Sėkmingos verslininkų istorijos

2012

5TOP

2 3

4 PAŽINTIS DIRBANT PALANGOS BARE LĖMĖ VERSLO SĖKMĘ 12 DŽIAUGSMAS PO AŠTUONIOLIKOS VALANDŲ DARBO DIENOS

14 „VICTORIA'S SECRET“ – KAD MOTERYS JAUSTŲSI ANGELAIS6 IŠ BET KO GALIMA PADARYTI VERSLą, TIK REIKIA ĮDĖTI DARBO

8 NUO MINTIES „NETURIU KUO APSIRENGTI“ IKI NUOSAVO VERSLO

VERSLO PRADŽIA. IŠ KUR GAUSIME PINIGŲ?Sprendimas priimtas, kas toliau? Ogi reikia iš kur nors gauti 10 000 Lt įmonei steigti. Situaciją komplikavo tai, kad tiek aš, tiek Arnas skendėjo-me skolose. Puiku, kad pinigų sutiko investuo-ti Arno sesuo Vaiva, ačiū jai. Kita bėda – kaip reikės apskaityti visą pardavimą. Idėja buvo II pakopos PF pardavinėti tinklinės rinkodaros principu. Planavome per metus pasiekti 1 000, o vėliau – net 5 000 konsultantų (šiuo metu visos Lietuvos rinkoje dirba iki 5 000). Teko ieškoti IT specialisto, kuris sukurtų unikalią sistemą komisiniams skaičiuoti. Per pažįstamus radome Deividą Urbonavičių. Jis patikėjo verslo idėja ir sutiko sukurti sistemą už nedidelę dalį įmonės akcijų.

„Labai svarbu yra gera komanda ir kompetentingi vadovai. O laiko visada užtenka, jei tik viską gerai suplanuoji“.

Indrė tvirtina, kad Lietuvoje yra daug talentingų jaunų drabužių dizainerių, o įsigyti vienetinį, ori-ginalų, kokybišką ir tik tau skirtą drabužį ar akse-suarą ne tik paprasta, bet ir finansiškai neskaus-minga. Deja, vyrauja dar viena nuomonė, esą visi vienetiniai drabužiai kainuoja tūkstančius litų, tad nedrįstama net užsukti pasižvalgyti. Moteris pa-aiškina, kad, pavyzdžiui, už du šimtus litų galite nusipirkti masinės gamybos suknelę populiarioje parduotuvėje ir gatvėje ar darbe sutikti antrininkę arba kartais net už mažesnę sumą įsigyti vardinį, bet vienetinį apdarą. Indrė pripažįsta, kad mados namų firminėse parduotuvėse ir pati jaučiasi ne-smagiai, nes vos užėjus konsultantai iš karto įver-tina, koks tavo socialinis ir finansinis statusas ir ar galėsi parduotuvėje bent ką nors įpirkti...

Tik nuvežę pirmą kubilą, po kelių dienų jie gavo užsakymą pagaminti dar du. Nespėjus pagaminti jų atsirado dar vienas pirkėjas. Taip prasidėjo nenutrūkstama grandinė, kuri tęsiasi iki šiol.

Pirmas žingsnis Roy kainavo kiek daugiau nei 40 000 JAV dolerių, kurių didžiąją dalį jis gavo iš banko. Nors ši suma neatro-do įspūdinga, pažiūrėję į ją pro infliacijos akinius pamatytume, kad dabar tai būtų beveik 150 000 JAV dolerių. Investicijos netruko atsipirkti. Parduotuvė, įrengta kaip karalienės Viktorijos laikų buduaras ir siū-

lanti įsigyti spalvingo aukštos kokybės, bet įperkamo apatinio trikotažo, buvo greitai pastebėta ir įvertinta. Patenkinti pirkėjai per pirmus metus R. Raymondui sunešė pusę milijono JAV dolerių. Įkvėptas sėkmės, jau-nasis verslininkas atidarė dar 4 parduotuves ir pradėjo leisti jose parduodamų prekių ka-talogą, priiminėti užsakymus.

Bilietas į „Victoria's Secret Lingerie Show“ renginį juodojoje rinkoje gali kainuoti 2 000 JAV dolerių, o 1999 m., kai interneto skverbtis dar nebuvo itin didelė, renginio internetinę transliaciją stebėjo 2 mln. žmonių.

4 5

PAŽINTIS DIRBANT PALANGOS BARE

TOP5 1 ISTORIJA

PRIEŠ PRADEDANT – NUSIVYLIMAIPrieš daugiau nei 2 metus su būsimu vers-lo partneriu gana sėkmingai darbavomės vienoje tarptautinėje įmonėje, buvome pardavimo grupių vadovai, darbas atrodė šaunus, o finansų sektorius teikė puikias tiek uždarbio, tiek karjeros perspektyvas. Kadangi dirbome finansinių produktų par-davimo srityje, dažnai sulaukdavome gi-miningų įmonių pasiūlymų pardavinėti ir jų produktus.

