat pusmetį plušo Airijoje. Grįžo ir visa galva pasi-nėrė į tarnybą, gražu žiūrėti.

Pastovi kuopos užsiėmimų vie-ta yra prie Vilkijos. Ten kariai tre-niruojasi, mokosi statyti pontoni-nį tiltą per Nemuną. Tiltą įrengia, po to išardo, ir namo, į Kauną. Nusibodo jau savanoriams ta pati vieta, viskas žinoma iki smulkme-nų, tačiau perkėlų kuopa ne pės-tininkai, su savo technika kažkur labai ir nepavažinėsi.

– Vien tik techniniai dalykai, pontonai tikrai atsibosta, – sako vyr. ltn. A.Pocius. – Todėl taktines pratybas rengiame pagal rinktinės užduotis, kad savanoriai pasijus-tų tarnaujantys ne tik inžinerijos, bet ir koviniame dalinyje, pabūtų pėstininkais. Tai naudinga ir rei-

kalinga. Pavilkijyje surengti rim-tas taktines pratybas sunkoka, o juk galėtume surengti tokias, kad ir įdomios būtų, ir naudingos. Bet kol kas tai tik svajonės.

Vyresnysis leitenantas geru žo-džiu mini skyrininkus j. srž. Auri-mą Blanką, gr. Raimondą Šileiką, gr. Rimą Bavaraitę. Gr. Edvi-nas Pakutka, vadovavęs II būrio I perkėlų skyriui išėjo į profesi-nę tarnybą bataliono išminavimo kuopon. Broliai dvyniai Aidas ir Aurimas Sauliai, abu grandiniai ir abu geri sportininkai, boksinin-kai, dalyvauja varžybose. Du ka-riai – gr. Linas Leminskas ir eil. Indrė Stankutė rengiasi tarptau-tinei misijai. Kiekvienam kariui naudinga bent kartą pabuvoti mi-sijoje, mano vyr. ltn. A.Pocius ir taip pat viliasi ten pakliūti, bet kol kas vis nepavyksta.

Technikos kuopa turi nema-žai: galingi sunkvežimiai, kateriai, pontonai. Ne nauja, bet tvarkingai prižiūrima, vis paremontuojama

ir parengta darbui. Šiuo metu Vi-lijampolės tiltas Kaune uždarytas remontui. Pradžioje planuota ša-lia pastatyti pontoninį tiltą – per-kėlų kuopa jau buvo pasirengusi, tačiau miesto valdžia skaičiavo, skaičiavo ir nusprendė, kad per brangu, todėl kuopos technika iš angarų taip ir nepajudėjo. Sava-noriai, rengdamiesi šiam darbui, dar kartą patikrino savo techni-ką, ką reikėjo suremontuoti, su-remontavo ir pataisė, tad nors to-kia nauda.

Pontoninį tiltą per Nemuną sa-vanoriai įrenginėja beveik dieną. Niekas rekordų nesivaiko ir su chronometru nestovi, svarbu dar-

bą atlikti gerai ir kokybiškai. Jei-gu reikėtų, padarytų ir greičiau.

Kuopoje tarnauja 11 merginų. Ką gi jos čia veikia, juk nevairuo-ja galingų sunkvežimių!

– Štai vairuotojų kaip tik ir ma-žėja, – sako vyr. ltn. A.Pocius. – Jie išeina, o priežastys labai aiš-kios: persivilioja įvairios firmos, pasiūlydamos daug didesnes al-gas nei kariuomenėje. Žmonės eina ten, kur geriau, toks gyveni-mas. Dauguma merginų pas mus vairuoja katerius, tai taip pat at-sakingos pareigos, bet nereika-laujančios didelės fizinės jėgos.

Viena iš tokių vairininkių yra eil. Indrė Stankutė. Baigusi Kau-no Dariaus ir Girėno gimnaziją įstojo į Veterinarijos akademiją, bet šių metų pradžioje, po sesi-jos, dokumentus atsiėmė ir išėjo, nes pasijuto ne savo vežime sė-dinti. Indrė svajoja tapti gydyto-ja ir bandys stoti į medicinos uni-versitetą.

– Aš, – sako savanorė, – sava-

nore tapau iš patriotizmo. Tėvelis – Mindaugas Stankus – taip pat buvo savanoriu. Gimnazijoje pri-klausiau Šaulių sąjungai, o moky-damasi 12 klasėje atėjau į Sava-norių pajėgas. Jau baigiau ne tik bazinį, bet ir radijo ryšio operato-riaus kursą. Šią kuopą geriausiai žinojau, todėl ją ir pasirinkau. Čia tarnauja ir buvęs šaulys eil. Žilvi-nas Kukučionis, kurio mama taip pat mūsų kuopos savanorė. Vai-ruoti katerį aš dar tik mokausi. Tai nėra sunku, bet būtų gerai, jeigu atsirastų kokie vairininkų kursai, tačiau gal lėšų stinga, ar dar ko. Tarnyba nenusivyliau ir ti-kiuosi, kad nenusivilsiu.

Eil. Kristina Liorentaitė sava-nore tapo pernai rudenį. Kas do-misi Lietuvos kariuomenės, ypač karo aviacijos, istorija, tam Lioren-tų pavardė žinoma. Plk. ltn. Jonas Liorentas, savanoris kūrėjas, III bombonešių grupės vadas, vokie-čių okupacijos metais – Lietuvos laisvės armijos Kauno apygardos vadas, vėliau – gen. Povilo Plecha-vičiaus Vietinės rinktinės karinin-kas. Mirė JAV 1991 m., sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės, bet dėl garbaus amžiaus jau negalėjęs sugrįžti į Tėvynę. Antanina Lioren-taitė – pirmoji lietuvė lakūnė ir pa-rašiutininkė. Algis Liorentas, pul-kininkas leitenantas ir savanoris kūrėjas, tarnauja jau šių dienų Lie-tuvos kariuomenėje, Stasio Raš-tikio puskarininkių mokykloje. Iš šios karingos suvalkiečių giminės kilusi ir savanorė Kristina.

Baigusi Šančių vidurinę mo-kyklą stojo į Karo akademiją, bet neįstojo. Pradėjo studijuoti My-kolo Riomerio universitete.

– Maniau, – sako, – pasimoky-siu metus ir dar kartą bandysiu stoti į karo akademiją, bet vėliau apsigalvojau: blaškytis neverta, jeigu jau pradėjau universitete, tai reikia ir baigti.

