16

cijas jiedu kartais atkreipdavo dėmesį į gražuolius, kurie atro­dydavo lyg ir matyti, lyg senieji jų pažįstami bjauruliai. Tie ir anie buvo panašūs tarsi broliai ar seserys; gražuoliai – tarytum vyresnėliai, labiau pasitikintys savimi, kur kas dailesni. Jei bū­tum gimęs prieš šimtą metų, visą gyvenimą būtum pavydėjęs tokiems broliams ir seserims.

Ne, Perisas negalėjo taip jau labai pasikeisti.

– Ar matei tą kiaulaitę?– Ką?– Ten bėgioja palaida kiaulaitė!Kikenimas sklido iš apatinio aukšto. Talė stabtelėjo ir su­

kluso. Ant laiptų ji buvo visiškai viena. Matyt, gražuoliai labiau mėgo naudotis liftais.

– Kaip ji drįso ateiti į vakarėlį apsirengusi kiaulaite! Juk tai baltų kaklaraiščių vakarėlis!

– Ji supainiojo vakarėlius.– Taip atrodydama ji demonstruoja visišką neišsiauklėjimą!Talė nerimastingai pasimuistė. Kaukė buvo nė kiek ne gra­

žesnė už jos veidą. O pokštai darėsi pavojingi.Ji užlėkė laiptais aukštyn. Galbūt gražuoliai išmes ją iš gal­

vos, jeigu ji judės toliau? Teliko apžiūrėti du rūmų aukštus, nes aukščiau – stogas. Perisas turi būti kažkur čia. Nebent jis gali­nėje pievelėje arba balione, ar linksmybių bokšte. Arba su kuo nors – malonumų sode. Talė pasipurtė vydama tą vaizdinį šalin ir nubėgo koridoriumi. Nekreipdama dėmesio į jau girdėtas pa­šaipas dėl kaukės ir nepaisydama pavojaus būti sučiupta, paei­liui apžiūrėjo visas sales.

Visur – vien nustebę žvilgsniai, jos pusėn bedami pirštai ir dailūs veidai. Tačiau nė vienas nebuvo Periso.

VIRSELIS

17

Periso niekur nebuvo.– Ei, kiaulaite! Štai kur ji!Šokdama per dvi laiptų pakopas iš karto, Talė nukūrė į viršu­

tinį aukštą. Nuo sunkaus kvėpavimo merginos kakta išrasojo, kaukė sušilo, lipni jos masė ėmė tekėti veidu. Talei įkandin jau skuodė būrelis gražuolių. Jie bėgo juokdamiesi ir stumdydami vienas kitą.

Dairytis po aukštą laiko nebuvo. Talė dirstelėjo į koridorių. Tuščia. Visos durys uždarytos. Gal gražuoliai čia miega grožio miegu?

Jei Talė dabar užbėgs ant stogo ieškodama Periso, ji pateks į spąstus.

– Štai ji! Ei, kiaulaite!Metas dėti į padus. Talė puolė prie lifto ir čiūžtelėjo vidun.– Į pirmą aukštą! – įsakė ji.Neramiai žvilgčiodama į koridorių ir sunkiai alsuodama po

įkaitusia kauke, ji laukė.– Į pirmą aukštą! – pakartojo. – Uždaryk duris!Tačiau nieko neįvyko.Talė atsiduso ir užsimerkė. Be sąsajos žiedo ji buvo niekas.

Liftas jos neklausė.Mergina žinojo, kaip apgauti liftą, bet tam reikėjo kišeninio

peiliuko ir laiko. Ji neturėjo nei vieno, nei kito. Koridoriuje pa­sirodė iš laiptinės išnirę pirmieji persekiotojai.

Talė prisiplojo prie lifto sienos – pasistiebė ant pirštų galų ir prisispaudė taip, kad persekiotojai jos nepamatytų. O jų gau­sėjo, pūškuojančių ir žiopčiojančių, kaip įprasta sportinę formą praradusiems gražuoliams. Talė juos stebėjo veidrodyje ant ga­linės lifto sienos. Vadinasi, ir gražuoliai gali ją pamatyti, jei tik sugalvotų pažvelgti į tą pusę.

18

– Kur nubėgo kiaulaitė?– Ei, kiaulaite!– Gal ji užlėkė ant stogo?Kažkoks žmogus tylėdamas žengė į liftą ir nustebęs įsispok­

sojo į persekiotojus. Staiga jis išvydo Talę ir krūptelėjo.– Dieve, tu mane išgąsdinai! – Mirksėdamas ilgomis blaks­

tienomis jis nužvelgė kaukėtą Talės veidą, tada – savo fraką. – O dangau, negi šiandien ne baltų kaklaraiščių vakarėlis?

Talei pritrūko oro, išdžiūvo burna.– Perisai? – sušnibždėjo ji.Vaikinas pažvelgė į Talę.– Ar mes pažįst...Talė ketino ištiesti ranką, bet staiga dingtelėjo, kad privalo

būti prisiplojusi prie lifto sienos. Stovint ant pirštų galų jai ėmė mausti raumenis.

– Tai aš, Perisai.– Ei, kiaulaite!Vaikinas atsisuko į balsą, sklindantį iš koridoriaus, kilstelė­

jo antakius, tada vėl pažvelgė į Talę.– Uždaryk duris, bet lik vietoje, – skubiai įsakė jis.Durys užsivėrė, ir Talė klupdama žengė į priekį. Kad geriau

matytų, ji nusitraukė kaukę. Tai buvo jis, Perisas: jo balsas, ru­dos akys, kaip kadaise suraukta kakta, kai jausdavosi sutrikęs.

