arklių ocd (osteochondritis dissecans) kulno sąnario rentgeninių
TRANSCRIPT
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Emilija Džiaugytė
Arklių OCD (osteochondritis dissecans) kulno sąnario rentgeninių pakitimų analizė
The analysis of OCD (osteochondritis dissecans) hock joint x
– ray abnormalities in equine
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lekt. Kęstutis Maslauskas
KAUNAS 2014
2
DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklų OCD (osteochondritis dissecans) kulno
sąnario rentgeninių pakitimų analizė“
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas,
pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
3
TURINYS
SUMMARY .............................................................................................................................................. 4 SUTRUMPINIMAI .................................................................................................................................. 5 ĮVADAS, DARBO UŽDAVINIAI IR TIKSLAI ..................................................................................... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................................. 7 1.1 Kulno sąnario anatomija ..................................................................................................................... 7 1.2 Arklio šlubavimas ............................................................................................................................... 8 1.3 Klinikinis tyrimas.............................................................................................................................. 10 1.4 Rentgeno tyrimas .............................................................................................................................. 12 1.5 Ortopedinės žirgų ligos, kurias galima nustatyti rentgenogramomis ................................................ 15 1.6 OCD kulno sąnaryje .......................................................................................................................... 17 1.7 Prognozė ........................................................................................................................................... 17 1.8 Chirurginis gydymas artroskopu (ang. – surgical treatment of arthroscopy) ................................... 18 2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ............................................................................................ 19 3. TYRIMŲ REZULTATAI ................................................................................................................... 21 4. REZULTATŲ APTARIMAS ............................................................................................................. 29 IŠVADOS ............................................................................................................................................... 31 LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................................. 32 PRIEDAI ................................................................................................................................................. 34
4
SUMMARY
The study was conducted in Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy,
Large Animal Clinic. The selected object of research was lame horse hock joint; method - initial
clinical examination and radiographic analysis. The exploratory group of equines consisted of horses
which were selected incidentally: various breeds, genders and age.
Horse hock joint is one of the apparatus of locomotion which is a complex mechanism. It is
composed of a compound of several bones to form a one-axis composite joint (screw/composite). It
consists of combination of tibia, hock and foot bones. This complex locomotor mechanism is often
affected by the pathology of Osteochondritis dissecans which causes painful feeling of discomfort for
horses and consequently, they respond to this irritant by lameness.
Horse Osteochondritis dissecans most often is diagnosed for racing and sports horses (56.53
percent) due to inadequate exploitation of animal strength, rapid growth of foal and improper diet. It
was also found that OCD was diagnosed in stallions/geldings (75 percent) more than in mares (25
percent). The study revealed that OCD lesions localized to both stallions/geldings and mares, mostly
on the left hock joint (58.33 percent), while the lesions of hock joint of the right leg were detected by a
percentage less (33.33 percent).
5
SUTRUMPINIMAI
OCD – osteochondritis dissecans;
OA – osteoarthritis;
OC – osteochondrosis;
X-Ray – (ang. X-spinduliai) rentgeno spinduliai;
i.m. – į raumenis;
t.y. – tai yra;
KWPN – Olandų šiltakraujis;
PR – Prancūzų ristūnai.
6
ĮVADAS, DARBO UŽDAVINIAI IR TIKSLAI
Iš visų naminių gyvūnų, kuriuos žmogus naudoja ūkio darbams, yra arklys. Arklio organizmas
išnaudojamas didžiausiu fiziniu pajėgumu, todėl sąnarių sistema patiria ypač didelį krūvį. Arkliai
intensyviai naudojami sportinėms varžyboms, jodinėjimo pramogoms, taip pat atlieka sunkius ūkio
darbus.
Didelės įtakos arklių galūnių ligų pasireiškimui turi mityba, amžius, augimo faktorius,
eksploatacijos trukmė, įgimti ar įgyti genetiniai sutrikimai, persirgtos ligos bei užtikrinta gyvūnų
gerovė. (Ross, Dyson, 2011).
Žirgai naudojami sportinėms varžyboms, atliekant įvairius manevrus, šuolius bei kliūčių
ruožus, ypač stipriai veikiami galūnių sąnariai visu arklio svoriu, taip pat raiteliu. Arklio kūno masės
svoris pasiskirsto apie 60 – 65 proc. priekinėse kojose, galinėms tenka 35 – 40 proc. Dėl šio fizinio
krūvio dažnas atsakas galūnių traumomis, degeneratyvinėmis sąnarių ligomis, kurių pirminis klinikinis
požymis yra arklio šlubavimas. Keletas šlubavimą predisponuojančių ligų:
• Osteoartritas (Osteoarthritis) – OA
• Osteochondrozė (Osteochondrosis) – OC
• Disekuojantis osteochondritas (Osteochondritis dissecans) – OCD
• Špatas
• Varlės kaulo pakitimai
• Periostitas
• Kaulų lūžiai (Stashak, 2002).
Arklių normalų judėjimą pakeitęs šlubavimas diagnozuojamas klinikiniu tyrimu, tačiau tai nėra
veiksmingas būdas nustatyti galutinę diagnozę. Atliekant klinikinį tyrimą, galima diagnozuoti tik
patologinių pakitimų lokalizaciją, skausmingumą, temperatūrą bei šlubavimo laipsnį. Patologinių
pokyčių nustatymui naudojamos vaizdinės diagnostikos priemonės, kurios gaunamos atliekant
rengenografiją, tomografiją, scintigrafiją, ultragarsą. (Ross, Dyson, 2011).
Darbo tikslas:
Nustatyti arklių OCD kulno sąnario pakitimus rentgeno nuotraukose, sužinoti galimus pakitimų
variantus, taip pat tokių pakitimų atpažinimo ir gydymo metodikas.
Darbo uždaviniai:
• Atlikti klinikinio tyrimo apžvalgą pasireiškus kulno sąnario srities pakitimams;
• Atlikti OCD apžvalgą remiantis rentgeno nuotraukomis;
• Parinkti tinkamą gydymo metodą.
7
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kulno sąnario anatomija
Arklio kulno sąnarys (Articulatio tarsi) sudarytas iš vienaašio sudėtinio sąnario, pagal formą
vadinamo sraigtiniu/skridininiu. Sudaro blauzdikaulis, kulnies ir pėdos kaulų jungtys. Visas šis
junginys sudarytas iš keturių pagrindinių sąnarių:
1. Blauzdinis kulno sąnarys – articulatio tarsocruralis
2. Proksimalinis tarpeilinis sąnarys – articulatio intertarsea proximalis
3. Distalinis tarpeilinis sąnarys – articulatio intertarsea distalis
4. Kulno pėdos sąnarys – articulatio tarsometatarsea
(Köning, Liebich, 2009).
3. Talus – šokikaulis;
7. Trochlea tali – šokikaulio skridinys;
11. Tuberculum tali – šokikaulio gumburas;
14. Calcaneus – kulnakaulis;
15. Tuber calcanei – kulnakaulio gumburas;
17. Sustentaculum tali – šokikaulio atrama;
18. Sulcus tendinis m. flex. digital. lateralis –
pirštų lateralinio lenkiamojo raumens sausgyslės griovelis;
20. Sinus tarsi – kulninis antis (sinusas);
22. Facies articular cuboidea – kubinis sąnarinis paviršius;
24. Os tarsi central – centrinis kulno kaulas;
27. Os tarsale III – III (trečiasis) kulno kaulas;
28. Os tarsale IV – IV (ketvirtasis) kulno kaulas;
30. Os tarsale I et II – I ir II (pirmasis ir antrasis) kulno kaulas;
33. Canalis tarsi – kulno kanalas.
1 pav. Arklio kulno kaulai (plantarinis paviršius) (Daugnora, 2007).