Jaunas plėtros vadovas iš „MP Pension Funds Baltic“ Jonas Šileika mane vis kal-bino ateiti dirbti pas juos ar bent platinti II pakopos pensijų fondus. Vis atsisakyda-vau, bet po mėnesio galiausiai sutikau pa-bandyti. Nustebau, kaip paprasta dirbti su II pakopos pensijų fondais, o atlyginimas pribloškė dar labiau.

Nejučiomis gimė idėja įtraukti II pako-pos PF (PF – pensijų fondai) į tuometės darbovietės paslaugų krepšelį. Taip jau nutiko, kad greitai pas mus užsuko kompa-nijos akcininkas iš Austrijos, tad šią idėją pristačiau jam. Viskas atrodė šaunu, vado-vai nusprendė, kad II pakopos PF būtinai bus į Lietuvoje. Viskas atrodė labai gerai. Jau net skaičiavome būsimus (didelius) at-lyginimus.

Per lemiamą susitikimą austrai ir lie-tuviai (MP vadovai) nesusikalbėjo. Visas planas žlugo. Tiek man, tiek Arnui (Arnui Markevičiui) nuotaika pabjuro. Pardavi-mas ir atlyginimai smuktelėjo, teko net skolintis pinigų pragyvenimui. Gerai, kad nedingo PF pardavimo idėja.

Rudeniop net pradėjo sklisti kalbos apie

darbovietės Lietuvos padalinio uždarymą. Jausdami, kad nieko gero nebus, su Arnu pradėjome rimtai galvoti apie savo verslo galimybes. Pasėdėjome, pagėrėme kavos su pienu ir priėjome prie išvados, kad reikia imtis nuosavo verslo. Pamenu, kad tvirtą sprendimą priėmėme Europos verslo centre prie liftų.

VERSLO PRADŽIA. IŠ KUR GAUSIME PINIGŲ?Sprendimas priimtas, kas toliau? Ogi reikia iš kur nors gauti 10 000 Lt įmonei steigti. Situaciją komplikavo tai, kad tiek aš, tiek Arnas skendėjome skolose. Puiku, kad pinigų sutiko investuoti Arno sesuo Vaiva, ačiū jai. Kita bėda – kaip reikės ap-skaityti visą pardavimą. Idėja buvo II pa-kopos PF pardavinėti tinklinės rinkodaros principu. Planavome per metus pasiekti 1 000, o vėliau – net 5 000 konsultantų (šiuo metu visos Lietuvos rinkoje dirba iki 5 000). Teko ieškoti IT specialisto, ku-ris sukurtų unikalią sistemą komisiniams skaičiuoti. Per pažįstamus radome Deivi-dą Urbonavičių. Jis patikėjo verslo idėja ir sutiko sukurti sistemą už nedidelę dalį įmonės akcijų.

Atrodo, viskas gerai: pinigų yra, IT pro-blema išspręsta, tad reikia steigti UAB. Pirmą kartą tai gana sunkus procesas, bet mums pavyko, tiesa, tai patuštino mūsų kišenes dar 1 000 Lt. Įmonės pavadinimą sugalvojome gana greitai, sėdėdami pice-rijoje. Žodis „capital“ patiko, dar pridėjo-me žodį „money“, tiesa, tik jo pirmą raidę. Taip atsirado UAB „M Capital“.

Smagiausia prisiminti 2009 m. spalio 27 dieną. Jau turėjome visas sutartis, do-kumentus, viską, išskyrus tuščius blankus sutartims pildyti. Nei aš, nei Arnas netu-rėjome pinigų praktiškai niekam. Ruduo, dargana, mes pėstute kulniuojame iš cen-tro į „Vilniaus vartų“ verslo centrą, pasii-mame dėžę tuščių blankų ir vėl pėstute per Žvėryną kėbliname į savo „korporacijos“ būstinę – mano 1 kambario butuką Karoli-niškėse. Pėdiname sau, lietus pliaupia, bet mes šypsomės. Mes laimingi, nes jau ry-toj iš pat ryto galime skambinti visiems ir pradėti dirbti sau, imtis nuosavo verslo. Tą vakarą dar rengėme kalnus sutarčių, mano mažo butuko visas plotas buvo nuklotas popieriais. Tikrąja to žodžio prasme mie-gojau tarp sutarčių.

Rytojus buvo puikus, kaip ir keli kiti mėnesiai. Per dieną nuo 10 iki 20 val. su-sitikdavome su klientais ir potencialiais verslo partneriais, apie 20 val. Arnas lėk-davo pas žmoną, o aš sėsdavau prie kom-piuterio vesti duomenų į sistemą.

Gal po dviejų savaičių man teko užsuk-ti į Kauną, į centrinę MP būstinę, pasiimti trūkstamų blankų. Paprašiau 500 sutarčių klientams. MP vadovė dr. Dalia Kaupelytė žiūrėjo į mane, švelniai tariant, kreivokai, ypač kai pažadėjau per mėnesį jas grąžin-

ti užpildytas (parduotas). Po ilgų derybų ji davė man 300 sutarčių ir kaip garantiją viską nufotografavo. Tikrai netikėjo mani-mi... Džiugiausia, kad prabėgus mėnesiui netikėjimas išgaravo, nes savo pažadus mes tesėjome su kaupu.