Tiktai dabar jis atrodė labai dailus.Mokykloje jiems buvo išaiškinta, kodėl grožis jaudina. Ir

visai nesvarbu, nutuoki apie evoliuciją ar ne, tai veikia kiek­vieną žmogų.

Egzistuoja tam tikras grožis, dailumas, kurį mato visi. Dide­lės tarsi vaiko akys ir putlios lūpos; šviesi oda; proporcingi vei­do bruožai ir tūkstančiai kitų dalykų. Žmonės kituose visada

19

nesąmoningai ieško tų bruožų. Kad ir kaip žmogus būtų auklė­jamas, jis juos pastebės. Milijonai evoliucijos metų šį gebėjimą pavertė žmogaus mąstymo dalimi.

Didelės akys ir putlios lūpos byloja: esu jaunas ir pažeidžia­mas, aš tavęs neįskaudinsiu, o tu apsaugok mane. Kiti bruožai tvirtina: esu sveikas, tavęs neužkrėsiu. Todėl kad ir ką galvo­tum apie gražuolius, tavo galvoje sukirba mintis: jei mes turėtu-me vaikų, jie taip pat būtų sveiki. Aš geidžiu šio dailaus žmogaus...

Mokykloje buvo aiškinama, esą tai – biologija. Tad neįma­noma abejoti tokiais dalykais, kaip ir širdies plakimu, ypač ma­tant tokį veidą. Dailų veidą.

Tokį veidą kaip Periso.– Tai aš, – tarė Talė.Perisas žengė atatupstas ir kilstelėjo antakius. Jis nužvelgė

Talės drabužius.Talė tik dabar suvokė vilkinti savo apsmukusį juodą ekspe­

dicijų apdarą, išterliotą dumblu šliaužiant virvėmis, ropojant gėlynais, braunantis pro vijoklius. Periso frakas buvo juodo ak­somo, marškiniai, liemenė ir kaklaraištis – spindinčiai balti.

Mergina atsitraukė.– Ak, atleisk. Nenoriu tavęs išpurvinti.– Ką čia veiki, Tale?– Aš tiesiog... – neaiškiai sumurmėjo ji. Stovėjo šalia vaikino

užmiršusi, ką ketino jam pasakyti. Visi įsivaizduojami pokal­biai staiga ištirpo didelėse gražiose jo akyse. – Norėjau sužino­ti, ar mes vis dar...

Talė ištiesė dešinę ranką randuotu delnu į viršų. Jį vagojo purvino prakaito srovelės.

Perisas atsiduso. Jis nepažvelgė nei į jos ranką, nei į akis – žvairas akis arti viena kitos, rudas ir liūdnas. Niekieno akis.

20

– Taip, – linktelėjo jis. – Bet negi negalėjai palaukti, Žvaire?Gražuolio lūpomis ištarta jos pravardė nuskambėjo keistai.

Žinoma, būtų buvę dar keisčiau, jei Talė būtų pavadinusi jį No­simi kaip anksčiau, kai taip šaukdavo kone šimtą kartų per die­ną. Ji pamėgino nusiraminti.

– Kodėl man neparašei?– Mėginau. Tačiau viskas atrodė labai netikra. Aš dabar la­

bai pasikeitęs.– Bet mes... – Talė parodė į savo randą.– Pažvelk, Tale. – Perisas ištiesė savo ranką.Jo delno oda buvo lygi ir nepažeista. Tai buvo ranka, kuri

bylojo: man nereikia sunkiai dirbti ir esu per daug protinga, kad susižaločiau.

Randas, kurį jie pasidarė kartu, buvo išnykęs.– Tau jį pašalino.– Žinoma, Žvaire. Visa mano oda nauja.Talė sumirksėjo. Ji apie tai nepagalvojo.Perisas palingavo galvą.– Tu vis dar tokia pat mažvaikė.– Buvo užsakytas liftas, – priminė liftas. – Aukštyn ar žemyn?Nuo mašinos balso Talė pašoko.– Prašom luktelėti, – ramiai paliepė Perisas.Talė atsiduso ir sugniaužė kumštį.– Bet juk tavo kraujo nepakeitė. Kad ir kaip ten būtų, mes

juo apsikeitėme.Pagaliau Perisas pažvelgė Talei tiesiai į veidą, tačiau, jos

nuostabai, nekrūptelėjo. Jis žaviai nusišypsojo.– Ne, nepakeitė. Didelio čia daikto, nauja oda. Po trijų mė­

nesių iš to abu juoksimės. Nebent...

21

– Nebent kas? – Ji įsispitrėjo jam į akis – rudas, dideles, su­sirūpinusias dėl jos.

– Tiesiog pažadėk man, kad daugiau nekrėsi kvailysčių, – paprašė Perisas. – Na, nebeisi čia, ir panašiai. Dėl ko galėtum pakliūti į bėdą. Noriu pamatyti tave gražią.

– Žinoma.– Tada pažadėk.Perisas buvo tik trimis mėnesiais vyresnis už Talę, bet ji nu­

delbė akis į grindis ir vėl pasijuto mažytė.– Gerai, pažadu. Jokių kvailysčių. O šįvakar manęs nenu­

tvers.– Puiku, užsidėk savo kaukę ir... – jis nutilo vidury sakinio.Talė pažvelgė į tą vietą, kur buvo nukritusi plastikinė kaukė.