Ir štai Kristina jau magis-trantė, bet prisipažįsta, kad jos tikslas liko tas pats – profesinė karo tarnyba. Tik nenorėtų pa-tekti į kokį štabą, nes sėdėjimas prie popierių, savanorės many-mu, yra didžiausia nuobodybė. Įdomiau būti tarp žmonių, tar-nauti koviniame dalinyje arba Karo policijoje. Palinkėkime Kristinai, kad jos viltys taptų ti-krove.

Mūsų kuopos

Vienintelė kariuomenėje

Prieš kelerius metus Savanorių pajėgose pradėtos steigti specializuotosios kuopos. Tada Dariaus ir Girėno rinkti-nėje ir atsirado perkėlų būrys, dabartinė 202–oji perkėlų kuopa, prie Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono.

Eil. Kristina Liorentaitė.

Vyr. ltn. Aleksandras Pocius.

Eil. Indrė Stankutė.

Kuopos pratybos dažniausiai vyksta prie Vilkijos.

Vrš.Eugenijaus Žygaičio nuotraukos

cmykcmyk

2008 m. gegužės 29 d. Nr. 5 (389) Savanoris � psl.

Gr. Vilius DŽIAVEČKA„Savanorio“ korespondentas

Šį pavasarį Dragūnų mokomą-jį batalioną pradžiugino gausus būrys naujokų, atvykusių į bazinį kursą. Pusantro šimto savanorių dvi savaites praleido Klaipėdoje, batalione ir jam priklausančiame Kairių poligone. Pakeitus sava-norių rengimo programą, rikiuo-tės ir statuto kariai dabar mo-kosi savo rinktinėse, pirmajame bazinio kario savanorio įgūdžių kurso etape. Po šio kurso atvy-kę į Mokomąjį batalioną, antro-jo etapo metu, naujokai mokomi taktikos, šaudybos ir ginkluotės,

radijo ryšio bei topografijos pa-grindų.

– Pirmą kartą bazinį kursą iš karto pereina toks skaičius karių, iš viso 148 savanoriai, – sako j. psk. Robertas Preikšaitis, bazinį kursą mūsų kariams vedantis jau trečius metus. – Apie dvidešimt Dragūnų bataliono instruktorių ir komandi-ruotų patyrusių savanorių iš rinkti-nių dirba su jais, užtikrindami mo-kymą ir kurso aprūpinimą.

Daug dėsningumų per tą laiką rengdamas savanorius pastebėjo puskarininkis:

– Baziniame kurse nemažas dėmesys skiriamas fiziniam ka-rių rengimui. Net keista, bet pa-gal kurso statistiką merginos yra stipresnės nei vaikinai. Aišku, jų mažiau ateina, tačiau merginų, jei skaičiuotume procentais, mažiau ir iškrenta. Tikriausiai tos savano-rės, kurios ateina į kariuomenę, yra geros sportininkės, kitaip net nesiryžtų stoti į pajėgas.

Anot instruktoriaus, nors bazi-nis kursas ir daug trumpesnis nei Mokomajame pulke, kariams čia sunkiau, gyvenimas ir pratybos jau antrą savaitę vyksta lauko są-lygomis, kariai turi minimalias hi-gienos sąlygas, todėl svarbu viską daryti teisingai, kaip sako instruk-toriai, skalbti ir keisti kojines, per naktį nepalikti vandens gertuvėje, žiūrėti, kad tau arba draugui neį-sisiurbtų erkė ir t. t.

– Iš pradžių Kairiuose naujo-kams nebūna lengva, daugelis žmo-nių atvažiuoja į poligoną ir galvoja, kad prie laužo su gitara pasėdės, o čia viskas daroma „bėgte“, žiūrėk, kažkam susisuka galva ir jau trečią pratybų dieną poligone prasideda

nesutarimai, atsiranda nepatenkin-tų karių, kurie konfliktuoja su kole-gomis ir instruktoriais, bando kitais būdais ieškoti „teisybės“. Jeigu su tokiais kareivom nesusitvarkysime pirmomis dienomis poligone, tai po to vargsime visą kursą. Čia psi-chologiniai lūžiai būna du – vienas batalione, kitas – jau poligone. O dar kariui reikia daug elementarių dalykų per trumpą laiką išmokti. Mūsų metodai elementarūs ir pati-krinti – nuo paskatinimo, pagyrimo prieš rikiuotę, iki moralų kažkam prasikaltus. Yra ir kitų priemonių – tai didelis „laikrodis“, kuris ka-binamas ant kaklo už vėlavimą į ri-kiuotę, sunumeruoti pagaliai, kurie

nešiojami vietoj ne-apdairiai palikto gin-klo. Mums svarbu, kad visą laiką savano-riai laikytųsi griežtos dienotvarkės ir nuo-lat būtų patyrusių ins-truktorių, juos laikan-čių įtempus vadžias, akiratyje. Juk į kur-są atvyksta naujokai, kurie per dvi savai-tes turi tapti kariais. Ar mums pavyksta? Galiu drąsiai atsakyti – taip, žmonės per tą laiką stipriai pasikei-čia. Pradžioje buvę vaikiški, kurso gale visi labai surimtėja. Aišku, tam įtakos turi ir šaudymo pratybos,

ir granatų mėtymas. Įsisavinęs dės-tomus dalykus, persilaužęs psicho-logiškai naujokas tampa visaverčiu kariu savanoriu.

– Ir dar – kas trečią dieną ka-reivinėse pakabiname anoniminę pageidavimų dėžutę, – pasakoja puskarininkis, – sulaukiame įvai-rių pageidavimų, pradedant, kad pratybose trūksta veiksmo ir bai-giant tuo, kad labai trūksta laiko... Jo, beje, trūksta tik pirmomis die-nomis, po to viskas atsistoja į savo vėžes.