Per pirmus veiklos mėnesius prie mūsų prisidėjo dirbti daugiau nei 100 konsultan-tų, tad dar prieš pat Naujuosius galėjome persikelti į mažą, bet tikrą biurą. Dar po mėnesio pasamdėme pirmą darbuotoją – administratorę Jovitą. Ji dirba iki šiol ir, tikiuosi, dar ilgai bus pas mus.

Tiek mano, tiek Arno požiūris į verslą sutapo, stengėmės daryti viską, kad mūsų konsultantai uždirbtų kuo geriau. Verslas augo kaip ant mielų: 2010 m. vasarą su mumis jau dirbo daugiau nei 900 konsul-tantų, buvome daugiausia pensijų fondų sutarčių pasirašanti įmonė Lietuvoje.

VERSLO PARTNERIAIManau, pats svarbiausias dalykas imantis verslo – partneris arba partneriai. Mano patarimai: verslo imkitės ne vienas, turė-

kite komandą. Man ir Arnui labai pasise-kė, kad kadaise susipažinome dirbdami baruose Palangoje. Esame geriausi drau-gai, pasitikime vienas kitu, suprantame vienas kitą be žodžių. Tai kartais stebina aplinkinius. Arnas yra analitinio mąsty-mo žmogus, tikras matematikos genijus, ramus, atsakingas. Aš – emocingas, grei-tas, ekstremalus, begalvis, kupinas idėjų ir polėkio. Esame be galo skirtingi, bet tai labai padeda. Arnas į viską žiūri realiai, o aš dažniausiai pernelyg optimistiškas. Iš to ir susilipdo puikus darinys.

IDĖJOS IR PINIGAI, KUR JŲ (ABIEJŲ) GAUTI?Žinau, kad daugelis jūsų galvojate apie verslo pradžią, o tam reikia idėjos ir pini-gų. Trumpai apie idėjas. Dalykitės jomis su kitais, taip jas patobulinsite ir padidinsi-te tikimybę įgyvendinti, nes rasite bendra-minčių. Šiais laikais idėjos nieko vertos, jų pilna. Vertė yra žmonės, kurie jas geba įgyvendinti. Jei turite idėją – kad ir ne pa-čią geriausią, bet galite ją įgyvendinti, pi-nigų tikrai rasite. Patys esame gavę lėšų iš investuotojų, jų tikrai yra ir jie laukia jūsų.

Investuotojai turi pilnas kišenes pinigų, bet nesulaukia žmonių, į kurių projektus galėtų investuoti.

Nenorite investuotojo? Parašykite vers-lo planą ir kreipkitės į banką ar kredito uniją, ten taip pat gausite pinigų. Jei bijote, kreipkitės ir į mane, padėsiu.

TIEMS, KURIE VIS DAR DVEJOJA, AR VERTA Verta. Verslo pradžia sunki, praktiškai kie-kvienas pažįstamas pasakys, kad darote kvailystę, gal net sulauksite pašaipų. Ne-kreipkite į tai dėmesio, turėkite savo tiesą ir savo tikslą. Iš pradžių bent jau mums teko dirbti labai daug. Naktimis dėl streso buvo sunku užmigti, vis sukdavosi minty-se nepadaryti darbai ir planai. Puiku, kad tas etapas – jau praeitis.

Dabar keliuosi į darbą tada, kada noriu, dirbu tiek, kiek man patinka, turiu aibę nuostabių darbuotojų, kuriuos vertinu, gerbiu ir myliu. Kurkite savo verslą. Vieną dieną tikrai nesigailėsite dėl to, ką padarė-te, gailėsitės dėl to, ko nepadarėte. Svajo-kite, judėkite, darykite.

Sėkmės.

Esu 25-erių Žilvinas Butkevičius, jaunas verslininkas, 3 įmonių savininkas. Tik kol kas ne apie tai, kas vyksta šiuo metu, o apie tai, kas buvo prieš dvejus metus ir kaip viskas prasidėjo.

LĖMĖ VERSLO SĖKMĘ

Žilvinas Butkevičius su Arnu Markevičiumi Asmeninio albumo nuotr.

Verslo pradžia sunki, praktiškai kiekvienas pažįstamas pasakys, kad darote kvailystę, gal net sulauksite pašaipų. Nekreipkite į tai dėmesio, turėkite savo tiesą ir savo tikslą.

6

TOP5 2 ISTORIJA

Vaikinas be jokių konsultacijų ir svetimų pagalbos sugebėjo, jo žodžiais tariant, sėkmingai dalyvauti aršiame rinkos kare. Dabar jo svajonė – nuosavas dangoraižis sostinėje ir ten įsikūrusi bendrovė.