Išmesta ji pati susinaikino virsdama rausvomis dulkėmis, ku­rias jau filtravo kiliminė lifto danga.

Abu jaunuoliai tylėdami spoksojo vienas į kitą.– Buvo užsakytas liftas, – primygtinai pakartojo mašina. –

Aukštyn ar žemyn?– Perisai, patikėk, manęs nepagaus. Nė vienas gražuolis

negali bėgti taip greitai kaip aš. Tiesiog nuvesk mane žemyn prie...

Vaikinas papurtė galvą.– Prašau į viršų. Ant stogo.Liftas pajudėjo.– Į viršų? Perisai, kaip aš...– Tiesiai priešais duris, ant didelės lentynos, rasi tąsiųjų

striukių. Ten jų visa krūva, tam atvejui, jei kiltų gaisras.– Nori pasakyti, kad turėsiu šokti žemyn? – išgąstingai pa­

klausė Talė. Jai net silpna pasidarė, kai liftas sustojo.Perisas gūžtelėjo pečiais.

22

– Aš dažnai šokinėju, Žvaire. – Jis mirktelėjo. – Tau tikrai patiks.

Gražus vaikino veidas nušvito, ir Talė neiškentė – prišokusi apsivijo jo liemenį rankomis. Prisiglaudus jis regėjosi toks pat kaip anksčiau, na, gal truputėlį aukštesnis ir lieknesnis. Tačiau buvo šiltas, tvirtas ir vis dar – Perisas.

– Tale!Kai durys atsivėrė, ji atšoko. Balta Periso liemenė buvo visa

išterliota purvu.– O, ne! Aš tuoj...– Eik!– Bet mes – geriausi draugai, tiesa?Vaikinas atsiduso ir patrynė rudą dėmę.– Žinoma, per amžius. Po trijų mėnesių.Talė apsisuko ir nubėgo. Lifto durys užsitrenkė.

Ant stogo niekas jos iš pradžių nepastebėjo, mat visi žiūrėjo žemyn. Buvo tamsu, ir tik retsykiais blykstelėdavo bengališ­koji ugnis.

Talė rado lentyną su tąsiosiomis striukėmis ir čiupo vieną iš jų. Tačiau striukė buvo prisegta prie lentynos. Virpančiais pirštais ji ėmė ieškoti sagties. Kaip apmaudu, kad nepasiėmė sąsajos žiedo, jis būtų jai paaiškinęs, ką daryti.

Staiga ji išvydo mygtuką, ant kurio buvo užrašyta: Paspaus-kite kilus gaisrui.

– Šūdas, – nusikeikė Talė.Jos šešėlis šokinėjo ir virpėjo. Du gražuoliai su bengališko­

mis ugnimis rankose pasuko jos link.– Nagi, kas ten? Ir ką ji apsivilkusi?– Ei, klausyk! Dabar baltų kaklaraiščių vakarėlis!

23

– Pažvelk jai į veidą...– Šūdas, – vėl nusikeikė Talė.Ir paspaudė mygtuką.Orą perskrodė kurtinama sirena, ir tąsioji striukė, regis,

pati nušoko nuo lentynos tiesiai Talei į glėbį. Mergina užsime­tė saugos diržus ir atsisuko į abu gražuolius. Šie atšoko, tarsi ji būtų vilkolakis. Vienas jų išmetė bengališkąją ugnį, kuri kaip­mat pati užsigesino.

– Gelbėjimosi per gaisrą pratybos, – paaiškino Talė ir nubė­go prie stogo krašto.

Vos tik ji užsimetė striukę ant pečių, raišteliai ir užtrauk­tukai apsivijo kūną tarsi gyvatės, plastikas glaudžiai prigludo prie liemens ir šlaunų. Ant apykaklės ėmė žybčioti aiškiai ma­toma žalia švieselė.

– Gera striukė, – pagyrė Talė.Bet striukė tylėjo, matyt, nebuvo tokia protinga, kad galėtų

atsakyti.Ant stogo žaidžiantys gražuoliai buvo nuščiuvę, tik lakstė

spėliodami, ar tikrai kilo gaisras. Jie rodė į Talę, ir ji išgirdo: „Bjaurulė.“

Kas Naujųjų Gražuolių Mieste yra blogiau, svarstė Talė: de­gantys rūmai ar į vakarėlį įsibrovusi bjaurulė?

Talė pasiekė stogo kraštą, kūliais persivertė per turėklą ir susvyravo. Apačioje pamatė gražuolius, kurie iš Garbo rūmų bėgo į pievelę ir žemyn nuo kalvos. Jie vis gręžiojosi tikėdamie­si išvysti dūmus ar liepsnas. Bet matė tik Talę.

Iki žemės buvo gana toli, ir merginai net kvapą užėmė pa­galvojus apie laisvą kritimą. Kita vertus, ji buvo sužavėta: spie­gianti sirena, į ją spoksanti minia, tarsi milijonas žvakučių išsi­barsčiusios Naujųjų Gražuolių Miesto šviesos.

Talė giliai įkvėpė ir sulenkė kelius pasiruošdama šuoliui.Trumpą akimirką merginai kilo abejonė, ar striukė tikrai

apsaugos be sąsajos žiedo. Ar Talė šokčios aukštyn ir žemyn, jei striukei ji tebus niekas? O gal tėkšis į žemę?