Kulno sąnarys, sudėtinis sąnarys (Articulatio composita) sudarytas iš daugiau nei dviejų kaulų
ir tai yra intensyvaus judėjimo sąnarys. Viena labiausiai judančių kulno sąnarį sudarančių kaulų
8
jungčių yra blauzdinio kaulo sąnario jungtis. Jungimosi vieta – blauzdikaulis su šokikaulio kaulinio
sąnario paviršiumi. Ši jungtis „stovi” 12 – 15º kampu dorsolateraliai žemyn, sagitalinėje plokštumoje.
(Stashak, 2002).
Blauzdikaulis Blauzdikaulis Kulnakaulio
Kulnakaulio gumburas gumb. Kulnakaulis Vidurinis Snapinė atauga plaktukėlis Šokikaulis Šokikaulis Šokikaulio atrama
Centrinis kulno kaulas Centrinis kulno IV kulno kaulas kaulas III kulno kaulas I ir II kulno kaulas
III pėdos kaulas III pėdos kaulas IV pėdos kaulas
2 pav. Arklio kulno sąnario lateromedialinė ir mediolateralinė rentgenografija.
(Köning, Liebich, 2009).
1.2 Arklio šlubavimas
Šlubavimas – nėra normalus judėjimas, tai pirmas išduodantis vizualinis požymis, jog
organizme vyksta patologiniai procesai, sukeliantys kojos funkcijos sutrikimą ir judesių
diskoordinaciją. Šlubavimo požymius sukeliančios judamojo ir atraminio aparato ligos: raumenų ligos
ir plyšimai, sausgyslių, sąnarių, sausgyslių movų, bursų traumos ir uždegimai, nervų ir kraujagyslių
ligos, odos ir raiščių bei kitos ligos. Šios ligos dažnai palieka įvairios kilmės padarinius. Taip pat
šlubavimą sąlygoja eksterjero defektai, įgimtas polinkis, netinkamos laikymo sąlygos, neadekvatus
krūvis, sportinės ir transportavimo traumos, netinkamai atlikti pasagų kaustymai, virškinimo organų,
užkrečiamos ir invazinės ligos. (Ross, Dyson, 2011).
Šlubavimas skirstomas į dvi pagrindines formas:
• šlubavimas atsiremiant koja;
• šlubavimas perkeliant koją.
9
Be pagrindinių šlubavimo formų, yra ir keletas kitų formų:
• mišrus, kuomet šlubuoja remiant ir perkeliant koją;
• nepastovus (intermisinis) šlubavimas.
Taip pat yra dvi žingsnio stadijos:
• atsirėmimo, kai koja liečia žemę ir ant jos perkelia kūno masę;
• kojos perkėlimo – koją laiko sulenktą, neatsiremdamas į žemę.
Tokiu būdu atlikdami klinikinį tyrimą, galime nustatyti, ar tai statinio (atraminio) aparato
patologija (fascijos, raiščiai, kaulai), tai yra žingsnio atsirėmimo stadija. Motoriniam (judamajam)
aparatui priklauso sausgyslės, raumenys bei nervai, šią patologiją diagnozuojame klinikinio tyrimo
metu, kai arklys atlieka kojos perkėlimo žingsnį. (Ross, Dyson, 2011).
Šlubuojantys arkliai yra vertinami pagal Amerikos asociacijos arklių praktikos gydytojų
sudarytą šlubavimo laipsnių sistemą, kuri vertinama taškais:
• 0 – šlubavimo požymių nėra;
• 1 – šlubavimo laipsnis sunkiai pastebimas, netgi atliekant įvairius manevrus (pvz. arklio
vedimas ratu, nuokalne ar kietu pagrindu);
• 2 – šlubavimo laipsnis, kai sunku pastebėti arklį vedant žingine, tiesia linija, tačiau nuolat
„išlenda” tam tikromis aplinkybėmis (pvz. kūno masės perkėlimu ant priekinių galūnių ir ant
galinių, risčiuojant, sukant ratu, vedant kietu ar minkštu pagrindu);
• 3 – šlubavimo laipsnis pastebimas bet kokiomis aplinkybėmis, kuomet arklys risčiuoja;
• 4 – šlubavimo laipsnis akivaizdžiai pastebimas netgi einant žingine;
• 5 – šlubavimo laipsnis, kuomet arklys minimaliai arba visiškai negali statyti kojos esant
patologijai.
Šlubavimo forma bei laipsnis nustatoma stebint arklio judesius. Risčiuojant asfaltu, girdimas
silpnesnis skaudamos kojos sukeliamas garsas. Vedant ratu galima pamatyti išryškėjusį vidinės pusės
kojos šlubavimą atsiremiant koja, o išorinės pusės šlubavimas – perkeliant koją. Vedant arklį minkštu
pagrindu, skaudama koja atsilieka ilgesnį laiką ir palieka gilesnį pėdsaką.
(http://www.equisearch.com/horses_care/health/lameness/the-equine-lameness-exam/. Prieiga per
internetą 2013 m. lapkričio 20 d.).
10
a) b) 3 pav. a) Vet. gydytojas atlieka visų galūnių apžiūrą, apčiuopą, temperatūros bei pakitusių
galūnių nustatymą. b) Atliekamas testas risčiuojant asfaltu, klausomasi skaudamos kojos
silpnesnįjį garsą. (http://www.equisearch.com/horses_care/health/lameness/the-equine-lameness-
exam/. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 20 d.).
1.3 Klinikinis tyrimas
Norint kuo tiksliau ir rezultatyviau nustatyti šlubuojančio arklio diagnozę, reikia atlikti pirminį
klinikinį tyrimą, kuris pradedamas surenkant kuo tikslesnę arklio anamnezės informaciją. Kitas etapas,
kuomet tiriamas pats gyvulys, apžiūrint stovintį ramybės būsenoje, apčiuopiant, palpuojant. Palpacijos
būdu galima įvertinti, kuri koja skaudama, tačiau tai priklausys nuo patologijos laipsnio. Taip pat
nustatoma, ar koja, esanti su patologija, karščiuoja. Atlikus šiuos tyrimus, galima pradėti testuoti arklį
einant žingine, vaikant risčia, atliekant nervų ir sąnarių blokadą (sulenkta koja laikoma nuo 30 sek. iki
3 min.), šiais testais galima priartėti prie diagnozės. (Stashak, 2002).
Taip pat labai svarbus vienas iš klinikinių tyrimų – regioninė analgezija. Teigiamo rezultato
nebuvimas po analgezijos, atlikus Churchill testo tyrimus, neturėtų klaidinti veterinarijos gydytojo, nes
pranykus regioniniam skausmui, tai yra požymis, kad patologija yra. Ir tai yra įrodymas, jog tai nėra
apsigimimas. (Ross, Dyson, 2011).
Šiame amžiuje turime modernių prietaisų, kurių pagalba galime lengvai diagnozuoti
patologijas:
• Ultragarsas – naudojamas kūno ultragarsiniam nuskaitymui. Kaulai, riebalai ir raumenys
skirtingai atspindi ultragarso bangas. Bangos atspindi ir paverčiamos į elektros impulsus, kurie
11
suformuoja vaizdą ekrane. Tokiu būdu galima stebėti esamas patologijas, nepažeidžiant organų
chirurginiu būdu. (Stashak, Robert, 2002).