„Iš bet ko ir bet kur galima padaryti verslą, tik reikia įdėti daug darbo. Kie-kvieną verslą galima lyginti su medžio šaknimis: jeigu tu į žemę įleidi vieną ša-knį ir tikiesi, kad tai bus aukso šaltinis,

turi suprasti, kad gal taip ir bus, deja, jis vieną dieną išseks. Todėl vertėtų įleisti kelias šaknis ir dar aplink jas apsiraiz-gyti mažomis šakelėmis – tuomet jausie-si kur kas stabiliau“, – vaizdžiai pataria Eligijus.

Prieš beveik dešimt metų visuomet skai-čius mėgęs vaikinas sumanė įkurti nuosavą buhalterijos įmonę. Anot jo, tai buvo pa-mažu įgyvendintas projektas.

Iš bet ko galima padaryti verslą,

TIK REIKIA ĮDĖTI DARBO

„Labai svarbu yra gera komanda ir kompetentingi vadovai. O laiko visada užtenka, jei tik viską gerai suplanuoji“.

Jaunimo verslo klubo narys, dvidešimt devynerių metų alytiškis verslininkas Eligijus Cinaitis pirmą savo verslą pradėjo vos peržengęs dvidešimt. Šiuo metu jis jau turi tris sėkmingai veikiančias įmones Vilniuje ir Didžiojoje Britanijoje.

Eligijus Cinaitis Asmeninio albumo nuotr.

Kaip ir daugelis studentų, Eligijus vasarą išvyko pa-dirbėti į užsienį. Jo tikslas buvo aiškus – dirbti, užsi-dirbti ir susitaupyti pinigų nuosavam verslui pradėti.

„Amerikoje dirbau juodą darbą, bet visada rasdavau savyje stiprybės tik dėl to, jog susimąstydavau, kad grįšiu ir galėsiu šį tą sukurti savo“, – prisimena vai-kinas.Užsidirbęs pinigų ir grįžęs į Kauną, kur tuo metu studijavo Kauno technologijos universitete, Eligijus nieko nelaukdamas ėmėsi įgyvendinti savo idėją. Kadangi jau tada triūsė vienoje mobiliojo ryšio ope-ratorių bendrovėje ir neretai susidurdavo su skai-čiais, jis žinojo, kad nori atidaryti būtent buhalteri-jos paslaugų įmonę.

„Viskas vyko ganėtinai spontaniškai – įsigilinau į šią sritį, susiradau patikimą buhalterį ir po pusan-tro mėnesio mes jau turėjome keturis klientus. Galiu pasakyti, kad netikiu tomis knygomis, kuriose tei-giama, kad būtina viską smulkiai suplanuoti ir su-sidaryti verslo planą. Jeigu nežinai, kas yra verslas, kaipgi tu suplanuosi?“ – svarsto verslininkas.

Dabar UAB „JMI“, kuri teikia buhalterijos ir su ja susijusias paslaugas įvairioms įmonėms, dirba šeši darbuotojai. Pagrindiniai klientai yra smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės, kurios neturi didelių lėšų kvalifikuotiems ir patikimiems buhalteriams išlai-kyti. Įmonė veikia Kaune, bet jos galimybės leidžia aptarnauti klientus bet kokiame Lietuvos mieste.

Eligijus, norėdamas į žemę įleisti kuo daugiau savo medžio šaknų, viena įmone neapsiribojo. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje jis turi dar dvi verslo nišas: tai nebetinkamų žmonėms naudoti automobilių su-rinkimas, eksportas ir naikinimas, taip pat padėvėtų drabužių verslas, kuriame jau dirba beveik penkias-dešimt nuolatinių darbuotojų.

Paklaustas, kokia jo verslo sėkmės paslaptis ir kaip viską spėja, vaikinas atsakė: „Labai svarbu yra gera komanda ir kompetentingi vadovai. Priimdamas į darbą atsakingą žmogų asmeniškai jį psichologiškai išbandau ir renkuosi jau iš suburto kolektyvo pati-kimų darbuotojų. Taip pat reikia šeštojo pojūčio, kad galėtum numatyti savo va-dovų veiksmus kritiniu atveju ir galėtum juos kontroliuoti. O laiko visada užten-ka, jei tik viską gerai suplanuoji“, – tei-gia verslininkas. Žmonėms, norintiems pradėti nuosavą verslą, Eligijus pataria tvirtai tikėti savo jėgomis, atsiduoti dar-bui ir po kelerių metų tikėtis sėkmingų rezultatų. Vaikinas prisipažįsta turintis daug didelių planų ir svajonių. Viena jų – Vilniuje stovintis nuosavas dangoraižis, kuria-me dirbtų išplėstos nuosavos įmonės profesionalūs konsultantai, buhalteriai, pardavimo vadybininkai ir kiti specialistai.