Tačiau ji pažadėjo Perisui nesileisianti sučiumpama. Striukė buvo skirta nenumatytiems atvejams. Be to, degė žalia lemputė...

– Visi šalin! – sušuko Talė.Ir šoko žemyn.

25

Šėja

Sirenos riaumojimas už nugaros silpo. Talei regėjosi, kad krin­ta visą amžinybę – o gal tik kelias sekundes. Spoksantys veidai apačioje vis didėjo.

Žemė skriejo jos link, o panikos apimta minia prasiskyrė, kad Talei būtų kur nusileisti. Kelias akimirkas ji tarsi skriejo svajonėje, tylioje ir nuostabioje.

Tada tikrovė sugriebė už pečių ir šlaunų, austiniai striukės diržai skaudžiai įsirėžė į kūną. Talė buvo aukštesnė nei stan­dartinė gražuolė, tad striukė, matyt, nesitikėjo tokio svorio.

Mergina apsivertė kūliais ore, kelias siaubingas akimirkas karodama žemyn galva, veidu kone palietė žemę taip, kad spėjo žolėje pastebėti buteliuko kamštį. Tada šovė į viršų lanku, virš jos praskriejo dangus, mergina vėl apsivertė aukštyn kojomis ir nėrė žemyn. Minia apačioje dar labiau prasiskyrė.

Puiku. Ji stipriai atsispyrė ir dabar šuoliavo nuo kalvos, tol­dama nuo Garbo rūmų, striukė nešė ją į tamsų ir saugų sodų prieglobstį.

Talė dar dukart persivertė per galvą, tada striukė nuleido ją ant žolės. Mergina patampė pirmus pasitaikiusius diržus, ir apdaras šnypšdamas nukrito ant žemės.

Prireikė kelių akimirkų, kol nustojo svaigti galva ir mergina susigaudė, kur viršus, o kur apačia.

– Ten juk... bjaurulė, ar ne? – ištarė kažkas minios priekyje.

26

Talei virš galvos praslinko du juodi šešėliai – tai buvo ugnia­gesių oromobiliai, jie blykčiojo raudonomis šviesomis, jų sire­nos kurtinamai kaukė.

– Na, ir patarei, Perisai, – sumurmėjo Talė. – Sukelti netikrą aliarmą.

Jei ją dabar nutvertų, Talė pakliūtų į didelę bėdą. Jai dar nebuvo tekę girdėti, kad kas nors būtų šitaip prasižengęs.

Mergina nubėgo sodo link.

Už gluosnių tvyranti tamsa ramino.Čia, pusiaukelėje iki upės, Talė tik nujautė, kad miesto cen­

tre paskelbtas visuotinis gaisro pavojus. Tačiau matė, jog pra­sidėjo kažin kokia paieška. Viršuje sklandė daugiau nei įprasta oromobilių, o upė, regis, buvo itin ryškiai apšviesta. Gal tai tie­siog sutapimas?

Bet greičiausiai ne.Talė atsargiai brovėsi pro medžius. Naujųjų Gražuolių Mieste

jiedu su Perisu niekada neužsibūdavo iki vėlumos. Malonumų soduose ji regėjo daugiau žmonių nei dieną, ypač tamsesniuose kampeliuose. Dabar, kai bėgimo sukeltas jaudulys atlėgo, Talė pradėjo suvokti, kad jos sumanymas buvo labai kvailas.

Visiškai suprantama, kad Perisas nebeturi rando. Kadaise jiedu suglaudė delnus, šiek tiek įpjovę odą kišeniniu peiliuku. Gydytojai per operaciją naudoja kur kas aštresnius ir didesnius peilius. Jie nulupa nuo žmogaus visą odą, kad ataugtų nauja, tobula ir skaisti. Šitaip išnyksta seni randai, atsiradę dėl ne­laimingų atsitikimų, blogo maisto ir vaikystės ligų. Gyvenimas pradedamas iš naujo.

Perisas irgi ką tik tapo gražuoliu, bet Talė viską sumovė – atlėkė kaip nepageidaujama įkyri mažvaikė ir paliko jį su bjau­

27

rasties skoniu burnoje, jau nekalbant apie tai, kad išterliojo. Mergina vylėsi, jog Perisas turi kitą liemenę.

Na, jis bent jau neatrodė supykęs. Pasakė, kad jie vėl bus geriausi draugai, kai Talė taps graži. Bet kai pažvelgė jai į vei­dą... Gal kaip tik dėl to gražuoliai ir atskirti nuo bjaurulių? Kai visą laiką esi apsuptas gražių žmonių, turėtų būti siaubingai šlykštu žvelgti į bjaurų veidą. O jei šįvakar Talė viską sugadino ir Perisas visada, net ir po operacijos, regės ją tokią – žvairą, susivėlusiais plaukais?

Virš galvos vėl prasklendė oromobilis, ir Talė susigūžė. Ti­kriausiai šįvakar ją sučiups ir ji niekada netaps gražuole.

Ji to išties nusipelnė už kvailą poelgį.Mergina prisiminė Perisui duotą pažadą. Ji nesileis sugau­

nama; ji privalo tapti gražuole vardan Periso.Akies krašteliu Talė pamatė šviesos blykstelėjimą. Ji pritūpė

ir ėmė stebėti aplinką pro nukarusias gluosnių šakas.Parke pasirodė saugumo inspektorė. Tai buvo vidutinės

trukmės gražuolė, nebe naujokė. Šviesoje aiškiai buvo matyti po antros operacijos pagražėję bruožai: platūs pečiai, tvirtas smakras, aštri nosis ir aukšti skruostikauliai. Moteris neabe­jotinai buvo tokia pat valdinga, kaip ir Talės mokytojai Bjau­rulių Mieste.