• Kompiuterinė tomografija – tai yra vaizdinis viso organizmo tyrimas, kurio metu
jonizuojančios spinduliuotės pagalba (X – spinduliais) yra atliekamas skersinis kūno pjūvio
vaizdas nuotraukoje. (Ross, Dyson, 2011).
• Echoskopas – ultragarsinis daviklis sudarytas iš bario titanato ar kitų pjezokristalų, kurie
veikiami elektros srove ir tokiu būdu spinduliuoja ultragarso bangas. 1 sekundė – 300–1000
sukuriamų impulsų ir ultragarso bangų energija nukreipiama į audinį. Bangos, atspindėdamos
audinius ar skysčius, grįžta į bangų daviklį, perverčiamos į elektroninius impulsus ir taip
perduodami ekrane. (Baxter, 2011).
• Scintigrafija – arba radionuklidinis tyrimas, tai tyrimo metodas, kuomet panaudojama maža
radioaktyvių medžiagų dozė ir tokiu būdu sukuriamas organų vaizdas. Šį tyrimą galima naudoti
norint diagnozuoti ligas anksčiau nei jos pasireiškia. Taip pat šiuo metu labai svarbus tyrimo
metodas nustatant kaulų lūžius, metastazes, organų funkcijas, medžiagų apykaitą. (Ross, 2006).
• Magnetinis rezonansas – šio mechanizmo pagalba galime ypač tiksliai ir detaliai matyti vidaus
organų vaizdą, kaulų, kraujagyslių, minkštųjų audinių, sausgyslių, raiščių pakitimus, kai kitais
tyrimo metodais yra sunku nustatyti. (Ross, Dyson, 2011).
• Rentgenas – (ang. X-Ray). X spindulių veikimas pagrįstas generavimu. Vakuuminiame
vamzdelyje sudaryta aukšta įtampa pagreitina iš kaitinamo ar šalto katodo sklindančius
elektronus. Jie įgauna didelį greitį ir atsitrenkę į anodą, savo judėjimo pertekliaus nedidelę dalį
(0,1 – 5 proc.) išspinduliuoja rentgeno spinduliuote. Rentgeno pluoštas nukreipiamas į tiriamąjį
kūną ir dalis rentgeno spindulių prasiskverbia per švitinamą objektą. Šiuo metu gaunamas
šešėlinis vaizdas, kuris fiksuojamas fotokasetėje, stiprintuvuose ar fotojuostose. Tokiu būdu
gaunamos rentgeno nuotraukos. (Baxter, 2011).
a) b)
12
c) d)
e) f)
4 pav. a) Ultragarso aparatas. b) Kompiuterinė tomografija arkliui. c) Mobilus echoskopas.
d) Scintigrafija/radionuklidinis tyrimas arklio kulno sąnarių: A. lateromedialinis;
B. mediolateralinis; C. dorsoplantarinis vaizdai. e) Magnetinis rezonansas arkliui. f) Arklio
kulno sąnario rentgenograma.
(http://flickrhivemind.net/Tags/hock,horse/Interesting. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 25d.;
http://www.ed.ac.uk/polopoly_fs/1.23110!/fileManager/bone_spavin.pdf. Prieiga per internetą 2013
m. lapkričio 26 d.).
1.4 Rentgeno tyrimas
Norint patvirtinti diagnozę šlubavimo požymius turinčiam arkliui, dėl kulno sąnaryje esančios
patologijos, atliekamas rentgeno tyrimas. (Taylor et al., 2010). Taip pat norint įvertinti kuo tiksliau,
arklį privalu sutramdyti, jog stovėtų ramiai ir nejudintų kojų atliekant rentgenologinį tyrimą, jei arklys
sunkiai suvaldomas, galima seduoti. Sedacija atliekama i. v. detomidino hidrochlorido 10 mg/ml
preparatu, sedacijos poveikio trukmė 0,5 – 1 val., arba galima naudoti gelio preparatą per burną,
domosedan gel per os po liežuviu, pradeda veikti per 30 min. ir veikimo trukmė 0,5 – 1 val. Jei arkliui
sunku laikyti koją vertikalioje pozicijoje dėl sukeliamo patologinio skausmo, galima atlikti vietinį
13
nuskausminimą. (Baxter 2011). Taip pat patariama daryti kuo daugiau įvairių X-ray pozicijų.
Daugiausia taikomos 4 – rių pozicijų rentgenogramos: (Taylor et al., 2010).
1. Lateromedialinė pozicija – atliekant šį tyrimą, arklys privalo remtis visomis keturiomis
galūnėmis į grindinį taip, kad kaulai būtų vertikalioje zonoje. Rentgeno aparatas laikomas
lateraliai nukreiptas per kulno sąnario centrą 3 – 5º žemyn, o kasetė priglaudžiama iš
medialinės arklio kulno sąnario pusės, išskyrus tai, jog kasetė negali liestis su gyvulio koja.
(Baxter 2011).
2. Dorsoplantarinė pozicija – ši pozicija atliekama dviem projekcijom, t. y. horizontalioji
projekcija ir 10 – 15º kampu. Dorsolpantarinė pozicija daroma norint pamatyti centrinį ir
ketvirtąjį kulno kaulus. Arklio koja turi remtis pilnai visa kanopa į grindinį, rentgeno aparato
spindulys turi eiti iš dorsalinės pusės ir šiek tiek pasuktas lateraliau, spindulio kryžiaus
susikirtimo taškas nukreipiamas į kulno sąnario centrą horizontaliai arba pakeliamas 10º
kampu. Tai priklauso nuo norimo pamatyti vaizdo. Horizontalinė projekcija atiekama, kai
norime pamatyti medialinę sąnarių pusę, o atlikus 10º kampu – lateralinę sąnarių pusę. (Taylor
et al., 2010).
3. Dorsomedialinė-plantolateralinė įstriža pozicija (130º) – atliekama arkliui stovint normalioje
stovėsenoje, kad remtųsi tiriamoji koja pilnai į grindinį, taip pat rekomenduojama pakelti tos
pusės priekinę koją, kurios galinė bus tiriama. Rentgeno aparatas laikomas iš lateroplantarinės
pusės priešais kulno sąnarį, o jo X – spindulys nukreipiamas 3 – 5º į sąnario viršų. (Taylor et
al., 2010). Atliekant šią rentgenogramą, galima matyti lateralinį šokikaulio skridinio kraštą ir
šokikaulio atramą bei antrojo pėdos kaulo proksimalinį fragmentą ir kartu jo sąnario dalį. Taip
pat gerai įžvelgti galima ir antrą, trečią bei centrinį kulno kaulus. (Baxter 2011).
4. Dorsolateralinė-plantomedialinė įstriža pozicija (70º) – atliekama arkliui stovint normalioje
pozicijoje, kad remtųsi tiriamoji koja pilnai į grindinį. Rentgeno aparatas laikomas iš
dorsomedialinės kulno pusės ir spindulys kreipiamas į medioplantarinę kulno pusę, kasetė taip
pat laikoma iš šios pusės, į kurią kreipiamas X – spindulys. (Taylor et al., 2010). Ši pozicija
naudojama todėl, jog gerai matosi dorsomedialinė kulno dalis ir proksimalinė ketvirtojo pėdos
kaulo dalis, taip pat šokikaulio skridinio kraštas, blauzdikaulio distalinis kraštas ir jo sinovinė
14
duobutė, centrinis ir trečiojo kulno kaulų dorsomedialinis fragmentas, proksimalinis ketvirtojo
kulno kaulo fragmentas ir proksimalinis kulno kaulo paviršius. (Baxter 2011).