Kiekvieną verslą galima lyginti su medžio šaknimis: jeigu tu į žemę įleidi vieną šaknį ir tikiesi, kad tai bus aukso šaltinis, turi suprasti, kad gal taip ir bus, deja, jis vieną dieną išseks. Todėl vertėtų įleisti kelias šaknis ir dar aplink jas apsiraizgyti mažomis šakelėmis – tuomet jausiesi kur kas stabiliau

flickr.com

7

8 9

rubrika

NUO MINTIES „NETURIU KUO APSIRENGTI“

„La Boutique“ (liet. parduotuvėlė) savi-ninkė Indrė Pašvenskienė rimtai juokauja, kad mintis atidaryti butiką (pran. boutique) kilo sprendžiant amžiną dilemą – neturiu kuo apsirengti! Prieš imdamasi nuosavo verslo moteris dirbo aviacijos srityje, tad pagaliau ryžusis kai kurie pažįstami rea-gavo skeptiškai ir ironizavo: kai jau reikės pagalbos, paskambink...

Vis dėlto pagalbos neprireikė. Metus vei-kianti parduotuvėlė, išskirtinai prekiau-

janti tik Lietuvių dizainerių drabužiais bei aksesuarais, jau turi būrį nuolatinių klien-tų. Nors iš pradžių išties kilo daug įvairių klausimų, o ypač ar tokio tipo parduotuvė-lės apskritai reikia, pačių artimiausių žmo-nių palaikoma Indrė nuosekliai ir nuošir-džiai dirbo plėtodama butiko idėją.

Šiuo metu į butiką kreipiasi daug jaunųjų kūrėjų, tačiau iš pradžių teko jų ieškoti, daryti atranką. Nemažai dirbta ir švietimo srityje: aiškinta, kad tai yra vienetinių dra-

IKI NUOSAVO VERSLO

Jaunimo verslo klubo narys, dvidešimt devynerių metų alytiškis verslininkas Eligijus Cinaitis pirmą savo verslą pradėjo vos peržengęs dvidešimt. Šiuo metu jis jau turi tris sėkmingai veikiančias įmones Vilniuje ir Didžiojoje Britanijoje.

TOP5 3 ISTORIJA

flickr.com

10

bužių parduotuvė, o ne koks nors komisas ar išparduotuvė. Moteris prasitaria, kad iki šiol tenka kovoti su nusistovėjusia tau-tiečių nuomone, esą lietuviška prekė nėra ypatinga ar labai kokybiška.

Indrė tvirtina, kad Lietuvoje yra daug ta-lentingų jaunų drabužių dizainerių, o įsi-gyti vienetinį, originalų, kokybišką ir tik tau skirtą drabužį ar aksesuarą ne tik pa-prasta, bet ir finansiškai neskausminga.

Deja, vyrauja dar viena nuomonė, esą visi vienetiniai drabužiai kainuoja tūkstančius litų, tad nedrįstama net užsukti pasižvalgy-ti. Moteris paaiškina, kad, pavyzdžiui, už du šimtus litų galite nusipirkti masinės ga-mybos suknelę populiarioje parduotuvėje ir gatvėje ar darbe sutikti antrininkę arba kartais net už mažesnę sumą įsigyti vardi-nį, bet vienetinį apdarą.

Indrė pripažįsta, kad mados namų firmi-

nėse parduotuvėse ir pati jaučiasi nesma-giai, nes vos užėjus konsultantai iš karto įvertina, koks tavo socialinis ir finansinis statusas ir ar galėsi parduotuvėje bent ką nors įpirkti...

Todėl butike dirba pati ir stengiasi įsiklau-syti į kiekvienos klientės poreikius, norus, supažindina su dizaineriais, jų darbo brai-žu ar specifika – juk svarbu ne tik daiktas, bet ir kūrėjo asmenybė.

„La Boutique“ sau drabužį ras ir penkias-dešimtmetė verslininkė, ir dvidešimtmetė studentė. Savininkė pabrėžia, kad svarbu nebrukti prekės, leisti pirkėjui susigyventi

su drabužiu, bendrauti su klientėmis. Moteris stengiasi, kad, tarkim, dvidešimt minučių, kurias klientė skiria progai ap-sižvalgyti, pralėktų mėgaujantis procesu, virstų trumpu atokvėpiu nuo kasdienių darbų.

Sėkmingai savo verslą auginanti ir apie plėtrą mąstanti Indrė pradedantiesiems verslininkams pataria gyventi savo idėja, tačiau nesitikėti grąžos tuoj pat. Anot jos, tuomet labiausiai sekasi.

Jauniesiems kūrėjams moteris linki nieka-da nenuleisti rankų, o Lietuvos moterims – įsileisti į gyvenimą spalvų.

Sėkmingai savo verslą auginanti ir apie plėtrą mąstanti Indrė pradedantiesiems verslininkams pataria gyventi savo idėja, tačiau nesitikėti grąžos tuoj pat. Anot jos, tuomet labiausiai sekasi. Jauniesiems kūrėjams moteris linki niekada nenuleisti rankų

Redakcijos archyvo nuotr.Indrė Pašvenskienė

12 13

Su verslininkais susitikau jų dabar jau nuo-savose 3 000 kv. m patalpose, kuriose dau-guma baldų yra savos gamybos. Klausant vaikinų istorijos labiausiai stebina du da-lykai: jų darbštumas ir jo atnešti rezultatai.