Talė pabandė susiimti. Kiekvienas naujasis gražuolis turėjo nuosavą inspektorių. Ir buvo tik viena priežastis, kodėl viduti­nės trukmės gražuolė yra čia, Naujųjų Gražuolių Mieste: vadi­nasi, kažko rimtai ieškoma ir tas kažkas turi būti surastas.

Moteris žibintuvėliu apšvietė ant suolelio sėdinčią porelę – tik akimirką, kad įsitikintų, jog tai gražuoliai. Porelė pašoko, bet inspektorė sukikeno ir atsiprašė. Talė išgirdo, kaip ji kažką pasakė žemu, savimi pasitikinčio žmogaus balsu, ir pastebėjo,

28

kad naujieji gražuoliai lengviau atsikvėpė. Jei inspektorė pasa­kė, kad viskas gerai, vadinasi, taip ir yra.

Talė pajuto norą pasiduoti, pasikliauti išmintinga inspekto­rės malone. Jei tik ji paaiškintų, inspektorė suprastų ir viską sutvarkytų. Vidutinės trukmės gražuoliai visada žinodavo, ką reikia daryti.

Bet ji pažadėjo Perisui.Mergina nėrė atgal į tamsą stengdamasi užgniaužti siaubin­

gą jausmą, kad ji – šnipė, įsibrovėlė, kad nepasidavė moteriai. Ji brovėsi per krūmus taip sparčiai, kaip tik pajėgė.

Pasiekusi upę Talė išgirdo triukšmą. Upės prožektorių šviesoje ryškėjo kažin koks siluetas. Tai buvo ne porelė, o viena žmo­gysta, pasislėpusi tamsoje.

Greičiausiai – inspektorė, krūmuose tykanti Talės.Mergina nebedrįso net kvėpuoti. Ką tik šliaužusi, ji taip

ir sustingo, remdamasi į žemę vienu keliu ir dumblėta ranka. Inspektorė jos kol kas nepastebėjo. Jei Talė ilgokai luktelės, gal moteris nueis.

Nejudėdama Talė laukė, regis, ištisą amžinybę. Bet siluetas nė nekrustelėjo. Mieste visi tikrai žino, kad sodai – vienintelis neapšviestas įėjimas ir išėjimas iš Naujųjų Gražuolių Miesto.

Talės ranka pradėjo drebėti, raumenys visai sustingo. Tačiau mergina nedrįso perkelti svorio ant kitos rankos. Ją išduotų ir vienos vienintelės šakelės trakštelėjimas.

Talė kiūtojo nė nekrustelėdama, kol raumenis persmelkė nepakeliamas skausmas. Gal tai visai ne inspektorė, o tik švie­sos žaismas? Gal vien jos vaizduotės padarinys?

Talė sumirksėjo tikėdamasi, kad siluetas išnyks.Tačiau jis neišnyko, tebebuvo aiškiai matyti raibuliuojan­

čios upės šviesoj.

29

Po Talės keliu trakštelėjo šakelė – pavargę, įskaudę raume­nys ją visgi išdavė. Tačiau siluetas nesujudėjo. Nors jis arba ji tikrai turėjo išgirsti...

Inspektorė turbūt maloni, laukia, kol Talė pati pasiduos. Kartais mokykloje taip elgdavosi mokytojai: priversdavo su­prasti, kad niekur nedingsi, ir prisipažindavai.

Talė kostelėjo. Tyliai, graudžiai.– Atsiprašau, – išlemeno ji.Žmogysta atsiduso.– Ak, oi. Ei, viskas gerai. Aš turbūt irgi tave išgąsdinau.Nepažįstamoji palinko į priekį ir susiraukė: matyt, ir jos

raumenys sustiro ilgai nejudėdami. Šviesa apšvietė jai veidą.Ji taip pat buvo bjauri.

Mergina buvo vardu Šėja. Jos ilgi tamsūs plaukai buvo surišti į dvi kiaulės uodegėles, akys per toli viena nuo kitos, lūpos put­lios, bet pati liesesnė už naująją gražuolę. Ji viena atvyko į Nau­jųjų Gražuolių Miestą ir jau valandą slapstėsi čia, prie upės.

– Dar niekada neteko matyti nieko panašaus, – tyliai pratarė ji. – Visur knibžda inspektorių ir patruliuojančių oromobilių!

Talė užsikosėjo.– Manau, tai per mane.Šėja įtartinai pažvelgė į ją.– Kaip tai suprast?– Na, buvau miesto centre, vakarėlyje.– Tu sužlugdei vakarėlį? Tai beprotiška! – pasibaisėjo Šėja,

tada tyliau, beveik pašnibždomis, pridūrė: – Beprotiška, bet nuostabu. Kaip ten patekai?

– Buvau užsidėjusi kaukę.– Tai bent. Gražuolės?– Ne, kiaulės. Ilga istorija.

30

Šėja sumirksėjo.– Kiaulės kaukė. Gerai. Leisk spėti: kažkas tave pamatė?– Ne. Mane galėjo sučiupti, tad aš... įjungiau priešgaisrinio

pavojaus signalą.– Puikus pokštas!Talė nusišypsojo. Tiesą sakant, pasakojimas jai regėjosi iš­

ties šaunus, ypač dabar, kai atsirado klausytoja.– Patekau į spąstus ant stogo, tad čiupau tąsiąją striukę ir

šokau apačion. Mėtoma aukštyn žemyn oru nusklendžiau kone pusę kelio nuo ten iki čia.