5. Lateromedialinė sulenkta kulno sąnario pozicija – koja pakeliama ir sulenkiama per kulno
sąnarį 30º kampu. (Taylor et al., 2010). Tuo momentu, kai atliekama rentgenograma, labai
svarbu, jog nebūtų judinama koja, nes atliekama ši projekcija būtent todėl, kad norima pamatyti
blauzdos kaulo sąnarį, šokikaulio skridinio proksimalinį fragmentą ir kulno kaulo dorsalinę
dalį. (Stashak 2002). X – spindulys eina iš lateralinės – kranialinės pusės, lygiagrečiai grindinio
paviršiumi, kasetė priglaudžiama su nedideliu tarpeliu, kad nesiliestų prie gyvulio kojos, iš
medialinės pusės. (Taylor et al., 2010).
6. Dorsoplantarinė-distoplantarinė sulento kulno sąnario pozicija – koja pakeliama ir kuo labiau
sulenkiama per kulno sąnarį, kad pėdos kaulai būtų horizontalioje padėtyje. Dorsoplantarinėje-
distoplantarinėje sulenkto kulno sąnario pozicijoje puikiai matosi kulno kaulas ir šokikaulio
atrama. (Stashak 2002). Rentgeno aparatas laikomas vertikaliai ir kranialiau virš kulno sąnario
ir X – spindulys kreipiamas į kasetę, kuri laikoma iš plantarinės kulno pusės. (Taylor et al.,
2010).
7. Stresinė pozicija – ši pozicija atliekama, kuomet norima įvertinti, ar nėra patempti, įtrūkę, plyšę
raiščiai. Norint šį tyrimą atlikti, reikia gyvulį seduoti arba atlikti kojos analgeziją. Šių
priemonių reikia imtis, kadangi kojos rentgenogramos atlikimui koja bus statoma į tokią
poziciją, kuri nėra būdinga normaliai gyvulio fiziologinei būklei. (Baxter 2011).
a)
b)
15
5 pav. a) Dešinės galinės kojos dorsoplantarinė pozicija. b) Dešinės kojos lateromedialinė
pozicija. (Baxter 2011).
a) b)
6 pav. a) 130º kampu atliekama kairės kojos rentgenograma. b) 70º kampu atliekama
rentgenograma (kairė koja). (LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos archyvas).
1.5 Ortopedinės žirgų ligos, kurias galima nustatyti rentgenogramomis
Žirgų ortopedines ligas predisponuoja įgimti ir įgyti ligų faktoriai, tokie kaip spartus jauno
kumeliuko augimas, įtakojantis lenkimo deformacijas. Esant senatviniams požymiams atsiradusios
sąnarių ligos, taip pat pastoviai ir neadekvačiai išnaudojant arklio darbinę galią. Svarbu atsižvelgti ir į
tai, jog dažnai nesubalansuojamas pašaras. Patologiją sudaro nesubalansuotos mineralų, ypač kalcio ir
fosforo, proporcijos. Kitais atvejais pašaro disbalansas yra susijęs su proteinų, cinko ir vitaminų A ir D
trūkumu ar nesuderintomis proporcijomis (vario nepakankamumu, mangano trūkumu). Taip pat dažnai
daroma šėrikų klaida, jog per daug su pašaru gauna energijos ir proteinų (kai šeriama granuliuotu
pašaru), prie šių proporcijų reikia lygiagrečiai papildyti pašarą tinkamu mineralinių medžiagų kiekiu.
(Bergero, 2004).
• Osteochondrozė (Osteochondrosis) – OC, sąnario kremzlės pažeidimas, pasireiškiantis sąnario
kremzlės hipertrofija. Esant šiai hipertrofijai, dalis, kur kremzlė jungiasi su kaulu, tampa
nepakankama ir būna nebeaprūpinama krauju. Šį atitrūkusį audinį pakankamai neaprūpinant
maisto medžiagomis, susidaro palankios sąlygos išsivystyti nekrozei. (Kane, 2012).
• Osteoartritas ( Osteoarthritis ) – OA, atsiradus šiai patologijai, padidėja ir pastorėja sąnarinis
paviršius. Taip nutinka dėl osteofitų – kaulinių išaugų, kurių atsiranda ties sąnario kraštais.
16
Sumažėja sąnario judesių amplitudė, dažnai uždėjus plaštaką ant sąnario juntama, kartais net
girdima šiurkšti krepitacija. (Ramey, 2010).
• Disekuojantis osteochondritas ( Osteochondritis dissecans ) – OCD, t. y. patologija, kuomet
sutrinka kaulo kraujotaka, esanti po sąnario paviršiumi. Tuomet spontaniškai atskyla
subchondritinio kaulo fragmentas ir virš jo esanti sąnario kremzlė, šie atitrūkę fragmentai
tampa laisvais kūnais sąnaryje ir kelia skausmą, pasireiškia sąnario patinimas, pradeda šlubuoti.
(Wilderjans, 2011).
• Špatas – ši liga gali išsivystyti, kai yra silpnai išvystytas kulno sąnarys jauniems žirgams,
netaisyklinga kojų padėtis, tai predisponuoja antkaulio susidarymą vidinėje kulno sąnario
pusėje. Koją, kuri turi patologiją – špatą, arklys kelia trūkčiojant ir aukščiau nei sveikąją.
(Parker, 2013).
• Kanopos pleišto (varlės kaulo) pakitimai – varlės kaulo pakitimų yra gan įvairių: kanopos
pleišto (varlės) puvinys (Pododermatitis superficialis purulenta chronica cunei unguleae) – tai
lėtinis paviršinis pūlingas varlės gyvuonies uždegimas, dėl kurio degeneruoja, nekrozuoja ir
suyra raginė varlė. Pūlingas varlės gyvuonies uždegimas (Pododermatitis purulenta cunei) –
pažeidus varlės gyvuonį ir patekus užkratui, vystosi jo pūlingas uždegimas. Varlės kaulo lūžis
(Fractura ossis sesamoideae distalis) – lūžiai gali būti pasekmė varlės kaulo ir viso bloko ligos
– padotrochleito arba brutalaus kanopos traumavimo. (Noreika, 2008).
• Lenkimo deformacijos – būna įgimtos arba įgytos. Įgimtos lenkimo deformacijos priežastys:
neteisinga vaisiaus padėtis kumelės gimdoje, motinos infekcija ar intoksikacija kumelingumo
laikotarpiu, taip pat predisponuojantys genetiniai faktoriai. Įgytos ligos gali pasitaikyti, kuomet
dar žindantiems kumeliukams arba jauniems žirgams neteisingai vystosi motorinio aparato
kaulai, sausgyslės ir raščiai. (Parker, 2013).
• Kaulų lūžiai (Fractura) – kaulinio audinio vientisumo suardymas, kai jį paveikia fizinė jėga.
Taip pat kaulo lūžimą gali predisponuoti ligos (pvz. osteoporozė) arba tam tikros vėžio formos.
Mediciniškai kaulų lūžiai klasifikuojami į uždaruosius ir atviruosius bei paprastus arba lūžus
keliose vietose. (Parker, 2013).
17
1.6 OCD kulno sąnaryje
Kulno sąnario OCD dažniausiai paveikia blauzdikaulio sąnario skridinio kraštą ir dažniau
pasitaiko lateralinės pusės nei medialinės pusės OCD. Taip pat paveikiamas medialinis plaktukėlis.