Eiliniai Dovilė Venckauskai-tė iš Žemaičių rinktinės 306 kuo-pos ir Tomas Paliunis iš Didžio-sios Kovos rinktinės 809 kuopos iki tarnybos Savanorių pajėgo-se buvo Lietuvos šaulių sąjungos jaunieji šauliai, tad šiems naujo-kams tarnyba KASP tik naujas, aukštesnis laiptelis pasirinkta-me kariškame kelyje. Dvidešim-tmetė Dovilė ketverius metus praleido šauliaudama, o po to

nusprendė tapti sa-vanore. Rikiuotė ir ginklai merginai se-niai nebe naujiena – su Kretingos šaulių kuopa ji eidavo į žy-gius, ten išmoko ri-kiuotės ir šaudybos. Į Savanorių pajėgas mergina atėjo ieš-koti naujų įspūdžių ir patirties. Dovilės tėvai iš pradžių vi-siškai nepritarė jos norui tapti savano-re. KASP kuopos po reorganizaci-jos Kretingoje ne-beliko, o toliau tė-vai nenorėjo išleisti. Tačiau vėliau kuopa vėl atsirado ir tuo-met Dovilė tyliai, nieko nesakiusi, su-sitvarkė stojimui reikalingus do-kumentus, o apie tarnybą tėvams prasitarė tik tuomet, kai rengė-si važiuoti į medicininę komisiją Kaune. Taip slapta ir tapo kare savanore – atitiko visos keliamus reikalavimus, o tuomet susto-ti ir kažką pakeisti jau buvo per vėlu. Dovilės brolis taip pat karys – savanoriškai išėjo į privalomą-ją tarnybą, kurią atlieka Arsena-lo kuopoje Dragūnų batalione: „Kadangi merginų į privalomąją tarnybą neima, aš nuėjau į Sava-norių pajėgas, čia tarnausiu, o po kelių metų galbūt stosiu į profe-sinę tarnybą“, – sako mergina.

Apie sunkumus Dovilė kalba taip: „Svarbiausia moraliai ir fiziš-kai pasirengti, tuomet bazinį kursą tikrai įveiksi.“

Tomas Paliunis tarnavo Utenos apskrities Alantos kuopoje. Ten vaikinas priprato prie drausmės ir uniformos: „Šaulių vasaros stovy-klose, šalia svečių ir civilių stovy-klautojų, uniformuotas jausdavau-si visa galva aukštesnis“. Tomui baziniame kurse fiziškai nesunku.

– Aš juk iš kaimo, – juokauja vai-kinas, – kitiems, kurie anksčiau ne-tarnavo šauliais, čia daug sunkiau.

Tomui antrina Dovilė: „Būna, kad kažkuri iš kursą pereinančių merginų batams nutrynus kojas pravirksta, namų pasiilgus dejuoja, kad sunku. Būna ir neatlaiko. Pa-nelių baziniame kurse iš pradžių buvo 21, iš jų dvi išvažiavo namo.“

Civiliniame gyvenime Dovilė dir-ba padavėja kavinėje „Vienkiemis“ Kretingos rajone. Darbdaviai že-

maitę be didelių problemų išleido į bazinį kursą. Ir teisingai, kas gi tėvy-nę gintų, jei visi išvyktų į užsienį.

Tomas dar mokosi vidurinė-je mokykloje, jam gal ir smagiau poligone su ginklu lakstyti, tačiau geriau pagalvojus – mokslai irgi kenčia, brandos egzaminai nenu-maldomai artėja.

Eil. Arūnas Skibic-kas – iš Dariaus ir Gi-rėno rinktinės 202 kuo-pos. Kariui 44 metai. Civiliniame gyvenime jis ugniagesys gelbėtojas. Jau sovietmečiu, prisi-mena Arūnas, namie ant sienų kabojo tėvo piešti kunigaikščių Vy-tauto ir Gedimino por-tretai, o galvoje visada kirbėjo mintis, kad kada nors Lietuva bus lais-va: „Tada, 1982-aisiais, kai išėjau tarnauti į So-vietinę armiją, pasirin-kimo nebuvo, esi tinka-mas ir važiuoji tarnauti į tolimiausius pakraščius. Tarnyba Sovietinėje ar-mijoje prasidėjo pusės metų trukmės apmoky-mais Nižnyj Novgorode, o po to – dar pusantrų metų desantinė-je šturmo brigadoje, Ukrainoje. Nors iš Nižnyj Novgorodo karius siuntinėdavo nuo Kubos iki An-golos, lietuvis ten nesiveržė, be to, kuopos vadas davė pasirinkti, kur tarnauti. Aišku, tais laikais retam taip pasisekdavo, o Arūnas su ki-tais lietuviais šios malonės nusi-

pelnė tada, kai pratybose poligone surado kuopos vado pamestus svar-bius dokumentus.

Kaune Arūnas jau daug metų dir-ba ugniagesiu gelbėtoju 3–ioje mies-to ugniagesių komandoje. Karys ge-ros fizinės formos ir džiaugiasi, kad su perpus jaunesniais vaikinais spėja lakstyti. Ne paskutinis ristele bėga, ne paskutinis spėja ir į rikiuotę atsistoti. Kai kurie naudingi kariniai įgūdžiai taip pat atgimsta atmintyje, prisime-mena, ką nuo privalomosios tarny-bos laikų buvo užmiršęs.

Iki pensijos VRM Arūnui dar liko ketveri metai, o kai nebedirbs gaisri-nėje, daugiau laiko liks tarnybai Sa-vanorių pajėgose. Anot savanorio, nieko čia nuostabaus, kad keturias-dešimtmetis į kariuomenę nueina: „Vyras yra vyras, jį visada prie ginklų traukia“.

Anot ugniagesio, daugumai bazinio kurso dalyvių pirmiausia reikėtų iš-mokti drausmės: „Atėjus į kariuome-nę ir gavus ginklą, reikia visiškai kitaip elgtis, būti drausmingam, nes unifor-ma įpareigoja. O prie to dabar jauni-mas sunkiai pripranta. Aš taip pat pa-našiai elgiausi, kai buvau jų amžiaus. Instruktoriai čia geri, žinoma, tol, kol neprikrečiame kokių šunybių.

– Sausu daviniu taip pat esu labai patenkintas, žodžiu, net lyginti nega-lima Lietuvos kariuomenės su Sovie-tine armija, – kalba eil. A. Skibickas.

– Maitinimas poligone vyksta or-ganizuotai, – savanoriui pritaria j. psk. R.Preikšaitis, – maistą pietums atveža iš bataliono valgyklos ir man smagu žiūrėti, kai trečiąją dieną miš-kuose, kada kariai pakankamai prisi-laksto, net išrankiausi ima viską val-gyti su apetitu, neatsisako sriubos, juodos duonos, kaip ir pridera ka-riuomenėje.

Bazinis kursas Kairių poligone

Eil. Tomas Paliunis.

Eil. Dovilė Venckauskaitė.

Eil. Arūnas Skibickas.

Savanoriai žygiuoja į pratybas. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotraukos

cmyk

2008 m. gegužės 29 d. Nr. 5 (389)Savanoris� psl.

cmyk

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS „Savanorio“ redaktorius

Balandžio 27-ąją Vilniaus ka-rininkų ramovėje, o gegužės 7-ąją ir Kauno karininkų ramovėje, pri-statytas naujas, jau septintasis, lei-dinio „Lietuvos kariuomenės kari-ninkai 1918–1953” tomas. Darbas, pradėtas prieš dešimtį metų, sė-kmingai eina į pabaigą. Beliko parengti ir išleisti paskutinį, aš-tuntąjį, tomą ir pataisyti bei pa-kartotinai išleisti pirmąjį.

Visą šį didelį ir sudėtingą dar-bą dirba ne istorikai profesiona-lai, o visuomeninė organizacija – Lietuvos karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga. Paprasčiau kal-bant, Pirmosios respublikos kari-ninkų vaikai. Jie ir patys jau nebe pirmosios jaunystės, ne vienam teko ir sunki tremtinio, politinio kalinio dalia, o ir grįžus į tėvynę lengva nebuvo – įvairūs suvaržy-mai, diskriminacija, okupacinio režimo persekiojimai. Teko slėpti savo praeitį ir nė žodeliu neprasi-tarti, kad tavo tėvas – Lietuvos ka-rininkas.

Kartais tenka girdėti, kad esą tik Stalino laikai buvo tokie bai-sūs, o vėliau gyvenimas gerėjo, re-žimas švelnėjo, tremtinių vaikai net aukštosiose mokyklose galė-jo mokytis. Galėjo, bet ar visi? O kiek apskritai negalėjo grįžti į Lie-tuvą, nes Sniečkus ir Paleckis neį-

sileido. Kaip tik Brežnevo laikais sustiprėjo Lietuvos rusifikacija. Iki nepriklausomybės atkūrimo buvo likę vos keliolika dienų kai SSRS gynybos ministro pavaduo-tojas atsiuntė raštą į Vilnių, pra-nešdamas, jog 1991 m. gyventi į Lietuvą bus atkelta 151 atsargos karininkų šeima. O vėliau, kasmet, dar po 111 šeimų. Sovietų Lietu-vos „vyriausybė“ privalo juos visus nedelsiant aprūpinti butais ir len-gvais darbais – ką kokios nors ga-myklos kadrų skyriaus viršininku paskirti, ką įmonės ar institu-to spec. skyriaus viršininku ir t. t., nes tie sveikata trykštantys rau-donsnukiai statybose plytas nešio-ti ar gamykloje prie staklių stovėti net neketino. Lietuvis buto lauk-davo dešimtmetį, o iš „plačiosios tėvynės“ atsibastęs koks nors Iva-nas Ivanovičius tiesiai iš geležin-kelio stoties nueidavo į vykdomąjį komitetą ir gaudavo buto raktus.

Okupacinio režimo represi-nių ir teroristinių struktūrų veikla niekada nesikeitė, visai nesvarbu kas joms vadovavo – Gudaitis-Guzevičius, Kazimiras Francevi-čius Liaudis ar Eismuntas. KGB akylai stebėjo Lietuvos kariuo-menės karininkų vaikus, „pasi-rūpindavo“, kad jie nestudijuotų tokių mokslų, kurie jiems netiko, pavyzdžiui, istorijos. Inžinieriu-mi, gydytoju gali būti, bet istoriku – ne. Todėl ir sąvado rengėjai yra įvairių profesijų žmonės, aukš-

tos kvalifikaci-jos specialistai, tačiau ne is-torikai. Kvalifikaciją jie įgijo dirbdami, po kruopelytę rinkda-mi duomenis, ne vienerius metus plušėdami archyvuose.

Septintojo tomo nesulaukė du jo rengėjai: mjr. Antano Ramonio sūnus Arūnas ir mjr. Broniaus Ka-revičiaus duktė Palmira.

Tome alfabetine tvarka patei-kiamos karininkų, kurių pavar-dės prasideda S ir Š raidėmis, bio-grafijos, ankstesniuose tomuose spausdintų biografijų papildymai ir pataisymai bei nuotraukos, ku-rių, leidžiant ankstesnius tomus, neturėta.

Iš 1003 septintajame tome apra-šytų karininkų, beveik šimtas žuvo rusų lageriuose, kelios dešimtys nužudyti, sušaudyti, žuvo partiza-niniame kare. Okupantai buvo pa-

siryžę sunaikinti visus Lietuvos ka-rininkus – tiek tikrosios tarnybos, tiek ir atsargos. Ypač jeigu tie at-sargos karininkai buvo kraštui rei-

kalingiausi žmonės – moky-tojai, agronomai, miškininkai. Tokius į Sibirą vežė pirmiau-sia. Štai keli pavyzdžiai. Lazdijų valsčiaus agronomas ats. ltn. Jo-nas Sirutis. 1941 m. su šeima iš-vežtas į Altajaus kraštą, žuvo la-geryje. Už ką, kuo nusikalto jo žmona ir dviejų metukų sūnus, mi-ręs ten, Sibire? Alytaus apskrities Venciūnų pradžios mokyklos mo-kytojas ats. j. ltn. Kazys Staniškis. 1941 m. su šeima ištremtas į Alta-jaus kraštą, iš ten į Jakutiją, kur ir žuvo. Kuršėnų miškų urėdijos giri-ninkas ats. j. ltn. Jonas Stankaitis. 1941 m. vietinių komunistų suim-tas ir nužudytas Papilės daboklė-je. Alytaus amatų mokyklos mo-kytojas, Lietuvos bokso čempionas ats. j. ltn. Algirdas Škėma. 1941 m. išvežtas į Norilsko lagerius, o ka-dangi priklausė Šaulių sąjungai, nuteistas mirties bausme ir sušau-dytas. Jie nužudyti todėl, jog buvo dori žmonės, tikri lietuviai arba, kaip teisingai pasakė sovietiniame teisme buvęs Jurbarko gimnazijos mokytojas, partizanų vadas Petras Paulaitis-Aidas, „mano kaltė tik ta, jog aš priklausau mažai tautai“.