– Negali būti!– Na, gerai, nemenką kelio dalį tai jau tikrai.– Nuostabiai siaubinga. – Šėja nusišypsojo, bet veidas tuoj

surimtėjo. Ji ėmė kramtyti nagą – vienas tų blogų įpročių, ku­rių atsikratyti padeda operacija. – Vadinasi, Tale, ėjai į tą vaka­rėlį... kad su kažkuo susitiktum?

Dabar nustebo Talė.– Kaip tu supratai?Šėja atsiduso ir pažvelgė į apkramtytus savo nagus.– Aš ten taip pat turiu draugų. Tai yra jie buvo mano draugai.

Kartais aš juos seku. – Mergina kilstelėjo galvą. – Žinai, aš visa­da buvau jauniausia. O dabar...

– Esi visiškai viena.Šėja linktelėjo.– Regis, tu ne tik šnipinėjai, ar ne? – pasiteiravo ji.– Taip. Galima sakyti, lyg ir pasisveikinau.– Oho, tai juk beprotiška. Su savo vaikinu, tiesa?Talė papurtė galvą. Perisas susidėdavo su kitomis mergino­

mis, bet Talė nepykdavo, net pati mėgindavo taip elgtis, tačiau abiem buvo svarbiausia jųdviejų draugystė. Matyt, dabar jau ne.

31

– Jei jis būtų mano vaikinas, nemanau, kad būčiau išdrįsusi taip elgtis, supranti? Būčiau nenorėjusi, kad jis pamatytų mano veidą. Bet kai esame draugai, pagalvojau, jog...

– Taigi. Ir kaip sekėsi?Talė akimirką mąstė žvelgdama į raibuliuojantį vandenį. Pe­

risas buvo itin dailus, atrodė toks suaugęs, pasakė, kad jie vėl bus draugai. Kai Talė taps gražuole...

– Tiesą sakant, suknistai, – atsakė ji.– Taip ir maniau. Bet pasitraukimas buvo geras, – šyptelėjo

Šėja.– Turbūt. Toks... gudrus.Abi nutilo, mat virš jų kaip tik praskrido oromobilis.– Vis dėlto mudvi dar nepasprukome, – pareiškė Šėja. – Kai

kitą kartą sumanysi paskelbti gaisro pavojų, pranešk man iš anksto.

– Atleisk, kad per mane čia įstrigai.Šėja pažvelgė į Talę ir susiraukė.– Ne tai turėjau omeny. Norėjau pasakyti: jei ir man tektų

sprukti, norėčiau, kad tai būtų smagu.Talė tyliai nusijuokė.– Gerai. Kitą kartą aš tau pranešiu.– Puiku, – atsakė Šėja, atidžiai nužvelgdama upę. – Regis,

šiek tiek aprimo. Kur tavo lenta?– Kas?Šėja ištraukė iš po krūmo paslėptą orlentę.– Juk turi orlentę, ar ne? O gal tu plaukte perplaukei upę?– Ne, aš... ei, palauk. Kaip tau pavyko kirsti upę orlente? Juk

sargybiniai seka visus skraidančius aparatus.Šėja nusijuokė.– Tai pati seniausia gudrybė. Maniau, kad tų ją žinai.

Talė gūžtelėjo pečiais.– Nedažnai naudojuosi orlente.– Na, ant šios tilpsime abi.– Palauk, ššš.Virš upės pasirodė dar vienas oromobilis, jis skrido maž­

daug tiltų aukštyje.Kai oromobilis dingo, Talė suskaičiavo iki dešimt, tik tada

prabilo:– Nemanau, kad skristi būtų protinga.– O kaip tu persikėlei per upę?– Sek paskui mane, – paliepė Talė, atsistojo keturpėsčia ir

slystelėjo pirmyn. Paskui atsigręžė. – Ar paneši tą savo aparatą?– Žinoma. Jis sveria visai nedaug. – Šėja spragtelėjo pirš­

tais, ir orlentė pakilo aukštyn. – Tiesą sakant, ji nieko nesveria, nebent aš liepčiau tapti sunkia.

– Labai patogu.Šėja irgi ėmė šliaužti pirmyn, o lenta sekė iš paskos šokčio­

dama ore tarsi mažvaikės balionas. Tik nebuvo jokios virvelės.– Na, ir kur mudvi keliaujame? – pasidomėjo Šėja.– Žinau vieną tiltą.– Bet jis juk išplepės.– Tik ne šitas. Jis – senas mano draugas.

33

Slydimas

Talė nukrito. Jau ne pirmą sykį.Šįkart kritimas nebuvo toks skaudus. Kai Talės kojos nusly­

do nuo orlentės, ji atsipalaidavo, kaip kad mokė Šėja. Katapul­tavimas nuo lentos nebuvo baisus, veikiau priminė žaidimą, kai tėtis vaikystėj suka ratu suėmęs už riešų.

Nebent tas tėtis būtų antžmogis ir norėtų išrauti rankas.Bet, kaip aiškino Šėja, varomoji jėga privalo būti kažkur nu­

kreipta, taigi skrieti ratais kur kas geriau nei vis atsitrenkti į medį. Čia, Kleopatros parke, jų buvo daugybė.