Rentgenogramose pažeidimai pagal dažnumą pasireiškia ant distalinio blauzdikaulio tarpinio sąnario
briaunos, po jo seka lateralinė šokikaulio skridinio briauna. Pažeidimai rentgenogramoje gali būti
identifikuojami tiesiog kaip defektas arba defektas kartu su fragmentacija. Rentgenogramos pagalba
galime nepakankamai įvertinti padarytą žalą, kuri geriausiai matoma operacijos metu. Ypač sunku
įvertinti lateralinio skridinio briaunų patologijos lygį iš rentgenogramų. Kulno sąnaryje tokie
pažeidimai vadinami „tyliaisiais pažeidimais” (tai pažeidimai, kurie atrandami tik operacijos metu, nes
rentgenogramose prieš tai nepavyko pamatyti), pasireiškia daug dažniau nei kituose sąnariuose. Tai
priklauso nuo fizinės apkrovos, todėl klinikinių tyrimų metu sunku nustatyti. Klinika – gali pasireikšti
šlubavimas, tačiau pirminis klinikinis kulno sąnario OCD ženklas – efuzija. Esant efuzijai, neverta
tikėtis, kad ji susiskaidys ir išnyks. Norint išspręsti efuzijos problemą, privaloma pašalini atsiradusią
patologiją. Tačiau ne visiems arkliams reikalinga operacija. Arkliams su nedideliu pažeidimu,
minimaliomis efuzijomis ir nešlubuojantiems, kurie laikomi dėl malonumo ir laisvalaikio (kuris nebus
naudojamas didelėms fizinėms apkrovoms), – galima išvengti operacijos. Tačiau būtinas
konservatyvus gydymas. (Baxter, 2011).
Nuoseklios, per pirmuosius penkis gyvenimo mėnesius, darytos Olandų šiltakraujų veislės
kumeliukams kulno sąnarių rentgenogramos parodė distalinio blauzdikaulio vidurinės dalies ir
lateralinio kulnikaulio skridinio pažeidimų vystymąsi (ir dažnais atvejais, sveikimą). Operacija turėtų
būti apsvarstyta kuo ankstesnėje ligos stadijoje (tik ne jaunesniems kaip 5 mėn.) tam, kad sąnario
kapsulė nebūtų netinkamai ištempta, todėl tikimybė, kad efuzija susiskaidys ir dings – sumažėja.
Rekomenduojama artroskopinė operacija, kurios metu chirurginiu būdu turi būti pašalinti visi OCD
fragmentai ir kiti negyvi audiniai. (Baxter, 2011).
1.7 Prognozė
Pasak autoriaus Gary M. Baxter atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 183 arkliai, galima teigti, kad
76 proc. arklių po operacijos toliau sėkmingai lenktyniavo arba galėjo sėkmingai atlikti visas jiems
skirtas fizines užduotis. Tik 11 proc. arklių vis tik nepavyko visiškai pasveikti dėl atsinaujinančių
kulno sąnario problemų. Jeigu degeneraciniai pokyčiai operacijos metu buvo pastebėti kremzlėje,
atokiau nuo OCD pažeidimo (nusidėvėjimo linijos ant medialinio kulnikaulio skridinio), tuomet
prognozės buvo mažiau palankios. Efuzijos prasčiau skaidėsi vietose, kur pažeidimai palietė lateralinį
18
blauzdikaulio skridinį ir medialinį blauzdikaulio plaktukėlį, lyginant su pažeidimais, kurie palietė
blauzdikaulio vidurinę dalį. Nepaisant to, tai visiškai neįtakojo arklių veiksnumo, darbingumo (bet gali
būti kosmetinė problema savininkams, kurių arklys dalyvauja parodose). Tolesni tyrimai patvirtino
artroskopinės chirurgijos sėkmingų operacijų rodiklį. (Baxter, 2011).
1.8 Chirurginis gydymas artroskopu (ang. – surgical treatment of arthroscopy)
Artroskopija – tai yra ortopedijos-traumatologijos chirurgijos kryptis, kuomet operacijos
atliekamos mini invaziniu būdu, t.y. mažais pjūviais („rakto skylutės” dydžio pjūviu). Dabar tai jau
tapo įprasta procedūra medicinoje. Metodai ir įranga sparčiai pažengusi per pastaruosius 25-erius
metus ir artroskopija šiuo metu atliekama taip pat dažnai ir žirgų praktikoje. Ji yra svarbi gydant
įvairius peties, čiurnos, riešo, alkūnės, klubo, kulno sąnario pažeidimus, tokius kaip: sausgyslių, raiščių
plyšimus, kremzlės pažeidimai (Osteochondritis dissecans) ir kt. (Macllwraith et al., 2005).
Šiai operacijai atlikti naudojama daug įvairių prietaisų ir instrumentų. Pieštuko storio
videokamera, per kurią matome vaizdą monitoriuje, ši kamera įvedama į sąnarį, kad galėtume matyti
vaizdą; į videokamerą paduodamas stiprus šviesos srautas per šviesolaidį. Sąnario ertmės išplėtimui,
pastoviai leidžiamas sterilus izotoninis NaCl tirpalas. Tokiu būdu matant vaizdą ekrane, pirmiausia
apžiūrimas sąnarys, po to nustatoma patologija. Tolimesni veiksmai priklauso nuo konkrečios ligos;
instrumentų pagalba audiniai yra kerpami, siuvami, prideginami, prisiuvami prie kaulo ir kt.
Artroskopinė operacija vidutiniškai trunka apie 90 minučių, todėl yra sudėtinga ir varginanti.
Operacijos darbai atliekami per pjūvį, kuris yra mažesnis nei 1 cm skersmens ir tai tik videokameros ir
mikro dydžio instrumentų pagalba. Ši operacija techniškai yra sudėtinga, todėl reikalauja daug įgūdžių.
Tačiau pagrindinis artroskopijos principas tas, jog būtų kuo mažiau pažeidžiamas sąnarys, lyginant
chirurginę operaciją atviruoju būdu, taip pat sumažinamas pooperacinio laiko gijimas. (Macllwraith et
al., 2005).
19
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
Tyrimas atliktas 2012 – 2013 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Veterinarijos
akademijos, Stambiųjų gyvulių klinikoje, taip pat tyrimas buvo vykdomas ambulatoriškai, vykstant į
Lietuvos žirgynus. Tyrimui pasirinkti arkliai, kurie šlubavo galinėmis kojomis. Buvo atliekamos
rentgenogramos kulno sąnario diagnostikos tikslais, taip pat kontrolinės, prieš perkant – parduodant
žirgą. Tiriamoji grupė sudaryta iš 92 žirgų.
Lietuvos žirgynuose, į kuriuos vykome ambulatoriškai, žirgai laikomi dvejopai: vidaus ir lauko
sąlygomis. Žirgynuose laikomi žirgai nepririšti, garduose atskirai po vieną ar po kelis žirgelius (gardų
matmenys 3 x 3,5 m (10,5 m2); 4 x 4 m (16 m2)). Lauke žirgai laikomi aptvaruose ir ganyklose, kur
žirgai poilsiauja, turi galimybę pabūti su kitais žirgais (žirgai yra bandos gyvūnai), taip pat vyksta
intensyvios treniruotės. Žirgų šėrimas yra taip pat labai svarbi fiziologinė sąlyga, kad gyvūnas būtų
sveikas ilgus metus, pajėgus ir darbingas, todėl kiekviename žirgyne yra adekvačiai atsižvelgiama į
žirgo fiziologinę būklę, žirgas jaunas ar senas, naudojamas sportui ar laisvalaikiui, turintis virškinimo
trakto sutrikimų ar sveikas. Taigi, sudaromi atskiri racionai kiekvienam žirgui pagal jų poreikius.
LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinika nuo 2002 metų bendradarbiauja su Vokietijos Hanoverio
veterinarinės medicinos mokykla bei privačiais veterinarijos gydytojais. Mūsų stambiųjų gyvulių
klinikoje įkurta veterinarinė ambulatorija, kuri naudojasi moderniomis diagnostinėmis įrangomis.
Skaitmeniniu rentgeno aparatu kartu su skenavimo mašina, endoskopu, gastroskopu bei ultragarso
aparatu.
Įtarus kulno sąnario OCD, buvo daromas rentgeno tyrimas skaitmeniniu rentgeno aparatu su
greitąja nuotraukų skenavimo mašina. Darytos pagrindinės keturios rentgeno nuotraukų projekcijos, t.
y. dvi projekcijos 70º kampu ir dvi 130º kampu. Iškilus neaiškumams, atlikus šias pagrindines
projekcijas, taip pat buvo daromos papildomos rentgenogramos, kuomet atlikta įstrižu kampu, ši
projekcija skiriasi labai nedideliu laipsniu, tačiau tai galėjo padėti geriau įvertinti esamą žalą kulno
sąnaryje, fragmento lokalizaciją, dydį ar net jo formą.
Diagnozavus kulno sąnario OCD, LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje buvo atliekamos
chirurginės-artroskopinės kulno sąnario operacijos. Operacijas atliko Vokietijos veterinarijos
gydytojas Dr. Michael Köhler.
20
7 pav. Vokietijos veterinarijos gydytojas Dr. Michael Köhler.
(http://www.tierklinik-wusterhausen.de/Betreiber/Dr__Michael_Kohler/dr__michael_kohler.html
Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 26 d.)
a) b)
c) d)
e) f)
8 pav. a), b), c) ir d) paveiksluose vyksta pasiruošimas operacijai su artroskopu. e) vaizda per
videokamerą. f) paveiksle subchondritinis fragmentas (LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos
archyvas).
21
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Tiriamoji grupė sudaryta dvejų metų laikotarpiu, Lietuvos ribose, iš 92 žirgų, kurie šlubavo
galinėmis kojomis ir klinikiniu būdu bei rentgenogramų pagalba buvo nustatyta, kad problema kulno
sąnaryje. Todėl bandėme atsekti žirgų veislę ir kulno sąnario patologijų pasireiškimą. Taigi, siejome
darytų kulno sąnario rentgenogramų skaičių kiekvienai veislei, kad galėtume daryti prielaidą, jog
veislė gali įtakoti kulno sąnario patologijas. Žirgų veislės ir rentgenogramų skaičius pateikiamas 1
lentelėje.
1 lentelė. Tirtų žirgų rentgenogramų skaičiaus pasiskirstymas pagal veislę.
Vnt. Veislės Rentgenogramų vnt. 1 Lietuvos jojamasis 19 2 Prancūzų ristūns 17 3 Trakėnas 12 4 Amerikos ristūnas 9 5 Žemaitukas 8 6 Hanoveris 5 7 Holšteinas 4 8 Baltijos hanoveris 3 9 Latvijos jojamasis 3
10 Lenkijos jojamasis 3 11 Arabų ristūnas 2 12 KWPN 2 13 Anglų grynakraujis 1 14 Estų jojamasis 1 15 Frederiksborgas 1 16 Oldenburgas 1 17 Stambintas žemaitukas 1
VISO 92
Šioje lentelėje galime matyti, jog Lietuvos jojamiesiems žirgams buvo atlikta daugiausiai kulno
sąnario rentgenogramų, todėl jie užima didžiausią skaičių (19) kulno sąnario patologijų pasireiškimui.
O Anglų grynakraujams, Estų jojamiesiems, Frederiksborgams, Oldenburbams ir Stambintiems
žemaitukams kulno sąnario patologijų pasireiškimo dažnumas sumažinamas 18 kartų, lyginant su
Lietuvos jojamaisiais žirgais.
22
Ø Iš ištirtų rentgenogramomis 92-jų žirgų, suskirstėme atskirai pagal lytį ir jų amžių. 9 paveiksle
pateikiami duomenys, kiek metų buvo eržilams/kastratams, ir pagal jų amžių atlikta rentgenogramų
skaičių.
9 pav. Atliktų rentgenologinių tyrimų skaičius eržilams/kastratams pagal jų amžių.
Šiame paveiksle (9 pav.) galime matyti, jog iš 92-jų žirgų yra tirti 66 eržilai/kastratai (71,74
proc.). Kulno sąnario patologijos dažniausiai pasireškiančios tarp 9 – 2 metų eržilų/kastratų ir jaunų
kumeliukų.
Ø 10-tame paveiksle, analogiškai 9-tajam, pateikiami duomenys apie kumeles, kiek buvo kumelių
(kaip vienetų) tirta rentgenologiškai būtent kiekvieno amžiaus.
10 pav. Atliktų rentgenologinių tyrimų skaičius kumelėms pagal jų amžių.
1 1 2 0 0 3
1
9
5
7 7
5 4
10 9
1 1 0
2
4
6
8
10
12
16 15 14 13 12 11 10 9 8 7 6 5 4 3 2 1 1
Eržilų/kastratų skč.
Amžius metais
1 0 2
0 0 1 2 2
5
1
3
2
5
2
0
1
2
3
4
5
6
15 14 13 12 11 10 9 8 7 6 5 4 3 2
Kum
elių skč.
Amžius metais
23
Pastebime, jog kumelių skaičius t.y. 26 vnt. (28,26 proc.) ženkliai mažesnis nei eržilų/kastratų.
Taip pat nagrinėjant šiuos duomenis galima teigti, jog kulno sąnario patologijos dažnesnės 7 ir 3 metų
kumelėms.
Ø 11 paveiksle pateikti išanalizuoti duomenys apie visą rentgenologiškai tirtą grupę ir kiek buvo
diagnozuota būtent kulno sąnario OCD abiem lytims ir kiek atskirai žirgams/kastratams ir kumelėms.
11 pav. Kulno sąnario OCD pasireiškimo santykis iš visos tiriamosios žirgų grupės pagal
lytį.
Remiantis duomenimis, pateiktais 11 pav., galime teigti, jog iš 92 žirgų kulno sąnario OCD
diagnozuota 12 žirgų, t. y. 13,04 proc. visų tirtųjų rentgenologiškai. O iš diagnozuotųjų kulno sąnario
OCD didesnė dalis serga eržilai/kastratai nei kumelės. Eržilai/kastratai serga 75 proc. dažniau nei
kumelės, kumelėms kulno sąnario OCD diagnozuojama tik 25 proc.
Ø Atlikti rentgelologiniai kulno sąnario tyrimai ir diagnozuoti OCD šioms vyriškos lyties žirgų
veislėms, kurios nurodytos žemiau pateiktame 12 paveiksle.
92
9
3
12
VISO arklių
OCD kulno sąnario
Eržilai/kastratai
Kumelės
24
12 pav. Kulno sąnario OCD pasireškimas eržilams/kastratams pagal veilsę.
Atlikta analizė, kiek buvo daryta kulno sąnario rentgenogramų ir kiek buvo diagnozuota OCD,
išskirti arkliai, turintys kulno sąnario OCD pagal veislę ir kiek esančių vienetų veislėse su šia liga.
Diagnozuoti kulno sąnario OCD iš 17 visų tirtų skirtingų žirgų veislių, eržilams/kastratams buvo tik 5-
ioms skirtingoms veislėms.
Ø Diagnozuoti kulno sąnario OCD šioms moteriškos lyties žirgų veislėms, kurios nurodytos
žemiau pateiktame 13 paveiksle.