Justas ir Edvinas pirmą kartą susitiko stu-dijuodami – tiesiog atsidūrė tame pačiame draugų būryje. Vis dėlto apie verslą mąsty-ti vaikinai pradėjo gal tik trečiame kurse. Tada Edvinas dar gyveno Molėtuose, bet kalbėdamiesi telefonu jie jau kūrė bendrus planus ir svarstė, ką sugalvoti.

Idėja kalti kubilus kilo tarsi netyčia. Edvi-nas atsikraustė į Varėną su mintimi, kad jie gamins vadinamuosius europadėklus. Draugai jau ieškojo patalpų, domėjosi me-dienos kainomis, bet apie kubilų verslą net nesusimąstydavo.

Šia kryptimi juos, galima sakyti, pastūmė-jo atsitiktinumas. „Aš visada labai norėjau kubilo. Mano tėtis irgi susidomėjo šia min-timi, tad nutarėme jį pasidaryti. Be jokių minčių, kad iš to gali kas nors išeiti. Mes jį ir pasidarėme. Aišku, pirmas blynas buvo prisvilęs.

Tame kubile mes pabuvome gal tik du ar tris kartus. Vieną dieną pas mus viešė-jo žmogus, užsiimantis medienos verslu. Su Edvinu jo klausinėjome apie tuos pa-dėklus, rodome savo skaičiavimus, o jis parodo ranka į savadarbį kubilą ir sako: „Vyrai, ne čia pinigai, o ten.“ Tad nuspren-

dėme pabandyti“, – pasakojo Justas.

Pirmą kubilą vaikinai gamino Justo namo rūsyje. Darbas užtruko daugiau nei dvi sa-vaites. Jie net gerai nežinojo, kaip reikia jį daryti.

„Logiškai mąstant, reikėjo nusipirkti kubi-lą, jį išardyti ir tada bandyti, bet tam tiesiog neturėjome pinigų. O kad kas mus būtų tada nufilmavęs ar nufotografavęs... Neturėjome jokių staklių, kiekvieną detalę darėme ran-komis“, – prisiminė Justas.

Kad ir pagamintas per didelius vargus, pir-mas kubilas iki šiol verslininkų atmintyje išlieka kaip pats mieliausias. Baigę darbą jie į internetą, laikraščius pridėjo skelbi-mų, draugų padedami padarė skrajučių ir išmėtė jas į geriau atrodančių namų pašto dėžutes. Teko šiek tiek ir pameluoti – skel-bimuose gyrėsi dešimties metų gamybos patirtimi.

„Dar to pirmo kubilo nepardavę išsinuo-mojome 35 kv. m garažiuką, kuris turėjo tapti mūsų gamybos baze. Vos persikraus-čius į tas patalpas po kelių dienų atsira-

do ir pirkėjas tam pirmam kubilui. Prieš atvažiuojant pirkėjui mašinoje greitai nusirengėme darbinius drabužius, nes ne-norėjome išsiduoti, kad patys čia viską ir darome. Norėjome pademonstruoti, kad ir tokie jaunuoliai gali pagaminti kokybišką daiktą“, – pasakojo Edvinas. Pirmą sando-rį sudarę vaikinai buvo tokie laimingi, kad išsyk pradėjo kurti interneto svetainę. Tik nuvežę pirmą kubilą, po kelių dienų jie gavo užsakymą pagaminti dar du. Ne-spėjus pagaminti jų atsirado dar vienas pirkėjas. Taip prasidėjo nenutrūkstama grandinė, kuri tęsiasi iki šiol. Labai greitai pavyko gauti kelis užsakymus iš Norvegi-jos, tad jaunuoliai nusprendė steigti įmonę.

Pirmuosius metus kubilus vaikinai kalė patys. Dirbdavo dienomis ir naktimis. „Dar dirbdami garaže nusamdėme trečią darbuotoją. Tačiau patys dirbdavome nuo kokių devynių valandų ryto iki trečios ar ketvirtos nakties.

Kol pradėdavo vaidentis. Visada turėjome daugiau užsakymų nei galėjome padary-ti dirbdami normaliu grafiku, tad tekdavo triūsti gerokai ilgiau. Pirmą kubilą darėme

mėnesį, antrą ir trečią – po savaitę, o vėliau jau padarydavome du ar tris per savaitę“, – prisiminė Edvinas.

Netrukus garaže pradėjo trūkti vietos – tiesiog netilpo produkcija. Verslininkai susirado 200 kv. m patalpas ir tęsė dar-bus. „Pirmą pusmetį gyvenimo praktiš-kai neturėjome. Nebuvo laiko jokiems draugams ar pramogoms. Naktį grįždavai namo, nusiprausdavai dulkes, griūdavai į lovą, pamiegodavai kelias valandas ir vėl į darbą. Sunku buvo tik fiziškai. Iš tikrųjų labai džiaugėmės, kad kažkas vyksta, kad turime darbo. Be to, tikėjome, palaikėme vienas kitą.