Kelis kartus apsisukus, apsvaigusi, bet nesužalota Talė buvo nuleista ant žolės – kažkas prilaikė merginą suėmęs už riešų.

Šėja prisklendė ir sustabdė savo orlentę taip elegantiškai, tarsi ant jos būtų gimusi.

– Dabar atrodė truputį geriau.– Bet aš nesijaučiau geriau.Talė nusimovė apsauginę apyrankę ir pasitrynė riešą. Jis

paraudo, o pirštai buvo nutirpę.Apyrankė buvo sunki ir tvirta. Apsauginių apyrankių viduje

buvo metalo, nes jos reagavo į magnetus, kaip ir orlentės. Kai tik Talės kojos nuslysdavo, apyrankės pakeldavo į orą ir sulai­kydavo krintančią merginą – saugojo ją nuo pavojų tarsi koks draugiškas milžinas.

Sulaikyta už riešų, ji stabtelėdavo ir vėl skriedavo.

34

Talė nusitraukė kitą apyrankę ir pasitrynė riešą.– Nepasiduok. Juk beveik išmokai!Talės orlentė sklandė palei kulkšnis glaustydamasi tarsi kal­

tas šuo. Mergina sukryžiavo rankas ir pasitrynė pečius.– Norėjai pasakyti: beveik perlūžau pusiau.– Taip niekada nenutiks. Esu daugybę kartų kritusi atrakci­

onų geležinkeliuke.– Kur?– Nesvarbu. Na, pamėgink dar kartą.Talė atsiduso. Skaudėjo ne tik riešus. Maudė ir kelius nuo

kieto nusileidimo ir tokio trankymosi per staigius posūkius, kad atrodė, jog kūnas sveria visą toną. Šėja tai vadino „padi­dėjusia gravitacija“, kuri pasireiškia kaskart, kai dideliu greičiu judantis objektas pakeičia kryptį.

– Skraidyti orlente atrodo labai smagu, tarsi būtum paukš­tis. Bet iš tiesų tai sunkus darbas.

Šėja gūžtelėjo pečiais.– Būti paukščiu turbūt taip pat sunkus darbas. Na, kai visą

dieną mosuoji sparnais.– Galbūt. Ar galima patobulėti?– Paukščiams? Nežinau. Skraidant orlente? Be abejonės.– Tikiuosi, taip ir bus.Talė užsidėjo apyrankes ir užlipo ant orlentės. Lenta kiek

paspyruokliavo, prisiderindama prie merginos svorio.– Patikrink savo pilvo jutiklį.Talė palietė prie pilvo prigludusį žiedą, prie kurio Šėja buvo

pritvirtinusi mažą jutiklį. Jis nurodydavo Talės lentai, kur yra merginos svorio centras ir į kurią pusę ji atsisukusi. Jutiklis net registravo Talės pilvo raumenų veiklą, nes, kaip paaiškėjo, orlentininkui nusiteikiant posūkiui, raumenys visada susitrau­

35

kia. Lenta buvo tokia protinga, kad netgi ilgainiui galėjo įsi­minti, kaip juda Talės kūnas. Juo dažniau Talė ja skraidys, juo tvirčiau lenta jausis po merginos kojomis.

Žinoma, ir pati Talė turėjo mokytis. Šėja nuolat kartojo, kad net protingiausia pasaulyje lenta neišlaviruos įtaikydama, jeigu Talė neteisingai statys kojas. Lentos paviršius buvo gumbuotas dėl geresnio sukibimo, tačiau nuslysti nuo jos – stulbinamai lengva.

Lenta buvo ovalo formos, ilgoka – maždaug pusės Talės ūgio, juoda su sidabriniais lopais lyg gepardo – vienintelio pa­saulyje žvėries, greitesnio už orlentę, – kailis. Tai buvo pirmoji Šėjos lenta, todėl mergina ją saugojo ir neatidavė perdirbti. Iki šios dienos lenta kabėjo ant sienos virš Šėjos lovos.

Talė spragtelėjo pirštais, sulenkė kelius ir pakilo į orą, tada palinko į priekį, kad skristų greičiau.

Šėja truputį atsilikusi skrido virš jos.Pro šalį lėkė medžiai, amžinai žaliuojantys spygliuočiai,

skaudžiai daužydami spygliais Talei per rankas. Lenta saugojo merginą nuo susidūrimo su masyviais daiktais, o mažos šake­lės jai ne itin rūpėjo.

– Ištiesk rankas į šonus. Laikyk kojas plačiai! – tūkstantąjį kartą šaukė Šėja. Talė nervingai stumtelėjo kairę pėdą į priekį.

Parko gale Talė palinko į dešinę, ir lenta pradėjo ilgą, bet staigų posūkį. Mergina sulenkė kojas, kurios, grįžtant į pradinį tašką, darėsi vis sunkesnės.

Dabar Talė skriejo slalomo vėliavėlių link. Artėdama prie jų mergina pritūpė. Ji jautė, kaip vėjas džiovina lūpas ir kelia aukštyn į arklio uodegą surištus plaukus.

– O Viešpatie, – sušnibždėjo ji.Lenta pralėkė pro pirmąją vėliavėlę, ir Talė smarkiai palinko

į dešinę, plačiai išskėtusi rankas, kad išlaikytų pusiausvyrą.

36

– Pakeisk padėtį! – sušuko Šėja.Talė pasisuko taip, kad lenta atsidurtų po ja, ir aplenkė dar

vieną vėliavėlę. Kai vėliavėlė liko užnugary, Talė vėl pasisuko.Tačiau jos pėdos buvo per daug suglaustos. Tik ne dabar!