13 pav. Diagnozuotas kulno sąnario OCD pasireiškimas kumelėms pagal jų veislę.
1 1 1
0
1
2
3
Baltijos hanoveris PR Estų ristūnas
OCD kulno sąnario skč.
Kumelių veislės
2
1
2 2 2
0
0.5
1
1.5
2
2.5
Trakėnai PR Amerikos ristūnai
LV jojamieji LT jojamieji
OCD kulno sąnario skč.
Eržilų/kastratų veislės
25
Taip pat buvo atlikta analizė ir su kumelėmis. Pasireiškus kulno sąnario OCD iš 17 visų tirtų
skirtingų žirgų veislių, diagnozuotos kumelės buvo tik 3 su skirtingomis veislėmis. Baltijos hanoverio
veislės kumelė, Prancūzų ristūnų ir Estų ristūnų kumelės.
Ø Buvo atlikti rentgeno tyrimai, suskirstyti žirgai pagal lytį ir pagal tai, kurioje kojoje
diagnozuota kulno sąnario OCD. 14 paveiksle pateikti duomenys apie eržilus/kastratus.
14 pav. Diagnozės pasiskirstymas dešinės ir kairės kojos pusėse.
Įvertintos eržilų/kastratų atliktos rentgeno nuotraukos, konstatuota, kad kulno sąnario OCD
problemą dažniausiai turi vyriškosios lyties arkliai, taip pat nustatyta, jog ši patologija paveikia galinę
kairiąją kolą (GK), t.y. tik galinės kairės kojos OCD 55,55 procentai, o 11,11 procentų ir kairės ir
dešinės galinės kojos patologija. Todėl 33,33 procentai tenka dėl kulno sąnario OCD, galinei dešinei
kojai.
Ø 15 paveiksle pateikiami duomenys, kurie rodo, kiek iš turinčių kulno sąnario OCD yra eržilų ir
kiek kastratų.
3
5
1
GD
GK
GD/GK
26
9
5 4
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
VISO Eržilai Kastratai
15 pav. Kulno sąnario OCD pasireiškimas eržilų ir kastratų tarpe.
Šie duomenys leidžia daryti prielaidą, jog eržilų kastravimas įtakos nedaro. Tiesiog rentgeniniai
tyrimai, pasireiškus šlubavimui, dažniau atliekami eržilams negu kastratams.
Ø Kulno sąnario OCD pakitimai, kurie predisponavo šlubavimą, rasti 3 kumelėms. Tai sudaro
11,53 procentus iš tirtų kumelių pacienčių. Informacija apie patologijos lokalizaciją galinių kojų pusių
skaičių pateikta 16 paveiksle.
16 pav. Diagnozės pasiskirstymas kumelėms dešinės ir kairės kojų pusės.
Tyrimo metu buvo atlikta šlubuojančioms kumelėms rentgenogramos, kurios parodė problemą
esančią sąnaryje/-uose. Iš ištirtųjų 3 kumelių su galinėmis kairėmis kulno sąnario OCD patologijomis
1
2
0
GD
GK
GD/GK
27
yra 2 (66,66 proc.) kumelės, o turinčios patologiją galinės dešinės kulno sąnario kojos – 1 (33,33
proc.). Diagnozuota ir kairės ir dešinės galinės kulno sąnario OCD patologijos, buvo lygi 0.
Ø Kulno sąnario OCD (Osteochondritis dissecans) pažeidžia sąnarines kremzles bei pokremzlinį
kaulą. Paveikti sąnariai šios ligos – OCD, atitrūkę fragmentai matomi rentgeno nuotraukose, kurios
pateiktos žemiau esančiuose paveiksluose (17, 18, 19 ir 20), tai pacientas iš tirtosios žirgų grupės. Šis
pacientas buvo gydytas LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje, operuojant artroskopiniu būdu. Kulno
sąnario OCD, pacientui (Formatas), buvo diagnozuota abiejuose kulno sąnariuose.
17 pav. Rentgeno nuotrauka 130º kampu, dešinė 18 pav. Rentgeno nuotrauka 130º kampu,
kulno sąnario pusė. (LSMU VA Stambiųjų gyvulių kairė kulno sąnario pusė. (LSMU VA
klinikos archyvas) Stambiųjų gyvulių klinikos archyvas)
28
19 pav. Rentgeno nuotrauka 70º kampu, dešinė 20 pav. Rentgeno nuotrauka 70º kampu,
kulno sąnario pusė. (LSMU VA Stambiųjų gyvulių kairė kulno sąnario pusė. (LSMU VA
klinikos archyvas) Stambiųjų gyvulių klinikos archyvas)
29
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Arklių galūnių ortopedijoje didžiąją dalį diagnozavimo užima rentgenologinis tyrimas, nors
esant tokiai pažangiai visuomenei ir technologinei įrangai, diagnozavimo prietaisų yra keletas. Tačiau
arklių galūnių ligų nustatymui Lietuvoje naudojamas rentgeno aparatas. Tai priklauso dėl patogių
mobilumo sąlygų, taip pat dėl žmogiškųjų resursų sumažinimo.
Lietuvos jojamiesiems žirgams buvo atlikta daugiausiai kulno sąnario rentgenogramų (20,65
proc.) lyginant su kitomis veislėmis iš tirtųjų, tačiau negalime teigti, jog šiai arklių veislei yra
daugiausiai ir dažniausiai atliekama rentgenograminių tyrimų dėl OCD. Negalime teigti todėl, kad ši
veislė (Lietuvos jojamasis) už Lietuvos ribų gali nebūti taip plačiai paplitusi kaip mūsų šalyje.
Lyginant sportinius bei darbinius arklius, galūnių patologinės ligos dažnumas pasireiškė
nevienodai. Iš tiriamosios 92-jų arklių grupės apylygę dalį sudarė sportiniai žirgai (56,53 proc.),
nedidele dalimi nusileido OCD kulno sąnario patologijai, laisvalaikiui skirti arkliai (42,39 proc.) ir tik
vienas arklys buvo iš darbinių klasės (1,08 proc.), šiam arkliui nebuvo diagnozuotas kulno sąnario
OCD, buvo nustatyta diagnozė – kulno sąnario OA.
Atlikus tyrimą dėl kulno sąnario Osteochondritis dissecans patologijos, nustatyta, jog
pacientams ši liga daugiausiai lokalizavosi kairės pusės kulno sąnaryje. Tai yra iš 92 – jų (100 proc.)
arklių-pacientų 12 (13,04 proc.) pacientų su OCD diagnoze, 7 (58,33 proc.) iš jų turėjo šią ligą kairės
pusės kulno sąnaryje, o dešinės pusės – 4 (33,33 proc.) ir tik 1 (8,33 proc.) pacientas turėjo kulno
sąnario OCD abiejose kojose (kairės ir dešinės pusės). Šie duomenys apskaičiuoti neišskiriant lyčių.
LSMU VA Stambiųjų gyvulių kliniką, dėl asmeninių interesų, kulno sąnario rentgeno tyrimo
atliekamo skaičiaus, duomenų palyginimui, pasirinkau vieną iš užsienio klinikų, Danijos Horsholm
Hestepraksis kliniką. Mūsų LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje ir su iškvietimais į LT žirgynus,
dvejų metų laikotarpiu buvo atlikta būtent kulno sąnario rentgeno tyrimų 92 arkliams. Horsholm
Hestepraksis klinikoje trijų mėnesių laikotarpiu (01 liepa – 01 spalis), buvo atlikta kulno sąnario
rentgeno tyrimų 223 arkliams. Mūsų klinikoje iš 92 tiriamųjų arklių diagnozuota kulno sąnario OCD
12 arklių, iš jų 5 arkliams atlikta artroskopinės operacijos. Tuo tarpu Horsholm Hestepraksis klinikoje
buvo atlikta tik 2 artroskopinės operacijos. Tačiau šie užsienio klinikos duomenys yra tik trijų
mėnesių. Antroje lentelėje pateikta išvesta rentgenogramų apytikslis palyginamasis 1 metų laikotarpio
vidurkis.
30
2 lentelė. Lietuvos ir Danijos klinikų arklių kulno sąnario rentgenogramų 1 metų vidurkai.
Šie duomenys nėra visiškai tikslūs, nes nėra vienodai pasiskirstęs tyrimo atliekamas laikotarpis
tarp šių klinikų.
Klinika Rentgenogramų skč./1 metus
LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinika
46
Horsholm Hestepraksis 892
31
IŠVADOS
Ø LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje ir ambulatorinių išvykų metu surinkti rentgelologiškai
tirtų arklių duomenys ir, palyginus patologijos pasireiškimo dažnumą dėl kulno sąnario OCD,
nustatyta, jog arkliams ši patologija pasireiškė 13,04 proc.
Ø Išanalizavus ir susisteminus surinktus duomenis, nustatyta, kad jaunesni arkliai turi didesnį
rizikos faktorių kulno sąnario OCD pasireiškimui. Ypač jauni kumeliukai dėl greito augimo ir jauni
žirgai, kurie naudojami sportui.
Ø Diagnozuoti pacientai, turintys kulno sąnario OCD, įvertinta, kad didžiausias šios patologijos
pasireiškimas būtent galinėje kairėje kojoje, patologija vyrauja tiek eržilų/kastratų, tiek kumelių lyčių
tarpe.
Ø Pateikiant išsamią diagnozę, buvo vykdomas klinikinis tyrimas, taip pat neapseita be
rentgenologinio tyrimo, kurio rezultatais remiantis diagnozuoti kulno sąnario OCD fragmentų
atsiradimai (lokalizacija, dydis, forma).
Ø Iš 12 diagnozuotų kulno sąnario OCD pacientų 5-iems pacientams (41,66 proc.) buvo
taikytinas chirurginis gydymas su artroskopu LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje.
32
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. A. Noreika. Arklio piršto ligos. LVA Spaudos ir leidybos skyrius 2008. Psl. 73, 95, 108.
2. C. Wayne Macllwraith, Alan J. Nixon, Ian M. Wright, Dr. K. Josef Boening. Diagnostic and
surgical arthroscopy in the horse. Third edition. Mosby Elsevier 2005. Psl. 344, 397 – 402.
3. C. Wayne Macllwraith, Bernard E. Rollin. Equine Welfare. First published. Wiley-Blackwell
2011. Psl. 84.
4. C. Wayne Macllwraith, Gayle W. Troter. W. B. Saunders company 1996. Psl. 369 – 374.
5. David Ramey. Osteoarthritis. 2010. http://www.doctorramey.com/osteoarthritis/. Prieiga per
internetą 2013 spalio 14 d.
6. Domenico Bergero. New insights related to the nutritional of endurance horses. 2004.
http://www.ivis.org/proceedings/eenhc/2004/bergero.pdf?LA=1. Prieiga per internetą 2013 m.
spalio 14 d.
7. Ed Kane. Risk factors of equine Osteochondrosis. 2012.
http://veterinarynews.dvm360.com/dvm/Veterinary+Equine/Risk-factors-for-equine-
osteochondrosis/ArticleStandard/Article/detail/781647. Prieiga per internetą 2013 m. spalio 13
d.
8. Frank G. R. Taylor, Tim J. Brazil, Mark H. Hillyer. Diagnostic techniques in equine medicine.
Second edition. Saunders Elsevier 2010. Psl. 256 – 276.
9. Gary M. Baxter. Adams and Stashak’s lameness in horses. Sixth edition. Wiley – Blackwell
2011. Psl. 1159 – 1162.
10. Hans Wilderjans. OCD in warmblood horses, a radiographic overview and their clinical
importance. 2011. http://www.ivis.org/proceedings/weva/2011/12.pdf?LA=1. Prieiga per
internetą 2013 spalio 14 d.
11. Hinchliff K. W., Kaneps A. J., Geor R. J. Equine sports medicine and surgery. Basic and
clinical sciences of the equine athlete. W. B. Saunders company 2004. Psl. 162, 368, 385 – 408.
12. James R. Rooney, John L. Robertson. Equine Pathology. First edition. Iowa State University
Press 1996. Psl. 230.
13. Jeremy Houghton Brown, Sarah Pilliner, Zoe Davies. Horse and Stable Management. Fourth
edition. Blackwell Publishing 2003. Psl. 88 – 95, 115.
14. L. Daugnora, A. Pabaiga, A. Vitkus, M. Paunksnienė, A. Daugėla, V. Babrauskienė, I.
Alionienė, G. Liutkevičius. Veterinarinės anatomijos, histologijos ir embriologijos terminai.
Kaunas 1998. Psl. 22.
33
15. L. Daugnora. Gyvulių anatomijos paveikslai. Osteologija. LVA Spaudos ir leidybos skyrius
2007. Psl. 88.
16. Mike W. Ross. Scintigraphic Solutions: Autentic Sources of Upper Limb Lameness. 2006.
http://www.ivis.org/proceedings/navc/2006/LA/079.asp?LA=1. Prieiga per internetą 2013 m.
spalio 26 d.
17. Mike W. Ross, Sue J. Dyson. Lameness in the horse. Second edition. Saunders Elsevier 2011.
Psl. 510 – 517.
18. Rick Parker, Ph. D. Equine Science. Fourth edition. Delmar Cengage Learning. 2013. Psl. 93,
152, 160.
19. R. Micikevičienė, A. Sederevičius. Iliustruotas veterinarijos anglų – lietuvių kalbų žodynas.
Tierra Publica 2008.
20. Siobhan B. McAuliffe, Nathan M. Slovis. Color Atlas of Diseases and Disorders of the Foal.
First puplished. Saunders Elsevier 2008. Psl. 263, 271 – 272.
21. Stephens M. Reed, Warwich M. Bayly, Debra C. Sellon. Equine internal medicine. Thired
edition. Saunders Elsevier 2010. Psl. 545 – 546.
22. Ted S. Stashak, Ora Robert. Adams’ Lameness in Horses. Fifth edition. Williams & Wilkins
2002. Psl. 773, 776 – 777, 1002 – 1007.
23. Ted S. Stashak. Adams’ Lameness in Horse. Fifth edition. Lippincott Williams & Wilkins
2002. Psl. 414, 415, 1005, 1063, 1064.
24. http://www.equisearch.com/horses_care/health/lameness/the-equine-lameness-exam/. Prieiga
per internetą 2013 m. lapkričio 20 d.
25. http://flickrhivemind.net/Tags/hock,horse/Interesting. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio
25d.
26. http://www.ed.ac.uk/polopoly_fs/1.23110!/fileManager/bone_spavin.pdf. Prieiga per internetą
2013 m. lapkričio 26 d.
27. http://www.tierklinikwusterhausen.de/Betreiber/Dr__Michael_Kohler/dr__michael_kohler.htm
l Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 26 d.
34
PRIEDAI
• Pridedu gyvulio (vardas – Formatas) priėmimo kortelę; ligos istoriją; kraujo biocheminius rodiklius ir operacijos eigos istoriją.