Ryškiausia asmenybė septinta-jame tome, be jokios abejonės, yra partizanų pulkininkas Adolfas Ra-manauskas-Vanagas. Čia taip pat skaitytojas suras 1941 m. Maskvo-je sušaudyto brg. gen. Kazio Sku-čo, 1942 m. Sverdlovske sušaudyto div. gen. Jono Sutkaus, Lamos la-

Dar vienas tomas geryje žuvusio plk. Alfonso Sklė-riaus, Taišeto lageriuose žuvusio plk. ltn. Juozo Šlepečio, 1947 m. Vilniuje sušaudyto Vilniaus aps-krities Žižmų pradžios mokyklos mokytojo, partizaninio judėjimo organizatoriaus Zigmo Šerkšno ir daugelio, daugelio kitų biogra-fijas. Taip pat ir kelių karininkų, savo ar ne savo noru nuėjusių tar-nauti sovietiniams okupantams, biografijas. Tiksliai neskaičiavau, bet iš 1003 tokių yra, berods, de-vyni ar dešimt. Skaičiai kalba pa-tys už save.

Lietuvos kariuomenės karių, nu-kentėjusių nuo sovietinio ir nacisti-nio genocido, artimųjų sąjunga no-rėtų, kad kokiose nors Vilniaus kapinėse atsirastų sienelė su žuvu-sių karininkų pavardėmis. Sumany-mas gražus tik... Gal jau užtenka tų kapinių ir tų kenotafų! Vilniuje yra daugybė skverų skverelių, reikia parinkti tinkamą vietą ir pastaty-ti normalų paminklą, o jame iškal-ti visų per okupacijas žuvusių Lie-tuvos karininkų pavardes. Jeigu jau Vilniuje atsirado paminklas „afga-nams“, o jame iškaltos anaiptol ne tik lietuvių pavardės, jeigu be jokio vargo pastatomas paminklas kaž-kokiam žydų gydytojui, kuris esą galėjęs būti vieno rusų rašytojo ei-liuotos pasakos herojaus prototipas (tik pamanykit, koks nuopelnas! Bet ir ta prielaida daugiau negu abejotina), tai kodėl negalėtų at-sirasti paminklas žuvusiai Lietuvos karininkijai? Reikia tik reikalauti, netylėti, nes, kaip kažkada sakė vie-nas eiliuotojas, „geruoju negausim mes nieko“.

Ats. kpt. Stasys GUŠČIUSSavanoris kūrėjas

Šių metų gegužės 9 dieną apie 10.30 val. man teko grįžti iš Vilniaus centro namo į Antakalnį. Pasitai-kė važiuoti trečiojo maršruto trolei-busu, kuris važiuoja iš Karoliniškių. Įlipęs stotelėje „Kalnų parkas“ pa-mačiau, kad pilnas troleibusas devy-nerių ar dešimties metų moksleivių ir kelios mokytojos. Visi tarpusavy-je kalbėjosi rusiškai. Dauguma jų rankose laikė gvazdikų žiedus. Prie-kyje sėdėjo garbaus amžiaus, ap-sikarstęs žvangančiais medaliais ir

pasidabinęs „Georgijaus juostele“, perkreiptu veidu svaidantis aplin-kiniams piktus žvilgsnius, seniokas. Aš, apsimetęs naivuoliu, rusiškai paklausiau vienos mokytojos, ko-kia čia šventė ir ar šiandien nereikia mokiniams sėdėti pamokose. Ji at-sakė, kad aš gal iš dangaus nukritęs, jeigu nežinąs, kokia šiandien diena. Juk tai „didžiojo tėvynės karo“ pa-baiga ir pergalės diena. Aš pradė-jau diskusiją, pasakęs, kad Lietuvai, lietuviams, o taip pat Lietuvos pi-liečiams nepaisant jų tautybės, An-trojo pasaulinio karo nedera vadin-ti „tėvynės“ ir dar „didžiuoju karu“.

Be to visas pasaulis žino, kad šis ka-ras baigėsi ne gegužės 9 dieną, o ge-gužės 8-ąją, nes tą dieną buvo pa-sirašytas kapituliacijos aktas tarp sąjungininkių SSRS, JAV, Angli-jos, Prancūzijos ir kapituliavusios Vokietijos. O gegužės 9 dieną su-galvojo Stalinas sovietinei liaudžiai mulkinti. Mokytoja, kiek sutrikusi, pradėjusi, matyt, nervintis, dreban-čiu, kiek pakeltu balsu atsakė, kad aš negerbiąs žmonių, kurie, vaduo-dami Lietuvą, paaukojo savo gyvy-bes. Aš atsakiau, kad išvaduoti tai išvadavo, tik po to užmiršo išeiti, o tai jau vadinama ne išvadavimu, bet okupacija. Ir paklausiau, iš ko-kių vadovėlių jie vaikus moko istori-jos. Į diskusiją įsijungė kita mokyto-ja ir pakeltu, suirzusiu balsu pasakė, kad aš esąs nacionalistas, jeigu ne-gerbiąs tokios šventės, o vaikus jie mokantys iš tokių vadovėlių, iš ko-kių reikia. Štai taip. Aš atsakiau – ačiū už tai, kad mane pavadinote nacionalistu, o ne fašistu. Mokyto-jų veiduose mačiau susierzinimą ir neapykantą man, Lietuvos piliečiui ir patriotui, už tai, kad viso labo tik norėjau išsiaiškinti ir paaiškinti tiesą. Moksleiviai, beje, stebėjo ir klausė-si šios diskusijos gana abejingais vei-dais. Privažiavus Sapiegos stotelę dis-kusija, žinoma, nutrūko, nes pasigirdo priekyje sėdėjusio ir nuo sėdynės pa-kilusio veterano balsas (žinoma, ru-siškai): „atvažiavome“ ir mokytojos su savo globotiniais visu tuntu iškur-nėjo pro atsivėrusias duris laukan.

Jeigu gegužės 9 dieną vietoj pa-mokų Vilniaus rusiškose vidurinė-

se mokyklose vyko ne pamokos, o sovietų okupacijos dienos minėji-mas Antakalnio kapinėse, tada kas šiomis dienomis vyksta laisvoje Lie-tuvoje? Vietoj pamokų, pasitelkus okupantų kariuomenės veteranus, vėl bandoma klastoti istoriją. Vėl Lietuvos mokyklose rusakalbiams moksleiviams yra „plaunamos sme-genys“, kaip buvo plaunamos mūsų kartai ir todėl daug tos mūsų kartos žmonių per rinkimus balsuoja už paksus ir uspaskichus. Dabar bijo-ma ką nors neigiamo pasakyti apie žydus, juodaodžius, musulmonus, nes, geriausiu atveju, gali būti ap-šauktas rasistu, skustagalviu ar ban-ditu, o blogiausiu – pakliūti į cypę. Juk pakliuvo karė savanorė Violeta Iljinych už tai, kad Vilniaus centre neva sudavė ar pastūmė kažkokią negrę, ir prasėdėjo keletą savai-čių Lukiškėse su tikromis banditė-mis. Vėliau susigriebta, kad teisėja, skyrusi tokią kardomąją priemonę, švelniai tariant, persistengė. Ir jei-gu ne šios save gerbiančios mergi-nos mama, pasamdžiusi advokatą, kažin kaip jai ten būtų buvę. Išaiš-kėjo, kad pati ta negrė buvo tąkart pagėrusi ir, pamačiusi kelis vaikinus ir merginą su uniformomis ir lie-tuviškomis trispalvėmis ant ranko-vių, pati pradėjo kabinėtis, pavadin-dama juos „fucking nazi“. Įdomu, kaip būtų tų jaunuolių vietoje sure-agavęs bet kuris kitas, save gerbian-tis pilietis? Be to, kur įrodymai, kad iš tikrųjų savanorė mušė diržu per galvą? Jeigu taip būtų buvę, kas la-bai abejotina, kažin ar „nukentėju-

sioji“ nebūtų atsidūrusi traumatolo-gijos stacionare?

Vaikystėje man įstrigo iš ke-tvirtos klasės lietuvių literatūros vadovėlio apysaka apie juodao-dį, buvusį amerikiečių kareivį, ir jo šeimos tragediją, jam grįžus iš Vietnamo karo į savo gimtąją Ala-bamą. Ta apysaka vadinosi „TSRS myli negrus“. Perfrazuojant, gali-ma būtų pasakyti: mes mylime ne-grus, žydus, musulmonus, visus vi-sus, tik nemylime, negerbiame savo tautos ir savo valstybės. Kaip lenkėme galvas anais laikais prieš „vyresniuosius brolius“, taip te-besilankstome ir dabar, matyt, iš inercijos. Visai nejuokinga.

Turėtų būti nubausti visų tų ru-siškų mokyklų direktoriai už tai, kad ugdo naują okupantų ir penk-tosios kolonos kartą. Gegužės 9-oji pergalės diena yra tik Rusijos pilie-čiams ir Rusijai, o mums, Lietuvos piliečiams – tai rusų antrosios oku-pacijos diena. Istorinio teisingumo poreikis tiesiogiai susijęs su dažno iš mūsų asmeniniu teisingumo po-reikiu. Tiesa ir teisingumas turi nu-galėti visada. Jeigu istoriją bando-ma vėl pakreipti mūsų nedraugams palankia linkme – nieko gero iš to nebus. Visų mokyklų ir visų tau-tybių moksleiviams reikia puo-selėti tikrąsias vertybes. Lietuvių mokyklose tos vertybės yra puose-lėjamos nepakankamai, o rusiškose mokyklose, kaip matome, yra puo-selėjamos ne vertybės o rusiškasis nacionalizmas, netolerantiškumas kitaip manantiems žmonėms.

Vietoj pamokų – sovietinės okupacijos dienos minėjimas

O jie tebestovi dar vis... Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

cmykcmyk

2008 m. gegužės 29 d. Nr. 5 (389) Savanoris � psl.

Kpt. Virgilijus RUDOKASVyčio rinktinė

1948 m. gegužės 13 d. šalia Liudinaviškės kaimo, Užulė-nio miške, Ukmergės apskrityje žuvo Vyčio apygardos partizanų vadas j. ltn. Danielius Vaitelis-Briedis, jo pavaduotojas Jonas Kalijonas-Mikas, apsaugos bū-rio vadas Vladas Čyvas-Salap-ka. 60-ąsias partizanų žuvimo metines Vyčio rinktinės kariai paminėjo kartu su Pasipriešini-mo kovų dalyviais. Prie pamin-klinio akmens kartu su kariais ir partizanais pagerbti partiza-nų vadų atvyko ir būrys Vado-klų mokyklos moksleivių. Jiems tai buvo išvažiuojamoji istorijos pamoka, galimybė išgirsti pa-čių laisvės kovų dalyvių – dim. plk. Jono Čeponio, dim. kpt. Broniaus Juospaičio pasakoji-mų. Apie šiandieninę Lietuvos kariuomenę papasakojo Vyčio rinktinės vadas plk.ltn. Ričar-das Leikus. Savo kūrybos eiles, skirtas partizanams, skaitė par-tizanų ryšininkės anūkė Domi-nyka Barauskaitė, Panevėžio ,,Saulėtekio“ vidurinės moky-klos moksleivė.

Daugelį metų kartu su ka-riais savanoriais, partizanais, moksleiviais šią vietą lankyda-

RYŠININKEI „JŪRATEI“

Mano močiutei, partizanų ryšininkei

Kiekvieną kartą man išeinant,mamos rauda tyli, tyli...Kas kartą žuvus partizanui,jo vietoje vardai kiti.

Aš negalėjau melo kęsti,nors tai suvokti ir sunku,galėjau tik kovoti, melstisir būti su draugais kartu.

Neramios mano jaunos dienos,kankintos siaubo rūsyje,neišnaikins pykčiausi priešaiTėvynės meilės širdyje.

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS „Savanorio“ redaktorius

Ji surengta gegužės 14-ąją, artėjant Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vie-nybės dienai, kai į gimnaziją at-vyko Karo prievolės adminis-travimo tarnybos delegacija, vadovaujama plk. Arūno Du-davičiaus. Kariai į Užupio gim-naziją vyko ne atsitiktinai; jau geras dešimtmetis gimnazija pa-laiko gerus, dalykiškus ryšius su Lietuvos kariuomene. Šie ryšiai užsimezgė plk. A.Dudavičiaus iniciatyva. Vėliau, kur pulkinin-kas būtų betarnavęs, gimnazijos bendruomenės neužmiršo ir rū-pinosi, kad abiem pusėms nau-dingas bendradarbiavimas ne-nutrūktų. Tuo suinteresuotas ir gimnazijos direktorius Vladas Malcevičius.

Gimnazijoje mokosi apie 600 moksleivių. Čia aktyviai veikia skautai, deramas dėmesys ski-riamas patriotiniam ir tautiniam ugdymui. Todėl visai nenuosta-bu, kad beveik kasmet užupiš-kiai dalyvauja konkurse „Ką ži-

nai apie Lietuvos kariuomenę“ (šiais metais – Mantvydas Ba-baliauskas), yra absolventų, ta-pusių Lietuvos kariuomenės karininkais. Anaiptol ne viso-se Lietuvos mokyklose taip yra, žinome gerai, kad daug kur tos lietuviškos dvasios paprasčiau-siai stinga.

Nuo šiol gimnazijos ir karių ryšiai bus dar geresni. Tai nu-matyta ir bendradarbiavimo su-tartyje, kurią pasirašė Vilniaus Užupio gimnazijos direktorius V.Malcevičius ir Vilniaus karo prievolės centro viršininkas mjr. Gintautas Žukaitis. Svarbiausias sutarties tikslas: skatinti patrio-tizmą ir ugdyti tautiškumą. Plk. A.Dudavičius gimnazijai pado-vanojo bostoniškės Lietuvių en-ciklopedijos 36 tomus. Daina-vo gimnazijos moksleivių mišrus choras. Direktorius mano, kad jų choras galėtų koncertuoti ir kariuomenės daliniuose. O ko-dėl ne? Moksleiviai norėtų su kariais pasivaržyti futbolo aikš-tėje, gal ir apie kokią nors vasa-ros stovyklą būtų galima pagal-voti.

Nuoširdžiai užjaučiame rinktinės štabo ir aptarnavimo kuopos karį

gr. Irmantą Kielą dėl mamos mirties.

Vyčio apygardos 5-oji rinktinė

J. srž. Julija MIŠINAITĖ KASP štabo Civilių ir karių bendradar-biavimo skyrius

Gegužės 9 d. prasidėjo Lietuvos ir JAV rezervo karių žvalgų kursas, kuriame dvi savaites kartu mokė-si KASP kariai ir Pensilvanijos na-cionalinės gvardijos gvardiečiai In-diantouno mokymo centre.

Kurso metu kariams buvo su-teiktos galimybės gilinti žvalgybos taktikos bei technines žinias.

Šis kursas Pensilvanijoje neeili-nis – jame dalyvauja daugiau nei 20 savanorių iš KASP rinktinių, taip pat kariai iš Geležinio Vil-ko brigados bei Žvalgų mokyklos, tarp jų – ir dvi merginos.

Pradžioje teko išlaikyti fizinio pasirengimo bei anglų kalbos tes-tus.

Tai antras kartas, kai nuo ben-dradarbiavimo su JAV naciona-line gvardija pradžios (1993 m.),

Mes jų niekada neužmiršime

Aš nepamiršiu anei vieno,negrįžusio paguost tėvų,kaskart girdžiu jų dainą tylią,kada einu senu keliu.

Atleiski, Viešpatie, už pyktį,kuris užvaldo vėl mane,ir už nepakeliamą kančią,kad jie kapuos, o aš gyva,

Už tai, kad viską paaukojęjie liko tik daina miške,dėkoju jiems, kad šalį gintinebuvo per sunki našta.

O kaip norėčiau vėl sugrįžtiį mišką vasaros taku,ir vėl visus gyvus išvystiprie laužo sėdinčius ratu.

Ir nenorėčiau nieko keisti,tik nusilenkčiau jų didybei...Ištarčiau priesaiką išdidžiai –tarnauju Dievui ir Tėvynei.

Dominyka BARAUSKAITĖPanevėžio ,,Saulėtekio“ vidurinės mokyklos 12 klasės moksleivė

J. psk. Artūro Ivanovo nuotrauka

į Jungtines Valstijas išsiunčiamas visas karių būrys.

Pirmą kartą trisdešimties KASP karių būrys, kartu su Estijos ir La-tvijos savanorių būriais, dalyvavo pratybose „Partner Challenge 99“ Mičigano valstijoje.

Kartu su kariais į JAV išvyko ir KASP štabo civilių ir karių ben-dradarbiavimo skyriaus atstovai, kurie gegužės 11d. lankėsi lietu-vių bendruomenėje Filadelfijoje, Šv. Andriejaus lietuvių parapijoje, o taip pat sekmadieninėje Vinco Krėvės lituanistinėje mokykloje.

Lietuvos savanorius aplankė KASP vadas plk. Antanas Plies-kis ir štabo viršininkas plk.ltn. Vil-mas Šatas.

Vienybės pamoka Užupio gimnazijoje

Savanorių būrys žvalgų kurse Pensilvanijoje

Partizanų žūties vietoje Užulėnio miške.

Bendradarbiavimo sutartį pasirašė Užupio gimnazijos direktorius Vladas Malcevičius ir Vilniaus karo prievolės centro viršininkas mjr. Gintautas Žukaitis.

Kpt. Aleksejaus Liachockio nuotrauka

Afganistane žuvus Lietuvos kariui seržantui Arūnui Jarmalavičiui

mūsų širdis sukaustė skausmas ir nėra tokių žodžių, kurie sumažintų išsiskyrimo liūdesį - visi mes bejėgiai

prieš lemtį ir mirtį, dalijamės kančia ir norime palengvinti praradimo skausmą.

Netekties ir liūdesio valandą dėl mylimo sūnaus, tėvo, vyro ir draugo žūties reiškiame gilią užuojautą

artimiesiems ir tarnybos draugams.

Krašto apsaugos savanorių pajėgos

vo ir Danieliaus Vaitelio žmona Aleksandra. Tačiau į 60–ąsias vyro žūties metines ji jau nebe-

atvyko – gegužės 11 d., eidama 95-uosios metus, partizanų vado žmona mirė.

Lietuvos ir JAV savanoriai šaudykloje. Autorės nuotrauka

cmyk

2008 m. gegužės 29 d. Nr. 5 (389)Savanoris� psl.

cmyk

Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.ltSpausdino „Respublikos“ spaustuvė, M.Sleževičiaus g. 7, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099

Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.

Eina nuo 1991 02 09

Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris.Korespondentas gr. Vilius Džiavečka.Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.Kalbos redaktorė Živilė Gurauskienė.Maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“

Kaina 1 Lt 20 ct

Kristina RAMANAUSKAITĖ Makniūnų būrio jaunųjų šaulių vadė

Lietuvos kariuomenė – tai Lietuva. Ji atgimė ir augo kartu su mūsų vals-tybe. Lietuvių kovų už laisvę ir nepri-klausomybę istorija skaičiuojama šim-tmečiais.