Padai ėmė slysti lentos paviršiumi.– Ne! – suriko Talė suriesdama kojų pirštus, delnais gaudy­

dama orą, darydama bet ką, kad tik išsilaikytų ant lentos. Jos dešinės kojos batelis jau siekė lentos kraštą.

Medžiai! Talė skriejo beveik pusiaugulom, jos kūnas kabojo lygiagrečiai žemei.

Slalomo vėliavėlė pralėkė pro šalį, ir staiga kankynė baigėsi. Lenta palindo po Tale, skrydis išsilygino.

Jai pavyko atlikti posūkį!Talė atsigręžė į Šėją.– Aš apsisukau! – suriko ji.Ir nuslydo žemyn.Sutrikdyta tokio staigaus Talės suktuko, lenta pamėgino

prisitaikyti – ir numetė merginą. Talę kažkas sučiupo už rankų, iškeltų aukštyn, ir pasaulis ėmė suktis aplinkui. Ji atsipalaida­vo. Juokdamasi ir žvangindama savo apyrankėmis, nusileido ant žolės.

Šėja taip pat juokėsi.– Beveik apsisukai.– Ne! Aš apskridau vėliavėles. Pati juk matei!– Gerai, gerai. Tau pavyko. – Vis dar juokdamasi Šėja nužen­

gė ant žolės. – Tačiau nešokinėk taip kvailai, kaip dabar. Jokia čia ne jėga, Žvaire.

Talė parodė jai liežuvį. Per paskutiniąją savaitę pastebėjo, kad Šėja prasivardžiuoja tik norėdama jai įgelti. O šiaip pri­

37

mygtinai reikalavo, kad jos viena kitą vadintų vardais, ir Talė greitai apsiprato. Tiesą sakant, jai tai patiko. Iki tol niekas ne­vadino jos vardu, išskyrus Solą ir Elę, jos tėvus, bei dar kelis pasipūtusius mokytojus.

– Sakyk, ką nori, Džiūsna. Tai buvo puiku.Talė susmuko ant žolės. Skaudėjo visą kūną, raumenys ne­

beklausė.– Ačiū už pamoką. Skraidyti – jėga!Šėja atsisėdo šalia.– Ant orlentės niekada nenuobodžiausi.– Tai maloniausias dalykas, kurį patyriau nuo tada, kai...Talė nenorėjo ištarti Periso vardo. Ji pažvelgė į didingai žy­

drą dangų. Tobulą. Skraidyti jos pradėjo vėlyvą popietę. Dabar aukštai virš galvos pakibę debesys po truputį raudo, nors iki saulėlydžio dar buvo kelios valandos.

– Taip, – sutiko Šėja. – Man taip pat. Atsibodo dykinėti vienai.– Kiek tau liko laiko?Šėja atsakė akimirksniu:– Du mėnesiai ir dvidešimt šešios dienos.Talė apstulbo.– Tu tikra?– Žinoma.Talės veidas nušvito plačia šypsena ir ji juokdamasi griuvo

aukštielninka ant žolės.– Turbūt juokauji. Mudvi gimėme tą pačią dieną!– Negali būti.– Gali. Puiku. Mes abi kartu tapsime gražuolėmis!Šėja kurį laiką tylėjo, tada pritarė:– Taip, tikriausiai.

38

– Rugsėjo devintoji, ar ne?Šėja linktelėjo.– Geras. Nepakęsčiau, jei tektų prarasti dar vieną draugę.

Supranti? Mums nė vienos dienos nereikės jaudintis, nė dienos nepaliksime viena kitos bėdoje.

Šėja atsisėdo, šypsena nuo veido buvo dingusi.– Kad ir kaip ten būtų, aš taip nepasielgčiau.Talė sumirksėjo.– Aš nesakiau, kad pasielgtum, bet...– Bet... ką?– Bet kai tampi gražuoliu, persikeli į Naujųjų Gražuolių

Miestą.– Na ir kas? Gražuoliams leidžiama čionai grįžti, juk pati ži­

nai. Arba parašyti laišką.Talė prunkštelėjo.– Bet jie to nedaro.– Aš daryčiau.Šėja pažvelgė į linksmybių bokštus kitapus upės ir įgrūdo

nykščio nagą tarp dantų.– Aš taip pat, Šėja. Ateičiau tavęs aplankyti.– Tikrai?– Žinoma.Šėja gūžtelėjo pečiais, atsigulė ant nugaros ir įsistebeilijo į

debesis.– Gerai. Bet tu nesi pirmoji, duodanti tokį pažadą.– Žinau.Kurį laiką jos abi tylėjo. Debesys iš lėto uždengė saulę, ir

oras atvėso. Talė galvojo apie Perisą, pamėgino prisiminti, kaip vaikinas atrodė tada, kai dar vadinosi Nosis. Tačiau kažin kodėl prisiminti bjauraus jo veido jai nepavyko. Tarsi tos kelios minu­

tės, kai Talė matė jį gražų, visiškai ištrynė senuosius prisimini­mus. Dabar ji regėjo tik dailų Perisą, jo žavias akis ir šypseną.

– Įdomu, kodėl jie niekada negrįžta? – svarstė Šėja. – Juk galėtų aplankyti, ir tiek.

Talė atsiduso.– Nes mes esame bjaurūs, Džiūsna. Štai kodėl.