Daug kas sakė, kad nieko nebus, bet mes žiūrėjome kitaip, sakydavome, kad mums pasiseks.

Iš tų laikų prisiminimai tik geri. Būdavo pagundų, bet žinojome, kad turime už-

sakymą, ir stengdavomės į viską žiūrėti atsakingai. Iš pradžių dažnai šiek tiek vė-luodavome, bet entuziazmas buvo bepro-tiškai didelis“, – pasakojo Justas.

Verslininkai pripažįsta, kad pradžioje baisiausia prarasti pinigus, kuriuos inves-tuoji. Jie patys pardavė beveik viską, ką turėjo, bet stengėsi nepasiduoti nerimui ir galvoti, kad viskas eis tik geryn. Gal pa-dėjo ir tai, kad nuo mokyklos laikų abu buvo aktyvūs, nesidrovėdavo reikšti nuo-monės, nebijodavo didesnės auditorijos. Todėl ir nuėję į banką nepuolė raudonuo-ti, o pasitikėjo savimi. Edvinas džiaugia-si, kad sunkus darbas atsiperka.

„O juk iš tikrųjų pirmą pusmetį mes saulę matydavome tik pro durų plyšį ir dulkėtus langus. Buvo smagu, kai vyresni žmonės ža-vėdavosi, kaip sunkiai mes dirbame. Džiau-giamės, kad iš tų dulkinų vaikų, iš kurių daug kas juokėsi, šis tas išaugo“, – sakė jis.

Dabar kubilų patiems kalti jau nereikia ir laikas, kai juos sapnuodavo naktimis, pra-ėjo. Vis dėlto savo kailiu sukaupta patirtis stipriai praverčia. Abu vaikinai puikiai iš-mano šio darbo specifiką, žino, kas ir kaip, todėl juokiasi, kad darbuotojų padarytą broką gali pastebėti iš dešimties metrų.

Ką jaunieji verslininkai patartų norintiems sekti jų pėdomis? Pasak Edvino, svarbiau-sia yra atkaklumas, tikėjimas, disciplina ir noras dirbti: „Svarbu turėti idėją ir laiky-tis jos, nesimėtyti. Dažnai būna, kad kas nors pradeda verslą, investuoja pinigų, bet po poros mėnesių viską meta. Nevalia taip elgtis. Reikia nuolat galvoti, ką būtų galima patobulinti. Nereikia grįžus gultis į lovą, ir tiek. Mes nuolat ieškodavome in-formacijos, žiūrėdavome, ką veikia mūsų konkurentai, nuolat galvodavome, ką da-ryti, kad augtume kaip verslininkai.“

Povilas Sabaliauskas

DŽIAUGSMAS PO AŠTUONIOLIKOS

VALANDŲ DARBO DIENOS„Atvažiavę klientai iš užsienio dažnai nusistebi: „Oh, such a young boys“, – juokiasi 23-ejų Jus-tas Sinkevičius ir Edvinas Zelionka, kurių Varėnoje įsikūrusi įmonė „Edjusta“ jau kelinti metai gamina japoniškus kubilus-pirtis. Jaunatviškas entuziazmas ir disciplina per labai trumpą laiką padėjo jiems pasiekti puikius rezultatus.

Tik nuvežę pirmą kubilą, po kelių dienų jie gavo užsakymą pagaminti dar du. Nespėjus pagaminti jų atsirado dar vienas pirkėjas. Taip prasidėjo nenutrūkstama grandinė, kuri tęsiasi iki šiol.

TOP5 4 ISTORIJA

Daug kas sakė, kad nieko nebus, bet mes žiūrėjome kitaip, sakydavome, kad mums pasiseks (nuotr. Edvinas ir Justas dešinėje). Asmeninio albumo nuotr.

14 15TOP5

„VICTORIA'S SECRET“ – KAD MOTERYS JAUSTŲSI ANGELAIS5 ISTORIJA TARPTAUTINIS PRIPAŽINIMAS

Flickr.com nuotr.

16 17

Pirmas žingsnis Roy kainavo kiek daugiau nei 40 000 JAV dolerių, kurių didžiąją dalį jis gavo iš banko. Nors ši suma neatrodo įspūdinga, pažiūrėję į ją pro infliacijos aki-nius pamatytume, kad dabar tai būtų be-veik 150 000 JAV dolerių.

Investicijos netruko atsipirkti. Parduotuvė, įrengta kaip karalienės Viktorijos laikų bu-duaras ir siūlanti įsigyti spalvingo aukštos kokybės, bet įperkamo apatinio trikotažo, buvo greitai pastebėta ir įvertinta. Paten-kinti pirkėjai per pirmus metus R. Ray-mondui sunešė pusę milijono JAV dolerių. Įkvėptas sėkmės, jaunasis verslininkas atidarė dar 4 parduotuves ir pradėjo leisti jose parduodamų prekių katalogą, priimi-nėti užsakymus.

Verslas kilo tarsi įgavęs sparnus ir atkreipė investuotojų dėmesį. Gavęs pasiūlymą par-duoti „Victoria's Secret“ ir gerai užsidirbti Roy ilgai nemąstė ir atidavė savo kūrinį Leslie Wexner, kompanijos „The Limited“ įkūrėjai. Jis buvo tikras, kad pajėgs sukurti naują verslą, todėl visus uždirbtus pinigus investavo į kitą idėją. Deja, ji nepasiteisino ir „Viktorijos paslapties“ atskleidėjas nu-grimzdo į depresiją, išsiskyrė su žmona, o galiausiai 1993 m. savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

Liūdnoka šio žmogaus gyvenimo istorija vis dėlto paliko pėdsaką. Jo sukurtas pre-kių ženklas „Victoria's Secret“ niekur ne-dingo. Priešingai, toliau augo, tobulėjo ir šturmavo vartotojų sąmonę.

Vien per penkmetį – nuo 1985 m. – tin-klas „Victoria's Secret“ išaugo nuo 100 iki 400 parduotuvių ir 1990 m. tapo didžiau-siu apatinio trikotažo parduotuvių tinklu JAV. Tuo metu šio prekių ženklo valdytoja kompanija „Limited Brands“ siekė dar la-biau padidinti pajamas, tad išplėtė prekių asortimentą, įtraukdama į garsiuosius ka-talogus moteriškus drabužius, batus, akse-suarus ir net kvepalus.

Didesnį prekių pasirinkimą lydėjo agresy-vi rinkodara, paremta nuostata, kad „Victo-ria's Secret“ žino, kaip moteris turi atrodyti ir jaustis. O kompanijos pasididžiavimu tapo 1995 m. pradėtas rengti „Victoria's Secret Lingerie Show“, kuris sulaukia di-džiulio visuomenės, žiniasklaidos ir gar-senybių dėmesio. Jo mastą atspindi keli skaičiai: mūsų laikais bilietas į šį renginį juodojoje rinkoje gali kainuoti 2 000 JAV dolerių, o 1999 m., kai interneto skverbtis dar nebuvo itin didelė, renginio internetinę transliaciją stebėjo 2 mln. žmonių.

Šiuo metu „Victoria's Secret“ tinklas stengiasi pasiūlyti produktų bei paslaugų įvairaus amžiaus moterims. Pavyzdžiui, dvidešimtmetei merginai sukurta kolek-

Palyginti jauno, bet jau tikra legenda tapu-sio prekių ženklo istorija prasidėjo 1977 m. San Fransiske (Kalifornijos valstija, JAV). Tu-omet kuklus vaikinukas, Tuftso universiteto ir Stanfordo verslo mokyklos alumnis Roy Raymondas susidūrė su iššūkiu – jis norėjo padovanoti savo žmonai apatinio trikotažo, bet negalėjo rasti to, ką įsivaizdavo, o ir pats pirkimas vertė raudonuoti. Taip ambic-ingam vyrui kilo idėja atidaryti moteriško apatinio trikotažo parduotuvę, į kurią užėję vyrai jaustųsi patogiai.

Bilietas į „Victoria's Secret Lingerie Show“ renginį juodojoje rinkoje gali kainuoti 2 000 JAV dolerių, o 1999 m., kai interneto skverbtis dar nebuvo itin didelė, renginio internetinę transliaciją stebėjo 2 mln. žmonių.

Roy Raymondas, „Victoria's Secret“ įkūrėjas

cija „Pink“, mamomis tapusios klientės prekių gali užsisakyti internetu, o brandaus amžiaus moterys, norinčios išlikti jaunos, parduotuvėje visada ras išskirtinio, praban-gaus apatinio trikotažo, kurio kaina gali siekti ir kelis šimtus JAV dolerių. Visa tai turi moteris priversti jaustis „Victoria's Se-cret“ angelais, kuriais per kompanijos pro-

duktų fotosesijas ar renginius tampa aukš-čiausio lygio modeliai. Netikite?

Užsukite į „Victoria's Secret“ tinklalapį arba apsilankykite jų mados šou interneto sve-tainėje ir patirsite, kokią gi paslaptį slepia Viktorija. Tinklalapio rankingthebrand.com duomenimis, „Victoria's Secret“ 2012 m.

yra 18-oje vertingiausių JAV mažmeninės prekybos prekių ženklų reitingo vietoje.

Jis jau 35 m. džiugina moteris puikiu ap-atiniu trikotažu, o vyrams suteikia progą mėgautis netrikdančiu apsipirkimu bei mi-lijonus JAV dolerių kainuojančiu „Victo-ria's Secret Lingerie Show“.

Didesnį prekių pasirinkimą lydėjo agresyvi rinkodara. O kompanijos pasididžiavimu tapo 1995 m. pradėtas rengti „Victoria's Secret Lingerie Show“, kuris sulaukia didžiulio visuomenės, žiniasklaidos ir garsenybių dėmesio.

Flickr.com nuotr.

Flickr.com nuotr.

18 19

Liepos mėnesio žurnale

Prenumeruok „bzn start“ žurnalą ir skaityk kiekvieną mėnesį!