Makniūnų pagrindinės mokyklos (Alytaus r.) mokiniai yra įsitraukę į karinę veiklą, nemaža dalis mokinių yra Šaulių sąjungos nariai, domisi ka-rių gyvenimu ir veikla, o norėdami dar geriau susipažinti, nuvykome į Alytuje esantį Birutės motorizuotą pėstininkų batalioną. Ten mus sutikęs vrš. Romas Ramanauskas parodė, kaip gyvena

Batalione ir rinktinėje

kariai, apžiūrėjome kareivines. Pa-dėkoję viršilai tęsėme pilietiškumo pamoką Dainavos savanorių rinkti-nės muziejuje, kuriame yra ekspo-natų net iš DLK laikų. Apie pačius įdomiausius eksponatus papasako-jo kpt. Kęstutis Pileckas. Apžiūrė-jome gausią ir įdomią nuotraukų ekspoziciją. Kpt. K.Pileckas atkrei-pė mokinių dėmesį į ypatingą ro-žinį, padarytą kalinčio partizano iš duonos. Toks eksponatas mums liudija lietuvių atkaklumą, valią, ryžtą ir tikėjimą.

Susipažinome su įvairiausia amunicija, ginkluote, taip pat įvai-rių laikotarpių uniformomis. Sudo-

mino Lietuvos vėliava, kurios spal-vos jau nublukusios o žalios visai nematyti. Šią vėliavą išsaugojo par-tizanas nuo 1935 m.

Labai tikroviškai atrodo muzie-juje įrengtas partizanų bunkeris. Kapitonas papasakojo apie parti-zanų ryžtą ir drąsą kovojant už ne-priklausomybę, parodė mūsų laikų didvyriui Artūrui Sakalauskui, žu-vusiam už Lietuvos laisvę 1991 m., skirtą kampelį.

Pilietiškumo pamoka baigėsi, bet pilietiškumo ugdymas niekada nesibaigia, nes, manau, ne vienam iš pamokoje dalyvavusių mokinių atminty išliks matyti vaizdai.

Pilietiškumo pamokos dalyviai su viršila Romu Ramanausku.

Vaidotas VĖGĖLĖ

Balandžio 25–26 d. Rukloje vyko 13-ojo moksleivių konkurso „Ką ži-nai apie Lietuvos kariuomenę“ fina-linis etapas. Konkursą rengia Krašto apsaugos, Švietimo ir mokslo minis-terijos bei Savanorių pajėgos.

Šiais metais baigiamąjį etapą, kurį sudaro atrankinis ir finalinis turai, nu-spręsta surengti Rukloje. Pirmąją die-ną moksleiviai susipažino su Lietuvos kariuomenės pajėgomis, turėjo atlikti teorines ir praktines užduotis Gaižiū-nų poligone. Kitą dieną Algirdo bata-lione vyko konkurso finalas, kuriame

ir paaiškėjo šiemetiniai nugalė-tojai. Vertinimo komisijai, kaip ir kasmet, vadovavo Vytauto Didžio-jo karo muziejaus direktorius dr. plk. ltn. Gintautas Surgailis.

Šiais metais nugalėtoju tapo Romanas Bartkūnas iš Visagi-no „Verdenės“ vidurinės moky-klos (jo mokytojas Valentinas Ra-dzevičius). Antrąją vietą laimėjo Lazdijų Motiejaus Gustaičio gim-nazijos atstovas Tadas Kazlauskas (mokytoja Ona Černiauskienė). Tadas, beje, yra Dainavos rinkti-nės karys savanoris, ketina stoti į Jono Žemaičio karo akademiją. Trečioji vieta atiteko Mariui Špū-

Sveikiname nugalėtojus!Balandžio 24–25 d. Rusnėje vyko Lietuvos kariuomenės sporti-

nės žūklės čempionatas, kuriame rungėsi 33 komandos. Daugiau-sia žuvų pagavo ir I vietą užėmė Butigeidžio dragūnų mokomojo bataliono komanda, o individualioje įskaitoje dragūnas psk. Eval-das Umporas buvo trečias.

rui iš Zarasų rajono Antazavės vi-durinės mokyklos (mokytojas Da-rius Tvardauskas).

Apdovanojimus konkurso nu-galėtojams, visiems finalininkams ir jų mokytojams įteikė KASP va-das plk. Antanas Plieskis.

Pirmasis konkurso etapas iki balandžio mėnesio vyko Lietuvos miestuose ir rajonuose. Jį rengė KASP rinktinės kartu su savival-dybių, panorusių prisidėti prie šio renginio, švietimo skyriais. Vil-niaus ir Šalčininkų rajonų švie-timo vadovai prisidėti nepano-ro, todėl šių rajonų moksleiviai konkurse nedalyvavo. Tai tęsiasi

Konkursas vyko Rukloje

Geriausia Lietuvos kariuomenės žvejų komanda (iš kairės) – mjr. Romualdas Moldaris (komandos vadovas), bataliono vadas mjr. Zi-gmantas Jankauskas, vrš. Vladimiras Vasiljevas, vyr. srž. Tomas Gu-džiūnas, vrš. Audrius Budrys ir psk. Evaldas Umporas.

Ingos Šmitienės tekstas ir nuotrauka

metų metus. Kas primins šių rajo-nų švietimo vadovams, kad moks-leivių pilietinis ir patriotinis ugdy-mas yra jų tiesioginė pareiga, už tai Lietuva ponams algas moka!

Idėja surengti konkursą gimė 1995 m. SKAT štabe. Viena iš inicia-torių bei organizatorių – kpt. Rena-ta Žvinienė (tada dar tik leitenantė) šį darbą dirba ir šiandien. Tai jos, j. psk. Linos Ambroževičiūtės ir j. srž. Julijos Mišinaitės dėka moksleivių Gaižiūnų poligone laukė daug neti-kėtumų ir nelengvų išbandymų, dėl kurių, tiesa, niekas nepyko.

Konkurso atsiradimą lėmė ke-lios priežastys. SKAT didelį dėmesį

skyrė darbui su jaunimu, mokslei-viais, ieškojo naujų, įdomesnių ir įvairesnių bendravimo formų. Be to, bendraujant su jaunimu, moky-klomis, buvo pastebėta, kad visuo-menė per mažai žino apie Lietuvos kariuomenę, jos istoriją, kovas už laisvę ir visai mažai – apie partiza-ninio pasipriešinimo laikotarpį.

Ne vienas buvęs konkurso da-lyvis susiejo savo gyvenimą su Lie-tuvos kariuomene, baigė mokslus ir tapo karininku. Bet svarbiau-sias tikslas yra ugdyti moksleivių tautiškumą, patriotinę savimonę, pasididžiavimo savo tauta ir savo tėvyne jausmus.

Pirmoji pažintis su kariuomene. Konkurso nugalėtojai ir jų mokytojai. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka