Kęstutis Kasparavičius

APIE ŠĮ BEI TĄ Tr u m p o s i s t o r i j o s

APIE ŠĮ BEI TĄTr u m p o s i s t o r i j o s

ISBN 978-609-441-323-0 © Tekstas ir iliustracijos, Kęstutis Kasparavičius, 2003–2015 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015

Sudarė Kęstutis Kasparavičius iš savo knygų„Kvailos istorijos“ ir „Trumpos istorijos“

UDK  821.172-93                Ka533

APIE ŠĮ BEI TĄTr u m p o s i s t o r i j o s

Vilnius2015

Iliustracijos autoriaus

APIE ŠĮ BEI TĄTr u m p o s i s t o r i j o s

Kęstutis Kasparavičius

TURINYS

PRATARMĖ ___________ 6

MARSIEČIAI ___________ 8

VAISIAI ___________ 10 SNIEGO SENIS ___________ 12 SKRENDANČIOS KNYGOS ___________ 14 AUTOMOBILIS ___________ 16 OBELIS ___________ 18

BRAŠKĖ ___________ 20 RIESTAINIAI ___________ 22

JUODA DIENA ___________ 24 KALNAS ___________ 26

LAIVELIAI ___________ 28

DEBESIS ___________ 30

PASIMATYMAS ___________ 32

MUZIKANTAI ___________ 34

MEŠKIUKAS ___________ 36

MALKOS ___________ 38

BAIDYKLĖ ___________ 40

SŪRIS ___________ 42 KIAUŠINIAI ___________ 44

SVOGŪNAI ___________ 46

LEDAI ___________ 48

MAIŠTAS ___________ 50

MORKA ___________ 52

GRYBAI ___________ 54

6

PR ATAR MĖ

Vieną vakarą, sumanęs ką nors linksmo paskaityti, išsitraukiau iš lentynos porą knygų.

Tai buvo dvi mano „Trumpų istorijų“ knygos – viena APIE DAIK-TUS, kita APIE GYVŪNUS, kurias aš tiek vieniems, tiek kitiems paprastai ir skaitydavau.

Tačiau tuo metu netikėtai suskambo durų skambutis ir aš nuskubėjau jų atidaryti.

Už durų stovėjo dvi keistos būtybės kiaušinio formos galvomis ir žaliais it pelkių pabaisos veidais. Visi daiktai ir gyvūnai, kurie buvo susirinkę paklausyti mano istorijų, bematant dingo. Jie skubiai išsi-slapstė, lyg būtų kažko smarkiai išsigandę. Kas po lova, kas į spintą, kas dar kur. Tuo tarpu man, kad ir kokios keistos būdamos, šios būtybės pasirodė visai nebaisios ir net kažkur matytos.

– Labas vakaras, – sugargaliavo jos smagiai.

– Labas vakaras, – atsakiau aš ir mandagiai paklausiau:– Ko tamstos pageidausite?– Mes atvykome! – džiugiai tarė jos abi vienu balsu.– Bet kad aš nieko nekviečiau, – nustebau.– Mes marsiečiai, – patikslino svečiai ir šiek tiek liūdniau pridū-

rė:  – Matote, mūsų niekada niekas nekviečia, nes mano, jog mūsų nėra. Vis dėlto mes vis tiek kartais atvykstame.

– Štai kaip, – sumurmėjau aš ir apsidairiau.Už tvoros krūmuose, leisdamas bjaurius žalius dūmus, burzgė į dvi

dideles suvožtas lėkštes panašus kledaras.Ir čia aš prisiminiau, kad pats kažkada marsiečius buvau aprašęs

vienoje savo istorijoje.Aš pakviečiau marsiečius užeiti ir greitai įsitikinau, kad niekad ne-

turėjau tokių žalių ir tokių mandagių svečių. Aš jiems perskaičiau savo istorijas APIE DAIKTUS ir APIE GYVŪNUS. Kad turėtų bent menką supratimą, kas čia pas mus vyksta.

Paskui pagalvojau, kad man būtinai reikėtų sudaryti dar vieną, trečiąją, istorijų knygą APIE ŠĮ BEI TĄ. Taigi ir apie tuos, kurie nei daiktai, nei gyvūnai: marsiečius, sniego senį, grybus, debesis ar knygas. Ypač apie knygas, kurios atrodo kaip daiktai, bet moka pasakoti begalę visokių istorijų, tarsi būtų žmonės.

Skiriu šias istorijas savo daiktams, gyvūnams ir, žinoma, Jums. Kad nebijotumėt ir nesislapstytumėt pamatę kokių keistų dalykų, nesvarbu, kad jie atrodo ir elgiasi truputį kitaip nei mes.

Jūsų Kęstutis Kasparavičius

8

MARSIEČIAIDauguma žmonių mano, jog marsiečių nebūna. Jeigu kas sako

kitaip ar net teigia savo akimis matęs marsietį, dauguma piktinasi.– Eik jau, eik, – sako, – tau turbūt protas aptemo.Marsiečiai irgi mano, kad žmonių nebūna. Bet nuo to niekas nesi-

keičia. Mes juk esame.Taigi kartą du marsiečiai sėdo į išklerusią skraidančiąją lėkštę, už-

vedė variklį ir pakilo į orą. Lėkštė labai garsiai burzgė ir skleidė žalius smirdinčius dūmus. Marsiečiai keletą kartų apskriejo aplink Marsą ir pasuko Žemės link. Pataikė į mūsų miestą. Nusileido į krūmus, iš-lipo ir patraukė gatve pasidairyti. Niekas jų iškilmingai nepasitiko, kaip kad jiedu tikėjosi. Nors žmonės juos puikiai matė, bet tylomis apsimetė, kad nieko nemato. Mat visi bijojo, kad kas nepalaikytų jų pamišėliais.

Vienas žmogus, eidamas pro šalį, tyliai sau svarstė: „Turbūt per anksti šį rytą atsikėliau, matyt, dar nespėjau atsibusti.“ Arba kitas: „Kažin, kas atsitiko mano akiniams, – kažkokia velniava pro juos matyti.“

Marsiečiams atrodė, kad žmonės jų vengia. O juk jų išvaizda, palyginti su žmonių, buvo visai normali: galvos – kiaušinio formos, veidai  – žali, mažos raudonos akutės, vietoj nosių – vandentiekio čiaupai, vietoj kojų – rankos, o vietoj rankų – pelekai.

Marsiečiai įsižeidė ir išskrido namo. Tik prieš tai užsuko į indų par-duotuvę nusipirkti fajansinių lėkščių. Mat pamanė, jog tai žaisliniai skraidančiųjų lėkščių modeliukai. Marsiečių vaikučiai jomis tikrai apsidžiaugs.

10

VAISIAI

Ant virtuvės stalo stovėjo lėkštė su vaisiais.Namie visi, išskyrus vaisius, miegojo. Mat vaisiai nesutarė, kuris iš

jų turėtų būti vadas.– Aš taip gražiai įdegęs saulėje! Be to, toks tobulai apvalus, – gyrėsi

apelsinas.– Bet pats Mėnulis yra mano pusbrolis, – bandė visus įtikinti ba-

nanas.– Argi aš nepanaši į tikrą karalienę? – puikavosi savo išpūstais

rausvais žandais storulė kriaušė.– Greičiau jau į oro balionėlį, – pasišaipė citrina ir, nutaisiusi

rūgščią miną, pridūrė: – Vaisiams reikia kietos rankos ir griežtos tvarkos, o ją įvesti galiu tik aš.

Taip besiginčijant atėjo rytas ir į virtuvę pusryčiauti susirinko mūsų šeima. Mano sesutė nuogai nulupo apelsiną ir suvalgė, nė nepastebė-jusi jo tobulo apvalumo. Mama suvalgė Mėnulio pusbrolį, visiškai nekreipdama dėmesio į jo aukštą kilmę. Aš sušveičiau kriaušę ir paju-tau, kad ji tikrai karališko skonio. Kai tėtis gėrė arbatą su citrina, jo veido išraiška buvo veikiau patenkinta negu rūgšti.

12

SNIEGO SENIS

Kieme prie namo stovėjo sniego senis. Jis turėjo dvi akis iš angliukų, seną surūdijusį puodą ant galvos – vietoj kepurės, rankoje laikė šluotą, o jo nosis buvo tikrų tikriausia oranžinė morka. Tik proto jis neturėjo, bet puikiai išsivertė ir be jo. Plati ir naivi šypsena rodė, kad sniego senis geros širdies. Nors aš truputį abejoju, ar jis tikrai tą širdį turėjo.

Sniego senis stovėjo ir pro langą stebėjo, kas dedasi namo viduje. Jis matė, kaip žmonės geria karštą arbatą, matė, jog kambaryje jauku ir šilta. Jis girdėjo žmones kalbant, kad greitai turi ateiti kažkoks Pavasa-ris ir lauke viskas sužydės, bus gražu ir šilta.

– Kad tik tas Pavasaris greičiau ateitų, – svajojo sniego senis.Ir paslaptingasis Pavasaris atėjo. Saulė švietė vis šilčiau, ir sniego se-

nis dėl to labai džiaugėsi. Deja, neilgai, nes... pradėjo tirpti. Netrukus iš jo liko tik surūdijęs puodas ir šluota. Morką nusinešė naktį atklydęs kiškis. Tas kiškis nebuvo svajotojas, jis džiaugėsi šia diena ir vertino visa, kas papuola po ranka šią akimirką.

14

SKRENDANČIOSKNYGOS

Viename mažame miestelyje žmonės gyveno labai neįdomiai. Jie žiūrėdavo televizorių, kalbėdavosi telefonu ir net žinojo, kas tai yra fotoaparatas.

Bet jie neturėjo nė vienos knygos. Taigi mamos vakarais negalėdavo paskaityti vaikams pasakų, ir jie – norom nenorom – amžinai spokso-davo į televizorių.

Kartą rudenį pro šalį skrido nedidelis pulkelis knygų. Jos labai nu-stebo radusios vietovę, kur žmonės nežinojo, kas tai yra knygos.

– Mes turim jiems padėti, – tarė viena iš jų.Ir tada knygos apsivertė puslapiais žemyn ir pradėjo purtyti raides.Žmonės, išėję į gatvę, stebėjosi, kad taip anksti pradėjo snigti. Ir, be

to, ne snaigėmis, o raidėmis. Paskui pradėjo tas raides rinkti, dėlioti iš jų žodžius, sakinius, ištisas istorijas ir pasakas. O istorijų ir pasakų vieta – knygose. Taip miestelyje ėmė rastis knygų. Ir kiekvieną vakarą mamos prieš miegą vaikams skaitydavo pasakas, o kai vaikai užmigda-vo, pačios įsijungdavo televizorių. Šiaip sau – juokais.

16

AUTOMOBILIS

Kartą mūsų raudonasis automobilis ėmė dėti kiaušinius.Jau prieš kokią savaitę jis pradėjo keistai elgtis. Kiekvieną dieną,

grįždamas namo, prisitempdavo įvairių šakelių, minkštų skudurėlių ir popieriukų, įstrigusių tarp ratlankių. Vėliau pastebėjom, kad iš viso to jis pradėjo sukti lizdą.

Pagaliau vieną rytą jis griežtai atsisakė išvažiuoti iš garažo. Jokie įkalbinėjimai ir prašymai nepadėjo.

Po geros valandos jis staiga pradėjo linksmai pypsėti, ir mes atbėgome pažiūrėti, kas gi atsitiko.

Mūsų automobilis buvo sudėjęs į lizdą tris gražius raudonus kiau-šinius. Lygiai dvi savaites jis kantriai tupėjo lizde ir perėjo – niekur iš namų nevažiavo ir visai neprašė benzino.

Pagaliau iš kiaušinių pradėjo kažkas kaltis ir viens po kito išsirito trys gražučiai raudoni automobiliukai. Ir tada mūsų automobilis iš-didžiai išriedėjo iš garažo. Paskui jį, gražiai išsirikiavę, išvažiavo ir jo vaikučiai. Taip jie ir važinėjo visi kartu. Kaip antis su ančiukais.

Ka533Kasparavičius, KęstutisApie šį bei tą. Trumpos istorijos / Kasparavičius, Kęstutis. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 56 p.: iliustr.

„Apie šį bei tą. Trumpos istorijos“ – trečioji dailininko Kęstučio Kasparavičiaus rašyta ir ilius-truota trumpų istorijų rinktinė. Jos veikėjai – sniego senis, kiaušiniai, obelis, kalnas ir kiti – yra nei daiktai, nei gyvūnai. Bet kiekvienas iš jų turi savo istoriją, su kuria bus linksma, netikėta ir malonu susipažinti ne tik jauniesiems skaitytojams, bet ir jų tėveliams.

Kitos leidyklos „Nieko rimto“ išleistos Kęstučio Kasparavičiaus knygos:

Tinginių šalisDrebantis riterisApie gyvūnus. Trumpos istorijosApie daiktus. Trumpos istorijosPovandeninė istorijaSapnų katytė Mažoji žiema Baltasis Dramblys. Tolimų kraštų istorijos Kiškis Morkus Didysis Sodininkas Florencijus Dingęs paveikslas Braškių diena Trumpos istorijos Kvailos istorijos

Redaktorė Danutė UlčinskaitėMaketavo Lina Eitmantytė-Valužienė

Tiražas 2000 egz.Išleido leidykla „Nieko rimto“

Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt

Spausdino UAB BALTO print

Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

9 7 8 6 0 9 4 4 1 3 2 3 0

ISBN 978-609-441-323-0

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai

Už durų stovėjo dvi keistos būtybės kiaušinio formos galvomis ir žaliais it pelkių pabaisos veidais. Visi daiktai ir gyvūnai, kurie buvo susirinkę paklausyti mano istorijų, bematant dingo. Jie skubiai išsislapstė, lyg būtų kažko smarkiai išsigandę. Kas po lova, kas į spintą, kas dar kur. Tuo tarpu man, kad ir kokios keistos būdamos, šios būtybės pasirodė visai nebaisios ir net kažkur matytos.

Žinoma, matytos! Juk tai – marsiečiai, kuriuos Kęstutis Kasparavičius nupiešė ir aprašė vienoje iš savo trumpų istorijų.Jie – nei daiktai, nei gyvūnai, kaip ir kiaušiniai, kalnas, grybai, sniego senis... Tačiau istorijos apie juos ne mažiau nuotaikingos ir stebinančios.

Kitos Kęstučio

Kasparavičiaus trumpų istorijų rinktinės: